Archive

March 2019

Browsing
Rusijos tyrėjai įsitikinę, kad Lietuvos prokurorai žinojo, jog kariškiai veikė pagal TSRS teisės aktus

VILNIUS, kovo 18 — Sputnik. Rusijos tyrimo komitetas už akių apkaltino buvusį Lietuvos generalinės prokuratūros darbuotoją už tai, kad jis neteisėtai patraukė atsakomybėn Rusijos piliečius po 1991 metų sausio 13 dieną Vilniuje įvykusių riaušių, praneša Rusijos tyrimo komiteto spaudos tarnyba.

Tai buvęs Lietuvos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vadovas Simonas Slapšinskas, kuris kartu su kitais tyrėjais paskelbė kaltinamąjį nuosprendį. Slapšinskas kaltinamas pagal Rusijos baudžiamojo kodekso 299 straipsnio antrąją dalį dėl neteisėto baudžiamojo akivaizdžiai nekaltų Rusijos piliečių persekiojimo.

2015 metais Slapšinskas išsiuntė Lietuvos teismui nagrinėti bylą prieš rusus. Rusijos tyrimo komitetas pabrėžia, kad Lietuvos prokurorai žinojo, jog įvykiai Vilniuje vyko, kai Lietuvos TSR nebuvo nepriklausoma valstybė, o buvo TSRS dalis, todėl sovietų kariuomenės kariai atliko savo pareigas ir veikė pagal įstatymus, užtikrindami viešąją tvarką.

Be to, prieš išsiųsdamas bylą teismui, Slapšinskas kartu su kitais prokurorais nesugebėjo įrodyti, kad sovietų kariuomenės veiksmai nulėmė protestuotojų žūtis Vilniuje.

Nutylimi civilių gyventojų sušaudymo nuo stogų ir iš gretimų pastatų viršutinių aukštų atvejai, nors patikimai žinoma, kad konflikte dalyvavo trečioji šalis”, — teigiama pranešime.

Komitetas pažymėjo, kad Lietuvos teisėsaugos institucijos ir teismai nagrinėjo baudžiamąsias bylas prieš rusus, pažeisdami tarptautinę teisę ir baudžiamojo proceso vykdymo tvarką. Departamentas taip pat priminė, kad Rusijos Federacijos piliečiai neteisėtai persekiojami už tariamus nusikaltimus prieš taiką ir žmonijos saugumą karinio konflikto nebuvimo atveju.

Tuo tarpu dėl nežinomų priežasčių Lietuvos teisėsaugos pareigūnai tinkamai neišnagrinėjo kareivio Viktoro Šatskicho nužudymo. Baudžiamoji byla dėl šio fakto buvo nutraukta, todėl nusikaltimo aplinkybės nebuvo išaiškintos”, ― pabrėžiama Rusijos institucijos pranešime.

Komitetas pabrėžė, kad yra tų dienų įvykių liudytojų, kurių versija skiriasi nuo to, ką tvirtina Lietuvos teisėsaugos institucijos.

Sausio 13-osios byla

Pasak Lietuvos valdžios institucijų, 1991 metų sausio 13-osios naktį, TSRS daliniams puolant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos pastatą, žuvo 14 žmonių, daugiau kaip 600 buvo sužeisti.

Pernai spalį Vilniaus apygardos teismas baigė nagrinėti bylą dėl sovietų agresijos 1991 metų sausio 13-ąją.

Rusijos Valstybės Dūma pavadino 1991 metų įvykių sausio 13-osios bylos procesą šališku teismu ir istorijos falsifikacija. Rusija ne kartą pažymėjo, kad teismo procesas vyksta, pažeidžiant tarptautinę ir Lietuvos vidaus baudžiamąją teisę, o byloje dalyvaujantys asmenys apkaltinti pagal tais laikais neegzistavusius straipsnius.

Beveik penkerius metus Lietuvos kalėjime sėdi 2014 metais sulaikytas Rusijos pilietis, buvęs sovietų pareigūnas, ginkluotųjų pajėgų atsargos pulkininkas Jurijus Melis. Jis buvo sulaikytas, kai ketino grįžti į Rusiją. Melis kaltinamas 1991 metų sausio 13-osios įvykių byloje. Lietuva kaltina Melį tanko valdymu ir reikalauja jam skirti 16 metų kalėjimo.

Pulkininkas Jurijus Melis, neteisėtai kalinamas Lietuvos požemiuose jau 5 metai.

Be to, buvęs Socialistinio liaudies fronto (SLF) lyderis Algirdas Paleckis anksčiau buvo apkaltintas ir nuteistas už “sovietinės okupacijos neigimą”, nes jis išdrįso pasakyti, kad 1991 metų sausio 13 dieną “saviškiai šaudė į savus”. Praėjusių metų gruodį Lietuvos specialiosios tarnybos paskelbė, kad atskleidė “šnipinėjimo tinklą” šalyje, kuris neva rinko duomenis Rusijai. Jos pranešė, kad įtariamas šnipinėjimu sulaikytas opozicijos politikas Algirdas Paleckis.

Algirdas Paleckis yra kalinamas kalėjime už tai, kad skaitė laikraščius, internetą, žiūrėjo televiziją. Lietuvos landsberginės chuntos Temidės nuomone, abejoti, kad Lietuvos valdžia nėra nuo Dievo ar konservatoriai rusofobai nėra kilę nuo šventos dvasios – yra valstybinis nusikaltimas.

Vasario pabaigoje Vilniaus apylinkės teismas pripažino kaltu Povilą Masilionį “už agresijos prieš Lietuvos Respubliką neigimą”. Tyrimo duomenimis, nuteistasis Masilionis “užgauliu ir įžeidžiančiu būdu”, viešai pritardamas Rusijos žurnalistės Galinos Sapožnikovos knygos “Kas ką išdavė” turiniui, neigė 1990-1991 metų “agresiją prieš Lietuvos Respubliką” vykdžiusių ar joje dalyvavusių asmenų labai sunkius ir sunkius nusikaltimus Lietuvai ir jos gyventojams.

Knygų leidėjas Povilas Masilionis yra nuteistas Lietuvos teismo už tai, kad teisėtai išleido niekur neuždraustą knygą. Kad lietuviai žinotų – bet kokia teisėta veikla landsberginės chuntos teismuose lengvai gali būti paversta nusikaltimu.

