Tag

Sergejus Kurginianas

Browsing

Sergejus Kurginianas. Tarybinis palikimas kaip išsigelbėjimas nuo pražūties

Argi norint kalbėti apie pražūtį neužtenka to, ką matome savo pačių akimis? Ką gi, tada laukite naujų jos besiartinimo įrodymų arba apdainuokite kaip gėrį akivaizdžiai atslenkančią postistorinę tamsą (koronavirusą ir t. t. ir pan.).

Juk tie, kuriems pražūtis akivaizdi, arba su ja susitaiko, arba nori su ja kovoti. Ir ne gulėdami ant sofos, bet kitaip. Šis vedamasis straipsnis jiems ir adresuojamas[1].

Laidose „Laiko esmė“ (nufilmuotose, kada atslenkanti tamsa dar nebuvo tokia akivaizdi) aš ne tik kalbėjau apie TSRS iširimo ir tarybinio komunistinio projekto žlugimo padarinių siaubą, bet dar ir pabandžiau detaliai apibūdinti visa tai, kas per šiuos padarinius mums apsireiškė[2]. Kadangi kovoti galim tik remiantis tikru to, su kuo nori kovoti, prigimties ir galimybių supratimu. Pradžioje reikia šito, o paskiau – visa kita.

Nori kovoti su liga – tai deramai ją išsistudijuok. Nori kovoti su drakonu – išsiaiškink jo įpročius, rask jo silpnuosius taškus, sugalvok kaip išnaudoti jo jėgą taip, kad jinai padėtų jį nugalabyti. Štai aš šią tamsą – kaip ją bepavadintumei: liga drakonu ar kitaip – ir aprašinėju.

Žinoma, nervingi žmonės sušuks: „O dėl ko jūs visa tai mums aprašinėjate, jei drakonas mus vis tiek praris?“ Arba: „Dėl ko jūs mums taip detaliai aprašinėjate mirtiną ligą, užgriuvusią mus ar tai likimo, ar tai mūsų pačių idiotizmo dėka? Dėl ko mums reikia visa tai žinoti, jei mus užgriuvusi bėda – milžiniška, o mes patys – tokie nereikšmingi?“

Žinoma, jei esi įsitikinęs, kad daug žinių tesuteikia sielvartą, geriau daug tų žinių ir neturėti. Bet kas gi pasakė, kad tos pačios žinios tesuteikia tik sielvartą? Tai yra, kad jos teikia sielvartą – aišku. Bet ar tiktai jį?

Daug žinių (apie ligą, drakoną ir t. t.) suteikia mums ne tiktai sielvartą, bet taip pat ir šansą išvengti pražūties. Taip, tas šansas mažas. Taip – kad jį išnaudotume, reikalingi ne šiaip nuo sofos tave pakelsiantys, bet tiesiogine prasme išvirkščiai tave išversiantys veiksmai. Kadangi šie veiksmai labai sudėtingi, reikalaujantys daug darbo, skausmingi. Kadangi jų sėkmė negarantuota, o, norint ją pasiekti, reikia atsisveikinti su paskutine galimybe paragauti namų šilumos, pasimėgauti mėgstama muzika arba dar kažkuo tai… nepretenzingais meilės džiaugsmais, šeimynine laime ar, pagaliau, saldžiu sapnu… Sunkiausia paaukoti šį sapną ir ištarti: „Na, suris mus drakonas…. visi mes mirtingi…“ Bet ne – eik į kalną, pereik per bedugnę, nusigauk iki Košejevo adatos ir taip toliau[3]. Tau taip sako, o tu tiksliai žinai, kad į kalną nežengęs nė penkių žingsnių, jau būsi nukritęs nuo drebančio tilto. Tai yra, neteksi paskutiniųjų saldumynų, o mainais gausi ne tik pagreitintą pražūtį, bet dar ir savo nereikšmingumo supratimą. Bet juk būtų galima sapne matyti save kokiu tenori herojumi – ir apsidžiaugti. O po to jau – drakonas, chrum-chrum-chrum ir panašiai.

Apie kokią gi ligą aš savo ištemptoje telegramoje, pavadinimu „Laiko esmė“, aiškinau dar iki galo nepasidavusiai publikai? Aš aiškinau apie ligą, pavadinimu regresas. Girdi, TSRS ne šiaip subyrėjo dalimis. Kiekvienoje šių dalių, be to, prasidėjo sisteminė degradacija, vadinama regresu. Jos šaltiniu tapo kriminalinis pradinis kaupimas, neleidžiantis sukurti net blogų, bet gyvybingų buržuazinių valstybių, o paverčiantis šias valstybes savotiškomis piratų karalystėmis. Tokios transformacijos kontekste bergždžia piktintis korupcija ar mafijoziškumu. Kadangi ši transformacija kuria visiškai naujas visuomeninės organizacijos formas, be to, tokias formas, kurių atžvilgiu bet kokia mafija – tai geros valios, dorybės, žmonių meilės ir kūrybiškumo įsikūnijimas.

