Author

Jonas Kovalskis

Browsing
Ir taip jau patologiškai antitarybinėje Lietuvoje – naujas antitarybinis ekscesas: anot „Kauno dienos“, Visvaldo Matijošaičio valdomoje Kauno savivaldybėje kelią skinasi iniciatyva iš vietos pašalinti adresu K. Donelaičio g. 13 prie vaikų bibliotekos stovintį lietuvių literatūros klasiko, tarybinio rašytojo Petro Cvirkos biustą.

Apie tai komentuojama, aišku, negailint priekaištų pačiam rašytojui – esą jo būta „išdaviko“, „kolaboranto“ ir visokio kitokio blogiečio. Savivaldybė, tuo tarpu, nėra šimtu procentu priėmusi pačio sprendimo – nors pastarasis ir tikėtinas, bet galutinai dalykas išaiškėsiantis artimiausių dienų bėgyje.

Įsidėmėtina, kad Cvirkos biusto pašalinimo siekia ir Kauno savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Saulius Rimas: pastarojo teigimu, Petro Cvirkos biustui stovėti ten, kur jis šiandien stovi – nedera; reikia, pagaliau, praėjus 30-čiai metų, ir šioje srityje iki galo pravesti „desovietizaciją“…

Nepanašu, kad platesni Kauno gyventojų ar, juo labiau, inteligentijos, sluoksniai kaip nors stotų ginti Cvirkos atminimo įamžinimo. Daugių daugiausiai, pavyzdžiui – kaip matėme Vilniuje stovinčio paminklo atveju – tokie gynėjai keltų tik iš esmės apologetinio pobūdžio komentarus, maždaug: „taip, buvo jis kolaborantas, buvo jis toks, buvo jis anoks, bet vis dėlto – nusipelnęs gi rašytojas, tad palikime jį vietoje, vis dėlto – tai dalis istorijos“…

Bet ko vertas toks „ginamasis“ požiūris? Ogi nieko. Jis tik parodo potarybinės Lietuvos inteligentijos, tame tarpe liberaliau šiuo klausimu nusiteikusiosios jos dalies, idėjinį bestuburiškumą: jei iš tiesų toks baisus, piktas „kolaborantas“ – lai ir būna jis nuverstas… Bėda tiktai ta, kad Petras Cvirka nebuvo nei tautos priešas, nei išdavikas. Atvirkščiai: Petras Cvirka buvo tikras liaudies rašytojas ir tikras patriotas.

Taip, patriotas – tai reikia sakyti drąsiai, kategoriškai ir be jokių kompromisų. Klausimas tik vienas: kieno patriotas? Lietuvos – bet kokios? Aišku, ne smetoninės – ne fašistinės, ne kapitalistinės, kurioje saujelė ponų tada lobo (kaip ir dabar lobsta) tautos daugumos sąskaita. Petras Cvirka buvo liaudies Lietuvos, darbo Lietuvos ir – kokie bebūtų buvę praktikoje susiklostę jos trūkumai ar ydos – Tarybų Lietuvos – patriotas.

Toliau. Tarkime, kad ir tai – blogai. Tačiau netgi Norvegijoje, pavyzdžiui, kurios literatūros klasikas, pasaulyje pripažintas genijus Knutas Hamsunas buvo tikrų tikriausias ir, beje – idėjinis nacių bendrininkas – pastarojo knygos leidžiamos ir plačiai prieinamos visuomenei (tarp kitko – analogiškai K. Hamsuno požiūriu buvo elgiamasi ir Tarybų Sąjungoje, kur jo, kaip pasaulinės literatūros giganto, darbai buvo plačiai prieinami ir leidžiami pakartotinais leidimais).

Tuo tarpu mūsų „demokratinėje“ Lietuvoje – vaizdas yra kitoks. Cvirkos vos vieną kitą knygelę terasi. O viešojoje erdvėje – vien šmeižtas, šmeižtas ir dar kartą šmeižtas. Tokia realybė, nes vyksta gi „desovietizacija“… Ir kokia jos – tos „desovietizacijos“ – esmė?

Iš pradžių – po „laisvės ir demokratijos“ bei „nepriklausomybės“ šūkiais suvilioti mases, kad buvę korumpuoti nomenklatūrininkai, spekuliantai ir mafijozai išgrobstytų liaudies nuosavybę, sukurdami kriminalinį kapitalizmą – šitai ir buvo padaryta baigiantis XX amžiui. Paskiau, kiek tai liečia manipuliavimą tautos sąmone – išnaikinti tarybinį paveldą, apdergti, apjuodinti viską, kas tarybiška, kas komunistiška. Beje – padaryti tai po nacionalizmo, po tariamo tautiškumo ir tėvynės meilės vėliava. Galų gale – seka visiško nacionalinio tapatumo, lietuviško kultūrinio kodo erozijos etapas, kuris, Lietuvai būnant ES sudėtyje ir yra aktyviai vykdomas kaip nuosekli „desovietizacijos“ – faktinio lietuvių, kaip tarybinės tautos – kultūrinio kodo išardymo, mankurtizacijos, natūrali bei neišvengiama pasekmė.

Taigi, šiame kontekste derėtų suprasti ir Kauno savivaldybės žygį prieš Petro Cvirkos biustą: „desovietizacija“, deja, bet tęsiasi. Ir šiai dienai nėra jėgos, kuri jai realiai atsispirtų. Tiesa, šiuo požiūriu šalys, kaip kad kaimyninė Rusija – bunda, arba bent atsipeikėja iš komos… Klausimas: kada imsime atsibusti, kada deramai įvertinsime savąją istoriją, savąją tapatybę mes, lietuviai?.. Ar tiktai šliaužiosime ant pilvų priešais amerikonizmo ir antikomunizmo stabus?..

Kibirkštis
Aleksandras Rodžersas: Chodorkovskio nesėkmė Chabarovske

2020-08-01

A. Navalnio ir M.Chodorkovskio apmokamų profesionalių provokatorių pasirodymas bet kokiose protesto akcijose (o jie patys savaime labai gali būti ir spontaniški) tik diskredituoja tokias akcijas ir atima iš jų visuomenės palaikymą.

Užrašas ant plakato: “Laisvę Furgalui!”

Vykdydami “Ateities instituto” projektą, mes pradėsime apibūdindami mažus darbus ir pamažu judėsime globalių įvykių prognozių link.
Taigi, pabandykime sumodeliuoti situaciją, kas artimiausiu metu įvyks Chabarovske.
Pradėkime nuo tendencijų. Be to, aš visus savo teiginius patvirtinsiu atinkamomis iliustracijomis, kad būtų bent šiek tiek mažiau klyksmų „jūsviskąmeluojate“.
Liepos 25 dieną Chabarovske vykusiame mitinge dalyvavo 3 614 žmonių (eisenoje dalyvavo šiek tiek daugiau, mes stebėjome aikštes, nes ten yra galimybė suskaičiuoti tiksliau).

Chabarovskas. Suskaičiavome.

Rugpjūčio 1 d., kai Chodorkovskio struktūros (ir jis pats asmeniškai) paskelbė „visuotinę mobilizaciją“, akcijose dalyvavo jau du kartus mažiau – 1704 žmonės.


Beje, dėl viso pikto, štai paties Chodorkovskio raginimo dalyvauti protesto akcijose ekranas. Jis netgi uždėjo savo portretą ant plakato.

Užrašas ant Chodorkovskio raginimo: “Tolimieji Rytai – ne žaliavų priedėlis! Chabarovsko reikalavimų palaikymo akcija vyks rugpjūčio 1 d. 11:00 val. Lenino aikštėje.

Milijonai rusų atsiliepė į šį raginimą (sarkazmas).

Užrašas ant plakato dešinėje: “Putino nusikalstamą grupuotę į teismą, laisvę politiniams kaliniams!”

Ir visa tai nepaisant to, kad protestuotojų finansiniam stimuliavimui buvo skirti dideli pinigai.


