Tag

Kristoferis Voiška

Browsing

Sergejus Kurginianas. Tarybinis palikimas kaip išsigelbėjimas nuo pražūties

Argi norint kalbėti apie pražūtį neužtenka to, ką matome savo pačių akimis? Ką gi, tada laukite naujų jos besiartinimo įrodymų arba apdainuokite kaip gėrį akivaizdžiai atslenkančią postistorinę tamsą (koronavirusą ir t. t. ir pan.).

Juk tie, kuriems pražūtis akivaizdi, arba su ja susitaiko, arba nori su ja kovoti. Ir ne gulėdami ant sofos, bet kitaip. Šis vedamasis straipsnis jiems ir adresuojamas[1].

Laidose „Laiko esmė“ (nufilmuotose, kada atslenkanti tamsa dar nebuvo tokia akivaizdi) aš ne tik kalbėjau apie TSRS iširimo ir tarybinio komunistinio projekto žlugimo padarinių siaubą, bet dar ir pabandžiau detaliai apibūdinti visa tai, kas per šiuos padarinius mums apsireiškė[2]. Kadangi kovoti galim tik remiantis tikru to, su kuo nori kovoti, prigimties ir galimybių supratimu. Pradžioje reikia šito, o paskiau – visa kita.

Nori kovoti su liga – tai deramai ją išsistudijuok. Nori kovoti su drakonu – išsiaiškink jo įpročius, rask jo silpnuosius taškus, sugalvok kaip išnaudoti jo jėgą taip, kad jinai padėtų jį nugalabyti. Štai aš šią tamsą – kaip ją bepavadintumei: liga drakonu ar kitaip – ir aprašinėju.

Žinoma, nervingi žmonės sušuks: „O dėl ko jūs visa tai mums aprašinėjate, jei drakonas mus vis tiek praris?“ Arba: „Dėl ko jūs mums taip detaliai aprašinėjate mirtiną ligą, užgriuvusią mus ar tai likimo, ar tai mūsų pačių idiotizmo dėka? Dėl ko mums reikia visa tai žinoti, jei mus užgriuvusi bėda – milžiniška, o mes patys – tokie nereikšmingi?“

Žinoma, jei esi įsitikinęs, kad daug žinių tesuteikia sielvartą, geriau daug tų žinių ir neturėti. Bet kas gi pasakė, kad tos pačios žinios tesuteikia tik sielvartą? Tai yra, kad jos teikia sielvartą – aišku. Bet ar tiktai jį?

Daug žinių (apie ligą, drakoną ir t. t.) suteikia mums ne tiktai sielvartą, bet taip pat ir šansą išvengti pražūties. Taip, tas šansas mažas. Taip – kad jį išnaudotume, reikalingi ne šiaip nuo sofos tave pakelsiantys, bet tiesiogine prasme išvirkščiai tave išversiantys veiksmai. Kadangi šie veiksmai labai sudėtingi, reikalaujantys daug darbo, skausmingi. Kadangi jų sėkmė negarantuota, o, norint ją pasiekti, reikia atsisveikinti su paskutine galimybe paragauti namų šilumos, pasimėgauti mėgstama muzika arba dar kažkuo tai… nepretenzingais meilės džiaugsmais, šeimynine laime ar, pagaliau, saldžiu sapnu… Sunkiausia paaukoti šį sapną ir ištarti: „Na, suris mus drakonas…. visi mes mirtingi…“ Bet ne – eik į kalną, pereik per bedugnę, nusigauk iki Košejevo adatos ir taip toliau[3]. Tau taip sako, o tu tiksliai žinai, kad į kalną nežengęs nė penkių žingsnių, jau būsi nukritęs nuo drebančio tilto. Tai yra, neteksi paskutiniųjų saldumynų, o mainais gausi ne tik pagreitintą pražūtį, bet dar ir savo nereikšmingumo supratimą. Bet juk būtų galima sapne matyti save kokiu tenori herojumi – ir apsidžiaugti. O po to jau – drakonas, chrum-chrum-chrum ir panašiai.

Apie kokią gi ligą aš savo ištemptoje telegramoje, pavadinimu „Laiko esmė“, aiškinau dar iki galo nepasidavusiai publikai? Aš aiškinau apie ligą, pavadinimu regresas. Girdi, TSRS ne šiaip subyrėjo dalimis. Kiekvienoje šių dalių, be to, prasidėjo sisteminė degradacija, vadinama regresu. Jos šaltiniu tapo kriminalinis pradinis kaupimas, neleidžiantis sukurti net blogų, bet gyvybingų buržuazinių valstybių, o paverčiantis šias valstybes savotiškomis piratų karalystėmis. Tokios transformacijos kontekste bergždžia piktintis korupcija ar mafijoziškumu. Kadangi ši transformacija kuria visiškai naujas visuomeninės organizacijos formas, be to, tokias formas, kurių atžvilgiu bet kokia mafija – tai geros valios, dorybės, žmonių meilės ir kūrybiškumo įsikūnijimas.

Aš tvirtinu, kad, kadangi tai, kas nutiko su TSRS (aš eilėje savo darbų tai įvardijau postvalstybine sisteminės krizės stadija), privedė prie regreso potarybinėje teritorijoje, šis regresas privesiąs prie tokio nuosmukio, tokiu pasinėrimu į tamsųjį sūkurį, kuriame visas pasaulinis procesas įgys neišmatuojamai baisesnį pobūdį nei viskas, ką žmonija anksčiau buvo patyrusi. Ir aš detaliai aprašiau, kas tai per baisumas (pragaras žemėje, patobulintas Aušvicas, tamsioji nužmoginimo zona ir taip toliau).

Bet aš aprašinėjau ne tik tai. Aš aprašinėjau taipogi pasipriešinimo šiai rykštei klasikinėmis formomis negalimumą, kadangi toji pati rykštė ir sukūrė poklasikinį gyvenimą. Kuriame, pavyzdžiui, nėra vietos klasinei kovai, nes nėra klasių[4]. Kuriame neįmanoma revoliucija (ne „oranžinė“, o tikra), nes tikra revoliucija – tai kylančio istorinio proceso dalis, dalis nenutrūkstančio istorinio laiko.

Jei istorinis procesas užmuštas, istorinis laikas pertrauktas, tai nei revoliucijos, nei jas vykdyti pajėgūs makrosocialiniai dariniai kaip kažkokio žalingo substrato sugeneruoti naudingieji kristalai, neiškyla. Atvirkščiai, bet kokios revoliucijos parodijos (o prie regreso įmanomos tik parodijos) pribaigia visą kas gera ir priveda prie pagreitinto regreso, nuosmukio ir pražūties. Tokia specifika drakono, pavadinimu Regresas, tokia specifika ligos, pavadinimu Post ir Antiistoriškumas.

Išvertus tai į visai supaprastintą kalbą, išeina kažkas tokio. Naujos visuomeninės organizacijos formos, apie kurias galima kalbėti, perfrazuojant Staliną: „Šios formos baisesnės už Gėtės „Faustą“, – žinoma, bjaurios. Ir ši jų bjaurastis mano buvo numatyta tada, kai visi vietoje netobulosios TSRS svajojo apie „pagerintą švedišką socializmą“.

