1940 metų liepos 14-15 dienomis Lietuvoje įvyko  rinkimai į Lietuvos Liaudies Seimą. Rinkimuose į Seimą dalyvavo 96 procentai turinčių balso teisę Lietuvos gyventojų, kiekvienas Lietuvos pilietis į rinkimus privalėjo ateiti  su piliečio pasu, kur buvo dedamas spaudas, patvirtinantis, kad minėtas Lietuvos pilietis išreiškė savo valia balsuodamas., Ne koks nors ten lipdukas “Aš balsavau” prie alaus butelio ar Maksimos skalbimo miltelių, kaip tai buvo 2004 metais, bet tikras spaudas Lietuvos piliečio pagrindiniame asmens dokumente.

Dar 1940 metų vasarą Lietuvoje buvo numatyta surengti visuotinius rinkimus į Lietuvos Liaudies Seimą. Rinkimai buvo rengiami ne todėl, kad Baltijos šalyse buvo, kaip dabar mėgsta trimituoti JAV 5 kolona, visokie konservatorių, liberalų kontroliuojami ir JAV doleriais apmokami “mokslininkai”, žurnalistai, politologai ar šiaip JAV naudingi “patriotai”, dislokuotas ribotas Tarybų Sąjungos Raudonosios armijos kontingentas. Tiesiog baigėsi 1936 metais nedemokratiškai išrinkto A.Smetonos rankiniu būdu valdomo buržuazinio Seimo kadencija.

 

Rinkimams didelę įtaką taip pat turėjo ir Lietuvos Liaudies Vyriausybės 1940 metų liepos 5 dieną priimtas naujas rinkimų įstatymas, kuris leido dalyvauti rinkimuose A.Smetonos režimo uždraustoms kairiosioms jėgoms, socialistams, komunistams, kurie iki tol buvo kalinami režimo kalėjimuose, o taip pat suteikė žymiai daugiau teisių eiliniams rinkėjams, paprastiems kaimo žmonėms, darbo liaudžiai. Tokiu būdu pagal įstatymą buvo apribotos parazituojančio elito, smetoninės buržuazijos, mažumos užkulisinė antiliaudinė įtaka politiniams procesams tarpukario Lietuvoje, valdžia grąžinta jos šaltiniui, Tautai, daugumai. Ir toks politinių jėgų santykis rinkimuose akivaizdžiai ir neginčijamai pademonstravo parazituojančios kapitalistinės mažumos neįgalumą prieš darbininkų daugumą.

Po 1926 metų fašistinio perversmo valdžią užgrobusi A.Smetonos chunta, kaip ir dabar esantys valdžioje dešinieji, siekė užsitikrinti sau prabangų gyvenimą skurstančios ir emigruojančios tautos sąskaita, siekė įtvirtinti savo parazitinę privilegijuotą padėtį priimdama neskaidrių būdu antiliaudinius įstatymus. Jau visiems yra žinomas V.Lenino tezė – buržuazinėje kapitalo valdymo santvarkoje įstatymai yra tik valdančios klasės valia, paversta įstatymais. Jeigu valdžią yra užgrobusi buržuazinė mažuma, parazituojanti visuomenės sąskaita, tai ši mažuma siekia apginti savo privačius interesus nedemokratiškų įstatymų pagalba. Rinkimų įstatymai šioje liberalios, iš esmės fašistinės, diktatūros piramidėje užima pagrindinę vietą ir jie yra galingas ginklas buržuazinės mažumos rankose jų nusikalstamoje klasinėje kovoje prieš Tautą. Tokie įstatymai sukuria demokratijos, laisvų rinkimų iliuziją, tačiau iš tiesų tik apriboja tautos galias, manipuliuojant masine sąmone ir primetant liberalios parazitinės mažumos valią daugumai, kuri naiviai klysta, manydama, jog piliečiai savo valia,laisvai, skaidriai ir demokratiškai išsirinko sau geriausius atstovus savo interesams ginti. Tačiau po eilinių rinkimų visi labai greitai pamato, kad išsirinko tuos, kurie atstovauja tik elito, mažytės mažumos savanaudiškus interesus.