Paprastai vienam protesto dalyviui skiriama mažiausiai 1200 rublių – tūkstantis į rankas dalyviui plius du šimtai rublių „brigadininkui“, kaip premija. Pateiktame ekranematome labai godų „brigadininką“, kuris nusprendė net pusę sumos pasilikti sau.
Plius transportavimo išlaidos, plius gana brangi reklaminė kampanija. Socialiniai tinklai tiesiog užkimšti mokama reklama „Visi į mitingus!“
Kasdien tai kainuoja dešimtis milijonų. „Liaudies protestai“ – tai labai brangu.
Apskritai, bet kokie tokie terminai – „liaudies kandidatas“, „liaudies gubernatorius“ ar „liaudies protestas“ – yra tik manipuliacijos.
Nes kitų kandidatų / gubernatorių / protestų tiesiog nebūna. Pigios, primityvios politinės technologijos.
Iš viso per savaitę protestuotojų skaičius sumažėjo dvigubai. Ir toliau mažės.
Todėl nebus jokio „Putino nuvertimas prasidės nuo Chabarovsko“.
Kaip to nebuvo ir „Nuo Šieso prasidės Putino nuvertimas“.
Kaip nebuvo jo ir „Nuo Jekaterinburgo parko prasidės Putino nuvertimas“.
Tai, beje, pasaulinė tendencija – patys masiškiausi mitingai Bolotnajos aikštėje Maskvoje vyko 2011 m., ir nuo to laiko šokinėjančių banderlogų skaičius stabiliai ir neišvengiamai mažėja.
Tuo pačiu metu būtina pažymėti tą faktą, kad bet kurioje panašioje vietoje – Jekaterinburge, Šiese, Chabarovske – į mitingus suplūsta Navalnio ir Chodorkovskio „profesionalūs kovotojai“ iš visos šalies.
Jų iš visos milžiniškos Rusijos galima surinkti ne daugiau kaip 2–3 tūkstančius.
Nesvarbu, kiek plušėtų botų fermos (vert. pastaba – tokie jorkšyrų elfai, soroso samdomi profesionalūs padugnės) socialiniuose tinkluose, nesvarbu, kiek jie rašytų savo paskvilių tinklapiuose „Echo of Moscow“ ir „MBH-Media“ apie „masinius liaudies neramumus“, akmeninę gėlelę jiems ištašyti nepavyksta.
Didžioji dauguma žmonių nepalaiko reikalavimo įvykdyti valstybinį perversmą . Mes nešokinėjame, mes esame maskoliai.
Be to, Navalnio ir Chodorkovskio apmokamų profesionalių provokatorių pasirodymas protesto mitinguose (o jie patys savaime visai gali būti ir spontaniški) tik diskredituoja tokias akcijas ir atima iš jų liaudies paramą.
Taigi lokaliai joks Furgalas nebus paleistas, o globaliai joks sraigtasparnis nuo Kremliaus stogo į Šiaurės Korėją neskris.
Sofos revoliucionieriai toliau įnirtingai onanizuosis tema „Oi, kai mes ateisime į valdžią, kaip mes jus visus šaudysime ir karsime“, o kažkur Londone tyliai verkia vienišas Chodorkovskis.

1944 m. Liepos 31 d. pilotas, poetas, žurnalistas ir rašytojas Antuanas de Saint-Egziupery išskrido į savo paskutinį skrydį.
Ant jo lėktuvo „P-38“ nuolaužų, kurios po daugelio metų buvo rastos Viduržemio jūroje, nebuvo aptikti apšaudymo pėdsakai, o rašytojo kūnas nebuvo rastas niekada.
Prieš išskrendant į amžinybę Antuanui pavyko įamžinti save nemirtingu „Mažuoju princu“, kurio labai jaudinančią ekranizaciją siūlau pažiūrėti šį penktadienio vakarą. (rusų kalba).

Buvęs Rados deputatas pasakojo, kas finansavo protestus Maidane
Жвания разоблачает Порошенко – анализ откровений бывшего депутата
Davidas Žvanija išduoda savo bendrininkus

Buvęs Ukrainos Aukščiausiosios Rados deputatas iš Regionų partijos frakcijos Davidas Žvanija pareiškė, kad vienas iš išorinių finansavimo šaltinių protestams Nepriklausomybės aikštėje Kijeve 2013-2014 metais buvo Lietuvos ambasada. Iki 2014 metų gruodžio mėn. Lietuvos ambasadoriumi Ukrainoje buvo Petras Vaitiekūnas, prieš tai buvęs ambasadoriumi Baltarusijoje, kur nesėkmingai bandė, JAV CŽV nurodymu, įvykdyti valstybinį perversmą juokingu pavadinimu “džinsų revoliucija”. A.Lukašenka tuo metu atlaikė eilinį Vakarų bandymą įvykdyti perversmą, P.Vaitiekūnas buvo perkeltas ambasadoriumi Ukrainoje, kur užėmė postą iki pat JAV-ES surengto 2014 metų perversmo Maidano. Finalinėje perversmo stadijoje į Ukrainą Lietuvos ambasadoriumi buvo paskirtas Marius Janukonis, matyt, nusipelnęs didesnį perversmo organizatorių iš JAV-ES pasitikėjimą. Ir, panašu, M.Janukonis užjūrio šeimininkų pasitikėjimą pateisino su kaupu, todėl vadovauja Lietuvos ambasadai Ukrainoje iki pat šiol.

https://news.rambler.ru/ukraine/44592646-eks-deputat-rady-rasskazal-kto-finansiroval-protesty-na-maydane/?updated

Anksčiau D.Žvanija prisipažino, kad 2014 m. kartu su buvusiu Ukrainos užsienio reikalų ministru Pavelu Klimkinu perdavė 5 milijonų eurų kyšį Europos pareigūnui už Petro Porošenkos kandidatūros palaikymą prezidento rinkimuose. Jo teigimu, 2014 m. Ukrainoje proamerikietiška Kijevo chunta užgrobė valdžią pagal JAV-ES spectarnybų kabinetuose parengtą planą.
D.Žvanija, buvęs aršus P.Porošenkos bendražygis, papasakojo apie kyšį, kurį jie davė Europos Sąjungos pareigūnui 2014 m. “Aš taip pat žinau, kaip buvo finansuojamas perversmas. Valdžios užgrobimas buvo finansuojamas keliais būdais. Vienas iš išorinių maidano perversmo finansavimo šaltinių buvo Lietuvos ambasada, per kurią buvo perduodami maidaunams pinigai ir ginklai, o vidinis kanalas, kuris skirstė gautą “paramą” perversmininkams, buvo “Diamantbankas “. Turiu dokumentinių įrodymų, patvirtinančių mano žodžius. Todėl dar kartą kreipiuosi į generalinę prokurorę Iriną Venediktovą – pradėkite baudžiamąjį tyrimą dėl šių faktų, kvieskite mane į apklausą. Ukrainiečiai turi pagaliau sužinoti tiesą, kas tuo metu vyko. Kelio atgal nėra“, – pareiškė D.Žvanija savo video pareiškime “YouTube “kanale.

2014 metai, Ukraina. Proamerikietiški ukrobanderlogai degina Ukrainos gynėjus “Berkuto” karius.

Pagrindinė Kijevo aikštė – Nepriklausomybės aikštė, Maidanas – buvo užimta Ukrainos integracijos į Europą šalininkų 2013 m. lapkričio 21 d. tuojau pat, kai Ukrainos tuometinis prezidentas Viktoras Janukovičius Vilniuje atsisakė pasirašyti kolonijinę Ukrainai asociacijos su Europos Sąjunga sutartį, o Nikolajaus Azarovo vyriausybė paskelbė pareiškimą dėl asociacijos sutarties su ES pasirašymo suspendavimo. Vėliau Maidanas tapo konfrontacijos tarp patriotiškų Ukrainos milicijos pajėgų ir proamerikietiškų Vakarų Ukrainos nacionalistų radikalų epicentru. Karinio valstybinio perversmo, inicijuoto JAV CŽV, būdu užgrobusi valdžią Kijevo chunta apkaltino buvusį Ukrainos prezidentą V.Janukovičių ir patriotiškų saugumo pajėgų milicininkus, “Berkuto” pareigūnus dėl daugiau kaip 100 žmonių Maidano perversmo metu nužudymo, kuriuos pati dabartinė Kijevo chunta ir nužudė. Vienas iš Maidano smogikų šimtininkų jau yra sakęs, kad vienai iš snaiperių, šaudžiusių žmones Maidane, grupių vadovavo žinomas Džino Šarpo mokinys lietuvis Audrius Butkevičius, turintis retą talentą nuolat šmėžuoti ten, kur yra žudomi žmonės JAV vykdomų valstybinių perversmų metu. Todėl Lietuvos ambasados itin nediplomatiškas aktyvus dalyvavimas kariniame perversme Kijeve 2014 metais yra nusikalstamas tarptautinės teisės požiūriu, tačiau organiškas JAV bananų respublikos vasališkai diplomatijai.
V.Janukovičius ir „Berkuto“ karininkai neigia bet kokį dalyvavimą JAV surengtose taikių demonstrantų ir “Berkuto” garbingų karių žudynėse Maidane. Bet kam tai rūpi, kai Ukrainą valdo fašistinė chunta…
Belieka tikėtis, kad kada nors ims kalbėti tiesą apie Sausio 13 d. žudynes prie Vilniaus televizijos bokšto tikrieji žudikai. “Spalvotos revoliucijos” pagal “made in USA” scenarijų visos vyksta pagal tą patį siužetą…

