Author

Jonas Kovalskis

Browsing

2020-ųjų Seimo rinkimų klausimu

Kristoferis Voiška

Rinkimai į Seimą – jau netrukus. Prasideda ir elektroninis balsavimas. Ryšium su tuo, pagaliau reikia aiškiai atsakyti į eilę tiek mūsų draugų, tiek apskritai vadinamųjų „nesistemininkų“ ir „antisistemininkų“ tarpe keliamų klausimų: ar eiti balsuoti ir, jei eiti – tai už ką gi? Pagaliau, kas čia dabar vyksta su šitais rinkimais ir kokia to socialinė, politinė reikšmė?

BENDROS PASTABOS

Kad galėtume atsakyti, pirmiausiai turime pastebėti tai, kas svarbiausia, o būtent: kad rinkimai, kokie demokratiški jie bebūtų, kapitalizmo sąlygomis tėra ir tegali būti vertinami kaip priemonė kovoje dėl valdžios. Nei daugiau, nei mažiau kaip priemonė, bet ne savaiminis tikslas ir, juo labiau, ne kaip kažin kokia „vertybė“. Tiesiog priemonė, kuria – be to – sėkmingai naudojasi toli gražu ne liaudžiai draugiškiausios jėgos.

Iš tiesų, gi mūsų, kaip komunistų, pagrindinis tikslas čia gali būti formuluojamas tiktai kaip perėjimas iš kapitalizmo į komunizmą, žodžiu, kaip visuomeninės santvarkos, visuomenės vystymosi paradigmos, pakeitimas, kas mūsų konkrečioje istorinėje situacijoje reikštų viena: socializmo buvusios Tarybų Sąjungos ir, atitinkamai, Tarybų Lietuvos, teritorijoje, atkūrimą. Ir šitai padaryti neturint politinės valdžios, o taip pat ir vienoje ar keliose mažesnėse, atskirai paimtuose šalyse – neįmanoma.

Šiuo požiūriu, rinkimai – būdami priemone kovoje dėl valdžios – gali pasitarnauti: a) maksimum – šios valdžios paėmimui; b) minimum – agitacijai ir propagandai, liaudies sluoksnių sąmoningumo kėlimui, komunistinio judėjimo, komunistinės organizacijos stiprinimui.

Tačiau tam, kad šių (tiek minimum, tiek maksimum) tikslų iš viso būtų galima siekti, turėtų egzistuoti reali, veiksni ir, be to, pakankamai išvystyta bei atitinkamos situacijos reikalavimams adekvati politinė organizacija – tai gali vadintis „partija“, bet esmė gi turinyje, o ne žodyje. Ir bėda tame, kad, po 30 metų liberalaus teroro, kryptingo visko, kas tarybiška, kas komunistiška naikinimo ir, komunistams nesugebėjus šitam duoti reikiamo atsako – šiai dienai nieko panašaus nei Lietuvoje, nei Pabaltijo, nei, tiesą sakant, apskritai Rytų Europos regione, nėra.

Ir vis dėlto – rinkimai jau čia, kaip sakoma – ant nosies. Ir jie, be abejo, mūsų nelaukia ir nelauks, nesvarbu – turime atitinkamą organizaciją ar neturime. Taigi, kiekvienam mūsų draugui lieka ir pradžioje iškeltas klausimas: ką daryti – ar balsuoti ir, jei balsuoti, tai už ką?

Nepriklausomai nuo to, kaip į šį klausimą beatsakytume, nekinta toji aplinkybė, kad šiuo atveju kalba eina apie tai, kokia partija, koksai judėjimas ar, pagaliau, koksai konkretus kandidatas, labiausiai atitinka mūsų idėjinius principus, taip – būtent principus – nes tiktai principų pagrindu įmanoma teisingai įvertinti, su kuo pakeliui, o su kuo – ne.

KETURI PRINCIPAI

Bet kokie gi tie mūsų principai? Šitai turi būti vienareikšmiškai apibrėžta, nes priešingu atveju bus atvertas kelias visokiausioms spekuliacijoms, kokių mes – jei tiktai norime tikslingai bei nuosekliai veikti – prileisti negalime. Gi šių principų apibrėžimas – tai apibrėžimas mūsų judėjimo krypties ar, sakykime, trajektorijos, o – pažvelgus dar giliau – tai apibrėžimas mūsų prasmių lauko. Taip, prasmių lauko, kuris – paėmus iš esmės – būdamas politiniu, kartu yra ir daugiau, nei tik politika, bet išreiškia ir atitinkamą žmogiškąją, moralinę poziciją.

Taigi, apibrėžkime šiuos principus – čia jų išskirčiau keturis.

1. Socialinis teisingumas

Šiuolaikinė technologijų raida, naujausios skaitmenizacijos ir robotizacijos tendencijos daugelį dabarties profesijų XXI amžiaus bėgyje pavers nereikalingomis ir šiandienos kapitalistiniam pasauliui tai, savo ruožtu, turės milžiniškų socialinių pasekmių: pati prekinės-piniginės sistemos logika nebegalės normaliai funkcionuoti ir vienoks ar kitoks postkapitalistinis scenarijus taps objektyviai būtinu. Šiuo požiūriu, įmanomos dvi alternatyvos:

a) trumpesnės darbo valandos ir, vadinasi, ilgesnis laisvalaikis žymiai daliai dirbančiųjų, taigi – didžiulis žingsnis link žmonių išlaisvinimo nuo monotoniškų, dvasiškai bukinančių darbo formų, link kokybiškai aukštesnės civilizacijos užuomazgų;

b) beprecedentis „perteklinių“, žodžiu – visuomeninės gamybos procesui nereikalingų – gyventojų sluoksnio (Markso įvardyto „rezervine darbo armija“) išaugimas, visuomenės pasidalijimas kastomis – naujų, „technologizuotų viduramžių“, aušra.

Pirmasis variantas įmanomas tiktai pervedus visuomenę nuo kapitalistinių (taigi, prekinių-piniginių, pelno) ant socialistinių (planingos visuomeninės gamybos ir vartojimo) bėgių, tuo tarpu antrasis – ne tik įmanomas, bet absoliučiai neišvengiamas, toliau palikus veikti esamą kapitalistinę sistemą, kuri, susidurdama su jos rėmuose neišsprendžiamais prieštaravimais, dėsningai mutuoja – tačiau ne į aukštesnę, komunistinę ekonominę formaciją, bet į tam tikrą kapitalizmo, feodalizmo ir vergovės hibridą, žodžiu – minėtuosius „technologizuotus viduramžius“, kurių bendrieji kontūrai tik tepradeda ryškėti.

Taigi, komunizmo idėja – jei tik jos šalininkai sugebės adekvačiai atliepti „nereikalingųjų“ žmonių, žodžiu, pagrindinę XXI amžiaus problemą – gali atgauti aktualumą kaip iš esmės vienintelė išeitis iš gresiančio socialinio pragaro. Tačiau tiek tradicinės darbininkų klasės nykimas, tiek bendra istorinė situacija lemia, kad kova dėl šios alternatyvos turės įgyti kitokias, nei klasikines formas ir šiuo požiūriu reikėtų kalbėti nebe apie klasę (kurios griežta, klasikine ir istorine prasme – nebėra), bet apie plačią liaudies „apačių“ sąjungą.

Šitokios sąjungos arba, sakykime, judėjimo, ilgalaikiu siekiu turėtų būti socialistinis posūkis, kurio pilnutinis įgyvendinimas tegalėtų būti ilgo, laipsniško ir, galų gale, evoliucinio proceso reikalu. Šiuo požiūriu, formuluotini tokie siekiai:

  • didžiulių progresyvinių mokesčių įvedimas, privalomos kolektyvinės darbo sutartys, lengvatos tiek smulkaus verslo, tiek samdomo darbo atstovams;
  • visuotinis užimtumas, darbas ir nuosavas būstas kaip kiekvieno suaugusio piliečio teisė;
  • nuosavybės „lubų“ tiek fiziniams asmenims, tiek atskiriems namų ūkiams, įvedimas;
  • teisinis žemės savininkų įpareigojimas asmeniškai prižiūrėti per jų žemę einančių komunikacijų tvarką ir funkcionalumą;
  • visų strateginės reikšmės objektų, gamtinių išteklių, bankų, infrastruktūros, stambiausių pramonės bei žemės ūkio įmonių nacionalizavimas;
  • visų Lietuvos miškų ir ežerų suvisuomeninimas, medžio žaliavų eksporto, žemės pardavimo užsieniečiams (tiek juridiniams, tiek fiziniams asmenims) uždraudimas;
  • visų 90-ųjų privatizacijų teisinė peržiūra, įvykusio tarybinės liaudies nuosavybės (tiek valstybinės, tiek kooperatinės) išvogimo pasmerkimas ir atsakingų asmenų teisinis persekiojimas valstybiniu lygmeniu;
  • fizinių asmenų skolų bankams teisinė peržiūra ir skolų išieškojimo sistemos reforma, privilegijuotos, liaudies sąskaita lobstančios antstolių „kastos“ likvidavimas;
  • realiai, o ne žodžiais nemokamo, visiems šalies piliečiams prieinamo kokybiško švietimo bei sveikatos apsaugos užtikrinimas;
  • tarybiniais laikais veikusių vaikų, jaunimo ir darbo bei poilsio stovyklų sistemos atkūrimas.

Šie ekonominiai siekiai, kurie reikštų didelio ir socialiai orientuoto valstybinio ūkio sektoriaus, o greta jo, ir privačių, ir, su laiku, kooperatinių, nuosavybės formų plėtojimą ir kurie iš esmės evoliuciniai, įmanomi tik per revoliucinio pobūdžio politinius pokyčius (pastarųjų formos, vėlgi, įvairios), o pastarieji, savo ruožtu – negalimi vienoje Lietuvoje, bet tik bendroje ir Rytų Europos, ir apskritai buvusių Tarybų Sąjungos respublikų erdvėje.

2. Tradicinės humanistinės vertybės, tautiškumas ir patriotizmas

Komunizmo požiūriu tiek ekonomika, tiek politika, galų gale – tik priemonės tikslui. O tikslas – žmogus, jo fizinis ir dvasinis išsivystymas, aukščiausių jo kūrybinių jėgų išlaisvinimas ir pažadinimas, susvetimėjimo įveikimas.

Tačiau būtent prieš žmogų, prieš pačią jo prigimtį, šiandien yra nukreipta milžiniška, ir žiniasklaidą, ir kultūrą, ir politiką, ir net intymiausias gyvenimo erdves apimanti psichologinio karo mašina, kuri, būdama transnacionalinio kapitalo gigantų rankose ir prisidengdama šūkiais apie „toleranciją“, „laisvę“, „įvairovę“ ir „politinį korektiškumą“, tikslingai formuoja vartotojišką, žemiausių geismų pagrindu manipuliuojamą bešaknį, bedvasį ir betautį mankurtą – klusnų bei kiauliškai „laimingą“ kapitalistinių korporacijų vergą.

Ir LGBT, ir šiuolaikinio feminizmo, ir kiti panašūs judėjimai – šios ideologijos, iš pagrindų tiek antinacionalinės, tiek ir antihumanistinės – tai vadinamojo postmodernizmo, posthumanizmo projekto, sudedamosios dalys. Po jų vaivorykštine iškaba slepiasi iš esmės fašistinis siekis pervesti žmoniją į aukščiau minėtąjį postkapitalistinį skaitmenizuotos ir robotizuotos vergijos, kastų ir „technologizuotų viduramžių“ pasaulį. Kai kurie valdančiųjų sluoksnių atstovai šito net neslepia.

Neapgynus žmogaus, paties jo žmogiškumo – į kurį ir kėsinasi šių dienų vaivorykštinis fašizmas – nei apie socializmą, nei komunizmą, negalės būti nei kalbos. Ir šiuo požiūriu komunistai privalo pasireikšti kaip tvirti tų tradicinių, per amžius ir santvarkas išsilaikiusių humanistinių vertybių – altruizmo, solidarumo, tikėjimo tiek kiekvieno žmogaus, tiek visos žmonijos gebėjimu kilti vis aukštyn ir aukštyn (ne vien fiziškai ar techniškai, bet ir protiškai, ir morališkai) – gynėjai.

Siekdami tokiais būti, turime aiškiai pasakyti:

  • kad žmonijos kaip biologinės rūšies gyvenimas neatsiejamas nuo dvejų – vyriškos ir moteriškos – lyčių natūralios priešybės bei ryšio: todėl tiktai iš dvejų atsiranda trečias ir tai yra bet kokios šeimos ir apskritai bet kokio sociumo gyvavimo pagrindas;
  • kad žmogus – ne vien biologinė, bet ir socialinė, o vadinasi, dvasinė būtybė, taigi, „ne viena duona“ gyvas ir kad todėl pilnavertis, tikrai žmogiškas yra tik toks gyvenimas, kuriame viršus priklauso dvasiniams – idėjiniams, moraliniams, kūrybiniams, o ne materialiniams ar juo labiau fiziniams interesams bei tikslams;kad šito supratimas – bendras tiek pasaulietinei ir ateistinei (kuriai priklauso komunizmas), tiek religinei humanizmo tradicijai ir kad šiuo požiūriu ir galima, ir būtina šių dvejų humanizmo formų sintezė ir vienybė bendroje kovoje prieš Aukso veršio kultą, už tas bendražmogiškas tiesas, kurios tik prie komunizmo ir gali pilnai įsikūnyti realiame gyvenime;
  • kad žmoniją sudaro konkrečios šalys ir tautos ir kad bet koks humanizmas, bet koks rūpestis žmonija ir žmogiškumu, prasideda nuo rūpesčio savuoju kraštu ir tauta, žodžiu – nuo patriotizmo ir tautiškumo (tėvynės ir tautos meilės, priešingai nacionalizmui – tautų skaldymo ir kiršinimo ideologijai), kurį šiai dienai siekiama išrauti ir pakeisti bešakniu, vartotojišku kosmopolitizmu.

Šių teiginių ir dabartinių problemų pagrindu, keliame tokius socialinius, politinius siekius:

  • vadinamosios LGBT, „genderių“ (atseit, lyčių kaip dirbtinų „konstruktų“) ir naujojo feminizmo ideologijų propagandos uždraudimas;
  • vakarietiškos juvenalinės justicijos atšaukimas, vadinamųjų įvaikinimo agentūrų veiklos Lietuvoje uždraudimas;
  • reklamos apribojimas, cenzūros reklamoms (atsižvelgiant į jų poveikį asmens ir ypač vaikų bei jaunimo psichikai bei dorovei) įvedimas;
  • lietuvių, lenkų, rusų ir kitų senbuvių Lietuvos tautų kalbos, kultūros ir istorinių tradicijų atgaivinimas, valstybinio lygmens kova prieš kosmopolitizmą ir vartotojiškumą, vaikų bei jaunimo ugdymas patriotizmo ir tautų draugystės dvasia;
  • kultūrinės saviveiklos – dramos, muzikos, kino, istorijos ir aktyvaus turizmo klubų steigimas, neatlygintinų, valstybės išlaikomų patalpų tokiems būreliams užtikrinimas;
  • nelietuviškų įmonių, organizacijų ir t. t. pavadinimų uždraudimas;
  • realaus suvereniteto – lietuvių tautos savarankiškumo ir jos dirbančiosios daugumos, o ne išnaudotojų mažumos, interesais paremtos valdžios, atstatymas.

Tiktai apgynus paties mūsų žmogiškumo ir kultūros pamatus, įtvirtinus realią ne išorės jėgų, bet pačios tautos, jos daugumos, valdžią ir suverenitetą, galėtų tapti įmanomas perėjimas prie tų viršnacionalinių gyvenimo formų, kurias vėliau, XXI amžiaus bėgyje būtinai iškeltų raudonojo, komunistinio, projekto atgimimas.

3. Antivakarietiška laikysena, antiimperializmas

Bet minėtasis vaivorykštinis fašizmas arba, kitaip tariant, postmodernizmo, posthumanizmo projektas, nenukrito iš dangaus, o turi labai konkrečias istorines ištakas pačioje kapitalizmo raidos logikoje ir taipogi turi konkretų pasaulinį centrą, o būtent – Vakarus, JAV ir ES, kurie – lobdami vadinamųjų trečiojo pasaulio šalių ir kitų neokolonializmo objektų sąskaita – sudaro tą „auksinį milijardą“, kuris yra iškėlęs save aukščiau likusios, atseit, „necivilizuotos“, „nevakarietiškos“ ir todėl – nepilnavertės, žmonijos.

Šio „auksinio milijardo“ šeimininkai siekia – ir tai juos daryti verčia ekonominė kapitalizmo logika – pajungti visą likusį pasaulį kaip pigių tiek žmogiškųjų, tiek gamtinių išteklių rezervą ir šiam tikslui naudojasi tokiomis viršnacionalinėmis organizacijomis kaip PB, TVF, EBPO* (ekonominiam valdymui) ir NATO (atvirai karinei intervencijai), tuo tarpu „laisvė“, „demokratija“ ir visa kita – tik priedanga.

