Ukraina 2014 metai: vieno perversmo istorija

Rugpjūčio 24 d. KIjeve chunta švenčia Ukrainos “nepriklausomybės” dieną. Simboliška, tačiau 2017-08-24 Kijevo pagrindine gatve Kreščatike žygiavo eilės NATO šalių okupacinių armijų daliniai. Tų šalių, kurios aktyviausiai dalyvavo vykdant valstybinį perversmą Ukrainoje 2014 metais ir kurios šiuo metu tiesiogai dalyvauja karo veiksmuose prieš Rytų Ukrainos laisvės kovotojus. „Nepriklausomybės“ paradą priėmė … JAV okupacinės kariuomenės vadas, JAV gynybos ministras Metisas, iškalbinga pravarde “Pasiutęs šuva”. JAV, kurios įvykdė perversmą Ukrainoje, ją okupavo ir šiuo metu naikina šalį pagal įprastinį JAV scenarijų – kaip Korėją 1953 m. , Vietnamą, Čilę, Paragvajų, Argentiną, Iraką, Jugoslaviją, Afganistaną, Libiją, Siriją, Jemeną, Pabaltijo respublikas ir kitas “demokratizuotas” kolonijas – okupacinė administracija švenčia savo kolonijos „nepriklausomybės“ dieną?! Kažkoks absurdas, sveikam protui nesuvokiamas reiškinys – EGZISTUOJA, JIS YRA? Ir tai nėra Alisos veidrodžių karalystės makabriška fantazija – TAI VAKARIETIŠKO ABSURDO IR NIEKŠYBĖS TRIUMFO APOTEOZĖ.


Ukrainos chuntos atvedimas į valdžią – tai tradicinė iki koktumo JAV bombų demokratija, tapęs jau banaliu vienas iš tūkstančių JAV/NATO tarptautinis karo nusikaltimas, dar vienas JAV nusikaltimas žmoniškumui.

Kokia “nepriklausomybė” bananų respublikoje, kolonijoje?! Kažkokia siurrealistinė parodija…
Kaip vyko “spalvota” kontrrevoliucija Ukrainoje, kuri iš esmės buvo tik skambiais melagingais lozungais pridengta JAV agresija prieš Ukrainos tautą?
Daugybė propagandos siaubingai sužalotų žmonių nuoširdžiai tiki, kad perversmas ir po to sekusi okupacija yra laisvas tautos apsisprendimas, kolonija yra suverenitetas, “vergija yra laisvė, karas yra taika, nežinojimas yra jėga”, o okupacinės kariuomenės buvimas šalyje neprieštarauja šalies Konstitucijai.

Kokia “nepriklausomybė” bananų respublikoje, kolonijoje?! Kažkokia siurrealistinė parodija…

Jonas Kovalskis

2014 metų vasario 22 dieną JAV-NATO valstybės įvykdė valstybinį perversmą Ukrainoje ir kolonizavo šalį.

Ką besakytų mūsų labai „demokratiška“ ir visiškai nuo padorumo „nepriklausoma“ žiniasklaida, 2013 metų lapkričio – 2014 metų vasario mėnesiais Ukrainoje, pagal Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) ir Europos Sąjungos (ES) scenarijų, užsakymą ir už minėtų suinteresuotų asmenų pinigus, buvo įvykdytas valstybinis perversmas, tarptautinis nusikaltimas. Perversmo scenarijus JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) jau daugybę kartų buvo išbandytas daugelyje pasaulio valstybių, todėl jau seniai yra vadinamas bendriniu pavadinimu – „spalvotoji revoliucija“. CŽV nuo 1953 metų daugiau ar mažiau sėkmingai panašiu būdu vykdė perversmus jau daugiau nei 80-yje pasaulio valstybių. „Spalvotųjų revoliucijų“ metu dažniausiai sėkmingai, tai yra CŽV ir JAV naudai, prisidengus demokratijos plėtra bei kova už žmogaus teises, būdavo nuverčiamos teisėtos, demokratiškos, tačiau savarankiškos, realiai suverenių ir dėl to JAV neįtinkančių valstybių vyriausybės. Po perversmo, visada paprastai, būdavo į valdžią atvedamos marionetinės JAV kontroliuojamos vyriausybės, kurios tarnaudavo ir tebetarnauja išimtinai JAV bankų ir korporacijų interesams, kurie, savaime suprantama, nei su naujosios kolonijos, nei su deklaruojamomis demokratija bei žmogaus teisėmis nieko bendro niekada neturėjo.

Ukrainoje valstybinis perversmas buvo įvykdytas pagal žinomo JAV perversmų specialisto Džino Šarpo technologiją. Minėto perversmininko aprašyti nesmurtinio pasipriešinimo valdžiai 198 būdai su tam tikrais vietiniais ypatumais buvo pritaikyti nuverčiant V. Janukovičiaus vyriausybę Ukrainoje. Akylesnis skaitytojas pastebės tam tikrus panašumus tarp žinomų 1990 metų sausio įvykių Lietuvoje ir 2014 metų perversmo Ukrainoje. Nesistebėkite – ir Dž. Šarpas, ir technologija, ir užsakovai, net kai kurie vykdytojai, yra tie patys, todėl ir panašumai visose „spalvotose“ revoliucijose nėra atsitiktiniai.

Įvykiai atkuriami chronologine tvarka, kuri padės mums geriau suvokti iš pirmo žvilgsnio nesusijusių tarpusavyje įvykių ir ,ypač svarbu , veikiančių asmenų ryšius, kuriuos taip bando paslėpti po „liaudies revoliucijos“ skraiste CŽV-ES polittechnologai, Lietuvos melo propagandos viešosio nuomonės formuotojai.

Perversmas Ukrainoje, kurio metu 2014 metų vasario 22 d. nuo valdžios buvo nušalintas teisėtas, išrinktas pagal Vakaruose pripažintas demokratines procedūras prezidentas Viktoras Janukovičius, dar kartą pademonstravo ne tik JAV ir ES siekį kontroliuoti Kijevą ir Ukrainą, istorinę Rusijos erdvę. Šis įžūlus JAV-ES tarptautinis nusikaltimas taip pat atskleidė dar vieną svarbią aplinkybę – įtakos sferų perskirstymas buvusios Tarybų Sąjungos teritorijoje įžengė į lemiamą stadiją. Vakarų melu ir galia paremta JAV kolonijinė ekspansija jau nebegali būti vykdoma tik taikiomis, tarptautinės teisės pažeidimų, sutartinių įsiparerigojimų laužymo, ciniško Vakarų melo priemonėmis. Vakarų kolonizatorių melas dėsningai pasiekė karinio globalinio konflikto ribą ir NATO karinė nusikalstama organizacija demonstruoja Vakarų pasiryžimą pradėti, kai ir pirmuosius du Vakarų iniciatyva, III Pasaulinį karą. Krymo ir Sevastopolio prisijungimas prie Rusijos, nepriekaištingai teisėtas tarptautinės teisės požiūriu, po įvykusio 2014 m. kovo 16 d. nacionalinio referendumo – yra tik ilgo, sunkaus, kruvino konfrontacijos kelio, kuriuo pasuko Vakarai, siekdami kolonizuoti dar likusias santykinai laisvas buvusios TSRS teritorijas, pradžia. O Vakarų ekonomikų piratinis modelis, kai Vakarų gerovė statoma apiplėšiant kolonijas Afrikoje, Lotynų Amerikoje, Azijoje, Australijoje, kitokio savo egzistavimo kelio nežino jau 1000 metų nuo kryžiaus žygių ar Kolumbo laikų.

