Archive

December 2023

Browsing

Visos “laisvojo” pasaulio masinės (dez)informacijos priemonės ištrimitavo žinią – kad Europos Taryba priėmė sprendimą pradėti derybas su Ukraina ir Moldova dėl stojimo į ES. JAV naudingi “patriotai” atkartojo šią naujieną milijonus kartų kaip didžiulį “demokratijos” laimėjimą ir ,suprask, V.Putino, taip pat Rusijos pralaimėjimą. ET šiuo klausimu sušaukė savo asamblėją būtent Rusijos prezidento V.Putino unikalios “Tiesioginės linijos” eterio metu ir turėjo pademonstruoti JAV kolonijos ES galią bei vienybę.
Tačiau, kaip sako klastos ir melo meistrai britai, velnias slepiasi detalėse.
Pačios derybos su šiomis Dž.Soroso gamybos “jaunomis demokratijomis” prasidės tik kitų metų kovo mėnesį, o tam, kad JAV-JK okupuotos Ukraina ir Moldova visiškai prisijungtų prie JAV kolonijos ES, prireiks dar apie 70 Europos šalių vadovų Tarybos balsavimų ir ne bet kokių, o būtent vienbalsių. Ši biurokratinė procedūra yra tiek pat griozdiška, kiek ir veidmainiška.
Pačiai ES šis akivaizdžiai propagandinis sprendimas beveik nieko nekainavo, bet buvo nepaprastai svarbus, kad motyvuotų už JAV-JK-ES interesus beprasmiškai žūstančius ukrainiečius toliau kariauti, kai pačioje Ukrainoje tvyro totaliniai negatyvas, nusivylimas, suirutė, proamerikietiško režimo korupcija, eilinių piliečių masinis skurdas, teisinė savivalė ir pan.

Kad Ukraina (ir Moldova) pilnai prisijungtų, prireiks mažiausiai 3–5 metų. Visi supranta, kad Ukraina tiek laiko neištvers, ypač jeigu staiga būtų dėl kažkokių priežasčių nutraukta šios kvazivalstybės gyvybines funkcijas palaikanti NUOLATINĖ Vakarų finansinė parama. Kiekvienais metais Ukrainos chuntai bus vis sunkiau gauti iš Vakarų finansavimą šiam jau pralaimėtam karui prieš brolišką Rusiją, kuris yra pražūtingas ukrainiečių tautai. Rusija anksčiau ar vėliau, priklausomai nuo to, kiek didės JAV-NATO karinė invazija į šias istorines Rusijos žemes, bus priversta atsisakyti tausojančių kariavimo būdų ir ,neturėdama pasirinkimo, kaip ir 2022-02-24, turės atsakyti į JAV-NATO agresiją adekvačiai, tai yra tokiu būdu, kaip visiškai be jokio pagrindo tai daro “demokratiškas” Izraelis okupuotoje Palestinos teritorijoje Gazos ruože. Izraelio kariaunos ten vykdomas palestiniečių genocidas neturi jokio pateisinimo. O štai JAV-NATO karinė agresija Ukrainoje kelia Rusijos nacionaliniam saugumui ir valstybingumui egzistencinę grėsmę, į kurią tūkstantmetę istoriją turinti valstybė tiesiog privalo reaguoti visomis turimomis savigynos priemonėmis, kurių Rusija turi pakankamai.
Tokiu atveju didės infrastruktūros, ir net tik karinės, sugriovimų mastas, geometrine progresija augs neįgaliųjų armija, plėsis kapinės, išmirs miestai. Ir vienu metu, kaip tai jau buvo ne kartą Vakarų kolonizatorių užkariavimų istorijoje, pvz.,Vietname, Afganistane, JAV-NATO ciniškai savanaudiškos “paramos” srautas išseks, baigsis ir viskas sugrius kaip kortų namelis. Įvyks tai, apie ką jau seniai kalba visi sveiko proto padorūs ekspertai ir žmonės – Ukrainos kvazivalstybės teritorijos dalybos/mainai/paskirstymas tarp visų tikrųjų šio JAV-ES-NATO nusikalstamo žaidimo dalyvių.
Kaip įprasta, Vakarų partneriai ukrainiečiams dovanoja neįgyvendinamus pažadus, spalvingas svajones, kad jie toliau kovotų už JAV transnacionalinių korporacijų ir karinio-pramoninio komplekso interesus. Štai kur yra visas situacijos tragizmas. Tauta, kuri neturi jokios įtakos savo nusikalstamų elitų priimamiems korupciniams sprendimams, nacistinės diktatūros yra verčiama kariauti jai svetimame kare ir masiškai žūti už svetimus jai tolimų užsienio šalių interesus.
Yra beveik 100%-tinė tikimybė, kad Ukrainos niekas į ES ir NATO priimti neketina ir niekada nepriims. Bet JAV-ES-NATO kolonizatoriai nuolat kaišios ukrainiečiams masalą, kaip tam asiliukui morką priešais snukį, kad iš verslo plano “Ukraina po nad use” išspaustų maksimalų pelną.
Ir kol kas Vakarai bei jų marionetės Kijeve tokį pelną gauna, o pati Ukraina ir ukrainiečių tauta, savo krauju apmokantys šį pragarišką kreditą, užtikrintai eina į pražūtį.
Kai Dievas nori nubausti žmogų, atima jam protą. Kai Dievas nori nubausti tautą, atsiunčia jai tokius “draugus”, kaip JAV, JK, ES, NATO…

