2017-09-28 Kaune įvyko diskusija tema „Buvo ar nebuvo Lietuvos okupacija 1940-06-15?“. Lietuvos oficialios valdžios pozicija šiuo itin politizuotu klausimu yra vienareikšmiška  – Lietuva yra Tarybų Sąjungos totalitarinio režimo agresijos auka ir visos Lietuvos nelaimės šaltinis yra net ne nacistinės  Vokietijos, o būtent tarybinė okupacija. Tokia jau tris dešimtmečius vyraujanti valdančiojo proamerikietiško režimo pozicija liko vienintele priežastimi, kuri nors kažkiek pateisina kompradorinio elito, valdančiųjų konservatorių valdymo katastrofiškas pasekmes valstybei, puikiai tenkina JAV geopolitinius siekius regione sukurti rusofobišką įtampos šaltinį Rusijos pasienyje, atitinka jau 1000 metų Vakarų vykdomos ekspansijos „drang nach Osten“ ilgalaikius planus, sukuria regione militaristinės psichozės, baimės, neapykantos, tautinės nesantaikos atmosferą, atvirai kenkia Lietuvos nacionaliniams interesams ir grubiai pažeidžia Tautų chartijos tarptautinio bendradarbiavimo principus, kurių įsipareigojo laikytis visos pasaulio valstybės, JTO narės, tame tarpe ir Lietuva, ir  kurių pagrindinis, pamatinis tikslas yra – išsaugoti taiką ir saugumą Baltijos regione ir pasaulyje. 1940 metų bei vėliau sekusios tarybinės „okupacijos“ pagrindu nuolat reiškiamos „aukų“ daugiamilijardinės pretenzijos Rusijai yra tik viena iš daugelio JAV vykdomos karinio konflikto su Rusija  kurso eskalavimo politikos, informacinio karo formų. Lietuvai pražūtingos politikos.

1990 metais Lietuvoje, kaip ir visoje Tarybų Sąjungoje, įvyko „spalvota“ revoliucija pagal JAV specialiųjų tarnybų scenarijų ir žinomo JAV politinių technologijų, perversmų, kontrrevoliucijų technologo Džino Šarpo technologiją.

Diskusija buvo karšta, valdžios melo propaganda daro savo nuodingą įtaką žmonių protams,  užsitęsė, todėl pritrūko laiko atsakyti į antrą diskusijos klausimą – kas kam skolingas? Todėl atsakome šia trumpa ir toli gražu neišsamia statistika. Tik faktai, sausa statistika, kurie palieka labai nedaug vietos valatkodelfiniam rusofobiniam melui, antitarybinei isterijai.

Ekonominiai santykiai tarp Centro ir TSRS respublikų?

Biudžeto santykiai TSRS ir su jomis susijusi investavimo politika buvo grindžiamos centralizuotu ekonomikos valdymu, kuruo buvo siekiama užtikrinti nacionalinių ir autonominių respublikų socialinę, ekonominę, kultūrinę plėtrą, išlyginti esamus skirtumus tarp respublikų, pakelti respublikų ekonominį, socialinį, kultūrinį išsivystymo lygį . Ekonomiškai “silpnų” regionų problemos buvo sprendžiamos “stipriųjų” sąskaita per dotacijų sistemą. Iš Sąjungos biudžeto lėšų buvo užtikrinta didelių pramonės įmonių statyba, infrastruktūros plėtra, reikalaujanti stambių kapitalo investicijų, viršijanti respublikinių vietinių biudžetų pajėgumus. Ši tendencija ypač akivaizdi Baltijos respublikų, kurioms buvo taikomas prioritetas teikiant kapitalo investicijas.

Pagal TSRS biudžeto įstatymą Rusija per pirmąjį pokario dešimtmetį savo reikmėms pasilikdavo tik 50% savo pajamų, Ukraina ir Baltarusija sau pasilikdavo  55% savo pajamų, o visos kitos respublikos sau pasilikdavo visas savo pajamas 100%, be to, gaudavo subsidijas iš centro. Būtina pabrėžti, kad tokia finansų politika buvo vykdoma tuo metu, kai Rusija, Baltarusija, Ukraina, respublikos-donorės, kurių ūkis nukentėjo labiausiai iš visų Europos valstybių ir Tarybų Sąjungos respublikų Didžiojo Tėvynės karo metu, atstatinėjo ir  savo agresorės nacistinės Vokietijos sugriautą,  „šviesiųjų ir civilizuotų“ vieningos Europos europiečių nuniokotą ekonomiką.

Lentelėje viršutinis skaičius rodo, kiek atitinkama respublika gamino vienam gyventojui tūkstančiais JAV dolerių per metus, apatinis skaičius, kiek vartojo atitinkamos respublikos vienas gyventojas. Pabaltijo respublikose vartojo daugiau beveik dvigubai, nei gamino.

Šiai prioritetinio Pabaltijo finansavimo politikai buvo keletas priežasčių, susijusių su Baltijos valstybėmis apskritai ir ypatingai su Lietuva.

