Tag

informacinio karo nusikaltimai

Browsing

Šoko būsena yra tada, ka mes užmirštame savo istoriją, prarandame ryšį su realybe. Kai mums valdančioji chunta vietoje istorijos įkiša buržuazinės Lietuvos smetoninio fašistinio režimo idealizuotą paveikslą, vietoje tikrų didvyrių verčia mus garbinti karo nusikaltėlius, moterų, vaikų žudikus. Šokas yra tada, kai mes prarandame gebėjimą skirti, kas yra gerai ir kas yra blogai, susitaikome su valdančio parazitų režimo, mikroskopinės mažumos socialinių parazitų mums primesta valia, blogio galia. Šoko būsena mums yra sąmoningai primesta Vakarų kolonizatorių ir jų vietinės 5 kolonos, kompradorinio elito tik vienu tikslu – pavergti ir kontroliuoti melo ir dezinformacijos įtakoje orientyrus praradusią tautą. Kai valdanti proamerikietiška chunta išnaudojo visą pasitikėjimo, kurį ji 1990 metais gavo masinių melo ir dezinformacijos propagandos būdu, kreditą, visuomenę ištinka krizė. Krizė visuomenėje yra šoko būsena. Būtent todėl aiškus savo tikrosios, o ne valdančios chuntos primestos, istorijos aiškus suvokimas padeda susivokti šiame pasaulyje, kuriame viešpatauja masinė dezinformacija ir totalinis smegenų plovimas, masinės sąmonės formatavimas, sako Naomi Klein savo filme “Šoko doktrina”.

 

1953 metų kovo 5 d. savo užmiesčio rezidencijoje labai keistomis aplinkybėmis mirė tuometinis Tarybų Sąjungos, pirmosios pasaulyje darbo žmonių, realios demokratijos valstybės, vienintelės tikrosios II Pasaulinio karo nugalėtojos vadovas Josifas Visarionovičius Stalinas. Net praėjus tiek metų po žymiausio 20 amžiaus politinio veikėjo mirties Vakarų imperialistai, nacistai, fašistai negali jam atleisti savo gėdingo pralaimėjimo ir nėra pasaulyje kitos tokios asmenybės, apie kurią pasaulio parazitai – kapitalistai, banksteriai, liberalai, nacistai, sionistai, konservatoriai ir pan. – nebūtų prikūrę tiek prasimanymų, melo, šmeižto.

Galingiausio planetos žmogaus Josifo Stalino, valdžiusio trilijonų dolerių vertės resursus, asmeninio turto apyrašas po jo mirties užėmė nepilną` puslapį.

Kaip buvo iš tiesų? Kodėl liberalai taip atkakliai nemato realių tarybinės valstybės įspūdingų pasiekimų ir mato išimtinai tik trūkumus, represijas? Kodėl, nežiūrint į kosminius liberalų šmeižto apie J.Staliną kiekius, kiekvienais metais daugėja žmonių, kurie TSRS lyderį, vadovavusį šaliai sunkiausiu valstybei laikotarpiu , vertina objektyviai, už didingus darbus ir neregėtus pasiekimus? Kodėl apie J.Staliną liberalioje melo propagandoje galima kalbėti išimtinai tik neigiamai ir tik apie jo vykdytas represijas? Tai būtų tas pats, kaip apie krikščionybę kalbėti tik apie inkviziciją.

Tiesa yra visuma faktų, tiek neigiamų, tiek teigiamų, todėl verta svarstyti ir liberalų kruopščiai nutylimą informaciją apie tai, kas buvo nuveikta Tarybų Sąjungoje, kai valstybei vadovavo Josifas Visarionovičius Stalinas.

Bet kurį liberalą, nepriklausomai nuo to, kokioje formoje jis parazituoja ar po kokiu pavadinimu jis slepia savo grobuonišką savanaudišką prigimtį, Stalino vardas ima kratyti lyg iš liberalo sielos būtų varomas velnias egzorcizmo seanso metu. Liberalas

Apie J.Stalino represijas Nikitai Chruščiovui buvo parengta pažyma, pagal kurią pagal garsųjį TSRS Baudžiamojo kodekso 58 str (antitarybinė veikla) buvo nuteista 3 777 380 žmonių per 32 metus.

puikiai prisimena tik deportacijas, trėmimus, represijas, „kruvino“ režimo baisius nusikaltimus prieš …. vogti ir į korupciją nuo prigimties linkusius liberalus. Tai tiesa. Vagims, sukčiams, niekšams, aferistams, korumpuotiems liberalams prie Tautų Tėvo buvo sunku: jiems teko – ar galite tai įsivaizduoti?!!, – dirbti ir sąžiningu darbu užsidirbti sau duoną, o už bet kokį bandymą sukčiauti, vogti, parazituoti liberalas keliaudavo į elgesio korekcijos ir socializacijos centrus. Atlikti atgailą ir suvokti, kad žmogus vertingas yra tiek, kiek jis stengiasi dėl savo šeimos, bendruomenės, valstybės. Todėl jau tiek metų ir šiandien liberalai tiesiog trykšta savo neapykanta tam, kuris ragino parazitus tapti žmonėmis. Liberalo, bet kurio socialinio parazito neapykanta J.V.Stalinui ir socializmui apskritai, tai niekšo kerštas už patirtą baimę ir pelnytą teisingumą. Ir tai suprantama. Niekada pasaulyje nebuvo tokios efektyvios valstybės, ekonomikos modelio  ir socialinės visuomenės organizacijos, kuri taip galingai įgyvendintų valstybės pagrindinę paskirtį – ginti viešą interesą, vykdyti teisingumą šalies viduje ir užtikrinti valstybės saugumą nuo išorės priešų, Vakarų barbarų-kolonizatorių ordų, agresijų, kaip tai buvo daroma Tarybų Sąjungoje vadovaujant J.V.Stalinui.

Vadovaujant Stalinui per 30 metų agrarinė, nuskurdusi, priklausoma nuo užsienio kapitalo šalis tapo galingiausia pasaulyje karinė pramonine valstybe, naujos socializmo aukštesnės civilizacijos centru. Nuskurdę ir neraštingi carinės Rusijos gyventojai per labai trumpą laiką tapo viena iš labiausiai išsilavinusių nacijų pasaulyje. 1950-ųjų metų darbininkų ir valstiečių politinis ir ekonominis išprusimas ne tik nenusileido, bet ir žymiai lenkė to meto bet kurios išsivysčiusios Vakarų valstybės darbininkų ir valstiečių išsilavinimą. Tarybų Sąjungos gyventojų skaičius padidėjo 41 milijonu.

Stalino laikais tik per 2 pirmuosius penkmečius buvo pastatyta daugiau nei 5000 stambiausių pramonės objektų, tame skaičiuje DneproHES‘as, Uralo mašinų gamykla, Charkovo traktorių gamykla, Gorkio automobilių gamykla, Stalino vardo gamykla ZIS, metalurgijos gigantai Magnitogorske, Čeliabinske, Norilske, Stalingrade ir kiti. Ir tai vyko visoje Tarybų Sąjungoje. Kai 1928 metais buvo patvirtintas pirmasis penkmečio planas ir pradėti vykdyti Tarybų Sąjungos industrializacija, kolektyvizacija, elektrifikacija ir kultūrinė revoliucija,  šalies BVP augimas kartais siekė net 30 procentų per metus. Toks Tarybų Sąjungos ekonomikos stebuklas, pramonės šuolis sudarė prielaidas laimėti didžiausią žmonijos istorijoje II Pasaulinį karą, kai „šviesioji, civilizuota“ Vakarų Europa susivienijo po fašizmo vėliavomis, klastingai užpuolė TSRS 1941-06-22 ir barbariškai išžudė net 15 mln tarybinių civilių gyventojų, sunaikino beveik 70 procentų TSRS pramoninės ir socialinės infrastruktūros okupuotoje šalies dalyje.

Šis socialistinio ekonomikos modelio rekordas niekada nebuvo pasiektas daugiau niekur pasaulyje. Lietuvoje per pokario pirmuosius 10 metų, nežiūrint pasitraukusių į mškus nacių kolaborantų ir nacionalistų aršaus pasipriešinimo,  buvo atidaryta šimtai gamyklų, pramonės įmonių,  kolūkių ir tarybinių ūkių, nutiesti keliai, įvykdyta elektrifikacija, atidaryta šimtai mokyklų, kultūros namų, ambulatorijų, ligoninių, sukurta visoje šalyje socialinė infrastruktūra, kuri visiems piliečiams užtikrino darbą, būstą, mokslą, medicininę priežiūrą, poilsį, būtiniausių poreikių tenkinimą. Palyginimui, per paskutinius 26 metus liberalų „demokratijos“ visa tai buvo sugriauta, išplėšta, nusiaubta ir išvogta, nepastatyta nei viena įmonė, kuri nors kiek būtų panaši į Kėdainių chemijos kombinatą, Jonavos „Azotą“ ar Ignalinos atominę elektrinę. Nei vienos! Tik maximos dygo kaip grybai po lietaus.

Tik per 2 metus po karo jau 1947 metais TSRS pramoninis potencialas buvo atstatytas ir pasiekė ikikarinį lygį, o 1950 metais Tarybų Sąjungos pramonė viršijo net du kartus lyginant su 1940 metų lygiu. Nei viena Vakarų šalių, nukentėjusių nuo karo, tuo metu nebuvo pasiekusi savo ikikarinio lygio, nežiūrinti į JAV galingą finansinę paramą.

Per pirmuosius 5 pokario metus pagrindinių maisto produktų kainos Tarybų Sąjungoje buvo sumažintos net 2 kartus, o tuo pačiu metu didžiosiose kapitalistinėse šalyse kainos augo ir padidėjo kai kur net 2 ir daugiau kartų.

Toks milžiniškas pasiekimas buvo pasiektas šalyje, kurioje tik prieš penkerius metus baigėsi siaubingiausias karas žmonijos istorijoje ir kuri nuo karo nukentėjo labiausiai iš visų kare dalyvavusių pasaulio šalių!

Vakarų liberalūs buržuaziniai ekspertai 1945 metais su jiems būdinga piktdžiuga viešai ir oficialiai prognozavo , kad TSRS pramonė atstatys savo 1940 metų pramonės potencialą tik 1965 metais ir tik tuo atveju, jeigu ims kreditus iš Vakarų kapitalistinių šalių ir tokiu būdu bus kolonizuota. TSRS šitą lygį pasiekė per du metus, viršijo du kartus ikikarinį lygį jau 1949 metais ir be jokios užsienio pagalbos. Priešingai, Vakarų imperialistai, agresoriai ir išnaudotojai visais įmanomais būdais kenkė TSRS, paskelbė ekonominį embargą, nuleido geležinę uždangą ir įkūrė tarptautinę karo nusikaltėlių gaują NATO, kurios tikslas ir paskirtis buvo rengti III Pasaulinį karą, griauti ir niokoti laisvas valstybes visame pasaulyje. Ir šiandien JAV/NATO globalistai daro tą patį ir siekia pavergti pasaulį taip pat, kaip ir 1950 metais.

1947 metais TSRS, pirmojoje iš pokario valstybių visoje planetoje, buvo panaikinta maisto kortelių sistema. O nuo 1948 metų kasmet – iki pat 1954 metų – buvo mažinamos maisto produktų ir plataus vartojimo prekių kainos. Vaikų mirtingumas 1950 metais sumažėjo net 2 kartus, lyginant su 1940 metų tuo pačiu rodikliu. Gydytojų skaičius išaugo 1,5 karto. Mokslo įstaigų skaičius padidėjo 40 procentų.  Studentų skaičius išaugo 50 procentų ir taip toliau. Liberalai vis tiek iki sąmonės praradimo įrodinės, kad visi mokytojai, gydytojai, mokslininkai, studentai, valstiečiai buvo išvežti į Sibiro Gulagus, o pramonė, žemės ūkis, mokslas vystėsi patys sau vieni?!..

Parduotuvėse buvo gausybė įvairiausių pramoninių bei maisto prekių, o sąvoka deficitas niekam nebuvo žinoma. Maisto produktų pasirinkimas gastronomuose buvo žymiai didesnis, nei dabar yra šiuolaikiniuose supermarketuose. Dabar retai kur pavyksta aptikti dešrą, kuri savo aukšta kokybe ir delikatesiniu skoniu būtų nors kiek panaši į tų laikų tarybinę. Vietinės gamybos vartojimo prekių ir maisto produktų įvairovė ir kokybė buvo žymiai aukštesni nei yra dabartiniai vienkartinio vartojimo pramonės produktai ir maisto pramonės cheminiai surogatai.

Visi TSRS piliečiai be išimties turėjo teisę į darbą. Susirasti darbą užimdavo tiek, kiek reikia atvykti pas darbdavį ir parašyti prašymą. Pakeisti darbą užimdavo tiek pat laiko. Valstybė pareiga buvo užtikrinti visiems darbą – VISIEMS.  Darbininkų darbo užmokestis 1953 metais svyravo vidutiškai nuo 800 iki 3000 ir daugiau rublių. Šachtininkai ir metalurgai uždirbdavo iki 8000 rb. Jauni specialistai inžinieriai uždirbdavo iki 1300 r. Komunistų partijos rajono komiteto sekretorius uždirbdavo 1500 rb., o profesorių ar akademikų darbo užmokestis neretai siekdavo 10 000 rb. ir daugiau.

Automobilis „Moskvič“ kainavo 9000 rb., balta duona (1kg) – 3 rb., juoda duona (1 kg) – 1 rb., jautiena – 12,5 rb/kg,  žuvis starkis – 8,3 rb/kg, pienas – 2,2 rb/l, bulvės – 0,45 rb/kg, alus „Žigulinis“ (0,6 l.) – 2,9 rb., audinys kartūnas (1 m) – 6,1 rb. Kompleksiniai pietūs valgykloje kainavo 2 rb.. Gera vakarienė dviems restorane su buteliu vyno – 25 rb.

Ir visą tai pavyko pasiekti nežiūrint į tai, kad reikėjo išlaikyti  5,5 milijono karių armiją, apginkluotą pačiais moderniausiais ginklais, geriausią tuo metu armiją visame pasaulyje!

1946 metai TSRS buvo pradėti vykdyti grandioziniai projektai : branduolinio ginklo ir atominės energetikos vystymo darbai, raketinės kosminės technikos kūrimas; technologinių procesų automatizacija; naujausios skaičiavimo technikos ir elektronikos kūrimas; kosmoso užkariavimo; šalies dujofikacija; buitinės technikos gamybos pramonė ir kt.

Pirmoji pasaulyje atominė elektrinė Tarybų Sąjungoje buvo pradėta eksploatuoti metais anksčiau nei Anglijoje, ir 2 metais anksčiau nei JAV. Tik Tarybų Sąjungoje buvo pastatyti laivai – atominiai ledlaužiai.

Tokiu būdu TSRS tik per vieną penkmetį – nuo 1946 iki 1950 metų – be jokios užsienio pagalbos ir būdama žiauriausios konfrontacijos su turtingiausiomis Vakarų kapitalistinėmis išnaudotojų kolonizatorių valstybėmis, Vakarų vykdyto ekonominio karo prieš TSRS sąlygomis sugebėjo išspręsti mažiausiai tris grandiozines problemas:

1) buvo atkurtas Tarybų šalies liaudies ūkis,   kurį nuniokojo “šviesiosios” vieningos Europos nacistai-kolonizatoriai;

2) užtikrintas stabilus gyventojų pragyvenimo lygio augimas;

3) buvo įvykdytas ekonominis TSRS šuolis į ateitį.

Dar ir dabar buvusios TSRS respublikos vis dar gyvena iš Stalino laikais sukurto tarybinės liaudies palikimo mokslo srityje, pramonėje, praktiškai visose gyvenimo sferose. „Laisvieji“ liberalai ir „laisvoji“ rinka per daugiau nei ketvirtį amžiaus nieko savo reikšmingo nesukūrė, tik sugriovė ir išvogė tarybinės liaudies sukurtą turtą. Tereikia išeiti į gatvę ir tuo nesunku bus įsitikinti.

J.V.Stalino dovanotos teritorijos Lietuvai.

Vienas iš kandidatų 1952 m. rinkimuose  į JAV prezidento postą Edlajus Stivensonas vertindamas padėtį su nusivylimu tvirtino, jeigu J.Stalino vadovaujamos Tarybų Sąjungos pramonės augimo tempai išliks ir toliau tokie patys, tai 1970 metais tarybinės gamybos apimtys viršys JAV pramonę net 3-4 kartus.

1953 metų rugsėjo mėnesio žurnalo „National business“ numeryje Herberto Hario straipsnyje „Rusai mus vejasi“ pažymima, kad “TSRS ekonominės galios augimo tempai lenkia bet kurios pasaulio šalies ekonomikos augimo tempus ir šiuo metu TSRS pramonės augimas yra 2-3 kartus didesnis už JAV”.

