Author

Jonas Kovalskis

Browsing

Lietuvos liberalų …hmhm… sąjūdis paragino savo lyderį R,Šimašių tapti LT liberalų vadu, siekti naujų aukštumų, pralenkti Eligijų Masiulį ir net Ostapą Benderį. “Vagystės liberalo žodyne vadinamos reformomis. Kai visuomenės pinigai vikriose liberalo rankose dingsta lyg triušis skrybelėje. Ir atsiranda… Tai jau ne visuomenės reikalas…

Kas yra lietuviško išpilstymo liberalas arba liberalizmas Lietuvoje?
Tai, kas dabar vyksta Lietuvoje, galima būtų apibūdinti vienu žodžiu – liberalizmas. Tuo sunku patikėti, iš visų jėgų bandai save įtikinti, kad to negali būti todėl, kad tai neįmanoma. Tačiau kiekvieną kartą, kai susitinki gyvenime su trykštančiu optimizmu, fontanuojančiu reformomis, žeriančiu Ostapo Benderio vertus pažadus, iki koktumo besišypsančiu veikėju liberalu – politiku, valstybės tarnautoju, teisėju, pareigūnu, žurnalistu, ekspertu – kurie visada pasiruošę tau „padėti“, suteikia tau viltį, o po to tave apiplėšia visais įmanomais būdais, yra sunku susitaikyti su mintimi, jog vienintelė sėkmės formulė Marijos žemėje beliko liberalizmas?…

Jonas Kovalskis nuotrauka.

Bet kuris Lietuvos pilietis, neabejoju, savo santykiuose su valstybe yra patyręs tokį jausmą ir galėtų papasakoti savo liberalią istoriją. Pavyzdžiui, važiuoji automobiliu, priekyje važiuojantis juda keistai lėtai. Parodai , kad lenki, tačiau lenkiamas automobilis staiga padidina greitį. Įpusėjęs manevrą, tu jau esi priverstas spausti akseleratorių iki dugno, kadangi iš priekio artėja kliūtis. Visas išprakaitavęs aplenki, o po savaitės gauni iš policijos nutarimą, jog viršijai greitį, kadangi tuo automobiliu, kuris sukėlė avarinę situaciją važiavo … slaptas patrulis su greičio matavimo įranga!! Ir tokių liberalizmo pavyzdžių apstu visose liberalios Lietuvos gyvenimo sferose. Tiesiog plaukai piestu stojasi, kai išgirsti pasakojimus apie didžiausią atstumą tarp piliečio teisėtų lūkesčių ir gauto liberalaus rezultato – tai didžiausio nusivylimo istorijos iš santykių su visų keturių Lietuvos valdžios šakų ir elito, kuriuose įsitvirtino liberalai, atstovais. Jų mėgstama mantra yra „Pats esi kaltas“. Tačiau jeigu jam pavyko tave apgauti, tai dar nereiškia, kad tu esi kvailas – tai reiškia tik, kad tu pasitikėjai liberalu daugiau, nei jis buvo to vertas.

Kas yra liberalizmas Lietuvoje? Šį keistą žodį yra labai sunku adekvačiai suvokti ir išversti į bet kokią kalbą. Ne tik į lietuvių. Todėl perteikti šio žodžio giluminę prasmę įmanoma tik ilgos eilės sinonimų pagalba., Pavyzdžiui, liberalizmas tai „neįtikėtinas įžūlumas“, „peržengianti bet kokias padorumo ribas niekšybė“, „ypatingai ciniškas melas“, „įžūlumo ir cinizmo viršūnė, kuri tiesiog nokautuoja oponentą“, „neeilinis chamiškumas“, „neįmanomas melas“, „neregėtas įžūlumas“ ir t. t. Kas yra liberalizmas praktikoje geriausiai iliustruoja tokie pavyzdžiai iš biblinio folkloro :
– jaunuolis, kuris nužudė savo tėvus, prašo teisėją jo pasigailėti tuo pagrindu, kad jis dabar yra našlaitis;
– žudikas su kruvinu durklu stovi šalia savo aukos lavono. Jūs , išgirdęs pagalbos šauksmą, pribėgate ir klausiate : „Kas atsitiko?!“. Žudikas jums paduoda savo durklą ir sako : „Jūs nužudėte žmogų.“, ir vėliau jis visuose teismuose duos visas šventas priesaikas, kad būtent jūs, atsitiktinis praeivis ir esate tas žiaurus žudikas.

Jonas Kovalskis nuotrauka.
Tai – liberalizmas, kuomet žmonės gali prisiekti visais Šventaisiais, jog sakys tiesa, tik tiesą ir nieko daugiau tik tiesą, ir čia pat gali pasakyti siaubingą melą, nuo kurio nukentės visiškai nekalti žmonės.  II Pasaulinio karo metais varginga serbų šeima išgelbėjo nuo nacių mažą mergaitę Madeleine Albright. Miela mažylė išaugo į putlią ponią, tapo JAV Valstybės sekretore ir nepamiršo „padėkoti “ savo gelbėtojams serbams – pasiuntė JAV „asus“ subombarduoti visą Jugoslaviją. Garsus amerikiečių advokatas Alanas Dershowitz‘as apie liberalizmą parašė net to paties pavadinimo knygą, kurioje išgyrė liberalizmą kaip labai veiksmingą ir unikalią strategiją, beribis – įžūlus liberalus melas visada apsivainikuoja pergale teisminėse bylose. Dershowitz‘as savo advokato praktikoje seniai naudoja liberalią taktiką, kuri jam be jokių sąžinės priekaištų leido apginti teisme garsų šeimos žudiką O‘Džei Simpsoną arba be jokio sąžinės graužimo leido jam reikalauti taikyti terorą „palestiniečių teroristų“ šeimų nariams – visiems be išimties.

Jonas Kovalskis nuotrauka.
Liberalizmą galima pažinti pagal šiuos požymius:
– pribloškiantys liberalų veiksmų įžūlumas ir cinizmas;
– melas, šmeižtas, apgaulė, apkalbos, priesaikos sulaužymas, išdavystė, išpuoliai, sabotažas;
– svetimų nuopelnų pasisavinimas, savo nusikaltimų priskyrimas aukoms ir priešams;
– dvigubi elgesio standartai;
– visų moralės normų, gailesčio, užuojautos , orumo paniekinimas;
– pačių šlykščiausių priemonių prieš oponentą panaudojimas, kurios yra jokiu būdu nepriimtinos oponentui, ir dėl to oponentas nesitiki jų ir iš savo priešininko.  Asmuo, naudojantis liberalius metodus, visada veikia iki galutinės pergalės, veikia, kol yra bent mažiausia galimybė veikti – liberalas net pagautas už rankos vagiant nepripažįsta pralaimėjimo, jis gali pripažinti taktinį atsitraukimą, kad vėliau galėtų suduoti naują niekšišką smūgį. Pagal liberalizmo principus yra sukurta Izraelio specialiųjų pajėgų kovos be ginklo sistema Krav-Maga, kurios esminis bruožas ir yra „negarbingi“, klastingi kovos būdai ir veiksmai – smūgiai į tarpkojį, dūriai pirštais į akis, įkandimai ir panašiai. Apie liberalizmo metodų panaudojimo praktiką Lietuvoje reikia kalbėti garsiai dabar, kol jie dar bando vaidinti teisingus, dorus, sąžiningus – vėliau jie net nebandys apsimesti ir niekšybę paskelbs įstatymu. Tada bus vėlu. Tam kažkiek galėtų padėti liberalių veikėjų, pasižymėjusių savo stulbinančiai nepadoria veikla įvairiose srityse, parodomasis sąrašas, kad bent jau žmonės žinotų, ko galima iš jų laukti ir būtų pasirengę.  Lietuvos informacinio karo nusikaltėlius, sisteminės žiniasklaidos propagandistus ir Facebook tinkle siautėjančius grupių “Jorkšyro elfai”, “Rusiškų prekių boikotas” , “Vakcina nuo vatnikų”, ir pan. veikėjus į tokį gėdos stulpo sąrašą galima įrašyti visu sąrašu in corpore – jie visi veikia čia aprašytu liberaliu būdu.

Jonas Kovalskis nuotrauka.

