– Ramybės tau, – švelniai tarė Angelas, prisėsdamas šalia Katino ant storos šakos ir valydamas nuo jos sniegą. – Sveikas, – Katinas pramerkė savo žalią akį, tingiai nužvelgė Angelą ir nusigręžė. Angelas paslėpė po sparnais savo basas kojas ir pažvelgė žemyn. Apačioje driekėsi baltas kiemas, pilnas juoko, krykštavimų, skraidančių sniego gniūžčių ir girgždančių žingsnių. – Tu aukštai užsiropštei, – pasakė Angelas, įvertinęs atstumą iki žemės. – Už tai iki čia net Sašos sviesta sniego gniūžtė nepasieks. Angelas supratingai linktelėjo ir pritraukė savo sparnus. Jie patylėjo. – O tu ką, atėjai mano senelės pasiimti? – nepasukdamas galvos paklausė Katinas. Jo balsas buvo toks pat abejingas, tačiau Angelas iš karto pajuto, kaip aplink jį suvirpėjo skausmas ir nerimas. – Ne, aš nieko neišsivesiu. – A!.. – nerimo debesėlis pašviesėjo. – Kiekvieną dieną ji sako, kad netrukus ateis Angelas jos pasiimti, – Katinas nusprendė, kad tai reikia paaiškinti. – Tikriausiai, jos pasiimti atskris kitas… Jie vėl patylėjo. Tačiau Katiną matomai labai jaudino Angelo pasirodymas ir jis, kiek beįmanydamas abejingiau, paklausė: – O tu kodėl esi čia? – Šiaip, pailsėti nutūpiau. Berniuką vieną iš jūsų miesto nuo jo paties gelbėjau. Oh, ir sunkus tai darbas! Dabar namo skrendu. – Tai tu, šitą … ir…
Tag