Nuo 2004 metų Kijeve įvykdytos “oranžinės revoliucijos ” laikotarpio perversmo užsakovai ir rėmėjai nepasikeitė. Politologas St. Vaismanas iš JAV senatoriaus Rono Polo instituto „Už taiką ir klestėjimą” teigia, kad Maidaną režisavo JAV Valstybės departamentas per vyriausybės kontroliuojamas nevyriausybines organizacijas ir privačius fondus, tame tarpe Dž. Soroso fondus. St.Vaismanas pažymi: “JAV Valstybės departamentas kontroliuoja pagrindinių taikių intervencijų priemonių, tokių kaip Nacionalinis demokratijos fondas (NED), kuris ir buvo sukurtas vykdyti nekarinių JAV agresijų operacijas, finansavimą. Valstybės departamentui taip pat yra pavaldi daug geriau finansuojama Tarptautinės plėtros agentūra (USAID), kuri , kaip nusikalstama organizacija, buvo iškraustyta iš Rusijos ir susirado sau jaukų prieglobstį Lenkijoje ir Lietuvoje. Perversmams užsienio valstybėse organizuoti yra panaudojamos privačios kompanijos-rangovės. Pavyzdžiui, “Demokratinė biurokratija” vykdo iš pirmo žvilgsnio privačių kompanijų veiklos perversmų organizavime koordinavimą, tačiau tokia veikla yra finansuojama iš valstybės kontroliuojamų fondų, tokių kaip “Freedom House”, tad po privataus kapitalo iškaba slepiasi patys tikriausi JAV valstybiniai perversmų organizatoriai – JAV Valstybės departamentas, Centrinė žvalgybos valdyba ir pan. Specialiosios JAV tarnybos . Kijeve pagrindiniais Valstybės departamento užsakyto perversmo organizatoriais-koordinatoriais buvo paskirti Valstybės sekretoriaus pavaduotoja Europos ir Eurazijos klausimais Viktorija Nuland bei JAV ambasadorius Kijeve Dž. Payette .

Buvęs Ukrainos saugumo tarnybos vadovas A. Jakimenko savo interviu, duotame Rusijos televizijos kanalui “Rosija 1” (https://www.youtube.com/watch?v=LZbXoBKRL_M ) nurodė, kad JAV organizuotame Kijevo perversme aktyviai dalyvavo taip pat ir vietiniai Ukrainos milijardieriai: P. Porošenko, D. Taruta, D. Firtašas, V. Pinčiukas bei I. Kolomoiskis. Jie tapo šios situacijos įkaitais, kadangi šių turtuolių didžioji dalis verslo ir turto yra Vakaruose, todėl jie klusniai vykdė visas Vakarų komandas. Jie neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik remti Maidaną, priešingu atveju jie būtų praradę visą savo turtą. Šiuo atveju jie net negalvojo apie savo Tėvynę – jie galvojo tik apie savo finansus. Taip pat svarbi perversmo organizavime aplinkybė yra ta, kad minėti ir kiti Ukrainos milijardieriai buvo tuo pačiu metu ir įtakingiausių Ukrainos masinių informacijos priemonių, viešosios nuomonės formuotojų tikrieji savininkai, informacinės agresijos prieš Ukrainos tautą valdytojai.

Jau minėtos nesmurtinio režimo nuvertimo metodikos požiūriu, perversmas Ukrainoje mažai kuo skiriasi nuo 2004 m. „oranžinio“ maidano įvykių, kai JAV valdoma marionetė V. Juščenko atėmė iš savo varžovo V. Janukovičiaus prezidento postą, kurį pagal oficialius rinkimų duomenis pastarasis jau buvo įtikinamai laimėjęs. Jeigu JAV nepavyksta suklastoti rinkimus kokioje nors šalyje, teigia Džonas Perkinsas savo knygoje „Ekonominio kilerio išpažintis“ ( https://www.youtube.com/watch?v=uPo1ZiY5vZ8 ) , CŽV agentai paprastai sukursto riaušes prieš pradėdami karinę intervenciją. Tačiau šį kartą režisieriai iš JAV raiušėms pradėti pasirinko ne rinkimus, o kitą labai patogų perversmui įvykdyti įvykį. O būtent, prezidento V. Janukovičiaus sprendimas atidėti katastrofiškos Ukrainos ekonomikai asociacijos su Europos Sąjunga sutarties pasirašymą Vilniuje buvo panaudotas sukelti sumaištį šalyje. Čia verta pažymėti, kad 1969 Vienos konvencijos „Dėl tarptautinių sutarčių“ 53 str. yra įtvirtinta draudžiančioji nuostata – bet kokia tarptautinė sutartis yra niekinė, jeigu ji prieštarauja taip vadinamoms ius cogens normoms. ES siūloma sutartis savo esme buvo kolonijinė Ukrainai, sutarties esmė – tarp Kijevo ir Briuselio sudaroma laisvos prekybos zona, kur “kiekviena šalis sumažina arba panaikina importo muitus už prekes, kurias gamina kita šalis“. Toks ES kolonijinis reikalavimas Ukrainai reiškė vienašališką savo rinkos atidarymą ES prekėms ir vietinės pramonės sunaikinimą, kaip tai jau įvyko daugelyje Vidurio ir Rytų Europos šalių, tame tarpe ir Lietuvoje po Petro Auštrevičiaus derybininko „veiklos“, po panašių sutarčių su Briuseliu sudarymo. Joks atsakingas valstybės vadovas neturi įgaliojimų veikti prieš Suvereno, savo tautos interesus, tautos valią, ir sudaryti panašias prieštaraujančias gyvybiniams valstybės nacionaliniams interesams sutartis. V. Janukovičius, kuris nebuvo nei prorusiškas, nei antieuropietiškas, tiesiog išsigando prisiimti tokią atsakomybę, kaip kolonijinės sutarties Ukrainai pasirašymas ir priesaikos tautai sulaužymas, kas jam būtų grėsę gėdinga ir visiškai pagrįsta apkaltos procedūra. Todėl žaviosios blondinės Lietuvos prezidentės D. Grybauskaitės šypsenos kerams Vilniuje nepasidavė – sutarties pasirašymą paskutiniu momentu atidėjo (https://www.youtube.com/watch?v=gO5j9jnL5Hc ) . Tik atidėjo sutarties pasirašymą, o ne atsisakė ją pasirašyti.