Liberalas nemoka dirbti – jo tikslas yra uždirbti, todėl darbo galima ir nepadaryti – svarbu gauti pinigus.
Jų jautrias ir poetiškas sielas labai žeidžia, jeigu padorūs Lietuvos žmonės smerkia taip paplitusį liberalų tarpe nepadorumą, iškrypimus, parazitinį gyvenimo būdą. Liberalų trečiarūšių “patriotų” požiūris rodo viso jų liberalumo, demokratijos, žmogaus teisių ir laisvių suvokimo skurdą ir melą. Kiek liberalas nebūtų išsilavinęs, tačiau kiaulės, tūnančios juose, jiems niekaip nepavyksta paslėpti – ji išlenda iš liberalo jau trečiame liberalo sakinyje. Pasirodo, lietuviški liberalai yra tie, kurie už laisvę, bet pasiruošę nužudyti kiekvieną, kuris turi kitokią nuomonę, nei liberalų. Liberalai visada už įstatymo viršenybę, tačiau tik liberalų nusikaltimams, vagystėms, aferoms legalizuoti ir apsaugoti nusikalstamu būdu įgytą turtą. Jeigu liberalas retais atvejais pelnytai  ir pagrįstai yra nuteisiamas už vagystes, tai jie vadina represijomis, neteisybe. Liberalai už lygybę, tačiau tik išrinktiesiems saviems liberalams, o smurtas prieš visus kitus galimas ir būtinas, jeigu jis padeda liberalui sukti nešvarų jo bizniuką. Liberalams korupcija yra vienintelis būdas pasiekti liberalų dominavimą sociume. Jie tie, kurie sugeba elgtis kaip gyvuliai, tačiau visada galvoja, kad yra aukštesnės civilizacijos ateiviai Žemėje. Liberalas gimė tam, kad viešą interesą padaryti liberalo privačiu interesu ir širdžiai mielu skaičiuku savo asmeninėje banko sąskaitoje. Liberalas bent dieną nepadaręs aferos, niekšybės, finansinio nusikaltimo ar šiaip kiaulystės, jau kitą dieną yra atleidžiamas iš liberalų partijos su įrašu – “Tapo komunistu”. Jeigu liberalas bent kartą pasielgia sąžiningai, kažkur visatoje atsiranda nauja žvaigždė. Jeigu liberalas sako, kad elgiasi sąžiningai ir garbingai, reiškia, kad jūsų turtą liberalas jau pavogė, todėl ragina tokiu būdu susitaikyti su neteisybe. Liberalas ne kalėjime, tai ne jo nuopelnas, o tik prokuratūros ir teismo, kuriuose dirba tokie patys liberalai, korupcija ir darbo trūkumas. Liberalų suplanuotos, liberalų pagimdytos totalinės korupcijos tikslas yra pasisavinti visuomenės turtą ir likti nenubaustam, o tam reikia, kad prokuratūroje ir teisme dirbtų idėjiniai broliai liberalai, kurie niekšybę visada užjaučia, supranta, toleruoja, o tiesos ir teisingumo nekenčia.
Liberalo kasrytinė malda skamba taip:
Parduosiu mamą ir Tėvynę,
Parduosiu velniui dūšią liberinę,
Kad tik manojoj piniginėj,
Skambėtų Judo sidabriniai.
Jeigu liberalas laimingas, kažkur verkia tūkstančiai jo nuskriaustų varguolių. Kai Odesoje yra deginami žmonės arba Donecke žudomi vaikai, liberalai sako, kad to reikia liberaliai demokratijai. Liberalui nusikaltimas yra tik veikla, kuri duoda pelną, todėl jie siekia legalizuoti visus nusikaltimus ir iškrypimus – prostituciją, narkotikus, ginklų prekybą ir pan.,- liberalui pinigai nekvepia, svarbu, kad jų būtų daug. Kokiu būdu jie įgyti, tai jau klausimas “ne šios dimensijos”.

Liberalai neturi Tėvynės – jiems Tėvynė ten, kur daugiau moka, Tėvynė jiems ne ten, kur gimė, augo, kur gyvena jų tėvai, artimieji, draugai, ne ten, kur sielai gera, o ten, kur liberalo užpakaliui šilta.

Beribės galimybės atsiveria liberalui, kai jie užgrobia valstybę – bet koks nacionalinis projektas jiems žada neregėtas galimybes pavogti ir likti nenubaustam. E.Šimašius didelis “reformų” meistras, gabus Ostapo Benderio mokinys… o ir nacionalinis stadionas, Vilniaus metropolitenas ir panašūs projektai, kur galima pavogti ypatingai daug, lyg tyčia iš dangaus krenta liberalams… Ir liberalo širdis-kalkuliatorius blaškosi lyg padūkusi, nujausdama taip mielą jai dolerių, eurų kupiūrų šnarėjimą, ir kviečia į kovą dėl seimo nario, prezidento, mero posto – viskas gi korumpuota, viskas apmokėta, viskas kontroliuojama… Ir mokės už visą šitą liberalią puotą maro metu tas trečias, tas vargšas, tas liberalų apvogtas – Lietuvos tauta, ji jau 30 metų krauju moka už liberalų nusikaltimus, ir vėl mokės. Tik išrinkite liberalą prie lovio, o jis jau žino mažiausiai 1000 santykinai sąžiningų būdų, kaip atimti pinigus iš lietuvių tautos

Tad į mūšį dėl vietos prie lovio!.. liberalai…

Dow Jones pramoninis indeksas Niujorko biržose šiandien krito 831,83 punktais, arba 3,15%. Nasdaq Composite indeksas smuko 315,97 punktais, arba 4,08%. Vertinant pagal dinamiką nuo metų pradžios šis Nasdaq kritimas pats didžiausias nuo 2008 metų krizės. Azijos biržų akcijų kursas krito dar labiau. Kinijos ir Honkongo biržos smuko apie 23-25%.

Pasaulio kapitalistinės sistemos sisteminė  krizė įgauna pikiruojančio bombonešio pagreitį. Rusijos ir Kinijos rinkos jau prisitaikė prie Vakarų tarptautinių banditų sankcijų, todėl ši krizė joms įveikiamos. Vakarų tarptautinių nusikaltėlių kapitalus gali išgelbėti tik naujų kolonijų apiplėšimas. Ar ryšis JAV-NATO karo nusikaltėliai savo nusikalstamus kapitalus gelbėti sukeldami dar vieną Pasaulinį karą,kaip tai jie padarė 1914 ir 1941 metais? Lietuvoje vyksta neregėto mąsto smegenų plovimo kampanija, JAV 5 kolona vykdo precedento dar neturėjusį informacinį karą prieš tautą,  vyksta klaiki raganų medžioklė, konservatoriai, liberalai,nacistai, nacionalistai tiesiog siautėja. Ar jau atėjo laikas dešiniųjų chuntos pučui?…

Все основные биржевые индексы США рушатся

1952 m. spalio 7 d. gimė Vladimiras Putinas. Žmogus, kuris pakeitė pasaulį, privertė JAV-ES-UK-NATO karo nusikaltėlius, žudikus, agresorius, Vakarų kolonizatorius suvaldyti savo grobuonišką apetitą, parodė Vakarų “demokratizatorių”, sužvėrėjusių liberalų, išsigimusių kapitalistų tikrąjį žvėrišką snukį, o Vakarų kolonizatorių pavergtoms tautoms suteikė viltį išsivaduoti iš išsigimusių fašistų liberalų priespaudos. V.Putino ir Rusijos dėka vis mažiau žmonių Žemėje tiki Vakarų globalistų prasimanymais, JAV ir Didžiosios Britanijos globalinėmis klastotėmis, totaliniu melu. Vėl Rusija stojo viena į kovą prieš Vakarų liberalų fašizmą. Kaip ir 1941-06-22. Ir , tikime, vėl nugalės ir iškels Pergalės vėliavą virš Reichstago Vašingtone, Londone, Briuselyje. Bet kokiu atveju, Rusijos branduolinė triada ir V.Putino išmintis vis dar laiko pasaulį virš bedugnės, į kurią žmoniją jau trečia kartą istorijoje stumia Vakarų kryžiuočiai, konkistadorai, kolonizatoriai, imperialistai, “demokratai”.
Įtakingiausias pasaulio politikas, žymiausias 21 amžiaus JAV/NATO karo nusikaltėlių gaujos tramdytojas, visų pasaulio sukčių, niekšų naktinis baisiausias košmaras, KGB pulkininkas, 17 100 000 kv. km ploto, didžiausios pasaulyje, valstybės Rusijos prezidentas, 8 dano dziudo meistras, 9 dano taekwondo meistras ir šiaip labai malonus žmogus Vladimiras Putinas šiandien švenčia savo gimtadienį.
Jūs galvojate, V. Putinas yra žmogus, kuris sėdi Kremliuje? Ne. V. Putinas – tai pasaulio visų geros valios ir padorių žmonių viltis, žmonių tikėjimas atgimimu, tikėjimas, kad pasaulyje dar yra įmanomas Teisingumas, tikėjimas pergale, tikėjimas, pagaliau, kad Žmogus – tai skamba išdidžiai.
V. Putinas – tai kiekvienas iš mūsų. Kiekvienas jame lyg veidrodyje mato save – genijus mato genijų, savo šalies patriotas V. Putine mato patriotą, o išdavikas išdaviką, fašistas fašistą, teroristas teroristą, liberalus vagis kyšininkas korupcionierių, o garbingas žmogus mato Garbę.
Su gimtadieniu, Prezidente, Nobelio taikos premijos laureate (ateityje), taikos ir saugumo Žemėje garante. Ir sėkmės Jums kovoje su JAV/NATO karo nusikaltėlių gauja už taiką pasaulyje!

Teisininkas Jonas Kovalskis nuotrauka.

 

Gimiau 1980 metais ir galiu lengvai palyginti kaip Labanoro giria atrodė tada, prieš 20-30 metų. Labai mėgau keliauti po ją, kaip ir dabar. Tai buvo fiziškai dviračiu neaprėpiamas senų miškų pasaulis, kuriame buvo tiek gamtos, kad šiurpuliukai kūnu nueidavo. Žinojau, kad kažkur kerta, nes juk ir mano tėvukas eiguliu dirbo, bet tų kirtimų niekur nesutikdavau. Nedideli plyno kirtimo ploteliai pasimesdavo toje girioje, kaip adata šieno kupetoj. O daugiausiai kirsdavo neplynai ir visi kaimo žmonės turėjo darbo, nes darbas buvo daugiausiai rankinis, miške dirbdavo su arkliais, kurių vien tik mano (Januliškio) girininkijoje buvo keturi. Atvažiuoja tokie vežimu, pasikrauna medieną, o išvežus nė žymės nelikdavo, kad čia kažkas važinėjo.

