Author

Jonas Kovalskis

Browsing

Justina GAFUROVA

Nors 2020 metais Lietuvoje buvo užregistruoti viso labo 52 neapykantos kurstymo atvejai, Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkui Tomui Vytautui Raskevičiui ir teisingumo ministrei Evelinai Dobrovolskai atrodo, kad šiuo metu tai – kone didžiausios svarbos klausimas. Vakar šia tema Seime inicijuota konferencija. Greitai dėl neapykantos kalbos prieš teismą stosiantis politologas Marius Kundrotas sako, kad neapykantos nusikaltimai tampa politiniais įrankiais, kuriais siekiama įvesti diktatūrą.

Politologas Marius Kundrotas dėl vieno išsakyto juokelio apie seksualines mažumas socialiniame tinkle šiuo metu laukia teismo. Pavasarį jį pasiekė nelaukta žinia, kad dėl jo pasisakymo pradėtas ikiteisminis tyrimas. M.Kundrotas kaltinamas pagal BK 170 straipsnį – kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę.

Už anekdotą apie gėjus – iki trejų metų

Deja, iki šiol apie bylą viešai kalbėti M.Kundrotui draudžiama. Tačiau vyras įsitikinęs, kad straipsnis, pagal kurį jis yra kaltinamas, labiau primena susidorojimo įrankį, kuris tam tikras visuomenės grupes paverčia neliečiamomis. „Labai keista, kai demokratinėje valstybėje atsiranda grupių, apie kurias galima kalbėti tiktai gerai arba nieko. Negalima nei kritikuoti, nei juokauti apie jas. Aiškiai pastebimi ir dvejopi standartai: antai, Arūnas Valinskas pasiūlė šaudyti Valdemaro Tomaševskio komandą. Ir nieko. Nepradėtas net ikiteisminis tyrimas. Įsivaizduokime, kas dėtųsi, jeigu jis būtų taip papokštavęs apie LGBT+ asmenis”, – „Vakaro žinioms” sakė M.Kundrotas. Jis primena, kad neseniai A.Valinskas viešai kalbėdamas apie Seimo rinkimų rezultatus, pareiškė, kad „Tomaševskis yra absoliutus kolorado vabalas, kuris, gaudamas finansavimą savo partijai iš Lietuvos valstybės biudžeto, yra antivalstybininkas. Tokius reikėtų šaudyt šiaip jau. Po vieną per metus. Pradėt nuo jo, nes tai, ką jis daro, yra bėda.” Savo iniciatyva ikiteisminį tyrimą pradėjusi Generalinė prokuratūra galiausiai atsitraukė ir pranešė, kad buvusio Seimo pirmininko pasisakyme nebuvo neapykantos kurstymo.

Tačiau M.Kundrotas nepraranda optimizmo ir džiaugiasi, kad ši patirtis tik labiau sutvirtino šeimą ir ryšius su bendraminčiais: „Tiesą sakant, padėtis geresnė, nei norėtųsi oponentams, bet blogesnė, nei norėtųsi man pačiam. Žinoma, kokybiškos teisinės paslaugos kainuoja. Bet šis procesas sutelkė mano šeimą, tapome vienas kitam artimesni, labiau palaikantys. Atsiskleidė ir tikrieji draugai. Iš užmaršties pakilo net žmonės, su kuriais keliai buvo išsiskyrę, siūlė finansinę, moralinę ir kitokią pagalbą. Tad kol kas dvasiškai jaučiuosi net stipresnis, nei buvau. Tik dėl Tėvynės liūdna. Atrodo, grįžtame į sovietų laikus, kai egzistavo politinių nusikaltimų kategorija. Ji grįžta, tiktai kitu pavadinimu – „Neapykantos nusikaltimai”.

Dėl parašyto juoko socialinėje anketoje M.Kundrotui gresia baudžiamoji atsakomybė. Mažiausia bausmė, numatyta už kurstymą prieš įstatyme saugomas žmonių grupes, – bauda, didžiausia – laisvės atėmimas iki trejų metų.

Diskusijas dėl neapykantos kalbos atsakomybės praplėtimo M.Kundrotas sakė vertinantis kaip diktatūros siekius. „Vienas amerikiečių vyskupas yra pasakęs: blogis prašo tolerancijos tik tol, kol pats pasiekia valdžią, tada jis imasi gėrio nutildymo. Dar mūsų jaunystės laikais homoseksualizmas laikytas iškrypimu, dabar iškrypimu ir net nusikaltimu norima paversti prigimtinės šeimos gynybą”, – sakė politologas.

Vietoj akistatos su rinkėjais – diskusijos apie neapykantą

Naujosios valdžios atstovams, tarp kurių ir profesionaliu gėjumi save vadinančiam Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkui Tomui Vytautui Raskevičiui atrodo, kad dabartinės atsakomybės nepakanka. Pirmininko atsistatydinimo reikalauja daugiau kaip 300 tūkst. peticiją pasirašiusių Lietuvos rinkėjų. Tačiau savo laiką pirmininkas mieliau skiria ne susitikimams su nepatenkintais rinkėjais, o diskusijoms apie neapykantos nusikaltimus, kurių Lietuvos statistikoje tenka ieškoti su žiburiu.

Vakar vykusioje Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos inicijuotoje diskusijoje „Efektyvus atsakas į neapykantos kalbą: tarp žodžio laisvės ir nusikaltimo”, kurią koordinavo T.V.Raskevičius, buvo diskutuojama, kaip keisti įstatyminę bazę ir pasiekti, kad atsakomybė už neapykantos kalbą būtų taikoma kuo plačiau. Čia buvo pakviesti dalyvauti įvairių institucijų atstovai, kurių kiekvienam T.V.Raskevičius turėjo klausimų. Buvo skelbiama, kad bus analizuojamos neapykantos kalbos priežastys, tačiau diskusijoje daugiausiai buvo liečiama atsakomybės už neigiamus komentarus tema. Nors „neapykantos kalbos” sąvokos Baudžiamajame kodekse net nėra.

Sveikinamąjį žodį sakęs Seimo narys Andrius Navickas atkreipė dėmesį į tai, kad visuomenė baiminasi, jog neapykantos kalba netaptų cenzūros įrankiu: „Atsirado noro diskusiją užčiaupti, sakant, kad mes norime įvesti cenzūrą. Esą dabar niekas negalės iškeikti tų, kurie nepatinka. Turime būti dėmesingi, kad tai nevirstų galios demonstravimu. Bet laisvė be taisyklių pradeda save žaloti pati. Ginant žmogaus teises, turime prisiminti, kad saugome laisvę nuo neapykantos.”

Nurodys policijai, kaip dirbti

Buvusi T.V.Raskevičiaus vadovė, Lygių galimybių kontrolierė Agneta Skardžiuvienė, diskusijoje sakė, kad šiemet tarnybos prioritetu yra visuomenės švietimo vykdymas dėl neapykantos kalbos. Dvejus metus kontrolieriaus tarnyba vykdys iš dalies ES lėšomis finansuojamą projektą, kurio metu bus kuriamos gairės teisėsaugos institucijoms, kaip joms reikėtų tirti tokius nusikaltimus.

Žurnalistų etikos inspektorė Gražina Ramanauskaitė sakė, kad „Vilmorus” atlikta apklausa rodo, kad dalis žmonių neigiamus komentarus supranta kaip saviraiškos laisvę. „Apklausa atskleidė, kad visuomenėje vyrauja aukštas tolerancijos lygis neigiamiems komentarams. Visuomenė supranta, kad neapykantos kalba gali sukelti neigiamų padarinių tam tikroms visuomenės grupėms ar asmenims, tačiau nemano, kad turėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė už neigiamų komentarų rašymą”, – sakė inspektorė. Ji pastebėjo, kad teismų sprendimai skiria prioritetą saviraiškos laisvei, ir pažymėjo, kad neigiamų komentarų rašymas yra neetiškas elgesys, tačiau baudžiamoji atsakomybė turėtų būti taikoma kaip kraštutinė priemonė.

Diskusijoje dalyvavusi teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska, atstovavusi pareiškėjams nukentėjusiems nuo neapykantos kalbos, sakė, kad jos parengtos įstatymo pataisos sudarytų galimybę taikyti administracinę atsakomybę neapykantos kalbos atvejais. „Ne kiekvienas komentaras turi būti baudžiamosios atsakomybės kontekste. Tačiau ją taikant kaip kraštutinę priemonę, kai kurios veikos nepatenka į šį ratą. Logiškiausia būtų padalinti veikas pagal sudėtingumą ir taip numatyti atitinkamą atsakomybę. Administracinė atsakomybė būtų įvedama už tyčiojimąsi ir niekinimą, o už neapykantos kurstymą išliktų baudžiamoji atsakomybė”, – sakė ministrė, pristatydama iniciatyvą, kaip praplėsti baudžiamumą už neapykantos kalbą.

Be to, ministrė norėtų, kad įstatyme šalia draudimo tyčiotis dėl rasės ar tautybės atsirastų ir dar vienas neapykantos požymis – „lytinė tapatybė”. Ne lytis, o kažkodėl lytinė tapatybė. „Taip judėtume translyčių asmenų teisių užtikrinimo link”, – sakė E.Dobrovolska.

 

 

 

Šaltinis: https://www.respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/kitos_lietuvos_zinios/diktatura_neapykantos_nusikaltimu_pavidalu/?fbclid=IwAR2ASmh0CBcvlAgc1trfLTBG7KE-tLmwQBqPAQMDd1u7_SCw0Sey3YF5VeU

Jonas Kovalskis – Pastaba prie šio straipsnio:

Liberalus fašizmas in action.
Tai jau įprastas vaizdas “nepriklausomoje” JAV kolonijoje Lietuvoje paskutinius 30 metų. Liberalų diktatūra, totalinė cenzūra, visuotinis smegenų plovimas, visos politinės sistemos šakos – įstatymų leidžiamoji, vykdomoji, teisminė ir ketvirtoji, žiniasklaida, – yra fašistinės chuntos totalinio karo prieš savo tautą įrankiai. Negailestinga landsberginės chuntos kova prieš lietuvių tautą prasidėjo ne šiandien, ne vakar ar prieš metus. Neapykanta kitaminčiams, panieka kitatikiams, žodžio laisvės drakoniški apribojimai buvo sąjūdiečių paskelbti dar 1988 metų rugpjūčio 23 d. prie paminklo A.Mickevičiui, ir nuolat kartojami Vingio parke, Kovo 11, Sausio 13 ir iki pat šiol. Raganų medžioklė, totalitarizmas, nacionalistų sugyvulėjimas, rusofobija, antitarybinė psichozė, antikomunistinė isterija buvo pagrindiniai algoritmai, kuriuos JAV specialiosios tarnybos sudėjo į spalvotos revoliucijos Sąjūdžio, vėliau “nepriklausomos” Lietuvos neokolonijinio vystymosi scenarijų. Kai spalvota revoliucija ima ryti savo išaugintus nacionalistus – tai yra tik dėsninga įvykių programos seka, tai yra tų pačių nacionalistų-“patriotų” aršiai propaguotos sistemos pasekmės ir riksmas “O mus už ką?!!” yra be tik labai pavėluotas, bet ir, sutikite, kiek nepadorus. Nei vienas dabartinis europietiškų vertybių puoselėtojas, eurointegratorius net necyptelėjo, kai landsberginė chunta įžūliai tyčiojosi iš dviejų tarybinių lietuvių kartų, kai persekiojo komunistus, kai rengė parodomuosius inkvizicinius teismus kitaminčiams, keitė įstatymus ciniškai nusispjaudami ne tik į teisės teoriją ir praktiką, bazinius teisės principus, bet ir į elementarias padorumo normas. Tada jūs chuntai leidote tyčiotis iš kitaminčių, kadangi savęs jūs šiai grupei niekaip nepriskyrėte – jūs gi patriotai, teisingi biurgeriai, paklusnūs pavaldiniai, lojalūs vakarietiškoms vertybėms europiečiai. Ir galvojote, kad jūsų liokajiška ištikimybė chuntos propaguojamai oficialiai patriotinei doktrinai visada suteiks jums saugumą, gerovę, laisvę… O pasirodė, kad kiekvieną kartą, kai jūs leidote valdžios sarginiams šunims draskyti auką, išdrįsusią pareikšti kitokią nuomonę, jūs atidavėte tuo pačiu dalį savo laisvės chuntai, leidote jai daryti nusikaltimą prieš kitamintį tik todėl, kad jis kitoks. Chunta tokiu būdu per 30 savivalės metų sutelkė savo letenose tiek laisvės, kad jai jau tapo nusispjauti – patinka tai jums ar ne. Jūs tapote daiktu, kurio laisvės ribas apibrėžia chunta – kuriai beribę veiksmų laisvę suteikėte … jūs pats.
Šiandien “skriaudžiamas” chuntos išaugintas nacionalistas, aršus rusofobas, iki kaulų smegenų antitarybininkas, psichopatinis antikomunistas pagal – likimo ironija – LR BK 170 straipsnį. Jam buvo leidžiama nevaržomai tyčiotis iš rusų, tarybinių, vatnikų, socialistų,komunistų, fašizmo nugalėtojų. Jis įsijautė tiek, kad nepastebėjo, kaip peržengė europietiškų vertybių nubrėžtas tolerancijos ribas ir čia jam buvo griežtai paaiškinta – visada yra lygesnių už lygius ir žinok savo vietą. Raganų medžioklės kapitalo pasaulyje niekas neatšaukė, liberalus fašizmas niekur nedingo. Jeigu leidai chuntai (konservatoriams ir liberlamas) prastumti įstatymą dėl sovietinės okupacijos neigimo – LR BK 170-2 str. – tai tuo pačiu suteikiai chuntai laisvę tave bet kada įstumti į gardą su žyme ant kaktos “Blogas paršiukas”. Beprotybė yra nuolat kartoti tuos pačius veiksmus ir tikėtis kitokio rezultato.

DRĄSIŲJŲ DEFICITO METAS

Loreta Fokienė

2020-02-22

Šaltinis: https://www.facebook.com/loreta.ef

Kiek Tavyje drąsos? Ne žodinės, o veiksmų drąsos? Kiek Tavo NE yra NE, o TAIP yra TAIP?
Prasidėjus skiepijimui nuo tariamai sunkios ligos ne vienas žmogus pasisakė prieš, bet… pasidavė spaudimui. Pasidavė? Spaudimui? Pasirinko pritapti, tylėti ir save žaloti (kalbu ne apie tuos, kurie tiki skiepo nauda – su jais viskas gerai – žmonės turi teisę rinktis ir tai jų valia). Pasidavė silpnieji…
Kur dingo drąsa? Tarybiniais laikais gimę prisimena, kas yra deficitas ir kaip daugelį dalykų galima buvo gauti tik ,,po blatu”. 😉 O dabar? Parduotuvių lentynos lūžta, esame visko pertekę ir… praradę vidinį stuburą, drąsą, save pačius.
Galime būti patogūs, nuolankūs, tylus. Kad tik nejudintų. Kad tik išsaugotume darbo vietas. Kad tik neužkliūtume.
Taip, tokius žmones lengva valdyti.
Ir žinot ką? Drąsa neturi nieko bendro nei su visuomenine padėtim, nei su statusu, nei su išsilavinimu ar dar kuo. Ji arba yra, arba nėra. Beje, drąsos raumuo ištreniruojamas. Kaip ir pasitikėjimo savimi, savigarbos, orumo. Niekada ne vėlu pradėti.
Vienai mano bičiulei darbe vadovas vis prikaišiojo, kad nelieka po darbo baigti tvarkyti popierių. Kitos lieka, o ji ne. Kokia drąsi! ,,Juk vaikai užaugę, kas Tavęs namuose laukia?” – tarsi juokaudavo. Ji nepasidavė. Darbo laikui pasibaigus palikdavo savo stalą ir eidavo gyventi. Vieną dieną, kai vadovas nutarė padidinti jos krūvį (atlyginimas nedidėjo), nes esą ji labai greitai dirba ir viską spėja, bičiulė padėjo ant jo stalo prašymą atleisti. Taip taip, šiais karantino, bedarbystės laikais! Vadovas ir tuomet pamanė, kad ji juokauja. Metų 50+, kur darbą rasi??? Ji nejuokavo. Paliko darbo vietą, kur nebuvo gerbiamas ir vertinamas įmonei dirbantis atsakingas žmogus. Drąsu? Taip! Dabar laisva ir laiminga. Beje, tikrai nebadauja. 😉 Drąsūs yra paklausūs. Net kai jiems 50+. 🙂
Tu taip galėtum?
Skiepykis, arba liksi be darbo. Ką rinksiesi?
Dirbk neapmokamus viršvalandžius, arba kasdien prikaišios, kad išnaudoji kolegas. Dirbsi?
Nutrauk atostogas ir grįžk, nes be Tavęs nesusitvarko. Grįši?
Pasilaikyk savo klausimus ir nuomonę sau arba būsi išmestas iš mokymo įstaigos. Tylėsi?
Vykdyk nurodymus ir bausk žmones, arba būsi nubaustas pats. Vykdysi?
Kiekvienas ras savų pavyzdžių.
Manipuliatoriai valdo. Spaudo kaltės, sąžinės, gėdos mygtukus ir klesti. Pasiduodantys nekenčia savęs, savo nuolankumo bet nedrįsta nieko keisti. Galų gale patiki, kad jie nieko negali…
Kovoti prieš fizinį smurtą būtina, o naudoti psichologinį pageidautina? Juk tik taip žmonės valdomi. Per žemuosius jausmus.
Tačiau vieną dieną vergas gali nutarti nusimesti pančius. Šeimoje. Darbe. Valstybėje.
Tu mane nuvylei… O privalau atitikti kažkieno standartus?
Maniau, kad Tu geresnė/-is… Manyk toliau ir neprojektuok į kitą savo lūkesčių!
To iš Tavęs nesitikėjau… Tikėkis iš savęs, ne iš manęs!
Tu visada/niekada… Tikrai? O faktai kur?
Mes iš Jūsų daugiau tikėjomės… O kur tai konkrečiai įrašyta darbo sutartyje?
Pažįstamos frazės? Taip veikia manipuliatoriai ir psichologiniai smurtautojai. Beje, dažnai jie net nesuvokia, ką daro. Savo galią įtvirtina kitų, silpnesnių sąskaita. Nes ir patys yra valdomi. Gal aukštesnių vadovų. Gal šeimos narių. Gal partinių kolegų. Užburtas ratas, kai auka tampa smurtautoju, o po to vėl auka.
Drąsus yra laisvas žmogus. Tas, kuris tvirtas savo sprendimuose. Kurio NE yra NE, o TAIP yra TAIP.
Tas, kuriam nėra svarbu visiems iš eilės įtikti, patikti, būti priimtam.
Drąsus tiki Gyvenimu, jo dėsniais ir pasitiki Dievu. Arba Aukštesne Jėga. Arba Visata.
Jis žino, kad būdamas ištikimas sau ir savo vertybėms niekuomet neliks vienas su savimi. O jei ir liks, žinos, kad pasitraukė tie, kurie patys neturi drąsos būti savimi. Tokie negali greta matyti gyvo priekaišto ir priminimo apie jų silpnumą.
Šiuo metu klesti šakalai. Jie geba prisitaikyti. Prie kintančių valdžių, politinių srovių, tendencijų. Pakalikai, kurie ieško šilto užnugario. Tegul klesti.
Dėsniai nemeluoja ir nevėluoja.
Visi gauna savo atlygi. Ne danguje. Čia, žemėje.
Ir, žinot ką? Tolerancija nėra vertybė. Nes tai veidmainystė. Vertybė yra pagarba kitai nuomonei. Tačiau tik tuomet, kai ta kita nuomonė nesibrauna į mūsų šeimas, vaikų auklėjimą, tradicines vertybes, pasirinkimus.
Kai kažkas kėsinasi į svarbius dalykus, verta išsitiesti, pajusti drąsą ir veikti. Ištariant NE. Nesijuokiant, kai nejuokinga. Neatsiliepiant į darbinį skambutį po darbo valandų. Saugant sveikatą savo pasirinktais būdais. Neleidžiant vaikams diegti mums nepriimtinos ideologijos.
Drąsos raumuo treniruojamas kasdien. Mažais žingsneliais. Mažomis porcijomis. Atstovint save ir savo vaikus. Jie mokosi ne iš lozungų. Jie mato, kas esame ir kokie esame mes.
Linkiu drąsos! Esame ne pinigų banknotai, kad visiems įtiktume ir patiktume.
P.S. Mažas vaikas išdrįso pasakyti tai, ką matė visi – Karalius nuogas. Vaikai drąsūs. Kol veidmainystė neapnuodiją jų tyrumo. Turime iš ko mokytis. 🙂

Neseniai dabartinis Baltųjų rūmų gyventojas Baidenas ir Rusijos prezidentas Putinas surengė savo pirmąjį pokalbį telefonu. Vladimiras Putinas pabrėžė, kad įtemptų santykių tarp Vašingtono ir Maskvos normalizavimas atitinka JAV, Rusijos ir viso pasaulio interesus. Panašu, kad Baidenas pademonstravo išsisukinėjimą šiuo itin svarbiu klausimu. Ir nors Amerikos prezidentas vis dėlto sutiko pratęsti sutartį dėl strateginių puolamųjų ginklų ribojimo, jis daugiausia kėlė JAV propagandos perdėtai aktualizuojamus klausimus.