Šiame kontekste visiškai dėsningas Vakarų siekis parklupdyti, pavergti ir kaip Jugoslaviją suskaldyti Rusiją – vienintelį kraštą, kuriame, nepaisant Tarybų Sąjungos žlugimo ir kriminalinio kapitalizmo įvedimo lemiamo akligatvio, išlieka potencialas atkurti alternatyvų žmonijos vystymosi vektorių – kad užvaldytų atitinkamus resursus ir, atitinkamai, atsikratytų tiesiog nepakenčiamu konkurentu.

Ir čia Vakarai – ne vien Rusijos ar tiesioginę NATO prievartą patiriančių šalių, bet, platesniu, istoriosofiniu požiūriu žiūrint – tai visos žmonijos, paties žmogiškumo nesutaikomas priešas.

Tačiau Lietuva, nors ir periferijos (vadinasi, ne lygiaverčio „partnerio“, bet pigios ir kvalifikuotos darbo jėgos šaltinio ir buferio prieš Rusiją) statusu, vis dėlto, priklausydama tiek ES, tiek EBPO ir NATO, skęsdama skolose atitinkamoms finansinėms struktūroms, priklauso Vakarams, į kuriuos tiek mūsų valdantysis sluoksnis, tiek jo aptarnaujantysis personalas, kad ir palikdamas jo vadinamąją „varguolių“ bei „runkelių“ liaudį už borto, jau yra integravęsis.

Ir esant Vakaruose, šiame, sakykime, geopolitiniame ir geoekonominiame (o kartu – ir kultūriniame, konceptualiniame) vektoriuje, nei realus suverenitetas, nei – juo labiau – mūsų aukščiau išvardyti radikalesni pokyčiai, praktiškai negalimi. Ir todėl, atitinkamai, turime pripažinti, kad norint šnekamuosius siekius įgyvendinti, būtinas esminis Lietuvos geopolitinio, geoekonominio vektoriaus pakeitimas, taigi:

  • išstojimas iš NATO ir EBPO;
  • išstojimas iš ES;
  • valstybės skolų TVF ir PB anuliavimas;
  • draugiškų santykių su kaimynais – Rusija ir Baltarusija – atstatymas, tolimesnis ekonominių, politinių, kultūrinių ryšių plėtojimas.

Šitokie pokyčiai reikštų nacionalinį išsivadavimą. Ir reikia aiškiai suprasti, kad jie neateis savaime ir todėl reikalaus ryžtingo politinio veikimo, bet, tuo pačiu – jie neįvyks, kol nebus pribrendusios reikiamos sąlygos. Iš tiesų , pradėjus byrėti dabar braškančiai pasaulio tvarkai, susiklostys situacija, kurioje kilsiantys egzistenciniai iššūkiai ir iš Lietuvos, ir iš kitų regiono šalių pareikalaus būtent tokių sprendimų (kaip kad aukščiau minėtieji), kurie – pakeisdami šalies geopolitinį orientyrą – kartu sudarys prielaidas ir kitų mūsų iškeltų siekių įgyvendinimui.

4. Istorinė tiesa

Ir tiek esama santvarka, tiek geopolitinė orientacija, remiasi ne tik materialine dalykų padėtimi, bet ir atitinkama sociumo sąmone, iš tiesų – nacionaline savimone, nacionaliniu tapatumu, kuris, suformuotas per paskutinius 30 metų, ideologiškai įtvirtina šią realybę. Esminis šio tapatumo formavimo momentas – Lietuvos, Rusijos ir pasaulio, ypač XX amžiaus, istorijos perrašymas tokioje dvasioje:

  • kad Rusija ir rusai – amžinas ir nesutaikomas Lietuvos, lietuvių tautos priešas, o Lietuva – istorinė Vakarų pasaulio, tariamo civilizacijos etalono ir visos žmonijos geradėjo, dalis;
  • kad Tarybų Sąjunga ir komunizmas – absoliutus blogis, nežmogiškumu pranokstantis net hitlerizmą, visiškai svetimas Lietuvai ir lietuviams;
  • kad 1941-1944 m. laikotarpiu siautėję baltaraiščiai ir pokario miškiniai – tai ne nacių bendrai ar banditai, bet kovotojai už tikrąją Lietuvos laisvę, prieš tiktai prievartą ir mirtį sėjusius okupantus iš Rytų;
  • kad Tarybų Lietuva – ne organiška mūsų istorijos sudedamoji dalis, bet prievarta iš išorės atnešta minėtojo blogio apraiška, savotiška šios istorijos „spraga“ ar net „juodoji skylė“, iš kurios mus išlaisvino Sąjūdis.

Maža to, kad šis perrašymas remiasi tikrųjų istorijos faktų, taigi – istorinės tiesos – iškraipymu: jis sudaro atitinkamą diskursą, žodžiu, pasakojimą, kuriame visa dabartinė tikrovė (tiek potarybinis kriminalinis kapitalizmas, tiek keliaklupsčiavimas Vakarams) – pateisinta, o visa tarybinė praeitis (ir, vadinasi, bet kokia mintis dėl socializmo atkūrimo ateityje) – pasmerkta.

Ir šiuo pasakojimu, kuris diegiamas valstybiniu lygiu, pradedant jau mokykliniame suole, o alternatyvų aiškinimą paverčiant nusikaltimu (170-2 BK straipsnis, prilyginantis komunizmą nacizmui ir iš esmės draudžiantis aukščiau išdėstytos istorijos sampratos kritiką), formuojama aukščiau minėta nacionalinė savimonė, tapatumas, pagal kurį tikras lietuvis – iš prigimties rusofobas ir antikomunistas.

Taigi, prioritetinis komunistų uždavinys – kovoti prieš istorijos klastojimą, dėl istorinės tiesos ir, atitinkamai – to mūsų šalies ir tautos nacionalinio tapatumo, kurio buvo prieš 30 metų atsisakyta, kuris visus šiuos 30 metų juodinamas, atkūrimas naujoje kokybėje: iš pradžių – sveikiausių, psichologinio karo mašinos mažiausiai pažeistų Lietuvos liaudies sluoksnių, o galų gale, ir visos lietuvių tautos sąmonėje.

Ir kovoje dėl istorinės tiesos, mūsų strateginiai tikslai tokie:

  • 170-2 BK straipsnio panaikinimas, taigi – atviros, necenzūruojamos istorinės diskusijos legalizavimas;
  • nacistinių nusikaltėlių, kolaborantų ir miškinių kulto Lietuvoje – pradedant mokyklų metodine medžiaga (vadovėliais, knygomis, dokumentika ir t. t.) ir baigiant muziejais bei paminklais – demontavimas ir viešas pasmerkimas;
  • teigiamas, bet kartu objektyvus ir kritiškas Tarybų Lietuvos ir TSRS istorijos peržiūrėjimas valstybiniu lygmeniu, reikiamų atminimo ženklų – paminklų, muziejų ir t. t., atkūrimas.

Atsisakius šių uždavinių, neįvertinus jų, kaip ir pačios istorinės sąmonės svarbos – nei socialinių, nei kultūrinių, žmogiškųjų mūsų siekių įgyvendinimas neįmanomas taip pat, kaip neįmanomas nepakeitus geopolitinės Lietuvos orientacijos.

Šie principai ir iš jų išvedami siekiai – tai ilgalaikis, ne tik idėjinis, bet ir strateginis mūsų orientyras. Jie sudaro į ratą sujungtą loginę grandinę, kurioje kiekviena grandis tiesiogiai priklauso viena nuo kitos. Ir šia prasme aukščiau išvardyti keturi principai – tai vieninga ir nedaloma visuma, kuri politinėje ir idėjinėje kovoje mums privalo būti absoliuti ir nediskutuotina. Iš tiesų, ši visuma – tai toji raudonoji linija, už kurios negali būti jokių nuolaidų ar kompromisų, žodžiu – už kurių negali būti „nei žingsnio atgal“.

Aukščiau gi minėjome, kad būtent principai yra tasai rodiklis ar, tiksliau – matas – kuris leidžia įvertinti, su kuo yra arba nėra pakeliui. Ir iš tikrųjų yra taip – išvardytieji keturi principai sudaro ne tik tam tikrą kertinį akmenį, žodžiu – pagrindą – bet atlieka ir šitokio vertinimo mato funkciją.

ESAMA PADĖTIS: KONSERVATORIAI PRIEŠ „VALSTIEČIUS“

Tačiau prieš matuodami – su kuo mums yra arba nėra pakeliui – pirmiausiai turime apibrėžti patį dalyką, šiuo atveju – realią politinę padėtį Lietuvoje.

Pas mus 30 metų viešpatauja viena ir ta pati klasė ar, sakykime, sluoksnis – kriminalinė buržuazija: būtent kriminalinė, nes šnekamo sluoksnio genezė – buvusios tarybinės, žodžiu, socialistinės, visuomenės kriminale, šios visuomenės nuosavybės išvogime; ir būtent buržuazija, nes – vienaip ar kitaip – bet šnekamasis sluoksnis, tapęs savininkų sluoksniu, organizuoja savo ir visuomenės gyvenimą kapitalistiniais (nors ir nukrypstančiais nuo „klasikinio“ kapitalizmo normų) pagrindais.

Ir tiek dėl savo socialinės-istorinės prigimties, tiek dėl objektyvios (geopolitinės ir geoekonominės) situacijos, šnekamasis sluoksnis – nepajėgus savarankiškai valdyti ir todėl būtinai ir neišvengiamai linkstantis į kompradoriškumą, t. y. tarnavimą išorės jėgoms, šiuo atveju – Jungtinėms Amerikos Valstijoms, NATO ir Europos Sąjungai.

Atitinkama ir Lietuvos socialinė-politinė raida, o be to – atitinkamos yra ir politinės partijos, kiek tai liečia „sistemines“, o ypač – vadinamąsias „tradicines“ partijas, žodžiu: TS LKD, LSDP ir liberalus (atitinkamai skilusius į agresyviai vaivorykštinę „Laisvės partiją“ ir į šiek tiek santūresnį „Liberalų sąjūdį“), kurios, atstovaudamos būtent šios, kompradorinės, valdančiojo sluoksnio dalies ir, žinoma, transnacionalinio kapitalo interesus, šiai dienai sudaro nors ir neoficialų, bet faktiškai daugiau mažiau vieningą landsberginį flangą.

Nepaisant kosmetinių skirtumų, visas šias partijas jungia liberali ekonominė politika (dalinė išimtis – Palucko LSDP), palankumas vadinamosioms „tolerancijos“ bei panašioms Vakarų „vertybėms“ ir, pagaliau – patologinis antikomunizmas ir rusofobija. Ir šia prasme, jos visos yra vienodos. Ir nors šis flangas nuo 2016 m. Seimo rinkimų (kuriuos laimėjo vadinamieji „valstiečiai“ – LŽVS) formalia prasme yra opozicijoje, dauguma valstybės tarnybos, kaip ir – be to – dauguma stambiojo verslo – palaiko būtent šias jėgas.

Tuo tarpu minėtoji LŽVS – bene vienintelė „sisteminė“ partija, šiai dienai esanti atsvara TS LKD, LSDP ir liberalų flangui. Ir tai dėsninga, kadangi LŽVS, su bene didžiausiu Lietuvos žemvaldžiu Ramūnu Karbauskiu priešakyje, vis dėlto atstovauja labiau nacionalinio kapitalo interesus ir mėgina, šiaip ar taip, apeliuoti į tą paprastą liaudį, kurią tiek Landsbergis, tiek jo „kairieji“ kolegos jau ne sykį atvirai paniekino.

Iš LŽVS pusės – bent frazės apie tradicinių vertybių puoselėjimą bei socialinę politiką; bet faktai rodo ką kita, antai būtent „valstiečiai“ priėmė LSDP inicijuotą naująjį darbo kodeksą ir taipogi jie patvirtino skandalingąją, prieš šeimos institutą ir elementariausius žmogiško buvimo pagrindus nukreiptą Stambulo konvenciją. Taigi, čia turime grynų gryniausią oportunizmą. O užsienio politikos ir istorinės atminties požiūriu, susiduriame su daugiau mažiau tokia pačia rusofobija, antitarybiškumu bei keliaklupsčiavimu prieš JAV, ES ir NATO, kaip ir aukščiau minėtųjų, žodžiu – „tradicinių“ – partijų atveju.

Kai dėl Darbo partijos ir Voldemaro Tomaševskio „lenkų“ (Krikščionių šeimų sąjungos), tai pastarųjų „nesistemiškumas“ – kiek tokio apskritai esama – yra labai sąlygiškas bei ribotas, nes abi šios partijos, kad ir būdamos sisteminės politikos paribyje, vis dėlto priklauso būtent jai; iš tiesų – ir liberalizmu, ir rusofobija jie pilnai „įsipaišo“ į šį kontekstą, nors, kita vertus, įtraukia ir kai kuriuos „disidentinius“ ar netgi, sakytume, „nesisteminius“ elementus (pavyzdžiui, lenkų deputatas Zbignevas Jedinskis) ir todėl pritraukia dalį atitinkamai „protestinio“ elektorato. Esamoje situacijoje abi šios partijos patenka į daugiau mažiau tą patį spektrą, kaip ir LŽVS, žodžiu, padeda „valstiečiams“ sudaryti sisteminę alternatyvą tam pačiam liberalkonservatoriškam flangui.

Tarp šių dvejų stovyklų, galime sakyti, ir vyksta pagrindinė šiandienos politinė kova Lietuvoje, iš esmės – kova valdančiosios klasės viduje. Ji pasireiškia konservatorių bandymais susilpninti LŽVS vyriausybę, prastumti Šimonytę į prezidento postą ir LŽVS atsakomaisiais veiksmais (pavyzdžiui, tyrimu prieš LRT) ir t. t. Konservatorių siekius šioje kovoje, be kita ko, palaiko ir LRT, ir valdiškais pinigais šeriama „rūmų žurnalisto“ Andriaus Tapino „Laisvės TV“.

Žinoma, ir viena, ir kita pusė čia – svetima mums, mūsų siekiams ir principams. Čia kalba eina apie kovą tarp dvejų blogybių, iš kurių mažesnė (atsižvelgiant į pastarųjų grupių išreiškiamus interesus, o taip pat – ir jų socialinę bei kultūros politiką) neabejotinai yra LŽVS, kuri toli gražu nėra tokia destruktyvi, kaip TS LKD. Ir ši mažesnė blogybė turi visiškai realius šansus vėl laimėti.

„NESISTEMINIŲ“ PARTIJŲ KLAUSIMAS

O kaipgi „nesisteminės“ partijos arba tai, kas bent turėtų sudaryti Lietuvos „radikaliąją opoziciją“? Tokių partijų bei partijėlių yra pakankamai daug, bet toli gražu ne kiekviena iš jų laikytina realia politine jėga, kad ir kukliausia, nepretenzingiausia šito prasme. Todėl apsiribosime keliomis pagrindinėmis, o būtent: Naglio Puteikio tautininkais ir centristais, Vytauto Radžvilo „Nacionaliniu susivienijimu“ ir Neringos Venckienės „Drąsos keliu“.

Buvusio konservatoriaus Puteikio partija – tai šio veikėjo užvaldytų centristų ir Sakalo Gorodeckio tautininkų susijungimo rezultatas. Be to, kad atmeta vakarietišką liberalizmą (ir LGBT, ir multikultūralizmo ideologiją, ir t. t.), nieko bendro su jais daugiau neturime, ypač atsižvelgus į aršią šios partijos rusofobiją, proamerikietiškumą ir giliai antitarybinį, net profašistinį istorijos traktavimą. Iš esmės tai – buržuazinė nacionalistinė partija blogiausia galima prasme.

Idėjiniu ir reiškiamų politinių pozicijų požiūriu, Radžvilo partija yra gana panaši. Tačiau ji išsiskiria, pirma, savo kadrų idėjiniu paruošimu ir, antra, labiau išvystyta, kartais „kairuoliškai“ ar netgi „socialistiškai“ skambančia socialine demagogija („dviejų Lietuvų“, „dvarininkų“ ir šiaip oligarchato kritika, kartu liaupsinant, atseit, „atsakingą“, „tautišką“ biznį). Greta kritiško nusistatymo ES atžvilgiu, ypatingai akcentuoja rusofobiją, antitarybiškumą ir antikomunizmą. Esamu momentu „Nacionalinis susivienijimas“ – bene stipriausia atvirai profašistinio tipo partija Lietuvoje.