Baltarusijos specialiosios tarnybos backos A.Lukašenko įsakymu surengė rusofobinį rinkiminį spektaklį – sulaikė Baltarusijoje teisėtai buvusius ir jokių įstatymų nepažeidusius Rusijos piliečius. Kokį cirką bando parodyti Baltarusijos agrofiureris Oleksandras Grigorjevičius Lukašenko?

В Кремле высказались о переболевшем коронавирусом Лукашенко — РТ ...

Baltarusijoje rugpjūčio 9 d. vyks prezidento rinkimai. JAV-GB-NATO karo nusikaltėlių gauja paprastai per tokius renginius organizuoja valstybinius perversmus nuo JAV diktato nepriklausomose šalyse – 1980 metų fašistinis pučas Lenkijoje, 1990 metais sąjūdis Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, 2003 metų “rožių revoliucija” Gruzijoje, 2014 metais maidanas Ukrainoje, 2018 metų perversmas Armėnijoje ir t.t. ir pan. – sąraše per šimtą šalių , daugumoje JAV-GB fašistų perversmai buvo sėkmingai įvykdyti ir vietoje nuverstų nacionalinių patriotiškų vyriausybių į valdžią tose šalyse buvo atvestos marionetinės proamerikietiškos chuntos, vietinės JAV 5 kolonos, kolonizuotos teritorijos kompradorinės administracijos. Po panašių “demokratiškų” perversmų tokios šalys sparčiai žengdavo savęs susinaikinimo keliu aklai aptarnaudamos JAV-GB-NATO geopolitinius grobuoniškus interesus savo nacionalinių interesų beatodairiško aukojimo sąskaita. Tauta, kuris neturi savo interesų, tampa medžiaga JAV-GB interesams augti.

JAV-GB fašistai jau seniai nusitaikė į Baltarusiją ir nepaliaujamai bando ją paversti dar viena bananų respublika, JAV kolonija. Scenarijus tokios “nacionalistinės” revoliucijos iki koktumo paprastas. Jankiai-britai ištraukia iš urvų tokios valstybės, nato kolonizatorių potencialios aukos,  labiausiai išsigimusius padugnes, pažada tokiems “patriotiškiems” veikėjams 30 judo sidabrinių, jeigu padugnės sunaikins savo Tėvynę ir parduos savo tautiečius JAV-GB-NATO vergijon. Tokių padugnių visada atsiranda visose šalyes. Ir tokie veikėjai, isteriškai skanduodami patriotiškus lozungus, mojuodami nacionalinėmis vėliavomis, klykaudami nacionalistinius šūkius apie laisvę, nepriklausomybę, jie užgrobia valdžią, pavergia savo tautą ir parduoda valstybės teritoriją Vakarų kolonizatoriams. Padugnės, JAV fašistų kolaborantai, pažada žmonėms aukso kalnus, laisvę, demokratiją ir dangaus karalystę, užgrobia valdžią, išvagia visą piliečių turtą, išvaro piliečius į Vakarus vergauti NATO kolonizatoriams ir išduotos valstybės sąskaita gyvena kurį laiką linksmai parazituodami. Kol naujasis šeimininkas JAV-GB-NATO kolonizatorius nenusprendžia jų utilizuoti. Vašingtonas išdavikams nemoka – jis juos išnaudoja ir išmeta.
Baltarusijoje seniai išprotėjęs senas marazmatikas backo Lukašenko jau 30 metų gyvena Rusijos sąskaita. Ir toliau norėtų parazituoti Rusijos sąskaita, tačiau Rusijai, panašu nusibodo veltėdis Lukašas, kuris vagia Rusijos naftą ir ją perdirbęs tiekia degalus ukrobanderlogų maidaunams, žudantiems vaikus Donbase. Backo Lukašas nuolat kenkė Rusijai, kurią jis tuo pačiu vadino “broliška” tauta, Baltarusijos istorine Tėvyne, ir strategine “sąjungininke”. Backos veidmainystė ir noras išsėdėti ant dviejų kėdžių, gauti kuo daugiau naudos iš broliškos Rusijos interesų išdavinėjimo jau tapo karikatūrišku. Rusijai įvedus atsakomąsias sankcijas į ES neteisėtas sankcijas Rusijai, Lukašenkos nurodymu Baltarusijoje staiga ėmė “augti”  egzotiškos kultūros, bananai, apelsinai, lašišos ir kita Europos sąjungos šalių produkcija, kurią įvežti į Rusijos rinką draudžia atsakomosios Rusijos sankcijos. Ir backo čia neblogai uždirbo – Baltarusijos produkcijai yra atvira visa Rusijos rinka. Tik labai išsigimęs niekšas galėtų taip pelnytis iš sunkumų, kuriuos Rusijai sukūrė JAV-GB-ES-NATO liberalūs fašistai su savo neteisėtomis, prieštaraujančiomis visoms tarptautinės teisės normoms ir tarpvalstybinių santykių principams  sankcijomis.  Bet kokiu atveju šalies sąjungininkai taip niekada nedarytų. Tačiau Backa dirba savo Judo darbą. Backa neparėmė Rusijos nei vienoje tiesioginėje konfrontacijoje su Vakarais, Backa visada stengėsi išgauti kuo daugiau naudos iš Rusijos sunkumų santykiuose su išsigimusiais Vakarų kolonizatoriais. Visada. Ir tuo pačiu metu vadino Rusiją Baltarusijos sąjungininke, mušėsi į krūtinę – “Broliai!!”. Ir apsisukęs kenkė Rusijiai ir vaidino auką, nuskriaustą dorybę.
2020 metų Baltarusijos prezidento rinkimai, kuriuose, žinoma, vėl kandidatuoja backo Lukašenko, vyksta atvirai rusofobinėje atmosferoje. JAV-GB-ES_NATO tarptautiniai nusikaltėliai, seniai puoselėję planus užgrobti Baltrusiją, paversti ją, kaip Ukrainą, Gruziją, Lietuvą, Latviją Estija, JAV-NATO kolonija ir NATO poligonu Vakarų fašistų agresijai prieš laisvą ir demokratišką Rusiją, atidžiai stebi Backos beprotiškus akrobatinius numerius. Ir progos pakenkti laisvai ir demokratiškai Rusijai , žinoma, nepraleis – Baltarusijos strateginė padėtis NATO tarptautiniams nusikaltėliams suteiktų dar vieną svarų pagrindą pradėti III Pasaulinį karą.

JAV naudingų idiotų ir niekšų Baltarusijoje yra ne mažiau nei Ukrainoje, Lietuvoje ar bet kurioje kitoje valstybėje – amžini 2 procentai proamerikietiškų varguolių, vienas šaukštas deguto visada pasiruošę parduoti savo Tėvynę. Kai valstybėje yra silpna nacionalinė valdžia, JAV-NATO karo nusikaltėliai visada pabando pakeisti ją proamerikietiška chunta. Marazmatikas Backo, panašu, jau subrendo būti nuverstas ir daro viską, kad netektų savo vienintelės sąjungininkės Rusijos paramos. Netekęs Rusijos paramos Backo akimirksniu pakartos kito žinomo “daugiavektoriaus” Ukrainos eksprezidento V.Janukovičiaus kelią, tačiau, panašu, ne su tokia laiminga pabaiga.

