Author

Jonas Kovalskis

Browsing

Gitanas Nausėda: Lietuva ir JAV – „ypatingas ryšys“ ar vasalo reveransas feodalui?

Šaltinis: https://kibirkstis.blogspot.com/2020/07/gitanas-nauseda-lietuva-ir-jav.html?fbclid=IwAR1IhJZYrU2dWINEJdjYR_ZyDZfSuF-r5pqjLU1U2e6YFp7Ol3Bkh2gBHIU

Su oficialiomis iškilmėmis minėdamas 1940-ųjų liepos 23-iosios dienos, kada Jungtinės Valstijos pareiškė „nepripažįstančios“ ir laikančios „neteisėtu“ tuometės Lietuvos sprendimą dėl įsijungimo į Tarybų Sąjungos sudėtį, prezidentas Gitanas Nausėda ne tiktai visaip išpliekė taip vadinamą „sovietų okupaciją“, bet ir pareiškė, neva tarp Lietuvos ir Amerikos egzistuojąs kažkoks tai „ypatingas ryšys“… Įdomu, ką gi tai reiškia?

Reiktų pradėti tuo, jog pati „ypatingojo ryšio“ sąvoka čia – importinė: įdomu pažymėti, jog savo tarpusavio santykius „ypatinguoju ryšiu“ (angl.: special relationship) vadina Didžioji Britanija ir JAV, žodžiu – dvi Vakarų anglosaksų imperialistinės valstybės… Iš tiesų, atidžiau pažvelgus, jų ryšys ganėtinai įdomus: kadaise JAV gi būta Britanijos kolonijos, bet, 1776 m. atsiskyrė ir paskelbė atskirą valstybę, kuri – kad ir sparčiai besivystydama ir stiprėdama – visą XIX amžių vienaip ar kitaip, bet gyvavo Britanijos imperijos šešėlyje. Tačiau XX amžiaus bėgyje, o tiksliau – po Pirmojo ir ypatingai po Antrojo pasaulinių karų – Jungtinės Valstijos jau neabejotinai perėmė lyderiaujančią poziciją iš Didžiosios Britanijos, kuri, vis dėlto, išliko vieningame interesų tandeme su JAV. Šiuo požiūriu ir turime „ypatingą ryšį“, tam tikra prasme, lyg ryšį tarp vištos ir kiaušinio – tarp dvejų imperijų, kurių viena pagimdė kitą, kad ši jaunesnioji, savo ruožtu, užimtų ją pagimdžiusiosios vietą… Nepamirškime ir to, jog istoriškai susiformavęs „ypatingasis ryšys“ tarp JAV ir Britanijos šiandien, laimėjus Brexit‘o referendumui ir priėmus sprendimą dėl pasitraukimo iš ES, yra nuosekliai stiprinamas: vien savotiška simetrija tarp Donaldo Trampo ir Boriso Džonsono personų simboliškai daug pasako – ką bešnekėti apie glaudžius ekonominius, karinius, politinius šių dvejų imperijų interesus.

Taigi, ką reiškia „ypatingas ryšys“, žinome. Bet kuo tai susiję su Lietuvos atveju? Ar čia esama kažko panašaus? Be abejo, dauguma mūsiškių „patriotų“ net neabejodami pasakys: tai žinoma, gi JAV gynė, gina ir gins mūsų „laisvę“… Bet realiai nėra nieko panašaus. Nei 1940-aisiais, nei 1990-aisiais, nei dabar: iš tiesų, kaip bežiūrėtume į antikomunistinę „sovietų okupacijos“ mitologiją, Jungtinės Valstijos niekada nežiūrėjo į Lietuvą kitaip, kaip į mažutį žaisliuką, kaip į nepilnavertį pėškiuką savo šachmatų lentoje…

Na taip, XXI amžiaus pradžioje į Vilnių atvyko patsai Džordžas Bušas ir pareiškė, stovėdamas šalia faktinio JAV statytinio (prieš 1992 m. konstitucijos nuostatas prezidento posto užėmusio) Valdo Adamkaus, neva „Lietuvos priešas – tai ir Amerikos priešas“… Be abejo, turėta omeny Rusija… Tačiau apie pastarosios „priešiškumą“ Lietuvai šnekėti – graudžiai juokinga. Gi ne kas kitas, o būtent Rusija – Tarybų Sąjungos pavidalu – išgelbėjo Lietuvą ir lietuvių tautą nuo hitlerininkų rengto „generalinio Ost plano“; ne kas kitas, o būtent Rusija – vėlgi Tarybų Sąjungos pavidalu – po karo ir pinigais, ir ištekliais ir specialistais rėmė masines infrastruktūros bei pramonės statybas mūsų šalyje; ne kas kitas, o būtent Rusija – nors ir kapitalistinė, nors ir iki šaknų ydinga – šiandien sudaro natūralų Lietuvos strateginį partnerį tiek ekonomikos, tiek kultūros požiūrį, kurio atsisakome vien šizofreniškos rusofobijos dėka ir, kas be ko, savo pačių nacionalinių interesų, sąskaita.

Taigi, joks rusas čia nepuola. Betgi Lietuvos „saugumą“ garantuoja Amerika, kuriai faktiškai ir priklauso NATO… Kokį saugumą? Tai jau galime pamatyti per visokiausias „žaibo“ ir kitokias Lietuvos kariuomenės ir šiaip represinių struktūrų pratybas, kuriose treniruojamasi… Kovoti prieš rusą? Ne – treniruojamasi kovoti prieš pačios Lietuvos piliečius, kurie – susiklosčius krizinei situacijai – išeitų į gatves reikalauti darbo, duonos ir teisingumo. Šiuo požiūriu turėtų būti aišku, kokių sluoksnių interesams tarnauja tokie štai „saugumo“ garantai…

Tačiau ir to negana: Lietuva gi moka Amerikai – kaip tai kadaise įvardijo VU profesorius Zenonas Norkus – „vasalo duoklę“, pasireiškiančią 2% BVP skyrimui kariniams reikalams. Žinoma, nepamirštant ir auksinių šaukštų, ir kitų „smagių“ aferų, iš kurių paprastos liaudies sąskaita kaip lobo, taip ir toliau lobsta mūsų vadinamasis „elitas“…

Pagaliau – be viso to, ką jau pasakėme – reikia turėti omeny, kad Ameriką, net jei Rusija kažin kodėl ir nuspręstų kraštą užpulti, vargiai tikėtina, ar NATO kažką tai padarytų… Nes nėra gi intereso. O imperialistiniai grobuonys vadovaujasi ne altruizmu, ne kokiais tai idealais, bet labai paprastu, vieno iš jų didžiųjų autoritetų XX amžiaus istorijoje, Vinstono Čerčilio, išsakytu principu: amžinų draugų nebūna – amžini tik interesai… Būtent šioje šviesoje ir turėtume suprasti neva „ypatingąjį ryšį“ tarp Lietuvos ir Amerikos, apie kurį postringauja Gitanas Nausėda, faktiškai atlikdamas nei daugiau, nei mažiau, kaip nuolankaus vasalo reveransą savajam ponui-feodalui…

Ir ar šisai ryšys – toksai jau ypatingas? Tiesą sakant, nei velnio. Tokių ir panašių pusiau kolonijų, sakykime, santykinai privilegijuotų satelitų – Jungtinės Valstijos turi ne vieną ir ne du. Valdantieji šitokių kraštai sluoksniai, kaip ir jų aptarnaujantysis personalas, be abejo, gauna savotišką „otkatą“ ekonominės, finansinės naudos ir politinio „stogo“ pavidalu. Bet Vašingtono šeimininkai – laikui atėjus – niekada nesusvyruoja, kada reikia štai tokius savo „klientus“ išmesti už amerikoniškojo laivo borto…

Kada šis likimas pasitiks potarybinę – kriminališkai kapitalistinę, rusofobinę Lietuvą, tiksliau – atitinkamų savybių jos režimą? Klausimas yra atviras. Bet naivu manyti, jog toks laikas neateis. Jis ateina, jis neišvengiamai ateina. Ir klausimas tėra vienas: ar paprasti ir dori lietuviai norės būti šio gėdingo istorinio fiasko dalimi? Į jį, be abejo, atsakys praktika. Tačiau jį apsvarstyti vertėtų jau dabar ir čia kiekvienam mūsų skaitytojui, nes nuo atsakymo į jį priklausys Lietuvos gyvenimas, jos būtis ar nebūtis.

Kibirkštis
Kodėl Rusijoje opozicijoje yra tiek daug žydų?
Antisemitai Izraelio televizijoje

2020-07-23

 

Pavelas Šipilinas

Du garsaus Izraelio YouTube kanalo ITON-TV televizijos laidų vedėjai diskutavo įdomia ir gana pavojinga (nežydams) tema: „Kodėl Rusijos opozicijoje yra tiek daug žydų?“. Diskusijos panašia tema visose kitose – lietuvių, rusų, latvių, lenkų, vokiečių ir kt – nacionaliniuose kanaluose būtų nedelsiant vietinių kacų-kuklianskių paskelbtos antisemitizmo pasireiškimu ir klyksmu “Gewalt!!” visose žydų valdomose medijose. Mano nuomone, paklausyti žydų, gyvenančių savo šalyje ir neturinčių jokių moralinių įsipareigojimų Rusijai, yra gana įdomu.


