Author

Jonas Kovalskis

Browsing

Lietuvos Apeliacinis teismas 2020-04-06 posėdyje išnagrinėjo A.Paleckio skundą dėl Šiaulių apygardos teismo sprendimo iki teismo A.Paleckį laikyti chuntos požemyje ir žemesnės instancijos teismo nutartį pakeitė – sušvelnino A.Paleckiui skirtą kardomąją priemonę. Apeliacinis teismas tik paleido kaltinamą šnipinėjimu A.Paleckį į laisvę laukti teismo, tačiau skyrė visą puokštę kitų laisvės apribojimų, kurie nedaug skiriasi nuo įkalinimo. A.Paleckiui kardomoji priemonė sulaikymas buvo pakeista šiomis drakoniškomis priemonėmis – 50 tūkst. Eurų užstatas, įpareigojimas niekur neišeiti iš namų, nuolatinis policijos stebėjimas ir elektroninė sekimo apykojė. Jeigu Lietuvos Baudžiamojo proceso kodekse būtų buvusi numatyta kardomoji priemonė prirakinimas prie kaladės, tai Lietuvos gailestingoji Temidė Algirdui ją neabejotinai būtų skyrusi. Kaip sakė lietuviškos chuntos dvasinis įkvėpėjas Paragvajaus kruvinas diktatorius Alfredo Stresneris, “draugams viskas, priešams visas įstatymo griežtumas”. Todėl landsberginės chuntos kruopščiai ir korumpuotai atrinkti prokurorai, teisėjai, saugumiečiai lengva ranka net nesodina į laikino sulaikymo kamerą “kovotojo su korupcija” Eligijaus Masiulio, sučiupto imant 130 000 Eur “paskolą” STT žymėtomis kupiūromis, neapsunkina suvaržymais kyšius ėmusių Lietuvos Aukščiausio teismo teisėjų, advokatų, prokurorų – savi gi žmonės, dar pasitarnaus savivalės diktatūros ir liberalios korupcijos fronte, todėl nekelia valdančiai korumpuotai chuntai jokios grėsmės, politinė aukščiausio lygio korupcija yra , Lietuvos teisėsaugos nuomone, nepavojinga visuomenei.


O štai A.Paleckio bandymas išsiaiškinti labai kontraversiškų istorinių įvykių aplinkybes, pasikalbėti su istorinių įvykių liudytojais, betarpiškais dalyviais, mitologizuotos heroikos kvescionavimas yra visai kitas dalykas, grėsmė valdančiai chuntai, kasimasis po autoritarinės policinės valstybės pamatais. Ir čia jau negali būti jokių švelnumų, teisingumo, padorumo, jokių žmogaus teisių, jokios žodžio laisvės. Todėl – ad bestijas – romantiką, pabandžiusiį apriboti tokios daugybės žmonių, jau 30 metų riebiai gyvenančių prie valdžios lovio, apetitus! Jokių nuolaidų tiesos ir teisingumo prašančiam.
A.Paleckis kaltinamas šnipinėjimu. Tai yra, Lietuvos prokurororai A.Paleckio politinio susidorojimo byloje parodė neeilinį išradingumą žongliruodami Lietuvos baudžiamuoju įstatymu, kaltinamasis, turėdamas tikslą perduoti užsienio valstybei, vykdydamas kitos valstybės ar jos organizacijos užduotį pagrobė, pirko ar kitaip rinko arba perdavė informaciją, kuri yra Lietuvos Respublikos valstybės paslaptis, arba kitą užsienio valstybės žvalgybą dominančią informaciją. Žurnalistiniam tyrimui apie Sausio 13 įvykius A.Paleckis pasirinko tuos informacijos šaltinius, kuriuos visais įmanomais būdais jau 30 metų stengiasi nutylėti oficiali žiniasklaida, teisėsauga ir valdžia Valdantieji landsbergistai net prastūmė tokius tyrimus ribojančius įstatymus, pvz, LR BK 170-2 str, pagal kurį bet koks Sausio 13 įvykių oficialios versijos kvescionavimas yra prilyginamas nusikaltimui ir baudžiamas. Įstatymas privalo ginti viešą gėrį, viešą interesą. Kai įstatymas gina tik mažos grupelės suinteresuotų asmenų, viešai ir iš užkulisių korupciniais metodais valdančių šalį, privačius savanaudiškus interesus, tai vadinama politine korupcija, valdžios uzurpacija, chunta. Tokia politinė situacija, tokia valdymo forma negali būti laikoma nei demokratiška, nei teisinga. Tokia valdžios, antiliaudinės savo turiniu ir antivalstybinės savo forma, uzurpacija visada remiasi išimtinai tik valdančio klano korupcija, mafijiniais valdymo metodais, piktnaudžiavimu valdžia. Tokia valdžios Lietuvoje struktūra yra nepajėgi užtikrinti pagrindinių valstybės funkcijų – teisingumo vykdymas šalies viduje ir kolektyvinės gynybos nuo išorės grėsmių organizavimas – normalų funkcionavimą. Tokia melu ir teroru grįsta Lietuvos valdžios organizacija yra suinteresuota tik savęs pačios išsaugojimu, savo beribių priviligejų gynyba, savo parazitinio egzistavimo būdo palaikymu visos visuomenės interesų išnaudojimo kaina. Todėl politinių susidorojimų bylos, žodžio, spaudos, informacijos laisvės brutalūs apribojimai, neteisėti ir nepagrįsti žmogaus teisių suvaržymai, totalinė korupcija teismuose, teisėsaugoje, valstybės tarnyboje, politikoje ir ypatingai chuntos kontroliuojamoje žiniasklaidoje yra neatsiejami valdžios uzurpacijos požymiai. Chunta dėl savo išlikimo ryšis bet kokiam nusikaltimui,chuntai nėra ir negali būti nieko švento, kai kalba eina apie klano vietą prie lovio.
Tikiu, Algirdas chuntos požemiuose nepalūžo ir chuntai dar kartą teks nusimesti liberalių demokratų kaukes, parodyti savo tikrą nusikalstamą veidą, kurį ji 30 metų taip vikriai slėpė po tariamai kilniais patriotiniais, etniniais, ideologiniais, religiniais lozungais, kuriais prisidengama taip ilgai plėšė lietuvių tautos darbu sukurtą turtą, pardavinėjo tautos nacionalinius interesus Vakarų kolonizatoriams, JAV globalistams, pavertė Lietuvą NATO poligonu. Taip negali būti toliau, tokia padėtis yra savižudiška ir kelia realią grėsmę visiems.


Šalin landsbergizmą! Tik totalinė Lietuvos delandsbergizacija, visų šalies valdžios šakų – seimo, valstybės tarnybos, teismų, žiniasklaidos – delandsbergizacija gali padėti pamatus klestinčiai nacionalinei, ne nacionalistinei, suvereniai, laisvai Lietuvai, užtikrinti ateitį.

https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000100536/i-laisve-paleistas-snipinejimu-itariamas-algirdas-paleckis-esu-isitikines-kad-apsiginsiu?jwsource=fb&fbclid=IwAR3gR_ojV44-6udG3ALiBwg5_hS5GYNgi9sUu7ZDVTj_zkWaXa97Bo7ZAFU

Per paskutinę praėjusią savaitę (galbūt šiek tiek daugiau, bet ne esmė):

– JAV kariniu krovininiu lėktuvu iš Italijos išvežė 500 tūkst. kaukių;

– JAV pasiūlė aukštesnę kainą ir perpirko kaukių siuntą Kinijoje (tikslus kiekis nežinomas), skirtą Prancūzijai;

– JAV konfiskavo 400 tūkst. kaukių, skirtų Vokietijos policijai;

– šiek tiek vėliau JAV pavogė dar 3 milijonus kaukių iš Vokietijos

– Čekija perėmė kaukių krovinį, tranzitu vykusią Kinijos humanitarinę pagalbą Italijai;

– Vengrija slapta kontrabanda išgabeno kaukių siuntą iš Ukrainos;

– Prancūzija pasisavino 4 milijonų vienetų kaukių krovinį, skirtą Švedijai;

– JAV Tailande konfiskavo 200 tūkst. Kaukių, skirtų Berlyno policijai;

– Turkija pavogė 150 dirbtinio plaučių ventiliavimo aparatų, Kinijos išsiųstų Ispanijai

– JAV konfiskavo 20 dirbtinio plaučių ventiliavimo aparatų, apmokėtų ir skirtų Barbadosui;]

– Rusija atsiuntė JAV du didžiulius lėktuvus AN-124 su humanitarine pagalba. Šį nesavanaudiškos Rusijos pagalbos žingsnį JAV senatorius Angusas Kingas, nei trupučio nesigėdydamas, prilygino Rusijos intervencijai, kuri prilygsta 09/11 teroro aktui;

– JTO Generalinei Asamblėjai Rusija, Kinija ir dar 28 šalys pateikė rezoliucijos projektą, kuriuo siūloma koronaviruso epidemijos metu atšaukti neteisėtas, tiesiog nusikalstamas , Vakarų sankcijas pasaulio šalims, ypatingai kritiškoje padėtyje esančiam Iranui, kurios dėl tokių restrikcijų negali efektyviai kovoto su COVID-19 epidemija. JAV, ES, Ukrainos ir Gruzijos balsais Rusijos pasiūlyta rezoliucija buvo atmesta ir toliau gyvuos Vakarų tarptautinis nusikaltimas – sankcijų režimas.

– “Laisvasis” Vakarų pasaulis planuoja naujas sankcijas Iranui, kuris negali dėl Vakarų įvestų sankcijų įsigyti kovai su koronavirusu gyvybiškai būtinų reagentų, testų, medikamentų ir medicininės įrangos;

– Taip pat “laisvasis” Vakarų pasaulis planuoja griežtinti sankcijas Rusijai ir Kinijai, kurios padeda kovoti su koronavirusu toms pačioms degradavusioms Vakarų kolonizatorių kvazivalstybėms;

– JAV ir Jungtinė Karalystė visai rimtai svarsto galimybę pateikti Kinijai 20 trln vertės ieškinį …. dėl koronaviruso epidemijos, kuri pirma kilo Kinijoje.

Pamiršti genocidai. Apžvalga

Apie Antrojo pasaulinio karo baisumus ir jo metu, taip pat prieš jį ir po jo vykdytus genocidus žinome gana gerai. Kalbėti apie vienus genocidus yra politiškai korektiška, tuo tarpu kiti genocidai dėl tam tikrų politinių priežasčių nutylimi.

Mindaugas Peleckis
2014 m. Gruodžio 03 d., 22:16

Mindaugas Peleckis. Pamiršti genocidai. Paskaita LUNI (2014 12 03)

Tarp jų – didžiausias istorijoje „indėnų“ (tikrųjų Amerikų gyventojų) genocidas, armėnų genocidas, kurio šimtmetį kitąmet minėsime, „tylieji“ genocidai „civilizuotos Europos“ valstybėse, „palestiniečių klausimas“, papuasų genocidas Indonezijoje, apie kurį beveik nieko nekalbama ir kai kurie kiti, apie kuriuos daugelis tikriausiai nesame nė girdėję.

Apie mažiau(siai) žinomus genocidus ir kalbėsime. Nė vienas genocidas neturi būti pamirštas.

Genocido apibrėžimas

Genocidas – tai naikinimas pagal vienos rūšies, genties (gr. genos) požymį.

Esama įvairių genocido apibrėžimų ir apytikslių sinonimų (etninis valymas, masinės žudynės ir kt.), tačiau visais atvejais kalbama apie civilių gyventojų žudymą.

Kodėl vyksta genocidai? Kalti įsitikinimai (dėl to, pvz., Afrikoje ir Indijoje kankinamos bei žudomos moterys), politika (nesibaigiantis Palestinos ir Izraelio konfliktas, nepripažįstamas armėnų, asirų ir graikų genocidas, vykdytas turkų, Kampučijoje raudonųjų khmerų įvykdytas 1,5 mln. žmonių genocidas, bosnių genocidas, vykdytas juodkalniečių ir serbų 1992–1995 m., Holodomoras, japonų karo nusikaltimai, nigeriečių, laosiečių, čerkesų ir daugybės kitų tautų genocidai), įsisenėję konfliktai ir karai (Balkanai, Kaukazas, Kurdistanas).

Istorijai gerai žinomi genocidai, vykdyti Asirijos imperijoje, Graikijoje, Kartaginoje. Senasis Testamentas aprašo amalekiečių ir midianitų genocidus, kuriuos vykdė žydai. Apie 800-uosius metus dabartinėje JAV Jutos, Arizonos, Naujosios Meksikos ir Kolorado valstijų teritorijoje vyko anasazių tautos genocidas. Ši civilizacija buvo visiškai sunaikinta. Pasak Eric Margolis, XIII a. genocidą vykdė Čingischano vadovaujami mongolai.

Genocidas vykdytas ir Australijoje, naikinant aborigenus. Tasmanijoje jų neliko išvis.

Kai kuriuos įvykius Lietuvoje taip pat galima vadinti genocidu: tai kryžiuočių ir kalavijuočių XIII–XIV a. vykdytas baltų genčių genocidas, XIX a. Rusijos imperijos vykdyta lietuvių asimiliacija, partizanų genocidas, vykdytas 1939–1954 m. Tarybų Sąjungos.

Dažniausiai, užsimenant apie genocidą, įprasta kalbėti tik apie nacių žudytus žydus, t. y. holokaustą (šoa), nors nutylima apie tai, kaip žydai vykdė palestiniečių (arabų) žudynes ir masinę tremtį – Nikbą, sukūrė Dahiya doktriną, kurią nuo 2006 m. taiko Libane, Palestinoje.

Daugeliui žmonių etninio valymo problema Palestinoje paaiškėjo po 2006 m. Ilano Pappé knygos „The Ethnic Cleansing of Palestine“ (http://en.wikipedia.org/wiki/The_Ethnic_Cleansing_of_Palestine), kurioje pasakojama apie 1948 m. okupaciją, kai sionistų sukarintų organizacijų nariai okupavo 78 proc. istorinės Palestinos. 1947–1948 m. katastrofa (arab. Nakba) palestiniečiams buvo baisiausia, jos metu iš 900 000 palestiniečių (arabų) 720 000 buvo išvaryti iš savo namų. Tačiau apie tai Izraelio vadovėliuose nerašoma, priešingai – Izraelio įkūrimas vadinamas stebuklu, o ne genocidu. Klasikinis sionizmas iki 1993 m. ir postsionizmas arba neosionizmas, tapęs dar liberalesniu, iki šiol yra oficiali Izraelio ideologija. Daug apie ją kalba ir 1987 m. Simhos Flapano knyga „The Birth of Israel: Myths and Realities“ (http://electronicintifada.net/content/post-mortem-israeli-challenges-zionism/14076).

2014 m. gruodžio 2 d. Prancūzijos parlamentas pripažino Palestiną kaip valstybę. 2014 m. gruodžio 3 d. tokių pat veiksmų ėmėsi Belgija. Tai – dar du nelengvi žingsniai į sunkų jos kelią į laisvę (http://www.reuters.com/article/2014/12/02/us-mideast-palestinians-france-idUSKCN0JF3DW20141202).

Analizuojant genocidus, aišku viena – istorijoje masinės žudynės buvo vykdomos visais laikais.

Pagal Tarptautinio Baudžiamojo Teismo Romos Statuto (TBTS) 6 straipsnį (http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=211305&p_query=atliekant%20nusikaltim%F8%20tyrim%E0%20ir%20vykdant%20baud%FEiam%E0j%E1%20persekiojim%E0%20u%FE%20jo%20jurisdikcijai%20priklausan%E8ius%20nusikaltimus&p_tr2=2) genocidas – kuri nors iš toliau išvardytų veikų, padarytų siekiant sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių kokiai nors nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei, tai yra:

a) tokios grupės narių žudymas;

b) tokios grupės narių sunkūs kūno sužalojimai ar psichinės traumos;

c) tyčinis tokių gyvenimo sąlygų tai grupei sudarymas, dėl kurių visi jos nariai ar dalis jų žūtų;

d) priemonių, ribojančių tai grupei priklausančių žmonių gimstamumą, taikymas;

e) prievartinis vienos grupės vaikų perdavimas kitai grupei.

Didžiausias visų laikų genocidas – Amerikose

Didžiausias visų laikų genocidas įvykdytas Amerikose. Nuo 1492 m., kai Kristupas Kolumbas (genujietiškai Christoffa CoromboKrištofa Kurunbu) atrado Ameriką, buvo išnaikinti 96 proc. visų vietinių gyventojų, vadinamųjų indėnų. Jei tiksliau, iš 50 mln. teliko 1,8 mln. indėnų (kitais duomenimis, jų buvo dar daugiau). Raupai, nuo kurių mirė daugybė indios, buvo legalizuoti kaip oficialus biologinis ginklas britų karo vado Jeffery Amhersto (1717–1797). Tai – sėkmingiausios britų kolonistų kampanijos architektas, užėmęs didžiulę Kanados ir JAV teritoriją.

2003 m. spalio 12-ąją Karakase Venesuelos prezidentas Hugo Rafael Chávez Frías (1954–2013) paragino Lotynų Amerikos gyventojus nebešvęsti Kolumbo dienos. H. R. Ch. Fríasas apkaltino Amerikų atradėją, kad šis pradėjo genocidą (http://news.bbc.co.uk/2/hi/americas/3184668.stm). Tuomet Venesuelos prezidentas taip pat pareiškė, kad italų atradėjas, pasamdytas ispanų valdžios, pradėjo 150 metų trukusią invaziją, kurios metu kolonistai Hernanas Cortesas, Fracisco Pizarro ir jų pavaldiniai elgėsi „blogiau nei Hitleris“, o Kolumbo dieną turėtų būti švenčiama indėnų pasipriešinimo diena.

Paskaičiuota, kad Pietų Amerikoje ispanų, portugalų ir kitų Europos tautybių konkistadorai žudė vidutiniškai po indėną kas dešimt minučių. Savo garsiojoje kalboje Venesuelos vadovas, kuris, kaip manoma, po dešimtmečio buvo nužudytas, pagerbė indėnų vadus, kovojusius prieš kolonistus (Guaicaipuro, Sitting Bull ir kt.).

Kolumbo dieną švente, švenčiama JAV kiekvienų metų spalio antrąjį pirmadienį 1971 m. nacionaline švente paskelbė liūdnai pagarsėjęs prezidentas Richardas Nixonas.

Amerikiečių rašytojas Davidas Quammenas prilygino kolonistų elgesį su tikraisiais Amerikų gyventojais su australų elgesiu su vadinamaisiais aborigenais. Abu atvejus jis pavadino genocidu (Quammen, David. Monster of God: the man-eating predator in the jungles of history and the mind. New York: W.W. Norton. p. 252. 2003.)

Su Kolumbo diena tiesiogiai susijusi, o Kanadoje dažnai net sutampa kita šventė, kuri daugeliui asocijuojasi su įdomiu gyvūnu, valgomu vakarienei, vadinamu įdomiais vardais. Kalakutas, valgomas tąvakar,  taip pavadintas vokiečių pirklių, XIX a. jį atvežusių iš Kalkutos. Tačiau tikroji Padėkos dienos (Thanksgiving day) prasmė nėra tokia nekalta, kaip galėtų pasirodyti. Oficialiai teigiama, kad pirmoji Padėkos diena švęsta 1621 m. į Naujajį Pasaulį atvykusių 53 piligrimų kartu su 90 indėnų (http://www.pilgrimhallmuseum.org/pdf/TG_What_Happened_in_1621.pdf).