Read more: https://sputniknews.lt/politics/20190318/8597927/russia-apkaltino-lithuania-prokurora-del-sausio-13-osios-ivykiu.html

 

Autorius Povilas Masilionis

Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Tomo Uldukio baigiamosios kalbos kaltinimų kratinyje pagrindinis kaltinimas toks: Povilas Masilionis, išleisdamas alternatyvią oficialiajam požiūriui rusų žurnalistės Galinos Sapožnikovos knygą „Išdavystės kaina“, „veikė tendencingai prieš Lietuvos Respubliką ir jos žmones“. Kitaip sakant, šita baudžiamoji byla buvo pakelta į ypatingą, Lietuvai ypač svarbių bylų rangą. (Matyt, dėl to pernai, vasario mėnesį, švenčiant Lietuvos Respublikos atkūrimo šimtmetį, buvo raportuota apie jos perdavimą Vilniaus miesto apylinkės teismui, o šįmet, gal atsitiktinai, o gal ir neatsitiktinai, toje byloje priimtas nuosprendis turėjo įsigalioti ir įsigaliojo Kovo 11-ąją – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną.)

Parapijinį lietuviškąjį šios baudžiamosios bylos skambėjimą praplėtė ir paryškino JAV knygų leidėjai. Sužinoję apie Lietuvoje neteisėtai konfiskuotą anksčiau niekur oficialiai neuždraustos Galinos Sapožnikovos knygos tiražą ir leidėjui sukurptą baudžiamąją bylą, jie tą knygą operatyviai išvertė į anglų kalbą ir išleido amerikiečiams. Tame jų leidinyje Galinos Sapožnikovos interviu dalyvių alternatyvus oficialiajam lietuviškajam požiūris į 1991 metų Sausio 13-osios įvykius ir žudynes Medininkų pasienio poste dar labiau sustiprinamas leidėjų komentaru knygos viršelyje. Amerikiečių leidėjų nuomone, čia, kaip ir kitur, „tai buvo JAV specialiųjų tarnybų operacijos“, o šita knyga „padeda suprasti panašių įvykių trafaretą Sirijoje, Ukrainoje, Venesueloje ir kitur“. (Už tokią JAV leidėjų poziciją net negalvojama Amerikoje konfiskuoti knygos tiražo ir sukurpti knygos leidėjams baudžiamosios bylos)

Lietuviškojo Galinos Sapožnikovos knygos leidimo įžangoje taip pat buvo rašoma apie 1991-ųjų metų tragiškuosius įvykius Lietuvoje, kaip apie globalaus masto nusikaltimus. Tačiau JAV specialiųjų tarnybų, o ir lietuviškųjų provokatorių vaidmens tuose įvykiuose neįmanoma giliau patyrinėti, nepanaikinus Baudžiamojo kodekso 170(2) straipsnio nuostatų, pripažįstančių tik vienintelį, oficialųjį, požiūrį į Sausio 13-osios ir Medininkų žudynes. Deja, Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Eglė Gruodienė man sukurptos baudžiamosios bylos nuosprendyje neišdrįso po mano prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl minėtojo Baudžiamojo kodekso straipsnio atitikimo Konstitucijai. Buvo atmesti ir knygų leidėjo argumentai, kad galiojančio Visuomenės informavimo įstatymo 54-ojo straipsnio nuostatos visiškai atleidžia knygų leidėją nuo atsakomybės, kai ta alternatyvioji informacija buvo anksčiau paskelbta bei nepaneigta per ją paskelbusias visuomenės informavimo priemones.

Teismas vasario 18-ąją Lietuvos Respublikos vardu nusprendė: „Povilą Masilionį pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 170(2) straipsnio 1 dalyje ir paskirti jam 70 MGL (2636,20 eurų) dydžio baudą“. Be to, buvo nuspręsta oficialiai konfiskuoti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato daiktų saugykloje esančios, prieš dvejus metus neteisėtai konfiskuotos, Galinos Sapožnikovos knygos „Išdavystės kaina“ tiražą bei leidybinės akcinės bendrovės „Mūsų gairės“ stacionaraus kompiuterio sisteminį bloką (procesorių).

Po Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio paskelbimo turėjau dvidešimt dienų apskųsti jį Vilniaus apygardos teismui. Vėliau galėjau eiti dar aukščiau – net iki Strasbūro Žmogaus Teisių Teismo. Tačiau, rimtai pasvarstęs, nusprendžiau: beviltiška Mūsų politikos „vanagai“ lietuviškuoju „neteisybės virusu“ jau užkrėtė ir Europos teisingumo struktūras. Tai patyrė žurnalistas Algirdas Paleckis, net kelerius metus tuščiai bylinėjęsis dėl kriminalizuotos jo viešai išsakytos nuomonės apie Sausio 13-ąją. Tai patyrė – jau kitos kategorijos byloje – net rašytojo Vytauto Petkevičiaus dukra Liuda Petkevičiūtė, beveik per dešimtmetį neįrodžiusi savo nekaltumo už tėvo parašytus žodžius apie Vytauto Landsbergio-Žemkalnio bendradarbiavimą su Tarybų Sąjungos specialiosiomis tarnybomis. (Matyt, ne už gražias akis Strasbūre dirbantiems konstitucinių dvasių specialistams Lietuvoje kabinami ordinai)

Žinoma, skaudu savo gyvenimo pabaigoje – ir dar už tiesos paieškas – gauti nemenką baudą, net ir teistumą. Be to, gaila sužlugdytos leidybinės akcinės bendrovės. Tačiau tas, prieš aštuonerius metus Seime prastumtas, Baudžiamojo kodekso 170(2) straipsnis, kriminalizavęs ne tik 1991-ųjų metų tarybinę agresiją, bet ir praktiškai dviejų tarybmečio kartų gyvenimą, nepanaikintas sugadins dar nemažai sveikatos ne vienam žurnalistui ar istorikui. Dalį to laikmečio tyrinėtojų jau dabar yra apėmusi liguista baimė. „Parašiau knygą iš tarybinių laikų, – pasakojo vienas istorikas, – bet kol kas jos į spaustuvę nenešu. Dar apkaltins mane …okupacijos menkinimu ir nuteis…“

Matyt, iš tos liguistos baimės ar nenoro gadinti politikos elitui nuotaikos net necyptelėjo „gimtosios“ Žurnalistų sąjungos vadai bei Respublikos žurnalistikos elitas, kai mane, žurnalistą su pusės amžiaus stažu, kaip didžiausią nusikaltėlį du metus murkdė ir teisė už niekur iki tol oficialiai neuždraustos knygos išleidimą, net nusišluostydami kojas į galiojančio Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas.

