Rusijos Federacijos nuolatinio atstovo V.A.Nebenzia kalba JTO Saugumo Tarybos posėdyje dėl Ukrainos, sušaukto JAV-NATO atstovų, tai yra tų šalių, kurios įvykdė valstybinį perversmą Ukrainoje, atvedė į valdžią nacistinį režimą Kijeve ir sukėlė karą Ukrainoje.
Dėl posėdžio vedimo tvarkos:
Ponia pirmininke,
Norėčiau pasakyti keletą žodžių dėl posėdžio vedimo tvarkos.
Mes visi kartu esame perpildytoje salėje. Perpildyta ne tik salė, bet ir sąrašas norinčių kalbėti žmonių, kurie nėra Saugumo Tarybos nariais ir kurie save vadina Europos šalių užsienio reikalų ministrais. Europos Sąjungos atskiros šalys, išskyrus retas išimtis, neturi teisės vykdyti savarankišką užsienio politiką. Atitinkamai, nėra užsienio reikalų ministrų, o tik tokiais save vadinantys valdininkai. Visa ES užsienio politika yra Briuselio rankose, o Briuselis savo ruožtu – Vašingtono rankose. Atsakykite man į retorinį klausimą: kokią pridėtinę vertę turės šių pareigūnų trafaretiniai pasisakymai, parašyti vienos rankos, išskyrus galimybę pasipuikuoti savo šalių televizijos ekranuose, išreiškiant „besąlygišką ir nepalenkiamą“ savo paramą Kijevo klientams?
Niujorke yra ES atstovas JT. Jis galėtų kalbėti visų vardu. Juk ES turi bendrą užsienio ir saugumo politiką. Ką jūs galite pridėti prie to? Na, tada papasakokite apie ginklus, kuriuos tiekiate nusikalstamam Kijevo režimui, kuriais jis šaudo ne į karinius taikinius, o į taikius civilius Rusijos miestų gyventojus.
O Didžiosios Britanijos atstovas tegul papasakos, kaip buvęs jos ministras pirmininkas Borisas Johnsonas atkalbėjo Kijevo valdžią sudaryti jau 2022 m. balandį parafuotą taikos sutartį su Rusija, ir paskatinusiu Kijevą tęsti karo veiksmus ir taip pasmerkdamas mirčiai dešimtis tūkstančių nelaimingų ukrainiečių, mestų į frontą kaip patrankų mėsą.
Beje, kur jūs visi buvote vakar, kai Taryba svarstė BVU ir situaciją Gazoje? Kur, beje, buvo JT Generalinis sekretorius? Noriu priminti, kad nei viena Europos Sąjungos šalis ar apskritai Vakarai niekada nesiėmė iniciatyvos sušaukti bent vieną pasitarimą dėl Gazos, kur dėl Izraelio įvykdytų karo įstatymų ir papročių grubių pažeidimų per keturis su puse mėnesio žuvo toks civilių skaičius, iš kurių dauguma moterys ir vaikai, kuris viršijo pastarųjų metų bet kurio karinio konflikto aukų skaičių.
Tai daugiau nei iškalbingai kalba apie jūsų veidmainystę ir dvigubus standartus.
Iš anksto noriu perspėti – Europos sostinių atstovų ritualinių užkeikimų aš neklausysiu. Tegul jie praktikuoja savo iškalbą vienas prieš kitą, teršdami eterį savo veidmainiškomis sentencijomis.
Ačiū.
