Author

Jonas Kovalskis

Browsing

Vienu metu Popiežius išsakė keistą bažnyčios poziciją seksualinių mažumų adresu, kuris labai skyrėsi nuo Biblijoje aprašyto šeimos apibrėžimo. Sunerimau dėl bažnyčios.

Gyvenime ir interneto platybėse dažnai tenka sutinktiu karingų neoliberalių veikėjų, kurie gali melstis velniui ir dievui vienu metu. Ir daro tai visada su nekaltu nuoširdumu. Jie labai mėgsta rašinėti savo fantazijas apie tai, kaip seksualines mažumas, neva, išrado marksistai, kad tradicinę šeimą griovė komunistai diegdami į dorų liberalų šeimas visokius iškrypimus.

Kiti gi veikėjai, nacionalistai ir neofašistai, įvairūs lebensraumai, tautos srautai-upeliai-čiurkšlės, dėl savo patologinės neapykantos komunistams, kuriems taip gėdingai pralaimėjo 1945 metais, irgi, kartu su neoliberalais (pozicijos iš pirmo žvilgsnio diametraliai priešingų fašistinių flangų stebėtinai sutampa, kai reikia šmeižti kairiuosius) kaltina Tarybų Sąjungą, socializmą, komunistus, kairiuosius. Neva marksistai jėga stumia dabartinių “Laisvės” partijų veikėjų propaguojamas netradicinės orientacijos intervencijas, prievarta diegia Stambulo konvencijų novacijas į tokią gražią patriotišką lietuvišką šeimą.

TAI YRA DAR VIENAS DEŠINIŲJŲ, KURIŲ AUKŠČIAUSIA FORMA YRA FAŠIZMAS, MELAS. Soroso maitinami leftistai, antifos, blmistai, meetootistai, anarchistai, feministės nėra jokie kairieji ir niekada jais nebuvo. Jų ideologijoje nėra jokio marksizmo, šitos jėgos dirbtinai pagamintos tam, kad masių protestinį judėjimą nukanalizuoti visomis kryptimis ir tokiu būdu apsaugoti degraduojantį pūvantį kapitalizmą nuo savo pagrindinio konkurento – marksizmo, socializmo.

Marksizmas yra darbo žmones vienijanti ideologija, kuri pajėgi mobilizuoti žmones kovai už savo teises su kapitalizmu ir kapitalizmo išrastomis ideologijomis – fašizmu, liberalizmu, konservatoriais, nacionalizmu. Vakaruose gimusi vienalytės santuokos, kaip ir beklasės, valdomos kapitalo ryklių saujelės, visuomenės idėja prieštarauja baziniams dialektinio materializmo dėsniams, klasinei visuomenės sampratai, priešybių kovo ir vienybės, neigimo neigimo, kiekybinių pokyčių perėjimo į kokybinius dėsniams, kurie sąlygoją progresą. Marksizmas visada pasisakė už gyvybingas socialinės genezės formas, aiškiai ir vienareikšmiškai apibrėžė šeimą kaip vyro ir moters laisva valia sudarytą santuoką ir atmetė negalinčias savęs reprodukuoti, hedonistines   , į save orientuotas socialinės egzistencijos idėjas.

В Киеве назвали лучшую хранительницу домашнего уюта - киевские новости Status quo

Tarybinė praktika ir vidaus politika šeimos adresu visada buvo orientuota į socialistinės visuomenės augimą, vystymąsį. Todėl šeimos politika Tarybų Sąjungoje buvo žymiai konservatyvesnė už visų konservatorių visas psalmes sekmadienio mišiose. Atsiverskite tarybinį Šeimos ir santuokos kodeksą, LTSR, TSRS konstitucijas. Ten aiškiai ir jokių interpretacijų neleidžiančia forma yra parašyta – santuoka yra vyro ir moters laisva valia sudaryta sąjunga. Jokių kitų santuokų nei SŠK, nei tarybinės konstitucijos nenumatė, neleido ir netoleravo. Kištis į šeimą jokioms alternatyvioms orientacijoms buvo neleidžiama.  Bet kokia kitokia, nei biologinė vyro ir moters lytinė tapatybė, alternatyvios seksualinės orientacijos, jų propaganda ir praktika buvo netoleruojamos tarybinėje visuomenėje, laikomi iškrypimais ir buvo persekiojami baudžiamojo įstatymo.

Valstybė gi, socialistinė ir tarybinė, buvo įpareigota įstatymo saugoti šeimą, ginti, aprūpinti ją viskuo, ko reikia šeimai,   ir, reikia pažymėti, efektyviai savo pareigas šeimai vykdė per visą savo gyvavimo laikotarpį. Kaip buvo tuo metu sakoma, vienintelė privilegijuota klasė Tarybų Sąjungoje yra vaikai. Penktas tarybinio Santuokos ir šeimos kodekso straipsnis taip ir sakė – Sutinkamai su TSRS Konstitucija ir Lietuvos TSR Konstitucija šeimą Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje gina valstybė.

Льготную ипотеку под 2% годовых «Бақытты отбасы»запустят по всему Казахстану - Новости из Кокшетау. ИА Кокшетау Азия

 

Valstybė rūpinasi šeima, steigdama ir vystydama platų gimdymo namų, vaikų lopšelių ir darželių, internatinių mokyklų ir kitų vaikų įstaigų tinklą, organizuodama ir tobulindama buities ir viešojo maitinimo tarnybą, išmokėdama kūdikio gimimo pašalpas, teikdama pašalpas ir lengvatas vienišoms motinoms ir daugiavaikėms šeimoms, taip pat kitų rūšių pašalpas ir kitaip remdama šeimą.

Motinystė Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje yra visos liaudies gerbiama, valstybės saugoma ir skatinama. Motinos ir vaiko interesų apsaugą užtikrina specialios moterų darbo ir sveikatos apsaugos priemonės, sudarytos moterims sąlygos derinti darbą su motinyste; motinystės ir vaikų teisinis gynimas, materialinis ir moralinis rėmimas, įskaitant nėštumo ir gimdymo atostogų teikimą moterims, paliekant darbo užmokestį, ir kitų lengvatų teikimas nėščioms moterims ir motinoms.

Toks komunistų nuoseklus požiūris į šeimą sąlygojo Lietuvos istorijoje dar nematytą ir nepriklausomoje Lietuvoje jau užmirštą lietuvių tautos augimą – 1949 metų surašymo duomenimis pokario Lietuvoje gyveno 2,5 mln lietuvių, o 1990 metais Lietuvoje jau gyveno 3,7 mln, lietuvių, padaugėjo 1,2 mln.

Dabartinės grėsmės tradicinei šeimai, socialinės lytys, genderizmas, lyties tapatybės yra išimtinai kapitalizmo autorinis kūrinys. Tokie nebiologinės žmogaus tapatybės idėjos platintojai yra Mamonos vergai, už pinigus pasiruošę pakeisti net savo lytį. Tai yra visokie pigaus populiarumo besivaikantys, įvairūs madingi judėjimai nuo LGBT iki nacionalistų, fašistų, kurie tarpusavyje sutaria tik dėl vieno – jie labai nemėgsta kairiųjų. Ideologija, kuri iš visų humanizmo pagimdytų vertybių aukščiau visko iškelia pelną, dorybe vadina godumą, apsirijimą, paleistuvystę ir kitas mirtinas nuodėmes prilygina laisvei, visada ryšis bet kuriam nusikaltimui prieš žmones, kad tik gautų pelno kuo daugiau. Tai kapitalizmo dėsnis, egzistencinis. Kai egzistencinė prasmė yra tik pinigai, visos kitos vertybės yra devalvuojamos, netenka savo prasmės kapitalistinėje visuomenėje. Anksčiau ar vėliau toks vartotojiškas požiūris į viską pradeda naikinti pačią visuomenę, šeimą, asmenį.

Maža to, Vakarai užsidėjo sau moralinio etalono karūną, bando mokyti visus, kaip jie turi gyventi, kokias vertybes puoselėti, kokiems dievams melstis. Nes tai taip pat tapo verslo sritimi, gali duoti pelną. Pelno gavimui yra modeliuojama situacija, kai naujai belytei visuomenei bus pateikiami vartojimui produktai, paslaugos, kurių vartotojai kol kas nesuvokia, tai yra , programuojama paklausa, pelną iš kurios gaus nematomi vartojimo modelio kūrėjai. Šiuo metui prievarta diegiamos nepriimtinos žmoniškai moralei elgesio normos, negyvybingi šeimos modeliai, trinama istorinė ir genetinė atmintis iš individo sąmonės, unifikuojamas masinis mąstymas, standartizuojami poreikiai, tai yra daroma viskas, kad būtų sukurta lengvai valdomų žmonių visuomenė, bevalė marionečių biomasė, kurie save įsivaizduoja laisvais piliečiais. Užprogramuota, nuolat valdoma iš išorės laisvės iliuzija, matrica. Informacinių technologijų amžiuje žmones yra lengva paversti paklusnia biomase, priversti juos patikėti neįtikėtinais dalykais, vadovautis sveikam protui nepriimtina logika. Tokios masinės propagandos priemonės kaip LRT, LNK, Laisvės.tv, Lrytas, delfi ir pan. dirba tik tam, kad žmonės niekada nesužinotų tiesos, būtų paklusniais svetimos valios vykdytojais net tada, kai savarankiško mąstymo savanoriškas atsisakyma gręsia pražūtimi pačiam individui. Ir valdžios vykdomas informacinis karas prieš visuomenę dažnai pasiekia savo tikslų, spalvingos malonumų propagandos apakinti žmonės praranda orientaciją laike, erdvėje, pasirenka įkyriai propaguojamų malonumų, vartojimo, trumpalaikio pasitenkinimo, lengvų pinigų kelią, kuris artimesnėje ar tolimesnėje perspektyvoje atveda į savižudybę. Nes taip liepia nuomonės formuotojai, influenseriai ir kiti judosidabrinių mėgėjai.

Vakarai, kapitalas, valdančiųjų klubas net sugalvojo užimti Dievo vietą Žemėje ir bando nurodyti Vatikanui, kokius žmones laikyti teisingais Dievo kūriniais, sugalvojo pakeisti net Biblijoje nustatytą šeimos sampratą.

Buvau sunerimęs, tačiau šį kartą Popiežiumi likau patenkintas, Pranciškus neišdrįso nepaklusti savo viršininkui Dievui ir Stambulo konvencijų agresyvius propaguotojus pastatė į vietą vienu savo pareiškimu. Daugumai žmonių tai įkvėpė tikėjimo gėrio pergale ir vilties kovoje už savo tapatybę..

Vatikanas pareiškė, kad dvasininkai nelaimins tos pačios lyties asmenų sąjungų.

Šv. Sostas pirmadienį pareiškė, kad Katalikų Bažnyčios dvasininkai nepalaimins tos pačios lyties asmenų sąjungų. Šiam pareiškimui pritarė popiežius Pranciškus.

Pirmadienį išplatintame atsakyme į klausimą „ar katalikų dvasininkai gali palaiminti homoseksualias sąjungas“ Bažnyčios Tikėjimo doktrinos kongregacija atsakė neigiamai.

Šv. Sostas išplatintame pareiškime nurodė, kad homoseksualumas yra „pasirinkimas“, pavadino jį „nuodėmingu“, todėl esą „jo negalima pripažinti kaip objektyviai atitinkančio“ Dievo planą.

Dekrete išskiriama, kad Bažnyčia priima ir laimina homoseksualius asmenis, tačiau nelaimina kokių nors jų sąjungų, nes sakramentinis pripažinimas neturėtų būti maišomas su santuoka.

„Homoseksualių sąjungų palaiminimas negali būti laikomas teisėtu“, – pareiškime nurodo Bažnyčios Tikėjimo doktrinos kongregacija. Dievas „nelaimina ir negali laiminti nuodėmės“, rašoma pareiškime.

Katalikų Bažnyčia skelbia, kad homoseksualūs žmonės nusipelno orumo ir pagarbos, tačiau homoseksualūs lytiniai santykiai yra „iš prigimties neteisingi“. Pagal Bažnyčios mokymą, santuoka yra vyro ir moters sąjunga, atitinkanti Dievo planą, kurios tikslas – kurti naują gyvybę. Tačiau homoseksualių asmenų sąjungos tokio Dievo plano neatitinka, nurodoma pareiškime, kurį cituoja agentūra AP.

Popiežius Pranciškus anksčiau išreiškė asmeninį pritarimą partnerystės įteisinimui, kad tos pačios lyties asmenų poros būtų teisiškai apsaugotos pasaulietiniame gyvenime. Teiginiai, kad jis palaiko partnerystės įteisinimą pasirodė ir pernai išleistame dokumentiniame filme apie pontifiką, tačiau Vatikano atstovai paaiškino, kad jie yra ištraukti iš konteksto bei paimti iš ankstesnio interviu. Nepaisant asmeninio pritarimo partnerystės įteisinimui, pontifikas niekada nepalaikė tokios partnerystės prilyginimo santuokai.