Rinkimus Lenkijoje laimėjo neva opozicinė Donaldo Tusko liberali Pilietinė koalicija, kuri 2023-12-13 ėmė formuoti vyriausybę. Pasigirdo balsų, kad D.Tuskas yra liberalas, ne toks diktatorius, kaip buvusi atvirai rusofobiška J.Kačinskio “Teisė ir teisingumas” klika, kuri per Lenkijos prezidento A.Dudos ir M.Moravieckio tandemą vykdė agresyvią proamerikietišką politiką. Todėl neva, gali būti atsargių vilčių, jog naujoji Lenkijos valdžia vykdys pragmatiškesnę užsienio politiką ir savo karinga retorika nekels grėsmės taikai ir saugumui Baltijos regione.

Radekas Sikorskis paskirtas naujuoju Lenkijos Užsienio reikalų ministru. Abejonių niekam nekyla, kam jis tarnauja


Žinoma, nieko panašaus tikėtis neverta. Kaip rodo istorija, kai Lenkija prisiperka ginklų, visiems kaimynams būna labai nesaugu. Kol neateina Rusija ir nepastato Lenkijos į vietą. Lenkija dabar prisipirko kalnus JAV gamybos ginklų už šimtus milijardus dolerių, rusofobinis nacionalizmas, militarizmas lenkų masinėje sąmonėje valdžios yra stabiliai palaikomas ant masinės psichozės ribos, Lenkija atvirai provokuoja Rusiją, Baltarusiją kariniam konfliktui. Todėl klinikinių rusofobų pasikeitimas valdžios olimpe niekaip nekeičia Lenkijos užsienio politikos turinio. Nei per nago juodymą. Lenkija yra JAV kolonija ir JAV forpostas Rytų Europoje, be to dar ir kamuojama niekaip neišsipildžiusios svajonės tapti Europos lydere, imperija nuo jūros iki jūros. Ir tai tik blogina padėtį, kelia vis didesnę grėsmę taikai ir saugumui Europoje ir pasaulyje. Tai yra faktas ir tai yra blogai.


Lietuvos ir Lenkijos santykių istorija yra puikus, chrestomatinis pavojaus, kylančio iš Varšuvos, pavyzdys.
Šiandien Lenkija ir Lietuva yra puikios sąjungininkės, kurių santykiai vystosi ir stiprėja įvairiose tarpvalstybinių santykių srityse. Šalis sieja ne tik bendra siena, bet ir bendra narystė JAV kolonijų dariniuose – ES bei NATO. Pagrindinis du JAV vasalinių režimų elitus vienijantis veiksnys buvo dešimtmečius pūstas Rusijos grėsmės mitas. Abiejų šalių valdantys režimai – konservatoriai ir liberalai, bei jų klonai, kad išsilaikytų valdžioje sąmoningai, kad palaikytų Rusijos agresijos mitą, paaukojo savo piliečių gerovę, ekonominę naudą ir politinį tikslingumą.

Tačiau santykiai tarp Abiejų Tautų Respublikos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldėtojų skirtingais istoriniais laikotarpiais klostėsi labai nevienodai.

Net šiandien oficialusis Vilnius nepraleidžia progos lenkus Lietuvos gyventojų akyse pristatyti kaip okupantus. Ir tam yra daugiau nei pakankamai istorinio pagrindo.

Lapkričio mėnesio pradžioje Kaune buvo atidaryta paroda, skirta šiemet minimam Vilniaus 700-mečiui.

Parodoje – apie 200 ikonografinių vaizdų, susijusių su įvairiais Vilniaus istorijos laikotarpiais.

Viename iš jų, nuo 1925 m., lenkai vaizduojami kaip kiaulės ir okupantai: drobėje pavaizduota kiaulės figūra su lenkiškų spalvų ir tautinės simbolikos kaspinu, papuošalai, taip pat ulonė su Lenkijos herbu.


