Author

Jonas Kovalskis

Browsing
Tiesiog istoriniai dokumentai, faktai, demaskuojantys parazitinės Lietuvos buržuazijos antiliaudinę, antivalstybinę veiklą.
Kainos prie totalitarinio režimo ir neamerikietiškos okupacijos. “Žiaurūs” buvo laikai. Totalitarinis režimas tiesė elektros perdavimo linijas, kelius, statė oro ir jūrų uostus, įmones, elektrines, gamyklas, kolūkius, tarybinius ūkius, kur vertė visus dirbti už pragyvenimui pakankamą darbo užmokestį, statė ambulatorijas, poliklinikas, ligonines, sanatorijas, kuriuose visus vertė nemokamai gydytis, statė mokyklas, profesines technikos mokyklas, technikumus, institutus, universitetus, kur vertė visus nemokamai mokytis, statė bibliotekas, kultūros namus, steigė įvairius meno ir technikos būrelius, sporto sales, baseinus, aikštynus, kur vertė visus lavintis , net nuobodu, nemokamai…
Metus galėjai neiti į parduotuvę, bet žinojai – kainos šiandien tokios pačios, kaip ir prieš metus. O atlyginimas, tarp kitko, stabiliai augo kasmet, ketvirčio, pusmečio, metinės premijos, 13 atlyginimas visada buvo išmokamos, sanatoriniai ir turistiniai kelialapiai už simbolinę kainą. Susirasti gerai apmokamą darbą – bet kuris galėjo be didesnių problemų, tik noro reikėjo. Beje, elektros kaina kilovatvalandė kainavo 4 kapeikos nuo 1961 metų iki 1990 metų.
Kol iš urvų išlindo “patriotai”, nacionalistai, nacių kolaborantai, JAV vergai ir panaši landsberginė chunta. Ir Lietuvą pardavė JAV, Didžiosios Britanijos kolonizatoriams. Ir dar praskolino 100-ui metų į priekį… Dabar saujelė parazitų turi viską, o visa tauta … laisvę vergauti vakarų kolonizatorių plantacijose ir vakarų bankams. Kaip sako radžviliniai propatristai-euroatlantiniai integratoriai – parduok, parsiduok arba mirk, bet grąžink Lietuvą JAV/GB šeimininkams. 
Ir šitas cirkas, pavadinimu demokratiniai rinkimai, kartojasi kas keturi metai, keičiasi tik klounai, tiesa , ne visi. Kai kurie klounai Seime sėdi jau 30 metų, nors visą tą laiką turėjo sėdėti Lukiškėse…

Su Didžiosios Pergalės 75-mečiu, brangūs draugai!

Tiek Lietuvos rusofobai-antitarybininkai, tiek Vašingtone ir Briuselyje sėdintys jų šeimininkai gali rėkti kiek nori; jų samdomi anušauskiniai “rūmų istorikai” gali klastoti faktus valatkodelfinio melo portaluose tiražuojamuose straipsniuose; nuolankūs jų šunys gali loti, papūgos gali kartoti demagogines tezes – bet tiesos tai nepakeis!

– tiesos, kad Antrąjį pasaulinį karą sukurstė ne tiktai hitlerininkai, bet Vakarų imperialistai, pradžioje finansavę išgamos Hitlerio atėjimą valdžion, o paskiau kreipę jo agresiją į Rytus, 1938 m. Miuncheno suokalbiu įgalinę nacistinį Reichą kartu su pilsudskine Lenkija “suvalgyti” Čekoslovakiją ir izoliuoti Tarybų Sąjungą;

– tiesos, kad Hitlerio ir Vakarų konfliktas buvo nenumatytas, bet įvykęs kaip nevaldomo nacistų apetito pasekmė, šiems nutrūkus nuo savo anglosaksiškųjų šeimininkų – troškusių bendro “Kryžiaus žygio” į Rytus, į Tarybų Sąjungos teritoriją – pavadžio;

– tiesos, kad nacistinio Reicho šeimininkai vykdė ne tiktai žydų genocidą, bet generaliniu planu “Ost” rengėsi ir Rytų Europos tautų, tame tarpe mūsų, lietuvių tautos, pavergimu bei fiziniam sunaikinimui, mūsų kraštus apgyvendinant kolonizatoriais – buožėmis, vergvaldžiais bei kitais fašistiniais parazitais;

– tiesos, kad iki Vakarų fronto atidarymo 1944 m., Tarybų Sąjunga iš esmės savarankiškai atrėmė ne tiktai Vokietijos, bet nacistų pavergtos fašistinės Europos jungtinį karinį bei ekonominį potencialą, Rytų Fronte nukaudama per 80% Antrojo pasaulinio karo metu kritusių vokiečių karių;

– tiesos, kad 1941-1945 m. DIDYSIS TĖVYNĖS KARAS buvo bendra tiek rusų, tiek kitų TARYBINIŲ TAUTŲ kova ne tik dėl laisvės ir nepriklausomybės, bet dėl fizinio išlikimo; kad šioje kovoje garbingai kovėsi ir lietuviai, mūsų krašto sūnūs ir dukros, 16-OSIOS LIETUVIŠKOSIOS DIVIZIJOS KARIAI;

– tiesos, kad 1945 m. gegužės 9 d. buvo įtvirtinta TARYBŲ SOCIALISTINIŲ RESPUBLIKŲ SĄJUNGOS, pirmosios pasaulyje darbo žmonių valstybės, raudonojo projekto pergalė prieš kapitalistinio imperializmo pagimdydą mirtinąjį visų dorųjų žmonių, visos žmonijos priešą – juodąjį hitlerinio fašizmo slibiną.

Šios tiesos nepaneigs niekas. Svarbiausia – jos nepamiršti, svarbiausia – neprarasti budrumo šiandien vykstančių manipuliacijų, nuoseklios mankurtizacijos – istorinės atminties naikinimo, Vakarų visuomenių fašizavimo – fone.

Kaip mokė tarybinis lietuvių poetas Juozas Macevičius, privalome išsaugoti atmintį ir atminimą:

“Kovotojau, drąsuoli ir baily,
Apsaugok atmintį nuo netiesos,
Nuo dulkių, nuo pelėsių, nuo drumzlių,
Nuo išgalvotų didvyriškų žygių,
Nuo šimtąkart padidintų klaidų
Apsaugok atmintį ir atmnimą.

ATMINTĮ IR ATMINIMĄ.”

11 tarybinių fantastiškų filmų apie Didįjį Tėvynės karą, kuriuos būtina peržiūrėti patiems ir parodyti savo vaikams. Nei vienas Holivudinis “eilinis rajanas” ar “priešas prie vartų” jiems neprilygsta jau vien todėl, kad scenarijus jiems rašė, filmus statė ir juose vadino žmonės, kurie patys kariavo fronte ir savo akimis matė šio siaubingo karo baisumus.

1. „Skrenda gervės“, 1957 m., režisierius Michailas Kalatozovas. Itin jausmingas, nepaprastos emocinės galios filmas pasakoja apie paprastus žmones, į kurių likimus negailestingai įsiveržė karas. „Skrenda gervės“ buvo vienintelis tarybinis filmas, apdovanotas Kanų kino festivalio Auksine palmės šakele. Nikita Chruščiovas po filmo peržiūros liko nepatenkintas ir pagrindinę filmo personažę, kuria puikiai suvaidino Tatjana Samoilova, pavadino „kekše“. Prieš filmo premjerą Kanuose, Pablo Picasso pasakė Tatjanai Samoilova: „Aš tikiu, kad po šio filmo peržiūros jūs tapsite žvaigžde“, o pažiūrėjęs filmą jis pavadino jį genialiu.

2. „Jaunoji gvardija“, 1948 m., režisierius Sergejus Gerasimovas. Tikra Donecko istorija paremtas filmas. Kai kurie iš filmo personažų gyvenime buvo visiems žinomais chuliganais, iki karo niekas iš jų net negalvojo apie žygdarbius, kai kurie nenorėjo klausytis jokių pamokymų, paklusti drausmei, buvo paprasti tarybiniai jaunuoliai, tačiau atėjo karas, juos visus suvienijo begalinis noras išvyti fašistus iš savo žemės ir jie tapo didvyriais. Septintojo dešimtmečio pradžioje filmas susilaukė rimtų pataisymų ir papildymų, kuriuos sąlygojo paaiškėjusios nauji faktai ir aplinkybės apie “Jaunosios gvardijos, veiklą, taip pat dėl TSKP sprendimų dėl Stalino asmenybės kulto pasmerkimo. Jaunagvardiečiųųjų egzekucija buvo filmuojama vėlai naktį, tačiau vis tiek susirinko tūkstančiai žmonių iš visų apylinkių, kadangi dauguma jų asmeniškai pažinojo fašistų nukankintus jaunagvardiečius. Nuo tų tragiškų įvykių buvo praėję tik 5 metai. Daugelis verkė, o žuvusių didvyrių tėvai filmavimo metu prarasdavo sąmonę.

3. „O aušros čia ramios …“, 1972 m., režisierius Stanislavas Rostockis. Paprastos, trapios tarybinės merginos, svajojusios apie didelę meilę ir šeimą, karo yra negailestingai metamos į nelygią kovą su priešo galingais diversantais. Filme prieškario ir pokario laikas rodomas spalvotai, o karas – nespalvotai. Rašytojas Borisas Vasiljevas, pagal kurio apysaką filmas ir buvo nufilmuotas, į filmavimo aikštelę atėjo tik kartą ir pasakė, kad liks režisieriaus Liubimovo teatrinio pjesės pastatymo gerbėju, o filmo versijos idėja jam nepatinka. Filme buvo scena, kai jaunos priešlėktuvinės gynybos zenitininkės saulėje deginasi nuogos ant brezento. Režisierius turėjo šią sceną pašalinti. Gindamas šį epizodą Rostockis sakė: „Aš turiu parodyti, kad jie žudo ne šiaip sau žmones, bet gražias jaunas moteris, kurios turėtų gimdyti, dovanoti gyvybes“. Labai stiprus filmas.
4. „Aty baty ėjo kareiviai …“, 1977 m., režisierius Leonidas Bykovas. Tragedija, komedija, lyrika ir herojiškumas susipynė filme apie komjaunuolių būrį, kuris savo gyvybės kaina sustabdė vokiečių tankų koloną. „Moralės sergėtojai“ apkaltino Bykovą „paleistuvystės propaganda“. Ir tai nepaisant to, kad vienintelė meilės scena filme trunka vos porą minučių, o personažai visą tą laiką apsirengę ir tiesiog kalbasi apie meilę. „Vyras neverkia, vyras nusiminęs“, – viena garsiausių šio filmo citatų.

5. „Į mūšį eina tik seniai  “, 1973 m., režisierius Leonidas Bykovas. Šiame filme yra viskas: kovos karštis ir pirmosios pergalės džiaugsmas, ir krauju sutvirtintos brolybės šventumas, ir pirmoji meilė, ir praradimo skausmo kartėlis … O „seniams“ ne daugiau kaip 20 metų. Filmas „Į mūšį eina tik seniai“ buvo nufilmuotas pagal tarybinių lakūnų prisiminimus. Pagrindinio filmo herojaus leitenanto Titarenkos (jis taip pat Maestro) prototipu buvo Tarybų Sąjungos didvyris Vitalijus Popkovas, tarnavo legendiniame 5-osios gvardijos naikintuvų pulke, kuriam vadovavo Vasilijus Stalinas. Jo eskadrilė buvo vadinama “dainuojančia”, kadangi turėjo savo chorą. Du karinius lėktuvus eskadrilei dovanojo legendinio tarybinio dainininko L. Utiosovo orkestras, o ant vieno lėktuvo fiuzeliažo puikavosi užrašas „Linksmi vaikinai“. Į filmo Ukrainos valstybiniame kine premjerą buvo pakviesti ne tik aukščiausi Ukrainos kinematografo šulai, bet oro mūšių asai, tarp kurių buvo ir tris kartus Tarybų Sąjungos didvyris, kuris 156 oro mūšiuose numušė 59 fašistinius lėktuvus Aleksandras Pokryškinas. Filmas jį taip sukrėtė, kad kai salėje užsidegė šviesa, Pokryškinas nesigėdydamas šluostėsi ašaras.

6. „Kareivio tėvas“, 1973 m., režisierius Rezo Čheidzė. Filmas apie žmoniškumą, šeimą, žygdarbį, meilę ir pergalę. Scenarijaus autorius Suliko Žgenti Didžiojo Tėvynės karo pradžioje išėjo į frontą savanoriu, tarnavo jūrų pėstininku, buvo sunkiai sužeistas. Filmo „Kareivio tėvas“ pagrindinio veikėjo prototipas tarnavo viename dalinyje kartu su Suliko Žgenti. Rezo Čheidzė prisipažino, kad geriausias filmo įvertinimas jam buvo laiškas iš Sevastopolio, kuriame buvo papasakotas nuostabus įvykis. Į miliciją atėjo vyras ir prisipažino padaręs vagystę. Aiškindamas savo poelgio motyvus, jis pasakė: „Aš ką tik žiūrėjau filmą„ Kareivio tėvas “ir nusprendžiau – nuo šiol gyvensiu šiame pasaulyje dorai“. Režisierius Rezo Čheidzė: „Nedaug yra filmų herojų, kuriems yra pastatyti paminklai. O Kachetijoje (Gruzijos rajonas) vis dar stovi didžiulis paminklas kareivio Macharašvilio tėvui, pagrindiniam filmo personažui. Tai paminklas visiems tiems vyrams, moterims, seniems žmonėms, vaikams, kurie nugalėjo šitame siaubingame XX amžiaus kare. Kaime, kuriame buvo pastatytas šis paminklas, iš karo negrįžo net 300 vyrų”.

