Rinkimus Lenkijoje laimėjo neva opozicinė Donaldo Tusko liberali Pilietinė koalicija, kuri 2023-12-13 ėmė formuoti vyriausybę. Pasigirdo balsų, kad D.Tuskas yra liberalas, ne toks diktatorius, kaip buvusi atvirai rusofobiška J.Kačinskio “Teisė ir teisingumas” klika, kuri per Lenkijos prezidento A.Dudos ir M.Moravieckio tandemą vykdė agresyvią proamerikietišką politiką. Todėl neva, gali būti atsargių vilčių, jog naujoji Lenkijos valdžia vykdys pragmatiškesnę užsienio politiką ir savo karinga retorika nekels grėsmės taikai ir saugumui Baltijos regione.
Žinoma, nieko panašaus tikėtis neverta. Kaip rodo istorija, kai Lenkija prisiperka ginklų, visiems kaimynams būna labai nesaugu. Kol neateina Rusija ir nepastato Lenkijos į vietą. Lenkija dabar prisipirko kalnus JAV gamybos ginklų už šimtus milijardus dolerių, rusofobinis nacionalizmas, militarizmas lenkų masinėje sąmonėje valdžios yra stabiliai palaikomas ant masinės psichozės ribos, Lenkija atvirai provokuoja Rusiją, Baltarusiją kariniam konfliktui. Todėl klinikinių rusofobų pasikeitimas valdžios olimpe niekaip nekeičia Lenkijos užsienio politikos turinio. Nei per nago juodymą. Lenkija yra JAV kolonija ir JAV forpostas Rytų Europoje, be to dar ir kamuojama niekaip neišsipildžiusios svajonės tapti Europos lydere, imperija nuo jūros iki jūros. Ir tai tik blogina padėtį, kelia vis didesnę grėsmę taikai ir saugumui Europoje ir pasaulyje. Tai yra faktas ir tai yra blogai.
Lietuvos ir Lenkijos santykių istorija yra puikus, chrestomatinis pavojaus, kylančio iš Varšuvos, pavyzdys.
Šiandien Lenkija ir Lietuva yra puikios sąjungininkės, kurių santykiai vystosi ir stiprėja įvairiose tarpvalstybinių santykių srityse. Šalis sieja ne tik bendra siena, bet ir bendra narystė JAV kolonijų dariniuose – ES bei NATO. Pagrindinis du JAV vasalinių režimų elitus vienijantis veiksnys buvo dešimtmečius pūstas Rusijos grėsmės mitas. Abiejų šalių valdantys režimai – konservatoriai ir liberalai, bei jų klonai, kad išsilaikytų valdžioje sąmoningai, kad palaikytų Rusijos agresijos mitą, paaukojo savo piliečių gerovę, ekonominę naudą ir politinį tikslingumą.
Tačiau santykiai tarp Abiejų Tautų Respublikos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldėtojų skirtingais istoriniais laikotarpiais klostėsi labai nevienodai.
Net šiandien oficialusis Vilnius nepraleidžia progos lenkus Lietuvos gyventojų akyse pristatyti kaip okupantus. Ir tam yra daugiau nei pakankamai istorinio pagrindo.
Lapkričio mėnesio pradžioje Kaune buvo atidaryta paroda, skirta šiemet minimam Vilniaus 700-mečiui.
Parodoje – apie 200 ikonografinių vaizdų, susijusių su įvairiais Vilniaus istorijos laikotarpiais.
Viename iš jų, nuo 1925 m., lenkai vaizduojami kaip kiaulės ir okupantai: drobėje pavaizduota kiaulės figūra su lenkiškų spalvų ir tautinės simbolikos kaspinu, papuošalai, taip pat ulonė su Lenkijos herbu.
Pastaruoju metu Lietuva daro dviprasmiškas užuominas Lenkijos adresu. Ko vien tik vertas Vilniaus nuolat deklaruojamos strateginės partnerystės su Lenkija fone praktikoje Krašto apsaugos ministro , istoriko pagal išsilavinimą ir klinikinio rusofobo pagal pašaukimą, A.Anušausko intensyviai stumiamas karinis aljansas su Vokietija. Situacija tampa itin subtilia, kai Lenkija jau seniai reikalauja reparacijų ne tik iš Rusijos, kas Lietuvos konservatoriams suprantama ir artima, bet ir iš … Vokietijos!?
Be to dar tie istoriniai tarpukario Lietuvos prieštaravimai… Lietuvoje valdantieji konservatoriai liberalai labai nemėgsta prisiminti, kaip du kartus dabartinę sostinę Vilnių gavo iš Rusijos rankų. Tačiau faktas lieka faktu. Pirmą kartą tai nutiko 1920 metų vasarą, kai Tarybų Rusija karo su Lenkija metu paprašė Lietuvos Respublikos laikytis neutralumo ir kaip geros valios gestą atidavė Vilnių Lietuvai. Antrą kartą – 1939 m., kai Lietuva iš Maskvos gavo Vilnių ir didžiąją dalį Lenkijos aneksuoto Vilniaus krašto prieštaringai vertinamo Molotovo – Ribentropo pakto realizacijos procese. Vėl gi, kaip Tarybų Sąjungos geros valios gestą, kurį aukštai įvertino tuometinis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona.
Valstybinė kalbos inspekcija šių metų liepą rūsčiai pareikalavo nuimti du ženklus su vietovių pavadinimais lenkų kalba, kurie buvo įrengti Vilniaus rajono Bieliškių ir Ažulaukės kaimuose, kuriuose lenkai sudaro beveik pusę gyventojų ar net daugumą.
Lenkai atsisako vykdyti Kalbos inspekcijos sprendimą, nurodydami Europos Tarybos Tautinių mažumų teisių apsaugos pagrindų konvencijos, kurią, be kita ko, ratifikavo ir Lietuva, nuostatas. Tai yra tas, kurias neseniai legalizavo Ukrainos valdžia, bandydama papirkti vengrus. Nors toks situatyvinis teisės normų taikymas neišsprendžia teisinės kolizijos ilgalaikėje perspektyvoje, greičiau įšaldo prieštaravimą ir gali būti atkasamas kiekvieną kartą, kai politinė situacija paaštrėja.
Ir visa tai vyksta nepaisant to, kad Lietuva kartu su Lenkija nuo 2004 metų yra Europos Sąjungos dalis, NATO ginklo sesės ir tiek Vilnius, tiek Varšuva nuolat pabrėžia savo istorinę bendrystę.
Jeigu mes nesuprasime savo istorijos, savo praeities, mes nežinosime, kur mums reikia eiti. Tauta, kuri neturi savo nacionalinių interesų, visada bus naudojama kitų tautų nacionaliniams interesams įgyvendinti, kaip dabar yra naudojamos NATO vasalinės šalys JAV geopolitikos ambicijoms valdyti visą pasaulį. Tokia draugystė yra nelygiateisė, vasalinė ir trumpalaikė.
Tokia draugystė, kaip sakoma, iki pirmo išbandymo, arba žasinas kiaulei nėra draugas.