Dar 1980-ųjų metų gale, kada išėję iš vėžių vėlyvieji tarybiniai žmonės šventai tikėjo geruoju nuostabaus švediško socializmo, kuriam tarybinė „bjaurastis“ jau nebe lygis, atėjimu, aš numačiau, kad jie gaus ne švedišką kapitalizmą, o visai kitokį kapitalizmą – bjauresnį nei kolumbietišką ir kad bėda tuo neapsiriboja. Kad bėda, be to, tame, kad bet koks šių baisių kvazikolumbietiškų kapitalizmo formų sunaikinimas prie tokio pobūdžio visuomenės kaip esamoji, tebus revoliucijos parodija ir greitai sukursiąs dar baisesnes formas. Tai taip pat, kaip kai kuriais onkologiniais atvejais: navikas itin piktybinis, bet vos tik paliesi jį skalpeliu – ir vietoje to, kad nusikratytumei naviku, gausi tūkstantį kitų ir pagreitintą baisią paciento mirtį.

Nervingi žmonės čia ėmė manęs klausinėti, ką gi tada aš siūlau vietoje revoliucijos. „Jūs siūlote egzistuojančios bjaurasties konservavimą vardan to, kad būtų išvengta blogiausio“, – sakė man žmonės, – „bet gi jūs pats sakote, kad šita bjaurastis auga ir kad ji virs absoliučiai pražūtinga.“

Šiems nervingiems žmonėms aš daugybę kartų nurodydavau į istorinį degeneracinės ligos išgydimo ir drakono, pavadinimu Tamsieji amžiai, įveikimo patyrimą. Aš atkreipiau šių žmonių dėmesį į tai, kad linijinė progreso teorija yra aiškiai klaidinga ir kad žmonija kartais taip smarkiai „nusivažiuoja“, kad bet kokios revoliucinio išsigelbėjimo viltys būna akivaizdžiausiu ir karčiausiu blefu. Ir kad nuo tokiais laikotarpiais ateinančios pražūties stambios žmonių bendrijos kartais (bet būtent kartais!) išsigelbėja taip vadinamų katakombų, kurios iš esmės yra nei istorinio, nei klasinio, nei revoliucinio pobūdžio, bet kurios galiausiai pasirodo efektyvesnės už pačias nuostabiausias revoliucijas, pagalba.

Žinoma, gi ryškiausiu tokio katakombinio išsigelbėjimo pavyzdžiu buvo Senovės Romos christianizacija, iš kurios kilo štai kas.

Pirma, šiek tiek pratęstas vakarų Senovės Romos egzistavimas.

Antra, ilgalaikis šios vakarų Senovės Romos atkūrimas krikščioniškos Šventosios Romos imperijos pavidalu (nebūtų buvę krikščionių – barbarų gaujos būtų kankinusios Europą ne tik pirmaisiais krikščioniškosios eros šimtmečiais, bet ir kur kas ilgesnį laiką).

Trečia, krikščioniškosios rytų Senovės Romos – Bizantijos – sukūrimas. O čia kalba jau eina nebe apie trumpą nors ir žymų, vakarų Senovės Romos egzistavimo pratęsimą keletui šimtų metų, bet apie Senovės Romos gyvenimo jos bizantietišku pavidalu tąsą tūkstančiui metų į priekį.

Ketvirta, kad iš Bizantijos estafetę perėmė Maskvos Rusia.

Penkta, kad tą pačią estafetę faktiškai perėmė bolševikai. Iš tiesų, Lenino sprendimas perkelti sostinę iš Petrogrado į Maskvą ir Stalino sprendimas atkurti Romanovų sunaikintą patriarchatą, buvo būtent Šventosios Rusios atkūrimas josios raudonojoje hipostazėje ženklai. Tai yra, Šventosios Karalystės atkūrimas raudonojoje (komunistinėje) hipostazėje.

Štai ką davė pasauliui krikščioniškosios katakombos, kilusios iš bendros oikumenos (tuomet beveik lygios visai žmonijai)[5] reakcijos į Senovės Romos degradaciją.

Bet argi kiti stambūs valstybiniai dariniai nesusikūrė panašiu būdu? Argi praktiškai taip pat nesusikūrė JAV? Argi ne iš kitokios formos katakombų, praėjus įvairioms tamsioms epochoms, kilo valia atkurti Kiniją?

Aiškindamas „Laiko esmės“ klausytojui, kodėl, regreso sąlygomis, postistorinio kriminalinio naviko negalima liesti skalpeliu, kodėl, norint nugalėti drakoną, reikia ieškoti adatos, o ne miegoti saldžiu priešmirtiniu sapnu ir ne mojuoti kumščiais, vėzdu ar net kardu, aš nekviečiau nei nieko neveikti, nei ginti esamosios tvarkos – aš prakalbau apie kontrregresyvinę vidinę išeitį per dar nepažintą arba pamirštą „tarybiškumą be durnelių“. Ir aš įrodinėjau, kad ligos, pavadinimu regresas, sąlygomis, tiktai tokia išeitis gali būti pergalinga bei išganinga.

Esminės tokios išeities sudedamosios – tai galimybės, kurias esama situacija siūlo taip vadinamai pilietinei visuomenei. Galima kiek nori, be to, su absoliučiu teoriniu teisumu, kalbėti apie tai, kad piliečiams reikia valstybinio, kokybiško, itin centralizuoto švietimo. Bet tai ta teorinė tiesa, apie kurią vienas iš Makarenkos „Pedagoginės poemos“ herojų pasakė: „Tiuretiškai čia, suprantama, arklys, o prachtiškai, tai jis ant kojų nepastovės“[6]

Taip, reikalingas centralizuotas, klasikinis švietimas, itin aukštos kokybės, nemokamas, valstybinis, apjungiantis geriausias tarybinio ir ikitarybinio laikotarpio tradicijas, žvelgiąs į ateitį. Bet argi tarybinis švietimas nebuvo arti tokio idealo? Ir argi ne tik, kurie dabar, neaišku vardan ko į jį apeliuoja, bloškia šį švietimą bedugnėn?

Taip kad „tiuretiškai“ čia arklys. O „prachtiškai“ – turime ką turime. Atidžiai įsiklausykite į dabartinio švietimo ministro mintis – jos gi ir yra tai, ką turime „prachtiškai“. Ir nustokite matyti saldžius tarybinius sapnus, kuriuos patys jūs be jokio reikalo ir nutraukėte. Jūs norite juos atkurti? Kaip? Skalpeliu liesdami itin specifišką naviką?

Liga kol kas tokioje stadijoje, kada su neįtikėtinomis pastangomis ir nenumatomais rezultatais, dar galima rasti kontrregresyvinę išeitį, paremtą kai kuriomis karčiomis mūsų baisiosios epochos dovanomis. Šios dovanos – ne iki galo išnykusios pilietinės visuomenės, rinkos, pliuralizmo, privatinės nuosavybės galimybės. Taip, tai labai karčios didėjančio baisumo epochos dovanos, kurių toji pati epocha ir yra formuojama. Tai – baisūs, beveik mirtini nuodai. Bet jie juk gali būti gydomąja priemone – itin problematiškomis, reikalaujančiomis itin daug darbo bei sielos pastangų. Tiesiog kitų priemonių visai nėra.