Pagaliau – „Drąsos kelias“: tiek asmenybių, tiek ir idėjų atžvilgiu marga partija. Viena vertus, šitame ir silpnybė, o kita vertus, būtent todėl, nepaisant apskritai „Drąsos kelyje“ gajų rusofobinių bei antikomunistinių tendencijų, tarp šios partijos veikėjų ir netgi kandidatų į Seimą, esama tokių, kurie savo pasisakymais bei veiksmais išeina už bendro Lietuvos ideologinio konsensuso rėmų ir, atmesdami rusofobiją, patologinį antitarybiškumą ir kitus landsbergizmo bei neolandsbergizmo dogmatus, netgi priartėja prie mūsų aukščiau apibrėžto prasmių lauko (pavyzdžiui, „Drąsos kelio“ kandidatai Nr. 8. Arvydas Balčius, Nr. 10, Eduardas Vaitkus ir Nr. 29, Romas Kaulinis).

Apie Nendrės Černiauskienės užvaldytą „Susitelkimą“ (einantį drauge su „Liaudies partija“) šiuo atveju nėra ką ir kalbėti – tai, nežiūrint paskirų geros valios kandidatų ir šiaip palaikančių piliečių, iš esmės yra tokia pati rusofobinė, antitarybinė ir antikomunistinė pagal sistemos taisykles žaidžiančių (taigi – ir už NATO, ir už JAV imperiją, ir už rusofobiją, ir t. t. pasisakančių) „nesistemininkų“ grupelė, kaip ir dauguma kitų.

Taip išeina, kad ir 2020-ųjų Seimo rinkimuose dalyvausiančių „nesisteminių“ partijų tarpe – be kai kurių pavienių kandidatų – nei vienos jėgos, kuri daugiau mažiau, bet iš esmės būtų artima mūsų prasmių laukui, nėra.

DĖL (NE) BALSAVIMO

Tad, galbūt, reiktų visai nebalsuoti?

Yra ir toks variantas, kurį pasyviai renkasi žymi dalis Lietuvos gyventojų. Ir jis turi savos racijos. Tačiau reikalas tas, kad dabar, vykstant kovai tarp LŽVS ir TS LKD (bei kompanijos), arba, sakykime, tarp nacionalinių ir transnacionalinių kapitalų interesų, pragaištingiausia Lietuvos liaudžiai, žodžiu – paprastiems darbo žmonėms – būtų konservatorių ir jiems parankių jėgų (LSDP, „Laisvės partijos“ ir t. t.) pergalė.

Todėl galime kalbėti apie:

a) rinkimų boikotavimą – gadinant biuletenį arba tiesiog neinant balsuoti, bet turint omeny LR Rinkimų įstatymą (pagal kurį daugiamandatėje apygardoje rinkimai laikomi įvykusiais, jei balsuoja ne mažiau 25% rinkėjų) ir realią dabarties situacija, šitai nieko neduos, išskyrus asmeninio protesto išreiškimą suvokiant, kad rinkimai iš esmės nieko nepakeičia;

b) taktinį balsavimą prieš konservatorius – tiek už LŽVS, tiek už kitas partijas, priklausomai nuo situacijos daugiamandatėje apygardoje;

c) balsavimą už konkrečius kandidatus, kurie daugiau mažiau artimi mūsų prasmių laukui, vienmandatėse apygardose.

Aišku, šie pastebėjimai tėra rekomendacinio pobūdžio – ir todėl lankstūs. Tačiau viena turime suprasti ir šiuose, 2020-ųjų Seimo rinkimuose, teigti kategoriškai: kad jokiu būdu negalima prileisti TS LKD ir jų sąjungininkų (tiek atvirų, tiek užslėptų) prie vyriausybės vairo – tuo atveju dabar vykstančios COVID-19 isterijos ir ekonominės krizės fone bus garantuota ne šiaip antisocialinė politika, bet labiausiai antisocialinė politika, kokią tegalime įsivaizduoti, kuri greta neoliberalistinių ekonominių sprendimų, tikėtina, atneštų ir vadinamųjų vienalyčių „santuokų“, ir kt. vakarietiškos „laisvės“ perliukų įvedimą.

Taigi, rinkimų klausimas – lyg ir aiškus.

KĄ DARYTI?

Bet ką daryti, ką gi veikti toliau?

Juk rinkimai ateis ir praeis, o esamą vyriausybę pakeis kita. Tikėkimės – ne konservatorių. Tačiau gyvenimas koks buvo, toks ir liks. O politika kokia buvo pelkė, tokia irgi liks. Tai ką – ir vėl laukti 4 metus, kol atsiras, galbūt, kažkas „geresnio“?

Iš tiesų, taip daugelis ir galvoja. Bet tiesa yra ta, kad čia – užburtas ratas, iš kurio išeiti įmanoma tik vienu vieninteliu būdu: sukuriant nebe draugų ir pažįstamų ar diskutantų klubą, bet realią komunistinę organizaciją, kurios teorija ir praktika būtų gyva ir adekvati tiek Lietuvos, tiek apskritai XXI amžiaus situacijai.

Tačiau ką tai turėtų reikšti, šnekant konkrečiai? Arba, geriau paklausus – nuo ko gi būtent reikėtų tai pradėti?

O reikėtų – nuo dviejų dialektiškai susijusių polių – propagandos ir organizacijos – kūrimo bei išvystymo. Šiuo požiūriu, pagrindinis uždavinys – sukurti pilnavertį žiniasklaidos organą, arba, sakykime, „laikraštį“. Aišku, pastarojo forma nebegali būti tokia, kokia buvo, tarkime, lenininės „Kibirkšties“ XX amžiaus pradžios carinėje Rusijoje. Gi kadaise pats Leninas naujove buvusį radiją įvardijo iš esmės nauja „laikraščio“ forma. Atitinkamai ir mūsų laikais, tokia yra internetas: naujienų portalai, vaizdo įrašai, socialiniai tinklai ir t. t.

Esmė yra tame, kad nors ir nedidelis, bet idėjiškai pakaustytas ir organizuotas propagandistų būrys, sudaręs savą mediją ar, sakykime, informacijos sklaidos priemonę, kuri vienu metu atliktų ir tam tikro konceptualinio „smegenų centro“, ir idėjos ruporo, ir „kolektyvinio organizatoriaus“ funkciją, galėtų nuveikti tikrai daug.

Ir šiai funkcijai, aišku, reikalinga visai kitokia ne tik ideologinė, bet ir apskritai intelektualinė kokybė, nei kad šiaip būdinga mūsų lietuviškajai „nesisteminei“ ir „alternatyviai“ žiniasklaidai. Šiai kokybei pasiekti reikalinga atitinkama komanda bei mokymai – tiek teorijos, tiek istorijos, tiek rašymo, tiek apskritai humanitarinių bei visuomeninių mokslų žinių prasme.

Suformavus šitokią bazę, galime sakyti, branduolį, esamu momentu daugiau mažiau išsibarstę bendraminčiai natūraliai apie jį telksis, formuosis atitinkama bendruomenė, atsiras prielaidos atitinkamoms organizacinėms formoms ir t. t., bet be šios bazės, nei dalyvavimai rinkimuose, nei kažkokios profsąjungos, nei dar kas nors – praktiškai niekas – neturės realios prasmės,  kadangi niekas nepastato namo, nepadėjus pamatų. O turint reikiamą teoriją, praktiniai pamatai yra būtent tokie.

Tad panašiai galvojančius bei jaučiančius raginčiau ne verkšlenti dėl eilinių parlamento rinkimų, bet verčiau susisiekti ir, kartu susitarus – imtis darbo ir, galų gale, šiuos pamatus padėti.

Parašė: Kristoferis Voiška, 2020 m. spalio 8 d.

PB – Pasaulio bankas; TVF – Tarptautinis valiutos fondas – kartu su Pasaulio banku, tai viena iš priemonių, kuriomis – per paskolas, spekuliaciją ir ekonominį spaudimą – palaikomas pasaulio finansinio elito viešpatavimas; EBPO – Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (iš esmės ekonominis NATO atitikmuo) – K. V.

Šaltinis: https://kibirkstis.blogspot.com/2020/10/rinkimai-i-seima-jau-netrukus.html?fbclid=IwAR1aAz-VE67ZyGUxKiDAvIXoFL8K8ZmdT8G_Csez2ebR-hiplPq2w139M7A

Nacionalinis didvyris ar karo nusikaltėlis, teroristas?
Iš nuosprendžio Ramanausko Adolfo-Vanago baudžamojoje byloje:
Baudž. Byl. Nr. 63-a 1957 m.
N U O S P R E N D I S
LIETUVOS TARYBŲ SOCIALISTINĖS RESPUBLIKOS VARDU
1957 m. rugsėjo mėn. 24-25 d.
LIETUVOS TSR AUKŠČIAUSIOJO TEISMO
BAUDŽIAMŲJŲ BYLŲ TEISMINĖ KOLEGIJA
Pirmininkaujant Deksniui,
Dalyv. L. tarėjams: Olševskiui ir Vaškeliui,
Prokurorui Galinaičiui,
Advokatui Zaleckiui,
Sekretoriaujant Mačiulaitytei,
uždarame teismo posėdyje, Vilniuje, išžiūrėjo baudžiamąją bylą RAMANAUSKO Adolfo, Liudviko s., gimusio 1918 m. JAV Nev-Bretain mieste, lietuvio, TSRS piliečio, nepartinio, kilusio iš vidutinių valstiečių, baigusio aukštąjį mokslą, iki suėmimo dienos gyvenusio nelegalioje padėtyje po svetima pavarde.
Kaltinamo pagal RTFSR BK 55-1″a”, 58-8, 58-10 str.str. 1 d. ir 72 str. 1 d., ir 58-11 str.
Teismas, apklausęs teisiamąjį RAMANAUSKĄ ir liudytojus, išžiūrėjęs parengtinio ir
teisminio tardymo medžiagą
n u s t a t ė :
1944 metų rudenį išvaduotuose nuo vokiečių okupacinės kariuomenės Lietuvos rajonuose pradėjo veikti ginkluotos nacionalistų gaujos. Ginkluotų nacionalistinių gaujų branduolį sudarė įvairūs asmenys, bendradarbiavę su vokiečių okupacine valdžia, tarnavę jos policijoje, kariuomenėje ir baudžiamuosiose būriuose. Prie šio branduolio vėliau pritapo buožiniai elementai ir vengiantieji tarnybos Tarybinėje armijoje asmenys.
Ginkluoti žlungančios vokiečių fašistinės kariuomenės vadovybės paliktais ginklais ir vadovaujant vokiečių diversinėse bei šnipų mokyklose apmokytiems, o vėliau permestiems nelegaliai į TSRS teritoriją vadeivoms, nacionalistinių gaujų dalyviai išvystė plačią ir aktyvią kovą prieš Tarybų valdžią: žudė tarybinį partinį aktyvą ir mažažemius valstiečius, užpuldinėjo ir degino jų sodybas, bei valsčių centrus, gadino ryšio priemones, sprogdino tiltus, sunkvežimius, lengvasias mašinas ir klubus.
Be to, gaujų dalyviai vedė plačią antitarybinę propagandą,leido nelegalius pogrindžio laikraščius ir proklamacijas. Proklamacijose be kitos antitarybinės propagandos ypatingas dėmesys buvo skiriamas gasdinimui susidorojimu asmenims, remiantiems Tarybinę santvarką.
Ypatingai aktyvią kovą nacionalistinių gaujų dalyviai išvystė prieš žemės ūkio kolektyvizaciją Lietuvoje. Žudė kolūkių organizavimo iniciatorius, kolūkių pirmininkus, padeginėjo kolūkių valdybių pastatus, grobė ir naikino kolūkių turtą, tikslu sukliudyti sėkmingą kolektyvizacijos eigą.
Ginkluotųjų gaujų vadeivos ypatingą dėmesį skyrė nacionalistinio pogrindžio suvienijimui ir sustiprinimui, ir turėjo užmezgę ryšius su imperialistinių valstybių žvalgybų agentais, kuriems teikė visokeriopą paramą žvalgybos informacijos apie liaudies ūkį ir karinę galią, rinkimo.
Teisiamasis RAMANAUSKAS Adolfas buvo vienas iš aktyvių nacionalistinio pogrindžio dalyvių ir vadeivų.
Teisiamasis RAMANAUSKAS 1941 m., prasidėjus Didžiajam Tėvynės karui ir vokiečiams okupavus Lietuvos TSR teritoriją, dvi savaites buvo ginkluotos “apsaugos” kuopos vadu Druskininkų mieste.
1945 m. balandžio 28 d. RAMANAUSKAS įstojo į ginkluotą nacionalistinę gaują, kuri vedė ginkluotą kovą prieš Tarybų valdžią.
Būdamas ginkluotoje nacionalistinėje gaujoje teisiamasis RAMANAUSKAS įvykdė visą eilę sunkių nusikaltimų.
1945 m. liepos mėn. vadovaujant RAMANAUSKUI buvo suruoštos pasalos ir sučiupti šeši Alovės valsčiaus liaudies gynėjai. Sučiuptiems liaudies gynėjams RAMANAUSKAS organizavo gaujos “karo lauko teismą”, juos buvo nuspręsta sušaudyti, gynėjus sušaudė gaujos dalyviai pavaldūs RAMANAUSKUI.
1945 m. vasarą grupė gaujos dalyvių RAMANAUSKUI vadovaujant, viename kaime išvaikė valstiečių susirinkimą, išsivedė ir nužudė apylinkės pirmininką (pavardė nenustatyta). RAMANAUSKAS išstojo prieš valstiečius su antitarybine kalba.
1945 m. rudenį RAMANAUSKAS kartu su kitais gaujos dalyviais suruošė pasalas Sabartonių miške. Sučiupo važiuojantį Merkinės kooperatyvo pirmininką Nikolskį, kurį pats asmeniškai tardė, o vėliau kiti gaujos dalyviai Ramanausko įsakymu Nikolskį nužudė.
Teisiamasis RAMANAUSKAS naudojosi slapyvardžiu “Vanagas”. 1947 m. vasarą RAMANAUSKAS su kitais gaujos dalyviais Šilų miške sučiupo nežinomą vyriškį, kurį įtarė turint ryšį su valstybės saugumo organais, dėl ko pastarasis buvo nužudytas.
Tikslu palaikyti drausmę gaujų dalyvių tarpe, RAMANAUSKAS organizavo taip vadinamą “karo lauko teismą”, kur RAMANAUSKUI dalyvaujant buvo nuteistas sušaudyti vienas gaujos dalyvis, įtariant jį, kad jis palaiko ryšius su valstybės saugumo organais.
Tokiu pat būdu buvo sušaudytas vienas gaujos dalyvis ir 1949 m.
1949 m. rudenį RAMANAUSKAS suorganizavo karo lauko teismą” ir dalyvavo mirties nuosprendžio išnešime Pranavičiūtei Marytei, įtariant ją palaikant ryšį su valstybės saugumo organais. Pranavičiūtė buvo pakarta. RAMANAUSKAS gi išsiuntinėjo ginkluoto pogrindžio vadeivoms informaciją apie tariamą “pro-vokatoriaus” Pranevičiūtės veiklą.
RAMANAUSKAS neapsiribojo vien asmenišku dalyvavimu teroristinių aktų vykdyme. Jis, kaip gaujos vadeiva visaip skatino jam pavaldžių gaujų teroristinę ir diversinę veiklą. Siuntinėdavo gaujoms įvairius raštus ir įsakymus, kuriuose reikalavo žudyti partinį tarybinį aktyvą, liaudies gynėjus ir pareigūnus, sudaryti tokių asmenų sąrašus ir suruošti jiems “karo lauko teismus”.
=========
[b.l. 91]
-5-
Tai matyti iš jo raštiškų nurodymų, duotų 1946 m. lapkričio 1 d. ir 1946 m. lapkričio 12 d. (priedėlis 1 tomas b.l.14-15).
RAMANAUSKAS ne kartą organizavo gaujų dalyvių sueigas, kur svarstė teroristinės- diversinės veiklos klausimus. Be to, pats dalyvaudavo vadinamuose vadeivų pasitarimuose, taip 1946 m. įvykusiame Žaliamiško miške pasitarime buvo nutarta pravedinėti taip vadinamas “Varfalamiejaus naktis”, tai yra, kad visos gaujos turėjo vykdyti teroristinę- diversinę veiklą daugelyje vietų vienu metu.
Teisiamasis RAMANAUSKAS gaujų dalyviams, rėmėjams ir ryšininkams buvo įvedęs įvairius “paskatinimus”.
Taip 1946 m. gruodžio mėn. 13 d. rašte adresuotame gaujos dalyviams: “Kalviui” ir “Eglei” pareiškė “pagyrimą” už nužudymą milicijos įgaliotinio Gapančiuko Vladimiro.
Savo 1946 m. sausio 1 d. įsakyme pareiškė visą eilę pagyrimų gaujos dalyviams už tarybinių pareigūnų nužudymą (priedėlis 2 tomas b.l. 7).
1950 m. birželio 15 d. išdavė “pažymėjimus” gaujos rėmėjams: “Parašiutininkui” ir „Desantui” už tarybinės valdžios atstovo nužudymą (priedėlis 5 tomas b.l. 30-31).
Visų šių priemonių išdavoje RAMANAUSKUI pavaldūs gaujų dalyviai išvystė plačią teroristinę- diversinę veiklą, žudė tarybinius piliečius, sprogdino mašinas, klubus, naikino ryšio priemones, užpuldinėjo įstaigas ir piliečius, plėšė jų turtą.
Vien tik RAMANAUSKUI persiųstose ataskaitose iš jam pavaldžių gaujų nurodyta apie tai, kad gaujos dalyviai įvairiu laiku nužudė apie 500 tarybinių piliečių, o bendrai kaip matyti iš prijungtų prie bylos dokumentų, Pietų Lietuvoje kur veikė jam pavaldžios gaujos buvo nužudyta apie 8000 tarybinių piliečių – suaugusių ir vaikų.
=========
Šalia bendrų nurodymų RAMANAUSKAS siųsdavo gaujų vadeivoms konkrečius nurodymus kaip ir ką nužudyti. Taip savo rašte, 1945 m. spalio 27 d. gaujos vadeivai”Butagaidžiui” nurodė nužudyti Varėnos rajono, Kabelių km. gyventojus: Grigą Petrą ir Grinkevičių, o 1946 m. gegužės 16 d. rašte gaujos vadeivai “Gailiui” Babakiną ir Baranauską. Remdamiesi šiuo RAMANAUSKO nurodymu gaujos dalyviai nužudė Grinkevičių, Babakiną ir Grigo tėvus: tėvą ir motiną, nes paties Grigo Petro nerado namuose, nes jisgyveno mieste.
1948 m. RAMANAUSKUI pavaldžios gaujos užpuolė Merkinės miestelį, į valsčiaus Vykdomojo Komiteto patalpose esantį rinkiminį punktą buvo įmesta dvi granatos, buvo sužeisti keturi asmenys, jų tarpe vienas Lietuvos TSR Ministras.
1948 m. balandžio 18 d. laike jaunimo pasilinksminimo buvo susprogdintas klubas.
Buvo užmušti 3 asmenys, sunkiai sužeisti-9 ir lengvai -10 asmenų.
1948 m. rugpjūčio mėn buvo įmesta stambi mina į Alovės miestelio klubą, kur buvo užmušta ir sužeista viso – 47 žmonės.
Be to, banditai naikino sunkvežimius ir lengvasias automašinas, nes to reikalavo RAMANAUSKAS savo raštiškuose nurodymuose ir apie tai pranešinėjo jam banditai savo Ataskaitose (priedėlis 1 tomas b.l. 157 ir kiti).
Be to, palaikė ryšį su užsienio žvalgybos agentais. 1949 m. susirišo su amerikiečių žvalgybos agentu “Mažyčiu”, o 1950 m. su Skirmantu”-“Mykolaičiu”. “Mažytis” netrukus žuvo, o “Skirmantas” slapstėsi su RAMANAUSKU. “Skirmantas” paruošė, o RAMANAUSKAS užtvirtino ir išsiuntinėjo gaujų dalyviams žvalgybinio žinių rinkimo instrukciją.
=========
[b.l. 94]
-8-
RAMANAUSKAS išklausė “Skirmanto” pranešimą apie užsienyje esančių nacionalistinių centrų veiklą, kuriai RAMANAUSKAS pritarė ir siūlė tai padaryti kitiems pogrindžio vadeivoms.
Apklaustas kaltinamuoju RAMANAUSKAS kaltu prisipažino dalinai <…>