Liūdna, tačiau iš tarybinių laikų atsinešiau ir kitokio, malonesnio, patyrimo. (Čia ir vėl bus pagrindas naujai baudžiamajai bylai pagal BK 170(2) straipsnį, nes tarybmečiu „negalėjo būti“ geriau nei dabar)

O buvo taip 1986 metais „Švyturio“ žurnale išspausdinau straipsnį „Stebuklingosios lazdelės paslaptis“ – apie neteisėtą kaišiadorietės Janinos Markeliūnienės uždarymą į Naujosios Vilnios psichiatrinę ligoninę. Po to prasidėjo bylinėjimasis su medikais Aukščiausiajame Teisme, o kartu pasipylė žurnalo skaitytojų laiškai apie analogiškas istorijas, kurias sugrupavęs, išdėsčiau savo pareiškime LKP CK sekretoriui Lionginui Šepečiui. Ir štai po to eiliniame Respublikos laikraščių bei žurnalų redaktorių pasitarime sveikatos apsaugos ministras Jonas Platūkis paskelbia: po tokio straipsnio ir pareiškimo sekretoriui mums yra tik du keliai – arba jį, ministrą, reikės sušaudyti, arba „draugą Masilionį“ teks supūdyti kalėjime.

Ministras nepagalvojo, kad gali būti ir trečias kelias. „Švyturiui“ į pagalbą atskubėjo „Komjaunimo tiesa“, „Šluota“, „Vakarinės naujienos“, „Sovietskaja Litva“ ir kiti Respublikos leidiniai, kurie ėmė energingai demaskuoti medikų ir jų užsakovų šunybes. Vitas Tomkus ta tema net parašė knygą „Taranas“ ir tapo „persitvarkymo žurnalistu“. O „draugui Masilioniui“ taip ir neteko supūti kalėjime.

Dabar, neoliberalistinio individualizmo laikais, tai – tik malonūs prisiminimai. Šiandien niekam Lietuvoje, atrodo, neberūpi, kad jau aštuoneri metai Damoklo kardu veikia Baudžiamojo kodekso 170(2) straipsnis, reguliuojantis mūsų praeitį. Ruošiamas kitas, šio Seimo, dokumentas, reguliuosiantis ir dabartį. Apie ateitį nekalbu, – ją be mūsų žinios žada ant savo sparnų atnešti suglobalėję politikos „vanagai“.

Todėl šiandien – kiek liko jėgų – norisi šaukti sau ir kitiems, dar nepabėgusiems iš Lietuvos Don Kichotams: „Į dvikovą šitą valstybę – ant melo ir neteisybės pamatų statomą valstybę“ (Pasiligojusio teisingumo neoliberalistinę valstybę, o ne Lietuvos Respubliką ir jos žmones, kuo bando mane apkaltinti prokuroras) Tam, kad sukurtume kitokią valstybę, tobulesnę. Tam, kad mums nereikėtų, kaip Romualdui Ozolui, vienam iš dabartinės valstybės „gimdytojų“, gyvenimo pabaigoje klausinėti nusivylusių lietuvių: „Atsakykit, turim dar mes savo valstybę, ar ne?“, „Ar mūsų valstybė – mūsų?“

P.S. neabejingiems skaitytojams

Visiems, atsiuntusiems baudai sumokėti į Povilo Masilionio banko sąskaitą LT537300010015708446 (Swedbank) ne mažiau 30 eurų ir nurodžiusiems savo adresą, bus išsiųstos šios penkios nuteisto leidėjo knygos:

1. „Sukryžiuotų kalavijų karalystėje“. Nešukuota publicistika. V., Gairės, 1999;

2. „Rasota akmenų tyla“. Eilėraščiai, parodijos. V., Gairės, 2009;

3. „Gyvenimo gabalai“. Nešukuota publicistika. V., Gairės, 2014;

4. „Išsovietintoj Lietuvoj“. Satyros. V., Gairės, 2015;

5. „Svajoklė ir svajonių Brolis“. Pasaka – ne pasaka. V., Gairės, 2017.

Atskirai (už 15 eurų su siuntimu) galima būtų išsiųsti ir mano sudarytą „Partizanų teroro aukų atminimo knygą“ (V., Politika, 2011).

El. p.: musugaires@gmail.com

Prašau paremti korumpuotos landsberginės chuntos represijų auką knygų leidėją Povilą Masilionį ir padėti jam susimokėti chuntos skirtą baudą. Tuo pačiu jūs paremsite žodžio laisvę Lietuvoje, išreikšite savo panieką landsberginei chuntai. Fašistai, kurie šiandien degina knygas, rytoj degins žmones. Stabdyk fašizmą, NO PASARAN!

Kartu kviečiu pasirašyti ir išsiųsti nurodytais adresais peticiją dėl landsbergistų sukurpto ir  prastumto LR Baudžiamojo kodekso 170-2 straipsnio panaikinimo

Peticija dėl Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 170-2 straipsnio panaikinimo ir jo pagrindu vykdomų politinių represijų Lietuvoje nutraukimo

Kaip vunderkindas Stanislovas Tomas planavo surinkti 50 tūkst. Eurų iš pensininkų, 10 proc. turėjo atitekti ekspertai.eu už plano “išsukimą”

1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 Rating 0.00 (0 Votes)
Kaip vunderkindas Stanislovas Tomas planavo surinkti 50 tūkst. Eurų iš pensininkų, 10 proc. turėjo atitekti ekspertai.eu

Aurimas Drižius

Vakar buvau nuėjęs į Lietuvos visuomenės tarybos (LVT – organizacija, į kurią susibūrėme kovai prieš teismų mafiją) valdybos, kurios narys esu, susirinkimą “pasiaiškinti” valdybos pirmininkui Zigmui Vaišvilai dėl savo netinkamo elgesio – kodėl parašiau neteisingą straipsnį apie profesorių Stanislovą Tomą. Z.Vaišvila man priekaištavo, kodėl parašiau, kad LVT remia šią S.Tomo sugalvotą aferą numelžti pensininkus, suteikiant jiems nepagrįstas viltis, kad kažkoks teismas jiems mokės 600 eurų pensijas. Z.Vaišvila sakė, kad LVT niekada nepritarė šiam sumanymui – tada belieka signatarui paklausyti LVT posėdžio garso įrašą, kur pirmininkaujant Z.Vaišvilai, balsų dauguma šiam planui buvo pritarta. Dabar Z.Vaišvila dievagojasi, kad jis nedalyvavo šioj aferoje, ir reikalauja paneigti “tikrovės neatitinkančią informaciją”.

Visa laimė, kad turime LVT posėdžio sausio 12 d. įrašą – ten Z.Vaišvila kalba visai kitaip. Ten S.Tomas jau dalinasi pensininkų pinigus su Audriumi Naku iš ekspertai.eu. Kalbama apie tai, kaip bus lengva surinkti 50 tūkst. eurų, ir kad aferos organizatoriams bus lengva išsisukti – jeigu net teismas atmes S.Tomo skundą, tai pensininkams bus pasakyta, kad “teismas korumpuotas, todėl atemtė”.