Po JAV įvykdytų visame pasaulyje spalvotų revoliucijų, maidanų, sąjūdžių, tahrirų į valdžią buvo atvesti marionetiniai proamerikietiški režimai, kurie su savo nacionalinėmis tautomis turi tik tiek bendro, kad pardavinėja tų tautų nacionalinius interesus ir vykdo antiliaudinę vidaus ir užsienio politiką, aršiai slopina tautos valią priešintis  Vakarų kolonializmui,  totalinės propagandos, melo , teroro, represijų ir susidorojimų su kitaminčiais būdu užsitikrina sau valdžios suverenioje nacionalinėje valstybėje kontrolę. 1926 metais visose Pabaltijo respublikose pagal Vakarų valstybėse planą buvo įvykdyti fašistiniai (nacionalistiniai) perversmai, kurių pasekmėje įsitvirtino to meto galingiausių Vakarų valstybių, tarptautinio kapitalo, Didžiosios Britanijos, JAV , Prancūzijos imperialistų interesus atstovaujančios klikos. Šios klikos, kaip ir šiandien, uoliai tarnavo Vakarų kapitalo interesams ir nuolankiai vykdė Vakarų kolonizatorių , imperialistų grobuoniškų planų pavergti visą pasaulį  kampanijas “Rusijos sulaikymas”, “Rusijos grėsmės atrėmimas”, “pasipriešinimas Rusijos agresijai”. Po šimto metų Lietuvos buržuazinis elitas taip ir nesugebėjo išlipti iš Vakarų bezdžionėlės vaidmens. Ir tuo didžiuojasi… 

Šiame kontekste ne išimtis buvo ir Lietuvos A.Smetonos fašistinis režimas, kuris savo dominuojančią padėtį užsitikrino represijomis, kairiųjų partijų uždraudimu, kairiųjų aktyvistų persekiojimu, dujų kameromis, sunkiųjų darbų kalėjimais, kankinimais, žudymu, darbo klasės nuskurdinimu. Šie tikslai buvo įgyvendinami nedemokratiškų įstatymų pagrindu, tame tarpe, ir rinkimų įstatymais.

Rinkimų įstatymais, kaip ir šiomis dienomis, buvo siekiama atimti bet kokią galimybę patekti į Seimą tautos atstovams, elito nekontroliuojamiems, plačiųjų darbo žmonių masių atstovams, buvo smarkiai apribotos galimybės tautai dalyvauti įstatymų leidybos procese, sudaryti visiems Lietuvos žmonėms priimtinas gyvenimo sąlygas, kurti visuotinės gerovės ir teisingumo visiems valstybę.
Apie smetoniškos “demokratijos” nedemokratišką turinį iškalbingai byloja A.Smetonos oktrojuotame (“dovanotame”) rinkimų įstatyme numatyti apribojimai. Pagal šį įstatymą vykusiose 1936 metų rinkimuose į Lietuvos Seimą neturėjo teisės dalyvauti beveik 25% suaugusių šalies gyventojų, iš kurių buvo atimta teisė balsuoti. Siekdamas apriboti galimybę darbo žmonėms išreikšti savo valią, atstovauti savo interesus A. Smetona (Lietuvos Prezidentas, nepakeičiamas “lietuvių tautos vadas ir tėvas” 1926-1940 metais), nustatė rinkėjams turto, amžiaus ir sėslumo cenzus. Dėl šių apribojimų rinkimuose neturėjo teisės dalyvauti valstiečiai, sezoniniai darbininkai (bernai ir mergos), namų šeimininkės, bedarbiai ir jų šeimos nariai. Aktyviai dalyvauti rinkimuose, iškelti save kandidatais į Seimo deputatus galėjo tik vidaus reikalų ministro, valsčių ir miestų valdybų iškelti, patvirtinti asmenys.

Demonstracija 1940 metų birželio mėn. Kaune.

Naujosios Lietuvos Liaudies Vyriausybės priimtas rinkimų į liaudies seimą įstatymas suteikė aktyvią ir pasyvią rinkimų teisę piliečiams, iš kurių tokia teisė buvo atimta A.Smetonos diktatūros metais. Teisę dalyvauti rinkimuose pagaliau gavo ir jaunimas – rinkėjo amžiaus riba buvo sumažinta nuo 24 iki 21 metų.