Aš tvirtinu, kad, kadangi tai, kas nutiko su TSRS (aš eilėje savo darbų tai įvardijau postvalstybine sisteminės krizės stadija), privedė prie regreso potarybinėje teritorijoje, šis regresas privesiąs prie tokio nuosmukio, tokiu pasinėrimu į tamsųjį sūkurį, kuriame visas pasaulinis procesas įgys neišmatuojamai baisesnį pobūdį nei viskas, ką žmonija anksčiau buvo patyrusi. Ir aš detaliai aprašiau, kas tai per baisumas (pragaras žemėje, patobulintas Aušvicas, tamsioji nužmoginimo zona ir taip toliau).

Bet aš aprašinėjau ne tik tai. Aš aprašinėjau taipogi pasipriešinimo šiai rykštei klasikinėmis formomis negalimumą, kadangi toji pati rykštė ir sukūrė poklasikinį gyvenimą. Kuriame, pavyzdžiui, nėra vietos klasinei kovai, nes nėra klasių[4]. Kuriame neįmanoma revoliucija (ne „oranžinė“, o tikra), nes tikra revoliucija – tai kylančio istorinio proceso dalis, dalis nenutrūkstančio istorinio laiko.

Jei istorinis procesas užmuštas, istorinis laikas pertrauktas, tai nei revoliucijos, nei jas vykdyti pajėgūs makrosocialiniai dariniai kaip kažkokio žalingo substrato sugeneruoti naudingieji kristalai, neiškyla. Atvirkščiai, bet kokios revoliucijos parodijos (o prie regreso įmanomos tik parodijos) pribaigia visą kas gera ir priveda prie pagreitinto regreso, nuosmukio ir pražūties. Tokia specifika drakono, pavadinimu Regresas, tokia specifika ligos, pavadinimu Post ir Antiistoriškumas.

Išvertus tai į visai supaprastintą kalbą, išeina kažkas tokio. Naujos visuomeninės organizacijos formos, apie kurias galima kalbėti, perfrazuojant Staliną: „Šios formos baisesnės už Gėtės „Faustą“, – žinoma, bjaurios. Ir ši jų bjaurastis mano buvo numatyta tada, kai visi vietoje netobulosios TSRS svajojo apie „pagerintą švedišką socializmą“.

Dar 1980-ųjų metų gale, kada išėję iš vėžių vėlyvieji tarybiniai žmonės šventai tikėjo geruoju nuostabaus švediško socializmo, kuriam tarybinė „bjaurastis“ jau nebe lygis, atėjimu, aš numačiau, kad jie gaus ne švedišką kapitalizmą, o visai kitokį kapitalizmą – bjauresnį nei kolumbietišką ir kad bėda tuo neapsiriboja. Kad bėda, be to, tame, kad bet koks šių baisių kvazikolumbietiškų kapitalizmo formų sunaikinimas prie tokio pobūdžio visuomenės kaip esamoji, tebus revoliucijos parodija ir greitai sukursiąs dar baisesnes formas. Tai taip pat, kaip kai kuriais onkologiniais atvejais: navikas itin piktybinis, bet vos tik paliesi jį skalpeliu – ir vietoje to, kad nusikratytumei naviku, gausi tūkstantį kitų ir pagreitintą baisią paciento mirtį.

Nervingi žmonės čia ėmė manęs klausinėti, ką gi tada aš siūlau vietoje revoliucijos. „Jūs siūlote egzistuojančios bjaurasties konservavimą vardan to, kad būtų išvengta blogiausio“, – sakė man žmonės, – „bet gi jūs pats sakote, kad šita bjaurastis auga ir kad ji virs absoliučiai pražūtinga.“

Šiems nervingiems žmonėms aš daugybę kartų nurodydavau į istorinį degeneracinės ligos išgydimo ir drakono, pavadinimu Tamsieji amžiai, įveikimo patyrimą. Aš atkreipiau šių žmonių dėmesį į tai, kad linijinė progreso teorija yra aiškiai klaidinga ir kad žmonija kartais taip smarkiai „nusivažiuoja“, kad bet kokios revoliucinio išsigelbėjimo viltys būna akivaizdžiausiu ir karčiausiu blefu. Ir kad nuo tokiais laikotarpiais ateinančios pražūties stambios žmonių bendrijos kartais (bet būtent kartais!) išsigelbėja taip vadinamų katakombų, kurios iš esmės yra nei istorinio, nei klasinio, nei revoliucinio pobūdžio, bet kurios galiausiai pasirodo efektyvesnės už pačias nuostabiausias revoliucijas, pagalba.