Pirma, privilegijų Baltijos respublikoms sistemoje, joms taikomo papildomo perteklinio finansavimo principas buvo tų respublikų ypatinga padėtis Tarybų Sąjungoje. Centras Maskvoje vadovavosi tuo, kad šių respublikų gyventojai turėjo pajusti ir suvokti pranašumus jų prisijungimo prie TSRS lyginant su buržuazinės taip vadinamos nepriklausomybės laikotarpiu, kuomet saujelė Kauno lėbaujančių ponų savo prabanga mėgavosi visos likusios skurstančios, masiškai emigruojančios Lietuvos sąskaita. Ekonominė politika tapo bendros strategijos, kuria buvo siekiama didinti šio regiono gyventojų lojalumą tarybų valdžiai, socialistinei demokratijai, dalimi.  Lietuvoje ir kitose Baltijos respublikose buvo vykdomi milžiniški sąjunginės reikšmės investiciniai projektai, tokie kaip elektrinių (Kauno HES, Elektrėnai, Ignalinos Atominė, Kruonio HAE), chemijos pramonės gigantų (Jonavos Azotas, Kėdainių chemijos kombinatas ir pan.) statybos, inovacinių, mokslui imlių aukštųjų technologijų pramonės šakų ir bandomųjų progresyvių technologijų vystymas, oro, jūros uostų rekonstrukcijos ir statyba, melioracija, žemės ūkio gamybos plėtra ir t.t.

Aš visus maitinu!
Labai mėgstamas ir gajus vietinų liberalų dažnai kartojamas mitas, kad Lietuva “maitino visą Tarybų Sąjungą”. Paviršutiniška statistinė analizė lengvai demaskuoja šį melą

Baltijos šalių privilegijuotos investicinės padėties be politinio ir ideologinio pobūdžio priežasčių buvo dar viena, grynai ekonominė, priežastis. Pabaltijo respublikos po karo, kai buvo atstatyta pramonė ir pastatytos naujos pramonės įmonės, sukurtos naujos  pramonės šakos, tapo savotiškomis TSRS laboratorijomis  pramonės inovacijų srityje, daugybės ekonominių eksperimentų bandymų poligonu, naujų technologijų ir novatoriškų ekonomikos valdymo metodų diegimo tarybinėje pramonėje bandomąja aikštele.

Tokio Tarybų Sąjungos vyriausybės požiūrio pasekmė buvo ta, kad 1985 metais Baltijos šalys, kurios užėmė tik 0,9% TSRS teritorijos, kur gyveno tik 3 procentai visų TSRS gyventojų TSRS gyventojų, gamino 4,1% bendrojo vidaus produkto. Pabaltijo respublikų pramoninės ir žemės ūkio gamybos materialinė bazė buvo žymiai naujesnė, pagrindiniai ilgalaikio turto fondai buvo atnaujinami žymiai dažniau nei likusioje  Sąjungoje. Baltijos regiono geografinė, pasienio su Vakarais, padėtis padėjo sukurti platų aukštos kokybės komunikacijų tinklą, aerodromus, jūrų uostus, logistikos, sandėliavimo ir remonto infrastruktūrą. Todėl, jeigu kapitalo investicijos vienam gyventojui 1989 metais Tarybų Sąjungoje bendrai vidutiniškai siekė 763,5 rublių, tai Pabaltijo respublikose šis rodiklis vienam gyventojui buvo žymiai didesnis: Lietuvoje, pavyzdžiui, šis skaičius buvo 856,2 rublių.

Tarybinių respublikų BVP duomenys 1990 metais. Lietuvoje 1990 metais gyveno 3,7 mln. gyventojų, Lietuvos pramonė pagamino produkcijos už 34,5 mlrd. JAV dolerių, kas bendrame TSRS BVP sudarė 1,7 procento.

Statistika neginčijamai rodo, kad Lietuvai ir kitoms Baltijos respublikoms iš sąjunginio biudžeto buvo skiriamas žymiai didesnis finansavimas socialinės ir ekonominės infrastruktūros plėtrai, nei Rusijos Federacijai, šio biudžeto pagrindinei donorei.