Многовекторный Лукашенко ловко «перехитрил» всех, но прежде всего ...
Daugiavektorius agrofiureris Lukašenko “pergudravo” visus, bet pirmiausia … save

2020-07-29  Backo organizavo šlykštų spektaklį, kurio metu jo režimo sarginiai šunys, neva, sulaikė Rusijos privačios karinės kompanijos “Vagner” kovotojus, kurie neva ketino įvykdyti karinį perversmą backos tėvonijoje. Backos spectarnybų surengta provokacija tokia netašytai grubi ir tokia absurdiška, kad net juokas neima, tačiau jankių-britų šnipai jai negaili plojimų. Panašu, Backa labai nori, kad “Vagneris” atliktų Šopeno laidotuvių maršą Lukašenkos laidotuvėse. Netekęs Rusijos paramos Lukašenko Vakarų “demokratų” bus pakartas greičiau, nei kažkada buvo sušaudytas tų pačių Vakarų “demokratų” Rumunijos vadovas N.Čaušesku, irgi bandęs išsėdėti ant dviejų kėdžių. Backos į Rostovą niekas neveš, V.Janukovičius ten jo nelaukia. Bet Backo, panašu, proto neteko visiškai ir jau nesiorientuoja erdvėje. Ką gi, tuo blogiau jam – JAV-NATO rykliai jau mėgaujasi būsimu užkandžiu. O toleruojantiems marazmatiko Lukašenkos idiotizmą baltarusiams, einantiems Ukrainos banderlogų keliu, belieka pareikšti užuojautą ir priminti: kvailiai, renkantys sau į vadovus visokius nusikaltėlius backas lukašenkas, nėra jų aukos – jie yra  bendrininkai (Dž.Orvelas).

Vargas jums, jeigu leisite A.Lukašenkai taip savivaliauti ir tapsite dar viena JAV-NATO kolonija…Baltarusiai šiandien kaip maldą turi kasryt kartoti JAV-NATO karo nusikaltėlių klastingai nužudyto Jugoslavijos prezidentoi S.Miloševičiaus žodžius : ”

„Rusai! Aš dabar kreipiuosi į visus rusus, Ukrainos ir Baltarusijos gyventojus Balkanuose laiko rusais. Pažiūrėkite į mus ir atminkite – su jumis padarys tą patį, kai tik jūs susiskaldysite ir parodysite silpnumą. Vakarai – yra pasiutęs šuva ir dantimis griebs jus už gerklės. Broliai, neužmirškite Jugoslavijos likimo! Neleiskite jiems su jumis pasielgti taip pat!“. “Jie nenori taikos ir gerovės Balkanuose, jie nori, kad čia būtų nuolatinių konfliktų ir karų zona, kuri jiems suteiktų dingstį pastoviai būti čia. Marionetinė valdžia tokiu būdu užtikrina smurtą ir karą ilgiems metams – viską, ką tik nori, tik ne taiką. Ir tik mūsų tautinė valdžia užtikrina taiką.

 

O kol kas agrofiureris Lukašenko toliau vysto sąmokslo scenarijų, po kelių rusofobinių pareiškimų Backo paskelbė kariuomenėje kovinę parengtį ir pasiuntė savo karius prie sienos su Rusija… Panašu, kad Backo persirgtas koronovirusas ne toks jau ir besimptomis, jeigu taip pakenkė Baltarusijos prezidento psichikai.

Skaitant šį tekstą, reikia prisiminti du esminius dalykus.

1. Dabartinę siaubingą padėtį Lietuvoje sukūrė nuo 1990 metų sąjūdiečiai, “patriotai”, konservatoriai, liberalai, socdemai, nacionalistai, “laisvosios rinkos” sorosiniai ekspertai “pavogiau ir turiu” specialistai. Tie patys “efektyvūs menedžeriai” 2008-2012 metais situaciją padarė katastrofiškai kritiška, tačiau šiandien tų pačių landsberginių valdoma valatkodelfinė melo propaganda, jų užsakymu, visą kaltę verčia ant R.Karbauskio valstiečių. Dėmesio nukreipimas, false flag operacija, yra pagrindinis JAV marionetinės kolonijos Lietuva administracijos kovos prieš savo tautą būdas.

2. Tai puikiai iliustruoja straipsnyje minima sorosinio rinkos pseudoinstituto išaugintos “ekspertės” Varanauskienės, kuri, dirbdama Švedijos banke, visai “atsitiktinai” tapo Sodros direktore, niekada nedirbusi valstybės tarnyboje ir ypač socialinės apsaugos srityje, įžvalgos. Ši labai iškalbinga karjeros sėkmė nemaža dalimi paaiškina, kodėl Sodra už milžiniškas palūkanas skolinasi būtent iš Švedijos banko, kuriame savo “auksinius” patarimus dalina Varanauskienė, kartu su buvusiu sėbru M. Sinkevičiumi. Tampa aišku, kodėl Švedijoje kapitalistinis “socializmas”, o Lietuvoje urvinis kapitalizmas ir totalinis skurdas.

Lietuvos ekonomika išgyvena keliamų kainų sąskaita
Lietuva ruošiasi dar vienam “demokratiškų” rinkimų cirkui. Natūralu, yra žmonių, kuriems jau nusibodo nuolat krentantis pragyvenimo lygis ir kainų šuoliai. Vis dažniau girdisi nepasitenkinimo balsai dėl 30 metų landsberginės chuntos vykdytos antiliaudinės vidaus ir užsienio politikos, kuri įvardinama vienareikšmiškai – Lietuvos genocidas.

Lietuvos ekonomika išgyvena keliamų kainų sąskaita

Lietuva ruošiasi dar vienam “demokratiškų” rinkimų cirkui. Natūralu, yra žmonių, kuriems jau nusibodo nuolat krentantis pragyvenimo lygis ir kainų šuoliai. Vis dažniau girdisi nepasitenkinimo balsai dėl  30 metų landsberginės chuntos vykdytos antiliaudinės vidaus ir užsienio politikos, kuri įvardinama vienareikšmiškai – Lietuvos genocidas. Ir tokie nepatogūs landsberginei chuntai vis dažniau prasiveržia pro valatkodelfinės melo propagandos gausmą. Dauguma Lietuvos piliečių mano, kad situacija šalyje blogėja. Tokių žmonių skaičius kasmet didėja. Dar vieną priežastį pesimizmui pateikė Eurostat’as: agentūra paskelbė, kad Lietuvoje užfiksuotas didžiausias kainų kilimas ES. Metinė infliacija buvo 3,6%, ir tai yra rekordas visoje Europoje. Eiliniai Lietuvos pirkėjai jau seniai pastebėjo, kad už savo varganą darbo užmokestį iš prekybos tinklų namo parsineša namo vis mažesnį pirkinių krepšelį.

Auga žemyn

Padėtį stipriai apsunkino koronaviruso epidemija, labai apribojusį lietuvių ekonominį aktyvumą. O Lietuvos “sėkmingi” verslininkai prie to dar pridėjo savo tradicinį indėlį – pakėlė kainas, sumažino darbo užmokestį ir atleido iš darbo daugybę žmonių. Paprasti lietuviai šią naujieną sutiko ypač skausmingai ir pareikalavo paaiškinimo, bet ką padarė valdžia? Šalies vadovai vėl pareiškė, kad visa tai yra “ekonominės sėkmės” rezultatas. Žmonės, neva, taip gerai gyvena, o darbo užmokestis auga taip greitai, kad tenka kelti kainas absoliučiai viskam.
Situacija yra visiškai nenormali, kadangi valdžios kabinetuose, nesvarbu , kokia dešinioji partija būtų prie valdžios vairo, atkakliai nenori matyti arba sąmoningai atsisako pažaboti spekuliantus ir verslininkus. Pastarieji skaičiuoja pelną, o šimtai tūkstančių paprastų žmonių šalyje, gyvenančių nuo atlyginimo iki atlyginimo, yra priversti krautis lagaminus, bėgti iš gimtųjų namų ieškoti geresnio gyvenimo ir darbo užsienyje, nes Tėvynėje tiesiog nepajėgia išmaitinti savo šeimų.
Žmonės išvyksta, o šalis praranda mokesčių mokėtojus, vartotojus ir – kas blogiausia – darbingiausius savo piliečius. Jei anksčiau jie grįždavo į tėvynę ir kompensuodavo žymią dalį biudžeto pajamų nuostolių gausiai apsipirkdami vietinėse parduotuvėse, prekybos centruose, įmonėse, teikiančiuose įvairias paslaugas, šiandien į Lietuvą emigrantų grįžta vis mažiau ir mažiau.
Tiesiog dėl to, kad tai yra nenaudinga: kainos Lietuvoje susilygino ir pralenkė Vakarų Europos kainas, o artimųjų ir draugų namuose lieka vis mažiau ir mažiau – jie taip pat paliko šalį. Todėl, grįžti nėra dėl ko.