Pagrindinis pranešimas:
Ponia pirmininke,
Šios dienos posėdis, sušauktas eilės Vakarų delegacijų iniciatyva, yra deja vu. Prieš metus toje pačioje salėje pirmininkaujanti Malta surengė panašų „ritualinį“ spektaklį mūsų specialiosios karinės operacijos pradžios „metinių“ proga, į kurį Europos ministrai plūdo perskaityti viena ranka parašytų antirusiškų tezių. Prieš metus Vakarų blokui buvo madinga reklamuoti savo „pseudo-taikos“ iniciatyvas, kurios visos savo esme prilygo melagingam orveliškam oksimoronui „karas yra taika“. Tuo pat metu Vakarai Vladimirui Zelenskiui, kuriam akivaizdžiai trūksta strateginio mąstymo, atvirai skiepijo pavojingą ir absurdišką iliuziją, kad su Vakarų parama jis sugebėtų nugalėti Rusiją mūšio lauke. Ypač stengėsi kažkoks ponas iš „nuostabaus sodo“, kuriam visi, kurie nepriklauso „auksiniam milijardui“, yra piktžolės. ES taip pat, orveliškai, tiekė ginklus Kijevo režimui už pinigus iš Taikos fondo.
Nuo to laiko praėjo dar vieneri metai. Ukrainai visiškai sužlugdė išreklamuotą kontrpuolimą, tačiau Vakarai vis tiek toliau „pumpavo“ Kijevo režimą ginklais, skatindami jį mesti kuo daugiau ukrainiečių gyvybių į konflikto liepsną, kurį JAV, nusimetusios bet kokį padorumą, jau ėmė vadinti pelningu verslo projektu – kariniam-pramoniniam kompleksui jis pasirodė toks pelningas. Tuo pat metu atkaliai buvo stumiamas į priekį tam tikras procesas diskutuojant apie visiškoje aklavietėje atsidūrusią „pseudo-taikos formulę“, kurios rėmuose Kopenhagoje, paskui Davose įvairiomis gudrybėmis buvo įtraukiamos globalių pietų ir rytų šalys tiktam, kad vėliau tai būtų pateikiama kaip „plati tarptautinė parama“. Tuo pačiu yra akivaizdu, kad dauguma pasaulio šalių puikiai mato tikrąjį šių intrigų foną ir visai netrokšta jose vaidinti statistais, kaip ir suvokia, kad be Rusijos yra beprasmiška diskutuoti apie bet ką.
Ką šie metai atnešė Ukrainai? Naujos, jau šimtais tūkstančių skaičiuojamos beprasmės aukos, artėjantis ekonomikos žlugimas ir gili valstybingumo krizė, nes… Ukrainos žmonėms vis labiau aiškėja visiškas Kijevo vadovybės neveiksnumas ir nepriklausomybės stoka. Giliai įklimpusi į korupciją, ji negali susidoroti net su pagrindiniais socialiniais įsipareigojimais, tačiau nesėkmingai iš Vakarų donorų bando išgauti lėšų, kad galėtų mokėti pensijas savo piliečiams. Jaunoji (o dabar ir vyresnioji) karta kaip gyvuliai gaudomi gatvėse ir metama į „mėsos šturmus“, kuriais siekiama parodyti Vakarų rėmėjams, kad jų investicijos atsiperka.
Šiandien girdėjome ir girdėsime daug patetiškų žodžių. Tačiau iš tikrųjų Vakarai visai nėra suinteresuoti padėti Ukrainai. Vakarų politikos Ukrainos atžvilgiu esmę neseniai atvirai apibendrino britų leidinio „The Economist“ vyriausioji redaktorė Zanny Minton Beddows. Ji interviu televizijai sakė, cituoju: „Duoti pinigų Ukrainai yra pigiausias būdas JAV sustiprinti savo saugumą. Tai ukrainiečiai kariauja, tai jie yra žudomi. JAV ir Europa jiems tiekia ginklus. Ir tai darydami mes kovojame su Putinu”.
Už savo interesus mokėdami šiandieninių „čiabuvių ukrainiečių“ (kaip jie teigia) gyvybėmis, Vakarai, vadovaujami JAV, pagal geriausias neokolonijines tradicijas bando išspręsti savo geopolitines problemas ir neleisti, kad Vašingtonas prarastų savo sau pasiskirtą pasaulinio hegemono vaidmenį arba pasaulyje sustiprėtų kiti galingi ir savarankiški galios centrai.