„Laisvas laikraštis“ vyr. redaktorius Aurimas Drižius

Advokatas ir buvęs VRM darbuotojas Arvydas Balčius sako nebandantis perrašyti Lietuvos istorijos, tačiau jis puikiai žino, kad sausio 13 d. ir per Medininkų žudynes viskas buvo šiek tiek kitaip, negu mums pateikia oficiali Lietuvos valdžia.  Jis atsakė į LL klausimus:

  • Kas jums yra žinoma apie sausio 13 d. įvykius?
  • Aš dirbau VRM, šifrų atkodavimo padalinyje, ir man buvo pavesta atkodavimo funkcija. Turėjau užkoduoti ir atkoduoti visiškai slaptus dokumentus, susijusius su valstybės valdymu. Kadangi buvau labai pareigingas, 1989 m. buvau apdovanotas medaliu už aktyvumą, kovojant dėl nepriklausomybės. Nors tuo metu Lietuva dar buvo okupuota, mūsų grupė žmonių VRM priklausė tai grupei, kuri aktyviai kovojo už Lietuvos laisvę. VRM vadovai manimi pasitikėjo. Dirbant šifruotoju, buvo gauti dokumentai iš Rusijos apie tai, kaip turi būti sprendžiamas Lietuvos nepriklausomybės klausimas, ir kaip valstybės valdymas turi būti perduotas Lietuvos pusei. Rusai jau tada buvo parengę planą, kaip turi vykti Lietuvos valstybės valdymas ir kaip valdžia turi būti perduota Lietuvos pusei. Rusai buvo numatę, kad tas valdžios perdavimas turi įvykti labai simboliškai, vos ne prie kavos. Tuos šifruotus dokumentus aš turėjau iššifruoti. Iš esmės tai buvo planas, kaip Lietuva turi išeiti iš Sovietų Sąjungos.
  • Norite pasakyti, kad tai Rusijos pusė buvo numačiusi suteikti nepriklausomybę Lietuvos valstybei, ir tai buvo suplanavę?
  • |Visiškai teisinga. Rusai tuo metu jau buvo susitaikę su tuo, kad Baltijos valstybės taps nepriklausomomis ir tam rengėsi. Viskas turėjo būti padaryta paprastai, ir toks nurodymas iš Rusijos buvo atėjęs visur. Tai rodo, kad kitos Baltijos valstybės – Estija ir Latvija – išėjo iš Sovietų Sąjungos ramiai ir be kraujo. Jeigu būtų norėję, rusai niekada to nebūtų leidę, tačiau tuo metu jie jau buvo nusprendę, kad reikia visoms Baltijos šalims duoti nepriklausomybę. Mačiau tuos dokumentus dėl Baltarusijos ir Lietuvos.  Latvijoje viskas įvyko taip, kaip buvo numatyta tuose slaptuose dokumentuose. Tačiau Lietuvoje viskas įvyko ne pagal šį planą – turiu įrodymus ir galiu tai drąsiai teigti, nes bendravau su daugeliu savo kolegų VRM. Bendravau su žmonėmis iš VRM kriminalinės žvalgybos ir ypatingų skyrių darbuotojais. Todėl ir buvo žinoma, kad prieš sausio 13 d. į VRM buvo sukviesti aukšto rango pareigūnai, tarp kurių buvo ir vienas mano geras draugas. Jiems buvo nurodyta vykti  į Seimą, ir ten su jais susitiko V.Landsbergis. Šis įspėjo VRM darbuotojus, kad sovietai gali pulti ir žudyti žmones, ir todėl reikia ginkluotis. VRM darbuotojams buvo išduoti koviniai ginklai su koviniais šoviniais. Mano draugas pasakojo, kad jiems buvo nurodyta esant mažiausiai galimybei sukelti sumaištį ir būtinai reikia pralieti kraują.
  • O kam to kraujo reikėjo?
  • Nežinau, kam Landsbergiui reikėjo kraujo.
  • Gal jis manė, kad laisvės be kraujo nebūna, kaip dabar skatina smurtą Baltarusijoje?
  • Šito nežinau, tačiau ir aš taip supratau, kad Landsbergis taip supranta laisvę ir demokratiją, kad būtinai reikia kraujo. Todėl tokia teorija pasitvirtina ir iš dabartinių Landsbergio veiksmų, kai matosi, kad jis yra beviltiškoje padėtyje. Atrodo, kad jis kraujo Lietuvoje nebegali pralieti, tai nori tai padaryti Baltarusijoje. Man tai jau panašu į ligą.
  • Grįžtant prie sausio įvykių – VRM darbuotojai buvo sukviesti į Aukščiausiąją tarybą ir ten apginkluoti?
  • Taip.
  • Jie laukė kažkokio šturmo?
  • Ne, šturmo jie nelaukė, tačiau aš taip supratau, kad jiems buvo pasiūlyta surengti kažkokius įvykius ar sumaištį, kuris išprovokuotų šturmą ir jėgos panaudojimą. Jiems buvo pasiūlyta sukurstyti nesantaiką tarp žmonių. Kiek suprantu, valdžia iš tų provokacijų tikėjosi kažkokios naudos – jie tikėjosi patraukti žmones į savo pusę. Įvykiai panašiai ir klostėsi – Landsbergis susikvietė iš provincijos žmones, jie įgavo jo pasitikėjimą, davė kažkokios postus, jie vieną kadenciją pabuvo, tačiau vėliau darbo nebegavo. O ir namuose jų niekas nelaukė. O sausio 13 d. įvyko tai, kas įvyko, ir aš apie tuos įvykius turiu originalius dokumentus, kurie yra saugojami. Šie dokumentai įrodo, kad žmonės buvo apginkluojami, buvo duotos komandos šaudyti ir stumti žmones po tankais ir pan.
  • O kas tai per dokumentai?
  • Tai rašytinis dokumentas, kurį man pateikė asmuo, aukštas VRM pareigūnas, kuris betarpiškai dalyvavo šiuos įvykiuose. Kitas pareigūnas liudijo, kad ir jie gavo komandą stumti žmones po tankais. Turėdamas tokius dokumentus ir bendraudamas su kitu draugu, tokiu Stasiu Jukniumi, mes pradėjome tuo domėtis, ir pradėjome tuos duomenis teikti VRM.
  • Ar tie dokumentai lietuviški, ar rusiškos kilmės?
  • Jie lietuviški, ranka rašyti dokumentai. Kai mes juos pateikėme VRM, ji niekaip nesureagavo. Vėliau, maždaug 1996 m. mano gimtinėje vyko rinkimai į vietos savivaldybes, ir aš buvau užregistruotas kandidatu. Tada vėl iškėliau šį klausimą dėl sausio 13 d Bet čia kalba eina ne tik apie sausio 13 d. įvykius, tačiau ir apie Medininkų žudynes. Šitą klausimą iškėliau viešai, bendraudamas su rinkėjais. Tada aš buvau suimtas ir kalinamas aštuonias paras. VRK duomenis ir dabar rodo, kad aš buvau registruotas rinkimuose.  Tik vėliau sužinojau, kad tuo metu buvau laikomas kameroje, šalia kurios buvo laikomas gyvsidabris ar kitos nuodingos medžiagos, nes man labai pablogėjo sveikata, išėjus iš kalėjimo. Staiga pasidarė silpna, ir ilgai nesupratau, kas čia vyksta. Kankinausi labai ilgai ir tik vėliau man buvo diagnozuotas antros stadijos skydliaukės vėžys. 2000 m. skydliaukė buvo pašalinta, ir aš iki šiol esu gyvas ir sėkmingai gyvenu. Manau, kad tada ir buvo bandoma pirmą kartą mane nužudyti. Dėl to, kad kreipiausi į teisėtvarkos institucijas, pranešdamas apie žiaurius nusikaltimus prieš Lietuvą.  Toks pirmas epizodas.
  • Tačiau grįžtant prie sausio 13 d. – puikiai žinome, kad sovietai šturmano TV bokštą ir traiškė žmones tankais?
  • Aš turiu informaciją tik apie tai, kas buvo planuojama.
  • Jūs sakote, kad Seime buvo bandoma išprovokuoti kraujo praliejimą? Gal būt, Landsbergis tokiu būdu manė vienintelį kelią iškovoti nepriklausomybę ir sutelkti tautą?
  • Gal būt, aš nežinau. Tačiau kraujo praliejimas buvo skatinamas ir vienam KGB darbuotojui buvo dokumentaliai nurodyta, kad jeigu jis įvykdys savo užduotį, ir pastums žmogų po tanku, tai iš karto gaus trijų kambarių butą Vilniaus centre.
  • Taip, tačiau iš esmės viskas taip ir įvyko, kaip Landsbergis norėjo – sovietų armija šturmavo TV bokštą, ir praliejo daug kraujo?
  • Pagal tai, kiek aš turiu rašytinių dokumentų, tai taip, praktiškai Landsbergiui ir pavyko pasiekti savo tikslo labai sėkmingai – buvo pralieta daug kraujo, o Lietuva išlaisvinta. Šiandien turime „laisvą Lietuvą“.
  • Tai sakote, kad valstybė jus iki šiol persekioja už tai, kad turite minėta informaciją ir dokumentus?
  • Taip, nes valstybė manęs ramybėje nepaliko. 2005 m. aš jau dirbau advokatu ir gyniau vieną policijos komisarą, kuris buvo apkaltintas kontrabandos organizavimu. Klaipėdos ONTT jau buvo pradėjęs tyrimą ir vienas buvęs policijos komisaras jau jautė, kad jį gali suimti, todėl atvažiavo pas mane pasirašyti advokato atstovavimo sutarties. Jis man paaiškino, kad neva  yra įtrauktas Klaipėdos ONTT tyrėjo Ruslano Ušinsko įtrauktas į nusikalstamos veiklos imitavimo modelį – cigarečių kontrabandą, tačiau realiai į Karaliaučiaus sritį buvo gabenami narkotikai ir prostitutės. Jam buvo duota sodyba, iš kurios jis turėjo gabenti cigaretes ir pan. Tas žmogus jau gavo signalų, kad bus suimtas, ir iš tikrųjų – vos pasirašė su manimi atstovavimo sutartį, kai sužinojau iš jo artimųjų, kad jis jau suimtas. Tada nuvykau į Klaipėdos policijos areštinę susitikti su savo klientu. Susitarėme dėl jo gynybos ir tada aš jau gavau dar daugiau informacijos, kas vyksta toje „laisvoje Lietuvoje“, ir kad čia veikia organizuota gauja ir kad reikia būti atsargiam, nes tave gali bet kada nužudyti. Tuo metu buvo dažnai naudojamas nužudymas imituojant „narkotikų perdozavimą“. Žmonės kalėjimuose ir areštinėse mirdavo nuo „narkotikų perdozavimo“, nors iš tikrųjų buvo nužudomi – viskas buvo sutvarkoma labai tyliai. Pažadėjau, kad vykdysiu savo pareigas, nepriklausomai, kas su manimi atsitiks. Grįžtant namo, mus sustabdė policija ir suėmė du mano bendrakeleivius. Prokuroras Ušinskas manęs pareikalavo pasiaiškinti, kodėl aš pirma nuėjau ne pas jį, o pas savo klientą. Atsakiau, kad neprivalau jam aiškintis, ir buvau nušalintas nuo šios bylos. Tada Klaipėdoje susirinko visa ši, kaip sakė mano klientas, organizuota gauja – tai buvo policijos ir galimai VSD darbuotojai.  Tačiau teisme mano klientą vienintelį išteisino, nes aš jam buvau uždraudęs kalbėti. O prokuratūra nesugebėjo jo sukurstyti prisipažinti. Visi kiti komisarai prisipažino, ir buvo nuteisti, nors ir jų veiksmuose nebuvo jokio nusikaltimo.
  • O tai kodėl jie prisipažino?
  • Aš to nežinau, tačiau manau, kad jie prisipažino dėl cigarečių kontrabandos tam, kad išvengti rimtesnių kaltinimų. Tačiau po šio įvykių 2005 m. į mano kontorą buvo atvykę šios gaujos atstovai tam, kad joje sumontuoti vaizdo kameras.  Tik vėliau tai supratau, ir tas kameras užblokavau. Tada ši gauja apiplėšė mano kontorą ir ieškojo tų mano minėtų dokumentų  apie sausio 13 d. ir Medininkų įvykius. Turėjau dokumentų ir apie Gedeminą Kiesų, nes buvau dirbęs ‚Mažeikių naftoje“, ir pasitraukiau iš jos tada, kai man buvo pasiūlyta kai kas galvą nupjauti. Ta gauja išplėšė visą mano kontorą, tačiau nieko nerado. Tada mano kontorą užgriuvo policija, paėmė visus kompiuterius, kuriuose buvo sudėti dokumentai apie maždaug 300 bylų. Prokuratūra žinojo, kad tose laikmenose yra advokato ir jo kliento paslaptis sudaranti informacija, tačiau vis tiek viską pasiėmė. Nors tokius duomenis griežtai draudžia naudoti ES direktyvos, tuo metu tai nebuvo labai akcentuojama. Vėliau prokuratūra man gražino bylas be kietųjų diskų.
  • Prokuratūra pasiėmė visus failus. Ar paskui jie pasinaudojo ta informacija?
  • Aš nežinau, ar jie galėjo ta informacija pasinaudoti, tačiau laikmenas pasiėmė. Tai buvo tiesiog advokato darbo išniekinimas. Panašiai kaip viskas vyksta Neringos Venckienės byloje. Nors, žinoma, jų tikslas buvo sausio 13 d. nusikaltimų įrodymas ir dokumentai.  Tada kreipiausi į gen. prokuratūrą, kad man būtų gražintos tos laikmenos. O prokuratūroje tuo metu jau sėdėjo Algimantas Valantinas.  Jis man atrašė, kad jokie įstatymai nebuvo pažeisti, ir kad neva viskas buvo teisėtai padaryta. Tačiau aš toliau gyniau savo teises ir rašiau skundus. Todėl ši gauja dar kartą pabandė mane nužudyti – 2007 m. sudariau sutartį atstovauti vienam Lietuvoje žinomam asmeniui, kurio žmona tuo metu dar dirbo mokesčių inspekcijoje. Jis skyrėsi su žmona ir aš jam atstovavau skyrybų byloje. Jo žmona, Puzinskaitė – Smalakienė jau tada sakė, kad „aš išeisiu dirbti teisėja, tada jūs man nieko nepadarysite“.  Nagrinėjant skyrybų bylą, Puzinskaitė kreipėsi į prokuratūrą, kad neva kažkas čia yra klastojama. Prokuratūra atsisakė, nurodžiusi, kad jeigu byloje matys pažeidimų, tai dėl to pasisakys teismas. Nepaisant to, teismo koridoriuje man buvo pasakyta, kad „dabar turėsi reikalų su Algimantu Valantinu“. Ir iš tikrųjų – tą prokuratūros nutarimą panaikino toks berods teisėjas Pašvenskas, kuris savo nutartyje prirašė visokių kliedesių. Tada jie pradėjo ikiteisminį tyrimą mano atžvilgiu, nors jokio nusikaltimo negalėjo inkriminuoti. Tada aš nusišalinau nuo tos skyrybų bylos, ir išsprendė tą turtinį ginčą (teisėja Puzinskaitė skyrėsi su savo vyru) – iš mano kliento teismas atėmė žemę, kuri jam priklausė iki santuokos. Klientas buvo apkaltintas sukčiavimu, nors tai nesąmonė – kol turtas nėra padalintas, nėra ir nusikaltimo sudėties ir tyčios. Man už akių buvo surašytas pranešimas apie įtarimą. Nors aš dirbau advokatu ir dalyvavau teismo posėdžiuose, prokuratūra paskelbė mano paiešką.
Nuotr. – teisėja Egidija Puzinskaitė