Lemtingas melas

Centrinio Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas, tas pats, kuriam “sąžinė, garbė, padorumas yra ne šio pasaulio dimencijos”, paskelbė oficialią valdžios poziciją dėl aukštos infliacijos. Pasak jo, tame nėra nieko blogo, kadangi darbo užmokestis Lietuvoje nuolat auga, todėl ir totalinis kainų kilimas yra visiškai natūralus ir pagrįstas reiškinys. O ką mums sako skaičiai?
Statistikos departamento ir Valstybinio socialinio draudimo fondo “Sodros” duomenimis, pajamos išaugo toli gražu ne visiems, o daugeliui net sumažėjo. Kaip jiems išgyventi tokio kainų šuolio sąlygomis, lieka paslaptimi. Keista yra tai, kad valdžios kabinetuose niekas to pastebi arba visus sunkumus nurašo koronaviruso epidemijai. Na , blogiausiu atveju, ištaria išganingą visų Lietuvos bėdų mantrą, išrastą dar 1990 metai ir nuolat kartojamą jau 30 metų – “Rusija kalta”?!

Darbo užmokestis padidėjo 60% visų Lietuvos dirbančiųjų. Tačiau, 20% iš jų nepasikeitė, o 5% visų darbuotojų – sumažėjo.

Realusis darbo užmokestis 2020 m. pirmąjį ketvirtį, palyginti su 2019 m. pirmuoju ketvirčiu, šalies ūkyje padidėjo 6,8 proc.: viešajame sektoriuje – 6,6 proc., privačiajame – 7 proc.

Iš viso 2020 metų gegužę darbo užmokestis buvo sumažintas apie 200000 darbuotojų. 197 000 žmonių darbo neturėjo ir geriausia, ką galėjo pasiūlyti šiems bedarbiams konservatorių/liberalų užsėstos užimtumo tarnybos  … “susiraskite darbo patys internete” . Bent Utenos Užimtumo tarnyboje, kuriai vadovauja visai nekorumpuotu būdu pareigas užėmęs, nors šioje srityje iki tol nedirbęs nei dienos, vietinis konservatorių veikėjas E.Puodžiukas, beveik visiems bedarbiams nuolat taikoma įdarbinimo priemonė yra – “savarankiška darbo paieška internete”!…
30 procentų skurstančiųjų – tai ne mistiniai skaičiai, tai yra gyvi žmonės, kurie yra priversti kažkaip išgyventi kylančios infliacijos sąlygomis. Eiliniai piliečiai klausia savęs “ką daryti”, kadangi valstybė nenori matyti problemų ir žongliruoja skaičiais taip, kaip ji nori.

Smūgis vidurinei klasei

“Sodros” direktorė Julita Varanauskene atkreipė dėmesį į tai, kad daugiausiai yra fiksuojamas darbo užmokesčio didėjimas tiems, kurie uždirba mažiau nei minimalus darbo užmokestis (MMA, t.y. mažiau nei 607 eurų ). Tai reiškia, kad valdžia, kaip ir Lietuvos bankas, tiesiog manipuliuoja skaičiais, kalbėdama apie ekonomikos augimą ir sėkmę. Situacija pagerėjo tik bendroje dinamikoje: 60% darbuotojų, kuriems darbo užmokestis padidėjo, yra arba turtuoliai arba tie, kurie gauna minimalų darbo užmokestį.
Jonas Kovalskis nuotrauka.Tuo tarpu viduriniosios klasės atstovai, kurie sudaro didžiąją dalį konservatorių/liberalų elektorato,  patiria nuostolius: jų atlyginimai išliko tame pačiame lygyje arba padidėjo nežymiai. Bet dėl to, kad padidėjo pragyvenimo išlaidos ir buvo panaikintas lengvatinis mokestis centriniam šildymui, kuris taip pat labai paveikė infliacijos lygį, vidurinioji klasė gauna mažiau pajamų ir turi daugiau išlaidų.
Iš esmės Lietuvos valdžia leidžia įstatymus, kurie yra naudingi arba labai turtingiems, arba labai nuskurdusiems. Iš viduriniosios klasės jau kelinti metai pinigai yra tiesiog atimami ir taip vadinama vidurinioji klasė lėtai, bet užtikrintai migruoja į skurstančiųjų kategoriją.
Visa tai skatina plačiuosius gyventojų sluoksnius emigruoti. Žmonės, kurie gauna vidutinį darbo užmokestį – tai didžiąja dalimi išsilavinusio perspektyvaus jaunimo atstovai, taip pat darbingo amžiaus gyventojai. Matydami, kokie sprendimai yra priimami vyriausybės lygmenyje, jie yra labiau linkę išvykti, nes kovoti su vėjo malūnais yra neįmanoma. Tuo labiau, kad susirasti darbą užsienyje jiems nėra sunku ir ten išvykę Lietuvoje vertinami, kaip nekvalifikuoti ir neverslūs, lietuviai greitai tampa ir kvalifikuoti ir paklausūs darbuotojai. Ypatingai žiauriai landsberginė chunta elgiasi su jaunais specialistais. Jaunuoliai, kuriems landsberginė propaganda ilgus metus plovė smegenis pasakomis apie meilę Lietuvai, kurie nuo pirmos klasės jau buvo verčiami mąstyti liberaliai, sunkiai mokytis, ieškoti sau parsidavimo monopolinėje rinkoje, mąstyti kaip prekė ir vartojimo objektas, dažnai pasijunta apgauti, kaip pamotės nemylimi įvaikiai. Gavę aukštojo mokslo diplomus, jie registruojasi užimtumo tarnyboje, trejetą mėnesių negauna jokių darbo pasiūlymų, užmiršta rūsčios tikrovės akivaizdoje savo romantiškas svajones, padeda į lentynas išsvajotus diplomus ir vyksta į Vakarus … indų plauti.
Valdžios institucijų visų veiksmų “gerinant gyvenimą” rezultatas yra masinis darbingo amžiaus gyventojų nutekėjimas.
Priminsime, per metus iš Lietuvos emigruoja apie 32 tūkstančiai žmonių. Tai, žinoma nėra “efektyvių menedžerių” konservatorių-liberalų pasiektas 2010 metų rekordas – 83 tūkstančiai išvykusiųjų, tačiau tendencijos stabilumas nejuokais gąsdina. Svarbu pažymėti, kad tai yra tik tie, kurie oficialiai deklaravo savo išvykimą. Neoficialiais duomenimis emigrantų skaičius gali siekti apie 40 tūkstančių žmonių.

Žaidimas į vienus vartus

Lietuva – labai unikali šalis ekonomikos funkcionavimo požiūriu. Respublika yra lyderis pagal gyventojų išvykimo iš šalies mąstą, prekių ir paslaugų paklausa automatiškai krenta, bet tuo pačiu metu kainos toliau kasmet auga geometrine progresija.
Kyla maisto produktų kainos, kyla kainos už paslaugas, nekilnojamojo turto kainos taip pat auga. Lietuvoje nuolat nusirita didžiųjų prekybos tinklų spontaniškų boikotų banga dėl staigaus kainų šuolio. Tačiau monopolininkai, kartelinių susitarimų veikėjai prekybos tinklų vadovai ir verslininka jaučiasi nebaudžiamais – valdžia yra linkusi to nepastebėti. Bet kokie pareiškimai nedrasųs valstiečių pareiškimai apie valstybinį kainų reguliavimą susilaukia aršaus konservatoriu/liberalų įvairių “sąjūdžių”  pasipriešinimo, viešųjų protesto akcijų ir obstrukcijos landsberginėje žiniasklaidoje.