Kad ir kaip būtų, šiandien jau akivaizdu, kad šiame JAV, ES ir NATO „kare pagal įgaliojimą“ prieš Rusiją ukrainiečių rankomis Ukraina pralaimi. Taip pat svarbu, kad ir kaip sunku būtų mūsų kolegoms iš Europos priimti šią išvadą, ji nėra vienintelė pralaimėjusi šiame konflikte šalis. Juk bene pagrindinis pralaimėtojas yra pati Europos Sąjunga.
Naudodamasis proga norėčiau kreiptis į Europos Sąjungos šalių atstovus. Jūs tiek laiko praleidote kurdami Europos projektą ir didžiavotės, kad pavyko suformuluoti bendrą užsienio ir saugumo politiką. Mes prisimename tuos laikus, kai ES puoselėjo savo nepriklausomo geopolitinio vaidmens planus ir turėjo „skirtingą nuomonę“ daugeliu pagrindinių tarptautinių klausimų. Tiesiog stulbina, kaip jūs lengvai atsisakėte visų šių ambicijų, pagal komandą grįžote į paklusnių JAV vasalų gretas. Konfliktas Ukrainoje, kurį jūs taip uoliai kurstote iš Europos arsenalų šluodami paskutinius likučius, pagilina migracijos problemas jūsų šalyse ir daro įtaką jūsų energetikos sektoriui. Kaip šią savaitę sužinojome, vien Vokietijos, laikomos „ES lokomotyvu“, tiesioginiai nuostoliai dėl JAV primestų antirusiškų sankcijų siekia mažiausiai 200 mlrd. JAV dolerių. Kur čia yra europiniai interesai? Gaila, kad užmiršote, jog JAV ir Didžioji Britanija visada buvo pagrindinės naudos gavėjos iš bet kokio konflikto kontinentinės Europos teritorijoje ir visada kryptingai kurstė prieštaravimus šioje erdvėje, kad užkirstų kelią kito geopolitinio konkurento – vieningos Europos, gyvenančios taikiai ir bendradarbiaujančios su savo kaimyne Rusija. Jums, per naujuosius europiečius, kurie tarnauja JAV interesams, buvo nuolat švirkščiami rusofobiniai nuodai ir dėl to galiausiai buvote visiškai nunuodyti. O dabar vietoj strateginių partnerysčių ir naudingų bendrų ekonominių projektų Rusiją piešiate kaip priešą ir šaunate sau į koją, neva išsivaduodami iš energetinės priklausomybės nuo mūsų šalies ir patekdami į dar griežtesnę energetinę priklausomybę nuo JAV.
Be to, šiandien ne tik Ukraina, bet ir visa Europa vėl rizikuoja tapti placdarmu karinei konfrontacijai, į kurią jūs esate nuolat stumiami iš už vandenyno. Ar to reikia Europos šalių gyventojams? Norėčiau tikėti, kad taip nėra. Sausio mėnesį 12 Europos šalių atliktos nuomonių apklausos rodo, kad tik 10 procentų europiečių mano, kad Ukraina gali nugalėti Rusiją. Europos ūkininkai maištauja, nenorėdami prarasti žemės ūkio rinkų dėl Ukrainos eksportuotojų dempingo. Plačiai pasklido filmuota medžiaga apie skandalus Lenkijos ir Ukrainos pasienyje, kur Lenkijos pasieniečiai atsisako įleisti ukrainiečių sunkvežimius su grūdais. Akivaizdu, kad visiškai korumpuotai, kriminalinei Ukrainai su nuskurdusiais gyventojais, į kurią dabartinė marionetinė vadovybė pavertė iš „visos Sąjungos aruodo“, dabar nešviečia jokia „europinė ateitis“.