Žmonės prisimena tų laikų Miškų ūkio ministrą Algirdą Matulionį, kuris taip mylėjo Labanoro girią, kad Lakajos girininkijoje turėjo savo kambariuką ir savaitgaliais, pasiėmęs kirvuką, eigulio lydymas, pats parodydavo kurią pušį leidžia kirsti, o kurios ne. Ir neduokdie, rasdavo kirtime nubrozdintus stovėti paliktų medžių kamienus, aplaužytas jų šakas. Gero atlyginimo tokiu atveju jau nelauk.

Negyvenau saugomoje teritorijoje tada, bet mišką saugojo elementari pagarba medžiui. Ir dar tokius minėto ministro žodžius prisimena vietiniai: „Baisu ir pagalvoti, kas bus su mišku, kai jame pradės dirbti traktoriai“. Traktoriai, žinoma, atsirado, bet iš pradžių nedideli, vadinami „belarusai“. Mano tėvas su vienu tokiu traukdavo girininko atrinktus medžius iš miško. Bet tik žiemą, kad kuo mažiau miško paklotę pažeistų, kad jokių provėžų nepaliktų. Dar vėliau, apie 1999 metus, kuomet miškų urėdijų statusas pasikeitė iš biudžetinių įstaigų į pelno siekiančias valstybės įmones, atsirado godulys. Miškų valdžia prisiminė, kad yra daug „perbrendusio“ miško ir puolė jį kirsti pirmiausia. Gulė Napaleono karo žygius menančios milžiniškos pušys, kurių kadaise čia buvo ištįsi miško kvartalai. Godulys buvo tiek aptemdęs protą, kad kai steigė Kiauneliškio rezervatą paskutinei girios sengirei išsaugoti, Švenčionėlių urėdija masiniais plynais kirtimais iškirto didelę jo dalį, kol nespėjo įsigalioti rezervato paskelbimas „Valstybės žiniose“. Be to, ne kas kitas, o būtent ši urėdija, naudodamasi savo ryšiais valdžioje, net du kartus „vetavo“ Labanoro girios prijungimą prie Aukštaitijos nacionalinio parko.

Pirmą kartą tai darė dėl to, kad nacionaliniai parkai patys valdė savo miškus ir urėdija nenorėjo prarasti tokio didelio kąsnio. Vėliau nacionalinių parkų miškai vistiek perėjo urėdijų žinion, tad antras blokavimas įvyko dėl griežtesnės miškų apsaugos nac.parkuose. Urėdija negalėjo įsivaizduoti, kad negalės miškų kirsti plynai. Maždaug tuo laiku, apie 2000 metus, ir prasidėjo mano konfliktai su miškininkais, nors pats tuo metu buvau LŽŪU Miškų fakulteto studentas. Plynių girioje tik daugėjo, mažus traktorius pakeitė galinga skandinaviška technika, kuri pritaikyta tik plyniems kirtimams. Jei anksčiau mažas traktoriukas lengvai pravažiuodavo tarp medžių, tai dabartinei technikai reikia miške iškirsti judėjimo kelius (valksnas).

Yra paskaičiuota, kad nuo tada Lietuvoje yra iškirsta 100 000 ha miško vien tik didžiajai technikai skirtiems keliams, t.y. toms valksnoms, padaryti. Galop technika visiškai pakeitė žmones ir dabar miške dirba tik medkirtė su jos operatoriumi ir „valmetai“ su priekabomis, skirtomis išvežti rąstus ir pakrauti juos į sunkvežimius.

Sunku jau ir suskaičiuoti, kiek buvo prirašyta mano straipsnių prieš tuos plynus kirtimus per pastaruosius 18 metų, kiek visokių TV laidų būta. Labiausiai man tada padėjo laida „Paskutinė instancija“ ir jos vedėja Rūta Grinevičiūtė (dabar Janutienė). Po mūsų sukelto skandalo Generalinė miškų urėdija šiek tiek atsitraukė ir sumažino plynų kirtimų plotą 10 proc. Bet po kelių metų vėl padidino. Nors saugoti Labanoro girią sekėsi sunkiai, bet mano gyvenimas ėjo į priekį, baigiau ne tik Miškų fakultetą (kur mokiausi geriausiai iš viso kurso), bet ir biologiją, įstojau į geologijos doktorantūrą, bet disertacijos taip ir neparašiau, nes tuo metu svarbiau atrodė gelbėti pasaulį. Panašiai jaučiuosi ir dabar. Iš tikrųjų, man dabar niekas nebesvarbu: darbas, partijos, asmeninis gyvenimas ar net kokie nors pavojai. Svarbiausia bent dalį sengirių išsaugoti. Tada manysiu, kad gyvenimas nebuvo beprasmis. Rašydamas šį tekstą dar prisiminiau, kaip vieną vėlų 2013 metų vakarą Seimo narės Rimos Baškienės kabinete (tuo metu buvau jos padėjėjas) man gimė ko gero geriausias straipsnis apie miškus ir gamtą, kokį esu parašęs per savo gyvenimą – „Savižudė Lietuva“  Tą vakarą turėjau daug darbo su įstatymų projektais, bet mintys sukosi tik apie miškus. Išsiliejo labai greitai, per pusvalandį. Dabar skaitau ir netikiu: praėjo jau 5 metai, o atrodo, kad viskas 100 proc. tinka ir šiai dienai. Ir matyt, dar labai ilgai jis bus aktualus. Kitaip kovoti nemoku, tik plunksna, bet matydamas, kad rašyk nerašęs, o niekas nesikeičia, pernai pasitraukiau iš aktyvios gamtosaugos apskritai.

Kas atsitiko su visuomene šiemet, aš ir dabar nežinau. Galvojau, kad tokių žmonių, kaip jūs, mano mielieji, jau nebūna, jie išnyko. Kai praėjusiais metais Lenkijoje kirto Bielovežo girią – kiekvienas lenkas sukilo, nes kiekvienas lenkas Bielovežo girią laikė ir savo giria. Tuo metu aš svajojau: „O kad Lietuvoje kada nors būtų taip pat… O kad kiekvienas lietuvis Labanoro girią laikytų ir savo giria, kad sukiltų prieš jos niokojimą“. Išsipildė… Šio mėnesio pradžioje, kai pasidalinau per visą feisbuką nuvilnijusiais vaizdais su miškovežių „kamščiais“, pradėjo plynai kirsti mišką prie pat mano namų. Mano kaimynai tada sakė: „Išvažiuojam iš namų, kad viso to negirdėt ir nematyt“. Man irgi buvo neapsakomai liūdna, juk tai buvo pirmasis mano išgelbėtas miškas. Prieš 18 metų, kai jį norėjo kirsti, parašiau pirmą miškus ginantį straipsnį į vietinį laikraštį ir urėdija kirtimus sustabdė. Mišką išgelbėjo šalimais buvęs plėšraus paukščio suopio lizdas. Šiandien suopių lizdai jau nebesaugomi ir miško kirtimo mašina be jokio perspėjimo įsiveržė į tą plotą ir per dvi paras sunaikino. Jaučiausi netekęs kažko labai brangaus ir savo, nes rodės, kad tame miške kiekvienas medis tave pažinojo… Kai prieš trejus metus nuo vėžio mirė mano mama, guodžiau save: „Jei priimsi gamtą kaip savo motiną, tai niekada nesijausi našlaičiu, net jei ir tikroji tavo motina mirusi“. Dabar miršta ir motina gamta, lygiai taip pat IV stadijos vėžio apimta. Ateinu prie seniausio girios medžio, prisiglaudžiu ir galvoju: „Matai, kaip man sunku, padėk tave išsaugoti“. Taip pagalvojau ir nuėjau, žinodamas, kad Labanoro girią gali išgelbėti tiktai stebuklas. Nežinau, ar tos mano mintys nors trupučiu padėjo, bet jūs, mielieji, visi, kurie man taip gausiai rašote palaikymo laiškus, iš tikrųjų esate tas stebuklas.

Ir pabaigai. Slapta tikiu, kad po šimto metų, kai bus iškilusi eilinė grėsmė Lietuvos miškams, ateities miško gynėjai paskaitys, ką mes rašėme 2018 metais ir galės savo valdžiai sakyti, kad mes, XXI amžiaus pradžios žmonės, miškus jiems išsaugojome tikrai ne tam, kad būtų iškirsti.

