Lukašenkos savęs nuvertimas. Ant kortos pastatyta daugiau nei  prezidentavimas

Šaltinis : https://ukraina.ru/opinion/20200801/1028414902.html

Rostislavas Iščenko

2020-08-01

Neseniai aš jau rašiau, kad provakarietiška Aleksandro Lukašenkos aplinka ruošiasi Baltarusijos prezidento nuvertimui. Tačiau jie nori, kad Aleksandras Grigorjevičius prisiimtų sau „garbę“ pablogėjusiems (ar net visiškam jų nutraukimui) santykiams su Rusija. Tada aš maniau, kad valanda “X” Lukašenkai išmuš kažkur nuo 2021 m. vidurio iki 2022 m. pabaigos. Tai reiškia, kad jis, remdamasis savo atnaujintu legitimumu, laimės rinkimus, sustiprins konfrontaciją su Kremliumi ir taps Maskvos galutinai toksiška  figūra, o po to jį nuvers jo „eurointegratoriai“, visiškai nesipriešinant suirzusiai ir nusivylusiai tautai, kurie nesupranta, kodėl ji turėtų ginti Lukašenką nuo jo paties gaujos.

Tačiau gyvenimas pilnas netikėtumų. Matyt, pirmasis (nebūtinai sėkmingas, bet rimtas) bandymas nuversti Lukašenką tikrai ruošiamas jau šių metų rugpjūtį-rugsėjį mėnesiais. Tai, žinoma, dar per anksti, bet panašu, kad Baltarusijos „eurintegratoriai“ ir jų užsienio partneriai negali ilgiau laukti.

Vakarų Europa, vis labiau įsitraukianti į konfrontaciją su JAV, yra suinteresuota gerinti santykius su Rusija. Jai ne tik kad yra neįdomus baltarusiškas Maidanas, ji jau ir  ukrainietišką yra linkusi užmiršti. JAV yra taip yra krečiamos iš vidaus, jog nepriklausomai nuo to, kas laimės lapkričio mėnesio prezidento rinkimus, yra mažai tikėtina, kad Valstijos turės galimybę aktyviai kištis į antrareikšmius teatrus, tokius kaip Baltarusija. Be to, jau paskelbta ir neišvengiama konfrontacija su Kinija taip pat sunaudos didžiąją dalį išteklių, kuriuos Vašingtonas dar sugeba mobilizuoti.

Staigiu geopolitiniu Baltarusijos posūkiu yra aktyviai suinteresuoti tik vietiniai „eurointegratoriai“ (tai yra jų tikslas, kurio nesėkmė jiems reikštų gėdingą pasitraukimą iš politikos), o taip pat Baltijos, Lenkijos ir Ukrainos geopolitinio užribio sistema. Užribio veikėjai, suprasdami, kad Vakarų parama liko praeityje ir jie pasilieka vienas prieš vieną su malonia ir draugiška, tačiau nieko neužmiršusia Rusija ir vis labiau su ja gerinti santykius linkusiais prancūzais bei vokiečiais (kurie minėto užribio veikėjams turi savo sąskaitas už tą patį „Nord Stream-2“ ir ne tik už jį) užnugaryje.

Galite, žinoma, tikėtis paramos iš JAV, tačiau susilpnėjęs Vašingtonas paskutiniu metu mieliau ima, nei duoda. Tikėtis amerikiečių paramos vien tik už besąlygišką JAV palaikymą  (kaip buvo anksčiau) jau nepakanka. Užribio veikėjams reikėtų būti bent jau galinga, įdomia nors regioniniu požiūriu geopolitine realybe, kurioje Amerika matytų be nemokamų išteklių šaltinio dar ir perspektyvią bazę ir būtų suinteresuota išsaugoti regione valdančius režimus.  Kainuoja tai palyginti nebrangiai, tačiau krizės metu niekas nenori skirti net tokių finansų, o be jų nepriklausomi Rytų Europos „proeuropietiški“ režimai krenta kaip rudens lapai. Be to, režimas yra tiek silpnesnis ir todėl greičiau žlunga, kuo didesnis rusofobijos užtaisas yra sudėtas į jo pamatus. Apskritai, norint pelningai parduoti save Amerikai, užribio veikėjams reikia skubios papildomos kapitalizacijos.