Pastaruoju metu Lietuva daro dviprasmiškas užuominas Lenkijos adresu. Ko vien tik vertas Vilniaus nuolat deklaruojamos strateginės partnerystės su Lenkija fone praktikoje Krašto apsaugos ministro , istoriko pagal išsilavinimą ir klinikinio rusofobo pagal pašaukimą, A.Anušausko intensyviai stumiamas karinis aljansas su Vokietija. Situacija tampa itin subtilia, kai Lenkija jau seniai reikalauja reparacijų ne tik iš Rusijos, kas Lietuvos konservatoriams suprantama ir artima, bet ir iš … Vokietijos!?
Be to dar tie istoriniai tarpukario Lietuvos prieštaravimai… Lietuvoje valdantieji konservatoriai liberalai labai nemėgsta prisiminti, kaip du kartus dabartinę sostinę Vilnių gavo iš Rusijos rankų. Tačiau faktas lieka faktu. Pirmą kartą tai nutiko 1920 metų vasarą, kai Tarybų Rusija karo su Lenkija metu paprašė Lietuvos Respublikos laikytis neutralumo ir kaip geros valios gestą atidavė Vilnių Lietuvai. Antrą kartą – 1939 m., kai Lietuva iš Maskvos gavo Vilnių ir didžiąją dalį Lenkijos aneksuoto Vilniaus krašto prieštaringai vertinamo Molotovo – Ribentropo pakto realizacijos procese. Vėl gi, kaip Tarybų Sąjungos geros valios gestą, kurį aukštai įvertino tuometinis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona.

Valstybinė kalbos inspekcija šių metų liepą rūsčiai pareikalavo nuimti du ženklus su vietovių pavadinimais lenkų kalba, kurie buvo įrengti Vilniaus rajono Bieliškių ir Ažulaukės kaimuose, kuriuose lenkai sudaro beveik pusę gyventojų ar net daugumą.

Lenkai atsisako vykdyti Kalbos inspekcijos sprendimą, nurodydami Europos Tarybos Tautinių mažumų teisių apsaugos pagrindų konvencijos, kurią, be kita ko, ratifikavo ir Lietuva, nuostatas. Tai yra tas, kurias neseniai legalizavo Ukrainos valdžia, bandydama papirkti vengrus. Nors toks situatyvinis teisės normų taikymas neišsprendžia teisinės kolizijos ilgalaikėje perspektyvoje, greičiau įšaldo prieštaravimą ir gali būti atkasamas kiekvieną kartą, kai politinė situacija paaštrėja.

Ir visa tai vyksta nepaisant to, kad Lietuva kartu su Lenkija nuo 2004 metų yra Europos Sąjungos dalis, NATO ginklo sesės ir tiek Vilnius, tiek Varšuva nuolat pabrėžia savo istorinę bendrystę.
Jeigu mes nesuprasime savo istorijos, savo praeities, mes nežinosime, kur mums reikia eiti. Tauta, kuri neturi savo nacionalinių interesų, visada bus naudojama kitų tautų nacionaliniams interesams įgyvendinti, kaip dabar yra naudojamos NATO vasalinės šalys JAV geopolitikos ambicijoms valdyti visą pasaulį. Tokia draugystė yra nelygiateisė, vasalinė ir trumpalaikė.
Tokia draugystė, kaip sakoma, iki pirmo išbandymo, arba žasinas kiaulei nėra draugas.

Pasaulinio aplinkosaugos aukščiausiojo lygio susitikimo JAE išvakarėse augmenijos naikinimo problema iškyla labai tinkamu laiku ir skausmingai aktualia daugumai pasaulio šalių.

Ir jei viso žemyno mastu iškirsti du-tris hektarus miško yra absoliučiai nepastebima smulkmena, tai nedidelei respublikai Europos centre net keliasdešimt nukirstų medžių tampa rimta problema ir juntamu smūgiu visai ekosistemai. Kiekvienas tokio neracionalaus požiūrio į šalies ekologinę pusiausvyrą faktas reikalauja išsamaus tyrimo ir rimto viešinimo.

Lietuvoje valdantis konservatorių liberalų režimas visą savo kadenciją nuolat garsėja ne tik reguliariai išduodamais leidimais vykdyti plynus kirtimus šimtamečių girių saugomose zonose, bet ir tų pačių konslibų valdomų savivaldybių ciniškai vykdomais kirtimais miestų žaliose zonose Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir kitur.

Vos prieš kelias dienas kaip tik tokiu viešumo objektu tapo miškas kurortiniame Palangos mieste. Atrodytų, kenkėjų invazija susirūpinusi Aplinkos ministerija nusprendė išretinti sergančius miškus ir sunaikino kelias dešimtis medžių. Atrodytų, šventas, visuomenei naudingas darbas. Tačiau vietinius gyventojus ėmė kankinti slogus įtarimas. Ar tik, kaip visada būdavo su “liaudies tarnais” konservatoriais liberalais nuo 1990 metų, po gražia viešo intereso gynimo ir viešojo gėrio kūrimo vėliava nesislepia labai konkretus savanaudiškas privatus interesas – netikėtas tarybiniais metais sukurto rekreacinio miško kirtimas labai primena teritorijos paruošimą prabangaus elitinio kotedžų rajono statybai?