Džo Baidenas ir Vladimiras Putinas. 2011 metai , Maskva. Baidenas ragina V.Putiną nedalyvauti Rusijos prezidento rinkimuose, iš esmės, sako atiduoti Rusiją Vakarų piratams sunaikinti. Nepavyko tada…

Atsižvelgiant į tai, kad nuo Clintono prezidentavimo laikų Vašingtonas daugybę kartų tiesiog vienašališkai atsisakė vykdyti savo įsipareigojimus pagal susitarimus su Rusija, SGA-3 atnaujinimas gali  reikšti ne taip jau ir daug. Santykių tarp dviejų branduolinių supervalstybių normalizavimas yra tikrai svarbus klausimas. Kadangi Rusija turi galimybę nušluoti JAV nuo žemės paviršiaus, Vašingtonui būtina atsižvelgti į tai, kokį įspūdį jo veiksmai sukelia Kremliui.

Vladimiras Putinas teisus, kad JAV ir Rusijos santykių normalizavimas atitinka ne tik abiejų šalių, bet  ir viso pasaulio interesus. Amerikos neokonservatorių sukurta įtampa dvišaliuose santykiuose yra ne tik  kliūtis ekonominiam ir moksliniam bendradarbiavimui, bet taip pat yra ir padidėjusios karinio konflikto  rizikos šaltinis.

Tačiau Rusija klysta, jei mano, kad Vašingtoną tikrai domina normalūs santykiai. Kremlius neturi pamiršti, kad santykių normalizavimas buvo prezidento D.Trampo tikslas, ir būtent šis tikslas paskatino JAV karinį-pramoninį kompleksą ir saugumo pajėgas organizuoti didžiulę šmeižto ir mistifikacijų kampaniją dėl tariamo suokalbio su Maskva, vadinamo Russiagate’u, kad būtų išvengta bet kokios santykių su Rusija atšilimo galimybės.  O po to jie faktiškai pašalino D.Trampą iš valdžios, pavogdami iš jo pergalę rinkimuose. Trejus metus buvo atliekamas tyrimas dėl kaltinimų, esą D.Trampas yra Rusijos agentas, ir tokiomis sąlygomis jis tiesiog negalėjo leisti sau nors kokį santykių normalizavimą, tuo pačiu nepatvirtindamas propagandos jam metamų kaltinimų, kad jis veikia Rusijos interesais. Kremlius turi suprasti, kad JAV valdžios blokui Rusija reikalinga tik kaip priešininkė, kad taip būtų galima pateisinti savo išpūstą biudžetą ir  perteklinę įtaką. Štai kodėl negali būti jokios kalbos apie santykių normalizavimą.

Kalbėti apie tai, ko negali būti, nėra prasmės. Prezidentas Putinas turi suvokti, kad kuo labiau jis sieks pagerinti santykius su Vašingtonu,   tuo labiau jis atrodys naivus ir patiklus JAV “partnerių” akyse. Pakanka tik peržvelgti klausimų, kuriuos Baidenas iškėlė per pirmąjį telefoninį pokalbį su Putinu, sąrašą: Rusijos kibernetinės atakos prieš JAV, kišimasis į rinkimus, premijos Talibanui už JAV kariškių nužudymą ir JAV finansuojamo opozicijos lyderio Navalno paleidimas.

Vašingtonas puikiai žino, kad tai yra JAV propagandos prasimanymai, naudojami informacinės agresijos  prieš Putiną ir Rusiją operacijose. Kaip Putinas gali tikėtis rasti bendrą kalbą su priešu, kuris atvirai kariauja prieš jį? Putinas turėtų elgtis kitaip. Kremlius turi aiškiai pasakyti, kad tik po to, kai Vašingtonas nustos demonizuoti Rusiją ir jos lyderį bei parodys savo suinteresuotumą pagerinti santykius, Rusija apsvarstys tokią galimybę. Putinas turi vengti žingsnių, kurie jį rusų akyse daro silpnu žmogumi, kuris nuolankiai kenčia nesibaigiančius amerikiečių įžeidinėjimus ir melagingus kaltinimus. Rusijos tauta nori matyti Putiną kaip Rusijos gynėją. Tik tada Vašingtonas pagaliau bus atsargesnis.

Problema ta, kad Vašingtonas įžūliai negerbia Rusijos vyriausybės, ir tokios nepagarbos įrodymų yra nepadoriai daug. Vašingtonas įvedė sankcijas Rusijos vadovybės nariams ir pirmaujančioms įmonėms. Vašingtonas užgrobė Rusijos konsulatus ir turtą JAV, aiškiai siekdamas provokacinių tikslų. Prezidento Putino adresu buvo išsakyta ir yra nuolat sakomos begalė įžeidžiančių pastabų. Vašingtonas nuvertė teisėtą Ukrainos vyriausybę ir po perversmo pakeitė ją į savo marionetinę, taip sukurdamas Rusijai problemų su Europos Sąjunga ir Ukraina. Vašingtonas kišosi į situaciją Baltarusijoje.  Neseniai Atstovų rūmų pirmininkė Nancy Pelosi ir Hillary Clitnon sakė, kad būtent Putinas įsakė D.Trampui nuvesti savo šalininkus šturmuoti Kapitolijų. “Visi keliai veda į Putiną”, – sakė Pelosi.

Kol Vašingtonas nepradės gerbti Rusijos, apie lygiateisių šalių derybas negali būti jokios kalbos. O tuo tarpu ši Vašingtono arogancija yra labai pavojinga, nes gali sukelti lemtingas klaidas užsienio politikoje ir netgi išprovokuoti karą. Rusija galėtų priversti save gerbti, jeigu į Vašingtono prasimanytus kaltinimus ir įžūlias provokacijas reaguotų griežčiau. Paprastas kaltinimų neigimas yra silpna pozicija. Kaip alternatyva Kremlius galėtų tiesiog atsukti Vašingtonui nugarą, ignoruoti visus kaltinimus ir imtų aktyviai įgyvendinti savo nacionalinius interesus visame likusiame pasaulyje.

Kol Rusija naiviai bandys įrodinėti, kad ji yra Vakarų dalis, situacija nepasikeis, o Rusija visada būs pretendentės pozicijoje. Kremliui būtų naudinga Vašingtoną pastatyti į tokią padėtį. Viešai gerai nušviesta spaudoje Rusijos, Kinijos ir Irano savitarpio gynybos sutartis labai atvėsintų karštas galvas JAV ir Izraelyje. Be to, visais įmanomais būdais Kremlius privalo užkirsti kelią galimybėms JAV finansuoti penktą koloną Rusijos viduje. Aleksejus Navalnas ir jo šalininkai yra Vašingtono agentai. Jie vykdo tą pačią propagandą Rusijos viduje, kurią Vašingtonas ir NATO vykdo už jos ribų.

Panašu, kad Kremlius mano, kad tai demokratiška, tačiau iš tikrųjų jis tokiu būdu naikina paskutinius savo demokratiškos reputacijos likučius Vakarų akyse. Dauguma europiečių ir amerikiečių Rusiją suvokia kaip diktatūrą, kuri nuodija demokratinių jėgų lyderį. Ši propaganda yra pavojinga amerikiečiams, rusams ir visam pasauliui, nes sukuria melagingą tikrovę. Vieną dieną ši realybė gali pradėti gyventi savarankiškai ir galiausiai sukeltų globalinį karą.

Šaltinis: https://www.globalresearch.ca/how-long-before-washington-demonization-russia-china-iran-leads-war/5735638

Iš anglų kalbos vertė Jonas Kovalskis , 2021-02-05

JAV-NATO karo nusikaltėlių gaujos agentas ir JAV 5-a kolona Rusijoje, kurią sudaro daugiausiai Dievo išrinktosios tautos atstovai, bando sukelti , pagal įsakymą iš Vašingtono ir Londono, maidaną-sąjūdį Rusijoje. Apmokami “revoliucionieriai” šiandien, 2021-01-23, organizuoja nesankciontuotus mitingus visoje Rusijoje prieš Putiną, “kruviną režimą”. Viskas maždaug vyksta panašiai kaip ir 1990 metais Lietuvoje . Rėksniai, melagiai, pseudopatriotinė isterija, mažytė grupelė iš Vakarų apmokamų provokatorių per masines dezinformacijos priemones siekia sukelti masinio nepasitenkinimo, visaliaudinio protesto įvaizdį.

Šiam nusikalstamui darbui naudojami patys nešvariausi metodai ir klastotės. A.Navalno kuratoriai intensyviai platina dar 2010 metais britų klastotojų urvuose sukurptą feiką apie V.Putino rūmus Gelendžike. Šis britų melagių sukurptas neva A.Navalno “tyrimas” buvo demaskuotas dar 2011 metais . Buvo paneigta “rūmų” vertė – ji pasirodė net 4 kartus mažesnė nei teigia melagis A.Navalnas, priklauso “rūmai” visai ne Rusijos prezidentui, o kažkokiam pervežimo jūromis kompanijos oligarchui, A.Navalno krykštavimai apie nežemiškai prabangų rūmų interjerą yra tik britų surinktų paveiksliukų kompiliacija su vaizdais iš įvairių Vakarų kolonizatorių arba viešųjų pastatų, bibliotekų. O isteriški nuolat kartojami teiginiai, kad visas šis turtas priklauso asmeniškai Rusijos Prezidentui, neturi nei vieno juridiškai reikšmingo įrodymo.

A.Navalno filmukas apie neva V.Putino rūmus yra greičiau rauda dėl neišsipildžiusios liberalo svajonės, kiek toks rusų, lietuvių, ukrainiečių, gruzinų ar bet kuris kitas “kovotojas už laisvę”, “demokratas” būtų pavogęs pats, jeigu taptų Rusijos prezidentu. Filmėką vargu bau ar atsirado daug žmonių pažiūrėjusių iki pabaigos, tačiau CŽV, MI6 išaugintos botų fermos JAV specialiųjų tarnybų kontroliuojamuose socialiniuose tinkluose FB, Twiter, Instagram, Google, Youtube ir kituose panašiuose spalvotų revoliucijų platinimo įrankiuose jau sugebėjo išauginti peržiūrų skaičių iki milijoninių reikšmių. Vakarų totalinio melo pasaulyje viskas yra melas, tačiau kuo absurdiškesnis yra melas, tuo daugiau kvailių kuo tiki, teigė JAV-NATO propagandistų mokytojas Jozefas Gebelsas. Kol kas šis melo legalizavimo principas veikia nepriekaištingai JAV-NATO kolonizuotose bananų respublikose, kurioje mes ir turime nelaimės gyventi.. Bet kokiu atveju, kodėl V.Putinas, galingiausios pasaulyje valstybės vadovas, įtakingiausias 21 amžiaus politikas ir lyderis turi gyventi blogiau, nei , sakykime, D.Trampas, E.Makronas ar koks eilinis Vakarų korumpuotas vagis-oligarchas? Nusipelnė. Rusai jau dabar yra pasiruošę pastatyti V.Putinui pasakiškus rūmus už tai, kad jis išsaugojo M.Gorbačiovo sužlugdytą, B.Jelcino pragertą ir oligarchų išvogtą Rusiją, atrėmė JAV-NATO karo nusikaltėlių ne vieną agresiją prieš Rusiją. Tik asketiškas Rusijos prezidento Vladimiro Putino gyvenimo būdas, pasiaukojimas, nesavanaudiškumas ir patriotizmas nereikalauja ypatingos prabangos ir netrukdo nepriekaištingai vykdyti valstybės vadovo funkcijas. Ir tai iki dantų skausmo siutina Vakarų giluminės valstybės veikėjus, NATO šalių korumpuotus vadovus, liberalių demokratijų, kurių esmė ir pagrindas yra korupcija, paversta įstatymais, kompradorinius elitus ir valdančiuosius sluoksnius. Filmėką galima pažiūrėti, bet laiką sugaišite veltui. O jeigu šiame paskvilyje bandysite ieškoti dar ir tiesos – jums laikas kuo skubiau išjungti iš savo asmeninės erdvės visus Vakarų propagandos transliavimo prietaisus. Smegenų landsbergizmas yra labai pavojinga ir progresuojanti protinė negalia, jis maitinasi tokiais filmais.

Iš JAV-NATO kolonizatorių pusės plaukia pinigai, informacinis palaikymas, diplomatinis spaudimas, neteisėtos ekonominės sankcijos. Daugybė globalinių kolonizatorių tinklų, interneto gigantų atvirai informuoja Rusijos piliečius, kaip reikia sugriauti savo šalį, kur eiti, ką daryti, kad Rusiją taptų JAV-NATO karo nusikaltėlių gaujos kolonija, Vakarų kolonizatorių išnaudojimo ir apiplėšimo objektu, ragina Rusijos piliečius įvykdyti valstybinį nusikaltimą savo šalyje.

Naujovė yra tik viena. JAV-NATO karo nusikaltėlių gaujos išsigimėlių išsigimimas peržengė dar vieną ribą, dar kartą pademonstravo, kad Vakarų maitvanagiams nėra nieko švento. Šį kartą Vakarų (JAV, JK, ES) padugnės , daugybę kartų nesėkmingai bandę sunaikinti demokratišką ir laisvą Rusiją įvairiausiais – tiek kariniais, tiek ir nemilitarinės intervencijos – būdais, bando Rusijoje pritaikyti naują spalvotos revoliucijos patobulinimą. Visiems žinoma, kad vaikai, paaugliai dėl savo amžiaus ypatybių ribotai suvokia realybę, neturi patirties, tačiau yra labai aktyvūs. Šios jų savybės dažnai yra išnaudojamos kriminalinių nusikaltėlių savo nusikalstamiems tikslams pasiekti – jaunu, riboto intelekto ir energingu labai lengva manipuliuoti pasinaudojant jo naivumu. Todėl visų teisinių valstybių baudžiamuosiuose kodeksuose, kituose įstatymuose yra griežtai draudžiama piktnaudžiauti vaikų protiniu nepakankamu išsivystymu, jų naivumu, jų patiklumu, draudžiama vaikus išnaudoti nusikaltimams daryti, įtraukti juos į nusikalstamą veiklą, versti juos daryti neteisėtas veikas. Suaugę asmenys, įtraukdami vaikus į nusikalstamą veiklą, daro nusikaltimą ir tokia suaugusių žmonių veika – vaikų išnaudojimas nusikaltimams daryti – yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė. JAV-NATO karo nusikaltėlių gaujos samdiniai, A.Navalno sėbrai tiek pačioje Rusijoje, tiek už jos ribų, vykdydami Vakarų tarptautinių nusikaltėlių (JAV, JK, ES) nusikalstamus užsakymus, maidaną-sąjūdį Rusijoje bando padaryti vaikų rankomis, ragina naivius paauglius išeiti į nesankcionuotas protesto akcijas, stato vaikus į pavojų siekdami savo nusikalstamų tikslų.

Tokiu būdu JAV-NATO karo nusikaltėlių gauja dar kartą įrodė, kad jiems nėra nieko švento, siekdami užgrobti pasaulį Amerikos ir Vakarų Europos kolonizatoriai, kaip jie tai darė paskutinius 1000 metų, jie įvykdys visus karo nusikaltimus, nusikaltimus žmoniškumui – Vakarų kryžiuočiams svarbu tik pelnas, pinigai ir dėl jų jie pasiruošę sudeginti visą pasaulį.
Visi, kurie remia JAV-NATO karo nusikaltėlių organizuojamas spalvotas revolucijas, yra nusikaltėlių bendrininkai. Šiandien Lietuvoje jie ketina rinktis, pagal įsakymą iš Vašingtono, prie Rusijos ambasados, kad išreikšti savo ištikimybę Vakarų nusikaltėlių gaujai, parodyti savo lojalumą Vakarų nusikalstamam elitui, pademonstruoti savo pasirengimą dalyvauti karo nusikaltimuose ir nusikaltimuose žmoniškumui. Per Lietuvos masinės dezinformacijos priemones tie patys Vakarų nusikaltėlių bendrininkai šlovins JAV agentą A.Navalną, nusikalstamą JAV 5-ą koloną Rusijoje, skleis melą, dezinformaciją, klastotes apie V.Putino rūmus, milijardus, giedos apie laisvę, demokratiją, žmogaus teises ir tokiu būdu sieks būtent visiškai priešingų tikslų – sunaikinti tas pačias laisvę, demokratiją, žmogaus teises Rusijoje, atimti iš rusų valstybę, sunaikinti pačią Rusiją. Kaip jie tai jau padarė, pagal įsakymą iš Vašingtono, Londono, Briuselio, savo valstybę, Ukrainą, Gruziją, Latviją, Estija ir visus kitus nacionalinius suverenitetus, kurie sudegė Džino Šarpo spalvotų revoliucijų ugnyje.
Rusija gali egzistuoti tik būdama laisva. Būti JAV-NATO kolonija Rusijai reiškia išnykimą, egzistencijos pabaigą, tūkstantmetės valstybės istorijos finalą. V.Putinas, teisėta valdžia ir Rusijos demokratinė pilietinė visuomenė šią egzistencinę grėsmę puikiai supranta, ir, tikėkimės, imsis reikiamų adekvačių priemonių JAV-NATO nusikaltėlių gaujos eilinei agresijai atremti, atsižvelgs į vaikų išnaudojimo šiame Vakarų tarptautiniame nusikaltime ypatybes ir duos deramą atkirtį “šviesiesiems” Vakarų orkams. Įstatymus Rusija jau pakeitė, maidano organizatoriams ir dalyviams šį kartą šypsotis į savo telefoną teks ne laikino sulaikymo kameroje, bet pakankamai ilgo laisvės atėmimo vietoje.
Tarybų Sąjunga praėjusio amžiaus viduryje buvo viso pasaulio pavergtų šalių nacionalinių išsivadavimų iš JAV-Didžiosios Britanijos-NATO kolonijinės priklausomybės iniciatorė, pavyzdys ir priešakinėje kovos su Vakarų kolonializmu linijoje. Rusijai ir vėl tenka ši nelengva, tačiau kilni misija jau 21-ame amžiuje.
Visi planetos laisvę mylintys ir padorūs žmonės turi paremti Rusiją jos nelengvoje kovoje su Vakarų kolonizatoriais-“demokratais”.
Rusijos kova su JAV-NATO karo nusikaltėlių gaujos agresoriais yra paskutinė žmonijos viltis išsivaduoti Vakarų kryžiuočių priespaudos.
Rusijos pergalė prieš Vakarų tamsiąsias blogio jėgas yra visos žmonijos pergalė, Tiesos ir Gėrio pergalė.