Iš tiesų, pavyzdžiui, man yra nejauku net pagalvoti apie tai. Pirmiausia todėl, kad aš buvau išauklėtas internacionalistu ir niekada neskirsčiau žmonių pagal tautybę ar rasę. Antra, aš turiu gana daug draugų žydų , kuriuos myliu ir vertinu, ir nenorėčiau, kad jie kur nors išvyktų. Trečia, visi žino žydų – Rusijos patriotų (kas automatiškai paverčia juos kovotojais prieš liberalus) pavardes, o pats jų egzistavimas jei ir ne panaikina visos konspirologijos, tačiau stipriai keičia jos esmę.
Tačiau Markas Kotliarskis, kuriam užduoda klausimus Aleksandras Waldmanas, kalba apie žydų dominavimą Rusijos opozicijoje be jokių Rusijos inteligentui būdingų kompleksų. Dėl suprantamų priežasčių – žydams galima.
Štai ką jis pasakė (trumpai, tezėmis).
• Priežastis, kodėl žydai aktyviai dalyvavo Spalio revoliucijoje, yra suprantama – jie norėjo ištrūkti iš sėslumo ribos. Tačiau jų dalyvavimas naujame gyvenime tapo per daug įtakingas. Jie buvo ir tarp čekistų, ir tarp tų, kurie organizavo GULAG’ą. Už ką vėliau jie turėjo atsakyti.
• Žydai turėtų domėtis tik savo valstybės problemomis. Vaikinai, jūs turite savo šalį, kurioje taip pat reikia sutvarkyti reikalus, kur taip pat yra platus veiklos laukas ekstremistinėms nuotaikoms. Jei jums (žydams) taip stipriai niežti, tai yra kur (Izraelyje) užsimoti ir yra ką daryti.
• Bet tu negali jiems to paaiškinti. Jie drasko sau marškinius ant krūtinės ir sako, kad juos domina Rusijos likimas. Koks Rusijos likimas, atsipeikėkite! Pažiūrėkite, kaip juokingai jūs atrodote tų pačių rusų akyse. Jiems sako tai atvirai į veidą, bet jie to negirdi, jie miegaujasi savimi, kaip narcizai.
• Rusijos žyduose kovoja tarpusavyje jų polinkis į socialinę lygybę ir išgyvenimo instinktas. Rusų žmogus juos mato per televizorių ir juokiasi iš jų, spjaudydamas į šalis. Patys rusai turi nuspręsti savo šalies likimą. Nereikia jiems nurodinėti, kaip tai padaryti ir kaip elgtis.

____________________
Mano nuomone, Markas Kotliarskis yra per daug griežtas ir kategoriškas – jam „žydų klausimas“ buvo išspręstas seniai, galutinai ir neatšaukiamai. Atrodo, dar šiek tiek, ir jis prisijungs prie pasiutusių antisemitų choro: „Lagaminas – oro uostas – Izraelis“.
Tačiau, mano galva, mūsų šalies (Rusijos) žydų opozicionieriai visiškai neturi išgyvenimo instinkto, apie kurį kalbėjo žurnalistas. Ir tai mane džiugina, nes tai rodo, kad šiandien Rusijoje visi jaučiasi visiškai saugūs.
Ir visi trokšta socialinio teisingumo. Kitas dalykas yra tai, kad mūsų liberalioji opozicija (kurioje, galų gale, yra ne tik žydai) yra pasirengusi surengti dar vieną revoliuciją.
Čia mes, patriotai, negailestingai kovosime su “revoliucionieriais”, nepriklausomai nuo jų tautybės.

Šaltinis: https://pavel-shipilin.livejournal.com/1075785.html

Puteikio ir tautininkų susijungimas: kovos „prieš sistemą“ imitacija

Šaltinis: https://kibirkstis.blogspot.com/2020/07/puteikio-ir-tautininku-susijungimas.html

Viena šviežiausių Lietuvos opozicinės politikos naujienų – tai Naglio Puteikio perimtos Centro partijos ir Tautininkų sąjungos su Sakalu Gorodeckiu priešakyje, susijungimas; pastarieji, kaip nekeista, ketina dalyvauti šį rudenį artėjančiuose Seimo rinkimuose, kuriuose žada sudaryti antioligarchinę, antikarantininę ir visaip kitaip antisisteminę platformą. Tarp jų į rinkimus eina ir žurnalistė Rūta Janutienė.

Neabejotina, kad ne vienas pilietis šią jėgą palaikys, nors pastarųjų šansai laimėti Seimo rinkimus, be abejo – ne patys didžiausi. Vis dėlto, Puteikis – turėdamas nemenkus finansinius resursus bei kontaktus „viršuje“, tikėtina, į pats į Seimą, kaip anksčiau, taip ir dabar – „pralįs“. Kitų kandidatų, žodžiu, potencialių deputatų, perspektyvos yra mažų mažiausiai abejotinos.

Tačiau ne tame esmė. Iš tiesų, tų kovotojų „prieš sistemą“, „už tautą“ ir pan. mūsuose yra penkios galybės. Bet nei vieni iš jų, kad ir patekę į Seimą (kaip rodo, tarkime, N. Venckienės „Drąsos kelio“ pavyzdys), nieko nepakeičia. Daugų daugiausiai, jie bando kažką koreguoti, blizgindami sistemos paviršių arba, pasakykime tiesiai – suvesdami vienokias ar kitokias asmenines sąskaitas. Tokia gi ir yra smulkiaburžuazinio politikavimo prigimtis…

Ar iš šio konteksto Puteikio partija kuo nors išsiskiria? Ne detalėmis, bet iš esmės. Faktiškai, ji nesiskiria niekuo. Ir tai suprasti nesunku, vien pažvelgus į pamatines šios grupės nuostatos: kaip ir sisteminės partijos, ji remia Lietuvos buvimą NATO ir ES, žodžiu – dabartinį šalies geopolitinį vektorių; kaip ir sisteminės partijos, ji išpažįsta rusofobiją ir amerikanofiliją; kaip ir sisteminės partijos, ji dergia ir juodina mūsų tarybinę praeitį – be kurios objektyvaus įvertinimo jokia išeitis iš esamo Lietuvos, o iš tiesų, ir visos Rytų Europos, prieito istorinio akligatvio – iš esmės negalima.

Dar daugiau: bazinėmis savo nuostatomis, Puteikio tautininkai ir centristai niekuo nesiskiria nuo V. Radžvilo „Nacionalinio susivienijimo“ (pastaruosius išskirtų nebent perdėtas katalikybės akcentavimas, bet daugiau principinių skirtumų, kiek tai liečia ideologiją – nerasi), bet jungtis drauge nei vieni, nei kiti nenori. Į rinkimus eis atskirai. Ką gi, ar čia ne tos pačios asmeninės sąskaitos bei ambicijos? Žinoma.

Bet eikime dar toliau. Kelkime klausimą, ką gi turėtų daryti tie opozicionieriai, kurie suvokia, kad antitarybiškumas ir rusofobija – tai keliai į niekur, kad liberalizmui taip nepasipriešinsi. Ar irgi – bėgte bėgti į rinkimus su pirmu pasitaikiusiu sąrašu? Taip aiškina, pavyzdžiui, kai kurie Zigmo Vaišvilos gerbėjai. Anot jų, būtina vienytis į kažkokį tai „susitelkimą“ – priešingu atveju sistema tiktai laimės.

O kas yra toji „sistema“? Kas šiuo atveju yra priešas? Jie atsakymą į šį klausimą, kaip ir klausimą apie „susivienijimą“ ar „susitelkimą“, palieka abstrakčiu. Žodžiu, tai landsbergistai – o daugiau, dievas tėvas težino. Nei santvarkos (kapitalizmo), nei geopolitinio vektoriaus klausimu – nei vieno garsesnio ar nuoseklesnio žodžio. Be to, pamirštama toji paprasta aplinkybė, kad taip vadinami „antisistemininkai“ ir „opozicininkai“ metus iš metų žaidžia rinkimais, svajodami apie mandatus ir greitas, lengvai pasiekiamas permainas, vietoje to, kad pradėtų nuo pradžios, o būtent – nuo konkrečios pasaulėžiūros, konkrečios koncepcijos, teorijos, išsidirbimo – ir žmonių telkimo būtent apie šią pasaulėžiūrinę bazę, nes, norint susivienyti, pirmiausiai reikia išsiskirti. O vienytis apie nieką, tai tas pats, kaip vienytis apie viską.

Socializmo šalininkams, kaip, iš tiesų, ir visiems sąmoningiems patriotams – tiems, kurių „nepuola rusai“, tiems, kurių Amerika „negelbės“, tiems, kuriems Tarybų Lietuva buvo Tėvynė, o ne „okupacinė administracija“ – su antitarybininkais, rusofobais ir Amerikos liokajais nėra ir negali būti pakeliui. Nes, šiaip ar taip, tokie veikėjai, koksai bebūtų jų „antisistemiškumas“, tėra ir tegali būti sistemos – mafijinės Lietuvos buržuazijos ir jos amerikoniškųjų šeimininkų – tiesioginiai ar netiesioginiai tarnai, kokiais, be abejo – šiuo atveju yra Puteikis ir Ko.

1940 metų liepos 14-15 dienomis Lietuvoje įvyko  rinkimai į Lietuvos Liaudies Seimą. Rinkimuose į Seimą dalyvavo 96 procentai turinčių balso teisę Lietuvos gyventojų, kiekvienas Lietuvos pilietis į rinkimus privalėjo ateiti  su piliečio pasu, kur buvo dedamas spaudas, patvirtinantis, kad minėtas Lietuvos pilietis išreiškė savo valia balsuodamas., Ne koks nors ten lipdukas “Aš balsavau” prie alaus butelio ar Maksimos skalbimo miltelių, kaip tai buvo 2004 metais, bet tikras spaudas Lietuvos piliečio pagrindiniame asmens dokumente.

Dar 1940 metų vasarą Lietuvoje buvo numatyta surengti visuotinius rinkimus į Lietuvos Liaudies Seimą. Rinkimai buvo rengiami ne todėl, kad Baltijos šalyse buvo, kaip dabar mėgsta trimituoti JAV 5 kolona, visokie konservatorių, liberalų kontroliuojami ir JAV doleriais apmokami “mokslininkai”, žurnalistai, politologai ar šiaip JAV naudingi “patriotai”, dislokuotas ribotas Tarybų Sąjungos Raudonosios armijos kontingentas. Tiesiog baigėsi 1936 metais nedemokratiškai išrinkto A.Smetonos rankiniu būdu valdomo buržuazinio Seimo kadencija.

Sergejus Kurginianas. Apie klasių kovą ir alternatyvas jai.