Žinoma, gi ryškiausiu tokio katakombinio išsigelbėjimo pavyzdžiu buvo Senovės Romos christianizacija, iš kurios kilo štai kas.

Pirma, šiek tiek pratęstas vakarų Senovės Romos egzistavimas.

Antra, ilgalaikis šios vakarų Senovės Romos atkūrimas krikščioniškos Šventosios Romos imperijos pavidalu (nebūtų buvę krikščionių – barbarų gaujos būtų kankinusios Europą ne tik pirmaisiais krikščioniškosios eros šimtmečiais, bet ir kur kas ilgesnį laiką).

Trečia, krikščioniškosios rytų Senovės Romos – Bizantijos – sukūrimas. O čia kalba jau eina nebe apie trumpą nors ir žymų, vakarų Senovės Romos egzistavimo pratęsimą keletui šimtų metų, bet apie Senovės Romos gyvenimo jos bizantietišku pavidalu tąsą tūkstančiui metų į priekį.

Ketvirta, kad iš Bizantijos estafetę perėmė Maskvos Rusia.

Penkta, kad tą pačią estafetę faktiškai perėmė bolševikai. Iš tiesų, Lenino sprendimas perkelti sostinę iš Petrogrado į Maskvą ir Stalino sprendimas atkurti Romanovų sunaikintą patriarchatą, buvo būtent Šventosios Rusios atkūrimas josios raudonojoje hipostazėje ženklai. Tai yra, Šventosios Karalystės atkūrimas raudonojoje (komunistinėje) hipostazėje.

Štai ką davė pasauliui krikščioniškosios katakombos, kilusios iš bendros oikumenos (tuomet beveik lygios visai žmonijai)[5] reakcijos į Senovės Romos degradaciją.

Bet argi kiti stambūs valstybiniai dariniai nesusikūrė panašiu būdu? Argi praktiškai taip pat nesusikūrė JAV? Argi ne iš kitokios formos katakombų, praėjus įvairioms tamsioms epochoms, kilo valia atkurti Kiniją?

Aiškindamas „Laiko esmės“ klausytojui, kodėl, regreso sąlygomis, postistorinio kriminalinio naviko negalima liesti skalpeliu, kodėl, norint nugalėti drakoną, reikia ieškoti adatos, o ne miegoti saldžiu priešmirtiniu sapnu ir ne mojuoti kumščiais, vėzdu ar net kardu, aš nekviečiau nei nieko neveikti, nei ginti esamosios tvarkos – aš prakalbau apie kontrregresyvinę vidinę išeitį per dar nepažintą arba pamirštą „tarybiškumą be durnelių“. Ir aš įrodinėjau, kad ligos, pavadinimu regresas, sąlygomis, tiktai tokia išeitis gali būti pergalinga bei išganinga.

Esminės tokios išeities sudedamosios – tai galimybės, kurias esama situacija siūlo taip vadinamai pilietinei visuomenei. Galima kiek nori, be to, su absoliučiu teoriniu teisumu, kalbėti apie tai, kad piliečiams reikia valstybinio, kokybiško, itin centralizuoto švietimo. Bet tai ta teorinė tiesa, apie kurią vienas iš Makarenkos „Pedagoginės poemos“ herojų pasakė: „Tiuretiškai čia, suprantama, arklys, o prachtiškai, tai jis ant kojų nepastovės“[6]

Taip, reikalingas centralizuotas, klasikinis švietimas, itin aukštos kokybės, nemokamas, valstybinis, apjungiantis geriausias tarybinio ir ikitarybinio laikotarpio tradicijas, žvelgiąs į ateitį. Bet argi tarybinis švietimas nebuvo arti tokio idealo? Ir argi ne tik, kurie dabar, neaišku vardan ko į jį apeliuoja, bloškia šį švietimą bedugnėn?

Taip kad „tiuretiškai“ čia arklys. O „prachtiškai“ – turime ką turime. Atidžiai įsiklausykite į dabartinio švietimo ministro mintis – jos gi ir yra tai, ką turime „prachtiškai“. Ir nustokite matyti saldžius tarybinius sapnus, kuriuos patys jūs be jokio reikalo ir nutraukėte. Jūs norite juos atkurti? Kaip? Skalpeliu liesdami itin specifišką naviką?