Nepaisant Rusijos kaip donorės statuso, Rusijos Federacijos gyventojų gerovės lygis buvo žemesnis nei kitose Sąjungos respublikose. 1987 m. Lietuvos komunistų partijos centro komiteto pirmasis sekretorius A. Brazauskas viename iš sąjunginių respublikų vadovų pasitarimų informavo, kad Lietuva 1970 – 1985 m.m. laikotarpiu iš sąjunginio biudžeto melioracijai ir kelių statybai gavo lėšų tiek pat , kiek ir kaimyninė Baltarusija, kurios teritorija yra 3,3 karto didesnė nei Lietuvos. Šį santykių metropolija-provincija paradoksą patvirtina ir užsienio ekspertai. Taip žymus vokiečių sociologas J.Ekbert‘as teigia: “Dauguma rusų matė, kad būtent ne rusai nacionalinių respublikų tarybinėje sistemoje buvo labiausiai privilegijuoti,  ir tuo pačiu metu tie patys nacionalinių respublikų privilegijų turėtojai vadino tarybinę sistemą Rusijos imperija“ (J. Ekbert‘as,  „Pasaulio problemų, kilusių konflikto „Rytai-Vakarai“ metu, tyrimai“. Paskutinių 20 metų straipsniai., M., 1997, p. 281). Jei Tarybų Sąjunga ir buvo imperija, tai buvo “imperija atvirkščiai”, kurioje provincijos maitinosi metropolio sultimis. Tarybų Sąjunga buvo visiška priešingybė klasikinėms Vakarų Europos imperijoms – Didžiosios Britanijos, Ispanijos, Olandijos, Portugalijos, Italijos, Prancūzijos, Belgijos, Vokietijos kolonijinėms imperijoms, kurios susikūrė savo gerovę išžudydamos šimtus milijonus vietinių čiabuvių savo kolonijose Amerikoje, Afrikoje, Azijoje, Australijoje, Ramiojo vandenyno salynuose, negailestingai plėšdamos beveik 500 metų savo provincijas, niokodamos tų šalių gamtinius išteklius.

Su kuo Lietuva įstojo į Sąjungą ir su kuo iš jos išėjo
Ekonomikos augimas

Vienas iš pagrindinių TSRS valstybės biudžeto formavimo šaltinių, visų pirma Sąjungos biudžeto, buvo apyvartos mokestis. Apyvartos mokesčio perskirstymas respublikų naudai buvo subsidijų mechanizmo dalis. Iš visų Baltijos respublikų Lietuva turėjo teisę sau pasilikti didžiausią apyvartos mokestį, kaip mažiausiai ekonomiškai išsivysčiusi iš visų trijų respublikų. Jei Estija ir dar daugiau Latvija jau turėjo tam tikrą pramoninį potencialą, tai Lietuvoje jis buvo kuriamas  iš naujo beveik nuo nulio.

Iki įstojimo į Tarybų Sąjungą po 1940 metų liepos visaliaudinio referendumo Lietuva buvo agrarinė šalis, kurioje net 74,8% gyventojų dirbo žemės ūkyje ir tik 7,5% dirbo pramonėje,  gaminusi paprastą žemės ūkio įranga ir kai kurias vartojimo prekes. Lietuvos pramonė iš esmės apsiribojo maisto produktų gamyba. Lietuvoje buvo daug skerdyklų, priklausiusių monopolinei įmonei „Lietuvos maistas“, mėsos produktų įmonėlės ir stambi alaus darykla “Tauras”. 1940 m. liepos mėn. Lietuvos pramonės produkcijos gamybos apimtys buvo  3,5 karto mažesnės už vidutinį TSRS pramonės produktų gamybos lygį ir Lietuvoje buvo vienas iš žemiausių pragyvenimo lygis visoje Europoje. Masinis skurdas, visuotinis nedarbas, kosminė turtinė nelygybė tarp saujelės Kauno ponų ir absoliučios daugumos Lietuvos gyventojų, socialinė atskirtis ir nesaugumas vertė žmones masiškai išvykti iš šalies. 1920 – 1930-aisiais metais iš Lietuvos į Ameriką, Europą ir Australiją emigravo daugiau nei 200 tūkstančių lietuvių.

1940 m. Baltijos teritorija tapo Antrojo pasaulinio karo arena. Nacistinės Vokietijos okupacijos metais į Trečiąjį Reichą buvo masiškai vežami Lietuvos gamtos ištekliai, miškai, pramonės produkcija, darbo jėga, o vokiečių kariuomenei patyrus pralaimėjimą nuo Raudonosios armijos ir traukiantis iš laikinai okupuotų TSRS rajonų, nacistai plačiai naudojo išdegintos žemės taktiką, sprogdino, naikino, degino visą tuometinę Lietuvos infrastruktūrą, kelius, tiltus, įmones. Bendra Lietuvos ekonomikai hitlerininkų ir jų vietinių kolaborantų nacionalistų padaryta žala siekė 17 milijardų rublių 1941 m. kainomis . Lietuvos TSR teritorijoje buvo sudeginta ir sugriauta daugiau nei 80 tūkstančių pastatų, tame tarpe 1,7 tūkst. pramonės įmonių pastatų, 72 ligoninės, poliklinikos, ambulatorijos, 712 mokyklų, 26 tūkst.  gyvenamųjų pastatų, Kauno upių uosto pastatai ir įrengimai, į Vokietiją išvarytas visas geležinkelių riedmenų parkas ir sugriautas geležinkelis.

Lietuvos liaudies ūkio atkūrimui reikėjo ne tik atstatyti ir rekonstruoti pramonę, bet ir iš naujo sukurti naujas pramonės šakas nuo nulio. Šiam gigantiškam atstatymo projektui iš Sąjungos biudžeto buvo skiriamos milžiniškos investicijos.