Iš tikro minėtieji piligrimai buvo baptistų tikėjimo kolonistai, kurie, savitai traktavę Bibliją, laikė save „naujaisiais izraelitais“, atvykusiais į „Pažadėtąją žemę“, ir savo tikslą suvokė kaip tos žemės „apvalymą“ nuo stabmeldžių „kanaaniečių“ ir „amalekitų“, t. y. nuo indėnų, o dėkojo jie, aišku, bibliniam Dievui už tai, kad jis sėkmingai pervedė juos per „Jordaną“ – Atlanto vandenyną. Šie britai piligrimai, įsivaizdavę, kad naujoje pažadėtoje žemėje yra tarsi izraelitai, tokiais save suvokė ne tik pagal analogiją, bet būta ir tokių, kurie bandė save kildinti iš izraelitų. Britiškojo izraelizmo (arba angloizraelizmo) doktriną 1649 m. sukūrė Johnas Sadleris, o XVIII a., aktyviame milenarianistiniame klimate, ją ištobulino Richardas Brothersas ir Johnas Wilsonas. Tiesa, kiekvienas savaip. Pirmasis netikėtai ėmė pranašauti, kad britų monarchijai atėjo galas, tad dienas baigė psichiatrijos ligoninėje. J. Wilsonas buvo atsargesnis ir tvirtino, kad anglosaksai, tikroji „europiečių rasė“, kilo iš kai kurių skitų genčių, kurios buvusios dešimties dingusiųjų Izraelio tautų palikuonys.

Britų izraelizmo pagrindas – tikėjimas, kad Vakarų Europos gyventojai, ypač tie, kurie kilo iš Didžiosios Britanijos, yra tiesioginiai dešimties dingusiųjų Izraelio tautų palikuonys. Tokiu būdu karališkoji britų šeima – tiesioginiai karaliaus Dovydo ainiai.

Dabar jau nutylima, kad šią hipotezę, tokią gają prieš kelis šimtus metų, paneigė šiuolaikinė genetika, lingvistika, archeologija ir kiti mokslai. Vis dėlto britų izraelizmo hipotezė iki šiol turi šalininkų. Ją propaguoja įvairios religinės organizacijos, veikiančios ir Lietuvoje, pvz., sekmininkai.

Pasaulyje veikia Dešimties Izraelio genčių judėjimas „Brit-Am“ (www.britam.org), pateikiantis 122 įrodymus (www.britam.org/ListofProofs.html), pagal kuriuos neva 10 iš 12 Izraelio genčių yra išsiblaškusios po visą pasaulį, tiksliau, Europoje, JAV, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje.

Tuo metu šiuolaikinės genetikos atradimai rodo, kad žydai priklauso J2 ir J1 halpogrupei, tuo tarpu daugelis europiečių – R1b.

Britų izraelizmas atsakingas ir dėl rasizmo, išsikerojusio pasaulyje, kurį užkariavo britų imperialistai. Juodaodžių vergija irgi buvo pateisinama pagal Bibliją, esą juodaodžiai esą Chamo proanūkiai, o tas Chamas buvo nemandagusis Nojaus sūnus, išsityčiojęs iš savo nusigėrusio tėvo. Išsipagiriojęs Nojus pasmerkęs Chamą ir jo ainiją būti savo brolių Semo ir Jafeto amžinais vergais.

Britų imperija vergiją panaikino 1833 m., išskyrus Ceiloną ir Šv. Elenos salą 1843 m. Jungtinė Karalystė Europos žmogaus teisių konvencijoje numatytą vergovės draudimą į savo įstatymus inkorporavo tik 1998 m.

Anglų prekeivių vergais pionierius admirolas Seras Johnas Hawkinsas 1554–1555 m. su kitais turtingais pirkliais sukūrė didžiulį sindikatą, kuris prekiavo afrikiečiais. XVIII a. vidurio Londone gyveno apie 10 000 juodaodžių – tais laikais buvo madinga turėti juodąjį tarną. 2006 m. tuometinis britų premjeras Tony Blairas išreišė didžiulį liūdesį dėl prekybos vergais, kurią jis pavadino „visiškai gėdinga“ bei „nusikaltimu žmonijai“ (http://news.bbc.co.uk/2/hi/6185176.stm).

Visų laikų didžiausia imperija – Britų, maksimaliai užėmusi 22,63 proc. pasaulio ploto (1938 m. jame gyveno 20 proc. pasaulio žmonių – 458 mln.). Nuo jos beveik neatsiliko Mongolų imperija (maksimumas – 1279 m.), didžiulės buvo ir Rusijos (maksimumas – 1866 m., 15,31 proc. pasaulio ploto), Ispanijos (1740–1790 m., 13,04 proc.), Prancūzijos, Portugalijos imperijos.

Šiuo metu Britų imperijos likučiai užima tai pat gana didelę pasaulio dalį, ir yra vadinami British Overseas Territories arba Jungtinės Karalystės (JK) užjūrio valdos – 14 teritorijų, kurios suverenios Jungtinei Karalystei, tačiau neįeina į jos sudėtį. Šis terminas įvestas po 2002 m. užjūrio teritorijų akto. Iki tol šios teritorijos vadintos JK dependencijomis, Britų Karūnos kolonijomis. Meno, Gernsio ir Džersio salos, kurios taip pat pavaldžios JK turi kitokį Karūnos žemių statusą. Ant Kanados, Australijos, Naujosios Zelandijos monetų taip pat neatsitiktinai iki šiol galime pamatyti Anglijos karalienės atvaizdą.

Dar trumpai prisiminkime galimą alternatyvią Amerikų atradimo istoriją. Pasak X–XI a. „Islandų sagų“ (Íslendingasögur), pirmasis europietis, atvykęs į Šiaurės Ameriką, buvo Islandijoje gimęs vikingas Leifras Eiríkssonas (970–1020). Leifras pirmąją vietovę Grenlandijoje įkūrė 986 m., o 999 m. Norvegijoje priėmė krikščionybę. Apie 1000-uosius atradęs Ameriką, jos šiaurėje esančią gyvenvietę pavadino Vinlandu – jis Kanadai priklausančioje Niufaunlendo saloje, vietovėje, pavadintoje L‘Anse aux Meadows (Lensi Medouzas, iš pr. L’Anse-aux-MédusesMedūzų įlanka). Spėjama, kad taiki Amerikų kolonizacija vyko tarp 970 ir 1030 m.

Nuo 1925 m. spalio 9-ąją JAV švenčiama Leifo Eriksono diena.

Ikikolumbiniai transokeaniniai kontaktai, kaip manoma, buvo gana dažni. Be šiaurės germanų kelionių, aprašytų „Grenlandiečių sagoje“ (Grænlendinga Saga) ir „Raudonojo Eriko sagoje“ (Eiríks Saga Rauða), per vandenyną plaukiojo polineziečiai, kurie į Ramiojo vandenyno salas iš Amerikų saldžiąsias bulves arba batatus atsiplukdė apie 7000–1000 m. (polineziečių prokalbėje jos vadinamos *kumala).

Taip pat yra įrodymų, kad ikikolumbiškajame pasaulyje vyko pietų Čilės gyventojų mapučių (araukanų) ir polineziečių kontaktai, kurių metu Pietų Amerikoje atsirado vištos. Jų kaulai, ištirti Čilėje, datuojami tarp 1304 ir 1424 m.

Tuo metu Ekvadoro Valdivijos indų kultūra siejama su Japonijos Džiomono kultūra. 2013 m. genetikų studija parodė, kad Ekvadoro ir Rytų Azijos gyventojai turėjo transokeaninių kontaktų (http://www.plosgenetics.org/article/info%3Adoi%2F10.1371%2Fjournal.pgen.1003460).

Įdomios ir Jorko universiteto „BioArch“ mokslininkų grupės studijos, susijusios su galimais Peru ir Naujosios Gvinėjos gyventojų kontaktais, taip pat studija, parodžiusi, kad Egipto faraonai vartojo kokainą ir nikotiną (http://www.faculty.ucr.edu/~legneref/ethnic/mummy.htm), todėl galimas daiktas, kad buvo nukeliavę į Naująjį Pasaulį.

Ikikolumbiškuoju galima pavadinti ir škotų bei norvegų kraujo turėjusio Roslino barono Henry I Sinclair (1345–1400) atradimą. Jis beveik šimtu metų anksčiau nei K. Kolumbas atrado Grenlandiją, Šiaurės Ameriką (http://en.wikipedia.org/wiki/Henry_I_Sinclair,_Earl_of_Orkney).

Beje, yra manoma, kad ir pats K. Kolumbas lankėsi Kanadoje ir Grenlandijoje dar iki 1492 m., o jei tiksliau – 1477 m. aplankė salą, kurią pavadino Tule, metais anksčiau buvo Bristolyje.

XII–XIII a. kinų šaltiniai, kartu vadinami Sungo dokumentu, tvirtina, kad musulmonų jūreiviai pasiekė Mulan Pi (Mùlán Pí, „magnolijos odelė“). Manoma, kad tai kažkur Amerikose.

Panašumų su afrikiečiais sukėlė paslaptinga, nuo 1200 iki 400 m. pr. Kr. egzistavusi olmekų kultūra, kurios pėdsakai aptikti Meksikoje. Spėta, kad 1311 m. Naujajame Pasaulyje galėjo lankytis laivynas iš Malio (http://news.bbc.co.uk/2/hi/africa/1068950.stm).

Gavino Menzieso teigimu, į Ameriką 1421 m. atvyko kinai, tiksliau, Mingų dinastijos keliautojas Ženg He (鄭和), klajojęs po pasaulį nuo 1405 iki 1433 m.

Apie keliones per vandenynus rašyta daug, todėl tikėtina, kad ikikolumbiškajame pasaulyje jų galėjo būti ne viena.

Ar genocidu galima išnaikinti visą žmoniją?

Toks klausimas yra kilęs ne tik mokslininkams, bet ir diktatoriams. Išties teoriškai sunaikinti visą žmoniją yra labai lengva. Nereikia nė Stepheno Hawkingo pranašysčių apie dirbtinį intelektą, kuris užvaldysiąs pasaulį jau labai greitai (http://on.rt.com/stxw79).

Tačiau kalbant apie tai, kas jau „nuveikta“ istorijoje masinio žmonių naikinimo srityje, pirmiausia reikėtų žinoti, kad būtent genocidas buvo priežastis, dėl kurios išnyko neandartaliečiai (pavadinimas kilo nuo nedidelio Neandartalio slėnio Vokietojoje, kuriame neandartaliečio kaulai rasti 1866 m.). Mūsų žmonių (Homo sapiens) genties broliai Homo sapiens neanderthalensis, kaip manyta anksčiau, išnyko dėl to, kad „pasiekė natūralią evoliucijos aklavietę“, neprisitaikė prasidėjus paskutiniajam ledynmečiui. Teigta, kad neandartaliečiai, „neturėdami gausios populiacijos, buvo išstumti žmonių“. Skamba lyg ir nekaltai, tačiau taip nėra. Prieš 200–40 tūkst. metų gyvenę neandartaliečiai turėjo 13 proc. didesnes smegenis lyginant su šiuolaikinio žmogaus (1500, o ne 1400 mililitrų), jie buvo fiziškai stiprūs, 160–175 cm ūgio, pažino kalbą, muziką, abstraktų mąstymą, turėjo vaizduotę, tikėjimą, ritualus, mirties ir pomirtinio gyvenimo suvokimą, rūpinosi mirusiaisiais (pvz., vienoje oloje dabartinio Irako teritorijoje rasta gėlių likučių). Neandartaliečiai naudojosi ugnimi, gaminosi ginklus – ietis, žeberklus. Manoma, kad dabartiniame žmoguje yra neandartaliečių kilmės dalis X chromosomų, didžioji dalis jų – vakarų Azijoje.

Neandartaliečiai ilgai sėkmingai gyveno Eurazijoje, tačiau į ją atsikėlus dabartiniams žmonėms, įvyko genocidas. 2014 m. rugpjūčio tyrimų (http://www.nature.com/nature/journal/v512/n7514/full/nature13621.html), atliktų 40 vietų Vakarų Europoje, rezultatas parodė, kad tai įvyko maždaug prieš 40 000 metų. Tolesni tyrimai bus atliekami Rytų Europoje ir Sibire (http://www.nytimes.com/2014/08/21/science/neanderthals-in-europe-died-out-thousands-of-years-sooner-than-some-thought-study-says.html?_r=0).

Manoma, kad Europoje su žmonėmis neandartaliečiai koegzistavo apie 5000 metų. Fiziologas, biofizikas, geografas ir kitų sričių specialistas, daugybės populiarių knygų autorius Jaredas Masonas Diamondas įsitikinęs, kad neandartaliečių išnykimo priežastis – genocidas, primenantis „indėnų“ genocidą. Knygoje „Trečioji šimpanzė: žmogaus kaip gyvūno evoliucija ir ateitis“ (Diamond, Jared (1992). The Third Chimpanzee: The Evolution and Future of the Human Animal. Harper Perennial.) mokslininkas aiškinasi, kaip žmonijoje ėmė dominuoti viena grupė – eurazijiečiai. J. M. Diamondo atlikti tyrimai rodo, kad eurazijiečiai gyveno tokiose geografinėse vietovėse, kurios leido jiems geriausiai daugintis, sukurti geresnes technologijas, skirtas žemės ūkiui ir, be abejo, karybai. Mokslininkas mano, jog bet koks technologinis progresas galiausiai gali sukeltia aplinkosauginę degradaciją, vedančią prie išnykimo. Pirmasis knygos pavadinimas, vėliau kiek sušvelnintas skambėjo taip: „Trečiosios šimpanzės pakilimas ir žlugimas: kaip mūsų gyvūniškasis palikimas veikia mūsų gyvenimą“ (The Rise and Fall of the Third Chimpanzee: How Our Animal Heritage Affects the Way We Live).

Beje, tarp neandartaliečių ir „indėnų“ genocido, prieš maždaug 11 000 metų, įvyko taiki Amerikų kolonizacija. Vadinamieji indėnai, pasak J. M. Diamondo, nebuvo taikūs tik gyvūnų atžvilgiu: vos per pora šimtų metų po jų atsikraustymo išnyko visi didieji Šiaurės ir Pietų Amerikos žinduoliai (p. 304). Tiksliau, su jais (kelias tonas sveriančiais mamutais, mastodontais, gliptodontais, meškosdydžio bebrais ir kardadančiais tigrais) teko kovoti, norint išgyventi. „Indėnų“ žygis nuo šiaurės į pietus – didžiausia visų laikų Homo sapiens ekspansija istorijoje. Aziją ir Europą žmonės pasiekė iš Afrikos maždaug prieš milijoną metų, o prieš 50 000 metų iš Azijos ir Australijos jie iškeliavo į Šiaurės ir Pietų Ameriką.

J. M. Diamondo išvados – nelinksmos: „Dabartinė žmonija yra ant slenksčio susinaikinti arba branduolinio, arba aplinkosauginio holokausto būdu. Žmonės vos per du šimtus pastarųjų metų sugebėjo išnaikinti net 1 proc. pasaulio paukščių populiacijos…“ (p. 313).

Kinija ir Indonezija. Persekiojimai dėl „prastesnio“ tikėjimo ir „žemesnės“ rasės

Žmonijoje dėl skirtingų įsitikinimų, religijų būta ir tebėra daugybė persekiojimų, žudynių, nesusipratimų, karų, kitų negandų. Galbūt žodis genocidas joms ne visiškai tikslus, tačiau ne pernelyg ir nutolęs.

Apie Kryžiaus žygius, inkviziciją ir daugybę kitų gerai žinomų istorinių faktų nekalbėsime. Įdomu būtų paminėti užmarštin nuėjusį, tačiau XX a. atsinaujinusį budistų persekiojimą Kinijoje, kurioje persekiojimai dėl tikėjimo – itin paplitęs dalykas.

Kinijoje budistai persekioti dar V–VI a. Vėliau Didysis budistų persekiojimas buvo pradėtas Tangų dinastijos imperatoriaus Wuzongo 845 m. Vienas šio persekiojimo tikslų – papildyti karo iždą ir apvalyti Kiniją nuo užsienio kultūrų įtakos. Persekioti ne tik budistai, bet ir zoroastristai, krikščionys nestoriečiai, gnostikai manichėjai. Persekiojimą išgyveno tik kiniškos ideologijos – konfucianizmas ir taoizmas, kurios sąlyginai buvo paveiktos nedaug. Karo iždą imperatoriui Wuzongui reikėjo pildyti po 843 m. laimėto mūšio prieš uigūrus (dabar Uigūrija prijungta prie Kinijos), po kurio šalis vos nepatyrė bankroto. Todėl nuspręsta perimti turtą iš budistų vienuolynų, kurie Tangų dinastijos metu suklestėjo, nes nebuvo apmokestinti. 845 m. budistų vienuolynai uždaryti, turtas konfiskuotas, vienuolių likimas nežinomas. Wuzongui nepatiko ir tai, kad budizmas mokė nirvanos, nebeatgimimo, o taoizmas žadėjo nemirtingumą. Tačiau jo pasiekti imperatoriui nepavyko, 846 m. jis mirė, ir budizmas nustotas persekioti. Po 20 mėnesių persekiojimo budizmas niekada taip iki galo Kinijoje ir neatsigavo, zoroastrizmas, krikščionybė ir manichėjizmas Kinijoje išnyko. Tuo metu arabų prekeiviai į Kiniją netikėtai „atgabeno“ Islamą. Kadangi Kinijos įstatymuose apie jį nieko pasakytanebuvo, daug kas susidomėjo musulmonybe.

Didelis budistų persekiojimas Kinijoje vyko ir Taipingų revoliucijos metu 1850–1864 m. Ši revoliucija apskritai buvo labai žiauri, ji pražudė bent 20 mln. civilių. Taipingai, kurie buvo keista krikščionių sekta (jos lyderis Hun Siuciuan, Hong Xiuquan, 1814–1864, skelbėsi esąs Jėzaus Kristaus jaunesnysis brolis), nuožmiai persekiojo budizmą, naikino vienuolynus, degino sutras, todėl, kai Taipingų revoliucija buvo galiausiai nuslopinta, sutras teko importuoti iš Japonijos. Hunas tuometinėje sostinėje Nandžinge (Nanjing) buvo įkūręs Taipingo dangiškąją karalystę, kurioje visos religijos buvo pakeistos krikščioniška sekta.

XX a. Kinijos nacionalistų partijos įkūrėjas Sun Yat-sen (1866–1925), vadinamas Kinijos Respublikos tėvu, įkvėpimo savo revoliucinėms idėjoms sėmėsi Taipingų revoliucijoje. Taipingus kaip kovotojus prieš korumpuotus feodalus šlovino ir Mao Zedong (1893–1976). 1966–1976 m. vykusi Kultūrinė revoliucija (pilnas pavadinimas – Didžioji proletarų kultūrinė revoliucija) persekiojo visus tikinčiuosius ir ne tik juos.

Be abejo, neturėtume pamiršti ir tebesitesiančio tibetiečių genocido.

Nuo 1999 m. Kinijoje persekiojama ir organizacija „Falun Gong“, rytietiškos filosofijos išpažinėjai, kurių netikėtai tapo daugiau nei komunistų partijos narių.

Indonezijai priklausančioje Papua dalyje bei Rytų Timore, 1999 m. tapusiame nepriklausomu, taip pat vykdytas ir tebevykdomas genocidas. Valdantieji javiečiai timoriečius ir papuasus laiko žemesne rase.

Pranešama apie daugiau kaip 150 000 iš 650 000 timoriečių mirtis nuo napalmo, chemikalais užnuodyto maisto ir vandens. Papuasų genocidas – dar skaudesnis, kadangi jis tebevyksta iki šiol. Apie situaciją Papua nuolat informuoja organizacija „Survival International“. Pasak jos, Indonezijoje tebevykdomas papuasų ir kitų vietinių genčių, kurių čia gyvena apie 50–70 milijonų, genocidas. Jungtinės Tautos atliko tyrimą ir rekomendavo Indonezijai ratifikuoti konvenciją ILO 169 – vienintelį pasaulyje įstatymą, nuo 1989 metų saugantį nedidelių genčių žmonių teises. Jį tėra ratifikavusios 22 pasaulio valstybės: Argentina, Bolivija, Brazilija, Centrinė Afrikos Respublika, Čilė, Kolumbija, Kosta Rika, Danija, Dominyka, Ekvadoras, Fidžis, Gvatemala, Hondūras, Meksika, Nepalas, Nyderlandai, Nikaragva, Norvegija (pirmoji pasaulyje – 1990 m. birželio 16 d.), Paragvajus, Peru, Ispanija ir Venesuela.