  • Tai dėl ko jums pareiškė tą įtarimą?
  • Neva dėl to, kad neva vieno klientu vardu suklastojau kažkokius dokumentus. Nors šis žmogus niekada manęs niekuo nekaltino. Tačiau jam buvo pasakyta, kad jeigu jis neduos melagingų parodymų prieš advokatą Balčių, tai jis bus arba nužudytas, arba iki gyvos galvos sėdės kalėjime. Tada jis šiek tiek jų įtakai pasidavė, tačiau jis vis tiek teismui ir prokuratūrai parašė pareiškimą, kuriame išdėstė visas aplinkybes ir parašė, kad Balčiui jokių pretenzijų neturiu. Jis taip pat išdėstė visus nusikaltimus, kuriuos padarė ši gauja prieš valstybę.

  • Nepaisant to, prokuratūra paskelbė mano paiešką, ir vieną dieną 2009 m., man grįžus iš teismo, prie savo kontoros buvau sulaikytas policijos. Jie apsimetė mano klientais, tačiau iš to, kaip elgėsi tie beraščiai, supratau, kad tai policininkai. Tada jie mane sulaikė ir nuvedė pas policijos tyrėją Atkočiūnaitę. Ten man pateikė suklastotą įtarimą su ankstesnėmis datomis ir man tokį pateikė. Apklausoje policija dar pasikvietė ir mano vadinamą advokatą, iš kuri veido buvo matyti, kad jis dreba nuo alkoholizmo. Jis ten pasėdėjo, ir aš pasakiau, kad reikia jam padėti. Aš iš karto pasakiau, kad jie mane persekioja todėl, kad aš bandau atskleisti šiuos sunkius nusikaltimus prieš Lietuvos valstybę. Jie mane apklausė ir paleido, kad 2010 m. balandžio mėn., aš grįžau į darbą, atgavęs skolą iš vieno draugo. Nešiausi rankoje 60 tūkst. litų ir prie mano kontoros jau manęs vėl laukia policija. Jie man pareiškė, kad aš vėl paieškomas ir turiu eiti su jais. Tada jie manę čiupo už rankų, uždėjo antrankius, įgrūdo į mašiną. Tik įgrūdę mane į mašiną, jie man į raumenis suleido iki šiol nenustatyto skysčio. Paskui, užspaudę nosį, į burną supylė kažkokio alkoholio ir pradėjo tampyti po įvairius policijos komisariatus. Padarė kratą, ir žiūriu, kad ant protokolo parašyta, kad pas mane rado 3 litus. Tada paklausiau, kuri dingo mano turėti 60 tūkst. litų. Jie dingo. Tik vėliau supratau, kad policininkai nepaskaičiavo mano kūno svorio, ir suleidę man to skysčio, jie manęs visiškai „neatjungė“ taip, kad aš nesuprasčiau ir nemastyčiau.
  • Tada aš jų ir paklausiau – kaip jie gali atlikinėti procesinius veiksmus su neblaiviu asmeniu. Nuvežkite mane į blaivyklą, mane išblaivinkite, ir tik tada aš galiu duoti parodymus. Tada jie mane nuvežė į priklausomybės ligų centrą ir ten man nustatė vidutinį girtumą. Žinoma, kad visi policijos veiksmai prieš mane yra vienareikšmiškai neteisėti. Tada jie man išvežė į Lukiškes ir ten pralaikė tris mėnesius. Nors man buvo perduotos mano minėtų dokumentų apie sausio 13 d. kopijos, kad jomis galėčiau gintis, tačiau kalėjime pavogė net ir tas kopijas. Galiu tą gaują nuraminti, kad tų dokumentų originalai tebėra išlikę. Po trijų mėnesių kalėjime jie mane paleido ir prasidėjo teismų maratonas. Procesas tęsėsi šešis metus iki 2016 m., ir tada Vilniaus apygardos teismo teisėjai Šumskas, Mačionytė ir Macevičienė (kuri taip pat klastojo ir sausio 13 d. bylą), ta šutvė, veikianti prieš Lietuvą, pasirašė dokumentą, kad „nesant nusikaltimo sudėties, pripažino kalti Arvydą Balčių“. Pagal baudžiamąjį kodeksą turėjo būti nusikaltimo sudėtis, o jos nebuvo. Iš to dokumento tik supratau, kad tie teisėjai prisipažįsta, kad jie veikė prieš Lietuvą. Buvau pripažintas kaltu, dėl to, kad kaip aš supratau, už tai, kad neatidaviau įrodymų apie sausio 13 ir Medininkų žudynes. Galiu tik pasakyti, kad ir toliau ginsiu Lietuvą ir stengsiuosi ją išlaisvinti nuo kolaborantų.

laisvaslaikrastis.lt

P.S

Vaizdo įrašo failas išsaugotas ir perduotas mažiausiai 10-čiai asmenų, todėl perspėjame, kad kratos ir kompiuterių poėmiai ar bandymai taikyti grasinančias priemones bus bevaisės. Turime suprasti, kad tiesiog atėjo tam laikas…

Baltarusijoje vykstančias riaušes vykdo ir valdo JAV

S.Naryškin’as, Rusijos Užsienio žvalgybos tarnybos vadovas

Nepavykusį valstybinį perversmą Baltarusijoje bandė įvykdyti – kaip visada – JAV tarptautiniai nusikaltėliai, JAV nusikalstamos specialiosios tarnybos ir jų nemilitarinių agresijų prieš viso pasaulio tautas taip vadinamos “nevyriausybinės” organizacijos. Po A.Lukašenkos įtikinamos pergalės rinkimuose į Baltarusijos prezidento postą (už jį balsus atidavė 80,1% rinkėjų), JAV nusikalstamos struktūros bandė įvykdyti valstybinį perversmą šalyje pasinaudodami, vėl kaip visada, vietiniais nacionalistais, kurie įžūliai drįsta save vadinti “patriotais” (už JAV dolerius). Būtent amerikiečiai vadovavo (vėl kaip visada) per savo marionetes Lenkijoje, Lietuvoje, Ukrainoje, Čekijoje po teisėtų rinkimų kilusioms riaušėms. JAV, pagrindinė Baltarusijos “opozicijos” rėmėja, riaušėms organizuoti išleido milijonus dolerių.

Rusijos Užsienio žvalgybos tarnybos (SVR) duomenimis, prasidėjus masiniams neramumams Baltarusijoje, amerikiečių šnipai keletą kartų padidino savo finansavimą Baltarusijos maidaunams-sąjūdiečiams.
Anksčiau žurnalistams pavyko sužinoti, kad pagrindinis visų valstybinių perversmų, spalvotų revoliucijų, maidanų, sąjūdžių visame pasaulyje organizatorius, visų antivalstybinių, antiliaudinių jėgų, penktų kolonų nacionalinėse valstybėse-JAV agresijų aukų rėmėjas yra visiems žinomas nusikalstamas fondas USAID. Šis JAV Valstybės departamentui pavaldus, iš JAV valstybinio biudžeto finansuojamas fondas išleido milijonus dolerių Baltarusijos riaušininkams apmokėti. Pinigai buvo siunčiami per visose “spalvotose” revoliucijose dėsningai dalyvaujančius JAV CŽV kontroliuojamus tarpininkus – “nevyriausybines” organizacijas „Freedom House“, „World Learning“, „Pact World“ ir CEPPS. Per tuos pačius “fondus” buvo finansuojami visi sąjūdiečiai, maidaunai, “opozicionieriai”, nacionalistai nepriklausomose nuo JAV kolonijinio diktato suvereniose valstybėse, kur “patriotų” rankomis į valdžią buvo atvesti proamerikietiški antiliaudiniai režimai, JAV kolonijų administratoriai, kurių pagrindinė funkcija yra pardavinėti savo šalių nacionalinius interesus, savo tautų išteklius Vakarų kolonizatoriams už 30 Judo sidabrinių.
Rusijos SVR turi neginčijamų įrodymų, jog paskutinio mėnesio įvykiuose Baltarusijoje pagrindinį vaidmenį atliko Vašingtonas. Rusijos žvalgybos duomenimis, maištui JAV šnipai pradėjo ruoštis dar gerokai prieš prezidento rinkimus. JAV instruktoriai kruopščiai atrinko padugnes- antivyriausybinius aktyvistus Ukrainos, Lenkijos ir Lietuvos teritorijose, juos apmokė organizuoti riaušes ir iš anksto permetė į Baltarusiją. Tik Baltarusijos KGB ir Rusijos atitinkamų tarnybų dėka į Baltarusijos teritoriją nepavyko įvežti “nežinomų” snaiperių ir tokiu būdu užkirstas kelias Vakarų nusikaltėliams šaudyti į taikius žmones, kaip tai buvo paprastai daroma Tbilisyje, Vilniuje, Kijeve visų maidanų-sąjūdžių made in USA metu.
„Vakarų nusikalstamų struktūrų pėdsakai yra aiškiai matomi įvykiuose Baltarusijoje. Nuo pat pradžių taip vadinami “liaudies” protestai buvo gerai organizuoti, profesionaliai vykdomi ir nuosekliai koordinuojami iš JAV marionetinių režimų Lenkijos, Lietuvos, Ukrainos, Čekijos teritorijų.


Rusijos žvalgybos tarnyba, remdamasi patikimais informacijos šaltiniais, tvirtina, kad S.Tichanovskaja yra valdoma JAV specialiųjų tarnybų, o pagrindiniai taip vadinami “opozicionieriai” (Maška Kolesnikova, Cepkalo ir pan.) Vakarų masinės dezinformacijos priemonių yra intensyviai reklamuojami kaip spontaniškai iškilę “liaudies” lyderiai, nors su Baltarusijos liaudimi šie “lyderiai” neturi nieko, išskyrus kalbą ir kilmę, bendro.
Tai, kas vyksta Baltarusijoje, yra JAV-NATO dar vienas nusikalstamas bandymas įvykdyti valstybinį perversmą nepriklausomoje šalyje, Rusijos strateginės sąjungininkės teritorijoje, mėginimas surengti antiliaudinę „spalvotą revoliuciją“, po kurios šalį Vakarų kolonizatoriai galėtų laisvai išgrobstyti, paversti skurdo ir baimės zona, rusofobiniu NATO poligonu, Vakarų agresijos prieš Rusiją placdarmu, kaip tai JAV-ES padarė po 2014 metų perversmo Ukrainoje.

Nei pati “spalvota” (žalia pagal US dolerio spalvą) revoliucija Baltarusijoje, nei šio antiliaudinio perversmo “lyderiai”, nei jų organizuojamos akcijos a la “moterys baltais rūbais”, eisenos, protestai neturi nieko bendra su Baltarusijos tautos ir piliečių interesais.


Ir apie “rinkimus” Lietuvoje

Pilieti, nebalsuok nei už vieną partiją, kandidatą, kurie sako, kad rinkimai Baltarusijoje buvo neskaidrūs, A.Lukašenko yra nelegitymus, S.Tichanovskaja yra Baltarusijos “liaudies” išrinkta, Baltarusijos liaudis sukilo ir kovoja už demokratiją, laisvę, žmogaus teises, mes – NATO, mes – gauja, Amerika mums padės, Landsbergis mums dovanojo laisvę, sąjūdis buvo išsivadavimo judėjimas  ir panašiai. Tokie kandidatai yra tik JAV samdiniai ir lietuvių tautos interesai jiems yra dešimtoje vietoje.

Šaltinis : http://kibirkstis.blogspot.com/2020/09/radzvilo-nacionalinis-susivienijimas.html#more

Paskutiniu metu nemažai šnekama apie rinkimus į Seimą. Ir tai natūralu – nes rinkimai jau ant slenksčio. Taip pat normalu ir tai, kad vadinamųjų „nesistemininkų“ gretose diskutuojama: ar boikotuoti rinkimus, ar visgi eiti ir balsuoti. Ir, jei balsuoti – tai už ką? Ir šiame kontekste kaip vienas pagrindinių variantų pasireiškia VU profesoriaus Vytauto Radžvilo pirmininkaujamas „Nacionalinis susivienijimas“, kurį kai kurie laiko esant alternatyva vyraujančiai liberalistinei politikai. Bet ar tai – tikrai tikra alternatyva?..
Iš pirmo žvilgsnio daug kam atrodo, kad taip: gi Radžvilas ir jo kompanija pasisako prieš LGBT ir taip vadinamo multikultūralizmo propagandą, pakritikuoja jie ir ES; be to – jie kalba ir apie tai, kad šiai dienai yra ne viena, bet dvi Lietuvos, žodžiu, viena – „globali“, „europinė“, susikoncentravusi keliuose šalies didmiesčiuose ir prieinanti prie ES metamų pinigų, ir kita – „runkelių“, „marginalų“, susikoncentravusi provincijoje ir egzistuojanti tikrų tikriausiame skurde.

Anot „Nacionalinio susivienijimo“, šiai antrajai Lietuvai reikia susitelkti apie, atseit, „tautinius“ ir „katalikiškus“ principus, jų pagrindu sukurti „antrą Sąjūdį“ ir tuo būdu „susigrąžinti valstybę“; kaip kvietimo šiam susigrąžinimui šūkį jie siūlo tarpukario metais išėjusios antisemitinės Jono Noreikos (geriau žinomo „Generolo Vėtros“ slapyvardžiu) brošiūros pavadinimą: „Pakelk galvą, lietuvi!“

Ir nemažai ką tai patraukia: gi čia ir yra alternatyva vyraujančiai liberastijai. Ar bent jau taip atrodo. Būtent: atrodo, bet ne būtinai dar yra. Nes, kaip moko liaudies išmintis: ne viskas auksas, kas auksu žiba…

Kaip suprasti? Nejaugi ir čia – ne nesisteminė alternatyva, bet sisteminis „feikas“? Greičiau prieiti atsakymo į šį klausimą gali padėti viena, atrodytų, ne itin reikšminga, bet vis dėlto, nemažai išduodanti detalė: visai neseniai, jau vykstant oficialiai Seimo rinkiminei kampanijai, vienas iš „Nacionalinio susivienijimo“ veidų, V. Radžvilo mokinys ir, politine prasme, jo dvasinis sūnus, Vytautas Sinica, pasirodė aršių landsbergistų, Algio Ramanausko-„Greitai“ ir Audriaus Bačiulio vedamoje laidoje.

Akivaizdu, kad vedėjai – TS LKD, o atitinkamai, ir „elitinės“, „globaliosios“, žodžiu, buržujų, Lietuvos atstovai; pasekėjai to kupriuko muzikanto, anot kurio paprasta lietuvių liaudis – tai „runkeliai“ ir „šunauja“. Na, o jų svečias – V. Sinica – gi viso šito priešininkas…

Ir ką gi – ar įvyksta kokia žymesnė idėjinė „batalija“? Žodžiu, dvejų, iš esmės priešingų pusių susidūrimas? Nelabai: susidaro vaizdas, lyg idėjiniai broliai Ramanauskas su Bačiuliu „kažkodėl“ nusprendė Radžvilo „Nacionaliniam susivienijimui“ padaryti priešrinkiminę reklamą.