Liga kol kas tokioje stadijoje, kada su neįtikėtinomis pastangomis ir nenumatomais rezultatais, dar galima rasti kontrregresyvinę išeitį, paremtą kai kuriomis karčiomis mūsų baisiosios epochos dovanomis. Šios dovanos – ne iki galo išnykusios pilietinės visuomenės, rinkos, pliuralizmo, privatinės nuosavybės galimybės. Taip, tai labai karčios didėjančio baisumo epochos dovanos, kurių toji pati epocha ir yra formuojama. Tai – baisūs, beveik mirtini nuodai. Bet jie juk gali būti gydomąja priemone – itin problematiškomis, reikalaujančiomis itin daug darbo bei sielos pastangų. Tiesiog kitų priemonių visai nėra.

Ir būtent todėl aš dvi trečiąsias savojo laiko praleidžiu Aleksandrovsko komunoje[7], kurią laikau vienu iš pozityvaus kontrregresyvinio katakombiškumo taškų. Tuo pačiu, didžiulę reikšmę priskiriu tam, kad šisai katakombiškumas yra būtent kontrregresyvinis, kad tai nė iš tolo nekvepėtų žeminiais bunkeriais, sektomis, bėgimu nuo gyvenimo. Aišku, minėtasis taškas – tai tarybinio palikimo saugotojas. Be to, saugotojai tiki, kad šis palikimas – tai ateities faktorius.

Bet aš visiškai nesuprantu, kodėl amerikiečiai gali sukurti „Palikimo“[8] fondą, o mes – ne. Ir aš pakankamai ilgai užsiiminėju šiuo palikimu, kad galėčiau suprasti, kokiu mastu jisai buvo pažeistas dar tarybų valdžios metais.

Kam ir kodėl prireikė sumažinti Uchtomskio, Speranskio ir kitų tarybinį medicinos palikimą praktiškai iki nulio? Kodėl dar tarybų valdžios metais visur įsigalėjo kita gydytojų ir fiziologų mokykla (pirmiausiai Anochino mokykla)?

Kam ir kodėl reikėjo sumažinti tarybinį psichologijos – Vigotskio, Leontjevo ir kitų – palikimą praktiškai iki nulio? Kodėl taip reikėjo visam tam priešpastatyti visą kitą mokyklą (pirmiausiai – Zinčenko mokyklą)?

Kas nutiko su tarybine skaitmenine technika? Su tarybine pedagogika?

Kokia liga atsirado jau vėlyvojoje tarybinėje visuomenėje? Be to, ne disidentinė liga, o kita. Kam gi reikėjo įkalinti giliai tarybinį žmogų, komunistą Pobiską Kuznecovą?[9]

Ir kas dabar vyksta, pavyzdžiui, su tuo pačiu „kovidu“?

Kas tai yra trokštamasis pilnavertis komunizmas? Kaip jį dar pavadinus?

Kitaip jis vadinasi vientisiniu antropocentriniu vystymusi, nepaklūstančiu technocentrizmui, o išnaudojančiu techniką žmogiškosios pilnatvės siekimo vardan. Tokį vystymąsi pilnai galima vadinti tiek komunistiniu, tiek simfoniniu. Bet žmonijai jis yra išganingas būtent todėl, kad yra vystymosi variantas: gi sustabdyti vystymosi žmonija negali.

O ką mes matome vietoje to? Mes matome, kaip stumiama idėja apie tai, koks išganingas technocentrinis, o, vadinasi, antižmogiškas vystymosi variantas. Tai viskas, kas mumis supa – visa ta skaitmenizacija, „distanciniai mokymai“ ir t. t.

Bet mes matome ir kitką – desperatišką Vakarų sprintą į jiems išganingo, vystymąsi atšaukiančio pseudokalifato sukūrimą Rytuose. Vakarai tokią imperiją kuria jau seniai. Bet jie bijo sukurti kažką pernelyg pavojingo. Ir todėl iš pradžių orientuojasi į bevalstybinius „Al Kaidos“ arba Islamo valstybės tipo organizacijas. O po to – į teroristines organizacijas, surištas su silpnomis valstybėmis kaip Saudo Arabija.

Dabar vyksta didžiulio masto turkiška avantiūra. Kruvinasis Azerbaidžano ir Armėnijos susirėmimas – tai mažutė tokios avantiūros dalis. Bet netgi ši mažutė dalis pasireiškia kaip baisus, krauju besitaškantis vulkanas.

Bet darbotvarkėje kas kita! Didžiulė šalis su armija, laivynu, tradicijomis, gyventojais, Turkijos lyderio manymu, turi būti pasiruošusi prievarta ne šiaip nuo žemės paviršiaus nušluoti mažutę Kaukazo valstybę, bet atkurti Turaną[10].

