Kovo 11 proga norėtųsi prisiminti prieš septyniolika metų prarastos nepriklausomybės laikus. 1990 metų kovo 11 paskelbėme savo nepriklausomybę ir vystėmės septynmyliais žingsniais iki pat 2004 metų gegužės 1 dienos, kuomet Lietuva eilinį kartą prarado savo nepriklausomybę ir tapo Naujo sojūzo/unijos provincija (šiaip prieš pat įstojimą į EU algos Lietuvoje buvo beveik europinio lygio, bet kai tik naujas sojūzas tapo Lietuvos valdovu, iškarto algos krito drastiškai, motyvuojant pasauline krize). Nepriklausomybės praradimas buvo priimtas tada su tokiu pat entuziazmu, kaip ir 1940 metais inkorporuojant Lietuvą į ankstesnį sojūzą. Buvo bjauru žiūrėti į zombių eiles, stovinčių prie nemokamų skalbimo milltelių, alaus ir šokoladukų. Nedalyvavau šiame cirke – referendume (nei už nei prieš, nes okupantams ir jų kompradorams Lietuvoje reikėjo tik vieno – ŽMONIŲ GAUSOS. Nesvarbu kaip jie balsuos, svarbu kas skaičuos). Todėl bent jau prieš savo vaikus ne gėda, nes išlaikiau garbę ir likau ištikimas savo vienintelėj, kariuomenėje duotai priesaikai: GINTI IR SAUGOTI LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖ. Šį kartą nepriklausomi buvome trumpiau nei prieškariu. Naujos okupacijos sąlygomis Lietuva prarado beveik visą ekonominį potencialą ir taip pat beveik visą darbinio amžiaus žmonių populiaciją (daugiau nei vieną milijoną žmonių! pasaulyje tokių greitų valstybės nukraujavimo pavyzdžių nėra. Valstybė ne karo ir ne maro metais neteko beveik 30 proc. žmonių). Iš esmės…