Indonezijos vyriausybė į Jungtinių Tautų rekomendacijas dėmesio nekreipia ir tvirtina, kad jos teritorijoje jokių genčių išvis nesama!

Tačiau papuasų ir kitų tautelių genocidas Indonezijai priklausančioje Vakarų Papua yra itin žiaurus ir trunka penkis dešimtmečius. Nuo 1963-iųjų Indonezijos vyriausybė išžudė, išžagino, kankino (ir tai tebedaro) apie 400 tūkstančių žmonių.

Indonezijoje gyvena apie 250 mln. žmonių, per 300 tautų ir tautelių, kalbančių bent 742 kalbomis ir dialektais. 42 proc. Indonezijos gyventojų sudaro politiškai ir kultūriškai dominuojanti javiečių tauta.

Vien Vakarų Papua (Papua Barat) regione gyvena apie 2,7 mln. žmonių, kalbančių apie 700 papuasų ir austroneziečių kalbų.

Nuo 1963-iųjų vykstantis vadinamasis Papua konfliktas yra palaikomas vietinių genčių nepriklausomybės judėjimo. „Laisvos Papua judėjimas“ (Organisasi Papua Merdeka, OPM) – karinė organizacija, įkurta prieš beveik penkis dešimtmečius, siekianti vienos Papua valstybės (dabar pusė Naujosios Gvinėjos salos priklauso Indonezijai). Vakarams ir Indonezijos valdžiai OPM – teroristai, nes kadaise juos rėmė Muammaras Gaddafis. OPM turi savo vėliavą, kurią vadina „Ryto žvaigžde“, himną „Hai Tanahku Papua“. Už nepriklausomos Papua vėliavos iškėlimą Džavapuroje 2004-aisiais du papuasai – Filepas Karma (gim. 1959 m.) ir Yusakas Pakage (gim. 1979 m.) – Indonezijos teismo buvo nuteisti kalėti atitinkamai 15 ir 10 metų. Y. Pakage iš kalėjimo išleistas 2010-aisiais, F. Karma tebėra už grotų. Organizacija „Amnesty International“ abu vyrus įvardija kaip „sąžinės kalinius“ ir F. Karmos išlaisvinimą vadina prioritetiniu. 2004 m. gruodžio 1 d. papuasų simbolis – „Ryto žvaigždės“ vėliava – buvo iškelta taikioje ceremonijoje, tačiau Indonezijos jėgos struktūrų suimtas F. Karma, „Amnesty International“ duomenimis, kalėjime yra mušamas sargybinių, turi sveikatos problemų.

Indonezijos armija (Tentara Nasional Indonesia, TNI) nuo 1961-ųjų išžudė daugiau kaip pusę milijono papuasų. Kai kurie jų žuvo dėl to, kad iškėlė Indonezijoje nelegalią papuasų vėliavą. Daugiau kaip 100 000 papuasų buvo išvaryti iš namų.

Genocidą laimino ir tebelaimina visi Indonezijos prezidentai: Sukarno (1901–1970), Suharto (1921–2008; prezidentavo net 31 metus nuo 1967-ųjų), Bacharuddinas Jusufas Habibie (prezidentavo 1998–1999), Abdurrahmanas Wahidas (1940–2009, prezidentavo 1999–2001), vienintelė prezidentė moteris (2001–2004) Megawati Sukarnoputri ir dabartinis šalies vadovas Susilo Bambangas Yudhoyono (nuo 2004 m.).

Ruandos genocidas – su Europos pagalba

Su Vakarų pagalba vykdytas ir Ruandos (Rwanda) genocidas. Vieną skaudžiausių praėjusio šimtmečio įvykių – retai žiniasklaidoje minimos šalies, prie pat ekvatoriaus įsikūrusios Afrikos valstybės – Ruandos tragedija. Joje 1994 m. balandžio 7 – liepos 15 d.  žaibišku greičiu įvykdytas genocidas nusinešė beveik milijoną gyvybių, paliko begalę našlaičių, skausmo, skurdo pėdsakus neįtikėtinai gražioje, nors ir neturtingoje agrarinėje šalyje, kurios plotas užima 40 procentų Lietuvos ploto.

Šiuo metu Ruandoje gyvena apie 8 milijonus žmonių. Po genocido, įvykdyto prieš 20 metų, jų gyveno keliais milijonais mažiau. Deja, toks ženklus gyventojų sumažėjimas – ne tik priverstinės emigracijos pasekmė. Daugelio šių žmonių jau nebėra tarp gyvųjų.

Savarankiška valstybe Ruanda tapo palyginti neseniai – nuo Belgijos nepriklausomybę ji paskelbė 1962-aisiais. Iki tragiškojo 1994-ųjų pavasario įspūdingo grožio Ruandą buvo galima ramiai vadinti Tūkstančio kalvų šalimi, po jo – Milijono kapų šalimi.

Ruandos genocidas siejasi su dviejų tautų pavadinimais – hutais ir tutsiais. Hutai šalį valdė nuo 1962-ųjų iki 1990-ųjų, kai į valstybę iš kaimyninės Ugandos įsiveržė tusiai – jų įkurtas „Ruandos patriotinis frontas“. Prasidėję susirėmimai apogėjų pasiekė 1994-ųjų balandžio 6-ąją, kai tutsiai Ruandos sostinėje Kigalyje numušė lėktuvą, kuriuo į gimtąją šalį kartu su Burundžio prezidentu leidosi jos vadovas Juvenalis Habyarimana.

Tutsiai ir hutai yra katalikai, atėjūnai iš Šiaurės Afrikos, įkūrę Ruandos ir gretimo Burundžio karalystes. Tutsiai – galvijų augintojai, tuo metu hutsiai, kurių Ruandoje yra dauguma – net 85 procentai – daugiausia žemdirbiai.

Prieš kelis dešimtmečius Ruandos kolonistų belgų sukurta legenda apie rasinius ir nacionalinius tutsių ir hutų skirtumus primena serbų ir bosnių tapatybės problemą. Skirtumas vienintelis – serbai ir bosniai kalba ta pačia kalba, tačiau išpažįsta skirtingas religijas. O tutsiai ir hutai išpažįsta tą patį tikėjimą ir kalba ta pačia kinjarvandos kalba.

Tai tyrinėtojus ir privertė susimąstyti, ar tutsių ir hutų skirtumai nebuvo sukurti dirbtinai. Iškėlę sau tokį klausimą, mokslininkai gavo teigiamą atsakymą. Manoma, jog kolonistai belgai specialiai sukūrė teoriją, kad tutsiai, būdami Ruandoje jau šimtus metų, nuo seno siekė valdyti, nes laikė save mažuma, todėl – aukštesnės kastos. Paaiškėjo, kad hutas gali tapti tutsiu pradėjęs auginti galvijus, o tutsis – hutu, jei taps žemdirbiu.

Tiesa, Ruandoje nuo seno dar gyvena mažaūgių pigmėjų tautelė tva, kurios atstovai savo išvaizda nuo tutsių ir hutų skiriasi ženkliai – tutsiai yra vidutiniškai dviejų metrų ūgio, hutai – šiek tiek mažesni. Nuo senovės tutsiai ir hutai tuokdavosi tarpusavyje, todėl realiai galime teigti, kad tai – viena tauta, suskaldyta bloga linkinčių europiečių kolonistų.

Bet pažvelkime į genocido ištakas ir kraupius skaičius. Po Ruandos prezidento nužudymo 1994 m. prasidėjusios žudynės vos per tris mėnesius nusinešė beveik milijoną tutsių gyvybių. Liepos 4-ąją žudynės pasibaigė į Kigalį įžengus tutsių Ruandos patriotinio fronto kariams. Bijodami keršto, maždaug 2 milijonai hutų pasitraukė iš šalies. Daugiau kaip 20 000 pabėgėlių mirė nuo choleros epidemijos. Šiuo metu maždaug 300 000 vaikų Ruandoje neturi nė vieno giminaičio, nemažai jų gyvena gatvėse. Apie 130 000 Ruandos gyventojų – kalėjimuose, laukiančių savo eilės būti nuteistiems dėl genocido vykdymo.

Genocido buvo galima išvengti. Baisiausia, teigiama jame, kad tarptautinė bendruomenė ne tik viską žinojo, kas vyksta Afrikos viduryje, bet ir prisidėjo tiekdama ginklus žudikams ir savo specialiųjų tarnybų pagalba kurstydama tutsius ir hutus. Prancūzai, prisidėję prie genocido organizavimo, pasirodė kaip beširdės būtybės, kurios po tragedijos pareiškė, jog Prancūzija neprisiima jokios atsakomybės ir nejaučia kaltės dėl įvykių Ruandoje. Tačiau dabar jau aišku – ir tai įrodyta dokumentiškai, – kad buvęs Prancūzijos prezidentas François Mitterand‘as tiesiogiai susijęs su genocido organizavimu.

Iš tikro vakariečiai meistriškai sumodeliavo Ruandos tragediją dar XIX a. 1890 m. Briuselyje vykusios konferencijos metu Ruanda buvo „atiduota“ Vokietijai. Būtent jos strategai iš tutsių mažumos sukūrė dirbtinį elitą. Tutsiai gavo daugiau privilegijų, jie galėdavo gauti geresnius darbus ir išsilavinimą. Ši tendencija pastebima ir po Pirmojo pasaulinio karo, kai Ruandą į savo rankas iki 1962-ųjų nepriklausomybės perėmė Belgija.

Tyrinėtojai pripažįsta, kad būtent vakariečiai sugalvojo teoriją, kad tutsiai – ateiviai iš Šiaurės Afrikos, priklausantys chamitų kalbų grupei, į kurią įtraukiami ir žydai. Tokiu būdu tutsiai tapo „aukštesnės rasės“ atstovais, nes hutai buvo priskirti „žemesniajai“ – bantų rasei. Tokiu būdu hutai buvo kurstomi žudyti tutsius kaip nevietinius gyventojus, svetimšalius.

Išslaptinti dokumentai, išlikę po genocido, liudija, kad žudynės buvo gerai organizuotos. Vakarų valstybės gerai apginklavo būsimuosius žudikus kalašnikovais, granatomis ir mačetėmis.

Išliko liudijimų, kad būsimasis genocidas buvo nesislapstant aptarinėjimas Ruandos vyriausybės kabinetuose, kur nuspręsta atsikratyti tutsių. Tarp žudynių organizatorių – ne tik politikai, bet ir miestų merai, aukšti policijos pareigūnai, valdininkai.

Nustatyta, kad dar 1994-ųjų sausį iš Prancūzijos ir Belgijos į Ruandą buvo pradėti gabenti ginklai.

Liudininkų teigimu, vyriausybės remiamų radijų stočių bangomis buvo transliuojami raginimai žudyti. „Žudykite arba patys būsite nužudyti“. Tokios ir panašios frazės buvo 1994-ųjų pavasario ir vasaros Ruandos kasdienybė.

Žudynės Afrikoje parodė, kad pačius žiauriausius dalykus nesunku surežisuoti. Vienintelis džiaugsmas – kad post factum, tačiau realiai funkcionuoja teisingumas: 1995-aisiais Arušoje – Jungtinėje Tanzanijos Respublikoje – buvo įkurtas tribunolas, kuris iki šiol turi daug darbo. Savo tinklalapį turintis Ruandos genocido tribunolas sudarytas iš 16 teisėjų, atstovaujančių įvairiausioms pasaulio šalims.

Azijos Palestina – Mjanmaras

Azijos Palestinoje – Mjanmare (Birmoje) – vykdomo genocido vakarai taip pat nepripažįsta. Šalyje žūva vis daugiau žmonių, dešimtys tūkstančių pabėgėlių nuo teroro gyvena gretimame Bangladeše.

Vadinamąjį etninį valymą (genocidą) vykdo Mjanmarą valdanti karinė chunta, prisidengdama tuo, kad naikinama rohingjų tauta – „nelegalai“, „ne budistai“ (jie – indoeuropiečiai, musulmonai). Baisiausia tai, kad šio genocido scenarijus vienas prie vieno primena Ruandą ir Srebrenicą – JAV ir kitos Vakarų valstybės apsimeta, kad Mjanmare nieko nevyksta. Šie baisūs įvykiai rūpi tik broliams musulmonams Irane bei Arabijos pusiasalio šalyse.

Mjanmaras anksčiau buvo vadintas Birma, nes iš daugiau kaip 60 mln. jo gyventojų daugiau nei du trečdalius (68 proc.) sudaro birmiečiai (bamarai), dar šalyje gyvena šanai (9 proc.), kajinai arba karenai (7 proc.), rakhinai (4 proc.), kinai (3 proc.), indai (2 proc.), monai (2 proc.) ir kitos tautos (5 proc.). Iš viso Mjanmare – 135 tautos, kurios vyriausybės pripažintos oficialiai ir sugrupuotos į aštuonias „didžiąsias nacionalines etnines rases“. Šios „rasės“ (kačinai, kajahai, kajinai, činai, monai, bamarai, rakhinai ir šanai) suskirstytos ne moksliniu, o fašistiniu pagrindu, pvz., šanų „didžioji nacionalinė etninė rasė“ – tai 33 etninės grupės, kalbančios kalbomis iš keturių skirtingų kalbų šeimų.

Tokiu būdu Mjanmare gyvena daug nepripažintų etninių grupių (kitaip tariant – tautų), pvz., birmiečiai kinai, pantajai, birmiečiai indai (kartu šios trys tautos sudaro 5 proc. šalies gyventojų), birmiečiai anglai (52 tūkst.), gurkhai (500 tūkst.). Dar 5 proc. nepripažintųjų tautų (o tai sudaro tris milijonus) – tai: wa, naga, lahu, lisu, palaungai, anu, anunai, ašo, aci, beikai, bre, dai, dalaungai, danavai, dimai, dulengai, enai, gananai, guariai, hponai, kadu, kameinai, kaungso, kebarai, kokangai, kvi, lai, magunai, malinai, mganai, oo-pu, pa-o, zizanai, zo, zo-pe ir t. t.

135 tautos Mjanmare kalba maždaug šimtu kalbų: birmiečių (65 proc.), šanų (3,2 mln.), karenų (2,6 mln.), kačinų (0,9 mln.), činų (0,8 mln.), monų (0,8 mln.), rakhinų (tai birmiečių kalbos dialektas; 0,7 mln.) ir daugybe kitų. Antroji kalba, kurios mokoma mokyklose po birmiečių (mjanma bhasa), yra anglų. Mažumų kalbas naudoti viešai draudžiama, jomis žmonės kalbasi tik privačioje aplinkoje.

Anglų kalba buvo pagrindinė Birmoje XIX a., o 1964 metais generolo Ne Win dėka pradėta „birmizacija“, t. y. kalbinis tautų genocidas, vėliau virtęs kruvinu. Ne Win (tikr. Šu Maung, 1911–2002) šalį valdė 30 metų nuo 1958-ųjų (kaip premjeras, paskui prezidentas, socialistų partijos įkūrėjas). Pagal tautybę jis buvo birmietis kinas. Po dviejų metų nesėkmingų biologijos studijų Rangūno universitete iš jo Ne Win buvo išmestas. Tuomet jis pradėjo aktyvią politinę veiklą. Vienas jo kolegų pagal įsitikinimus, taip pat priklausęs nacionalistinei organizacijai „Mes, birmiečiai“ (Dobama Asiayone) arba tiesiog thakinams, buvo Birmos komunistų partijos ir armijos (Tatmadaw) įkūrėjas, generolas Aung San (1915–1947), laikomas šiuolaikinės Birmos tėvu. Vos 32 metus gyvenęs Aung Sanas – Nobelio taikos premijos laureatės (1991) Aung San Suu Kyi (gim. 1945 m.) tėvas. Vakarų pasaulis ją tiesiog garbina (namų arešte ši politikė prasėdėjo 21 metus nuo 1989 iki 2010-ųjų), tačiau realybėje, kaip mums pasakojo Mjanmaro gyventojai, žiniasklaidos atstovai, ji tėra vakarų pakalikė, kuriai nerūpi šalyje vykdomas genocidas.

1962 metais Ne Win Birmoje įvykdė valdžios perversmą, kurį pasaulio žiniasklaida pavadino „bekrauju“, nors tai buvo akivaizdus melas. 1962–1964 m. Ne Win buvo pabėgęs iš šalies „dėl medicininių priežasčių“, gyveno Austrijoje, Šveicarijoje, Jungtinėje Karalystėje. Tuo metu daugiau nei dvejus metus (iki 1964-ųjų rugsėjo) buvo uždaryti visi šalies universitetai (studentai buvo pagrindiniai protestuotojai prieš karinę chuntą).

1962–1988 m. Birma pasuko socializmo keliu, į kurį vedė Ne Win, pabandęs suderinti ekstremalų nacionalizmą, marksizmą ir budizmą (religija jis nelabai domėjosi, todėl savo „mokymą“ pavadino „birmietišku socializmu“). „Birmietiškas socializmas“ buvo oficiali ideologija 26 metus, kurios esmė: šalį valdė kariškiai, vyravo ksenofobija, vienos partijos (Birmos socialistinės programos partijos) sistema. Viena turtingiausių ištekliais Azijos šalių iš klestinčios valstybės virto uždara, beveik niekam neprieinama teritorija. Ne Win izoliavo Birmą nuo pasaulio, todėl suklestėjo juodoji rinka, kontrabanda, o vyriausybė klimpo į bankrotą.

Ne Win užsiiminėjo senoviniais birmiečių magijos ritualais (jadaja) – astrologijos ir numerologijos mišiniu. Šiuos ritualus VII a. sukūrė budistinė ari sekta. Manoma, kad šie ritualai kaip tantrinio budizmo ir nagų (gyvačių) garbinimo praktikos atkeliavo iš Indijos arba Tibeto.

Ne viskas buvo blogai „birmietiško socializmo“ metais. Mokslas, medicinos paslaugos buvo nemokami, pastatyta net 60 tūkst. pagodų (budistų šventyklų), pereita prie judėjimo dešiniąja kelio puse. Vis dėlto 1987-aisiais Jungtinės Tautos paskelbė Birmą „mažiausiai išsivysčiusia šalimi“.

Ne Win atsistatydino 1988-aisiais, kai prasidėjo pusę metų trukę masiniai protestai (vadinamieji „8888 protestai“; toks pavadinimas kilo nuo pagrindinio protesto datos – 1988 m. rugpjūčio 8 d.). Į gatves išėjo daugiau kaip milijonas žmonių, per 10 tūkst. jų buvo išžudyti, dešimtys tūkstančių pabėgo į Tailandą.

Protestų metu kaip nacionalinė herojė iškilo Aun San Suu Kyi, kurios „Nacionalinė demokratijos lyga“ 1990 metų rinkimuose laimėjo 88 proc. vietų vyriausybėje. Karinė chunta areštavo Aun San Suu Kyi. Holivudas apie ją sukūrė filmą „The Lady“ (2011, rež. Luc Besson).

Nuslopinus protestus, pilkuoju kardinolu tapęs Ne Win surengė dar vieną perversmą, kuris šalį nugramzdino į tolesnę stagnaciją.

Rohingjų genocido priežastys – nacionalistinės ir religinės. Iš 135 tautų tik rohingjai (800 tūkst.) ir bišnuprijai (115 tūkst.) – indoeuropiečiai. Islamas – mažumos religija Mjanmare, jį praktikuoja 4 proc. gyventojų. Vis dėlto šiais oficialiais duomenimis nepasitikima, manoma, kad šalyje musulmonų yra apie 10 proc. Sunitų atšakos islamą Mjanmare išpažįsta rohingjai, indai, birmiečiai indai, persai, arabai, pantajai, kinų hujų tauta. Pirmieji musulmonai į dabartinio Mjanmaro teritoriją atvyko VIII-IX a., apie tai kalba arabų, persų, kinų ir europiečių šaltiniai. Birmos musulmonai kartais vadinti pathi – manoma, kad šis pavadinimas kilo nuo persų tauto savivardžio.