Tiktai kodėl – jei jau Radžvilas, Sinica ir kompanija tikrai siūlo tokią radikalią alternatyvą nusistovėjusiai politikai, jei jie ir yra toji, girdi, „tautinė“, „patriotinė“ nesisteminė opozicija? Argi jie tada neturėtų būti tiesiog mirtinais TS LKD priešais?

Gal ir turėtų būti ir, galbūt, paviršiumi tokiais atrodo – bet tikrovėje nėra. Dargi atvirkščiai: tarp jų yra labai daug bendro. Iš tiesų, esminis jų skirtumas yra toks: TS LKD skaito, kad Landsbergis su „Sąjūdžiu“ išlaisvino Lietuvą iš neva baisios „sovietų okupacijos“ priespaudos ir tuo būdu atvėrė kelią tikrų tikriausiai laisvei bei klestėjimui; tuo tarpu Radžvilo „Nacionalinis susivienijimas“, viena vertus, pripažįsta ir Sąjūdį, ir tariamus Landsbergio nuopelnus, bet mano, kad tiek „gerbiamasis“ profesorius, tiek patsai Sąjūdis, nukrypo nuo tikrojo – suprask, „tautinio“ – kelio, pasiduodami liberalistinei įtakai.

Bet ir vieni, ir kiti sutinka, kad Tarybų Sąjungos sunaikinimas, kad komunizmo sunaikinimas ir kapitalizmo įvedimas buvo geras dalykas. Dar daugiau: jie remia ir Lietuvos narystę NATO, ir ES, didžiausia grėsme laikydami Rusiją, o didžiausiu pasaulio geradėju – Jungtines Amerikos Valstijas.

Sakysite, kad tai – tik smulkmenos, kad, atseit, svarbiau yra tai, jog „Nacionalinis susivienijimas“ kelia opias socialines problemas ir, sakykime, net egzistencinius Lietuvos ir lietuvių tautos likimo klausimus? Jei taip, atsakysiu: jei manote, kad tai – tik smulkmenos – vadinasi, nesuprantate dalyko esmės ir, be to, kad nesuprantate nei tų egzistencinių klausimų, kuriuos galvojate, kad Radžvilas jums išaiškina.

Norint šią esmę suprasti, reikia įsisąmoninti: pirma – kad toji socialinė praraja, kurią šiai dienai turime tiek Lietuvoje, tiek apskritai Rytų Europoje, yra tiesioginis TSRS sunaikinimo, socializmo demontavimo ir kriminalinio („prichvatizacijų“, „otkatų“ ir t. t) kapitalizmo įvedimo rezultatas. Ir antra: kad būtent tokios, o ne kitokios, buvusios TSRS ir Varšuvos pakto valstybės buvo reikalingos ES „integracijai“ – ne kaip partnerės kažkokioje įsivaizduojamoje „demokratijoje“, bet tiesiog kaip pigios, bet darbščios ir kvalifikuotos darbo jėgos Vakarų Europai šaltinis.

Ir jei čia bėda sueitų vien į tai, kad pas mus nėra to „tikrojo“, „normalaus“, žodžiu, nekriminalinio ir, be to, dar „socialinio“, kapitalizmo, koksai yra Vakaruose, tai atsakymas, žinoma, būtų tolimesnis „ėjimas į Vakarus“. Tiktai tikrovė – gerokai kartesnė…

Visų pirma – taip vadinamas „socialinis“ kapitalizmas Vakaruose ir laikėsi, ir laikosi ant neokolonializmo, žodžiu – ant trečio pasaulio šalių plėšimo. Iš tiesų, „auksinis milijardas“ egzistuoja, bet šio klubo vietos yra ribotos. Ir, be to – kiek galėjome, į jį jau įėjome. Tiksliau: į jį įėjo mūsų valdantieji sluoksniai bei jų tiesioginiai liokajai. Likusieji, žodžiu – „runkeliai“ (kaip ir čia, taip apskritai Rytų Europoje) liko už borto. Nes čia vietų skaičius – itin ribotas.

Visų antra – toji medžiaginė gerovė, tikslingai formuota XX amžiaus antroje pusėje, nuo 1990-ųjų pamažu, bet neišvengiamai nyksta, užleisdama kelią taip vadinamai neoliberalizmo darbotvarkei. Ir tai jaučiasi netgi valstybėse kaip Vokietija. Tačiau tai juk dėsninga: nes šis vartotojiškas „rojus“ buvo sukurtas kaip priemonė papirkti Vakarų Europos darbininkiją, kad tik ji nepasuktų Tarybų Sąjungos, žodžiu, socializmo, keliu. Bet jau 30 metų kaip nebėra TSRS, o, vadinasi, kaip nebėra ir grėsmės: tad kam dabar to kyšio ir reikia? Aišku, klausimas – retorinis.

Pagaliau, trečia: Vakarai, kaip patsai kapitalizmas, nors ir pats „tikriausias“, „normaliausias“, yra išsėmę savo pažangų istorinį potencialą – ir, nesant jokiai pasaulinei-istorinei alternatyvai (tokia buvo TSRS ir klasikinis komunizmas), tiesiog pūva. Ir puvimas „bazėje“, marksistiškai šnekant, neišengiamai atsiliepia ir „antstatui“: ir tiek LGBT, tiek kiti kultūriniai reiškiniai, su kuriais žada kovoti Radžvilas ir į jį panašūs, yra šio puvimo, sakyčiau, šio visiško dvasinio, idėjinio, žodžiu – prasminio – bankroto, išdavos.

Ir NATO karinis blokas, ir jo žygiai neva „demokratijai“ nešti (ar į Afganistaną, ar į Iraką, ar į Libiją, ar kitur – nėra skirtumo), ir panašiais šūkiais dangstomos „spalvotos revoliucijos“, tėra šių pūvančių Vakarų, galime sakyti, šio kapitalistinio mutanto, neokolojininės ekspansijos priemonės.

Ir, iš kitos pusės – turime Rusiją, kuri jau vien dėl turimo gyventojų skaičiaus neįeina ir negali įeiti į „auksinio milijardo“ klubą (išimtis: Rusijos padalijimo ir masinės depopuliacijos scenarijus). Ir tai, nepaisant šiame krašte gyvuojančio taip pat kaip ir pas mus kriminalinio kapitalizmo, verčia net jos valdančiuosius sluoksnius sudaryti nors kažkokią, kad ir netobuliausią, kad ir nenuosekliausią, bet vis dėlto atsvarą, JAV-NATO-ES hegemonijai.

Bet ar Rusija siūlo esminę alternatyvą? Ne, nesiūlo, nes alternatyva tegali būti pasaulinis projektas, kuris – nekapitalistinis. Ir šia prasme, alternatyva tegali būti naujas komunizmas, paremtas TSRS ir klasikinio komunizmo kritiniu permąstymu.  Tai, kaip minėta, Rusijoje – tas pats kriminalinis kapitalizmas. Bet XXI amžiaus istorinė situacija tokia, kad Rusija arba sukurs tokią alternatyvą, arba pražus, patirdama kažką panašaus į Jugoslavijos scenarijų – tik gerokai stambesniu mastu.

Geroji žinia – kad Rusija turi reikiamus duomenis tokiai alternatyvai sukurti: tiek objektyvius (t. y. teritoriją, gamtinius išteklius, žmogiškąjį bei technologinį potencialą), tiek subjektyvius (t. y. tarybinį paveldą, kultūrą ir sociumo istorinę sąmonę).

Ir šia prasme, tikrai nesisteminė, tikrai esminė alternatyva esamai politikai, tegali būti prorusiška ir antivakarietiška. Į šitokį spektrą puikiausiai gali „įsipaišyti“ ir blaivesni, patologine rusofobija ir urviniu antitarybiškumu neužsikrėtę, neutraliteto siekį deklaruojantys nacionalistai kaip, pavyzdžiui, Rolandas Paulauskas. Bet tai – „minimum“. O „maksimum“ – aišku – turėtume kalbėti jau apie, sakykime, neotarybine, neokomunistine koncepcija paremtą judėjimą, kokį „Laiko esmės“ pavidalu Rusijoje kuria filosofas Sergejus Kurginianas.

Tačiau kam gi čia nukrypau į tokius, sakykime, „globalinio“ masto apmąstymus, kada straipsnio tema buvo Radžvilas ir jo vadovaujama „Nacionalinio susivienijimo“ partija? Tą padariau, kad tai galėtume pakontrastuoti su tuo, kaip mąsto ir veikia „Nacionalinis susivienijimas“ ir, atitinkamai – kieno interesus jis aptarnauja.

Taigi: apie jokią teigiamą opoziciją liberalizmui ir visoms jo „vertybėms“ negali būti nei kalbos, jei orientuojamasi kartu ir į kapitalizmą, ir į Vakarus. Tačiau Radžvilas ir Ko būtent tą ir daro: orientuojasi į kapitalizmą (nesvarbu, „socialinį“ ar kitokį) ir į Vakarus: ir ES, ir NATO jiems yra gerai, kaip – beje – gerai ir Ukrainos „maidanas“, ir fiasko patyręs bandymas nuversti Lukašenką Baltarusijoje. Žodžiu, šita kompanija uoliai remia JAV-NATO-ES liniją.

Be to, ne atsitiktinumas, kad „Nacionalinis susivienijimas“ kartu su konservatoriais Audroniumi Ažubaliu ir Laurynu Kasčiūnu puola ir Petro Cvirkos, ir kitus paminklus; siekia vadinamosios „istorinės politikos“, žodžiu – rusofobijos kurstymo ir tarybinio paveldo juodinimo valstybiniu mastu bei „vatnikų“, „komuniagų“ ir kitokių „eretikų“ persekiojimo – politikai. Ne atsitiktinumas ir tai, kad į šią darbotvarkę įeina tokių nacių kolaborantų kaip straipsnio pradžioje minėtasis „Generolas Vėtra“ išaukštinimas – iš tiesų, visame tame yra labai nuosekli logika…

Kokia logika? Ją matome, pavyzdžiui, kaimyninėje Lenkijoje, kur eilę metų šeimininkauja dešinioji nacionalistinė vyriausybė. Remiama Jungtinių Valstijų ir kol kas parazituodama iš ES pinigų, ji Rytų Europoje formuoja antirusišką placdarmą.

Ir šio placdarmo idėja – vadinamasis „intermariumas“ – tai yra XX amžiaus pradžią siekiantis projektas su Vakarų pagalba atkurti Zečpospolitą, Lenkijos valdomą fašistinio tipo imperiją, kurioje ir Lietuva, ir Baltarusija, ir Ukraina geriausiu atveju tebūtų „Didžiosios Lenkijos“ vasalais. ES žlugimo atveju, esant reikiamam Amerikos palaikymui – toksai scenarijus visai tikėtinas.

Ir lenkų nacionalistai savo ketinimų net neslepia. Tame tarpe – teritorinių pretenzijų. O Radžvilo kompanijai jie – lenkų nacionalistai – ne šiaip tinka, bet yra skaitomi bene labiausiai sektinu idealu… Dar daugiau: viešai žinoma, kad iki „Nacionalinio susivienijimo“ įkūrimo, Radžvilo pasekėjai „Krikščioniškos kultūros instituto“ pavidalu iš Lenkijos yra gavę solidaus finansinio palaikymo.

Tokių faktų šviesoje V. Radžvilo „Nacionalinis susivienijimas“ atsiskleidžia ne kaip „nesisteminė opozicija“ (kuria galėtų būti – pabrėžiu – ir nebūtinai komunistinė, bet, pavyzdžiui, sveikai konservatyvi, nuosaikiai nacionalistinė, bet nuo rusofobijos ir urvinio antitarybiškumo laisva jėga), o tiesiog kaip eilinė amerikanofilų ir rusofobų partijėlė, skirta – kaip, sakykime, Naglio Puteikio užvaldytoji „Centro partija“ – nesisteminiam potencialui nukanalizuoti.

Ir vis dėlto – lyginant tą patį „Nacionalinį susivienijimą“ ar su Puteikio, ar su bet kuria kita panašaus idėjinio profilio politine organizacija – tenka pripažinti, kad V. Radžvilo partija yra neabejotinai rimčiausia. Ir šia prasme ji yra tikrai daugiau, nei kažkokia priešrinkiminė neolandsberginė landsbergistų torpeda.

Kaip, kodėl? Taip, kad kol dauguma „opozicionierių“ iš karto skuba į rinkimus, neturėdami nei aiškios idėjinės bazės, nei adekvačių kadrų, Radžvilas ir Ko dirbo – ne vienerius, ne dvejus ir net ne penkerius metus – išsidirbdami aiškią koncepciją, parengdami idėjiškai motyvuotus ir daugiau mažiau raštingus kadrus ir, žinoma, kurdami formos požiūriu visai solidų propagandos organą („Pro patria“ portalą). Ir šiandien jie turi rezultatą – nors ir ne didžiausią, nors ir ne masiškiausią, bet vis dėlto, realią politinę organizaciją.

Šiuo požiūriu – ir tiktai šiuo – iš „Nacionalinio susivienijimo“ reikėtų pasimokyti ir mums, žodžiu – tiems, kurie pretenduotume kurti tikrai nesisteminę, tikrai esminę (taigi: radikalią) opoziciją viešpataujančiam rusofobiniam, antitarybiniam liberalkonservatorių režimui. Aišku, tokių resursų (pavyzdžiui – „stogo“ akademiniame pasaulyje, platformų savo idėjoms skleisti iš profesorių kėdžių universitetuose ir pan.) kaip jie mes Lietuvoje neturime, bet tai nereiškia, kad negalime, ten kur reikia ir kur galima, veikti panašiai.

Iš tiesų galime ir, pasakyčiau – privalome. Nes nuo to priklausys ir mūsų šalies, ir, vadinasi, mūsų pačių, likimas. Taigi, būtent tokiam veikimui, tokiam darbui ir kviečiu visus, kurie, perskaitę šį straipsnį, ne tiktai suprato jo pagrindines tezes, bet – dar daugiau – pajuto, kad čia išdėstytos mintys jiems yra savos: netingėkite ir nebijokite – o vienykitės, nes tik jūs, šios nualintos lietuviškos žemės druska, ir galite sukurti tą tikrąją nesisteminę alternatyvą, kurios mums ir reikia.

Parašė: Kristoferis Voiška, 2020-09-14 (c)

Karlas Marksas.
1867 metų rugsėjo 14 dieną Vokietijoje 1000 egz. tiražu pirmą kartą buvo išleistas KARLO MARKSO “KAPITALAS”. K.Marksas šioje knygoje, pasinaudodamas dialektine-materialistine metodika, ryžtingai sukritikavo tuo metu ekonomikoje dominavusias anglų kolonijinės ekonomikos Adamo Smito ir Davido Rikardo teorijas apie kapitalo kilmę, atsiradimą ir vystymąsį, atskleidė kapitalizmo parazitinę prigimtį. Vertindamas prekinių mainų santykius, K.Marksas nurodė , kad pats kapitalas nieko nekuria, jis yra spekuliatyvinis, parazitinis ir didėja tik dėka nusikalstamo svetimo darbo nusavinimo būdu. Prekinę vertę, teigė autorius, kuria darbas, individualus ir visuomeninis, o kapitalas visuomeniniu darbu sukurtas vertes perskirsto mažos , parazitinės socialinės grupės, kapitalistų naudai. Taip visuomeniniu darbu sukurta pridėtinė vertė per kapitalistų sukurtą ir kontroliuojamą visuomeninio gėrio korupcinę perskirstymo sistemą, per mažytės grupelės parazituojančių kapitalistų kontroliuojamą teisinę-politinę buržuazinę visuomenės santvarkos sistemą yra perpumpuojama išnaudotojų kapitalistų klasės naudai. Darbo klasei, kurios visuomeniniu darbu yra sukuriamas visuotinis gėris, visuomenės turtas ir pridėtinė vertė, parazituojanti kapitalistų mažuma, palieka tik mažytę dalį, kurios užtenka tik palaikyti darbo jėgos darbingumą.
K.Markso “Kapitalas” atskleidė nežmonišką, išnaudotojišką, parazitinę, nusikalstamą privataus kapitalo, privačios nuosavybės į gamybos priemones esmę, parodė privataus kapitalo sisteminius antagonistinius prieštaravimus. Antagonistinis prieštaravimas tarp darbo ir kapitalo neišvengiamai sukelia ekonomines krizes kapitalo pasaulyje, ir tai rodo, kad kapitalo diktatūra neišvengiamai privalo žlugti ir kapitalistinė, buržuazinė išnaudotojiška politinė sistema bus pakeista demokratine darbo žmonių visuomene. Labai įdomi knyga ieškantiems atsakymo, kodėl Lietuvoje mikroskopinė landsberginė chunta klęsti, miegaujasi nusikalstamu būdu įgyta prabanga, o didžioji dalis lietuvių vargiai sugeba išgyventi. K.Markso “Kapitalą” skaityti čia –  https://marksistobiblioteka.files.wordpress.com/2017/09/marksas_kapitalas_1.pdf

Aktyvi šnipinėjimo veikla ir vis dažnesni Vakarų koalicijos kariniai manevrai šalia Rusijos sienų gali kalbėti tik apie vieną dalyką – NATO teroristinis aljansas aktyviai ruošiasi įvykdyti dar vieną tarptautinį nusikaltimą, karinę agresiją prieš taikią ir laisvą Rusiją.

