Gerbiamas pone pirmininke,
Ponios ir ponai,
Daugelio prieš mane kalbėjusių oratorių kalbose jau nuskambėjo mintis, kad mūsų bendra planeta išgyvena negrįžtamus pokyčius. Prieš mūsų akis gimsta nauja pasaulio tvarka. Ateities kontūrai kuriami kovoje. Tarp pasaulio daugumos, pasisakančių už teisingesnį pasaulinių gėrybių paskirstymą ir civilizacinę įvairovę, ir tarp tų nedaugelio, kurie naudoja neokolonijinius pajungimo metodus, kad išlaikytų slįstantį iš rankų savo dominavimą.
Savotiška „kolektyvinių Vakarų“ „vizitine kortele“ jau seniai tapo lygybės principo atmetimas ir visiškas atsisakymas spręsti problemas derybomis. Amerikiečiai ir europiečiai, įpratę žiūrėti iš aukšto į visą likusį pasaulį, nuolat duoda pažadus ir prisiima įsipareigojimus, tame tarpe rašytinius ir teisiškai įpareigojančius. Po to jie tiesiog atsisako juos vykdyti. Kaip pažymėjo prezidentas V. V. Putinas, Vakarai tapo tikra „melo imperija“.
Rusija, kaip ir daugelis kitų šalių, tai žino iš pirmų lūpų. 1945 m., kai Vašingtonas, Londonas ir mes (vert. pastaba – TSRS/Rusija) kartu baigėme įveikti priešą Antrojo pasaulinio karo frontuose, mūsų sąjungininkai antihitlerinėje koalicijoje jau ruošė karinės operacijos „Neįsivaizduojama“ prieš Tarybų Sąjungą planus. O po ketverių metų, 1949 m., amerikiečiai parengė operacijos„Dropshot“ planą, pagal kurį ketino suduoti masinius branduolinius smūgius TSRS.
Šie beprotiški planai taip ir liko popieriuje. TSRS sukūrė savo atsako ginklą. Nors prireikė 1962 m. Karibų raketų krizės, kai buvome atsidūrę ant branduolinio karo slenksčio, kad branduolinio karo idėja ir pergalės jame iliuzija nustotų būti JAV karinio planavimo pagrindu.
Šaltojo karo pabaigoje Tarybų Sąjunga suvaidino lemiamą vaidmenį Vokietiją susivienijime ir susitariant dėl Europos saugumo naujos architektūros parametrų. Tuo pat metu Tarybų Sąjungos, o vėliau ir tuometinei Rusijos vadovybei buvo pateikti konkretūs politiniai patikinimai dėl NATO karinio bloko nesiplėtimo į Rytus. Atitinkami derybų protokolai yra mūsų ir Vakarų archyvuose. Jie yra laisvai prieinami. Tačiau šie Vakarų lyderių patikinimai pasirodė esą apgaulė; jie neketino jų įvykdyti. Kartu jiems niekada nebuvo gėda, kad priartindami NATO prie Rusijos sienų, jie šiurkščiai pažeidė oficialius aukščiausiu ESBO lygmeniu prisiimtus įsipareigojimus nestiprinti savo saugumo kitų šalių saugumo sąskaita ir neleisti karinio-politinio dominavimo Europoje bet kuriai šaliai, grupei šalių ar organizacijoms.
2021 metais mūsų siūlymai sudaryti sutartis dėl abipusio saugumo garantijų Europoje nekeičiant Ukrainos neblokinio statuso buvo arogantiškai atmesti. Vakarai ir toliau sistemingai militarizavo rusofobišką Kijevo režimą, kuris buvo atvestas į valdžią kruvino valstybės perversmo būdu ir buvo panaudotas ruošiantis hibridiniam karui prieš mūsų šalį.
Neseniai surengtos eilė bendrų JAV ir jų Europos NATO sąjungininkų pratybų, įskaitant branduolinio ginklo panaudojimo Rusijos Federacijos teritorijoje scenarijus, tapo precedento neturinčiomis nuo Šaltojo karo pabaigos. Deklaruota užduotis – padaryti „strateginį pralaimėjimą“ Rusijai. Ši manija visiškai apakino akis neatsakingiems politikams, kurie jaučia savo nebaudžiamumą, o kartu praranda elementarų savisaugos jausmą.