Todėl dabartinėje Mjanmaro situacijoje mus labiausiai šiuo atveju domina musulmonų rohingjų tauta, kurios atstovų Mjanmare (vis dar) yra 800 tūkst., pasaulyje – apie 1,5 mln. (300 tūkst. Bangladeše, 200 tūkst. Pakistane, 100 tūkst. Tailande, 24 tūkst. Malaizijoje). Daugelis rohingjų dabar gyvena getuose ir pabėgėlių stovykluose (tie, kurie negalėjo pabėgti iš Mjanmaro) prie Bangladešo ir Tailando sienų.

Oficialiai Mjanmare nuo 2011 metų karinės chuntos nebėra. Oficialiai šalyje nėra ir valstybinės religijos, tačiau vyriausybė palaiko 89 proc. gyventojų, išpažįstančių teravados krypties budizmą. Kai kurios ekstremalios budistinės organizacijos skatinamos puldinėti musulmonus, padeginėti mečetes.

Rohingjų tautos savivardis greičiausiai kilo iš arabiško žodžio rahma, reiškiančio gailestingumą. Šios tautos genocidas prasidėjo šiemet, kai kilo konfliktai tarp rohingjų ir rakhinų tautų (tai labai primena Ruandos atvejį, nes tiksli konfliktų priežastis taip ir nėra aiški). Pradžia galėjo būti dešimties rohingjų nužudymas, įplieskęs genocidą. Pasak Birmos rohingjų organizacijos (BROUK) prezidento Tun Khin, yra žuvę ne mažiau kaip 650 tautiečių, dar 1200 dingę be žinios, o daugiau kaip 80 tūkst. neteko namų ir tapo pabėgėliais. Mjanmaro valdžia žuvusiųjų skaičių sumažina iki 78. Beje, rohingjai tūkstančiais žudyti dar 1942 m.

Mjanmaro valdžia pareiškė, kad rohingjai – viso labo nelegalai iš Bangladešo, gyvenantys Mjanmare nuo 1982 metų ir neturintys šalies pilietybės. Tiesa, tada jos šalies valdžia nesuteikė pati. Be to, uždraudė rohingjams turėti daugiau nei du vaikus. Jie negali susituokti be specialaus valdžios leidimo.

Rohingjai – sunitai, sufijai. Po tokių valdžios pareiškimų iki šios dienos viena po kitos pleška jų mečetės, religinės mokyklos, ištisi kaimai. „Amnesty International“ duomenimis, rohingjų genocidas Mjanmare vykdomas dar nuo 1978 metų, kai armija surengė operaciją „Drakonas karalius“ (Nagamin), kurios tikslas buvo, kaip sako rusų specnazas, „začistka“, arba etninis valymas.

Birmos-Mjanmaro politiką palaiko JAV ir Europos Sąjunga. Dar daugiau – kaip teigia Mjanmaro laikraštis „Irrawaddy“, JAV „neigia etninį valymą Birmoje“ (2012 08 09, www.irrawaddy.org/archives/11227). Rugpjūčio 8-ąją JAV Valstybės departmento atstovas Patrickas Ventrellas pareiškė, kad Arakano įvykiai (taip vadinamas genocidas diplomatine kalba) nėra etninis valymas. Jungtinės Tautos į genocido vietą nusiuntė derybininką Tomasą Ojea Quintaną. Tuo tarpu Islamo bendradarbiavimo organizacijos (OIC), kuriai priklauso 57 šalys, generalinis sekretorius Ekmeleddinas İhsanoğlu išreiškė nusivylimą tarptautine bendruomene, nenorinčia padėti sustabdyti „žudynių, pažeidimų, neteisėtų veiksmų ir etninio valymo“, kuriuos prieš musulmonus rohingjus atlieka Mjanmaro vyriausybė. 2014 m. gegužės 7 d. JAV liepė nustoti žudyti rohingjus.

Vis dėlto Mjanmare toliau nevaržomai vykdomas genocidas, tačiau tarptautinei bendruomenei tai nerūpi. Azijos Palestina vadinamas Mjanmaras – gilioje neviltyje.

Žmonės kariauja nuo senovės, ir tai neginčijama tiesa. Tačiau genocido terminas atsirado tik prieš 70 metų, jį sukūrė prie Lietuvos sienos esančiame Valkaviske (dab. Baltarusija) gimęs Lenkijos žydas teisininkas Raphaelis Lemkinas (1900–1959). R. Lemkinas šį terminą iš graikiško ir lotyniško žodžių sukūrė kalbėdamas apie 1915 metų armėnų, graikų ir asirų genocidą.

Turbūt nėra pasaulyje šalies, kur nebūtų buvę genocido. Deja, apie daugelį jų beveik nieko nežinome. Lietuva, kaip žinome, taip pat ne išimtis. Todėl, mano manymu, labai svarbu suprasti šio baisiausio pasaulyje nusikaltimo priežastis ir tikėtis, kad tai nepasikartos, nors, kaip būtų liūdna, posakis apie tai, kad istorija kartojasi, vis pasitvirtina…

Kaip to patvirtinimas galėtų būti kad ir žinia, jog praėjus beveik šimtmečiui vėl vykdomas armėnų genocidas (arm. Hayots Tseghaspanutyun, arba Medz Yeghern), kurio metu buvo išžudyta daugiau kaip 1,5 mln. žmonių. 2014 m. kovą tviteryje (#SaveKessab) atsirado nerimą kelianti žinia apie naują šios tautos genocidą, vykdomą Sirijoje. Kaip pranešė france24.com ir snob.ru, vadinamieji „sukilėliai“, kurie Sirijos ir Turkijos pasienio Kesabo mieste žudo jame gyvenančius armėnus, yra turkų tautybės.

Kesabe gyvena apie 5 000 žmonių, daugelis jų – armėnų tautybės, trečdalis jų – musulmonai šiitai. Pasaulyje yra apie 8 mln. armėnų, iš jų apie 100 000 gyvena Sirijoje. Kesabe gyvena viena didžiausių Sirijos armėnų bendruomenių. Daugelis miestelio gyventojų – išgyvenusių tragiškuosius 1909–1915 m. genocido įvykius armėnų palikuonys. 2014 m. kovo 21-ąją iš Turkijos į Kesabą atvyko Sirijos „Al Qaeda“ atšakos kovotojai, užėmė kovines pozicijas kalnuose ir ėmė šaudyti į miestą. Apie 600 armėnų šeimų buvo priverstos pabėgti į Latakiją, esančią už 65 km. Pranešta apie 80 žuvusių armėnų.

Pasak Sirijos atstovo Jungtinėse Tautose Bašaro Džaafari, „sukilėliams“ padeda Turkijos tankai. „Jie žudo armėnus toje pačioje vietovėje jau trečią kartą – 1909, 1913 ir 2014 metais“, – pareiškė B. Džaafari (vaizdo medžiaga – čia). Kovo 28-ąją armėnų žudynes Sirijoje pasmerkė ir JAV, ir Rusija. Armėnijos sostinėje Jerevane vyko akcija „Išgelbėkime Kesabą“.

Kiti „pamiršti“ genocidai

Genocidų tiek daug, kad juos lengva ir „pamiršti“. Laimė, mokslininkai jau turi nemažai duomenų apie tai, kas dar neseniai buvo įslaptinta. Vis dėlto, kai kalbame apie genocidus, retai kada skaičiai būna tikslūs, kaltininkai nubaudžiami, o žmonija – ir tai baisiausia – iš skaudžių istorijos pamokų niekaip nepasimoko.

Tiesiog išvardysiu dar kelis pavadinimus, kad bent juos įsimintume ir kada nors bent truputį pasidomėtume. 1945–1974 m. Etiopijoje išžudyta 150 000 oromų, eritrėjiečių, somaliečių, 1994–2000 m. dar bent 100 000 oromų ir kitų tautybių žmonių; 1947 m. Indijoje – bent 100 000 sikhų, musulmonų ir hinduistų, 1961–2003 m. Irake – 190 000 kurdų, šiitų, kuveitiečių, 1904–1908 m. 60 000 hererų ir 10 000 namų Namibijoje (žudė vokiečiai), 1937–1938 m. 300 000 kinų Nandžinge (žudė japonai), 1962–2007 m. Mjanmare (Birmoje) 100 000 šanų ir karenų, 1992–1995 m. Bosnijoje – 200 000 musulmonų (ne tik Srebrenicoje vyko žudynės), nuo 1983 m. kraujuoja Sudanas – iki 2005 m. jame išžudyta apie 1,9 mln. nuerų, dinkų, nubų, krikščionių, nuo 2003 m. nesibaigia genocidas Sudano Darfure – furių išžudyta jau bent 250 000…

Pamirštas ir Tasmanijos genocidas, vykdytas 1826–1829 m., kai britų kolonistai išnaikino beveik visus Tasmanijos (tada vadintos Van Diemen‘s Land) gyventojus (jų buvo apie 15000, o Tasmanijoje jie gyveno 30 000 metų). Žmonės buvo išžudyti bei mirė nuo atvežtų ligų vos per trejus metus, o paskutinė grynakraujė tasmanietė Truganini (gim. 1812 m.) mirė 1876 m. Britų pasiteisinimai, dėl ko žudė tasmaniečius, buvo tokie: jie puolė juos pačius, atsikrausčiusius į Tasmaniją 1803 m., todėl žudyta santykiu „1 baltasis už 70 tasmaniečių“; saugotos „jų“ (baltųjų) žemės ir avys; tasmaniečių moterys ir mergaitės paimtos vergovėn – darbui ir seksui; dėl sportinio intereso; tiesiog. Kaip rašė tuomet vienas laikraštis, juos „šaudė kaip varnas“ (https://abagond.wordpress.com/2013/05/10/the-tasmanian-genocide).

Tasmaniečiai arba Palawa / Parlevar buvo unikali tauta, kalbėjusi unikalia kalba (http://web.archive.org/web/20130606012600/http://www.andaman.org/BOOK/chapter52/6-Tasmania-language/language.htm). Jų genocidas, dar vadinamas Juoduoju karu (Black War), vadinamas vienu pirmųjų šiuolaikinių genocidų.

Patys baisiausieji turbūt yra tylieji genocidai. Tai bandymas asimiliuoti tautas, naikinti jas tartum nenaikinant. Ką žinome apie samius (išskyrus tai, kad pas juos gyvena Kalėdų Senelis), baskus (išskyrus tai, kad jie neva teroristai), bretonus, pusę Kipro, kuri nepriklauso Europos Sąjungai ir daugybę kitų teritorijų, tautų, kurios yra vien Europoje?

Rekomenduoju apie minėtus ir daugybę kitų genocidų paskaityti puikias knygas „Forgotten Genocides“ (2011; red. René Lemarchand’as) ir „Encyclopedia of Genocide & Crimes Against Humanity“ (4 tomai, 2004).

O svarbiausia – niekada neturėtume pamiršti aštuntosios genocido stadijos – jo neigimo. Genocido neigimas užkerta kelią jo tyrinėjimams, o teisinamasi, kad „tiems žmonėms tiesiog norėjome padėti“, „nesugadinkite derybų“, „nužudyta tik 5000“, „tai tik etninis valymas“, „kalta pati istorija“, „taip jau nutiko“, „jie tikri žvėrys, o ne aukos“.

Tačiau dešimtys tūkstančių vaikų ir moterų, priklausančių konkrečiai rasei, tautybei ar religijai, nemiršta tiesiog šiaip sau, net kare. Tai daroma tyčia. Tai – iškrypusių protų konstruktas, kuris turi būti akylai stebimas neabejingųjų.

Pagal šią publikaciją parengtas pranešimas 2014 12 03 perskaitytas LUNI, Laisvajame Universitete, Vilniuje. 

Video:

1 dalis http://youtu.be/8O8eiVrmv7s 
2 dalis http://youtu.be/XIJGhdqlwVc
3 dalis http://youtu.be/dqrFvLREfGU
4 dalis http://youtu.be/_3ByhjLL4Gc
5 dalis http://youtu.be/qvrWyhi4dEg

Filmo siužeto pagrindas tikri 1959 m. pabaigos – 1960 m. pradžios įvykiai, kai supervalstybės Tarybų Sąjungos sostinė Maskva buvo per vieną žingsnį nuo raupų epidemijos. Mirtiną ligą iš Indijos atvežė garsus menininkas, du kartus Stalino premijos laureatas Aleksejus Kokorekinas. Tais metais mūsų TSRS ir Indija palaikė labai draugiškus santykius, ir menininkas į Indiją išvyko kūrybinėn komandiruotėn. Netrukus po grįžimo Kokorekinas mirė Botkino ligoninėje Maskvoje. O po kelių dienų kiti pacientai pradėjo mirti nuo tų pačių simptomų…

Gydytojai nustatė, kad menininkas mirė nuo sunkiausios ir labai užkrečiamos raupų formos. Diagnozė buvo nustatyta jau po mirties, todėl gydymo metu Kokorekinas nebuvo izoliuotas, o juk jis bendravo su daugybe žmonių …

Specialiųjų tarnybų (KGB ir Vidaus reikalų ministerija) darbujotojai įvykdė precedento neturinčią slaptą operaciją, kad išaiškinti visus asmenis, su kuriais kontaktavo miręs nuo raupų menininkas. Tarp jų buvo: reiso Delis – Maskva lėktuvo bendrakeleiviai, visi keleiviai, kurie naudojosi tuo pačiu Maskvos taksi automobiliu kaip ir Kokorekinas, Botkino ligoninės gydytojai ir pacientai bei visų šių žmonių artimieji. Jie visi buvo surasti ir patalpinti karantine, kad pavojinga liga neplistų. Nepaisant visų titaniškų KGB, VRM, medikų pastangų, maždaug trys dešimtys žmonių susirgo, o penki mirė. Aukų būtų buvę kur kas daugiau, jei ne tarybinės valstybės saugumo pajėgos, beveik mėnesį dirbusios be miego ir poilsio. Maža to, mirtinos grėsmės epogėjus vyko gruodžio pabaigoje – sausio pradžioje, kai visa šalis šventė Naujuosius metus …

Taip pat filme pasakojama, kaip pažangiausios pasaulyje tarybinės medicinos mokslininkų dėka pavyko nugalėti raupus pirmiausia TSRS, o paskui ir visame pasaulyje.

Filme savo atsiminimais dalinasi tų įvykių tiesioginiai dalyviai: Valerija Kokorekina – dailininko A.A. Kokorekino dukra, Vladimiras Petrosianas – jo sūnus, Vladimiras Fedorovas – epidemiologas, medicinos mokslų kandidatas, Viktoras Zuevas – virusologas, medicinos mokslų daktaras, Levas Chodakevičius – epidemiologas, medicinos mokslų daktaras, Svetlana Marenikova – virusologė, medicinos mokslų daktaras, Donaldas Hendersonas – JTO Pasaulio sveikatos organizacijos raupų likvidavimo globalinės programos direktorius (1966–1977).

Čekų babuinai, Tarybų Sąjungos Pergalės prieš vieningos Europos fašistus 75-mečio minėjimo iškilmes nukėlė Prahos išvaduotojo TSRS maršalo Ivano Konevo paminklą. Čekų liberastiniai fašistai dar ir pasityčiojo iš legendinio karvedžio, neva šis Čekijos sostinės centre “stovėjo be kaukės”. Prahos išlaisvinimo operacija vyko 1945-05-09 – 11 dienomis. Šioje operacijoje už Čekijos laisvę paaukojo gyvybes apie 12 000 Raudonosios Armijos karių, dar apie 38 000 buvo sužeisti.
Niurnbergo tribunole feldmaršalas Keitelis į klausimą, ar būtų Vokietija puolusi Čekiją po 1938-09-29 Miuncheno suokalbio (Britanijos, Prancūzijos, Italijos, Vokietijos paktas, paleidęs II Pasaulinio karo pragaro mašiną), jeigu ši būtų pasipriešinusi intervencijai ginklu, atsakė “Žinoma, ne”. Keitelis paaiškino, kad Vokietija tuo metu neturėjo pakankamai pajėgumų, kad užpulti gerai ginkluotą Čekiją, kurios siena su Vokietija buvo puikiai fortifikuota, ir Vokietijos puolimas būtų buvęs pražūtingas Reichui. Jeigu čekų fašistai nebūtų pasidavę Britanijos, Prancūzijos grasinimams ir būtų gynę savo laisvę nuo okupantų. Tokių neatsirado, visas “civilizuotas” Vakarų pasaulis svajojo ginklu išplėsti liberalaus fašizmo ideologiją Rytuose, Tarybų Sąjungos teritorijoje ir vietinių nacionalistų padedami, vietinių gyventojų genocido būdu užgrobti Rytuose gyvybinę erdvę, įvykdyti “euroatlantinę integraciją”, realizuoti globalistų planus pavergti visą pasaulį. Čekija visą karą aktyviai kolaboravo su naciais, gamino Reichui tankus, sunkvežimius, lėktuvus, patrankas, ginklus, šaudmenis, siuntė į Rytų frontą savo savanorius-nacionalistus. Po Prahos išlaisvinimo čekų nacionalistai surengė masinius linčo teismus ir genocidą savo vakarykščiams sąjungininkams Sudetuose gyvenusiems vokiečiams tokio mąsto, kad maršalas I.Konevas buvo priverstas skirti apsaugą vietiniams vokiečiams ir pastatyti prie sienos kai kuriuos per daug įsisiautėjusius čekų “patriotus”.


Vieningai nacistinei Europai 1945 metais nepavyko įgyvendinti Vakarų kolonizatorių planus užgrobti pasaulį. Teko atidėti planus iki 1990 metų, kuomet po spalvotų revoliucijų (maidanų, sąjūdžių) posttarybinėse respuiblikose neoliberalūsJAV/GB/ES fašistai pastatė į valdžią marionetines fašistines chuntas ir nacionalistų, nacių kolaborantų palikuonių rankomis iš dalies realizavo Adolfo planus, įkūrė naują IV Reichą, pavadinimu ES-NATO.

Teisininkas Jonas Kovalskis nuotrauka.
Paminklai tikriems istoriniams įvykiams atminti, tikriems didvyriams įamžinti naujuosius ES-NATO fašistus-neoliberalus labai erzina, primena vietinių kompradorinių elitų parsidavėliškumą, nacionalistinių patriotų labai kruviną kolaboracionistinę kriminalinę praeitį, labai trukdo JAV kolonijose Europoje pramoniniu būdu gaminti mankurtų, neoliberalių besmegenių vartotojų kartą. Dėl šios priežasties paminklai tarybiniams kariams-didvyriams labiausiai yra griaunami buvusių aktyviausių nacių kolaborantų okupuotose valstybėse, – Gruzijoje, Ukrainoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje, Lietuvoje, Latvijoje , Estijoje.
Čekijoje nacių kolaborantai pagaliau nuvertė dar vieną laisvės kovų simbolį paminklą Prahos išvaduotojui, I-ojo Ukrainos fronto vadui Tarybų Sąjungos maršalui Ivanui Konevui.
Bezdžionių planetoje Čarlzas Darvinas yra nusikaltėlis. Gyvulių ūkyje nieko naujo – deginamos knygos, represuojami kitaminčiai, griaunami paminklai. Rytoj gal būt bus deginami žmonės.
Jeigu neoliberalios bezdžionės nebus sustabdytos…

Landsberginė chunta , pasinaudodama šalyje kilusia panika dėl koronaviruso epidemijos, vėl siekia įvykdyti dar vieną perversmą, dar vieną sąjūdį, kad vėl galėtų nebaudžiamai plėšti Lietuvą, nebaudžiamai pardavinėti lietuvių tautos nacionalinius interesus JAV globalistams, Vakarų kolonizatoriams ir banksteriams ir stumia į valdžios Olimpą Trojos arklį D.Grybauskaitę. Tik totalinė Lietuvos delandsbergizacija gali išgelbėti padėtį! Tik visiškas landsberginės sąjūdžio mitologijos atsisakymas praskaidrins sąmonę nuo valatkodelfinio melo! Šalin landsbergizmą! Šalin JAV “patriotų” terorą ir liberalų diktatūrą!
Koks perversmas?!
 