7. „Jie kovėsi už Tėvynę“, 1975 m., režisierius Sergejus Bondarčiukas 1942 m. liepos mėn. Stalingrado apylinkės. Daugybėje mūšių daug karių praradusi ir išsekusi tarybinė kariuomenė kaunasi sunkiuose gynybiniuose mūšiuose, patiria milžiniškus nuostolius … Ir mokosi kautis už Tėvynę iki paskutinio atodūsio, paskutinio kraujo lašo. Fantastiška tarybinių kino žvaigždžių , liaudies artistų V.Šukšino, J.Nikulino, S.Bondarčiuko, V. Tichonovo, Burkovo vaidyba. Filmas buvo nufilmuotas tose vietose, kur vyko tikri mūšiai, ir filmavimo grupė, kasdami apkasus nuolat rasdavo žuvusių karių kaulus, kurie buvo nedelsiant atiduoti perlaidoti. Išminuotojai nuolat aptikdavo minų liekanas. Norėdami atkurti sprogimus batalinių scenų metu pirotechnikai sunaudojo penkias tonas trotilo.

8. „Žmogaus likimas“, 1959 m., režisierius Sergejus Bondarčiukas. filmas pasakoja apie rusų kareivį, kuris karo metu patyrė siaubingus  išbandymus nacistų koncentracijos stovykloje, liko benamis, neteko šeimos,  tačiau nežiūrint į visą gyvenime patirtą košmarą sugebėjo ne tik išgyventi, bet ir išliko žmogumi, išsaugojo tarybinio žmogaus orumą, kilnumą, pasiaukojimą. Jaunajam aktoriui, suvaidinusiam Vanios vaidmenį, buvo tik 5 metai. Režisierius ilgą laiką negalėjo pasirinkti nė vieno iš vaikų, kuriuos tėvai atvedė į peržiūrą. Bet Bondarčiukas atsitiktinai pamatė Pavliką Boriskiną, kai jis su tėvu atvyko į Kino namus pasižiūrėti kažkokio filmo vaikams. Žymusis italų režisierius Roberto Rossellini, pažiūrėjęs filmą, su susižavėjimu pareiškė: „Tai yra pats stipriausias ir didingiausias, kuris kada nors buvo nufilmuotas apie karą“.

9. „Ivano vaikystė“, 1962 m., Režisierius Andrejus Tarkovskis … 12-mečio Ivano vaikystė baigėsi tą dieną, kai naciai sušaudė jo motiną ir seserį. Vladimiro Bogomolovo apysaka „Ivanas“, kurios pagrindu buvo nufilmuotas šis filmas, pirmą kartą buvo paskelbta žurnale „Znamia“ 1957 m. Vėliau istorija buvo perspausdinta 200 kartų ir išversta į 40 kalbų. Filmas „Ivano vaikystė“ buvo pirmasis tarybins filmas, laimėjęs „Auksinį liūtą“. „Mes nežinojome tokio karo, dar niekas tokio karo mums neparodė“, – apie filmą po peržiūros sakė Karenas Šachnazarovas.

10. „Eik ir žiūrėk”, 1985 m., režisierius Elemas Klimovas. Filmas, paremtas tikrais įvykiais ir dokumentiniais faktais, pasakoja apie Baltarusijos kaimo Chatynė sudeginimo kraupią istoriją. Originalus filmas turėjo būti pavadintas „Nužudyk Hitlerį“. Filmo pavadinimas buvo vienintelė cenzūros revizija, su kuria sutiko režisierius. Po filmo premjeros spauda rašė: „Klimovo filmas, be jokių abejonių, tvirtina – jei Dievas egzistuoja, jis 1941 metais padarė labai ilgą pietų pertrauką.“ Sukrečiantis savo natūralumu ir žmonių žiaurumo scenomis. Vaidina ir lietuvių aktoriai.

11. “Kare kaip kare”, filmas pasakoja apie  karo rūsčios kasdienybės rutiną. Leitenantas Maleškinas, tik baigęs karo mokyklą, yra paskiriamas tanko vadu. Tanko ekipažas – karo išbandymus patyrę kariai. Ramios pafrontės buities scenas keičia žiaurių mūšių scenos, kuriose žmogus parodo visą savo tikrąją esmę, nusimeta visas kaukes ir tampa tuo, kuo yra iš tiesų. Kartais linksmas, kartais liūdnas, tačiau įdomus nuo pirmos iki paskutinės minutės.

Vokietijos Užsienio reikalų ministras Heiko Maas, dalyvaujant Vokietijos prezidentui Štainmajeriui, Vokietijos kanclerei A. Merkel TSRS Pergalės Didžiajame Tėvynės kare 75-mečio išvakarėse padarė teisingą, tačiau šiuo metu labai sensacingą pareiškimą – visa kaltė dėl II Pasaulinio karo tenka Vokietijai, pradėjusiai šią 20-o amžiaus katastrofą. Tokiu pareiškimu Vokietija padėjo tašką JAV, Didžiosios Britanijos, šių valstybių kolonijų – Lenkijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos, Ukrainos, Gruzijos ir kt., – marionetinių režimų bandymams perrašyti II Pasaulinio karo istoriją ir kaltę suversti šio karo nugalėtojai Tarybų Sąjungai. Bet kokiu atveju Lietuvos, Latvijos ir Estijos prezidentai, aklai vykdydami visas Vašingtono ir Londono komandas jau apsijuokė, prieš dieną padarę pareiškimą, kad kaltė dėl II Pasaulinio karo tenka ir Tarybų Sąjungai. Marionetės visada labai juokingos, kai vykdo svetimą valią.

Istoriografijoje jau susiformavo laikina pusiausvyra ir įsigalėjo kompromisinis požiūris, kad TSRS ir jos sąjungininkai – JAV, Anglija ir Prancūzija – kovojo su nacistine Vokietija, palaikoma jos sąjungininkų – Vengrijos, Rumunijos, Italijos, Japonijos. Ir Tarybų Sąjunga laimėjo šį nepaprastai sunkų karą.

Tačiau yra labai svarbu suprasti, ar tikrai TSRS sąjungininkai buvo nuoširdūs, kieno sąjungininkais buvo vadinamosios neutralios šalys ir kodėl karas Rytų fronte buvo toks žiaurus, kodėl masiškai buvo naikinami civiliai gyventojai.

Nežinodami, kas atvedė Hitlerį į valdžią, kas jį finansavo, kas gavo daugiausiai pelno iš karo, mes niekada negalėsime aiškiai suvokti tarybinės liaudies žygdarbio šiame kare didybės.

Įsigilinę į karą sukėlusias priežastis, išanalizavę prieš karą vykusių didžiųjų valstybių diplomatinių derybų eigą, mes pamatysime, kad 1941 m. birželio 22 d. Vokietijos įvykdytas puolimas prieš Tarybų Sąjungą buvo ilgai ir sąmoningai vykdyto Vakarų valstybių geopolitinio proceso rezultatas.

Svarbus klausimas: kokios jėgos stovėjo Hitlerio šešėlyje, kam ir kodėl tokios Vokietijos reikėjo Europoje? Agresyvios, militarizuotos, antibolševikiškos ir antirusiškos.

Kokia būtų buvusi Vokietija be amerikiečių kreditų? Be Amerikos kompanijų investicijų? Vokietija būtų nepajėgusi kariauti Rytuose, jeigu būtų nemokamai negavusi galingų Čekoslovakijos gamyklų, kurias ji įgijo po 1938 m. Miuncheno suokalbio, kai Anglija ir Prancūzija atidavė Hitleriui visą šalį. Kodėl? Ką planavo Vakarų politikai?

Kodėl sąjungininkai taip ilgai neatidarė Antrojo fronto ir kas buvo Tarptautinių atsiskaitymų bankas? Kodėl jo vadovai susitikdavo kiekvieną mėnesį reguliariai viso Antrojo pasaulinio karo metu?

Kiek ir kokių šalių užsieniečiai kovojo SS gretose, ir kas gynė Reicho kanceliariją 1945 metų gegužę? Kam Europoje buvo taip artimos ir priimtinos Hitlerio idėjos: nacionalizmas, antisemitizmas ir gyvybinė erdvė Rytuose.

Filmas „Didysis nežinomas karas“ – pasakojimas apie tai, su kuo iš tiesų žūtbūtinio mūšio lauke susigrūmė Tarybų Sąjunga. Ir apie tai, kokia siaubinga kaina tarybinės tautos laimėjo kare, kurio Tarybų Sąjunga, pagal Vakarų strategų-nusikaltėlių planus, neturėjo laimėti.

Filmą “Didysis nežinomas karas” žiūrėti čia : https://www.youtube.com/watch?v=jrI-wKDXE9k

Kaip švęsti Pergalės dieną karantino sąlygomis

 Фото: Максим Блинов/РИА Новости

Fašistiniai JAV, Didžiosios Britanijos imperiniai režimai, jų kolonizuotų NATO, ES šalių kolonijiniai režimai visais įmanomais būdais siekia ištrinti piliečių istorinę atmintį, performatuoti ir kolonizuoti pasaulio žmonių masinę sąmonę, kad galėtų planetos gyventojus išnaudoti ir naikinti. JAV-NATO karo nusikaltėlių gauja bet kokiu pagrindu bando uždrausti žmonėms mąstyti, prisiminti, analizuoti, suvokti praeitį ir dabartį, planuoti ateitį be JAV, ES, NATO parazitinio kapitalo diktato. JAV/NATO karo nusikaltėlių gaujai pavaldūs fašistiniai režimai jau paleido savo propagandinį aparatą visu galingumu,masinio smegenų plovimo technologijomis siekia neleisti žmonėms būti laisvais plilečiais, pratina juos būti JAV/GB vergais.

Šiuo metu JAV-NATO informacinio karo nusikaltėlių taikinys yra Tarybų Sąjungos Pergalės prieš Vakarų fašizmą 75-ųjų metinių minėjimo renginiai. Taip jie siekia diskredituoti TSRS lemiamą indėlį į šią istorinę pergalę, bando sumenkinti TSRS tautų pasiaukojimo šiame kare epinį mąstą ir kartu nori paslėpti JAV, Didžiosios Britanijos, kitų Vakarų valstybių kolaboravimo su naciais gėdingus faktus – Miuncheno suokalbį, Lenkijos kolaboravimą su nacistiniu III Reischu, visų Vakarų Europos šalių bendrininkavimą nacistinės Vokietijos karinėje agresijoje prieš TSRS bei nacių nusikaltimuose žmoniškumui laikinai okupuotose Tarybų Sąjungos teritorijose.

Savaime suprantama, fašistiniai JAV-NATO režimai , prisidengdami kovos su koronaviruso epidemija ir karantinu, neleis doriems piliečiams deramai pagerbti žuvusių tarybinių didvyrių atminimą, ateiti į tarybinių karių-išvaduotojų kapines, neleis surengti “Nemirtingo pulko” didvyrių pagerbimo masines eisenas ir kitas pagarbos akcijas.
Kaip galima fašistų kolaborantų palikuonių terorizuojamuose šalyse pažymėti epinės Tarybų Sąjungos Pergalės prieš vieningos Europos fašizmą 75-ąsias metines?
Yra labai svarbu paminėti šį itin svarbų istorinį įvykį – TSRS Pergalės prieš Vakarų fašizmą faktą – paminėti bet kokia forma, prisiminti, nulenkti galvas, atiduoti pagarbą Didvyriams, kritusiems kovoje už mūsų gyvybę ir atvėrusiems  kelią į ateitį mums visiems