Ir būtent todėl aš dvi trečiąsias savojo laiko praleidžiu Aleksandrovsko komunoje[7], kurią laikau vienu iš pozityvaus kontrregresyvinio katakombiškumo taškų. Tuo pačiu, didžiulę reikšmę priskiriu tam, kad šisai katakombiškumas yra būtent kontrregresyvinis, kad tai nė iš tolo nekvepėtų žeminiais bunkeriais, sektomis, bėgimu nuo gyvenimo. Aišku, minėtasis taškas – tai tarybinio palikimo saugotojas. Be to, saugotojai tiki, kad šis palikimas – tai ateities faktorius.

Bet aš visiškai nesuprantu, kodėl amerikiečiai gali sukurti „Palikimo“[8] fondą, o mes – ne. Ir aš pakankamai ilgai užsiiminėju šiuo palikimu, kad galėčiau suprasti, kokiu mastu jisai buvo pažeistas dar tarybų valdžios metais.

Kam ir kodėl prireikė sumažinti Uchtomskio, Speranskio ir kitų tarybinį medicinos palikimą praktiškai iki nulio? Kodėl dar tarybų valdžios metais visur įsigalėjo kita gydytojų ir fiziologų mokykla (pirmiausiai Anochino mokykla)?

Kam ir kodėl reikėjo sumažinti tarybinį psichologijos – Vigotskio, Leontjevo ir kitų – palikimą praktiškai iki nulio? Kodėl taip reikėjo visam tam priešpastatyti visą kitą mokyklą (pirmiausiai – Zinčenko mokyklą)?

Kas nutiko su tarybine skaitmenine technika? Su tarybine pedagogika?

Kokia liga atsirado jau vėlyvojoje tarybinėje visuomenėje? Be to, ne disidentinė liga, o kita. Kam gi reikėjo įkalinti giliai tarybinį žmogų, komunistą Pobiską Kuznecovą?[9]

Ir kas dabar vyksta, pavyzdžiui, su tuo pačiu „kovidu“?

Kas tai yra trokštamasis pilnavertis komunizmas? Kaip jį dar pavadinus?

Kitaip jis vadinasi vientisiniu antropocentriniu vystymusi, nepaklūstančiu technocentrizmui, o išnaudojančiu techniką žmogiškosios pilnatvės siekimo vardan. Tokį vystymąsi pilnai galima vadinti tiek komunistiniu, tiek simfoniniu. Bet žmonijai jis yra išganingas būtent todėl, kad yra vystymosi variantas: gi sustabdyti vystymosi žmonija negali.

O ką mes matome vietoje to? Mes matome, kaip stumiama idėja apie tai, koks išganingas technocentrinis, o, vadinasi, antižmogiškas vystymosi variantas. Tai viskas, kas mumis supa – visa ta skaitmenizacija, „distanciniai mokymai“ ir t. t.

Bet mes matome ir kitką – desperatišką Vakarų sprintą į jiems išganingo, vystymąsi atšaukiančio pseudokalifato sukūrimą Rytuose. Vakarai tokią imperiją kuria jau seniai. Bet jie bijo sukurti kažką pernelyg pavojingo. Ir todėl iš pradžių orientuojasi į bevalstybinius „Al Kaidos“ arba Islamo valstybės tipo organizacijas. O po to – į teroristines organizacijas, surištas su silpnomis valstybėmis kaip Saudo Arabija.

Dabar vyksta didžiulio masto turkiška avantiūra. Kruvinasis Azerbaidžano ir Armėnijos susirėmimas – tai mažutė tokios avantiūros dalis. Bet netgi ši mažutė dalis pasireiškia kaip baisus, krauju besitaškantis vulkanas.

Bet darbotvarkėje kas kita! Didžiulė šalis su armija, laivynu, tradicijomis, gyventojais, Turkijos lyderio manymu, turi būti pasiruošusi prievarta ne šiaip nuo žemės paviršiaus nušluoti mažutę Kaukazo valstybę, bet atkurti Turaną[10].

Banderininkų nacizmas (o Bandera – būtent nacistas) imama papildyti „Pilkųjų vilkų“[11] nacizmu. Ir tai tėra pirmosios grandys didelėje grandinėje!

Jei tie, kurie leidosi į avantiūrą, rimtai nusiteikę ją įvykdyti, tai į Turaną turi įeiti ne tiktai Krymas. Į jį turi įeiti ir Pavolgė, milžiniškos Sibiro teritorijos, teritorijos Rusijos šiaurės rytuose. Kalba eina apie negailestingą Rusijos, kuri yra toje pačioje mano visą laiką aprašinėjamoje regresinėje būsenoje, sunaikinimą.

Man teisingai prieštaraujama: „Na štai jūs ir susilauksite šio Rusijos galo savo mažytyje kontrregresiniame taške!“

Pirma, aš rašau šį straipsnį Maskvoje, po eilinio pasirodymo televizijos laidoje ir prieš eilinį spektaklį, statomą taipogi Maskvoje.

Antra, kontrregresinis scenarijus mūsų plėtojamas toli gražu ne vien tik Aleksandrovske.

O trečia… trečia, jei aš teisus, tai Rusija tegali išgyventi tiktai tuo atveju, jei nors dešimtoji jos gyventojų dalis pereis į daugybę istorinių analogų turintį savarankiškai apsirūpinančio, sukarinto gyvenimo režimą. Tai ir kazokų gyvenvietės, ir stambios Irano basidžo tipo iniciatyvos[12], ir tas karinis-politinis patyrimas, kurį Vokietija naudojo dar ilgai iki hitlerizmo supratusi, kad be landsvero (tai yra, savarankiškai apsirūpinančių sukarintų būrių), jos armija (tai yra, reichsveras) bus pasmerkta absoliučiai degradacijai. Žinoma, mano nuorodos į šiuos precedentus tokios pat sąlygiškos, kaip nuorodos į Senovės Romą ir krikščioniškąsias katakombas. Bet tai nereiškia, kad šios nuorodos būtų visai beprasmės.

Aš visai nemanau, kad toksai savęs parengimas (iš naujo pabrėžiu, kuris efektyvus tokiomis sąlygomis, kai į jį įsitrauks apie dešimt milijonų žmonių), bus a) išganingas ir b) neotarybinis. Ne apie tai dabar eina kalba, o apie galingą pasipriešinimą milžiniškam purvui, kuris gali remtis tiktai pilnaverčiu ir visapusišku kiekvieno žmogaus vystymusi, kas neįsivaizduojama be teisingo tikrojo – simfoniško ir ta prasme komunistinio – tarybinio palikimo.

Štai kodėl aš šį vedamąjį straipsnį 103-iųjų Didžiojo Spalio metinių išvakarėse skiriu būtent tokiam tarybinio palikimo supratimui (o tai ir yra TSRS 2. 0. ir komunizmas 2. 0.).

Iki susitikimo TSRS!