Banderininkų nacizmas (o Bandera – būtent nacistas) imama papildyti „Pilkųjų vilkų“[11] nacizmu. Ir tai tėra pirmosios grandys didelėje grandinėje!

Jei tie, kurie leidosi į avantiūrą, rimtai nusiteikę ją įvykdyti, tai į Turaną turi įeiti ne tiktai Krymas. Į jį turi įeiti ir Pavolgė, milžiniškos Sibiro teritorijos, teritorijos Rusijos šiaurės rytuose. Kalba eina apie negailestingą Rusijos, kuri yra toje pačioje mano visą laiką aprašinėjamoje regresinėje būsenoje, sunaikinimą.

Man teisingai prieštaraujama: „Na štai jūs ir susilauksite šio Rusijos galo savo mažytyje kontrregresiniame taške!“

Pirma, aš rašau šį straipsnį Maskvoje, po eilinio pasirodymo televizijos laidoje ir prieš eilinį spektaklį, statomą taipogi Maskvoje.

Antra, kontrregresinis scenarijus mūsų plėtojamas toli gražu ne vien tik Aleksandrovske.

O trečia… trečia, jei aš teisus, tai Rusija tegali išgyventi tiktai tuo atveju, jei nors dešimtoji jos gyventojų dalis pereis į daugybę istorinių analogų turintį savarankiškai apsirūpinančio, sukarinto gyvenimo režimą. Tai ir kazokų gyvenvietės, ir stambios Irano basidžo tipo iniciatyvos[12], ir tas karinis-politinis patyrimas, kurį Vokietija naudojo dar ilgai iki hitlerizmo supratusi, kad be landsvero (tai yra, savarankiškai apsirūpinančių sukarintų būrių), jos armija (tai yra, reichsveras) bus pasmerkta absoliučiai degradacijai. Žinoma, mano nuorodos į šiuos precedentus tokios pat sąlygiškos, kaip nuorodos į Senovės Romą ir krikščioniškąsias katakombas. Bet tai nereiškia, kad šios nuorodos būtų visai beprasmės.

Aš visai nemanau, kad toksai savęs parengimas (iš naujo pabrėžiu, kuris efektyvus tokiomis sąlygomis, kai į jį įsitrauks apie dešimt milijonų žmonių), bus a) išganingas ir b) neotarybinis. Ne apie tai dabar eina kalba, o apie galingą pasipriešinimą milžiniškam purvui, kuris gali remtis tiktai pilnaverčiu ir visapusišku kiekvieno žmogaus vystymusi, kas neįsivaizduojama be teisingo tikrojo – simfoniško ir ta prasme komunistinio – tarybinio palikimo.

Štai kodėl aš šį vedamąjį straipsnį 103-iųjų Didžiojo Spalio metinių išvakarėse skiriu būtent tokiam tarybinio palikimo supratimui (o tai ir yra TSRS 2. 0. ir komunizmas 2. 0.).

Iki susitikimo TSRS!