Mitingas prie centrinio pašto 1940 07 14-ą, rinkimų į Liaudies Seimą dieną

Rinkimų kampanijos metu buvo įkurta Lietuvos darbo liaudies sąjunga. Tai buvo pramonės darbininkų, valstiečių, žemės ūkio darbuotojų ir darbo inteligentijos rinkimų koalicija, savo gretose suvienijusi komunistus, socialistus ir nepartinius atstovus. Šis blokas savo rinkimų programoje iškėlė lietuviams paprastus, aktualius ir suprantamus reikalavimus:

– panaikinti valstiečiams prievolę mokėti bankams nepakeliamas palūkanas už kreditus ir procentus dėl nesumokėtų mokesčių, panaikinti valstiečių turto varžytines dėl skolų bankams nesumokėjimo;

– bežemius ir neturtingus valstiečius atleisti nuo kreditų bankams grąžinimo prievolės;

– užtikrinti darbininkams teisę į socialinį draudimą įmonių savininkų, darbdavių ar valstybės sąskaita ligos ir nelaimingų atsitikimų darbe atvejais ;

– užtikrinti vyresnio amžiaus darbuotojams ir darbuotojams, kurie prarado gebėjimą dirbti, teisę gauti iš valstybės socialinę pašalpą, pensiją;

– padidinti ligoninių, sanatorijų, dispanserių ir ambulatorijų skaičių;

– nutraukti valstybinių pašalpų ir pensijų mokėjimą turtuoliams, panaikinti personalinių priemokų ir priedų prie darbo užmokesčio mokėjimą valdininkams, sumažinti nepagrįstai didelių algų mokėjima aukštas pareigas einantiems valstybės tarnautojams;

– sumažinti būsto nuomos kainą.

1940-07-14 darbininkų kolektyvai organizuotai eina į rinkiminę apylinkę

1940-07-14 – 15 dienomis vykusiuose rinkimuose į Liaudies Seimą dalyvavo 1,386,569 rinkėjai, ty 95.51% piliečių turinčių teisę balsuoti. 1 375 349 rinkėjai atidavė savo balsus už Lietuvos darbo liaudies sąjungos iškeltus kandidatus.

Rinkėjai prie rinkimų apylinkės Nr. 3. Kaunas, 1940 m. liepos 14–15 d. (LCVA)

Pagal socialinę padėtį iš 79 išrinktų Seimo deputatų buvo 25 valstiečiai, 21 darbininkas, 27 tarnautojai ir inteligentai, vienas amatininkas, vienas ūkininkas ir trys kariškiai. 62 procentai deputatų buvo buvę politiniai kaliniai – už savo politinius įsitikinimus ir kovą už darbo žmonių teises šie kandidatai patyrė smetoniškos “demokratijos” represijų pragarą, kalėjimus ir sunkiųjų darbų stovyklas

Lietuvos kaimo gyventojai masiškai vyksta į Liaudies Seimo rinkimus, Kaunas, 1940 m. liepos 14 d.

Seimo rinkimų rezultatus su entuziazmu sutiko darbo žmonės. Naująjį Liaudies Seimą pasveikino daugybė užsienio šalių kairiųjų partijų delegacijų.
Ištrauka iš darbininko Urbaševičiaus kalbos, atvykusio su darbininkų delegacija pasveikinti Liaudies Seimo:

„/…/Per visą Lietuvos liaudies istoriją pirmą kartą susirinko seimas, kuriame yra tikrieji liaudies atstovai, jos geriausi sūnūs ir dukros. Čia ne turčiai, kurie posėdžiavo seime tam, kad gintų savo valdžią nuo liaudies ir diktuotų jai savo įstatymus. Čia ne biznieriai ir ne karjeristai, kurių akimis, atstovavimo tikslas – asmeninins turtėjimas ir įvairūs tamsūs darbai, nukreipti prieš liaudies interesus. Ne. Čia susirinko darbo valstiečių, darbininkų ir pažangiosios inteligentijos atstovai, kovoję su visa liaudimi dėl jos išvadavimo. /…/“
Deputatas Antanas Sniečkus kalbėjo: „Visai kitą vaizdą matome Smetonos seimo herojų tarpe. Tokio tipo „didvyriai“ kaip čaplikai, indrišiūnai, grėbliūnai ir kiti, dar neseniai žiauriausiai engę liaudį, spekuliavę jos krauju ir prakaitu, šiandien, patekę į liaudies saugumo rankas, parodė visišką ištižimą, bailumą, suglebimą. /…/ Liaudies Seimo atstovai /…/ neverkšleno ir neprašė budelių pasigailėti, nepuolė ant kelių ir nelaižė savo priešams batų.“

Naujai išrinkto Liaudies Seimo darbotvarkė buvo labai konkreti:

  1. dėl Lietuvos santvarkos klausimo;

2. dėl Lietuvos įėjimo į Tarybų Sąjungą;

3. dėl žemės klausimo;

4. dėl bankų ir stambiosios pramonės nacionalizavimo.