Ir čia susidūrė dvi priešingybės: ponų valstybės savanaudiškas interesas ir vietos gyventojų, kurie tą palangiškių ir poilsiautojų pamėgtą mišką naudojo ramiems pasivaikščiojimams gryname ore ir sielos ramybei atgauti, viešas interesas.

Tačiau konservatorių liberalų kliką drebino ne vienas korupcijos skandalas, žmonių pagrįsto nepasitenkinimo audros, į kuriuos visus valdanti klika reaguodavo vienodai – mužikai dabar kantrūs, iškęs ir dar vieną konslibų savivalę. Taip paprastai landsberginių nepaimsi – vienu ar kitu būdu “iš Sąjudžio nekaltai gimusios partijos” funkcionieriai visada sugebėdavo viešą gėrį paversti savo privačiu interesu. Todėl valdžios visais nenustebino vietos gyventojų reikalavimai stabdyti kirtimus, atlikti nepriklausomą tyrimą ir moksliškai pagrįsti savo sprendimą taip vandališkai naikinti Palangos miesto želdinius. Visus visuomenės raginimus korupcijos uraganuose užsigrūdinusi savivaldybė atremia senu, išbandytu patikimu būdu – kirsti būtina, kadangi mišką puola kenkėjai! Keista, kad puola ne rusai, bet skamba beveik vienodai!

Tuo pačiu ji (savivaldybė) dievagojasi, kad iškirsti miškai bus atkurti kažkada neapibrėžtoje ateityje, o tam, kaip žinia gali prireikti kelių dešimčių metų. Žmonės netiki korumpuotos valdžios tuščiais pažadais ir yra įsitempę: ateinančius rinkimus konslibai pralaimės, tačiau prabangiais kotedžais iškirstų miškų zonose jau bus apsirūpinę “nusipelnę gyventi geriau” partiečiai ir jų iš ten neiškrapštysi. Nebuvo tiesiog tokio atvejo “nepriklausomos” Lietuvos istorijoje. Tai viena medalio pusė.

Žmonių nepasitikėjimas grįstas valdančios landsberginių šaikos plačiai žinomu polinkiu nebaudžiamai ir nuolat painioti savo kišenę su valdiška.

Ne paslaptis ir kita medalio pusė. Lietuva kasmet investuoja virš milijardo eurų užsienio valstybės (JAV) karinei galiai regione stiprinti. Tačiau ši galia negailestingai traiško ir naikina viską, kas patenka po jos vikšrais, įskaitant vieną iš mūsų turtų – miškus. Tai leidžia paprastiems žmonėms daryti prielaidą, kad jų mėgstama poilsio ir ramybės vieta miškas gali būti paaukotas tai pačiai užjūrio valstybės karinei mirties mašinai. Todėl variantas – iškirstų miškų teritorija labiausiai tinka rekreacinių objektų, skirtų būtent kariškių, ypatingai kariškių iš užsienio, maloniam poilsiui, nėra atmestinas. O jeigu vienas kitas vietinis “rūpintojėlis” iš KAM sistemos namelį netyčia pasistatys, tai niekas ir nepastebės. Lietuvos Krašto (ne)Apsaugos ministras A.Anušauskas ne kartą ašarojo viešai, kad NATO ekspedicinio korpuso kariškiai landsberginių Lietuvoje turi jaustis kaip namuose ir dar geriau, nei namuose. Stengiasi “patriotas”, naktimis nemiega, vis dėl NATO ir JAV sielojasi.

Ir problema nėra nauja.

Lietuvą valdantys konservatoriai liberalai nuo pat savo “nekalto prasidėjimo” su psichiniams ligoniams būdingu hiperaktyvumu visoje Lietuvoje ieško „kenkėjų, kurie trukdo įgyvendinti jų planus“. Savo korupciją įstatymais paverčia. Ir reikalauja kenkėjus naikinti. Labai pelningas sprendimas. Neva būtent jie, kenkėjai, niokoja mišką, Lietuvą, o štai mūsų, JAV naudingų patriotų, rankos švarios, kažkiek gauruotos, riebaluotos, bet tai “vardan tos”. O apskritai, mes, nekaltai pradėti iš Sąjūdžio, rūpinamės žmonėmis, saviškiais ir tiesiog darome šalį švaresnę ir gražesnę, saviems.

Taip, laikai keičiasi, tačiau konservatorių liberalų darbo metodai išlieka tie patys.

Kaip sakė tarybiniais laikais žinomas agitpropo “Saugok gamtą!” plakatas, nudėk bebrą – išgelbėsi medį…

Patrauksi iš valdžios konservatorius liberalus – išgelbėsi Lietuvą.