Baltarusija logiškai uždaro Baltijos-Lenkijos-Ukrainos užribio lanką. Jei pavyks pakeisti režimą dar iki rinkimų JAV, tokiu atveju bendroji geopolitinė padėtis bus palanki pučui. Europa  Lukašenkos neremia. Be to, aplinka (Lukašenkos) taip įbaugino emocingą Backo, kad jis ne tik  su Rusija sugadino santykius, bet ir pašalino iš rinkimų kampanijos visiškai nekenksmingus proeuropietiškus kandidatus į prezidentus, susodino juos į kalėjimą. Atitinkamai Briuselis bus priverstas  kažką nerišlaus pamekenti apie savo paramą „liaudies revoliucijai“. Rusijos pusėn Lukašenka pasisuks tik paskutinę akimirką, kai „gerti Boržomi“ bus jau vėlu . JAV, užimtos rinkimų kampanija ir suvaržytos vidaus politinio žaidimo taisyklių, taip pat bus priverstos išreikšti džiaugsmą dėl „paskutiniojo Europos diktatoriaus“ (kaip jie 90-aisiais vadino Lukašenką) žlugimo. Jei po rinkimų naujai išrinktas JAV prezidentas ir bus daugiau ar mažiau laisvas vykdydamas užsienio politiką, tačiau likus trims mėnesiams iki balsavimo dienos niekas nerizikuos net užsiminti apie nors kokį solidarumą su Lukašenkos režimu.

Tai yra, režimo izoliacija užsienyje ir santūriai geranoriškas (nors formalus bei priverstinis) Vakarų požiūris garantuojamas . Ir visą tai Lukašenka padarė savo rankomis.

Aš ne kartą sakiau ir rašiau, kad, su visa pagarba Amerikos politinių technologijų talentams, bet kuriame Maidane pagrindinį vaidmenį atlieka nuverčiamas režimas. Lygiai taip pat savo iniciatyva vykdydamas „proeuropietišką“ politiką Janukovičius atkirto sau kelią į Rusijos paramą ir  „prorusiškų jėgų“ paramą Ukrainos viduje. Iki galo  atkirsti nesuspėjo, tačiau labai stengėsi. Visus planus (pradedant dujų „reversu“ ir ieškinių prieš „Gazprom’ą“ rengimą, baigiant bandymu įkurti amerikiečių karinę bazę Kryme), kuriais dabartinė Ukrainos vyriausybė naudojasi ar negalėjo pasinaudoti, parengė Janukovičiaus vyriausybė. Noras pasilikti sau atvirą „kelią į Vakarus“ taip pat suvaidino lemiamą vaidmenį jo svyravimams 2013/14 metų žiemą,  kurių įtakoje niekada nebuvo duotas įsakymas išvaikyti Maidaną.

Panašią situaciją mes stebėjome ir su Erdoganu. Jis sumaniai buvo stumiamas į konfrontaciją su Rusija. Kai buvo numuštas Rusijos lėktuvas (beje, ne jo įsakymu, bet kam tai tuo metu rūpėjo), JAV ir NATO atsisakė jį palaikyti. Turkija stojo akis į akį su valstybe, kurios ji buvo nepajėgi nugalėti mūšio lauke. Dar blogiau, su ja net niekas nekariavo. Rusija Turkijai sudavė galingą ekonominį smūgį. Erdogano vidaus politikos pozicijos buvo pakirstos, sąlygos kariniam perversmui (tokia yra turkų tradicija, ten Maidanai nėra populiarūs) susiklostė idealios. Turkijos lyderį išgelbėjo netikėta Rusijos parama, jo paties energija ir gebėjimas rizikuoti. Rusija išgelbėjo jį nuo žmogžudystės pačioje perversmo pradžioje ir, matyt, užtikrino jo skrydžio į Stambulą saugumą (maištininkų lėktuvai turėjo visas galimybes numušti Erdogano lėktuvą, tačiau dėl nežinomų priežasčių tai nebuvo padaryta). Tuomet Turkijos prezidentas kreipėsi į tautą. Teoriškai maištininkai vis dar buvo stipresni. Tačiau tautos  masiniai protestai gatvėse ir Rusijos įsikišimas, kurio niekas negalėjo tikėtis, Erdogano pusėje paralyžiavo maištininkų pasipriešinimą. Generolai neišdrįso duoti kareiviams paskutinį įsakymą ir pradėjo būriais pasidavinėti teisėtai valdžiai. Tuo tarpu, jei pažvelgsite į karinių ir civilių pareigūnų, kurie buvo vienaip ar kitaip represuoti po pučo nuslopinimo, sąrašus, aiškėja, kad Erdoganas praktiškai neturėjo jokio palaikymo nei valdžioje, nei armijoje. Ryžtas bet kokia kaina priešintis ir galimybė kritinėmis akimirkomis prašyti  Rusijos pagalbos, išgelbėjo Turkijos lyderį nuo mirties, o Turkiją – nuo baisių sukrėtimų.