Ar yra klasės? Taip, yra. Ar yra klasių kova? Ar gali klasių kova stumti pirmyn istoriją? Taip, gali. Bet – iki tol, kol yra istorija. Visi tie klasių momentai, nors ir nesudarydami viso visuomeninio gyvenimo, bet daug kuo priduodami jam toną, iš tikrųjų funkcionuoja tik tada, kai yra galingas kylantysis istorijos srautas. Marksas pradėjo 1848 metų revoliucijos epochoje, jo gyvenimo ir veiklos apogėjus – Paryžiaus komuna. Nei pas Marksą, nei pas Leniną nebuvo net šešėlio abejonės, kad jie gyvena kylančių galingų istorinių judėjimų epochoje. Kai tik istorinė temperatūra nukrinta, o kylantis progresyvus ar sudėtingas istorinis judėjimas pavirsta savo priešybe (o mes dabar ir gyvename regreso sąlygomis) – viskas, kas susiję su klasėmis, netenka savo fundamentalios reikšmės, kadangi anapus istorinio srauto klasės ir nėra klasėmis. Didelės socialinės grupės, turinčios interesus – tai dar ne klasės. Tam, kad pasiaukojančiai eitų į proletariatą, šviesdami jį nepaisant labai nevienareikšmių šviečiamųjų reakcijų, ir galiausiai kažko pasiekti, tie patys bolševikai privalėjo tikėti juo kaip mesiju, kaip istorinio proceso lyderiu, kaip jėga, kuri, užbaigusi istoriją, atvers naujojo žmogaus viršistorijos epochą[1]. Tada buvo aišku, kodėl iš esmės jis toks svarbus ir reikalingas. Ir tai tebuvo tik pakartojimas to, kas buvo pasakyta abato Emanuelio Džozefo Sijeso ryšium su Didžiąja prancūzų revoliucija, kad trečiasis luomas buvo niekuo, bet tapsiąs viskuo. Internacionalas tik pakartojo frazę, su kuria faktiškai prasidėjo 1789 metų Didžioji prancūzų revoliucija. Kadangi tada buvo tikėjimas į buržuazijos lokomotyviškumą, į jos istorinį dinamiškumą: „Laisvė! Lygybė! Brolybė!” – o po to buvo tikėjimas tokiomis pačiomis proletariato savybėmis. Klasės – tai įprastos didelės socialinės grupės, dar kaip ir daug kur nepakankamai ištyrinėtos, todėl kalbėti apie jų struktūrines-funkcines savybes, galbūt, dar ir anksti. Jos yra. Bet kada jas paliečia istorijos ranka, jos tampa tuo, kuo buvo Markso ir Lenino epochoje.

Dabar viskas vyksta kitaip. Jei klasės būtų istorinėmis klasėmis, tai 1993 metais viskas būtų buvo ne taip, kaip buvo; taip pat būtų ir 1991 metais; nebūtų buvę ir Perestroikos. Proletariatas nebūtų atidavęs socializmo iškovojimų – netgi ta ydinga forma, kokia jie buvo pasiūlyti vėlyvosios tarybinės nomenklatūros. Jis jų nebūtų atidavęs.

Reikia visiškai neišgyventi 91-93 ir vėlesnių metų tragedijos, esamos situacijos regresyvumo, kad nesuprastum, kokiu mastu visa tai – aš turiu omeny šią klasinę prigimtį – pavirto socialiniu dumblu. O virto tai tuo todėl, kad per daug nukrito istorinė temperatūra. Tokio istorinio temperatūros nukritimo sąlygomis paties istorinio proceso vietą užima jo antagonistas – žaidimas. Elitai jaučiasi pajėgūs žaisti greta istorijos ir faktiškai prieš istoriją. Supratęs, kad istoriškai kapitalas pralaimi, kapitalas paskelbė karą istorijai kaip tokiai. Jeigu dabar apie kažką tai ir galima kalbėti, tai apie tai, kaip ateityje išgelbėti istoriją. Tai itin sudėtinga problema. Dabar mes turime reikalą štai su šiuo žaidimų pasauliu, kuriame istorinis pradas kažkaip tai vos-vos kruta.

Kodėl tenka apie tai kalbėti? Kadangi šitokiomis sąlygomis kitaip atrodo kovos procesai – tiek pasauliniai-istoriniai, tiek nacionaliniai. Aš ne veltui, su didžiausia pagarba žvelgdamas į Marksą, labai aukštai vertindamas jo atradimus, laikydamas juos reikšmingus ateičiai, vis dėlto nuo pirmųjų šio klausimo aptarimų siūliau darbus dvejų tyrinėtojų, kurie skirtingai apmąstė tai, kas vyksta žemų istorinių temperatūrų sąlygomis. Tarkime, kad Marksas teisingai aprašė aukštų temperatūrų socialinę fiziką. Kas vyksta prie žemų socialinių temperatūrų? Ką čia galima pasakyti, pavyzdžiui, apie krikščionybę? Tai ką, vergų klasė iškėlė naują religiją? Arba apie mahometonizmą, ar apie budizmą? Krikščionybė iškilo itin žemos istorinės temperatūros sąlygomis, Romos imperijos, kaip tam tikro universumo, žlugimo, barbariškų judėjimų jos pakraščiuose sąlygomis. Bet juk ji iškilo. Ir, iškilusi kaip istorinis projektas, ji gi pakeitė pasaulį. Be to, pakeitė ne mažiau fundamentaliai, kaip Didžioji prancūzų buržuazinė ar Didžioji Spalio socialistinė revoliucija. Tas pats gi ir su islamu ir budizmu. Didžioji prancūzų buržuazinė revoliucija tikriausiai buvo klasinė revoliucija ta prasme, kad buržuazija iš tikrųjų lyderiavo, suvokė šį savo lyderio vaidmenį, suformulavo savo ideologiją. Ir kadangi istorijos procesas buvo kylantis, tai galima kalbėti apie jos lemiamą vaidmenį. Betgi tame buvo Apšvietos projektas. Ir grupė, kuri vykdė tą projektą, tai nebuvo tiesiog buržuazijai padėti ėjusi inteligentija. Tai buvo susiformavusi žymiai ambicingesnė grupė. Sakykime, kad toji grupė nebuvo tokia ambicinga ir apibrėžta, kaip krikščioniškoji, islamiškoji ir kitos grupės. Bet su komunizmu visa tai pasirodė labiau apibrėžta, nei Didžiojoje prancūzų revoliucijoje. Vienas genijus – Marksas, viena ideologija – komunizmas ir bolševikinė grupė, kuri pagal savo koordinuotumo ir solidarumo lygį pilnai priminė ankstyvuosius krikščionis.

Vadinasi, dabar darbotvarkėje, permąsčius klausimą dėl istorinių projektų (ir čia, žinoma, žemų temperatūrų socialinėje fizikoje pagrindinis žodis tenka Vėberiui ir dar vienam žmogui, kurį dabar įvardysiu), reikia apmąstyti kitą priemonę istorijos susigrąžinimui, laiko pataisymui ir kažkokios dinamikos įgijimui procese. Dabar jos nėra. Fukujama melavo, kada kalbėjo apie istorijos pabaigą, bet šiame mele buvo didelė tiesa. Kadangi štai tas hamletiškas laikų nutrauktų ryšių, sugadinto laiko pajautimas yra labai stiprus. Taigi, Vėberis, Maksas Vėberis, kaip žemų temperatūrų socialinis fizikas, sakė, kad prie žemų socialinių temperatūrų dirba faktiškai sektos, arba istorinį projektą įgyvendinantys subjektai. Jis užsiminė apie pavyzdžius Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kitose vietose, nurodė apytiksles charakteristikas tų subjektų, kurie tą projektą įgyvendino. Galbūt, jis kažkur buvo neteisus. Bet pats požiūris į žemų temperatūrų socialinę fiziką yra be galo svarbus, kadangi šis požiūris leidžia paaiškinti, kaip visiško senovės Romos supuvimo sąlygomis, labai žemos temperatūros ir visiško visų nusispjovimo į tai, kas bus rytoj – „Duonos ir žaidimų!“ – kaip tokiomis sąlygomis vis dėlto pasisuko ir užvirė istorinis procesas. Jis pasisuko ir užvirė krikščionių projekto dėka, o ne dėka vergų klasės, kuri, taip sakant, sukilusi, būtų ir pastūmusi pirmyn istorinį sumanymą. Ne.

Kitu žmogumi, kuris irgi savaip aprašė žemų temperatūrų socialinę fiziką (dar kartą pabrėšiu, kad pas Marksą yra aukštų temperatūrų socialinė fizika) buvo, žinoma, Arnoldas Toinbis. Kuris sakė, kad ne sektos, kaip pas Vėberį, o naratyvas, kraštutinės pusiau marginalinės grupės, ypatingai aštriai jaučiančios iššūkius, nebuvimas atsakymo į kuriuos reiškia mirtį – stumia istoriją pirmyn žemų temperatūrų sąlygomis. Štai tas suvokimas ypatingu būdu organizuotų tampriai tarpusavyje susijusių bendrijų, panašių į pirmuosius krikščionis, ir šia prasme kartais teisingai vadinamų supersektomis (ir dar reikia kelti klausimą, ar bolševikai, kuriuos keikia kaip supersektą, išgelbėjo pasaulį dėl to, kad ir buvo ta supersekta, ar dėl kokios kitos priežasties?), ir štai šių naratyvų, kuriuos aprašinėja Toinbis, samprata, – mums visa tai svarbu, kadangi, vartodami šią kalbą, mes principe suprantame, kaip dirbti žemų socialinių temperatūrų sąlygomis, faktinio istorijos dinamikos nebuvimo sąlygomis. Dirbti reikia kitaip. Tai – ne beviltiškumas, ne bejėgiškumas  ką nors pakeisti. Laiką galima pataisyti. Laikų grandinę galima iš naujo sujungti. Istorija vėl gali pradėti judėti. Bet tam, kad veikti, reikia suvokti, kad gyveni žemos temperatūros sąlygomis, savotiško socialinių dumblo sąlygomis, kad būtent tos žemos temperatūros galiausiai ir privedė prie to, kad tu randiesi atitinkamai apverktinoje situacijoje, ir kad pro spragas eina visa bjaurastis, ir kad žvėris gali naujai pasirodyti būtent kaip kontristorinis, nekenčiantis istorijos, niekinąs ją, siekiąs kartą ir visiems laikams galutinai su ja susidoroti. Tai kitoks darbas. Šia prasme mes dabar gyvename daug sudėtingesnėje epochoje, nei tos, kuriose istorinė dinamika pakankamai audringa, o istorinė temperatūra – pakankamai aukšta. Bet mes gyvename joje, kitokios realybės mes neturime. Jei mes norime kažką pakeisti, mums pirmiausiai reikia ją suprasti.

