Valdas Anelauskas (JAV) March 14, 2024 Anądien, atsikėlęs ryte, prisiminiau, jog reikėtų išvalyti ir pravėdint automobilio bagažinę, tad išėjau į lauką ir užsiėmiau tuo ne pačiu maloniausiu darbu… Kol krapščiausi prie bagažinės, parvažiavo mūsų kaimynai ir pasistatė savo mašiną šalia manęs. Na, kaip čia pas amerikiečius yra priimta, persimetėme keliais žodžiais (apie orą ir savijautą), nes neseniai jie čia gyvena mažai vieni kitus dar pažįstame, tad nelabai ir būna apie ką daugiau kalbėt… Jie už mus priedo dar ir gerokai vyresni, na tai, tuo labiau, nė mes jiems, nė jie mums į draugus ligi šiol nesipiršome… Bet tas žmogus dabar ėmė ir staiga paklausė, ar aš esu rusas. Atsakiau, kad taip. Mus čia visi gi ir laiko „rusais“, o apie kažkokią „Lithuania“ tai dauguma niekada nėra net girdėję, tad ir nesuku aš žmonėms galvų bereikalingais aiškinimais. Na o jis tada labai apsidžiaugė ir iškart iškilmingai (tokiu, sakyčiau, išties net pakiliu balsu) pareiškė: „Vladimir Putin is our new American hero!“ (Vladimiras Putinas yra mūsų naujasis Amerikos didvyris!)… Paskui dar pridėjo, jog labai norėtų, kad ir Amerika turėtų tokį prezidentą, kaip Putinas… Paprastas, eilinis amerikietis pensininkas, būtent iš tos vadinamos „tyliosios daugumos“, kur balsavo ir balsuos už Trampą, turi (ir nebijo atvirai…
Paskelbtas Vladimiro Putino straipsnis “75-ieji Didžiosios pergalės metai: bendra atsakomybė už istoriją ir ateitį” VILNIUS, birželio 19 — Sputnik. Praėjo 75 metai nuo Didžiojo Tėvynės karo pabaigos. Per šiuos metus išaugo kelios kartos. Pasikeitė politinis planetos žemėlapis. Nebėra Tarybų Sąjungos, iškovojusios grandiozinę, triuškinamą pergalę prieš nacizmą, išgelbėjusios visą pasaulį. Ir patys to karo įvykiai, net ir jo dalyviams, yra tolima praeitis. Tačiau kodėl gegužės 9-oji Rusijoje švenčiama kaip svarbiausia šventė, o birželio 22 dieną gyvenimas tarsi užšąla ir norisi verkti? Įprasta sakyti: karas paliko gilų pėdsaką kiekvienos šeimos istorijoje. Už šių žodžių slypi milijonų žmonių likimai, jų kančios ir netekties skausmas. Pasididžiavimas, tiesa ir atmintis. Mano tėvams karas yra siaubingas blokados Leningrado kančios, kai mirė mano dvejų metukų brolis Vytia, kur mama išgyveno per stebuklą. Turėdamas išlygą, tėvas savo noru gynė gimtąjį miestą — jis elgėsi taip, kaip milijonai sovietų piliečių. Jis kovojo “Nevskio” placdarme, buvo sunkiai sužeistas. Ir kuo toliau šie metai, tuo didesnis poreikis pasikalbėti su tėvais, sužinoti daugiau apie jų gyvenimo karinį laikotarpį. Bet jau nieko neįmanoma paklausti, todėl aš širdyje saugau pokalbius su savo tėvu ir motina šia tema, jų emocijas. Man ir mano bendraamžiams svarbu, kad mūsų vaikai, anūkai, proanūkiai suprastų, kokius išbandymus ir kančias išgyveno…