Mitingas prie Valstybės teatro, kuriame vyko Liaudies Seimo sesija, truko tris dienas. Visas šias tris dienas lijo beveik tropinis lietus, tačiau žmonės nesiskirstė, kol Liaudies Seimas nepaskelbė šių nutarimų : – paskelbė Lietuvos Tarybų Socialistinę Respubliką; – priėmė tarybinę Konstituciją, garantuojančią lygias teises visiems LTSR piliečiams; – priėmė bankų ir stambiosios pramonės nacionalizavimo deklaraciją; – paskelbė prašymą įstoti į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą. 

 

 

 

Pirmuoju klausimu Liaudies Seimas priėmė Deklaraciją apie valstybės santvarką, kuri baigiama tokiais žodžiais: „Liaudies Seimas, išreikšdamas vieningą Lietuvos laisvos darbo liaudies valią, skelbia, kad Lietuvoje įvedama Tarybų santvarka. Lietuva skelbiama Socialistine Tarybų Respublika. Nuo šios dienos visa valdžia Lietuvos Socialistinėje Tarybų Respublikoje priklauso miesto ir kaimo žmonėms, kurie Tarybose atstovaujami savo atstovų.“

Liaudies seimo prezidiumo nariai [iš kairės: M. Gedvilas, A. Venclova, L. Adomauskas, J. Grigalavičius, P. Cvirka] pasirašo Liaudies seimo priimtas deklaracijas. 1940 07 23
Deklaracijos projektą pristatęs Liaudies Seimo deputatas Mečislovas Gedvilas kalbėjo:

“Lietuvos liaudis savo istorijos bėgyje patyrė maža gero. Kadaise Lietuvą valdė kunigaikščiai. Valstiečiai buvo kunigaikščių nuosavybė. Vėliau Lietuvos kunigaikščiai sudarė uniją su lenkų ponais ir pardavė Lietuvos liaudį lenkų grafams, dvarininkams ir bajorams. Šviesiausieji ponai įsitaisė sau po visą Lietuvą šiltas gūžtas. Baudžiauninkas lietuvis buvo priverstas lenkti sprandą prieš savo viešpačius lenkų ponus. Lenkų ir lietuvių ponai taip tvarkė valstybę, kad ji galų galė subyrėjo. Po trečiojo Lenkijos padalijimo Lietuvos liaudis patyrė visą caro režimo priespaudą. Prie visų liaudies nelaimių ir kančių prisidėjo dar naujos. Uždrausta buvo skaityti ir rašyti lietuviškai. O lenkų magnatai netrukus prisitaikė prie caro tvarkos ir toliau tyčiojosi ir niekino lietuvius valstiečius. /…/ Tarybų valstybės buvimas laidavo Lietuvai nepriklausomybę. /…/ Pasiturinčių klasių interesai niekuomet neatitiko liaudies tikslų ir siekimų. Tutingieji bijojo kaip ugnies liaudies valdžios. /…/ 1926 metais seimo rinkimų metu liaudis, pasipriešindama krikščioniškai diktatūrai, atidavė savo balsus vadinamiesiems kairiesiems. Liaudis patikėjo pažadais, kad kairieji parūpins jai darbo, duonos ir atiduos žemę. Bet ponai kairieji niekuomet nesuprasdavo arba nenorėdavo suprasti liaudies interesų. Jie sakydavo gražias kalbas, bet neįvyko jokio liaudies būklės pagerinimo. Keli tuščio plepėjimo mėnesiai nedavė nieko, nė vienos bent kiek svarbesnės radikalios reformos. Iš esmės niekas nepasikeitė valstybėje, tiktai ministeriškose kėdėse vietoj kunigų auksaburnių sėdėjo tokie pat auksaburniai ponai advokatai, kurie bėrė saujomis tuščius ir melagingus pažadus. /…/ Imkite susirinkimų ir spaudos laisvę, imkite ir „piliečių lygybę prieš įstatymus“ – ir jūs pamatysite kiekviename žingsnyje gerai žinomą kiekvienam doram ir sąmoningam darbo žmogui buržuazinės demokratijos veidmainystę. Nėra nė vienos kad ir demoraktiškiausios valstybės, kuri savo konstitucijoje neturėtų kokio straipsnelio, laiduojančio buržuazijai teisę neva tvarkos apsaugojimo tikslais panaudoti prieš darbo žmones kariuomenę, įvesti karo stovį ir t. t., – o tikrovėje viskas pritaikyta tam atvejui, jei eksploatuojamieji megintų elgtis nevergiškai ir norėtų nusikratyti savo vergiška būkle. /…/ Lietuvos darbo liaudis ėmė suprasti, kad po nepriklausomybės šūkių priedanga tautininkai paverčiai nepriklausomybę vergija, kad nepriklausomybė – tai tiktai širma tiems, kas sėdi valstybinio aparato viršūnėje ir tiktai nepriklausomai, be jokios atsakomybės prieš liaudį, valdo kraštą taip, kaip priprato valdyti savo dvarą. Pamažu aiškėja, kad ir visa Lietuvos nepriklausomybė buvo tiktai fikcija. /…/ Nedarbas, bado šmėkla, netikrumas dėl rytdienos, netikrumas dėl šeimos ir vaikų likimo ludi darbo žmogų per visą jo gyvenimą. /…/ Smetonininkai vedė savotišką nacionalinę politiką./…/ Ypač aiškiai pasireiškė smetonininkų nacionalinės politikos bankrotas, kai Tarybų Sąjunga grąžino Lietuvai Vilnių. Per labai trumpą laiką Lietuvos valdytojai savo šovinistine politika nustatė prieš save visas Vilniaus krašto darbo mases.“