Jau 1947 m. pradėjo veikti staklių gamybos gamykla “Žalgiris”, o 1948 metais – elektros įrangos gamykla “Elfa”, 1950 m. – Kauno turbinų gamykla “Pergalė”. Per pirmąjį pokario penkmetį (1946 m. – 1950 m.) gamybą pradėjo 20 naujų stambių pramonės įmonių. Jau tuo metu buvo sukurti pamatai tokioms Lietuvoje niekada nebuvusioms pramonės šakoms kaip staklių, turbinų, prietaisų, įrankių, žemės ūkio mašinų gamyba, elektronikos, elektros inžinerijos, cemento pramonei. 1960 m. Pradėjo gaminti aukštųjų technologijų produkciją Vilniaus kuro aparatūros gamykla, kurioje dirbo daugiau nei 7000 darbuotojų, skaičiavimo mašinų fabrikas “Sigma”, metalo gaminių gamykla “Vilija”, kurioje buvo gaminami kosminėje pramonėje naudojami gaminiai. 1970 m. , tik per 20 metų, didelių pramonės įmonių Lietuvoje skaičius išaugo 10 kartų ir respublikoje tokių įmonių jau buvo pastatyta daugiau nei 200, jos gamino produkciją, kuri turėjo didelę paklausą ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Tarybų Sąjungoje.

Vilniaus kuro aparatūros gamykla gamino aukštos technologijos produkciją, joje dirbo iki 10 000 darbininkų.

1970 m. buvo pastatytas ir kiti Lietuvos pramonės gigantai – Mažeikių naftos perdirbimo įmonė, kuri savo produkcija aprūpindavo visas Baltijos šalis, gamybinis susivienijimas “Azotas” – didžiausia trąšų gamybos įmonė Tarybų Sąjungoje, Kėdainių chemijos kombinatas ir kt.

AB Mazeikiu nafta4a.jpg
Mažeikių naftos perdirbimo gamykla

 

Susijęs vaizdas
Gamybinis susivienijimas “Jonavos Azotas”, trečiasis blokas.

Taip pat galima įvardinti dar vieną gerai žinomą šalies įmonę. 1970-ųjų m. pabaigoje Vilniaus autoremonto gamykloje, vėliau gavusią pavadinimą “Vilniaus automobilių transporto fabrikas”, viename iš jos padalinių pradėjo dirbti garsus tarybinis autolenktynininkas Stasys Brundza. Vilniuje kartu su Toljačio automobilių gamykla  “AutoVAZ” buvo gaminami sportiniai automobiliai tarptautinėms lenktynėms. Automobilis, su kuriuo buvo laimėta daug prizų, tarptautinių ralių protokoluose buvo fiksuojamas LADA 1600 pavadinimu. Vilniaus ir Toljačio gamyklos bendradarbiavimas tęsėsi iki Tarybų Sąjungos žlugimo.

Mašinų gamyba palaipsniui užėmė pirmaujančią vietą tarp kitų respublikos pramonės šakų. Labai sparčiai buvo vystomos  pramonės šakos, susijusios su respublikos pajūrio padėtimi – laivų statyba, žvejyba, žuvies perdirbimas. Žemės ūkio produkcijos gamyba tapo svarbiu žaliavų tiekimo šaltiniu tradicinei maisto pramonei Lietuvoje. 1960 – 1970-aisiais metais Lietuvoje buvo sukurtos tokios pramonės šakos kaip radijo technikos gamyba, chemija, mikrobiologija, farmacija.

Be to, kad buvo sukurta nemažai naujų liaudies ūkio šakų, tarybų valdžios metais Lietuvoje buvo pastatytas didelis žvejybos laivynas. Lietuvos žvejybos traleriai  žvejojo ​​ne tik Baltijos jūroje, bet ir Barenco jūroje, o nuo 1971 metų – Atlanto vandenyne. Klaipėdoje buvo sukurtas galingas prekybos ir žvejybos laivynas, o pats miestas tapo visos Sąjungos žuvininkystės pramonės centru. 1955 m.  Klaipėdoje buvo pastatyta moderni  Baltijos laivų statykla, kurioje pradėta serijinė vidutinių žvejybos tralerių (VŽT) statyba. Mieste buvo sukurta platus specialistų ruošimo jūrų pramonei mokymo įstaigų tinklas, laivų remonto įmonės. Vakarų laivų remonto įmonėje ir kitose įmonėse dirbo tūkstančiai klaipėdiečių, aukštos kvalifikacijos specialistų, kurie dokuose remontavo didelio tonažo okeaninius laivus – plaukiojančias žuvies perdirbimo įmones, tokius laivus kaip „Julius Janonis“ , „Jeronimas Uborevičius“, „Kovinė šlovė“ , „Litkės sala“ ir daugybę kitų, kuriuos vėliau taip vadinamos nepriklausomybės metais išvogė ir sunaikino proamerikietiškos nacionalistinės valdžios aferistai, „patriotiški“ kolonijos administracijos sukčiai.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „советская клайпеда порт“

Lietuvos vartais į Europą tapo Klaipėdos – Mukrano keltų linija, kuri taip pat  buvo pastatyta tarybų valdžios metais ir sąjunginio biudžeto lėšomis. Perkėlos statyba Tarybų Sąjungos biudžetui kainavo šimtus milijonų dolerių.