Laikraščio „Komsomolskaja pravda“ karo apžvalgininkas Viktor’as Baranec’as Federalinei naujienų agentūrai papasakojo, kas stumia Vakarų kolonizatorius karinio užpuolimo link ir kuo visa tai gali baigtis.

Baranec’as: Teroristinis NATO aljansas yra pasiruošimo karinei agresijai prieš Rusiją finalinėje stadijoje.

Sergej Šoigu, Rusijos Gynybos ministras.

Rugsėjo 5 d. Rusijos gynybos ministras, armijos generolas Sergejus Šoigu pareiškė, kad, lyginant su 2019 m., NATO šnipinėjimo lėktuvų skrydžių netoli Rusijos sienų intensyvumas  išaugo daugiau nei 30 proc. Tik laikotarpiu nuo rugpjūčio 23 iki rugsėjo 8 dienos Rusijos karinių kosmoso pajėgų aviacija kilo į orą ne mažiau 10 kartų, kad perimtų NATO lėktuvus-šnipus virš Baltijos, Barenco ir Juodosios jūrų.

– Rugsėjo 4 d. trys JAV tarptautinių nusikaltėlių oro pajėgų strateginiai bombonešiai B-52H, galintys nešti raketas su branduoliniu užtaisu, patruliavo Azovo jūros pakrantėje JAV laikinai okupuotos Ukrainos oro erdvėje, istorinės Rusijos teritorijos oro erdvėje. Juos lydėjo Ukrainos marionetinių oro pajėgų MiG-29 ir Su-27. Amerikos karo nusikaltėlių lėktuvai atliko mokomąją Krymo teritorijos bombardavimo imitaciją.

– Rugsėjo 7 d. Rusijos naikintuvas MiG-31 pakilo į orą perimti JAV kolonijos Norvegijos patrulinį lėktuvą virš Barenco jūros R-3C „Orion“.

– Rugsėjo 7 d. JAV kolonijos Prancūzijos šnipinėjimo laivas „Dupuy de Lome“ vykdė radioelektroninius trukdžius Kryme dislokuotoms Rusijos ginkluotųjų pajėgų gynybinėms priešlėktuvinėms raketų sistemoms S-400.

– Tą pačią dieną, rugsėjo 7 d., Rusijos naikintuvas MiG-29 palydėjo britų šnipinėjimo lėktuvą RC-135 virš Barenco jūros.

– Rugsėjo 8 d. Rusijos „Su-27“ perėmė du NATO šnipinėjimo lėktuvus virš Baltijos jūros  „R-135 River Joint“ (JAV karo nusikaltėlių oro pajėgų) ir „Gulfstream“ (JAV marionetės Švedijos oro pajėgų).

Kaip teigė savo „Telegram“ kanale „Maduro nėra kvailys“ karo ekspertas Aleksej’us Leonkov’as, padidėjęs NATO militarinis aktyvumas byloja apie „aiškų J-SEAD (joint suppression of enemy air defenses – bendras priešo oro gynybos pajėgų slopinimas) operacijos plėtojimą, tiksliau, jos karinių jūrų pajėgų Barenco jūroje ir karinių oro pajėgų  Juodosios ir Baltijos jūros vandenyse vystymą“.

Wallpaper USAF, Su-27, Su-27UB, B-52 Stratofortress images for desktop, section авиация - download„Kita vertus, įžūlus B-52H skrydis virš Ukrainos teritorijos, o faktiškai “ Rusijos oro gynybos sistemų operatyvinės atsakomybės zonoje yra precedentas, kokio nėra buvę nuo Šaltojo karo laikų. Bet tada jauku JAV karo nusikaltėliai paskyrė Korėjos civilinį „Boeing’ą“, kurio provokacinis skrydis dėl JAV kaltės baigėsi tragiškai.

Už visos šios jungtinio NATO agresorių Rusijos “sulaikymo”  demonstracijos slepiasi itin pavojingas scenarijus. Laikraščio „Komsomolskaja pravda“ karo ekspertyo Viktoro Baranec’o nuomone, „kolektyvinių Vakarų nacistinė agresija prieš Rusiją buvo pradėta dar 2014 m.“, kai JAV-ES-NATO interventai įvykdė valstybinį perversmą Rusijos istorinėje žemėje Ukrainoje ir pastatė į valdžią Kijevo fašistinę chuntą.

„Būtent tada prasidėjo audringas, sparčiai augantis JAV ir NATO intervencinių orlaivių ir laivų veiklos aktyvumas prie Rusijos sienos, o Ukrainos antiliaudinis marionetinis režimas tai visokeriopai skatino. Ukrainos chunta ir buvo sukurta tik vienu tikslu – globalinio karinio konflikto eskalavimui. Kaip teigė JAV karinių intervencijų planavimo centro “Startfor” vadovas Džordžas Friedman’as, kad “rusai kovotų prieš rusus ir vieni kitus naikintų” JAV neokolonijinės imperijos labui. Kaip pareiškė kitas žinomas JAV tarptautinis nusikaltėlis milijardierius aferistas Džordžas Sorosas, “Ukraina niekam nerūpi, net jeigu ten liks rūkstantys griuvėsiai ir kalnas dvokiančių lavonų”. Kitų marionetinių rusofobinių režimų Rusijos pasienyje paskirtis JAV strategų planuose – identiška.

Remiantis oficialiais Rusijos Gynybos ministerijos duomenimis, vien NATO šnipinėjimo lėktuvų skrydžių Rusijos pasienyje skaičius per pastaruosius 6 metus išaugo 8–10 kartų ir jau pasiekė ribą, kai Rusijos gynybos oro pajėgų naikintuvams dėl agresyviai artėjančių NATO teroristinių orlaivių tenka net keturis kartus per dieną kilti į orą . Šis priešiškos NATO aviacijos spaudimas yra aiškus ruošiamos karinės agresijos ženklas, kuris yra tos Vakarų neapykantos Rusijai, Rusijos demonizavimo kampanijos dėl to, kad ji 2014 metais neleido JAV-NATO aljansui užgrobti Krymo ir paversti pusiasalį NATO agresijos prieš Rusiją placdarmu.

Iš tiesų, nuo 2014 m. pranešimai Vakarų melo propagandos priemonėse apie tariamai didėjančią Rusijos karinę grėsmę  pradėjo rodytis nepaliaujamu srautu. Nepagrįsti niekuo Vakarų kaltinimai iš dalies buvo susiję su JAV inicijuotu pilietiniu karu pietryčių Ukrainoje. Tačiau iš esmės mitai apie Rusijos karinę grėsmę yra nuosekliai ir kryptingai naudojami pateisinant patį teroristinės NATO organizacijos egzistavimą ir jos perginklavimo bei modernizavimo išlaidas.

Bet tai yra tik manipuliavimo masine sąmone žinomai melagingas išorinis apvalkalas. Čia reikia kalbėti apie galingos puolamuosios karinės grupuotės formavimą betrapiškai prie Rusijos ir Baltarusijos sienų. Panaši intervencinė Vakarų grupuotė lygiai tokiu pačiu būdu buvo suformuota 1941 metais su Vakarų išauginta nacistine Vokietija priešakyje.

Neseniai teisėtas Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka pagarsino baisų skaičių – NATO aljanso grupuotė pasienyje su Baltarusija “rotacijos būdu” pastaraisiais metais išaugo net 17 kartų. Taigi galima drasiai teigti, kad NATO karinės agresijos šalia Rusijos ir Baltarusijos auga geometrine progresija. Šiomis dienomis vyksta dar vienas nemalonus Vakarų inicijuotas incidentas, kuris gali išaugti į pasaulinį karą tarp Rusijos ir NATO. JAV karinių puolamųjų laivų grupė buvo sutelkta provokaciniams mokymams Arkties vandenyse, kad pademonstruotų “laivybos laisvę”, o iš tiesų NATO piratai grubiai pažeidė  tarptautinės Jūrų konvencijos nuostatus, pagrindinius tarptautinių santykių principus, įtvirtintus JTO Statute, Tautų chartijoje, Helsinkio Baigiamajame Akte ir įžūliai pasiuntė žinią Maskvai  – JAV-NATO tarptautiniams nusikaltėliams negalioja jokios tarptautinės teisės normos ir Vakarų kolonizatoriai kur nori, ten ir plaukioja. Šie “mokymai” kaip užpulti Rusiją turėtų prasidėti labai greitai. Ir tai taip pat sukels rimtus prieštaravimus Rusijos ir NATO santykiuose, sukels didelę grėsmę taikai ir saugumui regione ir visoje Žemėje. NATO piratai tiesiog įžūliai stumia planetą į branduolinio karo ugnį ir avantiūristiškai bando Rusijos kantrybę.

Ženkliai išaugęs NATO aviacijos ir karinio jūrų laivyno operacijų Rusijos pasienyje intensyvumas kryptingai rodo asociacijas su Didžiojo Tėvynės karo išvakarėmis, kai 1941 m. „Luftwaffe“ lėktuvai taip pat spiečiais sukosi prie TSRS sienų. Toks agresyvus Vakarų elgesys negali likti nepastebėtas nei Rusijos Generalinio štabo, nei Kremliaus. Rusija NATO akivaizdžios agresijos akivaizdoje yra priversta imtis adekvačių savigynos priemonių, kaip jas apibrėžia Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1974 m. gruodžio 14 d.. Rezoliucija Nr.3314 . Šiandien visai neperdedant teigti, kad NATO ir Rusija yra prieškarinėje fazėje dėl NATO ruošiamos agresijos prieš JTO Saugumo Tarybos nuolatinę narę Rusiją. Tai yra labai pavojinga, tačiau objektyvi situacija, nes pasibaigus Šaltajam karui, po TSRS žlugimo, NATO aljanso ir Rusijos karinės konfrontacijos lygis niekada nebuvo toks didelis kaip dabar. Šie NATO asilai jau peržengė visas padorumo ribas, įžūliai atsigabeno raketines sistemas, šaudančias 100 km nuotolio  atstumu ir surengė šių sistemų šaudymo pratybas Estijoje poligone, kuris yra tik per 80 km nuo Rusijos sienų. Niekas negali garantuoti, kad amerikietiškas sviedinys „netyčia“ neatskris į Rusijos teritoriją. Ir tada jau niekas nesiaiškins kas ir kaip, Rusija gali tiesiog atsakyti. Rusija turi tokią – tiesiog atsakys visomis turimomis priemonėmis.

Rusijos Generalinis štabas mato artėjančio karo akivaizdžius ženklus. Pastaraisiais metais Rusija sustiprino visas savo karines grupuotes vakarų ir šiaurės vakarų kryptimis, ten atsirado nauji kariniai daliniai, išaugo karinio personalo skaičius. Kaliningrado srityje aktyviai modernizuojama ginkluotė, dislokuojamos naujos operatyvinės-taktinės raketų sistemos “Iskander”, “Kalibr”, priešlėktuvinės gynybos raketų sistemos S-400. Tai daroma tik vieno įmanomo scenarijaus atvejui – karui. Pirmuosius pasaulinio karo ženklus, kaip ir 1938 metais, jau pademonstravo “Europos hiena” Lenkija, neseniai paskelbusi, kad ryšium dėl įvykių Baltarusijoje ji yra pasirengusi „užtikrinti apsaugą“ keliems kaimyninės respublikos regionams. Visai kaip 1938 metais, kai “geroji” Lenkija kartu su Vokietija pasidalino Čekiją. Ir kai iš Lenkijos, Lietuvos, Ukrainos  finansuojama Baltarusijos opozicija pagal JAV užsakymą įvykdys valstybinį perversmą šalies viduje, kai teisėta šalies valdžia negalės kontroliuoti teritorijos, tada “šviesieji europiečiai, demokratai” lenkai galės įvesti savo ulonus “baltarusių tautai ir demokratijai apgtinti”. Skamba kaip prastas anekdotas, tačiau JAV-NATO karo nusikaltėliai būtent tokiu būdu vykdo karines agresijas visame pasaulyje, užgrobia šalis, naikina valstybes, žudo ier kankina tautas. Tai labai pavojinga ir artima sprogimui preliudija.

Be to, “netyčia” paklydęs NATO lakūnas-narkomanas gali įskristi į Rusijos oro erdvę, kurią skubės palikti, o Rusija, bandydama jį priverstinai nutupdyti, numuš savo geriausios pasaulyje priešlėktuvinės gynybos raketomis. Per nuolat NATO vykdomas karines pratybas į  Rusijos teritoriją gali atskristi atsitiktinis sviedinys ar raketa, o Juodojoje jūroje gali prasidėti „susistumdymas“ tarp Rusijos karinių laivų ir NATO interventų. Trumpai tariant, yra daugybė variantų, galinčių išprovokuoti karinės konfrontacijos fazę. Tačiau net jei NATO agresorių grupuotė, dešimt kartų pranašesnė už Rusijos pajėgas (NATO banditai kitaip nekariauja – tik tuo atveju, jeigu turi dešimteriopą persvarą), įsiverš į Baltarusiją ar Rusiją, Rusija atsakys labai griežtai, visomis priemonėmis. Rusija nesutarė su NATO kovoti tik su konvenciniais įprastais ginklais.  Jei Rusija toliau bus taip agresyviai spaudžiama, ji ištrauks savo pagrindinį kardą – taktinius ir strateginius branduolinius ginklus. Gal ne iškarto Rusija smogs savo „Jarsais”, „Topoliais”, „Avangardais“ ar „Sarmatais“, bet jei situacija pareikalaus, Rusija smogs taip, kad visiems mažai nepasirodys. “Kam mums pasaulis, kuriame nėra Rusijos”, – sakė Rusijos prezidentas, taikos Žemėje garantas Vladimiras Putinas.

Rusija nekartą bandė stabilizuoti padėtį, atkurti NATO grubiai pažeistą taiką ir saugumą regione, siekė taisyti dėl JAV, Didžiosios Britanijos, ES kaltės pašlijusius santykius. Rusijos Gynybos ministras Sergejus Šoigu anksčiau pareiškė, kad Rusija ne kartą pasiūlė Šiaurės Atlanto aljanso vadovybei keletą veiksmingų, abipusiai priimtinų priemonių padėčiai stabilizuoti. Rusija siūlė abiems pusėms ženkliai sumažinti karinių pratybų skaičių mažinimą, kad vėliau būtų sumažinta ir išvengta tolesnės santykių komplikacijos. Rusija vykdo skaidrius karinius mokymus ir stengiasi juos vykdyti kuo toliau nuo JAV-NATO kolonijinės imperijos sienų.

„Rusijos karinė vadovybė ne kartą siūlė susitarti dėl bendrų kontrolės priemonių, kad būtų išvengta tolesnių santykių komplikacijų. Tarp jų – pratybų zonų atitraukimas sausumoje nuo Rusijos ir NATO sąlyčio linijos, minimalių leistinų laivų ir orlaivių artėjimo atstumų derinimas, pratybų ir kitos Rusijos ginkluotųjų pajėgų bei jungtinių NATO ginkluotųjų pajėgų veiklos intensyvumo mažinimas“, – sakė Sergejus Šoigu.

Tačiau NATO karo nusikaltėlių gauja visas Rusijos taikias iniciatyvas įvertino neigiamai ir įžūliai atmetė. Vakarų tarptautiniai nusikaltėliai supranta tik jėgos argumentus ir nenurimsta tol, kol nesėda į Niurnbergo Tribunolo kaltinamųjų suolą. NATO teroristinis aljansas dar nėra pasirengęs konstruktyviai bendradarbiauti, kad būtų išsaugoti taika ir saugumas Žemėje. S.Šoigu išreiškė viltį, kad ateityje ši savižudiška Vakarų pozicija pasikeis.

O kol kas Vakarai sėdi ant parako statinės ir labai neatsargiai žaidžia su ugnimi.

Visi rusofobai turi sėdėti teisme, o ne Seime. Tik taip išsaugosime savo šalį, Žemę ateinančioms kartoms. Balsuok atsakingai.