Vidaus reikalų ministras Mečislovas Gedvilas pasirašo Liaudies seimo 1940 m. liepos 21 d. deklaraciją, pritariančią Lietuvos prijungimui prie TSRS

Antruoju darbotvarkės klausimu Liaudies Seimas priėmė deklaracija, kurioje be kita ko sakoma: „Klausydamas valios liaudies, nuvertusios senąjį priespaudos ir beteisiškumo režimą, žmogaus eksploatacijos režimą, Liaudies Seimas nutarė: prašyti TSRS Aukščiausiąją Tarybą priimti LTSR į TSRS sudėtį sąjungine respublika /…/.“ Pasiūlymai jungtis prie TSRS pasigirdo iki Liaudies Seimo posėdžio vykusiuose masiniuose mitinguose. Liaudies Seimo deputatų kalbose vardinti argumentai dėl prisijungio prie TSRS: lietuvių tautos išsaugojimas artėjant karui, nenoras sulaukti Lenkijos, Belgijos, Olandijos kitų tautų likimo 1940-ųjų pavasarį, įvarių respublikų resursų racionalus panaudojimas bendram visų labui, iš čia išplaukianti galimybė spačiai industrializuoti Lietuvą, izoliuoto atskirų tarybinių respublikų gyvenimo nestabilumas dėl nuolatinio kapitalistinių valstybių grasinimo, nacionalinės kultūros puoselėjimo TSRS pavyzdžiai, Vilniaus ir jo krašto grąžinimas Lietuvai TSRS iniciatyva du kartus (1920-aisiais ir 1939-aisiais), glaudūs istoriniai-etniniai ryšiai su rusų, baltarusų, ukrainiečių tautomis ir priešingai – karti istorinė patirtis santykiuose su vokiečių kryžiuočiais, lenkų ponais.

Kitą, liepos 22 dieną, Liaudies Seimas trečiuoju klausimu priėmė „Deklaraciją, paskelbiančią žemę valstybės nuosavybe“, kurioje be kita ko sakoma: „Reikšdamas visų dirbančiųjų valią ir vadovaudamasis gyvybiniais darbo valstiečių interesais, Liaudies Seimas paskelbia visą Lietuvos žemę su jos gelmėmis, visus miškus ir vandenis priklausančius liaudžiai, t. y. valstybės nuosavybė. Nuo šiandien žemę valdys tie, kurie ją dirba. Seimas nutaria nustatyti visoje Lietuvoje valstiečių ūkiams apribotą 30 hektarų normą vienam ūkiui, o valstiečių ūkių žemės ploto perteklių, viršijantį šią normą, paverčia valstybiniu žemės fondu, kad pagelbėtų bežemiams ir mažažemiams valstiečiams įsigyti žemės.“