Išvada. Marksistų požiūris į šeimą yra konservatyvus, tarybų valdžia visada rėmė vyro ir moters laisva valia sudarytą santuoką, skatino ir globojo tradicinę šeimą. Tarybinė politika šeimos klausimu sutampa su Bažnyčios požiūriu, tačiau yra pabrėžiamas tarybinės šeimos pasaulietiškas pobūdis ir netolerancija LGBT propagandai, praktikai. Neoliberalų prasimanymai ir jų primetami kaltinimai, neva komunistai griovė tradicinę šeimą, vykdė kolektyvizaciją šeimoje, yra iš piršto laužti, neturi jokio pagrindo – tai paneigia istoriniai faktai ir demografinė statistika. Socialistinių revoliucinių pertvarkymų pradžioje pasitaikė pavieniai „reformatoriai“ (Uvarovas Saratove ir Chvatovas Maskvoje), kurie bandė revoliucijos šešėlyje patenkinti savo individualius seksualinius poreikius. Tokie veikėjai labai greitai buvo nubausti pačių gyventojų ir netoleruojami socialistinės valdžios organų (Uvarovas Saratove buvo nužudytas moterų jau kitą dieną po savo pareiškimo paskelbimo).

Klasikinio, tradicinio, marksistinio požiūrio į monogaminę šeimą šiuo metu laikosi Rusija, Kinija, kitos šalys, kurios turi tikslą išsaugoti savo kultūrą, suverenitetą, valstybes, palikti savo šalį ateities kartoms. Šio šalys energingai ir nuosekliai priešinasi Vakarų platinamai LGBT propagandai ir tokiu būdu siekia padidinti savo šeimas, gyventojų skaičių. Šalys, patekusios Vakarų kolonizatorių įtakon susitaiko pradžioje su sąmonės kolonizavimu, o vėliau ir su savo teritorijas perduoda valdymui Vakarams. tai reiškia kartoja klasikinį neokolonializmo scenarijų.

Bet kokie neoliberalų ir neonacių bandymai primesti komunistams kaltinimus dėl tradicinės šeimos griovimo yra iš piršto laužti ir yra visada ištraukiami ideologinių marksizmo priešų pūvant kapitalistinei sistemai.

Gilėjant kapitalizmo sisteminei krizei klasių kova tik aštrės. Kapitalizmo apologetai, siekdami pratęsti pūvančio kapitalizmo agoniją griebiasi už šiaudo ir savo nusikaltimus, pagal chucpos dėsnius, bando nurašyti oponentams, kairiesiems.

Fui, negražu, ponai liberalai ir neonacistai, negarbinga, nepadoru… Bet tai jums organiškai būdinga.

 

 

Šiomis dienomis JAV-NATO karo nusikaltėliai nuolat vykdo prie Rusijos sienų didžiausius po Šaltojo karo pabaigos karinius mokymus, kruopščiai ruošia naują tarptautinį nusikaltimą, karinę agresiją prieš taikią ir demokratišką Rusiją. Marionetiniai režimai, kuriuos JAV pastatė į valdžią po įvykdytų 1990 metais valstybinių perversmų, su malonumu aptarnauja JAV kolonizatorių geopolitines operacijas, atiduoda savo teritorijas NATO okupantams, kerta šimtamečius miškus, daro JAV okupacinei kariuomenei karines bazes, poligonus, nors turėtų suprasti – šalys, kurios įsileido NATO agresorius į savo teritorijas, Vakarų agresijos prieš Rusiją atveju, nuo Žemės paviršiaus išnyks pirmosios. Pagal JTO Tautų Chartijos nuostatas, kitas tarptautinės teisės normas, reglamentuojančias karo teisę, tarptautinius santykius, šie JAV-NATO karo nusikaltėlių mokymai yra tarptautinis nusikaltimas, tiesioginė karinė agresija prieš Rusiją, kuri pažeidžia pasaulio tautų teisę į taiką, taikius santykius, kelia tiesioginę grėsmę taikai ir saugumui ne tik JAV kolonijų, kurių teritorijoje yra vykdomi šie JAV agresorių provokaciniai kariniai manevrai, bet ir viso pasaulio žmonėms. Vakarų karo nusikaltėliai tokiais kariniais žaidimais akivaizdžiai provokuoja galingiausią pasaulio valstybę Rusiją pasauliniam branduoliniam armagedonui, po kurių Žemėje neliks gyvybės. Lietuvos marionetinė valdžia su liokajišku nuolankumu atiduoda visą Lietuvą trypti JAV-NATO okupantams, kurių istorija – tai aibė kraupių nusikaltimų žmoniškumui, karo nusikaltimų, šiurpių žudynių, kuriuos šie tarptautiniai teroristai vykdė visame pasaulyje ir prieš visas pasaulio tautas, nepriklausomai nuo to, buvo šios tautelės JAV sąjungininkėmis ar priešininkėmis. Vienas iš tokių kraupių JAV kariaunos tarptautinių nusikaltimų yra JAV agresija prieš Vietnamą, kurio teritoriją šie JAV “demokratai” pavertė napalmu išdeginta ir cheminio ginklo Orange Dust apnuodyta dykyne.

Борьба за демократию. Сонгми. | Пикабу

Tarp virtinės JAV įvykdytų karo nusikaltimų agresija prieš mažą Pietryčių Azijos valstybėlę Vietnamą užima ypatingą vietą, išsiskiria savo ypatingu žiaurumu, nebaudžiamumu ir mastu – JAV karo mašina socialistiniam Vietnamui smogė visa savo kriminaline galia. Tarp visų šio baisaus karo žiaurumu išsiskiria kaimelio Songmi sudeginimas ir visų jo civilių gyventojų – moterų, vaikų, senelių – šaltakraujiškas išžudymas.

Prieš 53 metus JAV kariškiai įvykdė vieną kruviniausių karo nusikaltimų Vietname. Praėjusiais metais Vietnamo miesto Danango uoste išmetė inkarą JAV karo nusikaltėlių mirties fabrikas lėktuvnešis “Theodore’as Rooseveltas”, kurio vizitu JAV bombų demokratijos diplomatai nevykusiai pabandė paminėti Vietnamo ir JAV diplomatinių santykių atkūrimo 25-metį. Nors praėjus ketvirčiui amžiaus ir pavyko šiaip ne taip atkurti diplomatinius santykius tarp šalių, tačiau ištrinti iš vietnamiečių istorinės atminties JAV kariaunos įvykdytų siaubingų karo nusikaltimų pasirodė neįmanoma – “demokratai” JAV imperialistai  1965–1975 m. karo prieš Vietnamo liaudį metu aprodė savo visą žvėrišką prigimtį ir tai įsirėžė į vietnamiečių atmintį patirtu siaubu.

Vietname visi prisimena tragediją, istorijoje žinomą kraupiu pavadinimu „Songmi skerdynės“. Skerdynės, kurias 1968 m. kovo 16 d. surengė JAV kariaunos 20-ojo pėstininkų pulko 1-ojo bataliono samdinių padalinys “Charlie” Vietnamo kaime Milai, tapo JAV beprotiško žiaurumo, brutalaus nebaudžiamumo okupuotose teritorijose simboliu. Šiandien šioje vietoje yra pastatytas memorialas atminti šokiruojančias žudynes, kurių metu žvaigždėtai-dryžuoti iki dantų ginkluoti kariškai išžudė 504 beginklius civilius žmones, moteris, senelius, mažamečius vaikus, vienam iš kurių buvo tik vieneri metai. Memorialo vietoje pastatytas paminklas vaizduoja nužudytų ir sužeistų civilių žmonių veidus, o jo centre – moteris su negyvu kūdikiu rankose.

Guerre du Vietnam: l'auteur du scoop de My Lai en 68 sur les lieux du massacre

Būtent tokią – baudžiamąją – operaciją suplanavo  1968 m. kovo 16 d. JAV agresorių vadovybė Songmi kaime. Tokia kraupia baudžiamąja akcija buvo siekiama atkeršyti Pietų Vietnamo nacionalinio išsivadavimo fronto kariuomenei, kuri gynė savo šalį ir , žinoma, teisėtai naikino karinius taikinius JAV agresorius. Bet šiuo atveju JAV karinė žvalgyba suklydo – šiame ir kaimyniniuose kaimuose jokių vietnamiečių karinių dalinių ar ginklų sandėlių tiesiog nebuvo. Tačiau įsiutę dėl anksčiau mūšio lauke ir nuo minų patirtų nuostolių „Charlie“ kuopos kariai, vadovaujami psichikos sutrikimų kamuojamo vado kapitono Ernesto Medino, visą savo įniršį išliejo ant taikių civilių gyventojų, paprastų kaimiečių, kurių kaltė buvo tik ta, jog jie dieną naktį liejo prakaitą ryžių laukuose ir bandė išgyventi siaubingo karo košmare.

Į šiaudines kaimiečių trobeles skriejo granatos, kaimelio moterys buvo masiškai prievartaujamos, seneliai ir vaikai buvo tiesiog šaudomi vietoje. Atkurdami siaubingą keršto prieš beginklius žmones paveikslą, žurnalistai išsiaiškino, kad amerikiečiai dykvietėse sustatydavo į eilę po 20–30 kaimiečių ir šaltakraujiškai juos paeiliui nušaudavo, paeiliui, kas sekantis dar spėtų suvokti, kas vyksta. Tuos, kurie rodė gyvybės ženklus, pribaigdavo durtuvais. “To neįmanoma pamiršti. Aš dažnai sapnuose regiu, kaip vėl ateina kareiviai, o tada rėkiu naktimis”, – dalinasi kraupiais prisiminimais tragedijos liudininkė Pam Ti Tuan. – Kartu su visais mus nuvedė prie griovio, mūsų buvo kelios dešimtys. Pakeliui kareiviai rėkė, keikėsi, mušė mus automatų buožėmis, spardė kojomis, šaudė. Žmones išrikiavo palei kanalo kraštą, privertė pasisukti nugara į žudikus, atsiklaupti ir pakelti rankas. Netikėjome, kad jie mus gali nužudyti. Mes jiems visiškai paklusome ir nesipriešinome! Bet jie pradėjo šaudyti. Nužudytieji vienas paskui kita griuvo į vandenį “, – pasakojo išgyvenusi įvykių liudininkė.

16 mars 68: My Lai, un Oradour sur Glane perpétré au Vietnam | Le Club de Mediapart

Nebylius šio siaubingo karo nusikaltimo įrodymus šiandien galima pamatyti vietiniame Songmi kaimelio muziejuje. Nulipdytame nedideliame kaimo kelio, ant kurio buvo šaudomi civiliai žmonės, fragmente aiškiai matomi išlikę pėdsakai – basų vietnamiečių kojų pėdsakai, o šalia kaustyti, dantyti amerikiečių armijos karių batų atspaudai. Koks baisus karo nusikaltimas buvo įvykdytas aiškiai matosi peržiūrint šio šiurpaus įvykio nuotraukas – išsišiepęs „Charlie“ kuopos eilinis padega namą kaimelyje Songmi, dešimtys nužudytų moterų ir vaikų guli ant kaimo vieškelio, valstiečių lavonai sumesti į šulinius…

50 лет трагедии в Сонгми: какие уроки усвоили США | События в мире - оценки и прогнозы из Германии и Европы | DW | 16.03.2018

Hju Tompsonas 1968-03-16 Songmi kaime nutupdė savo sraigtasparnį tarp sužvėrėjusių kareivių ir kaimiečių, ir įsakė borto šauliui šaudyti į žudikus, jeigu šie bandys toliau žudyti vietnamiečius.

Kraupi ekspozicija apie šias žudynes taip pat pristatoma karo aukų muziejuje Vietnamo sostinėje Hošimine. Pateikti kraują stingdantys prisiminimai dviejų stebuklingai išgyvenusių moterų  Fam Ti Lai ir Ti Nang: „Iš mano 11 asmenų šeimos išgyvenau tik aš ir mano jauniausias kūdikis – apdengiau jį savo kūnu. Ant manęs nukrito trys lavonai ir tik jų dėka mes išgyvenome –  jie paslėpė mus nuo amerikiečių“. Neįtikėtina, tačiau yra toks faktas: tuo metu, kai vieni amerikiečiai negailestingai žudė taikius vietnamiečius, kitas JAV kariškis, sraigtasparnio įgulos narys Hju Tompsonas bandė sustabdyti šią kraupią savivalę ir bandė išgelbėti išgyvenusius kaimiečius. Už tai jis buvo dar ilgai puolamas savo ginklo brolių ir daugelį metų buvo vadinamas išdaviku.