Dabar pažiūrėkime, ką daro Lukašenka. Likus maždaug trims mėnesiams iki rinkimų, jis pradeda isteriją, tiesiog reikalauja iš Rusijos finansinės ir ekonominės paramos rinkimams. Be to, ši parama taip pat turėtų dar ir atrodyti kaip didelė Minsko „liaudies“  režimo užsienio politikos ir prekybos bei ekonominė pergalė prieš „antiliaudinę“ Maskvą. Jis negauna šios paramos dėl to, kad Baltarusija jau seniai nustojo elgtis ne tik kaip sąjunginės valstybės dalis, bet ir kaip paprasta sąjungininkė.

Šiam scenarijui yra pasirengusi Lukašenkos aplinka. Tai, kad Rusija bet kokia kaina nesieks glaudesnių santykių su vis labiau prarandančiu populiarumą ir vis labiau flirtuojančiu su Vakarais Baltarusijos režimu, buvo galima numatyti be problemų. Maskva tiesiog neturėjo jokių alternatyvų. Net jei ji būtų pabandžiusi daryti nuolaidas Lukašenkai,  būtų buvusi įstumta į kampą reikalavimais duoti vis daugiau ir daugiau nuolaidų, kol Kremlius būtų pasakę „gana“.

„Bendražygiai“ akimirksniu paaiškino Aleksandrui Grigorjevičiui, kad jeigu Rusija nepadeda jam išsilaikyti valdžioje, tai reiškia, kad ji nori jį nuversti. Jis, geriau nei kas kitas, žinodamas, kiek kartų per pastaruosius metus, švelniai tariant, kiaulino Maskvai ir puikiai suprasdamas, kad jei jis pats būtų Putino vietoje, būtų įsakęs atsikratyti tokio „sąjungininko“ dar prieš keletą metų, iškart patikėjo Rusijos sąmokslu prieš karališkąjį asmenį.

Tada jam pademonstravo „pasiruošimą Maidanui“. Kažkokia Baltarusijos kompanija pasamdė „Rusijos PKK“ saugoti Libijos Saradžo vyriausybės naftos perdirbimo įmones. Iki šiol „Rusijos PKK“ buvo kaltinamos darbu Haftaro pusėje, todėl nenuostabu, kad žmonės buvo vežami tyliai ir per Baltarusiją. Kremlius, švelniai tariant, nepritartų tokiai saviveiklai.

Tuomet dėl kažkokių priežasčių naujai įdarbinti „naftos sargai“ kelias dienas „negalėjo išskristi“ iš Minsko į Turkiją (iš kur jie turėjo būti perkelti į Libiją). Kad sumelavo jiems patiems, nėra taip svarbu. Svarbu, kad tarpininkaujanti įmonė, kuri juos atviliojo į Baltarusijos teritoriją ir paliko ten, buvo baltarusiška. Ir tada jie buvo apgyvendinti sanatorijoje, esančioje netoli nuo prezidento rezidencijos ir kontroliuojama Lukašenkos žmonių. Baltarusijoje viską kontroliuoja Lukašenkos žmonės (nors niekas nežino, kiek laiko šie žmonės laikys save Lukašenkos žmonėmis).

Kaip darbdavys žmonėms paaiškino išsiuntimo vėlavimo priežastį, nėra svarbu. Įtikinamus paaiškinimus viskam visada lengva rasti , ir jie, žinoma, nesitikėjo klastos, būdami draugiškoje teritorijoje.