Šaltinis: ИА Красная Весна

Vertė: K. Voiška

Vertėjo komentarai

[1] Straipsnis paskelbtas judėjimo „Laiko esmė“ savaitinio laikraščio 2020 m. lapkričio 8 d. numeryje (Nr 402).
[2] Autorius turi omeny 2011 m. ėjusį 41 serijų politinių-filosofinių paskaitų ciklą „Laiko esmė“ (Суть времени), kuriame išdėstė savąją neokomunizmo (TSRS 2. 0., komunizmo 2. 0.) koncepciją. Šių paskaitų transkripcija surinkta ir paskelbta atskiroje 4-tomėje knygoje tuo pačiu pavadinimu „Laiko esmė“.
[3] Kurginianas daro palyginimą su rusų liaudies pasakos antiherojumi, nemirtinguoju Koščėjumi: vienintelis būtas pastarąjį užmušti – su adatos galu (iš to ir išreiškimas, „Koščėjaus adata“). Tačiau toji adata – kiaušinyje, kiaušinis – antyje, antis – kiškyje, kiškis – skrynioje, o skrynia – ant ąžuolo, o ąžuolas – saloje. Ir tai, kad be adatos Koščėjaus neįmanoma nukauti, rodo, kad, norint jį įveikti, reikia praeiti ilgą ir sunkų aplinkkelį.
[4] Autorius kalba apie klases kaip progresyvaus istorinio proceso subjektus, t. y., pagal Marksą „klases sau“ (dėl šios sąvokos žiūrėti jo 1847 m. veikalą „Filosofijos skurdas“) – klases, save suvokiančias, veikiančias, kuriančias, kovojančias. Regreso sąlygomis, anot Kurginiano, tokių štai klasių ne tik nėra, bet ir būti negali. O esamas laikotarpis yra „Postistorinis“ arba „Antiistorinis“ ta prasme, kad bet koks progresyvus istorinis procesas nutrauktas ir šiuo požiūriu žengiama nebe pirmyn, bet atgal. Ir todėl klasikiniai revoliucijos scenarijai, kokis aprašė marksizmo klasikai – negalimi. Ir todėl, atitinkamai, reikalinga iš esmės kitokia metodologinė bei praktinė prieiga, kurią Kurginianas sieja su vadinamųjų „katakombų“ veikimo samprata.
[5] Oikumena (οικουμένη) – taip senovės graikai vadino visą jiems žinomą žmonių apgyventą pasaulį.
[6] A. Makarenka. Pedagoginė poema. V., 1956, p. 186.
[7] Turima omeny Rusijos Kostromos apskrityje esančiame Aleksandrovsko kaime 2013 m. judėjimo „Laiko esmė“ aktyvistų sukurta komuna – bendruomenė, besiverčianti kolektyvine medienos apdirbimo įmone, kurioje vykdoma ir kultūrinė, ir politinė veikla, įsteigtas faktinis mokymų centras.
[8] Jungtinėse Valstijose 1973 m. susikūręs konservatoriškos (Respublikonų) pakraipos „smegenų centras“, darantis stiprią įtaką JAV politikai nuo prezidento Reigano laikų.
[9] Pobiskas Kuznecovas (1924-2000) – tarybinis mokslininkas, valdymo ir planavimo sistemų specialistas, vienas iš alternatyvios monetarizmui ekonominės teorijos kūrėjų. 1944-1954 m. laikotarpiu kalėjo skirtinguose lageriuose, tame tarpe Norilsko (1949-1953 m.). Kurginiano pateikiamas kaip prieš idėjinius komunistus vykdytų politinių represijų pavyzdys.
[10] Turanas – iranietiškos kilmės sąvoka, nurodanti į Vidurio Azijos regioną. Šiame kontekste – tai vadinamojo panturkizmo idėja, pagal kurią dalis kraštutinių turkų nacionalistų svajoja apie visų turkiškos kilmės šalių suvienijimą į didžiulę Azijos žemyno dalį apimti turinčią imperiją.
[11] „Pilkieji vilkai“ – 1968 m. susikūręs neofašistinis turkų nacionalistų judėjimas, išpažįstantis panturkizmui, turanizmui ir pan. artimas idėjas.
[12] Basidžas – 1979 m. Irano Islamo revoliucijos metu susikūrusi sukarinta savanorių organizacija, vienas iš Irano Islamo revoliucijos gvardijos padalinių.

Šaltinis : http://kibirkstis.blogspot.com/2020/11/sergejus-kurginianas-tarybinis.html

Sergejus Kurginianas. Apie klasių kovą ir alternatyvas jai.

Ar yra klasės? Taip, yra. Ar yra klasių kova? Ar gali klasių kova stumti pirmyn istoriją? Taip, gali. Bet – iki tol, kol yra istorija. Visi tie klasių momentai, nors ir nesudarydami viso visuomeninio gyvenimo, bet daug kuo priduodami jam toną, iš tikrųjų funkcionuoja tik tada, kai yra galingas kylantysis istorijos srautas. Marksas pradėjo 1848 metų revoliucijos epochoje, jo gyvenimo ir veiklos apogėjus – Paryžiaus komuna. Nei pas Marksą, nei pas Leniną nebuvo net šešėlio abejonės, kad jie gyvena kylančių galingų istorinių judėjimų epochoje. Kai tik istorinė temperatūra nukrinta, o kylantis progresyvus ar sudėtingas istorinis judėjimas pavirsta savo priešybe (o mes dabar ir gyvename regreso sąlygomis) – viskas, kas susiję su klasėmis, netenka savo fundamentalios reikšmės, kadangi anapus istorinio srauto klasės ir nėra klasėmis. Didelės socialinės grupės, turinčios interesus – tai dar ne klasės. Tam, kad pasiaukojančiai eitų į proletariatą, šviesdami jį nepaisant labai nevienareikšmių šviečiamųjų reakcijų, ir galiausiai kažko pasiekti, tie patys bolševikai privalėjo tikėti juo kaip mesiju, kaip istorinio proceso lyderiu, kaip jėga, kuri, užbaigusi istoriją, atvers naujojo žmogaus viršistorijos epochą[1]. Tada buvo aišku, kodėl iš esmės jis toks svarbus ir reikalingas. Ir tai tebuvo tik pakartojimas to, kas buvo pasakyta abato Emanuelio Džozefo Sijeso ryšium su Didžiąja prancūzų revoliucija, kad trečiasis luomas buvo niekuo, bet tapsiąs viskuo. Internacionalas tik pakartojo frazę, su kuria faktiškai prasidėjo 1789 metų Didžioji prancūzų revoliucija. Kadangi tada buvo tikėjimas į buržuazijos lokomotyviškumą, į jos istorinį dinamiškumą: „Laisvė! Lygybė! Brolybė!” – o po to buvo tikėjimas tokiomis pačiomis proletariato savybėmis. Klasės – tai įprastos didelės socialinės grupės, dar kaip ir daug kur nepakankamai ištyrinėtos, todėl kalbėti apie jų struktūrines-funkcines savybes, galbūt, dar ir anksti. Jos yra. Bet kada jas paliečia istorijos ranka, jos tampa tuo, kuo buvo Markso ir Lenino epochoje.