Kas turitokią  galimybę, žinoma, reikia nunešti gėlių į artimiausias tarybinių karių-išvaduotojų kapines, kurias dar ne visas nugriovė fašizmo garbintojai konservatoriai ir liberalai.
Taip pat galima pagerbti žuvusius tarybinius karius-išvaduotojus neišeinant iš namų per socialinius tinklus. Galima dalyvauti „Nemirtingo pulko” online akcijoje, parašyti elektroninį laišką veteranui, pasodinti medį didvyrio atminimui, prisiminti savo giminės antihitlerinės koalicijos karius ir taip atkurti savo giminės medį ar , galiausiai, prisijungti prie šventės socialiniuose tinkluose.
Pagrindiniu šventės įvykiu yra laikoma akcija „Nemirtingas pulkas internete“ – masinė eisena dėl koronaviruso šiais metais įgis naują formatą. Norėdami dalyvauti, turite įkelti savo didvyrio nuotrauką svetainėje www.polkrf.ru . Pergalės dieną veiksmas bus transliuojamas Rusijos žiniasklaidos ekranuose, internetiniame kinoteatre OKKO, “Rusijos Nemirtingas pulkas” portale ir Rusijos federaliniuose televizijos kanaluose.
Gegužės 9 d. 19 val. visi yra kviečiami išeiti į balkonus arba prieiti prie langų su didvyrių portretais rankose ir po Tylos minutės kartu sugiedoti dainą „День Победы” (Pergalės diena).
Taip pat Rusijoje vakare vyks akcija „Dainuojame visi“ – jos dalyviai dainuos mėgstamas karo dainas iš balkonų. Vakarų nugalėjusios demokratijos šalyse tai galima padaryti taip pat, bet reikia būti pasiruošusiam neigiamai valdančių fašistų reakcijai.
Daugybė akcijų bus surengta gegužės 9 dienos išvakarėse. Pavyzdžiui, kartu su vaiku galite nupiešti piešinį, skirtą Pergalei, ir pastatyti savo namų lange. Taip pat galite parašyti laišką Antrojo pasaulinio karo veteranui. Eikite į svetainę волонтерыпобеды.рф , spustelėkite antraštę „Pergalės laiškas“ ir atsisiųskite laiško formą. Jūsų parašytas laiškas turi būti išsiųstas el. paštu pismo@vsezapobedu.com. Savanoriai perduos jūsų laišką adresatams.
Taip pat galima bus prisijungti prie akcijos „Georgijaus kaspinas“. Nufotografuokite vieną iš pagrindinių Pergalės simbolių ir paskelbkite nuotrauką socialiniuose tinkluose su heštagais #георгиевскаяленточка ir #лучшедома.
Jei namuose neturite Georgijaus kaspino, tai oficialiame „Pergalės savanorių“ puslapyje „Instagram“ galite rasti jo virtualią kopiją ir perklijuoti ją nuotraukoje.
Tie, kurie šiuo metu gyvena sodyboje ar privačiame name, gali prisijungti prie akcijos „Atminties sodas“ ir pasodinti medį savo didvyrio atminimui. Informacija yra portale садпамяти2020.рф. O šeimos medį galite atkurti projekto „”Моя история” dėka. Tai padaryti jums padės savanoriai, jums tereikia palikti prašymą „VKontakte“ tinklalapyje oficialiame judėjimo grupės svetainėje https://vk.com/vsezapobedu.
Galiausiai galima vakare ,esant galimybei, 2020 metų gegužės 9 dieną 22 val. išauti savo Pergalės saliutą savo kieme.
Svarbu – PRISIMINTI IR GERBTI. PRAEITIES TARYBINIAI DIDVYRIAI – MŪSŲ DABARTIES JĖGA IR MŪSŲ ATEITIES GARANTIJA.

Šaltinis: https://sputniknews.lt/columnists/20200506/12065987/vakaru-ziniasklaida-apie-SSRS-II-pasauliniame-kare-tada-ir-dabar.html
15:00 2020.05.06

MIA “Rossija segodnia” atsakė į klausimą, kada tiksliai Rusija įvykdė savo pagrindinius karo nusikaltimus Europos tautoms

 

Iš pirmo žvilgsnio pats klausimas yra keistas, rašo Viktoras Marachovskis RIA Novosti straipsnyje. Nepaisant to, viskas akivaizdu: paskutinis visos Europos karas vyko 1939–1945 metais, matyt, tada TSRS ir padarė visus blogus dalykus, dėl kurių esame atkakliai ir griežtai kaltinami.

Bet ne.

Generolo majoro Konkovo Vasilijaus Fomičiaus 115-osios divizijos sovietų kareiviai
© SPUTNIK / ВСЕВОЛОД ТАРАСЕВИЧ

Jei perskaitysime pagrindinėje Vakarų žiniasklaidoje 1945 metų gegužę pateiktas nuorodas į Rusiją, pamatysime, kad sovietų šalis nenusikalto civilizacijai. Priešingai — ten karaliauja visuotinė garbė, dėkingumas ir susižavėjimas Raudonąja armija ir Rusijos kariu.

MIA specialistai išsamiai ištyrė visas 1945 metų gegužės mėnesio publikacijas svarbiuose Vakarų leidiniuose — “The Times” (Didžioji Britanija), “Le Monde” (Prancūzija) ir “The New York Times” (JAV) — o po to straipsnius apie TSRS vaidmenį kare, išspausdintus tuose pačiuose leidiniuose per pastaruosius 20 metų.

Skirtumas — neįtikėtinas.

Pažvelgę į 1945 m. laikraščius pamatysime:

Le Monde: “Didžiojo sąjungininko — Rusijos — indėlis yra neįkainojamas: būtent Rusija trejus metus ištvėrė beveik visą Vermachto spaudimą”.

Gegužės 9 diena, “Times”, Vinstonas Čerčelis: “Rytoj mes ypatingai pagerbsime bendražygius rusus, kurių meistriškumas mūšio lauke tapo vienu iš pagrindinių indėlių į bendrą pergalę, <…> šią dieną Vakarų tautos su pasididžiavimu parodys savo pagarbą nenugalimai sąjungininkei, Rusijai, kuri, aukodama savo gyvybes ir patirdama materialinį sunaikinimą, prisiėmė sau sunkiausią visų Jungtinių Tautų naštą”.

Ir net:

Gegužės 10 diena, NYT: “Sovietų politika Reiche (t. y. okupuotose Vokietijos teritorijose civilių gyventojų atžvilgiu — Sputnik) laikoma liberalia”.

Taigi, kad ir kaip paradoksaliai atrodytų, pagrindinius karo nusikaltimus Rusija padarė pastaraisiais metais.

Ne, žinoma, viskas vystėsi dešimtmečius. Po Čerčilio Fultono kalbos, po kurios didžioji sąjungininkė Rusija virto tamsiu debesimi, šliaužiančiu link Europos, Sovietų Sąjunga tiesiog negalėjo likti Vakarų visatoje kaip visateisė šviesos jėgų koalicijos prieš fašistinę tamsą narė.

Tačiau labai greitai paversti Raudonąją armiją iš didvyrių-išvaduotojų, kurie palaužė nacizmo kūbrį, smurtautojais buvo tiesiog neįmanoma dėl vienos paprastos priežasties: visi amžininkai ištisus penkerius metus buvo karo liudininkai, karo dalyviai, karo aukos. 1940-ųjų, 1960-ųjų ir net 1980-ųjų prancūzai didžiąja dalimi buvo tie, kurie prisiminė vokiečių okupaciją. 1970-ųjų ir 1980-ųjų anglai vis dar buvo tie patys anglai, kurie ilgus metus įtemptoje tyloje klausėsi radijo ir slėpėsi nuo vokiečių bombardavimo ir raketų išpuolių. Ir net JAV antikomunizmo tvirtovėje pagrindiniais rusofobais buvo Hitlerio kolaborantai, kurie pabėgo nuo keršto į pasaulio kraštą, ir šalia jų gyveno šimtai tūkstančių, jei ne milijonai pabėgusių nuo nacizmo žydų, kuriems sovietų kareivio, šturmavusio Aušvicą, demonizavimas buvo tarsi šventvagystė.

Todėl “nepatogaus herojaus” — rusų kareivio — egzistavimą pasaulio metraščiuose teko kęsti dešimtmečius, lėtai ir po pusę laipsnio keičiant akcentus.

Ir kiekvienas naujas karo perpiešimas, naujų personažų įtraukimas į mūšio drobės pirmąjį planą, ištrynimas ir gilinimasis į nereikalingus siužetus bei įvykius vyko kažko svarbaus fone.

Devintajame dešimtmetyje, kai vis dar socialistinė Lenkija tapo didelio mūšio tarp sistemų arena (lenkai reikalauja demokratijos, lenkai protestuoja prieš represijas, Gdansko elektrikas Lechas Wałęsa gauna Nobelio taikos premiją), į karo paveikslą buvo iškeltas Molotovo ir Ribentropo paktas bei Katynė. Tuo pat metu Lenkija buvo paskelbta “pirmąja Vokietijos auka” — tai galbūt šiek tiek nustebino čekus ir slovakus, kurių šalį Vokietija prieš metus padalino kartu su Lenkija ir Vengrija.

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje, kai Vokietija susivienijo ir buvo primygtinai raginama išvesti sovietų kariuomenę iš jos teritorijos, iš atskirai paimtos konjunktūrinės galvos iškilo stebuklingas skaičius “du milijonai išprievartautų vokiečių moterų”. Ten nebuvo (ir iki šiol nėra) nieko, išskyrus laukinius skaičiavimus, kurie atsirado laiku, tačiau nuo tada idiotiški skaičiavimai tapo pagrindiniu vertinimu, jie buvo liejami celiulioidu ir užregistruoti šimtuose knygų ir tūkstančiuose straipsnių.

1990-ųjų pabaigoje ir 2000-aisiais, kai NATO ir ES rijo buvusias sovietines Baltijos šalis, per Vakarų žiniasklaidą buvo išleistas pasakojimas apie pavergtą Baltiją.

O antrojoje 2010-ųjų pusėje, po Ukrainos perversmo ir Krymo sugrįžimo, atsirado idealus informacinis fonas ištrinti “nepatogaus herojaus” — Rusijos kareivio — įvaizdį.

Kampanija prasidėjo JAV ambasadoriaus Serbijoje Michailo Kirbio 2014 metų ir Lenkijos užsienio reikalų ministro Grzegorzo Schetynos 2015 metų pareiškimais apie tai, kad “Aušvicą išlaisvino ne rusai, o Pirmasis Ukrainos frontas (taip, tas pats, kurio armija buvo surinkta iš visos TSRS, ir, savaime suprantama, pavadintas taip pagal kovos kryptį)”. Šiai temai iš karto buvo skirti septyni “Le Monde” straipsniai (“rusus įžeidė teiginiai, kad Raudonosios armijos kareiviai iš Ukrainos išlaisvino Aušvicą”).

Ir visi girdėjome kulminaciją šią žiemą, kai minint 75-ąsias Aušvico išvadavimo metines, JAV viceprezidentas Michael’as Pence’as savo iškilmingoje kalboje sugebėjo paminėti amerikiečių kareivius (kurių ten nebuvo) ir neminėti sovietų karių (kurie ne tik išlaisvino stovyklą, bet ir sumokėjo už jos laisvę keliais šimtais gyvybių).

Paprasčiau tariant, bėgant metams perplanuotas karas tampa vis drąsesnis, smūgiai yra staigesni. Liudytojų beveik nėra — 1945 metų įvykių dalyviams šiandien jau 80. Niekas negali prisiminti, kaip NYT laikraštis gyrė sovietų kareivius Vokietijoje už jų liberalų požiūrį į vietinius gyventojus. O po 75 metų Antrąjį pasaulinį karą Vakarų kronikoje iš esmės sudaro šie įvykiai:

1) Molotovo ir Ribentropo paktas, dviguba Lenkijos okupacija ir Katynė;

2) Prancūzijos okupacija ir Britanijos mūšis;

3) Holokaustas ir Perl Harboras;

4) išsilaipinimas Normandijoje, Afrikos kampanija ir Ivo Džimos mūšis;

5) Vakarų Europos išsivadavimas nuo žiaurių nacių ir žiaurių rusų užgrobta Rytų Europa.

Todėl, jei 1945 metais pagrindinėse Vakarų žiniasklaidos priemonėse neigiamos nuorodos į TSRS buvo prieinamos labai trumpai, tai dabar jos vadovauja diskursui ir kuria praeities vaizdą.

Viskas visiškai atitinka Wallerstein’o sampratą, kad “praeitis visada priklauso nuo dabarties”.

Tačiau yra gerų naujienų. Vakarų pultelio nuo praeities turėtojai — ir jis vis dar yra vyriausybių ir elito rankose — iš savo didžiojo karo paveikslo jau ištrynė viską, kas nepatiko, ir nutapė viską, ko ten norėjo.

Ir tai, ką jie padarė, jau taip skiriasi nuo to, ką prisimena mūsų miestai ir paminklai, masinės kapavietės ir memorialai, memuarai ir filmai, kalba ir kultūra, kad tai jau dvi skirtingos istorijos.

Diskretiškai pakeisti savo atmintį patobulinta perdarymo forma įmanoma tik vienu būdu — sugriauti valstybę ir ištrinti atmintį fiziškai, sekant klastingų Prahos politikų, drąsiai nugalėjusių bronzinį maršalą Konevą, pavyzdžiu.

Tačiau yra nuomonė, kad pažengusieji Vakarų “tikrovės vadovai” tai padarys ne geriau nei naciai prieš aštuonis dešimtmečius.