Konservatorius A.Kupčinskas, feisbuke svarstęs apie D.Grybauskaitės vadovaujamą laikinąją vyriausybę, paklaustas apie perversmo galimybę, nustebo:
 
„Koks perversmas? Turbūt nerimtai klausiate. Suprantu, jūs mane provokuojate, bet kiek prisimenu ir 2017 metais, ir 2018 metais nuolat girdime iš S.Skvernelio aplinkos apie perversmą. Tik keista, kad tai neatsitinka. Mes tik atkreipėme dėmesį, kad sveikatos apsaugos ministras apskritai nesusitvarko su situacija, Seimo nariams nedraudžiama turėti tokią nuomonę, juolab kai nėra įvesta nepaprastoji padėtis. Lietuva neapsirūpino koronaviruso nustatymo testais, kai Europos Sąjunga organizavo masinį testų pirkimą visoms ES šalims. Akivaizdu, kad tai vertinu neigiamai.“
 
Bet su pandemijos plitimu nesusidoroja ir kitos valstybės. Ne tik Italija, bet ir drausmingoji Vokietija. Negi ir ten dėl koronaviruso plitimo kaltinami už sveikatos apsaugą atsakingi ministrai? Bet A.Kupčinskas nesutriko:
 
„O paskaičiuokime, kokiam procentui žmonių nuo tūkstančio gyventojų ten atliekami testai ir kiek pas mus? Tai yra aplaidumas. O kodėl respiratoriai, turimi valstybės rezervo fonde, kodėl jie neišdalinti medikams? Kauno sveikatos mokslų universiteto klinikose visas skyrius ką tik „iškrito“. Vertinkime faktus ir nebandykime visko neigti. Šaunu, kad finansų ministras pakvietė prezidentę vadovauti COVID -19 fondui, bet D.Grybauskaitė geriau susitvarkytų ir su visa pandemine situacija. Akivaizdžiai buvo galima minkščiau į pandemiją įkristi.“
 
Bet prezidentas Gitanas Nausėda yra nelinkęs keisti arklio brastoje, juolab viduryje upės!
 
„Kaip aš galiu komentuoti prezidentą! Jei arklys neša per laukus ne į tą pusę, o važnyčiotojas nekontroliuoja situacijos, tai ar viskas gerai?“
 
Turginė leksika nesikeičia…
 
Gal tikrai Seimo opozicija, pasitelkusi ir D.Grybauskaitę siekia valstybėje pakeisti teisėtus sprendimų priėmėjus, o kartu sumenkinti ir G.Nausėdos autoritetą? Elgiamasi taip, tarsi prezidentės ir konservatorių vieši pasisakymai būtų koordinuojami. D.Grybauskaitė viešai kalba mananti, kad „šis ministras, apie kurį mėgina kažkas kalbėti, kad arklių nekeičia perėjoje, tai kažin ar jį galima laikyti tuo arkliu, kuris gali apskritai ką nors patraukti. Jis labiau primena kitą gyvūną, kuris tik moka prieštarauti, neigti, neleisti, neduoti.“
 
Kiek arogancijos leksikoje! Prezidentas G.Nausėda – „kažkas“. A.Veryga – „šis ministras“. A.Veryga į tokius nepagarbius apibūdinimus viešai atsakė visiškai mandagiai – „labiausiai šiuo metu nevaldomas liežuvis“. Bet kodėl tokiam nevaldomam liežuviui patikėta vadovauti COVID-19 fondui? Štai mįslė!
 
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininko Ramūno KARBAUSKIO komentaras:
 
„Suprantu, kad kai kurie žmonės galvoja ne apie tai, kas naudinga Lietuvos gyventojams, jų sveikatai, šalies ekonomikai, bet apie savo partinius interesus. Visa įvykių chronologija tai rodo. Iš pradžių konservatoriai ima reikalauti įvesti šalyje nepaprastąją padėtį, puola kritikuoti A.Verygą, vėliau – D.Grybauskaitės negražūs žodžiai. Tai labai negraži politika. Konservatoriai puikiai supranta, kad jei mums pavyks suvaldyti krizinę situaciją, o tai pripažįsta ir Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), tai teigiamai paveiks būsimus Seimo rinkimus. Nepaisant prieš mus 3 metus vykdomos propagandos, nesame nei kvaili, nei neatsakingi. Žmonės pamatys, kad sugebame suvaldyti net ir tokias sunkias, kaip dabar, situacijas. O dešinieji negali su tuo susitaikyti. Kodėl konservatoriai norėtų, kad šalyje būtų įvesta nepaprastoji padėtis? Nes tada į procesą būtų įtrauktas Seimas, o Seimo valdyboje opozicija turi daugumą. Tai paradoksali situacija. Seime turime daugumą, o Seimo valdyboje esame mažuma. Nepaprastajai padėčiai vadovautume ne mes, o Gabrielius Landsbergis. Opozicija būtų labiau matoma. To ir siekiama. Mus kritikuoja, kad trūksta respiratorių. Jų trūksta ir kitose valstybėse. Jei A.Veryga prieš metus būtų nupirkęs 1,8 milijono respiratorių, opozicija jį būtų užpuolusi. Sako – per mažai atliekama tyrimų. O kaip atlikti tyrimus žmonėms, kurie neturi jokių ligos požymių? Bet manau, kad buvo labai didelė klaida paskirti D.Grybauskaitę vadovauti kriziniam fondui. Kaip valstybiniam fondui leisti vadovauti žmogui, kuris negerbia šios valstybės valdžios? Kuris Valstybės ekstremaliųjų situacijų operacijų centro vadovą vadina asilu. Maniau, D.Grybauskaitei užteks savigarbos atsistatydinti iš fondo vadovių . Matyt, neužteko. Negalima žeminti žmonių, kurie krizinėje situacijoje iš tikrųjų dirba. Moraliai tai neleistina. Per 2008-2009 m. ekonomikos krizę, kai valstybei vadovavo D.Grybauskaitė, Lietuva skolinosi ne iš Pasaulio banko, bet už didžiules palūkanas iš komercinių bankų. Vien už palūkanas sumokėjome dviem milijardais eurų daugiau nei tie, kurie pasiskolino iš Pasaulio banko. O dabar išėjo į užtarnautą pensiją ir visus asilais vadina.“
 

Teisininkas Jonas Kovalskis: „Visuomenės abejingumas bei apolitiškumas visada atveda į valdžią niekšus!..”

1111111111 Rating 2.63 (4 Votes)

 Juozas IVANAUSKAS

Šaltinis: https://laisvaslaikrastis.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=469:teisininkas-jonas-kovalskis-visuomenes-abejingumas-bei-apolitiskumas-visada-atveda-i-valdzia-nieksus&catid=33&Itemid=141

Teisininkas Jonas Kovalskis: „Visuomenės abejingumas bei apolitiškumas visada atveda į valdžią niekšus!..”

 

Rugpjūčio 3 d. naujienų portalas 15min.lt  paskelbė pastaruoju metu aktyviai besireiškiančio rusofobo, prolandsberginės ideologijos apologeto  Dovydo Pancerovo publikaciją – „Lietuvos radikalai naudoja rusiškos ir sovietinės propagandos technologijas“, kurioje pateikiama informacija apie mūsų šalies informacinės erdvės anoniminių „analitikų-specialistų“ neva atliktą tyrimą. Nuo š.m. birželio 9 d. iki liepos 17 d. neįvardinti „propagandos detektyvai“ nagrinėjo, jų nuomone, „aktyviausiai prieš Lietuvos valstybingumą“ veikiančių interneto svetainių veiklą:

„Lietuviškame internete skleidžiami tekstai, palaikantys Kremliaus politiką arba dergiantys Vakarus, yra kepami pagal panašią propagandos techniką. Dažniausiai tokiose žinutėse būna nuolat kartojami prieštaringi teiginiai arba taikoma ne į oponentų argumentus, bet į asmenines savybes. Taip sako Lietuvos informacinę erdvę stebintys analitikai.

Lietuvoje veikia keliolika interneto svetainių, kurios save pristato kaip „alternatyvią“ arba „nesisteminę žiniasklaidą“. Išskirtinis projektų bruožas – turinys, kuris neretai primena priešišką propagandą.

Tokiose svetainėse, kaip „Karštas komentaras“, „Laisvas laikraštis“, „Ekspertai“, „Ldiena“, „Šauksmas“, smarkiai kritikuojama Lietuvos valdžia, užsienio politika, kariuomenė, narystė Europos Sąjungoje ir NATO, pateikiamos iškraipytos istorijos versijos. Dažnai jų pranešimuose Vladimiro Putino valdoma Rusija yra vaizduojama kaip „geroji alternatyva“ arba „teisingoji pusė“. Tokios žinutės kartais yra panašios į tikslus, kurių Kremlius siekia prieš Baltijos šalis vykdydamas informacinį karą“, – postringauja „teisuolio mantija“ apsigaubęs pilietis Dovydas Pancerovas, tariamai susirūpinęs Lietuvos nacionaliniu saugumu. (ČIA galima būtų maketuoti nuotr. ldiena.lt_15 min.)

Bandydamas prisidengti anoniminių analitikų „tyrimo išvadomis“ minėtoje publikacijoje D. Pancerovas, be kita ko, savo oponentus bando apkaltinti naudojant – „sovietinės propagandos technologiją – liepiamąją nuosaką“:

„Analitikai pastebėjo, kad daugelis priešiškos propagandos teiginių yra nuolat kartojami. „Iš esmės, daugelį tokių pranešimų galima sutraukti iki vieno ar dviejų pagrindinių teiginių. Ilguose straipsniuose kelios tezės yra aplipdomos tekstu ir nuolat kartojamos, sukant vis tą pačią mintį“, – aiškino vienas tyrimo autorių. Jis pastebėjo, kad kai kuriuose tekstuose naudojama net sovietinės propagandos technologija – liepiamoji nuosaka.

Birželio 19 dieną svetainėje „Šauksmas“ publikuotame J. Ivanausko tekste rašoma: „Kiekvieną valdžios militaristinį žingsnį būtina viešai pasmerkti, o atsakingus valdininkus, pritariančius karo eskalacijai, nušalinti nuo valdžios. Kiekvieną JAV agresoriaus NATO tanką bei kareivį vyti lauk iš Marijos žemės pasiutusia šluota!“

Ten pat skaitytojai raginami: „Tai reiškia, jog tikrinti FAKTO buvimą reikia pagal Rusijos žiniasklaidą – RT, RIAN ir kt. oficialius šaltinius.“ – dėsto D. Pancerovas (pastarieji teiginiai paimti iš Jono Kovalskio interviu LL: „Lietuvos politinis „elitas“ neturėtų užmiršti – nors Tauta labai kantri, tačiau bet kokia kantrybė turi ribas!..”).

Taigi, reaguojant į Landsbergių klano bičiulio D.Pancerovo bei jam uoliai talkinančių anoniminių „ekspertų“ metamą iššūkį žodžio laisvei ir kitokiai nuomonei, nesutampančiai su sisteminės žiniasklaidos remiama landsbergizmo šalininkų nuomone, visuomenės dėmesiui pateikiame LL išskirtinį interviu su teisininku Jonu KOVALSKIU bei filosofijos mokslų daktaru, profesoriumi Algirdu DEGUČIU.

———————————————————————————————————-

 

LL: Jūsų nuomone, kieno interesus gina, kam tarnauja ir ko iš tikrųjų savo plačiai tiražuojamomis rašliavomis siekia įvairaus plauko „pancerovai“, „propagandos detektyvai“ bei „ekspertai“? Kas jums yra žinoma apie Lietuvos „patriotą“ Dovydą Pancerovą?..

Jonas KOVALSKIS: 2012 metais JAV bandė įvykdyti spalvotą revoliuciją Rusijoje. Per JAV Valstybės departamento, Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) kontroliuojamas taip vadinamas nekomercines organizacijas  finansavo daugybę opozicinių, nekomercinių organizacijų projektų prieš Rusijos prezidento rinkimus, kurių pagrindinis tikslas buvo – sukelti Rusijoje „maidaną“ – perversmą ir neleisti Rusijos piliečiams realizuoti savo konstitucinės teisės išrinkti teisėtai prezidentu Vladimirą Putiną. Po tokio įžūlaus tarptautinių santykių kertinio principo – nesikišimo į kitų suverenių valstybių vidaus reikalus – pažeidimo, Rusijos valdžia išprašė iš savo šalies JAV organizacijas – USAID, NED, IRI, Freedom House, Heritage Foundation ir kitas, – už nesuderinamą su viešai deklaruojamais tikslais veiklą bei kišimąsi į Rusijos politinį procesą.

Minėtų  „nevalstybinių“ JAV organizacijų įtaka buvo lemiama, paskutinius bent 50 metų rengiant pasaulyje valstybinius perversmus, „arabų pavasarius“, oranžines revoliucijas. Tai jau ne kartą patvirtino žinomas „spalvotų“ revoliucijų technologas Džinas Šarpas, buvę CŽV pareigūnai  Džonas Perkinsas ir Rėjus Makgovernas, JAV politologai Ronas Polas, Polas Kreigas Robertsas ir kt. žinomi analitikai.

Šios organizacijos yra pagrindiniai JAV nekarinės ekspansijos,  JAV neokolonializmo politikos įrankiai. Todėl, nepavykus įvykdyti „taikų bei demokratišką“ perversmą Rusijoje Federacijoje ir dėl to visai pagrįstai buvus išprašytoms iš šalies, jos savo tikslų neatsisakė, o buvo perdislokuotos į artimiausių Rusijos kaimynių, JAV kontroliuojamų valstybių (Ukraina, Lenkija, Lietuva, Latvija, Estiją ir kt.) teritoriją, ir iš ten toliau tęsia savo antirusišką veiklą!..

Pabaltijo šalyse šalia jau egzistuojančių įvairiausių JAV fondų, centrų, institutų, buvo įsteigti taip vadinami kibernetinio saugumo centrai ir kitos proamerikietiškos organizacijos, kurių pagrindiniai tikslai yra du: antirusiška veikla išorėje ir konstitucinių laisvių, pilietinių teisių ribojimas viduje ribojimas tų šalių piliečiams. Informacinio karo metu Vašingtono finansuojami „centrai“ vykdo viešosios erdvės monitoringą bei smegenų plovimą, siekia sukurti informacinę erdvę, šalindami alternatyvios informacijos šaltinius (Rusijos televizijos kanalų transliacijų draudimas), represuodami alternatyvios informacijos nešėjus, persekiodami kitaminčius (š. m. kovo 19 d. surengta bauginimo akcija prieš G. Grabauską, M. Bartašiūnaitę, Jarą Valiukėną ir kt.), platindami savo dezinformaciją bei vykdydami kitas LR Konstitucijos 25 straipsnyje įteisintų teisių – laisvai gauti ir skleisti informaciją, turėti savo atskirą nuomonę ir laisvai ją reikšti, – ribojimo akcijas. Tokiems niekingiems darbams atlikti samdomi įvairaus plauko landsbergizmo apologetai – liberalūs, nepriklausomi nuo sąžinės, garbės, padorumo, žurnalistinės etikos žurnalistai, kurie vardan pinigų gali aprašyti, papasakoti, pateikti visuomenei bet kokį savo šeimininko užsakymą – mat pinigai jiems nekvepia!..

Vykdant informacines atakas JAV specialiosios tarnybos, siekdamos sukurti objektyvumo ir nešališkumo iliuziją, vietiniams informacijos vartotojams skleidžia savo propagandą šalies gimtąja kalba per vietinius propagandistus, žurnalistus, politologus, analitikus – įvairius pancerovus, kurie tokiu būdu atranda sau darbo – negarbingo, nešvaraus, tačiau pelningo. JAV net nebeslepia, atvirai skelbia konkursus pačių nepadoriausių, aršių propagandistų atrankai darbui Melo imperijos JAV informacinio karo prieš Rusiją ir visą žmoniją fronte  – 500 Eurų į mėnesį, toks darbo niekšo pareigose įvertinimas!..

Lietuvoje veikiantys propagandos ruporai nepertraukiamai kiliminiu bombardavimu atakuoja tūlo statistinio lietuvio smegenis tol, kol informacijos vartotojo sąmonėje nebelieka sugebėjimo kritiškai vertinti, daryti savarankiškas išvadas, realiai suvokti ir adekvačiai vertinti aplinką. Tai yra, paprasti žmonės tampa manipuliacijų aukomis. Oficialios propagandos vartotojas yra totaliai panardinamas į tautinės neapykantos rusams, Rusijai, karo su Rusija propagandos informacinę terpę, iš kurios ištrūkti jis gali tik dviem būdais – tapdamas pateikiamos dezinformacijos adeptu arba bandydamas suvokti pateikiamos dezinformacijos neatitikimą tikrovei. Konformistiškoje vartotojiškoje visuomenėje dažnas renkasi paprastą, patrauklų, suteikiantį bendrumo su gauja, saugumo jausmą kelią, kurį pateikia oficialioji propaganda ir kuris yra toks mielas biurgerio širdžiai – tereikia sutikti, pritarti, būti tokiam,  kokio nori iš tavęs valdžia. Tereikia įtikinti save, kad propagandinis melas – tavo suvokta ir išgyventa tiesa, vidinis įsitikinimas, moralinis credo, kurį patvirtina objektyvi (?) tikrovė – visi laikraščiai, TV kanalai, radijo laidų komediantai, valdžios atstovai ir rūstūs „ekspertai“, linksmi laidų vedėjai ir netgi pakvaišę peliukai!..

Toks ir yra Vakarų melo propagandos – totalinės, siaubingos, makabriškos, beribės tikslas – individo valios pajungimas per įtraukimą, dalyvavimą, kontrolė per bet kokių kitų alternatyvių šaltinių eliminavimą. O tada individas-propagandos adeptas praranda žmogiškas savybes, užuojautos, grėsmės netgi pačiam sau, savisaugos jausmus, ir ima pritarti  iš esmės nepriimtiniems žmogui dalykams, vien tik suformuotų ideologinių stereotipų pagrindu.

Pavyzdžiui, Odesoje sudeginami gyvi žmonės. Jie kentėjo ir buvo nužudyti tik todėl, kad turėjo savo įsitikinimus, tačiau … ciniškiems propagandistams jie gi yra koloradai, vatnikai, kaip ir ne žmonės, todėl, pasak liberalios sąžinės, juos galima žudyti. Karas su Rusija yra gerai (!?), kadangi už Tėvynę, kadangi reikia nubausti „agresorę“ Rusiją, nors faktiškai ji niekam negrasina, tačiau to nori Didysis Brolis JAV, už kurio interesus lietuviai privalo mirti?!…

Tapk pancerovu, meluok su užmoju ir be sąžinės, gauk pinigus, jie gi nekvepia, ir tau visiškai nerūpi, kad kažkur tavo melas vardan Vašingtono interesų žudo vaikus, moteris, senelius… Šios aukos toli, o tu, velniui dūšią pardavęs serijinis pancerovas-landsbergistas, geri sau alų ir linksminiesi, daug valgai, saldžiai miegi – pirmyn už kruvinus dolerius ir eurus į absoliutaus dvasinio degradavimo bei vartojimo „rojų“!…

Dauguma padorių žmonių tokių parsidavėlių kalbų nesiklauso ir rašliavų nebeskaito dėl labai paprastos priežasties – perskaityti, perklausyti, peržiūrėti tonas sisteminės žiniasklaidos pranešimų vien tik tam, kad sužinotum 25 metus kasdien kartojamą mantrą „Rusai puola!“, sutikite, varginanti nuobodybė!.. O tiems, kurie vis tiktai ryžtasi perskaityti, dažniausia reakcija į šią pigią proamerikietišką „juodą“ propagandą, kuri visiškai prarado ryšį su realybe ir vadina save, nei daug nei mažai, „analitika“, yra begalinis ir natūralus noras – nusiplauti rankas…

Algirdas DEGUTIS: Per silpna būtų pasakyti, jog Lietuvos „sisteminė“ žiniasklaida ir tokie jos atstovai kaip Pancerovas tendencingai nušviečia krizę Ukrainoje bei tarptautinį politinį Maidano „oranžinės revoliucijos“ kontekstą. Ta krizė nušviečiama kategoriškai ir vienareikšmiškai – kaip Rusijos agresija prieš Ukrainą. Šitoks Ukrainos krizės apibūdinimas yra pamatinė Lietuvos žiniasklaidos prielaida, jos nepajudinama aksioma. Vadovaudamasi šia prielaida oficiozinė žiniasklaida iš principo negali užimti objektyvią, nešališką ar bent skeptišką poziciją Ukrainos įvykių atžvilgiu – ji turi smerkti ir pliekti „agresyviąją“ Rusiją. Tuo ji ir užsiima diena iš dienos, savaitė po savaitės, mėnuo po mėnesio – štai jau keletą metų! Tam ji gauna tvirtą Lietuvos valdžios institucijų ir „dvaro politologų“ palaikymą.