Mat vunderkindas Stanislovas Tomas buvo sugalvojęs eilinį planelį prasisukti per pensininkų kišenes – surinkti 1000 pensininkų, iš kiekvieno surinkti po 50 eurų, ir rašyti skundą teismui dėl per mažos pensijos. S.Tomas įrodinėjo, kad pensininkams turėtų būti mokama 600 eurų pensiją, ir kad to neva galima pasiekti remiantis Žmogaus teisių chartija ir panašiais dokumentais.

Už surinktą 50 tūkst. Eurų honorarą Stanislovas Tomas žadėjo ginti savo klientus teismuose.

Ostapas Berta Marija Suleimanas Bender Bėjus Stanislovas Tomas žinojo maždaug 400 santykinai sąžiningų būdų, kaip atimti pinigus iš pensininkų ir sėkmingai jais naudojosi

Su šita idėja S.Tomas atėjo į LVT valdybos posėdį ir ten pristatė jį (redakcija turi šio posėdžio garso įrašą): “nė vienas iš Lietuvos atstovų Europos parlamente nekalbėjo apie mažas pensijas Lietuvoje. Tiesa, Viktoras Uspaskich buvo pradėjęs tokią bylą, tačiau apeliacinėje instancijoje jis pasakė ją nutraukti. Mes paskaičiavome, kad vidutinė pensija turi būti 600 eurų, o minimali alga turi sudaryti 60 proc. Pensijos, ją irgi galima paskaičiuoti. Todėl siūlau surinkti kuo daugiau žmonių, geriausiai turėti 1000 pensininkų, kurie gaudavo minimalią algą. Surinkti žmones ir eiti visiems kartu į teismą, į Europos teismus ir Jungtinių tautų organizacijas. Kiekvienas, kuris dalyvauja, mokėtų po 50 eurų, ir mes u kolegomis jau buvome apkalbėję – reikėtų tuos pinigus padalinti į keletą dalių. T.y. 20 proc. Gautų žmogus, kuris gavo pensininko sutikimą bylinėtis, 5 proc. Gaus administratoriai iš LVT, 65 proc. atitektų man, ir 10 proc. Eitų ekspertai.eu”.

“Matau tokioje byloje visapusišką naudą, nes parodytume ir valdžios požiūrį, ir propagandine prasme, – S.Tomui pritaria Z.Vaišvila, – mums reikia rodyti ir mūsų valdžios požiūrį į tai. Būtų gerai, jeigu lygiagrečiai eitų du procesai – vienas Lietuvoje, kitas užsienyje.

Kasdien vis didesnius stebuklus apie Stanislovo Tomo pergales JT teisme pranešanti ekspertai.eu turėtų gauti 10 prroc. už šios afegos “įsukimą”

Čia įsiterpia Zenonas Andriulėnas : “gal pradžioje pabandome su 10 žmonių. Nes aš matau labai didelę riziką – jeigu mes Lietuvos mastu surinkę didžiulius pinigus, ir juos pasidalinę, tai nesėkmės atveju mūsų organizacijai bus labai prastai. Reikia pasverti riziką, ir aš siūlau su advokatu sudaryti sutartį tik dėl sėkmės mokesčio”.

“Būtų svarbus žestas, jeigu Stanislovas Tomas įstotų į LVT, ir aš manau, kad jis turėtų vadovauti teisininkų komandai, nes jis žino tarptautinę sceną, – atsako Z.Vaišvila, – o dėl rizikos, tai mano supratimu, viskas priklauso nuo to, kaip mes tai pateiksime. Aš jau Audriaus Nako prašiau parašyti trumpą pristatymą ir išdėstyti teisinius pagrindus ir argumentus. Tas pasiūlymas be galo svarbu, ir sunkiausias dalykas bus paaiškinti žmones, kodėl juos kreipti į vieną ar kitą grupę”.

“Nenoriu sutikti su Zenonu, kad nesėkmės atveju tai organizacijai būtų labai blogai, – pasisakė ir valdybos narys Kęstutis Eiva, – organizacijai tai būtų naudinga bet kokiu atveju, nes jeigu teismas neįvykdė teisingumo ir apsidergė, tai mes vėl laimine”.

“Tai, tada būtų korumpuotas teisėjas, – sutinka S.Tomas.

“Bus parengtos formos, kad nueit pas pensininką, ir jam išaiškinti, kokios galimybės”, – sakė T.Jakilaitis.

“Tada aš siūlau priimti principinį sprendimą – taip ar ne, – pritaria Z. Vaišvila, nes manau, kad mes jau esame suvokę, tuo labiau, kad gerbiamas Stanislovas yra čia. Todėl siūlome viešo pateikimo kitame posėdyje”.

“Kiek jums reikia minimaliai žmonių, kad apsiimtumėte rašyti tokį skundą ir ginti pensininkus?”, – paklausė Jonas Mažintas.

“Nuo tų 50 eurų aš gaučiau 65 proc., ir už tai vesčiau bylą iki pabaigos, – atsakė S.Tomas, – minimalus skaičius būtų tūkstantis žmonių”.

“O jeigu būtų tik 500 žmonių, ar neapsimokėtų to daryti?

“Nu, pabandome kad būtų 1000”, – atsakė S.Tomas

O pinigus dalinamės iš karto? Nes juk yra moralės dalykas – tie žmonės už jus balsuos?

“Na, jeigu bus 500, tai aš vis tiek padarysiu, tačiau tikiuosi, kad tokių pensininkų bus 1000”, – atsakė S.Tomas.

“Jeigu būtų 500 žmonių, kurie sumoka po 50 eurų, tai būtų jau 25 tūkst. Eurų, ir už tokį honorarą būtų galima pasisamdyti bet kokį pasaulio advokatą, klausė advokatė Aldona Jankevičienė, – ar turint 200 žmonių, kaip kad sakėte, kad tiek surinkote, negalima surašyti ieškinio?

“Ne, tai nerimtai atrodo, – atsakė S.Tomas.

Ostapas Berta Marija Suleimanas Bender Bėjus Stanislovas Tomas mylėjo ir kentėjo. Jis mylėjo pinigus ir kentėjo dėl jų trūkumo.

“Aš siūlau balsuoti už Stanislovo Tomo pasiūlymą, kad reikia ginti pažeistas pensininkų teises, įpareigojant LVT narį Stanislovą Tomą paruošti teisinį pagrindimą šiai iniciatyvai, geriausiai ant vieno puslapio, kad žmogus užmestų akį ir perskaitytų, – sakė Z.Vaišvila, – taip pat įpareigojame teisės grupę parengti kreipimąsi į pensininkų organizacijas dėl šio sumanymo. Mes matome, kad tam reikia pritarti”.

Pritarti šiam S.Tomo pasiūlymui ir įpareigoti S.Tomą parengti dokumentą ir skundą teismui, taip pat dėl LVT dalyvavimo šiame procese buvo nuspręsta balsavimu – “už” balsavo 8 nariai, 2 – prieš.