TSRS pašto ženklas, išleistas keltų perkėlos Klaipėda – Mukranas atidarymo proga.

Svarbų vaidmenį Lietuvos, kaip ir visų Baltijos respublikų, sparčiam ekonominiam vystymuisi suvaidino šių šalių pasienio su Vakarų kapitalistinėmis šalimis geografinė padėtis, kuri atvėrė kelią papildomam finansavimui iš Tarybų Sąjungos biudžeto, skirto aukščiausios klasės komunikacijų, oro uostų, tiltų, logistikos, remonto tarnybų ir kitokios pramonės infrastruktūros plėtrai ir vystymui. 1970 m. lapkričio 3 d. buvo atidaryta moderniausia TSRS autostrada Vilnius – Kaunas. Vėliau buvo pastatyti aukščiausios kokybės greitkeliai Vilnius-Kaunas-Klaipėda ir Vilnius-Panevėžys.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „autostrada Vilnius - Kaunas“
Autostrada Vilnius- Kaunas
Magistralė Kaunas – Klaipėda

Karo ir vokiečių okupacijos metais respublikos darbuotojų skaičius sumažėjo beveik du kartus. Be to dalis lenkų tautybės darbuotojų, daugiausiai J.Stalino 1939 m. grąžinto Lietuvai Vilniaus krašto gyventojų, po karo išvyko gyventi į Lenkijos Liaudies Respubliką. Dėl to beveik visos įmonės buvo priverstos skubiai papildyti gamybinį personalą, o kai kuriais atvejais iš esmės sukurti naujus gamybos kolektyvus. Vien tik 1945 – 1950 m. sukurtoje profesinio mokymo sistemoje Lietuvos profesinėse mokyklose įgijo kvalifikaciją apie  20 000 kvalifikuotų darbininkų.

Pagrindinis pramonės darbuotojų, gamybinių jėgų papildymo šaltinis buvo valstiečiai, kaimo gyventojai, o tai savo ruožtu reikalavo pakelti žemės ūkį iki pramoninės gamybos lygio. Atsižvelgiant į tai, kolūkiai, kaip smulkių valstiečių kooperacijos forma, buvo tuo laikotarpiu vienas iš būdų padidinti žemės ūkio sektoriaus efektyvumą. Nepaisant pokario metų sunkumų, su kuriais susidūrė didžiausio žmonijos istorijoje karo išsekinta tarybinė valstybė, Lietuva stabiliai gaudavo traktorius, kombainus ir kitą žemės ūkio techniką, mineralines trąšas. Kolūkinė kooperacija, stambios žemės ūkio įmonės sudarė sąlygas veiksmingai panaudoti ir mašinas, ir trąšas, ir žemės ūkio infrastruktūrą. Žemės ūkio industrializacijos aukštus rodiklius patvirtina toks faktas: iki 1957 m. pabaigos Lietuvos žemės ūkio artelėse buvo 1219 traktorių. Jau po 15 metų , 1972 metais, Lietuvoje buvo 44,7 tūkst traktorių, 9,8 tūkst. grūdų nuėmimo kombainų, 28 tūkst. sunkvežimių, o žemės ūkio lauko darbų mechanizacija pasiekė 86%. Galvijų skaičius, lyginant su ikikariniu laikotarpiu išaugo 1,8 karto, kiaulių – 2,3 karto, paukščių – 2,8 karto. Jei žemės ūkis Lietuvoje buvo daugiausia monoetninis – lietuviai sudarė daugiau nei 90% žemės ūkio darbuotojų, tai pramonės įmonių kolektyvams buvo būdingas daugiatautiškumas: fabrikuose ir gamyklose dirbo kartu lietuviai, rusai, lenkai, žydai, baltarusiai ir kitų tautybių atstovai.

Tarybų valdžios metais iš naujo buvo sukurta Lietuvos energetika.

Šalia galingos Lietuvos valstybinės rajoninės elektrinės buvo pastatytas modernus Elektrėnų miestas. 1983 metais buvo paleistas pirmasis Ignalinos atominės elektrinės blokas (nuo 2010 m. sausio Ignalinos AE Briuselio nurodymu ir vietinių „patriotiškų“ proamerikietiškų kolaboracionistų sprendimu buvo uždaryta, nutraukė gaminti pigią elektros energiją vien tik dėl politinių priežasčių, kad pakenkti Rusijai, nors Švedijos ekspertų nuomone Ignalinos atominė buvo saugiausia ir galėjo veikti dar mažiausiai 40 metų). Elektros energijos gamyba 1985 metais Lietuvoje išaugo, palyginti su 1940 m., 258 kartų ir pagamino beveik 21 mlrd kWh, o tai leido visiškai elektrifikuoti visus miestus, miestelius ir kaimus, taip pat 100% mechanizuoti karvių melžimą, 98% – vandens tiekimą ir 74% – pašarų paskirstymą gyvuliams. Tai jau atitiko geriausius Europos rodiklius.