Sutarties kaina Ukrainai buvo neįtikėtinai aukšta. Ir ne tik Ukrainos ekonomikai, bet taip pat ir Muitų sąjungos šalims, daugiausiai Rusijai, kuriai tuo metu teko 26,6 % visos Ukrainos užsienio prekybos apyvartos. Nereikia būti ekonomikos ekspertu, kad suprasti, jog įgyvendinus šios asociacijos sutarties su ES nuostatas dėl nekliudomo ES pigių valstybės dotuojamų prekių patekimo per Ukrainos sieną, Ukrainos ir Rusijos pramonės būtų patyrusios jų ekonomikas žudančius nuostolius. Europos Sąjungos pareigūnai patys yra pažymėję katastrofiškas šios sutarties pasekmes Rytų šalių ekonomikoms. Štai kaip šią situaciją apibūdino Europos Komisijos narys Š. Fiulė : ” Narystė Muitų sąjungoje yra nesuderinama su naryste tvirtos ir visapusiškos laisvosios prekybos zonoje, dėl kurios sukūrimo mes vedame derybas su Ukraina , Moldova , Gruzija ir Armėnija … yra neįmanoma mažinti muitų tarifus pagal susitarimą su ES, ir tuo pačiu juos didinti per savo narystę Muitų sąjungoje“.

Ukrainos tautai per milijardierių kontroliuojamas masines informacijas priemones buvo pumpuojam numesta graži Pelenės istorija apie tai, kaip Ukraina, po asociacijos sutarties pasirašymo, bus priimta į Europos (šūkis „Ukraina ce Jevropa!“) karališką šeimą, jai atsivers sienos, žmonės turės neribotas galimybės dirbti, mokytis ir apsipirkti Vakaruose! Visi Rusijos nuo šumerų laikų „skriaudžiami“ ukrainiečiai pagaliau taps laisvi, turtingi ir galingi. Tereikia nutraukti ryšius su savo istorine, etnine Tėvyne Rusija, „Xto ne skačė, toj moskal!“ ( ukr. kas nešokinėja, tas yra rusas). Ši pasaka yra chrestomatinis Vakarų informacinės agresijos smegenų plovimo pavyzdys, kurio praktinį pritaikymą lietuviai 1990 metai puikiai prisimena. Intensyvios, agresyvios, sąmoningo begėdiško melo propagandos būdu sukuriama alternatyvi tikrovė, kurioje racionalumas keičiamas irracionalumu, logikos vietą užima emocijos, o svajonės susitapatina su geidžiama tikrove, tačiau taip ir lieka niekuo nepagrįstomis svajonėmis. ES sudarinėjo panašias asociacijos sutartis su daugeliu Azijos, Afrikos ir Amerikos šalių, tačiau jose net kalbos nėra apie šių šalių narystę Europos Sąjungoje. Maža to, Turkija, Nato valstybė, jau trečias dešimtmetis yra sudariusi tokią asociacijos sutartį su ES, tiek pat laiko prašo narystės ES ir tiek pat laiko jos … negauna. Ukrainai ši sutartis taip pat jokios narystės nenumatė. Taip geidžiamos laisvos darbo rinkos ukrainiečių darbo jėgai niekas nežadėjo. Maža to, sutartyje ES reikalavo įvykdyti politinės sistemos, ekonomikos, socialinio aprūpinimo, sveikatos apsaugos bei finansų sistemų reformas Ukrainoje pagal Tarptautinio valiutos fondo reikalavimus! Tokių absurdiškų ir absoliučiai vienpusiškų reikalavimų ES nekėlė net Afrikos šalims, o Ukrainą gi, buvusią turtingiausią TSRS respubliką, 21 amžiaus Europos valstybę, jėga vertė pasirašyti sutartį, kurios paprastai būdavo sudaromos 19 – 20 amžiuje tarp Jungtinės karalystės metropolijos ir Azijos kolonijų.

Tačiau palikime ekonomikos problemas ekonomistams ir pažiūrėkime kaip vystėsi „revoliuciniai“ įvykiai, kuriems vikriai dirigavo JAV-ES emisarai, tarptautinių Vakarų aferistų internacionalas.

Valstybinio perversmo technika pagal Džiną Šarpą

Viktoro Janukovičiaus nuvertimas vyko dviem etapais. Sąlyginai šiuos etapus galima įvardinti kaip “nesmurtinis” ir “smurtinis”. Toks mišrus perversmo modelis įrodė savo efektyvumą taip vadinamo “arabų pavasario” metu. Taktikos požiūriu, smurtinio scenarijaus panaudojimas perversmo antrojo etapo metu pasiteisino: valdžia, pademonstravusi savo neįgalumą, visišką nesugebėjimą ryžtingai pasinaudoti konstitucinėmis savo galiomis, jėgos monopoliu, įstatymu įteisintomis priemonėmis ir įstatymu nustatyta pareiga valdžiai atkurti konstitucinę tvarką, atremti Vakarų intervenciją, tuo pačiu parodė savo visišką nekompetenciją ir neįgalumą. Neįtikėtina, tačiau per dvidešimt trejus metus nei vienas Ukrainos prezidentas nepasirūpino sukurti bent kiek kovingą kariuomenę, veiksmingas jėgos struktūras, kurios sugebėtų apginti Ukrainos tautą ir jos teisėtą valdžią nuo politinių aferistų ir perėjūnų pasikėsinimų. Iš Tarybų Sąjungos Ukraina gavo galingiausias, geriausiai apginkluotas karines pajėgas Europoje ir per 23 metu Ukrainos korumpuota valdžia, kaip ir visą tarybinį palikimą, tiesiog banaliai išvogė. Šiuo Kijevo valdžios Achilo kulnu ir pasinaudojo Vašingtonas savo strategijoje vykdydamas valstybinį perversmą Ukrainoje ir sėkmingai pakeitęs korumpuotą supuvusį režimą Kijeve. Panaudodama savo interesams melagingą „kovos su korupcija“ vėliavą, JAV Kijeve pastatė tokį pat, dar labiau korumpuotą režimą, tačiau šį kartą besąlygiškai paklusnų JAV ambasadai. Marionetinis režimas turi tik vieną paskirtį – įgyvendinti JAV geopolitinius interesus ir palaikyti JAV geopolitinio priešininko Rusijos pasienyje nuolat rusenančio konflikto būseną. Kaip teigė žinomas JAV tarptautinis nusikaltėlis Džordžas Fridmanas, CŽV analitinio centro direktorius, savo garsiąjame interviu : „Mes žudysime rusus pačių rusų rankomis. Tai ciniška, tačiau tai veikia“ (https://www.youtube.com/watch?time_continue=2&v=eR3MY9nsUtU ) .