1991 metai vyko Tarybų Sąjungos ir JAV simpoziumas, kurio metu naujieji „liberalai-demokratai“ ėmė giedoti ditirambus „Japonijos ekonominiam stebuklui“, kad galėtų pažeminti ir paniekinti socialistinį ekonomikos modelį. Skambų antausį šiems Tėvynės išdavikams, Miltono Fridmano prichvatizacijos sektos pasekėjams skėlė ne kas kitas, o Japonijos milijardierius Chirosi Takajama: „Jūs nieko nesakote apie pagrindinį dalyką, apie jūsų šalies pirmavimą pasaulyje.  1939 metais jūs, rusai, buvote išmintingi, o mes, japonai, buvome kvailiai. 1949 metais jūs tapote dar išmintingesniais, o mes vis dar buvome kvailiai. Tačiau  1955 metais mes įgavome proto, o jūs tapote penkių metų vaikais.  Japonijos ekonominė sistema yra praktiškai visa nukopijuota nuo jūsų tarybinės planinės ekonomikos modelio, skiriasi tik tuo, kad mes kapitalistai, privatūs gamintojai, ir mes savo istorijoje niekada nebuvome pasiekę didesnio nei 15 procentų BVP augimo per metus. Jūsų gi visuomeninė gamybos priemonių nuosavybė pasiekdavo 30 ir daugiau procentų BVP augimo per metus. Visose mūsų kompanijose ant sienų kabo jūsų Stalino laikų lozungai“

Vienas iš geriausių šventikų luomo atstovas Simferopolio ir Krymo archimandritas Luka rašė : „Stalinas išsaugojo Rusiją. Jis parodė, ką reiškia Rusija visam pasauliui. Ir todėl aš, kaip tikras krikščionis ir Rusijos patriotas žemai lenkiuosi draugui Stalinui“.

Niekada savo istorijoje mūsų šalis nebuvo mačiusi tokių didingų permainų, kokios vyko Stalino epochoje! Būtent dėl šios priežasties šiuo metu vykdomas velniškas parazitinės buržuazijos planas – niekada daugiau neprileisti prie valstybės valdymo žmonių, kurie savo asmenybės vidine galia, moralinėmis savybėmis, strateginiu mąstymu, ištikimybe valstybės interesams ir atsidavimu savo tautai būtų panašūs į J.V. Staliną, visą savo gyvenimą paaukojusį tautos interesams ginti. Todėl jau 70 metų vykdoma arši J.V.Stalino šmeižimo ir diskreditavimo kampanija, siekiant sumenkinti didžio žmogaus gyvenimą ir istorinę veiklą. Vakarų imperialistai, kurie pralaimėjo J.V.Stalinui visuose susirėmimuose, negali atleisti ir susitaikyti su pralaimėjimu. Nors Vakarų valdytojai yra pagarsėję savo žiaurumais, represijomis, genocidu, karo nusikaltimais ir nusikaltimais žmoniškumui, tačiau kaltina dėl savo įvykdytų nusikaltimų tik J.V. Staliną ir daro tai po jo mirties praėjus pusei amžiaus. Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas V. Čerčilis Didžiojo Tėvynės karo metais rašė: „Aš keliuosi kiekvieną rytą ir meldžiuosi, kad Stalinas būtų gyvas ir sveikas. Tik jis gali išgelbėti pasaulį“. J.V.Stalinui mirus amžinas jo oponentas neslėpė savo susižavėjimo vado asmenybe: „Stalinas gavo Rusiją vyžotą, nuskurdusią, neraštingą ir atsilikusią, o paliko ją galingiausia pasaulyje valstybe, išsivysčiusia ir su branduoline bomba“. Šarlis de Golis, Prancūzijos prezidentas rašė: „Stalinas nemirė. Stalinas pasislėpė ateityje“.

Pranašiškus žodžius pasakė pats J.V.Stalinas 1939 metais pokalbio su Tarybų Sąjungos diplomate ir valstybės veikėja A.Kolontaj metu :

“Daug mūsų partijos ir tautos darbų bus apšmeižti ir apspjaudyti ne tik užsienyje, bet ir mūsų šalyje taip pat…

TSRS galia slypi tautų draugystėje. Kovos prieš TSRS smaigalys bus nukreiptas būtent į šios draugystės suardymą, į pakraščių atplėšimą nuo Rusijos…. Su ypatingu įniršiu pakels galvą nacionalizmas. Kuriam laikui jis nustelbs internacionalizmą, tačiau laikinai. Nacijų viduje atsiras nacionalistų grupės ir kils konfliktai. Išlįs daugybė vadukų-pigmėjų, savo tautų išdavikų. Apskritai ateityje įvykiai vystysis žymiai sudėtingesniu ir pasiutusiu būdu, posūkiai bus labai staigūs. Reikalas krypsta į tai, kad ypatingai sukils Rytai. Kils aštrūs prieštaravimai su Vakarais.

Ir visgi kaip besivystytų įvykiai, praeis laikas, ir naujų kartų žvilgsniai atsigręš į mūsų socialistinės Tėvynės žygdarbius ir pergales. Metams bėgant ateis naujos kartos. Jos vėl pakels savo tėvų ir senelių vėliavą ir atiduos jiems deramą pagarbą. Savo ateitį jie statys ant mūsų didingos praeities pamatų“.

Apie save Stalinas yra sakęs: „Kai aš numirsiu, ant mano kapo bus suversta daug šiukšlių, tačiau istorijos vėjai negailestingai jas nupūs“ . Taip ir įvyko.

Visa armija liberalių istorijos klastotojų, ypatingai čia pasižymėjo žinomas melagis Aleksandras Solženycinas,  dergė Vadą po jo mirties su įniršiu ir su ypatinga aistra. Šakalų kaimenės draskė mirusį liūtą, keršydami jam už savo baimę, bailumą, niekšybę ir melą. Tačiau daugiau nei pusę amžiaus vykdyta pasiutusi antistalininė propaganda jos organizatoriams neatnešė jokios pergalės net prieš jau seniai mirusį Staliną.

Galima suprasti motyvus tų, kurie šiandien vis dar negali pasisotinti savo nebaudžiamumu ir galimybėmis šmeižti didingą istorinę asmenybę. Tas milžiniškas kiekis melo apie J.V.Staliną yra verčiamas nepertraukiamai ant eilinių žmonių galvų tik  dėl vienos priežasties – kad žmonės lygindami negalėtų suprasti, kas buvo nuveikta tada, ir, kas yra dar svarbiau liberaliems aferistams, žmonės negalėtų suvokti, kokius nusikaltimus daro prieš savo tautas dabartiniai valdantys „elitai“. Kad žmonės negalėtų net mintimis grįžti prie socializmo idėjų! Antistalininė šlykšti kampanija turi vieną tikslą –  atimti iš žmonių galimybę atkurti socialistinę ekonomikos sistemą, kuri leistų labai greitai išsivaduoti iš kolonizatorių priespaudos ir vėl tapti galinga darbo žmonių valstybe, realia visos tautos demokratija, diktatūra socialiniams buržuaziniams parazitams.

Žmonės prisimena valstybių vadovų darbus, o ne tuščias kalbas. Marksizmas vėl tampa aktualus. Tai rodo kiekvienais metais vis augantis gėlių skaičius prie J.V.Stalino kapo. Alternatyva liberaliam fašizmui ir žvėriškam kapitalizmui yra ir ji vis labiau atskleidžia gruobonišką kapitalizmo esmę.

Lietuvoje teismas baudžiamojoje byloje pripažino kaltu 80-metį knygų leidėją Povilą Masilionį, kuris prieš dvejus metus, vykdydamas savo profesinę veiklą teisėtai išleido niekur neuždraustą knygą, ir skyrė didelę piniginę baudą. Lietuvoje teismai aklai vykdo landsbergistų nurodymus ir dabar bet kuris pilietis, sąžiningai ir nepriekaištingai vykdęs visus įstatymo reikalavimus, gali būti teismo pripažintas nusikaltėliu telefoninės teisės pagrindais – tereikia valdančiai konservatorių klikai nurodyti kišeniniam prokurorui inicijuoti baudžiamą bylą, o kišeninis teisėjas uoliai įvykdys konservatorių chuntos nurodymus. Didžiuokis, lietuvi, visais proamerikietiškos konservatorių klikos nusikaltimais arba pats tapsi nusikaltėliu – konservatoriai tave išmokys mylėti landsbergistų diktatūrą.

Teismas nuteisė P.Masilionį už tai, kad šis išleido garsios Rusijos žurnalistės, laikraščio “Komsomolskaja Pravda” apžvalgininkės Galinos Sapožkovos knygą „Kas ką išdavė: kaip buvo žudoma Tarybų Sąjunga ir kas atsitiko tiems, kurie bandė ją išgelbėti “. Šią knygą laisvai galima perskaityti internete, ji yra išleista keliomis kalbomis, ją išleido Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Italijoje, tačiau, skirtingai nei Lietuvoje, nei vienam tenykščiam prokurorui, teisėjui, saugumiečiui ar kitam valdžiagyviui net mintis nekilo susidoroti su knygos leidėju už knygos išleidimą. Tik Lietuvos “pats humaniškiausias ir teisingiausias” teismas teisėtoje žurnalisto profesinėje veikloje sugebėjos įžvelgti nusikaltimą ir nubaudė P.Masilionį net 2,6 tūkst. Eurų bauda „už viešą pritarimą tarybų valdžios nusikaltimams ir jų neigimą“.
Žinomas konservatorių kontroliuojamas masinės dezinformacijos platinimo portalas “Delfi”, su jam būdingu liberaliu cinizmu ir piktdžiuga, pabrėžė, kad teismas, skirdamas šią siaubingai iš teisingumo besityčiojančią bausmę, “atsižvelgė į nuteistojo senyvą amžių”.
Knygos autorė Galina Sapožnikova taip pakomentavo šį teismo sprendimą: „Lietuvos vyriausybė yra pats geriausias mano PR agentas. 2,5 tūkst. Eurų už knygos reklamą Europos Sąjungoje yra ypatingas pasiūlymas, nuolaida artėjančios Tėvynės gynėjo dienos proga (pastaba – Rusijoje Tėvynės gynėjo diena švenčiama vasario 23). Beje, visai neseniai gavau pasiūlymą išleisti šią mano knygą Vokietijoje. Atsitiktinumas? Nemanau … Kas dėl baudos, tai, manau, pajėgsime sumokėti. Mes vis gi tarybiniai žmonės)) “

Galinos Sapožnikovos knygos Jungtinėse Valstijose viršelis. Nuotrauka: Сlaritypress.com.

Knyga-nusikaltimo sudėtis, kaip ją įvertino “pats humaniškiausias ir teisingiausias” Lietuvos teismas, lietuvių kalba išėjo pavadinimu „Išdavystės kaina“. Povilo Masilionio gynėjai teismo posėdyje ne kartą atkreipė lietuviškos Temidės dėmesį, kad knygos išleidimo kriminalizavimas Lietuvoje yra itin grubi viešosios informacijos cenzūros išraiška, pačiu grubiausiu būdu pažeidžia Europos žmogaus teisių konvencijoje įtvirtintas žmogaus teises – turėti savo nuomonę ir netrukdomai ją skelbti, laisvai rinkti, gauti ir platinti informaciją, naudotis žodžio, spaudos, infomacijos laisvėmis ir kitas. Konservatorių 2010 metais prastumtas įstatymas, LR BK 170-2 str., iš esmės įteisina vienos konservatorių nuomonės diktatūrą, konservatorių cenzūrą ir suteikia konservatorių chuntai beribes galimybes susidoroti su savo oponentais, taikyti represijas kitaminčiams. Tokia konservatorių baudžiamoji savivalė yra niekaip nesuderinama su esminiais demokratijos principais ir yra tiesiog nepriimtina 21 amžiaus demokratinėje visuomenėje. Tačiau Lietuvos teismas arogantiškai ignoravo Europos žmogaus teisių konvencijos nuostatas, demokratinės, teisinės valstybės principus ir į gerbiamo knygų leidėjo gynybos argumentus neatsižvelgė. Landsbergistų konservatorių kontroliuojami veikėjai – kišeniniai politikai, teisėsaugininkai, valstybės tarnautojai, informacinio karo samdiniai – atkakliai siekia reanimuoti tarpukario Lietuvos fašistinį A.Smetonos režimą. Tokie teismų sprendimai nedviprasmiškai sako – yra tik laiko klausimas, kai konservatoriai Lietuvoje atgaivins fašizmą, dujų kameras, koncentracijos stovyklas.  Konservatorių režimo kontroliuojamos fašistinės jaunimo, savanorių, šaulių, nacistų organizacijos jau egzistuoja ir jų nariai nekantriai laukia Savanorio Nr.1 įsakymo žudyti savo bendrapiliečius.

Bet kokia kitokia nuomonė, bet kokia kitokia nei oficiali valdžios patvirtinta pilietinė pozicija, bet koks kitoks požiūris į aktualias socialinio gyvenimo problemas, yra represinio aparato ir valdžios kontroliuojamo propagandos aparato nedelsiant paskelbiami kaip Tėvynės išdavystė, bendradarbiavimas su menamu, proamerikietiškos propagandos sukurtu neegzistuojančiu priešu. Ir tuo pačiu metu antiliaudinis režimas kuria fašistines – tikras ir virtualias – agresyvių “patriotų”, lojalistų ir išprotėjusių rusofobų organizacijas, kurios atvirai skleidžia savo neapykantos, pagiežos, tulžies kupinas pažiūras, tautinę nesantaiką kurstančias ir karą propaguojančias idėjas, atvirai terorizuoja kitaminčius ir kitataučius ir ragina su jais susidoroti. Tuo pačiu metu tokie veikėjai atvirai platina savo nusikalstamus tekstus, kuriuose ragina susidoroti pačiais brutaliausiais būdais, net teroristinių aktų būdu, su rusakalbiais, kitatikiais, kitaminčiais, mokytojais ir net su tais, kurie palankiai prisimena tuos laikus, kai visuomenėje fašistai, nacionalistai, lygesni už lygius gudručiai aferistai buvo netoleruojami ir už kiekvieną savo fašistinio ideologizuoto agresyvumo demonstravimą keliaudavo į “socializacijos” ir elgesio korekcijos centrus. Tokiu būdu, šiandien mes Lietuvoje turime klasikinę 1960-ų metų Lotynų Amerikos fašistinę valstybę, kurioje represijų pagalba viešpatauja chunta – “draugams viskas, priešams – visas įstatymo griežtumas” (fašistas Alfredo Stresneris), – lietuvišką variantą, kuris save kildina iš smetoniškojo fašizmo tarpukario Lietuvos su visu jo nusikalstamu antiliaudiniu turiniu . Režimas suteikia beribę veiksmų laisvę agresyviausiems laisvos visuomenės priešams ir kartu režimo represinis aparatas-gestapas susidoroja su visais režimą kritikuojančiais, laisvės dar neužmiršusiais visuomenės nariais. Niekšybė ir idiotizmas triumfuoja, kai garbė, sąžinė, orumas ir išmintis įkalinami. Valstybei, kuri JAV/NATO planuose yra numatyta išnaikinimui, tai yra tobuliausia visuomenės organizacijos suicidinė forma – plutokratijos diktatūra…

Šiandien patylėsi ir leisi režimui susidoroti su kitais, rytoj režimas susidoros su tavim.

“Kai atėjo suimti komunistų, aš tylėjau – aš gi ne komunistas. Kai atėjo žydų, aš tylėjau – aš gi ne žydas. Kai atėjo profsąjungiečių, aš tylėjau – aš gi ne profsąjungietis. Kai atėjo manęs, niekas manęs nestojo ginti – visi jau buvo išvežti” – sakė vienas iš išgyvenusių nacistinės Vokietijos, kurią šiandien heroizuoja režimas ir nacionalistai Lietuvoje, koncentracijos stovyklos košmarą.

Žodžio laisvė Lietuvoje šiandien pavojuje. Uždraudus žmogui galimybę kalbėti, pasakyti tai, kas jam nepatinka, visos kitos žmogaus teisės ir laisvės išnyksta labai greitai. Pirma deginamos “neteisingos” knygos aikštėse, paskui – jų autoriai ir skaitytojai.

Žmonės, kurie šiandien degina knygas ir  griauna paminklus, rytoj žudys žmones….

Peticija dėl Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 170-2 straipsnio panaikinimo ir jo pagrindu vykdomų politinių represijų Lietuvoje nutraukimo

 

2009 metų sausio 16 dieną aikštėje prie Lietuvos Respublikos Seimo rūmų naujai išrinkta konservatorių ir liberalų proamerikietiška chunta  sušaudė taikią Lietuvos žmonių demonstraciją, kurios dalyviai atėjo išreikšti savo pilietinę poziciją dėl konservatorių antiliaudinės politikos ir konservatorių nusikalstamai greitai pamirštų 2008 m. gausiai dalintų rinkiminių pažadų.

2008 metų rinkimuose Lietuvos konservatoriai ir liberalai pateikė rinkėjams biblijos storumo rinkimines programas, kuriose, pergalės rinkimuose atveju, prižadėjo lietuvių tautai  gerovę, teisingumą, dešimtis tūkstančių naujų darbo vietų, mažus mokesčius, žemas būtiniausių prekių ir paslaugų kainas, didelius atlyginimus, valdžios rūpestį savo piliečiais ir dar visą kalną nuostabių, paprastiems žmonėms gyvybiškai būtinų dalykų – tik duokite konservatorių-liberalų efektyvių menedžerių komandoms valdžią Lietuvoje ir mana ims kristi iš dangaus.