Šaltinis: ИА Красная Весна

Vertė: K. Voiška

Vertėjo komentarai

[1] Straipsnis paskelbtas judėjimo „Laiko esmė“ savaitinio laikraščio 2020 m. lapkričio 8 d. numeryje (Nr 402).
[2] Autorius turi omeny 2011 m. ėjusį 41 serijų politinių-filosofinių paskaitų ciklą „Laiko esmė“ (Суть времени), kuriame išdėstė savąją neokomunizmo (TSRS 2. 0., komunizmo 2. 0.) koncepciją. Šių paskaitų transkripcija surinkta ir paskelbta atskiroje 4-tomėje knygoje tuo pačiu pavadinimu „Laiko esmė“.
[3] Kurginianas daro palyginimą su rusų liaudies pasakos antiherojumi, nemirtinguoju Koščėjumi: vienintelis būtas pastarąjį užmušti – su adatos galu (iš to ir išreiškimas, „Koščėjaus adata“). Tačiau toji adata – kiaušinyje, kiaušinis – antyje, antis – kiškyje, kiškis – skrynioje, o skrynia – ant ąžuolo, o ąžuolas – saloje. Ir tai, kad be adatos Koščėjaus neįmanoma nukauti, rodo, kad, norint jį įveikti, reikia praeiti ilgą ir sunkų aplinkkelį.
[4] Autorius kalba apie klases kaip progresyvaus istorinio proceso subjektus, t. y., pagal Marksą „klases sau“ (dėl šios sąvokos žiūrėti jo 1847 m. veikalą „Filosofijos skurdas“) – klases, save suvokiančias, veikiančias, kuriančias, kovojančias. Regreso sąlygomis, anot Kurginiano, tokių štai klasių ne tik nėra, bet ir būti negali. O esamas laikotarpis yra „Postistorinis“ arba „Antiistorinis“ ta prasme, kad bet koks progresyvus istorinis procesas nutrauktas ir šiuo požiūriu žengiama nebe pirmyn, bet atgal. Ir todėl klasikiniai revoliucijos scenarijai, kokis aprašė marksizmo klasikai – negalimi. Ir todėl, atitinkamai, reikalinga iš esmės kitokia metodologinė bei praktinė prieiga, kurią Kurginianas sieja su vadinamųjų „katakombų“ veikimo samprata.
[5] Oikumena (οικουμένη) – taip senovės graikai vadino visą jiems žinomą žmonių apgyventą pasaulį.
[6] A. Makarenka. Pedagoginė poema. V., 1956, p. 186.
[7] Turima omeny Rusijos Kostromos apskrityje esančiame Aleksandrovsko kaime 2013 m. judėjimo „Laiko esmė“ aktyvistų sukurta komuna – bendruomenė, besiverčianti kolektyvine medienos apdirbimo įmone, kurioje vykdoma ir kultūrinė, ir politinė veikla, įsteigtas faktinis mokymų centras.
[8] Jungtinėse Valstijose 1973 m. susikūręs konservatoriškos (Respublikonų) pakraipos „smegenų centras“, darantis stiprią įtaką JAV politikai nuo prezidento Reigano laikų.
[9] Pobiskas Kuznecovas (1924-2000) – tarybinis mokslininkas, valdymo ir planavimo sistemų specialistas, vienas iš alternatyvios monetarizmui ekonominės teorijos kūrėjų. 1944-1954 m. laikotarpiu kalėjo skirtinguose lageriuose, tame tarpe Norilsko (1949-1953 m.). Kurginiano pateikiamas kaip prieš idėjinius komunistus vykdytų politinių represijų pavyzdys.
[10] Turanas – iranietiškos kilmės sąvoka, nurodanti į Vidurio Azijos regioną. Šiame kontekste – tai vadinamojo panturkizmo idėja, pagal kurią dalis kraštutinių turkų nacionalistų svajoja apie visų turkiškos kilmės šalių suvienijimą į didžiulę Azijos žemyno dalį apimti turinčią imperiją.
[11] „Pilkieji vilkai“ – 1968 m. susikūręs neofašistinis turkų nacionalistų judėjimas, išpažįstantis panturkizmui, turanizmui ir pan. artimas idėjas.
[12] Basidžas – 1979 m. Irano Islamo revoliucijos metu susikūrusi sukarinta savanorių organizacija, vienas iš Irano Islamo revoliucijos gvardijos padalinių.

Šaltinis : http://kibirkstis.blogspot.com/2020/11/sergejus-kurginianas-tarybinis.html

Šaltinis : http://kibirkstis.blogspot.com/2020/09/radzvilo-nacionalinis-susivienijimas.html#more

Paskutiniu metu nemažai šnekama apie rinkimus į Seimą. Ir tai natūralu – nes rinkimai jau ant slenksčio. Taip pat normalu ir tai, kad vadinamųjų „nesistemininkų“ gretose diskutuojama: ar boikotuoti rinkimus, ar visgi eiti ir balsuoti. Ir, jei balsuoti – tai už ką? Ir šiame kontekste kaip vienas pagrindinių variantų pasireiškia VU profesoriaus Vytauto Radžvilo pirmininkaujamas „Nacionalinis susivienijimas“, kurį kai kurie laiko esant alternatyva vyraujančiai liberalistinei politikai. Bet ar tai – tikrai tikra alternatyva?..
Iš pirmo žvilgsnio daug kam atrodo, kad taip: gi Radžvilas ir jo kompanija pasisako prieš LGBT ir taip vadinamo multikultūralizmo propagandą, pakritikuoja jie ir ES; be to – jie kalba ir apie tai, kad šiai dienai yra ne viena, bet dvi Lietuvos, žodžiu, viena – „globali“, „europinė“, susikoncentravusi keliuose šalies didmiesčiuose ir prieinanti prie ES metamų pinigų, ir kita – „runkelių“, „marginalų“, susikoncentravusi provincijoje ir egzistuojanti tikrų tikriausiame skurde.

Anot „Nacionalinio susivienijimo“, šiai antrajai Lietuvai reikia susitelkti apie, atseit, „tautinius“ ir „katalikiškus“ principus, jų pagrindu sukurti „antrą Sąjūdį“ ir tuo būdu „susigrąžinti valstybę“; kaip kvietimo šiam susigrąžinimui šūkį jie siūlo tarpukario metais išėjusios antisemitinės Jono Noreikos (geriau žinomo „Generolo Vėtros“ slapyvardžiu) brošiūros pavadinimą: „Pakelk galvą, lietuvi!“

Ir nemažai ką tai patraukia: gi čia ir yra alternatyva vyraujančiai liberastijai. Ar bent jau taip atrodo. Būtent: atrodo, bet ne būtinai dar yra. Nes, kaip moko liaudies išmintis: ne viskas auksas, kas auksu žiba…

Kaip suprasti? Nejaugi ir čia – ne nesisteminė alternatyva, bet sisteminis „feikas“? Greičiau prieiti atsakymo į šį klausimą gali padėti viena, atrodytų, ne itin reikšminga, bet vis dėlto, nemažai išduodanti detalė: visai neseniai, jau vykstant oficialiai Seimo rinkiminei kampanijai, vienas iš „Nacionalinio susivienijimo“ veidų, V. Radžvilo mokinys ir, politine prasme, jo dvasinis sūnus, Vytautas Sinica, pasirodė aršių landsbergistų, Algio Ramanausko-„Greitai“ ir Audriaus Bačiulio vedamoje laidoje.

Akivaizdu, kad vedėjai – TS LKD, o atitinkamai, ir „elitinės“, „globaliosios“, žodžiu, buržujų, Lietuvos atstovai; pasekėjai to kupriuko muzikanto, anot kurio paprasta lietuvių liaudis – tai „runkeliai“ ir „šunauja“. Na, o jų svečias – V. Sinica – gi viso šito priešininkas…

Ir ką gi – ar įvyksta kokia žymesnė idėjinė „batalija“? Žodžiu, dvejų, iš esmės priešingų pusių susidūrimas? Nelabai: susidaro vaizdas, lyg idėjiniai broliai Ramanauskas su Bačiuliu „kažkodėl“ nusprendė Radžvilo „Nacionaliniam susivienijimui“ padaryti priešrinkiminę reklamą.

