Tag

Petras Cvirka

Browsing
Ir taip jau patologiškai antitarybinėje Lietuvoje – naujas antitarybinis ekscesas: anot „Kauno dienos“, Visvaldo Matijošaičio valdomoje Kauno savivaldybėje kelią skinasi iniciatyva iš vietos pašalinti adresu K. Donelaičio g. 13 prie vaikų bibliotekos stovintį lietuvių literatūros klasiko, tarybinio rašytojo Petro Cvirkos biustą.

Apie tai komentuojama, aišku, negailint priekaištų pačiam rašytojui – esą jo būta „išdaviko“, „kolaboranto“ ir visokio kitokio blogiečio. Savivaldybė, tuo tarpu, nėra šimtu procentu priėmusi pačio sprendimo – nors pastarasis ir tikėtinas, bet galutinai dalykas išaiškėsiantis artimiausių dienų bėgyje.

Įsidėmėtina, kad Cvirkos biusto pašalinimo siekia ir Kauno savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Saulius Rimas: pastarojo teigimu, Petro Cvirkos biustui stovėti ten, kur jis šiandien stovi – nedera; reikia, pagaliau, praėjus 30-čiai metų, ir šioje srityje iki galo pravesti „desovietizaciją“…

Nepanašu, kad platesni Kauno gyventojų ar, juo labiau, inteligentijos, sluoksniai kaip nors stotų ginti Cvirkos atminimo įamžinimo. Daugių daugiausiai, pavyzdžiui – kaip matėme Vilniuje stovinčio paminklo atveju – tokie gynėjai keltų tik iš esmės apologetinio pobūdžio komentarus, maždaug: „taip, buvo jis kolaborantas, buvo jis toks, buvo jis anoks, bet vis dėlto – nusipelnęs gi rašytojas, tad palikime jį vietoje, vis dėlto – tai dalis istorijos“…

Bet ko vertas toks „ginamasis“ požiūris? Ogi nieko. Jis tik parodo potarybinės Lietuvos inteligentijos, tame tarpe liberaliau šiuo klausimu nusiteikusiosios jos dalies, idėjinį bestuburiškumą: jei iš tiesų toks baisus, piktas „kolaborantas“ – lai ir būna jis nuverstas… Bėda tiktai ta, kad Petras Cvirka nebuvo nei tautos priešas, nei išdavikas. Atvirkščiai: Petras Cvirka buvo tikras liaudies rašytojas ir tikras patriotas.

Taip, patriotas – tai reikia sakyti drąsiai, kategoriškai ir be jokių kompromisų. Klausimas tik vienas: kieno patriotas? Lietuvos – bet kokios? Aišku, ne smetoninės – ne fašistinės, ne kapitalistinės, kurioje saujelė ponų tada lobo (kaip ir dabar lobsta) tautos daugumos sąskaita. Petras Cvirka buvo liaudies Lietuvos, darbo Lietuvos ir – kokie bebūtų buvę praktikoje susiklostę jos trūkumai ar ydos – Tarybų Lietuvos – patriotas.

Toliau. Tarkime, kad ir tai – blogai. Tačiau netgi Norvegijoje, pavyzdžiui, kurios literatūros klasikas, pasaulyje pripažintas genijus Knutas Hamsunas buvo tikrų tikriausias ir, beje – idėjinis nacių bendrininkas – pastarojo knygos leidžiamos ir plačiai prieinamos visuomenei (tarp kitko – analogiškai K. Hamsuno požiūriu buvo elgiamasi ir Tarybų Sąjungoje, kur jo, kaip pasaulinės literatūros giganto, darbai buvo plačiai prieinami ir leidžiami pakartotinais leidimais).

Tuo tarpu mūsų „demokratinėje“ Lietuvoje – vaizdas yra kitoks. Cvirkos vos vieną kitą knygelę terasi. O viešojoje erdvėje – vien šmeižtas, šmeižtas ir dar kartą šmeižtas. Tokia realybė, nes vyksta gi „desovietizacija“… Ir kokia jos – tos „desovietizacijos“ – esmė?

Iš pradžių – po „laisvės ir demokratijos“ bei „nepriklausomybės“ šūkiais suvilioti mases, kad buvę korumpuoti nomenklatūrininkai, spekuliantai ir mafijozai išgrobstytų liaudies nuosavybę, sukurdami kriminalinį kapitalizmą – šitai ir buvo padaryta baigiantis XX amžiui. Paskiau, kiek tai liečia manipuliavimą tautos sąmone – išnaikinti tarybinį paveldą, apdergti, apjuodinti viską, kas tarybiška, kas komunistiška. Beje – padaryti tai po nacionalizmo, po tariamo tautiškumo ir tėvynės meilės vėliava. Galų gale – seka visiško nacionalinio tapatumo, lietuviško kultūrinio kodo erozijos etapas, kuris, Lietuvai būnant ES sudėtyje ir yra aktyviai vykdomas kaip nuosekli „desovietizacijos“ – faktinio lietuvių, kaip tarybinės tautos – kultūrinio kodo išardymo, mankurtizacijos, natūrali bei neišvengiama pasekmė.