2008 m. rinkimai įvyko. Rinkimus, žinoma,  laimėjo begėdiškai pažadus į kairę ir į dešinę žarstę konservatoriai ir liberalai, bei jų sukurti klonai-Valinsko klounų partija.  Po rinkimų nugalėtojai visus savo pažadus užmiršo tą pačią akimirką, kai buvo paskelbti rinkimų rezultatai, ir naktį  susirinkę “koalicijos” partneriai išsidalino postus, ministerijas, kitaip tariant, pasiraikė, pasidalino tarpusavyje pyragą vardu “Lietuva”. Liūdnai pagarsėjusios ir visų lietuvių jau prakeiktos „naktinės“ reformos metu  konservatoriai ir liberalai, kartu su Valinsko prisikėlėliais, padarė viską priešingai, nei žadėjo – pakėlė mokesčius ir tuo pačiu pakilo būtiniausių prekių ir paslaugų kainos, sumažino darbo užmokestį ir socialines išmokas, apkarpė socialinių, sveikatos apsaugos, mokslo, kultūros, švietimo sričių finansavimą, padidino išlaidas karo reikmėms, įvairių militaristinių, karo propagandos, tautinės nesantaikos kurstymo, rusofobinės neapykantos skatinimo programoms. Krizės metu, kuri skaudžiausiai  smogė būtent skurdžiausiems Lietuvos gyventojų sluoksniams, proamerikietiška konservatorių-liberalų valdžia iš iki nevilties  nuskurdusių Lietuvos piliečių atėmė paskutinius skatikus, ubago terbą, net ir ubago lazdą prichvatizavo. Kartu su rinkimais vykusio referendumo metu tauta aiškiai ir vienareikšmiškai pasisakė, kad negalima uždaryti pigią elektros energiją gaminančią Visagino atominę elektrinę, kadangi šiuo atveju elektros energijos kainos pakilimas dar kartą pakels vartojimo prekių kainas. Konservatoriai-liberalai ir į šią tautos valios išraišką nusispjovė, VAE uždarė, vietoje branduolinės energetikos specialistų jėgainės valdyboje susodino savo aferistus, kurie iki pat šiol vagia pinigus iš  elektrinės jau uždarymui skirtų lėšų. Fantastiškas konservatorių menedžmentas – vogti ir iš kairės ir iš dešinės – ir čia sugebėjo parodyti neeilinius kleptomanijos sugebėjimus.

Visos šios konservatorių-liberalų proamerikietiškos chuntos nusikalstamos antiliaudinės veiklos rezultatai būtų puikus kaltinamasis aktas Tautos tribunole konservatorių-liberalų chuntos nusikaltimams prieš lietuvių tautą tirti. Vietoje konservatorių prieš rinkimus žadėtų 100 000  darbo vietų tautiečiai gavo 2010 metais vasario mėn. 226 tūkstančius bedarbių, skurdo lygis  Lietuvoje 2008-2012 m.m. “naktinių menedžerių” kadencijos metu pakilo  nuo 14 procentų iki 28 procentų, skurdo ir nevilties apimti žmonės masiškai vyko ekonominės emigracijos vergovėn, vien tik 2010 metais išvyko 84 tūkstančiai lietuvių, o A.Kubiliaus ir liberalų vyriausybės ekonominis stebuklas buvo tame, kad jie sugebėjo pasiskolinti iš užsienio banku per 4 savo kadencijos metus dvigubai daugiau, nei buvo pasiskolinusios visos iki jų buvusios vyriausybės ir Lietuvos skola išaugo nuo 17 mlrd. LT iki 36 mlrd LT. Ir skolinosi konservatoriai-liberalai iš savo Vašingtono šeimininkų kontroliuojamų kolonijinių bankų už 9 procentus metinių palūkanų, kai buvo galima skolintis iš kitų šaltinių už 0,5 procento palūkanas. Tuo konservatorių chunta tik padidino lietuvių tautos kolonijinę priklausomybę nuo JAV – dabar ir lietuvių anūkai srėbs konservatorių “naktinių reformatorių” privirtą košę.

Tačiau nugalėtojai konservatoriai ir liberalai su tautos „prisikėlėliais“ tautos aimanų, prašymų jau nebegirdėjo, nes buvo užsiėmę tik savo ir savo rėmėjų savanaudiškų interesų lobizmo, nešvaraus verslo reikalais privatizuojant valstybės biudžeto pajamas.

2009-01-16 tauta , pasipiktinusi tokiu įžūliu valdančiųjų įstatymų ir savo įsipareigojimų nepaisymo, taikiai atėjo prie Seimo ir pareikalavo atsakomybės.

Ir gavo žiauriomis represijomis išreikštą atsakymą iš neatskaitingos tautai ir nebaudžiamos konservatorių-liberalų chuntos valdžios –  konservatorės Rasos Juknevičienės, tuo metu ėjusios Lietuvos Krašto apsaugos ministrės ir pagrindinės rusofobės, karo kurstytojos pareigas, įsakymu dabartinio premjero Skvernelio vadovaujami režimo sargai, policininkai, VSD agentai, sušaudė taikią pilietinę demonstraciją. Tiesiog bukai visus išdaužė, o po to apkaltino, kad lietuvių tauta neturi teisės reikalauti atsakomybės iš “nekaltai pradėtos konservatorių-liberalų partijos” ir Dievo atsiųsto Lietuvai V.Landsbergio apaštalų. O visa konservatorių-liberalų valdoma valatkodelfinė taip vadinama žiniasklaida visą kadenciją šlovino “ekonomikos guru” A.Kubiliaus ir nei karto  ne kyšininko (sugebėjusio paimti kyšį iš STT žymėtomis kupiūriomis!!!) E.Masiulio vyriausybės ekonomikos “laimėjimus” ir smerkė “riaušininkus”, Kremliaus agentus.  Apie konservatorių-liberalų proamerikietiškos chuntos akivaizdžius nusikaltimus necyptelėjo nei vienas atapinas net tada, kai konservatorių liberalų chunta kasdien ir kaustytais batais įnirtingai trypė pagrindines demokratinės visuomenės piliečių teises ir laisves.

Vietoje asmenų lygybės prieš įstatymą, demokratiškos konstitucijos apsaugos – guminės kulkos ir valdžios savivalė.

Vietoje tautos tarnų Seimo – savanaudžių sukčių korumpuota globalistų liokajų klika.

Vietoje įstatymo viršenybės, neliečiamų pilietinių laisvių, vietoje žodžio, susirinkimų, eisenų,mitingų, streikų, peticijų laisvės represinio chuntos aparato brutalūs susidorojimai, guminės kulkos, ašarinės dujos, antrankiai ir vėzdai, demonstracijos išvaikymas!

Vietoje asmens neliečiamumo – žmonių daužymas, žalojimas, pasityčiojimai, kruvinas susidorojimas aikštėje ir vėliau sekęs persekiojimas teismuose!

Vietoje pramonės augimo, darbo vietų kūrimo, vartojimo skatinimo – įmonių bankrotai, korupcinės schemos, sukčiavimai ir aferos!

Vietoje skaidrumo ir tvarkos valstybės tarnyboje – valstybės tarnautojų korupcija, nepotizmas ir savivalė!

Vietoje garbingos tarptautine teise grįstos užsienio politikos – kolonijinė priklausomybė JAV ir ES, nacionalinio suvereniteto praradimas ir nacionalinių interesų pardavinėjimas!

Vietoje tautos gerovės kilimo – sparčiausiai nykstanti, pirmaujanti pasaulyje savižudybių skaičiumi ir alkoholio vartojimu šalis!

Vietoje švietimo – šimtai uždarytų kaimo mokyklų, bibliotekų, kultūros namų, ambulatorijų!

Vietoje žodžio laisvės ir nuomonių pliuralizmo – policijos kratos kitaminčių namuose, „juodųjų“ sąrašų sudarinėjimas, teisminiai ir neteisminiai susidorojimai su kitaminčiais, knygų tiražų konfiskacijos, draudimai, asmens judėjimo laisvės apribojimai,  baudžiamosios bylos už kitokios nuomonės pareiškimą!..

 

Ir po viso šito prieš kiekvienus rinkimus atsiranda Lietuvoje žmonių, konservatorių ir liberalų gerbėjų, kurie nepavargsta tvirtinti, kad Lietuvoje viskas yra nuostabu, šalies gerovė auga, demokratija klęsti ir laisvės Lietuvoje yra tiek, kad ją tiesiog būtina, krauju ir ugnimi, eksportuoti į Ukrainą, Gruziją, Moldovą, Baltarusiją, Rusiją ir kitas, laisvas nuo JAV diktato šalis!

Ne, draugai. Kai šimtai tūkstančių lietuvių badauja ir matinasi tik Maisto banko eilėse gautomis kruopomis,  kai šimtai tūkstančių pensininkų, kurie atstatė karo sugriautą Lietuvą, padarė ją pramonine, atomine, jūrine, aukštos kultūros ir mokslo šalimi, gauna tik minimalią pensiją, kurios pakanka tik duonai ir arbatai,  kai šimtai tūkstančių bedarbių Tėvynėje  ir milijonas ekonominių emigrantų užsienyje – apie jokią demokratiją Lietuvos konservatorių-liberalų chunta neturi teisės kalbėti!

Ir šiandien, minėdami brutalaus valdžios, konservatorių ir liberalų chuntos, susidorojimo su taikia demonstracija Vilniuje 10-ąsias metines, mes turime aiškiai ir vienareikšmiškai pasakyti:

2009-01-09 taikios demonstracijos sušaudymo organizatoriai, užsakovai, vykdytojai turi būti išaiškinti ir atsakyti baudžiamojo įstatymo nustatyta tvarka.

Valdžia, kuri šaudo į savo tautą , yra nusikaltėlių valdžia!

Partijos , kurios nevykdo savo rinkiminių pažadų, neturi teisės būti valdžioje jokiu pavidalu!

Valdininkai, politikai, pareigūnai, įsakę šaudyti į savo tautą, privalo atsakyti!

Jeigu tauta bijo savo valdžios, tokia santvarka yra tironija!

Demokratija yra tada, kai valdžia bijo savo tautos!

Šalin konservatorių-liberalų proamerikeitišką rusofobinę chuntą, karo kurstytoją!

Teisiamo knygų leidėjo Povilo Masilionio pastabos vietoj advokato baudžiamoje byloje Nr.1-102-908/2018

Gerbiamasis teisme! Ši pozicija baudžiamosios bylos polemikoje paprastai priklauso advokatui. Aš, kaip jau informavau teismą pirmajame posėdyje, advokato atsisakiau protestuodamas prieš jo vaidmens sumenkinimą svarstant tiek 1991 metų Sausio įvykių, tiek Medininkų žudynių bylas. Kiek teko tas bylas stebėti kaip žurnalistui ar skaityti viešojoje erdvėje kitų žurnalistų liudijimus, advokatai čia – tik neišvengiamas, bet visiškai nereikalingas teismams balastas. Jie kalbėdavo teisinėmis kategorijomis, o kiti proceso dalyviai – politinėmis, todėl visiškai nesusikalbėdavo. Advokatų prašymai dažniausiai būdavo atmetami, argumentai nutylimi. Čia, tose bylose, visiškai negaliojo įstatyminė nuostata – tas Baudžiamojo proceso kodekso 7-ajame straipsnyje pabrėžiamas rungimosi principas. Todėl pabandykime be advokato pažvelgti į mano baudžiamosios bylos esmę.

Uždarosios akcinės bendrovės „Mūsų gairės“ leidyklos „Politika“ lietuvių kalba išleistoje niekur prieš tai oficialiai neuždraustoje Rusijos žurnalistės Galinos Sapožnikovos interviu knygoje „Kas ką išdavė“, kurios lietuviškojo vertimo pavadinimas „Išdavystės kaina“,  yra išdėstytas alternatyvus oficialiajam požiūris į tragiškuosius 1991 metų Sausio įvykius bei žudynes Medininkų pasienio poste.

Ji, tokia pozicija, atsirado ne tuščioje vietoje. Lietuvos visuomenėje ir to meto spaudoje jau po tų įsimintinų įvykių ėmė plisti skirtingos versijos. Ryškiausioji iš tų alternatyviųjų, beje, panaši į Galinos Sapožnikovos interviu dalyvių dėstomąją, buvo paskelbta 2003 metais rašytojo, vieno iš Persitvarkymo sąjūdžio įkūrėjų, o vėliau – Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Vytauto Petkevičiaus prisiminimų knygoje „Durnių laivas“. Štai ta versija apie žudynes prie Vilniaus televizijos bokšto: „Ant (V.) Landsbergio ir A. Butkevičiaus sąžinės guli sausio tryliktosios aukos, nes vienam sumanius, o kitam įsakius, kelios dešimtys pasieniečių buvo perrengti ir įleisti į televizijos bokštą. Tai jie šaudė iš viršaus žemyn. (…) Aš pats tai savo akimis mačiau, kai nuo asfalto atšokusios kulkos rekošetavo pro mano kojas.“ („Durnių laivas“, p.78). Tiesa, dar anksčiau, 2000-aisiais, Audrius Butkevičius, nepriklausomybės atkūrimo pradžioje buvęs LR krašto apsaugos departamento direktorius, laikraščio „Obzor“ žurnalistei N. Lopatinskajai prisipažino: „Aš sakau tiesiai – taip, aš planavau tai!“ (Šio interviu pagrindinę dalį galima paskaityti ir 2009 metais rusų kalba išleistoje žurnalisto Algirdo Plūkio knygoje „Juoda ir balta. Kur tiesa?“, 129-ajame puslapyje, o mintį apie Sausio įvykių planavimą Butkevičius pakartojo ir dabar, 2018-ųjų lapkričio viduryje, „Lietuvos ryto“ 46-ajame numeryje).

2010-aisiais metais, kai Lietuvoje dar nebuvo cenzūros ir knygynai pardavinėjo visas knygas, ant prekystalių pasirodė Vilniaus apygardos teismo šešeriems metams nuteisto, o tada jau išėjusio iš kalėjimo vieno iš vadinamųjų perversmininkų, buvusio LKP/TSKP sekretoriaus Juozo Kuolelio prisiminimų knyga „Pro kalėjimo grotas“. Šios knygos autorius buvo nuteistas kaip prisidėjęs prie to perversmo organizavimo, nors jis įrodė, kad net pusantro mėnesio prieš Sausio tryliktąją nebuvo Lietuvoje. (Nebent vadovavo perversmui iš Laoso, kur jis mėnesį atostogavo su žmona!). Juozas Kuolelis, kaip teisiamasis, turėjo galimybę susipažinti su visais, teismų net be svarstymų atmestais, baudžiamosios bylos dokumentais, todėl jo knyga – ištisas kaltinamasis aktas politizuotiems mūsų prokurorams ir teisėjams, nutylėjimais ir klastojimais besistengusiems pagrįsti politikų suformuotą versiją. (Pavyzdžiui, niekas šiandien net negali pasakyti, kur dingo Vidaus reikalų ministerijos darbuotojų tą naktį prie Televizijos bokšto filmuota medžiaga!) O Juozo Kuolelio cituojamuose dokumentuose – Sausio 13-osios įvykių versija, panaši į Vytauto Petkevičiaus ir žurnalistės Galinos Sapožnikovos knygoje išdėstytąją.

Klastojimai ir nutylėjimai, pirminių dokumentų pradanginimai bado akis ir Medininkų žudynių byloje. Juos jau ištisą septynmetį viešai demaskuoja laikraščio „Karštas komentaras“ redaktorė Giedrė Gorienė bei nuteisto iki gyvos galvos buvusio Rygos omonininko Konstantino Nikulino advokatas Arūnas Marcinkevičius. (Giedrė Gorienė vėliau, 2014-aisiais metais, tuo pagrindu išleido net knygą „Nusikaltimas valstybės vardu: Medininkų žudynių byla melo ir klastočių labirintuose“, o 2018 metais, – jau antrąjį tos knygos tomą). Anot advokato Marcinkevičiaus, nuteistasis Nikulinas net teoriškai negalėjo išžudyti policininkų ir muitininkų Medininkuose. Jis tą naktį buvo ne nusikaltimo vietoje, o Vilniaus OMON‘o bazėje Antakalnyje, ir tas „Nikulino alibi faktas buvo nustatytas dar 2003 m. gegužės 28 d. įsiteisėjusiu teismo sprendimu, pačios prokuratūros prašymu. Šis alibi faktas liko nepaneigtas iki šiol“ (žr. „Karštas komentaras“, Nr.15(311), 2017). Deja, tai nesutrukdė mūsų politizuotai teisinei sistemai, neišskiriant net Aukščiausiojo Teismo, uždaryti Konstantiną Nikuliną į kalėjimą iki gyvos galvos, kai tikrieji Medininkų žudynių organizatoriai ir dalyviai išlieka paslaptyje. Kas juos išvilks į dienos šviesą, kai virš žurnalistų ir kitų tiesos ieškotojų kaip Damoklo kardas pakibo Baudžiamojo kodekso 170(2) straipsnis, draudžiantis net mąstyti „neoficialai“? Tai yra, kitaip, nei oficialioji versija. O mąstyti reikia, nes negalima pastatyti demokratinės teisinės valstybės ant melo pamatų!

