Category

Istorinė tiesa

Category

 

30-ties metų senumo įvykius Lietuvoje išskirtiniame interviu spaudos klubui IZBORSK.MD komentuoja nusipelnius Rusijos Federacijos žurnalistė, “Rusijos auksinės plunksnos” prizo laureatė GALINA SAPOŽNIKOVA. Jos knyga „Išdavystės kaina“ išleista Rusijoje, Lietuvoje, Italijoje ir JAV.

– Galina Michailovna, kas iš tikrųjų įvyko tada, prieš 30 metų, 1991 metų sausio 13 dieną Vilniuje?

– Pirmoji spalvota revoliucija Tarybų Sąjungos erdvėje, kuriai tarybiniai žmonės dėl savo tuometinio naivumo ir nepatyrimo buvo visiškai nepasiruošę. Na, iš tiesų gi, kad viskas buvo nauja: Baltijos grandinės, juostos, vainikai, giesmių giedojimai ir gėlės prie kariškių kojų. Visa tai dvelkė kažkokiu beprotišku ir iki šiol nepatirtu romantikos aromatu – lygiai iki to momento, kai pasirodė „sakralinės aukos“. Faktą, kad tai buvo ne kartą išbandytas scenarijus, mes supratome vėliau, kai pastebėjome siužetų pasikartojimus – Serbijoje, Ukrainoje, Kirgizijoje, Gruzijoje, Baltarusijoje. Faktams kaupiantis visuomenė išmoko numatyti veiksmų seką ir atskirti scenarijų, parašytų konkrečiai šaliai, variantus. Bet tada, 1991 m. sausio mėn., viskas vyko griežtai laikantis instrukcijų. Tai atleistina: TSRS šis filmas buvo žiūrimas pirmą kartą.

– Kas buvo šios provokacijos organizatorius?

– Man asmeniškai atsakymas aiškus – Vytautas Lansbergis ir jo gauja. Aš paskirstyčiau vaidmenis taip: scenarijus buvo sugalvotas prieš kelerius metus iki 1991 metų Jungtinėse Amerikos Valstijose, pasiūlytas Lansbergiui, įgyvendintas vadovaujant talentingo polittechnologo Audriaus Butkevičiaus, kuris „laimingo atsitiktinumo“ dėka tada buvo Krašto apsaugos departamento direktoriumi. Žinoma, Amerikos specialiųjų pajėgų kapitono Andriaus Eivos ir gausybės lietuvių emigrantų, gyvenančių Vakaruose, pasirodymas Lietuvos horizonte nebuvo atsitiktinis. Vilniuje jie pritaikė amerikiečių profesoriaus Džino Šarpo parašytas instrukcijas. Dž. Šarpas nerašė instrukcijos konkrečiai lietuviams – prieš tai technologija buvo išbandyta Birmoje, Portugalijoje, Jugoslavijoje, Čekoslovakijoje, – bet jis paaiškino baltams, kaip šia instrukcija naudotis. Ironiška, kad jis juos instruktavo ne Taline, Vilniuje ar Rygoje, o Maskvoje: kažkokie jo  sąjungininkai Maskvoje (Kas tokie?… Aleksandras Jakovlevas? Olegas Kaluginas?) jam išnuomojo sales Mokslų akademijoje, kur rinkdavosi tarybinių respublikų atstovai ir tarybų valstybės sostinės centre jis mokė juos, kaip sunaikinti TSRS iš vidaus …

– Kokį vaidmenį  šiuose įvykiuose suvaidino Gorbačiovas?

– Vienareikšmiškai – gėdingą ir bailų. Pirmiausia jis davė įsakymą sustabdyti lietuvius ir atimti iš jų televizijos ruporą – užimti televizijos bokštą bei televizijos ir radijo centrą, o paskui pasislėpė krūmuose, apsimesdamas, kad jis grupės „Alfa į Vilnių nesiuntė“. Yra pakankamai įrodymų, kad tokį įsakymą davė būtent jis: tai seka iš paskutinio TSRS maršalo Dmitrijaus Jazovo žodžių – jam, kaip garbingam žmogui, davusiam priesaiką, buvo sunku tai garsiai pripažinti, bet iš skausmingos pauzės prieš atsakant į patikslinančius klausimus, buvo galima daug ką suprasti …

– Kokias klaidas padarė Kremlius ir karinė vadovybė?

– Kalbant apie Kremliaus klaidas, jų buvo dvi. Pirma: baltų idealizavimas. Tam tikras naivumas, būdingas vėlyvosios TSRS inteligentijai. “Jums sąžinė neleis atsiskirti!” – tokiais žodžiais Gorbačiovas kreipėsi į lietuvius.  Ar  jūs galite įsivaizduoti,  pavyzdžiui, ankstyvąjį Putiną, kalbantį su čečėnais tokiomis kategorijomis? Štai taip…

Antra, visos sąjungos televizijų televizorių ekranus beviltiškai užgrobė tik vienos Lietuvos žmonių dalies – tos, kuri rėkavo ir raudojo – atstovai. Kita pusė lietuvių nenorėjo TSRS žlugimo ir suprato, kas bus toliau – tačiau šių žmonių niekas neklausė ir negirdėjo. Mes pasitikėjome televizijos pateikiamu paveiksliuku, kuris neatitiko tikrovės. Kitaip tariant: Lietuvoje Maskva taip pat turėjo daug sąjungininkų, kuriuos mes taip nemokšiškai palikome likimo valiai.