„Vietnamo kaimelyje Songmi JAV kariškiai šaltakraujiškai nužudė 504 civilius, 173 nužudytieji buvo vaikai

Detalesnė informacija apie masines civilių žmonių žudynes – tiesioginių įvykių liudininkų parodymai ir žudynių pasekmių nuotraukos – JAV buvo atskleista tik praėjus 18 mėnesių po šio makabriško įvykio. Pradžioje buvo pranešta, kad civilių žudynės, stulbinančios savo žiaurumu, buvo … sėkminga karinė operacija, kurios tikslas buvo sunaikinti 128 Vietkongo partizanus, kurios metu žuvo dar 22 civiliai žmonės. Štai taip Pentagono armijos laikraštis „Stars and Stripes“ informavo apie šį „žygdarbį“. Būtina pažymėti, kad slepiant tikrąjį šio žiauraus karo nusikaltimo vaizdą, labai didelį vaidmenį suvaidino tada dar mažai, bet aiškiai suvokiantis sėkmingos karjeros galimybes 31 metų majoras Colin‘as Powell‘as. Tas pats, bet jau JAV Valstybės sekretorius, kuris  JTO Saugumo Tarybos posėdžio metu kratė savo rankoje mėgintuvėlį su milteliais ir dievagojosi, kad tai yra ne kas kita, o Irako diktatoriaus Sadamo Huseino mirtinas biologinis masinio naikinimo ginklas, Sibiro juodligė, dėl ko JAV privalo nedelsiant pulti Iraką, bombarduoti, sprogdinti, naikinti, žudyti civilius. JTO sankcijos negavo, tačiau šalį JAV ir NATO subombardavo, milijoną irakiečių nužudė, šalį apiplėšė ir tada paaiškėjo, kad JAV ir vėl melavo – jokios priežasties agresijai, JAV karinei intervencijai nebuvo, jokio biologinio ar cheminio masinio naikinimo ginklo Irakas negamino ir neturėjo, jeigu neskaityti tų likučių tuščiose talpose, kurias savo laiku Irakui neteisėtai pardavė … Jungtinės Amerikos valstijos. Bet kam tai rūpi JAV kolonizuotame pasaulyje. Būsimąjam globaliniam melagiui majorui Colin‘ui Powel‘ui buvo pavesta nuslėpti šį kraupų nusikaltimą, faktus apie smurtą prieš Vietnamo civilius, karo nusikaltėliams padėti išvengti atsakomybės JAV teismo farse. Ir jis puikiai įvykdė užduotį – virš 500 civilių nužudę JAV kareivos nei vienas nenukentėjo ir simboliškai buvo teisiamas tik vienas skerdynėms vadovavęs žudikas.

пробирка
2003-02-05 JAV Valstybės sekretorius Colinas Pauelas JTO Saugumo Taryboje ragino pradėti karinę intervenciją į Iraką, demonstruodamas suklastotus įrodymus.

Jungtinės Amerikos Valstijos nepripažįsta jokių šalių ar tarptautinių specializuotų teismų jurisdikcijos ir tai yra oficiali JAV politika. Priešingu atvejų visame pasaulyje nuolat vyktų tarptautiniai baudžiamieji tribunolai, panašūs į Niurnbergo, JAV karo nusikaltimams tirti. Ir nuteistųjų būtų būtų labai daug ir įvairiausio rango – nuo eilinio JAV kareivio iki JAV prezidento. Didžiausias visų laikų agresorius JAV, puikiai suprasdamas savo daromų nusikaltimų žmoniškumui teisines pasekmes, iš karto paskelbė save demokratijos kariu, laisvės kovotoju, žmogaus teisių gynėju visame pasaulyje ir tokiu būdu pats xsau įteikė indulgenciją už visus savo įvykdytus makabriškus nusikaltimus žmoniškumui. JAV įvykdyti karo nusikaltimai yra slepiami, o jiems išaiškėjus, JAV šiuos nusikaltimus paskelbia neišvengiamais nuostoliais kilnioje JAV kovoje už demokratiją visame pasaulyje. Ir tai kol kas veikia.

Todėl tik vienas amerikiečių karininkas iš 14, kuriuos apkaltino karo tribunolas, buvo pripažintas kaltu dėl „tyčinio mažiausiai 20 žmonių nužudymo“. Charlie kuopos antrojo būrio vadas leitenantas Williamas Kelly buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos 1971 metais. Tačiau JAV prezidentas Ričardas Niksonas jam suteikė malonę ir žudikas leitenantas praleido kalėjime vos vieną dieną. Laisvės atėmimo bausmė jam buvo pakeista namų areštu ir galiausiai, praėjus 3,5 metų, jis buvo amnestuotas. Taip pasibaigė „demokratiškiausios pasaulyje šalies“ atgaila už vieną kruviniausių iš žinomų JAV karo nusikaltimų Vietnamo karo metu. Kiek nusikaltimų buvo nuslėpta, žino tik JAV. O Vietname net ir praėjus pusšimčiui metų nuo karo pabaigos, JAV karo nusikaltimus skausmingai primena didžiausias procentas pasaulyje invalidų ir cheminio ginklo sukeltų apsigimimų skaičius.

Internatas Vietname žmonėms, patyrusiems JAV cheminio ginklo poveikį.

“Šviesieji” demokratijos kariai iš JAV šiandien nenori prisiminti prieš pusšimtį metų savo įvykdytų nusikaltimų. Internete yra vis sunkiau rasti informacijos ir nuotraukų, liudijančių tamsiąją JAV demokratijos pusę. Bjauri istorija,  taip nederanti prie Holivudinio Amerikos, svajonių šalies, įvaizdžio. Tačiau iš tiesų po pusės amžiaus niekas nepasikeitė JAV požiūryje į tokius nusikaltimus. Shit happens, sako jie. Blogiausia, kad JAV karo nusikaltėliai savo elgesio nekeičia, amerikiečiai ramiai sau bombarduoja Iraką, Afganistaną, Libiją, Jugoslaviją, Siriją, visame pasaulyje daro kraupius karo nusikaltimus, maža to, daro tai su akinančia šypsena ir pasitenkinimu, kadangi jaučiasi nebaudžiamai ateiviais bet kurioje čiabuvių teritorijoje. Remiantis Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto 2016 m. atliktu tyrimu amerikiečiai žymiai atlaidžiau vertina karo nusikaltimus nei kitų šalių, tokių kaip Rusija, Kinija, piliečiai, kurie savo istorijoje patyrė JAV, Dižiosios Britanijos, Prancūzijos, NATO šalių intervencijas ir agresijas.

Pax Americana ir New World Order atrodo taip, deja…

 

Kovo 11 proga norėtųsi prisiminti prieš septyniolika metų prarastos nepriklausomybės laikus.

1990 metų kovo 11 paskelbėme savo nepriklausomybę ir vystėmės septynmyliais žingsniais iki pat 2004 metų gegužės 1 dienos, kuomet Lietuva eilinį kartą prarado savo nepriklausomybę ir tapo Naujo sojūzo/unijos provincija (šiaip prieš pat įstojimą į EU algos Lietuvoje buvo beveik europinio lygio, bet kai tik naujas sojūzas tapo Lietuvos valdovu, iškarto algos krito drastiškai, motyvuojant pasauline krize).

Nepriklausomybės praradimas buvo priimtas tada su tokiu pat entuziazmu, kaip ir 1940 metais inkorporuojant Lietuvą į ankstesnį sojūzą. Buvo bjauru žiūrėti į zombių eiles, stovinčių prie nemokamų skalbimo milltelių, alaus ir šokoladukų.

Nedalyvavau šiame cirke – referendume (nei už nei prieš, nes okupantams ir jų kompradorams Lietuvoje reikėjo tik vieno – ŽMONIŲ GAUSOS. Nesvarbu kaip jie balsuos, svarbu kas skaičuos).

Todėl bent jau prieš savo vaikus ne gėda, nes išlaikiau garbę ir likau ištikimas savo vienintelėj, kariuomenėje duotai priesaikai: GINTI IR SAUGOTI LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖ.

Šį kartą nepriklausomi buvome trumpiau nei prieškariu. Naujos okupacijos sąlygomis Lietuva prarado beveik visą ekonominį potencialą ir taip pat beveik visą darbinio amžiaus žmonių populiaciją (daugiau nei vieną milijoną žmonių! pasaulyje tokių greitų valstybės nukraujavimo pavyzdžių nėra. Valstybė ne karo ir ne maro metais neteko beveik 30 proc. žmonių).

Iš esmės Lietuvoje liko tik tie kas gali pikantiškai ir kokybiškai aptarnauti užsienio ponų įvairius poreikius t.y. 72 lyčių profesionalai, laisvo elgesio moterėlės ir juos aptarnaujantis, bei saugantis personalas. Na dar slaptų ir nelabai slaptų kalėjimų prižiūrėtojai.

Labiausiai širdis skauda dėl niekur pabėgti neturinčių galimybės ir ubagišką egzistenciją velkančių Lietuvos senolių ir invalidų.

  Na, tai liūdna realybė, o šiame tekste norėčiau papasakoti kaip aš praleidau tą istorinę Lietuvos nepriklausomybės praradimo datą. 

Labai gerai prisimenu 2004 metų Gegužės 1 dieną, nes būtent savaitę prieš tai aš buvau suorganizavęs Geležinkelio profsąjungos protesto akciją Briuselyje. Tai buvo bado akcija prie Europos parlamento, kurią mes surengėm nes buvo išnaudoti visi įmanomi teisėti įrankiai darbininkų teisių gynimui Lietuvoje.

Mes dviese, su neteisėtai atleistu iš darbo už priklausymą profsąjungai, Lietuvos geležinkelio traukinio mašinistu Leonidu Malomūžu, atsivežėme į Briuselį specialias specialias kėdes, didelius pastatomus lietsargius ir pradėjome bado akciją, dalindami visiems įeinantiems į Europarlamentą ir prie jo vaikščiojantiems žmonės informacinius lapelius, kodėl mes čia esam ir ko siekiam.

Prieš tai, dar iš Lietuvos aš registruotu paštu išsiunčiau oficialius savo reikalavimus ir protesto akcijos motyvus Eurokomisijos ir Europarlamento pirmininkams.

Briuselio merui išsiunčiau pranešimą apie akcijos vietą ir laiką.

Aš užsitikrinau gan neblogą palaikymą iš vietinių profsąjungų, taip pat Belgų ir Prancūzų, kai kurių politikų ir žurnalistų, kurie padėjo pasamdyt gerą advokatų kontorą ir sudaryti sutartį su medikais, kad prižiūrėtų mūsų sveikatą bado akcijos metu.

Pačią pirmą akcijos dieną, mus pabandė iš ten iškrapštyti Euro-parlamento apsauga juodais kostiumukais, bet atkišus mūsų advokatų vizitinę kortelę ir pasiūlius kreiptis į juos dėl visų teisinių klausimų, vyrų juodais drabužiais užsidegimas iškarto užgeso. Vėliau atvyko Briuselio policijos komisaras ir perdavė Briuselio mero pasiūlymą perkelti mūsų protesto akciją į kažkokio universiteto kiemelį, nes būtent Gegužės 1-ją, Euro-parlamente turėjo iškilmingai priimti naujas valstybes (tame tarpe ir Lietuvą) į naująjį sojūza. O čia kažkaip ne “KOMILFO” (pranc. comme il faut) sėdi kažkokie badautojai.

Aš atsisakiau.

Po to, vakare atvyko didelės policijos mašinos. Mus sukrovė su visa manta ir išvežė į kažkokias Briuselio katakombas. Aš ne juokauju. Mus vedė per metro stotis su policijos palyda, iš ten leidomės dar giliau į kažkokius požeminius bunkelius. Šiuose bunkeriuose buvo paimti mūsų pirštų anstpaudai, daromos nuotraukos, buvome apieškomi ir apklausiami. Kadangi nieko pas mus neleistino nerado (o gal tiesiog tai buvo tokia savotiška bauginimo akcija) mus anksti ryte su visa manta paleido į laisvę.

Mes vėl viską nusinešėme atgal. Dar porą dienų mes pasėdėjom ir tada, prieš pat didžiąją naujų narių priėmimo ceremoniją, priešais mus išsirikiavo apytiksliai 10 specialios paskirties policijos automobilių. Iš jų iššoko kaukėti ir iki dantų ginkluoti specialios paskirties padalinio kariai. Prie mūsų priėjo Briuselio policijos komisaras ir perskaitė įspėjimą, jog mes turime pasitraukti iš šios vietos. Aš atsakiau, kad mes jau savaitę badaujame ir nesiruošiame niekur eiti. Tada mus vėl sukrovė į tas policijos mašinas, Leonidui uždėjo antrankius (man kažkodėl nedėjo) ir išvežė į centrinį policijos komisariatą.

Ten mes su Leonidu pareiškėme, kad jie pažeidžia mūsų teisę į TAIKŲ PROTESTĄ, todėl mes skelbiame sausą streiką ir tiesiai policijos komisaro kabinete išmetėme savo vandens buteliukus. Taip pat aš pareikalavau susisiekti su mūsų advokatų kontora. Policija atsisakė. Prasidėjo kažkokia erzelynė. Mus skubiai, su visais mūsų daiktais sumetė į policijos mašiną ir išvežė į ORO UOSTĄ. Visą kelią reikalavau susisiekti su advokatais. Jie nereagavo. Tik oro uosto deportacijos pataplose man pavyko gauti priėjimą prie telefono automato. Aš paskambinau advokatams. Jie iškarto išsiuntė faksu reikalavimą mus paleisti, bet buvo jau vėlu, nes mus krovė į seną propelerinį lėktuvą skrendantį Lietuvos link.