Minėtasis 170(2) Baudžiamojo kodekso straipsnis 2010 metais ir atsirado po to, kai viešoje erdvėje pradėjo plisti vis atviresni prisiminimai ir gilesni tyrinėjimai apie pirmuosius atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės metus. Matyt, kažkam iš tuomet šalį valdžiusių veikėjų kilo nerimas dėl tų nevaržomų tiesos paieškų, todėl reikėjo jas sustabdyti policinėmis priemonėmis. Kitaip sakant, kriminalizuoti, o po to patikrinti, kaip tas 170(2) Baudžiamojo kodekso straipsnis veikia. Ir čia pasitaikė žurnalistas Algirdas Paleckis, radijo laidoje pasakęs tik du sakinius: „O kas buvo sausio 13-ąją prie bokšto? Ir kaip dabar aiškėja, saviškiai šaudė į savus.“ Labai tinkama kandidatūra į teisiamuosius, nes Algirdo senelis Justas Paleckis buvo vienas iš tarybinės Lietuvos vadovų! Todėl nuteisė Algirdą, bet ir po tos skandalingos bylos dar ne visi pasimokė. Dar yra toks nesutramdytas „buvęs kolaborantas“ Povilas Masilionis, kuriam už išverstą į lietuvių kalbą ir išleistą rusų žurnalistės Galinos Sapožnikovos knygą „Išdavystės kaina“ taip pat labai tinka baudžiamoji byla!

(Beje, žurnalistas Algirdas Paleckis 2018-ųjų metų spalio mėnesį, slepiant tai nuo visuomenės, buvo sulaikytas esą už įtarimą šnipinėjus Rusijai. Kai darbingiausi Lietuvos žmonės masiškai palieka suglobalėjusių politikos „vanagų“ jau beveik paverstą policine valstybe mūsų Tėvynę, kai vyresni šalies gyventojai dėl nuolat plečiamos ir gilinamos baimės atmosferos užsidarė vidinėje emigracijoje, negalima visiškai atmesti ir tokios galimybės, kada kažkuri dalis sugniuždytų piliečių iš skausmingos nevilties ims tarnauti svetimiesiems. Tačiau aš negalvoju, kad tai liečia Algirdą Paleckį).

Bet grįžkime prie man sukurptos baudžiamosios bylos.

Sakoma, velnias slypi detalėse. Lietuviškieji politikos „vanagai“, iniciavę ir Seime „prastūmę“ Baudžiamojo kodekso papildymą 170(2) straipsniu „Viešas pritarimas tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, jų neigimas ar šiurkštus menkinimas“, nesusiprato ar neišdrįso panaikinti Visuomenės informavimo įstatymo 54-ojo straipsnio „Redakcinės atsakomybės netaikymas ir atleidimas nuo žalos atlyginimo“. Jo 1-osios dalies 3-iasis ir 7-asis punktai iš pagrindų kertasi su aiškiai antikonstituciniu Baudžiamojo kodekso 170(2) straipsniu. Pagal tuos punktus viešosios informacijos rengėjui ar (ir) skleidėjui netaikoma redakcinė atsakomybė ir jie neatsako netgi už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jei ji „anksčiau paskelbta per kitas visuomenės informavimo priemones, jeigu ši informacija nebuvo paneigta per ją paskelbusias visuomenės informavimo priemones“ arba ji „pateikta kaip nuomonė, komentaras ar vertinimas.“

Pirmasis apie mūsų teisinės sistemos reakciją į 170(2) Baudžiamojo kodekso straipsnio susikirtimą su Visuomenės informavimo įstatymo 54-uoju straipsniu sužinojo žurnalistas Algirdas Paleckis jam iškeltos minėtosios baudžiamosios bylos svarstyme. Tiek Vilniaus miesto 1-osios apylinkės teismo išteisinamajame nuosprendyje, tiek Vilniaus apygardos teismo apkaltinamajame nuosprendyje, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje laikomasi tokios nuostatos – visiškai nutylėti, visiškai ignoruoti Visuomenės informavimo įstatymo 54-ąjį straipsnį, nors apie kitų autorių anksčiau paskelbtą tą pačią informaciją kalbama net apkaltinamajame nuosprendyje, visaip stengiantis ją sumenkinti.

Išverstos į lietuvių kalbą ir išleistos Galinos Sapožnikovos knygos įžangoje „Leidėjų žodis“ aš citavau to Visuomenės informavimo įstatymo 54-ojo straipsnio 1-osios dalies 3-iojo ir 7-ojo punktų nuostatas, kurios, jei šis įstatymas veiktų, turėtų apsaugoti knygos leidėją nuo baudžiamojo persekiojimo. Juk mano įžangoje aiškiai pabrėžiama, o ir Galinos Sapožnikovos knygoje įvairiais variantais kartojama 2003-aisiais metais Vytauto Petkevičiaus knygoje „Durnių laivas“ paskelbta alternatyvi oficialiajai informacija, kuri niekada nebuvo paneigta ją paskelbusiose visuomenės informavimo priemonėse iki pat rašytojo mirties 2008-aisiais metais. Todėl neturi pagrindo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos teiginys Algirdo Paleckio baudžiamosios bylos nutartyje, kad nieko nereiškia ginčas apie tikrintą kituose teismo procesuose V. Petkevičiaus kūrinio teiginių teisingumą. Jis, tas ginčas, vis tik reikalingas, nes teismuose buvo „tikrinta“ tik dėl knygoje „Durnių laivas“ paskelbtos informacijos apie Vytauto Landsbergio tėvo Vytauto Landsbergio-Žemkalnio bendradarbiavimą su Tarybų Sąjungos specialiosiomis tarnybomis, o ne dėl tos alternatyvios Sausio įvykių versijos.

Galinos Sapožnikovos knygoje kartojama ne tik Vytauto Petkevičiaus paskelbta informacija. Kartojama ir Audriaus Butkevičiaus iki šiol nepaneigta informacija apie Sausio 13-osios aukų planavimą (žr. „Išdavytės kaina“, p. 349). Apklausiamas liudininku Algirdo Paleckio baudžiamoje byloje Butkevičius teisinosi (cituojama iš Vilniaus 1-osios apylinkės teismo nuosprendžio), kad „dėl šio interviu jis padarė pranešimą. Žurnalistę Lopatinskąją laiko neadekvačia. Petkevičiui buvo pasimaišęs protas.“ Tačiau tokie šiam piliečiui būdingi akibrokštai negali užgožti Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimų, kaip turi būti paneigta informacija. O turi būti oficialiai kreiptasi į redakciją, laikraštyje turi būti išspausdintas paneigimas, o jei redakcija nesutinka paneigti, – turėjo sekti bylinėjimasis teisme. Viso to kaip tik ir nebuvo padaryta.

Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Tomo Uldukio parengtame mano baudžiamosios bylos Kaltinamajame akte, kuris teismo procese buvo dar sugriežtintas, irgi nė vienu žodžiu neužsimenama, kaip reikia vertinti Galinos Sapožnikovos knygos įžangoje „Leidėjų žodis“ akcentuojamas Visuomenės informavimo įstatymo 54-ojo straipsnio nuostatas. Nejaugi prokurorams nežinoma, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 metų kovo 18 dienos nutartyje (administracinė byla Nr. A662-707/2013) Lietuvos Respublikos vardu dar kartą, jau po Baudžiamojo kodekso 170(2) straipsnio įsigaliojimo, pasisakė dėl šių Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų aiškinimo ir taikymo? Teisėjų kolegija dar kartą patvirtino: negali būti persekiojamas ir baudžiamas informacijos rengėjas ar platintojas, jei ši informacija buvo paskelbta anksčiau ir nebuvo paneigta. Diskusija čia vyko tik dėl informacijos paneigimo reikalingumo kartu su pirmuoju ir antrajam asmeniui, jei po kiek laiko paaiškėja tos informacijos brokas. Todėl Visuomenės informavimo įstatymo 54-ojo straipsnio nutylėjimas mano baudžiamosios bylos Kaltinamajame akte yra jau prokurorų darbo brokas arba sąmoningas toks jų veikimas. Aš pritarčiau antrajam variantui.

Beje, ir Galinos Sapožnikovos knygos analizei pasamdytas specialistas Tomas Janeliūnas sąmoningai nutyli įžangoje „Leidėjų žodis“ cituojamą Visuomenės informavimo įstatymo 54-ąjį straipsnį. Matyt, dėl to, kad visiškai nesugriūtų mano baudžiamosios bylos kortų namelis.

Taip, nusišluosčius kojas į galiojantį Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymą, visiškai ignoruojant jo 54-ojo straipsnio nuostatas, buvo pradėtas ir pats Galinos Sapožnikovos knygos vertėjo ir leidėjo persekiojimas, kuris tęsiasi jau beveik dveji metai. Kaip jau rašiau viešojoje erdvėje, po Valstybės saugumo departamento direktoriaus Dariaus Jauniškio rašto Generalinei prokuratūrai sekė krata UAB „Mūsų gairės“ patalpose, knygos tiražo be teismo sprendimo konfiskavimas, leidyklos kompiuterio ir atitinkamų dokumentų poėmis, leidėjo apklausa policijoje, vienuolika mėnesių besitęsęs ikiteisminis tyrimas, tris mėnesius – laukiamų rezultatų nedavusi įmonės finansinės veiklos revizija, kol Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga prokuratūra raportavo apie šios išskirtinės bylos parengimą teismui.

Bylos įkiteisminis tyrimas pasižymėjo visa virtine Baudžiamojo proceso kodekso straipsnių pažeidimų. Pagal BPK 145 str. 3 dalį krata daroma motyvuota ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi, o ne vyr. tyrėjos nutarimu, tik po kratos kreipiantis į teisėją; pagal BPK 147 str. 1 dalį daiktų ir dokumentų poėmis irgi daromas motyvuota ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi, o ne pasitenkinant kratos (poėmio) protokolo surašymu; pagal BPK 80(1) str. 3 d. prokuroras be motyvuotos ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties neturi teisės priimti nutarimo apklausti specialųjį liudytoją verčiant jį atskleisti informacijos šaltinio paslaptį, o tai buvo padaryta. Beveik dvigubai ištęsti Baudžiamojo proceso kodekse nustatyti ikiteisminio tyrimo terminai.

Apie tai aš irgi rašiau viešojoje erdvėje, straipsnyje „Patentuotas policinės valstybės išradimas, arba Specialiojo liudytojo kryžiaus keliai“ (žr. „Karštas komentaras“, Nr.2(324), 2018). Ikiteisminį tyrimą kuravęs prokuroras Tomas Uldukis atsisakė straipsnį pridėti prie bylos, o jau teismo pirmajame posėdyje, vis tik pridedant straipsnį prie bylos, kaltinimą palaikęs kitas prokuroras – Rolandas Jurkevičius – pareiškė, kad šitas straipsnis nesusijęs su byla, nors specialiojo liudytojo „nuotykiai“ tiesiogiai liudija apie rimtą mūsų teisinės sistemos ligą – norą apeiti įstatymus, byloja apie iškreiptus, netgi korupcinius, teisinės ir politinės sistemų santykius bei apie politinės sistemos posūkį į policinę valstybę. Visa tai ir yra šios baudžiamosios bylos pamatas, o tos bylos esmė – antikonstituciškumas. Kaip jau sakiau pirmajame teismo posėdyje, Baudžiamojo kodekso 170(2) straipsnis, kurio 1-ąja dalimi remiantis sukurpta ši baudžiamoji byla, kartu su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija aiškiai pažeidžia ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio poziciją: „Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją ir idėjas“, o tuo pačiu ir jos 44-ojo straipsnio apibendrinimą: „Masinės informacijos cenzūra draudžiama.“ Antra vertus, ir knygos tiražo konfiskavimas, remiantis vien valdininkų nurodymais, pažeidžia Konstitucijos 109 straipsnio reikalavimą, tvirtinantį, kad „Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismas.“

Ikiteisminio tyrimo metu, vykdant Valstybės saugumo departamento direktoriaus Dariaus Jauniškio nurodymus, pabandyta be teismo sprendimo įvertinti lietuvių kalba išleistą Galinos Sapožnikovos interviu knygą. Kaip minėjau, buvo pasamdytas (už 345 eurus) Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto specialistas Tomas Janeliūnas, kuris ištraukė iš konteksto ir suregistravo visus įtartinus sakinius, prieštaraujančius oficialiajai nuomonei apie 1991 metų Sausio įvykius ir žudynes Medininkų pasienio poste. Nejaugi specialistui, kuris yra šalyje žinomas politologas, nekilo mintis, kodėl Sausio įvykių ir Medininkų žudynių bylose buvo urmu atmesti visi alternatyvūs oficialiajai versijai liudijimai, nors, kaip tvirtina Sapožnikovos knygoje LKP/TSKP sekretorius Algis Naudžiūnas (p.278) ir kiti interviu dalyviai, ta alternatyvi informacija, t. y. alternatyvūs dokumentai ir liudininkų parodymai, buvo surinkti ir perduoti prokuratūrai?

Specialistas turėjo pastebėti Sapožnikovos knygoje esančią vertingą informaciją, kuri gali padėti mūsų teisėsaugai susigaudyti tęsiant pakankamai supainiotų Sausio įvykių ir Medininkų žudynių bylų tyrimą. Kaip pabrėžė JAV kongreso finansuojamo radijo „Svoboda“ laidoje kalbėję teisininkai po Sapožnikovos kūrinio išleidimo rusų kalba, vien šios knygos liudijimų užtenka pirmiausia buvusiam TSRS prezidentui Michailui Gorbačiovui iškelti baudžiamąją bylą. O mums kažkodėl neužtenka! Ir po to dar fariziejiškai kaltiname: esą Sapožnikovos knygoje yra neigiama tarybinė agresija!

Kodėl specialisto Tomo Janeliūno nesudomino ir kita Sapožnikovos knygoje pateikta informacija? Pavyzdžiui, kaip vertinti 1991 metais buvusio Teismo medicinos ekspertizės biuro vedėjo Antano Garmaus poziciją, išdėstytą knygoje? Jis šiandien atsisako net savo parašo ant vadinamųjų perversmininkų byloje esančio oficialaus nužudytų piliečių medicinos ekspertizės akto (p.109). Kaip vertinti knygoje atskleistą 1991 metų Krašto apsaugos departamento direktoriaus Audriaus Butkevičiaus sandėrį su buvusiu KGB darbuotoju Aleksandru Osipovu (p. 311)? Butkevičius jam draugiškai patiki alternatyvią, – tokią, kaip Vytauto Petkevičiaus ir Galinos Sapožnikovos knygose išdėstytą, informaciją apie Sausio įvykius, o KGB darbuotojas paliudija apie jam žinomą Vytauto Landsbergio bendradarbiavimą su KGB. Kodėl specialisto Janeliūno nesudomino, koks Pavelo Vasilenko, ryšiais su Lietuvos Respublikos specialiosiomis tarnybomis įtariamo Vilniaus liaudies draugovės štabo viršininko, vaidmuo Medininkų žudynių istorijoje, kai yra čia pateikta pakankamai svari informacija apie kitiems piliečiams jo įpirštus nužudytųjų ginklus (p. 244)? Yra ir naujos informacijos net apie mūsų Prezidentės Dalios Grybauskaitės, globotos garbės čekisto Sigizmundo Šimkaus, veiklą Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje (p.161). Žodžiu, Sapožnikovos knygoje yra pakankamai įdomios informacijos teisėsaugai, o ir eiliniams piliečiams, norintiems daugiau sužinoti apie pirmuosius atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės gyvavimo metus.

Remdamiesi pasamdyto specialisto Tomo Janeliūno įvertinimu, prokurorai Kaltinamajame akte daro tokią išvadą: išleisdamas Galinos Sapožnikovos interviu knygą „Išdavystės kaina“, Povilas Masilionis „užgauliu ir įžeidžiančiu būdu, viešai pritarė ir šiurkščiai menkino 1990–1991 metais agresiją prieš Lietuvos Respubliką vykdžiusių ir joje dalyvavusių asmenų labai sunkius ir sunkius nusikaltimus Lietuvos Respublikai ir labai sunkius nusikaltimus Lietuvos gyventojams“. Tam, kad būtų svariau ir įtikinamiau, prokuroras Tomas Uldukis čia priduria net aiškiai pritemptą teiginį: esą Povilas Masilionis „šios knygos lietuviškojo leidimo įžangoje „Leidėjų žodis“, kuri pasirašyta jo vardu, pritarė Galinos Sapožnikovos knygos „Kas ką išdavė“ teiginiams.“ (Beje, pasamdytas specialistas Tomas Janeliūnas mano poziciją, išdėstytą įžangoje, vertina kiek atsargiau).

Kur yra tas pritarimas, pone prokurore! Iš pateiktos mano įžangoje Voltero citatos ir išdėstytos mūsų leidybinės akcinės bendrovės pozicijos – necenzūruoti knygų autorių net nepritariant jų mintims – paaiškėja priešingas įspūdis. Tiesa, įžangoje yra abejonės dėl Sausio įvykių ir Medininkų žudynių tyrimo objektyvumo, pastabos dėl tyrėjų nenoro ieškoti paslaptingai dingusių dokumentų ir liudininkų parodymų, apie ką rašo viešojoje erdvėje ne tik Galina Sapožnikova, bet ir kai kurie Lietuvos žurnalistai. Todėl čia savo abejonėmis aš palaikau ir juos. Be to, iš Kaltinamojo akto pirmą kartą gyvenime sužinojau, kad abejonės dėl tyrimo objektyvumo gali būti net užgaulios ir įžeidžiančios.