Šalies vadovybė iš esmės aptarnauja stambiojo verslo interesus, todėl niekaip netrukdo visuotiniam prekių ir paslaugų kainų kilimui, nors kainų reguliavimas – visiškai įprasta praktika daugelyje Vakarų Europos šalių.
Prancūzijoje, pavyzdžiui, 20% kainų yra reguliuojamos. Valstybė reguliuoja tokių prekių ir paslaugų, kaip, pavyzdžiui, žemės ūkio produktų, dujų, elektros energijos ir transporto, kainas.
Ispanijoje šiuo metu valstybinis reguliavimas ir kontrolė apima 10% visų vartojimo kainų.
Šiaurės šalyse situacija yra dar griežtesnė. Švedijoje reglamentuojamos svarbiausių žemės ūkio produktų supirkimo kainos: grūdų, pieno, mėsos, kiaušinių ir t.t. Vyriausybė nustato kainas derybų su gamintojais ir vartotojais būdu. Ir pagrindinius kainų reguliavimo principus nustato pats parlamentas.
Panaši situacija yra Norvegijoje, Danijoje ir Šveicarijoje.
Šios šalys taip pat yra kapitalistinės ir joms nėra svetimi laisvosios rinkos, konkurencijos principai ir “ES demokratinės vertybės”. Kodėl liberalus rusofobinis landsberginis kapitalizmas Lietuvoje yra toks urvinis, baudžiavinis?

Muilo burbulas


Lietuvos banko vadovo pavaduotojas Raimondas Kuodis jau buvo pareiškęs, kad Lietuvos ekonomika yra agonijos būsenoje. BVP augimas neatspindi realių tendencijų. Jo teigimu, šiandien valstybė lėtai miršta – užkirsti kelią šiam procesui beveik neįmanoma. Lietuvoje liks tik du su puse miesto.
Iš esmės, jis bando pasakyti mintį, kad visi pareiškimai apie ekonomikos augimą yra niekas daugiau, o tik fikcija, “feikas”. Lietuvoje yra kuriamas milžiniškas “muilo burbulas”, kuris gali sprogti bet kuriuo metu. Tai įvyks, kai šalį paliks kritinė masė žmonių ir mokėti už visas paslaugas ir daugybę prekių produktų išpūstomis kainomis tiesiog nebe bus kam.
Tai supranta ir verslo sektoriaus atstovai, kuriuos labai jaudina, masinės emigracijos mastai. Verslo sektoriui emigracija yra baisi visų pirma dėl tos paprastos priežasties, kad tai reiškia verslui paklausos mažėjimą vidaus rinkoje, kuri neišvengiamai nulemia ir pablogina jų derybines pozicijas su tiekėjais, stato juos prieš būtinybę didinti prekių ir teikiamų paslaugų kainas. Tačiau parazitinis verslas tuo ir skiriasi nuo patriotinio, kad vietoje realios paramos socialinėms programoms, savo bendrapiliečiams, atsakomybės prieš savo piliečius, jie renkasi parazitinį veikimo modelį – vietoje vietinių išvykusių kvalifikuotų darbuotojų jie nedelsiant atsiveža ir nelegaliai įdarbina vergus iš naujų JAV-NATO kolonijų – Ukrainos, Moldavijos, Gruzijos, Baltarusijos, kurie yra pasiruošę dirbti už maistą ir pastogę.

Jonas Kovalskis nuotrauka.
Dėl rinkos sumažėjimo į Lietuvą neateina nei vienas tarptautinis prekybinis ženklas, o keletas jau čia dirbusių per pastaruosius metus nusprendė nutraukti veiklą ir pasitraukė iš šešėlinių konservatorių-liberalų klanų valdomos monopolinės rinkos.
Rinkos sumažėjimas mažajam ir vidutiniam verslui yra dar labiau skausmingas, nes tai neišvengiamai reiškia ir mažesnes galimybes plėstis.
Atsižvelgiant į tai, kad pramonė Lietuvoje nėra gerai išvystyta o žemės ūkio produktų eksportas išgyvena sunkius laikus dėl Rusijos įvesto atsakomojo į konservatorių-liberalų vykdytą rusofobinę užsienio politiką maisto produktų embargo, Vyriausybė gali susidurti su kur kas labiau bauginanča krize, nei buvo 2008-2009 m.

Atėjo laikas atlikti ne tik formalius rinkiminius nešvaraus Landsbergių klano šeimynėlės verslo užkaborius. Laikas tikrinti visą antiliaudinės landsberginės klikos 30 metų nusikalstamą veiklą, valyti konservatorių-liberalų Augijaus arklides iš esmės. Su parodomaisiais baudžiamaisiais procesais, su realiomis laisvės atėmimo bausmėmis ir viso turto konfiskacija. Visų chuntos kontroliuojamų valdžios šakų – seimo, valstybės tarnybos, teismų, prokuratūros, žiniasklaidos – totalinė delandsbergizacija yra Lietuvos išgyvenimo klausimas.

Gitanas Nausėda: Lietuva ir JAV – „ypatingas ryšys“ ar vasalo reveransas feodalui?

Šaltinis: https://kibirkstis.blogspot.com/2020/07/gitanas-nauseda-lietuva-ir-jav.html?fbclid=IwAR1IhJZYrU2dWINEJdjYR_ZyDZfSuF-r5pqjLU1U2e6YFp7Ol3Bkh2gBHIU

Su oficialiomis iškilmėmis minėdamas 1940-ųjų liepos 23-iosios dienos, kada Jungtinės Valstijos pareiškė „nepripažįstančios“ ir laikančios „neteisėtu“ tuometės Lietuvos sprendimą dėl įsijungimo į Tarybų Sąjungos sudėtį, prezidentas Gitanas Nausėda ne tiktai visaip išpliekė taip vadinamą „sovietų okupaciją“, bet ir pareiškė, neva tarp Lietuvos ir Amerikos egzistuojąs kažkoks tai „ypatingas ryšys“… Įdomu, ką gi tai reiškia?

Reiktų pradėti tuo, jog pati „ypatingojo ryšio“ sąvoka čia – importinė: įdomu pažymėti, jog savo tarpusavio santykius „ypatinguoju ryšiu“ (angl.: special relationship) vadina Didžioji Britanija ir JAV, žodžiu – dvi Vakarų anglosaksų imperialistinės valstybės… Iš tiesų, atidžiau pažvelgus, jų ryšys ganėtinai įdomus: kadaise JAV gi būta Britanijos kolonijos, bet, 1776 m. atsiskyrė ir paskelbė atskirą valstybę, kuri – kad ir sparčiai besivystydama ir stiprėdama – visą XIX amžių vienaip ar kitaip, bet gyvavo Britanijos imperijos šešėlyje. Tačiau XX amžiaus bėgyje, o tiksliau – po Pirmojo ir ypatingai po Antrojo pasaulinių karų – Jungtinės Valstijos jau neabejotinai perėmė lyderiaujančią poziciją iš Didžiosios Britanijos, kuri, vis dėlto, išliko vieningame interesų tandeme su JAV. Šiuo požiūriu ir turime „ypatingą ryšį“, tam tikra prasme, lyg ryšį tarp vištos ir kiaušinio – tarp dvejų imperijų, kurių viena pagimdė kitą, kad ši jaunesnioji, savo ruožtu, užimtų ją pagimdžiusiosios vietą… Nepamirškime ir to, jog istoriškai susiformavęs „ypatingasis ryšys“ tarp JAV ir Britanijos šiandien, laimėjus Brexit‘o referendumui ir priėmus sprendimą dėl pasitraukimo iš ES, yra nuosekliai stiprinamas: vien savotiška simetrija tarp Donaldo Trampo ir Boriso Džonsono personų simboliškai daug pasako – ką bešnekėti apie glaudžius ekonominius, karinius, politinius šių dvejų imperijų interesus.