Vašingtono vadovaujamos NATO šalys ne tik kuria ir modernizuoja puolimo potencialą, bet ir bando ginkluotą konfrontaciją perkelti į kosminę bei informacinę erdvę. Nauja pavojinga NATO ekspansionizmo apraiška yra bandymai išplėsti bloko atsakomybės sritį į visą Rytų pusrutulį, prisidengiant veidmainišku šūkiu „Euroatlantinio ir Indo-Ramiojo vandenyno regiono saugumo nedalomumas“. Šiuo tikslu Vašingtonas kuria savo kontroliuojamus karinius-politinius mini aljansus, tokius kaip AUKUS, JAV – Japonijos – Korėjos Respublikos „trejetas“, Tokijo – Seulo – Kanberos – Velingtono „ketvertukas“, kurių dalyvius įtraukia į praktinį bendradarbiavimą su NATO, kuris plečia savo infrastruktūrą Ramiojo vandenyno teatre. Neslepiamas tokių pastangų nukreipimas prieš Rusiją ir Kiniją, į visa apimančios regioninės architektūros, susiformavusios aplink ASEAN, žlugimą, kelia grėsmę, kad šalia jau kritiškai įkaitusio Europoje atsiras dar vienas ber kada galintis sprogti geopolitinės įtampos židinys.
Nuolat susidaro įspūdis, kad JAV ir joms visiškai pavaldus „Vakarų kolektyvas“ nusprendė „Monro doktrinai“ suteikti pasaulinę projekciją. Tokie planai yra tiek pat iliuziniai, kiek ir itin pavojingi, tačiau tai nesustabdo naujojo „Pax Americana“ leidimo ideologų.
Pasaulio mažuma iš visų jėgų stengiasi sulėtinti natūralią įvykių eigą. Šiaurės Atlanto aljanso Vilniaus deklaracijoje „auganti Rusijos ir Kinijos partnerystė“ įvardijama kaip „grėsmė NATO“. Neseniai kalbėdamas su savo ambasadoriais užsienyje, prezidentas Emmanuelis Macronas išreiškė nuoširdų susirūpinimą dėl BRICS plėtros, laikydamas šį įvykį kaip įrodymą, kad „komplikuojasi padėtis tarptautinėje arenoje, o tai kelia grėsmę Vakarų ir ypač Europos įtakos susilpnėjimui. Vyksta pasaulio tvarkos, jos principų, įvairių jos organizavimo formų peržiūra, kur Vakarai užėmė ir užima dominuojančią padėtį. Štai tokie pareiškimai: jei kas nors kur nors susirenka be mūsų, susidraugauja be mūsų ar be mūsų leidimo, tai vertinama kaip grėsmė mūsų dominavimui. NATO plėtra Azijos ir Ramiojo vandenyno regione yra „gerai“, tačiau BRICS plėtra tai – pavojinga.
Tačiau istorinio proceso logika yra nenumaldoma. Pagrindinė tendencija buvo pasaulio daugumos valstybių noras stiprinti suverenitetą ir ginti nacionalinius interesus, tradicijas, kultūrą ir gyvenimo būdą. Jos nebenori gyventi pagal kažkieno nurodymus, jos nori būti draugais ir prekiauti tarpusavyje, bet ir su visu pasauliu – tik lygybės sąlygomis ir abipusės naudos pagrindu. Asociacijos, tokios kaip BRICS ir Šanchajaus bendradarbiavimo organizacija, išgyvena pakilimo laikotarpį, suteikdamos Pasaulinių Pietų šalims galimybes bendrai vystytis ir įtvirtinti savo deramą vietą objektyviai besiformuojančioje daugiapolėje architektūroje.
Bene pirmą kartą nuo 1945 m., kai buvo įkurtos Jungtinės Tautos, atsirado galimybė realiai demokratizuoti pasaulio reikalų procesus. Tai įkvepia optimizmo visiems, kurie tiki tarptautinės teisės viršenybe ir trokšta JT, kaip centrinės pasaulio politiką koordinuojančios institucijos, atgimimo. Kur šalys susitaria, kaip spręsti problemas kartu teisingo interesų suderinimo pusiausvyros pagrindu.