Taigi, šiame kontekste derėtų suprasti ir Kauno savivaldybės žygį prieš Petro Cvirkos biustą: „desovietizacija“, deja, bet tęsiasi. Ir šiai dienai nėra jėgos, kuri jai realiai atsispirtų. Tiesa, šiuo požiūriu šalys, kaip kad kaimyninė Rusija – bunda, arba bent atsipeikėja iš komos… Klausimas: kada imsime atsibusti, kada deramai įvertinsime savąją istoriją, savąją tapatybę mes, lietuviai?.. Ar tiktai šliaužiosime ant pilvų priešais amerikonizmo ir antikomunizmo stabus?..

Kibirkštis

 

Žinomi Lietuvos genocido veikėjai, antiliaudinės proamerikietiškos partijos „Tėvynės(JAV) sąjunga – Lietuvos kompradoriniai krikščionys demokratai“ (TS-LK) seimo nariai Arvydas Anušauskas ir Audronius Ažubalis pareikalavo vėl kuo greičiau nugriauti paminklą lietuvių literatūros klasikui rašytojui Petrui cvirkai. JAV 5 kolonos Lietuvoje veikėjus gasdina bet koks tarybinės Lietuvos didybės simbolis, bet kokia užuomina apie tai, kokius nusikaltimus prieš lietuvių tautą įvykdė JAV kolonijinės administracijos Lietuvoje landsberginė chunta per 30 metų, kai valdžią užgrobė landsberginė chunta. Epinių kūrinių “Žemė maitintoja”, “Saulėlydis Nykos valsčiuje”, “Frank Kruk”, “Brolybės sėkla”, “Meisteris ir sūnus” ir kitų autorius Petras Cvirka savo kūriniuose, kurių ne vienas sudaro lietuvių literatūros aukso fondą, labai taikliai atskleidė ne tik smetoniškos Lietuvos parazitinio elito antiliaudinę esmę, bet ir pranašingai pavaizdavo, kokia katastrofa laukia lietuvių tautos, jeigu valdžią joje užgrobia proamerikeitiški mankurtai. Po 30 metų landsberginių “demokratų” teroro Lietuva, kaip ir pranašavo rašytojas Petras Cvirka, vėl buvo grąžinta į smetoninės baudžiavos vergovę . Nykstančiai mažas elitinių parazitų klanas – konservatoriai, liberalai, socdemai, fašistai, nacionalistai ir kiti JAV patriotai – , kurie sudaro vos vieną procentą Lietuvos gyventojų, išvogė visą dviejų lietuvių tarybinių kartų sukurta tautos turtą, jį prichvatizavo, maudosi nusikalstamu būdu įgyto turto prabangoje, parazituoja visos visuomenės sąskaita ir korupcinių įstatymų pagalba žiauriai išnaudoja lietuvių tautą, vykdo antivalstybinę veiklą, grubiai pažeidinėja žmogaus teisas, terorizuoja kitaminčius.