Atskirai norėtųsi pakalbėti apie tą papildomą, teismo iniciatyva už 1336 eurus surengtą, kalbinę (lingvistinę) Galinos Sapožnikovos knygos ir mano įžangos joje ekspertizę, kuri net užhipnotizavo prokurorą ir paskatino jį dar labiau sugriežtinti kaltinimą knygos leidėjui: nuo tarybinės agresijos „menkinimo“ iki jos „neigimo“. Tą ekspertizę tendencingai pritemptai atliko Lietuvos teismo ekspertizių centro Dokumentų ekspertizių skyriaus vyr. ekspertė Gintarė Herasimenkienė. Dar kartą iš konteksto buvo ištraukti visi įtartini Galinos Sapožnikovos interviu knygos sakiniai, tik jie sudėlioti į specialias lenteles. Kūrinio ekspertizės išvada nepatvirtina 170(2) BK straipsnio reikalavimų: „Teksto kalbinė raiška nėra šiurkšti (vulgari, žargoninė), nėra formuluojami grąsinimai“. Ją esą padaro užgaulia tų įvykių menkinimas, nors tai turėtų nustatyti ne kalbininkai, bet objektyvūs, nepolitizuoti teisėjai.

O mano įžangos kalbinio vertinimo išvadoje užgaulumo iš viso neliko, nors prokurorui Tomui Uldukiui jo sugriežtintame kaltinime tas užgaulumas pavirto net pačių žudynių užgauliu, įžeidžiančiu neigimu. Kodėl taip fantazuojame, prokurore? Ir be jokių ribų! Nejaugi buvo gautas specialus užsakymas?

Dabar – dėl pritarimo. Kalbininkė esą įžvelgianti mano pritarimą Galinos Sapožnikovos knygos „Išdavystės kaina“ turiniui, tačiau tik tais klausimais, kurie paminėti „Leidėjų žodyje“. „Pritarimo“ klausimai, kaip anksčiau pabrėžiau, susiję su abejonėmis dėl minėtųjų rezonansinių bylų tyrimo objektyvumo ir tyrėjų nenoro ieškoti paslaptingai dingusių pirminių dokumentų. Tai – irgi tik teisėjų, o ne kalbininkų reikalas.

Pateikęs Lietuvos skaitytojams Galinos Sapožnikovos knygą, t.y. alternatyvią oficialiajai versiją apie 1991 metų tragiškojo Sausio įvykius ir žudynes Medininkų pasienio poste, aš norėjau paskatinti mūsų teisėsaugininkus galų gale atsikratyti politikų įtakos ir iš tiesų imti vertinti faktus tik pagal įstatymus ir sąžinę. Jei kas buvo teisininkų anksčiau nuspręsta ne taip, negėda būtų sugrįžti atgal ir viską spręsti iš naujo, nenutylint net nepatogių dokumentų ir liudininkų parodymų. Juk tų įvykių vertinimui yra net panaikintas senaties terminas.

Apie tai aš rašiau dar 2012 metais prie šios mano bylos pridėtame straipsnyje „Kokia spalva politikos jūroje: 1991 metų sausio 13-oji baudžiamosiose bylose“, siūlydamas Lietuvos generalinei prokuratūrai, remiantis BPK 444 straipsniu, atnaujinti vadinamųjų perversmininkų baudžiamąją bylą Nr.1-2/-1999, paaiškėjus naujoms aplinkybėms. Deja, kaip ir pranašavau tada straipsnyje, tos bylos atnaujinti neleidžia kitaminčius Lietuvoje vis aršiau puolantys politikos „vanagai“. (Nors iš tiesų tai ta Sausio 13-osios byla, kaip ir Medininkų žudynių byla, tebesitęsia – tik, žinoma, į vienus vartus, kaip ir suprojektavo politikai).

Vėliau paaiškėjo, kad politikos „vanagai“ yra palaikomi net mūsų politizuotos teisinės sistemos. Juk kitaip, kaip jų palaikymu, nepavadinsi Aukščiausiojo Teismo teisėjų išvados 2013 m. sausio 22 dienos nutartyje žurnalisto Algirdo Paleckio baudžiamojoje byloje: esą „neturi būti iš naujo aiškinamasi, kas vyko 1991 m. sausio 13 d.“ Vadinasi, ir BPK 444 straipsnio Lietuvai jau nebereikia, nes politizuotose bylose negali būti naujų aplinkybių. O tai yra dar vienas žingsnis į policinę valstybę!

Išleistos lietuvių kalba Galinos Sapožnikovos knygos tiražo konfiskavimas Europos Sąjungos valstybėje ir baudžiamoji byla knygos leidėjui jau sulaukė reakcijos pasaulyje. Sužinoję apie tokį cenzūros siautėjimą Lietuvoje, Jungtinių Amerikos Valstijų knygų leidėjai kreipėsi į to kūrinio autorę ir pasiūlė jos knygą išversti į anglų kalbą bei nemokamai išleisti Amerikoje. Prasidėjus mano teismui, Galinos Sapožnikovos knyga anglų kalba buvo išleista. Ji plinta ir internete. Ypač lietuviškasis variantas. Todėl nebejuokinkim daugiau pasaulio. Šioje situacijoje reikėtų knygų leidėją pagal BK 170(2) str. 1 dalį išteisinti, vadovaujantis BPK 303 str. 5 d. 1 p. (nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių), ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl 170(2) str. atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Be to, būtina grąžinti leidėjui neteisėtai konfiskuotos, anksčiau niekur neuždraustos knygos tiražą bei leidyklos kompiuterį. Antra vertus, kartu reikia išsiaiškinti, kas kompensuos mums už valdininkų ir politizuotos teisėsaugos per pusantrų metų sužlugdytą mūsų leidybinę akcinę bendrovę. Juk visur oficialiai tvirtinama, kad Lietuva yra teisinė valstybė, o teisinėje valstybėje paprastai atlyginami dėl valdininkų ir teisėsaugos kaltės patirti nuostoliai!

Beje, mūsų politizuotoje teisinėje sistemoje galimas ir kitoks šios baudžiamosios bylos finalas: lietuviškųjų politikos „vanagų“ siautėjimo atmosferoje net niekur prieš tai neuždraustos knygos leidėjas vis tik gali būti nuteistas. Tuomet mane teiskite kartu su 1991-aisiais metais buvusiu mūsų respublikos Valstybės saugumo departamento direktoriumi Mečiu Laurinkumi. Mat, po to, kai aš sužinojau, kad vadinamųjų perversmininkų baudžiamojoje byloje yra duomenys, Valstybės saugumo departamento 1991-ųjų sausio 13-osios naktį gauti eterio kontrolės metu, nuo to laiko ėmiau abejoti mūsų teisinės sistemos objektyvumu. O eterio kontrolės metu buvo įrašyti tokie tarybinių kariškių pokalbiai, kurių dalį čia pagarsinsiu (verta iš rusų kalbos): „Aš Gurzufas, >>> priimu, Gurzufas – priešais pastatas, iš kurio šaudo už žmonių nugarų su optiniu, su optiniu, priimu >>> (x) ne, jūs supratote? Priimu >>> (x) Granitas, jūs supratote, Granitas B2.“ Ir toliau: „Aš Gurzufas 74, priimu >>>jūs supratote, priimu >>>. Mus apšaudė iš miesto pusės, priimu >>> Jūs supratote, priimu >>> Ugnis pavieniais šūviais? Priimu >>> pavieniais. 38-as, į ugnį neatsakyti, į šaudymą neatsakyti, priimu >>> 38-as, taip >>> žmones paslėpti >>> Aš 38-as, taip – Granitas, priimu“ ir t.t.

Tie ir daugiau Valstybės saugumo departamento 1991 metų sausio 13-osios naktį eterio kontrolės metu gautų liudijimų teismuose buvo atmesti kartu su kitais, kurie prieštaravo politikų jau suformuotai versijai. Jie, šie atmestieji liudijimai iš eterio, yra Sausio 13-osios bylos 298-ajame tome, 64-67 puslapiuose. Todėl dar kartą akcentuoju: jei nuteisite knygų leidėją, teiskite kartu ir buvusį Valstybės saugumo departamento šefą Mečį Laurinkų, Sausio 13-osios byloje paviešinusį oficialiosios versijos formuotojams politikams nenaudingą informaciją.

Šaltinis; http://www.ekspertai.eu/istatymai-kojoms-nusisluostyti97467/?fbclid=IwAR3d70m0WZEisA92yYms29qBY8GXsw6HjLAQqQAKuHxPUPuq3L1M0jSXbrM

Pagal LR Konstitucinio Teismo pirmininko A.Žalimo sukurptą ir Lietuvos konservatorių bei liberalų (JAV 5 kolonos Lietuvoje) prastumtą LR Baudžiamojo kodekso 170-2 straipsnį (“sovietinės okupacijos neigimas”) gali būti pasodintas, praktiškai, bet kuris Lietuvos pilietis – straipsnio dispozicija sukurpta taip, kad žmogus iki paskutinės minutės gali galvoti, jog elgiasi teisėtai ir teisingai, sako savo nuomonę ir gali tai daryti, remiantis LR Konstitucijos 25 str., visada bet kuriuo klausimu. Tačiau minėtas straipsnis yra konservatorių tyčia atsietas nuo kaltės – žmogaus psichinio santykio su daroma veika, jo noru siekti įstatymo uždraustų tikslų ir tyčia pažeisti įstatymo saugomą visuomeninį gėrį. Šis straipsnis saugo konservatorius nuo kritikos, nuo žmonių teisėto noro žinoti, gauti informaciją, ją laisvai skleisti, kritiškai vertinti “nekaltai pradėtų konservatorių/liberalų” veikėjų darbus ir jų pasekmes (MN, Bankų vagystes, naktines reformas, independence aferas ir pan.). Ir čia bet kuris Lietuvos pilietis gali patekti po konservatorių kruopščiai suformuotu teisėsaugos ir žiniasklaidos presu, kadangi bet kurio žmogaus elgesio, pagal minėto LR BK 170-2 straipsnio sumanytojus, vertinimas yra atiduotas “vertintojui” – konservatorių kruopščiai atrinktam tyrėjui, prokurorui, teisėjui, skundikui-patriotui – o šie jau bet kurį jūsų žodį, net “Tėve mūsų”, gali išversti taip, kad tapsite akimirksniu bibliniu nusikaltėliu. Jie tai per 30 metų puikiai išmoko daryti. Bet kokia analizė numato logikos operacijas. Pavyzdžiui, lyginamoji analizė bet kurį per daug smalsų atves prie išvadų, bipolinių opozicijų – tada-dabar, geriau-blogiau, daugiau-mažiau, teisinga-neteisinga, teisėta-neteisėta. O čia jūsų lauks konservatorių sukurptas LR BK 170-2 str. ir paslaugus “vertintojas”, kuris jus, nepriklausomai nuo jūsų kaltės ir veikos, lengvai padarys nusikaltėliu, o jeigu jūs gimėte iki 1990 metų landsbergio laisvės ir saulės, tai demaskuoti jus – genetinį Kremliaus agentą – vieno kavos puodelio reikalas.
A.Paleckis gal ir nėra daug kam draugas, tačiau tiesa yra didesnis draugas. O tiesa Lietuvoje dabar tokia, kad į kalėjimus dabar sodina ir po teismus tampo tie, kurie turėtų patys iki gyvos galvos sėdėti Lukiškėse su viso turto konfiskacija. “Valstybė, kuri nevykdo teisingumo, yra tik plėšikų gauja” (Šv. Augustinas).
Paremk žodžio laisvę Lietuvoje.
Šiandien jie represuoja Algirdą Paleckį, Povilą Masilionį, V.Ivanovą, Ž.Razminą, susidoroja su kitaminčiais, persekioja juos darbe, neleidžia savęs realizuoti profesinėje veikloje, persekioja kitaminčių šeimos narius, – rytoj jie ateis tavęs.
“Pilietinės visuomenės abejingumas atveria kelią į valdžią niekšams” (Platonas).
Nebūk abejingas, nelauk, kol varpai ims skambinti tau…

Baltijos šalių sostinėse vyks mitingai Algirdui Paleckiui palaikyti

Algirdas Paleckis, archyvinė nuotrauka.

https://sputniknews.lt/politics/20190110/8030239/Lietuvoje-Latvijoje-ir-Estijoje-vyks-mitingai-Algirdui-Paleckiui-palaikyti.html?fbclid=IwAR24XPzWDEwkpvQPFaJCzm8KFC__1ZeAG7SBBgF2rNwrM59sU3fXA0myqPs

Žinomas JAV žurnalistas Alex Jones, kurį neseniai uždraudė publikuoti didžiausi CŽV/MI5 kontroliuojami globalinės cenzūros tinklai Google, Facebook, Yahoo, Youtube ir kiti,  Naujųjų metų proga kreipėsi į visus dorus planetos žmones, kurie rado savyje dvasinių jėgų priešintis globalistų informaciniam karui prieš žmoniją, sugebėjo nepaklusti JAV, Didžiosios Britanijos globalistų-kolonizatorių informaciniam terorui, ryžosi priešintis Vakarų vykdomam planetos kolonizavimui, JAV/JK kontroliuojamoms fašistinėms chuntoms vietose, nacionalinėse valstybėse, kurios, valdomos vietinių JAV 5 kolonų, paprastai konservatorių ir liberalų, nevykusiai bandančių paslėpti savo fašistinę esmę po demokratų kaukėmis, arba, kaip tai yra Ukrainoje, atvirų proamerikietiškų fašistinių klikų,  – vis labiau tampa Vakarų ir vietinių globalistų pirkimo-pardavimo objektu, ir tokiu būdu kompradorinių elitų antivalstybinės veiklos rezultate galutinai praranda savo suverenitetus.

Alex Jones sveikina visus dorus planetos žmones su artėjančiais  2019 metais ir įspėja – 2018 metai daugeliui žmonių buvo skausmingo praregėjimo, naivių iliuzijų praradimo, neįgyvendintų svajonių liberalios demokratijos visuomenėje, nusivylimo liberaliomis vertybėmis, kurios iš tiesų pasirodė kaip globalinio nusikaltimo prieš savo tautas įrankis, nacionalinių interesų išdavystės, darbo žmonių nežmoniško išnaudojimo ir pasityčiojimo iš etninių kultūrų, tautų savimonės, tradicinių vertybių, šeimos, valstybės naikinimo įrankis, metas.

Tačiau tai tik pradžia, įspėja Alex Jones. 2019 metai bus sunkių sprendimų ir aršios kovos su nužmogėjusių globalistų ir jų tarnų ordomis metas. Globalistai pakilo į žūtbūtinį mūšį prieš žmoniją, siekdami ją pavergti. Vakarų globalistai metė į pasaulio informacinio karo prieš žmoniją mūšio lauką milžiniškas, gerai ginkluotas, gausiai finansuojamas, neįtikėtinai nužmogėjusių informacinio karo nusikaltėlių ordas – valstybių vadovus,  dešiniuosius politikus, parsidavusius žiniasklaidos (?) veikėjus, įvairiausio plauko “ykspeeerdus”, politologus, žurnalistus, korumpuotus teisėsaugą ir valstybės tarnybos korpusus, valstybės saugumo departamentus ir specialiasias tarnybas, įsteigė socialinių procesų valdymo ir kontrolės skyrius krašto apsaugos struktūrose,  sukūrė militarizuotas fašistines neva patriotines neva visuomenines organizacijas, vykdo antiliaudines, antivalstybines programas, tokias kaip absoliučiai degradavusių sociopatų grupes “Elfai” (Lietuvoje iš Didžiosios Britanijos specialiųjų tarnybų biudžetų apmokami “Jorkšyrų elfai”), siautėjančių nebaudžiamai socialiniuose tinkluose ir internete.

Globalistai planingai vykdo masinės sąmonės kolonizavimo visose valstybėse programas, įnirtingai daužo tradicines vertybes, skaldo visuomenes, pjudo bendruomenių narius tarpusavyje, ugdo pagal tarptautinio nusikaltėlio Dž.Soroso fondų parašytus zombinimo vadovėlius ir debilizavimo edukacines programas liberalių, savimi patenkintų idiotų, negerbiančių savo tautos, savo valstybės, savo tėvų darbų ir bendrapiliečių-kitaminčių teisių,  nežinančių savo istorijos, nesuvokiančių laiko, erdvės, turinio-formos, priežastinio-pasekminio ryšio, priešybių kovos ir  vienybės bei kitų elementarių dėsnių, kartas nacionalinėse valstybėse.

Vakarų globalistai ir jų parankiniai nusimetė kaukes ir tapo tais, kuo jie yra iš tiesų – blogio demonais.  Jie, bandydami pavergti žmoniją, siekia eliminuoti iš žmonių sąmonės sveiką protą, tradicines vertybes, gebėjimą kritiškai vertinti ir savarankiškai mąstyti.

