Vilniaus išvadavimas Archives

1944 m. tarybiniai kariai surengė Vilniuje savo susitikimą su tuometinių NATO viršūnėmis. Dėl įtemptų TSRS ir Vieningos Europos-Vokietijos-NATO atstovų derybų vokiečių delegacijos likučiai spruko į miškus ir išskubėjo Vakarų kryptimi, palikdami mieste masę vakarietiškų ginklų ir savo ne tokių greitų atstovų būrius.

Nuotraukose matome, kai ne tokie sėkmingi NATO delegatai vieningai, abiem rankomis balsuoja už NATO išformavimą, o patys išvyksta komandiruotėn į Vorkutą, Magadaną ir kitus regionus, o viršūnių susitikimo vietą užėmė tarybiniai kariai, kur juos džiaugsmingai sutinka vietiniai gyventojai, kuriems iki gyvo kaulo nusibodo vakarietiškos LGBT “vertybės”.

Bendru sutarimu konstatuota, aukščiausiojo lygio susitikimas buvo labai produktyvus ir parodė, kokiu formatu tokie renginiai su NATO turėtų vykti ateityje.

Keep Reading

1939 metų rugsėjo 19 d. Tarybinė armija įžengė į Vilnių, Vilniaus gyventojai džiaugsmingai sutiko tarybinius karius-išvaduotojus.
1939 metų kovo 22 d. Lietuvos prezidento A.Smetonos įgaliotas premjeras Mironas, Užsienio reikalų ministras J.Urbšys, Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje ir kartu Abvero agentas K.Škirpa “patriotiškai” atiduoda Klaipėdos kraštą nacistinei Vokietijai “istoriniam teisingumui atkurti” , kaip teigiama pačioje sutartyje.

http://www.xn--altiniai-4wb.info/files/istorija/IH00/1939_03_22_Sutartis_d%C4%97l_Klaip%C4%97dos_atidavimo_Vokietijai.IH2407.pdf

Anksčiau A.Smetona nuolankiai atidavė Vilnių ir Vilniaus kraštą Lenkijai, Europos hienai, kaip ją pavadino Anglijos premjeras V. Čerčilis. Lenkija viena iš pirmųjų, dar 1934 metais, pasirašė su nacistine Vokietija Hitlerio-Pilsudskio Nepuolimo paktą ir iki pat 1939-09-01, kai nacistinė Vokietija užpuolė savo “partnerę”, bendradarbiavo su nacistais, laikė juos savo strateginiais partneriais.

Iš kairės: vokiečių ambasadorius Hansas Adolfas fon Moltkė, Lenkijos lyderis Juzefas Pilsudskis, vokiečių propagandos ministras Jozefas Gebelsas ir Lenkijos užsienio reikalų ministras Juzefas Bekas, penki mėnesiai po Lipskio – Neirato sutarties pasirašymo

1938 metų rugsėjo 29 buvo sudarytas Miuncheno suokalbis su A. Hitleriu. Šį paktą, atvėrusį kelią II Pasauliniam karui, pasirašė Anglijos premjeras Nevilis Čemberlenas, Italijos dučė Benito Musolinis, Prancūzijos ministras pirmininkas Daladjė ir Adolfas Hitleris. Anglija ir Prancūzija ignoravo Tarybų Sąjungos daugkartinius siūlymus sukurti Europoje kolektyvinio saugumo organizaciją, kuri neleistų Europoje kilti karui sparčiai agresyvėjančios Vokietijos iniciatyva. Priešingai, Vakarų šalys atidavė Vokietijai Čekoslovakiją, kurią Vokietija pasidalino su Lenkija ir Vengrija ir tokiu būdu pastūmė A.Hitlerį į Rytus, agresijos prieš Tarybų Sąjungą, II Pasaulinio karo link, faktiškai Vakarai inicijavo patį baisiausią žmonijos istorijoje II Pasaulinį karą. Po Miuncheno suokalbio Vakarų bankininkų išaugintam Vokietijos nacizmui karui su Tarybų Sąjunga trukdė kol kas tik Lenkija.
1939-09-01 Vokietija užpuolė Lenkiją , Anglija ir Prancūzija tyliai pritarė Vokietijos agresijai, II Pasaulinis karas įžengė į savo jau negrįžtamą trajektoriją. Per dvi savaites Lenkija buvo sutriuškinta ir nustojo egzistuoti.