Tiktai kodėl – jei jau Radžvilas, Sinica ir kompanija tikrai siūlo tokią radikalią alternatyvą nusistovėjusiai politikai, jei jie ir yra toji, girdi, „tautinė“, „patriotinė“ nesisteminė opozicija? Argi jie tada neturėtų būti tiesiog mirtinais TS LKD priešais?

Gal ir turėtų būti ir, galbūt, paviršiumi tokiais atrodo – bet tikrovėje nėra. Dargi atvirkščiai: tarp jų yra labai daug bendro. Iš tiesų, esminis jų skirtumas yra toks: TS LKD skaito, kad Landsbergis su „Sąjūdžiu“ išlaisvino Lietuvą iš neva baisios „sovietų okupacijos“ priespaudos ir tuo būdu atvėrė kelią tikrų tikriausiai laisvei bei klestėjimui; tuo tarpu Radžvilo „Nacionalinis susivienijimas“, viena vertus, pripažįsta ir Sąjūdį, ir tariamus Landsbergio nuopelnus, bet mano, kad tiek „gerbiamasis“ profesorius, tiek patsai Sąjūdis, nukrypo nuo tikrojo – suprask, „tautinio“ – kelio, pasiduodami liberalistinei įtakai.

Bet ir vieni, ir kiti sutinka, kad Tarybų Sąjungos sunaikinimas, kad komunizmo sunaikinimas ir kapitalizmo įvedimas buvo geras dalykas. Dar daugiau: jie remia ir Lietuvos narystę NATO, ir ES, didžiausia grėsme laikydami Rusiją, o didžiausiu pasaulio geradėju – Jungtines Amerikos Valstijas.

Sakysite, kad tai – tik smulkmenos, kad, atseit, svarbiau yra tai, jog „Nacionalinis susivienijimas“ kelia opias socialines problemas ir, sakykime, net egzistencinius Lietuvos ir lietuvių tautos likimo klausimus? Jei taip, atsakysiu: jei manote, kad tai – tik smulkmenos – vadinasi, nesuprantate dalyko esmės ir, be to, kad nesuprantate nei tų egzistencinių klausimų, kuriuos galvojate, kad Radžvilas jums išaiškina.

Norint šią esmę suprasti, reikia įsisąmoninti: pirma – kad toji socialinė praraja, kurią šiai dienai turime tiek Lietuvoje, tiek apskritai Rytų Europoje, yra tiesioginis TSRS sunaikinimo, socializmo demontavimo ir kriminalinio („prichvatizacijų“, „otkatų“ ir t. t) kapitalizmo įvedimo rezultatas. Ir antra: kad būtent tokios, o ne kitokios, buvusios TSRS ir Varšuvos pakto valstybės buvo reikalingos ES „integracijai“ – ne kaip partnerės kažkokioje įsivaizduojamoje „demokratijoje“, bet tiesiog kaip pigios, bet darbščios ir kvalifikuotos darbo jėgos Vakarų Europai šaltinis.

Ir jei čia bėda sueitų vien į tai, kad pas mus nėra to „tikrojo“, „normalaus“, žodžiu, nekriminalinio ir, be to, dar „socialinio“, kapitalizmo, koksai yra Vakaruose, tai atsakymas, žinoma, būtų tolimesnis „ėjimas į Vakarus“. Tiktai tikrovė – gerokai kartesnė…

Visų pirma – taip vadinamas „socialinis“ kapitalizmas Vakaruose ir laikėsi, ir laikosi ant neokolonializmo, žodžiu – ant trečio pasaulio šalių plėšimo. Iš tiesų, „auksinis milijardas“ egzistuoja, bet šio klubo vietos yra ribotos. Ir, be to – kiek galėjome, į jį jau įėjome. Tiksliau: į jį įėjo mūsų valdantieji sluoksniai bei jų tiesioginiai liokajai. Likusieji, žodžiu – „runkeliai“ (kaip ir čia, taip apskritai Rytų Europoje) liko už borto. Nes čia vietų skaičius – itin ribotas.

Visų antra – toji medžiaginė gerovė, tikslingai formuota XX amžiaus antroje pusėje, nuo 1990-ųjų pamažu, bet neišvengiamai nyksta, užleisdama kelią taip vadinamai neoliberalizmo darbotvarkei. Ir tai jaučiasi netgi valstybėse kaip Vokietija. Tačiau tai juk dėsninga: nes šis vartotojiškas „rojus“ buvo sukurtas kaip priemonė papirkti Vakarų Europos darbininkiją, kad tik ji nepasuktų Tarybų Sąjungos, žodžiu, socializmo, keliu. Bet jau 30 metų kaip nebėra TSRS, o, vadinasi, kaip nebėra ir grėsmės: tad kam dabar to kyšio ir reikia? Aišku, klausimas – retorinis.

Pagaliau, trečia: Vakarai, kaip patsai kapitalizmas, nors ir pats „tikriausias“, „normaliausias“, yra išsėmę savo pažangų istorinį potencialą – ir, nesant jokiai pasaulinei-istorinei alternatyvai (tokia buvo TSRS ir klasikinis komunizmas), tiesiog pūva. Ir puvimas „bazėje“, marksistiškai šnekant, neišengiamai atsiliepia ir „antstatui“: ir tiek LGBT, tiek kiti kultūriniai reiškiniai, su kuriais žada kovoti Radžvilas ir į jį panašūs, yra šio puvimo, sakyčiau, šio visiško dvasinio, idėjinio, žodžiu – prasminio – bankroto, išdavos.

Ir NATO karinis blokas, ir jo žygiai neva „demokratijai“ nešti (ar į Afganistaną, ar į Iraką, ar į Libiją, ar kitur – nėra skirtumo), ir panašiais šūkiais dangstomos „spalvotos revoliucijos“, tėra šių pūvančių Vakarų, galime sakyti, šio kapitalistinio mutanto, neokolojininės ekspansijos priemonės.

Ir, iš kitos pusės – turime Rusiją, kuri jau vien dėl turimo gyventojų skaičiaus neįeina ir negali įeiti į „auksinio milijardo“ klubą (išimtis: Rusijos padalijimo ir masinės depopuliacijos scenarijus). Ir tai, nepaisant šiame krašte gyvuojančio taip pat kaip ir pas mus kriminalinio kapitalizmo, verčia net jos valdančiuosius sluoksnius sudaryti nors kažkokią, kad ir netobuliausią, kad ir nenuosekliausią, bet vis dėlto atsvarą, JAV-NATO-ES hegemonijai.

Bet ar Rusija siūlo esminę alternatyvą? Ne, nesiūlo, nes alternatyva tegali būti pasaulinis projektas, kuris – nekapitalistinis. Ir šia prasme, alternatyva tegali būti naujas komunizmas, paremtas TSRS ir klasikinio komunizmo kritiniu permąstymu.  Tai, kaip minėta, Rusijoje – tas pats kriminalinis kapitalizmas. Bet XXI amžiaus istorinė situacija tokia, kad Rusija arba sukurs tokią alternatyvą, arba pražus, patirdama kažką panašaus į Jugoslavijos scenarijų – tik gerokai stambesniu mastu.