Rusai, panašu, supranta Vakarų “demokratijos” grimasas ir yra pasiruošę deramai sutikti JAV 5-os kolonos aktyvistus. Sachaline Korsakovo mieste į aikštę su A.Navalnio plakatais išėjo 8 nepilnamečiai A.Navalnio ančiukai-žiurkėnai. Keletas vietinių atletiškų jaunuolių šiems “demokratams” greitai ir suprantamai, su “įnešimu į krūtinės ląstą” kaip sakydavo armijoje, išaiškino liberalių vertybių esmę ir, išbandę portretų stiprumą į jų nešėjų nugaras, pridavė navalniatus policijai. Greitai ir efektyviai. Žiūrime, ar panašios reakcijos susilauks visi navalniatai visoje Rusijoje. Reikėtų, kad susilauktų.

 

 

Paulas Craigas Robertsas: Amerikos žlugimas arti

 

Daugybę metų aš katalogavau Amerikos nuosmukį ir jos judėjimą kolapso link. Ne tik ekonomikos žlugimas dėl ekonominės koncentracijos ir darbo vietų bei investicijų perkėlimo į ofšorą, bet ir žlugimas įsitikinimų sistemos, kuri palaikė tam tikrą vienybę tarp tokių įvairių gyventojų. Šiandien yra pribaigta ne tik ekonomika, bet ir įsitikinimų sistema, palaikanti socialinį ir politinį stabilumą.

Amerikos nebėra. Yra geografinis vienetas, susidedantis iš įvairių tautų ir interesų, bet ne šalis, tuo labiau ne tautinė valstybė. JAV išsigimė į imperiją. Tai jau ne tik šalis ir imperija. 50 valstybių pačios savaime yra elito imperija ir gali būti valdomos tik jėga.

Mano gyvenime anksčiau  liberalai žodžio laisvę naudojo tam, kad legalizuotų pornografiją, tos pačios lyties asmenų santuokas ir abortus. Visa tai buvo nukreipta prieš daugumą gyventojų. Ir tai nesutrukdė liberalams primesti  savo planus šiai daugumai.

Žodžio laisvė šiandien nėra leidžiama, nes ja galima pasinaudoti protestuojant prieš tai, ką pusė gyventojų nuoširdžiai laiko pavogtais prezidento rinkimais. Net advokatai ir advokatų kontoros, kurie savo klientų pavedimo teisėtai ir pagrįstai iškėlė bylas dėl sukčiavimo rinkimuose, yra baudžiami už įprastinį advokatų darbą. Tas pats nutinka ir su universitetų profesoriais bei paprastais amerikiečiais, kurie pasinaudojo savo Konstitucijos garantuota teise į žodžio ir susirinkimų laisvę ir dalyvavo paramos D.Trampui mitinge  (žr., pavyzdžiui).

Šiandien Amerikoje žodžio laisve galima naudotis tik siauruose ir kontroliuojamuose kanaluose. Ja galima naudotis tik  prezidento D.Trampo ir jo šalininkų demonizavimui kaip „demokratijos priešų“. Ja galima naudotis demonizuojant baltus žmones kaip „sisteminius rasistus“ ir „baltosios rasės pranašumo šalininkus“, o heteroseksualius baltus vyrus kaip “moterų nekentėjus“.

Kitas žodžio laisvės panaudojimo būdas yra demonizuoti šalis: Rusiją, Kiniją ir Iraną, kurios Vašingtonui trukdo pasiekti  globalinį dominavimą. Šiandien Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Ir pats šis pavadinimas šiai šaliai yra jau netinkamas, nes šalį visiškai suskaldė „tapatybės politika“ ir prezidento rinkimai, kurie, rinkėjų nuomone, buvo pavogti.

Savo skaitytojams pateikiau platų, bet toli gražu neišsamų rinkimų vagystės įrodymų sąrašą.

Tačiau pakanka paprasto klausimo – jei rinkimai nebuvo pavogti, kodėl  negalima užduoti šio klausimo? Paaiškinimai, kuriuos uždrausta tirti ir viešai komentuoti, vargu ar bus teisingi. Priežastis, kodėl jie uždrausti, yra ta, kad jie negali išlaikyti jokio patikrinimo. Nėra reikalo grįžti į tolimą praeitį, kad gautume ilgą sąrašą: JFK (prezidentas Johnas F. Kennedy ), RFK (senatorius ir kandidatas į prezidentus Robertas F. Kennedy ) ir MLK (Martin Luther King ) nužudymai. .), Waco skerdynės*, sprogimai Oklahomos mieste**, rugsėjo 11 d. (2001 m. ) ***, Sadamo Husseino masinio naikinimo ginklai, Irano branduoliniai ginklai, Asado cheminio ginklo panaudojimas****, Rusijos invazija į Ukrainą, „Russiagate“as, 2020 m. prezidento rinkimų suklastojimas, „D.Trampo sukilimas“ sausio 6 d. Ir taip, aš kažką praleidau, tačiau ir taip yra viskas aišku. Šalis, kurioje paaiškinimai yra kontroliuojami, yra šalis, kurioje žmonės gyvena melo jūroje.

Amerikoje – ir apskritai Vakarų civilizacijoje – objektyvios tiesos koncepcija buvo iš esmės sunaikinta, ypač švietimo ir komunikacijos aplinkose. Visame Vakarų pasaulyje tiesos pagrindas nuo įrodymų persikėlė į emocijas. Emocijos tapo svarbiausiu įrodymu. Objektyvi tiesa atmetama kaip baltiesiems vyrams tarnaujantis konstruktas.

Šiuolaikinėje Amerikoje viskas nukreipta prieš baltuosius heteroseksualius gyventojus. Kairieji demokratai, universitetai ir žiniasklaida susivienijo su įsivaizduojamo baltųjų rasizmo ir transfobijos „rasinės diskriminacijos ir seksualinių mažumų diskriminacijos aukomis“. Kristen Clarke buvo paskirta į Teisingumo departamentą, siekiant užtikrinti, kad užimtumo ir karjeros politika būtų suderinta su “aukų” rase ir lytimi.

Imigracijos politika nukreipta prieš baltuosius amerikiečius. Bejėgiai –  didžioji dauguma – baltieji amerikiečiai tapę mažuma neturi ateities.

Net jei baltieji amerikiečiai sugebės atsikratyti savo nerūpestingumo ir supras, kad iš jų yra atimama šalis, jie yra bejėgiai ką nors pakeisti. Artėjant naujojo kovos su terorizmu įstatymo priėmimui, net protestas prieš nuosavybės konfiskavimą yra kvalifikuojamas kaip kurstymas sukilimui.

Yra daug įdomių situacijos aspektų, kuriuos galėtume ištirti. Bet paimkime tik vieną. Atrodo, kad Baideno režimas yra okupuojamas sionistų-neokonservatorių, kurie yra Vašingtono ir Izraelio hegemonijos agentai. Šios hegemonijos siekimas sukels konfliktą su Rusija, Kinija ir Iranu.

Vašingtonas į šiuos konfliktus įžengs su žlugusia ekonomika ir smarkiai suskaldytais gyventojais. Ar tikrasis Amerikos kariuomenės stuburas – paniekinti D.Trampo – kovos už elitą, kuris jų nekenčia iki kaulų smegenų? Ar ekonomika, paskendusi skolose ir sugriuvusi dėl korporatyvinio investicijų  bei Amerikos vidurinės klasės darbo vietų  ofšoringo, o dabar dar ir dėl apribojimų, sunaikinusių likusius viduriniosios klasės atstovus – smulkųjį verslą, gali išgyventi konfliktą su labiau suvienytomis šalimis, neturinčiomis skolų užsieniui ir nekontroliuojamų vidaus skolų? Jei taip, tai būtų pirmas kartas istorijoje.

Kalbant apie patį elitą. Kada jo arogancija, pasipūtimas ir pasitikėjimas pagaliau pasieks supratimas, kad jis negali kontroliuoti savo paties sukurtų antibaltųjų, antiamerikietiškų ideologų ir pats susidurs su situacija, kurioje atsidūrė Kerenskis, rudmarškiniai ir Kinijos komunistų partija, kai Mao paleido kultūrinę revoliuciją? Sukurstęs neapykantą ir išleidęs ją iš butelio pats elitas ir bus jos sunaikintas.

Į ką kreipsis elitas, kai revoliucija pasisuks prieš jį? Ką elitas atsakys, kai tiems, iš kurių jis yra sudarytas, bus užduotas klausimas, kurį bolševikai uždavė Kerenskiui: “Kas jus išrinko?”

Autorius Polas Kreigas Robertsas – Paul Craig Roberts – ekonomikos mokslų daktaras, dirbo JAV iždo sekretoriaus pavaduotoju, buvo Ronaldo Reagano administracijos ekonominės politikos sekretoriumi. Dirbo laikraščio „The Wall Street Journal“, žurnalo „Businessweek“ ir informacinės agentūros „Scripps Howard News Service“ redaktoriumi ir apžvalgininku. Vienu metu jis buvo laikraščio „The Washington Times“ nuolatinis apžvalgininkas. Daugybės knygų apie didžiausias mūsų laikų problemas autorius.

 

Šaltinis: https://www.paulcraigroberts.org/2021/01/18/america-r-i-p-2/

 

* „Waco apgultis“, dar vadinama „skerdynės Waco mieste“, buvo religinei sektai “Dovydo šaka” priklausančio komplekso apgultis, kurią vykdė policija. Ją surengė JAV federalinė vyriausybė, Teksaso teisėsaugos ir JAV kariuomenės daliniai nuo 1993 m. vasario 28 iki balandžio 19 d. “Dovydo šakai” vadovavo Deividas Koreshas, ​​o jo būstinė buvo įsikūrusi Mount Carmel Center rančoje Akselyje, Teksaso valstijoje, 21 km į šiaurės rytus nuo Waco miesto. Apgulties metu policija puolė rančą, per susišaudymą ir kilusio gaisro metu buvo nušauti ar sudegė gyvi 79 žmonės, jų tarpe moterys ir vaikai. Koreshas ir jo 5 vaikai iki 14 metų buvo nušauti.

** Teroro aktas buvo įvykdytas Oklahoma Sityje (Oklahoma, JAV) 1995 m. balandžio 19 d.Tai iki 2001 m. rugsėjo 11 d. įvykių buvo didžiausias teroro aktas JAV. Pagal oficialią versiją, teroro aktą įvykdė „vidinis teroristas“ Timotis MakVeijus, kuris esą priešais federalinį pastatą susprogdino sprogmenimis pripildytą sunkvežimį. Daugelio nepriklausomų ekspertų nuomone, tokią žalą pastatui galėjo sukelti tik sprogimas iš pastato vidaus, kurį įvykdė kažkas kitas, o ne MakVeijus. 2001 m. MakVeijui buvo įvykdyta mirties bausmė.

*** Pagal oficialią versiją Niujorke buvo įvykdytas teroro aktas, kai 2 keleiviniai lėktuvai, kuriuos tariamai užgrobė arabų teroristai, rėžėsi į 2 Pasaulio prekybos centro dangoraižius, dėl ko sugriuvo 3 dangoraižiai.

**** Pretekstas agresijai prieš Iraką 2003 m. Jokių masinio naikinimo ginklų Irake nerasta, o šalį nusiaubė JAV-NATO karinė agresija ir po to sekęs turtingiausios Vidurio Rytų šalies apiplėšimas, įvykdytas JAV-NATO okupantų kariaunos.

Net aukščiausiojo teismo pirmininke mafijinėje valstybėje galima tapti tik per lovą (pildoma)

Grybauskaitės patikėtinis Kryževičius (nuotr.) mainais už prezidentės norų pildymą galėjo daryti su teisingumu, ką nori – pvz., savo sugulovę Rudėnaitę (nuotr.) dešinėje paskirti aukščiausiojo teismo pirmininke
Darius Kuolys
Mūsų teismai šaukiasi visuomenės dėmesio. Ar apsimesime negirdintys?

Neseniai ilgų metų darbą Aukščiausiajame Teisme baigusi teisėja Janina Januškienė (nuotr. viršuje)  VU Teisės fakulteto portalo Teises.pro veidaknygėje išvadina buvusį savo kolegą ir šio teismo pirmininką, dabartinį Vyriausiojo administracinio teismo pirmininką Gintarą Kryževičių „Tėtuku“, „mafijos bosu“, „reikaliukų tvarkytoju“. Kaltina jį ne tik „įkišus saviškę“, „savo meilę“ Sigitą Rudėnaitę į Aukščiausiojo Teismo pirmininkes, bet ir kartu su ja Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijose nagrinėjus civilines bylas ir taip pažeidus įstatymą.
Ir jokio atsakymo?
Labai įdomus, gyvas „specializuotas teisės žinių informacinis portalas“, labai įdomi jo veidaknygė. Čia aukšti mūsų teisėjai aistringai suvedinėja asmenines ir grupines sąskaitas, Vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas grasina Seimo nariams…
Tekstai, tikrai verti ir paprastų mirtingųjų dėmesio:
https://www.facebook.com/teise.pro

http://www.teise.pro/…/e-kuris-reglamentine…/

Nėra nuotraukos aprašymo.

LL nemažai rašė tiek apie buvusį aukščiausiojo teismo pirmininką Gintarą Kryževičių, kuris teisėją Neringą Venckienę, bandančią apginti prievartautą savo dukterėčią, pavadino „sistemis pūliniu“, tiek apie, jo, kaip dabar paaiškėjo, sugulovę Sigitą Rudėnaitę. Tiesa, tas faktas jau seniai visiems buvo žinomas, tik dabar viešai apie tai prabilo buvę Kryževičiaus kolegos.

Šaltinis: https://laisvaslaikrastis.lt/apie-mafijos-bosa-auksciausio-teismo-pirmininka-g-kryzeviciu/?fbclid=IwAR038-Kx_zbrXmoNaCmqkLLC4aSNZqL8bgH6wxS-Ib_2NvKrHxN3CRVAIbk

Aleksejų Navalną suimtas Maskvoje oro uoste tik jam išlipus iš lėktuvo. Jam gresia bausmės perkvalifikavimas dėl sukčiavimo, byla dėl veterano įžeidimo ir – svarbiausia – nuosprendis byloje dėl valstybės išdavimo.

Kai Rusija pakeitė savo Konstituciją, panaikino jankių britų įrašytas kolonijines nuostatas dėl jankių-britų korumpuotų teismų, tarptautinių organizacijų sprendimų galiojimo Rusijoje, panaikino Vakarų kolonizatorių pseudoteisės normų primatą virš Rusijos nacionalinių įstatymų, tai Rusijai negalioja korumpuoto, Soroso valdomo Europos Žmogaus “teisių” teismo ir panašių “teismų” sprendimai ir tuo labiau Vakarų kryžiuočių “susirūpinimai” dėl žmogaus teisių pažeidimų. Vakarų niekšų ir tarptautinių nusikaltėlių taikytos nusikalstamos sankcijos Rusijai jokio poveikio nedaro, todėl A.Navalnui ir visai kitai JAV 5-ai kolonai Rusijoje nusimato niūrūs laikai – už Tėvynės išdavystę teks stoti prieš rūstų ir nesukalbamą Rusijos teismą ir atidirbinėti iki paskutinio cento iš JAV ir Didžiosios Britanijos gautus Judo sidabrinius. Iš kitos pusės, akivaizdu, kad JAV ir Mažoji britanija iš agentų išspaudžia viską ir juos utilizuoja. Bijau, kad NaValnas dar Vokietijoje gavo dozę britiško “Novičioko”, arba šaunūs jankių CŽV galvažudžiai jam surengs parodomąją likvidaciją, kaip jankiai tai jau padarė Nemcovui ir daugeliui kitų savo agentų Rusijoje. Dabar šio “Kremliaus kritiko” gyvybė neverta nei sudilusio skatiko, mauras savo darbą padarė, galima jį jau ir utilizuoti. Toks scenarijus labiausiai tiktų “demokratams ir filantropams, žmonių teisių gynėjams” iš JAV ir UK, NATO kolonijų. Todėl saugiausia jam vieta yra gerai saugomas kalėjimas “Matroskaja tyšina”. Bent kuriam laikui, kol koks nors Džeimsas Bondas neperduos jam linkėjimų nuo Jos Didenybės.
Kad Navalnas nėra joks opozicionieius, rodo rinkimų Rusijoje, kur jis daugybę kartų ir visada nesėkmingai su savo gauja  dalyvavo, rezultatai. Navalno “opozicionieriai” niekur niekada nesurinkdavo daugiau nei 1 proc. balsų. Nežiūrint į šio CŽV-MI6 agento “politinės” veiklos, maitinamos šimtais milijonų dolerių iš užsienio, apgailėtinus rezultatus , visas Vakarų “laisvas” pasaulis jį pozicionuoja kaip V.Putino oponentą, Kremliaus kritiką, vos ne Tiesos ir Laisvės karį. O šio rankinio Vašingtono šuniuko efektyvumas “kovoje su kruvinu Putino režimu” yra nulis – V.Putiną ir toliau remia 75 procentai Rusijos piliečių. Nei vienas Vakarų uzurpatorius-demokratas nei vienos kadencijos neturėjo tokio palaikymo, o V.Putinas turi ir turi jau 20 metų. Tad Navalno įvaizdis yra aiškiai išpūstas, sukonstruotas Vakarų spectarnybų, dirbtinai palaikomas ir neturi jokios ateities, kai tik praras JAV-NATO melo propagandos palaikymą. Tas įvaizdis yra nuolat palaikomas tik korumpuotų Vakarų massmedia, JAV ‘giluminės valstybės” kontroliuojamų kolonijų-bananų respublikų, specialiųjų tarnybų, visokių “ekspertinių” CŽV kontorų tokių, kaip “Bellingcat”, CŽV kontroliuojamų tarptautinių organizacijų, tokių kaip “Amnesty international”, tarptautinių pseudoteisminių institucijų, tokių kaip EŽTT ir JAV naudingų idiotų. Triukšmo Vakarų korumpuotas esteblišmentas sukelia dėl Navalno daug, tačiau jo Vakarų finansuojamo FBK fondo (Kovos su korupcija fondas) “tyrimai” geriausiu atveju atskleidžia ne Kremliaus ar V.Putino “nusikaltimus”, bet Vakarų elito, valdomų marionečių korupciją, kaip jau gėdingai baigėsi su triukšmingai išreklamuotu ir tyliai nugesintu “tyrimu” “Panamos dokumentai”, kuriuose ne tik Vakarų, bet ir Lietuvos valdžiagyvių korupciniai nusikaltimai apsišvietė. Todėl skandalas buvo skubiai numarintas, ne ta kryptimi pajudėjo.
Navalno, kaip ir Litvinenkos, Skrypalių, “nunuodijimai” neturi, kaip visada, jokių sąsajų su Kremliumi, išskyrus highly-likely lygio pasamprotavimus, kuriuos nuolat viešina Vakarų viešoje dezinformacijos erdvėje apmokami “ekspertai”. Kam Putinui žudyti nulinę reikšmę Navalną? Kokia prasmė? JAV, britų agentai ir patys tokius panaudotus “kovotojus su režimu” pribaigia, kai tik iš jų nėra jokios naudos. Nemcovas, Litvinenko, Berezovskis, Patrkacišvilis ir visa eilė antiputiniškų maurų, kurie savo juodą darbą padarė, tapo nereikalingi ir po to staiga netikėtai mirė nesvetingoje Jungtinės Karalystės žemėje. Kaip apie Navalno “nunuodijimą” sakė V.Putinas, “būtų reikėję, lengvai būtų padaryta” iš pirmo karto, nereikėję būtų jį “nuodyti” net 4 kartus. Jeigu tokį kaip L.Trockį buvo galima sukryžiuoti su ledo kirtikliu, tai kažkokį rėksnį liošką  – lengvai…
Visus Kremliaus kritikus CŽV-MI6 išnaudoja iki galo, o kai naudos Vakarų kolonizatoriams “kritikai” duoti negali, galima juos padaryti “sakralinėmis” aukomis ir išspausti net iš išdavikų lavonų geopolitinę naudą – įvesti neteisėtas sankcijos, vykdyti ekonominį karą, Rusijos “sulaikymo” politiką, nusikalstamą tarptautinės teisės požiūriu, didinti JAV-NATO agresijos prieš Rusiją nuolatinius pasiruošimus prie Rusijos sienų, kurstyti karo propaganda, tautinę nesantaiką, karinę isteriją, reanimuoti fašistinę ideologiją ir atitinkamas “šaulių” organizacijas. Visa tai visada, pagal nuobodžiai vienodą, reikia pažymėti, scenarijų, daro JAV, Vakarai, NATO, o ne Rusija. Ir tai yra matoma plika akimi. Ir tik labai naivūs žmonės tiki JAV, JK melo propaganda. Visos baisios istorijos yra gaminamos JAV ir Jungtinės Karalystės specialiųjų tarnybų rūsiuose ir gamina jas respektabilios išvaizdos, išsilavinę, protingi, tačiau neįtikėtinai išsigimę žmonės.
O Navalnas yra tik eilinė keičiama moneta geopolitiniame pokeryje, JAV siekyje pavergti visą pasaulį, mažytė Hjustono projekto dalis, jau niekam nereikalingas mažas rėksnys. Navalnui šioje situacijoje Rusijos kalėjimas yra pati saugiausia vieta Žemėje. Nors , žinant jankių-britų elito išsigimimą, galvoju, jį jau pašėrė MI6 laboratorijoje pagamintais “vaistais”, kurie ims veikti po savaitės kitos. Nenustebsiu, jeigu Lioška greitai pasijus taip pat blogai, kaip ir kiti jo bendrai a la litvinenko. Bylos fabrikuojamos Vakaruose ir jų kolonijose. Paleckis pusantrų metų kalėjime be teismo už šnipinėjimą!! Jurijus Melis, kareivukas, 7 metai kalėjime už tai, kad elgėsi pagal įstatymus ir darė tai, ką privalėjo daryti – vykdė įsakymus. Masilionis nuteistas už knygos, niekur, net Lietuvoje, neuždraustos išleidimą. Nei vienu iš šių grubaus žmogaus teisių pažeidimo Lietuvoje atvejų nesusi jaudino nei vienas Vakarų “žmogaus teisių gynėjas” , net neamtelėjo jokia Amnesty International, nei viena “demokratiška” Vakarų valstybė neįvedė jokių sankcijų Lietuvą valdančiai chuntai. Ką ten Lietuva. JAV 75 milijonai balsavusių už Trampą dabar yra intensyviai persekiojami ir represuojami tik todėl, kad atsisakė pritarti Baideno nusikaltėlių gaujos pavogtiems rinkimams. O ir pats Trampas, panašu, tuoj po kadencijos bus teisiamas, viešai sudegintas ant laužo, o jo verslas jau dabar yra naikinamas pašėlusiais tempais.
Kažkaip Hakslio “Tas nuostabus naujas pasaulis” vienu šuoliu peršoko į Orvelo “1984”…
O apie lioškos “nuopelnus demokratijai” skaityti čia –  https://sledcomrf.ru/region/tag/152

 

30-ties metų senumo įvykius Lietuvoje išskirtiniame interviu spaudos klubui IZBORSK.MD komentuoja nusipelnius Rusijos Federacijos žurnalistė, “Rusijos auksinės plunksnos” prizo laureatė GALINA SAPOŽNIKOVA. Jos knyga „Išdavystės kaina“ išleista Rusijoje, Lietuvoje, Italijoje ir JAV.