Read more: https://sputniknews.lt/columnists/20200506/12065987/vakaru-ziniasklaida-apie-SSRS-II-pasauliniame-kare-tada-ir-dabar.html

1945 m. balandžio 30 d. Tarybinė armija po įnirtingų mūšių paėmė Reichstagą, kurį įnirtingai gynė rinktiniai vokiečių SS daliniai, iš kurių iki paskutinio atodūsio kovėsi Prancūzijos SS dalinys “Šarlemanj” (vok. 33. Waffen-Grenadier-Division der SS „Charlemagne“). Su Pergalės Vėliavos iškėlimu virš A.Hitlerio kanceliarijos Berlyno išvadavimo operacija buvo baigta, tačiau kiti hitlerininkų daliniai vis dar kovėsi su Tarybine armija. Ypatingai nuožmiai priešinosi jungtiniai Vakarų Europos nacistų armijų grupės “Centras” daliniai Čekijoje. Todėl tuoj pat po Berlyno išvadavimo operacijos pabaigos Tarybinės armijos daliniai 1945 m. gegužės 6 dieną pradėjo galingą puolimą Čekijos sostinės kryptimi ir 1945-05-09   išvadavo okupuotą jungtinės Vakarų Europos fašistų kariuomenės Čekiją ir jos sostinę Prahą.

Holokausto išvakarėsė. Dokumentų rinkinys. 1940-1941 metai

Leidimo rusų kalba pratarmė

1941 metų birželio 22 d., nacistinei Vokietijai užpuolus Tarybų Sąjungą, Lietuvoje iš karto pradėjo veikti 1940 metų rudenį įkurtos ir glaudžiai susijusios su Vokietijos žvalgybos tarnybomis pogrindinės nacionalistinės organizacijos Lietuvos aktyvistų fronto ginkluotos formuotės. Lietuvos istoriografijoje šie įvykiai įvardinami kaip „Birželio sukilimas“. Lietuvos aktyvistų būriai arba, kaip jie šiandienos Lietuvoje vadinami, „tautiškieji partizanai“ vykdė diversijas tarybinės kariuomenės užnugaryje, puldinėjo smulkius Raudonosios Armijos dalinius ir valstybines įstaigas, masiškai susidorojo su komunistais, tarybų valdžiai palankiais lietuviais ir pirmiausia, su žydais. Bendradarbiavimas su naciais diskreditavo Lietuvos valstybės nepriklausomybės „atkūrimo“ idėją. Lietuvos aktyvistų fronto suformuotos vyriausybės, vadinamos „Lietuvos laikinąja vyriausybe“, nutarimu buvo įkurta pirmoji žydų koncentracijos stovykla, o „tautiškieji partizanai“ veiksmingai pasireiškė ainzac grupės „A“ „darbe“.

Tą patį 1941 metų birželį, savaitę iki nacių įsiveržimo, tarybų valdžia atliko masinę „antitarybinio elemento“ deportaciją iš Lietuvos. Birželio 14 d. VSLK-VRLK organai „suėmė“ 17,5 tūkstančio žmonių. Maždaug 5 tūkstančius iš jų areštavo ir išvežė į GULAG’o lagerius, beveik 12,5 tūkstančio (įskaitant daug moterų ir vaikų) – ištrėmė į atokius TSRS rajonus. 1941 m. birželio 14 d. deportacija – pati masiškiausia tarybų valdžios represinė akcija ikikarinėje Lietuvoje; tarybinių saugumo organų dokumentuose masinės deportacijos priežastis buvo nurodyta – būtinumas kovoti prieš nacionalistinį pogrindį, orientuotą į Vokietiją, tuo pačiu prieš suvienytą Lietuvos aktyvistų frontą.

Net kiek įmanoma glausčiau aprašytas „Birželio sukilimas“ ir 1941 m. deportacija kelia daug klausimų. Kokia yra Lietuvos aktyvistų fronto veiklos ir 1941 m. birželio 14 d. deportacijos savitarpio sąsaja? Ar iš tikro deportacija tapo tarybų valdžios atsaku į nacius orientuoto Lietuvos  nacionalistinio pogrindžio ardomąją veiklą? Arba, galbūt, tarybų valdžia deportaciją planavo iš anksto ir buvo įgyvendinta nepriklausomai nuo LAF pogrindinės veiklos? Ar pagrįstas teiginys, kad „Birželio sukilimas“ tapo lietuvių atsaku į masinį tautiečių trėmimą. Galbūt sukilimas buvo paruoštas žymiai anksčiau, dar gerokai prieš deportacijas, ir neturėjo su jomis tiesioginio ryšio? Kuo gi tapo 1941 metų vasarą Lietuvos tautiškųjų partizanų“ įvykdytos žydų masinės žudynės – griežta reakcija į masinę deportaciją, o gal iš anksto suplanuotu  nusikaltimu, kuris su masine deportacija tiesiogiai nesisiejo?

Šie klausimai sulaukė visuomenės dėmesio – juk nuo atsakymų į juospriklauso 1941 metų įvykių Lietuvoje ir jų veikėjų vertinimai. Nestebina, kad atsakymus ypač lemia diskusijos dalyvių politiniai įsitikinimai, kurie dažniausiai yra spekuliatyvaus pobūdžio. Pavyzdžiui, iš pirmo žvilgsnio susidaro įspūdis, kad istorikai gerai išnagrinėjo 1940-1941 metų tarybinių Vidaus reikalų komisariato ir valstybės saugumo organų veiklą Lietuvoje. Per pastaruosius dvidešimt metų Lietuvoje išleista dešimtys, jeigu ne šimtai darbų, kurie siauriau ar išsamiau aptaria tarybų valdžios „pirmųjų metų“ represijų temą, yra sudaryti daugiatomiai tarybinių represijų aukų sąrašai1 .

Pagyrimo verta ši tiriamoji veikla atrodo ypač įspūdingai Rusijos ir Vakarų Europos tyrinėtojų nedėmesingumo šiai temai fone2 .

Tačiau, deramai įvertindami Lietuvos istorikų darbo intensyvumą, negalima nepastebėti, kad „pirmųjų tarybinių metų“ represijų Lietuvos istoriografija dideliu mastu yra ganėtinai šabloniška, vienpusė, išlieka faktinių klaidų nelaisvėje. Lietuvos istoriografija ofi cialios istorinės-politinės dok

————-

1 Labiausiai žinomi darbai, kurie parengti „Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti.“ Anušauskas A. Pirmoji sovietinė okupacija. Teroras ir nusikaltimai žmoniškumui=Th e First Soviet Occupation.Terror
and Crimes against Humanity.Vilnius, 206; Maslauskienė N., Petravičiūtė I. Okupantai ir kolaborantai: pirmoji sovietinė okupacija (1940-1941)= Occupabts and Collaboratos: Th e First Soviet Occupaton (1940-1941), Vilnius, 2007.

2 Paprastai tarybinių represijų tema Lietuvoje nenagrinėjama kaip atskira tema: apsiribojama paminėjus 1941 m. birželio 14 d. deportacijas bendrame ikikarinių 1941 metų birželio-liepos tarybinių deportacijų kontekste ir deportuotųjų likimų tyrinėjimu.
Žr.: Гурьянов А.Э. Масштабы депортации населения вглубь СССР в мае-июне 1941 г.// Репрессии против поляков и польских граждан. М.:Звенья, 1997. Вып.1; Полян П.М. Не по своей воле… История и география принудительных миграций в СССР. М., 2001; Сталинские депортации 1928-1953:  Документы/ Сост. Н.Л. Поболь, П.М. Полян. М., 2005.

______________________

trinos1 yra įvaryta į prokrusto guolį. Ji visiškai nenagrinėja tokių klausimų, kaip, pavyzdžiui, tarybų valdžios represinės veiklos motyvacija2.

Ne mažiau liūdni, neišlaikantys kritikos, tačiau labai atkaklūs grupės Lietuvos istorikų bandymai sutapatinti tarybines represijas ir genocidą. Tai, mūsų požiūriu, turi greičiau politinį nei mokslinį pobūdį3 . Tokia praktika įgauna nerimą keliantį mastą; žinomas Lietuvos istorikas A.Kasparavičius pažymi, kad „kai kurie autoriai, nuvainikuodami senus tarybinius mitus, diegia naujus, naudoja neadekvačias sąvokas. Pervertina ir spekuliatyvines  išvadas. Net vienas didžiausias tarybinio Lietuvos istorijos periodo tyrinėtojas A.Anušauskas visas represijų apraiškas suveda į sąmoningą naikinimą – lietuvių tautos genocidą“4 .

Lietuvos tyrinėtojų politine (savi) cenzūra, matyt, galima paaiškinti faktą, kad tarybų valdžios represinė veikla paprastai nagrinėjama neįvertinant bendro konteksto; kai kuriuose darbuose apie represijas net neužsimenama, kad tarybų valdžios valstybės saugumo organai susidūrė su realiu priešu – Lietuvos aktyvistų pogrindžiu, bendradarbiavusiu su nacių specialiosiomis tarnybomis5 .

Tarybinės represijos vertinamos kaip iš pat pradžių užprogramuotos, neišvengiama Lietuvos prijungimo prie Tarybų Sąjungos pasekmė. Deja, Lietuvos istorikų darbuose mes nerasime kokios nors rimtesnės argumentacijos, pagrindžiančios tokį požiūrį.

___________________
Ofi cialiai įtvirtinta istorinė-politinė doktrina šiuo metu yra būdinga visoms Baltijos šalims. Žr.. pvz.: Дюков А.Р., Симиндей В.В. В плену у этнократии: О политической ангажированности латвийской официальной историографии // Свободная
мысль. 2012. № 1-2. С. 188-207.
Тik neseniai atskiri istorikai ėmė pripažinti, kad yra pagrindo kelti klausimą dėl 1941 m. birželio 14 d. deportacijos sąsajos su tarybų valdžios siekiamu artėjančio karo sąlygomis užkirsti kelią nacių specialiųjų tarnybų veiklos plitimui Baltijos šalyse. Žr.;
Jansons R. Tariamų ir tikrų Vokietijos šnipų veikla Latvijoje 1941 m. birželio-liepos mėnesiais // Tarptautinė konferencija „SSSR ir Vokietijos karo pradžia Baltijos šalyse 1941 metais“. 2011m. birželio 29 d. URL.: http://www3.lrs.lt/docs2/SAWOGISF.DF
(peržiūros data – 2011.11.10).
3 Šią praktiką mes detaliai išnagrinėjome, remdamiesi ofi cialia Estijos istoriografi ja tarybinių represijų klausimu: Дюков А.Р. Миф о геноциде. Репрессии советских властей в эстонии. 1940-1953. М., 2007.
4 Каспаравичюс А. Проблемы истории Литвы советского периода в литовской историографии после 1990 г.// ХХI век. Актуальные проблемы исторической науки: Материалы международной научной конференции. Минск, 2004. С.151.
Labiausiai akivaizdus panašaus pobūdžio pavyzdys: Anušauskas A. Pirmoji sovietinė okupacija. Teroras ir nusikaltimai žmoniškumui=Th e First Soviet Occupation. Terro
and Crimes against Humanity. Vilnius, 2006.
__________________

Žymiai geresni reikalai Lietuvos aktyvistų fronto veiklos tyrinėjimo srityje; istorikai paskelbė nemažai išsamių studijų, kurios skirtos įvairiems LAF veiklos aspektams, įskaitant jo antisemitinę ideologiją ir praktiką1.

Nepaisant to, ir toliau ne tik politikų, bet ir akademinėje aplinkoje labai populiaru LAF smogikus reprezentuoti kaip didvyrius baltomis (arba beveik baltomis) pirštinėmis. Be bandymų sumažinti LAF atsakomybę už žydų žudynes, svarbiu argumentu, pateisinančiu „tautiškuosius partizanus“, tampa tarybų valdžios „pirmųjų metų“ represinės politikos žiaurumo Lietuvoje  postulatas. Tačiau, kaip jau buvo pažymėta anksčiau, tokiai argumentacijai reikia faktinių įrodymų.

Mes įsitikinę, kad svarstant diskusinius ir skausmingus visuomenei istorijos klausimus ypač naudinga kuo labiau remtis dokumentiniais šaltiniais. Įvesti į mokslo apyvartą nauji dokumentai leidžia kruopščiau argumentuoti savo poziciją; tačiau žymiai svarbesne išplėstos šaltinių bazės pasekme tampa galimybė susiaurinti galimų interpretacijų ratą, „metant“ tas, kurios tiesiogiai prieštarauja išaiškintiems šaltiniams, bet turi aiškiai spekuliatyvinį pobūdį.

Knyga, kurią jūs laikote rankose – bandymas žengti naują (arba kelis) žingsnius, moksliškai įprasminant tragiškus Lietuvos 1941 metų vasaros įvykius. Skaitytojų dėmesiui siūlomas rinkinys dokumentų, kurie leidžia pirmiausia suprasti Lietuvos aktyvistų fronto ideologiją, planus ir konkrečią veiklą, ir, antra, išaiškinti tarybinių valstybės saugumo organų represinės veiklos Lietuvoje mastą ir dinamiką, jos motyvus, konkrečių represinių akcijų (pirmiausia, 1941 m. birželio deportacijos) paruošimo ir įgyvendinimo procesą, sąjunginių ir respublikinių VRLK-VSLK organų vaidmenį.