Skaitykite daugiau: http://www.gyvasmiskas.lt/andrejus-gaidamavicius-kas-atsitiko-su-visuomene-siemet-as-ir-dabar-nezinau-galvojau-tokie-zmones-jau-isnyko/

P.S. Jon as Kovalskis komentaras: ” Įkėliau šį Andrejaus Gaidamavičiaus širdies skausmu pulsuojantį straipsnį apie Lietuvos miškų masinius plynus kirtimus ne todėl, kad pasireklamuoti populiarios šiuo metu temos fone. O todėl, kad taip pat bandau jau 30 metų suprasti, kas atsitiko su žmonėmis ir kokie žmonės šiandien priima sprendimus naikinti Lietuvą, Lietuvos gamtą, lietuvių tautą. Aš taip pat prisimenu tarybinių laikų miško kirtimų praktiką. Būtent tarybiniais metais per karą nuniokoti (ir išvežti kaip šiais laikais į “šviesiąją” Europą) Lietuvos miškai buvo atsodinti ir pagal plotus pasiekė ikikarinį lygį. Dar moksleiviu būnant su amžinąatilsį tėveliu ir gimtojo kaimo statybininkų brigada teko vykti kirsti medienos tarybinio ūkio statybų reikmėms. Viskas vyko, kaip rašo A. Gaidamavičius. Kirsti buvo galima tik  tuos medžius, kuriuos pažymėdavo (kleimuodavo, kaip mes vadinome) eigulys, jokių plynų kirtimų, jokios saviveiklos ir savivalės. Ištempti iš miško nukirstą medieną iki miškovežių kelio reikėjo arkliais arba traktoriumi, nedarant žalos nei miško paklotei, nei kitiems medžiams. Kirtimai buvo vykdomi žiemą. Už miško kirtimo taisyklių nesilaikymą darbų organizatorių ir darbų vykdytojų laukė nemalonumų visas vagonas, todėl kirtimai buvo vykdomi labai griežtai pagal nustatytas taisykles. Ir žmonės buvo atsakingi, jautė betarpišką ryšį su gamta, o liberaliems išsigimėliams, dėl pelno pasiruošusiems savo motiną parduoti, tais laikais nebuvo jokios tolerancijos – tokie šiais laikais  nusipenėję “viarslinykai” totaliai buvo viešai niekinami ir smerkiami. Todėl tarybiniais laikais jie savo besaikį godumą labai vengdavo vadinti  “talentu, darbštumu, protu, verslumu”. Visuomenės požiūris ir valdžios atsakinga politika tokių “viarslinykų” godumą labai efektyviai tramdė etinio, administracinio ir baudžiamojo poveikio priemonėmis. Kas atsitiko su visuomene? Tai atsitiko ne šiandien, tai atsitiko 1990 metais, kai landsbergistai pardavė Lietuvą Vakarų kolonizatoriams, JAV-NATO okupantams.  Kapitalizmas yra nusikalstama politinė sistema, kurios kertinis akmuo yra godumas, besaikis pelno troškimas. Kai politinės sistemos pagrindas yra pelnas, visos kitos vertybės tokioje politinėje sistemoje netenka savo prasmės ir vertės, yra devalvuojamos, tampa dešimtos eilės mažareikšmiu dalyku, lengvai pašalinama kliūtimi pinigų valdomame pasaulyje. Kapitalizmo nusikalstama politinė sistema – tai monopolijų, korporacijų savivalė, tai totalinė korupcija, tradicinių etinių pamatinių vertybių naikinimas. Kapitalizmas skatina pačius žemiausius žmogiškuosius instinktus, tik kapitalizme ima klęstėti labiausiai išsigimę, labiausiai puolę menkystos ir niekšai. Tikėjimas liberaliomis, laisvosios rinkos ekonomikos,  kapitalistinės visuomenės vertybėmis – tai niekuo nepagrįstas naivus tikėjimas, kad žmogus, skatinamas veikti savo paties žemiausių vartotojiškų instinktų, veikiantis išimtinai nusikalstamais, neteisėtais būdais vardan savo ir tik savo savanaudiškų interesų, gali būti kažkuo naudingas visuomenei. Kapitalizmas – tai parazitavimas visuomenės sąskaita, nebaudžiamas visuomenės turto ekspropijavimas ir visuomeniniu darbu sukurtos pridėtinės vertės nusavinimas.  Todėl tik totalinės politinės sistemos , kokia dabar yra landsbergistų sukurta Lietuvoje,  korupcijos dėka yra priimami įstatymai, kurie leidžia parazituoti mažam būreliui taip vadinamo elito. Būtent šis elitas ir priima įstatymus, atveriančius kelią tokiems grobuonims kaip Ikea, SEBbankas, Teo, Maksima, Wiljams ir pan. nebaudžiamai niokoti Lietuvą, jos miškus tame tarpe. Ir šituos kapitalizmo vampyrus į Lietuvą atvilko Sąjūdis, landsbergistai. Kol valdžia bus Vakarų kapitalo liokajų rankose, visų naųjųjų JAV kolonijų Vidurio ir Rytų Europoje laukia Afrikos likimas. Ir miškai bus kertami toliau, plynai kertami, kaip ir visur, kur koją įkelia Vakarų kolonizatoriai.  Be politinės sistemos radikalių pokyčių miškų išsaugoti nepavyks. Plyni Lietuvos miškų kirtimai manipuliacijų visuomenės sąmone tikslais gali būti pristabdyti kuriam laikui, kad sukurti iliuziją “demokratija laimi”, tačiau procesas vyks toliau, kol, kaip sakė vienas senas indėnas, “nebus sugauta paskutinė žuvis, sumedžiotas paskutinis žvėris, nukirstas paskutinis medis, žemė paversta dykyne, kad suprastume, jog pinigų negalime valgyti”. Kapitalizme, kur valdo pelnas, godumas ir korporacijos, monopolijos, miškai bus iškirsti iki paskutinio medžio. Laikas kelti politinės sistemos radikalaus reorganizavimo, valdžios grąžinimo tautai, valdžios šaltiniui, realaus grąžinimo klausimą. Tik tokiu atveju politinė sistema veiks tautą mobilizuojančiu, vienijančiu režimu, tik tokiu atveju tautos išgyvenimas taps pagrindiniu valdžios rūpesčiu. O išgyventi tauta gali tik harmonijoje su savimi, aplinka, gamta, kaimynais. 

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „miÅ¡kas“ 


 

Lietuvai šiuo metu kolonizatoriai ir okupantai  iš JAV skyrė pagrindinių informacinio karo nusikaltėlių vaidmenį JAV-NATO karo nusikaltėlių agresijoje prieš Rusiją. Labiausiai išsigimę Lietuvos konservatoriai, liberalai, nacistai, nacionalistai, fašistai, kaip ir 1941 metais, informacinio karo nusikaltimus ėmėsi daryti iš peties, kaip ir jų protėviai Lietūkio garažuose 1941-06-23. Jų nusikalstamas “triūsas” vardan dolerio neliko nepastebėtas. Kaip kažkada jie uždirbo lietuvių tautai žydšaudžių “šlovę”, taip ir šiandien “patriotai” jau pelnė Lietuvai labiausiai išprotėjusios, rusofobiškiausios valstybės vardą. JAV specialiųjų tarnybų kuruojami informacinio karo nusikaltėliai susibūrė į įvairias grupes socialiniuose tinkluose, kur platina prasimanymus, feikines naujienas, begėdišką melą, klastotes, vykdo karo su Rusija propagandą, kursto tautinę nesantaiką, varžo žmonių teises, kitaminčių žodžio, nuomonės, spaudos, informacijos laisvę, neteisėtai renka duomenis apie jiems neįtinkančius asmenis, terorizuoja kitaminčių, pacifistų, kairiųjų aktyvistus, jų šeimos narius, vykdo neteisminius susidorojimus su kitaminčiais, per policiją, prokuratūrą, teismus represuoja drasius, tiesą skelbiančius žmones.

Neseniai JAV karo nusikaltėliai įsteigė Lietuvoje dar vieną (senieji informacinio karo nusikaltėlių dariniai jau nebesugeba išlaikyti lietuvių tautos Tamsos, Melo, Blogio, Dezinformacijos zonoje) informacinio karo padalinį “demaskuok.lt”, kuris, kaip ir reikėjo tikėtis užsiima tuo pačiu dezinformacijos sklaida, karo propagandos, tautinės nesantaikos kurstymu, feikinių naujienų platinimu, tuo pačiu smegenų tautai plovimu, tačiau yra dar daugiau finansuojamas, geriau organizuotas, ten surinkti po vienu stogu dauguma informacinio karo nusikaltėlių. Kaip žinia, visose panašiose smegenų plovimo ir liberalaus fašizmo struktūrose – Lietuvos radijas, spauda, televizija, socialiniai tinklai, ekspertai, politologai, teroristai socialiniuose tinkluose la jorkšyrų elfai, vakcina nuo vatnikų, vatnikas.lt, rusiškų prekių boikotas ir pan. – dirba tie patys informacinio karo nusikaltėliai. Tačiau pavadinimų įvairovė ir gausybė turėtų tūlam lietuviui, gyvenančiam konservatorių liberalų dėka už arba ant skurdo ribos ir neturinčiam laiko gilintis į informacinio karo technologijų subtilybes, sudaryti masinio pasipriešinimo Kremliaus propagandai, visuotinės rezistencijos Rusijos agresijai socialinio reiškinio įspūdį. Žinoma, tai melaginga, informacinio karo nusikaltėlių dirbtinai sukurta iliuzija – pora tūkstančių, nors ir gerai organizuotų, gerai apmokamų iš Soroso fondų, informacinio karo nusikaltėlių nėra visa Lietuva, tai yra tik mikroskopinė labai degradavusi mažuma. Triukšmo kelia daug, tačiau jų dienos jau suskaičiuotos.

Šie veikėjai klaidindami visuomenę savo veikloje naudojasi Džordžo Orvelo aprašyta naujakalbe, kurioje žodžių reikšmė yra diametraliai priešinga tų žodžių pradinei reikšmei – “Karas yra taika. Vergija yra laisvė. Nežinojimas yra jėga”.  “Pirma jie pavagia žodžius. Paskui jie pavagia žodžių prasmę. Galiausiai jie pavagia žmonių laisvę”.