Taigi, trys dešimtys PKK atstovų yra atvežami į Baltarusiją ir ten paliekami beveik savaitei. Atkreipkite dėmesį, kad Lukašenkos gerbėjai, džiūgaujantys  dėl „labai profesionalaus Baltarusijos KGB“, nepaaiškina, kaip Baltarusijos įmonė galėtų egzistuoti, nebūdama šio KGB akiratyje, įdarbinti „Rusijos PKK“ darbui Libijoje ir dar probleminėje  Rusijos užsienio politikos požiūriu  konflikto pusėje. Paprasčiausias ir patikimiausias paaiškinimas yra tas, kad PKK samdžiusi įmonė nuo pradžių veikė pagal Baltarusijos KGB nurodymus. Reikėjo atvilioti atitinkamus žmones į Baltarusijos teritoriją.

Vėliau, neabejoju, Lukašenkai apie tai buvo pranešta maždaug taip, kaip jis sakė. Jie savaitę gyvena netoli Minsko, rusai, negeria, nerūko, yra aiškiai įtartini. KGB patikrino, o jie pasirodo “PKK”. Putinas paklaustų, ar yra pagrindas suėmimui. Lukašenkai tokių klausimų nekyla – jo noras ir yra pagrindas.

Manau, neatsitiktinai tarp užverbuotų buvo ir Ukrainos piliečių. Iš vieno iš jų būtina išgauti prisipažinimą. Priešingu atveju Baltarusijos KGB neturi pagrindo kurpti bylą. Sveika gyvensena nėra nusikaltimas. Yra daugybė Rusijos pilietybę turinčių žmonių, kuriuos Ukraina ir toliau laiko savo piliečiais, pavyzdžiui, Kirilas Vyšinskis. Kijevas sąmoningai sukūrė labai sudėtingą pilietybės atsisakymo procedūrą ir tiesiog formaliai laiko dešimtis, jei ne šimtus tūkstančių žmonių savo piliečiais, kurie jau seniai nutraukė visus ryšius su Ukraina. Tačiau Minskas šiuo atveju turi galimybę šantažuoti kai kuriuos sulaikytuosius ekstradicija į Ukrainą. Atsižvelgiant į jų darbo ypatumus, galimybė, kad bent vienas iš trijų dešimčių kovojo Donbase, yra didelė. Jei jis dar yra ir Ukrainos pilietis (bent jau Kijevo nuomone), ekstradicija į Ukrainą jam automatiškai reikštų nuosprendį (iki 15 metų LA), o tai toks asmuo tiesiog „netyčia“ numirti kalėjime. Būtent šiuos žmones Baltarusijos KGB ir bandys įtikinti prisipažinti, kad jie „Japonijos žvalgybos tarnybos nurodymu kasė tunelį iš Bankoko į Londoną“ (tai yra, jie atvyko Kremliaus įsakymu nuversti Lukašenkos). Kitų įrodymų nebus, tačiau jie ir nereikalingi.

Lukašenka – žmogus emocingas. Jei jie duos parodymus, santykių su  Maskva nutraukimas garantuotas. Jeigu prisipažinimas nebus išgautas, baltarusiai gali išduoti  kelis žmones Ukrainai. Kadangi jie yra Rusijos piliečiai ir Kremlius jau išreiškė susirūpinimą dėl Minsko veiksmų, toks demaršas Lukašenką padarys Rusijoje ne tik “rankąnepaduodamu”, bet netgi „įRostovąnepriimtinu“ .  Žmonėms bus labai sunku paaiškinti, kodėl yra gelbėjamas nuo pelnytos bausmės išdavikas, kuris Rusijos piliečius išdavė priešui.

Atkreipkime dėmesį, kad šioje situacijoje Baltarusijos KGB elgiasi labai įžūliai ir demonstratyviai. Jie paskelbė, kad „pagal jų turimą informaciją“ 200 kovotojų kirto Baltarusijos sieną ir atvyko “surengti Maidaną“ Lukašenkai. Bet jie dėl kažkokių priežasčių sugavo tik 30 „Rusijos PKK“ žmonių, kuriuos pavadinti Maidanų specialistais liežuvis nesiverčia. Kariauti svetimuose karuose ir rengti maidanus yra tokios skirtingos specializacijos, kokios, sakykime, yra skirtingos branduolinės fizikos ir kūno kultūros mokytojo specialybės. Vadovauti miesto miniai žmonių „su kilniais veidais“ ar net tiesiog tokiai pat miniai kovotojų nėra tas pats, kas sėdėti apkasuose prie Donecko ar vykdyti užpuolimus Libijos dykumoje. Likę 170 žmonių buvo kažkur „pamesti“ ir jų niekas neieško, tačiau Baltarusijos KGB praneša apie planuojamą dar dviejų grupių „įsiveržimą“ (netoli Pskovo ir Nevelio).