 

Patys būdami demonais, jie demonizuoja visus, kas sako tiesą, terorizuoja kitaminčius, rengia parodomuosius teisminius ir neteisminius susidorojimus su progresyviai mąstančiais visuomenės veikėjais.

Visus daromus globalistų nusikaltimus masinės dezinformacijos priemonių ir metodų pagalba jie primeta savo informacinių nusikaltimų aukoms, karo nusikaltėlius paskelbia didvyriais, karo nusikaltimus, nusikaltimus žmoniškumui vadina žygdarbiais, vergiją vadina laisve, karą vadina taika, o bukaprotiškumą išsilavinimu, terorizuoja tradicines šeimas atiminėdami iš jų vaikus, sąžiningus, dorus piliečius represuoja, principingus patriotus paverčia atstumtaisiais, atakuoja jų verslą, profesinę veiklą, atleidžia iš tarnybos, šmeižia, vykdo prieš juos isteriškas visuotinės obstrukcijos kampanijas, kankina juo pačius, jų šeimų narius, teisėsaugos struktūrų rankomis atima iš pilietiškai nusiteikusių visuomenės narių įstatymo apsaugą, paverčia jų gyvenimą pragaru, negailestingai susidoroja su bet kokiu bandymu parodyti visuomenei tikrąjį globalistų ir jų parankinių veidą, atskleisti globalistų ir jų liokajų vykdomus nusikaltimus prieš bet kurio lygio bendruomenes. Jie vykdo žiauriausią cenzūrą visuose informacinės erdvės lygiuose – spaudoje, radijuje, televizijoje, mene, kultūroje, socialiniuose tinkluose, internete, – ir tuo pačiu metu jie šią globalistų, demokratų, liberalų diktatūrą vadina žodžio, spaudos, nuomonės laisve, globalistų vykdomą klaikiausią žmonijos istorijos melo propagandą, tiesiog informacinį terorą, psichologinį smurtą vadina kova su … propaganda, kurios priedangoje jie bando atimti iš žmonių teisę žinoti, suprasti, priimti protingus, subalansuotus ir pasvertus sprendimus.

Tačiau vis daugiau žmonių 2018 metais ėmė suprasti globalistų giliai paslėptą kovos prieš žmoniją prasmę, ėmė suvokti tiesos ir melo bipolinės dilemos rėmus, atitrūko nuo Vakarų primetamų sąmonės vergijos stereotipų.

Ir 2019 metais blaiviai mąstančių žmonių vis daugės, kadangi atsispirti globalistų melo propagandai jau tapo gyvybės ir mirties, to be or not to be, klausimu. Todėl 2019 metai bus vilties, atgimimo metai. Tiesa tave išlaisvins.

 

Naujausios žinios, aktualiausios problemos, nešališka publicistika, objektyvi faktų ir tik faktų analitika. Paskutinės savaitės naujienos, profesionalūs reportažai – tai 21 amžiuje įmanoma tik Rusijos oficialioje žiniasklaidoje.

JAV okupuotos Ukrainos provokacija savo apgailėtino karinio jūrų laivyno liekanomis  prieš Rusiją Rusijos teritoriniuose vandenyse vykdant Vašingtono įsakymą sutrukdyti Rusijos prezidento Vladimiro Putino susitikimui su JAV neprognuozuojamu lyderiu Argentinoje.

Geltonų liemenių sukilimas Prancūzijoje.

G20 susitikimas Argentinoje – desperatiški Vakarų kolonizatorių ir tarptautinių bei karo nusikaltėlių bandymai klasta, melu, klastotėmis, provokacijomis ir silpstančia karine galia išsaugoti savo dominuojančią parazitų įtaką.

Padėtis Sirijoje, kur teroristinė valstybė Izraelis nuolat bando nebaudžiamai bombarduoti kaimynines arabų valstybes, tačiau Rusijos S-300 priešlėktuvinės sistemos sako vienareikšmiškai – eilinė chucpa bus stipriai nubausta ir gešefto nebus.

Ir kitos savaitės naujienos, kurių neparodys valatkodelfinė melo propagandos mašina Lietuvoje.

Tauta turi žinoti savo didvyrius

Kiekvienais metais du kartus Vasario 16-osios – Lietuvos valstybės atkūrimo dienos ir Liepos 6-osios – Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos proga Lietuvos Respublikos Prezidentas (ė) apdovanoja valstybės ordinais, medaliais ir kitais pasižymėjimo ženklais Lietuvos valstybei labiausiai nusipelniusius Lietuvos Respublikos piliečius, asmenis be pilietybės ir užsieniečius.

Šiems garbingiems vyrams ir moterims parodoma ypatinga pagarba už tai, kad jie savo nenuilstamu darbu, pasiaukojimu, ryžtu padaro daug gero visiems Lietuvos piliečiams. Todėl ir yra apdovanojami visų mūsų, Lietuvos piliečių ir Lietuvos valstybės vardu. Tskant, padarei gerą darbą Marijos žemei – atsiimk apdovanojimą. Stengeisi, rūpinaisi, vargai dėl mūsų visų, savęs negailėjai, žmones mylėjai visus be išimties, Dievo ir žmonių įstatymus gerbei, todėl nusipelnei  nors simboliškai būti pagerbtas ir apdovanotas atitinkamu nuveiktiems „vardan tos“ darbams reikšmės valstybės apdovanojimu.

Kiekvienais metais valstybės institucijoms ir pareigūnams savo kandidatus valstybės apdovanojimams gauti siūlo įmonės, įstaigos, organizacijos ir piliečiai, o valstybės institucijos ir pareigūnai, apsvarstę kandidato nuopelnus, gali teikti teikimą Lietuvos valstybės ordinų kancleriui. Teikimai ordinų kancleriui pristatomi ne vėliau kaip prieš du mėnesius iki apdovanojimo dienos. Juose pateikiama kiekvieno kandidato biografija, nuopelnų aprašymas, duomenys apie ankstesnius valstybės apdovanojimus, nurodymas, kokiam apdovanojimui pristatoma, taip pat asmens tapatybę patvirtinančio dokumento kopija. Už valstybės apdovanojimui teikiamų asmenų duomenų tikrumą atsako juos teikiančios organizacijos, institucijos ir pareigūnai.  Šiuose teikimuose nurodytus kandidatus labai priekabiai savo labai uždarame posėdyje svarsto valstybės apdovanojimų taryba, kuri ir teikia savo išvadas Respublikos Prezidentui. Užsienio valstybių piliečių kandidatūros, teikiamos apdovanoti ordinais, medaliais ir kitais pasižymėjimo ženklais, privalo būti suderintos su Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministru. Lietuvos Prezidentas turi teisę visą šią biurokratinę procedūrą apeiti ir apdovanojimą įteikti savo iniciatyva.

Už ypatingus nuopelnus Lietuvai užsienio piliečiui išimties tvarka gali būti suteikta Lietuvos pilietybė – tai irgi pagarbos duoklė geram žmogui.

Tokia yra Lietuvos šlovės Olimpo biurokratinių užkulisių virtuvė.

Praėjusiais  metais Lietuvos Respublikos Prezidentė taip pat Vasario 16 d. proga, kaip ir kiekvienais metais,  išleido tradicinį dekretą Nr.1K-866 „Dėl Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių piliečių apdovanojimo…“. Šiuo dekretu ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu tarpe kitų buvo apdovanotas Švedijos Karalystės pilietis Jonas Axel OHMAN – vertėjas, žurnalistas, kino dokumentininkas, publicistas, socialinių iniciatyvų puoselėtojas (!?). Savaime suprantamas visų paprastų žmonių, ne didvyrių, miesčioniškas smalsumas, noras sužinoti, už kokius išskirtinius nuopelnus būtent vienas ar kitas nacionalinis didvyris  buvo pagerbtas aukštu valstybės apdovanojimu ir kaip jam tai pavyko pasiekti – maža ką, visi nori apdovanojimų…

Tūlas Švedijos pilietis buvo apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu, nusipelnė, škias, visai Lietuvai ir kiekvienam lietuviui atskirai. Tai nėra pats aukščiausias nuopelnų valstybei įvertinimas ir apdovanojimų hierarchijoje minėtas medalis užima tik 26-ą vietą, tačiau tai nei kiek nemenkina laureato didžių darbų vardan tos Lietuvos reikšmės, kadangi ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu apdovanojami asmenys už nuopelnus garsinant Lietuvos vardą kultūros, mokslo, švietimo, verslo, gamybos, sveikatos, socialinės apsaugos, karybos, sporto, ūkio bei kitose srityse, taip pat už humanitarinę pagalbą Lietuvai. Ne Lenkijai ten kokiai, Ukrainai ar Gruzijai, bet būtent Lietuvai.

Jonas Ohmanas, visai nei karto ne fašistas, tiesiog labai nori rusus žudyti.

Lietuvos valstybės tarnybos veiklos skaidrumas, nešališkumas, objektyvumas, sąžiningumas ir kitos nuostabios savybės jau seniai paliko tarptautinę organizaciją Transparency international be darbo, todėl surasti bet kurio administracinio sprendimo motyvus atrodė yra labai paprastas dalykas.

Pabandėme sužinoti, kokia įmonė, įstaiga, organizacija ar piliečiai teikė apdovanojimui Jono Ohmano kandidatūrą. Keista, tačiau viešoje informacinėje erdvėje didvyrio bendražygių ir , savaime suprantama, didvyrio apdovanojimo vertų darbų aprašymo nustatyti nepavyko. Apsilankėme, Užsienio reikalų ministerijos tinklapyje, kadangi užsieniečio teikiamą kandidatūrą pagal įstatymą reikia suderinti su šia valstybės institucija. Ir vėl laukė nusivylimas – nėra URM‘e apie didvyrį jokių žinių. Šlovės kelias veda į Apdovanojimų tarybą, tačiau šios garbingos institucijos posėdžiai uždari, balsavimas slaptas, todėl ir vėl nusivylimas – teikimo turinys apie didvyrio nuopelnus Lietuvai ir vėl liko paslaptimi, išskyrus šykščią dekreto eilutę „vertėjas, žurnalistas, kino dokumentininkas, publicistas, socialinių iniciatyvų puoselėtojas“.

Ką gi, jeigu kalnas neina pas Mahometą, tenka pranašui pačiam eiti prie kalno. Todėl leidžiamės kelionėn į beribes interneto platybes ir bandysime nutapyti labai spalvingos asmenybės, užsieniečio, tiek daug nusipelniusio Lietuvai, didvyrio portretą.

Raktiniai žodžiai „Ohmanas, vertėjas, žurnalistas, kino dokumentininkas, publicistas, socialinių iniciatyvų puoselėtojas“ mums atskleidžia epinį vikingų palikuonio paveikslą. Jam jau virš 50-ties, turi vos ne dvigubai jaunesnę lietuvę draugę, tačiau santykių įforminti santuoka nenori, vaikų neturi, kadangi tai įsipareigojimas, suvaržymas, nereikalinga našta – švedų vikingas visada turi būti pasiruošęs išplaukti. Lietuvoje Švedijos pilietis atsirado dar 1990 metais Sąjūdžio audringos veiklos pradžioje. Kaip jis pats teigia, jį šaukė laisvės balsas, kovos už nepriklausomybę dvasia, noras būti lietuvių liaudies revoliucijos pagal amerikiečio Džino Šarpo technologiją įvykių sūkuryje. Moka švedų, lietuvių, anglų, rusų kalbas. Buvęs desantininkas, armijoje buvo ruošiamas žvalgybinei misijai prieš Rusiją, išgirdo Dievo balsą, vienu metu ketino tapti liuteronų pastoriumi, bet greitai suprato, kad sielovada nėra jo pašaukimas – nuobodu. Labai didžiuojasi Švedijos vikingų praeitimi, kuomet švediški jūrų plėšikai netikėtai atplaukdavo į kitas pajūryje esančias valstybes, staiga jas užpuldavo ir šauniai, linksmai žudydavo, degindavo, plėšdavo vietinius čiabuvius. Tvirtina, kad vikingų kraujas ir šiandien verda kiekvieno švedo širdyje, todėl švedų bankai, telekomunikacijų bendrovės vikingų metodais labai pelningai veikia dabar visose Baltijos šalyse – plėšia čiabuvius naujoviškai, moderniais būdais per rinkos užgrobimą, monopolizavimą, nemokėdami mokesčių į vietinius biudžetus nuo gauto pelno už nežmoniškai užkeltas paslaugų kainas. Visi lietuviai, kurie turėjo reikalų su švedų bankais, telekomu, kitomis plačiai besišypsančiomis skandinavų kontoromis, žino – pabendrauji su jais ir kišenėse ima siaubingai ūbauti skandinaviški vėjai. Švedijoje socializmas yra švediškas. Tai tokia ypatinga socializmo rūšis, kai visose šalyse, kur veikia Švedijos vikingų bendrovės, vietiniai čiabuviai gyvena urvinio kapitalizmo eroje, yra plėšiami, moka nepakeliamą duoklę vikingams tam, kad Švedijoje socialistai gyventų gerai, rūpesčių neturėtų. Jonas galvoja, kad tokia vikingų piratų komercija yra normali verslo praktika. Kolonijose, normali. Sąjūdžio veikloje J.Ohmanas pastebėtas nebuvo, žinių apie tai aptikti nepavyko, todėl laikytina – Jono patologinė neapykanta rusams, kuriuos anot Lietuvos jau piliečio švedo Jono Ohmano „reikia be gailesčio žudyti“ tuo metu neturėjo kur išsilieti ir laikinai buvo užgniaužta, kaupėsi, virė beveik pastoriaus kilnioje širdyje, viduje.

Vertėjas Jonas Ohmanas išvertė į švedų kalbą  Jurgos Ivanauskaitės romaną „Ragana ir lietus”, Jurgio Kunčino „Tūla”, Sigito Parulskio „Trys sekundės dangaus” ir Juozo Lukšos-Daumanto dokumentinius memuarus „Partizanai”, kitų rašytojų noveles, apysakas, esė. Ypatingai domisi pokario laikų partizanų veikla, todėl aršūs rusofobija ir antitarybiškumas neišvengiamai dominuoja taip vadinamoje autoriaus kūryboje. Ohmanas reikalauja pašalinti iš lietuvių mokyklų lavinimo programų lietuvių liaudies poetę Salomėją Nerį ir nevadinti jos vardu mokyklų. Atrodytų, kur švedas, o kur lietuvių tautos lakštingala?!! Tačiau ne,  Jono išlavintas estetinis europietiškas lyrinis skonis bei europietiškas išsiauklėjimas jam leidžia negailestingai kritikuoti vietinius kultūros korifėjus. Lietuviai – aborigenai, škias, patys nesupranta, kokiems dievams reikia melstis…

Susijęs vaizdas

Žurnalisto publicistiniai darbai pasireiškė tuo, kad yra dažnas svečias įvairiuose masinės informacijos priemonėse, ypatingai aršiai skleidžiančiose rusofobiją, neapykantą Rusijai, rusams, V. Putinui,  dalina intervju, kuriuose aistringai pliekia azijietišką didžiąją Lietuvos kaimynę, ragina lietuvius aktyviau dalyvauti šventame Vakarų Europos kryžiaus žygyje prieš neišsilavinusią, nekultūringą Rusiją, kviečia atsikratyti savyje tarybinio žmogaus mentaliteto „žmogus žmogui brolis, bičiulis, draugas“ ir tapti civilizuotais europiečiais – pinigai nekvepia, bet koks nusikaltimas yra tik verslas, jeigu duoda pelną, jeigu kažkas nukentėjo dėl tavo verslo, tai čia nieko asmeniško, just business, sako švedai.

Kino dokumentalistas Jonas Axelis sukūrė dokumentinius filmus apie pokario partizanų kovas, kuriuose dominuoja, na žinoma, baisių rusų, žiaurių sovietų-rusų budelių, imperinė baisios Rusijos, Pabaltijo šalių tarybinės okupacijos tema, kuri pateikiama itin aistringai tautinės nesantaikos ir etninės neapykantos rusams fone, kad imi abejoti – Ohmanas dokumentalistas, operuojantis tik faktais, ar visgi poetas, lyrikas, kuris skirtingai nei dauguma plunksnos brolių, gieda himną ne meilei, o neapykantai….

Tačiau labiausiai Lietuvai Jonas Ohmanas nusipelnė  paskutinius 3 metus labai aktyviai puoselėdamas ypatingo pobūdžio rusofobines socialines iniciatyvas. Čia laureatas pagaliau rado sau itin palankią dirvą pasėti savo dar jo lopšyje gimusią patologinę neapykantą Rusijai. Vikingas Jonas iš istorijos pamokų sužinojo, kad demokratiškam Švedijos imperatoriui, kultūringai užkariavusiam visą Pabaltijį ir net Ukrainą, Karlui XII, barbarai rusai 1708 metais prie Poltavos, Ukrainoje, taip nekultūringai prispardė išpuoselėtą karaliaus europietišką užpakalį, kad šis, metęs savo kariaunos likučius likimo valiai spruko net į Turkiją. O Švedijos imperija amžiams išnyko užmaršties upėje, kai 1721 rugsėjo 10 d. Nyštato sutartimi Rusijos imperatorius Petras I už 2 milijonus efimkų (efimkas – sidabrinė 28 gr svorio moneta, viso už nugalėtos Švedijos kolonijas buvo sumokėta 56 tonos sidabro) nusipirko suomių, estų, latvių žemes, kurios iki Rusijos savo valstybingumo neturėjo. Todėl Ohmano istorinė nuoskauda buvo tik papildoma motyvacija imtis socialinių iniciatyvų, nukreiptų prieš Rusiją. Ir, stipriai remiamas tam tikrų politinių ramanauskinių sluoksnių labai greitai netruko jose pasižymėti, atskleisti savo neapykantos ilgai slėptą aistros galią.