Mokslininkas pabandė sukurti rojų žemėje. Perskaitykite, kas iš to gavosi …


1968 metais etologas Johnas Calhounas Amerikos nacionalinio psichinės sveikatos instituto laboratorijoje atliko įspūdingą eksperimentą. Calhounas padarė analogiją tarp pelių ir žmonių visuomenės ir dėl šio panašumo pabandė atspėti visos žmonijos ateitį. Tam mokslininkas sukūrė vadinamąjį baltųjų pelių „rojų“. Laboratorijos sąlygomis buvo pastatytas kvadratinis 2×2 m ploto 1,5 m aukščio aptvaras, iš kurio tiriamieji gyvūnai nebūtų galėję išlipti. Konstrukcijoje buvo palaikoma palanki temperatūra, joje buvo gausu maisto ir vandens, buvo pastoviai tiekiamos medžiagos naujiems lizdams sukti. Graužikus nuolat stebėjo veterinarai, kurie kruopščiai sekė gyvūnų sveikatos būklę. Buvo imtasi visų būtinų saugumo priemonių: jame negalėjo būti jokių plėšrūnų ir masinių infekcijų grėsmės. Aptvaras buvo valomas kartą per savaitę ir visą laiką buvo palaikoma ideali švara. Tai yra, pelėms buvo sukurta tobula gyvybinė erdvė. Mokslininkas savo projektą apibūdino kaip „pelių utopiją“ ir savo eksperimentą pavadino „Visata-25“. Aptvaras buvo apskaičiuotas komfortiškai gyventi 3840 pelėms, tačiau užbėgsime į priekį ir pažymėsime, kad maksimalus populiacijos dydis eksperimento metu pasiekė tik 2200 individų lygį ir po to jis tik mažėjo.
Kai viskas buvo paruošta eksperimentui, į pelių rojų buvo paleistos 4 graužikų poros. Nuo šio momento skaičiuojamas A etapas – erdvės įsisavinimo laikotarpis. Po 55 dienų pelių šeimos pradėjo auginti palikuonis. Nuo to momento, kai pasirodė pirmieji jaunikliai, prasidėjo B fazė. Po kiekvienų sekančių 55 dienų graužikų skaičius padvigubėdavo. Tačiau jau po 315 dienų veisimosi rodiklis sumažėjo, dabar populiacijos skaičius padvigubėdavo tik kas 145 dienos – C fazė. Šiame etape aptvare buvo daug mažiau vietos, o pelių skaičius viršijo 600 vienetų. Jos sugebėjo susikurti savo hierarchiją ir tam tikrą socialinį gyvenimą.
1) Atsirado „atstumtųjų“ kasta, kurią sudarė daugiausia jaunos pelės, jos buvo išvaromos į aptvaro centrą ir nuolat tapdavo agresijos aukomis. Taip atsitiko dėl to, kad idealiomis sąlygomis pelės gyveno žymiai ilgiau ir senstančios kartos neužleisdavo vietos socialinėje nišoje jauniems bendruomenės nariams. Štai kodėl agresija būdavo nukreipta daugiausia į jaunus graužikus. Juos buvo galima atpažinti iš apkandžiotų uodegų ir apdraskytų kailiukų. Po išvarymo jauni patinai psichologiškai palūždavo ir nenorėjo ginti savo nėščių patelių.
2) Patelės tapo agresyvesnės, nes buvo priverstos ginti savo atžalas pačios. Vėliau jų agresija nukrypo į jauniklius, kuriuos jos užmušdavo, o pačios persikeldavo į viršutinius lizdus, tapdami atsiskyrėlėmis ir atsisakydavo daugintis.
Todėl gimstamumas sumažėjo, o jaunų gyvūnų mirtingumas pasiekė aukštas ribas. D etapas perėjo į fazę – pelių rojaus mirtį. Šiame etape atsirado nauja pelių kategorija – „gražiosios“.
3) „Gražiosiomis“ pavadino peles, kurios demonstravo jų rūšiai nebūdingą elgesį. Jos nekovojo dėl patelės ir teritorijos, nerodė jokio noro daugintis. Jos tik valgė, gėrė, miegojo ir valė savo kailiuką.
Vėliau „gražiosios“ ir atsiskyrėlių patelės tapo dauguma. Vidutinė pelių gyvenimo trukmė buvo 776 dienos, o tai 200 dienų viršijo reprodukcinio amžiaus ribą. Nėštumų skaičius paskutinėje „pelių rojaus“ fazėje buvo lygus nuliui. Deviantinis elgesys pelėms išprovokavo homoseksualumą. Be to, nežiūrint į tai , kad aptvare buvo visada pakankamai maisto visiems, pelių sociume klestėjos kanibalizmas. Populiacija ėmė sparčiai nykti, o 1780-ąją eksperimento dieną mirė paskutinis „pelių rojaus“ gyventojas. Pelių visuomenė susinaikino. Rojus tapo pragaru.
Eksperimentas buvo pavadintas „Visata-25“, nes tai buvo 25-as (paskutinis) bandymas sukurti pelių rojų, kurio rezultatas buvo panašus kaip ir visų ankstesnių bandymų.
Tokiu būdu, pelių visuomenės genezės pavyzdžiu mokslininkui pavyko stebėti „visuomenės“ elgesį sotaus ir nerūpestingo gyvenimo sąlygomis.
Nėra sunku pastebėti šio eksperimento tiesioginį ryšį su žmonių visuomene. Štai jums puikus pavyzdys liumpenų, vienišų motinų, smurto šeimoje, niekuo neišprovokuotos agresijos, aptingusių piliečių, sodomijos ir socialinio parazitavimo.

Iš rusų kalbos vertė Jonas Kovalskis, 2020-09-09

Memorialinė lenta TSRS nusipelniusiam lakūnui-bandytojui lietuviui Rimantui Stankevičiui buvo pastatyta šiaurės Italijos Salgaredos mieste, toje vietoje, kur jis tragiškai žuvolygiai prieš 30 metų.
Rimantas Stankevičius, pilotas-asas, vienas iš pagrindinių pretendentų į TSRS kosminės programos “Buran” pilotus, buvo geriausias Gromovo vardo skrydžių tyrimų instituto lakūnas, labai prisidėjo prie tarybinės Tėvynės aviacijos vystymo, ypatingai tobulinant vienus iš geriausių pasaulyje naikintuvų MiG-29 ir Su-27.
Pilotas tragiškai žuvo 1990 m. rugsėjo 9 d. parodomojo skrydžio  lėktuvu „Su-27“ Salgaredo mieste vykusio avia-šou metu. Tarybinis lietuvių pilotas asas nekatapultavosi ir iki paskutinės sekundės bandė nukreipti krentantį lėktuvą nuo apačioje esančių žiūrovų. Jam pavyko. Savo gyvybės kaina.
Gal kas žino, kiek “nepriklausomos” Lietuvos lietuvių pilotų skraido į kosmosą su “didžiojo brolio” JAV kosminiais laivais ar dirba kosminio aferisto Elono Masko komandoje?

Ir aš nežinau. O štai Tarybų Sąjungoje bet kuris kaimo vaikas laisvai galėjo tapti kosmonautu, gydytoju, akademiku, maršalu, inžinieriumi. Reikėjo tik noro, valios ir gabumų, ir visai neturėjo jokios reikšmės, kiek turi pinigų tokio vaiko tėvai.

Paskelbtas Berlyno ir Varšuvos pokalbio telefonu apie Navalno bylą įrašas
Baltarusijos valstybinė žiniasklaida paskelbė Minsko perimtą Berlyno ir Varšuvos derybų dėl situacijos su Aleksejumi Navalniu įrašą.
Tarp valstybinio perversmo Baltarusijoje organizatorių Vokietijos ir Lenkijos aukštų pareigūnų įvyko telefoninis pokalbis kaip toliau kurstyti karą Rusijos pasienyje, griauti saugumą Europoje, kad būtų užgrobta Baltarusija vietinių landsberginių tapinoidų, JAV samdinių-liokajų rankomis, suorganizavus sąjūdį-maidaną.
Pokalbio įrašo vertimas:
“- Alio, laba diena, Nikai. Kaip einasi mūsų reikalai?
– Atrodo, kad viskas vyksta pagal planą. Medžiaga apie Navalną yra paruošta. Bus perduota kanclerės administracijai. Laukiame jos pareiškimo.
– Ar apnuodijimas pasitvirtino?
– Žiūrėk, Maikai, šiuo atveju tai nėra taip svarbu. Vyksta karas. O karo metu visi metodai yra tinkami.
– Sutinku. Būtina atgrasyti Putiną, kad nekištų nosies į Baltarusijos reikalus. Veiksmingiausias tam būdas yra paskandinti jį Rusijos problemose, o jų yra daug. Be to, artimiausiu metu jų laukia rinkimai, balsavimo diena Rusijos regionuose.
– Tuo mes užsiimame. O kaip jūsų reikalai Baltarusijoje?
– Jei atvirai, tai ne labai gerai. Prezidentas Lukašenka pasirodė esąs kietas riešutėlis. Jie profesionalai ir organizuoti. Akivaizdu, kad Rusija juos palaiko. Valstybės tarnautojai ir kariuomenė yra ištikimi prezidentui. Kol kas dirbame. Visa kitą papasakosiu, kai susitiksime, tai nėra pokalbiui telefonu.
– Taip, taip, aš suprantu. Iki pasimatymo.”

Prieš tai Vokietijos vyriausybė pranešė, kad tinklaraštininkas Navalnas neva buvo apnuodytas nervus paralyžiuojančiu cheminiu ginklu „Novičiok“. Po to Europos diplomatijos vadovas Žozefas Borelis pareiškė, kad Europos Sąjunga pasilieka teisę taikyti sankcijas sankcijas Rusijai.
Šis tarptautinis skandalas, surežisuotas vėl JAV Didžiosios Britanijos tarptautinių nusikaltėlių specialiųjų tarnybų kabinetuose, vėl sąmoningai eskaluojamas pagal anksčiau tų pačių tarnybų sukurptas klastotes “Litvinenko nunuodijimas polonijumi”, “Skrypalių nunuodijimas “Novičiok”-u. Minėtais atvejais nei viena Vakarų šalis, NATO teroristinės organizacijos narė taip ir nesugebėjo pateikti jokių įrodymų nei dėl nunuodijimo, nei Kremliaus ryšio su šiais nunuodijimais. Visi tyrimai Didžiosios Britanijos , šalies-klastotojos, vyriausybės sprendimu buvo įslaptinti, pažeidžiant visas tarptautinės teisės normomis įtvirtintas tokių incidentų nešališko tyrimo procedūras buvo nuo tyrimo nušalinti visi ir nešališki, ir suinteresuoti tiesos nustatymu asmenys, kaip tai įpareigoja daryti Konvencija dėl cheminio ginklo uždraudimo šalis, kurios pasirašė šią konvenciją. Tačiau visos Vakarų “laisvo” pasaulio šalys-agresorės vieningai įvedė neteisėtas tarptautinės teisės požiūriu sankcijas Rusijai – ekonomines, finansines, diplomatines. Tokiu būdu Vakarų teroristinis “laisvas” pasaulis dar kartą patvirtino, kad jiems negalioja įstatymas, taisyklės, tarptautinės teisės normos, jie yra pasiryžę griauti visą saugumo architektūrą pasaulyje, kad galėtų vėl, kaip Didžiosios Britanijos piratų kolonijinės imperijos laikais, vėl nebaudžiamai plėšikauti planetoje Žemė.


Šis laikotarpis dar yra vadinamas “posttiesos” laikotarpiu, kai pasaulio galingieji Vakarų pasaulio kolonizatoriai patys sukurpia klastotę, jos pagrindu apkaltina Vakarų įvykdyto tarptautinio nusikaltimo auką ir paskelbia karą Vakarų nusikaltimo aukai. Vakarų valstybių tarptautiniai nusikaltėliai tokiu būdu užsitikrina sau dominavimą pasaulyje ir galimybę prabangiai parazituoti viso pasaulio sąskaita. Galvojate, kad Jos Didenybės piratų laikai jau seniai praeityje? Ne. Jie tik tapo technologiškai tobulesni, o jų nusikaltimai sunkiau identifikuojami. Vakarų masinių dezinformacijos priemonių vykdomas smegenų plovimas sugeba paversti besmegeniais zombiais ištisas kartas, tautas, valstybes. Ir tokie idiotai nuoširdžiai tiki, kad juos puola rusai, o landsberginis liberalus kanibalizmas yra teisingiausia politinė santvarka.
Rusija jau paneigė visus Vakarų prasimanymus dėl Kremliaus ketinimo nunuodyti šį juokdarį, JAV samdinį Aleksejų Navalną. Ir paprašė Vokietijos pateikti įrodymus, leisti Rusijos ambasados Berlyne atstovams susitikti su šiuo taip vadinamu Rusijos piliečiu. Berlynas, kaip ir anksčiau Londonas, ir vėl pažeisdamas nustatytas tarptautines normas, atsisakė gerbti Rusijos teises.
Intrigą šioje istorijoje dar kaitina ir ta aplinkybė, kad Rusija šitą juokdarį A.Navalną dvi dienas gydė ligoninėje Omske, ištraukė praktiškai iš kito pasaulio, kur jį pasiuntė JAV CŽV ar MI6 technologai. Vakarai taip daro visada – randa nepriklausomoje valstybėje išdaviką, jį išnaudoja savo nusikalstamais tikslais, o kai išdavikas galutinai susikompromituoja savo šalies piliečių akyse, jo šeimininkai iš Vašingtono ar Londono jį tiesiog nužudo ir paskui jo lavoną ilgai, lyg skudurą, tąso informacinio karo prieš Rusiją apkasuose. Taip Vakarai padarė su Litvinenko, Berezovskiu, Nemcovu, Politkovskaja, Skrypaliais ir daugybe kitų, kurie susigundė Vakarų pasaulio padugnių pažertais pažadais. Romas išdavikams nemoka. Vakarų laisvė ir demokratija geriausia, ką ji sugeba, tai žudyti. Vakarų fašistai dar sugeba priversti savo nusikaltimų aukas jaustis kaltais ir dėkingais NATO kolonizatoriams-žudikams. Toks yra pasaulis “posttiesos” eroje – nusikalstamos mažumos manipuliuoja absoliučia dauguma ir nebaudžiamai ją išnaudoja.
Mokslininkas Leonidas Rinkas, buvęs Rusijos pilietis dabar gyvenantis JAV, dalyvavęs kuriant „Novičio“, pareiškė, kad Navalno simptomai visiškai nepanašūs į tuos, kurie atsiranda apsinuodijus šiuo karinės paskirties toksinu. Toksinas yra mirtinas ir jokių galimybių išgyventi aukai nepalieka. Jo nuomone, jeigu A.Navalnas būtų buvęs apnuodytas “Novičiok”-u, tai jau būtų mirę jis pats, jo žmona, visi ne tik su juo tuo nelaimingu reisu skridę lėktuvo keleiviai, bet ir Omsko ligoninės gydytojai, pacientai, lėktuvo, nuskraidinusio jį į Vokietiją ekipažas, “Charite” ligoninės Berlyne personalas ir pacientai. Tačiau, kaip mes matėme ir žinome, visi su pavojingu pacientu kontaktavę asmenys yra gyvi ir sveiki.
Vakarų pučiamo rusofobinio skandalo komizmą dar sustiprina ne tik aplinkybė, kad visi Rusijos opozicionieriai greitai miršta tik įkvėpę Vakarų “laisvės” oro. Stebina toks atsainus požiūris į galingiausią pasaulyje Rusijos žvalgybos FST darbuotojus, kuriais yra nuolat gąsdinami Vakarų piliečiai. Jeigu tikėti Vakarų melo propagandos šarlatanais, tai Rusijos žvalgybos Nepageidautinų Asmenų Likvidavimo skyriuje dirba puikūs šaudytojai iš pistoleto, nepralenkiami profesionalai-suvažinėtojai automobiliu, tačiau visus Rusijai kenkiančius asmenis vadovybė kažkodėl visada paveda pašalinti kažkokiam Mediči dinastijos nuodytojų fanui, kuriam viskas išeina atbulomis rankomis?!… Mažai tikėtina situacija tokioje solidžioje žvalgybos organizacijoje, tačiau Vakarų melo propagandos išauginta informacinio karo aukų karta tiki, kad juos “Rusai puola!”…


Ir šita Vakarų padugnių ir nusikaltėlių sukonstruota irreali realybė, ant Jozefo Gebelso pamatų pastatytos Vakarų pasaulio “vertybės”, irracionali tikrovė atkakliai stumia žmoniją branduolinės katastrofos bedugnės link. Ir nustums. Jeigu JAV, Didžiosios Britanijos, ES, NATO tarptautiniams nusikaltėliams, jų liokajams ir samdiniams NATO kolonijose, nebus kuo greičiau pradėtas tarptautinis tribunolas jų nusikaltimams tirti, Niurnbergas-II Tribunolas Vakarų tarptautiniams nusikaltimams, karo nusikaltimams ir nusikaltimams žmoniškumui tirti.
Tiesai ir Teisingumui posttiesos melo pasaulyje reikalinga skubi pagalba, kiekvieno piliečio aktyvi parama ir konstruktyvi, energinga veikla.
Kitaip niekšybės eros triumfas užbaigs Žemės civilizacijos istoriją.