Rusijai akivaizdu, kad kito kelio nėra. Tačiau JAV ir joms pavaldūs „kolektyviniai Vakarai“ ir toliau generuoja konfliktus, kurie dirbtinai skaido žmoniją į priešiškus blokus ir trukdo siekti bendrų tikslų. Jie daro viską, kad nesusiformuotų išties daugiapolė, teisinga pasaulio tvarka. Jie stengiasi priversti pasaulį žaisti pagal savo liūdnai pagarsėjusias ir labai savanaudiškas „taisykles“.
Norėčiau paraginti Vakarų politikus ir diplomatus dar kartą atidžiai perskaityti JT Chartiją. Po Antrojo pasaulinio karo susidariusios pasaulio tvarkos kertinis akmuo yra demokratinis valstybių – didelių ir mažų – suverenitetų lygybės principas, nepaisant valdymo formos, vidaus politinės ar socialinės-ekonominės santvarkos.
Vakarai vis dar laiko save pranašesniais už likusią žmoniją – vadovaujantis jau liūdnai pagarsėjusiu ES diplomatijos vadovo Jeano-Europeano Borrellio pareiškimu, kad „Europa yra žydintis sodas, o viskas aplinkui – džiunglės“. Jis nesigėdija, kad šiame sode siaučia islamofobija ir kitos nepakantumo tradicinėms visų pasaulio religijų vertybėms formos. Korano deginimo aktai, Toros įžeidinėjimai, stačiatikių dvasininkų persekiojimas ir kitokie pasityčiojimų iš tikinčiųjų jausmų tiesiogine prasme Europoje vyksta nuolat.
Tai, kad Vakarai taiko vienašales prievartos priemones, yra šiurkštus valstybių suverenitetų lygybės principo pažeidimas. Šalyse, tapusiose nelegalių sankcijų aukomis (o jų daugėja), puikiai žino, kad ribojimai pirmiausia paliečia pažeidžiamiausias gyventojų grupes. Jos išprovokuoja krizių reiškinius maisto ir energijos rinkose.
Mes ir toliau reikalaujame nedelsiant ir visiškai nutraukti precedento neturinčią nežmonišką JAV vykdomą Havanos prekybos, ekonominę ir finansinę blokadą ir atšaukti absurdišką sprendimą paskelbti Kubą terorizmo šalimi. Vašingtonas turi be jokių išankstinių sąlygų atsisakyti savo vykdomos Venesuelos ekonominio pasmaugimo politikos. Reikalaujame panaikinti vienašales JAV ir ES sankcijas Sirijos Arabų Respublikai, kurios atvirai pažeidžia šalies teisę į vystymąsi. Bet kokios prievartos priemonės, įvestos apeinant JTO Saugumo Tarybą, turi būti panaikintos, taip pat turi būti nutraukta Vakarų plačiai taikoma praktika manipuliuoti Saugumo Tarybos sankcijų politika, siekiant daryti spaudimą tiems, kurie neįtinka (Vakarams).
Aiškia Vakarų mažumos savanaudiškumo apraiška tapo įkyrūs bandymai „ukrainizuoti“ visų tarptautinių diskusijų darbotvarkę, nustumiant į antrą planą daugybę neišspręstų regioninių krizių, kurių daugelis tęsiasi ilgus metus ir net dešimtmečius.
Visiško normalizavimo Artimuosiuose Rytuose nepavyks pasiekti neišsprendus pagrindinės problemos – užsitęsusio Palestinos ir Izraelio konflikto išsprendimo remiantis JT rezoliucijomis ir Arabų taikos iniciatyva, kurią kadaise pasiūlė Saudo Arabija. Palestiniečiai daugiau nei 70 metų laukė jiems iškilmingai pažadėtos valstybės, tačiau mediacijos procesą monopolizavę amerikiečiai daro viską, kad tai neįvyktų. Raginame visas atsakingas šalis suvienyti savo pastangas, kad būtų sudarytos sąlygos atnaujinti tiesiogines Palestinos ir Izraelio derybas.