Štai toks šviesus ir civilizuotas europietis Jonas Ohmanas buvo apdovanotas už nuopelnus Lietuvai medaliu ir jam išimties tvarka Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, už aukšto lygio pasiekimus neapykantos rusams propagavimo srityje suteikė Lietuvos piliečio vardą ir statusą.

Švedas-lietuvis Jonas Ohmanas savo nacistinių pažiūrų neslepia – urvinė rusofobija Lietuvoje gerai perkama prekė, už ją ir medaliai kabinami, ir pilietybės suteikiamos, ir duonai su su storu sviesto sluoksnių užtenka.

2017 m. vasario 17 d. valstybinio transliuotojo LRT laidoje „Studija 50“ apie karo veiksmus Antiteroristinės operacijos zonoje Donbase, švedas-lietuvis mušė būgnais iš laimės, kad Ukrainos kariniai daliniai stengiasi žudyti būtent rusų tautybės kovotojus.

„Ukrainiečiai pradeda specialiai stengtis žudyt būtent rusus“, – nurodė Lietuvos atstovas. Švedui, kažin, yra žinoma, kad Ukrainoje daugiau kaip pusė gyventojų save laiko etniniais rusais? Juos irgi „visus išžudyti“?

Į klausimą, o kaip kovos zonoje, mūšiuose galima atskirt rusų tautybės žmones nuo ne rusų, specialistas atsakė, kad labai nesunkiai atskiria.

„Mes žinom, kaip tai daroma“, – į detales nesileido „šviesos karys“ J. Ohmanas, kaip atskiria rusą nuo ne ruso?

Nevaržomai virš mūsų valstybės įstatymų Lietuvoje veikiantis švedas (Seimo NSGK pirmininkas Vytautas Bakas yra informavęs, kad nevertina užsieniečių veiklos Lietuvos teritorijoje) prisipažino nesuprantąs, kodėl iki šiol dar kalbamasi su Rusija, nors turėtų būti visiška šios šalies izoliacija, blokada, embargas. Totalinis rusų tautos genocidas irgi, taip reikia suprasti šį „režisierių“? Beje, jo kino ar teatro šedevrus kam nors nuskilo laimė pažiūrėti, škias, susilieti su neapykantos Rusijai mūza?

„Reikia visiškai, kapitaliai izoliuoti Rusiją“, – Lietuvos ir pasaulio politikams veiksmų kryptį nubrėžia geostrategas ir savamokslis rusų žudymo poetas J. Ohmanas.

Pasak švedo-lietuvio, „rusai yra trūsai, rusai yra bailiai, rusai yra tiesiog…“ – pritrūko cenzūrinių žodžių nuo „bailių“ rusų taip smarkiai nukentėjusio Švedijos imperatoriaus Karolio XII palikuonis.

„Aš apie tuos Rusijoje gyvenančius rusus nejaučiu jokios pagarbos“, – atskleidė švedas-lietuvis. Ir 147 milijonai rusų apsipylė karčiomis ašaromis – nemyli jų Jonas, kaip dabar jiems reikės gyventi?…

Rusai gyvenantys Lietuvoje taip pat sulaukė kritikos.

„Ir tas, kuris čia gyvena, irgi tas rusas, kur Lietuvoj<…> tai jeigu jūs esat rusai, jei jūs norit didžiuotis darykit ką nors, čia jūsų šalis, čia jūsų kultūra, čia jūsų istorija, čia jūsų valdžia, čia jūsų…“, – draugiškai grasina Lietuvos rusams šviesusis europietis J. Ohmanas.

O kitaip, su rusais ir su visais rusams jokios neapykantos nejaučiančiais lietuviais, Jono nuomone, reikia pasielgti pagal gero Jono draugo Algio Ramanausko genialų planą:

A.Ramanausko, didelio patrioto ir humanisto, fašistinis planas, kaip greitai susidoroti su kitaminčiais, kitataučiais. Jeigu tai dar ne fašizmas, tai kas?

Tokie dabar Lietuvoje šviesuliai…

Lietuvos proamerikietiški elitai, politikai, įvairiausio lygio veikėjai, viešai ir slapta nuo pat 1990 metų JAV specialiųjų tarnybų yra aktyviai naudojami visose JAV/NATO įmanomose operacijose prieš Rusiją. Čečėnijoje, Abchazijoje, Gruzijoje, Osetijoje, Ukrainoje, Moldovoje – visuose kruvinuose konliktuose pastoviai apsišviečia „demokratizavimo“ specialistai iš Marijos žemės. Vakarai niekada nenutraukė savo nusikalstamų veiksmų prieš suverenią Rusiją, jie visada siekė trukdyti pačiai Rusijai ir šalims, esančioms Rusijos pasienyje, sukurti normalius geros kaimynystės tarpvalstybinius santykius ir tokiu būdu kenkė tiek Rusijai, tiek Rusijos kaimynėms. 20-me amžiuje Vakarai net keturis kartus vienijosi tam, kad užgrobti Rusijos teritoriją, jos resursus, siekė kolonizuoti tūkstantmetę istoriją turinčią šalį – I-ojo Pasaulinio karo metu, atviros vieningos Europos ir JAV intervencijos į Rusiją Pilietinio karo metu, II-Pasaulinio karo metu, Šaltojo karo metu, 1990-ųjų metų „demokratinio“ Vakarų kolonijinio karo prieš Rusiją metu. Visuomet Vakarų invazijų į Rusiją metu buvo naudojamas „skaldyk ir valdyk“ principas, urvinis nacionalizmas, gyvuliška rusofobija, tautinės nesantaikos kurstymas, karo su Rusija propaganda, – kurie griaudavo ne tik tarptautinės teisės principais grįstus gerus santykius tarp valstybių, bet ir tiesiog niokojo Rusijos kaimyninių valstybių pilietines visuomenes, valstybių ekonomikas, etnines tradicijas, sąmoningai nuodija vietinių gyventojų masinę sąmonę, atvirai kelia grėsmę taikai ir saugumui pasienio su Rusija regionuose. Tokia neokolonijinė Vakarų nusikalstama tarptautinių santykių, grįstų melu ir galia, praktika, valdomo chaoso technologija yra labai naudinga mažam Vakarų, pirmiausiai JAV ir Anglijos, parazitinų valstybių skaičiui, tačiau yra pražūtinga mažoms tautoms, kurias kaip įrankius savo geopolitiniams tikslams pasiekti išnaudoja Vakarai.

2013-11-21 Ukrainos prezidentui V. Janukovičiui atsisakius pasirašyti su NATO valstybėmis atvirai kolonijinę Ukrainos asociacijos su Europos Sąjunga sutartį, JAV ambasada Kijeve davė įsakymą pradėti valstybinį perversmą šalyje. Tarptautinės teisės aktai, teisės principai, įtvirtinti Tautų chartijoje, Helsinkio Baigiamajame akte, JTO rezoliucijose nustato nesikišimo į kitų valstybių vidaus reikalus principą, draudžia užsienio šalims daryti įtaką kitų šalių vidaus politiniams procesams, bet kokiu būdu remti opozicines grupuotes, nacionalistines, sukarintas grupuotes, siekiant sukelti šalyje politinės sistemos nestabilumą, griauti šalies viduje demokratinius institutus, siekiant nušalinti šalies teisėtą vyriausybę. Tokia užsienio šalies praktika įvardijama kaip atviras agresijos aktas prieš tą šalį ir suteikia šaliai pasinaudoti savigynos teise. Vakarai šį pamatinį tarptautinės teisės principą – nesikišimo į šalies vidaus reikalus, – nuolat pažeidinėjo ir vykdė savo ekspansiją į Vidurio ir Rytų Europą aktyviai griaudami nacionalinių valstybių politines institucijas pagal jau minėto Džino Šarpo technologijas. Ukrainoje NATO šalių agresija 2014-02-22 baigėsi teisėtos vyriausybės nušalinimu nuo valdžios  ir neteisėtos nacistinės marionetinės chuntos atvedimu į valdžią valstybinio perversmo būdu. Valžią užgrobė Vakarų Ukrainos nacionalistai, kurie pasižymėjo savo neapykanta rusams, karo metu darė karo nusikaltimus hitlerinio vermachto sudėtyje, pagarsėjo savo žiaurumais prieš rusų, lenkų, žydų tautybės civilius gyventojus, masinių žudynių vietose ir koncentracijos stovyklose. Perversmams Vakarai visada naudoja labiausiai antisocialinius, todėl fašisto, nacių kolaboranto Stepano Banderos idėjiniai pasekėjai tam labiausiai tiko, jais Vakarai pasinaudojo ir , panašu, sunaudos iki paskutinio Vakarų kare prieš Rusiją. Visi matė Maidano scenoje daugybę Vakarų politinių veikėjų iš ES, JAV. Iš Lietuvos, kaip ir visų JAV įtakos orbitoje esančių kvazivalstybių, Maidane ugningus raginimus nuversti Ukrainos teisėtą valdžią rėžė Seimo pirmininkė L.Graužinienė, Užsienio reikalų ministras L.Linkevičius, konservatorių lyderiai ir visa eilė kitų, – tai yra Vakarai tokiu būdu darė tarptautinį nusikaltimą,atvirai kišosi į šalies vidaus reikalus. Žymiai didesni nusikaltimai Vakarų buvo daromi už kameros objektyvo ribų, perversmo užkulisiuose, kurie ir padėjo šalyje užgrobti valdžią. Iš ne teisės teisė nekyla – tai yra absoliutus teisės principas, todėl Rytų Ukrainos gyventojai, kurie visada buvo etniniai rusai, žmonės iš pramoninių Rusijos rajonų, kurie 1922 metais V. Lenino įsaku buvo perduoti į tuo pačiu įsaku sukurtą administracinį vienetą Ukrainos tarybų socialistinę respubliką ir visada save laikė rusais, kaip ir didesnė pusė Ukrainos gyventojų, – visiškai pagrįstai atsisakė pripažinti neteisėtu būdu įgytą Kijevo ir Vakarų Ukrainos nacionalistų perversmininkų valdžią. Rytų Ukrainoje įvyko teisėti tiek nacionalinės, tiek tarptautinės teisės požiūriu liaudies referendumai, kurių metu absoliuti dauguma rusakalbių gyventojų nutarė pasirinkti savarankišką vystymosi kelią. JAV/NATO kuratoriai, „demokratai ir žmogaus teisių gynejai“ Kijevo chuntai įsakė pradėti kruvino teroro prieš rusakalbius Ukrainos gyventojus kampaniją. Kijevo chunta pasiuntė prieš savo laisvę ginančius savo bendrapiliečius armiją, kas yra draudžiama įstatymų, ir labiausiai sužvėrėjusių nacionalistų bataljonus, kurie nepakluso bendrai armijos vadovybei, veikė savarankiškai, grubiai pažeidinėjo karo teisės taisykles, įtvirtintas 1949 metų Ženevos konvencijomis, pagarsėjo savo žiauriomis baudėjiškomis akcijomis Odesoje 2014-05-02, Mariuopolyje 2014-05-09, Luganske 2014-06-02 ir kitur, pasižymėjo karo belaisvių kankinimais, civilių gyventojų žudymais.

Užrašas ant plakato mergaitės rankose: “Išgelbėkite Donbaso vaikus nuo Ukrainos kariaunos!!!”, Naivi mergaitė, Lietuvos pilietis Johnas Ohmanas mano, kad ji turi mirti.

Štai šiems Ukrainos nacionalistų bataljonams – Aidar, Azov, Dombas ir kt., – remti ir organizuoja savo socialines iniciatyvas Švedijos karalystės, o dabar jau ir Lietuvos pilietis Jonas Axel Ohman. Savo pašaukimą jis pajuto (gavo įsakymą?) jau 2014 metų pradžioje tik įvykus perversmui Kijeve. Jau tada jis organizavo „humanitarinės pagalbos“ siuntinį, – jūs tik įsivaizduokite!! – Kijevo chuntos kariuomenei remti!.. Humanitarinė pagalba pagal tarptautinę teisę yra apibrėžiama kaip parama nuo stichinių nelaimių, technogeninių katastrofų ar karinių veiksmų nukentėjusiems civiliams gyventojams, kurios metu teikiamos būtiniausios išgyvenimui priemonės – maistas, medikamentai, medicininė pagalba, energijos šaltiniai, rūbai,palapinės ir kitos priemonės, kurios humanitarinės katastrofos ištiktiems civiliams gyventojams suteiks galimybę išgyventi. Švedas-lietuvis gi pagarsėjo tuo, kad kariniu Lietuvos transporto lėktuvu pabandė išsiųsti į Ukrainą  net 6 tonas šalmų, šarvuotų liemenių, termovizorių, naktinio matymo prietaisų, vieno tokio šalmo kaina – 3 000 Lt., o liemenės – 8 000 Lt. Lietuvos Kraštos apsaugos kariai ir tie pavydėjo – sakė , mes tokių negauname.

Vėliau Jono Ohmano „labdaros“ organizacija „Blue/yelow“ atvirai organizavo paramos Ukrainos chuntos nacionalistų bataljonams remti akcijas, kurių metu buvo renkami šie daiktai: šilti megztiniai, termo-rūbai, šiltos kojinės, šiltos pirštinės, šiltos kepurės, šilti batai, miegmaišiai, izoliuojantys kilimėliai, uniformos, kita karinės paskirties apranga, medikamentai (vaistinėlės). Taip pat prožektoriai, racijos (angl. walkie-talkie) poromis, žiūronai, naktinio matymo prietaisai, elektros generatoriai, mikroautobusai (techniškai tvarkingi, su tech. apžiūra), džipai (techniškai tvarkingi, su tech. apžiūra). – tai yra karinės paskirties amunicija, kuri Ukrainos nacionalistų baudėjų bataljonams padės žudyti Rytų Ukrainos laisvės kovotojus ir civilius gyventojus, tačiau jokiu būdu nepadės atkurti šalyje taiką ir saugumą.

Johno Ohmano remiamų draugų, Ukrainos baudėjų nužudyti Donecko vaikai. Jeigu norite sužinoti, kas yra agresorius, pažiūrėkite, kurioje pusėje žūsta vaikai, ir bus aišku.

Visos šitos „akcijos“ anonsuojamos kaip pilietinės iniciatyvos Rusijos agresijai prieš Ukrainą atremti. Ukraina Rusijai karo nėra paskelbusi, savo vidaus pilietinį karą Kijevo valdžia droviai vadina antiteroristine operacija, nors nei vienas teroro aktas nebuvo įvykdytas Ukrainos chuntos kontroliuojamoje teritorijoje. Priešingai, visi teroro aktai vykdomi Ukrainos karo nusikaltėlių Donbaso laisvės kovotojų teritorijoje, ir civiliai gyventojai žūsta nuo Ukrainos armijos baudėjų nusikalstamų karinių veiksmų ir Kijeve suplanuotų teroro aktų už savo laisvę kovojančiame Donbase. Ne Donbaso kariai atėjo į Kijevą ir apšaudo iš sunkiosios artilerijos civilius objektus. Kijevo chuntos kariuomenė atėjo į Donbasą ir žudo Rytų Ukrainos civilius žmones, savo bendrapiliečius.

Šis Donbaso pusantrų metų kūdikis išgyveno Johno Ohmano draugų, Ukrainos fašistų baudėjų artilerijos ataką, tačiau jo tėvams pasisekė mažiau.

Lietuva kol kas nėra paskelbusi karo Rusijai, tačiau aktyviai jame dalyvauja, tiekia Kijevo baudėjų bataljonams karinę amuniciją, sunkiuosius kulkosvaidžius, įvairią ginkluotę, kitokią karinės paskirties įrangą. Per trečiąsias savo kontroliuojamas šalis – Pabaltijo respublikas, Lenkiją, Rumuniją, Slovakiją, Bulgariją, Vengriją, – NATO vadovybė tiekia Ukrainai ginkluotę, instruktorius, savanorius, tokius „romantikus-fašistus“, mėgstančius pašaudyti į beginklius civilius žmones, įvairią karinės paskirties įrangą ir tuo skatina brolžudišką karą Rusijos istorinėse žemėse, iš esmės kryptingai naikina rusų tautybės žmones.

Todėl tokia militaristinė Švedijos piliečio veikla pažeidžia ne tik tarptautinės teisės nustatytas tokiai veiklai taisykles, tokia veikla grubiai pažeidžia ir Lietuvos įstatymus, tačiau vietoje prokurorų dėmesio užsienietis susilaukia aukščiausių šalies pareigūnų palankumo, žiniasklaidos dėmesio, vietoje realios laisvės atėmimo bausmės yra apdovanojamas valstybės apdovanojimais už nuopelnus Lietuvai ir jam išimties tvarka suteikiama Lietuvos pilietybė?! Ar gali būti labiau diskredituotas Lietuvos pilietybės institutas?