Dabar viskas vyksta kitaip. Jei klasės būtų istorinėmis klasėmis, tai 1993 metais viskas būtų buvo ne taip, kaip buvo; taip pat būtų ir 1991 metais; nebūtų buvę ir Perestroikos. Proletariatas nebūtų atidavęs socializmo iškovojimų – netgi ta ydinga forma, kokia jie buvo pasiūlyti vėlyvosios tarybinės nomenklatūros. Jis jų nebūtų atidavęs.

Reikia visiškai neišgyventi 91-93 ir vėlesnių metų tragedijos, esamos situacijos regresyvumo, kad nesuprastum, kokiu mastu visa tai – aš turiu omeny šią klasinę prigimtį – pavirto socialiniu dumblu. O virto tai tuo todėl, kad per daug nukrito istorinė temperatūra. Tokio istorinio temperatūros nukritimo sąlygomis paties istorinio proceso vietą užima jo antagonistas – žaidimas. Elitai jaučiasi pajėgūs žaisti greta istorijos ir faktiškai prieš istoriją. Supratęs, kad istoriškai kapitalas pralaimi, kapitalas paskelbė karą istorijai kaip tokiai. Jeigu dabar apie kažką tai ir galima kalbėti, tai apie tai, kaip ateityje išgelbėti istoriją. Tai itin sudėtinga problema. Dabar mes turime reikalą štai su šiuo žaidimų pasauliu, kuriame istorinis pradas kažkaip tai vos-vos kruta.

Kodėl tenka apie tai kalbėti? Kadangi šitokiomis sąlygomis kitaip atrodo kovos procesai – tiek pasauliniai-istoriniai, tiek nacionaliniai. Aš ne veltui, su didžiausia pagarba žvelgdamas į Marksą, labai aukštai vertindamas jo atradimus, laikydamas juos reikšmingus ateičiai, vis dėlto nuo pirmųjų šio klausimo aptarimų siūliau darbus dvejų tyrinėtojų, kurie skirtingai apmąstė tai, kas vyksta žemų istorinių temperatūrų sąlygomis. Tarkime, kad Marksas teisingai aprašė aukštų temperatūrų socialinę fiziką. Kas vyksta prie žemų socialinių temperatūrų? Ką čia galima pasakyti, pavyzdžiui, apie krikščionybę? Tai ką, vergų klasė iškėlė naują religiją? Arba apie mahometonizmą, ar apie budizmą? Krikščionybė iškilo itin žemos istorinės temperatūros sąlygomis, Romos imperijos, kaip tam tikro universumo, žlugimo, barbariškų judėjimų jos pakraščiuose sąlygomis. Bet juk ji iškilo. Ir, iškilusi kaip istorinis projektas, ji gi pakeitė pasaulį. Be to, pakeitė ne mažiau fundamentaliai, kaip Didžioji prancūzų buržuazinė ar Didžioji Spalio socialistinė revoliucija. Tas pats gi ir su islamu ir budizmu. Didžioji prancūzų buržuazinė revoliucija tikriausiai buvo klasinė revoliucija ta prasme, kad buržuazija iš tikrųjų lyderiavo, suvokė šį savo lyderio vaidmenį, suformulavo savo ideologiją. Ir kadangi istorijos procesas buvo kylantis, tai galima kalbėti apie jos lemiamą vaidmenį. Betgi tame buvo Apšvietos projektas. Ir grupė, kuri vykdė tą projektą, tai nebuvo tiesiog buržuazijai padėti ėjusi inteligentija. Tai buvo susiformavusi žymiai ambicingesnė grupė. Sakykime, kad toji grupė nebuvo tokia ambicinga ir apibrėžta, kaip krikščioniškoji, islamiškoji ir kitos grupės. Bet su komunizmu visa tai pasirodė labiau apibrėžta, nei Didžiojoje prancūzų revoliucijoje. Vienas genijus – Marksas, viena ideologija – komunizmas ir bolševikinė grupė, kuri pagal savo koordinuotumo ir solidarumo lygį pilnai priminė ankstyvuosius krikščionis.