Nesiimsiu vertinti karinės vadovybės veiksmų, nes būdama žmogumi tolimu nuo karybos negaliu atskirti šovinio nuo tūtelės. Bet aš suprantu vieną dalyką: karinės vadovybės  bloga buvo  žvalgyba, kuri nesugebėjo išsiaiškinti nei snaiperių ant penkiaaukščių pastatų stogų, nei išplėštų pradinio karinio parengimo klasių Lietuvos mokyklose, nei vienkiemiuose paslėptų „šmaiserių“ atsargų. Kuo tai baigėsi, visi žino…

– Koks buvo TSRS KGB vaidmuo?

– Būdamas „liaudies frontų“ Baltijos respublikose iniciatorė ir tiesioginė organizatorė, KGB tam tikru momentu prarado situacijos kontrolę ir išleido iš butelio džiną. Į centrą buvo nuolat siunčiami pranešimai – ir apie šūkius mitinguose, ir apie emigrantus, staiga užpildžiusius Lietuvos miestus vos tik atsivėrus sienoms. Be to, šiuos pranešimus rašė ne „atsiųsti iš Rusijos kazokai“, o patys tikriausi latviai, estai ir lietuviai. Ir visada atsakydavo: „Mes situaciją kontroliuojame“.

– Ar galime teigti, kad po įvykių Vilniuje ir Rygoje TSRS buvo pasmerkta, net nepaisant 1991 m. kovo mėn. Referendumo rezultatų?

– Aš taip nemanau. Nei 1991 m. paskelbtos pseudonepriklausomybės, nei patys įvykiai Rygoje ir Vilniuje  iš tikrųjų lemiamos įtakos neturėjo.

Apie kokią nepriklausomybę buvo galima kalbėti, jei visos šios šalys – Lietuva, Latvija ir Estija – ir toliau gyveno sąjungos biudžeto sąskaita? Šalies likimas buvo nulemtas vėliau – po rugpjūčio pučo ir Belovežo girios sąmokslo.

Tačiau reikia suprasti vieną labai svarbų dalyką: jei šalis būtų ideali, niekas negalėtų jos išjudinti. Nuovargis dėl ekonominių problemų, ideologinė painiava, persivertėlių laikas atliko savo darbą, o ne Džino Šarpo instrukcijos.

– Ar, jūsų nuomone, buvo įmanoma išgelbėti TSRS? Ką reikėjo daryti dėl to?

– Ir taip, ir ne. Jėgos buvo per daug nelygio: viskas buvo nukreipta prieš TSRS – naftos kainų kritimas, ekonominė blokada, objektyvi tikrovė (skaitykite ankstesnę pastraipą – G.S.) ir labai galingi informacinio fronto profesionalai. Kiek melo mes tada prarijome net nekramtę! Jei žurnalistai ir istorikai reaguotų į tuometines informacines atakas bent jau taip, kaip dabar, buvo galima išvengti daugybės tragedijų.

– Ar šiandien Baltijos šalyse įmanoma laisvai reikšti savo nuomonę apie 1991 metų sausio įvykius?

– Ne. Tikrai ne. Mano knygos „Išdavystės kaina“ tiražas lietuvių kalba buvo konfiskuotas ir sunaikintas, o leidėjas Povilas Masilionis buvo nubaustas 3000 eurų bauda. Politikas Algirdas Paleckis, kuris, iš esmės, jau beveik 10 metų yra persekiojamas už frazę „Kaip dabar aiškėja, savi šaudė į savus“, pusantrų metų praleidęs ikiteisminio tyrimo sulaikymo centre laukia teismo dar vieno nuosprendžio. Filosofas Valerijus Ivanovas, TSRS išsaugojimo šalininkas, savo laiku jau atsėdėjęs trejus metus kalėjime ir parašęs knygą „Lietuvos kalėjimas“, TIK UŽ ŠIĄ KNYGĄ gavo dar metus kalėjimo! Asmeniškai mane deportavo iš Lietuvos ir 5 metams uždraudė įvažiuoti vien dėl to, kad rinkau medžiagą savo būsimai, dar neparašytai knygai! Lietuvos teismas be jokių įrodymų jau nuteisė 78 Rusijos ir Baltarusijos piliečius ir skyrė įvairias laisvės atėmimo bausmes už veikas, jų neva įvykdytas 1991 metais,  ir pagal įstatymus, kurie tuo metu dar nebuvo priimti ir nebuvo net pačios Lietuvos nepriklausomybės, pritaikė baudžiamąjį įstatymą atgal.

Žodžio laisvės reitinguose Lietuva stabiliai užima 28-30 vietą pasaulyje…

Kalbėjosi Vladimir BUKARSKY

 

Iš rusų kalbos vertė Jonas Kovalskis, 2021-01-15

Šaltinis: http://izborsk.md/galina-sapozhnikova-provokaciju-v-vilnjuse-v-janvare-1991-goda-organizovali-landsbergis-i-ego-komanda/?fbclid=IwAR1H6_sMvIUfu6yvXY4z-sRlj0t6PWreMMiLuT7qYRLZbzXWFpry8cImPio

1984 metų gruodžio 3 d. įvyko didžiausia pasaulyje pagal žuvusių žmonių skaičių technogeninė katastrofa. Bhopalo katastrofa yra didžiausia technogeninė, dėl žmonių kaltės kilusi katastrofa…

R. Burda: „Kodėl jūs nenorėjote, kad krašto apsaugos pareigūnai užkirstų kelią planuojamam Medininkų posto puolimui?“ Šaltinis: https://komentaras.lt/r-burda-kodel-jus-nenorejote-kad-krasto-apsaugos-pareigunai-uzkirstu-kelia-planuojamam-medininku-posto-puolimui/?lang=&fbclid=IwAR0E5RlCZ1VQxQ1D6ZmP4ydD-r0EMQjpZcPgBdxKo-t0yQybBw6HHMW1r-M Giedrė Gorienė Kitąmet minėsime Medininkų muitinės poste…