Tai yra, užuot tyliai gaudęs likusius „kovotojus“ ir paruošęs „šiltą priėmimą“ dar dviem grupėms, KGB atvirai iškloja savo kortas. Tikriausiai tam, kad 170 žmonių patikimai gulėtų ant dugno Baltarusijoje iki rugpjūčio 9 d., o „grupės“ iš Pskovo ir Nevelio nepastebėtos patektų į Baltarusiją kitu keliu. Tiesą sakant, Baltarusijos KGB, žinodamas, kad 33 žmonės net ir labai emocingam Lukašenkai nėra pakankamai įspūdinga jėga, bando bet kokia kaina padidinti grėsmę iki dar tūkstančio virtualių „kovotojų“.

Be to, kadangi „kovotojai“ į Baltarusiją atvyko neturėdami ginklų, prieš imant juos reikėjo išsiaiškinti, kas ir kaip turėjo juos apginkluoti, ir likviduoti slaptus ginklų sandėlius. Jie gal nesiruošė nuversti Lukašenką su petardomis ir Bengalijos liepsnelėmis. Net jei mes kalbame tik apie 30 žmonių grupę, reikės gana didelio arsenalo, kurį reikia kažkur įsigyti, kažkur laikyti ir sandėliuoti „iki pareikalavimą“. Bet Baltarusijos KGB tvirtina, kad  „kovotojų“, kurie jau atvyko į šalį ir vis dar ketina atvykti, yra šimtai. Tai yra, ginkluotės reikės visam batalionui (ne mažiau). Jei turite tiek daug ginklų, visada rasite ką apginkluoti. Jei turite tik žmones, o ginklai konfiskuojami, tai su tokiais „kovotojais“   bet kurios policijos specialiosios paskirties pajėgos  susidoros labai greitai . Tokiu būdu, triukšmingai sulaikęs 30 žmonių ir suteikęs galimybę paslėpti kalnus ginklų, Baltarusijos KGB vėl demonstruoja siaubingą neprofesionalumą.

Tik vargu bau ar tai neprofesionalumas. Manau, kad Baltarusijos teritorijoje iš tiesų jau veikia keli šimtai tikrų toje pačioje Ukrainoje surinktų smogikų (galbūt jų tarpe yra ir visokių johnųohmanų iš Lenkijos ir Baltijos šalių).Ir juos tikrai yra pasiruošta apginkluoti ir mesti prieš Lukašenką, kai tik susirinks baltarusiškas Maidanas ir bus surengta akivaizdžiai jau paruošta kruvina provokacija. Neatsitiktinai Lukašenka buvo įtikintas perkelti kariuomenę arčiau Minsko ir viešai paskelbti, kad yra pasirengęs panaudoti armiją, kad išsaugotų sau valdžią. Po to visiškai nėra sunku organizuoti ir pakabinti ant Lukašenkos „ekscesą“. Tuomet „taikūs protestuotojai“ „supyksta“ ant sužvėrėjusio režimo ir pradeda staiga ginkluotis. Policijos pasipriešinimą turi palaužti staigus didelio ginkluotų žmonių būrio pasirodymas, o tai leidžia sukurti vietinį kiekybinę persvarą kritinėse vietose. Užduotis yra viena – prasiveržti pas Lukašenką ir nužudyti jį. Informaciją apie prezidento buvimo vietą pateiks artimiausias jo ratas. Aplinka taip pat bandys pakišti Lukašenką po minios smūgiu. Jei prezidentui pavyktų duoti įsakymą armijai įsikišti, visada atsiras pora-trejetas generolų, galinčių kurį laiką blokuoti, sabotuoti ar bent jau dezorganizuoti įsakymo vykdymą. Be to, armija iš anksto mokoma, kad ji turės kovoti (su Vakarų parama) prieš „Rusijos invaziją“. Tuo tarpu ilgus dešimtmečius ši armija kartu su Rusija ruošėsi atremti Vakarų invaziją. Taigi nėra faktas, kad armija entuziastingai vykdys įsakymą.