Šiuo metu ši knyga bene išsamiausias 1940-1941 metų tarybų valdžios represinės veiklos Lietuvoje dokumentų rinkinys, jame surinkti tiek

_____________________
1 Kwiet K. Rehearsing for Murder: Th e Beginnigof the Final Solution in Lithunia inJuni 1941// Holocaust and genocide Studies. 1998/ Vol/ 12/ № 1; Truska L. Contemporary altitudes toward the Holocaust in Lithuania // Jews in Eastern Europe. 2001. № 2; Truska L. Th e Crisis of Lithuanian and Jewish Relations ( Juni 1940- Juni 1941) // Holokausto prielaidos. Antisemitizmas Lietuvoje XIX a. antroji pusė – 1941 m. birželis – Th e Preconditions for the Holocaust. Anti-semitizm in Lithuania (Sekond Half of the 19 th century – Juni 1941). Vilnius, 2004; Труска Л. Литовцы и евреи накануне холокоста (1940-1941)гг.)// Диаспоры. 2005. №3. С. 197-231; Dieckmann C., Sužiedėlis S. Lietuvos žydų persekiojimas ir masinės žudynės 1941 m. vasarą ir rudenį=Th e Persecution and Mass Murder of Lihuanian Jews during Summer and Fall of 1941. Vilnius, 2006;
Dieckmann C. Lithuania in Summer 1941: Th e Germanų Invasion and the Kaunas Pogrom// Shared History – Dvided memory. jews and Others in Soviet-Occupied Poland, 1939-1941/Ed. by E. Cole, K. Struve. Leipzig, 2007, ir kiti.

_________________________
sąjunginės, tiek teritorinių VRLK-VSLK organų dokumentai, kurių dauguma skelbiami pirmą kartą. Didesnė dalis rinkinyje pateiktų Lietuvos aktyvistų fronto dokumentų jau buvo anksčiau paskelbta lietuvių kalba1. Dėl kalbos barjero jo praktiškai nežinojo Rusijos ir Vakarų Europos tyrinėtojai. Patys svarbiausi LAF dokumentai specialiai šiam rinkiniui išversti į rusų kalbą. Į rinkinį taip pat pateko 1941 metų birželį sukurtos “Lietuvos laikinosios vyriausybės” ir nacių specialiųjų tarnybų dokumentai, kurie atskleidžia LAF planų realizavimą 1941 m. vasarą. Mes įsitikinę, kad rinkinio dokumentai, padės ne tik naujai pažvelgti į tarybų valdžios represinės veiklos 1940-1941 metais istoriją, bet ir į pirmąjį Holokausto tragedijos etapą nacių okupuotoje respublikoje.

Skelbiami rinkinio dokumentai rodo, kad tradicinis požiūris, jog tarybų valdžia iš pat pradžių planavo masines represijas prijungtoje prie TSRS respublikoje pagrįstas ne faktais, o užsitęsusiu istoriografiniu nesusipratimu.

Pakankamai ilgą laiką tokių planų egzistavimui „įrodyti“ buvo įvardinamas TSRS VRLK 1939 m. spalio 11 d. įsakymas Nr. 0011223 2 .

Baltijos šalių istorikai emigracijoje (o po jų ir kiti)tvirtino, kad būtent, vadovaujantis šiuo įsakymu, buvo vykdoma 1941 m. birželio deportacija. Vadinasi, tarybų valdžia jau 1939 m. rudenį, dar iki respublikos įstojimo į Tarybų Sąjungą, pradėjo ruoštis masiniam „antitarybinio elemento“ iškėlimui. Tačiau šis teiginys sukurptas remiantis klaidinga dokumento nuoroda; vietoje realiai egzistavusio 1939 m.spalio 11 d. dokumento Nr.

______________________________
1 Pvz.: 1941 m. Birželio sukilimas; dokumentų rinkinys / parengė V. Brandišauskas. Vilnius, 2000; Lietuvos laikinoji vyriausybė; posėdžių protokolai / parengė A.Anušauskas. Vilnius, 2001. Žr. taip pat dokumentų reprodukcijų faksimilių priedus: Truska L. , Vareikis V. Holokausto prielaidos. Antisemitizmas Lietuvoje XIX a. antroji pusė = 1941 m. birželis = Th e preconditions for the holocaust. Anti-semitism in Lithuania(Second half of the 19 th
century – Juni 1941). Vilnius, 2004; Dieckmann C., Sužiedelis S. Lietuvos žydų persekiojimas ir masinės žudynės 1941 m. vasarą ir rudenį = Th e persecution and Mass Murder of Lithuanian Jews during Summer anf Fall of 1941. Vilnius, 2006. Vienas iš nedaugelio LAF dokumentų išverstas į užsienio kalbas; Th e LAF and the First Acts of the Provisional Government // Th e Shoah (Holocaust) in Lithuania / Ed.by J. Levinson. Vilnius, 2006.

2 Žr., pvz.: Th ese names accuse: Nominal list of Latvians deporte to Soviet Russia in 1940-41. Stockholm, 1951; Th e Baltic States 1940-1972; Documentary background and survey of developments presented to the EuropeanSecurity and Cooperation Coference.Stockholm, 1972. P. 49-50; Штромас А. Прибальтийские государства // Проблемы национальных отношений в СССР (по материалам западной печати). М., 1989. С. 99.

Neatsispyrė pakartoti šią klaidą ir Rusijos istorikai: Зубкова Е. Ю. Прибалтика и Кремль, 1940-1953. М. 2008. С. 126; Кфнтор Ю. З. ПрибалтикаЖ врйна без правил (1939-1945): Фрагмент из книги // Звезда. 2011. № 5.

____________________

001223 buvo klaidingai pasiremta dar 1941 metais vokiečių propagandistų paskelbta TSRS valstybės saugumo liaudies komisaro pavaduotojo I.Serovo pasirašyta deportacijos iš Baltijos respublikų instrukcija, kuri datuojama 1941 m. birželio pradžia. (dokumentas Nr. 74). Dar XX amžiaus 8-jame dešimtmetyje suomių istorikas S. Maliuniemi1  pirmą kartą pažymėjo, kad
klaidinga tapatinti „Serovo instrukciją“ ir įsakymą Nr. 001223; po to, kai istorikams tapo prieinami tarybinių specialiųjų tarnybų dokumentai, paminėtos nuorodos klaidingumą pripažino ir grupė Baltijos istorikų2 .

Tačiau, pripažinus klaidą, nebuvo atsisakyta koncepcijos, kad tarybų valdžia iš anksto ruošėsi masinėms represijoms ir deportacijoms Baltijos respublikose ir konkrečiai Lietuvoje. Iš daugelio išlikusių respublikos VRLK-VSLK dokumentų aiškėja, kad, remiantis įsakymu Nr. 001223, buvo vykdoma „antitarybinio elemento“ įskaita; atitinkamai buvo pareikšta prielaida, kad kalbama apie įskaitą tų, kuriuos buvo numatyta areštuoti arba deportuoti. Jau minėtas istorikas A.Anušauskas, remdamasis 1940 m. lapkričio 28 d. Lietuvos TSR VRLK įsakymu Nr. 0054, kuris vietos sąlygoms pritaikė įsakymą Nr. 001223, tvirtina, jog asmenys, numatyti į operatyvinę įskaitą, buvo įtraukiami ir į arešto sąrašus.

Tokia prielaida, žinoma, turi teisę egzistuoti, kol įsakymo Nr. 001223 turinys buvo žinomas tik iš netiesioginių duomenų. Pirmą kartą šis dokumentas publikuojamas šiame rinkinyje (Priedas I, dokumentas Nr. 1).  Skaitytojas gali įsitikinti, kad įsakymas Nr. 001223 ir pagal jį įsigaliojusi instrukcija dėl operatyvinės įskaitos automatiškai neįpareigojo ruoštis represuoti įskaitoje įrašytus „antitarybinius elementus“. Minima tik sudaryti duomenų bazę apie asmenis, kuriuos „antitarybiniais tikslais potencialiai galėjo panaudoti užsienio žvalgybos ir kontrrevoliuciniai centrai“, ir todėl jie privalėjo būti valstybės saugumo organų dėmesio sferoje. Panašus informacinis darbas, nepriklausomai nuo valdžios režimų formos, buvo būdingas visiems XX amžiaus policijos organams. Taip, pavyzdžiui, 1919 m. įkurtas JAV bendros žvalgybos skyrius (General Intelligence Division) per trumpą laiką surinko 200 tūkstančių „nelojaliųjų“ dosjė4.  O 1960

_______________________
1 Myllyniemi S. Die baltische Krise 1938-1941. Stuttgart, 1979. S. 80-81. Dėkoju M. I. Meltiuchovui už nuorodą į šį darbą.
Белая книга о потерях, причиненых народу Эстонии оккупациями, 1940-1991 / Пер. с этонск. А. Бабаджана, Т. Верхнеустинской. Э. Вяри. Таллинн, 2005. С.14;  Anušauksas A. Pirmoji sovietinė okupacija. Teroras ir nusikaltimai žmoniškumui. P. 66.

3 Anušauskas A. Pirmoji sovietinė okupacija. Teroras ir nusikaltimai žmoniškumui. P. 72.
Федеральное бюро расследований. Путеводитель по спецслужбе США / Т. Повида, З. Пауэрс, С. Розенфельд, Э. Тэохарисж Пер. с анг. И.Б. Борисова. Ь., 2006. С. 32.

__________________
m. Federalinis tyrimų biuras pradėjo jau beveik 432 tūkstančių bylų dėl „ardomųjų organizacijų“ arba asmenų veiklos.  Visa tai – ne kas kita kaip visuotinai paplitusi viena iš P. Holkvisto aprašytų modernios „gyventojų politikos“ praktikų2.  Potencialiai nelojalių piliečių operatyvinės įskaitos organizavimas pats savaime dar nereiškia, kad jiems visiems bus pritaikytos kažkokios represijos. Todėl nei TSRS VRLK įsakymo Nr.001223, nei jį adaptavusio vietos sąlygoms LTSR VRLK įsakymo Nr.0054 negalima vertinti kaip pasiruošimo masinėms represijoms įrodymo.

Kitas klausimas, ar ruošiant masines represijas Lietuvoje ir, konkrečiai, 1941 m. birželio deportaciją, buvo panaudota operatyvinės įskaitos medžiaga, sukaupta vadovaujantis įsakymu Nr. 001223? Skelbiami rinkinyje dokumentai pateikia netikėtą atsakymą į šį klausimą. Aiškėja, kad iki 1941 m. gegužės antrosios dekados LTSR VSLK organai praktiškai nevedė operatyvinės įskaitos (dokumentai Nr. 61,62). Realiai, deportacijai numatytų „antitarybinių elementų“ sąrašai pradėti sudarinėti po specialaus TSRS valstybės saugumo liaudies komisaro V. Merkulovo 1941 m. gegužės 19 d. nurodymo (dokumentas Nr. 60); tai buvo tikslinė akcija, ji neturėjo jokios sąsajos su „antitarybinio elemento“ operatyvine įskaita ta prasme, kurią numatė įsakymas Nr. 001223.

Ar yra kiti dokumentai, iš kurių galima daryti išvadą, kad tarybų valdžia betarpiškai prieš Lietuvos įjungimą į TSRS turėjo kažkokius planus dėl masinių represijų respublikoje? Lietuvos istorikai dažnai nurodo, kad dar iki ofi cialaus Lietuvos prijungimo prie TSRS, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, aiškiai tarybinei pusei pateikus, ėmė masiškai areštuoti „antivalstybinių“ (tai yra priešiškų naujajai valdžiai) partijų vadovus (dokumentas Nr. 1). Tačiau ši operacija turėjo ribotą pobūdįir (pagal mastą ir iš esmės) buvo panaši į areštus, kurie vyko anksčiau Baltijos šalyse po valstybės perversmų4 .

__________________

1 Ten pat. P. 520.
2 Holkvist P. „Informavimas – tai mūsų darbo Alfa ir Omega“. Bolševikų režimų laikų gyventojų nuotaikų sekimas jo europietiškas kontekstas. Американская русистика.
Вехи историографии последних лет. Советский период: Антология. Самара. 2001. Žr. taip pat: Hoff man D. Cultivating the Masses: Modern State Practices and Soviet Socializm. 1914–1939. Ithaka; London. 2011.
3 1940 birželį buvo iš viso areštuota 856 žmonės (Anušauskas A. Pirmoji sovietinė okupacija. Teroras ir nusikaltimai žmoniškumui. P. 75).
Taip, pavyzdžiui, K. Piatso perversmo Estijoje metu buvo suimta 886 žmonės, o po K. Ulmanio perversmo Latvijoje – beveik 2000 žmonių (Ильмярв.М. Безмолвная капитуляция: Внешняя политика Эстонии, Латвии и Литвы между двумя войнами
и утраты независимости ( с середины 1920 –х годов до аннексии в 1940). М., 2012.С. 105-106).

_______________

Šioje operacijoje galima rasti tarybinės specifi kos (pavyzdžiui, areštuoti numatytų asmenų duomenyse būtina buvo nurodyti materialinės gerovės lygį), tačiau siekių pradėti masines represijas pėdsakų joje nerasime.

