Jei pasaulio ekonomika, kurią kapitalizmo rykliai kiekvienais metais aptarinėja Davose ir Bilderbergo klube, nenukryps nuo dabartinio vystymosi liberalios globalizacijos kelio, galbūt dar mūsų karta gyvens superkapitalizme su super nelygybe. Žmonių pajamų dalis iš darbo bus lygi nuliui, o pajamų dalis, gaunama iš kapitalo, atvirkščiai, priartės prie 100%. Jokių socialinių garantijų nereikalaujantys robotai atliks visą darbą, o daugumai žmonių teks gyventi iš apgailėtinų pašalpų, kurias valdančios chuntos ketina vis labiau mažinti. Kas yra kapitalizmas, žmonija daugiau ar mažiau jau išsiaiškino. Vienas iš kapitalizmo apibrėžimų variantų – tai ekonomika, kurioje didžioji dalis pajamų gaunama iš kapitalo (dividendai iš akcinio kapitalo, išmokos pagal obligacijas, rentos, ir pan.), o ne pajamos iš darbo (darbo užmokestis). O kas tada yra superkapitalizmas? Tai yra ekonomika, kurioje kapitalas generuoja visas pajamas, o darbo jėga – beveik nieko, darbo praktiškai nereikia. Marksizmo klasikai savo darbuose tokios teorinės konstrukcijos nepasiekė: kaip visiems žinoma, V.I. Lenino imperializmą laikė aukščiausia kapitalizmo vystymosi stadija, o jo oponentas Kautskis tai vadino ultraimperializmu. Tuo tarpu ateityje, greičiausiai, mūsų laukia būtent superkapitalizmas, technologinė antiutopijoje, kurioje žmogaus išnaudojimas bus panaikintas ne dėl prispaustųjų, proletariato klasės pergalės prieš parazitus kapitalistus, išnaudotojus, bet tiesiog dėl to, kad pats darbas praras savo prasmę ir taps nereikalingas, kad už jį…