Justinas Marcinkevičius Tarybų Lietuvoje buvo gerbiamas poetas, jo kūrinių rinkiniai buvo leidžiami milijoniniais tiražais, jo pjesės “Mažvydas” , “Katedra”, “Mindaugas” buvo nuolat Lietuvos Tarybų Socialistinės respublikos Akademinio Dramos teatro repertuare ir visada į juos buvo anšlagas, bilietus buvo galima gauti tik atstovėjus eilėje visą naktį prie kasos kiekvieno mėnesio 20 dieną. O jo poema “Pirčiupiai” buvo mokyklos programoje ir visi žinojo “Virš pamaldžiai didingo šilo…” . Vargo autorius nematė, buvo gausiai apdovanotas valdžios apdovanojimais ir tautos meile. Tauta dirbo ir sudarė kūrėjui sąlygas kurti. Spalvotų revoliucijų technologai iš JAV, vykdydami savo neokolonijinės ekspansijos sąjūdžius/maidanus, visada išnaudoja, sąmoningai ar ne, žinomus žmones, ypatingai tuos, kurie gali daryti įtaką, valdyti mases, kad masinė sąmonė būtų sėkmingai kolonizuojama, performatuojama.
J.Marcinkevičius taip pat buvo sėkmingai išnaudotas su savo pjesėmis, kurioms buvo suteikta nacionalistinė (suprask, antitarybinė, rusofobinė) interpretacija, o vieno sąjūdžio renginio metu J.Marcinkevičius susireikšminęs pareiškė “Mes išsaugojome tautą!”. Ar tikrai jūs? Ir kam? Kad perduoti ją JAV/JK kolonizatoriams?

Vėliau, kai įsisiautėję nuo savo nebaudžiamumo JAV liokajai konservatoriai liberalai ėmė griauti visą Lietuvos aukso amžiaus tarybinio laikotarpio visą ekonominį ir kultūrinį palikimą, ėmė visokie primatai ramanauskai-užkalniai-šimašiai tyčiotis iš Tarybų Lietuvos kultūros aukso fondo klasikų, griovė paminklus tarybiniams kūrėjams, tai jau buvo tik dėsningai sekę tautos masinės sąmonės kolonizavimo, etninio kultūrinio kodo ištrynimo, nacionalinio identiteto destrukcijos epizodai, kuriems technologiškai sukiršytos tautos kolonizuota sąmonė jau nepajėgė priešintis. Mauras padarė savo darbą. Dabar šitie mankurtai ėmėsi jo paties. Ciniška? Ne, dėsninga. “Kai į praeitį šauni iš pistoleto, ateitis į tave šauna iš patrankos” (Napoleonas).