– Galina Michailovna, kas iš tikrųjų įvyko tada, prieš 30 metų, 1991 metų sausio 13 dieną Vilniuje?

– Pirmoji spalvota revoliucija Tarybų Sąjungos erdvėje, kuriai tarybiniai žmonės dėl savo tuometinio naivumo ir nepatyrimo buvo visiškai nepasiruošę. Na, iš tiesų gi, kad viskas buvo nauja: Baltijos grandinės, juostos, vainikai, giesmių giedojimai ir gėlės prie kariškių kojų. Visa tai dvelkė kažkokiu beprotišku ir iki šiol nepatirtu romantikos aromatu – lygiai iki to momento, kai pasirodė „sakralinės aukos“. Faktą, kad tai buvo ne kartą išbandytas scenarijus, mes supratome vėliau, kai pastebėjome siužetų pasikartojimus – Serbijoje, Ukrainoje, Kirgizijoje, Gruzijoje, Baltarusijoje. Faktams kaupiantis visuomenė išmoko numatyti veiksmų seką ir atskirti scenarijų, parašytų konkrečiai šaliai, variantus. Bet tada, 1991 m. sausio mėn., viskas vyko griežtai laikantis instrukcijų. Tai atleistina: TSRS šis filmas buvo žiūrimas pirmą kartą.

– Kas buvo šios provokacijos organizatorius?

– Man asmeniškai atsakymas aiškus – Vytautas Lansbergis ir jo gauja. Aš paskirstyčiau vaidmenis taip: scenarijus buvo sugalvotas prieš kelerius metus iki 1991 metų Jungtinėse Amerikos Valstijose, pasiūlytas Lansbergiui, įgyvendintas vadovaujant talentingo polittechnologo Audriaus Butkevičiaus, kuris „laimingo atsitiktinumo“ dėka tada buvo Krašto apsaugos departamento direktoriumi. Žinoma, Amerikos specialiųjų pajėgų kapitono Andriaus Eivos ir gausybės lietuvių emigrantų, gyvenančių Vakaruose, pasirodymas Lietuvos horizonte nebuvo atsitiktinis. Vilniuje jie pritaikė amerikiečių profesoriaus Džino Šarpo parašytas instrukcijas. Dž. Šarpas nerašė instrukcijos konkrečiai lietuviams – prieš tai technologija buvo išbandyta Birmoje, Portugalijoje, Jugoslavijoje, Čekoslovakijoje, – bet jis paaiškino baltams, kaip šia instrukcija naudotis. Ironiška, kad jis juos instruktavo ne Taline, Vilniuje ar Rygoje, o Maskvoje: kažkokie jo  sąjungininkai Maskvoje (Kas tokie?… Aleksandras Jakovlevas? Olegas Kaluginas?) jam išnuomojo sales Mokslų akademijoje, kur rinkdavosi tarybinių respublikų atstovai ir tarybų valstybės sostinės centre jis mokė juos, kaip sunaikinti TSRS iš vidaus …

– Kokį vaidmenį  šiuose įvykiuose suvaidino Gorbačiovas?

– Vienareikšmiškai – gėdingą ir bailų. Pirmiausia jis davė įsakymą sustabdyti lietuvius ir atimti iš jų televizijos ruporą – užimti televizijos bokštą bei televizijos ir radijo centrą, o paskui pasislėpė krūmuose, apsimesdamas, kad jis grupės „Alfa į Vilnių nesiuntė“. Yra pakankamai įrodymų, kad tokį įsakymą davė būtent jis: tai seka iš paskutinio TSRS maršalo Dmitrijaus Jazovo žodžių – jam, kaip garbingam žmogui, davusiam priesaiką, buvo sunku tai garsiai pripažinti, bet iš skausmingos pauzės prieš atsakant į patikslinančius klausimus, buvo galima daug ką suprasti …

– Kokias klaidas padarė Kremlius ir karinė vadovybė?

– Kalbant apie Kremliaus klaidas, jų buvo dvi. Pirma: baltų idealizavimas. Tam tikras naivumas, būdingas vėlyvosios TSRS inteligentijai. “Jums sąžinė neleis atsiskirti!” – tokiais žodžiais Gorbačiovas kreipėsi į lietuvius.  Ar  jūs galite įsivaizduoti,  pavyzdžiui, ankstyvąjį Putiną, kalbantį su čečėnais tokiomis kategorijomis? Štai taip…

Antra, visos sąjungos televizijų televizorių ekranus beviltiškai užgrobė tik vienos Lietuvos žmonių dalies – tos, kuri rėkavo ir raudojo – atstovai. Kita pusė lietuvių nenorėjo TSRS žlugimo ir suprato, kas bus toliau – tačiau šių žmonių niekas neklausė ir negirdėjo. Mes pasitikėjome televizijos pateikiamu paveiksliuku, kuris neatitiko tikrovės. Kitaip tariant: Lietuvoje Maskva taip pat turėjo daug sąjungininkų, kuriuos mes taip nemokšiškai palikome likimo valiai.

Nesiimsiu vertinti karinės vadovybės veiksmų, nes būdama žmogumi tolimu nuo karybos negaliu atskirti šovinio nuo tūtelės. Bet aš suprantu vieną dalyką: karinės vadovybės  bloga buvo  žvalgyba, kuri nesugebėjo išsiaiškinti nei snaiperių ant penkiaaukščių pastatų stogų, nei išplėštų pradinio karinio parengimo klasių Lietuvos mokyklose, nei vienkiemiuose paslėptų „šmaiserių“ atsargų. Kuo tai baigėsi, visi žino…

– Koks buvo TSRS KGB vaidmuo?

– Būdamas „liaudies frontų“ Baltijos respublikose iniciatorė ir tiesioginė organizatorė, KGB tam tikru momentu prarado situacijos kontrolę ir išleido iš butelio džiną. Į centrą buvo nuolat siunčiami pranešimai – ir apie šūkius mitinguose, ir apie emigrantus, staiga užpildžiusius Lietuvos miestus vos tik atsivėrus sienoms. Be to, šiuos pranešimus rašė ne „atsiųsti iš Rusijos kazokai“, o patys tikriausi latviai, estai ir lietuviai. Ir visada atsakydavo: „Mes situaciją kontroliuojame“.

– Ar galime teigti, kad po įvykių Vilniuje ir Rygoje TSRS buvo pasmerkta, net nepaisant 1991 m. kovo mėn. Referendumo rezultatų?

– Aš taip nemanau. Nei 1991 m. paskelbtos pseudonepriklausomybės, nei patys įvykiai Rygoje ir Vilniuje  iš tikrųjų lemiamos įtakos neturėjo.

Apie kokią nepriklausomybę buvo galima kalbėti, jei visos šios šalys – Lietuva, Latvija ir Estija – ir toliau gyveno sąjungos biudžeto sąskaita? Šalies likimas buvo nulemtas vėliau – po rugpjūčio pučo ir Belovežo girios sąmokslo.

Tačiau reikia suprasti vieną labai svarbų dalyką: jei šalis būtų ideali, niekas negalėtų jos išjudinti. Nuovargis dėl ekonominių problemų, ideologinė painiava, persivertėlių laikas atliko savo darbą, o ne Džino Šarpo instrukcijos.

– Ar, jūsų nuomone, buvo įmanoma išgelbėti TSRS? Ką reikėjo daryti dėl to?

– Ir taip, ir ne. Jėgos buvo per daug nelygio: viskas buvo nukreipta prieš TSRS – naftos kainų kritimas, ekonominė blokada, objektyvi tikrovė (skaitykite ankstesnę pastraipą – G.S.) ir labai galingi informacinio fronto profesionalai. Kiek melo mes tada prarijome net nekramtę! Jei žurnalistai ir istorikai reaguotų į tuometines informacines atakas bent jau taip, kaip dabar, buvo galima išvengti daugybės tragedijų.

– Ar šiandien Baltijos šalyse įmanoma laisvai reikšti savo nuomonę apie 1991 metų sausio įvykius?

– Ne. Tikrai ne. Mano knygos „Išdavystės kaina“ tiražas lietuvių kalba buvo konfiskuotas ir sunaikintas, o leidėjas Povilas Masilionis buvo nubaustas 3000 eurų bauda. Politikas Algirdas Paleckis, kuris, iš esmės, jau beveik 10 metų yra persekiojamas už frazę „Kaip dabar aiškėja, savi šaudė į savus“, pusantrų metų praleidęs ikiteisminio tyrimo sulaikymo centre laukia teismo dar vieno nuosprendžio. Filosofas Valerijus Ivanovas, TSRS išsaugojimo šalininkas, savo laiku jau atsėdėjęs trejus metus kalėjime ir parašęs knygą „Lietuvos kalėjimas“, TIK UŽ ŠIĄ KNYGĄ gavo dar metus kalėjimo! Asmeniškai mane deportavo iš Lietuvos ir 5 metams uždraudė įvažiuoti vien dėl to, kad rinkau medžiagą savo būsimai, dar neparašytai knygai! Lietuvos teismas be jokių įrodymų jau nuteisė 78 Rusijos ir Baltarusijos piliečius ir skyrė įvairias laisvės atėmimo bausmes už veikas, jų neva įvykdytas 1991 metais,  ir pagal įstatymus, kurie tuo metu dar nebuvo priimti ir nebuvo net pačios Lietuvos nepriklausomybės, pritaikė baudžiamąjį įstatymą atgal.

Žodžio laisvės reitinguose Lietuva stabiliai užima 28-30 vietą pasaulyje…

Kalbėjosi Vladimir BUKARSKY

 

Iš rusų kalbos vertė Jonas Kovalskis, 2021-01-15

Šaltinis: http://izborsk.md/galina-sapozhnikova-provokaciju-v-vilnjuse-v-janvare-1991-goda-organizovali-landsbergis-i-ego-komanda/?fbclid=IwAR1H6_sMvIUfu6yvXY4z-sRlj0t6PWreMMiLuT7qYRLZbzXWFpry8cImPio

1.6. LIETUVIŠKAS SINDROMAS

Nuo autorių. Apie 1991 metų sausio mėnesio įvykius Lietuvoje jau  parašyti tomai. Buvo atlikti oficialūs ir neoficialūs tyrimai. Buvo sukurti  pilnametražiniai dokumentiniai filmai. Mokslininkai, politikai ir, matyt, teisininkai dar ne kartą grįš prie šios temos. Mūsų straipsnis buvo vienas iš pirmųjų, parašytas nedelsiant po įvykių. Pati straipsnio atsiradimo istorija buvo taip pat neįprasta …

… Sausio 14 d., po tragedijos prie televizijos bokšto Vilniuje, mus pakvietė TSKP (Tarybų Sąjungos Komunistų partija – vert. pastaba) Maskvos miesto komiteto pirmasis sekretorius J.A.Prokofjevas ir paprašė nuvykti į Lietuvą tikslu atlikti nepriklausomą tyrimą to, kas ten įvyko. Pokalbio metu supratome, kad tiesos nežino niekas, situacijos taip pat niekas nekontroliuoja…

… Atvykome į Vilnių, kai aplink parlamentą dar degė laužai, respublikoje buvo paskelbtas gedulas, tvyrojo bendra šoko atmosfera ir … lūkesčiai kažkokių naujų įvykių .

Viską, ką sužinojome, pamatėme ir supratome, mes pateikėme trumpoje analitinėje ataskaitoje, skirtoje J.A. Prokofjevui. Jos esmė trumpai buvo tokia: įvykiai Vilniuje buvo suplanuota provokacija, kurios tikslas buvo diskredituoti Tarybinę armiją ir LKP (Lietuvos Komunistų partija – vert. pastaba) ir tokiu būdu paspartinti Lietuvos išstojimo iš TSRS procesą. Reikšmingą vaidmenį šioje provokacijoje atliko tiek TSRS, tiek užsienio valstybių specialiosios tarnybos.

Sausio 25 d. TSKP Maskvos miesto komitete įvyko miesto partijos aktyvistų susitikimas su dviem kariškiais iš Pabaltijo, kurie pateikė gana paviršutinišką vaizdą to, kas įvyko. Sausakimša salė šurmuliavo, reikalavo patraukti atysakomybėn Maskvos miesto komiteto biurą ir TSKP CK politinį biurą. Pasigirdo raginamai sukurti nacionalinį gelbėjimo komitetą ir Maskvoje. Mes dalyvavome šiame susitikime, bandėme pasisakyti ir papasakoti įvykių savo versiją. Tokia galimybė mums buvo suteikta. Po mūsų pasisakymų kažkas iš auditorijos pasiūlė balsuoti už tai, kad kalbų stenograma būtų paskelbta laikraštyje „Moskovskaya Pravda“. Publika vienbalsiai balsavo „už“. Taip atsirado pirmoji „Lietuviško sindromo“ dalis, kuri iškart buvo perspausdinta daugelyje respublikinių, regioninių laikraščių ir užsienio leidiniuose.

Straipsnio paskelbimas sukėlė itin neigiamą reakciją „demokratinėje“ spaudoje. Buvome apkaltinti, kad mes sąmoningai išpučiame Vakarų žvalgybų tarnybų problemą ir jų vaidmenį Lietuvos tragedijoje. Atsakymas į tai buvo antroji straipsnio dalis.

Labiausiai stebina tai, kad Jungtinių Amerikos valstijų pusė net nemėgino užginčyti savo specialiųjų tarnybų vaidmens. Pavyzdžiui, buvęs JAV ambasadorius TSRS Džekas Matlockas interviu „Rabočaja tribūna“ (1991-03-15) į klausimą: „Ar manote, kad yra amoralu, kai JAV kišasi į Tarybų Sąjungos vidaus reikalus, susijusius su Baltijos respublikomis?“ – atsakė taip: “… mes niekada nepripažinome priverstinio nepriklausomų Baltijos šalių prijungimo prie Tarybų Sąjungos, todėl negalvojame, kad šių šalių santykiai su Tarybų Sąjunga yra tik TSRS vidaus politikos klausimas”.

Atviriau ir nepasakysi!

Analizuodami tų pačių metų rugpjūčio, bet jau Maskvoje, įvykius, įsitikinome, jog jie yra identiški įvykiams Lietuvoje. Mes pateikiame tokią versiją, kurios esmė yra ši. Taip, 1991 m. sausio mėn. įvykiai Vilniuje buvo generalinė repeticija 1991 m. rugpjūčio mėn. įvykiams Maskvoje. Tik tai nebuvo valstybinio perversmo repeticija, tai buvo tik pučo imitacija, kurio tikslas buvo galutinai sukompromituoti TSKP, pasirengti TSRS ir Tarybų armijos žlugimo finalui. Šios imitacijos scenarijai ir mechanizmai yra identiški ir, greičiausiai, turi vienus ir tuos pačius režisierius!

 

I DALIS

 

Įvykiai Vilniuje parodė, kad stovime ant pilietinio karo slenksčio. To paties karo, apie kurį pastaruoju metu buvo tiek daug kalbėta. Ir štai – karas tapo realybe. Realybė, su kuria galima kovoti tik suvokiant jos neišvengiamumą. Tačiau tam reikia aiškaus proto, negailestingos analitikos ir – visos tiesos apie įvykių esmę. Ne gandų, ne mitų, ne legendų, tiesos fragmentų, sulipdytų įpinant melą ir formuojančių margaspalvį koliažą.

Šiandien, kaip ir prieš 10 metų, visuomenė „pasitiki, bet netikrina“. Tiki, bet neanalizuoja. Ir tai yra bene pats blogiausias dalykas. TSKP monopolijos palikimas yra tas, kad visuomenė siekia perduoti kažkam į rankas teisę į absoliučią tiesą .

Anksčiau šią teisę turėjo laikraštis „Pravda“. Dabar, pavyzdžiui, programa „Vzgliad“. Taigi, kas pasikeitė? Tik žodžiai?

Mūsų tyrimo tikslas – sugriauti mitus. Mūsų pranešimas skirtas paprastiems mūsų šalies piliečiams. Jei jie neišmoks mąstyti savarankiškai, jei pasitikės nors ir pačių sąžiningiausių, pažangiausiai mąstančių, pačių autoritetingiausių šaltinių vien tik žodžiais, – katastrofos neišvengsime.

Praėjusių metų patirtis parodė, kad gyvenimas yra daug sudėtingesnis nei tos juodai baltos schemos, kurios mums buvo piešiamos. Ir į klausimą: “Kas yra blogiau?” – disidentai ar partijos aparatas, kairieji ar dešinieji, centras ar respublikos – galima atsakyti tik vieną: “Blogiau yra visi!”

„Kairė, dešinė – kur pusė?