Vadinasi, dabar darbotvarkėje, permąsčius klausimą dėl istorinių projektų (ir čia, žinoma, žemų temperatūrų socialinėje fizikoje pagrindinis žodis tenka Vėberiui ir dar vienam žmogui, kurį dabar įvardysiu), reikia apmąstyti kitą priemonę istorijos susigrąžinimui, laiko pataisymui ir kažkokios dinamikos įgijimui procese. Dabar jos nėra. Fukujama melavo, kada kalbėjo apie istorijos pabaigą, bet šiame mele buvo didelė tiesa. Kadangi štai tas hamletiškas laikų nutrauktų ryšių, sugadinto laiko pajautimas yra labai stiprus. Taigi, Vėberis, Maksas Vėberis, kaip žemų temperatūrų socialinis fizikas, sakė, kad prie žemų socialinių temperatūrų dirba faktiškai sektos, arba istorinį projektą įgyvendinantys subjektai. Jis užsiminė apie pavyzdžius Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kitose vietose, nurodė apytiksles charakteristikas tų subjektų, kurie tą projektą įgyvendino. Galbūt, jis kažkur buvo neteisus. Bet pats požiūris į žemų temperatūrų socialinę fiziką yra be galo svarbus, kadangi šis požiūris leidžia paaiškinti, kaip visiško senovės Romos supuvimo sąlygomis, labai žemos temperatūros ir visiško visų nusispjovimo į tai, kas bus rytoj – „Duonos ir žaidimų!“ – kaip tokiomis sąlygomis vis dėlto pasisuko ir užvirė istorinis procesas. Jis pasisuko ir užvirė krikščionių projekto dėka, o ne dėka vergų klasės, kuri, taip sakant, sukilusi, būtų ir pastūmusi pirmyn istorinį sumanymą. Ne.

Kitu žmogumi, kuris irgi savaip aprašė žemų temperatūrų socialinę fiziką (dar kartą pabrėšiu, kad pas Marksą yra aukštų temperatūrų socialinė fizika) buvo, žinoma, Arnoldas Toinbis. Kuris sakė, kad ne sektos, kaip pas Vėberį, o naratyvas, kraštutinės pusiau marginalinės grupės, ypatingai aštriai jaučiančios iššūkius, nebuvimas atsakymo į kuriuos reiškia mirtį – stumia istoriją pirmyn žemų temperatūrų sąlygomis. Štai tas suvokimas ypatingu būdu organizuotų tampriai tarpusavyje susijusių bendrijų, panašių į pirmuosius krikščionis, ir šia prasme kartais teisingai vadinamų supersektomis (ir dar reikia kelti klausimą, ar bolševikai, kuriuos keikia kaip supersektą, išgelbėjo pasaulį dėl to, kad ir buvo ta supersekta, ar dėl kokios kitos priežasties?), ir štai šių naratyvų, kuriuos aprašinėja Toinbis, samprata, – mums visa tai svarbu, kadangi, vartodami šią kalbą, mes principe suprantame, kaip dirbti žemų socialinių temperatūrų sąlygomis, faktinio istorijos dinamikos nebuvimo sąlygomis. Dirbti reikia kitaip. Tai – ne beviltiškumas, ne bejėgiškumas  ką nors pakeisti. Laiką galima pataisyti. Laikų grandinę galima iš naujo sujungti. Istorija vėl gali pradėti judėti. Bet tam, kad veikti, reikia suvokti, kad gyveni žemos temperatūros sąlygomis, savotiško socialinių dumblo sąlygomis, kad būtent tos žemos temperatūros galiausiai ir privedė prie to, kad tu randiesi atitinkamai apverktinoje situacijoje, ir kad pro spragas eina visa bjaurastis, ir kad žvėris gali naujai pasirodyti būtent kaip kontristorinis, nekenčiantis istorijos, niekinąs ją, siekiąs kartą ir visiems laikams galutinai su ja susidoroti. Tai kitoks darbas. Šia prasme mes dabar gyvename daug sudėtingesnėje epochoje, nei tos, kuriose istorinė dinamika pakankamai audringa, o istorinė temperatūra – pakankamai aukšta. Bet mes gyvename joje, kitokios realybės mes neturime. Jei mes norime kažką pakeisti, mums pirmiausiai reikia ją suprasti.