Džiugu, kad Arabų valstybių lyga įgauna antrą kvėpavimą ir suaktyvino savo vaidmenį regiono reikaluose. Sveikiname Sirijos Arabų Respublikos sugrįžimą į arabų šeimą, Damasko ir Ankaros normalizavimo proceso pradžią, kuriam stengiamės padėti kartu su Irano kolegomis. Šie teigiami pokyčiai sustiprina Astanos formato pastangas skatinti Sirijos sureguliavimą pagal JT Saugumo Tarybos rezoliuciją 2254 ir Sirijos Arabų Respublikos suvereniteto atkūrimą.
Tikimės, kad su JT pagalba libiečiai galės kokybiškai paruošti visuotinius rinkimus savo daugybę kančių patyrusioje šalyje, kuri daugiau nei dešimt metų negali atsigauti nuo NATO agresijos, sunaikinusios Libijos valstybę, pasekmių ir atvėrusios kelią terorizmo plitimui Sacharos-Sahelio regione bei milijoninėms nelegalių migrantų bangoms į Europą ir į kitas pasaulio dalis. Analitikai pastebi: kai tik M. Gaddafi atsisakė karinės branduolinės programos, jis iškart buvo sunaikintas. Taigi Vakarai padėjo pagrindus pavojingiausioms rizikoms visam branduolinio ginklo neplatinimo režimui.
Vašingtono ir jo sąjungininkų Azijoje karinės isterijos eskalavimas Korėjos pusiasalyje, kur kaupiasi JAV strateginis potencialas, kelia nerimą. Rusijos ir Kinijos iniciatyvos humanitarines ir politines užduotis laikyti prioritetinėmis atmetamos.
Tragiška padėties Sudane raida yra ne kas kita, kaip dar viena nesėkmingų Vakarų eksperimentų su liberalių demokratinių dogmų eksportu pasekmė. Mes remiame konstruktyvias iniciatyvas, kuriomis siekiama greitai išspręsti Sudano vidaus konfliktą, visų pirma skatinant tiesioginį dialogą tarp kariaujančių šalių.
Stebint nervingą Vakarų reakciją į naujausius įvykius Afrikoje, ypač Nigeryje ir Gabone, neįmanoma neprisiminti, kaip Vašingtonas ir Briuselis reagavo į kruviną perversmą Ukrainoje 2014 m. vasario mėn., – praėjus dienai po pasiekto susitarimo dėl situacijos sureguliavimo, kurioms buvo duotos ES garantijos, opozicija šį susitarimą tiesiog sutrypė. Jungtinės Valstijos ir jų sąjungininkai jį (perversmą) parėmė, pavadindami tai „demokratijos apraiška“.
Nuolat blogėjanti padėtis Serbijos Kosovo regione negali nekelti nerimo. NATO ginklų tiekimas Kosovo albanams ir pagalba jiems kuriant kariuomenę šiurkščiai pažeidžia pagrindinę JT Saugumo Tarybos rezoliuciją 1244. Visas pasaulis mato, kaip Balkanuose kartojasi liūdna Minsko susitarimų dėl Ukrainos istorija. Jie numatė ypatingą statusą Donbaso respublikoms. Kijevas, remiamas Vakarų, atvirai juos sabotavo. Taip pat dabar Europos Sąjunga nenori versti savo Kosovo globotinių vykdyti 2013 m. Belgrado ir Prištinos susitarimus dėl Kosovo serbų savivaldybių bendruomenės, turinčios specialių teisių į savo kalbą ir tradicijas, sukūrimo. Abiem atvejais ES buvo susitarimų garantas ir, matyt, jų likimas toks pat. Koks „rėmėjas“, toks ir rezultatas. Dabar Briuselis primeta savo „tarpininkavimo paslaugas“ Azerbaidžanui ir Armėnijai, kartu su Vašingtonu destabilizuodamas Pietų Kaukazą. Dabar, kai Jerevano ir Baku vadovai išsprendė abiejų šalių suvereniteto abipusio pripažinimo klausimą, atėjo laikas taikiam gyvenimui, jo kūrimui ir pasitikėjimo stiprinimui. Visais įmanomais būdais prie to prisidės Rusijos taikos palaikymo kontingentas.