Minia, minia, žinok, – esi girta! ”

Oi, kaip reikia visiems, kad minia išsiblaivytų! Kitaip …

„Jam sergančiam vaidenosi, tartum visam pasauliui lemta būti auka kažin kokios baisios, negirdėtos ir neregėtos maro ligos, einančios į Europą iš Azijos gelmių. Visi turėjo pražūti, išskyrus kai kuriuos išrinktuosius, labai nedaugelį. Atsirado kažkokių naujų trichinų, mikroskopiškų gyvūnėlių, kurie skverbėsi į žmonių kūnus. Bet ir šios būtybės buvo dvasios, apdovanotos protu ir valia. Žmonės, juos įsileidę į save, tučtuojau pasiusdavo ir netekdavo proto. Bet niekad, niekada žmonės nelaikė savęs tokiais išmintingais ir neklystančiais kaip šitie užkrėstieji. Niekada nelaikė labiau nesugriaunamais savo sprendimų, savo mokslinių išvadų, savo dorovinių įsitikinimų ir pažiūrų. Ištisi kaimai, ištisi miestai ir tautos užsikrėsdavo ir eidavo iš proto. Visi buvo suirzę ir nenorėjo suprasti vienas kito, kiekvienas manė, kad tik jis vienas žino tiesą, ir kankinosi, žiūrėdami į kitus, mušėsi į krūtinę, verkė ir grąžė sau rankas. Nebeišmanė, ką ir kaip teisti, nebegalėjo susitarti, ką laikyti blogiu, ką gėriu. Nebežinojo, ką apkaltinti, ką išteisinti. Žmonės žudė vienas kitą kažin kokio beprasmiško pykčio apsėsti. Ištisomis armijomis kilo vienas prieš kitą, bet armijos bežygiuodamos staiga pradėdavo pačios save žudyti, eilės iširdavo, kariai puldavo vienas kitą, badydavosi ir pjaudavosi, kandžiodavo ir valgydavo kits kitą. Miestuose kiauras dienas skambino varpais: kvietė į aikštes rinktis visus, bet kas ir kam šaukia, niekas to nežinojo, tačiau visi buvo labai susijaudinę. Metė visus įprastinius savo darbus, nes kiekvienas siūlė savo mintis, savo pataisas, ir negalėjo susitarti; nustojo dirbti žemę. Kai kur susibėgdavo žmonės į būrį, susitardavo ką nors daryti bendrai, prisiekdavo neišsiskirti, bet tučtuojau imdavo daryti visai ką kitą, nei ką tik patys buvo sutarę, imdavo vienas kitą kaltinti, pešdavosi ir pjaudavosi.“

Mūsų cituojama ištrauka priklauso Fiodoro Michailovičiaus Dostojevskio plunksnai. Šis pranašiškas Raskolnikovo sapnas, deja, yra daug arčiau mūsų realybės nei prieš pusmetį visuomenės protus pribloškusi Kabakovo distopija „Pabėgėlis“. Paprasti mūsų šalies gyventojai, suimkite savo galvas į rankas. Neleiskite savęs apgaudinėti! Netikėkite vien tik žodžiais! Viskas yra daug sudėtingiau, nei jūs įsivaizduojate! Ir – žymiai blogiau! Ir – neįtikėtinai niekšiškiau! Taigi ar norite sužinoti tiesą apie įvykius Vilnių?

Korporacija „Eksperimentinis kūrybinis centras“ savo ataskaitą skiria jums ir niekam kitam. Kadangi skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas. Taigi, mūsų atliktas tyrimas leidžia mums išsakyti keletą teiginių.

PIRMAS. DĖL PLANŲ ĮVESTI TIESIOGINĮ PREZIDENTINĮ VALDYMĄ LIETUVOJE BUVIMO. Manome, kad toks projektas buvo (o rimtas priežastis, dėl kurių jis buvo parengtas, atskleisime žemiau). Ir jei tai yra taip, tai bandymai nuslėpti tokio projekto egzistavimą yra nepateisinami niekam, įskaitant ir aukščiausią šalies politinę vadovybę. Jei tai nėra pripažįstama, teks pripažinti, kad kariškių elgesys – nusikalstamas. Turėsime toliau pripažinti, kad Lietuvos komunistų partijos ant TSKP platformos elgesys yra toks pat nusikalstamas. Turėsime pripažinti, kad prezidentas nesugeba kontroliuoti savo armijos, o generalinis sekretorius – savo partijos veiksmų. Kadangi jūs negalite paslėpti ylos maiše, o tiesa jau aiškėja (žr. „Komsomolskaja pravda“, sausio 30 d.), visa ši melo piramidė diskredituoja visus, kurie savo noru ar nesąmoningai joje dalyvauja. Tai – visa valstybė. Ir jei vyriausybės pareigūnai dėl kokių nors priežasčių nenori pripažinti šios karčios tiesos, tokiu atveju tai padaryti privalome mes. Vertinkite mūsų teiginius kaip vieną iš nepriklausomų ekspertų iškeltų hipotezių. Taigi, mes manome, kad buvo siekiama įvesti tiesioginį prezidentinį valdymą Lietuvoje 1991 m. sausio antroje pusėje. Labiausiai tikėtina data – sausio 15 d.

ANTRAS. APIE TAI, KAD, MŪSŲ NUOMONE, VEIKSMŲ SCENARIJUS BUVO TIK VIENAS IR BUVO NELANKSTUS. Kad jame buvo tiek strateginių, tiek ir operatyvinių, taktinių klaidų. Svarbiausias strateginis klausimas: ar buvo įmanoma įvesti tiesioginį prezidentinį valdymą tik Lietuvoje, paliekant įprastinį režimą visoje likusioje teritorijoje? Bandydami suvokti tokio scenarijaus autorių logiką, atsižvelgdami į jų požiūrį, mes, deja, esame priversti konstatuoti, kad toks sumanymas nuo pat pradžių yra pasmerktas. Ypatingos padėties režimas šiandien gali būti įvestas arba visoje šalyje, arba niekur.

Mes pereiname nuo strategijos prie operatyvinio-taktinio lygio. Kaip buvo galima, steigiant Lietuvos demokratinių jėgų Kongresą kaip „nepriklausomą“ organizaciją, tuo pačiu metu įtraukti Lietuvos komunistų partiją į Kongreso struktūrą, vėliau patvirtinti šios partijos pirmąjį sekretorių Kongreso pirmininku, pirmininko pavaduotoju – Vilniaus miesto komiteto pirmąjį sekretorių ir po viso šito bandyti išsaugoti Lietuvos demokratinių jėgų Kongresui „nepriklausomos“ organizacijos statusą?

Vėliau, kuriant Lietuvos nacionalinį gelbėjimo komitetą kaip dukterinę Demokratinių jėgų kongreso organizaciją, kaip galima buvo tikėtis, kad bet kuris nors kiek raštingas žmogus nesugebės atsekti pagal šį telefoninį pėdsaką iki mūsų „vairininko”?

Visų pirma, jei jau buvo sukurtas komitetas, ir dar gelbėjimo, tuomet būtina įvardinti šio komiteto narius. Priešingu atveju jūsų oponentai vis tiek juos įvardins ir įrašys tokiais visus, ką tik jie norės! Tai akivaizdu! Suprantame šios situacijos sudėtingumą ir pavojingumą Lietuvoje, ir atiduodame pagarbą žmonių, kurie šiandien vis dar lieka LKP gretose, drąsai. Ir, žinoma, mes nededame lygybės ženklo tarp LKP vadovybės ir visos partijos dėl atsakomybės už politines ir organizacines klaidas masto. Be to, į operaciją buvo įtraukti vadinamieji draugovininkai. Tai žmonės, kurie dėl idėjos rizikavo gyvybe. Siunčiant juos į tokią riziką, kaip buvo galima jų atsisakyti, išduoti juos jau kitą dieną po nesėkmės?! Atiduoti juos ir jų šeimas susidorojimui? Praktinis klausimas: po to, kai „Sąjūdžio“ smogikai pagal kur kas meistriškiau sukurtus scenarijus pereis į puolimą, kas gins visus šiuos kongresus, komitetus ir partijas? Atsakome – niekas!

Galime ir toliau vardyti klaidas, tačiau taupant laiką ir, kaip manome, apibūdinus situaciją iš kitos pusės, laikas apibendrinti ir pereiti prie veiksmų charakteristikos tų, kurie, kaip mes jau matome dabar, „buvo žymiai blogesni“. Esmė ta, kad suplanuota 1956-jų metų laikų dvasioje operacija suteikti brolišką pagalbą tam tikram komitetui, iš esmės yra archajiška ir visiškai neatitinka esamo politinio proceso dvasios ir kokybės. Ir pats operacijos įgyvendinimas liudija … sakykime, apie labai ir labai daug ką… Na, o dabar apie tuos, kurie priešinosi „mūsų centrui“.

TREČIAS. APIE TAI, AR TSRS PREZIDENTAS IR ŠALIES AUKŠČIAUSIA POLITINĖ VADOVYBĖ TURĖJO PAGRINDĄ TAIKYTI GRIEŽTAS PRIEMONES. Mes manome – turėjo, nes tai, ką nuo gruodžio pabaigos (iškart po to, kai prezidentui buvo suteikti nauji įgaliojimai) ruošė “Sąjūdžio” smogikai, stulbinančiai priminė liūdnai pagarsėjusią 1948 metų JAV Nacionalinės saugumo tarybos Direktyvą Nr.28/1 dėl politinio genocido prieš komunistus, vykdomo, kaip ten rekomenduojama, „vietos gyventojų rankomis“. 1990 m. pabaigoje Lietuvos radikalų planai nebeturėjo nieko bendra su politine kova nors bet kokia civilizuota prasme, nes (ir mes turime vadinti daiktus savo vardais!) politinę kovą Lietuvoje bet kokiomis politinėmis priemonėmis „Sajudis“ ir už jo esančios jėgos pralaimėjo gėdingai ir per labai trumpą laiką, pademonstruodami tuo pačiu visas mūsų vadinamųjų demokratinių jėgų ydas, t. y., nekompetenciją, nesugebėjimą valdyti demokratijos sąlygiomis, vidinius nesutarimus, intelektualinį nepakankamumą. Lietuvos radikalų pasirengimas politiniam terorui (užfiksuotas daugelyje jų dokumentų, įskaitant ir jų sudarytus sąrašus dėl „ politinės įtampos šaltinių pašalinimo“ – CŽV terminas, kuris intelektualia forma reiškia tiesioginį politinių oponentų nužudymą) yra ta „demokratijos grimasa“, su kuria turėsime susidurti artimiausioje ateityje – ir jokiu būdu ne vien tik Lietuvoje. Landsbergio laikas greitai baigsis. Kaip matome, Prunskienės laikas pasirodė neilgas. Vyksta „personalo rotacija“. Ir tai vyksta ne tik Lietuvoje. Darbotvarkėje – Raudonio „Liaudies išlaisvinimo armija”,  „Nepriklausomybės“ partija “, vadovaujama V.Čepaičio, kuriam ne tik Prunskienė, bet ir Landsbergis – išdavikai. Pagaliau atvirai teroristinės fašistinės organizacijos. Tai šių dienų politinė Lietuva! Štai kam reikia baigti kuo greičiau su demokratija, štai kas skuba pereiti prie teroro, diktatūros, kurioje vadovautų  nacionalistinė administracinė, pagal formą (struktūrą) bolševikinė ir fašistinė (pagal ideologija) partija, apie kurią kalbėjo V. Čepaitis. Virš Lietuvos tikrai sklando  fašizmo šmėkla. Ar tik virš jos? Ten (ir ar tik ten?) tikrai galėjo atsirasti (atsižvelgiant į didžiules ginkluotų žmonių pajėgas su partijos bilietais kišenėse iš vienos pusės ir fašistinius padalinius iš kitos pusės) … ne, ne Tarybinė  Burokevičiaus Lietuva ir ne nepriklausomą Landsbergio Lietuva … Ir ne Prunskienės specialioji ekonominė zona… Tik didžiulė broliška kapavietė, į kurią būtų gulę lietuviai, rusai, komunistai ir nacionalistai, ir pora milijonų „šiaip sau, dėl viso pikto“, kaip dainuoja Kim’as. Pora milijonų žmonių, visiškai nesidominčių politika; ir atsižvelgiant į Ignalinos AE,  įvairias skirtingos orientacijos teroristines grupuotes, vienodai viskam pasirengusias, ir dabar Lietuvoje madingą šūkį „Visą atominės elektrinės energiją – kovai su TSKP“, gali atsitikti kažkas baisaus, kas sukeltų realią grėsmę … na, tarkim, tik Šiaurės Europai. Kyla klausimas: kodėl nebuvo galima visa tai pasakyti tiesiai šviesiai? Ir atkurti konstitucinę tvarką atvirai, sąžiningai, prezidento vardu, informuojant apie tai JTO, pateikiant skaidrią motyvaciją ir neįtraukiant čia nei visuomeninės politinės organizacijos, kuriai vis dar sapnuojasi vadovaujantis vaidmuo, nei draugovininkų, o tik tuos, kurie už savo darbą gauna atlyginimą ir kurių profesinė bei pilietinė pareiga yra užtikrinti saugumą ir užkirsti kelią neleistiniems pagal visas tarptautines normas savivalei. Kodėl tai nebuvo padaryta, nors to visi tikėjosi ir visi tai būtų pateisinę. Ar mes tokiu būdu bandėme išsaugoti Prezidento autoritetą? Bet, atleiskite, M. Gorbačiovo autoritetui nieko negalėjo būti  blogiau nei tai, kas įvyko Lietuvoje. Kas netiki – tegu jie pažvelgia į Lietuvos barikadas, kurios ten stovės dar porą mėnesių ir bus viso pasaulio foto ir televizijos filmavimo objektu (žinoma, išskyrus mūsų „nepriklausomos“ tarybinės televizijos, įskaitant „Vzgliad“, „Penktasis ratas“, „600 sekundžių“ ir pan.). Ten prezidentas yra pristatomas kaip šėtonas, velnias su iltimis, pragare degantis nusidėjėlis, Judas. Iš esmės visa šio barikadų dekoro paskirtis ir yra tik ta, kad tokių plakatėlių būtų galima pakabinti maksimaliai daugiau, kad visas pasaulis galėtų pamatyti. Ar tai padidina autoritetą? Arba tai, kad Vyriausiasis vadas nežino, ką daro jo ginkluotosios pajėgos? Arba tai, kad tokiu atveju jis būtų priverstas atsiriboti nuo jų ir taip sukelti teisėtą šių jėgų pasipiktinimą, o ateityje – kruviną maištą ir tikrą karinę diktatūrą? Arba tai, kad jis šiose barikadose yra vadinamas … Tačiau šis klausimas nusipelno atskiro svarstymo.

Išvada. Lietuvoje buvo pakankamai pagrindo imtis skubių priemonių, tačiau priemonės buvo naudojamos arba akivaizdžiai nemokšiškai, arba tiesiog provokuojančiai.

KETVIRTAS IR PAGRINDINIS. APIE TAI, KAD CENTRO PARENGTAS YPATINGŲ PRIEMONIŲ TAIKYMO LIETUVOJE PLANAS Į LANDSBERGIO IR JO APLINKOS RANKAS PATEKO, MŪSŲ DUOMENIMIS, NE VĖLIAU NEI 1991 m. SAUSIO 3 D. Į Lietuvą nedelsiant buvo iškviesti aukštos klasės specialiųjų tarnybų specialistai iš Vokietijos Federacinės Respublikos ir JAV. Mes įvardinsime tik du vardus: Linas Kojelis, anksčiau dirbęs Reagano Nacionalinio saugumo taryboje, ir Eiva, kuris koordinavo „žaliųjų berečių“ (JAV specialiosios pajėgos, kurių specializacija, be kita ko, yra diversijos, sabotažas, pogrindinė veikla ir kitos sudėtingos operacijos, kurių vykdymui būtina „aukšta“ kvalifikacija) veiklą Afganistane. Tikroji grupės sudėtis yra kur kas platesnė, o Lietuvos struktūras rengiančių instruktorių skaičius, mes manome, viršijo šimtą. Tačiau „banginiai“ buvo pakviesti didžiajam žaidimui. Beje, tuo pačiu metu, po humanitarinės pagalbos priedanga, buvo importuojami moderniausi ginklai – nuo „Stinger“ tipo raketų iki padidinto mirtingumo kovinių ginklų, kuriems desantininkų šarvuotos liemenės su titano plokštėmis, deja, jau vakarykštė diena. Siunčiant žmones į mūšį su tokia ginkluote, laikas pasirūpinti apsauga iš keraminių pluoštų, kurie „atlaiko“ snaiperio šūvius ir specialius „žaliųjų berečių“ ginklus. Taigi, Lietuvoje CŽV pradėjo kontržaidimą.

Dėmesio! Mes jau turime keturis etapus. Pirma – Lietuvos ekstremistų pasirengimas pradėti politinį terorą, po to, tarkime, neadekvatūs centro atsakymai, kuriuos iššaukė šis pasirengimas, dar po to – išdavystė, už kurią baudžiama išimtinai aukščiausia bausme, ir slaptų planų atidavimas Lietuvos teritorijoje veikiančioms specialiosioms tarnyboms ir kovojančioms jokiu būdu ne už TSRS vientisumo išsaugojimą, ir, pagaliau, šių specialiųjų tarnybų, kuriose Landsbergis yra tik politinis tenoras, giedantis savo ariją pagal kitos šalies natas ir su užsienio šalies orkestru, kontržaidimą.

PENKTAS. APIE KONTRŽAIDIMĄ. Sausio 9 dieną buvo numatytas Lietuvos komunistų partijos mitingas dėl tiesioginio prezidentinio valdymo įvedimo, kurio metu turėjo būti, matyt, paskelbtas raginimas M. Gorbačiovui pagaliau praregėti ir atgauti protą .

Sausio 7-oji buvo stačiatikių Kalėdos. Šioms Kalėdoms laisvadieniai nebuvo numatyti, buvo pasiūlyta juos prijungti prie eilinių atostogų, nors per katalikiškas Kalėdas davė dvi laisvas dienas. Tokiu būdu buvo sumodeliuotas ne tik nacionalinis, bet ir konfesinis konfliktas (klausimas demokratams iš stačiatikių dvasininkų – ar jie negalėjo stoti ginti parapijiečių interesų?). Apskritai psichologinio spaudimo rusų tautybės gyventojams klausimas Lietuvoje nėra toks jau paprastas, kaip tai bando parodyti tiek „Rusijos patriotai“, tiek ir „vakarietiškos orientacijos demokratai“. Pavyzdžiui, šio straipsnio autoriai Lietuvoje buvo sutikti draugiškai, nors jie ir kalbėjo rusiškai, ir net paklausti, kaip rasti kelią į Lietuvos komunistų partijos centrinį komitetą, žmonės atsakė išsamiai ir labai maloniai. Restoranuose, viešbučiuose, mažmeninės prekybos vietose nėra jokio nacionalinio konflikto, apskritai grubių įžeidimų dėl etninių priežasčių nėra net užuominų. Žmonės, beje, pradeda susimastyti, kas čia vyksta. O grėsminga Lietuvos visuomenės skilimo valanda yra netoli, oi, kaip netoli. Ir yra žymiai, pabrėžiame, grėsmingesnė už visą TSRS tankų galią.

Kalbant apie spaudimą nevietiniams Lietuvos gyventojams yra pats laikas kalbėti apie vykdomą su iš pirmo žvilgsnio pabrėžtinai korektišku „naujos vyriausybės“ veidu psichologinį karą itin rafinuotais metodais. Nepaprastai panašiais į tuos, kuriuos rekomenduoja CŽV psichologinio karo ekspertai. Norėčiau tikėti, kad tai sutapimas. Jie keičia, pavyzdžiui, lenteles dviem kalbomis (lietuvių ir rusų) į lenteles viena kalba (žinoma, lietuvių). Ir tai niekam nesukelia jokio pykčio.