Juk nuo pat formalios nepriklausomybės įgijimo Ukrainai buvo priskirtas nepavydėtinas antirusiško placdarmo vaidmuo. 2004 m. joje, tiesą sakant, įvyko pirmasis Vakarų surežisuotas antikonstitucinis perversmas, kuriam galiausiai žmonės nepritarė. Tada Vakarai ėmė rengti perversmą taip, kad nebeliktų vietos jokiems „nesklandumams“, kad amžinai būtų sunaikinta patriotiškai nusiteikusi opozicija. Būtent tai vyksta visus tuos metus po 2014-ųjų „Maidano“ perversmo.
Vakarų rusofobų remiamas nacionalistų ir neonacių atėjimas į valdžią 2014 m. tapo takoskyra šiuolaikinėje Ukrainos istorijoje. Antikonstitucinis valstybės perversmas, kurio dešimtmetis sukanka būtent šiomis dienomis, tapo įmanomas dėl atviro Vakarų kišimosi į šios šalies vidaus reikalus. Taip buvo padėta pradžia priverstiniam Kijevo įsitraukimui į avantiūrų kupinus projektus, siekiant padaryti „strateginį pralaimėjimą“ Rusijai, buvo imtasi kurso ignoruoti šalies pietryčių gyventojų interesus ir trypti jų teises.
Prieš tuos, kurie siekė išsaugoti savo tapatybę, istorines ir kultūrines šaknis, buvo pradėtas žiaurus ir nežmoniškas karas, taip vadinama „antiteroristinė operacija“, kurios metu pažeidžiant Ukrainos Konstituciją buvo panaudota kariuomenė ir nacionalistų batalionai.
Donbase teroristų nebuvo, tai patvirtino JTO Tarptautinis Teisingumo Teismas savo neseniai priimtu sprendimu. Visa tai nulėmė Ukrainos valstybingumo degradaciją, tolesnį radikalėjimą, nacionalizmo augimą ir daugybę civilių gyventojų aukų.
Kijevo režimo britų lėlininkų atstovas šioje salėje patetiškai klausė: ar mums negaila siųsti savo sūnus kariauti į Ukrainą? Žinoma, gaila. Mums gaila nelaimingų ukrainiečių, kurie siunčiami mirti už Vakarų geopolitinius interesus. Tačiau Didžiosios Britanijos atstovas tradicine vakarietiška veidmainiška maniera nutylėjo, kad prieš dvejus metus tai padarėme ne norėdami pradėti karą, o norėdami jį sustabdyti. Sustabdyti karą, kurį jūsų remiamas režimas kariavo aštuonerius metus prieš civilius Donbaso gyventojus, kuris tuo metu jau buvo nusinešęs daugiau nei 14 tūkst. gyvybių. Tai buvo pagrindinė specialiosios karinės operacijos pradžios priežastis.
Kalbant apie klausimą, su kuo mes kariaujame Ukrainoje, galite atsakyti patys, jei prisiminsite, ką Kijevo režimas pagerbia kaip didvyrius. Kas yra, pavyzdžiui, Bandera ir Šuchevyčius, kurių būriai kartu su naciais išžudė šimtus tūkstančių žydų, lenkų, rusų ir ukrainiečių? Šiandien paklauskite apie tai pono Sikorskio, kuris kalbės vėliau. Jis papasakos apie Ukrainos sukilėlių armijos įvykdytas „Volynės skerdynes“ ir kaip jos yra prisimenamos Lenkijoje. Manome, kad jei šalies vadovai gerbia nacius, kalba kaip naciai ir leidžia demonstruoti nacių simbolius, jie ir yra naciai. O jūs tiesiog per bailūs ir pasirinktinai akli visa tai pripažinti.