Kalbėdami apie tarptautinės bendruomenės sprendimus, kurie taip ir lieka kol kas popieriuje, raginame, vadovaujantis Generalinės Asamblėjos rezoliucijomis, pagaliau užbaigti dekolonizacijos procesą, kad būtų baigta panaikinta kolonijinė ir neokolonijinė praktika.
Ryškus „taisyklių“, pagal kurias Vakarai nori priversti gyventi visą pasaulį, pavyzdys yra 2009 m. prisiimtų įsipareigojimų likimas besivystančioms šalims kasmet skirti 100 milijardų dolerių prisitaikymo prie klimato kaitos programoms finansuoti. Palyginkite šių neįvykdytų pažadų likimą su sumomis, kurias JAV, NATO ir ES išleido remdamos rasistinį režimą Kijeve – maždaug 170 mlrd. USD per pastaruosius pusantrų metų. Palyginkite ir suprasite jų požiūrį į jus iš „šviesiųjų Vakarų demokratijų“ su jų liūdnai pagarsėjusiomis „vertybėmis“.
Apskritai subrendo esamos pasaulinio valdymo architektūros
kuo skubiausia reforma. Ji jau seniai neatitinka epochos reikalavimų. Jungtinės Valstijos ir jų sąjungininkės turi atsisakyti dirbtinių suvaržymų perskirstant balsavimo kvotas TVF ir Pasaulio banke, pripažindamos realų ekonominį ir finansinį Globalių Pietų šalių svorį. Taip pat turėtų būti nedelsiant nutrauktas PPO Ginčų sprendimo organo darbo blokavimas.
Saugumo Tarybos išplėtimas taip pat tampa vis labiau paklausiu – vien dėl to, kad jos sudėtyje nėra pakankamai atstovaujamų pasaulio šalių – Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos. Svarbu, kad naujieji Saugumo Tarybos nariai – nuolatiniai ir nenuolatiniai – turėtų autoritetą tiek savo regionuose, tiek tokiose pasaulinėse organizacijose kaip Neprisijungusių judėjimas, Grupė 77 ir Islamo bendradarbiavimo organizacija.
Atėjo laikas apsvarstyti teisingesnius JT sekretoriato formavimo būdus.Atėjo laikas apsvarstyti teisingesnius JT Sekretoriato formavimo būdus. Daugelį metų galiojantys kriterijai neatspindi tikrojo valstybių svorio pasaulio reikaluose ir dirbtinai užtikrina neribotai didelį NATO ir ES šalių piliečių dominavimą. Šias disproporcijas dar labiau pagilina nuolatinių sutarčių sistema, kurios jų turėtojus susieja su tarptautinių organizacijų būstinių, kurių didžioji dauguma yra Vakarų politiką vykdančiose sostinėse, buvimo šalių pozicija.
Remti JT reformą kviečiamos naujo tipo asociacijos, kuriose nėra lyderių ir sekėjų, mokytojų ir mokinių, o visi klausimai sprendžiami bendro sutarimo ir interesų pusiausvyros pagrindu. Tai visų pirma BRICS, kurios po viršūnių susitikimo Johanesburge žymiai padidino savo autoritetą ir įgijo tikrai globalinę įtaką.
Regioniniu lygmeniu atgimsta tokios organizacijos kaip Afrikos Sąjunga, CELAC, Arabų valstybių lyga, PĮBT ir kitos struktūros. Eurazijoje įgauna pagreitį integracijos procesų derinimas ŠBO, ASEAN, KSSO, EES, NVS ir Kinijos projekte „Viena juosta, vienas kelias“. Egzistuoja natūralus Didžiosios Eurazijos partnerystės formavimasis, kuriame gali dalyvauti visos be išimties asociacijos ir mūsų bendro žemyno šalys.