Ignalinos AE
Ignalinos atominė elektrinė

Buvo kapitaliai rekonstruotos Petrašiūnų, Vilniaus ir Klaipėdos šiluminės elektrinės, pastatyta nauja galinga Vilniaus “ŠES-2”, kurią vėliau „prichvatizavo“ konservatoriai ir liberalai kartu su Prancūzijos „Dalkia“ kolonizatoriais ir dabar vilniečiai moka trigubą kainą už šilumos energiją finansiniams sukčiams, kurie šią tautos nuosavybę pasisavino. Buvo pastatytos hidroelektrinės, tiekiančios elektros energiją kaimo vietovėms. Iki 1964 m. gruodžio mėn. Lietuvoje buvo elektrifikuoti visos kolūkių ir tarybinių ūkių  gyvenvietė. Palyginimui galima būtų pastebėti, kad Maskvos srityje tai buvo padaryta tik 1980-ųjų viduryje.

Tai, kad Lietuva iš silpnai išsivysčiusios agrarinės šalies per labai trumpą laiką staiga tapo industrine valstybe, liudija esminiai respublikos gyventojų socialinės struktūros pokyčiai. Žymiai išaugo pramoninės gamybos darbuotojų dalis. 1945 m. pramonėje dirbo 38,3 tūkst. darbuotojų, po šešerių metų 1951 m. jų jau buvo 86,4 tūkst., o 1985 m. – 392,6 tūkst.

Švietimas ir kultūra

Lietuvos istorijoje tarybinis laikotarpis pasižymėjo ne tik Lietuvos industrializacija ir nuolat sparčiai kylančiu jos gyventojų pragyvenimo lygiu. Nepaisant ideologinio spaudimo, įvyko audringas Lietuvos kultūros suklestėjimo šuolis. Daugeliu atvejų tai įvyko dėl to, kad tarybų valstybė nuolat didino asignavimus liaudies švietimui ir kultūrai. Tik per penkerius metus nuo 1951 iki 1956 m. respublikoje bendrojo lavinimo mokyklų skaičius išaugo nuo 3 720 iki 4 071. 1989 m. Lietuvoje buvo 13 aukštųjų mokyklų ir 62 vidurinių specialiųjų ugdymo įstaigų. Tarybiniu laikotarpiu Lietuva tapo visuotinio raštingumo šalimi ir studentų skaičiumi, tenkančiu 10 tūkst. gyventojų, pralenkė Japoniją, Didžiąją Britaniją ir Vokietiją.

Tarybų Lietuvos moksleivės

Jei tarpukario Lietuvoje mokslinių tyrimų darbai gamtos mokslų ir  technikos srityse buvo vystomi silpnai, veikė keletas nedidelių eksperimentinių būrelių, tai tarybų valdžios metais buvo įkurta Lietuvos mokslų akademija, kurios kompetencijoje veikė gerai įrengtų mokslinių tyrimų įstaigų tinklas – institutai, laboratorijos, centrai. 1940 m. pabaigoje Lietuvoje dirbo 623 mokslo darbuotojai, 1973 m. 88 mokslo įstaigose dirbančių mokslininkų skaičius viršijo 10,2 tūkst.

Tarybiniu laikotarpiu Lietuvoje buvo įsteigti nacionaliniai Akademinis Jaunimo , Operos ir baleto teatrai, daugybė kultūros ir švietimo įstaigų, klubai, kultūros centrai, pionierių rūmai, jaunųjų technikų, jaunųjų gamtininkų būreliai, viešosios bibliotekos, įkurta garsioji Lietuvos kino studija, kasmet kūrusi kelis vaidybinius filmus, kurių ne vienas pelnė prizus tarptautiniuose kino festivaliuose, tokius kaip „Niekas nenorėjo mirti“, „Jausmai“, „Vyrų vasara“, serialus „Herkus Mantas“, „Tadas Blinda“, „Turtuolis vargšas“ ir kt. Respublikoje buvo sukurta galinga poligrafinė bazė, lietuvių ir užsienio autorių knygos lietuvių kalba buvo leidžiamos šimtatūkstantiniais tiražais, nuolat augo periodinių leidinių skaičius.

Kadras iš filmo “Niekas nenorėjo mirti”, aktoriai, tarybinio kino žvaigždės (iš dešinės į kairę) Juozas Budraitis, Donatas Banionis, Regimantas Adomaitis.