Nerasime mes ir 1940 rugsėjį LTSR VRLK sukurtuose  dokumentuose jokių požymių, kurie reikštų pasiruošimą masinių represijų akcijoms. Vienas iš pirmųjų Lietuvos vidaus reikalų komisaro A. Guzevičiaus įsakymas „Dėl kratų ir areštų tvarkos“ (dokumentas Nr. 2) labai santūrus: areštui būtina respublikos VRLK vadovo arba jo pavaduotojo sankcija, o apskričių skyriai apskritai neturėjo teisės savarankiškai vykdyti areštus. Šiuo požiūriu labai akivaizdi įsakymo nuoroda į 1938 metų lapkričio 17
d. TSRS LKT ir VKP(b) nutarimą „Dėl arešto, prokurorinės priežiūros ir tyrimo eigos“, kuris reiškė „1937-1938 m. didžiojo teroro“ periodo masinių operacijų pabaigą.

Sprendžiant pagal išaiškintus dokumentus, Lietuvos VRLK veikla žymia dalimi turėjo reagavimo pobūdį ir iš esmės buvo skirta agentūrai verbuoti, priešintis „antitarybinio elemento“ apraiškoms per atmintinas datas (dokumentai Nr. 5, 6,14), kovai prieš vokiečių žvalgybos veiklą, kuriai Maskva orientavo LTSR VRLK (dokumentai Nr. 3, 15). Be to, jau 1940 m. lapkritį paaiškėjo, kad respublikos VRLK etatų nepakanka net labai kukliems operatyvinio-tiriamojo darbo mastams (dokumentai Nr. 7,9). Tai dar vienas svarus argumentas, įrodantis, kad tuo metu tarybų valdžia neplanavo jokių masinių represinių operacijų; nes priešingu atveju Vidaus reikalų komisariato etatai būtų žymiai didesni.

Sprendžiant pagal VRLK dokumentus, situacija respublikoje buvo labai įtempta. Dėl radikalių naujos valdžios pertvarkymų (nacionalizacija, bažnyčios atskyrimas nuo valstybės, žemės ūkio reforma) buvo nepatenkinti gyventojų sluoksniai, kuriuos suvaržė permainos; neseniai prijungtame prie Lietuvos Vilniaus krašte veikė pogrindinės lenkų organizacijos (dokumentas Nr. 6). Aktyviausi buvusio Lietuvos valstybės aparato atstovai kūrė naujas pogrindines organizacijos, beje, ne be vokiečių specialiųjų tarnybų paramos (dokumentas Nr. 8).

1940 metų lapkritį Berlyne buvęs Lietuvos ambasadorius K. Škirpa organizavo Lietuvos aktyvistų frontą – organizaciją, kuri atvirai išpažino fašistinę ideologiją ir savo veikloje orientavosi į nacistinę Vokietiją (dokumentai Nr. 13,26,50). O tų pačių 1940 metų lapkričio viduryje LTSR VRLK sužinojo apie šios organizacijos, netrukus tapusios Lietuvos valstybės saugumo svarbiausia problema, egzistavimą, tačiau tik žymiai vėliau suvokė jos veiklos mastus (dokumentas Nr. 8).

Vadovaudamiesi Maskvos nurodymu respublikos valstybės saugumo organai ypač susidomėjo Lietuvoje susitelkusiais pabėgėliais iš nacių okupuotos Lenkijos. 1940 metų lapkričio pabaigoje LTSRS VRLK vadovas A.Guzevičius nusiuntė į Maskvą specialųjį pranešimą, kuriame konstatavo, kad Lenkijos pabėgėlių gretose yra per keturis tūkstančius žmonių, kurie ketina išvažiuoti į užsienį ir jau turi užsienio vizas arba atitinkamų ambasadų garantijų laiškus. A. Guzevičius siūlė leisti šiems žmonėms išvykti iš Lietuvos (dokumentas Nr. 10).

Maskva šiam pasiūlymui pritarė, tačiau juo neapsiribojo. 1940 m. gruodžio 12 d. VKP (b) CK Politinis biuras priėmė specialų nutarimą dėl pabėgėlių Lietuvoje. Problemą planavo spręsti tokiu būdu: leisti išvykti į užsienį tiems, kas turėjo užsienio vizas, suteikti tarybinę pilietybę tiems pabėgėliams, kurie pareikš tokį norą; iš pabėgėlių ištremti 3-5 metų laikotarpiui į Kazachstaną ir Komi ATSR „dvarininkus, fabrikantus, karininkus, ir policininkus“, taip pat tuos, kurie atsisakė priimti tarybinę pilietybę  (dokumentas Nr. 11).

Po Maskvos sprendimo LTSR VRLK iškilo būtinumas įvykdyti pakankamai didelio masto operaciją, išaiškinant ir ištremiant iš respublikos pabėgėlių „kontrrevoliucinius elementus“. Tačiau Lietuvos vidaus reikalų organai paprasčiausiai nesusitvarkė su šia užduotimi.

1941 m. sausį remiantis su minėtu nutarimu buvo pradėta „registruoti buvusios Lenkijos pabėgėlius ir priimti pareiškimus suteikti TSRS pilietybę“. Po kurio laiko, 1941 vasarį (pabėgėlių registravimas suteikti TSRS pilietybę dar tęsėsi) pradėta ruoštis tremti tuos, kurie atsisakė tarybinės pilietybės. „Rengiamas kontrrevoliucinio elemento pašalinimo operatyvinis planas, kurį išsiųsime 1941 m. vasario 20 d.“, – buvo rašoma vasario 6 d. data pažymėtame Lietuvos TSR specpranešime (dokumentas Nr. 19). Ruošiama akcija tam tikru laipsniu turėjo tęstinį pobūdį, palyginti su ankstesnės Lietuvos valdžios veiksmais pabėgėlių atžvilgiu1.
Jeigu Lietuvos valdžios represiniai veiksmai turėjo aišku tautinį (antilenkišką) atspalvį, tai tarybinių saugumo organų smūgis teko „nelojaliems“, nepriklausomai nuo jų tautybės.

Vasario 20 dienai operatyvinis planas taip ir nebuvo parengtas; sutrukdė VRLK padalijimas į vidaus reikalų ir valstybės saugumo liaudies

________________

1 Žr.: Лауринавичюс Ч. Вильнюс во власти Литвы 1939-1940 гг.: внутренние и внешние аспекты // Международный кризис 1939-1941 гг.: От советско-германских договоров 1939 г. до нападения Германии на СССР.М., 2006.С. 231; Dyukov A/ From Ethnic Eviction to Deportationof the „Dangerous Elements“Š Lithuanian and Soviet Deportations in Lithuania, 1939-1941 // Divided Eastern Europe: Borders and
Populiation Transfer, 1938-1947/ Cambridge, 2012. P. 147-157.

_____________________

komisariatus1. Tik 1941 m. kovo 14 d. (per tris mėnesius po TSRS LKT ir VKP(b) CK nutarimo) Lietuvos valstybės saugumo liaudies komisaras P. Gladkovas nusiuntė į Maskvą pasiūlymą suimti 975 pabėgėlius, išaiškintus kaip „kontrrevoliucinius elementus“. Lietuvos VSLK vadovas taip pat prašė Centro nurodymo: kaip elgtis su pabėgėliais, kurie nori išvažiuoti iš TSRS (dokumentas Nr. 24).

Iš TSRS VSLK nedelsiant gautas sutikimas likviduoti pabėgėlių „kontrrevoliucinį elementą“. 1941 m. kovo 26 d. pasirašyti du normatyviniai dokumentai: deportuojamų iš Lietuvos TSR teritorijos asmenų bylų įforminimo tvarkos instrukcija, suimtų ir deportuojamų iš Lietuvos TSR kontrrevoliucinių elementų ir jų transportavimo instrukcija (dokumentas nr. 27, 28).

Tačiau netgi po išsamių instrukcijų Lietuvos valstybės saugumo organai nesugebėjo įvykdyti „kontrrevoliucinių“ pabėgėlių kategorijos deportacijos. Tik po mėnesio, 1941 m. balandžio 23 d. Lietuvos TSR valstybės saugumo liaudies komisaras nusiuntė į Maskvą telegramą apie pasiruošimą pradėti „kontrrevoliucinio pabėgėlių elemento“ suėmimą. Buvo planuojama suimti 2250 tokių žmonių ir 880 jų šeimos narių (dokumentas Nr. 39). Įdomu, kad Lietuvos TSR VSLK vadovas ketino žmones, kuriuos privalėjo suimti, ne deportuoti, vadovaujantis kovo 26 d. instrukcija, o areštuoti ir teisti. Jis netgi paskaičiavo, kokiuose kalėjimuose ir kiek žmonių galės laikyti tardymo metu.

Ilgiems mėnesiams išsitęsusi neįvykusios pabėgėlių kontrrevoliucinio elemento“ deportacijos iš Lietuvos istorija vaizdžiai liudija, kad 1940 metų pabaigoje – 1941 pirmajame ketvirtyje respublikos VRLK-VSLK organai paprasčiausiai nesugebėjo vykdyti masinių represinių operacijų, netgi turėdami specialų nutarimą iš Maskvos. Tokios padėties priežastys turėjo tiek subjektyvų, tiek ir objektyvų pobūdį. Viena vertus, žymiai geriau turėjo būti organizuotas VRLK-VSLK padalinių darbas. Per 1941 metų gegužės antrąjį dešimtadienį atlikto patikrinimo medžiaga atskleidžia kiekvienam viršininkui siaubingą vaizdą; taip, pavyzdžiui, daugelis LTSR VSLK regioninių poskyrių praktiškai nevedė operatyvinės įskaitos, o į Kauno pateiktas užklausas paprasčiausiai neatsakydavo (dokumentas Nr. 61,62).

Kita vertus, nuo 1941 metų pradžios didelę Lietuvos valstybės saugumo organų dėmesio dalį atitraukė besiplečiantis Lietuvos aktyvistų fronto, lenkų nelegalių organizacijų pogrindis (dokumentas Nr. 29) ir vokiečių specialios tarnybos.

_______________________
Plačiau žr.: Лубянка. ВЧК-ОГПУ-НКВД-МГБ-КГБ, 1917-1960: Справочник. М.,1997.

____________
1941 m. Lietuvoje prasidėjo TSRS Aukščiausios Tarybos rinkimų kampanija. Ofi cialioji agitacija susidūrė su nepatenkintųjų tarybų valdžia propaganda; VRLK organai fi ksavo didelį antitarybinių ir antisemitinių lapelių kiekį (dokumentas Nr. 14,16). Norint išaiškinti lapelių autorius reikėjo nemažai laiko; būdinga tai, jeigu lapelius platino nepilnamečiai, VRLK organai bylų neužvesdavo, o apsiribodavo įtaiga ir tėvų iškvietimu (pvz., dokumentas Nr. 18).

Žymus antitarybinių lapelių kiekio padidėjimas nebuvo atsitiktinio pobūdžio; tai buvo tiesioginė Lietuvos aktyvistų fronto pogrindinių grupių plintančios veiklos pasekmė (dokumentas Nr. 17, 23). Tuo pat metu Vokietijos žvalgybos organai stipriai suintensyvino darbą respublikoje, nes sugebėjo panaudoti lietuvius emigrantus iš buvusių policijos ir specialiųjų tarnybų darbuotojų, taip pat LAF pogrindžio galimybes; šis faktas LTSR VRLK dokumentuose konstatuojamas be ypatingo džiaugsmo.
„Vokiečių žvalgybos organai žvalgybos tikslais panaudoja politinės baudžiamosios policijos valdininkus, nelegaliai perbėgusius per sieną, taip pat buvusius Lietuvos kariuomenės karininkus. Ši asmenų kategorija verbuoja Lietuvos TSR teritorijoje likusius giminaičius, bendradarbius ir pažįstamus, taip imasi priemonių užmegzti ryšius su turima agentūra, kurią užverbavo dar darbo politinėje policijoje ir karinėje žvalgyboje metu“, – 1941 metų kovo pabaigoje konstatavo Lietuvos VSLK vadovas pranešime
Maskvai. Lietuvos saugumo liaudies komisarui sunerimti buvo pagrindo. Kruopštus vokiečių žvalgybos ryšių išaiškinimas davė netikėtą rezultatą: kovo antrajame dešimtadienyje su tarybinės kontržvalgybos perverbuota agente „Baltyjskaja“ susitiko Lietuvos aktyvistų fronto atstovas ir įteikė „Lietuvių informacijos biuro Berlyne“ (struktūra glaudžiai susijusi su LAF) proklamaciją pogrindžiui. Iš proklamacijos paaiškėjo, kad Vokietijos puolimo Tarybų Sąjungos išvakarėse LAF ruošia Lietuvoje didelio masto ginkluotą išpuolį. Gladkovas, gavęs tokią informaciją, savo pavaldinius orientavo telkti dėmesį į „kontrrevoliucinių sukilėlių formuočių“ išaiškinimą“ (dokumentas Nr. 30).