Kai atskridome į Lietuvą, pasieniečiai paklausė kokiu pagrindu mes esame deportuoti? Aš atsakiau, kad jie turbūt turėtų geriau žinoti, nes su mumis atvyko ir uždarytas vokas su deportacijos dokumentais. Kai atidarė voką, pasirodė, jog ten NIEKO NĖRA, vokas buvo tuščias.

Štai tokia, mano manymu įdomi istorija, kaip aš praleidau Lietuvos nepriklausomybės praradimo dieną ir kaip elgiamasi su taikiais protestuotojais tada, kai jų buvimas yra nemalonus tiems kas parduoda savo tėvynę naujojo šeimininko surengtoje iškilmingoje ceremonijoje.

Šiaip norėčiau papasakoti ir apie Leonidą Malomūžą dėl kurio aš ir buvau surengęs visą tą protestą Briuselyje. Jis mirė 2009 m. lapkričio 22 d. nuo išsekimo vienišas savo namuose.

 (Nuotraukoje Leonidas Malomūžas protesto akcijos metu Briuselyje)

In memoriam:

Leonidas beveik niekuo neišsiskyrė iš kitų trijų milijonų Lietuvos gyventojų. Buvo ramus, negeriantis, nerūkantis, doras ir darbštus, bet labai vienišas žmogus. Beveik visą gyvenimą jis dirbo valstybinėje įmonėje „Lietuvos geležinkeliai“ mašinistu. Visuomet už darbą jį tik gyrė, rodė kitiems kaip pavyzdį. Bet viskas pasikeitė, kai Leonidas nutarė įstoti į nepriklausomą profsąjungą kuriai aš tuo metu vadovavau. Jis buvo išrinktas profsąjungos respublikinės valdybos nariu.

Nuo tada prasidėjo šio mažo žmogaus dideli vargai.

Mašinistai visame pasaulyje yra ypatinga darbuotojų rūšis, jei tik jie tinkamai susiorganizuoja, jie tampa jėga kuri gali priversti bet kokią valdžią jų klausytis. Valdžioje esantys žmonės, žinodami tai, stengiasi įvairiais būdais (teisėtai ir neteisėtai) mašinistų organizuotumą suardyti. Jei nepavyksta to padaryti jėga, tuomet jie palaiko geltonąsias (darbdaviui tarnaujančias) profsąjungas ir tos atlieką savo purviną darbą.

Mažas aktyvus žmogus, kuris iš vidaus stengėsi suorganizuoti mašinistus, tapo labai pavojingas sistemai. Todėl sistemos krumpliaračiai padėjo negailestingai jį doroti. Pradžioje jį tik kvietėsi pokalbiams, aiškino, kad jis liautųsi. Vėliau pradėjo piltis papeikimai už neva netinkamai atliktą darbą ir po to, jį skubiai atleido iš darbo.

Aš nurodžiau savo teisininkams kreiptis į teismą dėl Lionios. Teismas pripažino, kad atleidimas ne teisėtas ir priėmė sprendimą grąžinti Leonidą Malomūžą į darbą. Jūs manote kas nors vykdė teismo sprendimą? Ne. Lioniai atėjus į darbą jį pasitiko apsauga ir neįleido į teritoriją. Nepadėjo jokie teismo sprendimai ir profsąjungos reikalavimai laikytis įstatymų.

Šios įmonės vadovas, valdančiosios socialdemokratų partijos atstovas Stasys Dailydka, nekreipė dėmesio į jokius skundus. Po trijų dienų Malomūžą vėl atleido, bet jau dabar už – PRAVAIKŠTAS.

Po kiek laiko profsąjunga vis dėl to išreikalavo jį grąžinti į darbą. Bet Leonidui dirbti neleido, jam surengė „neeilinę atestaciją“, o profsąjungos atstovus, norėjusius stebėti atestaciją, išvedė policijos pagalba.

Be abejo, „atestacijos“ rezultatai buvo nepatenkinami, todėl jį vėl atleido iš darbo.

Profsąjunga vėl kreipėsi į teismą, bet šį kartą teismas kažkaip keistai užlaikė bylą beveik 4-ms mėnesiams. Visi mūsų prašymai išnagrinėti bylą greičiau nedavė jokių rezultatų.

Profsąjunga pradėjo viešus protestus. Visą savaitę buvo piketuojama prie tuo metu valdančios, socialdemokratų partijos būstinės ir Vyriausybės.

Jokios reakcijos į profsąjungos protestus nebuvo. Būtent todėl protestas buvo perkeltas į Briuselį.  Nes tik Briuselio biurokratų įsakymų ir nurodymų šventai ir nuolankiai klauso mūsų valdantieji. Tuo labiau, kad turėjo būti Lietuvos inkorporavimo į naująjį sojūzą ceremonija ir aš maniau jog tai privers Lietuvą valdančius kompradorus elgtis teisėtai (aš stipriai klydau, šie nusikaltėliai vėliau ne kartą parodė, ką jiems reiškia įstatymai, moralė ir teisėtumas. Garliavos kankinės Deimantės atvejis buvo tiesiog jų pasityčiojimų iš Lietuvos žmonių etalonas)

Prie Europos komisijos pastato Briuselyje buvo surengta bado akcija apie kurią aš jau papasakojau aukščiau. Tai nedavė jokių rezultatų.

Ko vyko bado akcija Briuselyje, Algirdo Mykolo Brazausko asmeniniu pareiškimu, generalinis tardymo departamentas padarė mano profsąjungos kompiuterinės technikos poėmį ir iškėlė man asmeniškai baudžiamąją bylą, o teismas kažkaip greitai ir be jokių perspėjimų išnagrinėjo Malomūžo ir profsąjungos ieškinį ir …. jį atmetė. Po to teismai Lietuvoje tesėsi beveik 7 metus. Visą tą laiką Leonidas Malomūžas niekur ne dirbo ir gyveno pastoviame strese.

2008 metais į valdžia atėjus “naujai” koalicijai be socdemų, aš tikėjausi, kad kas nors pasikeis. Todėl pats asmeniškai susitikau su tuo metų paskirtu Susisiekimo ministru Eligijumi Masiuliu, kuris išgirdęs Malomūžo istoriją pažadėjo grąžinti nukentėjusį žmogų į darbą. Jis tik prašė padėti jam gauti informacija apie „nedorėlių“ socdemų užgrobtus Lietuvos geležinkelius ir žadėjo išdraskyti šita “korupcijos lizdą”.

Bet, kaip taisyklė Lietuvoje, kai tik aš suteikiau E.Masiuliui informacija ir pateikiau dokumentų originalus (kuriuos jis beje negrąžino iki šiol), pono ministro telefonas staiga tapo nebepasiekiamas. Tik vėliau iš žiniasklaidos sužinojau apie transportininkų dosnias paramas liberalų partijai. Na ką gi, tokia graudi šiandienos Lietuvos realija. Gausiai į Vilnių sugužėję pusalkaniai provincijos berniukai, visų pirmą tenkina savo nepasotinamas reikmes, o jau apie kažkokius nukentėjusius žmogelius jie pagalvos kada nors, kitą kartą.

Neberadęs jokios teisybės Lietuvoje ir išbandęs visas savo teisių gynimo galimybes, Malomūžas kreipėsi į Europos žmogaus teisių teismą (EŽTT). Prieš pat mirtį Leonidas Malomūžas gavo pranešimą, kad EŽTT priėmė nagrinėti jo pareiškimą ir išsiuntė mūsų Vyriausybei klausimus dėl ieškinyje išdėstytų aplinkybių, bet …. bet, Leonidui tai buvo JAU nebesvarbu.

Kai jis mirė, aš jau buvau Anglijoje (Lietuviška kompradorų nomenklatūra jau buvo mane visiškai sutraiškiusi per teismus ir teisėsaugą, VSIO ZAKONNO, jie atėmė iš manęs viską įskaitant ir namus Vilniuje). Bet išgirdęs, kad mirė Lionia, aš mečiau visus savo darbus ir atvažiavau į Lietuvą atiduoti paskutinę pagarbą šiam KOVOS SU SISTEMA KANKINIUI, bei atsiprašyti jo tėvų, kad nesugebėjau jo apginti. Nors Dievas mato, dariau viską kas buvo mano jėgose.

p.s.   Šiaip Masiulis dabar yra būtent Lionios Malomūžo kailyje ir irgi jau beveik 5 metus mina teismų slenksčius. Kaip sakoma viskas apsisuka gyvenime. Taip gražiai apgavo mane, pažadėjęs padėti šiam žmogui, jei aš duosiu jam dokumentus apie socdemų įsigalėjimą geležinkeliuose. Džiūgavo padidėjusiomis paramomis savo šlykščiai liberalų partijai ir štai, kokia tragedija.

   Iš pačio viršaus nusirito į patį dugną.  

  Na dabar Eligijus nuosekliai seka Lionios Malomūžo pėdomis. 

(kaip moko Šv.Raštas apie Dievo atpildą: Gailestingam Tu pasirodai gailestingas, tobulam-tobulas, tyram Tu pasirodai tyras, su sukčiumi elgiesi suktai)

Su broliška meile ir rūpesčiu

Šaltinis: https://esavicius.blogspot.com/2021/03/pries-17-metu-lietuva-vel-prarado-savo.html

Kovos 11-osios kelias – kelias į nebūtį

Nešvenčiau, nešvenčiu ir tikrai nesiruošiu švęsti kovo 11-osios. Ir, iš savo pusės neturėdamas jokių simpatijų nei Sąjūdžio, nei apskritai po jo pergalės išsirutuliavusios „nepriklausomos“ (tiksliau: nuo Tarybų Sąjungos nepriklausomos, o nuo Vakarų, JAV-NATO-ES vergiškai priklausomos) kriminalinio kapitalizmo Lietuvos atžvilgiu, šiandienos proga negaliu patylėti ir nepasidalinti šiuo buvusio sąjūdiečio, ilgamečio „Respublikos“ laikraščio redaktoriaus, V. Tomkaus, retoriniu klausimu: „Kaip reikėjo mūsų Lietuvos valdžiai nusiristi, kad patys radikaliausi Sąjūdžio pirmeiviai (Rolandas Paulauskas, Audrius Butkevičius, Egidijus Klumbys, Zigmas Vaišvila, pagaliau – aš pats), kurie aršiausiai griovė Tarybų Sąjungą, pradėtų su nostalgija į Rytų pusę dairytis?“

Gi žadėta ir „nepriklausomybė“, ir „privilegijų panaikinimas“, ir „demokratija“, ir tautinės kultūros „atgimimas“… O kas realiai išėjo?

Visų pirma, nepriklausomybės – kaip minėta – jokios nėra, nebent tiktai (nebeegzistuojančios) TSRS ir Rusijos atžvilgiu. Tuo tarpu, priklausomybė visiška – nuo Vakarų (šiuo požiūriu, atminkime ES referendumą, kurio rezultatai – pirkti už euroalų, šokoladą ir skalbimo miltelius; atminkime ir tai, kad ES konstitucija šiai dienai aukščiau Lietuvos nacionalinės teisės, ir tai, kad mūsų žemę mindžioja NATO, JAV ir Vokietijos karių batai – ir viskas bus aišku…). O ką tai reiškia, rodo per paskutinius 30 metų akivaizdžiu tapęs ir jau akivaizdžiai vykstąs istorinis procesas: tie „Vakarai“, į kuriuos mes neva tai ėjome – miręs dalykas. Šiai dienai, Vakarai – tai vaivorykštinis, postmodernistinis mutantas, neturintis nieko bendro su klasikiniais moderno, apšvietos ir, atitinkamai, buržuazinės demokratijos, nacionalinės valstybės ir pan. principais. Tai – imperialistinis monstras, ryjąs pasaulį po LGBT ir falšyvos „tolerancijos“ vėliava. Štai, XXI amžiaus karai Afganistane, Irake, Libijoje, Sirijoje (ir ne tik) rodo tikrąją šios sistemos esmę: visur ir bet kokia kaina primesti savo viešpatavimą, pavergti „trečiojo pasaulio“ šalis kaip „globalų kaimą“ ištekliams metropolijai (pagrinde, JAV ir ES) išgauti. NATO sugriovė ištisas valstybes, išžudė milijonus žmonių ir Lietuva čia – bendrininkė. Tad būtų galima paklausti: ar verta buvo mums mesti ankstesnįjį (tiesa, toli gražu ne idealų, ne tobulą) tarybinį kelią dėl šitokio šunkelio, ar nebūtų buvę verta realiai reformuoti Tarybų Sąjungą, atsižvelgiant tiek į struktūrines, tiek nacionalines, tiek ideologines problemas? Manau, kad ne tik buvo verta, bet kad šito nepadarymas – tai ir mūsų, ir visų buvusių tarybinių tautų mirtina nuodėmė, nuo kurios (ne) išpirkimo priklausysiąs mūsų ilgalaikis istorinis likimas. Bet tai būtų atskira tema. Čia apsiribosiu pažymėdamas, kad apskritai, kiek tokio nedidelio krašto, kaip mūsų Lietuva, „nepriklausomybė“, abstrakčia ir absoliučia to prasme galima – veikiau retorinis klausimas. Iš tiesų, šiame kontekste „nepriklausomybė“ tebuvo masalas, skirtas tautai suvilioti, suvedžioti ir apgauti. Ir rezultatas aiškus: esame ES užkaboris, provincija ar, tiksliau – buferinė zona galimo karo prieš Rusiją atveju…