Pradėkime nuo pirmojo, nesmurtinio, etapo. Mobilizuodami „taikius“ protestuotojus, perversmo organizatoriai iš Vašingtono pasinaudojo sena daugybę kartų išbandyta technologija. Kartu su tradicinėmis žiniasklaidos priemonėmis ypatingai aktyviai buvo naudojami socialiniai tinklai bei internetas, kurių pagalba buvo akimirksniu perduodami pranešimai ir koordinuojami protestuojančių veiksmai. Socialiniuose tinkluose “Facebook”, “Twitter” ir “Vkontakte” buvo sukurtos aktyvistų grupės, kurios viso protestų laikotarpio metu vykdė aktyvią propagandą, tai yra , kitais žodžiais tariant, įnirtingai „plovė smegenis“ lengvatikiams. Šias grupes socialiniuose tinkluose galima suskirstyti į du tipus : tinklapiai, kurie veikė dar iki protestų – opozicinių partijų ir judėjimų, taip pat jų vadovų asmeniniai tinklapiai, ir tinklapiai, sukurti specialiai prieš perversmo pradžią, pvz., grupė “Euromaidan “.

“5 kanalas”, kuris dar 2004 m. “oranžinės revoliucijos” metu buvo opozicinių jėgų ruporu, staiga pakeitė savo formatą ir ėmė transliuoti laidas apie Kijevo protestus visą parą 24/7 online režimu. „5 kanalas“, įsteigtas dar 2003 metais rinkimams į Ukrainos prezidentus nušviesti, JAV interesais daryti įtaką politiniam procesui, per 10 metų savo internetinių transliacijų realiu laiku dėka surinko įspūdingą žiūrovų auditoriją ir tapo vienu iš įtakingiausių įrankių perversmo organizatorių rankose.

„Stichiškų“ liaudies protestų metu didžiausiu žiūrovų populiarumu naudojosi du internetiniai projektai – “Graždanskoe TV ” („Pilietinė TV“) ir “Espreso – TV”. Šie kanalai buvo sukurti tik vienam tikslui – nuversti Viktoro Janukovičiaus vyriausybę. Tai patvirtina šių kanalų transliacijų pradžios data – 2013 m. lapkričio 22 d., – bei šių kanalų rėmėjų ir savininkų sąrašas. Idėjos sukurti „Graždanskoe TV ” autorius – televizijos pokalbių laidų vedėjas R. Skrypin‘as, tas pats, kuris įkūrė jau minėtą „5 kanal“. Antruoju internetiniu opozicijos ruporu tampa 2013 m. liepos – gruodžio mėnesiais pradėjęs transliacijas „Espreso-TV“, kuriam vadovauja L. Kniažickaja – J. Timošenkos partijos „Batkivščina“ Rados deputato ir pagrindinio rėmėjo N. Kniažickio žmona.

Ironiškas sutapimas, tačiau Maidano antivyriausybiniams protestams startas duodamas tą pačią dieną, kaip ir prieš devynerius metus “Oranžinei revoliucijai”, – 2013 m. lapkričio 21 d., – reaguojant į V. Janukovičiaus vyriausybės atsisakymą parafuoti „Sutartį dėl asociacijos su Europos sąjunga“. Kijevo centre prasideda mėnesius trunkanti protesto akcija, kuri Dž. Šarpo kūrinyje „198 nesmurtinės kovos metodai“ nurodoma numeriu 48 – „protesto mitingai“. Žmonių sukvietimą į Maidaną organizuoja iš savo puslapio “Facebook‘e” afganų kilmės ukrainiečių žurnalistas Mustafa Najem, ragindamas visus, kurie nesutinka su prezidento veiksmais, rinktis Kijevo centre. Per vieną valandą po kvietimo aikštėje susirenka apie du tūkstančiai žmonių. Lietuvos žiniasklaida (?) tuo pat metu teigė, kad aikštėje iš kažkur yra apie 30 000 – 50 000 žmonių(!).

Nuo pat Maidano pradžios taip vadinamus taikius protestuotojus lydėjo galinga Vakarų politinė, diplomatinė,finansinė ir informacinė parama. 2014-11-26 Lietuvos Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė nuo Maidano tribūnos rėžė ugningą kalbą ir pakvietė susirinkusius stoti į kovą su teisėta Ukrainos valdžia, „kruvinu“ režimu, vėliau savo neįgalius kumščius kratė V.Landsbergis, kiti Sąjūdžio Lietuvoje „demokratai“. Tokias pat kalbas iš tos pačios tribūnos rėžė visa eilė Vakarų „demokratų“ – JAV, Prancūzijos, Ispanijos, Vokietijos, Danijos ambasadoriai, JAV Valstybės sekretoriaus pavaduotoja Viktorija Nuland, JAV Kongreso nariai Džonas Mackeinas ir Krisas Merfi, Vokietijos užsienio reikalų ministras G. Vestervelė, jo kolega iš Olandijos F. Timermans, Europos Sąjungos užsienio reikalų komisarė K. Ešton, žinoma, buvęs Gruzijos prezidentas M. Saakašvilis, buvęs Lenkijos premjeras Jaroslavas Kačinskis, Čekijos senatorius R. Štenina ir daugybė kitų. Šių pasiuntinių bei politikų visiškai neglumino ir nevaržė tokia smulkmena, kad pagal 1974-12-14 JTO rezoliuciją Nr.3314 „opozicinių partijų ir neteisėtų formuočių rėmimas, skatinant nuversti teisėtą kitos valstybės, JTO narės, valdžią“ – yra viena iš agresijos formų, o JTO Tautų Chartija bei visos diplomatinius santykius reguliuojančios tarptautinės sutartys kategoriškai draudžia kištis į suverenių valstybių vidaus reikalus. Maža to, visi minėti politikieriai choru nuo Maidano tribūnos apkaltino kišimusi į Ukrainos vidaus reikalus … Rusiją, kurios Maidane nei kvapo nebuvo jau vien todėl, kad Maidanas buvo nuo pat pradžių antirusiškas!? Štai taip – demokratiškai, ciniškai, įžūliai, – patys daro, o kaltas tas, kurio nėra.