Taigi, ką reiškia „ypatingas ryšys“, žinome. Bet kuo tai susiję su Lietuvos atveju? Ar čia esama kažko panašaus? Be abejo, dauguma mūsiškių „patriotų“ net neabejodami pasakys: tai žinoma, gi JAV gynė, gina ir gins mūsų „laisvę“… Bet realiai nėra nieko panašaus. Nei 1940-aisiais, nei 1990-aisiais, nei dabar: iš tiesų, kaip bežiūrėtume į antikomunistinę „sovietų okupacijos“ mitologiją, Jungtinės Valstijos niekada nežiūrėjo į Lietuvą kitaip, kaip į mažutį žaisliuką, kaip į nepilnavertį pėškiuką savo šachmatų lentoje…

Na taip, XXI amžiaus pradžioje į Vilnių atvyko patsai Džordžas Bušas ir pareiškė, stovėdamas šalia faktinio JAV statytinio (prieš 1992 m. konstitucijos nuostatas prezidento posto užėmusio) Valdo Adamkaus, neva „Lietuvos priešas – tai ir Amerikos priešas“… Be abejo, turėta omeny Rusija… Tačiau apie pastarosios „priešiškumą“ Lietuvai šnekėti – graudžiai juokinga. Gi ne kas kitas, o būtent Rusija – Tarybų Sąjungos pavidalu – išgelbėjo Lietuvą ir lietuvių tautą nuo hitlerininkų rengto „generalinio Ost plano“; ne kas kitas, o būtent Rusija – vėlgi Tarybų Sąjungos pavidalu – po karo ir pinigais, ir ištekliais ir specialistais rėmė masines infrastruktūros bei pramonės statybas mūsų šalyje; ne kas kitas, o būtent Rusija – nors ir kapitalistinė, nors ir iki šaknų ydinga – šiandien sudaro natūralų Lietuvos strateginį partnerį tiek ekonomikos, tiek kultūros požiūrį, kurio atsisakome vien šizofreniškos rusofobijos dėka ir, kas be ko, savo pačių nacionalinių interesų, sąskaita.

Taigi, joks rusas čia nepuola. Betgi Lietuvos „saugumą“ garantuoja Amerika, kuriai faktiškai ir priklauso NATO… Kokį saugumą? Tai jau galime pamatyti per visokiausias „žaibo“ ir kitokias Lietuvos kariuomenės ir šiaip represinių struktūrų pratybas, kuriose treniruojamasi… Kovoti prieš rusą? Ne – treniruojamasi kovoti prieš pačios Lietuvos piliečius, kurie – susiklosčius krizinei situacijai – išeitų į gatves reikalauti darbo, duonos ir teisingumo. Šiuo požiūriu turėtų būti aišku, kokių sluoksnių interesams tarnauja tokie štai „saugumo“ garantai…

Tačiau ir to negana: Lietuva gi moka Amerikai – kaip tai kadaise įvardijo VU profesorius Zenonas Norkus – „vasalo duoklę“, pasireiškiančią 2% BVP skyrimui kariniams reikalams. Žinoma, nepamirštant ir auksinių šaukštų, ir kitų „smagių“ aferų, iš kurių paprastos liaudies sąskaita kaip lobo, taip ir toliau lobsta mūsų vadinamasis „elitas“…

Pagaliau – be viso to, ką jau pasakėme – reikia turėti omeny, kad Ameriką, net jei Rusija kažin kodėl ir nuspręstų kraštą užpulti, vargiai tikėtina, ar NATO kažką tai padarytų… Nes nėra gi intereso. O imperialistiniai grobuonys vadovaujasi ne altruizmu, ne kokiais tai idealais, bet labai paprastu, vieno iš jų didžiųjų autoritetų XX amžiaus istorijoje, Vinstono Čerčilio, išsakytu principu: amžinų draugų nebūna – amžini tik interesai… Būtent šioje šviesoje ir turėtume suprasti neva „ypatingąjį ryšį“ tarp Lietuvos ir Amerikos, apie kurį postringauja Gitanas Nausėda, faktiškai atlikdamas nei daugiau, nei mažiau, kaip nuolankaus vasalo reveransą savajam ponui-feodalui…

Ir ar šisai ryšys – toksai jau ypatingas? Tiesą sakant, nei velnio. Tokių ir panašių pusiau kolonijų, sakykime, santykinai privilegijuotų satelitų – Jungtinės Valstijos turi ne vieną ir ne du. Valdantieji šitokių kraštai sluoksniai, kaip ir jų aptarnaujantysis personalas, be abejo, gauna savotišką „otkatą“ ekonominės, finansinės naudos ir politinio „stogo“ pavidalu. Bet Vašingtono šeimininkai – laikui atėjus – niekada nesusvyruoja, kada reikia štai tokius savo „klientus“ išmesti už amerikoniškojo laivo borto…

Kada šis likimas pasitiks potarybinę – kriminališkai kapitalistinę, rusofobinę Lietuvą, tiksliau – atitinkamų savybių jos režimą? Klausimas yra atviras. Bet naivu manyti, jog toks laikas neateis. Jis ateina, jis neišvengiamai ateina. Ir klausimas tėra vienas: ar paprasti ir dori lietuviai norės būti šio gėdingo istorinio fiasko dalimi? Į jį, be abejo, atsakys praktika. Tačiau jį apsvarstyti vertėtų jau dabar ir čia kiekvienam mūsų skaitytojui, nes nuo atsakymo į jį priklausys Lietuvos gyvenimas, jos būtis ar nebūtis.

Kibirkštis
Kodėl Rusijoje opozicijoje yra tiek daug žydų?
Antisemitai Izraelio televizijoje

2020-07-23

 

Pavelas Šipilinas

Du garsaus Izraelio YouTube kanalo ITON-TV televizijos laidų vedėjai diskutavo įdomia ir gana pavojinga (nežydams) tema: „Kodėl Rusijos opozicijoje yra tiek daug žydų?“. Diskusijos panašia tema visose kitose – lietuvių, rusų, latvių, lenkų, vokiečių ir kt – nacionaliniuose kanaluose būtų nedelsiant vietinių kacų-kuklianskių paskelbtos antisemitizmo pasireiškimu ir klyksmu “Gewalt!!” visose žydų valdomose medijose. Mano nuomone, paklausyti žydų, gyvenančių savo šalyje ir neturinčių jokių moralinių įsipareigojimų Rusijai, yra gana įdomu.


Iš tiesų, pavyzdžiui, man yra nejauku net pagalvoti apie tai. Pirmiausia todėl, kad aš buvau išauklėtas internacionalistu ir niekada neskirsčiau žmonių pagal tautybę ar rasę. Antra, aš turiu gana daug draugų žydų , kuriuos myliu ir vertinu, ir nenorėčiau, kad jie kur nors išvyktų. Trečia, visi žino žydų – Rusijos patriotų (kas automatiškai paverčia juos kovotojais prieš liberalus) pavardes, o pats jų egzistavimas jei ir ne panaikina visos konspirologijos, tačiau stipriai keičia jos esmę.
Tačiau Markas Kotliarskis, kuriam užduoda klausimus Aleksandras Waldmanas, kalba apie žydų dominavimą Rusijos opozicijoje be jokių Rusijos inteligentui būdingų kompleksų. Dėl suprantamų priežasčių – žydams galima.
Štai ką jis pasakė (trumpai, tezėmis).
• Priežastis, kodėl žydai aktyviai dalyvavo Spalio revoliucijoje, yra suprantama – jie norėjo ištrūkti iš sėslumo ribos. Tačiau jų dalyvavimas naujame gyvenime tapo per daug įtakingas. Jie buvo ir tarp čekistų, ir tarp tų, kurie organizavo GULAG’ą. Už ką vėliau jie turėjo atsakyti.
• Žydai turėtų domėtis tik savo valstybės problemomis. Vaikinai, jūs turite savo šalį, kurioje taip pat reikia sutvarkyti reikalus, kur taip pat yra platus veiklos laukas ekstremistinėms nuotaikoms. Jei jums (žydams) taip stipriai niežti, tai yra kur (Izraelyje) užsimoti ir yra ką daryti.
• Bet tu negali jiems to paaiškinti. Jie drasko sau marškinius ant krūtinės ir sako, kad juos domina Rusijos likimas. Koks Rusijos likimas, atsipeikėkite! Pažiūrėkite, kaip juokingai jūs atrodote tų pačių rusų akyse. Jiems sako tai atvirai į veidą, bet jie to negirdi, jie miegaujasi savimi, kaip narcizai.
• Rusijos žyduose kovoja tarpusavyje jų polinkis į socialinę lygybę ir išgyvenimo instinktas. Rusų žmogus juos mato per televizorių ir juokiasi iš jų, spjaudydamas į šalis. Patys rusai turi nuspręsti savo šalies likimą. Nereikia jiems nurodinėti, kaip tai padaryti ir kaip elgtis.