1939-09-17 Į Tarybų Sąjungos Užsienio reikalų ministeriją buvo iškviestas Lenkijos pasiuntinys Maskvoje ir jam buvo įteikta nota, pagal kurią buvo konstatuojama, kad Lenkija kaip tarptautinės teisės subjektas nustojo egzistuoti, Lenkijos Vyriausybė jau paspruko į Rumuniją, Varšuvoje šeimininkauja Vokietijos nacių kariuomenė, todėl Lenkija negali vykdyti savo tarptautinių įsipareigojimų, užtikrinti sienų apsaugą. Tokia situacija kėlė grėsmę Tarybų Sąjungos vakarinių sienų saugumui, TSRS interesams, todėl Tarybų Sąjunga, siekdama apsisaugoti nuo galimų neigiamų Lenkijos griūties pasekmių, įvedė savo karines pajėgas į Vakarų Baltarusijos, Vakarų Ukrainos ir Lietuvos rytines žemes pagal taip vadinamą Kerzono liniją, buvusias Rusijos žemes, kurias neteisėtai užgrobė Lenkija pagal 1921 metų Rygos sutartį. 1939 m. spalio 10 d. Maskvoje buvo pasirašyta „Vilniaus bei Vilniaus srities Lietuvos Respublikai perdavimo ir Lietuvos – Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartis“, pagal kurią, be kita ko, Vilnius ir jo kraštas Tarybų Sąjungos buvo grąžintas Lietuvai. Tokį Lietuvos sostinės sugrąžinimą labai sveikino visa Lietuva ir konkrečiai Lietuvos prezidentas A. Smetona.

Austro-Vengrų imperijos išaugintas lenkų feldfebelis Pilsudskis ir nacistinės Vokietijos propagandos (Lietuvos žiniasklaidos – delfio, lryto, lrt, lnk, tv3 ir pan gimdytojas, krikštatėvis ir mokytojas) ministras J. Gebelsas po Neirato-Lipskio nepuolimo sutarties tarp Vokietijos ir Lenkijos pasirašymo.

Lenkijos fiureris Juzefas Pilsudskis turėjo žydrą tokią svajonę : “Aš svajoju kada nors įžengti į Maskvą ir ant Kremliaus sienos užrašyti – kalbėti rusiškai draudžiama”.

Paskui po 1938 metų Miuncheno suokalbio Lenkija kartu su Vokietija ir Vengrija draskys lyg “hiena” (V.Čerčilis) Čekoslovakiją, net iki 1939-09-01, kai Adolfas Hitleris užpuolė pačią “sąjungininkę” Lenkiją, kurs planus, kaip kartu su Vokietija užpulti TSRS, o Lenkijos užsienio reikalų ministro Juzefo Beko kabinete ant sienos virš darbo stalo kabos A.Hitlerio, kurį J.Bekas laikė genialiu Vokietijos valstybės vadovu ir strategu, portretas. Nepasisekė tada, dabar lenkų elitas vėl tą patį planuoja su nauju šeimininku – JAV, yra pasiruošusi už savo pinigus įkurti neprognozuojamo tarptautinio nusikaltėlio, agresoriaus, planetos žandaro JAV karo nusikaltėlių karinę bazę Lenkijos teritorijoje. Kaip tai primena Lenkijos kolaboravimą su nacistine Vokietija 1934 – 1939 metais…
Kai tik Lenkija pasijunta laisva nuo įsipareigojimų, garbės ir sąžinės, ten atgimsta Lenkijos imperijos “ot moža do moža” idėjos šalininkai, kurie jau daugybę kartų yra pražudę šalį, Lenkija ima ieškoti sau naujo šemininko, ima ginkluotis, grobia savo kaimynų teritorijas, grasina karu Rusijai ir bando įrodyti pasauliui, kad agresyvi Lenkija yra ne savo netoliaregiškos, neatsakingos politikos, bet svetimos Rytų šalies auka. Ir ta istorinė Lenkijos elito beprotybė tęsiasi, kol neapsikentę dės Lenkijos veidmainystės ir agresijos neateina Rusija ir nepastato lenkų šlėktų į jiems deramą vietą.

JAV marionetinių režimų Ukrainoje, Lenkijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje paranojiškai isteriški spygavimai apie “Rusijos agresiją” yra tik nevykęs cirko klounų vaidinimas, kuriuo siekiama nukreipti dėmesį nuo tikrovės, nuo realių JAV-NATO karo nusikaltėlių gaujos vykdomų pasiruošimų karinei agresijai prieš Rusiją, nuo JAV-NATO karo nusikaltėlių gaujos puolamosios ginkluotės, šarvuotos technikos, sunkiosios artilerijos, gyvosios jėgos telkimo Rusijos pasienyje, karinės infrastruktūros plėtimo Pabaltijo valstybėse, Lenkijoje, Ukrainoje ir Pabaltijo šalys, šiose šalyse vykdomo kosminio mąsto smegenų plovimo, karo propagandos, tautinės neapykantos rusams kurstymo, vietinių gyventojų sąmonės militarizavimo.
Tačiau visi liberalai-JAV 5 kolona kaip užkeikimą prisimena tik 1939-08-23 Molotovo-Ribentropo Nepuolimo sutartį, kurią Tarybų Sąjunga su nacistine Vokietija sudarė paskutinė, kai visos Europos valstybės jau buvo tokias sutartis pasirašiusios. Kietakakčiai JAV (A.Hitlerio) vergai nieko neišmoko istorijos pamokose 1945 metais ir daro viską, kad šios tragiškos istorijos pamokos būtų kartojamas naujoje 21 amžiaus versijoje, kurioje nebus nei pralaimėjusių, nei nugalėtojų…
Kai užmiršti istoriją, savo praeitį, ji grįžta naujos tragedijos pavidalu. Kai šauni į savo praeitį pistoletu, praeitis atgal iššauna patranka.

Keep Reading