Dž. Orwellas, 1984. Citatos

Интересная книга. Джордж Оруэлл, "1984"

  • Jeigu esate mažumoje – ir net vienaskaitoje – tai dar nereiškia, kad esate beprotis. Yra tiesa ir yra netiesa, ir jei tu laikaisi tiesos, net ir prieštaraudamas visam pasauliui, tu nesi beprotis.
  • Žmonijos palikimą išsaugai ne priversdamas išklausyti save, o išlikdamas sveiko proto.
  • Karas yra taika, laisvė yra vergija, nežinojimas yra jėga.Репортажи пользователей сайта Korrespondent.net - Проходимцы ...
  • Valdžia nėra priemonė; ji yra tikslas. Diktatūra yra įtvirtinama ne tam, kad apsaugoti revoliuciją; revoliucija įvykdoma tam, kad būtų sukurta diktatūra. Represijų tikslas yra represijos. Kankinimo tikslas yra kankinimas. Valdžios tikslas yra valdžia.
  • Jei jums reikia ateities vizija, įsivaizduokite batą, trypiantį žmogaus veidą – amžinai. Ir atminkite, tai – amžinai. Veidas trypimui visada atsiras. Visuomet atsiras eretikas, visuomenės priešas, kad jis būtų nugalėtas ir žeminamas vėl ir vėl.
  • Hierarchinė visuomenė laikosi tik ant skurdo ir neišmanymo.
  • Kokios nuomonės dominuoja masėse ir kokios ne – nesvarbu. Joms gali būti suteikta intelektualinė laisvė, nes jos neturi intelekto.
  • Masės niekada nesukyla pačios ir niekada nesukyla tik dėl to, kad yra išnaudojamos. Juk tol, kol jos neturi duomenų palyginimui, jos net nesuvokia esančios išnaudojamos.
  • Yra tik keturios priežastys, dėl kurių valdančioji grupė gali prarasti valdžią. Arba valdžia atimama išorinių varžovų, arba valdymas yra toks neefektyvus, kad masės ima bruzdėti ir sukyla, arba ji leidžia atsirasti stipriai ir nepatenkintai vidurinei grupei, arba pati praranda pasitikėjimą savimi ir norą valdyti. Šios priežastys veikia ne pavieniui, paprastai visos keturios pasireiškia vienu metu. Ir amžinai valdyti gali tik ta klasė, kuri sugeba nuo jų visų apsisaugoti. O lemiamasis faktorius yra pačios valdančios klasės psichinė būsena.
  • Book One, Chapter IV: Winston goes to work at the Ministry of ...
  • Atsiradus spaudai, pasidarė lengviau valdyti viešąją nuomonę, kinas ir radijas dar palengvino šį procesą. Atsiradus televizijai ir techninėms galimybėms priimti ir transliuoti tuo pačiu aparatu, asmeniniam gyvenimui atėjo galas. Kiekvienas pilietis … gali dvidešimt keturias valandas per parą būti … maitinamas oficialia propaganda … Pirmą kartą atsirado galimybė prievarta užtikrinti ne tik visišką paklusnumą … bet ir absoliutų nuomonių vienodumą visais klausimais.
  • Daugeliu atvejų žmonės yra silpni ir bailūs, yra nepasirengę laisvei ir bijo tiesos, o tai reiškia, reikia, kad kažkas stiprus valdytų žmones ir juos apgaudinėtų.
  • Jeigu reikia amžiams panaikinti žmonių lygybę, jeigu aukštieji, kaip mes juos vadiname, nori išlaikyti savo valdžią amžinai, – tai vyraujanti sąmonės būsena turi būti valdoma beprotybė.
  • Pirmasis ir paprasčiausias disciplinos lygis, kurio gali išmokti net vaikai, naujakalbėje yra vadinamas „savęs sustabdymas“ . Savęs sustabdymas reiškia instinktyvų sugebėjimą sustoti ant pavojingos minties slenksčio. Tai apima galimybę nematyti analogijų, nepastebėti loginių klaidų, neteisingai interpretuoti net paprasčiausią argumentą, jei jis prieštarauja angsocui, jausti nuobodulį ir pasišlykštėjimą minčių eiga, kurios gali sukelti ereziją. Trumpai tariant, savęs sustabdymas reiškia išganingą kvailumą.
  • – Ar tu nesupranti, kad pagrindinis naujakalbės tikslas – susiaurinti minties rėmus? Galų gale mes padarysime minčių nusikaltimą tiesiog neįmanomą, nes nebebus žodžių jam išreikšti. Kiekviena sąvoka, kurios gali prireikti, bus išreiškiama vienu vieninteliu žodžiu su griežtai apibrėžta reikšme, o šalutinės jo reikšmės bus ištrintos ir pamirštos … Žodžių kasmet vis mažės ir mažės, mažės ir minties erdvė.
  • Jei partija gali paliesti savo rankomis praeitį ir pasakyti apie vieną ar kitą įvykį, kad jo niekada nebuvo, – tai yra baisiau nei kankinimai ar mirtis. Partija sako, kad Okeanija niekada nesudarė sąjungos su Eurazija. Jis, Winstonas Smithas, žino, kad Okeanija buvo sąjungoje su Eurazija dar prieš ketverius metus. Tačiau kur saugomos šios žinios? Tik jo galvoje ir jis, vienaip ar kitaip, netrukus bus sunaikintas. Ir jei visi sutinka su partijos primestu melu, jei ta pati daina yra visuose dokumentuose, tada šis melas įsitvirtina istorijoje ir tampa tiesa. Kas valdo dabartį, tas valdo praeitį. Kas valdo praeitį, tas valdo ateitį.
  • Ministerija turėjo ne tik tenkinti daugiaplanės partijos reikmes, bet ir pakartoti visas savo operacijas proletariatui. Egzistavo visa grandinė skyrių, užsiėmusių proletariato literatūra, muzika, drama ir pramogomis. Čia buvo leidžiama niekam tikę laikraščiai, kuriuose nėra beveik nieko, tik sportas, nusikaltimai, astrologija, sensacingi primityvūs apsakymai, filmai, trykštantys seksu ir sentimentalios dainos …

-Kiek pirštų aš rodau, Winstonai?“

– Keturis.

– O jei partija sako, kad jų yra ne keturi, o penki, – tada kiek?

 

 

Pasaulinę dolerio hegemoniją bus bandoma gelbėti skaitmeniniais pinigais

2020-07-08

Валентин Катасонов биография автора, книги
Valentinas Katasonovas

Prieš grynus pinigus jau seniai vyksta kryptinga kova. Šiai kovai vadovauja stambiausi bankininkai, kurie gerai supranta pasaulio vystymosi tendencijas. Šias tendencijas  prieš pusantro šimtmečio apibrėžė Karlas Marxas, pavadinęs jas pelno normos mažinimo dėsniu. Laikas parodė, kad dėsnis , atrastas Markso, veikia.

Dominuojančių pasaulio centrinių bankų pinigų spausdinimo mašinos, kilus virusinės ekonomikos krizei, spausdina pinigus  pašėlusiais tempais. FRS, ECB, Anglijos bankas, Japonijos bankas ir keli kiti pagrindiniai centriniai bankai per penkis mėnesius nuo metų pradžios išleido į apyvartą 5 trilijonus dolerių. Pagrindinių Vakarų centrinių bankų bazinės palūkanų normos nuo 2008 m. buvo artimos nuliui, o Švedijos, Danijos, Japonijos centrinių bankų palūkanų normos – žemiau nulio.

Žemos bazinės palūkanų normos turėjo įtakos komercinių bankų operacijų palūkanų normoms. Palūkanos už bankuose laikomus indėlius kai kur jau yra mažesnės už nulį. Iki šiol Rusija to nepajuto, mes buvome kaip tam tikri rezervatai, turintys labai aukštą Rusijos banko bazinę normą. Tik neseniai palūkanų norma pradėjo sparčiai mažėti, o tai akimirksniu paveikė Rusijos komercinių bankų operacijų palūkanų normas. Ekspertai sako, kad atsižvelgiant į infliaciją, realiosios pajamos iš banko indėlių šiais metais gali tapti neigiamomis.

Karlas Marksas

Vakaruose po pasaulinės 2008–2009 m. finansų krizės  lėtėja lėšų nutekėjimas iš bankų indėlių dėl nulinių ar net neigiamų palūkanų normų. Tą pačią tendenciją turime ir šiandien taip pat dėl komercinių bankų masinių bankrotų baimės, kuri gali prasidėti rudenį, kai baigsis kreditų grąžinimo atostogos, mokesčių mokėjimo atostogos, moratoriumas bankrotams ir t.t.

Pasaulinio masto bankininkai (pinigų savininkai), tai yra, pirmiausia, pagrindiniai JAV federalinio rezervo akcininkai, jau seniai agituoja už grynųjų pinigų išstūmimą iš apyvartos. Kampanijos tikslas – visus uždaryti negrynųjų pinigų karalystėje. Jei tai nebus padaryta laiku, kyla rizika, kad žlugs per pastaruosius tris šimtmečius Vakarų kapitalizmo sukurta piniginė-kreditinė sistema.

Tai, ką šiandien stebime pinigų ir bankų pasaulyje, yra pasaulinio proceso apraiška. O būtent: kapitalizmos egzistavimas eina į pabaigą. Šiandien ar rytoj visuomenė atsidurs „nuostabiame naujajame pasaulyje“, kuris kartais vadinamas postkapitalizmu. Greičiausiai tai nebus socializmas ar komunizmas (kaip žadėjo Karlas Marxas  1848 m. „Komunistų partijos manifeste“), bet naujas feodalizmas ar nauja vergovinė santvarka.

Prekinių-piniginių santykių spartaus vystymosi era eina į pabaigą. Postkapitalizme nebus ypatingo poreikio pinigams . Apie šį postkapitalizmą buvo parašyta daug nuostabių ir baisių antitopijų: Jevgenijaus Zamiatino „Mes“ (1920 m.), O. Huxley „O nuostabus naujas pasaulis“ (1932 m.), „1984 m.“ George’o Orwell’o (1948 m.),451 laipsnis pagal Farengeitą” Ray Bradbury (1953) ir kt.