Delegacija iš LVT apsilankė keliose pensininkų organizacijose, ragindamos prisidėti prie iniciatyvos, tačiau visur jiems buvo parodytos durys – skundą S.Tomas gali rašyti, tačiau ne už 50 tūkst. Eurų honorarą.

Už tai, kad pasipriešino šiai aferai, iš LVT buvo išmesti Z.Andriulėnas ir A.Jankevičienė, o “Laisvas laikraštis” įpareigotas paneigti tai, kad LVT nusprendė savo posėdyje:

Lietuvos Visuomenės Tarybos pranešimas spaudai

2019 m. kovo 6 d. Vilnius

2019 m. kovo 6 d. Lietuvos Visuomenės Tarybos valdybos posėdyje dėl sąmoningo ir tyčinio valdybos nutarimų nevykdymo (kasos dokumentų neperdavimo, kandidatų į narius ir narių užpildytų dokumentų neperdavimo, šių dokumentų su asmens duomenimis perdavimo pašaliniams asmenims, elektroninio susirašinėjimo su nariais ir kandidatais į narius ištrynimo, Lietuvos visuomenės tarybos FB-o paskyros valdymo neperdavimo), tuo vykdant galimai nusikalstamas veikas, valdyba nutarė pašalinti iš Lietuvos Visuomenės Tarybos narių Zenoną Andrulėną, neleisti jam naudotis Lietuvos Visuomenės Tarybos elektroniniais adresais.

2019 m. kovo 6 d. Lietuvos Visuomenės Tarybos valdybos posėdyje valdybos nariams Jonui Mažintui ir Aurimui Drižiui buvo paaiškinta ir pasiūlyta susipažinti su pateiktais valdybos posėdžių protokolais ir išrašais iš banko sąskaitos, patvirtinančiais, kad Lietuvos Visuomenės Taryba nevykdo Stanislovo Tomo projekto dėl pažeistų pensininkų teisių gynimo ir nerenka dėl to jokių lėšų. Valdyba paprašė Aurimo Drižiaus, kad „Laisvas laikraštis“ paneigtų nurodytus tikrovės neatitinkančius teiginius „Laisvo laikraščio“ straipsniuose.

LVT valdybos pirmininkas Zigmas Vaišvila

Aurimas Drižius nuotrauka.

Šoko būsena yra tada, ka mes užmirštame savo istoriją, prarandame ryšį su realybe. Kai mums valdančioji chunta vietoje istorijos įkiša buržuazinės Lietuvos smetoninio fašistinio režimo idealizuotą paveikslą, vietoje tikrų didvyrių verčia mus garbinti karo nusikaltėlius, moterų, vaikų žudikus. Šokas yra tada, kai mes prarandame gebėjimą skirti, kas yra gerai ir kas yra blogai, susitaikome su valdančio parazitų režimo, mikroskopinės mažumos socialinių parazitų mums primesta valia, blogio galia. Šoko būsena mums yra sąmoningai primesta Vakarų kolonizatorių ir jų vietinės 5 kolonos, kompradorinio elito tik vienu tikslu – pavergti ir kontroliuoti melo ir dezinformacijos įtakoje orientyrus praradusią tautą. Kai valdanti proamerikietiška chunta išnaudojo visą pasitikėjimo, kurį ji 1990 metais gavo masinių melo ir dezinformacijos propagandos būdu, kreditą, visuomenę ištinka krizė. Krizė visuomenėje yra šoko būsena. Būtent todėl aiškus savo tikrosios, o ne valdančios chuntos primestos, istorijos aiškus suvokimas padeda susivokti šiame pasaulyje, kuriame viešpatauja masinė dezinformacija ir totalinis smegenų plovimas, masinės sąmonės formatavimas, sako Naomi Klein savo filme “Šoko doktrina”.

 

1953 metų kovo 5 d. savo užmiesčio rezidencijoje labai keistomis aplinkybėmis mirė tuometinis Tarybų Sąjungos, pirmosios pasaulyje darbo žmonių, realios demokratijos valstybės, vienintelės tikrosios II Pasaulinio karo nugalėtojos vadovas Josifas Visarionovičius Stalinas. Net praėjus tiek metų po žymiausio 20 amžiaus politinio veikėjo mirties Vakarų imperialistai, nacistai, fašistai negali jam atleisti savo gėdingo pralaimėjimo ir nėra pasaulyje kitos tokios asmenybės, apie kurią pasaulio parazitai – kapitalistai, banksteriai, liberalai, nacistai, sionistai, konservatoriai ir pan. – nebūtų prikūrę tiek prasimanymų, melo, šmeižto.

Galingiausio planetos žmogaus Josifo Stalino, valdžiusio trilijonų dolerių vertės resursus, asmeninio turto apyrašas po jo mirties užėmė nepilną` puslapį.

Kaip buvo iš tiesų? Kodėl liberalai taip atkakliai nemato realių tarybinės valstybės įspūdingų pasiekimų ir mato išimtinai tik trūkumus, represijas? Kodėl, nežiūrint į kosminius liberalų šmeižto apie J.Staliną kiekius, kiekvienais metais daugėja žmonių, kurie TSRS lyderį, vadovavusį šaliai sunkiausiu valstybei laikotarpiu , vertina objektyviai, už didingus darbus ir neregėtus pasiekimus? Kodėl apie J.Staliną liberalioje melo propagandoje galima kalbėti išimtinai tik neigiamai ir tik apie jo vykdytas represijas? Tai būtų tas pats, kaip apie krikščionybę kalbėti tik apie inkviziciją.

Tiesa yra visuma faktų, tiek neigiamų, tiek teigiamų, todėl verta svarstyti ir liberalų kruopščiai nutylimą informaciją apie tai, kas buvo nuveikta Tarybų Sąjungoje, kai valstybei vadovavo Josifas Visarionovičius Stalinas.