Todėl JAV-NATO struktūrose besidarbuojančių informacinio karo nusikaltėlių naudojamus žodžius visada reikia suprasti diametraliai priešingai. Kai jie sako “tiesa” , tai reiškia “melas”, kai jie sako “laisvė” , tai reiškia vergija, kai jie sako “draugas”, reiškia “priešas” ir t.t. pagal Lietuvių kalbos antonimų žodyną. NATO projektas “demaskuok”  (kaip ir projektas “Elfai”, jorkšyro ) vystomas visose JAV kolonijose, kurios randasi Rusijos pasienyje – Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Lenkijoje, Ukrainoje (ten vietiniai nacistai-fašistai apskritai nutrūko nuo grandinių), Gruzijoje ir kitur.  Šio dar vieno globalinio Vakarų informacinio karo nusikaltimo prieš Rusiją tikslas, kaip ir ankstesnių panašių JAV nusikaltimų, yra paruošti masę besmegenių rusofobų, pigios patrankų mėsos pulkus JA V-NATO agresijai prieš Rusiją. Tokią pigią nacionalistinę patrankų mėsą negaila paaukoti Vakarų korporacijų kare už didesnį pelną – Vakarų Ukrainos nacionalistai, fašisto Stepano Banderos pasekėjai, banderlogai, žūsta tūkstančiais kariaudami prieš savo tautiečius, tačiau net mirdami už JAV dolerio viešpatavimą kliedi, kad kovoja už laisvę. Smegenų plovimas – vienas didžiausių JAV-NATO karo nusikaltėlių gaujos pasiekimų, kaip besmegenių “patriotų” rankomis kolonizuoti nepriklausomas valstybes. Kai tokie “patriotai”, tai ir priešų nereikia.

Suprantama, žodis “demaskuok” informacinio karo nusikaltėlių naujakalbėje turi visiškai priešingą reikšmę ir jis reiškia – “meluok, gamink feikines naujienas, platink dezinformaciją, klastotes, plauk žmonėms smegenis, kurstyk tautinę nesantaiką, karo propagandą ir pan.” Tai reikia turėti galvoje, kai skaitysite “naujienas” iš LRT sisteminės žiniasklaiudos, kuri dabar susibūrė “demaskuok.lt” feikinių naujienų gamybos ceche. Šį projektą aktyviai parėmė Lietuvos kolonijos administracija – prezidentė, Seimo pirmininkas,  žinoma, Užsienio (JAV) reikalų tvarkytojas Linas Linkevičius, turintis patirtį dar iš tų laikų, kai dirbo Kaune propagandos skyriaus vedėju. Tai rodo, kad visos Lietuvos valdžios šakos nacionalinių, savarankiškų, suverenių tikslų neturi – visa valdžios mašina dirba JAV-NATO karo nusikaltėlių interesų tarnyboje. Ir su Lietuvos, lietuvių tautos interesais globalistų interesai neturi nieko bendro.

Paskutiniu metu panašūs informacinio karo nusikaltėliai platina dideles melo dozes istorine, tarybinės praeities tematika. Pavyzdžiui, paima nuotraukas iš TSRS, Tarybų Lietuvos praėjusio amžiaus 30-ųjų, 40-ųjų, 50-ųjų metų, karo ir pokario suirutės, sunkmečio laikų ir su jiems įprastu triumfuojančio niekšo aplombu tėškia – žiūrėkite, koks skurdas buvo “sovietų’ sąjungoje!! Kad identifikuoti tokį JAV-NATO karo nusikaltėlių melą , reikia lyginti tas pačias kategorijas identiškomis sąlygomis. Tokios ne sudėtingos loginės operacijos būdu naujakalbės žodis “demaskuok” informacinio karo nusikaltėlių žargone greitai atgauna savo tikrąją reikšmę ir skamba adekvačiai kaip “meluok, dezinformuok”.

Panašioms antitarybinėms fotoklastotėms demaskuoti (tikrąja to žodžio prasme) palyginsime panašius reiškinius iš to paties ir dar vėlesnio laikotarpio Vakarų “klęstinčių’ kapitalo valstybių, kuriose niekada nebuvo tokio niokojančio karo, kaip JAV-Britanijos-Vakarų išaugintos nacistinės Vokietijos invazijos prieš Tarybų Sąjungą 1941 m. birželio 22 d.

Ir taip Didžioji Britanija, Prancūzija 1960 metais. Tik foto dokumentai.

Didžioji Britanija, 1960 metai – čia gyvena žmonės.

20-ojo amžiaus 60-aisiais metais  britų fotografas Nikas Hedžesas (Nick Hedges) trejus metus keliavo  Anglijoje, Škotijoje, ir fotografavo šeimų, gyvenančių baisaus, katastrofiško skurdo sąlygomis buitį. Pirmą kartą šios nuotraukos buvo pristatytos pasauliui parodoje “Padaryk gyvenimą tokiu, kurį verta nugyventi” ir šios nuotraukos padarė sprogusios bombos efektą. Patikėti tuo, kad milijonai britų, vienos iš labiausiai išsivysčiusių ir galingiausių pasaulio kapitalistinių valstybių piliečių, gyveno tokiomis siaubingomis, nežmoniškomis sąlygomis tik prieš maždaug 50 metų,  yra labai sunku. Ir žiūrėti į šiuos kadrus be pasibaisėjimo yra tiesiog neįmanoma!

Dar visai neseniai tokias nuotraukas buvo oficialiai draudžiama rodyti, viešai eksponuoti, žiūrėti. Taip taip, Vakaruose cenzūra yra įprastas ir savaime ten suprantamas dalykas. Tie, kurie susidūrė su Facebook totaline cenzūra, puikiai žino apie tokius draudimus – Vakaruose nuosekliai vykdoma totalinė cenzūra, egzistuoja masė draudimų, totalinis sekimas ir šnipinėjimas, totalinis teroras, neretai įgaunantis fizinio susidorojimo su opozicijos lyderiais, opozicinių judėjimų aktyvistais, jų nužudymų formą. Darbo žmonės tokiomis sąlygomis, žemiau skurdo ribos, gyveno masiškai. Ne visi, žinoma, bet dauguma iš jų. 1960-ųjų metų pabaigoje tokiomis nežmoniškomis sąlygomis gyveno apie 3 milijonai britų, o tokiai kapitalistinio rojaus valstybei kaip Anglija šis skaičius yra begėdiškai didelis. Būtina pažymėti, žemiau pateiktose nuotraukose nėra rodomos kokių nors alkoholikų, asocialių šeimų, emigrantų, deklasuotų elementų buitis. Tai paprastų britų, darbininkų, gyvenančių dideliuose Anglijos miestuose, šeimų niūrios kasdienybės vaizdai. Dauguma jų neturėjo nei dujų, nei šildymo, net langų stiklus ne kiekvienas galėjo sau leisti įsistatyti.

Birmingemas. Bute nėra nei vonios, nei karšto vandens. Vaikai miegojo užsikloję senais paltai ir kovojo dėl vietos ant čiužinio, kad nelikti nakčiai miegoti ant lovos spyruoklių. Beje, centrinė šildymo sistema ir vonios-dušai Jungtinėje Karalystėje namuose ir butuose ėmė atsirasti tik iš 1960 – 70-ųjų metų pabaigoje. Iki to laiko gyvenamieji būstai Anglijoje buvo tiesiog nepritaikyti tokiai “prabangai”. Iki pat 1970-ųjų pradžios žmonės dažnai maudėsi tik kartą per savaitę, o kasdieninė kūno higiena apsiribojo apsitrynimu drėgna kempine. Net jei namuose ir buvo vonia, maudytis joje kasdien buvo gana brangus malonumas. Tik 1960-aisiais buvo pradėtos masinės pigaus municipalinio būsto statybos, kurių kokybė buvo žemesnė net už mums žinomų Chruščiovo namų, tačiau, palyginti su lūšnynų būstais – tai buvo didžiulis darbo klasės ir migrantų, kurių antplūdis maždaug ir prasidėjo 1960 metais, laimėjimas.

1956 metai. Vaikas miega Liverpulio lūšnynuose. 88 tūkstančiai namų Anglijoje tuo metu buvo laikomi netinkamais gyventi, tačiau juose gyveno žmonės.
1957 metai. Liverpulis, gatvės prekyba dėvėta avalyne.

Labai įdomi detalė, parodanti liberalių fašistų veidmainystę – tokios fotografijos, rodančios daugumos darbo žmonių siaubingą skurdą, buvo valdžios draudžiamos eksponuoti tuo pagrindu, kadangi tai neva pažeidžia vargšų Britanijos gyventojų gyvenimo privatumą.  Žmonės, gyvenantys su žiurkėmis, matote, labai nusimintų, jeigu valdžiai parodytų kas nors jų skurdą!