Ateities „nuostabus naujas pasaulis“ yra totalitarinė visuomenė su pasauline vyriausybe, tai yra, siaura žmonių grupė valdo „bandą“. Pagrindinis principas yra visuomenės narių dalyvavimo darbo procese ir vartojime apskaita ir kontrolė. Pinigų poreikis čia yra labai sąlyginis. Dalyvavimą darbo procese galima apskaityti pagal darbodienius, o vartojimą pagal suvalgyto maisto kilogramus. Tačiau tokia perspektyva numatyta ne dabar, o ateityje. O „nuostabaus naujojo pasaulio“ statytojų aktualiausia užduotis šiandien ir rytoj – neleisti žmonėms pabėgti iš bankų sektoriaus, kurį planuojama paversti elektronine koncentracijos stovykla.

Vykdant propagandinį darbą dėl grynųjų pinigų diskreditavimo, juos (pinigus) bandoma pristatyti kaip blogio įrankį, kuriuo yra finansuojamas terorizmas, vykdomas narkotikų verslas, mokami kyšiai valstybės tarnautojams, palaikoma „pilkoji“ ekonomika, vyksta mokesčių vengimas ir pan. Lygiagrečiai tuo pačiu metu vyko agitacija už grynuosius pinigus: operacijos yra labai paprastos, jas galima atlikti per atstumą, eliminuojama apiplėšimų galimybė ir pan.

Ši tema iškilo 2020 m. kartu su virusinės ekonomikos krize. Kiekvieną dieną žiniasklaidoje pasirodydavo medžiaga, kad vienas iš svarbiausių infekcijos plitimo kanalų yra grynieji pinigai. Kad reikia atsisakyti grynųjų pinigų ir pereiti prie nuotolinio mokėjimo būdų naudojant negrynuosius piniguss banko sąskaitose. Tuo pačiu metu vėl suaktyvėjo privačių skaitmeninių pinigų (kriptovaliutų) šalininkai.

Tačiau fobijos, kurias žiniasklaida platino dėl grynųjų, ėmė greitai nykti. Žmonės pradėjo elgtis visiškai priešingai – konvertuoti indėlių pinigus į grynuosius pinigus. Rusijoje per keturis mėnesius (2020 m.pavasarį ir birželį) piliečių grynųjų pinigų kiekis padidėjo 1,9 trilijono. rublių, o bendra grynųjų pinigų masė apyvartoje iki liepos pradžios pasiekė rekordines aukštumas – 11,2 trln. rublių. Susidomėjimas grynaisiais išaugo ir kitose šalyse. „Bloomberg“ duomenimis, grynųjų pinigų kiekis pandemijos metu augo JAV, Kanadoje, Italijoje ir Ispanijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Australijoje, Brazilijoje.

Pinigų savininkai yra priversti mažinti bazines palūkanų normas visur ik žemiau nulio, ir jie to negali daryti, nes tai išprovokuos klientų masinį bėgimą iš bankų į grynuosius pinigys, o tai sužlugdys bankų sistemą. Lieka tik radikaliausia ir itin pavojinga priemonė – grynųjų pinigų panaikinimas pinigų valdžios institucijų sprendimu. Kuo juos pakeisti? Centrinio banko skaitmeniniais pinigais.

Kaip pažymima Tarptautinių atsiskaitymų banko (TAB) atliktoje apžvalgoje, praėjusiais metais 70% visų pasaulio centrinių bankų dirbo su skaitmeniniais pinigais. Kai kurie centriniai bankai domėjosi, kaip užkirsti kelią privačioms skaitmeninėms valiutoms (kriptovaliutoms) patekti į pinigų pasaulį, manydami, kad kriptovaliutos pakenkė centrinių bankų ir komercinių bankų monopolijai leisti pinigus. Kiti centriniai bankai užėmė laukimo poziciją. Tretieji nusprendė, kad skaitmeniniai pinigai turėtų egzistuoti, tačiau juos  leisti turėtų tik patys centriniai bankai (oficialūs skaitmeniniai pinigai). Kai kurie centriniai bankai mano, kad jų skaitmeninės valiutos turėtų būti išleidžiamos kartu su grynaisiais, o kiti mano, kad skaitmeninės valiutos turėtų visiškai pakeisti grynuosius pinigus. Iš centrinių bankų, kurie yra arčiausiai oficialių skaitmeninių pinigų,kurie visiškai pakeis grynuosius pinigus, išleidimo, reikėtų priskirti Švedijos centrinį banką ir Kinijos Liaudies banką.

Глава ФРС США Джером Пауэлл
Džeromas Pauelas, JAV FRS vadovas

Kalbant apie JAV federalinį rezervą, tai praėjusiais metais JAV centrinis bankas priešinosi bet kokioms skaitmeninėms valiutoms. JAV Federalinio rezervo pirmininkas Jerome’as Powellas ir finansų ministras Stephenas Mnuchinas gana vienareikšmiškai pasisakė šia tema. Šiais metais jų pareiškimų   tonas netikėtai pasikeitė. Gegužės 17 d. Jerome Powell paskelbė, kad JAV gali pradėti leisti skaitmeninę valiutą. Kai kurie ekspertai tokius teiginius sieja su galimybe sumažinti FRS bazinę palūkanų normą iki neigiamos reikšmės. Jei neužrakinsite visų „fizikų“  bankų sistemoje, jie pabėgs iš ten (pasitrauks į grynuosius pinigus). O „užrakinti“ juos galima tik tuo atveju, jeigu grynuosius pakeisite „skaitmeniniu doleriu“.

Pastaraisiais mėnesiais daugelis Volstryto bankų paskelbė savo tyrimus apie skaitmeninius dolerius. Daugelio jų esmė slypi tame, kad delsimas yra tolygus mirčiai, Federalinis rezervų bankas privalo kuo greičiau įvesti skaitmeninį dolerį. Priešingu atveju Amerikos ekonomika subyrės ir doleris praras pasaulio valiutos statusą. Jie sako, kad kažkada nepajudinamą Amerikos valiutos padėtį griauna kriptovaliuta „Bitcoin“ (jos rinkos kapitalizacija dabar siekia apie 170 milijardų JAV dolerių).

JAV Federalinė rezervų sistema

Pinigų savininkus taip pat privertė įsitempti kriptovaliuta Libra, kurią sukūrė „Facebook“ ir kuri buvo paleista į apyvartą 2019 m. lapkričio mėn. Libra nėra tik privati skaitmeninė valiuta, tai labai galinga mokėjimų sistema, galinti veikti pasauliniu mastu ir išsiversti be SWIFT, „Fedwire“, CHIPS ir kitų mokėjimų sistemų, kontroliuojamų JAV valdžios institucijų ir Federalinio rezervo tarpininkavimo. Tačiau JAV taip pat gali apeiti ir Kinija, įvesdama skaitmeninį juanį, kuris nuvers dolerį nuo pasaulinės valiutos pjedestalo ir užims jo vietą.

Matthew Graham, Kinijos kompanijos „Sino Global Capital“ generalinis direktorius, teigia: „SWIFT, CHIPS,„ Fedwire “ paseno. Jos yra brangios, jos yra lėtos. Dabar yra 2020 metai, o transakcijoms atlikti vis dar reikia trijų dienų. Be to, transakcijos kainuoja brangiau, nei turėtų. Visos šios technologijos, kurios dominuoja didžiojoje dalyje pasaulio ekonomikų, orientuotų į JAV dolerį, yra pasenusios. Taigi tai yra puiki galimybė Kinijai”. Matthew Grahamas subtiliai nutylėjo apie tai, kad privatūs skaitmeninės valiutos projektai  atima iš JAV galimybę kontroliuoti ir blokuoti nepageidaujamas Vašingtono požiūriu transakcijas.

Smarkiai suaktyvėjo JAV senatoriai reklamuodami skaitmeninį dolerį. Birželio pabaigoje Senato bankininkystės komitetas surengė klausymą, kuriame aptarė skaitmeninio dolerio poreikį.  Senatoriai demokratai yra parengę įstatymo projektą dėl oficialios skaitmeninės valiutos įvedimo, ir ragina priimti įstatymą dėl skaitmeninio dolerio nuo 2021 m. sausio 1 d.

O šių metų birželį pasirodė Filadelfijos Federalinio rezervo banko   ataskaita “Central Bank Digital Currency: Central Banking for All” (Centrinio banko skaitmeninė valiuta: Centrinis bankas visiems?). Atsakymas į klausimą yra pranešimo pavadinime: taip! Centrinis bankas – visiems!

Iki šiol tarp centrinių bankų ir fizinių asmenų buvo tarpininkai –  komerciniai bankai. Oficialus skaitmeninės valiutos modelis numato, kad santykiai tarp centrinio banko ir „fizikų“ bus tiesioginiai, o pastarieji turės Centriniame banke depozitines sąskaitas iki pareikalavimo. Komerciniai bankai vaidins penkto rato vežime vaidmenį. Jie išnyks.

Bankų pasaulis stovi ant pasirinkimo tarp blogo ir labai blogo: bankų sistema žlugs dėl asmenų pabėgimo iš komercinių bankų, arba komerciniai bankai žus dėl pinigų reformos – perėjimo nuo grynųjų pinigų prie skaitmeninių. Jei Amerika pasirinks pinigų reformos kelią, ji bus konfiskacinė reforma. Pagrindine perėjimo nuo grynųjų pinigų prie skaitmeninių auka taps tie, kurie turi sukaupę daugiausiai JAV Federalinio rezervo spausdinimo mašinos popieriaus gaminių

.P.S. Įvairiais skaičiavimais, šiandien Rusijoje yra amerikietiškų banknotų, kurių vertė yra nuo 40 iki 80 milijardų dolerių.

Šaltinis: https://www.fondsk.ru/news/2020/07/08/v-us-gotovitsja-grandioznaja-konfiskacionnaja-denezhnaja-reforma-51328.html

Iš rusų kalbos vertė Jonas Kovalskis (c), 2020-07-14

Aleksandras Rodžersas: Apie pasaulį be Susiskaldžiusių Amerikos Valstijų

2020-10-07

Aleksandras Rodžersas

Aš ketinau parašyti straipsnį tema „Ateities pasaulis, kuriame nebus Amerikos dominavimo“, bet tada perskaičiau straipsnį „Bloomberg“, kuriame amerikiečiai dėsto savo beprotišką ateities viziją.