Antra, ko vertos TSKP nomenklatūrininkų „privilegijos“, palyginus su tuo, kokiuose turtuose maudosi dabartinis mūsų kriminalinis-kapitalistinis „elitas“? Ir „kriminalinis“ čia rašau tikslingai: kadangi tai, kas įvyko per Perestroiką ir po jos – tai joks ne „išsivadavimas iš totalitarizmo“ (tikro ar tariamo, kaip ir visa „totalitarizmo“ teorija – dar atskira tema), bet didžiausia XX amžiaus ir, galbūt, visos žmonijos istorijos, tragedija. Tiksliau: išsigimusios TSKP viršūnės, žodžiu – pseudokomunistai (kaip pripažino A. M. Brazauskas: „3 proc. idėjiniai, likę – normalūs“…) – nuo 70-ųjų pabaigos troškę integruotis į materialiniu požiūriu nepalyginamai turtingesnį Vakarų elitą, priėmė sąmoningą sprendimą savo turėtą politinę galią paversti kapitalu, t. y., privatizuoti ankstesniąją visaliaudinę (valstybinę, kooperatinę ir kt.) nuosavybę ir tapti nauja buržuazine klase. Tiesa, ne normalia, „klasikine“ buržuazija, kokią turėjome XX ir XIX amžiuose Vakarų pasaulyje: čia kapitalizmas buvo kuriamas socialistinės nuosavybės išvogimo pagrindu ir procese dalyvavo ne tik buvę nomenklatūrininkai, bet ir spekuliantai, ir paprasčiausi banditai, taigi – ne tik biurokratai ir sąjūdiniai „pažadukai“, o ir kriminalinis elementas. Atitinkamai, ir patsai kapitalizmas, koks susiformavo mūsų kraštuose – kriminalinis. Šiuo požiūriu, paklauskime savęs: ar, sakykime, specialios krautuvės ar kitos privilegijos, kuriomis mėgavosi aukštesnieji Kompartijos veikėjai, gali pasilyginti su „Maximos“, „MG Baltic“ ar „Achemos“ magnatų turtais, su jų prabanga, su jų galia ir įtaka? Atsakymas: niekaip. O kaipgi milijonas pigia darbo jėga į Vakarų šalis išvarytų mūsų tautiečių? O kaipgi trečdalis likusių, balansuojančių ar net nebeišsilaikančių ant skurdo ribos? Kaipgi tie jauni protai ir širdys, kurie „baisiojoje“ Tarybų Sąjungoje būtų buvę inžinieriais, mokslininkais, rašytojais, muzikantais, profesoriais, šiai dienai kur nors Vokietijoje plauna ponams tualetus arba Anglijoje stumdo dėžes sandėliuose? Vėlgi, klausimai retoriniai, bet jų nekelti nevalia. Toji nelygybė, kuri egzistavo vėlyvame tarybiniame sociume – niekinė ar, mažų mažiausiai, švelni ir nekalta, palyginus su tomis socialinėmis džiunglėmis, į kurias mus įmetė ir kuriose paskutinius 30 metų laiko šisai, atseit, „nepriklausomos“ Lietuvos kapitalizmas.

Trečia, mums kalbama apie „demokratiją“. Tačiau tiek pirmasis, tiek antrasis punktai, kuriuos jau apšnekėjome, kiekvieną mąstantį žmogų verstų labai suabejoti: kokia dar „demokratija“, kai nei realaus suvereniteto, nei socialinės lygybės nėra? Štai, „demokratija“ teoriškai – liaudies, atseit, tautos daugumos, valdžia. Betgi toji dauguma – už socialinio, politinio gyvenimo borto. Ji ne tik materialiai nuskurdinta. Dar daugiau: ji nukultūrinama, nutautinama, nužmoginama taip vadinamų masinės informacijos priemonių ir vartotojiškos kultūros (vėlgi, mutuojančių Vakarų produkto) pagalba. Šiuo požiūriu, apie „sociumą“ kaip politinį vienetą, kalbėti neįmanoma. Turime apolitišką pelkę, masę mankurtais verčiamų žmonių, kurie pasirengę priimti viską ir bet ką „iš viršaus“ su ta vienintele sąlyga, kad bus pamaitinami. Biblijiniu žargonu šnekant, savo pirmagimystės teisę, žodžiu – savo žmogiškąjį orumą – mes pardavėme už „lęšių sriubą“ (prisiminkime Pradžios knygoje pateikiamą pasakojimą apie Ezavą ir Jokūbą). Arba, V. Kudirkos žodžiais: „už trupinį aukso, saldaus valgio šaukštą“… Tuo tarpu, visus esminius sprendimus, atrodytų, priiminėja ne liaudis, o viršūnėlės, būtent – tasai valdantysis sluoksnis, išsirutuliavęs iš buvusios TSKP, iš Sąjūdžio nomenklatūros bei 90-ųjų kriminalo. Ir iš dalies yra taip. Tačiau yra ir blogiau: realiai, visus esminius, šalies kryptį, šalies vystymosi trajektoriją lemiančius sprendimus priima ES, priima Briuselis, taigi, net šis vietinis mūsų „elitas“ tėra tiktai vykdytojas ar, sakykime, kompradorų, parsidavėlių, gauja. Šiuo požiūriu prisiminkime keletą pavyzdžių: štai, 2004 m. Konstitucinio Teismo pagalba nuverstas teisėtai išrinktas Lietuvos prezidentas Rolandas Paksas (manau, turėjęs potencialą tapti jei ne „lietuvišku Putinu“, tai bent „Orbanu“, vis dėlto – labiau nacionaliniu, nei tiesiog užsienio jėgų kišenėje gulinčiu žaisliuku) kaip tariamas „Rusijos“ ar kitų „blogiukų“ bičiulis. Toliau – 2008 m. gale prasidėjusios pasaulinio kapitalizmo krizės akivaizdoje, Landsbergių klano statytiniai, A. Kubilius ir A. Valinskas prastūmė savo „naktinę reformą“ – į kurią liaudis reagavo masiniu nepasitenkinimu ir protestais. 2009 m. sausio 16 d. prie Seimo susirinkusi demonstracija, tačiau, apie „demokratiją“ ir „laisvę“ šaukiančios valdžios buvo sutikta ašarinėmis dujomis ir guminėmis kulkomis. Vaizdas buvo ne iš gražiųjų – sakau tai atsakingai, kadangi pats, dar „pacaniuku“ būdamas, ten buvau ir viską mačiau (tiesa, alaus, midaus negėriau, bet „ašarkių“ ragavau ir kruvinas savo draugų demonstrantų galvas, kojas bei alkūnes, kaip, beje, ir masinius areštus, taipogi mačiau). Negana to, po šios demonstracijos, tiek „Žmonių partijos“ narys Algis Ramanauskas-Greitai, tiek kiti „nuomonių lyderiai“ ėmėsi darbo, kad suformuotų tokį vaizdą, pagal kurį – bet kas, einąs į protestą, mitingą ar piketą prieš tuometę Kubiliaus vyriausybę – tai „lūzeris“, „budulis“ ir pan. Pagaliau, 2013-2014 m. turėjome, atrodytų, paskutinį rimtą Lietuvos liaudies „pasispardymą“ ar, sakykime, realią demokratinio veikimo apraišką – Žemės referendumo iniciatyvą: pastaroji, atrodytų, neįtikėtinai sunkiomis sąlygomis įveikusi 300 tūkst. parašų kartelę, visgi pasiekė tai, kad referendumas įvyktų. Tačiau 2014 m. vasarą buvo pasirūpinta, kad referendumas ir prezidento rinkimai vyktų skirtingomis dienomis, nekalbant jau apie referendumo atžvilgiu vykdytą juodžiausią šmeižto kampaniją (kurioje vienu iš pirmųjų smuikų griežė „nepriklausomasis“ Sorošo žurnalistas Andrius Tapinas…) – ir referendumas, nesurinkęs reikiamo dalyvių skaičiaus, skaitėsi „neįvykęs“… Na, tuo tarpu visa puokštė esminių sprendimų Lietuvoje priimami neva „atsakingos“ ir „patriotiškos“ valdžios: štai, ir 2004 m. įstojimas į NATO (be referendumo), ir 2016 m. prastumtas naujasis Darbo kodeksas, ir dabartinės vyriausybės pastangos ratifikuoti Stambulo konvenciją bei įvesti vienalyčių partnerysčių institutą – gi šiais klausimais tautos nuomonės niekas neklausia, nes juk akivaizdu, kad ji nebus tokia, kokios norėtų dabarties visuomenės šeimininkai… Taigi: kokia dar čia „demokratija“? Galbūt, demokratija ir yra – bet tiktai valdančiajai klasei ir jos pakalikams. Daugiau niekam.

Galų gale, tautinė kultūra, tautinis atgimimas… Koksai dar atgimimas? Pasižiūrėkime aplinkui: angliški užrašai, angliški pavadinimai, ir, negana to – tai net ne toji, tikrai vertinga, klasikinė Vakarų kultūra, bet pigus, sugyvulėjęs komercinis kičas. Vulgari erotika, jei ne stačiai pornografija, seksualinių iškrypimų, apskritai, ir blizgučių (žodžiu, medžiaginių turtų, socialinio statuso, atseit, „liuksuso“), ir zoologinių malonumų kultas… Aukso veršio kultas… Nieko panašaus Tarybų Lietuvoje nebuvo ir būti negalėjo, kokios bebūtų buvusios to meto visuomenės ydos, to „realiojo socializmo“ defektai… Vis dėlto, tarybinė visuomenė auklėjo žmogų-kūrėją, o ne vartotoją, remiantis Gorkio šūkiu: „Žmogus – tai skamba išdidžiai“… Tuo tarpu šiandien „Žmogus – tai skamba nuobodžiai“… Kodėl? Nes nuo pat vaikystės ugdomas vartotojas: ne žmogus-kūrėjas, ne žmogus, kaip socialinė, dvasinė, dorovinė būtybė – bet tiesiog, kaip sutvėrimas, gyvenąs „viena tik duona“ (priešingai evangelijų mokymui, kad „ne viena tik duona gyvas žmogus“…) ir, atitinkamai, pasiruošęs parduoti savo skūrą tam, kuris daugiausiai, skaniausiai ir šilčiausiai pasiūlys… Kiek turime prasigėrusių, atsiprašant, prasinarkašinusių, psichiatrinių ligoninių slenksčius minančių ar jau savu noru iš šio pasaulio pasitraukusių žmonių, ypač jaunuolių? Jų ištisos minios. Ir jie – šios dabarties kultūros, šios dvasinės atmosferos, tiesioginiai produktai. Žmogui reikia duonos, bet vien jos – maža. Ir jam nebūtinai reikia kažkokių blizgučių ar žaisliukų. Žmogui reikia prasmės, žmogui reikia Idealo – kažko, kas šioje mūsų  dvasinėje pelkėje tiesiog dusinte dusinama (tie, kurie sąmoningai renkasi ne viena duona gyventi, gi tampa don Kichotais ir, vienaip ar kitaip, atsiduria paribyje arba netoli jo). Tiesa, pakaitalų, surogatų yra visokių. Tačiau pati mūsų visuomenė – tai, kaip teisingai yra pasakęs vienas VU profesorius – „susvetimėjimo fabrikas“. Geriau kažin ar pavadinsi – karti, bet nepaneigiama tiesa… Ir juk rašiau, kad Tarybų Lietuvoje šito būti negalėjo. Iš tiesų – negalėjo. Ir, galbūt, čia kažkas prabils apie „rusifikaciją“ ar dar ką panašaus? Į tai teatsakysiu: lietuvybė niekada ir niekur taip neklestėjo, kaip tarybiniais laikais ir Tarybų Lietuvoje, toje mūsų – lietuvių – valstybingumo formoje, kurios 1990 m. kovo 11 d. buvo oficialiai atsisakyta. Šiuo požiūriu, daugiau nei pakankamai pasako vieno iš Sąjūdžio lyderių (tiesa, kaip supratau – vėliau apgailestavusio ir itin kritiškai peržiūrėjusio savo ankstesniąją veiklą), rašytojo Vyt. Petkevičiaus žodžiai iš publicistinės knygos „Durniškės“: „Tarybiniais metais mes išleidome visą lituanistinę biblioteką, didžiulius tautodailės ir tautosakos tomus. Per 50 metų išauginom tvirčiausią lietuviškos civilizacijos bastioną – visų rangų aukštąsias, vidurines ir profesines mokyklas. Mes subrendom, atsitiesėm, suklestėjo mūsų menas, architektūra, literatūra, mokslas ir lietuviui jau nebuvo baisi jokia rusifikacija. Dar daugiau, mes sukūrėm pramonę ir modernų žemės ūkį. Visa tai padarė vadinamieji nacionaliniai kadrai. Mes sulietuvinom Klaipėda ir Vilnių…“

Taigi, nuo pradžios iki galo, nuo A iki Z, nuo alfos iki omegos – Sąjūdžio pažadai liko pažadais. Ir tai reikia pripažinti. Šiai dienai, Lietuva eina lėtu, bet užtikrintu keliu link pražūties. Kaip, kodėl, šiame trumpame, sakykime, proginiame rašinėlyje, nesiruošiu aiškinti (remsiuosi prielaida, kad daugumai šio teksto skaitytojų tai ir taip suprantama). Klausimas: kokia galima išeitis?

