Šiandien minime Vysockio Vladimiro Semionovičiaus (1938 m. sausio 25 d. Maskva – 1980 m. liepos 25 d. Maskva) – tarybinio rusų poeto, aktoriaus ir dainų autoriaus, TSRS valstybinės premijos laureato (1987 m., po mirties) mirties metinės.
Vladimiro Semionovičiaus Vysockio laidotuvės įvyko 1980 m. liepos 28 d.
1980 m. birželio 2 d. įvyko vienas iš paskutinių Vysockio koncertų (Kaliningrade), kurio metu jam tapo bloga.
1980 m. liepos 3 d. Vysockis koncertavo Liubercy miesto kultūros rūmuose Maskvos srityje, kur, pasak liudininkų, atrodė blogai, sakė, kad prastai jaučiasi, tačiau scenoje buvo linksmas ir vietoj planuotos pusantros valandos surengė dviejų valandų koncertą.
1980 m. liepos 14 d. pasirodymo NIIEM institute (Maskva) metu Vladimiras Vysockis atliko vieną paskutinių savo dainų – „Mano liūdesys, mano ilgesys… Variacija čigonų romansų temomis“.
Liepos 16 dieną jis surengė paskutinį savo koncertą Kaliningrade (dabar Koroliovas) netoli Maskvos.
1980 metų liepos 18 dieną V. Vysockis paskutinį kartą pasirodė viešumoje – atliko savo žymiausią Hamleto vaidmenį Tagankos teatre.
1980 metų liepos 25-osios naktį Vladimiras Vysockis mirė miegodamas savo bute Maskvoje. Tiesioginė mirties priežastis tebėra prieštaringa, nes skrodimas nebuvo atliktas. Vienų (ypač Stanislavo Ščerbakovo ir Leonido Sulpovaro) teigimu, mirties priežastis buvo asfiksija, kitų – ūminis miokardo infarktas.
Anatolijus Fedotovas, kurį skirtingi žmonės apibūdina įvairiai – ir kaip asmeninį Vysockio gydytoją, vyrą, išgelbėjusį jį 1979 m. liepos 25 d. Bucharoje nuo klinikinės mirties (kurios faktas ginčijamas), ir kaip gydytoją, kuris 1980 m. liepos 25 d. „pramiegojo“ Vysockį, liudija:
„Liepos 23 dieną man esant (su Vysockiu jo bute) atvyko Sklifosovskio instituto reanimatologų komanda. Jie norėjo perleisti jį per dirbtinio kvėpavimo aparatu procedūrą, kad permuštų dipsomaniją. Buvo planas šį įrenginį atnešti į jo vasarnamį. Tikriausiai vaikinai bute buvo apie valandą, pasiimti nusprendė po paros, kai atsilaisvins atskira palata. Likau viena su Volodia – jis jau miegojo. Tada mane pakeitė Valera Janklovičius. Liepos 24 d. dirbau… Aštuntą valandą vakaro užsukau į Malają Gruzinskają. Jam buvo labai bloga, jis lakstė po kambarius. Vis dejavo, laikydamas ranką ant krūtinės širdies srityje. Būtent tada mano akivaizdoje jis pasakė Ninai Maksimovnai: „Mama, aš šiandien mirsiu …“ Jis blaškėsi po butą. Aimanavo. Ši naktis jam buvo labai sunki. Padariau jam migdomųjų injekciją. Jis vis blaškėsi. Po to nurimo. Jis užmigo ant nedidelės sofos, kuri tada stovėjo didžiajame kambaryje. … Tarp trijų valandų ir pusės penkių širdis sustojo dėl infarkto. Sprendžiant iš klinikos, buvo ūmus miokardo infarktas.”
Vladimiras Vysockis mirė per 20-ąsias vasaros olimpines žaidynes Maskvoje. Žinutės apie Vladimiro Vysockio mirtį, išskyrus dvi žinutes „Vakarinėje Maskvoje“ (apie mirtį ir civilinio atminimo ceremonijos datą) bei nekrologą laikraštyje „Tarybinė kultūra“ (o po laidotuvių – Alos Demidovos straipsnis V. Vysockio atminimui „Tarybų Rusijoje“) tarybinėje žiniasklaidoje praktiškai nebuvo publikuoti. Virš Tagankos teatro kasos lango buvo pakabintas paprastas skelbimas: „Mirė aktorius Vladimiras Vysockis“. Ir vis dėlto Tagankos teatre, kuriame jis dirbo, susirinko didžiulė minia, kuri ten buvo kelias dienas (laidotuvių dieną aplink Taganskaja aikštę esančių pastatų stogai taip pat buvo pilni žmonių). Tuo pačiu metu nė vienas iš nusipirkusių bilietus jų negrąžino.
1980 m. liepos 28 d. Tagankos teatro pastate vyko civilinės pamaldos, atsisveikinimo ceremonija ir laidotuvės Vagankovskio kapinėse Maskvoje (skyrius Nr. 1, į dešinę nuo įėjimo).
Vysockį laidojo, atrodė, visa Maskva.