Pats savaime jų straipsnis yra atvirai kvailas ir nuobodus, kupinas prieštaravimų, tokių kaip „Rusija nėra didinga valstybė, bet tramdyti NATO ir JAV“ arba „Liberalioji demokratija pergyvena krizę, tačiau Putinas kelia grėsmę mūsų nuostabiai idealiai demokratijai“.

Tačiau ji vis tiek paskatino mane išdėstyti savo mintis teksto forma. Turi gi būti ir iš amerikiečių nors kokia nauda.

Daugelis mūsų (ir ne tik mūsų) politologų bijo net akimirkai įsivaizduoti pasaulį be Amerikos dominavimo. O tai daryti ne tik reikia, bet ir būtina (ypač atsižvelgiant į paskutinius įvykius).

Taigi mintyse atlikime eksperimentą. Įsivaizduokime, kad Jungtinėse (tuo metu jau nebe) Amerikos valstijose prasidėjo mažo/vidutinio intensyvumo karinis konfliktas, buitinėje kalboje vadinamas pilietiniu karu.

Pirmas momentas. JAV karinės bazės ir kontingentai kitose šalyse (užsienyje). Kažkas gaus įsakymą grįžti namo, kažkas ne. Kažkas paklus įsakymui, kažkas ne. Be centrinės vadovybės ir finansavimo kai kurie iš šių kontingentų (ypač esantys karštuose taškuose) tampa “go rogue”, t.y. jie virsta samdinių gaujomis.

Jei Tomas Clancy savo knygose  tokius scenarijus leido, tai kuo mes blogesni?

Žinoma, amerikiečių pėstininkai be aviacijos ir kitų sunkiųjų ginklų palaikymo tie dar yra kariai, tačiau tokiose vietose kaip Irakas jie gali sudaryti kažkokią jėgą.

Antras momentas. Ima byrėti marionetiniai amerikiečių/anglosaksų režimai visoje planetoje. Lotynų Amerikoje, Afganistane ir Irake, buvusio Varšuvos pakto šalyse, posttarybinėje erdvėje, visokie „Taivaniai“ ir panašiai.

Tuo pačiu metu žymiai susilpnės priklausomų šalių, kurios dabar remiasi Amerikos parama ir (arba) apsauga, pozicijos – Saudo Arabija, Pakistanas, Izraelis, Lenkija.

Bet kurios JAV tiesiogiai kontroliuomos organizacijos,(pavyzdžiui, NATO), gali visai nustoti egzistavusios arba bent jau, mažiausiai, smarkiai pakeisti savo turinį ir užduotis.

Daugelis tarptautinių institucijų, tokios kaip teismai, aplinkosaugininkai ir žmogaus teisių gynėjai, dėl savo patarnaujančio pobūdžio (aptarnaujantys JAV geopolitinius interesus  už pinigus) bėgs ieškoti naujų šeimininkų. Nekantriai laukiu, kada EŽTT pradės   štampuoti tūkstančiais sprendimus dėl žmogaus teisių pažeidimų JAV.

Trečias momentas. Dolerio, kaip pasaulinės rezervinės valiutos ir atsiskaitymo priemonės, vaidmuo tarptautinėje prekyboje labai greitai sumažės iki nulio. Kapitalai ims bėgti į eurus (jeigu, žinoma, euro zona nesugrius po Valstijų, kas labai tikėtina), svarus, Šveicarijos frankus, juanius ir rublius.

FRS greičiausiai stos prieš savo tolesnio nenaudingumo faktą.

Ketvirtas momentas. Rusijos (ir ne tik) penktoji kolona neteks pagrindinio rėmėjo. Kai kurie iš jų paskubės persidažyti į patriotus ir prisiderinti prie valstybės biudžeto (kai kurie iš jų, ypač apsukrūs, nuo biudžeto nebuvo net atsitraukę), kiti bėgs ieškoti naujų rėmėjų Londone ir ES. Tačiau Europai jie, atskirai nuo JAV politikos stūmimo, niekam iš esmės nėra reikalingi, o Londonas ir taip išlaiko tik tiek vidutinybių ir nevykėlių, kiek pajėgia išlaikyti.

Gal būt, nors tai ir sunku įsivaizduoti, Rusijoje pagaliau atsiras tikra sveika opozicija, kuri padės valdžios institucijoms kovoti su realiais trūkumais, o ne gimdys apgailėtinas šablonines aimanas „Šiandien Rusija žūsta itin sunkiai“ ir „Du šimtai rublių už dolerį, niekada to nebuvo ir štai vėl “. Nors ne, tai iš fantastikos srities.

Penktasis momentas. Tam tikru metu reikės pasirūpinti branduolinio ginklo likimu žlugusiose Amerikos valstijose. Jis neturėtų patekti nei į radikaliųjų dešiniųjų grupuočių, nei į lygiai tokių pat radikalių „kovotojų su vergija“ gaujų rankas, kurie gali nuspręsti, kad jų “rezistencijoje” reikia sunaikinti visus baltuosius („Beždžionių planetoje“, toje, kuri yra knyga, yra aprašytas ir toks scenarijus).

Todėl reikės pasiūlyti pasirašymui Meksikos memorandumą ir įgyvendinti tokias humanitarinės pagalbos programas kaip „Branduolinės galvutės už maistą“ ir „Konversija už vaistus“.

Na ir, žinoma, reikės pasirašyti su amerikiečiais sutartis dėl produkcijos (amerikiečių, o ne mūsų) pasidalijimo ir padėti jiems įvykdyti dolerio denominaciją ir čekinę pakartotinę privatizaciją. Aš jau dabar sukūrčiau ekspertų komisiją, kuri sudarytų sąrašą JAV kompanijų, kurios yra patrauklios Rusijos investicijoms. Tos keletas kompanijų, kurios JAV dar iš tiesų vykdo realią pramoninę gamybą: „Caterpillar“, „John Deere“, „Intel“ ir keletas kitų. Išgelbėsime Harley-Davidsoną nuo vaivorykštinių homoseksualų.

Šeštasis momentas. Visoms posttarybinės erdvės “nepriklausomybėms” reikia pritaikyti kitokias humanitarinės pagalbos programas – „Jūs galite nors pasprinkti savo nepriklausomybe, bet be istorinių Rusijos žemių“ ir „Teritorijos už skolas“. Laimei, jos praktiškai visos ekonominiu požiūriu yra negyvybingos  ir jau seniai negali išsiversti be išorinės paramos, o ją praradę (ir jie ją praras) jos akimirksniu bankrutuos.

Septintas momentas. Rusija postamerikietiškame pasaulyje gali tapti (jau tampa) tarpininke įvairiuose tarptautiniuose konfliktuose. Tai vyksta Astanos procese, tai vyksta Libijoje, tai vyksta pasienio incidentų tarp Indijos ir Kinijos sureguliavimo procese (abiejų šalių kariuomenės daliniai dalyvauja parade Maskvoje, nepaisant neseniai vykusio susišaudymo) ir panašiai. Ir tai vyksta todėl, kad Rusija nesistengia prastumti savo pozicija, laužydama visiems rankas, kaip tai darė JAV, tačiau veda derybas, skaidriai ir derinant visų šalių interesus. Kartas nuo karto pasiųsdama „Kalibr’o“ sparnuotas raketas ypatingai nesukalbamiems, bet kam dabar lengva?

Kažkas panašaus iš pirmo žvilgsnio. Bus laisvo laiko, pasirašysiu smulkiau ir išsamiau.

“Laiškas apie teisingumą ir atviras diskusijas” – pavėluotas senųjų liberalų praregėjimas

Frensis Fukujama, Salmanas Rushdi, Noamas Chomsky, Džoan Rowling, prie jų prisitrynęs Garis Kasparovas ir dar 150 Vakarų liberalių intelektualų parašė kolektyvinį laišką prieš buldozerinį liberalų nacizmą, įsisiautėjusį po BLM ir LGBT vėliavomis. Stulbinantis praregėjimas  aplankė nemažą Vakarų inteligentijos dalį – bent jau senąją jos formaciją! Jie staiga pajuto, kad juos su dideliu malonumu kramto milžiniškas drakonas, kurį jie patys daugelį metų augino, puoselėjo, treniravo. Dabar žvėris tapo nekontroliuojamas ir pradėjo ryti savo šeimininkus, o šiems viskas, kas liko, yra tik dusliai rėkti iš jo nasrų: “Padėkite!”

O padėti nėra kam! Drakonas prarijo visus, jūs paskutiniai dar išlikę gyvi! Ir jam labai norisi ėsti!

Sunku pervertinti kolektyvinio laiško, kurį pasirašė pusantro šimto garsių angloamerikiečių intelektualų (su nežymiais užsieniečių intarpais), simptominę svarbą – tarp mūsų skaitytojui žinomų vardų yra tokios žvaigždės kaip Frensis Fukujama, Salmanas Rushdy, Noamas Chomsky, Džoan Rowling, taip pat prie jų prisitrynęs šachmatininkas rusofobas Garis Kasparovas (juodos figūros šachmatų lentoje šiandien taip pat jau rasizmas). Kam yra adresuotas šis kolektyvinis „sielos šauksmas“, pasirodęs įtakingo amerikiečių leidinio „Harper’s Magazine“ (antrasis seniausias JAV žurnalas), tinklapyje?

Trumpai tariant, jis apie liberalų fašizmą. Taip! Taip, brangūs draugai, būtent apie jį! Fukujama ir Rouling pagaliau pastebėjo, kad šis reiškinys tapo pagrindine Vakarų ideologija – jie pastebėjo, kai liberalus fašizmas skaudžiai smogė jiems patiems! Ir tada jie pradėjo rėkti, tada jie ėmė trimituoti! Ką čia daug kalbėti – perskaitykite visą tekstą patys.

Laiškas apie teisingumą ir atviras diskusijas

(originalas – https://harpers.org/a-letter-on-justice-and-open-debate/)

2020 m. liepos 7 d.