Ketvirtuoju klausimu, dėl bankų ir stambiosios pramonės nacionalizavimo, deputatai kalbėjo, kad kaip ir kiekvienas kapitalistinis ūkis, Lietuvos ūkis yra neplaningas, anarchijos dėsnių valdomas. Pirmasis žingsnis kapitalizmui panaikinti yra bankų ir stambiosios pramonės nacionalizacija. Bankai ir stambioji pramonė turi lemiamą reikšmę ekonominiame gyvenime. Kas turi svarbiausias ekonomines išgales, tas diktuoja visą ūkinį bei politinį šalies gyvenimą. „Bankų ir stambiosios pramonės nacionalizavimo deklaracijoje“ rašoma: “/…/ Liaudies Seimas, suprasdamas liaudies reikalavimų teisėtumą, skelbia bankų ir stambiosios pramonės nacionalizaciją visoje Tarybų Lietuvos Socialistinės Respublikos teritorijoje. Nacionalizavus bankus ir stambiąją pramonę, respublikos liaudis tampa krašto turtų šeimininku.“

1940 metų vasarą, netrukus po Liaudies Seimo sprendimų, Lietuvą gavo iš Baltarusijos 2000 kvadratinių kilometrų teritorijos, kurioje dominavo gyventojai lietuviai: Druskininkus ir jo apylinkes, Vydžių, Adutiškio, Astravo, Varanavo, Rodūnės rajonų teritorijas.

Nė viena ranka nepakėlė ginklo prieš naująją valdžią 1940 metais. Tą vasarą, anot liudininkų, atsirado net daug netikėtų „revoliucionierių“ iš režimo šulų tarpo, kurie visaip įrodinėjo, kaip jie jau smetonmečiu „kovojo su sistema“. Liaudies vyriausybę skubėjo sveikinti įvairios šaulių ir kitos organizacijos. Foto-archyvuose galima rasti masinių palaikymo mitingų, demonstracijų nuotraukų. Nemaža liaudies dalis palaikė permainas, nes skurdas ir Smetonos režimas buvo įgrisę. Valdžios kaita 1940 metais įvyko be kraujo. Savo vietose liko valstybės tarnautojai, įvairių valdymo sistemos lygių klerkai, Lietuvos kariuomenė tapo visa sudėtimi 29 Pabaltijo apygardos šaulių korpusų, kariuomenės vadų dauguma išsaugojo savo laipsnius ir tapo raudonosios armijos atitinkamais karininkais.  K.Škirpa 1940-11-19 Berlyne susitiko su hitlerinės Vokietijos žvalgybos vadovu Kanarisu ir prisiekė tarnauti nacistiniam Reichui, sukurti tam reikalui Lietuvos aktyvistų frontą, taip vadinamus ginkluotus “penketukus”, pogrindinę teroristinę organizaciją, kovojančią prieš lietuvių liaudies valdžią ir tarnaujančią nacistinės Vokietijos interesams. Kol 1940-03-17 Lietuvos NKVD, vadovaujama Gladkovo, pasienyje su Klaipėda nesuėmė vieno iš K.Škirpos aktyvisto su visais ginkluoto fašistinio judėjimo planais,  nebuvo jokių masinių trėmimų. Tačiau tai jau kita tema, nemažiau apaugusi landsbergistų mitais.

Nuotraukos, kuriose nesimato niekur ne tik kad tarybinių kareivių su automatais, bet apskritai jokių kareivių… Jokių Maksimos skalbimo miltelių ar pigaus alaus – tik tautos valia. Nuotraukos autentiškos, paimtos iš Kauno viešosios bibliotekos archyvo.

Belieka tik apsispręsti, kas yra teisinga, kas ne. Šoko terapija mažytei buržuazinei socialinių parazitų mažumai visos tautos labui, ar šoko terapija, prilygstanti tautos genocidui, kurią surengė  visai tautai dabartiniai “patriotai”, JAV ir NATO teroristų fanai 1990 metais, kad pasisavinti ir prašvilpti tautos per 45 metus sukurtą nacijos gyvavimo pagrindą, ekonomiką, turtą, ateitį?…