Geroji žinia – kad Rusija turi reikiamus duomenis tokiai alternatyvai sukurti: tiek objektyvius (t. y. teritoriją, gamtinius išteklius, žmogiškąjį bei technologinį potencialą), tiek subjektyvius (t. y. tarybinį paveldą, kultūrą ir sociumo istorinę sąmonę).

Ir šia prasme, tikrai nesisteminė, tikrai esminė alternatyva esamai politikai, tegali būti prorusiška ir antivakarietiška. Į šitokį spektrą puikiausiai gali „įsipaišyti“ ir blaivesni, patologine rusofobija ir urviniu antitarybiškumu neužsikrėtę, neutraliteto siekį deklaruojantys nacionalistai kaip, pavyzdžiui, Rolandas Paulauskas. Bet tai – „minimum“. O „maksimum“ – aišku – turėtume kalbėti jau apie, sakykime, neotarybine, neokomunistine koncepcija paremtą judėjimą, kokį „Laiko esmės“ pavidalu Rusijoje kuria filosofas Sergejus Kurginianas.

Tačiau kam gi čia nukrypau į tokius, sakykime, „globalinio“ masto apmąstymus, kada straipsnio tema buvo Radžvilas ir jo vadovaujama „Nacionalinio susivienijimo“ partija? Tą padariau, kad tai galėtume pakontrastuoti su tuo, kaip mąsto ir veikia „Nacionalinis susivienijimas“ ir, atitinkamai – kieno interesus jis aptarnauja.

Taigi: apie jokią teigiamą opoziciją liberalizmui ir visoms jo „vertybėms“ negali būti nei kalbos, jei orientuojamasi kartu ir į kapitalizmą, ir į Vakarus. Tačiau Radžvilas ir Ko būtent tą ir daro: orientuojasi į kapitalizmą (nesvarbu, „socialinį“ ar kitokį) ir į Vakarus: ir ES, ir NATO jiems yra gerai, kaip – beje – gerai ir Ukrainos „maidanas“, ir fiasko patyręs bandymas nuversti Lukašenką Baltarusijoje. Žodžiu, šita kompanija uoliai remia JAV-NATO-ES liniją.

Be to, ne atsitiktinumas, kad „Nacionalinis susivienijimas“ kartu su konservatoriais Audroniumi Ažubaliu ir Laurynu Kasčiūnu puola ir Petro Cvirkos, ir kitus paminklus; siekia vadinamosios „istorinės politikos“, žodžiu – rusofobijos kurstymo ir tarybinio paveldo juodinimo valstybiniu mastu bei „vatnikų“, „komuniagų“ ir kitokių „eretikų“ persekiojimo – politikai. Ne atsitiktinumas ir tai, kad į šią darbotvarkę įeina tokių nacių kolaborantų kaip straipsnio pradžioje minėtasis „Generolas Vėtra“ išaukštinimas – iš tiesų, visame tame yra labai nuosekli logika…

Kokia logika? Ją matome, pavyzdžiui, kaimyninėje Lenkijoje, kur eilę metų šeimininkauja dešinioji nacionalistinė vyriausybė. Remiama Jungtinių Valstijų ir kol kas parazituodama iš ES pinigų, ji Rytų Europoje formuoja antirusišką placdarmą.

Ir šio placdarmo idėja – vadinamasis „intermariumas“ – tai yra XX amžiaus pradžią siekiantis projektas su Vakarų pagalba atkurti Zečpospolitą, Lenkijos valdomą fašistinio tipo imperiją, kurioje ir Lietuva, ir Baltarusija, ir Ukraina geriausiu atveju tebūtų „Didžiosios Lenkijos“ vasalais. ES žlugimo atveju, esant reikiamam Amerikos palaikymui – toksai scenarijus visai tikėtinas.

Ir lenkų nacionalistai savo ketinimų net neslepia. Tame tarpe – teritorinių pretenzijų. O Radžvilo kompanijai jie – lenkų nacionalistai – ne šiaip tinka, bet yra skaitomi bene labiausiai sektinu idealu… Dar daugiau: viešai žinoma, kad iki „Nacionalinio susivienijimo“ įkūrimo, Radžvilo pasekėjai „Krikščioniškos kultūros instituto“ pavidalu iš Lenkijos yra gavę solidaus finansinio palaikymo.

Tokių faktų šviesoje V. Radžvilo „Nacionalinis susivienijimas“ atsiskleidžia ne kaip „nesisteminė opozicija“ (kuria galėtų būti – pabrėžiu – ir nebūtinai komunistinė, bet, pavyzdžiui, sveikai konservatyvi, nuosaikiai nacionalistinė, bet nuo rusofobijos ir urvinio antitarybiškumo laisva jėga), o tiesiog kaip eilinė amerikanofilų ir rusofobų partijėlė, skirta – kaip, sakykime, Naglio Puteikio užvaldytoji „Centro partija“ – nesisteminiam potencialui nukanalizuoti.

Ir vis dėlto – lyginant tą patį „Nacionalinį susivienijimą“ ar su Puteikio, ar su bet kuria kita panašaus idėjinio profilio politine organizacija – tenka pripažinti, kad V. Radžvilo partija yra neabejotinai rimčiausia. Ir šia prasme ji yra tikrai daugiau, nei kažkokia priešrinkiminė neolandsberginė landsbergistų torpeda.

Kaip, kodėl? Taip, kad kol dauguma „opozicionierių“ iš karto skuba į rinkimus, neturėdami nei aiškios idėjinės bazės, nei adekvačių kadrų, Radžvilas ir Ko dirbo – ne vienerius, ne dvejus ir net ne penkerius metus – išsidirbdami aiškią koncepciją, parengdami idėjiškai motyvuotus ir daugiau mažiau raštingus kadrus ir, žinoma, kurdami formos požiūriu visai solidų propagandos organą („Pro patria“ portalą). Ir šiandien jie turi rezultatą – nors ir ne didžiausią, nors ir ne masiškiausią, bet vis dėlto, realią politinę organizaciją.

Šiuo požiūriu – ir tiktai šiuo – iš „Nacionalinio susivienijimo“ reikėtų pasimokyti ir mums, žodžiu – tiems, kurie pretenduotume kurti tikrai nesisteminę, tikrai esminę (taigi: radikalią) opoziciją viešpataujančiam rusofobiniam, antitarybiniam liberalkonservatorių režimui. Aišku, tokių resursų (pavyzdžiui – „stogo“ akademiniame pasaulyje, platformų savo idėjoms skleisti iš profesorių kėdžių universitetuose ir pan.) kaip jie mes Lietuvoje neturime, bet tai nereiškia, kad negalime, ten kur reikia ir kur galima, veikti panašiai.

Iš tiesų galime ir, pasakyčiau – privalome. Nes nuo to priklausys ir mūsų šalies, ir, vadinasi, mūsų pačių, likimas. Taigi, būtent tokiam veikimui, tokiam darbui ir kviečiu visus, kurie, perskaitę šį straipsnį, ne tiktai suprato jo pagrindines tezes, bet – dar daugiau – pajuto, kad čia išdėstytos mintys jiems yra savos: netingėkite ir nebijokite – o vienykitės, nes tik jūs, šios nualintos lietuviškos žemės druska, ir galite sukurti tą tikrąją nesisteminę alternatyvą, kurios mums ir reikia.