 

Mūsų kultūriniai institutai išgyvena išbandymų laikotarpį. Galingi rasiniai ir socialinio teisingumo protestai iškėlė pavėluotos policijos reformos reikalavimus bei, platesne prasme, raginimus užtikrinti didesnę lygybę ir visų narių įtraukimą į mūsų visuomenę, ypač aukštojo mokslo, žurnalistikos, filantropijos ir menų srityse. Tačiau šie aktualūs reikalavimai taip pat paspartino naujų moralinių principų ir politinių įsipareigojimų, kurie linkę susilpninti mūsų atvirų diskusijų ir tolerancijos normas, diegimą ideologinės atitikties labui. Pritardami pirmajam pokyčiui, mes tuo pačiu metu pasisakome prieš antrąjį. Liberalizmui priešiškos jėgos įgauna galią visame pasaulyje ir turi galingą sąjungininką Donaldo Trampo, kuris kelia realią grėsmę demokratijai, asmenyje. Tačiau negalima leisti, kad pasipriešinimas taptų savotiška dogma ar prievartos prekiniu ženklu, kuriuo jau naudojasi dešinieji demagogai. Demokratinė visų narių integracija, kurios mes  siekiame, įmanoma tik tuo atveju, jei pasisakysime prieš netolerancijos atmosferą, kuri  mus supa iš visų pusių.

Laisvas keitimasis informacija ir idėjomis, liberalios visuomenės gyvavimo pagrindas, kasdien yra vis labiau ribojamas. Nors mes to ir tikėjomės iš dešiniųjų radikalų, cenzūra vis labiau plinta mūsų kultūroje: nepakantumas opozicinėms pažiūroms, viešo pasityčiojimo ir ostrakizmo mada, ir polinkis spręsti sudėtingas politikos problemas aklai tikint savo moraliniu pranašumu. Mes remiame visų pusių sveikų ir net aštrių diskusijų svarbą. Tačiau dabar  per daug dažnai girdisi raginimai greitai ir griežtai bausti reaguojant į tai, kas yra suvokiama kaip kalbos ir minties pažeidimai. Vis labiau nerimaudami, institucijų vadovai, laikydamiesi panikos padarytos žalos kontrolės dvasios, užuot svarstytas reformas, vykdo skubotas ir neproporcingas bausmes. Redaktoriai yra atleidžiami dėl prieštaringai vertinamų kūrinių išleidimo; knygos yra konfiskuojamos dėl tariamų netikslumų; žurnalistams draudžiama rašyti tam tikromis temomis; profesoriaI tampa įtariamaisiais dėl netinkamos literatūros citavimo auditorijose; tyrėjas atleidžiamas už recenzuojamo akademinio tyrimo platinimą; o organizacijų vadovai yra nušalinami dėl to, kas dažnai yra tik kvailos klaidos ar nesusipratimai. Kad ir kokie būtų pateikiami argumentai dėl kiekvieno konkretaus įvykio, rezultatas yra vienas – nuolat siaurinamos ribos galimybei kalbėti laisvai be baimės susilaukti represijų. Mes jau mokame už tai tuo, kad rašytojai, menininkai ir žurnalistai vis labiau bijo nukrypti nuo bendro konsensuso arba pasirodyti, kad nepakankamai uoliai remia dominuojantį požiūrį.

Ši slogi atmosfera galiausiai padarys nepataisomą žalą patiems svarbiausiems mūsų laikų pagrindams. Diskusijų draudimas, nesvarbu kas to reikalauja – represinė vyriausybė ar netolerantiška visuomenė, visada kenkia tiems, kurie neturi valdžios ir įtakos, todėl tik dar labiau atima jiems galimybes dalyvauti visuomenės demokratiniuose procesuose. Kelias nugalėti neteisingas eina per jų demaskavimą, ginčus ir įtikinėjimus, o ne bandant jas nutildyti ar uždrausti. Mes atmetame bet kokį klaidingą pasirinkimą tarp teisingumo ir laisvės, kurie negali egzistuoti vienas be kito. Mums, kaip rašytojams, reikalinga kultūra, kuri paliktų erdvės eksperimentams, rizikai ir netgi klaidoms. Mes privalome išsaugoti galimybę sąžiningai prieštarauti vienas kitam nebijant patirti sunkias profesines pasekmes. Jei mes nesugebėsime apginti paties svarbiausio, nuo ko priklauso mūsų darbas, mes negalime tikėtis, kad visuomenė ar valstybė gins tai už mus.

(Toliau daug daug parašų – mokslininkų, rašytojų, žurnalistų, žmogaus teisių gynėjų).

Pagaliau! Kažkas suvokė liberalaus fašizmo pavojų! O gal dar ne? Du artikuliuoti išpuoliai prieš „dešiniuosius demagogus“ ir „dešiniuosius radikalus“ verčia mąstyti taip – šie žodžiai paprasčiausiai apibrėžia tradicinės, vidutiniškai konservatyvios pasaulėžiūros žmones, kurie, tokie piktadariai, visada smaugė laisvę. Jie puolė puolė … ir užpuolė…  „savus“, tuos, kurie nuolat kalė visiems į smegenis savo išskirtinumu ir šventu pradėjimu, savo plačiu siauru mąstymu slopino kitus ir agresyviai palaikė totalinio melo galią viešoje erdvėje! Ir dabar šie „savi“ drasko į gabalus visus, kurie nors kažkiek skiriasi nuo kitų vien dėl to, kad jie kitokie nei mes – o mes jiems nesvetimi, mes visi esame už tą patį, žodžio ir diskusijų laisvę, kad išsaugoti diskusijų laisvę!

Apie Lietuvą ir padėtį su diskusijų laisve čia jiems, panašu, yra nedaug žinoma. Jie negirdėjo, tikriausiai, apie viešą susidorojimą su P.Masilioniu, už niekur neuždraustos G.Sapožnikovos knygos “Išdavystės kaina” išleidimą, už A. Paleckio nuteisimą tik už 4 žodžius “aiškėja, kad savi šaudė į savus” ir uždarymą dviems metams į kalėjimą už bandymus sužinoti, kas gi šaudė iš tiesų! Nežino jie ir apie Neringos Venckienės ir visos jos šeimos viešą sudeginimą ant liberalios pedofilijos inkvizicijos laužo “laisvoje ir demokratiškoje” Lietuvoje! Apie tai, kad Lietuvoje nebaudžiamai siautėja D.Grybauskaitės globojami profesionalūs, Didžiosios Britanijos specialiųjų tarnybų išlaikomi, “jorkšyrų elfų” provokatoriai ir laisvų diskusijų inkvizitoriai. Jau nekalbant apie institucinę žodžio laisvės liberalią cenzūrą – masinius kitaminčių persekiojimus, obstrukciją, radijo, televizijos laidų draudimus, begalinius ir nuolat papildomus asmenų, kuriems draudžiama atvykti į “nepriklausomą” Lietuvą vien dėl to, kad sako režimui nepatinkančias tiesas..

O ne, vaikinai! Čia vienas iš dviejų: arba diskusijų laisvė – ir tada staiga tampa įmanoma kalbėti ne tik apie juodąjį BLM rasizmą ir LGBT žmonių pedofiliją, apie siaubingus veidmainiškus agresyvaus feminizmo „nukrypimus“, bet ir apie daugelį kitų landsberginei chuntai išskirtinai nemalonių dalykų, arba – monologinis visų aukščiau paminėtų dalykų triumfas, su užsiūtomis burnomis tų, kurie nesutinka su tokia tapinoidine valatkodelfine tolerastija. Visa vakarietiška, Lietuvoje landsberginė, sistema yra tiesiog nepajėgi ištverti jokių laisvų diskusijų – jos egzistavimui būtinas „tylos sąmokslas“ ir nukapoti liežuviai. Vakarų intelektualai vis dar to nesupranta? Jiems patiems burnas užsiuva, dygsnelis po dygsnelio, o jie bando kažką sakyti likusiu laisvu lūpų kampučiu. Tiesą sakant, jūs lyg ir „nesutinkate“, tačiau „sutinkate“ nepakankamai garsiai, drasiai ir grubiai, su daugybe aptakių išlygų. Kaip jūs patys rašote, už tai dabar taip pat baudžiama.

Viskas, ką jūs su tokiu liberalios neapykantos užsidegimu „statėte, statėte ir pagaliau  pastatėte“, dabar pasirodė yra pastatyta ant žiauriausio, fundamentalaus MONOLOGO, CENZŪROS, NEPAKANTUMO kitokiai, nei liberali nuomonei. Ar bent vienas iš dabartinių valdančiųjų ar naujųjų nacionalistinių “savų” opozicionierių nors pabandė pasisakyti prieš RT programų draudimą Lietuvoje, pabandėte apginti šiuo atveju neabejotinai ir akivaizdžiai pažeidžiamą teisę į diskusijų laisvę? Ar apgynėte žodžio laisvę tų, kurie anksčiau išreiškė kitokį požiūrį, nei tolerantiškos atapinų masės?  Ar jūs gynėte jų teisę į „aštrią diskusiją“ ir teisę „sąžiningai klysti“? Ne! Tokių neatsirado.  Ar jūs bent  prisimenate, iš kur teko bėgti Einšteinui, ir kas jį persekiojo savo laiku? Jums tai nieko neprimena?

Dabar jūs reikalaujate įsileisti jus į landsberginių okupuotą LRT, tačiau ginate tik savo konjunktūrinius interesus. Apie universalią teisę laisvai kalbėti lygią visiems jūs net neužsimenate. Kovoti už viską, kas gera prieš viską, kas bloga, yra labai komfortiška  rinkimų programa, tačiau ji patogi taip pat ir landsberginiams jiezuitams jau vien tuo, kad niekaip negrasina pokyčiais jų monopolijai į laisvę, meilę Tėvynei, galutinę tiesą ir nesibaigiantį jų piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi “tylos sąmokslo’ erdvėje. Kurioje esame jau 30 metų priversti tylėti vis mes, 90 procentų Lietuvos piliečių. Čia jūs tylite lyg vandens prisisėmę.

Frensis Fukujama jau 90-aisiais metais, kai liberalus fašizmas, kuris dabar triumfuoja, dar tik formavosi ir ėmė sparčiai populiarėti,  tikėjo, kad tokia daiktų ir papročių tvarka yra pati geriausia žemėje, nieko teisingesnio ir nuostabesnio neįmanoma sugalvoti, kad tai yra viskas, svajonių viršūnė, istorijos pabaiga. Dabar Frensis sako, kad tai negerai. Jis dar nežino, kaip negerai gali būti, ir ką liberalus fašizmas verčia toleruoti tolimoje, atskirai paimtoje nugalėjusios liberastijos šalyje, pavyzdžiui,   Lietuvoje.