1985 m. respublikoje veikė 2170 vaikų, moterų ir vyrų chorai, 3315 choreografijos būrelių, 2287 dramos būrelių, 518 pučiamųjų orkestrų, 607 kaimo kapelų, 312 liaudies instrumentų orkestrų, 26 liaudies ansambliai, 11 liaudies teatrų. 158 etnografiniai ansambliai, tame tarpe plačiai išgarsėję “Varpas”, “Banga”, Kauno politechnikos instituto ansamblis, gamybinio susivienijimo „Lelija“ moterų choras, kurie buvo nuolatiniai Lietuvos kultūros dienų, reguliariai vykusių įvairiose Tarybų Sąjungos respublikose, dalyviai.

1974 metais Vilniuje atvėrė duris naujas Lietuvos valstybinis operos ir baleto teatro pastatas – vienas iš geriausių savo akustinėmis savybėmis teatrų Europoje, su erdviu fojė ir 1150 vietų  sale, suprojektuotas architektės E. Bučiūtės. Šiame teatre ilgus metus publiką žavėjo pasaulinę šlovę pelnę operos grandai, žinomi lietuvių dainininkai – V. Noreika, J. Stasiūnas, E. Kaniava ir daugelis kitų tarptautinį pripažinimą pelnę  lietuvių operos ir baleto meistrų.

Tarybiniais metais susiformavo žinomų Lietuvos teatro veikėjų plejada: režisieriai E.Nekrošius, R.Tuminas, J.Vaitkus, aktoriai Donatas Banionis, R.Adomaitis, J.Budraitis ir kiti. Lietuvos kino studija, įkurta Tarybų Lietuvoje, kasmet sukurdavo 7 -8 pilnametražius filmus. Lietuvos kino studijos filmai ir aktoriai (režisieriai V.Žalakevičius, A.Žebriūnas ir kt.) ne kartą pelnė apdovanojimus tarptautiniuose kino festivaliuose. Nuostabias kūrybines grupes subūrė režisieriai J. Miltinis (Panevėžio dramos teatras) ir E. Nekrošius (Jaunimo teatras Vilniuje). Liaudies šokių ansamblis “Lietuva” buvo labai populiarus. Reguliariai  vykdavo respublikos liaudies dainų ir šokių šventės, kuriuose visada dalyvaudavo apie  30 – 40 tūkstančių dalyvių.

Dailėje ypatingai pasižymėjo grafikos dailininkų meno kūriniai, ypatingai Stasio Krasausko darbai. Toli už respublikos ribų buvo žinomi rašytojų M.Sluckio, J.Grušo, K.Borutos, P.Cvirkos, J.Avyžiaus ir daugelio kitų literatūros kūriniai, poetų Salomėjos Neries, E.Mieželaičio, J.Marcinkevičiaus lyrika. Šių autorių kūriniai buvo leidžiami milžiniškais tiražais centrinėse Tarybų Sąjungos leidyklose rusų ir kitų TSRS tautų kalbomis.

Stasys Krasauskas, iš ciklo “Amžinai gyvi”, grafika.

1981 m. Vilniuje buvo atidarytas naujas Lietuvos nacionalinio dramos teatro (architektai A. ir V. Nasvyčiai) pastatas, Panevėžio dramos teatras, kurio šlovė skambėjo visoje šalyje.

Vilnių papuošė Sporto rūmai ir vienas aukščiausių Europoje televizijos bokštų.

Koncertų ir sporto rūmai Vilniuje. G. Svitojaus nuotr., 1977 m.

Norėdami pasimokyti gyvenamųjų namų statybos subtilybių į Lietuvą atvykdavo specialistai iš visos TSRS.  Lietuvos architektai K.Bučas, B.Kasperavičienė, G.Tiškus sukūrė unikalius autorinius projektus statinių, kurie buvo pastatyti daugelyje Tarybų Sąjungos miestų – Minske, Rostove prie Dono, Taškente, Novosibirske, Donecke, Saratove. Tuo pačiu metu Tarybų Lietuvoje buvo labai stengiamasi išsaugoti istorinį paveldą ir tradicijas. Vyko masinės liaudies  dainų šventės. Rumšiškėse buvo sukurtas etnografinis muziejus po atviru dangumi. Tarybų Lietuvos restauratoriai vieni iš pirmųjų Sąjungoje pradėjo atstatyti istorinius paminklus ( Gedimino bokštas, Trakų pilis, Kauno pilis, Vilniaus senamiestis, Universitetas ir kt.). Leidiniuose „Jaunimo gretos“, „Nemunas“, „Komjaunimo tiesa“ ir kituose vyko arši diskusija, ar verta iškirsti Gedimino bokšto kalno šlaito želdinius. Nugalėjo moksliškai pagrįsta pozicija – kirsti želdinių negalima, kadangi jie sutvirtina šlaitą. „Nepriklausomybės“ metais nugalėjo konservatorių, liberalų, socdemų ir kitų“patriotų“ godumas, medžiai buvo iškirsti, Lietuvos simbolis griūna, valdantys aferistai skaičiuoja pelną ir už nusikaltimu padarytą akivaizdžią žalą korumpuotoje kvazivalstybėje kaltų nustatyti neįmanoma, deja…

Restauruojamas Gedimino pilies bokštas. Vilnius, 1948 m. Fot. J.Šapyra.