Vėlgi, pasinaudodamas pono Sejournet ir pono Camerono dalyvavimu šios dienos susitikime (jų šiuo metu salėje nėra), noriu iškelti dar vieną jau kurį laiką mūsų Vakarų kolegoms itin nepatogią temą – Minsko susitarimus. Maždaug prieš metus visi girdėjome Petro Porošenkos, Francois Hollande’o, Angelos Merkel, taip pat Boriso Johnsono prisipažinimus, kad nei Prancūzija, nei Vokietija, nei JK niekada rimtai nevertino šių susitarimų, neketino paskatinti Ukrainos valdžią juos įgyvendinti ir pasinaudojo jais tik tam, kad vilkintų laiką ir duotų Kijevui laiko pasiruošti karui su Rusija. Tai iš esmės buvo šių valstybių vadovų „prisipažinimas“, atvirai ir net su pasididžiavimu pripažinusių tyčinį JT Saugumo Tarybos rezoliucijos 2202, kuria buvo įtvirtinti Minsko susitarimai, pažeidimą. Tačiau tai netrukdo tų pačių valstybių atstovams šiandien kalbėti Taryboje, lyg nieko nebūtų įvykę, su notacijomis, skirtomis kitiems nariams ir kalbėti apie tarptautinės teisės laikymosi svarbą bei kaltinti kitas šalis dėl Saugumo Tarybos rezoliucijų pažeidimo.
Tiksliau, jie ragina laikytis tarptautinės tvarkos, pagrįstos taisyklėmis, taisyklėmis, kurias jie patys sugalvojo savo naudai. Visus šiuos metus nuo Minsko sutarčių pasirašymo Kijevo režimas tęsė karinį pasirengimą, stiprino Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kovinį potencialą, suaktyvino karinį-techninį bendradarbiavimą su užsienio valstybėmis.
Tik po to, kai žlugo visos pastangos pasiekti, kad Ukrainos pusė, kaip ir ją palaikantys Vakarai, sąžiningai ir nuosekliai įgyvendintų esminį Ukrainos vidaus krizei išspręsti dokumentą – „Minsko susitarimų įgyvendinimo priemonių rinkinį“, buvo priimtas sprendimas pradėti Specialiąją karinę operaciją, kad būtų apsaugotos Donbaso gyventojų gyvybės sutinkamai su JT Chartijos 51 straipsnio nuostata.
Ponia pirmininke,
Šiandien mano kolega amerikietis, bandydamas ieškoti naujų pretekstų šmeižti Rusiją, ką tik paminėjo Aleksejų Navalną, nuteistą už realų kriminalinį nusikaltimą, kuris mirė kalėjime dėl natūralių priežasčių. Ar galite atsakyti, kodėl Kijevo režimas mirtinai nukankino amerikiečių žurnalistą Gonzalo Lira, kurio išgelbėjimui, nieko nepadarėte nei jūs, nei jūsų vadovai? Jūs įžūliai tylite apie šį ir kitus Kijevo režimo nusikaltimus ir esate linkęs viską versti aukštyn kojomis.
Mieli kolegos,
Bet koks konfliktas anksčiau ar vėliau baigiasi. Esame tikri, kad to paties laukia ir konfliktas Ukrainoje. Žinoma, kuo ilgiau tai užsitęs dėl Vakarų teikiamo “maitinimo” Kijevui, tuo nepalankesnės bus sąlygos Ukrainai derybose dėl taikos.
Ateityje esminę reikšmę turės tai, kokias išvadas pats Vakarų blokas padarys. Ar jis, su savižudžio užsispyrimu, primes savo vienpusę „taisyklėmis pagrįstą tvarką“ likusiam pasauliui, bandys padalinti pasaulį į vasalus ir priešus, ar vis tik įsitrauks į prasmingą dialogą, kad rastų būdų, kaip sukurti tikrai teisingą pasaulio tvarką, kur bus garantuoti visų valstybių interesai.
Kol kas apgailestaudami turime pripažinti, kad Europą apėmė strateginis aklumas: ji mato euroatlantinę saugumo architektūrą per „taikiklį“, kursto savo baimes dėl Rusijos grėsmės, nuo kurios reikia gintis, atsisako pripažinti Rusijos teisėtus gynybinius interesus. Tai neperspektyvus ir ydingas požiūris, pažeidžiantis pagrindinius saugumo nedalumo principus.