Ir šito liberastijos džino atgal grąžinti neįmanoma. Jokios žodžio laisvės ir diskusijų laisvės niekas jums negrąžins. Jūs, „senieji liberalizmo bolševikai“, kurie niekaip nespėjate su visomis naujovėmis kovoje su transgenderių fatshaming’u ir multirasiniu victimblaming’u, būsite negailestingai kaltinami tiek „dešiniaisiais“ tiek ir „kairiaisiais“ nukrypimais, būsite nuolat linksniuojami Twitter’yje ir Facebook’e, jūsų knygos ir straipsniai bus nuolat boikuotuojami, bus nuolat reikalaujama išsiųsti jus ir atimti iš jūsų tą ar aną, ir apskritai – „tokiems ne vieta šviesioje ateityje“.

Dėl ko kovojote, tą ir gavote. Ir tai vien tik todėl, kad kažkada tyliai sutikote  ir leidote karingų rėksnių mažai grupelei pavogti žodžius, pavogti žodžių prasmę ir galiausiai pavogti visų mūsų laisvę.

Miegaukitės!

 

Autorius: Aleksandr Nosovič
Šaltinis: https://www.rubaltic.ru/article/politika-i-obshchestvo/08072020-prezident-litvy-nazval-imena-natsional-predateley/

Lietuvos p-rezidentas Gitanas Nausėda savo inauguracijos metinių išvakarėse nusprendė suvaidinti dialogą su tautinėmis mažumomis. Pokalbis su Lietuvos rusais buvo numatytas kaip tolerancijos ir plataus valstybės vadovo požiūrio pavyzdys, tačiau parodė, kokio urvinio lygio yra laukinė lietuviška politika , kokios neįmanoma įsivaizduoti normalioje europietiškoje šalyje.

„Daugelis nelietuvių yra puikūs policijos, priešgaisrinės gelbėjimo tarnybų, pasienio tarnybos darbuotojai – visos šios struktūros Lietuvoje yra gerbiamos, žmonės jomis pasitiki. Ir, deja, turime tikrų lietuvių, kurių pavardės tapo išdavystės ir kraujo praliejimo simboliu: Algirdas Paleckis, Antanas Sniečkus, Juozas Markulis … Daugelis lietuvių sovietmečiu buvo tarp kovotojų su banditizmu batalionų, skundikų, kolaborantų “, – papasakojo Gitanas Nausėda interviu lietuviškam laikraščiui rusų kalba „Obzor“.

Atsakyk, Nausėda, kieno kraują praliejo  Antanas Sniečkus ir Algirdas Paleckis ?

Tokiais žodžiais Lietuvos valstybės vadovas iliustravo savo tezę apie tai, kad tu gali ir nebūti titulinės nacijos atstovas, tačiau gali būti Lietuvos patriotu, bet tu gali būti etninis lietuvis ir tuo pačiu tautos išdavikas.

Vardiniame nacionalinių išdavikų sąraše Gitanas Nausėda pirmų įvardijo opozicinį politiką Algirdą Paleckį, kuriam yra kurpiama byla ir kurio Lietuvos teismas dar nepripažino kaltu.

Sudie, nekaltumo prezumpcija! 

Sudie, valdžių padalijimo ir nesikišimo į teismo darbą principai! 

Sudie, elementari moralė ir padorumas! 

Juk valstybės vadovas užsiima tiesioginiu spaudimu teismui, atviru šmeižtu, visai nesijaudindamas, kad bus pagautas už liežuvio.

Kokiu kraujo praliejimu Nausėda kaltina Paleckį?

Garsiajam Lietuvos disidentui nėra pareikšta jokių panašių kaltinimų. (panašu į tai, kad dabar jau bus?) .

Prokuratūra ir specialiosios tarnybos „siuva“ buvusiam Vilniaus vicemerui valstybės išdavystę. Pastaroji yra tame, kad žymus politikas rašė knygą apie 1991 m. sausio 13 d. įvykius, apklausinėjo žudynių prie Vilniaus televizijos bokšto liudininkus ir norėjo prisikasti iki tiesos, kas šaudė į minią priešais televizijos centrą: tarybiniai kareiviai ar judėjimo už Lietuvos nepriklausomybę provokatoriai?

Kaltinti už tai valstybės išdavyste – yra grynas barbarizmas, todėl kaltinamoji pusė bando patikslinti: ne šiaip sau knygą rašė, o pagal Kremliaus užsakymą; ne vien tik paprastai apklausinėjo liudininkus, bet su Rusijos specialiųjų tarnybų patarimu. Paleckio arešto momentu, kaltinimai skambėjo 1937 m. stalinistinių teismo procesų prieš „liaudies priešus“ stiliumi: jis ruošėsi pagrobti svarbiausius „Sausio 13-osios bylos“ Lietuvos teisėjus ir prokurorus; p-rezidentės Dalios Grybauskaitės kanceliarijoje įrengti „pasiklausymą“.

Šių įtarimų įrodymų bazė pasirodė tokia, kad teismas „teroristą“ Paleckį paleido į namų areštu, o paskui ir tą panaikino, leisdamas „ypač pavojingam nusikaltėliui“ laisvai judėti po Vilnių.

Tačiau Lietuvos p-rezidentas, lyg nieko nebūtų nutikę, kaltina Paleckį ne tik išdavystę, bet ir kažkokiu tik jam vienam žinomu kraujo praliejimu.

Įsivaizduokite, koks būtų efektas, jei Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas opozicijos atstovą Aleksejų Navalną kaip niekur nieko pavadintu nacionaliniu išdaviką, tautos priešu ir kraugeriu. Tuo duotų viešą signalą tyrėjams  ir savo šalininkams: fas, ėskite jį ir suėskite !

Ta pati lietuva dėl to klyktu ant visos Europos. Ji juk laiko save modernia europietiška demokratine šalimi, turinčia teisę aiškinti kitiems  apie bendražmogiškas vertybes ir žmogaus teises. Lietuvos valdžia labai mėgsta paremti rusiškąją opoziciją kovoje su putiniškuoju „kruvinu režimu“.

Nors ji pati savo vidaus politikoje demonstruoja tokį urvinį laukinį lygį, kokio neįmanoma įsivaizduoti civilizuotoje europietiškoje  šalyje.

KuesBB5uFWWoKXw9Ue745kegmgyYup_ZZOvMAHBDUuR0Uc18TmTnqaPGDuHSc8Xm3ISI6Of3z--04nE-xlp4Ar9v7R6tPIW86UMUmhzy_vF_irNMKxXU6WJ8oF2y7WFTF47u4KpO

Nausėdos interviu kontekste rusakalbei auditorijai, prezidento žodžiai signalizuoja tautinėms mažumoms: pamirškite apie tyrimus, teismą, faktus ir įrodymus. Tiesiog laikykite priešais ir monstrais tuos, kurių  nekenčiame mes, ir jūs būsite laikomi lojaliais piliečiais.

Nausėda mano, kad, padalinęs Lietuvos piliečius į priešus ir lojalistus ne tautiniu, bet ideologiniu pagrindu, jis demonstruoja platų požiūrį ir liberalizmą. Lietuvos patriotai – reikia manyti, yra vlasovininkai-išdavikai, kurie slėpėsi kartu su „miško broliais“ nuo NKVD Lietuvos pelkėse. Lietuvos prezidentas jokiu būdu negali didvyriškų rusų ir baltarusių, kovojusių su Lietuvos partizanais, suvokti „raudonais partizanais“.

Todėl, kad jam Lietuvos išdavikai – tai etniniai lietuviai, kurie gynė, statė ir kūrė Lietuvos Tarybinę Socialistinę Respubliką.

Lengva dabartinio valstybės vadovo ranka priskiriami prie Lietuvos išdavikų 30 metų jai vadovavęs Antanas Sniečkus, kurio palikimu šiandien gyvena Baltijos respublika. Iš “Sniečkaus šinelio” iškilo visa lietuviška politinė klasė, daugumą potarybinės Lietuvos vadovaujančių postų užėmė tiesioginiai Sniečkaus mokiniai ir įpėdiniai – Komunistų partijos ir komjaunimo funkcionieriai. (Vien įspūdingos politinės kamasutros asas Linas Linkevičius ko vertas!! O kur dar Dalia Gкybauskaitė su savo spalvingomis transformacijomis…).

Bet pats Sniečkus – pagrindinis tarybinio periodo simbolis – yra įvardintas kaip išdavikas.

Lietuvos valdžia pripažįsta lojaliais ir savais tik tuos, kurie sutinka žaisti jos žaidimą ir priima jos vaizdelį apie pasaulį, kuriame išdavikai –  patriotai, o patriotai – išdavikai.

Šioje iškrypusioje kreivų veidrodžių karalystėje kolaborantai – yra tik tie lietuviai, kurie bendradarbiavo su tarybine valdžia. Lietuviams, kurie bendradarbiavo su naciais, pakabinamos atminimo lentos ir „balinama“ jų biografija.

Skundikai – tai tie, kurie parodė tarybinėms specialiosios tarnyboms karo nusikaltėlių irštvas. Tie, kurie skundė žydus Vokietijos okupacinei administracijai, norėdami gauti sau jų gyvenamąjį plotą, – nekaltos dviejų vienodai nusikalstamų totalitarinių režimų aukos.

Iš Gitano Nausėdos pasirodymo galima sužinoti dar daugiau visokių įdomybių. Pavyzdžiui, kad Lietuvoje vykdoma ne asimiliacija, o tautinių mažumų integracija. Matyt, dėl šios priežasties šalies rusų ir lenkų mokyklos sistemingai uždarinėjamos visus 30 „antros nepriklausomybės“  metų.

Pagrindinė tautinių mažumų problema švietimo sistemoje – yra nepakankamai aukštos kokybės lietuvių kalbos mokymas mokyklose nelietuviams. O ne nelygios pastarųjų galimybės stojant į universitetus, palyginti su lietuviais.

Lojalus Lietuvos pilietis ir patriotas – yra tas, kuris tiki šiuo absurdišku oficialiu melo vinegretu net nesusimąstydamas. Tas, kas ištikimas faktams ir logikai, ir netgi pradeda kapstytis iki tiesos, kaip Algirdas Paleckis – nacionalinis išdavikas.

Pateikdamas šitokį Lietuvos politikos matymą prezidentas Gitanas Nausėda apibendrino pirmuosius savo kadencijos metus.