Didelė pažanga buvo padaryta fizinės kultūros ir sporto srityje: buvo pastatyta ir veikė daugiau nei 40 stadionų, 378 futbolo aikštės, 520 sporto salių, 15 slidinėjimo bazių, 29 baseinai, 93 vaikų ir jaunimo sporto mokyklų.

Daug dėmesio buvo skiriama dirbančiųjų sveikatos priežiūrai ir poilsiui. Tarybiniais metais buvo pastatyta daugybė sanatorijų, gydyklų, pensionatų ir poilsio namų miestuose- kurortuose Druskininkuose, Birštone,  Palangoje ir Nidoje ir visi jie buvo prieinami visiems Lietuvos gyventojams, paprastiems darbininkams ir kolūkiečiams. 10 tūkstančių gyventojų tenkančių gydytojų skaičiumi Lietuva užėmė vieną pirmųjų vietų Europoje. Kiekviename gyvenamajame rajone, net mažame kaime buvo sukurta patogi visiems gyventojams ekonominė-socialinė infrastruktūra – darbo vietos, gamybiniai pajėgumai, kur visi turėjo darbą ir galėdavo gauti bet kuriuo momentu, kada tik sugalvodavo, o darbo paieškos laikas buvo lygus laikui, kurį Lietuvos TSR pilietis sugaišdavo nuvykti iki darbovietės ir užtrukdavo parašyti prašymą dėl priėmimo į darbą. Socialinėje infrastruktūroje visada buvo privalomi socialinės paskirties pastatai – mokykla, vaikų darželis, sveikatos priežiūros įstaiga, ambulatorija, kultūros namai, biblioteka, maitinimo įstaiga, parduotuvė – maisto prekių, ūkinių prekių ir kt. Buvo gerai išvystytas keleivių pervežimo miesto, priemiestinis ir tarpmiestinis transportas, autobusai kursuodavo dažnai ir veždavo už simbolinę kainą. Nemunu iki Klaipėdos ir Nidos plaukiojo baržos ir greitieji kateriai ant povandeninių sparnų „Raketa“ ir „Meteor“. Vienu žodžiu, Lietuvos tiek ekonominės, tiek socialinės sferos TSRS laikotarpiu sparčiai ir planingai buvo vystomos vienu pagrindiniu tikslu – kuo geriau patenkinti visų gyventojų poreikius. Tarybų valdžia labai atsakingai žiūrėjo į savo pagrindinę pareigą – tarnauti tautai.

Susijęs vaizdas

Po „nepriklausomybės“ atgavimo padėtis šalyje radikaliai pasikeitė. Visa tautos darbu sukurta ekonominė-socialinė infrastruktūra buvo išvogta ir sunaikinta „patriotų“, dauguma įmonių buvo uždarytos, jų turtas išgrobstytas ir parduotas už metalo laužo kainą, išaugo nedarbo lygis – 2010 metais „efektyvių menedžerių“ konservatorių valdymo ekonominiai „stebuklai“ pagimdė 330 000 bedarbių, žemiau skurdo ribos, jeigu tikėti konservatorių, liberalų, socdemų statistikos klastotėmis, gyveno apie 30 procentų Lietuvos gyventojų, lietuviai masiškai emigravo į Vakarus (2010 metais valdant konservatoriams išvyko 84 000 lietuvių ir tai yra visų laikų Lietuvos emigracijos rekordas). Šiuolaikinės Lietuvos gyventojų skaičiaus katastrofiškas mažėjimas, depopuliacija yra aktualiausia valstybės problema, kuri, JTO ekspertų nuomone, artimiausiu metu dar šiame šimtmetyję lietuvių tautą turėtų ištrinti iš Žemės tautų žemėlapio.

Posttarybiniu laikotarpiu, ypač po Lietuvos įstojimo į ES (2004 m.), emigracija tapo masine. Tarybiniais metais Lietuvos gyventojų skaičius sparčiai augo. Pirmaisiais pokario metais 1946 m. ​​respublikoje gyveno 2,4 mln. gyventojų. 1990 m. Lietuvos gyventojų buvo 3,7 mln.  Nuo 2016 m. sausio 1 d. Lietuvos gyventojų skaičius sumažėjo iki 2,85 mln. Tokiu būdu, per 43 metus tarybų valdžios Lietuvos gyventojų skaičius išaugo 1,3 mln., tai yra padaugėjo 52%. Per 25 metų „nepriklausomybės“ laikotarpį Lietuvos gyventojų skaičius sumažėjo 820 tūkst. , tai yra 24%.

Tik skaičiai ir faktai, kurie akivaizdžiai rodo dabartinės Lietuvos valdžios, JAV kolonijos administracijos nusikalstamą antiliaudinę esmę, demaskuoja jų totalinės propagandos totalinį melą.

Išvadas darykitės patys.

Reklama