Liverpulis, 1969 metai.
1969 metai, Londonas, East-End’as.
Birmingemas, 1970-ieji.
Mančesteris, 1971 m.
1969 m. Liverpulis. Trys vienos šeimos kartos gyvena nuomuojamo vieno kambario patalpoje pusrūsyje.
Mančesteris, 1960 m.
Šefildas, 1969 m. Penkių vaikų motina gyvena name, kuriame nėra elektros, dujų, karšto vandens, jokių patogumų. Maistą vaikams ji gamina židinyje.
Birmingemas, 1969 m.
Glazgo, 1970 m. Šeima gyvena kambaryje, pro kurio lubas teka lietaus vanduo, kambaryje pilna vandens balų, pulkai žiurkių, vieną kartą. sako šeimininkai, žiurkių suskaičiavo net 16.
Birmingemas, 1969 m.
Glazgo, 1969 m.
Prancūzija, Paryžius.
Glazgo, 1971 m. Daugiabučių namų kiemo vaizdas.
Glazgo, 1970 metai. Vaikas netinkamo gyventi daugiabučio kambaryje.
Bredfordas, 1970 m. Kai stumiamas vežimėlis baisiu anglišku šaligatviu .
Liverpulis , 1969 m. Motina ir dukra savo kambaryje pusrūsyje.
Liverpulis, 1969 m. Virtuvė daugiabučio namo pusrūsyje.
Niukastlas, 1971 m. Šeima gyvena lūšnyne.
Niukastlas, 1972 m. Šeimininkė savo virtuvėje.
Mančesteris, 1970 m. Vaikai skurdžių rajone žaidžia gatvėje.
Prancūzija, Paryžiaus priemiestis, 1963 m.

Po Antrojo Pasaulinio karo Prancūziją reikėjo apstatyti ir apgyvendinti, šaliai labai reikėjo daug darbo rankų. Didžioji dalis darbo klasės karo metu buvo sunaikinta. Todėl vyriausybė nusprendė paskatinti didelio masto portugalų, ispanų, italų ir imigrantų iš Šiaurės Afrikos šalių, kurie buvo pigi darbo jėga statybos ir automobilių pramonėje, imigraciją, . Šis imigrantų antplūdis dar padidino tą vietos gyventojų dalį, kuri karo metu neteko namų ir buvo visiški skurdžiai. Vienintelis sprendimas buvo visus šiuos žmones apgyvendinti lūšnynuose  didelių miestų priemiesčiuose. Lūšnynų rajonai labai išaugo, išsiplėtė ir savaime tapo milžiniškais skurdo rajonais su iš bet kaip sukaltomis lūšnomis, be vandens, kanalizacijos, elektros, siauromis purvinomis gatvelėmis. Tik 20-ojo amžiaus 1970-taisiais metais Prancūzijoje buvo nugriauti paskutiniai lūšnynai. Šiuo metu jie vėl atgimsta dėl nelegalių imigrantų iš šalių, kurias subombardavo JAV-NATO karo nusikaltėliai – Afganistano, Irako, Libijos, Sirijos, Artimųjų ir Vidurio Rytų, Šiaurės Afrikos – antplūdžio.

Žanro klasika. Tai ne tarybinės chruščiovkės virtuvė – tai Džonas Lenonas virtuvėje pas kitą eksbitlą Polą Makartnį.

O mums JAV-NATO karo nusikaltėlių samdiniai, informacinio karo nusikaltėliai iki sąmonės netekimo seka pasakas, kokie Vakarai yra nuostabūs, koks fantastiškas yra kapitalizmas ir kad Vakaruose žmonės visada buvo turtingi, kadangi … kapitalizmas rules.

Jeigu jūs galvojate, kad Vakarų kolonizatoriai, kurie išnaikino Š.Amerikos indėnus, Australijos aborigenus, N. Zelandijos maorius, Polinezijos čiabuvius, nužudė šimtus milijonų kinų, indų, arabų, afrikiečių, pavergė negrus, sugalvojo koncentracijos stovyklas, dujų kameras, baisiausius kankinimus, branduolinį, cheminį, biologinį masinio naikinimo ginklus, kiliminiais bombardavimais  naikino gražiausius civilius Europos miestus, atominėmis bombomis susprogdino japonus,   napalmu degino vietnamiečius, fosforu ir nuskurdintu uranu degino irakiečius – yra šaunuoliai vien todėl, kad pas juos keliai geresni, jūs tikrai esate JAV-NATO karo nusikaltėlių propagandos auka.

Kad Vakarų blogis triumfuotų reikia tik, kad geri žmonės nieko nedarytų, užhipnotizuoti Vakarų melo propagandos.

Tais laikais, kai tarybų valdžia dirbo liaudžiai, valdžia priklausė tautai, o dabartiniai konservatoriai, liberalai, socdemai, fašistai, nacionalistai tyliai sėdėjo po šluota, slapta klausėsi savo šeimininkų “Amerikos balso” ir nesigyrė niekam, kaip jie vogė iš tautos, gamyklų, kolūkių, tarybinių ūkių, bo už tokią “rezistencinę”, “patriotinę” veiklą staigiai keliaudavo į socializacijos centrus ( iki melo naujakalbės įsigalėjimo tokie centrai vadinosi aiškiau – darbo pataisų kolonija, škias, liberalas savo darbu užsidirba sau duoną ir taisosi, auklėjasi ) – tais laikais bet kuris darbo žmogus turėjo valstybės griežtai garantuotą teisę į poilsį. Darbo žmogus privalomai kartą į metus turėjo eiti apmokamų atostogų, ilsėtis, gydytis, lavintis, šiukštu nesirūpinti dėl darbo ir jame nesirodyti 24 darbo dienas per metus. Dirbančiųjų poilsiu, kultūra, išvykomis į teatrus, muziejus, koncertus, turistines keliones, sanatorijas labai rūpinosi , be kita ko, profesinės sąjungos, kurioms priklausė daugybė sanatorijų kurortuose (Palangoje, Nidoje, Birštone, Druskininkuose ir kitur tame tarpe), kol jas 1990 metais pavogė iš tautos įvairūs “patriotai”. Profsąjungų lyderiai labai atkakliai reikalavo, kad dirbantieji nemokamai pasinaudotų profsąjungos kelialapiais į sanatorijas, turistines ir poilsines keliones.  Bet kuris Tarybų Sąjungos darbuotojas – kolūkietis, darbininkas, mokytojas, gydytojas, inžinierius, kultūros darbuotojas, studentas, moksleivis, bet kuris TSRS pilietis turėjo teisę ir, svarbiausia, turėjo visas galimybes išvykti į bet kurią Tarybų Sąjungos vietą, sanatorija, kurortą, nueiti į bet kurį koncertą, teatrą, muziejų.  Kai 1947 metais JAV-NATO karo nusikaltėlių gauja nuleido geležinę uždangą prieš darbo žmonių socialistines šalis, po pasaulį keliauti buvo sunkiau, tačiau socialistinio bloko šalyse galėjo pabuvoti bet kuris tarybinis žmogus. ir visa tai daugiausiai nemokamai arba už labai jau simbolinę kainą, prieinamą bet kuriam dirbančiajam.

Žiaurus buvo kruvinas tarybinis režimas – kankino tarybinius vaikus nemokamose pionierių stovyklose, suaugusius engė nemokamose sanatorijose, kurortuose, turistinėse kelionėse, kultūros, sveikatinimo ir sporto įstaigose… jokios laisvės emigruoti iš skurdo ir nedarbo Lietuvos.

Taip atrodytų dabartiniai socialiniai tinklai, jeigu gūdžiais tarybinės okupacijos laikais būtų buvę tokia šnipinėjimo ir teroro kontora kaip Fuckbook’as . Žvelgiant į iškankintus tarybinių poilsiautojų veidus yra sunku patikėti, kaip jie sugebėjo išgyventi be landsbergio, kubiliaus, juknevičienės, grybauskaitės, linkevičiaus, JAV naudingų idiotų-patriotų, nacistų, fašistų, šaulių, elfų, valatkodelfinio marazmo, NATO tankų ir JAV demokratijos?!…. Kraupu…

Pionierių stovyklos (banalu, tačiau pasikartosiu, nemokamos visų dirbančiųjų vaikams) buvo gražiausiose Tarybų Sąjungos ir tarybų Lietuvos vietose – Giruliuose, Palangoje, Šventojoje, prie gražiausių ežerų, upių. Tose pačiose, kur šiuo metu vartosi riebūs liberalai, konservatoriai, “patriotai” už dvimetrinių tvorų su užrašu “Piktas šuo”.

 

Pajūrio gamyklose veikė jachtklubai, kurie turėjo savo jachtas, kur kiekvienas dirbantysis galėjo mėgautis kelionėmis jūra ir buriavimu.

Kiekvienoje įmonėje, gamykloje, mokymo  ar gydymo įstaigoje, kolūkyje, tarybiniame ūkyje veikė  (privalomai, už tai buvo atsakingas vadovas), sporto ir turizmo klubai, kurie bendravo tarpusavyje. Bet kurio klubo nariai, planuodami vasaros keliones, paprastai susisiekdavo su savo kelionės tikslo vietiniu klubu, kurie padėdavo išspręsti kelionės problemas vietoje. Žinoma, buvo gero tono ženklas, kai už panašią pagalbą kur nors prie Baikalo lietuviai atsakydami pasirūpindavo kolegomis Lietuvoje – žmogus žmogui brolis, bičiulis, draugas. Dainos prie laužo, gitara, nauji pažįstami, kelionių romantika.

Jeigu vietų kokiame nors labai populiariame kurorte pritrūkdavo, buvo galima pasistatyti palapinę ir būti “laukiniu” turistu.

Ypatingai buvo populiarus tarybiniais laikais vandens turizmas. Visoje TSRS buvo išvystyti vandens turizmo maršrutai, ypatingai visus žavėjo Karelijos, Uralo, Sibiro neliestos gamtos grožis ir upės. Lietuvoje veikė visasąjunginis maršrutas Ignalinoje, labai mėgstamas tiek lietuvių , tiek kitų broliškų tautų turistų.