Štai čia ir sugrįšiu prie aukščiau cituoto V. Tomkaus klausimo. Rašiau, kad jis retorinis. Tikriausiai, taip. Tačiau į jį galima ir atsakyti (tuo būdu bent dalinai paneigiant jo retoriškumą): iš tiesų, ar R. Paulauskas, ar V. Tomkus, ar Z. Vaišvila, ar E. Klumbys (dėl aktyvaus „spalvotų revoliucijų“, žodžiu, „maidanų“ specialisto A. Butkevičiaus, turėčiau abejonių…), jei ir „su nostalgija“ pažvelgia į Rytus, t. y., į dabarties Rusiją ir, galbūt, netgi kiek į tarybinę praeitį (šito aš nežinau, tik keliu kaip galimą prielaidą) – kadangi jie mato, jog to, kas buvo žadėta, dabarties Lietuva neatnešė. Jie juk norėjo, atseit, klestinčios nacionalinės valstybės, atskirai nuo Tarybų Sąjungos ir Rusijos. Nieko panašaus neišėjo. Ir tai faktas. Vėlgi, klausimas lieka dėl alternatyvos.
Vakarai šiandien nieko istorine prasme konstruktyvaus nesiūlo ir pasiūlyti negali. Tik tolimesnį postmodernistinį, vaivorykštinį išsigimimą, kadaise didžios bet išsisėmusios civilizacijos puvėsį. Civilizacijos, susiejusios savo likimą su kapitalizmu, būtent – su tuo, su kuo ir mes susiejome savo lemtį 90-aisiais. Problema ne tik tame, kad mūsų, atseit, potarybinis kapitalizmas – kriminalinis. Problema tame, kad kapitalizmas kaip toks – istoriškai išsisėmė. Jis toliau nebeturi perspektyvos, jis vesti žmonijos į priekį nebegali. O gali – atgal. Į degradaciją, į išsigimimą ir, galų gale, į vergovę (šiuo požiūriu, kaip savotiškas „postkapitalistinės“ transnacionalinių korporacijų diktatūros scenarijus ir iškyla Klauso Švabo išgarsintasis „Didysis perkrovimas“ – į kurį, atrodo, prisidengiant koronaviruso „pandemija“, per karantininę isteriją mus bando vesti vyriausybė). Rusija, tuo tarpu – kad ir kęsdama tas pačias kriminalinio kapitalizmo negandas, kaip ir visos kitos buvusios TSRS valstybės, vis dėlto šito dalimi būti nesiruošia, nes negali: jos į Vakarus niekas neįsileidžia ir neįsileis. Ir todėl šiai dienai – ne dėl V. Putino altruizmo ar dorybingumo, bet dėl visiškai objektyvių geopolitinių, geoekonominių priežasčių – Rusija sudaro vienintelį realų barjerą globalinio finansinio elito (skaityk: mutuojančių Vakarų šeimininkų, o, vadinasi, ir užsieninių „nepriklausomos“ Lietuvos šeimininkų) kelyje į visišką įsiviešpatavimą, kurio pasekmės būtų į kastas padalinta, antiutopiniame socialiniame pragare gyvenanti žmonija, kur kiekvienas iš mūsų tebūsime barkodas korporacijų registre. Nei daugiau, nei mažiau.

Šito šviesoje, negali nekilti klausimas: o, galbūt, reikalinga kita santvarka, kitas, nekapitalistinis vystymosi kelias? Mes tokį turėjome iki 90-ųjų. Ir tai buvo tarybinis, komunistinis kelias – kelias, kurio mūsų tauta (ar bent žymioji jos dalis) 1990 m. kovo 11 d. atsisakė. Neigiamos šio atsisakymo, šio išsižadėjimo pasekmės – akivaizdžios. Apie tai, kiek į tai įėjo melo, apgaulės ir paprasčiausio smegenų plovimo, net nepradėsiu rašyti. Tai irgi būtų per ilgas nukrypimas į šoną. Čia tenoriu pasakyti tiek, kad, mano giliu, tiesiog kategorišku įsitikinimu – bet koks alternatyvų ieškojimas kovo 11-osios prasmių lauke, atseit, antitarybiškumo, antikomunizmo ir rusofobijos prasmių lauke, jei tuo siekiama tikrai kitokio kelio, nei dabartinis, yra iš anksto pasmerktos pražūčiai. Liaudiškai tariant, nes jos ragina „lipti ant to paties grėblio“ (nuo kurio į galvą jau gavome).

Štai, Sąjūdis kėlė tam tikrus šūkius. Nepriklausomybę, atseit, suverenitetą, privilegijų panaikinimą, vadinasi – socialinę lygybę, socialinį teisingumą, demokratiją ir, galų gale, tautinį, nacionalinį savitumą. Ir iš tiesų – visi tie šūkiai puikūs. Teisingi. Ir, be to, puikiausiai atitinkantys tikrąją socializmo / komunizmo esmę. Pasakysiu dar daugiau: tik tokios santvarkos pagrindu minėtieji lozungai apskritai gali būti pilnai ir iki galo įgyvendinti… Pamąstykime taip: turime kapitalistinę visuomenę atitinkamame pasaulyje. Be to, mažutę, geopolitinio svorio stokojančią valstybę… Tai koks jos laukia likimas grobikiška ekonomine sistema paremtame pasaulyje? Jei ne gardaus mėsos kąsnelio galingiesiems, tai – marionetės. Ir ne daugiau. Ką ir turime. Dabar, kaip rašiau aukščiau – tesame ES provincija, užkaboris. O kažkada, – kaip rašė S. Nėris, – skambėjome „skambiausiąja styga“ visoje TSRS. Tą pačią Nėrį, Mieželaitį, Petkevičių, Baltušį, Avyžių ir daugelį, daugelį kitų mūsų klasikų, skaitė ir tarybinis, ir socialistinis, ir ne tik pasaulis. Toliau – jokia lygybė ir teisybė kapitalizmo sąlygomis neįmanoma. Tik liaudies nuosavybės, tik liaudies kontrolės ir atitinkamos valdžios pagrindu tai įmanoma. Kaip įmanoma ir reali demokratija, žodžiu – liaudies, tautos daugumos, valdžia, josios savivalda. Dėl kultūros jau nebekalbėsiu: koks gali būti kultūrinis, dorovinis, dvasinis augimas visuomenėje, kurioje žmogus – niekas, o pinigas, daiktas – viskas? Na ir, galų gale, ar visa tai TSRS, LTSR buvo? Pasakysiu, kad buvo, kad ir netobulai, bet buvo. Tai galėjome tobulinti, bet pasirinkome kitą kelią, akivaizdžiai – ne geriausiąjį. Ir, be to, pasirinkome jį ne „nepriklausomai“, ne „savarankiškai“ – ir tai suprasti privalu – o tik kaip žaisliukai, tik kaip pėstininkai daug didesnių pasaulinių žaidėjų (ir vidinių TSRS griovėjų, TSKP ir KGB viršūnių, ir JAV CŽV) šachmatų lentoje. Ir šiuo požiūriu irgi, galų gale, reikia nusimesti rožinius akinius ir pripažinti tiesą: jokios TSRS mes nesugriovėme (gerai tas sugriovimas ar blogai, kita kalba), bet buvome tiktai žaisliukai jos griovimo eigoje. Ir tiek.

Ir ką gi, visa tai išdėsčius, reikėtų daryti? Iš tiesų, reikalinga alternatyva. Ir patriotinė, paremta aiškiu supratimu, kad esame lietuviai, Lietuvos piliečiai, šios žemės, šios tautos žmonės, o ne abstraktūs „pasaulio“ (kokį formuoja globalinis kapitalas) gyventojai. Tačiau šis patriotizmas turi apsivalyti, galų gale, nuo sąjūdinių ir, vadinasi, nuo kovo 11-osios iliuzijų: o tai reiškia, ir nuo rusofobijos, ir nuo antitarybiškumo. Didžioji dalis mūsų, lietuviškųjų „antisistemininkų“, gi yra tokie: nemėgsta, pavyzdžiui, iš Vakarų brukamų „vertybių“. Gerai, puiku, nemėgstu ir aš. Bet ką, ar jie įvardys pačius Vakarus, kaip jų šaltinį? Ne, jie – sekdami prof. Vyt. Radžvilo šiuo požiūriu ne itin profesoriškais išvedžiojimais – ieškos kaltininkų „marksizme“, „komunizme“ ir tariamoje Lenino ir TSRS „seksualinėje revoliucijoje“ (kurios, kaip jie vaizduojasi, nebuvo ir būti negalėjo). Ar jie kels klausimą dėl Lietuvos geopolitinės orientacijos? Ne – jie šauks apie NATO kaip saugumo garantą ir euroatlantinę integraciją, kaip dalį mūsų „civilizacinio tapatumo“… Jie rems maidanus Ukrainoje ir Baltarusijoje ir svaigs apie tariamą Putino „tironiją“… Ar jie kritikuos ES ir NATO? ES, galbūt taip. Tačiau NATO, kuri yra šio globalinio monstro karinės prievartos įrankis – jiems lieka šventenybe. Galų gale, ar jie įsivaizduoja kitą įmanomą santvarką, nei kapitalizmą? Ne, neįsivaizduoja, nes jie gi negali pažvelgti blaiviai, kritiškai, bet ne vien juodai ar baltai, į mūsų tarybinę praeitį. Štai ir viskas. Turime, atseit, „antisisteminę“ opoziciją, kuri faktiškai pasiduoda visiems pagrindiniams sistemos kuriamiems ideologiniams mitams, kuri priima šios sistemos šeimininkų primetamus strateginius orientyrus. Todėl tokie „antisistemininkai“, dažniausiai aršūs nacionalistai, pasitarnauja kaip naudingi globalistų idiotai taip, kaip kad tai darė ir toliau daro Ukrainos nacionalistai, neofašistai ir neonaciai (2014 m. maidano keliu pavertę Ukrainą dar vienu proamerikietišku poligonu ir pigios darbo jėgos ES kapitalui rezervu).

Bet grįšiu prie klausimo, ką daryti. Sakau, reikalinga alternatyva. Ir patriotinė alternatyva. Tačiau ne tik. Vien to yra maža – tai abstraktu. Reikia kalbėti apie esamai alternatyvią santvarką. Apie santvarką, galinčią užtikrinti teisybę, lygybę, solidarumą, galinčią iškelti tas kultūros vertybes ir tuos humanistinius idealus, kuriuos 90-aisiais palikome griovyje… Ir tokia tegali būti socializmas / komunizmas. Ne kaip TSRS kopija (tai neįmanoma), bet kaip naujas projektas, gimęs iš kritinio, bet konstruktyvaus praeities patyrimo permąstymo. Rusų politologas Sergejus Kurginianas tai vadina komunizmu 2. 0. Šiuo požiūriu, alternatyva tegali būti kairioji tikrąja, klasikine šio žodžio prasme (taip, kaip ji buvo suprantama, pavyzdžiui, Didžiosios Prancūzijos revoliucijos laiku – kaip orientuota į esmines, tautos daugumos, o ne viršūnėlių, interesus atitinkančias ir išreiškiančias permainas). Naujas socializmas, naujas komunizmas, naujas humanizmas, kaip atsakas nužmogėjusiai ir nužmoginančiai dabarties kapitalistinei antikultūrai, antivisuomenei.

Toks kelias, aišku, reikalauja kartą ir visiems laikams mesti iliuzijas apie 1990 m. kovo 11 d. ir apskritai, apie visą Lietuvos, lietuvybės siejimą su antitarybiškumu ir rusofobiją. Žodžiu, mesti iliuzijas apie tada mūsų pasirinktą kelią. Ir nebijoti mąstyti iš esmės kitaip, ir kurti, kad ir pamažu, iš esmės kitokį variantą, nes be jo – nieko gero nebus. Iš to išeis kas nors ar neišeis didesnio, klausimas atviras. Į jį atsakymo nežinau ir žinoti negaliu. Tačiau viena yra aišku: kad kovo 11-osios kelias – tai kelias į nebūtį. Ir kuo greičiau dori lietuviai šitai supras, tuo bus didesni šansai rasti tikrą išsigelbėjimą, vadinasi – tuo bus geriau. Štai to ir palinkėsiu.