Gladkovo spendimas buvo labai laiku: būtent prieš kelias dienas Lietuvos aktyvistų fronto vadovybė Berlyne parengė išsamią „Lietuvos išvadavimo nurodymų“ instrukciją (dokumentas Nr. 26). Instrukcijos turinys liudija, kad jos autoriais buvo aukšti LAF vadovai ir turėjo glaudžius ryšius (kalbant dokumento kalba) su „atsakingais vokiečių valdininkais“. Akivaizdu, kad kalbama apie vokiečių karinę žvalgybą (abverą), gestapą ir A.Rozenbergo žinybą. Iš dokumento aišku, kad šie kontaktai turėjo pakankamai patikimą pobūdį: nors LAF vadovybei nebuvo žinoma tiksli Vokietijos puolimo Tarybų Sąjungą data, tačiau ji buvo puikai informuota apie tokio pasirengimo faktą,

„Nurodymuose“ išdėstytos pogrindinės ir kovinės veiklos organizavimo praktinės instrukcijos be abejonės turėjo antisemitinį pobūdį. Ruošiamo sukilimo užduotys: išvaduoti „nuo komunistinio teroro ir žydų eksploatacijos“, siekti „idėjinio lietuvių tautos brandumo, sustiprinant antikomunistines ir antižydiškas akcijas“, atėjus vokiečių kariuomenei būtina „atsikratyti žydų“.
Instrukcijoje pažymėta, kad LAF kovotojai „privalo sukurti šalyje tokią slogią antižydišką atmosferą, kad nė vienas žydas nedrįstų ir galvoti, kad naujoje Lietuvoje jis galės turėti kažkokias teises ir apskritai galimybę gyventi. Tikslas: priversti visus žydus bėgti iš Lietuvos kartu su raudonaisiais rusais“.

„Nurodymuose“ iškelta užduotis užtikrinti vokiečių kariuomenės judėjimą – labai išraiškinga. LAF kovotojų dėmesys atkreipiamas į šį svarbų momentą: „Kuriant kliūtis atsitraukti rusų Raudonajai armijai ir transportui, reikia vengti didelių sprogdinimų, ypač vengti naikinti tiltus. Atvirkščiai, stengtis juos apsaugoti, kad jų nesunaikintų raudonieji, nes jie, negaištant laiko, bus reikalingi einančiai į priekį vokiečių kariuomenei, ypač jų motorizuotų dalinių perkėloms per upes“. Iš Abvero diversinio skyriaus viršininko pavaduotojo pulkininko E. Štolco parodymų aiškėja, kad Lietuvos nacionalistams už šios užduoties įvykdymą teko duoti abverui ataskaitą (Priedas I, dokumentas nr. 4). Aukščiau išdėstyta medžiaga verčia patikimai vertinti populiarioje literatūroje sutinkamą teiginį, kad vokiečių kariškiai betarpiškai dalyvavo ruošiant instrukcijos karinę dalį1 . LAF instrukcija apie pasiruošimą ginkluotam pasipriešinimui pasirodė praktiškai vienu metu su LTSR valstybės saugumo liaudies komisaro P. Gladkovo nurodymu sustiprinti darbą prieš lietuvių nacionalistinį pogrindį; artėjančio karo sąlygomis labai staigiai sustiprėjo VSLK ir LAF tarpusavio kova.

1941 metų balandžio – gegužės pradžioje VSLK organams pavyko išaiškinti ir likviduoti grupę susietų su LAF pogrindžio organizacijų (dokumentai Nr. 34, 40,42,49), tačiau nepavyko atskleisti viso nacionalistinio pogrindžio tinklo; LAF instrukcijoje numatyta sukurti gerai išsišakojusį ir decentralizuotą pogrindinių organizacijų tinklą, kurį galėtų mažiau pažeisti tarybinė kontržvalgyba. O štai VRLK organuose, kaip paaiškėjo, vyko keisti dalykai: pagal vardinį sąrašą išduodami ginklai praktiškai buvo nesaugomi, todėl Vilniaus milicijos valdyboje įvyko 500 granatų vagystė (dokumentai

__________
Буткус Ж. Окровавленная Литва. Националистический терроp и его причины. URL.: http://left .ru/2009/7/butkus 189_2.phtml (peržiūros data – 2011.012.06). su nuoroda į Brandišauskas V. Siekiai atkurti Lietuvos valstybingumą (1940.06-1941.09. Vilnius, 1966.P. 41).

_________

Nr. 37, 38, 49). Gegužės pradžioje buvo užfiksuota suintensyvėjusi vokiečių žvalgybos veikla (dokumentai Nr. 47,48). Tuo pat metu VSLK organams pateko nauja pogrindžio instrukcija, kurioje buvo diversinės veiklos LTSR teritorijoje planas (dokumentas Nr. 54; turbūt tai buvo „Lietuvos išvadavimo nurodymų“ kažkokia redakcija).

Per trumpą laiką įprastais operatyviais metodais susidoroti su LAF pogrindžiu nepavyko, o turima informacija liudijo, kad artėja karas su Vokietija. Tuomet Gordijaus mazgą buvo nutarta perkirsti.

1941 m. gegužės 12 d. Lietuvos VSLK pateikė pasiūlymą įvykdyti masišką „antitarybinio elemento“ deportaciją iš respublikos. Lietuvos valstybės saugumo liaudies komisaras siūlė įvykdyti didelio masto operaciją; pagal išankstinius skaičiavimus buvo numatyta suimti 19610 žmonių (tarp jų ir iš 1000 žmonių kriminalinio ir banditinio elemento)1 . Dar 2954 žmones numatyta ištremti. Lietuvos VSLK užmojai labai platūs; buvo numatyta vienaip ar kitaip represuoti daugumą „buvusiųjų“, kurie nepriklausomoje Lietuvoje užėmė aukštas pareigas arba visuomeninę padėtį.

Sprendžiant pagal turimus dokumentus, Gladkovas labai aktyviai siekė, kad jo iniciatyva būtų palaikyta. Neapsiribojęs 1941 m. gegužės 12 d. paaiškinamuoju raštu, gegužės 13 d. jis dubliuoja jį telegrama, adresuota TSRS valstybės saugumo liaudies komisarui Merkulovui (dokumentas Nr. 52-53). Maskvoje Gladkovo pasiūlymui buvo pritarta; jau po kelių dienų, 1941 m. gegužės 16 d. TSRS VRLK parengė bendro VKP (b) CK ir TSRS LKT nutarimo „Dėl priemonių išvalyti Lietuvos TSR nuo antitarybinio, kriminalinio ir socialiai pavojingo elemento“ projektą (dokumentas Nr. 57). Lygindami nutarimo projektą dėl deportacijų ir Lietuvos valstybės saugumo liaudies komisaro pasiūlymus, pastebėsime labai įdomią detalę. Maskva sutiko su būtinumu įgyvendinti „kontrrevoliucinio elemento“ likvidavimo operaciją, tačiau griežtai apribojo tremtiną kontingentą2 . 

Lietuvos VSLK siūlė respubliką išvalyti nuo visų „buvusiųjų“, tačiau Maskva tam nepritarė. Deportuoti reikėjo tik nacionalistinio pogrindžio

__________________

Žr.: Dėl tarybų valdžios požiūrio į kriminalinius nusikaltėlius evoliucijos: Юнге Б., Бриннер Р. От «социально близкого» до социально опасного элемента: преступники и социальная чистка советского общества, 1918-1938 гг. // Сталинизм
в советской провинции: 1937-1938 гг. массовая операция на основе приказа № 00447. М., 2009. С. 459-518.
Įdomu, kad panašiu būdu, apribodama numatytųjų represuoti kiekį, tarybinė vadovybė elgėsi ruošdama garsųjį VRLK įsakymą Nr. 00447. Lyginant su regionų vidaus reikalų organų „paraiškomis“ , įsakyme represuojamųjų kiekis sumažintas 29331 žmogumi. Žr.: Великий террор в Украiнi: «Куркульска операцiя» 1937-1938 рр./ Упор. С. Кокiн, М. Юнге. Киiв», 2010.Ч.1.С.27-28.

__________________

„bazę“. „Buvusiuosius“ (išskyrus stambius verslininkus ir valdininkus)  galima buvo represuoti tik turint  kompromituojančios medžiagos. Ši pataisa gerokai sumažino deportuojamųjų kiekį; jeigu gegužės 12 d. Lietuvos VSLK siūlė suimti 19610 žmonių (perspėdamas, kad šis skaičius vėliau išaugs), tai galiausiai deportacijai iš respublikos buvo suimta keturis kartus mažiau – 5664 žmonės. Į deportuojamųjų sąrašus buvo įtraukti lenkų pabėgėlių „kontrrevoliuciniai elementai“, kuriuos dar 1940 metų gruodį buvo duotas nurodymas ištremti.

Nutarimo projektas buvo padėtas šalies vadovybei ant stalo ir tuoj pat jame padarytos naujos principinės korekcijos. Projektas siūlė deportaciją įgyvendinti tik Lietuvos teritorijoje, tačiau Kremlius nusprendė nutarimo veikimą išplėsti ir į kitas Baltijos respublikas. Pačiu paskutiniu momentu nutarimo projektą papildė Latvija ir Estija. Dokumento netgi nespėjo perspausdinti – žodžiai „Latvijos ir Estijos TSRS“ buvo įrašytos ranka.

Būtina atkreipti dėmesį, kad praktiškai vienu metu su nutarimu organizuoti deportacijas iš Baltijos respublikų teritorijos VRP(b) CK ir TSRS LKT sankcionavo kontrrevoliucinių organizacijų narių deportavimą iš Vakarų Ukrainos1 .

Deportacijos operacija Vakarų Ukrainoje buvo tiesiogiai susijusi su VRLK-VSLK organų gauta informacija, kad ukrainiečių nacionalistų organizacijos, bendradarbiavusios su nacių specialiosiomis tarnybomis, rengia ginkluotą sukilimą.

Lietuvoje vykdomos deportacijos akcijos motyvacija buvo absoliučiai analogiška; kaip tik tuo metu Lietuvos aktyvistų frontas, nacių specialiųjų tarnybų remiamas, ruošėsi Vokietijos puolimui prieš Tarybų Sąjungą.

1941 m. gegužės 19 d. TSRS valstybės saugumo liaudies komisaras V. Merkulovas atsiuntė P. Gladkovui nurodymą dėl „antitarybinio elemento“ deportacijos praktinių priemonių parengimo“ (dokumentas Nr. 60). Būdinga, kad Merkulovas, prisimindamas istoriją su neįvykusiu pabėgėlių „kontrrevoliucinio elemento“ trėmimu, nenurodė konkrečios  operacijos vykdymo datos. Šie dokumentai liudija tai, kad trėmimui numatytos kategorijos nebuvo savavališkai išplečiamos; buvo nuolat tikslinamas bendras numatytų trėmimui žmonių kiekis; tačiau niekada nebuvo ryškiai perkopęs 15 tūkstančių. 1941 m. birželio 10 d. Maskvoje priimtas galutinis sprendimas dėl deportacijos įgyvendinimo datos ir masto (dokumentas Nr. 84).

________________
Сталинские депортации. С. 193-194.
Žr., pvz.: Роман Шухевич у документах радянських органiв державноi безпеки (1940-1950) / Институт нацiонального джерелознавства; Упор. В Сергiйчук, С. Кокiн, Н.Сердюк, С Сердюк; Передмова В. Сергiйчук. Киiв, 2007.Т..С. 190-194;
ГДА СБУ.Ф.9.Д. 43.Т.1. Л.54-58; Ф.16.ОП.34 (1951). Д, 10.Л.10.

__________________

Kartu su pasirengimu masinės deportacijos operacijai, LTSR VSLK
organai tęsė LAF pogrindinių kuopelių išaiškinimą ir likvidavimą (dokumentas Nr. 64,65,70). Tarybinių kontrržvalgybininkų  svarbiausia sėkme tapo 1941 birželio pradžioje užgrobtas išsamus LAF kovo mėnesio instrukcijos „Lietuvos išlaisvinimo nurodymų“ tekstas, taip pat dar kiti svarbūs nacionalistinio pogrindžio dokumentai (žr. dokumentus Nr. 85,86). Šiuose dokumentuose esanti informacija padėjo atskleisti kelis LAF pogrindžio centrus, taip pat Vilniuje, Raudonosios armijos lietuviškame teritoriniame korpuse. Jų likvidavimo laikas sutapo su 1941 m. birželio 14 d. deportacija, tačiau tai buvo atskira represinė akcija (dokumentas Nr. 91), kuria buvo norima ne sunaikinti karinį elitą, kaip teigia kai kurie lietuvių istorikai, o visiškai pagrįstai siekiama artėjančio karo sąlygomis užkirsti kelią išdavystei. „Veikusieji pogrindyje sukilimo organizatoriai Vilniuje patyrė didelių nuostolių. Išvakarėse VRLK suėmė svarbiausius vadus ir beveik 300 karininkų. Tapo neįmanoma įgyvendinti pirminį planą, kaip buvo numatyta, paskelbti nepriklausomybę Vilniuje“, – prisiminė tuos įvykius vienas iš žymių LAF nacionalistinio pogrindžio dalyvių V. Dambrava1 .

Žymiai mažesnį poveikį, užkertant LAF pogrindžio veiklą, padarė 1941 m. birželio deportacija. Ši represinė akcija tam tikru laipsniu smogė susietam su nacių žvalgybos tarnybomis pogrindžiui, nes vėliau LAF lyderiai pripažino, “birželio 14 ir 15 dienomis bolševikai išvežė labai daug aktyvistų (dokumentas Nr. 112). Tačiau pagrindinėmis deportacijos aukomis tapo žmonės, įskaitant moteris ir vaikus, kurie nepriklausė LAF.