Bet kurį liberalą, nepriklausomai nuo to, kokioje formoje jis parazituoja ar po kokiu pavadinimu jis slepia savo grobuonišką savanaudišką prigimtį, Stalino vardas ima kratyti lyg iš liberalo sielos būtų varomas velnias egzorcizmo seanso metu. Liberalas

Apie J.Stalino represijas Nikitai Chruščiovui buvo parengta pažyma, pagal kurią pagal garsųjį TSRS Baudžiamojo kodekso 58 str (antitarybinė veikla) buvo nuteista 3 777 380 žmonių per 32 metus.

puikiai prisimena tik deportacijas, trėmimus, represijas, „kruvino“ režimo baisius nusikaltimus prieš …. vogti ir į korupciją nuo prigimties linkusius liberalus. Tai tiesa. Vagims, sukčiams, niekšams, aferistams, korumpuotiems liberalams prie Tautų Tėvo buvo sunku: jiems teko – ar galite tai įsivaizduoti?!!, – dirbti ir sąžiningu darbu užsidirbti sau duoną, o už bet kokį bandymą sukčiauti, vogti, parazituoti liberalas keliaudavo į elgesio korekcijos ir socializacijos centrus. Atlikti atgailą ir suvokti, kad žmogus vertingas yra tiek, kiek jis stengiasi dėl savo šeimos, bendruomenės, valstybės. Todėl jau tiek metų ir šiandien liberalai tiesiog trykšta savo neapykanta tam, kuris ragino parazitus tapti žmonėmis. Liberalo, bet kurio socialinio parazito neapykanta J.V.Stalinui ir socializmui apskritai, tai niekšo kerštas už patirtą baimę ir pelnytą teisingumą. Ir tai suprantama. Niekada pasaulyje nebuvo tokios efektyvios valstybės, ekonomikos modelio  ir socialinės visuomenės organizacijos, kuri taip galingai įgyvendintų valstybės pagrindinę paskirtį – ginti viešą interesą, vykdyti teisingumą šalies viduje ir užtikrinti valstybės saugumą nuo išorės priešų, Vakarų barbarų-kolonizatorių ordų, agresijų, kaip tai buvo daroma Tarybų Sąjungoje vadovaujant J.V.Stalinui.

Vadovaujant Stalinui per 30 metų agrarinė, nuskurdusi, priklausoma nuo užsienio kapitalo šalis tapo galingiausia pasaulyje karinė pramonine valstybe, naujos socializmo aukštesnės civilizacijos centru. Nuskurdę ir neraštingi carinės Rusijos gyventojai per labai trumpą laiką tapo viena iš labiausiai išsilavinusių nacijų pasaulyje. 1950-ųjų metų darbininkų ir valstiečių politinis ir ekonominis išprusimas ne tik nenusileido, bet ir žymiai lenkė to meto bet kurios išsivysčiusios Vakarų valstybės darbininkų ir valstiečių išsilavinimą. Tarybų Sąjungos gyventojų skaičius padidėjo 41 milijonu.

Stalino laikais tik per 2 pirmuosius penkmečius buvo pastatyta daugiau nei 5000 stambiausių pramonės objektų, tame skaičiuje DneproHES‘as, Uralo mašinų gamykla, Charkovo traktorių gamykla, Gorkio automobilių gamykla, Stalino vardo gamykla ZIS, metalurgijos gigantai Magnitogorske, Čeliabinske, Norilske, Stalingrade ir kiti. Ir tai vyko visoje Tarybų Sąjungoje. Kai 1928 metais buvo patvirtintas pirmasis penkmečio planas ir pradėti vykdyti Tarybų Sąjungos industrializacija, kolektyvizacija, elektrifikacija ir kultūrinė revoliucija,  šalies BVP augimas kartais siekė net 30 procentų per metus. Toks Tarybų Sąjungos ekonomikos stebuklas, pramonės šuolis sudarė prielaidas laimėti didžiausią žmonijos istorijoje II Pasaulinį karą, kai „šviesioji, civilizuota“ Vakarų Europa susivienijo po fašizmo vėliavomis, klastingai užpuolė TSRS 1941-06-22 ir barbariškai išžudė net 15 mln tarybinių civilių gyventojų, sunaikino beveik 70 procentų TSRS pramoninės ir socialinės infrastruktūros okupuotoje šalies dalyje.

Šis socialistinio ekonomikos modelio rekordas niekada nebuvo pasiektas daugiau niekur pasaulyje. Lietuvoje per pokario pirmuosius 10 metų, nežiūrint pasitraukusių į mškus nacių kolaborantų ir nacionalistų aršaus pasipriešinimo,  buvo atidaryta šimtai gamyklų, pramonės įmonių,  kolūkių ir tarybinių ūkių, nutiesti keliai, įvykdyta elektrifikacija, atidaryta šimtai mokyklų, kultūros namų, ambulatorijų, ligoninių, sukurta visoje šalyje socialinė infrastruktūra, kuri visiems piliečiams užtikrino darbą, būstą, mokslą, medicininę priežiūrą, poilsį, būtiniausių poreikių tenkinimą. Palyginimui, per paskutinius 26 metus liberalų „demokratijos“ visa tai buvo sugriauta, išplėšta, nusiaubta ir išvogta, nepastatyta nei viena įmonė, kuri nors kiek būtų panaši į Kėdainių chemijos kombinatą, Jonavos „Azotą“ ar Ignalinos atominę elektrinę. Nei vienos! Tik maximos dygo kaip grybai po lietaus.

Tik per 2 metus po karo jau 1947 metais TSRS pramoninis potencialas buvo atstatytas ir pasiekė ikikarinį lygį, o 1950 metais Tarybų Sąjungos pramonė viršijo net du kartus lyginant su 1940 metų lygiu. Nei viena Vakarų šalių, nukentėjusių nuo karo, tuo metu nebuvo pasiekusi savo ikikarinio lygio, nežiūrinti į JAV galingą finansinę paramą.

Per pirmuosius 5 pokario metus pagrindinių maisto produktų kainos Tarybų Sąjungoje buvo sumažintos net 2 kartus, o tuo pačiu metu didžiosiose kapitalistinėse šalyse kainos augo ir padidėjo kai kur net 2 ir daugiau kartų.

Toks milžiniškas pasiekimas buvo pasiektas šalyje, kurioje tik prieš penkerius metus baigėsi siaubingiausias karas žmonijos istorijoje ir kuri nuo karo nukentėjo labiausiai iš visų kare dalyvavusių pasaulio šalių!

Vakarų liberalūs buržuaziniai ekspertai 1945 metais su jiems būdinga piktdžiuga viešai ir oficialiai prognozavo , kad TSRS pramonė atstatys savo 1940 metų pramonės potencialą tik 1965 metais ir tik tuo atveju, jeigu ims kreditus iš Vakarų kapitalistinių šalių ir tokiu būdu bus kolonizuota. TSRS šitą lygį pasiekė per du metus, viršijo du kartus ikikarinį lygį jau 1949 metais ir be jokios užsienio pagalbos. Priešingai, Vakarų imperialistai, agresoriai ir išnaudotojai visais įmanomais būdais kenkė TSRS, paskelbė ekonominį embargą, nuleido geležinę uždangą ir įkūrė tarptautinę karo nusikaltėlių gaują NATO, kurios tikslas ir paskirtis buvo rengti III Pasaulinį karą, griauti ir niokoti laisvas valstybes visame pasaulyje. Ir šiandien JAV/NATO globalistai daro tą patį ir siekia pavergti pasaulį taip pat, kaip ir 1950 metais.