Parašė: Kristoferis Voiška

Antradienį  Panevėžyje apie 17 val. prie Laisvės aikštės esančio Vakcinavimo centro, medikai gaivino nuo koronaviruso paskiepytą žmogų. Ką tik nuo COVID-19 paskiepyta moteris pasijuto blogai. Deja, 80-metė panevėžietė neišgyveno.

Moteris buvo paskiepyta „Pfizer-BioNTech“ vakcina ir, kaip nustatyta, po vakcinavimo pasėdėjo 15 minučių vakcinavimo centre. Po kiek laiko ji pasijuto blogai, savanoriams paaiškino, kad trūksta oro.  Savanoriai palydėjo pacientę į lauką, pakvėpuoti grynu oru. Moteris lauke sukniubo. Buvo skubiai Greitoji medicinos pagalba, kurios medikai atvyko operatyviai, moteris buvo pradėta gaivinti, tačiau moters išgelbėti nepavyko – ji mirė.

Moteris 1941 metų gimimo ir ji turėjo širdies stimuliatorių. Medikai ir valdžia bando nuslėpti amerikietiškos vakcinos mirtiną poveikį ir teigia, kad moters mirtį galėjo sukelti jos pačios sveikatos problemos, stresas ar senyvas amžius.

Panevėžietė nuo COVID-19 buvo paskiepyta Laisvės a. 18, buvusiose banko „Swedbank“ patalpose, atidarytame Vakcinavimo centre. Savivaldybė teigia, kad per dieną šiame centre bus galima vakcinuoti apie 1000 panevėžiečių.

Lietuvoje antradienį nustatyta 460 naujų COVID-19 atvejų, nuo šios infekcinės ligos mirė aštuoni žmonės, trečiadienį pranešė Statistikos departamentas.

Praėjusią parą šalyje atlikta 7.219 molekulinių (PGR) ir 596 antigeno tyrimai dėl įtariamo koronaviruso.

Tai jau ne pirmas  atvejis Lietuvoje  ir pasaulyje,kai žmonės miršta pasiskiepiję amerikietiška Pfizer-BioNTech arba britiška AstraZeneca vakcinomis. Pasaulyje minėtų farmacijos gigantų vakcinos jau sukėlė nemažai mirčių ir kelia rimtą grėsmę vyresnio amžiaus žmonių sveikatai.

Vakarų farmacijos gigantai metė didelius pinigus, kad sukompromituoti Rusijos vakcinas, tačiau kol kas tai yra išmesti į balą milijonai dolerių. Vakarų samdytiems žurnalistams ir ekspertams kol kas nepavyko užfiksuoti rimtų komplikacijų pacientų sveikatai, grėsmingų šalutinių poveikių ar mirties atvejų nei vienoje amžiaus grupėje pacientų, paskiepytų Rusijos vakcina Sputnik-V.
Pasaulyje jau 46 šalys patvirtino Rusijos vakciną Sputnik-V, kurios efektyvumas yra 92 procentai ir nėra žinomų atvejų, kad ji sukeltų šalutinius poveikius ar kitokias grėsmes sveikatai. Pirmauja kol kas daugybę komplikacijų sukelianti ir mažai efektyvi britų AstraZeneka vakcina, kurią užsakė 49 šalys. Trečioje vietoje Pfizer/BioNTech – jos produkciją užsisakė 43 šalys. Europos Sąjungos Taryba, greitai ir be problemų išdavusi leidimą vakarietiškoms vakcinoms, labai ilgai ir priekabiai nagrinėja Rusijos prašymą išduoti leidimą rusiškoms vakcinoms. Apie sąžiningą konkurenciją Vakarų “laisvose” valstybėse net nekalbama, kai kalba eina apie milijardines pajamas. Europos Sąjungos šalys Vengrija, Austrija, Čekija, Slovakija ir kitos jau užsakė Rusijos vakcinos Sputnik-V partijas nelaukdamos, kol Europos Taryba patvirtins šią vakciną.
Lietuvos premjerė konservatorė Ingrida Šimonytė pareiškė, jog konservatorių/liberalų vyriausybė nepirks vakcinos nuo Covid-19 iš Rusijos net ir tuo atveju, jeigu Europos Taryba šią vakciną ir patvirtintų.
Kai Dievas nori nubausti žmones, jis jiems atima protą. Kai Dievas sugalvoja dar ir pasilinksminti, piktai pasityčioti iš žmonių, jis juos padaro Lietuvos konservatoriais ir liberalais…

Vakaruose žmonių santykiai sparčiai transformuojasi, nepriimtina jau seniai peržengė visas Overtono lango stadijas ir stovi jau ant lango “privaloma” slenksčio.

Autoritetinga tarptautinė tyrimų bendrovė „Ipsos“ pateikė netikėtus Jungtinių Amerikos Valstijų gyventojų seksualinės orientacijos sociologinio tyrimo rezultatus.

Šie rezultatai buvo netikėti atsižvelgiant į dominuojančius Vakaruose įsitikinimus ir mąstymo stereotipus, kad asmenų seksualinė orientacija (natūrali ir nenatūrali) yra nulemta genetikos. Ypatingai atkreipia dėmesį duomenys apie vadinamųjų seksualinių mažumų kiekybinį augimą pagal amžiaus grupes – nuo vyresnio amžiaus iki jaunesnio amžiaus.

„Ipsos“ tyrimo dalyviai buvo paskirstyti pagal kartas:

– „baby boom“ karta (žmonės, gimę 1946–1964 m.);

– X karta (tie, kurie gimė nuo 1965 iki 1980 m.);

– Y karta (gim. 1981-1996 m.);

– Z karta (1997-2012).

Tarp vyresnio amžiaus, baby-bumerių kartos, asmenų net 84% teigė, kad juos traukia tik priešingos lyties atstovai. Tačiau Z kartos atstovai arba vadinamieji „zoomeriai“ į gyvenimą žiūri kitaip. Tik 52% Amerikos jaunimo save pristato kaip natūralios orientacijos žmones, juos traukia tik priešinga lytis. 14% jaunų amerikiečių teigia esą homoseksualūs, 32% teigia, kad yra daugiau ar mažiau biseksualūs. Apskritai per 30-40 metų netradicinės seksualinės orientacijos asmenų skaičius JAV padidėjo maždaug tris kartus.

Sexual identity

Tyrimo rezultatai neginčijamai griauna seksualinių mažumų taip mėgstamus pasakoti mitus apie žmonių genetikos nulemtą polinkį į homoseksualumą ir atskleidžia, jog tam didesnį polinkį daro tokių orientacijų propaganda, švietimas, aplinka, atkaklus diegimas tradicinių vertybių visuomenėje.

Kai 2013 m. Rusijoje buvo priimti įstatymai, draudžiantys propaguoti netradicinius seksualinius santykius švietimo ir ugdymo įstaigose nepilnamečių tarpe, įstatymų leidėjai, remiantis užsienio šalių autoritetingais šaltiniais, buvo išjuokiami ir buvo teigiama, kad propaganda negali pakeisti žmogaus prigimties. Tačiau šiuo požiūriu negalima paaiškinti spartaus kiekybinio seksualinių mažumų augimo Jungtinėse Valstijose, kadangi netradicinių seksualinių santykių atstovų skaičius augo proporcingai didėjant viešoje erdvėje tokių santykių propagandos kiekiui ir apimtims.

„Ipsos“ apklausos rezultatus patvirtina ir kiti neseniai Vakaruose atlikti tyrimai – žmogaus netradicines seksualines orientacijas didžiąja dalimi apsprendžia ne gimimas, ne genai ar gamta, jas išugdo aplinka, visuomenė. Pavyzdžiui, 2015 m. Didžiojoje Britanijoje viešosios nuomonės tyrimų agentūros „YouGov“ tyrimas atskleidė, kad tarp 18–24 metų britų mažiau nei pusė (46 proc.) save laiko „visiškai heteroseksualiais“, o tarp britų, kuriems yra daugiau nei 60 metų, tokių yra net 88 proc.

Žinomų Amerikos genetikų grupė 2019 m. paskelbė tyrimo rezultatus, rodančius, kad „homoseksualumo geno“ tiesiog nėra. Kalbant apie netiesioginę paveldimumo įtaką netradicinės seksualinės orientacijos atsiradimui,  jie „užduoda toną“ absoliučiai mažumai homoseksualų (nuo 8 iki 25 proc.). Daugumai asmenų, priskiriančių save seksualinėms mažumoms, patekimą į šias grupes nulėmė sociokultūriniai veiksnių – trauminės situacijos, atitinkama propaganda. Tyrimai taip pat atkreipia dėmesį į svarbų embriogenezės vaidmenį netradicinės seksualinės orientacijos atsiradimui ir išsivystymui, taip pat su motinos sveikata susijusių veiksnių įtaka. Tai yra, net šia prasme homoseksualumas daugiausia yra įgyjamas, o ne įgimtas ar iš anksto genuose užfiksuotas.

Vakaruose vyksta precedento neturinti dirbtinė masinė žmogaus ir tarpžmogiškų santykių transformacija. Kurdami filmus apie „gerus“ seksualinių mažumų atstovus, reklamuodami juos žvaigždžių topuose, kurdami jiems „diskriminacijos aukų“ įvaizdį, populiarindami jų pažiūras, manipuliatoriai ir nuomonės formuotojai daro įtaką ištisų kartų sąmonei. Ir pastaraisiais metais šis procesas itin suaktyvėjo.

Polinkis į netradicinę seksualinę orientaciją tampa madingu elitarizmo požymiu, priklausymo „pažengusiems“ visuomenės sluoksniams ženklu. Tam kuriamas teisinis pagrindas, priimami specialūs įstatymai, Europos Sąjungoje jėga implementuojamos Stambulo konvencija ir kiti tik seksualines mažumas ginantys teisės aktai, vykdomos atitinkamos švietimo ir informavimo programos.

Neseniai JAV Aukščiausiasis Teismas sulygino homoseksualų ir transvestitų profesines teises su visų kitų amerikiečių ir leido jiems, be kita ko, dirbti su mažais vaikais. Tuo metu žymūs Amerikos liberalai pažadėjo, kad valdant prezidento Džo Baideno administracijai  privačių korporacijų direktorių tarybose bus nustatytos privalomos kvotos seksualinių mažumų atstovams, o tokių mažumų atstovams stojant į valstybės tarnybą bus taikomos preferencijos.

Prisidengiant „naujos moralės“ propaganda, tradiciniai šeimos santykiai yra griaunami, žmonės vis dažniau tampa manipuliacijų aukomis, tampa priklausomi nuo jiems jėga brukamų elgesio modelių. Žingsnis po žingsnio vadinamoji civilizuota visuomenė formuoja naują biologinę masę, kurioje protingam žmogui kaip rūšiai (homo sapiens) paliekama vis mažiau vietos.
“Jie nesidaugina, bet jų daugėja. Už Lietuvą, vyrai!” (Petras Gražulis)

Šaltinis – https://www.ipsos.com/en-us/gender-identity-and-sexual-orientation-differences-generation