Viso to turėtų pakakti, kad susitvarkytų su Aleksandru Grigorjevičiumi, be to, iš anksto dėl to kaltinus Rusiją. Kol Baltarusijos žmonės nežinos, juoktis ar verkti, naujoji vyriausybė turės laiko sustiprėti. Dar daugiau, jie tuoj pat pareikš, kad nuslopino maištą ir paskelbs save „Lukašenkos, “Rusijos kovotojų žvėriškai nužudyto” kurso įpėdiniais“.

Atkreipiu jūsų dėmesį į tai, kad be efektyvios, aktyvios paties Aleksandro Grigorjevičiaus pagalbos tokio pučo organizavimas būtų neįmanomas. Bet jis daro viską, kad save nuverstų. Jis sugriovė santykius su Rusija, padarė tai kiek įmanoma viešai ir pats apkaltino kai kurias Maskvos jėgas rengiant „Baltarusijos Maidaną“. Informacinė bazė paruošta.

Nukreipęs specialiųjų tarnybų pajėgas ir priemones kovai su mitine „Rusijos agresija“, Lukašenka ne tik užtikrina palankiausią dirvą proeuropietiškų smogikų infiltracijai į Baltarusijos režimą, bet ir skatina bestuburių karjeristų kilimą į pirmuosius vaidmenis specialiosiose tarnybose, ir tokie bestuburiai šiandien yra pasirengę vykdyti bet kurį jo įsakymą, o rytoj jie išduos jį patį. Taigi smogikams (smogiamąjai Maidano jėgai) neturėtų kilti jokių problemų.

Žmonių „su kliniais veidais“ minią , kaip parodė paskutinis Tichanovskajos palaikymo mitingas, taip pat organizavo pats Lukašenko. Nežinau, kiek jų ten buvo tiksliai (5 tūkstančiai žmonių ar 20 tūkstančių), nesu gerai susipažinęs su Baltarusijos sostinės topografija. Bet vaizdas įspūdingas net iš kvadrokopterio. Fotografuojant iš apačios, atrodys, kad išėjo milijonai. Kaip Kijevo „Maidan’e“, kur niekada (net 2004 m.) nebuvo susirinkę daugiau nei 15 tūkstančių žmonių, tačiau net ir patys didžiausi užkietėjusių Maidano priešininkai, skeptikai užtikrintai įvardino jų skaičių bent 100–200 tūkst. Ir visa tai tik dėl televizijos sumaniai sukurtos iliuzijos. Jeigu nebūtų buvę įžūlių, savavališkų alternatyvių kandidatų įkalinimų, pusė protestuotojų ar net daugiau būtų likę sėdėti namuose. Ir tai dar nėra mitinginio aktyvumo viršūnė. Pikas turėtų būti pasiektas po rugpjūčio 9 d.

Galiausiai būtent Lukašenka prastūmė Baltarusijos „eurointegratorius“ į svarbiausias savo aplinkos postus. Tai yra, kaip tai buvo Kijeve, Maidanui bus vadovaujama tiesiogiai iš jo rezidencijos.

Visi perversmui būtini komponentai yra paruošti. Mums belieka tik tikėtis, kad kažkas pučistams nevayks, ir jie bus priversti atidėti valandą „X“ valandą pusei metų, o Lukašenka turės laiko pamąstyti. Tokiu atveju dabartiniai įvykiai vėliau bus vertinami kaip paskutinės treniruotės prieš baltarusišką maidaną. Tačiau „europučistai“ ruošiasi ne mokymams. Tokios pajėgos ir priemonės nėra švaistomos veltui. Jau šiame etape jie atskleidė daugybę ryšių ir šalininkų, kurie „miegojo“ iki to laiko.  Iki rugpjūčio 9 dienos jų bus daugiau. Maišto žlugimas maištininkams reikštų „Erdogano varianto“ grėsmę, kai praktiškai pasiekę pergalę maištininkai buvo nugalėti, o paskui masiškai represuoti.

Vyksta labai rimtas žaidimas, ir Lukašenkai atėjo tiesos momentas. Ant kortos pastatyta yra daugiau nei prezidentavimas – gyvybė.

Iš rusų kalbos vertė Jonas Kovalskis (c), 2020-08-02