Visuomenei nuolat diegiama oficialioji nuostata: bet kokia informacija apie Ukrainos krizę gali būti tik antirusiška. Prorusiškos informacijos negali būti – prorusiška gali būti tik dezinformacija. Esame tikinami, jog vyksta informacinis karas tarp agresyviosios Rusijos ir taikingojo Vakarų pasaulio. Kadangi Lietuva priklauso Vakarų pasauliui, turime ginti Vakarų pusę besąlygiškai, bet kokiomis priemonėmis. Galioja aksioma: negali būti jokios svarbios tiesos, kuri būtų palanki Rusijai ir nepalanki Vakarams. Todėl bet kokie mėginimai vaizduoti Rusiją kaip neagresyvią, juolab kaip besiginančią pusę Rusijos – Vakarų konflikte turi būti traktuojami kaip prorusiška propaganda, tai yra, kaip melas ir akių dūmimas. Negali būti jokių faktų, liudijančių tokios interpretacijos naudai. Negali būti sąžiningų autorių, abejojančių oficialiąja konflikto traktuote, juolab palaikančių Rusijos pusę tame konflikte. Tokie autoriai turi būti urmu nurašomi, kaip nesąžiningi propagandistai ir smerkiami, kaip sąmoningi ar nesąmoningi Putino tarnai ir Kremliaus agentai.

Kitaip sakant, Lietuvos valdančioji klasė, sąjungoje su „sistemine“ žiniasklaida, užsirakino rusofobijos garde ir išmetė lauk spynos raktą!.. Kodėl? Ieškant atsakymo į šį klausimą reikėtų atkreipti dėmesį į keletą veiksnių.

Pirma, Lietuvos politinis „elitas“, nepaisant partinių skirtumų, yra persunktas liberalizmo ideologijos. Liberalizmo ekspansiją jis suvokia kaip savaiminį gėrį, net kaip šventą reikalą, kuriam priešintis gali tik blogio jėgos. Valdančiųjų „elitas“ nesuvokia arba nenori suvokti, jog neatskiestas liberalizmas yra ciniška kosmopolitinė ideologija, kuriai laimėjus neliktų jokių šventų dalykų, o jų vietą užimtų vien tarptautinės oligarchijos interesai.

Antra, rusofobijos kurstymas bei palaikymas puikiai pasitarnauja vykdant šalyje liberalizmo darbotvarkę: bet kokį priešinimąsi liberalizmo ekspansijai ir šalies desuverenizacijai bei vasalizacijai galima diskredituoti vaizduojant jį kaip talkinimą Rusijos interesams.

Trečia, išorinės grėsmės eskalavimas labai sustiprina valdžios galią savivaliauti šalies vidaus politikoje tos grėsmės atrėmimo dingstimi.

LL: Prisimenant š. m. kovo 19 d. spec. tarnybų, teisėsaugos pareigūnų surengtą išpuolį prieš devynis Lietuvos piliečius (svetainės šauksmas.lt administratorių Jarą Valiukėną, Kazimierą Juraitį, Mildą Bartašiūnaitę ir kt.), jų namuose atliekant kratas, privačių kompiuterių bei mobilių telefonų poėmį – neva „ištyrimui šių asmenų kenkėjiškos veiklos“, kaip reikėtų vertinti tūlo piliečio D.Pancerovo, dirbančio ranka rankon su anoniminiais „analitikais specialistais“ (labai tikėtina, VSD pareigūnais), portale 15 min. Lt rugpjūčio 3 d. pasirodžiusią informacinę ataką? 

Ar nemanote, jog tai tėra įžanginis akordas, po kurio seks kur kas rimtesni Lietuvos Respublikos vardu veikiančių, Raudonajai Daliai besąlygiškai paklūstančių teisėsaugininkų represiniai veiksmai, siekiant įbauginti oficialiai valdžiai nelojalius, prieš karo kurstymo propagandą pasisakančius asmenis?

Jonas KOVALSKIS: 2015-03-18 Rygoje įvyko „progresyvių“ ir, žinoma, proamerikietiškų aktyvistų suvažiavimas, kurį organizavo JAV kontroliuojamo Nacionalinio demokratijos fondo (NED) padalinys Europoje – European Endowment for Democracy (EED) ir Dž. Soroso fondo „Open society“ padalinys Eastern Partnership Civil Society Forum Secretariat (EaP CSF), kurio pagrindinis tikslas buvo „kovoti su Rusijos propaganda“ Rytų partnerystės šalyse. Šiame rusofobų suvažiavime buvo svarstoma idėja, kaip Rytų Europos šalyse sukurti – media erdvės okupacijos būseną. Buvo pateikti receptai, kaip pasiekti vietinių protų kolonizavimo būseną, kokių imtis priemonių, kiek reikės proamerikietiškos propagandos „demokratijai remti“ lėšų.

Lietuvos proamerikietiški aktyvistai suskubo atsižymėti ir protų okupacijos pavyzdžius nedelsiant pateikė gyvai. Buvo ne tik uždrausti alternatyvios informacijos šaltiniai, bet ir Lietuvos valdžios represinės struktūros  įvykdė masinę nepriklausomų protų (M. Bartašiūnaitės, J. Valiukėno, K. Juraičio, G. Grabausko ir kt.) bauginimo, fizinio persekiojimo akciją, kratas, poėmius, pradėjo ikiteisminius tyrimus. Tokių represinių veiksmų pagrindiniai tikslai du: įbauginti laisvus, aktyvius protus skleisti nepriklausomą nuomonę ir atgrasinti pasyvius piliečius nuo savarankiškų, nepriklausomų nuo valdžios, tiesos paieškų, apibrėžti tiesos paieškas oficialios valdžios platinamo melo ribomis.  Iš esmės, tai buvo įsakmus valdžios nurodymas tautai pritarti besąlygiškai jos vykdomai karo su Rusija propagandai, tautinės nesantaikos, rusofobijos kurstymo politikai, nežiūrint į tai, kad tokie reikalavimai viršija valdžios kompetencijos ribas ir akivaizdžiai prieštarauja LR Konstitucijos normoms.

Nenorėčiau sutikti su teiginiu, neva tai buvo įžanginis akordas, kadangi šiam „įžanginiam akordui“ jau ir barzda baigia užaugti! O ir nuskambėjo šis akordas tolimais 1990 metais, kai visas Lietuvos nepriklausomybės turinys buvo sudėtas į aršios rusofobijos ir nacionalizmo formas: buvo uždraustos kairiosios partijos, uždrausta pozityviai atsiliepti apie tarybinį Lietuvos laikotarpį, nurodyta šlovinti 1941 m. Birželio sukilimą ir nekalbėti apie Lietūkio garažus, bei apie Ambrozevičiaus įsakymą įkurti getus, pirmuosius Pabaltijo šalyse, nekalbėti apie LAF‘o ir Impuliavičiaus darbo apsaugos bataliono „žygius“ okupuotose TSRS teritorijose, tarybinių karo belaisvių koncentracijos stovyklose po atviru dangumi, kuriose mirtingumas siekė 90 procentų, neklausinėti, iš kur pokario metais atsirado  net 20 000 civilių lietuvių, kurie rėmė tarybų valdžią, aukų, ir daugybė kitų uždraustų temų, kurios griauna mūsų „dainuojančios revoliucijos“ iliuzijas. Visa nepriklausomos Lietuvos ekonomika buvo grindžiama principu – „Ivano prie vamzdžio neprileisime!..“ bei kažkokia mistine Lietuvos energetine nepriklausomybe nuo Rusijos ir vergiška kolonijine priklausomybe nuo Vakarų bankokratijos. Nenuostabu, kad tokioje viduramžiškos jėzuitiškos neapykantos atmosferoje kitamintis, uždavęs valdantiesiems nepatogų klausimą, buvo nedelsiant teisiamas.

Visa tai yra iš ties labai blogi ženklai, kurie nieko gero laisvai, demokratiškai visuomenei nežada, bet gali vystytis ir jau vystosi pačio niūriausio, totalitarinio scenarijaus nubrėžta kryptimi!..

Algirdas DEGUTIS: Rusofobijai tapus Lietuvos užsienio ir vidaus politikos pagrindu, o daugybei politikų ir žiniasklaidos šulų investavus savo autoritetą į „rusai puola“ isteriją, bet koks bandymas priešintis oficiozinei politinei linijai šios linijos stūmėjų yra suvokiamas kaip grėsmė jų valdžiai ir vaizduojamas kaip šalies saugumo silpninimas. Būtent tokio suvokimo pagrindu jau yra slopinami valdžiai nepatogios informacijos šaltiniai, varžoma žodžio laisvė, bauginami ir suiminėjami disidentai. Taip Lietuvoje faktiškai yra kuriamas rėžimas, pasižymintis tipiniais tironijos bruožais. Mosuodamas rusofobijos vėzdu liberalusis Lietuvos „elitas“ stumia šalį atgal į politinės tironijos laikus. Menka paguoda, jog šįkart mums gresia jau ne komunizmo, o liberalizmo tironija!..

nuotr, profesorius Algirdas Degutis

Ar Lietuvoje įsitvirtins liberalizmo tironija? Atsakymas į šį klausimą priklausys nuo to, ar mūsų valstybėje yra pakankamai drąsių žmonių, drįstančių naudotis savo protu ir viešai reikšti kritinę nuomonę. Jeigu tokia kritinė atstojamoji jėga nesusiformuos, Lietuvos laukia liūdnas likimas. Susikūrusi priešą Rytuose ir neįgijusi tikrų draugų Vakaruose, savo kompradorinio politinio „elito“ šalis bus paversta kosmopolitinės oligarchijos valda, tos oligarchijos karinės ekspansijos į Rytus placdarmu arba net karo mūšių lauku!..

LL: Kaip į oficialios valdžios sankcionuotas žmonių įbauginimo akcijas turėtų reguoti blaiviai mąstanti visuomenės dalis laisvoje, demokratiškoje šalyje? Ir kaip į tai reaguojama „liberalizmo ir rusofobijos gniaužtuose“ (pasak prof. A.Degučio), ES bei NATO aljansui priklausančioje Lietuvoje? Ar apskritai dar įmanoma pasipriešinti kitaminčių persekiojimui, jeigu karo propagandos įbauginti, nuolat dezinformuojami, politika ir valdžia nusivylę tautiečiai yra išskaidyti, aktyvesni jau emigravo arba ruošiasi palikti šalį?

Jonas KOVALSKIS: Visuomenės abejingumas bei apolitiškumas visada atveda į valdžią niekšus! Todėl ir kovo 19 d. bauginimo akcija, esu tikras, Lietuvos valdžia tikrai neapsiribos, jeigu sąmoningesni, geriau informuoti, pilietiški tautiečiai tam nepasipriešins!.. O tiems, kurie patriotinio kvaitulio apimti piktdžiugiškai trina rankas, abejingai stebėdami kitaminčių persekiojimą Lietuvoje, galėčiau priminti Niurnbergo tribunolo protokoluose užfiksuotą vieno vokiečio, išgyvenusio nacių koncentracijos stovyklų košmarą, mintį – „Kai naciai atėjo komunistų, aš tylėjau – aš gi ne komunistas. Kai atėjo žydų, aš tylėjau – aš gi ne žydas. Kai atėjo profsąjungų veikėjų, aš tylėjau – aš gi ne profsąjungietis. Kai atėjo manęs, niekas negalėjo manęs užtarti – visi jau buvo išvežti!..“.

LAISVĖ absoliuti kategorija – ji arba yra, arba jos apskritai nėra. Bet koks laisvės ribojimas – tai jos buvimo neigimas. Žodžio laisvė, nuomonių pliuralizmas, universalios teisės, taikomos vienodai, lygiai visiems piliečiams, būtinas demokratinės visuomenės atributas, jos brandos ir išsivystymo matas. Bet koks išskirtinių teisių suteikimas vieniems yra tokių pat teisių apribojimas kitiems, kuris sąlygoja kvalitatyvinio populizmo atsiradimą, kai visuomenėje susikuria tam tikra grupė „geresnių“ už kitus, „lygesnių už lygius“, kuri nusprendžia, ką turi galvoti, kalbėti ir daryti likusieji tautiečiai, nors tam jie ir nepritaria.

Tai jau tiesioginis Umberto Eko aprašyto fašizmo bruožas, visuomenės degradavimo į totalitarizmą požymis. Totalitarinė valdžia visais įmanomais būdais siekia stiprinti savo galias ir skaldyti visuomenę įvairiais pagrindais bei lygiais – turtine nelygybe, socialine atskirtimi, ideologiniais prieštaravimais ir pan., į mažesnius socialinius vienetus, kadangi atskiro individo, smulkios grupės asmenų teisės yra lengviau pažeidžiamos bei ignoruojamos.

Nežaboto valdžios piktnaudžiavimo savo galiomis atvejais pilietinei visuomenei tėra vienintelis kelias – vienytis ir gintis! Ar tai įmanoma totalinio smegenų plovimo ir valdžios psichologinio teroro sąlygomis? Neabejoju, tikrai galima ir netgi būtina!..

Algirdas DEGUTIS: Buvęs Čekijos prezidentas Vaclavas Klausas pernai tiesiai šviesiai pareiškė, jog „Maidano revoliucija“ Ukrainoje buvo Vakarų sukurstytas valdžios perversmas. Ar kas nors iš Lietuvos žymesnių politikų drįstų pareikšti ką nors panašaus? Šis klausimas grynai retorinis, – ir tai liudija, į kokią gilią politinio konformizmo duobę mes jau esame įstumti. Sunku bus iš jos išlipti, ypač tiems, kuriems taip knieti paaukoti Lietuvą Rusijos sutriuškinimo ar pažeminimo reikalui!..

Tačiau lipti iš šitos duobės mums būtina – kitaip būsime sugniuždyti ir sunaikinti kaip politinė tauta, kaip politinis vienetas pasaulyje!.. Minimumas, kurį kiekvienas gali padaryti, – nustoti kliautis „sisteminės“ žiniasklaidos sąžiningumu bei objektyvumu. Praradusi tautiečių pasitikėjimą oficiozinė žiniasklaida praras savo nuodingo poveikio galią. Atsiras erdvės alternatyvioms pasaulinių politinių įvykių interpretacijoms bei alternatyvioms šalies užsienio bei vidaus politikos strategijoms. Atsiras ir galimybė dabartinį vasalinį, kompradorinį Lietuvos politinį „elitą“ pakeisti tikru Lietuvos politiniu elitu.

LL: Kaip žinia, vykdant teisinį persekiojimą prieš kitaminčius, blaiviai mąstančius, visapusiškai informuotus, geopolitika besidominčius piliečius, drįstančius viešai pareikšti savo nuomonę, teisėsaugos pareigūnai neretai siekia išsiaiškinti – kas juos finansuoja? Dažniausia tokiais atvejais siekiama atrasti bent menkiausių sąsajų su „teroristine valstybe“ Rusija, Kremliumi, Putinu, ir jeigu, ne duok Dieve, tyrėjams tai pavykta „įrodyti“, tada sukurpta baudžiamoji byla keliauja į teismą?!.. 

Kita vertus, kodėl LT teisėsaugos pareigūnams absoliučiai nerūpi, iš kokių finansinių šaltinių ir kas konkrečiai finansuoja landsbergizmo apologetus kriminalizuotoje valdžioje, ciniškiausius propagandistus pancerovus, garbačiauskaites, černiauskus, valatkas, miliūtes, jakilaičius? Galima pagalvoti, jog būtent tokiems sisteminės žiniasklaidos ruporams ir „analitikams“ a priori priskiriamas valdžios sankcionuoto „teisingumo“ monopolis, kai tuo tarpu šiam absurdui oponuojantys piliečiai įvardijami, kaip keliantys grėsmę Lietuvos valstybei,  apšaukiami „Kremliaus agentais“, „Putino draugais“?..

Jonas KOVALSKIS: Psichologijoje šis reiškinys vadinamas projekcija, kai asmuo visas savo psichikos savybes, dažniausiai neigiamas, perkelia ant kitų asmenų ir galvoja, kad jie elgiasi tokiu pačiu būdu, kaip ir jis pats pasielgtų. Liberalūs „demokratai“ paprastai neina dirbti, jie eina užsidirbti, todėl darbas be užmokesčio jiems yra neįsivaizduojamas blogis. Liberalūs „patriotai“, prieš pradėdami savo iniciatyvas, visada pasirūpina finansavimu – iš vargano valstybės biudžeto, JAV visai „nevalstybinių“ fondų arba šiaip iš lengvatikių tautiečių kišenės. Jiems labai sunku suvokti, kad Lietuvoje dar yra ir garbingų žmonių, kuriems oficialios propagandos melas, rusofobija, militaristinė psichozė jau tapo nepakeliami, kurie aukoja savo žinias, įgūdžius, laiką, rizikuoja savo karjera, aukoja gyvenimo kokybę visiškai nemokamai, vien tik tam, kad galėtų pasiekti tai, ką valdžia pagal LT Konstituciją privalo užtikrinti žmonėms visais įmanomais būdais – kalbėti tai, ką galvoja, laisvai rinkti ir gauti informaciją, turėti savo atskirą nuomonę bet kuriuo socialiai reikšmingu klausimu ir laisvai ją reikšti.

Lietuvoje susidarė tiesiog neįtikėtina situacija – valdžia finansuoja „lygesnių už lygius“ grupelę vikruolių, kurie daro kliūtis kitiems bendrapiliečiams apginti konstitucinę vertybę, pasiekti teigiamą viešą interesą. Maža to, tokių analitikų įžvalgų virtuvėje visada šmėžuoja mano paminėtų Vakarų fondų ausys ir finansai. Tokia situacija – kai viena „patriotinė“ pusė mielai naudojasi biudžeto ir Vakarų fondų pinigais, o kitai visuomenės daliai identiška situacija įvardijama kaip valstybės išdavimas, yra nepriimtina ir niekaip nesiderina su viešai deklaruojamais teisėtumo, įstatymo viršenybės, asmenų lygybės prieš įstatymą, pagarbos ir net padorumo principais!..

Čia ir vėl turime Umberto Eko aprašytą fašizmo požymį – Ein Volk, ein Reich, ein Führer (viena tauta, vienas reichas, vienas vadas). Nemalonu, žinote, 21-me amžiuje galvoti, kad viskas, kas gražiai atrodo, tėra tik preliudija į buvusią ideologinę katastrofą.

Vis tiktai mane džiugina, kad drąsių, pilietiškai aktyvių, blaiviai protaujančių žmonių Lietuvoje pastaruoju metu ženkliai daugėja, tad valdžios sankcionuotas informacinis teroras, periodiškai peraugantis į valdžios represinių struktūrų terorą, darosi mažiau efektyvus. Tai teikia vilčių ir optimizmo, nors situaciją šalyje iš esmės pakeisti be dviejų būtinų tam sąlygų – rimtos politinės organizacijos ir finansų – bus be galo sunku, kadangi tokiais atvejais žmonių savaimingo telkimosi tikėtis neverta!..