Veikė taip pat ir alpinistų klubai. Juose dalyvaudavo patys didžiausi romantikai ir fiziškai tam reikėjo būti labai gerai pasiruošusiu – kalnai silpnų nemėgsta. Apmokymai

Tačiau kalnai yra verti pasiruošimo vargų

Tokie buvo žiaurūs tarybinės “okupacijos” laikai…

 

KOLUMNISTAS

Aleksandras Galvanauskas
14 0 0

Truputį dešinysis, nes už laisvą rinką. Truputį kairysis, nes už vargšus. Truputį katalikas, nes kartais lankosi bažnyčioje. Truputį už vienalytes santuokas, nes tai žmogaus teisių klausimas. Truputį už tradicinę šeimą, nes tokių Lietuvoje dauguma. Truputį už toleranciją. Bet taip pat truputį už tą barbarą, kuris miltais apipylė Klaipėdos politiką Viačeslavą Titovą

Truputį už viską, kas yra gera. Truputį prieš viską, kas yra bloga. Bet labiausiai – už SEB banką. Kuriame daug metų analizavo ekonomiką. Ir ramiai, pro SEB biuro langą analitiškai stebėjo, kaip dėl tos ekonomikos silpnumo šalį kasmet palikdavo dešimtys tūkstančių emigrantų.

Toks jis, reitingų ir spalvotų žurnalų numylėtinis, kandidatu į prezidentus ką tik pasiskelbęs 54 metų Gitanas Nausėda. Elito kandidatas. Nes elite, bankuose  sukosi visus šiuos 28 nepriklausomybės metus. Beje, Nausėda ir matuoja viską tik šiuo trumpuoju, 28 metų laikotarpiu. Natūralu – jam jame buvo ir yra gerai.

Savo kaip kandidato prisistatymo kalboje iš pradžių pabrėžęs, kaip sąžiningai paprasti Lietuvos žmonės “aria žemę, kepa duoną, augina vaikus”, jis pridūrė: “Ir taip – visus šiuos 28 metus”. Tarsi prieš 29 ar 39 metus jie to nedarė… Arba tarsi darė po automato vamzdžiu.

Sakytum, tai mažai reiškianti Nausėdos kalbos detalė. Bet kiek daug ji pasako. Jis – sistemos kandidatas, ir sistemos nubrėžtų ribų niekada neperžengs. Jis ir toliau, kaip ir kiti sistemos žmonės, nepaisant savo švelnių manierų, skaldys Lietuvą į “sovietinę” ir “laisvą”, taigi ir Lietuvos žmones į “nepriklausomybės priešus” ir “nepriklausomybės draugus”.

Feisbuko paskyroje parašęs, kad vargu ar “miltų terapija” padės pakeisti Titovo požiūrį į miškinius-partizanus, jis pavartojo būtent tą švelnųjį, “miltų terapijos” terminą. Kokia veidmainystė! Juk kitomis progomis G. Nausėda užsideda progresyvią žmogaus teisių gynėjo kaukę.

O štai šiuo atveju, kai jaunas politikas už savo nuomonę akivaizdžiai pažeminamas visos šalies mastu, dramblio kaulo bokšto gyventojas Nausėda įvardina tai kaip “terapiją”. Suprask, Titovas “serga” ir jam reikia taikyti “gydymą”. Kas tai, jei ne intelektualusis fašizmas?

Analitikas, sakote, geras? Ir ką jis išanalizavo? Gal jis laiku įspėjo mus apie 2008 metų pasaulinę bankų krizę? Kur tau, nė kiek. O gal perspėjo mus visus ruoštis neregėtam kainų šuoliui, kai rengtasi įvesti eurą? Ne, nė trupučio. Tai ką jis darė visus šiuos nepriklausomybės metus?

Iš pradžių padirbėjęs Lietuvos banke, jis perėjo į geriau apmokamą SEB banko analitiko-konsultanto vietą. Ir užėmė ją iki pat dabar. Kaip žinia, šis ir kiti skandinavų bankai ilgainiui užkariavo monopolistų vietą Lietuvoje, išstūmę iš rinkos mažesnius lietuviškus bankus.

© FOTOLIA / KARELIN DMITRIY

O išstumę konkurentus, ėmė diktuoti savo sąlygas. Bankų įkainiai gyventojams už elementariausias paslaugas nuolatos didinami. Jauni, gyvenimo patirties neturintys žmonės viliojami tokiais būsto kreditais, kad paskui visą gyvenimą žagsi nuo nepakeliamų banko procentų.

Šie bankai taiko tokią pinigų skolinimo politiką, kad jų stokojančios smulkios ir vidutinės įmonės priverstos arba bankrutuoti, arba, kaip ir minėtos jaunos šeimos, patenka į visišką priklausomybę nuo bankų. Tai viena iš priežasčių, kodėl mūsų smulkus ir vidutinis verslas merdi.

Bet Nausėdai čia problemų nekyla. Jo verslas visai kitas. Jo verslas – transliuoti visuomenei SEB bankui naudingas analizes, vikriai pateikiant jas kaip “ekonomisto” analizes. Ir riboto akiračio žurnalistai toliau kalbina šį bankininkų lobistą kaip neva nepriklausomą ekspertą. Tie žurnalistai, beje, yra ir ribotos laisvės. Nes jų televizijos ar portalai gerai pelnosi iš SEB banko reklamos, kurią šis bankas dosniai talpina tose žiniasklaidos priemonėse. Ir visiems gerai! Tiksliau, visam elitui.

Nausėda prisipažįsta nuoširdžiai džiaugęsis Valdo Adamkaus pergale prieš Kazimierą Prunskienę antrame prezidento rinkimų ture 2004 metais. Nes ji, ta pergalė (įtartinai sugedus VRK kompiuteriams), Nausėdai simbolizavo “Lietuvos vertybinį, geopolitinį pasirinkimą”. Natūralu. Tokia, matyt, buvo ir skandinaviško SEB banko pozicija. Kam jam Prunskienė, kuri, tikėtina, nebūtų leidusi skandinavams monopolizuoti bankininkystės sektoriaus, vykdydama subalansuotą politiką tarp Rytų ir Vakarų? (Beje, po Adamkaus pergalės Nausėda tapo jo visuomeniniu konsultantu.)

Džiugu, kad Nausėda, nors ir pavėluotai, bet bent jau šiandien pripažįsta žiaurią tikrovę: “Gerovės švyturys – į ten turi plaukti pavargęs ir kryptį praradęs Lietuvos laivas”. Problema tik ta, kad prie pasiklydusio laivo šturvalo stovėjo bei kapitonams patarinėjo ir jis, bankų lobistas Nausėda.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Read more: https://sputniknews.lt/columnists/20180920/7061711/banku-statytinis-nauseda-mus-isgelbes-nejuokaukite.html

P.s. Skandinavijos banksterių statytinis Gitanas Nausėda karo nusikaltimų, agresijų rėmėjas. Puikiai pamenu, kai JAV karo nusikaltėliai ruošėsi įvykdyti eilinį savo tarptautinį nusikaltimą, karinę agresiją prieš JTO narę Iraką, visose JAV kolonijose vyko JAV karo nusikaltėlių bendrininkų, JAV 5 kolonų (daugiausiai konservatorių, liberalų) pritarimo JAV karo nusikaltimui prieš Iraką surežisuoti palaikymo spektakliai. LRT (turėtų būti LRT archyve įrašas laidos) toks karo nusikaltėlių bendrininkų susirinkimas subūrė aršiausius JAV pakalikus – Landsbergį, Juknevičienę, Kubilių, Masiulį, Gentvilą ir pan. dolerinius “patriotus”. Dalyvavo, žinom,a,  ir G. Nausėda. Įsiminė jo liokajiškai ryžtingas pasisakymas, kuriuo jis karštai pritarė JAV agresijai prieš Iraką, paragino JAV karo nusikaltėlius nubausti “kruviną tironą” Sadamą Huseiną, iškovoti Irako tautai laisvę, demokratiją, apsaugoti irakiečių žmogaus teises. Tuo metu banskterių rokfelerių statytinis “prognozavo” , kad po “šviesiųjų” JAV demokratijos karių pergalės prieš diktatorių Sadamą Huseiną kenčiančią Irako tautai bus rojus, laisvė, demokratija, taika ir ramybė,  ir , svarbiausia,   naftos kaina nukris nuo 18 USD/bar iki 6 USD/bar. Liberalas tuo ir skiriasi nuo padoraus žmogaus, kad neturi gėdos ir negirdi sąžinės balso. JAV karo nusikaltėlių sėbrus į Lukiškes, o ne į Prezidentus!

Ir dar Gitanas Nausėda už “tyliąją” Lietuvą, kurią kiek Skandinavijos bankai neplėštų, ji kantriai tylėtų ir šlovintų NATO okupantus. Ar tikrai Lietuvai reikia tokių prezidentų, kurie parduoda valstybės ir tautos interesus?

“Tylioji” Lietuva pagal kandidatą į Lietuvos prezidentus, Skandinavijos banksterių marionetę Gitaną Nausėdą.