1947 metais TSRS, pirmojoje iš pokario valstybių visoje planetoje, buvo panaikinta maisto kortelių sistema. O nuo 1948 metų kasmet – iki pat 1954 metų – buvo mažinamos maisto produktų ir plataus vartojimo prekių kainos. Vaikų mirtingumas 1950 metais sumažėjo net 2 kartus, lyginant su 1940 metų tuo pačiu rodikliu. Gydytojų skaičius išaugo 1,5 karto. Mokslo įstaigų skaičius padidėjo 40 procentų.  Studentų skaičius išaugo 50 procentų ir taip toliau. Liberalai vis tiek iki sąmonės praradimo įrodinės, kad visi mokytojai, gydytojai, mokslininkai, studentai, valstiečiai buvo išvežti į Sibiro Gulagus, o pramonė, žemės ūkis, mokslas vystėsi patys sau vieni?!..

Parduotuvėse buvo gausybė įvairiausių pramoninių bei maisto prekių, o sąvoka deficitas niekam nebuvo žinoma. Maisto produktų pasirinkimas gastronomuose buvo žymiai didesnis, nei dabar yra šiuolaikiniuose supermarketuose. Dabar retai kur pavyksta aptikti dešrą, kuri savo aukšta kokybe ir delikatesiniu skoniu būtų nors kiek panaši į tų laikų tarybinę. Vietinės gamybos vartojimo prekių ir maisto produktų įvairovė ir kokybė buvo žymiai aukštesni nei yra dabartiniai vienkartinio vartojimo pramonės produktai ir maisto pramonės cheminiai surogatai.

Visi TSRS piliečiai be išimties turėjo teisę į darbą. Susirasti darbą užimdavo tiek, kiek reikia atvykti pas darbdavį ir parašyti prašymą. Pakeisti darbą užimdavo tiek pat laiko. Valstybė pareiga buvo užtikrinti visiems darbą – VISIEMS.  Darbininkų darbo užmokestis 1953 metais svyravo vidutiškai nuo 800 iki 3000 ir daugiau rublių. Šachtininkai ir metalurgai uždirbdavo iki 8000 rb. Jauni specialistai inžinieriai uždirbdavo iki 1300 r. Komunistų partijos rajono komiteto sekretorius uždirbdavo 1500 rb., o profesorių ar akademikų darbo užmokestis neretai siekdavo 10 000 rb. ir daugiau.

Automobilis „Moskvič“ kainavo 9000 rb., balta duona (1kg) – 3 rb., juoda duona (1 kg) – 1 rb., jautiena – 12,5 rb/kg,  žuvis starkis – 8,3 rb/kg, pienas – 2,2 rb/l, bulvės – 0,45 rb/kg, alus „Žigulinis“ (0,6 l.) – 2,9 rb., audinys kartūnas (1 m) – 6,1 rb. Kompleksiniai pietūs valgykloje kainavo 2 rb.. Gera vakarienė dviems restorane su buteliu vyno – 25 rb.

Ir visą tai pavyko pasiekti nežiūrint į tai, kad reikėjo išlaikyti  5,5 milijono karių armiją, apginkluotą pačiais moderniausiais ginklais, geriausią tuo metu armiją visame pasaulyje!

1946 metai TSRS buvo pradėti vykdyti grandioziniai projektai : branduolinio ginklo ir atominės energetikos vystymo darbai, raketinės kosminės technikos kūrimas; technologinių procesų automatizacija; naujausios skaičiavimo technikos ir elektronikos kūrimas; kosmoso užkariavimo; šalies dujofikacija; buitinės technikos gamybos pramonė ir kt.

Pirmoji pasaulyje atominė elektrinė Tarybų Sąjungoje buvo pradėta eksploatuoti metais anksčiau nei Anglijoje, ir 2 metais anksčiau nei JAV. Tik Tarybų Sąjungoje buvo pastatyti laivai – atominiai ledlaužiai.

Tokiu būdu TSRS tik per vieną penkmetį – nuo 1946 iki 1950 metų – be jokios užsienio pagalbos ir būdama žiauriausios konfrontacijos su turtingiausiomis Vakarų kapitalistinėmis išnaudotojų kolonizatorių valstybėmis, Vakarų vykdyto ekonominio karo prieš TSRS sąlygomis sugebėjo išspręsti mažiausiai tris grandiozines problemas:

1) buvo atkurtas Tarybų šalies liaudies ūkis,   kurį nuniokojo “šviesiosios” vieningos Europos nacistai-kolonizatoriai;

2) užtikrintas stabilus gyventojų pragyvenimo lygio augimas;

3) buvo įvykdytas ekonominis TSRS šuolis į ateitį.

Dar ir dabar buvusios TSRS respublikos vis dar gyvena iš Stalino laikais sukurto tarybinės liaudies palikimo mokslo srityje, pramonėje, praktiškai visose gyvenimo sferose. „Laisvieji“ liberalai ir „laisvoji“ rinka per daugiau nei ketvirtį amžiaus nieko savo reikšmingo nesukūrė, tik sugriovė ir išvogė tarybinės liaudies sukurtą turtą. Tereikia išeiti į gatvę ir tuo nesunku bus įsitikinti.

J.V.Stalino dovanotos teritorijos Lietuvai.

Vienas iš kandidatų 1952 m. rinkimuose  į JAV prezidento postą Edlajus Stivensonas vertindamas padėtį su nusivylimu tvirtino, jeigu J.Stalino vadovaujamos Tarybų Sąjungos pramonės augimo tempai išliks ir toliau tokie patys, tai 1970 metais tarybinės gamybos apimtys viršys JAV pramonę net 3-4 kartus.

1953 metų rugsėjo mėnesio žurnalo „National business“ numeryje Herberto Hario straipsnyje „Rusai mus vejasi“ pažymima, kad “TSRS ekonominės galios augimo tempai lenkia bet kurios pasaulio šalies ekonomikos augimo tempus ir šiuo metu TSRS pramonės augimas yra 2-3 kartus didesnis už JAV”.