Parašė: Kristoferis Voiška, 2020-09-14 (c)

Lietuviškai amerikoniškų mankurtų eisena: ko nesupranta kritikai?

2020 m. birželio 11 d., ketvirtadienis
Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.com/2020/06/lietuviskai-amerikonisku-mankurtu.html#more
Kristoferis Voiška
Neseniai Vilniuje įvykusi eisena Jungtinėse Valstijose vykstantiems protestams palaikyti jau spėjo iššaukti daug prieštaringų reakcijų: liberalai džiaugiasi į ją susirinkusiu „vakarietiško“ nusistatymo jaunimu, tuo tarpu visokie nesisteminiai ir antisisteminiai veikėjai pastarąjį kritikuoja, įžvelgdami čia Sorošo leteną. Ir vienoje, ir kitoje pusėje pastebėjimų yra taiklių – bet vienas, sakyčiau – esminis – momentas, deja, lieka nesuprastas.

Koks? Prieš jį nurodant, reiktų patikslinti, apie ką gi šnekame. Nes, galbūt, tarp skaitančių bus ir tokių, kurie nežino, kas čia per eisena… Taigi – praėjusį penktadienį, birželio 5 d., nuo Vilniaus Katedros aikštės iki Čiurlionio g. esančios JAV ambasados praėjo kelių šimtų (oficiozinėje žiniasklaidoje meluota, kad tūkstančio), daugiausiai nepilnamečių jaunuolių minia. Renginį, atrodo, ne be kai kurių vietinių palaikymo, organizavo Lietuvoje gyvenantys amerikiečiai – tiek baltieji, tiek negrai, norėdami išreikšti palaikymą minėtiesiems protestams, kurie, kaip ne paslaptis, jau spėjo peraugti į masines, nuo 1968 m. Jungtinėse Valstijose nematyto masto riaušes.

Apie šiuos protestus – jų priežastis, esmę bei kryptį, savo požiūrį išdėsčiau anksčiau išėjusiame straipsnyje („Neramumai JAV: liaudies sukilimas ar „spalvota revoliucija?“). Jame kalbėta ir apie minėtąją eiseną. Iš tiesų: Jungtinėse Valstijose vyksta kova dėl valdžios paties buržuazinio elito viduje. Tiek protrampinė, tiek antitrampinė pusės, kurių šalininkai vis aršiau reiškiasi, tėra figūros šioje šachmatų partijoje, kurią žaidžia valdančios „viršūnės“. Tuo tarpu Vilniuje vykusi eisena – pagal tarptautinį šabloną atlikta vietinių sorošinių kontorų akcija. Čia pamėginsiu išryškinti kitą dalyko aspektą, pasiremdamas prielaida, kad visi šie niuansai skaitytojui yra daugiau mažiau žinomi bei suprantami.
Kokį aspektą? Tai yra, kas, o tiksliau – kokie asmenys susirinko į praėjusios savaitės sorošinę eiseną. Kaip matyti iš gausios video medžiagos (pavyzdžiui, Ldiena.lt redaktoriaus Lauryno Ragelskio pasikalbėjimų su jo vadinamaisiais „bliakmateriais“), čia rinkosi kontingentas, kuris, nepaisant to, kad geografiškai tikriausiai ir gimė, ir užaugo Lietuvoje, įkūnija visiškai kitą, nei lietuvišką, sąmonę – jų šnekama lietuvių kalba iškraipoma gausių anglizmų, dažnai net jaučiasi, jog, kalbėdami lietuviškai, šie žmonės mąsto angliškai. Lietuvos ir jos istorijos pažinimo prasme – šių jaunųjų piliečių žinios artimos nuliui.

Pavyzdžiui, pora viename Ragelskio video siužete kalbintų mergaičių (abi – nepilnametės paauglės) bandė pagrįsti savo dalyvavimu eisenoje išreikštą poziciją: kaip argumentą pastarosios iškėlė vergų prekybos, kurioje, be abejo, didžiąją dalį pirklių sudarė baltieji, vergų masės pagrindu buvus Afrikos negrams, faktą. Anot jų, – „mes patys atsivežėme juodaodžius“. Žinančiam Lietuvos istoriją, aišku, kiltų klausimas: kas gi tie „mes“? Tikrai ne lietuviai, nes nei LDK, nei ATR kolonijų neturėjo. Paaiškėja, kad šis jaunimas savęs su „Lietuva“ ir „lietuvių tauta“ netgi nesieja – tai yra iš esmės amerikonizuoti, su anglosaksų pasauliu besitapatinantys ir, žinoma – šito neįsisąmoninantys, šį tapatumą už duotybę nekritiškai priimantys asmenys.

Šiuo požiūriu, kalba eina apie dalyko formą. Didelio čia daikto, kad jaunimas šneka angliškai, kad domisi pasaulio įvykiais? Problema ta, kad šiuo atveju – kaip, beje, paprastai ir būna – forma vienaip ar kitaip išreiškia turinį. Kokį turinį? Ogi visiškai liberastinį: iki pat šaknų, iki kaulų smegenų persisunkusį Vakaruose įsigalinčia radikalaus hedonizmo, nevaržomo geismų tenkinimo ideologija, kurią, griežtai šnekant, galime įvardyti postmoderniu liberalizmu – į jį sudedamosiomis įeina ir LGBT (t. y. seksualinių nukrypimų propagavimas, „genderių“ teorija ir t. t.), ir šiaip absoliučia „laisve“ bei „tolerancija“ žongliruojančios ideologemos.

Visa tai iššaukė nemenką kritiką iš taip vadinamų „tautiškai nusiteikusiųjų“, žodžiu – mūsiškių nacionalistų stovyklos. Pastarieji, pirmiausiai, iškėlė viską, ką pats aukščiau parašiau, bet – be to, laikydamiesi protrampiškų pozicijų – smerkė akcijos rengėjus dėl jų „provokacijos prieš Lietuvos strateginį partnerį“, t. y. – prieš Jungtines Valstijas, nes joms gi vadovauja ne kas kitas, kaip protestuotojų nekenčiamasis Donaldas Trampas. Antra, šie „dešinieji“ eitynių kritikai, kaip jiems būdinga, prikaišiojo, esą Vilniaus gatvėmis ėjo „radikalūs leftistai“ ar netgi „komunistuojantis gaivalas“, o pati akcija neva buvusi „antiamerikietškai sovietinio pobūdžio“ (taip straipsnyje „Pasaulio pabaiga: landsbergistai ir liberalai prieš Donaldą Trampą“ rašo Linas Naujelis).

Iš tiesų, šie „kairieji“ veikėjai nėra jokie marksistai ar komunistai – nieko panašaus. Tai yra kraštutiniai liberalai, geriausiu atveju žaidžiantys kairuoliškais šūkiais, bet ne daugiau. Bėda tame, kad – kaip jau esu rašęs – Vakarų pasaulyje jokio komunistinio judėjimo, kaip savarankiško politinio faktoriaus, seniai nebėra. Jo liekanos, tuo tarpu, spėjo neatpažįstamai mutuoti, šiai dienai turėdamos mažai ką (arba visai nieko) bendro su kadaise Markso iškelta komunizmo, kaip socialinio teisingumo visuomenės, kaip žmogaus tapimo Žmogumi programos, idėjiniais principais.