Oficialioji Lietuvos valdžia, besąlygiškai paklūstanti, tarnaujanti Briuseliui ir Vašingtonui, paprastiems žmonėms tikrai nepadės, todėl ir aiškintis, už kokius pinigus gieda propagandos meistrai, kad karas yra nuostabus dalykas, o tiesos monopolis priklauso tiktai prolandsberginiams „patriotams“, ir vėl teks aiškintis mums patiems, bauginamiems, valdžios persekiojamiems piliečiams, deja.

Algirdas DEGUTIS: Dažni kaltinimai, jog oficialiosios rusofobijos kritikai neva „dirba Maskvai už pinigus“, išduoda pačių kaltintojų pozicijos silpnumą. Atmesdami net galimybę atvirai svarstyti kritikų argumentus, kaltintojai griebiasi argumentų ad hominem. Tokiais argumentais siekiama oponentą kaip nors diskredituoti, nesigilinant į ginčijamo reikalo esmę. Tiesą sakant, beveik visa rusofobinė isterija yra grindžiama insinuacijomis ad hominem. O jeigu kalbame apie pinigus, tai pinigai, kuriais yra kurstoma rusofobija, yra nepalyginamai didesni už pinigus, kuriais subsidijuojama rusofilija. Todėl liberalams, kurie vadovaujasi pelno principu, rusofobija yra nepalyginamai pelningesnė (ir saugesnė) už rusofiliją.

LL: Portalas www.ekspertai.eu (jam būdingu lakonišku stiliumi) rugpjūčio 4 d. informavo visuomenę: „Reaguodamas į viešojoje erdvėje paskelbtą Dovydo Pancerovo informaciją, signataras Zigmas Vaišvila kreipėsi į Generalinę prokuratūrą“.

„Pagal šio viešai paskelbto straipsnio informaciją yra šių galimai nusikalstamų veikų požymiai – LR BK 118 str. (padėjimas kitai valstybei veikti prieš Lietuvos Respubliką – jos konstitucinę santvarką, suverenitetą, teritorijos vientisumą, gynybos ar ekonomikos galią), 121 str. (antikonstitucinių grupių ar organizacijų kūrimas ir veikla, siekiant neteisėtu būdu pakeisti Lietuvos valstybės konstitucinę santvarką, kėsintis į jos nepriklausomybę, pažeisti teritorijos vientisumą, arba dalyvavimas tokių organizacijų ar grupių veikloje), 122 str. (vieši raginimai smurtu pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą – pakeisti jos konstitucinę santvarką, nuversti teisėtą valdžią, kėsintis į jos nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą, šiems tikslams kurti ginkluotas grupes arba daryti kitus šiame skyriuje numatytus nusikaltimus, kuriais kėsinamasi į Lietuvos valstybę)“, – sakoma Z.Vaišvilos pranešime prokurorams.

Žvelgiant grynai teisiniu aspektu, kaip šį Z. Vaišvilos kreipimąsi į Gen. prokuratūrą  reikėtų vertinti? Jūsų nuomone, ar tokia nuosaiki, santūri signataro bei portalo ekspertai.eu pozicija šiuo atveju yra pakankama?..

Algirdas DEGUTIS: Nesuprantu, ką šiuo kreipimusi signataras Zigmas Vaišvila sako prokurorams – siūlo pradėti teisinį persekiojimą?!..

Jonas KOVALSKIS: Teisinėje demokratinėje pilietinėje visuomenėje, kur yra nusistovėjusi aiški įstatymo ginamų vertybių sistema, kurios centrinė vertybė – piliečio, asmens teisės ir laisvės, o valstybės tikslas – jas maksimaliai apsaugoti ir užtikrinti, toks pareiškimas galėtų būti vertinamas tik vienu būdu – kaip nevykęs pokštas. Tyrimo pradėjimas būtų galimas tik esant pakankamai pagrindo dėl tokio nusikaltimo sudėties buvimo. Žurnalisto fantazijos iki gyvo kaulo įkyrėjusios rusofobijos tema galėtų būti nebent psichiatrijos specialistų susidomėjimo objektu, ne daugiau, iš ties demokratinėje visuomenėje. Tačiau!.. Informacinio karo ir militaristinės psichozės metu visos oficialios valdžios – informacinio karo agresorės struktūros mobilizuojasi tam, kad priverstų visuomenę patikėti neįtikėtinais dalykais, aktualizuoja senus stereotipus bei intensyviai juos kartoja. Tokiu būdu Lietuvoje sukuriama ypatingo nepakantumo kitaminčiams atmosfera, siekiant priversti sociumo narius priimti savo valia sau absoliučiai nenaudingus, valdžios-agresorės primestus sprendimus. Šiuo konkrečiu atveju – neapkęsti „teroristinės valstybės“ Rusijos bei militarizuoti viešąją nuomonę.

Dabar, įsivaizduokite, Zigmo Vaišvilos pareiškimas pateko pas pareigūną, kuris 25 metus buvo auginamas rusofobijos atmosferoje, jam žodžiai „Rusija“, „Putinas“ jau savaime asocijuojasi su grėsme, pavojumi, pasikėsinimu. Todėl juos ištaręs žmogus jam potencialus nusikaltėlis. Pareigūno karjera visada priklausė ir priklauso nuo pastangų bet kokia kaina pagrįsti, žūt būt, įrodyti nusikaltimo sudėtį, o ne objektyviai teisiškai įvertinti, visas svarbias bylas teisingai išspręsti – tiek įrodančias veikos buvimą, tiek ir ją paneigiančias, aplinkybes. Taigi, rusofobas pareigūnas imasi darbo, jis protingas, mat teisės fakultetą baigti reikia turėti proto, jis liberalus, tad gali savęs nevaržyti etikos rėmais. Ir kas tada? Ar dar jums linksma? Vienintelė Europoje prezidento Rolando Pakso APKALTOS – valstybinio perversmo byla, arba „frontininko“ Algirdo Paleckio nuteisimo istorija iš tikrųjų nebuvo nei linksmos, nei teisingos. Lygiai taip, buvusios Seimo narės Neringos Venckienės epopėja bei išvykimas iš Lietuvos, jos nusenusių tėvų ir vadinamoje pedofilijos istorijoje pareiškusių savo pilietinę poziciją persekiojimo cinizmas jau virto teisine katastrofa.

Remdamasis teisininko darbo patirtimi galiu drąsiai teigti: mūsų teisėsauga yra siaubingos girnos, kurios su ypatingu pasitenkinimu mala romantikus, idealistus ar šiaip naivuolius, galvojančius, jeigu jie elgsis pagal įstatymą, tai bus saugūs. Na, o signatarui Z.Vaišvilai nuoširdžiai linkiu, kad jis nesusilauktų Generalinės prokuratūros atsakomosios reakcijos – „pokšto“, kuris iki valstybės išdavimo gal ir netrauks, tačiau dėl melagingo pranešimo apie nusikaltimą sudėtį išradingesnis prokuroras lengvai sukurptų!..

LL: Prieš valdžiažmogių neribotą savivalę, nebaudžiamumą ir totalitarizmą pasisakanti palyginti negausi ir išsiskaidžiusi opozicija kažin ar gali kelti rimtesnį pavojų korupcinei MELO SISTEMAI? Nesunku numatyti, kur link tokiu atveju ritasi „demokratiškoji“ Lietuva? Kokio „teisingumo“ arba kokių baudžiamųjų akcijų netolimoj ateity tautiečiai gali tikėtis liberalizmo, rusofobijos, landsbergizmo ideologijos pavergtoje, sąrašinių parlamentarų – socialliberalkonservatorių užvaldytoje valstybėje?..

Jonas KOVALSKIS: Matyt, esu nepataisomas optimistas, todėl šventai tikiu, kad sisteminės propagandos neįtikėtinai sustiprėjęs isteriškas klyksmas – „Rusai puola!” parodo Lietuvos totalitarinių, reakcingų jėgų bei oficialios valdžios, praradusios žmonių pasitikėjimą, silpnumo požymius. Kitaip sakant, dabar matome „melo sistemos” agonijos pabaigos pradžią. Valdžiažmogiai, negalėdami  parodyti liberalios ideologijos,  laisvos rinkos ir liberalios demokratijos nei vieno pozityvaus rezultato, didina propagandinį spaudimą gyventojų viešajai nuomonei, intensyvina smegenų plovimą. Kita vertus, bundanti visuomenė jau išmoko atskirti valdžiažmogių savanaudiškus darbus bei jų tuščius žodžius nuo to, kas iš tikrųjų yra naudinga Lietuvos valstybei ir žmonėms.

Pilietiškų, dorų, garbingų, išsilavinusių žmonių, atsparių valdžios struktūrų melui ir terorui, vis daugiau, jie pakankamai gerai orientuojasi informacinėje erdvėje, yra laisvi ir nepriklausomi, dėl savo ateities pasiryžę ryžtingai kovoti. Manau, netolimoj ateityje tokie žmonės aiškiai suvoks Tautos bendrumo ir vienybės svarbą. Šiuo rūsčiu Lietuvai laikotarpiu tautiečių vienijimasis – kur kas svarbesnė bei aktualesnė vertybė, nei pavienių individų požiūrių skirtumai. Šiandien Lietuvos žmonėms tiesiog privalu atsitokėti ir vienytis bendram tikslui – kito pasirinkimo paprasčiausiai nėra!..

Algirdas DEGUTIS: „Išties, atsidūrusi liberalizmo ir rusofobijos gniaužtuose Lietuva yra nepavydėtinoje padėtyje. Liūdina dar ir tai, kad panašiuose gniaužtuose yra atsidūrusios kaimyninės šalys – Lenkija ir Latvija. Vis dėlto, tam tikrų vilčių teikia tokių šalių kaip Vengrija pavyzdys. Vengrai sugebėjo mobilizuotis ir pasipriešinti savo šalies vasalizacijai. Vilčių taip pat teikia Vokietija bei Prancūzija, kur pastebimai auga priešinimasis JAV ir tarptautinės oligarchijos diktatui. Tačiau galiausiai Lietuvos ateitis priklausys nuo mūsų pačių. Tik tuo atveju, jeigu rasime savyje pilietiškumo galių bei ryžto atstatyti mūsų šalies nepriklausomybę, būsime jos verti!..

– Dėkoju už pokalbį.

 

Kubos medikai Italijoje
Laisvės sala Kuba į Italiją atsiuntė 25 aukščiausios klasės medikus ir 10 tonų vaistų, tame tarpe interferoną Alfa-2B

Viešoje erdvėje šiuo metu siautėja panika, kurią sukėlė nematomas koronavirusas. Jis jau smogė pasaulio ekonomikai tokį smūgį, kurį ekspertai lygina su II Pasaulinio karo sukelta krize. Šalys uždaro savo sienas, šalių viduje įvedamas karantinas, žmonės uždaromi savo namuose, atšaukiami visi masiniai renginiai. Europos Sąjunga nuo koronaviruso subyrėjo į atskiras ir labai nedraugiškas kaimynių atžvilgiu šalis, kurios nieko nenori girdėti apie savitarpio pagalbą ir solidarumą. Į labiausiai koronaviruso pažeistą Italiją atskrido komunistinės Kinijos pagalbos desantas ir Kubos medikai, garsėjantys kaip geriausi medicinos specialistai pasaulyje. Taip taip, į kapitalistinę “civilizuotą” Italiją padėti įveikti pandemijos grėsmę atvyko komunistinė Kuba, ta pati, kurią visas tas “civilizuotas” Vakarų pasaulis visais įmanomais būdais bandė pasmaugti paskutinį pusę amžiaus, ir atvyko tada, kai visas “civilizuotas” pasaulis atsuko savo sąjungininkei Italijai nugarą.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „корoнавирус италия“
Situacija su koronovirusu yra rimta tiek, kad net jau išryškėjo ne tik panika valstybių santykių lygyje, bet ir Vakarų pasauliui organiškai būdingas savanaudiškumas. JAV karo nusikaltėliai dėl koronaviruso grėsmės net sustabdė savo galvažudžių perdislokavimą į NATO karinius manevrus “Europos okupantas-2020”, kuriais jie dar kartą bando išprovokuoti branduoliniam karui taikią Rusiją. Štai tokia mažyčio viruso galia, kuri išgasdino net NATO karo nusikaltėlių gaują!.
Šiuo postu nesiekiama įnešti savo mažytį indėlį į visuotinį panikos chorą, tai yra tiesiog bandymas suvokti ir trumpai paaiškinti situacijos, susijusios su naujuoju koronavirusu COVID-19, svarbą. Labai dažnai komentaruose galima perskaityti tokias bravūriškas pastabas, kaip „Po velnių, koronavirusas, kiek žmonių miršta nuo gripo!“ arba “Visa tai yra pasaulinis sąmokslas sukelti krizę, sumažinti žmonių populiaciją Žemėje!”. Tačiau verta atidžiau pažiūrėti į solidžių organizacijų pateikiamus skaičius ir faktus.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „корoнавирус ВОЗ“

Kasmet sezoniniu gripu pasaulyje užsikrečia nuo 500 milijonų iki 1 milijardo žmonių, daugelis užsikrečia pakartotinai, nes gripo virusas nuolat mutuoja. Pasaulinės Sveikatos Organizacijos (PSO) duomenimis, kasmet nuo gripo miršta apie 650 tūkst. žmonių. Šiuo metu, PSO duomenimis, pasaulyje jau užsikrėte naujuosu koronavirusu 184679 žmonės, 82008 pasveiko, 7 211 žmonės mirė. Kai kam jau gali kilti mintis, kad, lyginant su bendru gyventojų skaičiumis, koronaviruso grėsmė santykinai nėra jau tokia baisi. Tačiau realią situaciją objektyviau atspindi ne absoliutūs skaičiai, o santykiniai. Atlikę nesudėtingus matematinius skaičiavimus, matome, kad mirtingumas (mirusiųjų ir pasveikusių santykis) dėl sezoninio gripo yra nuo 0,13 iki 0,07%, jeigu skaičiuosime nuo 500 milijonų arba nuo 1 milijardo užsikrėtusių. Tuo metu mirtingumas nuo COVID-19 yra 9,07%. Ir tai yra nuo 70 iki 130 kartų daugiau, jeigu lyginti su sezoniniu gripu.

Jeigu, sakykime, naujuoju koronavirusus būtų užsikrėtę tiek žmonių, kiek užsikrečia sezoniniu gripu, nuo jo mirtų apie … 20 milijonų žmonių. Žinoma, tai dar nėra tokia pandemija, kaip liūdnai pagarsėjusi 20 amžiaus pradžios „ispaniško” gripo pandemija, tačiau situacija būtų artima katastrofai. Daugelis daro loginę klaidą, manydami, kad tų drastiškų priemonių, kurių ėmėsi viso pasaulio vyriausybės , tame tarpe ir Skvernelis su Veryga, nereikia, nes palyginti mažas užsikrėtusių ir mirusiųjų nuo COVID-19 skaičius, rodo, kad koronavirusas nėra toks pavojingas. Tačiau būtina pažymėti, kad mažas susirgusių skaičius kaip tik ir yra pozityvus rezultatas tų drakoniškų priemonių, kurių buvo imtasi pasaulyje ir pirmiausia Kinijoje. Susirgusių ir mirusių skaičius palyginti mažas ne todėl, kad virusas nepavojingas, bet todėl, kad yra aktyviai užkertamas kelias jo plitimui. Tačiau, nežiūrint į visas gigantiškas pastangas, COVID-19 yra žymiai pavojingesnis, nei įprastas gripas.

Kodėl naująjį koronavirusą medikai vertina kaip itin pavojingą susirgimą?
Yra keletas priežasčių, dėl kurių pasaulio sveikatos organizacijos ir specialistai šį virusą kvalifikavo kaip itin pavojingą:
1. Labai aukštas mirtingumo procentas lyginant su sezoniniu gripu;
2. Nėra vakcinos nuo COVID-19, tai reiškia, kad neįmanoma šios ligos profilaktika. Kai kurios šalys (Kinija, Rusija, Kuba ir kitos) skyrė daug resursų, kad būtų sukurta tokia vakcina, Rusija žada ją sukurti po 6 mėnesių, tačiau kol kas gydomos tik šalutinės koronaviruso sukeltos komplikacijos, o ne pats susirigimas;
3. Labai aukštas užkrečiamumas. Virusas sparčiai plinta visame pasaulyje;
4. Labai ilgas ligos inkubacinis periodas. Kinijos medikai nustatė, kad koronaviruso inkubacinis periodas gali trukti nuo 28 iki 37 dienų. Palyginimui, gripo atveju jis trunka 1–3 dienas. Nesunku yra įsivaizduoti, kokiam skaičiui žmonių per šį laikotarpį gali perduoti virusą vienas užsikrėtęs koronavirusų asmuo, kuris net neįtaria apie savo susirgimą.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „корoнавирус ВОЗ“

Todėl koronaviruso atveju itin svarbu ligos profilaktikos taisykles ir nuolat jų laikytis:
1. Sutrumpinkite savo išvykų laiką arba, esant galimybei, apskritai venkite masinio susibūrimo vietų. Stenkitės vengti kontakto su kitais asmenimis ir išlaikykite bent 1 metro atstumą;
2. Kosėdami ar čiaudėdami alkūne arba nosine uždenkite burną ir nosį;
3. Grįžę namo bent 20 sekundžių plaukite rankas su muilu;
4. Reguliariai valykite antiseptinėmis servetėlėmis arba kitomis dezinfekavimo priemonėmis daiktus, kuriuos nuolat liečiate – telefonus, planšetes, fotoaparatus, buitinių prietaisų nuotolinio valdymo pultelius, durų ir langų rankenas, klaviatūras, kompiuterio pelyte ir kt .;
5. Nuolat atlikite šlapią patalpų valymą, vėdinkite patalpas;
6. Venkite liesti burnos, nosies, akių gleivines;
7. Venkite rankų paspaudimų;
8. Jei įtariate COVID-19 simptomus, neikite iš namų, užsidėkite medicininę kaukę ir paskambinkite sveikatos priežiūros įstaigai.

Daugiau aktualios informacijos apie naująjį koronavirusą, prevencines priemones, simptomus, statistinius duomenis galima rasti oficialiuose šaltiniuose. Patartina labiau pasitikėti oficialiais šaltiniai, o ne pasikliauti įvairių “ekspertų”, blogerių abejotinais vaizdo įrašais, tradicinės liaudies medicinos gydytojais, socialinių tinklų “specialistų”, žinančių “tiesą”persiunčiamomis žinutėmis.
Šiais laikais informacinė higiena yra ne mažiau svarbi profilaktikos priemonė nei įprastinė higiena.

Rekomenduojami šaltiniai:
PSO: https://www.who.int/emergencies/diseases/novel-coronavirus-2019 (visomis JTO oficialiomis kalbomis)

PSO kasdieninės ataskaitos anglų kalba PDF:

https://www.who.int/emergencies/diseases/novel-coronavirus-2019/situation-reports

Informacija apie COVID-19 iš Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro (anglų kalba):

https://www.ecdc.europa.eu/en/novel-coronavirus-china

Naujausia Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro informacija apie viruso plitimą (anglų kalba):
https://www.ecdc.europa.eu/en/geographical-distribution-2019-ncov-cases

Kinijos Ligų kontrolės ir prevencijos centro kassavaitinės ataskaitos:
http://weekly.chinacdc.cn/news/publications.htm

Rusijos sveikatos apsaugos ir socialinės plėtros ministerija:
https://www.rosminzdrav.ru/ministry/covid19

Rusijos Federacijos vartotojų teisių gynimo ir žmogaus gerovės priežiūros federalinė tarnyba „Rospotrebnadzor“:
https://www.rospotrebnadzor.ru/about/info/news_time/news_details.php?ELEMENT_ID=13566

Negalima koronaviruso COVID-19 pandemiją vertinti lengvabūdiškai, kaip kažkokią nereikšmingą smulkmeną. Liga yra žymiai klastingesnė, nei atrodo. Be abejo, žmonija, geriausi Rusijos, Kinijos, Kubos mokslininkai suras priešnuodį koronavirusui, sukurs efektyvią vakciną ir žmonija išmoks kovoti su šia liga. O kol kas atsiplaiduoti nereikėtų.