O kai rusiškas tekstas užtepamas juodais dažais lentelėje su dviem kalbomis – tai yra visai kita. Tai yra tiesioginis ir sąmoningas įžeidimas, kurį daro valstybės pareigūnai naudodami pinigus ir išteklius, kurie, be kita ko, susidaro iš mokesčių į Lietuvos biudžetą, mokamų ir rusakalbių gyventojų. Ir tokios piktybiškos juodos dėmės ant lentelių sugniuždo, įsiutina, sukelia norą atsakyti tuo pačiu būdu. Ir tokių “mažų smulkmenų” yra tiek daug, jos yra tokios „sistemiškos“, kad nejučia kyla eretiška mintis apie egzistavimą kažkokio „intelektualinio rėmėjo“, kuris visas šias smulkmenas organizuoja į psichologinį karą. Tegul tarptautinė komisija tuo pačiu apsvarsto ir šį klausimą. Ir tegul atsako – ar atsitiktinai sausio 7 d., tai yra per stačiatikių Kalėdas, nebuvo suteikta laisva diena? Ir – ar atsitiktinai likus kelioms dienoms iki Kalėdų buvo smarkiai pakeltos vadinamųjų biudžetinių darbuotojų algos, tai yra daugiausia lietuviams, „baltiesiems“ inteligentams, valdininkams ir pan. Ir ar tai atsitiktinumas, kad tik apsaugojus šią gyventojų dalį, prasideda stulbinantis kainų kilimas 4-5 kartus. Ir kada? Lygiai sausio 7 d., ne anksčiau ir ne vėliau, ir ar nėra per daug sutapimų vienu metu? Gamyklų darbininkai gauna žinią, kad pusryčiai nuo šiol kainuos 3–4 rublius, pietūs – 4–5 rublius, o atlyginimai nebus didinami arba jie bus keliami kada nors, tolimoje ateityje. Bet yra gerai žinoma, kad darbininkas ilgai galvoja, ar pasiimti jam pietus už 1 rublį. 20 kapeikų ar 1 rub. 35 kapeikas. Ir jei taip, tai buvo žinoma, ką toks padidėjimas sausio 7 d. galėjo iššaukti. Mes negalime patikėti tokiu atsitiktinumų sutapimu. Mes po šiuo atsitiktinių sutapimų kratiniu matome puikių specialistų puikiai parengtą kontržaidimą. Jis pasiekė savo tikslą, tas aukščiausios kvalifikacijos specialistas-sovietologas iš „Rand Corporation“ ar Lenglio. Jis apskaičiavo viską. Ir jei pragaras egzistuoja, tai šis vaikinas turės ten degti iki antrojo atėjimo.

Taigi sausio 7-ąją – šoko terapija, 8-ąją – maištas, būtent maištas. Prie Lietuvos Aukščiausios Tarybos atėjo tos gamyklos, kurių niekada nebuvo galima pakelti politinei veiklai, atėjo elementas, sakykime tiesiai šviesiai, beveik deklasuotas, kuris ilgą laiką buvo spaudžiamas, jam buvo spjaudoma į veidą juodomis dėmėmis ant lentelių ir iš jo buvo tyčiojamasi visais kitais jėzuitiškais būdais. Ir jis ėjo daryti tai, ką galėjo, tai yra, šaukti „Šalin“, „Gėda“, „Duonos“, o kartais ir dar baisesnius dalykus, ypač kai jis buvo provokuojamas, o jis buvo išprovokuotas.

Minioje landžiojo žmonės, kurie kišo megafonus moterims ir, tiesą sakant, žinojo, kam duoti, ir iš ten sklido necenzūriniai prakeiksmai. Ir visa tai filmavo viso pasaulio televizijos studijos (kaip jos ten atsidūrė ir kodėl?)… Ir čia kyla esminis klausimas, kuris labai stipriai nulems mūsų politinį gyvenimą per ateinančius šešis mėnesius, būtent: „Ar ne tos pačios struktūros duoda įsakymus ir kairei, ir dešinei? 1991 m. sausio 8 d. prie įėjimo į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą milicijos kažkodėl nebuvo. Paprastai visada būdavo. Minia įžengė į kiemą. Jai kelias nebuvo užblokuotas. „Ten“ jie daužė stiklus, nuplėšė duris, veržėsi į pastatą. Išprovokuoti, vilties netekę žmonės. Kam to reikėjo? Ir kodėl? Todėl, kad vėliau, nuleidus kainas, galima būtų pašalinti nepageidaujamą? Prunskienę (arba Ryžkovą?), Sobčiaką (ar Popovą?). Ir jeigu reikės – ir Gorbačiovą, ir Jelciną! Bet kurį, kuris nepageidaujamas. Ir ar čia nederėtų prisiminti Italijoje vykusios įtampos strategijos, kuri 70-aisiais labai greitai ėmė rausvėti (kaip ir Lietuva dėl bukaprotiškos Landsbergio veiklos)? Tada CŽV įjungė vadinamąją „įtampos strategiją“, jų žmonės buvo infiltruoti į raudonojo judėjimo radikaliąją dalį. Buvo sukurtos teroristinės organizacijos – „raudonosios brigados“, kurios buvo panaudotos vykdyti provokacijas siekiant sumažinti kairiųjų socialistinių jėgų reitingą, taip konsoliduoti dešiniuosius, nuversti centristus. (O jei jie stipriai priešinasi, tada galima ir nužudyti. Prisiminkime Aldo Moro pavyzdį!) Bet grįžkime į Lietuvą: išdaužė langus, išplėšė duris, pylė darbininkus verdančiu vandeniu, pakeitė kainas, nuvertė Prunskienę … Visa tai yra ne esmė, svarbiausia – visai šaliai ir visam pasauliui paskelbė, cituojame: „Girti po savo stačiatikių Kalėdų rusai bandė nuversti teisėtą Lietuvos tautos valdžią“.

Taigi, tai reiškia, kad jie iš anksto paruošė datą ir „išspaudė“ iš jos viską, ką galėjo. O kas didesnis niekšas: engiama, metų metus gyvenanti bendrabutyje moteris su savo nešvankiais prakeiksmais, ar rafinuotas intelektualas, kuris visa tai taip gerai apskaičiavo?

Tada, sausio 8 d., prasidėjo “Landsbergio telemaratonas”. Jis šaukė, transliavo, keikė, ragino, kaip talentingas aktorius, pagal iš anksto parengtą scenarijų. Jis monospektaklius surengė ne kartą. M.S. Gorbačiovas TSRS Aukščiausiojoje Taryboje kalbėjo tiesą. Tuo metu viešoje erdvėje iš tiesų vyko kažkas nepaprasto. Buvo nuspaustas iki dugno pagrindinis pedalas – nacionalinis. Buvo išsamiai su detalėmis aprašytas visas tarybinės okupacijos siaubas, žmonės buvo raginami didvyriškai pasiaukoti: „Tas ne lietuvis, kuris nepralies kraujo“. Vietoje demokratijos, racionalaus ekonominio mechanizmo, ėjimo į pasaulio civilizaciją idėjų staiga buvo išmestos idėjos, kurios savo dvasia buvo tapačios klasikiniam nacionalsocializmui: „Viena žemė, vienas kraujas, vienas fiureris!“ Ir jie nusekė paskui jas. Tačiau neperdėkime tokio pripažinimo spontaniško pobūdžio. Judėjimas iš Kauno į Vilnių buvo gausiai skatinamas ir pinigais, ir narkotikais, ir alkoholiniais gėrimais. Priklausydamas Kauno klanui, Landsbergis ieškojo palaikymo savo, taip sakant, teritorijoje, kviesdamas savo žmones.

Tam buvo panaudota viskas – nuo respublikos „šešėlinės“ ekonomikos iki smurto ir visiškos apgaulės. Pasak liudininkų, į būsimos katastrofos vietą buvo vežami Lietuvos vaikai iš Varėnos, Trakų ir Ukmergos vaikų namų. Dėl suprantamų priežasčių nenorėdamas būti įvardytu (ir turėdamas tam teisę, skirtingai nei Lietuvos nacionalinio gelbėjimo komiteto nariai), vienas eilinis lietuvis mums sakė, kad jo dukra nuėjo į koncertą, po kurio ji ir kiti jaunuoliai buvo kviečiami vykti į diskoteką nemokamais autobusais su galimybe laimėti prizus. Diskoteka, žinoma, buvo žadama taip pat nemokama. Jie buvo atvežti į būsimo kraujo praliejimo, kuris taip pat jau buvo suplanuotas!, zoną, ir išmesti į minią.

Nusilenkime prieš žmogaus sielvartą. Prieš nekaltas visų šių politinių žaidimų aukas! Ir paklauskime savęs: ar mes norime, kad mūsų berniukai ir mergaitės visoje šalyje, lydimi gražių žodžių ir kvietimų į diskotekas, būtų viliojami į autobusus, išstumiami į minią ir metami po kulkomis?

ŠEŠTAS. APIE TAI, KUR BUVO LKP VADOVYBĖ. Kartu su tauta, nors ir apgaudinėjama, ir provokuojama, arba specialiais lėktuvais besiblaškanti tarp Maskvos ir Vilniaus, ar budinti prie vyriausybinio ryšio telefonų ir laukianti vadovybės nurodymų.

Mūsų žiniomis, sausio 8 d. LKP vadovybė su tauta nebuvo. Jie nenorėjo organizuoti spontanišką maištą ir paversti jį politine akcija, tiksliau, negalėjo. Kodėl? Taip, dėl tos priežasties, kad LKP mitingas buvo numatytas sausio 9 d. Šie aparato darbotuojų refleksai ir sudarė tą įvestinę informaciją, kuria CŽV tinkamai pasinaudojo. Ir tiksliai 9 dieną 16 valandą, pagal jau pasenusį(!) tam momentui planą žmonės išėjo į aikštę. Ir šūkiai buvo parašyti iš anksto, o juose – jokios ekonomikos, jokios reakcijos į kainas. Ir tai buvo nustatyta nuo pat pradžių, pagal tą pačią schemą, kuria mes pradėjome savo analizę – dėl tiesioginio prezidentinio valdymo įvedimo. Bet jis jau tuo metu niekam nerūpėjo. Kaip sakoma, matau, kas duota, bet elgiuosi su tuo, kaip nurodyta. Ir jei 16 valandą mitingą planavo LKP, tai 15 valandą netoliese, toje pačioje aikštėje, Landsbergis pradėjo savo mitingą. O kai ėmė savo iš anksto paruoštas kalbas sakyti kalbėtojai iš LKP, jų niekas neišgirdo, nes Landsbergio specialiai tam paruošta skandavimo grupė jų kalbas užgožė, o ant stogų to paties Landsbergio pastatyti žmonės daužė metalinius skydus keldami triukšmą.

SEPTINTAS. APIE TAI, KAD SAVO PASIRENGIMO VEIKSMŲ PLANĄ PREZIDENTINIO VALDYMO ĮVEDIMUI TURĖJO IR KARIUOMENĖS PADALINIAI, MES MANOME. 1991 m. sausio 11 d., vykdydami TSRS prezidento įsaką dėl sąjunginio turto apsaugos, jie pradėjo saugoti partijos leidyklos ir SDAALR (Savanoriška draugija armijai, aviacijai ir laivynui remti – vert. Past.)  centrinio komiteto, kuriame įsikūrė Krašto apsaugos departamentas, pastatą. Pagal tos pačios sausio 11 dienos logiką televizija taip pat turėjo būti perimta apsaugai. Bet perėmimas apsaugai nebuvo įvykdytas, nes respublikos valstybės saugumo organai gavo informacijos, tiksliau, dezinformacijos, kad esą „ten“ yra didelis būrys ginkluotų „kadininkų“ (iš tikrųjų objektas tą dieną praktiškai nebuvo saugomas). Tai leido Landsbergiui atlikti manevrą ir iš tiesų atsiųsti ten smogikus.

AŠTUNTAS. APIE TAI, KAIP DEMOKRATINIŲ JĖGŲ KONGRESAS, KURIAM VADOVAVO LKP PIRMASIS SEKRETORIUS M.BUROKEVIČIUS, SAUSIO 11 D. IŠSIUNTĖ RESPUBLIKOS AUKŠČIAUSIAI TARYBAI DARBO KOLEKTYVŲ IR DEMOKRATINIŲ JĖGŲ ULTIMATUMĄ.

Pasibaigus ultimatume, kuriame buvo reikalaujama atsakyti į TSRS prezidento kreipimąsi sutikimu ir nedelsiant atkurti Lietuvos TSR ir TSRS Konstitucijos veikimą respublikos teritorijoje, nurodytam terminui, buvo paskelbta apie Lietuvos nacionalinio gelbėjimo komiteto (LNGK) sudarymą, tai yra, buvo sukurta paralelinė valdžios struktūra.

Kartojame: nuo pat LNGK įkūrimo jo sudėtis nebuvo viešinama, tai jam sukūrė pogrindinės, antikonstitucinės savo prigimtimi organizacijos įvaizdį. Kartojame: nuo pat pradžių buvo akivaizdu, kad už LNGK stovi LKP. Taigi, bet kokiu atveju konfrontacija vystėsi ne pagal „Aukščiausia taryba prieš tautą“ schemą, bet pagal „Aukščiausia taryba prieš komunistus“ schemą.

DEVINTAS. APIE TAI, KAIP SAUSIO 13 D. NAKTĮ VILNIAUS MIESTO KOMITETO PASTATE LABAI NERVINGOJE APLINKOJE BUVO VYKDOMOS ORGANIZACINĖS PRIEMONĖS PREZIDENTINIO VALDYMO ĮVEDIMUI RESPUBLIKOJE. Pagal mūsų turimą informaciją, skubiai buvo rengiami darbininkų draugovių būriai, buvo atjungtas ryšys. Kai kelios dešimtys darbininkų susirinko į miesto komiteto pastatą, jiems buvo įteikta iš anksto parengta Nacionalinio gelbėjimosi komiteto peticija. Joje buvo reikalaujama respublikos Aukščiausiosios Tarybos atsistatydinimo.

Kai darbininkai ėjo įteikti šią peticiją į Aukščiausią Tarybą, pakeliui juos užpuolė Sąjūdžio bei KAD smogikai ir ėmė juos mušti.

DEŠIMTAS. APIE TAI, KAD TIE PATYS SUMUŠTI DARBININKAI LNGK NURODYMU BUVO NUSIŲSTI PRIE TELEVIZIJOS BOKŠTO IR TUO PAČIU METU LNGK PATEIKĖ PRAŠYMĄ VILNIAUS GARNIZONO VADOVUI SUTEIKTI PAGALBĄ .

Remiantis turima informacija, garnizono daliniai ir respublikos valstybės saugumo darbuotojai nedalyvavo šturmuojant televizijos bokštą. Vėlai vakare jiems buvo įsakyta trauktis. Operacijoje dalyvavo oro desanto divizija, pavaldi TSRS VSK (KGB). Kariuomenės daliniai nedarė vaizdo įrašo, todėl neįmanoma atkurti tikrą vaizdą. Yra duomenų, kad šaudoma buvo ne tik į desantininkus, bet ir į civilius gyventojus, kai kurie iš jų (kaip jau sakėme) buvo atvežti į vietą apgaule arba panaudojus jėgą. Akivaizdu, kad Landsbergio patarėjai iš anksto numatė kraujo praliejimo galimybę, nes jau tuo metu, televizijos bokšto šturmui dar nesibaigus, iš autonominių radijo stočių eteryje buvo transliuojami iš anksto paruošti įrašai įvairiomis kalbomis apie tai, kad „Vilniuje buvo pralietas kraujas ir įvykdytas karinis perversmas“. Bet tokiems duomenims besąlygiškos tiesos statusas gali būti suteiktas tik atlikus tyrimą, kurį Lietuvos valdžia, neaišku, ar atliks, o jei ir atliks, tai tik po tragedijos aukų laidotuvių. Taigi ko jie bijojo, kodėl neleido dalyvauti tyrime „svetimiems“? Jei viskas būtų taip, kaip jie siekia pateikti, mes įsitikinę, dar prieš laidotuves jie būtų laiku sušaukę specialistus iš visos šalies. Juk jie būtų tik patvirtinę „kariuomenės nusikaltimus“.

VIENUOLIKTAS. APIE TAI, KAIP SAUSIO 11 d. PABĖGO INFORMUOTI DARBUOTOJAI, KURIE, MATYT, IR PERDAVĖ LANDSBERGIUI DOKUMENTUS. Centrui tokiu būdu buvo duota žinia, kad vykdomos operacijos planas Landsbergiui buvo žinomas. Manome, kad Centras reagavo į tai įjungdamas „stop-kraną“. Štai kodėl kariuomenė pasielgė taip „keistai“. Belieka tik išaiškinti, kodėl jie apskritai ėmėsi veiksmų. Buvo (mes manome, provokuojanti!) informacija, kad televizija ruošiasi kviesti Lietuvos žmones ginkluotam sukilimui. Buvo platinama nuostata, kad iš šio „objekto“ galimai bus paviešintas raginimas įvykdyti „ilgų peilių“ naktį, nuskambės kvietimas smurtauti prieš politinį oponentą. Manome, buvo klaida suteikti tokią reikšmę panašiems įtarimams. Vargu ar Landsbergis būtų tai padaręs, ir visiškai neįmanoma, mes manome, kad jam būtų davę tokią sankciją konsultantai iš CŽV. Jei tokie dalykai būtų prasidėję, tai jis būtų praradęs viską, ką sugebėjo „uždirbti“ nuo sausio 7 dienos.

DVYLIKTAS. APIE TAI, KAD GALIAUSIAI PASIRODĖ (VIETOJE APYGARDOS KARIUOMENĖS) JAU VSK (KGB) PAVALDŪS ORO DESANTO DALINIAI. Desantininkams, skubiai, be žvalgybos ir pasiruošimo, permestiems įvykdyti labai siaurą užduotį (užimti „pavojingą“ televiziją), buvo duotas įsakymas, esant reikalui, šaudyti tik „objekto viduje“. Desantininkai įsakymą vykdė . Taip, kai buvo nužudytas jų karys, jie nelabai buvo panašūs į elegantiškus „bobius“ (britų policininkus – vert. past.). Bet mes manome, kad anksčiau ar vėliau turėsime pripažinti, jog vis dėlto šioje siaubingoje situacijoje jie elgėsi kilniau nei derėtų. Kur kas mandagiau (jei toks žodis apskritai čia tinka), nei, pavyzdžiui, „žaliosios beretės“ ​​ne mažiau suverenioje Panamoje. Yra duomenų, kad buvo šaudyta iš per didelio aukščio, sprendžiant pagal sužeidimų tipą. Yra duomenų, kad buvo šaudoma iš taškų, kur apskritai jokių desantininkų nebuvo. Ką daryti, jei šie duomenys bus patvirtinti? Ką tada pasakys mūsų demokratai, kurie taip skubiai viską pasmerkė, taip neapgalvotai greitai sudėjo taškus virš “i”? „Politika“ yra tokia pat purvina, kaip šiandien purvini  šaligatviai Tverskajos gatvėje. Ir į šią „damą“ galima kreiptis žodžiais, kuriuos Pierre’as Bezuchovas pasakė savo žmonai Helene: „Kur tu, ten  ištvirkavimas, blogis!“. “Žaliąsias beretes” treniravęs Eiva yra profesionalas, o ne taikos balandis. Jis „padarys“ tiek lavonų, kiek reikia. Ir ten, kur reikia. Mes jam, dirbančiam kitos valstybės labui, visiškai abejingam ir Landsbergiui, ir Gorbačiovui, rusams ir lietuviams, kurie jam ir jo kolegoms yra vienodi čiabuviai, laukiniai, barbarai, neketiname priekaištauti. Skirtingai nei mūsų demokratams, kurie, atrodo, atstovauja mūsų bendrai valstybei.

Ir – būtent šia prasme – apie „pravardes“, kuriomis yra gausiai “apdovanojamas” mūsų prezidentas, teisėtas, atrodytų, bendros mūsų valstybės vadovas. Ne, kalbame ne apie „garbę ir orumą“ … Ir ne apie įsakus. Čia kalbama apie daug rimtesnius dalykus. M.S. Gorbačiovas šiomis pravardėmis siejamas su Irako prezidentu. Tai nėra smulkmena. Tai apgalvota, labai niekinga geopolitika. Jei Lietuva yra Kuveitas, TSRS yra Irakas, Gorbačiovas yra Husseinas, tai kas tokiu atveju yra „koalicijos pajėgos“? Čia galima daryti nuolaidas (visų pirma teritorines) Rytų Europos kaimynams ir visiems įskiepyti, kad TSRS kariuomenė nėra armija, partija nėra partija, bet viskas bendrai yra savivalė ir terorizmas, o Gorbačiovas nekontroliuoja situacijos. Ko tuo siekiam? Sukelti Tamsius laikus!