Su finansais „taikūs“ protestuotojai problemų neturėjo, visko buvo per akis, priedo dar ir V. Nuland pyragaičiai. Vienas Maidano aktyvistas šį gerovės ir gausybė ragą apibūdino taip „Visko, ko reikia revoliucijai, Maidane yra. Jeigu reikės, paskambinsiu, ir aikštėje rytoj Boeing‘as stovės“.

Tokiu būdu buvo vykdoma Vakarų politinė, finansinė, informacinė ir visokeriopa kita parama valstybiniam perversmui, kišimasis į šalies vidaus reikalus, tarptautinis nusikaltimas.

2013-11-30 Kijevo valdžia pagaliau prisimena savo pareigas, įsakmiai apibrėžtas Ukrainos Konstitucijoje, ryžtasi ir labai neryžtingai pabando išvaikyti nesankcionuotą mitingą. Europoje ar demokratijos tvirtovėje JAV tokia nesankcionuota demonstracija būtų akimirksniu sulaukusi „demokratiškų“ ir ryžtingų poveikio priemonių – ašarinės dujos, policijos vėzdai, vandens patrankos, fizinė jėga ir koviniai ginklai būtų buvę panaudoti prieš kaukėtus, agresyvius, ginkluotus, fašistine simbolika pasipuošusius aktyvistus nedelsiant ir be gailesčio. Ir tokia reakcija, nežiūrint į tai, kiek aktyvistų būtų nušauta, būtų pripažinta neabejotinai adekvačia valdžios reakcija į riaušininkus. Mes prisimename JAV policijos surengtas skerdynes Baltimorėje, Fergiusone. Jeigu Ukrainos valdžia tuo metu būtų buvusi tokia pat „demokratiška“ kaip ir 2009-01-16 Lietuvos valdžia, kuri net nemirktelėjusi sušaudė ir jėga išvaikė beginklius protestuotojus prie Lietuvos Seimo, o po to tąsė juos po teismus ir represavo maksimaliomis bausmėmis, Ukrainoje dabar neabejotinai būtų taika, Krymas, Donbasas. Tačiau taip, deja neįvyko. Džino Šarpo technologijų suvaržyta iki neįgalumo valdžia „taikių“ protestuotojų minios kontrolę paleido iš savo rankų ir leido plaukioti į Dž. Šarpo perversmų savivalės platybėse. Opozicijos V. Janukovičiui pajėgos vis aiškiau ima dalintis į nuosaikiuosius ir radikalus. Pirmieji ima reikalauti ne tik minėto susitarimo su Europos Sąjunga pasirašymo, bet ir prezidento bei vyriausybės atsistatydinimo. Antrieji gi , ypatingai fašistinis, sudarytas iš Vakarų Ukrainos nacionalistų, “Dešiniojo sektoriaus ” nacių kolaboranto Stepano Banderos šalininkai, ragina daryti „nacionalinalistinę revoliuciją“ su šūkiu „Ukraina-ukrainiečiams!“ „Ukraina po nad use!“ (Ukraina uber alles), naudoja atvirai fašistinę simboliką, retoriką, šūkius, fakelų eisenas, o tuos, kurie turi kitokią nuomonę nei S. Banderos pasekėjai ir dar kalba rusiškai, tiesiog daužo lazdomis be gailesčio iki mirties. Nevikrų valdžios bandymą išvaikyti nesankcionuotą mitingą „Graždanskoje TV ” transliacijų online režimu stebi apie 2 milijonai žiūrovų ir laužo rankas dėl milicininkų „brutalumo“, kuris nei vienam „taikiam“ protestuotojui nepadarė jokios žalos – „Oni že dety!!“ (Jie gi vaikai). Šitie vaikai save dar parodys Odesoje, Mariuopolyje, Luganske, Donecke, tačiau dabar šie akivaizdūs potencialūs nusikaltėliai kol kas tik vaikai, Vakarų propagandos formuojama nuomone, suprask, aukos, nukentėjusios nuo brutalaus režimo.

Pirmomis 2013 m. gruodžio mėn. dienomis opozicija ima blokuoti Vyriausybės ir Ukrainos Prezidento administracijos pastatus, užgrobia Kijevo miesto administracijos pastatą, tai yra, įvykdo Dž.Šarpo technologijoje Nr. 172 , 173 , 176 ir 183 nurodytus veiksmus – “neprievartinis blokavimas”, “nesmurtinė okupacija”, “kelių blokada”, “neprievartinis žemės užvaldymas”. Viso šio perversmo lūžio tašku tampa 2014 m. sausio 12 d. Nepriklausomybės aikštėje įvykusi „Narodnoje večė“ („Tautos sueiga“), į kurią organizatorių teigimu (ir „nepriklausomos“ Lietuvos nuolat meluojančios žiniasklaidos autoritetinga nuomone) susirinko virš 100 000 žmonių (nors pagal aikštės geometrinius parametrus ten gali tilpti maksimum 20 000 žmonių, jeigu visi stovėtų kaip troleibuse piko valandomis?). „Narodnoje večė“ kiekvienam Rytų slavui turi gilią istorinę, sakralinę prasmę. Tai simbolis. Todėl mitingo organizatoriai siekia visokeriopai pabrėžti savo istorinę teisę nuspręsti šalies likimą. Kitais žodžiais tariant, šio mitingo dalyviai tampa alternatyvia liaudies vyriausybe, save pozicionuoja „paraleline vyriausybe“, kaip įvardina Dž. Šarpas savo metodikoje – metodas numeris 198. Nežiūrint į tai, kad šioje simbolinėje alternatyvoje dalyvavo …. 0,001 procentas iš 47 mln tuometinio Ukrainos gyventojų skaičiaus?!…

Tuo pačiu metu spaudimas valstybės vadovui V. Janukovičiui kiekvieną dieną vis didėja ir prie jo rezidencijos Mežigorjėje nuolat vyksta automobilistų akcijos „automaidanas”-Šarpo technologijos Nr. 48 metodas “autokolonos”.

Prezidentas V. Janukovičius bei jo aplinka, dėl savo neryžtingumo patenka į nepavydėtiną padėtį, priima kritiškai uždelstą sprendimą, kurį protestuotojai įvertina kaip valdžios silpnumo išraišką ir signalą atakai – Sausio 16 d. Aukščiausioji Rada priima įstatymą, kuris sugriežtina atsakomybę už dalyvavimą smurtinėse akcijose. Anoniminė protestuotojų minia šį įstatymą suvokia kaip iššūkį, raginimą priešintis – minia galutinai ir tvirtai patiki savo nebaudžiamumu ir savo absoliučia galia. Apie įstatymo viršenybę niekas jau nebeprisimena – viską lemia brutali nacionalistinės minios jėga.