Mūsų žmogus Berlyne Sara Vagenknecht, JAV kolonijos Vokietijos bundestago deputatė, Vokietijos Kairiųjų partijos lyderė apie JAV-NATO karo nusikaltėlių gaujos tarptautinį nusikaltimą Sirijoje. Schema labai tipiška Vakarų karo nusikaltėlių, piratų, konkistadorų mentalitetui. Kai kils noras balsuoti už JAV 5 kolonos veikėjus – konservus, liberastus, socdemus, nacionalistus, šaulius, fašistus – bei jų klonus visokius susivienijimus, santalkas, sąrašus ir panašius rusofobinius nykštukus, šią Vakarų kolonijinę schemą visada reikia prisiminti.
Pradžioje JAV-NATO kolonizatoriai surengia šalyje spalvotą revoliuciją (maidaną, sąjūdį, pavasarį, rudenį) ir nuverčia teisėtą valdžią vietinių banderlogų rankomis. Į valdžią pastato labiausiai degradavusius vietinės tautos veikėjus su viena būtina sąlyga – šitie JAV 5-koloniai bus valdžioje iki to momento, kol liokajiškai vykdys Vakarų nusikaltėlių įsakymus ir pardavinės Vakarų kolonizatoriams savo tautos, valstybės gyvybinius interesus, resursus. Tai jau įvyko beveik visose buvusiose tarybinėse respublikose, kur valdžioje esantys buržuaziniai nacionalistai tiesiog vykdo savo šalių totalinį naikinimą.


Sirijoje JAV-NATO nusikaltėlių gauja (JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija, Vokietija, Turkija, Izraelis ir keletas mažesnių satelitų) 2011 metais pabandė Sirijoje įvykdyti sąjūdį, užvežė visą būrį samdinių-islamistų, spalvotų revoliucijų aktyvistų ir, po sėkmingo Libijos sunaikinimo ir Kadafio nužudymo, sugalvojo tą patį padaryti Sirijoje. Sirijos teisėta vyriausybė, prezidentas Bašaras al Asadas , ištikima Sirijos kariuomenė JAV-NATO karo nusikaltėlių gaujai pasipriešino, taikus sąjūdis-perversmas nepavyko. Tada JAV-NATO karo nusikaltėlių gauja perėjo prie karinės agresijos prieš Siriją varianto – užvežė JAV išaugintą Al Kaidą, islamo teroristus, juos apginklavo, apmokė, sumokėjo ir paleido žudyti Sirijos liaudį. Tuo pačiu metu JAV-NATO nusikaltėlių gauja įvedė sankcijas neva prieš “diktatorių” Asadą, tačiau iš tiesų prieš Sirijos liaudį. Maža to, JAV-NATO žudikai pavogė Sirijos liaudies pinigus ,laikomus Vakarų piratų bankuose. Tačiau ir tai ne viskas. JAV-NATO kolonizatoriai užgrobė Sirijos naftos ir dujų telkinius, pagrindinius Sirijos pajamų šaltinius, ir ėmė nei trupučio nesivaržydami, vogti Sirijos tautos turtą. Šalyje po tokių JAV-NATO tarptautinių nusikaltimų prieš Siriją, žinoma, kilo humanitarinė katastrofa, atsirado milijonai pabėgėlių, kurie nuo karo baisumu bandė slėptis kaimyninėse šalyse. Turkijoje, kurią valdo su visomis pasaulio šalimis susiriejęs ligonis Erdoganas, pabėgeliai iš Sirijos gyvena itin baisiomis sąlygomis, todėl bando patekti į Europą. Erdoganas šiuos nelaimėlius pabėgėlius nuolat išnaudoja savo savanaudiškiems tikslams pasiekti – reikalauja iš ES kuo daugiau pinigų, kitaip grasina paleisti juos į ES.

JAV, ES, Izraelis ir toliau sau vagia Sirijos naftą, ir spjauna į visas tarptautines normas, siaubia šalį. Ir tuo pačiu metu Vakarai dėl visų nelaimių kaltina savo įvykdyto tarptautinio nusikaltimo auką – Siriją, Bašarą al Asadą, meluoja visam pasauliui apie Sirijos “režimo” nusikaltimus ir įvedinėja karo nualintai šaliai naujas sankcijas. Ir visa tai veidmainiai Vakaruose pristato kaip labai naudingą Sirijos tautai darbą. Vakarų piratai jiezuitiškai varto akis ir sako – taip , mes žudome Sirijos civilius gyventojus, karius, taip mes vagiame Sirijos turtą, naftą, dujas, taip mes finansuojame islamo teroristus siautėjančius Sirijoje, taip, mes įvedėme daugybę neteisėtų sankcijų prieš Asado “režimą”, bet iš tiesų sankcijos yra adresuotos Sirijos tautai, taip pagaliau Vakarai yra išsigimę ir plėšrūs nužmogėję niekšai, tačiau – visa tai Sirijos labui, Sirijos žmonių labui, viskas vardan demokratijos, žmogaus teisių gynybos, ir apskritai – visi Vakarų patys baisiausi nusikaltimai žmoniškumui yra gėris Sirijos ir viso pasaulio žmonėms. Jeigu ne Rusija, tai JAV-NATO žudikai jau seniai būtų visus padarę laimingais, ta prasme arba vergais, arbai negyvais, tačiau liberaliai demokratiškais.
Apie padėtį Sirijojei mūsų žmogus Berlyne Sara Vagenknecht.
Kai klausysite eilinio euroatlantinio integratoriaus, prisiminkite, kaip Vakarų tarptautiniai nusikaltėliai gamina “demokratijas” ir “laisves”.

Delfį ignoruoju, kaip itin žemos moralės neįtikėtinai intensyvios dezinformacijos ruporą. Tačiau…
Kai buvęs CŽV struktūrų, melo ir dezinformacijos ruporų, JAV neokolonijinės ekspansijos nešvarių įrankių, radijų “(Ne) Laisvė)”, “(Ne)Laisvės balsas”, “Amerikos (nusikaltėlių) balsas “korespondentas”, etatinis CŽV šnipų darbuotojas Kęstutis Girniusm ima kalbėti tiesą, sutikite – tai neįtikėtina!!! Kažkas darosi JAV kolonijoje-Nato poligone Lietuvoje?!! Sakyti tiesą JAV melo, totalinės Vakarų dezinformacijos sukurtos visuotinės beprotybės laikais yra ekstremizmas. O K,Girniui tai dar ir ištikimybės JAV neokonams priesaikos sulaužymas, tarnybinis nusikaltimas, mano akyse susižavėjimo ir pagarbos vertas pilietinės drasos aktas.
Viena yra, kai apie landsberginės chuntos korupciją, represijas kalbame mes, tai patiriantys kasdien jau 30 metų. Ir visai kita, kai  kalba chuntos žurnalistas, gerai apmokamas sisteminis propagandistas Kęstutis Girnius apie Lietuvos korumpuotos Temidės susidorojimą su Algirdu Paleckiu – kažkokia pornografija, o ne teisingumas!!! Mes tai žinome, matome kasdien. Malonu, kad ir jūs tai pagaliau, po 30 metų pastebėjote.

Kęstutis Girnius. Tyčiojimasis iš teisingumo

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/kestutis-girnius-tyciojimasis-is-teisingumo.d?id=83665765

 
Kęstutis Girnius, VU TSPMI politologas,
www.DELFI.lt
2020 m. kovo 2 d. 10:12 
Graikų mitologijoje teisingumo deivė Temidė yra vaizduojama su raiščiu ant akių – bešališkumo simbolis, vienoje rankoje kalavijas, o kitoje – svarstyklės. Akys užrištos, kad visi būtų lygiai traktuojami – šeimos nariai ir priešai, turtingieji ir vargšai, elitas ir eiliniai mirtingieji.
Kęstutis Girnius
Kęstutis Girnius© DELFI / Šarūnas Mažeika
Vasario mėnesį teismai priėmė nutarimus, kuriais panaikino kardomąsias priemones Eligijui Masiuliui ir sušvelnino jas Neringai Venckienei. Tai, kad visiškai skirtingai traktuojamas, jau beveik 500 dienų itin griežtomis sąlygomis kalinimas, bet nenuteistas Algirdas Paleckis verčia manyti, kad teisingumas Lietuvoje nėra aklas ir bešališkas, bet veikiamas šalutinių, gal teisėjų klaninių interesų.
E. Masiulis yra laimės vaikas. 2016 m. gegužę per kratas jo namuose ir automobilyje Vilniuje buvo rasta apie 250 000 eurų. Prokurorai kaltina jį ėmus kyšius iš buvusio „MG Baltic“ viceprezidento Raimondo Kurlianskio. Masiulis teigė, kad pinigai buvo paskola. Tai beveik tas pats kaip aiškinti, kad pinigus pavėluotai gavo iš dantų fėjos.
Masiulis nebuvo areštuotas, net kai per aštuonias dienas jis atsisakė Seimo nario mandato. Manytum, kad teismai būtų nuogąstavę, kad savo bute ketvirtadalį milijono eurų laikęs žmogus kitur būtų nuslėpęs panašią pinigų sumą, kuria galėtų naudotis, siekdamas išvengti bausmės. Kurlianskis buvo suimtas, po dvidešimt dienų paleistas, skiriant jam namų areštą.
Vasario 13 d. Vilniaus apygardos teismas panaikino Masiuliui anksčiau skirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir draudimą bendrauti su kitais kaltinamaisiais byloje. Teismas sausį Kurlianskiui panaikino analogiškas kardomąsias priemones. Taigi, teismai su abiem elgėsi itin švelniai.
Vasario 18 d. Panevėžio apygardos teismas buvusiai Seimo narei Venckienei sušvelnino kardomąsias priemones – intensyvios priežiūros sąlygas. Teismas jai uždraudė išvykti iš šalies bei įpareigojo naktį būti namuose. Anksčiau jai buvo draudžiama nutolti daugiau negu 10 kilometrų nuo gyvenamosios vietos. Teismas nutarimą grindė tuo, kad kaltinamoji nepažeidė intensyvios priežiūros sąlygų.
Sprendimas yra teisingas, bet ir gailestingas. Kardomosios priemonės taikomos, siekiant užtikrinti, kad įtariamasis nepabėgtų ar negalėtų daryti poveikio liudytojams. Nepaisant ką ji bepasakotų, Venckienė pabėgo į JAV, siekdama išvengti numatomo arešto, ir jei ten nesislapstė, tai bent vengė bendrauti su vietos lietuviais. Ji puikiai žinojo, kad jai išduotas arešto orderis, bet ji nesusisiekė nei su Lietuvos, nei su JAV teisingumo institucijomis.
Paprastai tokiomis aplinkybėmis kardomoji priemonė turėtų būti areštas. Bet priešindamasi ekstradicijai, Venckienė sėdėjo areštinėje nuo suėmimo 2018 m. vasarį iki sugražinimo į Lietuvą 2019 lapkritį. Kaip ji bebūtų nusižengusi Lietuvos įstatymams, Venckienė per tuos 18 mėnesių Čikagos kalėjime atliko savo bausmę. Tikiu, kad Lietuvos teismai tai pripažins, ir jos naujai neįkalins.

Kaip ji bebūtų nusižengusi Lietuvos įstatymams, Venckienė per tuos 18 mėnesių Čikagos kalėjime atliko savo bausmę. Tikiu, kad Lietuvos teismai tai pripažins, ir jos naujai neįkalins. – Kęstutis Girnius

Su Paleckiu elgiamasi skirtingai. Kovo 9 d. jam sukaks 500 arešto diena. Būti kalėjime yra tolygu būti uždarytam narve. Teisėjai ir prokurorai negali atsukti laikrodžio atgal ar pratęsti žmogaus gyvybės, nelaisvėje pralošto laiko negalima nei sugrąžinti, nei kompensuoti, tad nevalia iš žmogaus atimti laisvės vien įtarus, kad jis nusikalto.

Įtarimai turi būti itin stipriai pagrįsti, o sulaikymo laikas minimalus. Panašiai tvirtai pagrįsti turi būti įtarimai, kad kaltinamasis pabėgs ar trukdys teisingumui. Paleckio atveju, to tikrai nebūtų, juolab, kad sumokėtas 50 tūkst. eurų užstatas.

Paleckis ne tik kalinamas, bet kalinamas tokiomis griežtomis sąlygoms, kad galima tvirtinti, jog jam taikoma tai, ką anglosaksai laiko žiauria ir neįprasta bausme („cruel and unusual punishment“). Jis laikomas vienutėje, išskyrus kelias savaites, kai kartu kalėjo buvęs pareigūnas, gal pasiųstas išgauti informacijos. Jo teisės labiau suvaržytos negu nuteistųjų, ištisus metus jam buvo leista tik vieną valandą būti lauke mažame plotelyje. Tik po šešių mėnesių jis galėjo susitikti su žmona, po dar dviejų mėnesių su kitais šeimos nariais.

Kalėjime Venckienė elektroniniais laiškais bendravo su vietos laikraščiu Northwest Herald, tarp kito ko aiškindama, jog gresia pavojus jos gyvybei, jei bus sugrąžinta į Lietuvą.

Paleckis ne tik kalinamas, bet kalinamas tokiomis griežtomis sąlygoms, kad galima tvirtinti, jog jam taikoma tai, ką anglosaksai laiko žiauria ir neįprasta bausme.  – Kęstutis Girnius

Paleckis esą šnipinėjo. Bet jis nėra kaltinamas nei perdavęs Rusijai slaptos technologijos ar įmonių paslapčių, nei iš KAM‘o pavogęs jautrius Lietuvos ir NATO gynybos planus, nei įsilaužęs į VSD kompiuterius ir nustatęs Lietuvos šnipų tapatybes.

Iš neaiškių prokuratūros pranešimų, atrodo, kad jis kaltinamas padėjęs Rusijos organams rinkti medžiagą apie Lietuvos prokuratūros ir teismų pareigūnus, susietus su 1991 m. sausio 13-osios byla, ir kad šiam tikslui suorganizavęs bendradarbių tinklą. Kaip ne kartą minėjau, šitokią medžiagą rinkti labiau tiktų Sputnik reporteriai negu žvalgai. Iš tiesų ją galėtų per kelias dienas surinkti guvus gimnazistas.

Būta žiniasklaidoje užuominų, kad A. Paleckis galėjo kontaktuoti su kitoje byloje nuteistu Rusijos saugumo tarnybos FSB pareigūnu N. Filipčenka, kuris esą perduodavo savo tiesioginio viršininko nurodymus rinkti informaciją.

2018 m. gruodžio 19 d. spaudos konferencijoje, kurioje dalyvavo Generalinis prokuroras E. Pašilis, VSD direktorius D. Jauniškis, Policijos generalinis komisaras Linas Pernavas teigė, kad „atlikus tyrimo veiksmus nustatėm visą tinklą asmenų, kurių veikla gresia mūsų šalies nacionaliniam saugumui, ir džiaugiuosi, kad spėjome atlikti tuos preventyvius veiksmus, nes jei šis tinklas būtų neišardytas, manau, Lietuvai būtų grėsęs didesnis pavojus“.

Pašilis pridūrė nemanąs, kad truks ilgą laiką užbaigti tyrimą. Tai, kad procesas tiek užsitęsė, duoda pagrindo įtarti, kad nesiseka rasti to slėpiningo tinklo ir rimčių įkalčių.

Sklinda kalbos, kad po kokios savaitės, antros bus paskelbtas kaltinamasis aktas. Kas bus toliau? Be abejo, bus teismas, bet ar atviras, ar uždaras? Beveik neįsivaizduojama, jog teismas būtų uždaras, juk Paleckis nepriėjo prie jokių valstybinių paslapčių. Bet…

Vargu, ar jis bus paleistas po kaltinamojo akto paviešinimo, nes kaip tada paaiškinti, kodėl jam anksčiau nebuvo taikomos švelnesnės kardomosios priemones? Be to, prokurorams naudinga, kad kaltinamasis būtų laikomas narve – žiūrėkite, koks jis pavojingas.

Lietuvoje teismai vykdomi itin vangiai. Tai, kad pagal bylų nagrinėjimo terminus Lietuva atrodo geriau nei ES vidurkis, tik rodo, jog padėtis kitur dar liūdnesnė. „MG Baltic“ byla pradėta nagrinėti 2018 m. birželio, šįmet teismas posėdžiavo: sausio 15 d., vasario 3 d., vasario 5 d., vasario 13 d. Kitas teismo posėdis – kovo 30 d. Sakoma, kad ketinama smarkiai pagreitinti procesą, kad būtų galima nuosprendį paskelbti šį rudenį.

Įsivaizduoju, kad teismas bus ilgas, ir Paleckis per visą teismą liks suimtas. Tai savo ruožtu didins spaudimą jį nuteisti. Būtų nepaprastai sunku paaiškinti kaip nekaltas žmogus kelerius metus sėdėjo vienutėje, juolab tai pateisinti.

Kęstutis Girnius

Nurodoma, jog Venckienė, kaip ir Paleckis, pusantrų metų sėdėjo kalėjime.

Bet esama reikšmingų skirtumų. Pirma, Venckienė buvo bėglė, tad neišvengiamai reikėjo ją suimti. Antra, ji galėjo nutraukti bylą, pranešdama, jog pasiryžusi grįžti. Trečia, ji pratęsė procesą, apskųsdama teismų nutarimus ir kreipdamasi į vis aukštesnes instancijas, net į Aukščiausiąjį Teismą, kuriam atmetus jos prašymą, byla buvo užbaigta. Be to, bylinėjimasis nebuvo bergždžias. Pagal ekstradiciją ji gali būti teisiama tik dėl keturių galimai padarytų nusikalstamų veikų, o ne tų 13, kuriuos išvardijo Lietuva.

Įsivaizduoju, kad teismas bus ilgas, ir Paleckis per visą teismą liks suimtas. Tai savo ruožtu didins spaudimą jį nuteisti. Būtų nepaprastai sunku paaiškinti, kaip nekaltas žmogus kelerius metus sėdėjo vienutėje, juolab tai pateisinti.

Kodėl taip bjauriai ir neetiškai elgiamasi su Paleckiu? Nežinia, bet vieni mano, kad tikroji priežastis – teisėjų „solidarumas“, nes jis kaltinamas, jog norėjo pakenkti kitiems teisėjams.

Gal tai ne jų kerštas. Tai savotiškai primena vokiečių Sippenhaft, kai šeimai ar klanui buvo primetama atsakomybė už vieno iš jos narių padarytą nusikaltimą ar veiką, tuo pateisinant kolektyvines bausmes. Tik šiuo atveju teisėjų klanas baudžia vieną asmenį, nes jis esą pasikėsino į jo narius.

Prieš kelias savaites signataras, buvęs teisingumo ministras bei Konstitucinio ir Aukščiausiojo Teismo teisėjas Jonas Prapiestis per LRT tvirtino, kad „paskutiniai Strasbūro teismo sprendimai rodo, kad visos instancijos, visų valdžių lyderiai taip ir nesuprato, kas yra teisinė valstybė“. Deja.

P.s. Bravo , Kęstuti Girniau! Net gi, Aleliuja!! Drąsu, Jeigu taip toliau, tai greitai, Kęstuti, pamatysite, kad Lietuvoje ne tik teismai, bet ir Seimas, ir valstybės tarnyba, ir net sisteminė žiniasklaida – viena darni korumpuota šeima, landsberginė chunta. Ir veikia ji šitaip jau 30 metų. Bet su šia Pandoros skrynia reikia elgtis labai atsargiai – greitai pats galite tapti Algirdo Paleckio kameros draugu.