Menotyrininkė: Petro Cvirkos paminklo ateitį verta apsvarstyti ...
Paminklas Petrui Cvirkai gal būt yra vienas iš paskutinių tarybinės Lietuvos epochos didybės simbolių, kuriame lyg veidrodyje atsispindi visa nusikalstama landsberginės chuntos valdymo esmė, parazitinė antiliaudinė Vakarų kolonizatorių marionetinio režimo prigimtis. Todėl parazitai kiekvienais metais deda daug pastangų, kad paminklas literatūros klasikui neprimintų lietuvių tautai landsberginės bezdžionių planetos veikėjų menkystės ir parsidavėliškumo – bezdžionių planetoje Čarlzas Darvinas yra nusikaltėlis, todėl paminklas jam turi būti nugriautas, taip galvoja dabartinio kompradorinio elito tūzai. Veikėjai, kurie šiandien griauna paminklus, rytoj žudys. Vakar jie pavogė žodžius, šiandien jie pavogė žodžių prasmę, rytoj jie pavogs žmonių laisvę. Tokia yra Overtono lango technologijų esmė, taip iš žmonių sąmonės yra trinama atmintis, tokiais gebelsiškais propagandos metodais žmonės daromi mankurtais, bevalia minia, aptarnaujančia saujelės parazitų privačius interesus.
Paminklą literatūros klasikui konservatoriai ir liberalai, jiems pavaldžios fašistinės, nacionalistinės organizacijos bando nugriauti nuo pat savo atėjimo su JAV pagalba į valdžią dienos 1990 metais. Jau kelis kartus paminklą P.Cvirkai buvo planuojama nugriauti vykdant taip vadinamą lietuvių tautos masinės sąmonės performatavimo, dekomunizacijos, o iš tiesų, visuomenės sąmonės kolonizacijos politiką. Vilniaus mero postą užėmus žinomam liberalui paminklų griovikui R.Šimašiui-Kuokai paminklų griovimo vajus įgavo liberalios prichvatizacijos pobūdį ir pagreitį, todėl paminklui iškilo labai reali grėsmė būti nugriautam. Ačiū Dievui, Lietuvos rašytojų sąjungoje atsirado drasių literatų ir jos nariai pasipriešino užkalnio-ramanausko lygio “kūrėjų” bezdžioniškoms iniciatyvoms. Paminklas išliko, tačiau beraštės bezdžionės valdžioje savo planų neatsisako. Tapinoidų ribotiems protams žmogaus sielos didybės simboliai sukelia nepakeliamus sklausmus: „Paminklas, matote, stovi sostinės centre. Kokia kolektyvinė jaunų žmonių savimonė sudaro paminklą asmeniui, kuris dalyvavo sunaikinant šalį? Prašome artimiausiu metu apsispręsti ir paminklą pašalinti “, – ragina kažkada buvęs Lietuvos gėdingos užsienio politikos vadovas A. Ažubalis. Kaip landsberginė chunta naikino Lietuvą paskutinius 30 metų, Audronis kukliai nutyli. Kol kas konservatorių ištikimas tarnas R. Šimašius nedrįsta kelti rankos prieš Petrą Cvirka – sorosiniame pseudoinstitute įgytas išsilavinimas jam kužda, kad tai gali jam kainuoti parsidavėliškos valatkodelfinės spaudos sukurtą įvaizdį, pakenkti jo ir taip šlapiai reputacijai. Bet liberalas visada yra pasiruošęs išduoti visuomenės interesus, jeigu už tai jam bus sumokėta pakankama kaina.
„Atsižvelgiant į tai, prieš rinkimus nebus priimami jokie sprendimai. Aš raginu nepolitizuoti šio klausimo ir susilaikyti nuo manipuliacijų prieš rinkimus “, – savo žodžius perdavė atstovė spaudai Eva Dirmaitė. Prieš rinkimus sumažinti ir taip korupciniuose skandaluose paskendusiems liberalams savo apgailėtinos partijukės “pirk-parduok” reitingus, labai nesinori. Kokį sprendimą Vilniaus liberali valdžia priims ateityje, dar nežinoma, bet kuriuo atveju viską nulems verslo interesai – paminklas stovi komerciškai itin pelningoje vietoje, kada nors judo sidabrinių skambesys visada nustelbia liberalo visus kitus motyvus. Tad kol kas liberalai tenkinasi tik įvaizdžio investicijomis. Kol kas…


Konservatorių valdoma, persotinta užkalninio-ramanauskinio lygio “literatų” istorinės atminties komisija suteikė dar 1947 metais mirusiam P. Cvirkai „sovietinio kolaboranto“ titulą, tačiau nežiūrint į tai, paminklas buvo pripažintas kultūros paveldo objektu, saugotinu – ne liberalo Zuoko gi vamzdis Neries krantinėje. Paminklas P.Cvirkai buvo pastatytas Vilniaus centre 1959 m. (autorius – Juozas Mikėnas).
Naujos politinės partijos, visuomeniniai dariniai, kurie nuolat akcentuoja nacionalinio susivienijimo idėją tiesiog privalo pasmerkti sisteminių korumpuotų konservatorių ir liberalų partijų nuolatinius bandymus nugriauti paminklą lietuvių literatūros klasikui Petrui Cvirkai, rašyti peticijas, raštus į atitinkamas instancijas. Nacionalinis susivienijimas įmanomas tik tada, kai mes susitaikysime su savo istorija, visa, tokia, kokia ji buvo iš tiesų, pasipriešinsime konjunktūrinei konservatorių monopolizuotos istorijos versijai. Istorinės lietuvių tautos atminties trynimas, kuo jau 30 metų užsiima landsberginė chunta Lietuvoje, itin drastiškai skaldo tautą, supriešina visuomenę, paverčia ją paklusnia chuntos tarnaite. Tautą vienija tikros vertybės ir tikri didvyriai.
Landsberginė chunta, patraukite savo korumpuotas letenas nuo paminklo lietuvių literatūros klasikui Petrui Cvirkai!
Ne istorijos monopolizavimui! Ne lietuvių tautos istorinės atminties trynimui!
P.s. Visi mėgstate Ilfo ir Petrovo romaną “Dvylika kėdžių”? Į lietuvių kalbą šį šedevrą išvertė ir visą svaiginantį žavesį tiksliai perdavė taip pat …. PETRAS CVIRKA Didysis.