Nuo šio momento perversmas pereina į antrąjį – smurtinį – etapą. Maidano smogikų, kurie buvo iš anksto ruošiami JAV specialiųjų tarnybų kuruojamuose futbolo fanų klubuose bei specializuotose karinio-patriotinio auklėjimo stovyklose Vakarų Ukrainoje, o taip pat „draugiškose“, idėjiškai artimose Stepano Banderos ideologijai Lenkijos bei Pabaltijo valstybių struktūrų stovyklose, – pasiryžimą kautis gatvių mūšiuose skatino, be kita ko, dar ir Ukrainos korumpuotų valdininkų išvogtos apgailėtina armijos būklė, kurioje 2014 metų pradžioje tarnavo tik 119 tūkst. kariškių. Ukrainos prezidento ir kariuomenės vyriausiojo vado V. Janukovičiaus veiksmus labai kaustė ne tik jo baimė būti pasmerktu Vakarų, tačiau ir abejonės dėl ginkluotųjų pajėgų lojalumo valdžiai. Po TSRS žlugimo Ukrainai atiteko milžiniškas karinis arsenalas, trečias pagal dydį ir galingumą branduolinių ginklų arsenalas, tačiau per 23 metus vykdytų besaikio grobstymo, korupcijos, armija buvo visiškai sunaikinta ir apgailėtina. Tragiškas kai kurių specialiųjų pajėgų “Berkut”, kuriose tarnavo apie 4 tūkstančius kovotojų, pareigūnų likimas, tik dar labiau pakerta pasitikėjimą valstybės vadovu, kuris žingsnis po žingsnio apleidžia savo pozicijas ir perduoda maidano riaušininkams vis daugiau savo valdžios. 2014 m. sausio 19-22 d. kraujas ant Kijevo barikadų tampa įprastu ir kasdieniniu dalyku. Dešimtys žmonių žūsta dėl ekstremistų ginkluotų gaujų veiksmų. Vėliau net pasirodė informacija, kurią „nepriklausoma“ Vakarų žiniasklaida sąmoningai nutylėjo, kad žuvusiųjų buvo žymiai daugiau, tiek daug, kad „Dešiniojo sektoriaus“ fiureris buvo priverstas įsakyti užimti Kijevo lavoninę !? Kyla klausimas, kokiam tikslui Maidano rėksniams prisireikė labai jau nebeaktyvūs morgo „aktyvistai“? Paslėpti savo veiklos labai nedemokratiškus rezultatus?…

Nuo V.Janukovičiaus nusigrežia net dvasininkija: Kijevo ir visos Rusios patriarchas Filaretas viešai atsisako jam skirto 1-o laipsnio ordino “Už nuopelnus“, kuriuo jį dekretu anksčiau apdovanojo valstybės vadovas. Visuomenės akyse toks religinio lyderio sprendimas dar labiau atstumia V. Janukovičių nuo Cerkvės ir nuo tautos, atimdamas iš valdžios paskutinius pagarbos likučius. Pagal Dž. Šarpo technologiją, tokius dvasininkijos veiksmus galima įvardinti kaip “pagarbos ženklų atsisakymas” (nesmurtinių veiksmų Nr. 53 metodas). Lietuvis šioje vietoje neabejotinai prisimins pasų, karinių bilietų grąžinimą prie Seimo, pagaliau prezidento R.Pakso istoriją, keistą JAV ambasadoriaus Mullo vizitą į Daukanto aikštę , po kurio, lyg pagal komandą, sekė liberalių, „patriotinių“ ir kitų elitinių veikėjų organizuota visuotinė obstrukcija tautos išrinktam prezidentui, teatrališki apdovanojimų gražinimai. JAV perversmų technologai savo kolonijose ypatingu kūrybingumu niekada nepasižymėjo – melas ir niekšybė visada buvo JAV užsienio politikoje dominuojančiais žanrais.

2014-01-28 atsistatydina demoralizuota premjero M. Azarovo vyriausybė. Priimdamas ministrų kabineto atsistatydinimą ir pasiūlydamas opozicijai postus naujai formuojamoje vyriausybėje, V. Janukovičius tuo pačiu pasirašo nuosprendį savo politinei karjerai, kurios pabaiga yra tik laiko klausimas. Toliau viskas vyksta pagal neįtikėtiną, tačiau nuspėjamą, jeigu vadovautis Dž. Šarpo metodika, tragikomedijos scenarijų. Vyksta daugybė V. Janukovičiaus derybų su opozicijos lyderiais – oligarchų JAV ambasados statytiniu A.Jaceniuku, atviru fašistu „Svoboda“ sektos vadovu O.Tiagniboku ir specialiai Maidanui sukurto judėjimo „Udar“ vadovu boksininku V. Klyčko. V. Janukovičius sutinka su visais be išimties opozicijos reikalavimais, duoda viską, ko iš jo reikalauja opozicija, tačiau opozicijos derybininkai po eilinio sėkmingo jiems derybų raundo grižę į Maidaną, gauna naujus, dar įžūlesnius opozicijos reikalavimus, ir pasiektas vakare susitarimas ryte, opozicijos Dešiniojo sektoriaus smogikų lyderio Dmitro Jarošo sprendimu anuliuojamas, tampa nebegaliojančiu ir iškeliami nauji dar absurdiškesni reikalavimai. Regionuose ir Kijevo gatvėse tuo metu triumfuoja betvarkė ir smurtas. Kijevo centre užgrobiami vyriausybiniai pastatai, Vakarų ir Vidurio Ukrainoje užgrobiami apskričių administracijų, milicijos, prokuratūrų ir valdžios partijų (Regionų partijos ir Ukrainos Komunistų partijų) pastatai, nužudomi ten buvę darbuotojai. Beginkliai „Berkut‘o“ kariai daužomi lazdomis, grandinėmis, akmenimis, traiškomi traktoriais ir automobiliais, deginami Molotovo kokteiliais, tačiau gintis nuo sužvėrėjusių fašistų jie neturi teisės, nes nėra įsakymo, – šimtai nukentėjusių nuo maidano smogikų, aukos, smurtas, prievarta, degantys pastatai ir automobiliai.