Deja, teigiamoms tendencijoms prieštarauja vis agresyvesni Vakarų bandymai išlaikyti dominavimą pasaulio politikoje, ekonomikoje ir finansuose. Bendras interesas yra išvengti pasaulio susiskaidymo į izoliuotus prekybos blokus ir makroregionus. Tačiau jei JAV ir jų sąjungininkės nenori derėtis dėl teisingo, lygiateisio pobūdžio suteikimo globalizacijos procesams, likusioms šalims teks daryti išvadas ir pagalvoti apie žingsnius, kurie padėtų apsaugoti savo šalių socialines, ekonomines perspektyvas ir technologijų vystymą nuo buvusių metropolijų neokolonijinių instinktų.
Pagrindinė problema yra Vakaruose, nes besivystančios šalys yra pasirengusios derėtis, taip pat ir G20 platformoje, kaip parodė neseniai Indijoje įvykęs grupės viršūnių susitikimas. Pagrindinė išvada, paremta jo rezultatais, yra ta, kad G20 galima ir reikia išlaisvinti nuo politizavimo ir suteikti galimybę daryti tai, kam jis buvo sukurtas: sukurti visuotinai priimtinas pasaulio ekonomikos ir finansų valdymo priemones. Yra galimybių dialogui ir susitarimams. Svarbu nepraleisti momento.
Į visas šias tendencijas savo darbe turėtų visapusiškai atsižvelgti JT Sekretoriatas, kurio Statute įtvirtinta misija yra padėti surasti visų valstybių narių bendrą sutarimą po JT stogu, o ne kažkur nuošalyje.
JT buvo įkurta pagal Antrojo pasaulinio karo rezultatus, ir bet kokie bandymai peržiūrėti šiuos rezultatus pakerta Pasaulio organizacijos pamatus. Kaip šalies, įnešusios lemiamą indėlį į vokiškojo fašizmo ir japonų militarizmo sutriuškinimą, atstovas, norėčiau atkreipti dėmesį į tokį nepriimtiną reiškinį kaip nacių ir jų kolaborantų reabilitaciją daugelyje Europos šalių, visų pirma Ukrainoje ir Baltijos valstybėse. Ypač nerimą kelia tai, kad pernai Vokietija, Italija ir Japonija pirmą kartą balsavo prieš JT Generalinės Asamblėjos rezoliuciją dėl nacizmo reabilitavimo nepriimtinumo. Šis liūdnas faktas verčia suabejoti šių valstybių nuoširdumu dėl atsiprašymo už masinius nusikaltimus žmoniškumui Antrojo pasaulinio karo metais ir prieštarauja sąlygoms, kuriomis jos buvo priimtos į JTO kaip visateisės narės. Primygtinai raginame atkreipti ypatingą dėmesį į šias „metamorfozes“, kurios prieštarauja Pasaulio daugumos pozicijai ir JT Statuto principams.
Pone pirmininke,
Šiandien žmonija vėl, kaip ir daug kartų praeityje, stovi kelio kryžkelėje. Tik nuo mūsų priklauso, kaip vystysis istorija. Bendras interesas yra užkirsti kelią dreifui į didelį karą ir galutiniam tarptautinio bendradarbiavimo mechanizmų, sukurtų ankstesnių kartų, žlugimui. Generalinis sekretorius ėmėsi iniciatyvos kitais metais surengti „Ateities viršūnių susitikimą“. Šių pastangų sėkmę galima užtikrinti tik suformavus sąžiningą ir teisingą visų šalių narių interesų pusiausvyrą, kartu gerbiant mūsų organizacijos tarpvyriausybinį pobūdį. Jų susitikime šių metų rugsėjo 21 d. Jungtinių Tautų Chartijos gynimo draugų grupės nariai sutiko aktyviai dalyvauti siekiant šio rezultato.
Kaip sakė A. Guterresas spaudos konferencijoje šios sesijos išvakarėse, „jei norime taikos ir gerovės, pagrįstos lygybe ir solidarumu, tada lyderiams tenka ypatinga atsakomybė siekti kompromiso, kuriant mūsų bendrą ateitį visuotinės gerovės pagrindu“. Geras atsakymas tiems, kurie bando suskirstyti pasaulį į „demokratijas“ ir „autokratijas“ ir visiems siekia primesti tik savo neokolonijines „taisykles“.
https://www.mid.ru/upload/main/bf7/e41m7xtn7ou9v2ndw6fslqtxzs3g2tfq/230923(1).mp4