1939 metų rugsėjo 19 d. Tarybinė armija įžengė į Vilnių, Vilniaus gyventojai džiaugsmingai sutiko tarybinius karius-išvaduotojus.
1939 metų kovo 22 d. Lietuvos prezidento A.Smetonos įgaliotas premjeras Mironas, Užsienio reikalų ministras J.Urbšys, Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje ir kartu Abvero agentas K.Škirpa “patriotiškai” atiduoda Klaipėdos kraštą nacistinei Vokietijai “istoriniam teisingumui atkurti” , kaip teigiama pačioje sutartyje.

http://www.xn--altiniai-4wb.info/files/istorija/IH00/1939_03_22_Sutartis_d%C4%97l_Klaip%C4%97dos_atidavimo_Vokietijai.IH2407.pdf 

Anksčiau A.Smetona nuolankiai atidavė Vilnių ir Vilniaus kraštą Lenkijai, Europos hienai, kaip ją pavadino Anglijos premjeras V. Čerčilis. Lenkija viena iš pirmųjų 1934 metais pasirašė su nacistine Vokietija Hitlerio-Pilsudskio Nepuolimo paktą ir iki pat 1939-09-01, kai nacistinė Vokietija užpuolė savo “partnerę”, bendradarbiavo su nacistais, laikė juos savo strateginiais partneriais.

Iš kairės: vokiečių ambasadorius Hansas Adolfas fon Moltkė, Lenkijos lyderis Juzefas Pilsudskis, vokiečių propagandos ministras  Jozefas Gebelsas ir Lenkijos užsienio reikalų ministras Juzefas Bekas, penki mėnesiai po Lipskio – Neirato sutarties pasirašymo

1938 metų rugsėjo 29 buvo sudarytas Miuncheno suokalbis su A. Hitleriu. Šį paktą, atvėrusį kelią II Pasauliniam karui, pasirašė Anglijos premjeras Nevilis Čemberlenas, Italijos dučė Benito Musolinis, Prancūzijos ministras pirmininkas Daladjė ir Adolfas Hitleris. Anglija ir Prancūzija ignoravo Tarybų Sąjungos daugkartinius siūlymus sukurti Europoje kolektyvinio saugumo organizaciją, kuri neleistų Europoje kilti karui sparčiai agresyvėjančios Vokietijos iniciatyva. Priešingai, Vakarų šalys atidavė Vokietijai Čekoslovakiją, kurią Vokietija pasidalino su Lenkija ir Vengrija ir tokiu būdu pastūmė A.Hitlerį į Rytus, agresijos prieš Tarybų Sąjungą, II Pasaulinio karo link, faktiškai Vakarai inicijavo patį baisiausią žmonijos istorijoje II Pasaulinį karą. Po Miuncheno suokalbio Vakarų bankininkų išaugintam Vokietijos nacizmui karui su Tarybų Sąjunga trukdė kol kas tik Lenkija.
1939-09-01 Vokietija užpuolė Lenkiją , Anglija ir Prancūzija tyliai  pritarė Vokietijos agresijai, II Pasaulinis karas įžengė į savo  jau negrįžtamą trajektoriją. Per dvi savaites Lenkija buvo sutriuškinta ir  nustojo egzistuoti.

1939-09-17 Į Tarybų Sąjungos Užsienio reikalų ministeriją buvo iškviestas Lenkijos pasiuntinys Maskvoje ir jam buvo įteikta nota, pagal kurią buvo konstatuojama, kad Lenkija kaip tarptautinės teisės subjektas nustojo egzistuoti, Lenkijos Vyriausybė jau paspruko į Rumuniją, Varšuvoje šeimininkauja Vokietijos nacių kariuomenė, todėl Lenkija negali vykdyti savo tarptautinių įsipareigojimų, užtikrinti sienų apsaugą. Tokia situacija kėiė grėsmę Tarybų Sąjungos vakarinių sienų saugumui, TSRS interesams, todėl Tarybų Sąjunga, siekdama apsisaugoti nuo galimų neigiamų Lenkijos griūties pasekmių, įvedė savo karines pajėgas į Vakarų Baltarusijos, Lietuvos žemes pagal taip vadinamą Kerzono liniją, buvusias Rusijos žemes, kurias neteisėtai užgrobė Lenkija pagal 1921 metų Rygos sutartį. 1939 m. spalio 10 d. Maskvoje buvo pasirašyta „Vilniaus bei Vilniaus srities Lietuvos Respublikai perdavimo ir Lietuvos – Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartis“, pagal kurią, be kita ko, Vilnius ir jo kraštas Tarybų Sąjungos buvo grąžintas Lietuvai. Tokį Lietuvos sostinės sugrąžinimą labai sveikino visa Lietuva ir konkrečiai Lietuvos prezidentas A. Smetona.

Austro-Vengrų imperijos išaugintas lenkų feldfebelis Pilsudskis ir nacistinės Vokietijos propagandos (Lietuvos žiniasklaidos – delfio, lryto, lrt, lnk, tv3 ir pan gimdytojas, krikštatėvis ir mokytojas) ministras J. Gebelsas po Neirato-Lipskio nepuolimo sutarties tarp Vokietijos ir Lenkijos pasirašymo.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „j.pilsudskis ir J.Gebelsas“

Pilsudskis turėjo žydrą tokią svajonę : “Aš svajoju kada nors įžengti į Maskvą ir ant Kremliaus sienos užrašyti – kalbėti rusiškai draudžiama”.

Jonas Kovalskis nuotrauka.

Jonas Kovalskis nuotrauka.

Jonas Kovalskis nuotrauka.

Paskui po 1938 metų Miuncheno suokalbio Lenkija kartu su Vokietija ir Vengrija draskys lyg “hiena” (V.Čerčilis) Čekoslovakiją, net iki 1939-09-01, kai Adolfas Hitleris užpuolė pačią “sąjungininkę” Lenkiją, kurs planus, kaip kartu su Vokietija pulti TSRS, o Lenkijos užsienio reikalų ministro Juzefo Beko kabinete ant sienos virš darbo stalo kabos A.Hitlerio, kurį J.Bekas laikė genialiu Vokietijos valstybės vadovu ir strategu, portretas. Nepasisekė tada, dabar lenkų elitas vėl tą patį planuoja su nauju šeimininku – JAV, yra pasiruošusi už savo pinigus įkurti neprognozuojamo tarptautinio nusikaltėlio, agresoriaus, planetos žandaro JAV karo nusikaltėlių karinę bazę Lenkijos teritorijoje. Kaip tai primena Lenkijos kolaboravimą su nacistine Vokietija 1934 – 1939 metais…
Kai tik Lenkija pasijunta laisva nuo įsipareigojimų, garbės ir sąžinės, ten atgimsta Lenkijos imperijos “ot moža do moža” idėjos šalininkai, kurie jau daugybę kartų yra pražudę šalį, Lenkija ima ieškoti sau naujo šemininko, ima ginkluotis, grobia savo kaimynų teritorijas, grasina karu Rusijai ir bando įrodyti pasauliui, kad agresyvi Lenkija yra ne savo netoliaregiškos, neatsakingos politikos, bet svetimos Rytų šalies auka. Ir ta istorinė Lenkijos elito beprotybė tęsiasi, kol neapsikentę dės Lenkijos veidmainystės ir agresijos neateina Rusija ir nepastato lenkų šlėktų į jiems deramą vietą.

Lietuviai nuotrauka.
JAV marionetinių režimų Ukrainoje, Lenkijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje paranojiškai isteriški spygavimai apie “Rusijos agresiją” yra tik nevykęs cirko klounų vaidinimas, kuriuo siekiama nukreipti dėmesį nuo tikrovės, nuo realių JAV-NATO karo nusikaltėlių gaujos vykdomų pasiruošimų karinei agresijai prieš Rusiją, nuo JAV-NATO karo nusikaltėlių gaujos puolamosios ginkluotės, šarvuotos technikos, sunkiosios artilerijos, gyvosios jėgos telkimo Rusijos pasienyje, karinės infrastruktūros plėtimo Pabaltijo valstybėse, Lenkijoje, Ukrainoje ir Pabaltijo šalys, šiose šalyse vykdomo kosminio mąsto smegenų plovimo, karo propagandos, tautinės neapykantos rusams kurstymo, vietinių gyventojų sąmonės militarizavimo.
Tačiau visi liberalai-JAV 5 kolona kaip užkeikimą prisimena tik 1939-08-23 Molotovo-Ribentropo Nepuolimo sutartį, kurią Tarybų Sąjunga su nacistine Vokietija sudarė paskutinė, kai visos Europos valstybės jau buvo tokias sutartis pasirašiusios. Kietakakčiai JAV (A.Hitlerio) vergai nieko neišmoko istorijos pamokose 1945 metais ir daro viską, kad šios tragiškos istorijos pamokos būtų kartojamas naujoje 21 amžiaus versijoje, kurioje nebus nei pralaimėjusių, nei nugalėtojų…
Kai užmiršti istoriją, savo praeitį, ji grįžta naujos tragedijos pavidalu. Kai šauni į savo praeitį pistoletu, praeitis atgal iššauna patranka.

Šiandien informacinio karo nusikaltėliai iš demaskuok.lt prisimena tik 1939 m. rugpjūčio 23 d. Molotovo-Ribentropo paktą…
Vaizdo rezultatas
1939 metų rugsėjo 19 d. , Vilnius, gyventojai džiaugsmingai sutinka TSRS kariuomenės karius.

Vladimiro Solovjovo laida “Vakaras su Vladimiru Solovjovu”, 2018-09-20 eteris, skirta 1938-09-29 Miuncheno suokalbiui. Džiaugiuosi, kad mano vertinimai paremti tais pačiais objektyviais faktais, kaip ir gerbiamų ekspertų studijoje.