Jūs kurstote juokingas baimes dėl tariamos Rusijos agresijos prieš Europos šalis. Ar pamiršote, kad būtent Europos valstybės – skirtingais laikais Lenkija, Švedija, Prancūzija, Vokietija ir nemažai jos vasalų (beveik visa Europa) Antrojo pasaulinio karo metais – užpuolė Rusijos valstybę, bandydamos ją užkariauti su pavydėtinu atkaklumu, ir visada patyrė pralaimėjimą? JAV bandė daryti tą patį Šaltojo karo metais. Taip pat žinomas ir nepadoriai niekingas Didžiosios Britanijos vaidmuo, kurios diplomatija šimtmečius išradingai kiršino tarpusavyje šalis ir tautas vienas prieš kitą ir tai daro iki šiol. Rusijos valstybingumas formavosi nuolatinės išorinės grėsmės sąlygomis. Mūsų „taiką mylintys“ Vakarų kolegos tikrai nemėgsta prisiminti fakto, kad būtent Rusija visada turėjo atremti Vakarų agresiją. Tačiau mūsų žmonės tai puikiai prisimena. Žinome, kad Vakarų šalių visuomenė vis mažiau tiki antirusiška propaganda apie mitinę „Rusijos grėsmę“. Todėl jie apgaubia ją „melo burbulu“, bandydami neleisti į vidų patekti bet kokiai tiesai. Tačiau ji vis dar prasiveržia pastangomis tų, kurie supranta, kas gresia visam pasauliui dėl dabartinės konfrontacijos užsitęsimo ir paaštrėjimo. Ir tada atsiranda informaciniai proveržiai, panašūs į tą, kurį padarė amerikiečių žurnalistas Tuckeris Carlsonas, kurio interviu su Rusijos prezidentu atvėrė akis milijonams visame pasaulyje.
Už dabartinio momento horizonto tampa vis svarbesnėmis diskusijos apie teisingą ir nedalomą euroatlantinio saugumo sistemą. Dabartiniu iškreiptu pavidalu jis taikomas tik JAV ir jų NATO sąjungininkėms, kurios pasiskyrė sau teisę kištis į bet kokius tarptautinius klausimus ir kitų valstybių vidaus reikalus. Jų bazės yra dislokuotos prie mūsų sienų, pažeidžiant pagrindinius susitarimus, kurie užbaigė Šaltojo karo erą. Vakarų lyderiai mus apgavo tada ir nori toliau apgaudinėti dabar, suteikdami NATO absoliučią teisę nekontroliuojamai plėstis ir paversdami beveik bet kurį pasaulio kampelį Aljanso „atsakomybės sritimi“.
Noriu priminti, kad Rusija 2021 metų pabaigoje pateikė esminį pasiūlymą dėl saugumo garantijų, teikė konkrečius pasiūlymus NATO ir JAV, tačiau jos įžūliai juos atmetė. Rezultatas buvo naujas „karštas“ konfliktas Europoje. Vakarai mums tiesiog nepaliko kito pasirinkimo, mes tiesiog turėjome apsaugoti savo žmones, savo ateitį. Tuo pačiu mes niekada neatsisakėme derybų, Kijevo režimas pats jas uždraudė. Noriu pabrėžti: vis dar įmanoma išsaugoti Ukrainą tam tikra forma, bet tai turi būti taiki, neutrali Ukraina, kurioje nėra diskriminacijos ir rusofobijos, kurioje nėra šlovinami nacių nusikaltėliai ir iš kurios nekyla grėsmės Rusijai. Mūsų SKO siekia būtent šių tikslų. Todėl pasirinkimas priklauso kolektyviniams Vakarams, ar dėl to reikės kovoti iki galo, kaip mes tai mokame daryti, ar Vašingtone, Londone ir Briuselyje vis tik pagaliau nugalės sveikas protas ir jie bent jau nors ką nors, kas liks iš Ukrainos, pabandys išgelbėti.
Ačiū, už dėmesį.
Iš rusų kalbos vertė Jonas Kovalskis (be jokio atkygio 
) 2024-02-24