____________________
Mano nuomone, Markas Kotliarskis yra per daug griežtas ir kategoriškas – jam „žydų klausimas“ buvo išspręstas seniai, galutinai ir neatšaukiamai. Atrodo, dar šiek tiek, ir jis prisijungs prie pasiutusių antisemitų choro: „Lagaminas – oro uostas – Izraelis“.
Tačiau, mano galva, mūsų šalies (Rusijos) žydų opozicionieriai visiškai neturi išgyvenimo instinkto, apie kurį kalbėjo žurnalistas. Ir tai mane džiugina, nes tai rodo, kad šiandien Rusijoje visi jaučiasi visiškai saugūs.
Ir visi trokšta socialinio teisingumo. Kitas dalykas yra tai, kad mūsų liberalioji opozicija (kurioje, galų gale, yra ne tik žydai) yra pasirengusi surengti dar vieną revoliuciją.
Čia mes, patriotai, negailestingai kovosime su “revoliucionieriais”, nepriklausomai nuo jų tautybės.

Šaltinis: https://pavel-shipilin.livejournal.com/1075785.html

Puteikio ir tautininkų susijungimas: kovos „prieš sistemą“ imitacija

Šaltinis: https://kibirkstis.blogspot.com/2020/07/puteikio-ir-tautininku-susijungimas.html

Viena šviežiausių Lietuvos opozicinės politikos naujienų – tai Naglio Puteikio perimtos Centro partijos ir Tautininkų sąjungos su Sakalu Gorodeckiu priešakyje, susijungimas; pastarieji, kaip nekeista, ketina dalyvauti šį rudenį artėjančiuose Seimo rinkimuose, kuriuose žada sudaryti antioligarchinę, antikarantininę ir visaip kitaip antisisteminę platformą. Tarp jų į rinkimus eina ir žurnalistė Rūta Janutienė.

Neabejotina, kad ne vienas pilietis šią jėgą palaikys, nors pastarųjų šansai laimėti Seimo rinkimus, be abejo – ne patys didžiausi. Vis dėlto, Puteikis – turėdamas nemenkus finansinius resursus bei kontaktus „viršuje“, tikėtina, į pats į Seimą, kaip anksčiau, taip ir dabar – „pralįs“. Kitų kandidatų, žodžiu, potencialių deputatų, perspektyvos yra mažų mažiausiai abejotinos.

Tačiau ne tame esmė. Iš tiesų, tų kovotojų „prieš sistemą“, „už tautą“ ir pan. mūsuose yra penkios galybės. Bet nei vieni iš jų, kad ir patekę į Seimą (kaip rodo, tarkime, N. Venckienės „Drąsos kelio“ pavyzdys), nieko nepakeičia. Daugų daugiausiai, jie bando kažką koreguoti, blizgindami sistemos paviršių arba, pasakykime tiesiai – suvesdami vienokias ar kitokias asmenines sąskaitas. Tokia gi ir yra smulkiaburžuazinio politikavimo prigimtis…

Ar iš šio konteksto Puteikio partija kuo nors išsiskiria? Ne detalėmis, bet iš esmės. Faktiškai, ji nesiskiria niekuo. Ir tai suprasti nesunku, vien pažvelgus į pamatines šios grupės nuostatos: kaip ir sisteminės partijos, ji remia Lietuvos buvimą NATO ir ES, žodžiu – dabartinį šalies geopolitinį vektorių; kaip ir sisteminės partijos, ji išpažįsta rusofobiją ir amerikanofiliją; kaip ir sisteminės partijos, ji dergia ir juodina mūsų tarybinę praeitį – be kurios objektyvaus įvertinimo jokia išeitis iš esamo Lietuvos, o iš tiesų, ir visos Rytų Europos, prieito istorinio akligatvio – iš esmės negalima.

Dar daugiau: bazinėmis savo nuostatomis, Puteikio tautininkai ir centristai niekuo nesiskiria nuo V. Radžvilo „Nacionalinio susivienijimo“ (pastaruosius išskirtų nebent perdėtas katalikybės akcentavimas, bet daugiau principinių skirtumų, kiek tai liečia ideologiją – nerasi), bet jungtis drauge nei vieni, nei kiti nenori. Į rinkimus eis atskirai. Ką gi, ar čia ne tos pačios asmeninės sąskaitos bei ambicijos? Žinoma.

Bet eikime dar toliau. Kelkime klausimą, ką gi turėtų daryti tie opozicionieriai, kurie suvokia, kad antitarybiškumas ir rusofobija – tai keliai į niekur, kad liberalizmui taip nepasipriešinsi. Ar irgi – bėgte bėgti į rinkimus su pirmu pasitaikiusiu sąrašu? Taip aiškina, pavyzdžiui, kai kurie Zigmo Vaišvilos gerbėjai. Anot jų, būtina vienytis į kažkokį tai „susitelkimą“ – priešingu atveju sistema tiktai laimės.

O kas yra toji „sistema“? Kas šiuo atveju yra priešas? Jie atsakymą į šį klausimą, kaip ir klausimą apie „susivienijimą“ ar „susitelkimą“, palieka abstrakčiu. Žodžiu, tai landsbergistai – o daugiau, dievas tėvas težino. Nei santvarkos (kapitalizmo), nei geopolitinio vektoriaus klausimu – nei vieno garsesnio ar nuoseklesnio žodžio. Be to, pamirštama toji paprasta aplinkybė, kad taip vadinami „antisistemininkai“ ir „opozicininkai“ metus iš metų žaidžia rinkimais, svajodami apie mandatus ir greitas, lengvai pasiekiamas permainas, vietoje to, kad pradėtų nuo pradžios, o būtent – nuo konkrečios pasaulėžiūros, konkrečios koncepcijos, teorijos, išsidirbimo – ir žmonių telkimo būtent apie šią pasaulėžiūrinę bazę, nes, norint susivienyti, pirmiausiai reikia išsiskirti. O vienytis apie nieką, tai tas pats, kaip vienytis apie viską.

Socializmo šalininkams, kaip, iš tiesų, ir visiems sąmoningiems patriotams – tiems, kurių „nepuola rusai“, tiems, kurių Amerika „negelbės“, tiems, kuriems Tarybų Lietuva buvo Tėvynė, o ne „okupacinė administracija“ – su antitarybininkais, rusofobais ir Amerikos liokajais nėra ir negali būti pakeliui. Nes, šiaip ar taip, tokie veikėjai, koksai bebūtų jų „antisistemiškumas“, tėra ir tegali būti sistemos – mafijinės Lietuvos buržuazijos ir jos amerikoniškųjų šeimininkų – tiesioginiai ar netiesioginiai tarnai, kokiais, be abejo – šiuo atveju yra Puteikis ir Ko.

1940 metų liepos 14-15 dienomis Lietuvoje įvyko  rinkimai į Lietuvos Liaudies Seimą. Rinkimuose į Seimą dalyvavo 96 procentai turinčių balso teisę Lietuvos gyventojų, kiekvienas Lietuvos pilietis į rinkimus privalėjo ateiti  su piliečio pasu, kur buvo dedamas spaudas, patvirtinantis, kad minėtas Lietuvos pilietis išreiškė savo valia balsuodamas., Ne koks nors ten lipdukas “Aš balsavau” prie alaus butelio ar Maksimos skalbimo miltelių, kaip tai buvo 2004 metais, bet tikras spaudas Lietuvos piliečio pagrindiniame asmens dokumente.

Dar 1940 metų vasarą Lietuvoje buvo numatyta surengti visuotinius rinkimus į Lietuvos Liaudies Seimą. Rinkimai buvo rengiami ne todėl, kad Baltijos šalyse buvo, kaip dabar mėgsta trimituoti JAV 5 kolona, visokie konservatorių, liberalų kontroliuojami ir JAV doleriais apmokami “mokslininkai”, žurnalistai, politologai ar šiaip JAV naudingi “patriotai”, dislokuotas ribotas Tarybų Sąjungos Raudonosios armijos kontingentas. Tiesiog baigėsi 1936 metais nedemokratiškai išrinkto A.Smetonos rankiniu būdu valdomo buržuazinio Seimo kadencija.