Prabėgus savaitei po deportacijos, vos tik Vokietija užpuolė Tarybų Sąjungą, LAF formuotės pradėjo pasipriešinimą tarybinės kariuomenės užnugaryje. Spartus vokiečių armijos puolimas leido LAF pradėti įgyvendinti savo planus, ne tik “atkurti” Lietuvos valstybingumą nacistinės Vokietijos protektorato sudėtyje, bet masiškai persekioti „priešiškas“ gyventojų kategorijas, pirmiausia žydus (dokumentai Nr. 13,26,33,45). Šios žmogžudystės, prasidėjusios kaip savarankiškos akcijos, vėliau buvo tęsiamos, veikiant kartu su ainzatcgrupe “A” (dokumentai Nr. 102,103,107). J. Ambrazevičiaus vadovaujamos “Lietuvos laikinosios  vyriausybės” nutarimu nacių okupuotoje TSRS teritorijoje buvo įkurta pirmoji žydų koncentracijos stovykla (dokumentas Nr. 101), o Lietuvos “tautiškųjų partizanų” indėlį į holokaustą aukštai įvertino SS štandartenfiureris K. Egeris (dokumentas Nr. 114). Šiame rinkinyje paskelbti Lietuvos aktyvistų fronto instrukcijų ir agitacinio pobūdžio dokumentai parodo, kad LAF žydų per-

_______________

1 Об оккупации, евреях и восстании // ИноСМИ.ру, 06.07.2011. URL,: http://inosmi.ru/baltic/2011076/171671054.html?id= (peržiūros data – 2012.06.12)

_________________

sekiojimo akciją suplanavo gerokai prieš birželio deportaciją.

Net labai glaustai apžvelgus skelbiamus rinkinyje dokumentus, galima iš esmės pakoreguoti pirmųjų tarybinių metų represijų Lietuvoje vaizdą. Paaiškėja, kad LTSR valstybės saugumo organų recepcija, kaip labai efektinga teroro mašina, kuri pagal iš anksto parengtus planus vykdė represijas prieš respublikos gyventojus, yra klaidinga. Vietoje to mes matome, kad nebuvo darbo drausmės, o yra rimtų operatyvinės ir tardymo veiklos trūkumų, sisteminga etatų problema. Visa tai galiausiai neleido valstybės saugumo organams įprastais operatyviniais-tardymo metodais susidoroti su LAF ir vokiečių žvalgybos mestais iššūkiais. Tuomet, vietoje operacinio skalpelio buvo panaudotas vėzdas – žiaurus masinis trėmimas, kuris, beje, taip ir neišsprendė problemų, susijusių su pronacistinio pogrindžio ardomąją veikla.

1941 m. birželio trėmimai, palietę daug nekaltų žmonių, lemia tarybų valdžios Lietuvoje “pirmųjų metų” visos represinės veiklos suvokimą, taip pat vertinami kaip masiški ir nepagrįsti. Tačiau negalima pasakyti, kad vykdytos iki 1941 metų gegužės pabaigos tarybinės represijos sukrečia vaizduotę. Lietuvos istorikai pateikė duomenų, kad per laiktarpį nuo 1940 metų iki 1941 metų gegužės respublikoje buvo represuota ne daugiau 4 tūkstančių žmonių, beje, į šį skaičių patenka persekiojami ne tik dėl politinių, bet ir dėl kriminalinių motyvų. Šiuos skaičius patvirtina paskelbti rinkinyje dokumentai (Nr. 63, 96). Neabejotina, kad nuo 1940 metų rugpjūčio iki 1941 metų gegužės buvo represuoti ir nekalti žmonės, kurie buvo persekiojami tik dėl savo socialinės kilmės ir neteisingo apkaltinimo. Tačiau palyginus bendrą suimtųjų kiekį ir specialiuose pranešimuose paskelbtus konkrečių bylų duomenis, galima pagrįstai teigti, kad žymi represijų dalis turėjo “tikslinį” pobūdį ir buvo nukreiptos prieš žmones, kurie vykdė realią antitarybinę veiklą prieš TSRS ir LTSR.

1940-1941 metų įvykiai yra labai sudėtingi. Jie neatitinka primityvaus propagandinio „gerų vyrukų“ kovos prieš „blogiukus“ šablono. Paradoksalu, bet tarybiniai valstybės saugumo organai (dar prieš kelius metus vykdę nusikalstamas masines 1937-1938 metų operacijas) Lietuvoje siekė iš esmės pagrįsto tikslo, nes paprastai, jų veikla nebuvo skirta kažkokiai tautinei ar socialinei gyventojų kategorijai persekioti. O štai Lietuvos aktyvistų frontas, iškėlęs tikslą atkurti respublikos “valstybės  nepriklausomybę”, vykdė didelio masto nusikaltimus prieš žmoniškumą. Tikimės, kad šis rinkinys padės skaitytojams geriau suprasti įmantrias ir sudėtingas priežasčių bei pasekmių sąsajų, dėl kurių tapo neišvengiami žmonių tragedijas nulėmusieji įvykiai, suvokti įvykių dalyvių istorinės atsakomybės mastą.

Aleksandr Diukov

ARCHYVINIŲ DOKUMENTŲ
APŽVALGA

Toliau skaityti čia : Holokausto_isvakarese_dokumentu_rinkinys

Naujoje autorinės programos „BesogonTV“ laidoje “Kas valdo valstybę?” žymus Tarybų Sąjungos ir Rusijos aktorius, režisierius Nikita Michalkovas siūlo pakalbėti apie tai, kaip gali pasikeisti pasaulis po koronaviruso pandemijos. Kodėl kyla tiek daug sąmokslo teorijų ir spekuliacijų dėl naujo pavojingo viruso? Kaip tai susiję su Billo Gateso labdaringa veikla ir ką visa tai turi bendro su Rusija? Kaip laikinos priverstinės švietimo naujovės gali drastiškai pakeisti žmogaus sąmonę? Kaip kuriamas naujas, paklusnus žmogus, kaip formatuojama masinė paklusnaus vergo sąmonė realios (ar tariamos) grėsmės fone?
Rusija kol kas save pozicionavo kaip savarankiška valstybė, ryžtingai ir nuosekliai ginanti savo suverenitetą nuo JAV-NATO agresorių, nuo Vakarų kolonizatorių, atkakliai ir tvirtai kovojanti už savo laisvę, dėl savo teisės spręsti pačiai, kaip jai gyventi ir ką daryti, be JAV-ES-NATO tarptautinių nusikaltėlių diktato. Tačiau koronaviruso pandemijos metu Rusijoje iš labai aukštų pareigūnų skamba pareiškimai, kuriais siekiama pritarti JAV-NATO karo nusikaltėlių planams sumažinti planetos gyventojų populiaciją iki 1 milijardo totalinės žmonių vakcinacijos ir masinio žmonių išsilavinimo nuleidimo iki gyvulių lygio priemonėmis.
Ši laida dėl nesuprantamų kol kas priežasčių buvo pašalinta iš centrinių Rusijos TV kanalų transliacijų tinklelio?!..
Ir tai yra labai nebūdinga Rusijai. Iki šiol totalinė liberali cenzūra ir demokratų diktatas buvo pastebimas tik Vakarų “demokratijų”, JAV-NATO kolonijų, tokių kaip Lietuva, Latvija, Estija, Ukraina, Gruzina ir pan. liberaliai parsidavusiose žiniasklaidose…

Prieš 75 metus, 1945 metų gegužės 1 d. virš sutriuškintos nacistinės Vokietijos simbolio Reichstago buvo iškelta fašizmo nugalėtojos Tarybų Sąjungos raudona Pergalės vėliava.

Tik trečiasis Reichstago šturmas buvo sėkmingas. Mūšis pastate su atskirais fašistų būriais vyko iki vėlaus vakaro. Mūšio metu dalį pastato užėmė tarybiniai kariai, kurie įvairiose Reichstago vietose iškėlė keletą raudonų vėliavų (pulko, divizijos, o kartais rankų darbo improvizuotas). Tik tada tapo įmanoma pakelti raudoną vėliavą ant Reichstago stogo.

Ant Reichstago stogo Pergalės vėliava, kurią įnirtingų mūšių metu nešė  1-ojo Baltarusijos fronto 3-osios Smogiamosios armijos 150-osios šaulių Idrico divizijos 79-ojo šaulių korpuso kariai, buvo iškelta 1945 m. balandžio 30 d. 22 val. Berlyno laiku arba gegužės 1 d. Maskvos laiku. Tai buvo ketvirtoji vėliava, kurią tarybiniams kariams pavyko iškelti ant sutriuškintos nacistinės Vokietijos simbolio Reichstago stogo. Pirmosios iškeltos trys vėliavos buvo numuštos fašistų, kurie naktį apšaudė iš toliašaudės artilerijos Reichstago stogą. Šio apšaudymo metu buvo sunaikintas stiklinis Reichstago stogo kupolas, liko tik karkasas. Tačiau priešo artilerijai nepavyko sunaikinti ant rytinio fasado stogo pritvirtintos vėliavos, kurią iškėlė tarybiniai kariai Berestas, Jegorovas ir Kantarija
Reichstagą šturmavusio bataliono vadas S. A. Neustrojevas, prisiminimuose aprašydamas pergalės vėliavos iškėlimą ant Reichstago stogo rašė, kad pulko vadas pulkininkas Zinčenko įsakė M. Egorovui ir M. Kantarijai nedelsiant eiti ant Reichstago stogo ir pritvirtinti Pergalės vėliavą aukštai, iš tolo matomoje vietoje. Bataliono vado pavaduotojui leitenantui A. Berestui buvo įsakyta vadovauti karių grupei, kuriai yra pavesta iškelti vėliavą; kelią link stogo nuo aršiai besipriešinančių nacistų buvo įsakyta išvalyti I. J.Sjanovo automatininkų kuopai. Iš pradžių Pergalės vėliava buvo iškelta virš pagrindinio įėjimo į Reichstagą, rytinėje pastato dalyje, ir buvo pritvirtinta diržais prie Vilhelmo I-ojo skulptūros.

Vėliau, tik antroje gegužės 2 d. pusėje, Jegorovas ir Kantarija vėliavą perkėlė virš Reichstago kupolo. Reichstagas pagal Jaltos susitarimus pateko į Didžiosios Britanijos okupacijos zoną, todėl Raudonajai armijai pasitraukus ši vėliava gegužės 9 d. buvo nuimta ir virš Reichstago buvo iškelta kita Tarybų Sajungos vėliava, jau didesnė ir labiau matoma. Iki gegužės 19 dienos tikroji Pergalės vėliava buvo saugoma 1-ojo Baltarusijos fronto 3-osios Smogiamosios armijos 150-osios šaulių Idrico Kutuzovo ordino divizijos štabe . Gegužės 19 dieną Berlyno pergalingo šturmo vyriausias vadas Tarybų Sąjungos maršalas G.Žukovas įsakė nuskraidinti Pergalės vėliavą į Maskvą Pegalės paradui Raudonojoje aikštėje. Tą pačią dieną ant vėliavos atsirado užrašas “«150 стр. ордена Кутузова II ст. Идриц. Див. 79 Ск 3 УА 1 БФ” (I-ojo Baltarusijos fronto 3-osios Smogiamosios armijos 150-osios Kutuzovo II-o laipsnio ordino Idrico šaulių divizijos 79 šaulių korpusas), kuris pažymėjo karinį dalinį , iškėlusį Pergalės vėliavą virš Reichstago.

Soviet Znamya Pobedy.svg
1945 metų birželio 24 d. su šia šlovingos Pergalės vėliava tarybiniai kariai, TSRS broliškų tautų atstovai, fašizmo nugalėtojai ir Europos išvaduotojai, išdidžiai žygiavo Maskvoje, Raudonoje aikštėje Pergalės parade, kurio metu prie V.I Lenino mauzoliejaus buvo sumesti nugalėtos “vieningos” Europos fašistinių divizijų vėliavos.
Šiuo metu Pergalės vėliava yra saugoma Rusijos Ginkluotų Pajėgų Centriniame Muziejuje ypatingo saugumo sąlygomis specialioje kapsulėje, visose oficialiose renginiuose ir muziejuose yra naudojamos tik šios vėliavos kopijos.

Praėjus 75 metams nuo TSRS Pergalės prieš vieningos Europos fašizmą ši vėliava, kaip ir anksčiau, įkvepia milijonus laisvų žmonių priešintis Vakarų šliaužiančiai po liberalios demokratijos vėliava kolonizacijai, priešintis JAV-NATO karo nusikaltėlių agresijai ir okupacijai, suteikia jėgų Donecko ir Lugansko laisvės kovotojams narsiai kautis už savo laisvę su JAV okupuotos Ukrainos fašistų agresoriais, skatina milijonus žmonių visame pasaulyje kovoti su Vakarų vėl gaivinamu nacizmu, nacių kolaborantų heroizavimu, mobilizuoja ginti Tarybų Sąjungos pasiektas pergales kovoje už taiką ir saugumą visame pasaulyje.

Niekas neužmirštas, niekas nepamiršta.

JAV-NATO fašizmas nepraeis.