Švenčiame Kovo 8-ąją, Tarptautinę Moters dieną, sveikindami savo moteris – motinas, žmonas, drauges ir seseris – tačiau daugelis net nežino, kokios šios šventės ištakos ar istorinė reikšmė. Šiuo požiūriu, netrūksta spekuliacijų: vieni rėkia, kad čia – atseit – „sovietinis šleifas“, o kiti Tarptautinę Moters dieną sieja tai su šiuolaikiniu „feminizmu“, tai kitomis vadinamojo „genderizmo“ ir „transgenderizmo“ ideologijos atmainomis. Ir į šias spekuliacijas reikia atsakyti. Trumpi, bet aiškūs atsakymai į šias bei panašias spekuliacijas – dar 2017 m. Tarptautinės Moters dienos progai skirtame Sergejaus Kurginiano straipsnyje „Kovo 8-oji – humanistinė ir komunistinė šventė“, kuriame aiškiai nušviesta tikroji Tarptautinės Moters dienos reikšmė.
V.Landsbergio 30 metų puoselėta politinė korupcija kasdien šiurpina žmones ne tik Lietuvoje , bet ir už jos ribų.
Senelio Savanorio Nr.1 prastumtas į didžiąją politiką Anūkėlis Nr.1 Gabrielius Landsbergis kasdien pasižymi ne tik savo arogancija, bet ir savo absoliučiu protiniu nepakankamumu, tiesiog nekompetencija padauginta iš kvailumo.
Baltarusija, atsakydama į Lietuvos proamerikietiškos chuntos įžūlų kišimąsį į suverenios šalies JTO narės vidaus reikalus, lietuvių specialiųjų tarnybų, fašistinių organizacijų, sorosinių konservatorių, liberalų provokacijas, Vakarų specialiųjų tarnybų sukurtos ‘opozicijos” rėmimą, valstybinio perversmo kaimyninėje šalyje organizavimą, teisėtai nutraukė savo prekių tranzitą per Lietuvą ir Klaipėdos uostą. Tą patį padarė ir laisva demokratiška Rusija. Lietuvos konservatorių, liberalų, dešiniųjų nekompetencija, parsidavėliškumas atėmė iš Lietuvos milijardines pajamas dėl prarasto tranzito. Visos Baltarusijos prekės dabar keliauja Rusijos geležinkeliais į modernų Rusijos uostą prie Sankt-Peterburgo Ust-Lugą ir taip apeina ligotų rusofobų valdomas JAV bananų respublikas. Proamerikietiškas tokių kvazivalstybių valdantysis elitas, žinoma, niekaip nenukenčia, savo 30 sidabrinių visada gauna. Tačiau už vietinių besmegenių valdžioje kvailiojimus visada yra priversti mokėti tokių valstybių paprasti piliečiai , brangiai mokėti darbo vietų, pajamų praradimu, yra mažinamas socialinių programų, sveikatos apsaugos, švietimo, kultūros, sporto finansavimas. Tai didina skurdą, sukelia nedarbą, skatina masinę emigraciją.
Neseniai nepotizmo gyva legenda Gabrielius Landsbergis, senelio dėka net tapęs Lietuvos Užsienio (JAV) reikalų tvarkymo ministru, savo netašyta stuobryste sudrebino pasaulio diplomatijos pasaulį. Baltarusija, remdamasi Jungtinių Tautų Chartija, tarptautine teise pareiškė Lietuvai prašymą išduoti čia besislapstančią Baltarusijos pilietę Svetlaną Tichanovskają, kaltinamą Baltarusijoje sunkių valstybinių nusikaltimų įvykdymu. Anūkėlis Gabrielius į teisėtos Baltarusijos vyriausybės teisėtą prašymą rėžė iš peties arogantiška tirada: “Lietuva buvo ir bus akmenine siena, už kurios ras prieglobstį persekiojamos demokratiškos jėgos”. Ir dar Gabriukas dribtelėjo: “Ir mes galime pasakyti Baltarusijos režimui, kad pirma užšals pragaras, nei mes imsime svarstyti tokius prašymus!!”
Kas tai buvo?! Tai diplomatinio šalies korpuso vadovo kalba?!… Reikia įstatymu uždrausti Lietuvos konservatoriams ir liberalams savo pompastiškose ir tiek pat kvailose kalbose kalbėti Lietuvos vardu ir apskritai – minėti žodį “Lietuva”. Kadangi konservatorių retorikoje šis visiems lietuviams brangus žodis yra siaubingai devalvuojamas, nusikalstamai devalvuojamas.
Vienas veikėjas, turkų paša, savo laiku, užsilipęs ant aukštų Izmailo pilies sienų irgi taip pat kvailiojo, daužėsi į krūtinę, rėkalojo, kad greičiau dangus nukris ant žemės, Dunojus pradės tekėti atgal… Ir baigė labai lūdnai, kai Aleksandrui Suvorovui šis kvailys nusibodo.
Ir dar, Gabriuk, gal nei Austėja nei senelis tavęs nemokino, tačiau Dantės Aligjeri nemirtingame kūrinyje aprašytas 9-asis pragaro ratas jau yra sušalęs į ledą. Šiame pragaro rate, amžiname šaltyje, įkalinti ledo luite savo kaltes išperka patys baisiausi nusidėjėliai, įvykdę baisiausią neatleistiną nuodėmę – tai parsidavėliai, tėvynės išdavikai, savo tėvų, artimųjų išdavikai, draugų, pažįstamų, tautiečių išdavikai.
Gal nereikėtų savęs taip negailestingai demaskuoti?…

Per paskutinę parą Lietuvoje patvirtinta  517 naujų koronaviruso atvejų, nuo COVID-19 mirė 10 žmonių, ketvirtadienį , 2021-03-04 pranešė Statistikos departamentas. Per paskutines dvi savaites sergamumo koronaviruso infekcija lygis buvo 256 atvejai  100 tūkstančių gyventojų. Iš viso nuo pandemijos pradžios Lietuvoje buvo užregistruota 200884 susirgimų COVID-19 atvejai. Statistiškai 186737 žmonės pasveiko ir yra gyvi, pasveikusių deklaruota 141983 žmonė. Šiuo metu serga 7117 žmonės.

Statistiškai sergančiu laikomas asmuo, kuriam liga diagnuozuojama per 28 dienas. Praėjus šiam laikui jis laikomas pasveikusiu. Statistikos departamento nuomone, statistiniai gyventojų sergamumo COVID-19 duomenys  gali būti  pakoreguoti, kadangi pasitaiko atvejų, kai žmogus nebeserga aktyvia koronaviruso forma, tačiau jį gydantis šeimos gydytojas dar nėra konstatavęs  ligos pabaigos dėl įvairių priežasčių.

Nuo koronaviruso Lietuvoje mirė 3294 žmonės. Iš viso su šia liga tiesiogiai ir netiesiogiai yra siejami 6594 mirčių atvejai. Per praėjusią parą buvo atlikti 7 537 molekuliniai testai koronavirusui nustatyti, iš viso nuo pandemijos pradžios Lietuvoje buvo atlikta 2 milijonai 114 tūkstančių 751 testas. Per praėjusią parą buvo atlikti 626 testai antikūniams nustatyti. Iš viso jų buvo atlikta Lietuvoje 35286. Teigiamų testų  per paskutines septynias dienas buvo 7%. Per praėjusią parą 8831 žmogus buvo paskiepytas pirmąja vakcinos doze, 2124 – antrąja. Apskritai 189189 žmonės buvo paskiepyti pirmąja vakcinos doze nuo COVID-19, antrąja –  7681 žmogus.

Pasaulyje jau 45 šalys patvirtino Rusijos vakciną Sputnik-V.  Pirmauja kol kas daugybę komplikacijų sukelianti ir mažai efektyvi britų AstraZeneka vakcina, kurią užsakė 49 šalys, trečioje vietoje Pfizer/BioNTech – jos produkciją užsisakė 43 šalys.  Europos Sąjungos šalys  Vengrija, Austrija, Čekija, Slovakija ir kitos jau užsakė Rusijos vakcinos Sputnik-V partijas nelaukdamos, kol Europos Taryba patvirtins šią vakciną.

Lietuvos premjerė konservatorė Ingrida Šimonytė pareiškė, jog  konservatorių/liberalų vyriausybė nepirks vakcinos nuo Covid-19 iš Rusijos net ir tuo atveju, jeigu Europos Taryba šią vakciną ir patvirtintų.

Kai Dievas nori nubausti žmones, jis jiems atima protą. Kai Dievas sugalvoja dar ir pasilinksminti, piktai pasityčioti iš žmonių, jis juos padaro Lietuvos konservatoriais ir liberalais…

Vyriausybės posėdis - išsamiai DELFI.ltKonservatorės panelės Ingridos Šimonytės vyriausybė, liaudyje kandžiai ir taikliai vadinama PIŠ moteriausybe, nusprendė pagerinti savo jau tapusį karikatūrišku įvaizdį. PIŠ moteriausybė trečiadienį priėmė nutarimą – karantiną palengvinti . Tačiau tautai nereikėtų skubėti džiaugtis, nes konservatorių ir liberalų efektyvūs menedžeriai per paskutinius 30 metų išmoko tobulai daryti tik vieną dalyką – efektyviai iškraustyti ir palengvinti lietuvių kišenes. Ir po to dar menedžeriai reikalauja ilgai jiems dėkoti už tokį “palengvinimą”.

Karantino apribojimų palengvinimai įsigaliojo jau šeštadienį, kovo 6 dieną.
Sveikatos apsaugos ministerijos, vadovaujamos liūdnai pagarsėjusio konservatoriaus A.Dulkio, parengtame dokumente sakoma, kad siūloma sušvelninti apribojimus bendravimui, siūloma leisti bendrauti dviem šeimoms ar dviem namų ūkiams ir padidinti leistiną žmonių skaičių atvirose erdvėse. Gatvėje bus leidžiama susirinkti ne daugiau kaip 5 žmonių grupėms arba dviem namų ūkiams (šeimoms). Jie taip pat pasiūlė leisti gatvėje bendrauti dviem šeimoms, švenčiant šventes dviem šeimoms gatvėje. Be to leidžiama rengti sportinius-pramoginius renginius, dalyvaujant ne daugiau kaip 5 žmonėms arba dviems namų ūkiams. Taip pat leidžiama veikščioti pėsčiųjų takais, parkuose, lankytis muziejuose, galerijose ir kitose parodose po atviru dangumi, zoologijos soduose ir botanikos soduose ne daugiau kaip 5 žmonių grupėms arba dviem namų ūkiams.

Naujosios Vyriausybės posėdis ir spaudos konferencija dėl karantino  griežtinimo – Kas vyksta Kaune
Taip pat leidžiama rengti renginius, kurių dalyviai bus automobilyje (kiekviename automobilyje ne daugiau kaip 2 žmonės ar to paties namų ūkio nariai). Be to, leidžiama rengti vaikams užsiėmimus lauke – ne daugiau kaip 5 žmonėms ir užsiėmimus suaugusiems – ne daugiau kaip 5 žmonės. Vilniaus miesto tarybos administracijai leidžiama tęsti eksperimentą grąžinant vaikus į mokyklas, plečiant įstaigų skaičių. Šis projektas turi būti baigtas 2021 m. kovo 31 d. Visi šie karantino palengvinimai įsigaliojo kovo 6 d., šeštadienį. Nuo kovo 10 dienos Lietuvos vyriausybė leidžia vesti vairavimo pamokas. Nuo kovo 10 dienos įsigalios pakeitimai, reguliuojantys atvykstančių į Lietuvą asmenų atvykimo tvarką. Sveikatos apsaugos ministerijos dokumente sakoma, kad norint užkirsti kelią koronaviruso patekimui į Lietuvą iš užsienio, ypač naujam SARS-CoV-2 štamui, visi lankytojai turi pateikti neigiamą koronaviruso tyrimą, atliktą ne anksčiau kaip likus 72 valandoms iki atvykimo. Visi vežėjai privalo užtikrinti, kad tarp jų klientų nebūtų keleivių, neturinčių pažymos, kad atliko COVID-19 testą ir rezultatas buvo neigiamas. Šie reikalavimai netaikomi įgulos nariams, dirbantiems tarptautinių pervežimų maršrutuose, asmenims, keliaujantiems per Lietuvą tranzitu, persirgusiems arba paskiepytiems nuo koronaviruso bei asmenims iki 16 metų.
Tačiau, kaip jau minėjome, džiūgauti dar anksti. Konservatorės Vidaus reikalų ministrės Agnės Bilotaitės iniciatyva įkuriamas naujas policijos padalinys, kurio užduotis yra persekioti asmenis už kritiškus pasisakymus dabartinės valdžios adresu. Šis policijos padalinys socialiniuose tinkluose seks žmonių išsakomas mintis ir baus už neapykantos nusikaltimus. Tai bus kažkas panašaus į Dž.Orvelo romano “1984” aprašytą Tiesos ministeriją, kuri persekiojo piliečius už minties nusikaltimus. Piliečiams bus leidžiama sakyti tik tai, kas patinka valdančiai konservatorių ir liberalų klikai. O jiems šiuo metu patinka girdėti liaupses savo adresu ir odes ES, JAV, Didžiosios Britanijos neokolonijinės politikos, NATO militaristinės ekspansijos adresu. Be to dabartinė konservatorių ir liberalų PIŠ moteriausybė skatins europietiškų vertybių , ypatingai seksualinių mažumų, diskriminavimo (lyg jis būtų?!) propagandą, toleruos militaristinę “Rusai puolą!” isteriją, NATO karinių pasirengimų agresijai prieš Rusiją psichozę, atvirą rusofobiją bei etninę nesantaiką.
Pacifistus, kitaminčius, draugiškai nusiteikusius Rusijai asmenis, tradicinių šeimos ir tradicinių etninių vertybių puoselėtojus dabartinė konservatorių vyriausybė leidžia vadinti vatnikais, kremlinais, putinoidais, koloradais, homofobais. Jie apriori yra įtariamieji ir jų bet kokie, net nepriekaištinga literatūrine kalba išsakyti pasisakymai, išsakyti ginantis nuo konservatorių ir liberalų tulžingų užpuolimų, psichologinio “patriotų” teroro – yra draudžiami ir yra prilyginami neapykantos nusikaltimams. Didžiojo konservatorių Brolio policija tokius nusikaltimus seks virtualioje erdvėje, persekios Minties nusikaltėlius, griežtai juos baus. Tiesa yra tai, ką sako konservatorių/ liberalų partija.

Sveikas Hakslio “nuostabus naujas pasauli”, kuris kiekvieną kartą konservatorių rankose stebuklingai grįžta į Orvelo “1984”.