Priminsime – viskas baigėsi Mininu ir Požarskiu. Ir Lenkijos karalystė tapo Rusijos imperijos dalimi. Klausimas tikrai demokratiškoms jėgoms Lietuvos visuomenėje, klausimas tikriems nepriklausomos ir draugiškos Rusijai Lietuvos valstybės šalininkams: „Ar šiame “huseiniškoje raganų puotoje“ nejaučiate grėsmės Lietuvos suverenitetui nei kiek nemažesnės, nei šiame tragiškame incidente? Pagalvokite!”.

Galiausiai, pagrindinis klausimas mūsų visuomenei, tas klausimas mūsų visuomenei, dėl kurio ir buvo parašytas šis straipsnis:

Nejaugi ponas Eiva yra teisus ir mes visi esame – čiabuviai?

 

 II DALIS

Tik pagal paskelbtą informaciją, turinčią savo oficialų šaltinį

 Vietoje pratarmės

                  Straipsnyje „Mūsiškiai pradeda ir pralaimi CŽV“, paskelbtame „Maskvos naujienose“ (1991 m. vasario 17 d. Nr. 7), mes buvome sukritikuoti. Nėra nei laiko nei jėgų į kritiką atsakyti. Ir neatsakyti – taip pat negalima, nes struktūrinė T. Jachlakovos straipsnio analizė, kur „analizuojamas“ mūsų publikacijos „Lietuviškas sindromas“ („Moskovskaya pravda“, 1991.02.01), leidžia teigti, kad mes turime tipišką vidutinės pseudodemokratinės žurnalistikos pavyzdį. O jei yra  taip,  tai yra pagrindas pateikti savo analizę. Ir tokią, kurios visuomenei reikia ne mažiau, gal būt net daugiau, nei reikalinga tiesa apie Lietuvą. Tokiu būdu mes sujungiame šias dvi temas. Pagrindiniai aptariamo žanro, kurio pavyzdžiu yra atsakymas į mūsų straipsnį, bruožai, mūsų nuomone, yra šie.

Pirma. Nėra absoliučiai jokios straipsnio kritikos. Tai yra, nėra jokios mūsų straipsnio turinio ir aptariamų jame versijų, hipotezių ir faktų analizės. Mes tai vadiname terminu „anti-diskusija“, kuris reiškia kategorišką nenorą laikytis pagrindinės diskusijos taisyklės – oponento pozicijos analizė, bandymas suprasti jo požiūrio logiką. Po kurių tik ir turėtų sekti klystančio oponento „sutriuškinimas“.

Antra. „Anonimiškumas“. Mūsų vardai yra gerai žinomi. Tai nėra pirmas kartas, kai mes skelbiame savo straipsnius, o vienas iš mūsų yra ne tik „Moskovskiye novosti “autorius, bet ir oficialus ekspertas“, ką patvirtina jam išduotas pažymėjimas su antspaudu ir parašu. Taigi, kalbame apie atvirai demonstruojamą anonimiškumą, kuris, pagal visus pasaulyje priimtus standartus, yra … na, švelniai tariant, „antiaristokratiškos“, „antielitinės“ tendencijos žurnalistikoje simbolis.

Trečia. “Asociatyvinė konotacija arba prasimanytas kontekstas”. Mes leidžiame jums pasirinkti bet kurį iš šių terminų. Nereikalausime būtinai pasirinkti pirmąjį, nes pagal tarptautinius standartus jis priskiriamas psichologinio karo kategorijai. Jei ne leidinio autoriui, tai bent jau laikraščio vyriausiam redaktoriui yra žinoma, kad tai prieštarauja termino „demokratinė spauda“ tarptautinio apibrėžimo kanonams. Todėl susikoncentruokime ties „prasimanyto konteksto“ samprata. Ką tai reiškia? Susirenka “į vieną krūvą” visi, kurie kalba apie CŽV. Deputatas Blochinas,”Guardian”, Polozkovas, Alksnis, Jazovas ir „Lietuviško sindromo“ autoriai. Tuo pagrindu daroma išvada, kad jie visi yra lygūs vienas kitam. Nes visi rašo apie tą patį! Apie CŽV! Tuo pačiu metu sąmoningai nutylima, kuris iš šių asmenų „ką tiksliai sako“! Ne ką – bet kas! Kadangi nė vienam iš „konservatorių ir retrogradų“ negali būti uždrausta gilintis į šią temą, tai bet kuriam iš autorių, norinčių analizuoti CŽV veiklą rimtai, atimama teisė tai daryti. Kyla klausimas – ar tai nėra CŽV iškėlimas už kritikos zonos ribų? Ir dar. Visi žino, kad „Atminties“ lyderis D. Vasiljevas nuolat kritikuoja TSKP. „Moskovskiye novosti“ vyriausiasis redaktorius ir keletas labai gerbiamų šio laikraščio autorių, tame tarpe ir, pavyzdžiui, E. Bonner, taip pat kritikuoja TSKP. Ar tai leidžia teigti, jog E. Bonner yra tapati D. Vasiljevui? Iš anksto atsiprašome Elenos Georgievnos, tačiau manome, kad būtina pademonstruoti prasimanyto konteksto metodo ir visų neišvengiamai atsirandančių iš to išvadų absurdiškumą, kai tik šiuo metodu pradedama naudotis nuosekliai. Norime atkreipti „Moskovskiye novosti“ redaktoriaus dėmesį į tai, kad tendencija naudoti šį „kelią į tiesa“ jo laikraštyje  stiprėja. Esame profesionalai ir galime, žinoma, jeigu bus tam užsakymas, (kaip ir visiems mūsų, kaip korporacijos ekspertų, darbams) pateikti jam analitinę medžiagą, parodančią šios tendencijos stiprėjimo greitį ir mastą. Mes netgi galime parengti atitinkamas rekomendacijas (sutartinė kaina – 25-50 tūkst. rublių). Beje, mes jums primename, kad Stalinas ir Hitleris buvo pagrindiniai tokio „apibendrinimo“ metodo mėgėjai. Pavyzdžiui, Stalinas nurodydavo į panašias „ištraukas“ iš Trockio ir Kautskio kalbų ir tuo remdamasis teigė, kad Trockis yra lygus Kautskiui. Tokių pavyzdžių galima pateikti daugybę. Mes su malonumu kviečiame Jegorą Vladimirovičių į teatro “Ant lentų“ spektaklį „Stenograma“, kur tokio pobūdžio psichotechnologijos yra labai rimtai nagrinėjamos. Ir kuriame keliame klausimą, kas yra psichologinis teroras kaip fizinio teroro pranašas.

Ketvirta. Tiesioginis įskundinėjimas – su kaltinimu, kad mes rezgame sąmokslą prieš partiją. Kartu ir prieš Vakarus! Kaip žemai reikia pulti, kad CŽV būtų galima prilyginti Vakarams! Juk pusė Vakarų (ir Amerikos) publicistikos yra užpildyta prakeiksmais CŽV. Ir nieko, jie ištveria. Tik TSRS tai kažkodėl yra tabu. Ar turėtume vertinti tai kaip „Moskovskiye novosti“ poziciją –  „Kas ne su CŽV, tas prieš mus!“? Juokinga ir dėl antipartinės veiklos. Esame TSKP nariai, todėl ypač griežtai kritikuojame savo partijos klaidas ir neteisingus sprendimus. Bet mes nepaliekame partijos.

Kalbant apie užuominą dėl antivakarietiškos ir antipartinės „sumos“ , perspėjame, kad informacinės blokados laikas baigėsi. Esame pasirengę iš esmės nuodugniai nagrinėti 70-ųjų istoriją – be juodų skylių ir baltų dėmių, iškeliant daugybę temų ir figūrų, veikusių tuo metu. Mes tiesiog galvojame, kad yra svarbesnių temų.

Penkta. Priešo demonizavimas. Kyla natūralus, atrodytų, organiškas klausimas: iš kur ekspertai gavo tokią specifinę informaciją? Tiesą sakant, bet kuris žurnalistas žino, kad toks klausimas yra šiurkštus profesinės etikos pažeidimas. Ne kartą įrodyta, jeigu „kažkokie bevardžiai ekspertai“ dirba Jazovo-Alksnio aplinkoje, tai čia viskas yra leistina. Tai yra siaubinga klaida! Jei Jegoras Vladimirovičius Jakovlevas netiki spektaklio „Aš“, sukurto pagal Fiodoro Michailovičiaus Dostojevskio pasakojimą „Užrašai iš požemio“, autoriumi, tai tegul jis paklausia savo autoriaus, eksperto ir, žinoma, žmogaus, kuriuo jis pasitiki, – Jurijaus Karjakino, kuo baigėsi tas “viskas leidžiama“. Kad ir kas būtų tie ekspertai, net šėtono agentai, su jais derėtų bendradarbiauti, bent formaliai, kaip ir su visais jums draugiškais demokratais – ne dėl ekspertų, o dėl savęs. Kad savęs nesusitepti! Kas tu toks, kad užduodi tokius klausimus? Na, jei iš esmės, tai iš kur, pavyzdžiui, informaciją gauna ta pati Jelena Bonner? Tegul ji pateikia, pavyzdžiui, savo šaltinius „Literaturnaya Rossija“ vyriausiajam redaktoriui. Juokinga, ar ne? Be to, „kairioji demokratinė spauda“ savo šaltinius turi visur: ir kariuomenėje, ir KGB, ir partijos elite. Tegul ji atskleidžia visiems – iš kur ji gavo slaptus partijos dokumentus? Slaptą kariuomenės ir politinę informaciją? Iš kur gavo slaptus duomenis grupė “Skydas”? Ir jei jie turi tokią informaciją, ar tai reiškia, kad jie visi yra agentai? KGB? Komunistų partijos? Armijos? Ir kaip toli mus gali nuvesti panašios hipotezės? Ir galiausiai, atleisdami nuo kritikos mylimą CŽV ir demonizuodami KGB, kur mes ateisime? Tegul skaitytojas padarys savo išvadas pats. Mes netikime, kad laikraštis „Moskovskiye novosti“ ir jo žurnalistai eina teisingiausiu keliu, o būtent, kad visa tai yra ne kas kita, o žanro krizė.

Žanro krizė:

– visi tarpusavyje susiriejo taip smarkiai, taip prarado savo žmogišką pavidalą beprotiškai įžeidinėdami oponentus, kad net „Moskovskiye novosti“ gerbėjai, stebėdami iš šio laikraščio puslapių sklindančius turgaus lygio barnius, ėmė raukytis;

– kadangi šauktukai šiandien jau nieko neįtikina, visi ieško analizės, profesionalumo (ir mažai galvoja apie šaltinius);

– kadangi persitvarkymo proceso žlugdymo faktas yra akivaizdus, ​​demokratijos idėja yra diskredituojama ir diskredituojama pačių demokratų bejėgiškumu, lengvabūdiškumu ir ambicijomis;

– kadangi už 260 km nuo mūsų sienos vyksta didelis karas, ir veikla, siekianti destabilizuoti padėtį mūsų šalyje vykdoma iš išorės ir iš įvairių pusių (ne tik liūdnai pagarsėjusios CŽV), – tai jau yra toks visiškai akivaizdus dalykas, kad  dėl to jau galima pečiais ir negūžčioti;

– kadangi vis daugiau žmonių pradeda galvoti apie tai, ar neatėjo laikas terminą „mūsų valstybės saugumas“ išbraukti iš nešvankių, gėdingų, demoniškų žodžių sąrašo. Ir svarstyti šį klausimą rimtai,  naujame lygmenyje, tačiau negrįžtant prie Šaltojo karo idėjų.

Tai yra užduotis, kurią mes sprendžiame. Negalima grįžti atgal, nusivylus „Moskovskiye novosti“ ir „Ogonyok“ siūlomu judėjimu pirmyn. Tai jau persitvarkymo retro ir nieko daugiau.

Tik paėmęs į rankas tą patį „Ogonyok’ą“, a priori žinai, kas ten bus parašyta. Tad kam jį vartyti? Ir tai reiškia … Tai reiškia, jog būtina, kaip sakydavo vienas vokiečių filosofas, „iš naujo perkainuoti vertybes“. Atlikti jų inventorizaciją, kaip sakytume mes. Suprasti, kur mes esame, kur einame, kaip užkirsti kelią diktatūrai, kaip nesutrikdyti gyvybiškai svarbių reformų proceso! Kokios jos turėtų būti – šios reformos?

Visa tai mes aptariame savo straipsniuose. Tam mes ir rašome. Todėl jie mumis tiki. Ir jie teikia reikiamą informaciją. Bet tai nėra pagrindinis dalykas. Pagrindinis dalykas yra tai, kad jei yra profesionalumas, noras  ir gebėjimas analizuoti, tai jokios specialios informacijos nereikia. Pakanka to, kas yra viešoje spaudoje. Jei turite ją visą ir turite analizės įrankius. Na, bent jau asmeninių kompiuterių, esančių tose pačiose „Moskovskiye novosti”, lygiu. Bet kas liečia jų programinę įrangą, yra, atsiprašau, mūsų verslo paslaptis (skaitykite, Amerikos verslo kodeksą). Būtų geriau, jei „Moskovskiye novosti“ kreiptųsi pagalbos šiuo klausimu, jei nenori prarasti tiražo. Ir mes padėsime, nes nejaučiame jokios nostalgijos praėjusiam laikotarpiui, mes mėgstame demokratiją ir esame pasirengę kovoti už ją iki galo. Tik be tų „punktų“, kuriuos mes išvardijome, ir kurie, jei juos vadinsime tikraisiais vardais, yra  „kairiosios“ spaudos tie patys totalitarizmo įpročiai. Parodyti sąstingį iš vidaus ar net ką nors baisesnio. Čia mums su „kairiaisiais“ ne pakeliui. Nors kai kuriais atvejais mes esame panašūs. Bet mums reikia ne kovoti tarpusavyje, o vienytis. Neišvengiamos būtinybės srityje, išsaugant norą keistis patiems, pakeisti kursą. Būtina atsisakyti emocinės žurnalistikos vardan profesionalumo ir žiaurios tikrovės. Dėl būtinybės pripažinti žanro krizę vaikantis pigaus demopopuliarumo. Pripažinti ir skubiai pakeisti žanrą.

Dar kartą apžvelkime pagrindines „Lietuviško sindromo“ pozicijas, sustodami pačiose „slidžiausiose vietose“. Ir faktai, tik faktai, liudijimai.

 

  1. Kainų pakėlimo paslaptis

 

Mes iškėlėme hipotezę, kad šį aktą būtina vertinti kaip Landsbergio ir jo aplinkos vykdytos padėties destabilizavimo varomąją jėgą. Staigmena mums buvo Kazimieros Prunskienės prisipažinimas, kurį po atsistatydinimo ji padarė viename iš savo interviu: „… parlamento vadovybė žinojo apie kainų pakėlimą. Kada tai bus daroma ir kokios bus tiek didmeninės, tiek mažmeninės kainos. Taip pat tai, kad dėl to yra susitarta su Latvija ir Estija. Tai buvo planuota padaryti sausio 5 d., tačiau prekybos atstovų prašymu tai buvo atidėta iki 7 d., nes  jiems buvo patogiau atlikti perkainavimą savaitgalio dienomis.

Taigi negali būti jokios kalbos, kad parlamento vadovybė apie tai nežinojo. Vakare, diskusijos Aukščiausioje Taryboje apie jau padarytą kainų kilimą išvakarėse, V. Landsbergis dalyvavo dešiniųjų partijų lyderių susitikime ir buvo aišku, kad jis apsisprendė. Rytojaus posėdyje buvo nuspręsta iškelti du klausimus: pristabdyti kainų didinimą ir pareikšti nepasitikėjimą vyriausybe …

Norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į vieną iš pažiūros paradoksalų momentą. Vyriausybei nuversti superpatriotiški radikalai panaudojo Tarybų Sąjungos komunistų partijos, „Vienybės“ (drįstame teigti, kad „Vienybės”. – Aut.“) ir kitų organizacijų, kurios aiškiai pasisakė prieš Lietuvos nepriklausomybę, organizuotą minią. Bet tai logiška, nes tiek vieniems, tiek kitiems pagrindinis tikslas yra valdžia, o šūkiai yra tik priemonė…

Nėra jokių abejonių, kad iš anksto buvo ruošiamas patogus pretekstas nuversti vyriausybę. Ne žmonių nuotaikos nulėmė mūsų atsistatydinimą, o sąmoningi tam tikrų veikėjų veiksmai. Logiška, nes kraštutinumai dažnai susilieja … “(„Gospodin narod”, Nr. 1, 1990, p. 7).

 

  1. Apie pačios K. Prunskenės likimą

 

Kazimiera Prunskienė, kurią lietuviai vadina „mūsų geležinė ledi“, „mūsų Margaret Thatcher“, negali nekelti simpatijų kaip moteris ir pagarbos kaip „naujosios bangos“ politikė. Tačiau praėjusių metų balandžio pradžioje paaiškėjo, kad Prunskienė pasmerkta pralaimėjimui politiniuose žaidimuose ir visi jos nuopelnai “Sąjūdžiui” taps kaltinimais jai pačiai. „Geležinės Lietuvos ledi“ likimas buvo nulemtas laikraštyje „Respublika“, kur 1990 metų balandžio 5 dieną buvo paskelbta Kazimieros Prunskienės, Lietuvos TSR KGB agentės slapyvardžiu „Šatrija“, kortelė. Ten pat kartu buvo paskelbtas anoniminis laiškas, kurio turinys buvo toks:

„… Ne paslaptis, kad KGB siekia sunaikinti Sąjūdį ir kitus neformalius judėjimus iš vidaus, infiltruodamas savo agentus. Kai gimė „Sąjūdis“, į jį buvo išsiųsta Kazimiera Prunskienė. Ji dirba KGB nuo 1980 m. Jos  slapyvardis pogrindyje yra “Šatrija” (pseudonimas). Konspiracijos tikslais jai buvo suteikti plačiausi įgaliojimai veikti, tokie kaip galimybė visais lygmenimis atvirai kelti Lietuvos nepriklausomybės ir LKP separatizmo klausimą. Kol kas ji iš esmės tik „informuoja“. Savo pagrindinį darbą ji pradės, kai bus pakeista vyriausybė, jos sudėtis. Apie kitus informatorius – vėliau. Mūsų informacija yra 100% patikima, kaip ir apie archyvus. Ši informacija dėl suprantamų priežasčių negali grįžti į KGB, kaip jūs suprantate “. Parašas: „KGB pareigūnas“.

Tame pačiame leidinyje buvo interviu su K. Prunskiene. Štai keletas ištraukų:

                 Kor. … KGB pareigūnai aiškiai naudoja senus metodus. Taigi kaip yra iš tikrųjų: ar teko su jais susidurti, ar ne?

                 K.P. Mano sąžinė švari. Kiekviena įstaiga turėjo savo kuratorius, kurie nuolat domėjosi, kas vyksta. Bet bendraudamas su jais niekada nesileidau iki jų lygio, neskundžiau savo darbuotojų, kitaip sakant, nepardaviau savo sąžinės jiems už pinigus. Mokėjimo nebuvo. Mano pažintis su jais susijusi tik dėl kelionių į užsienį.

                 Kor. O dabar grįžkime prie jums pareikštų kaltinimų: „KGB agentas“, „Šatrija“. Ar nebijote „Respublikos“ skaitytojų?

                 K.P. Kaip mane vadina KGB ir kuo jis mane laiko – tai yra jo reikalas. Fantazijai nėra ribų, jie galėjo mane ir  „Zorge“, ir „Trianonu“ pavadinti…”

Sutikite, šis interviu yra labai abejotina reklama „nepriklausomos“ Lietuvos premjerui. Todėl turime pakankamai pagrindo manyti, kad Landsbergis ir jo aplinka ieškojo progos, modeliavo situaciją, kuri padėtų greitai atsikratyti K. Prunskienės.

 

  1. Išorinio spaudimo strategija

 

1988 m. lapkričio mėn. Lietuvos laisvės lyga (nacionalistinė organizacija, veikusi pogrindyje iki 1987 m. rugpjūčio mėn.) išleido savo aktyvistams brošiūrą „Lietuvos laisvės klausimu. Viltis ir perspektyvos “, kuriame išsamiai aprašomi pagrindiniai išorinio spaudimo TSRS,  siekiant atskirti nuo jos Lietuvą, etapai nuo pat persitvarkymo pradžios. Kadangi šie įvykiai nėra žinomi daugumai skaitytojų, leisime sau juos panagrinėti plačiau.