Kaip ir visų „spalvotų revoliucijų“ metu, reikėjo sakralinių aukų. Kaip ir visada, pavyzdžiui, prie televizijos bokšto Vilniuje, iš kažkur atsirado niekam nežinomi snaiperiai, kurie, padarę savo juodą darbą, arba kaip sako žinomas polittechnologas, „pagadinę paveiksliuką armijai“, nužudę apie 100 žmonių iš abiejų pusių, kažkur dingo ir jų iki pat šiol niekas negali rasti, Lietuvoje jau 27 metai, Ukrainoje 4 metai. Gruzijos samdiniai, patys asmeniškai dalyvavę JAV specialiųjų tarnybų surengtame valstybės perversme Ukrainoje, teigia, kad šaudė JAV-NATO karo nusikaltėlių gaujos nusamdytas visas galvažudžių internacionalas – gruzinai, amerikiečiai, britai, lietuviai, latviai, estai – https://ria.ru/world/20180219/1514933783.html . Vienas iš Maidano aktyvistų, taip vadinamas “šimtininkas” , Nikolajus Dulskis“ Rusijos televizijos NTV laidoje “Mesto vstrečy” tiesiai šviesiai parodė, kad vienai NATO snaiperių-žudikų komandai vadovavo asmeniškai “tarybinės armijos paveiksliukų gadintojas” lietuvis Audrius Butkevičius https://www.youtube.com/watch?v=QZ24Sxyv_U4 . Kyla natūralus klausimas – “KAS ŠAUDĖ Į ŽMONES SAUSIO 13 PRIE TELEVIZIJOS BOKŠTO?”.

Po eilės valdžios institucijų pastatų užgrobimų Kijeve ir regionuose, per vieną naktį nužudomi net 25 Maidanui nepritariantys žmonės. 2014-02-21 V. Janukovičius priverstas pasirašyti sutartį “Dėl politinės krizės sureguliavimo Ukrainoje” su opozicijos lyderiais – Vladimiru Klyčko ( partija “Udar”), A. Jaceniuku (” Batkivščina” ) ir O. Tiagniboku (” Svoboda”). Pasirašyme kaip susitarimo įvykdymo garantai dalyvauja tarpininkai iš Europos – Vokietijos užsienio reikalų ministras Frankas Valteris Štainmajeris, Lenkijos Užsienio reikalų ministrui Radoslavas Sikorskis, ES atstovas Erikas Furnje. V. Janukovičiui ši sutartis buvo nevilties žingsnis – šia sutartimi teisėtas valstybės vadovas buvo priverstas pripažinti neteisėtų formuočių teisėtumą, perduoti joms savo įgaliojimus , jas legalizuoti.

Toliau viskas vystėsi jau pagal opozicijos, diriguojamos iš Vakarų, scenarijų – į areną išeina smogiamasis Ukrainos perversmo būrys „Dešinysis sektorius“, vadovaujamas Dmitrijaus Jarošo, kuris priverčia valstybės vadovą bėgti iš sostinės. 2014-02-22 Aukščiausioji Rada, jau kontroliuojama Maidano, priėmė nutarimą, kuriuo konstatuojama, kad šalies prezidentas neva „nusišalino nuo konstitucinių pareigų vykdymo”, ir paskiria naujų prezidento rinkimų datą. Nors toks nutarimas grubiai pažeidžia Ukrainos Konstitucijoje numatytą prezidento nušalinimo tvarką, tačiau … kam tai įdomu, Maidanas valdo.

2014-02-22 data tampa lemtinga Ukrainai. Tik nuo šios datos Rytų Ukraina – Doneckas, Luganskas, Charkovas, Odesa, Krymas, Dnepropetrovskas, Nikolajevas,Chersonas, etninės ir istorinės Rusijos žemės, perduotos Ukrainai 1922 metais Tarybų Sąjungos įkūrėjo V.Lenino, regionai, kurie visada buvo Ukrainos ekonomikos stuburas, – pagaliau, ilgai ir kantriai stebėję Maidano beprotybės šėlsmą, suvokia, kad laukti daugiau nebegalima, tolesnis delsimas mirčiai tolygus. Vakarų intervencijos dėka valdžią užgrobę ekstremistai iš „Dešiniojo sektoriaus“, kurių ideologijos pagrindas yra urvinė rusofobija, šūkiai „Rusus ant peilių!“, „Rusus pakarti!” nedviprasmiškai signalizuoja liūdną ir kruviną ateitį rusakalbiams, kurių Ukrainoje net 23 mln. Vakarų Ukrainos nacionalistų, S.Banderos šalininkų istorinė patirtis, jų dalyvavimams žydų, lenkų, rusų masinėse žudynėse, Babyj jar, Chatynė, Volynės skerdynės ir jų dabartinė nacionalistinė agresija nepalieka abejonių – fašistai grįžo ir jie nei kiek nepasikeitė, tik jų šeimininkas dabar yra JAV. Tampa aišku, kad laukimas pražūtingas. Pirmieji „Dešiniojo sektoriaus“ įstatymai dėl rusakalbių ir rusų kalbos nebepalieka jokių abejonių Rytų Ukrainos etniniams rusams – laikas gintis.

Perversmo organizatoriai JAV Valstybės sekretoriaus pavaduotoja V. Nuland ir JAV ambasadorius Kijeve Dž. Payette telefonu nustato http://vk.com/video232089055_168942061?hd=-1&t=3m26s. Ukrainos – nepriklausomos, suverenios, JTO narės vyriausybės sudėtį, o Ketrin Ashton, tuometinė ES užsienio reikalų komisarė, pokalbyje su Estijos Užsienio reikalų ministru pokalbio telefonu metu ( https://www.youtube.com/watch?v=D23_WlRsSOA ) apgailestauja dėl per didelio žmonių, kuriuos nužudė jiems – JAV ir ES – pavaldūs snaiperiai, aukų skaičiaus. Esant tokiam valdžios nelegitymumo lygiui, Luganske, Donecke, Charkove, Kryme rusakalbių gyventojų absoliuti dauguma, tauta – valdžios Suverenas – užima administracinius pastatus, greitai ir neskausmingai, imasi realizuoti visame pasaulyje pripažįstamą ir Tautų Chartijoje įtvirtintą tautų teisę į laisvą apsisprendimą, teisę nepripažinti neteisėtos Kijevo chuntos valdžios, teisę patiems nusistatyti savo ateitį. Skirtumas tarp Maidano smogikų Kijeve ir tautinės valdžios Rytų Ukrainoje yra esminis. Maidaną rėmė oligarchai ir mikroskopinė mažuma, kuria manipuliavo Vakarų specialiosios tarnybos. Rytų Ukrainoje gi vyko plačiausių liaudies masių remiama revoliucija, pasipriešinimas Vakarų agresijai, rezistencija Vakarų Ukrainos banderlogų terorui, todėl viskas vyko labai sklandžiai, skaidriai ir demokratiškai. Kol neįsikišo tos pačios tamsiosios Kijevo Maidano jėgos ir nepaskandino kraujuje tautos laisvę į apsisprendimą. Kijevo chunta tiesiog pasiuntė į Rytų Ukrainą kariuomenę ir „Dešiniojo seketoriaus“ smogikus, kurie savo neapykantą rusakalbiams pademonstravo pačiu žiauriausiu būdu – sudegindami gyvus žmones Odesos Profsąjungų rūmuose, sušaudydami Mariuopolio milicininkus, atsisakiusius žudyti savo tautiečius, iš lėktuvo sušaudydami Lugansko srities administracijos pastatą ir kraujas buvo liejamas upe visoje Rytų Ukrainoje.

