„Mano mylima Vija Artmane prieš pat mirtį parašė dvasinį testamentą, kuriame prašė būti pakrikštyta pagal stačiatikių tikėjimą ir palaidota Rygos rusų kapinėse. Via taip ir parašė:
“Kaip padėka rusų tautai…”
Galiu tik spėlioti, kiek jos minčių buvo šiose eilutėse. Taigi ir man Rusija reiškia labai daug.
… Ar žinote, ko aš šiandien bijau? Kad išėjus mūsų kartai, Rusijos ir Lietuvos ryšys silpnės vis labiaus ir labiau. Na, kaip galima nestatyti Čechovo vien dėl to, kad jis rusas? Jis yra pasaulinis! Čaikovskis, Stanislavskis – tai globalinio masto figūros. Aš net Maksimą Gorkį priskiriu prie pasaulinio masto humanistų, o ne tarybinių.
Neseniai su reikalais nuėjau į kažkokią įstaigą. Ten sėdi moteris. Žiūri ir klausia – kas jūs toks? Banionis. Kas jūs toks, Banionis? Aš ir išėjau. Na, ką daryti – ji, matyt, nežiūri filmų. Rusijoje taip nebūtų. Kai tik įlipdavau į troleibusą, iš karto: oi, oi, sėskite, prašom. Aš galiu ir pats nusipirkti bilietą, bet tai tarsi parodo pagarbą.
Didžiausią dėkingumą jaučiu už tai, kad jie mane ten vis dar prisimena. Kur bebūčiau Rusijoje – Sankt Peterburge, Maskvoje ar Gorkyje – mane visi atpažindavo. Tai reiškia, kad mano, kaip menininko, misija nebuvo veltui, o paliko prasmę. Kažkur žmonių sieloje liko mano vaidmenys ir mintys. Mano bagaže yra aštuoniasdešimt vienas filmas. Ir patikėkite manimi, tai yra daug. Filmas, kuris mane išgarsino, be jokios abejonės, yra „Niekas nenorėjo mirti“. Tada „Saugokis automobilio“, aš ten filmavausi šalia Smoktunovskio, kuris jau buvo žvaigždė.
Tada „Negyvas sezonas“, po to „Karalius Lyras“, „Goja“, „Soliaris“.
Aš jau žinojau, kad yra toks režisierius Tarkovskis. Tačiau taip pat žinojau ir tai, kad jo filmas „Andrejus Rubliovas“ buvo uždraustas. Ir kai atvykau į atranką, paprašiau Andrejaus parodyti man šį „Andrejų Rubliovą“.
Ir jis davė man raktą ir mažą kambarėlį, kur peržiūrima filmuota medžiaga – tik, sako, niekam nesakyk, kitaip būsime nubausti.
Ir aš pažiūrėjau… Ir aš taip džiaugiausi – man tai buvo toks pasiekimas kino mene, aukščiausias, aukščiausias!… Bet paskui, po Kanų kino festivalio, filmą leido demonstruoti ir jis nuėjo per visą pasauli. O kai reikėjo mane patvirtinti šiam vaidmeniui, turėjau gauti teatro leidimą. Paprašiau, kad ir mūsų teatro vadovui Miltiniui parodytų šį filmą. Filmas slapta buvo atvežtas į Panevėžį. Pažiūrėjęs jis tyliai išėjo man nieko nesakęs. Kitą dieną sako – Donatai, važiuok, tai yra aukščiausio lygio menas… Taigi aš vaidinau „Solaryje“, o Tarkovskis man buvo didelė, didelė laimė.
Mus savo laiku kaltino: kodėl jūs, sako, rodote gyvenimą, reikia rodyti teatrą, kažką tokio baltuose miltuose ir be kelnių.
Tačiau Miltinis norėjo priešingai – kad nebūtų teatro. Kad būtų, kaip sakė Čechovas ir Stanislavskis. Toks yra teatro principas, kad nebūtų teatrališkumo, o atsiskleistų gyvenimas, žmogaus siela.
Kad scenoje turėtų būti žmogus protingas. O dabar jau ne žmonės, o kažkokie klounai besidarkantys. Nemėgstu žiūrėti dabartinės televizijos, nes tai, ką jie vaidina, iš principo yra ne mano skonio.
/Interviu laikraščiui “Komsomolskaja Pravda”/
DONATAS BANIONIS
1924-04-28 – 2014-09-04 (Iš rusų kalbos vertė Jonas Kovalskis)