Paskutiniai  Jonos Ohmano išpuoliai nacionalinio transliuotojo „Studija 50“ inervju metu, kur medalininkas atvirai skleidė tautinę nesantaiką, etninę neapykantą rusų tautybės asmenims tiek gyvenantiems Rusijoje, tiek ir Lietuvoje, įžūliai džiūgavo, kad Ukrainoje Donbase ukrainiečiai jau išmoko ir sėkmingai žudo rusų tautybės asmenis (primename, Donbase nuo amžių gyvena beveik vien tik etniniai rusai, todėl, reikia suprasti, Kijevo chunta ten vykdo rusų genocidą, ir tai labai džiugina nusipelniusį Lietuvai Švedijos pilietį?!), ragino izoliuoti Rusiją ir jos 147 mln gyventojų, demonstravo savo nepagarbą Rusijai ir Rusijos gyventojams kaip etninei grupei. Rusofobinio įniršio pagautas kavalierius rypavo : „rusai yra trūsai, rusai yra bailiai, rusai yra tiesiog…“. Čia apie tautą, kuri „netrūso“ švedo Karlo XII armiją sutriuškino? O paskui dar ir vokiečio Fridricho, dar vėliau prancūzo Napoleono, o paskui ir vieningos Europos vado A.Hitlerio pulkus suguldė Rusijos stepėse, o Sirijoje per metus sugebėjo sutriuškinti JAV-NATO remiamus islamo teroristus Sirijoje, tai yra, padarė tai, ko per 4 metus taip vengė ir nenorėjo padaryti jungtinė net 69 šalių JAV vadovaujama NATO karinė armada? Pats medalininkas-LT pilietis į klausimą, ar dažnai pažeidžiate įstatymą,  atvirauja – taip dažnai. Ir niekas įstatymo pažeidėjo laisvanorišku prisipažinimu įvykdžius nusikaltimą nesidomi. Ir jeigu valdžia, kurios monopolinė teisė yra taikyti prievartą įstatymų pažeidėjams, yra tokia tolerantiška nusikaltimams, piliečiai labai nori žinoti, ar šiame teisiniame santykyje galioja asmenų lygybės principas? Kad visi lygiomis teisėmis galėtų daryti nusikaltimus ir po to galėtų laisvai dalintis savo kriminaline patirtimi viešai, , su neslepiamu pasididžiavimu nacionalinio transliuotojo studijoje.

Tokie veiksmai yra apibrėžiami kaip neapykantos kurstymas, viešas skleidimas informacijos (idėjų, nuomonių, žinomai melagingų faktų), kuria tyčiojamasi, niekinama, skatinama neapykanta, kurstoma diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiais asmenimis dėl jų priklausomybės rusų etninei grupei. Tokio pobūdžio vieši pareiškimai paprastai sukelia įtampą visuomenėje, nepakantumą kitataučių mažumoms, kliudo taikiai sugyventi visuomenės nariams, kuria konfliktams nacionaliniu pagrindu palankią socialinę terpę. Tokiais tautinės neapykantos pareiškimais pabrėžiamas europiečių rasinis išskirtinumas arba pranašumas, teigiama, kad viena rasinė grupė yra pagal kažkokius požymius pranašesnė už kitą,  , tautinę grupę dėl pastarųjų netobulumo, dėl neva jų gamtinio, biologinio, moralinio nuosmūkio ir ydingumo, formuojamas neigiamas tautinis stereotipas, rusų įvaizdis, neigiami atskirų individų bruožai ir ypatingai ydos yra priskiriami visai etninei rusų grupei.

O tokie veiksmai yra priskiriami Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Kodekso 170 str. 3 dalies dispozicijai ir turėtų būti prokuratūros dėmesio objektu,  o ne ordinų kanclerio ar pilietybės suteikimo komisijos rūpestis, objektyviai.

Lietuva, kaip ir visos posttarybinės respublikos,  pergyvena liberalių vertybių gilios krizės laikotarpį, kurio metu tradicinės vertybės, tradiciniai institutai yra stipriai devalvuojami, praranda savo tradicinę prasmę ir reikšmę. Valstybė ir tauta buvo įstumta į niekam nereikalingą informacinį, ekonominį karą agresoriaus pusėje, todėl ,sekant NATO agresijų tradicija, puola Rusiją ir kartu vaidina auką, kaltina savo agresijos auką nusikaltimais, kurių autoriumi ir yra pats agresorius. Melas ir galia yra pagrindiniai NATO valstybių militaristinės ekspansijos varikliai. Valdomo chaoso technologijų pagalba Vakarai kuria nestabilumo jausmą ne tik tarpvalstybinių santykių lygyje, bet ir individualaus subjekto sąmonėje yra sukuriama nestabilumo, neapibrėžtumo ir iš jų kylančiais baimės bei neapykantos atmosfera. Valstybė, kurioje baudžiami nekaltieji ir apdovanojami kaltieji, praranda gebėjimą mobilizuotis, generuoti galingas idėjas, vienytis dėl savo ateities, tampa inertiška, lengvai valdoma iš išorės ir gali būti stipresnės išorės jėgos panaudota tos jėgos interesams įgyvendinti net savo gyvybinių interesų aukos kaina.

Dž. Orvelo kūrinyje „1984“ aprašyta naujakalbė nėra naujų žodžių kalba – tai yra kalba, kai senuose žodžiuose yra slapta pakeičiama senoji prasmė, sudedama visiškai priešinga prasmė ir tada bet kuris veiksmas tampa savo antipodu. Orvelo alogiška eilutė „Karas – tai taika, laisvė – tai vergija, nežinojimas – tai jėga“ Lietuvoje, panašu, turtėja naujomis bipolinėmis opozicijomis – nusikaltimas yra nuopelnas, agresija – tai gynyba, valstybinis perversmas – tai rinkimai, nusikaltėlis – tai auka…

Beliko sulaukti, kai Lietuvos garbės piliečio vardas bus suteiktas kokiam nors Niurnbergo Tribunolo nuteistajam, labai tikėtina.

„Kai žodžiai praranda prasmę, tautos praranda laisvę“ (Konfucijus). Kai nusikaltėliai paskelbiami didvyriais, Gėrio vietą užima Blogis, Meilė užleidžia vietą Neapykantai, Tiesa pasiduoda prieš Melą, Ateitis tampa Užmarštimi.

Kažkas vyksta Marijos žemėje ir tai nėra Dievo ranka…

 

Suėjo 5 metai, kai JAV, mažoji ir bjauri britaškė bei “laisvosios” JAV kolonijos, ES šalys įvykdė valstybinį perversmą Ukrainoje. (Kaip Vakarų kolonizatoriai įvykdė šį tarptautinį nusikaltimą, skaityti čia –

Ukraina 2014 metai: vieno perversmo istorija

Kai anglosaksų kolonizatoriai kokioje nors šalyje įvykdo spalvotą revoliuciją, maidaną, arabų pavasarį, sąjūdį, į valdžią paprastai atveda labiausiai degradavusius šios šalies veikėjus, kurių vienintelis išlikimo valdžioje ir apskritai gyvais šioje žemėje garantas yra nacionalinių tos šalies interesų išdavystė, vietinių gyventojų terorizavimas, skaldymas, masinės sąmonės militarizavimas metropolijos interesams ginti, savo valstybės suvereniteto pardavimas užsienio kolonizatoriams. Tokia valstybė kompradornių elitų yra sąmoningai padaroma bevaliu įrankiu JAV,JK konkistadorų agresijose prieš laisvas, suverenias demokratiškas valstybes. Tokios valstybės elitai gyvena šia diena, grobia ir naikina tautos sukurtą turtą ir egzistuoja tik tam, kad , sunaikinti  tos valstybės piliečius pagal Vakarų kolonizatorių planą. Lėtai, visokių ilgamečių valstybės institutų – pirmiausia šeimos, socialinių grupių, patriotinių organizacijų, tradicijų, etninės savimonės, šalies istorijos, kalbos – naikinimo programų pagalba, arba greitai – metant vakarietiškos melo propagandos apkvailintus kolonijos gyventojus į savižudišką karą prieš Vakarų geopolitinius priešininkus.

Ukrainoje po JAV, JK, ES įvykdyto 2014-02-22  perversmo, į valdžią buvo atvesti rinktiniai niekšai ir padugnės – nacistai, nacionalistai, radikalai, fašistai, kuriems vadovauja tautos, kuri niekada dėl nieko nekalta, tačiau yra visada visur skriaudžiama ir iš visur vejama, atstovai. Būtent pastarieji ir išvogė visą kažkada  buvusios turtingiausios TSRS respublikos turtą, nusiaubė ekonomiką, praskolino šalies ateitį dešimtmečiams į priekį, o nuskurdintą tautą pasiuntė mirtį kare prieš brolišką Rusiją. Ukraina tapo buku, paklusniu įrankiu Vakarų kolonizatorių rankose ir , elitui pardavus tautos interesus, buvo mesta į karą prieš Rusiją. Visus šiuos 5 metus ukrainiečiai, lyg zombiai, Vašingtono nurodymu atkakliai kasasi sau kapo duobę ir yra maitinami Vakarų propagandos svaigalais, neva, jie kaunasi už savo laisvę su “agresore” Rusija. Visus šiuos metus fašistinės ideologijos pripumpuoti Ukrainos nacionalistai Vašingtono nurodymu vykdo karo nusikaltimus, nusikaltimus žmoniškumui, provokacijas prieš savo tautiečius, rusus ir ypatingai Rusiją. Kai tauta praranda savo interesus, ji tampa trašomis Vakarų kolonizatorių interesams.

2018-11-25 JAV nurodymu ir tiesioginiu tarptautinio  nusikaltėlio Ukrainos marionetinio prezidento P.Porošenko (Valcmano) įsakymu trys Ukrainos (beveik trečdalis šios bananų respublikos karinių jūrų pajėgų) laivai – 2 šarvuoti “Giurza” klasės kateriai “Nikopolj” ir “Berdiansk”  ir stambaus kalibro kulkosvaidžiais ginkluotas buksyras “Jana Kapa” – neteisėtai įplaukė į Rusijos teritorinius vandenis ir plaukė kursu strateginę reikšmę turinčio Rusijos objekto – Krymo tilto – link. Į Rusijos pakrantės apsaugos laivų prašymus – užmegzti radijo ryšį, palikti Rusijos teritorinius vandenis, sustoti laukimo zonoje neutraliuose vandenyse, pateikti prašymą kirsti Kerčės sąsiaurį, kaip to įsakmiai reikalauja JTO Jūrų teisės konvencijos 19 ir 21 str. , gauti leidimą ir palaukti atitinkamos apžiūros bei Rusijos locmanų komandos, – neatsakė, pavojingai manevravo Rusijos teritoriniuose vandenyse, kėlė grėsmę laivybai. Rusijos pakrantės apsaugos laivai , ilgai įkalbinėję Ukrainos provokatorius paklusti teisėtiems Rusijos laivų kapitonų reikalavimams, galiausiai panaudojo jėgą ir privertė JAV valdomus provokatorius sustoti. Buvo sulaikyti visi trys neteisėtai kirtę Rusijos teritorinius vandenis Ukrainos laivai ir jų ekipažai, 24 žmonės. Tarp sulaikytų provokatorių 2 Ukrainos saugumo tarnybos, JAV CŽV padalinio, karininkai, kurie ir vadovavo šiai JAV provokacijai. Rusijos jūreivių meistriškumo ir sąmoningumo dėka šio labai pavojingo incidento, dėl kurio visa kaltė tenka Ukrainos aukščiausiai šalies vadovybei, metu pavyko išvengti žmonių aukų, Ukrainos jūreiviai, kuriuos taip neatsakingai į mirtiną pavojų pastatė Ukrainos proamerikietiškas režimas, nenukentėjo,laivai taip pat. Jeigu toks incidentas būtų įvykęs, sakykime,  “šviesiųjų” Jungtinių Amerikos Valstijų teritoriniuose vandenyse, tai dabar jau būtų 3 nuskendę laivai ir 24 žuvę jūreiviai. Pavyzdžiui, Izraelis panašiais atvejais, kai nežinomas laivas įplaukia į Izraelio teritorinius vandenis, pažeisdamas aukščiau nurodytos Jūrų teisės konvencijos nuostatas, laivą užima, laivą nubuksyruoja į savo uostą, visus ekipažo narius suima ir nuteisia,  o patį laivą konfiskuoja. Jeigu laivo užimti jėga nepavyksta, laivas yra atakuojamas ir nuskandinamas. Tokia praktika vadinama teisėta ir pagrįsta reakcija į teritorinių vandenų pažeidimą.

https://russian.rt.com/russia/article/576885-sovbez-oon-incident-kerchenskii-proliv

Ši Ukrainos chuntos provokacija, akivaizdu, buvo suplanuota Vašingtone, kuris niekada nesilaikė tarptautinės teisės. Todėl reakcija į šį proamerikietiško Kijevo režimo išpuolį prieš Rusiją taip pat buvo kruopščiai suplanuota. Nežiūrint į tai, kad yra akivaizdus Ukrainos režimo įvykdyto grubaus tarptautinės jūrų teisės pažeidimo faktas, kurį neginčijamai įrodo Rusijos pateikti rašytiniai, daiktiniai įrodymai, videoįrašai, Ukrainos jūreivių prisipažinimai, kad jie tyčia ir sąmoningai įvykdė provokaciją prieš Rusiją, Vakarų aferistai veikė pagal įprastinę jiems schema – Vakari įvykdė provokaciją, tarptautinį nusikaltimą, sukėlė grėsmę saugiai laivybai, taikai ir saugumui Juodosios jūros regione, dėl Vakarų įvykdyto nusikaltimo prieš Rusiją tie patys Vakarai apkaltino savo agresijos auką Rusiją ir inicijavo plataus mąsto informacinę melo ataką prieš Rusiją, pradėjo diplomatinį spaudimą prieš Vakarų nusikaltimo šiuo atveju auką Rusiją, svarsto naujų neteisėtų sankcijų taikymą Rusijai. Vakarų “demokratų” išsigimimas jau peržengia sveiko proto ribas, o Vakarų kolonizatorių cinizmas beribis. Vakarų masinės dezinformacijos priemonėse kilo suplanuotas, diriguojamas iš JAV, informacinis triukšmas, visi šio Ukrainos proamerikietiško režimo nusikaltimo bendrininkai Vakaruose vėl ėmė pūsti visam pasauliui jau įkyrėjusią iki gyvo kaulo Rusijos “agresijos” dūdą. Kiauktelėjo ir ištikimiausi JAV vasalai Europoje, Lietuvos Dalia ir Linas, visa “patriotinė” pelkė Lietuvoje taip pat išreiškė norą paaukoti savo tautą kare už JAV transnacionalinių interesus su Rusija. “Nuobodu, mergaitės!” (V.Putinas).

Ukrainos nusikaltėlis Porošenko-Valcmanas nedelsiant paskelbė “karinę padėtį” visuose Ukrainos regionuose, kurie yra pasienyje su Rusija, kur piliečių nepasitenkinimas Porošenkos klikos valdymu yra didžiausias ir atitinkamai, Porošenko, kuris vėl nori būti nugalėtoju Ukrainos prezidento pseudorinkimuose, ten neturi šansų laimėti. Vienu šūviu JAV valdoma chunta nušauna kelis zuikius – gauna iš Vakarų palaikymą, gal net ir pinigų Dėdė Semas pamėtės už puikiai įvykdytą kiaulystę, apkvailintus nacių radikalus pasiunčia mirti į Donbasą, nerengia rinkimų tuose regionuose, kur neturi palaikymo, nuskurdintų ir apiplėštų ukrainiečių dėmesį nukreipia nuo realių Kijevo chuntos nusikaltimų ir perkelia jį nesamos Rusijos “agresijos” kryptimi.

Visose Ukrainos karinėse pajėgose paskelbta kovinė parengtis Nr.1. Likusių Ukrainos laivų ekipažai taip pat kovinėje parengtyje. Kol Kijevo “strategai” kuria Blickrygo planus prieš Rusiją,  visi Ukrainos jūreiviai slapta svajoja išplaukti į jūrą, stoti į kovą su Rusijos Juodosios jūros flotile, nedelsiant pasiduoti, sočiai pavalgyti, nueiti į rusišką pirtį ir stoti tarnauti savo istorinės Tėvynės Rusijos laivyne…

Porošenko, panašu, nori pakartoti žinomo Gruzijos aferisto Mišiko Saakašvili kruviną šlovę, kuris , JAV nurodymu, sukėlė 2008-08-08 Gruzijos-Osetijos karą, pražudė daug civilių gyventojų ir savo karių, pastatė savo tautą ir Gruziją į mirtiną pavojų. Lietuvoje jis turi daug pasekėjų, ištikimų JAV vasalų, ir tai yra labai pavojinga visiems – vagys, išvengę atsakomybės už savo nusikaltimus, tampa banditais.

Tai reikėtų žinoti ir suprasti visiems.