O veidmainiai iš Vakarų, kurie dar žiemą isteriškai klykė apie Ukrainos tautos teisę laisvai apsispręsti gyventi taip, kaip jiems patiems to norisi, laisvėje ir demokratijoje, tuos pačius veiksmus, kuriuos įvykdė Maidano smogikai Kijeve, teisėtai įvykdžiusius Rytų Ukrainos laisvės kovotojus, nedelsiant pasmerkė ir pavadino juos teroristais –separatistais. Geri mieli dėdulės ir tetos demokratai iš ES bei JAV, lyg burtų lazdele mostelėjus, virto nuožmiais, kraujo ištroškusiais tironais, kurie Maidano smogikų kruviną smurtą vadina „kova už laisvę“, o Rytų Ukrainos tautos reakciją į Banderos smogikų smurtą, būtinąją gintį nuo nusikaltėlių savivalės vadina separatizmu, terorizmu, Rusijos agresija?! Ir Rytų Ukrainos piliečių dėsninga, natūrali, teisėta kova už savo laisvę, už teisę gyventi skrydis buvo paskandinta civilių senelių, moterų ir vaikų kraujyje. Kad žinotų – demokratija yra tik tai, ką leidžia JAV ir ES demokratai.

2014-03-16 Kryme įvyko liaudies referendumas dėl atsiskyrimo nuo Ukrainą užgrobusios Kijevo chuntos. Jame entuziastingai dalyvavo absoliuti dauguma vietos gyventojų – 83,1 proc. turinčių rinkimų teisę pusiasalio piliečių. Už prisijungimą prie Rusijos, etnininės, istorinės savo Tėvynės, balsavo 96,7 proc. balsavusių. Tačiau nežiūrint į neginčijamą tautos valios pareiškimą, išreikštą tiesioginiu, pagal nustatytas skaidrias taisykles balsavimu, Vakarai, tie, kurie žodžiais visada tik už demokratiją, tautos valdžią, – šį referendumą pavadino Krymo aneksija ir panaudojo šią Vakarų šulerių iš rankovės ištrauktą kortą JAV-NATO karo nusikaltėlių gaujos nešvariame kare prieš Rusiją, stumia visą pasaulį branduolinės Apokalipsės bedugnėn.

Armija į savo tautą gali iššauti tik vieną kartą – po to ji jau nebe armija, o tik baudėjų būrys. Aukų skaičius Rytų Ukrainoje varijuoja nuo 4 000 (JTO duomenimis) iki 40 000 (Novorosijos duomenimis). JAV, ES, NATO šalys nuolat kursto pilietinį karą, finansuoja baudėjų nacionalistų būrius, konflikto pabaigos nesimato. Pakaktų Kijevui atitraukti savo armiją iš Donbaso, surengti nacionalinį referendumą ir viskas taptų aišku, skaidru, demokratiška, tačiau tautos valdžia nėra valdančiųjų oligarchų rūpestis. Vakarai nėra suinteresuoti brolžudiško karo užbaigimu – jie perima visą Ukrainos valdymą ir vykdo savo neokolonijinę politiką, ekspansiją į Rusijos istorines žemes, kruviną agresiją slavų erdvėje.

Sakoma, revoliucija – kaip kiaušinis. Jeigu ji kyla iš vidaus, tautos, bus gyvybė. Jeigu ji bus kalama iš išorės – bus tik kiaušinienė. JAV ir ES , panašu, Ukrainą pavertė savo kruvinų eksperimetų laboratorija, o ukrainiečius laboratorinėmis pelytėmis. Maidanas deklaravo kovą už laisvę, taiką, gerovę, demokratiją, žmogaus teisių apsaugą, įstatymo viršenybę, Ukrainą Europoje ir prieš valdžios savivalę,korupciją, oligarchų terorą. Dabar Ukrainoje pilietinis karas, visiška ekonominė,politinė, teisinė priklausomybė nuo Vakarų, ją net valdo tarptautinis Vakarų aferistų internacionalas. Ukrainoje ekonominis nuosmūkis, kosminė valdžios korupcija, nacionalistų gaujų teroras, skurdas, masinė bedarbystė, depopuliacija, kokios nebuvo net nacių okupacijos metais.

Praėjo 4 metai nuo Maidano pradžios. Ukrainoje dabar – nėra Krymo, Donbaso ir Lugansko, panašu, taip pat nebeliks po šitiek pralieto nekaltų žmonių kraujo. Užkarpatė ir kiti regionai taip pat laukia savo eilės prie išėjimo. Į Lvovą pretenduoja Lenkija. Ukrainoje žiauri cenzūra ir jokios žodžio laisvės, nacionalistinės paramilitarinės grupuotės terorizuoja piliečius. Šalis yra tiesiogiai valdoma JAV ir ES emisarų, tarptautinio globalistų sukčių ir aferistų internacionalo, kuris kartu su vietinėsmis korumpuotomis marionetėmis naikina valstybės ekonomiką. Ukrainos nacionalinė valiuta atpigo keturis kartus, būtiniausių prekių, komunalinių paslaugų, medikamentų kainos išaugo keletą kartų, dauguma pramonės įmonių bankrutavo arba yra ant bankroto ribos, milžiniškos skolos už energetinius resursus ir baisus biudžeto deficitas, valdžioje tie patys vagys ir oligarchai, bendras gyvenimo lygis nukrito iki 1990 metų lygio, dešimtys tūkstančių pilietinio karo aukų, politinis nestabilumas, socialinė ir turtinė kosminė nelygybė, korupcija, valdžiagyvių ir teisėsaugininkų savivalė, teroras, masinis skurdas, emigracija, depopuliacija – tokia yra JAV-NATO karo nusikaltėlių-kolonizatorių intervencijos, okupacijos, „demokratizacijos“ kaina, kurios išmokėti neįmanoma. NATO okupuota Lietuva tai jau patyrė ir žino.

Kada jiems, ir mums visiems, užteks proto ir drasos pažiūrėti tiesai į akis ir pasakyti burtažodį?

YANKEE, GO HOME!!!
STOP US-NATO WAR CRIMES ARROUND THE WORLD!
US-NATO WAR CRIMINALS, HANDS OFF UKRAINE, RUSSIA, SYRIA, LIBYA, LITHUANIA, EUROPE!
US – NATO, BLOODY HANDS OFF FROM WORLD!
PEACE NOT WORLD WAR III !

Reklama