1991 metai vyko Tarybų Sąjungos ir JAV simpoziumas, kurio metu naujieji „liberalai-demokratai“ ėmė giedoti ditirambus „Japonijos ekonominiam stebuklui“, kad galėtų pažeminti ir paniekinti socialistinį ekonomikos modelį. Skambų antausį šiems Tėvynės išdavikams, Miltono Fridmano prichvatizacijos sektos pasekėjams skėlė ne kas kitas, o Japonijos milijardierius Chirosi Takajama: „Jūs nieko nesakote apie pagrindinį dalyką, apie jūsų šalies pirmavimą pasaulyje.  1939 metais jūs, rusai, buvote išmintingi, o mes, japonai, buvome kvailiai. 1949 metais jūs tapote dar išmintingesniais, o mes vis dar buvome kvailiai. Tačiau  1955 metais mes įgavome proto, o jūs tapote penkių metų vaikais.  Japonijos ekonominė sistema yra praktiškai visa nukopijuota nuo jūsų tarybinės planinės ekonomikos modelio, skiriasi tik tuo, kad mes kapitalistai, privatūs gamintojai, ir mes savo istorijoje niekada nebuvome pasiekę didesnio nei 15 procentų BVP augimo per metus. Jūsų gi visuomeninė gamybos priemonių nuosavybė pasiekdavo 30 ir daugiau procentų BVP augimo per metus. Visose mūsų kompanijose ant sienų kabo jūsų Stalino laikų lozungai“

Vienas iš geriausių šventikų luomo atstovas Simferopolio ir Krymo archimandritas Luka rašė : „Stalinas išsaugojo Rusiją. Jis parodė, ką reiškia Rusija visam pasauliui. Ir todėl aš, kaip tikras krikščionis ir Rusijos patriotas žemai lenkiuosi draugui Stalinui“.

Niekada savo istorijoje mūsų šalis nebuvo mačiusi tokių didingų permainų, kokios vyko Stalino epochoje! Būtent dėl šios priežasties šiuo metu vykdomas velniškas parazitinės buržuazijos planas – niekada daugiau neprileisti prie valstybės valdymo žmonių, kurie savo asmenybės vidine galia, moralinėmis savybėmis, strateginiu mąstymu, ištikimybe valstybės interesams ir atsidavimu savo tautai būtų panašūs į J.V. Staliną, visą savo gyvenimą paaukojusį tautos interesams ginti. Todėl jau 70 metų vykdoma arši J.V.Stalino šmeižimo ir diskreditavimo kampanija, siekiant sumenkinti didžio žmogaus gyvenimą ir istorinę veiklą. Vakarų imperialistai, kurie pralaimėjo J.V.Stalinui visuose susirėmimuose, negali atleisti ir susitaikyti su pralaimėjimu. Nors Vakarų valdytojai yra pagarsėję savo žiaurumais, represijomis, genocidu, karo nusikaltimais ir nusikaltimais žmoniškumui, tačiau kaltina dėl savo įvykdytų nusikaltimų tik J.V. Staliną ir daro tai po jo mirties praėjus pusei amžiaus. Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas V. Čerčilis Didžiojo Tėvynės karo metais rašė: „Aš keliuosi kiekvieną rytą ir meldžiuosi, kad Stalinas būtų gyvas ir sveikas. Tik jis gali išgelbėti pasaulį“. J.V.Stalinui mirus amžinas jo oponentas neslėpė savo susižavėjimo vado asmenybe: „Stalinas gavo Rusiją vyžotą, nuskurdusią, neraštingą ir atsilikusią, o paliko ją galingiausia pasaulyje valstybe, išsivysčiusia ir su branduoline bomba“. Šarlis de Golis, Prancūzijos prezidentas rašė: „Stalinas nemirė. Stalinas pasislėpė ateityje“.

Pranašiškus žodžius pasakė pats J.V.Stalinas 1939 metais pokalbio su Tarybų Sąjungos diplomate ir valstybės veikėja A.Kolontaj metu :

“Daug mūsų partijos ir tautos darbų bus apšmeižti ir apspjaudyti ne tik užsienyje, bet ir mūsų šalyje taip pat…

TSRS galia slypi tautų draugystėje. Kovos prieš TSRS smaigalys bus nukreiptas būtent į šios draugystės suardymą, į pakraščių atplėšimą nuo Rusijos…. Su ypatingu įniršiu pakels galvą nacionalizmas. Kuriam laikui jis nustelbs internacionalizmą, tačiau laikinai. Nacijų viduje atsiras nacionalistų grupės ir kils konfliktai. Išlįs daugybė vadukų-pigmėjų, savo tautų išdavikų. Apskritai ateityje įvykiai vystysis žymiai sudėtingesniu ir pasiutusiu būdu, posūkiai bus labai staigūs. Reikalas krypsta į tai, kad ypatingai sukils Rytai. Kils aštrūs prieštaravimai su Vakarais.

Ir visgi kaip besivystytų įvykiai, praeis laikas, ir naujų kartų žvilgsniai atsigręš į mūsų socialistinės Tėvynės žygdarbius ir pergales. Metams bėgant ateis naujos kartos. Jos vėl pakels savo tėvų ir senelių vėliavą ir atiduos jiems deramą pagarbą. Savo ateitį jie statys ant mūsų didingos praeities pamatų“.

Apie save Stalinas yra sakęs: „Kai aš numirsiu, ant mano kapo bus suversta daug šiukšlių, tačiau istorijos vėjai negailestingai jas nupūs“ . Taip ir įvyko.

Visa armija liberalių istorijos klastotojų, ypatingai čia pasižymėjo žinomas melagis Aleksandras Solženycinas,  dergė Vadą po jo mirties su įniršiu ir su ypatinga aistra. Šakalų kaimenės draskė mirusį liūtą, keršydami jam už savo baimę, bailumą, niekšybę ir melą. Tačiau daugiau nei pusę amžiaus vykdyta pasiutusi antistalininė propaganda jos organizatoriams neatnešė jokios pergalės net prieš jau seniai mirusį Staliną.

Galima suprasti motyvus tų, kurie šiandien vis dar negali pasisotinti savo nebaudžiamumu ir galimybėmis šmeižti didingą istorinę asmenybę. Tas milžiniškas kiekis melo apie J.V.Staliną yra verčiamas nepertraukiamai ant eilinių žmonių galvų tik  dėl vienos priežasties – kad žmonės lygindami negalėtų suprasti, kas buvo nuveikta tada, ir, kas yra dar svarbiau liberaliems aferistams, žmonės negalėtų suvokti, kokius nusikaltimus daro prieš savo tautas dabartiniai valdantys „elitai“. Kad žmonės negalėtų net mintimis grįžti prie socializmo idėjų! Antistalininė šlykšti kampanija turi vieną tikslą –  atimti iš žmonių galimybę atkurti socialistinę ekonomikos sistemą, kuri leistų labai greitai išsivaduoti iš kolonizatorių priespaudos ir vėl tapti galinga darbo žmonių valstybe, realia visos tautos demokratija, diktatūra socialiniams buržuaziniams parazitams.

Žmonės prisimena valstybių vadovų darbus, o ne tuščias kalbas. Marksizmas vėl tampa aktualus. Tai rodo kiekvienais metais vis augantis gėlių skaičius prie J.V.Stalino kapo. Alternatyva liberaliam fašizmui ir žvėriškam kapitalizmui yra ir ji vis labiau atskleidžia gruobonišką kapitalizmo esmę.