„Pagrindinė kliūtis visiškam Europos tautų federacijos sukūrimui, – sakoma brošiūroje, – yra TSRS, okupuojanti Rytų Europą ir Baltijos valstybes. TSRS okupaciniai garnizonai neleidžia Europai susivienyti, todėl pagrindinis Vakarų Europos užsienio politikos tikslas yra taikiomis priemonėmis išlaisvinti Rytų Europą, Baltijos valstybes nuo sovietų okupacijos, panaikinti Vokietijos susiskaldymą. Tuo tikslu Vakarų Europos valstybės priėmė labai svarbius sprendimus dėl Baltijos tautų išlaisvinimo.

1985 m. Tarptautinis teisininkų tribunolas Hagoje svarstė Baltijos tautų klausimą. Teismo sprendimas yra toks:

– pasmerkti Lietuvos, Latvijos, Estijos 1940 m. ir 1944-1945 m.m. okupaciją;

– tolesnis TSRS okupacinių pajėgų buvimas yra ilgalaikis tarptautinės teisės normų pažeidimas;

– pagal demokratinėse šalyse galiojančius tarptautinės teisės principus TSRS privalo besąlygiškai išeiti iš Baltijos valstybių. Sovietų valdomas turtas turi būti paliktas Baltijos šalyse kaip kompensacija už ilgalaikę moralinę ir materialinę skriaudą. Jei Maskva ir jos statytiniai surengtų referendumą Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje – ar likti TSRS dalimi, ar ne – toks referendumas būtų neteisėtas ir beprasmis aktas;

– TSRS privalo iškeldinti iš Baltijos valstybių visus kolonistus, perkeltus nuo 1940 m. birželio mėn. (iš Lietuvos pagal Hagos tribunolo sprendimą turėtų būti iškeldinta apie 400 tūkst. Rusijos kolonistų). 1987 m. Europos Parlamente buvo suformuota Baltijos šalių tarptautinė grupė, kuriai vadovavo generalinis sekretorius Algis Klimaitis. Baltijos šalių grupė informuoja Europos Parlamentą apie padėtį Baltijos šalyse, padeda išspręsti šių šalių klausimą. 1987 m. Europos Taryba teikia rekomendacijas Vakarų Europos valstybių užsienio reikalų ministerijoms ir tokiu būdu koordinuoja bendrą Vakarų Europos šalių užsienio politiką.

Europos Taryba priėmė nutarimus, kuriais remiasi Vakarų Europos valstybės savo santykiuose su TSRS:

– nepripažinti Baltijos valstybių aneksijos;

– reikalauti iš TSRS nutraukti Baltijos valstybių okupaciją;

– reikalauti, kad TSRS sustabdytų nacionalinį ir religinį genocidą Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje ir paleistų politinius kalinius.

120 įvairių Europos politinių partijų atstovų balsavo „už“, susilaikė visi komunistų atstovai, prieš – 0. Primename, kad Europos Vadovų Tarybos sprendimai tvirtinami tik tuo atveju, jei nėra balsų prieš. Mūsų atveju nebuvo „prieš“. Tokiu būdu, nuo 1987 m. Vakarų Europos valstybės tvirtai remia „okupuotų Baltijos valstybių tautų kovą už laisvę ir nepriklausomybę“.

Be to, nuo 1987 m. keturių Lietuvos politinių partijų atstovai dalyvauja Europos Parlamento sesijose su patariamojo balso teise. Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK) iš JAV persikėlė į Europą. Pastebimas lietuvių emigracijos politinės veiklos suaktyvėjimas, ieškoma naujų kovos ir  paramos Lietuvos pasipriešinimo judėjimui būdų. Lietuvos politikų emigracijoje ir kitų Baltijos šalių veikėjų pastangomis VFR vyriausybė 1989 metais ketino denonsuoti ir viešai pasmerkti Ribentropo-Molotovo paktą. To paties bus laukiama iš Tarybų Sąjungos (kaip mes dabar žinome, lūkesčiai pasiteisino. – Aut.)

1987 m. rudenį JAV Kongresas vienbalsiai priėmė įstatymą, kuriame reikalaujama, kad bet kuri JAV vyriausybė imtųsi visų įmanomų priemonių nutraukti sovietinę Baltijos tautų okupaciją. JAV Kongrese veikia komisija, kurioje yra nuolat  svarstoma padėtis okupuotose Baltijos valstybėse ir siūloma konkreti pagalba šių tautų kovai. 1988 metų liepą respublikonas George’as W. Bushas, ​​dar būdamas kandidatu į prezidentus, lankėsi nepriklausomos Lietuvos Respublikos ambasadoje Vašingtone ir patvirtino, jog „tapęs JAV prezidentu  padarys viską, kad  Lietuva ir kitos Baltijos valstybės būtų išlaisvintos“.

Kaip galime lengvai įsitikinti, pasirengimas daryti spaudimą Lietuvai iš užsienio buvo atliktas gana kruopščiai. O nuo praėjusių metų kovo 11 dienos, ir dėl to turime sutikti su M. Burokevičiumi, „Lietuva buvo paversta bandymų poligonu, kur, vadovaujant užsienio patarėjams ir užsienio organizacijoms, buvo kuriami ir tobulinami TSRS sunaikinimo metodai“. Apie tai, kas ir kaip vyko šiame bandymų poligone, mūsų šiame siužete.

 

  1. „Kokteilis“ nuo „žaliosios beretės“

 

Pirmoji publikacija Lietuvos spaudoje apie Andrių Eivą (dar žinomą kaip Eivė, dar žinomą kaip Eivaitis, dar žinomą kaip Eitavičius Andrews) pasirodė pavadinimu „Žmogus, kuris nemyli CŽV“ 1990 m. kovo 7 d. Lietuvos komjaunimo CK laikraštyje „Lietuvos rytas“ (t.y. likus kelioms dienoms iki garsiojo „naktinio“ Lietuvos atsiskyrimo). Joje buvo pasakojama apie Lietuvos „svečią“, buvusį „žaliųjų beretų“ kapitoną A. Eivą, kovojusį Afganistane „partizanų“ pusėje. Straipsnyje pasakojama, kad A. Eiva gimė 1948 m. spalio 26 d. Bonoje, pabėgėlių stovykloje. Jis užaugo pasakojimų apie Lietuvos pasipriešinimo judėjimą aplinkoje … Jo senelis generolas Kazimieras Ladyga Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje kovojo su bolševikais, 1925–1926 m. vadovavo nepriklausomos Lietuvos kariuomenės generaliniam štabui. Dar jaunystėje Eiva sužinojo, kad „žaliosios beretės“ ​​turi specialų padalinį, viename jų net moka lietuviškai. Norėdamas ten patekti, jis įstojo į Amerikos karo akademiją Vest Pointe. Jis baigė kursus 1972 m. ir pastaruosius aštuonerius metus tarnavo įvairiuose daliniuose, sąmoningai stengėsi patekti į tuos, kuriuose rengėsi partizaniniam karui. Susipažino su įvairių rūšių partizaniniam karui tinkamais ginklais. Jis vadovavo nedidelei 12 karių grupei, kuri specializavosi tarybinės ginkluotės ir taktikos srityse.

1979 metų pabaigoje prasidėjo karas Afganistane. Tada jis atsistatydino iš armijos ir išvyko į Afganistaną „padėti partizanams išmokti naudotis priešlėktuvinės gynybos ginklais“.

„…Jis rašo senatui rezoliuciją, kurią pristatė senatoriui Paului E. Tsongui, demokratui iš Masačiusetso valstijos ir kurioje ragina suteikti veiksmingą pagalbą Afganistano sukilėliams ir kviečia lobistų grupes finansuoti jo operaciją. Rezoliucijai pritarė 99 senatoriai … Ši rezoliucija buvo „didžiausias laimėjimas Vašingtone dėl pagalbos Afganistano partizanams“. (Iš Leslie H. Gelb straipsnio „Iš vienos armijos į kitą“, paskelbto „The New York Times“ 1983 m. gegužės 25 d.)

Štai toks „didvyris Rembo“ 1990 metų pradžioje savo namuose Vilniuje (1989 m. Eiva vedė Lietuvos pilietę) kviesdavo „arbatos puodeliui“ buvusius lietuvius-„afganus“. … Kaip vėliau paaiškėjo, visai ne gerų ketinimų skatinamas, bet taip rinko patikimus padėjėjus „partizaniniam karui“ jau Lietuvos teritorijoje.

Dar mūsų paskutinio vizito Vilniuje metu į akis krito 1991 metų sausio 29 dienos laikraštis „Forum“, kuriame buvo išspausdintas straipsnis „Kokteilis“ penktą valandą ryto “, kuriame amerikietis Eiva atsako į korespondento klausimus:

                 Kor. Ar seniai vėl esate Lietuvoje?

                 Eiva. Gruodžio antroje pusėje  atvykau čia atostogų. Tiesa, planavau susitikti su ponu A. Butkevičiumi (Lietuvos Krašto apsaugos departamento direktoriumi. – Aut).

                 Kor. Ar tikėjotės tokių įvykių Lietuvoje? ..

                 Eiva. Šie įvykiai mane nustebino, bet tuo pačiu ir sudomino. Tokius dalykus gerai išmanau, todėl galvoju, kad galėčiau būti naudingas Lietuvai …

… Šeštadienio rytą grįžau namo, pamiegojau, ir tada dvi dienas praleidau Aukščiausiojoje Taryboje. Naktis buvo siaubinga – niekas nebuvo organizuota tinkamai, daug baimės, nuo televizijos bokšto padvelkė krauju … Penktą valandą ryto parlamento rūmuose buvo devyni šautuvai 803 savanoriams. Septyni – neveiksmingi medžiokliniai, 1 – Pirmojo, 1 – Antrojo pasaulinio karo laikų. Ir dar kažkoks surūdijęs pistoletas … Tai buvo viskas, ką jie turėjo prieš tankus ir šarvuočius… Po to pastate ėmė rastis rimtesni ginklai (iš kur? – Aut). Sekmadienio rytą pasirodė automatai ir karabinai, išaugo granatų atsargos. Tada pradėjome ruošti „Molotovo kokteilius“. Šiandien vienas pareigūnas man pasakė: „Andriau, tu daug padarei, bet didžiausias tavo nuopelnas yra kokteiliai.“

                 Kor. Net ir šiais laikais tai vis dar rimtas ginklas?

                 Eiva. Kai nėra geresnio … Vengrai su tokiais „kokteiliais“ sunaikino dvi tarybinių tankų divizijas … „Buteliukai“, pasak ekspertų, yra veiksmingi prieš šarvuočius BTR’us, BMD, prieš BMP jų poveikis yra mažesnis, prieš T-72 dar mažesnis, bet jie veikia.

                 Kor. Jūs manote, kad parlamentą apgynė aplink jį susirinkę žmonės?

                 Eiva. Ne tik tai. Tą vakarą planai liko neįgyvendinti, kadangi blogio jėgos nesurinko visų komponentų – politinių ir kitų … Jie buvo pasirengę pulti sekmadienio rytą, tačiau išsigando ne tik minios, bet ir mūsų paruoštų „kokteilių“. Ir rimtų ginklų mes jau turėjome apie 100! Daugelis jų (tų, kurie saugojo parlamentą. – Aut.) vėliau išėjo iš pastato ir užėmė geras pozicijas. Jei dabar būtų suduotas smūgis parlamentui, aukų viduje būtų buvę daug mažiau, o atkirtis būtų nepalyginamai stipresnis …

 

  1. Kiti „patarėjai“

 

                 Straipsnyje atkreipėme dėmesį, kad Eiva yra toli gražu ne vienintelis JAV pilietis, tiesiogiai „įsijungęs“ ir daręs įtaką Lietuvoje vykusiems procesams. Mes įvardijome apytikslį jų skaičių – apie 100 žmonių. Dabar manome, kad jų buvo žymiai daugiau. Taip pat įvardijome dar vieną konkretų asmenį – Liną Kojelį. Įdomi yra pati šio žmogaus biografija, kurią surinkome iš Lietuvos ir užsienio spaudos. Gimė 1955 m. JAV emigrantų lietuvių šeimoje. Tėvai kartu su vokiečių kariuomene iš Lietuvos išvyko į Vokietiją 1944 m. su pagyrimu baigė Kalifornijos universitetą. 1976 – 1978 m.m. jis vadovavo Baltijos komitetui. 1982 m. Kojelis dirbo Pentagone. Nuo 1983 m. gegužės mėn – JAV prezidento R. Reagano padėjėjas etninių mažumų ir katalikų gyventojų klausimais. Nuo 1985 m. lapkričio mėn. – Reagano specialusis padėjėjas ryšiams su visuomene. Jis vadovavo Baltųjų rūmų JAV politikos ir gynybos departamentui.

Ką Kojelis veikė Lietuvoje? 1990 m. vasario mėn. jis teikė Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos vadovybei metodinę pagalbą rengiantis atsiskyrimui nuo TSRS, dėl šaulių sukarintų  dalinių organizavimo, dėl Krašto apsaugos departamento, saugumo tarnybų, muitinės kontrolės postų prie Lietuvos sienų organizavimo … Ar to pakanka? Vėl atvyko į Lietuvą Sąjūdžio kvietimu 1990 m. gruodžio mėn. Ką veikė? Nesunku atspėti.

Tačiau yra dar ir trečia, ne mažiau spalvinga figūra – Wiljamas Houghas. Taip pat JAV pilietis. Taip pat palyginti jaunas – gimęs 1956 m. 1990 m. Kovo 31 d. TSRS užsienio reikalų ministerija nurodė pirmajam JAV ambasados ​​sekretoriui Maskvoje J. Shumakeriui nederamą ir nepriimtiną mums jau žinomų JAV piliečių W. Hougho ir L. Kojelio, kurie Lietuvos TSR užsienio reikalų ministerijoje dirbo kaip V. Landsbergio padėjėjai nepriklausomybės klausimais, veiklą.

Po TSRS užsienio reikalų ministerijos demaršo Houghas paaiškino, kad 1990 m. kovo 12 d. jis atvyko į Vilnių su viza kaip privatus asmuo Lietuvos užsienio reikalų ministerijos kvietimu  „teikti verslo ir teisines konsultacijas“. Houghas tiesiogiai dalyvauja rengiant „nepriklausomos“ Lietuvos Konstitucijos projektą ir rengiant dokumentus, kurie pagrindžia nepriklausomybės įtvirtinimo „teisėtumą“, Lietuvos užsienio reikalų ministerijai.  Prieš atvykdamas į Vilnių W. Houghas daug laiko praleido Lenkijoje ir konsultavo „Solidarumą“.

O dabar klausimas „Lietuvos patriotams“. Ar įmanoma pasiekti nepriklausomybę nuo vienos šalies, esant visiškoje priklausomybėje nuo kitos? Ir dar. Kur dingsta nacionalinė savigarba ir kaip vyksta virsmas į čiabuvius, kurie mokomi gaminti Molotovo kokteilius? Ir mokomi rašyti savo „nepriklausomą“ Konstituciją? Galbūt V. Landsbergis  atsakys  tautai į šį klausimą? Gal būt jis, kaip „suverenios“ valstybės prezidentas, paaiškins savo piliečiams, kodėl lietuviški laikraščiai skelbia universalią CŽV instrukciją Rytų Europos ir TSRS šalims apie viešąją gynybą „Išgyventi nenusilenkiant“ (perskaityti ir perduoti) („Vienybė“, Nr. 5, 1991.01.29–04.02)?

 

(Šis straipsnis buvo parašytas kartu su bendraautoriumi V.S. OVČINSKIU.)

ŠALTINIS: http://rozamira.nl/lib/7j_scenarij/1.2.htm#1.6

Iš rusų kalbos vertė Jonas Kovalskis, 2020-01-14

Kol vytukas bliauna apie savo, mieliausio ir drasiausio išmintingiausio, kovas už Lietuvos laisvę bei savo, žinioma, epines pergales prieš Raudonąją imperija, paprasti, dar nepabėgę iš šio “rojaus”, lietuviai, uždaryti savo namjuose, žiūri per langą ir klausia savęs – ką jis čia kliedi?!!
Tai – košmaras!! Tai – sąjūdis. Tokie buvo JAV spectarnybų tikslai visoje TSRS? Atvesti į valdžią niekšus ir jų bei idiotų rankomis kolonizuoti šalį, išnaikinti čiabuvius?!. Sąjūdis jokios laisvės, nepriklausomybės, demokratijos, gerovės visiems nesiekė. Sąjūdis tiesiog žmonių, tautos tarybinę valdžią privatizavo ir įvedė savo žiaurią melo bei neapykantos cenzūrą, liberalų tironiją, demokratų diktatūrą, nacistinį proamerikietišką režimą. Sąjūdis savo tikslus pasiekė. Sąjūdžio beprotybės pasiektus rezultatus puikiai iliustruoja citata iš F.Dostojevskio romano, pasaulinės literatūros šedevro “Nusikaltimas ir bausmė”:
* „Jam sergančiam vaidenosi, tartum visam pasauliui lemta būti auka kažin kokios baisios, negirdėtos ir neregėtos maro ligos, einančios į Europą iš Azijos gelmių. Visi turėjo pražūti, išskyrus kai kuriuos išrinktuosius, labai nedaugelį. Atsirado kažkokių naujų trichinų, mikroskopiškų gyvūnėlių, kurie skverbėsi į žmonių kūnus. Bet ir šios būtybės buvo dvasios, apdovanotos protu ir valia. Žmonės, juos įsileidę į save, tučtuojau pasiusdavo ir netekdavo proto. Bet niekad, niekada žmonės nelaikė savęs tokiais išmintingais ir neklystančiais kaip šitie užkrėstieji. Niekada nelaikė labiau nesugriaunamais savo sprendimų, savo mokslinių išvadų, savo dorovinių įsitikinimų ir pažiūrų. Ištisi kaimai, ištisi miestai ir tautos užsikrėsdavo ir eidavo iš proto. Visi buvo suirzę ir nenorėjo suprasti vienas kito, kiekvienas manė, kad tik jis vienas žino tiesą, ir kankinosi, žiūrėdami į kitus, mušėsi į krūtinę, verkė ir grąžė sau rankas. Nebeišmanė, ką ir kaip teisti, nebegalėjo susitarti, ką laikyti blogiu, ką gėriu. Nebežinojo, ką apkaltinti, ką išteisinti. Žmonės žudė vienas kitą kažin kokio beprasmiško pykčio apsėsti. Ištisomis armijomis kilo vienas prieš kitą, bet armijos bežygiuodamos staiga pradėdavo pačios save žudyti, eilės iširdavo, kariai puldavo vienas kitą, badydavosi ir pjaudavosi, kandžiodavo ir valgydavo kits kitą. Miestuose kiauras dienas skambino varpais: kvietė į aikštes rinktis visus, bet kas ir kam šaukia, niekas to nežinojo, tačiau visi buvo labai susijaudinę. Metė visus įprastinius savo darbus, nes kiekvienas siūlė savo mintis, savo pataisas, ir negalėjo susitarti; nustojo dirbti žemę. Kai kur susibėgdavo žmonės į būrį, susitardavo ką nors daryti bendrai, prisiekdavo neišsiskirti, bet tučtuojau imdavo daryti visai ką kitą, nei ką tik patys buvo sutarę, imdavo vienas kitą kaltinti, pešdavosi ir pjaudavosi.“
Taip ir įvyko 1990 metais. Ir vyks toliau. Kol nenusimesime tų siaubingų Sąjūdžio uždėtų visai tautai rožinių akinių-apynasrio “Kaip Vytukas už laisvę Lietuvai kovojo”.
Norite matyti Tiesą – reikia nusiimti prašvinkusios propagandos, antitarybinės ir rusofobinės, akinius-apynasrį.
Jau vien todėl, kad tik Tiesa, karti ir negailestinga, mus išlaisvins.
Ir atvers duris į ateitį.