Juo labiau, šie „kairieji“ neturi nieko bendro nei su Tarybų Sąjunga, nei su tarybine kultūra ir ideologija, nei su tarybiniu paveldu apskritai (žodžiu – su Lietuvos ir šiaip Rytų Europos nacionalistų nekenčiamuoju „sovietizmu“). Tarybinėje visuomenėje gi tokie reiškiniai, kuriuos šiai dienai aršiausiai kritikuoja mūsų dešinieji nacionalistai, kabindami jiems „neomarksizmo“, „liberalkomunizmo“, „kultūrinio marksizmo“ ir pan. etiketes, buvo neįsivaizduojami. Tuo tarpu visa tai dirvą rado būtent Vakaruose, o paskiau – ir čia, bet tik po to, kai, atsisakę Raudonojo, komunistinio projekto ir, atitinkamai – tarybinio tapatumo – papuolėme į jų įtakos sferą.

Iš tiesų, „lietuvio“ kultūrinio kodo – kiek tokio būta kad ir 1990-aisiais, išardymas prasidėjo ne kuo kitu, kaip būtent Tarybų Sąjungos, Tarybų Lietuvos, žodžiu – tarybiškumo, tarybinio tapatumo – išardymu; XX amžiaus istorijos perrašymu antitarybiškumo, antikomunizmo ir rusofobijos dvasia bei šios dvasios įdiegimu taip pat tarybinei lietuvių tautai. Taigi tai, ką turime šiandien – yra šio atsisakymo, šios, pasakyčiau, masinės apostazės, pasekmės.

Ir ką gi turime? Vardyti galima daug: pradedant „prichvatizatorių“ įvykdytu liaudies turto išgrobstymu ir atitinkamai suluošintu krašto žemės ūkio ir pramonės potencialu, į Vakarus pigia darbo jėga išguitu milijonu lietuvių, žodžiu – ekonominiu ir socialiniu nuosmukiu – baigiant vamzdžiais ant Neries kranto, „gėjų paradais“ ir viešųjų erdvių makdonaldizacija, taigi – tokiais štai dvasiniais mūsų „suvakarėjimo“, žodžiu – „desovietizavimosi“ – ženklais, kurių mūsiškiai nacionalistai neneigia ir net gana aštriai kritikuoja. Tačiau tai tėra pasekmės – o prie jų privedusios priežasties, būtent – tarybiškumo atsisakymo – šie mūsiškiai „patriotai“ gi priežastimi nepripažįsta ir pripažinti nenori.

Bet reikėtų. Juo labiau, kai užuominų negaili ir atviri liberastai, Lietuvoje aptarnaujantys sorošinio Vakarų elito flango interesus – štai Aušrinės Armonaitės komentaras dėl praėjusio penktadienio eisenos dalyvių: „Jaunimas <…> mąsto globaliai ir gyvena amerikietiškoje, Vakarų pasaulio informacinėje erdvėje… <…> seka naujienas socialiniuose tinkluose, žiūri video reportažus Instagrame ir Tiktoke, klausosi tinklalaidžių anglų kalba. Suprantu, kad kai kuriems tarybiniams piliečiams sunku juos suprasti.“

Tikriausiai pastaroji džiaugėsi tai rašydama, nes tikrai – nors, ačiū dievui, ne visas Lietuvos jaunimas toks, dalis jo, patinka mums ar ne – yra būtent tokia: amerikonizuotų, nei lietuviškos kultūros, nei istorijos nepažįstančių, aklai visą ir bet kokią propagandą iš Vakarų už paskutinės instancijos tiesą priimančių mankurtų banda. Ir, be to, būtent Armonaitės minimi „tarybiniai piliečiai“ (paskutinįjį cituotąjį sakinį paryškinau ne be reikalo) – tiek realiai tokiais buvusieji, tiek jų palikuonys, žodžiu, tie, kuriuose aukščiau minėtasis kultūrinis kodas dar nėra galutinai išardytas – yra labiausiai linkę šioms tendencijoms pasipriešinti.

Deja, pasipriešinti veiksmingai trukdo daugelio tų pačių mūsų tarybinių piliečių, žodžiu – tarybinių lietuvių – Sąjūdžio metais išmoktas ir paskiau gėbelsiško istorijos klastojimo premonėmis sutvirtintas antitarybiškumas, antikomunizmas, rusofobija ir amerikanofilija. Čia valdančioji matrica veikia tiesiog tobulai: potencialūs sistemos priešininkai dvasiškai iškastruojami ir taip paverčiami tiesioginiais arba netiesioginiais Amerikos, taigi – Blogio – imperijos tarnais.

Šiuo požiūriu norėtųsi sugrįžti truputėlį atgal – prie aukščiau cituoto Ragelskio pokalbio su minėtomis paauglėmis: jame Ragelskis teisingai pastebėjo, kad mes – lietuviai – istoriškai priklausome ne Vakarų, bet Rytų Europai, kuri – priešingai Vakarams – kolonijų neturėjo ir, atitinkamai, Afrikos negrų vergų prekyboje nedalyvavo. Iš tiesų, tokia yra mūsų istorija, toks yra tikrasis mūsų tapatumas.

Tačiau nepamirškime: čia turime reikalą su mankurtais – žmonėmis be istorijos, be praeities ir, tiesą sakant – be ateities. Šiuo atveju, su amerikoniškos propagandos kuriamais zombiais. Dar daugiau: šiandienos Lietuva, priklausydama ES ir NATO, žodžiu – Blogio imperijai – yra, nors ir periferinė, nors ir antrarūšė, bet visgi Vakarų dalis ir šiuo požiūriu, išstodama iš savojo, Rytų Europos istorinio kelio, iš Vakarų pasiima ne tiktai ES fondų pinigus, bet ir Vakarų nuodėmes.

Kokias dar nuodėmes? Vien XXI amžiuje – ir Afganistano, ir Irako, ir Libijos, ir Sirijos, ir Donbaso žmonių kančios ir kraujas. O apskritai – ir iki XIX amžiaus klestėjusi prekyba Afrikos negrais, kuri, tarp kitko – atgimė šių laikų Libijoje, kur, po „kruvinojo diktatoriaus“ Muamaro Kadafio nužudymo pradėjus tariamą „demokratizaciją“, atvirai prekiaujama daugiausiai juodaodžiais vergais. Tačiau ar liberastija alsuojančius „bliakmaterius“ tai domina?

Panašu, kad nelabai. Ir, deja – tai nedomina mūsiškių nacionalistų. Nors turėtų: vis dėlto, Vakarų kaltė yra (tiek negrų, tiek daugelio kitų rasių bei tautybių atžvilgiu). Ir ji ne išgalvota, bet visiškai reali! Kiek Lietuva prie Vakarų prisideda, tiek ji tampa bendrininke, o tai reiškia – tiesiogiai ar ne – ir kaltininke. Vadinasi, didžiausia paslauga tiek negrams, tiek kitiems, kuriuos nuskriaudė Vakarai, tiek, beje – ir patiems sau – galėtume padaryti išeidami iš šios imperijos, sugrįždami į savąjį istorinį kelią ir tapatumą, žodžiu – į savąją vietą. Tiesa – vietą, kurioje be Rusijos ir Tarybų Sąjungos toli nepajudėsi. Bet tokia gi tikrovė – ir kuo greičiau ji bus suprasta ir priimta, tuo bus geriau.

Kristoferis Voiška