Archive

March 2019

Browsing

SPUTNIK: Po gaubtu. Ką Lietuvos valdžia “pamiršo” pasakyti gyventojams, įstodama į NATO

Read more: https://sputniknews.lt/columnists/20190330/8670060/po-gaubtu-lithuania-valdzia-pamirso-pasakyti-gyventojams-istodama-nato.html

Vladimiras Matvejevas
6 0 0

Lietuva kartu su kaimynėmis — Latvija ir Estija švenčia 15-ąsias narystės NATO metines. Tačiau lengva pastebėti, kad garsus “nuo Rusijos apsaugantis skydas” jau seniai tapo gaubtu, po kuriuo NATO laiko Baltijos valstybes

Šiandien Vilnius yra tarp penkių geriausių NATO narių, kurie vykdo finansinius įsipareigojimus ir skiria 2 proc. BVP gynybai. Tačiau trečiojo pasaulinio karo atveju Baltijos šalių regionas taps pagrindiniu Rusijos tankų ir raketų taikiniu.

Dar vienos nepriklausomybės pabaiga

Oficialiai NATO vėliava buvo iškelta trijose Baltijos valstybių sostinėse vienu metu — 2004 metų kovo 30 dienios vidudienį.

Tačiau Vilnius prisijungė prie aljanso viena para anksčiau. Kovo 29 dieną Šiaulių priemiestyje, Zoknių aviacijos bazėje nusileido du pirmieji Belgijos oro pajėgų naikintuvai “F-16”. Kitą dieną prie jų prisijungė dar du naikintuvai. Nuo tos dienos oro erdvė virš Baltijos šalių saugoma NATO “oro policija”.

O dar po mėnesio, 2004 metų gegužės 1 dieną Lietuva, Latvija ir estija tapo Europos Sąjungos narėmis. Taip baigėsi dar viena nepriklausomybė, kurią lietuviams žadėjo 1990 metų kovo 11 dienos Aktas. Nuo to laiko Briuselyje įsikūrusios NATO ir Europos Komisijos būstinės valdo  Baltijos šalis. Tiesa, prezidentė Dalia Grybauskaitė mano, kad kartu su ES ir NATO Lietuva tapo dar laisvesnė.

“Lietuva, galima tvirtinti, niekada nebuvo tokia saugi, kaip dabar. Todėl narystė NATO tai yra mūsų galimybė gyventi taikoje, kurti savo valstybę tokią, kokios patys norime”, — sakė Lietuvos vadovė metinių išvakarėse.

Grybauskaitė, garbindama NATO, pridūrė, kad narystė Šiaurės Atlanto aljanse garantuoja, kad “okupacijos, trėmimai ir mūsų žmonių persekiojimas niekada nepasikartos”.

Sąvokų pamainymas

Ak, kaip gudraujate Jūs, ponia prezidente! Tiesiog savanoriška migracija pakeitė priverstinę tremtį. Sovietmečiu, per 12 metų (1940-1952 metais) oficialiais duomenimis, į “ne taip jau nutolusias vietas” buvo ištremti 131 600 lietuvių. Beje, dauguma jų atsidūrė ne Gulago stovyklose, o buvo apgyvendinti  specialiose tremties vietose, vadinamosiose specialiose gyvenvietėse, o tai skirtingi dalykai.

O per 15 metų narystės ES ir NATO Lietuvos gyventojų skaičius sumažėjo daugiau nei 800 tūkst. žmonių, kurie pabėgo iš “laisvosios Lietuvos” į kitas šalis. Kaip sakoma, pajuskite skirtumą.

Taip su “okupacija” ponia Grybauskaitė, matyt, dėl senojo bolševikų įpročio, gudrauja. “Sovietų okupantai” investavo į Lietuvą didžiules lėšas — tiesė kelius, statė mokyklas, beje lietuviškas mokyklas. Statė gamyklas ir fabrikus, branduolines ir šilumines elektrines, vystė gamybą, naudojo pažangias pasaulio technologijas. Šiandien Lietuva yra Europos Sąjungos nuošalė, kur gyvenimo lygis siekia žemiausių rodiklių.

NATO reketas

Santykiai su NATO primena verslininko santykius su reketu, kuris “už stogą” reikalauja ne mažiau kaip 2 proc. BVP. Pinigai, kurie gali būti panaudoti pensininkų, mokytojų, gydytojų ir kitų nepasiturinčių žmonių gyvenimo gerinimui, NATO reikalauja išleisti pasenusių ginklų, kuriais perkrauti JAV ar Vokietijos kariuomenės sandėliais, įsigijimui. Maža to, šiuos pinigus dar reikia skirti “gynėjų” — JAV ir Europos kariuomenės padalinių, dislokuotų Lietuvoje, išlaikymui.

Maitinti juos bei kurti palankias sąlygas karinėms pratyboms, kurios nuolat vyksta Lietuvos žemėje.

Pati Dalia Grybauskaitė iš pradžių Baracką Obamą, o vėliau  ir Donaldą Trampą ragina dar labiau stiprinti JAV kariuomenės buvimą Baltijos regione. Ir ne šiap sau stiprinti, o jau nuolatinės rotacijos būdu. O dar, ir atvežti į Lietuvą raketų ir oro gynybos sistemų.

Blogiausia yra tai, kad kaip tik Lietuvos teritorijoje bus dislokuotos JAV raketos, Rusijos raketos iškart nusitaikys į Lietuvoje esančius objektus. Ir neduok Dieve, kažkas įvyks, tuomet pirmosios branduolinės kovos galvutės nukris ant lietuvių. Štai kur nuostabi perspektyva! Ačiū tau, NATO, už “gaubtą” , kuris pritraukia “atpildo raketas”.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija

NATO pajėgos Baltijos šalyse
© SPUTNIK /
NATO pajėgos Baltijos šalyse

 

P.s. JAV 5-a kolona Lietuvoje, landsberginė chunta įstūmė Lietuvą į JAV/NATO kolonijų sudėtį prieš Lietuvos žmonių valią, grubiai pažeisdama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 137 straipsnį, kuris griežtai draudžia Lietuvos teritorijoje steigti JAV/NATO fašistinių valstybių karines bazes, laikyti šalies teritorijoje karines pajėgas, NATO karo nusikaltėlių, žudikų kariuomenė, kuri nepaklųsta Lietuvos įstatymams, nėra pavaldi Lietuvos tautos valdžiai. 2004 metų referendumas vyko pažeidžiant įstatymais nustatytą tvarką, dėl NATO skerdikų bazių steigimo Lietuvoje apskritai nebuvo balsuojama. Šią lietuvių tautos istorinę apgavystę, XXI  amžiaus klastotę, įstūmusią Lietuvą į JAV/NATO vergovę, įvykdžiusios partijos – konservatoriai ir liberalai – , už šią apgavystę agitavę veikėjai ir už ją balsavę politikai privalo būti teisiami kaip tautos nacionalinių interesų išdavikai. JAV/NATO kolonijos statusas Lietuvai yra kelias į pražūtį, kelias į nebūtį, susinaikinimo būdas.

Rinkimuose balsuoti galima tik už Lietuvos ateitį be JAV diktato, be NATO teroristų agresijos nuolatinės grėsmės. Negalima balsuoti už kandidatus, kurių programoje nėra kovos už Lietuvos išsivadavimą iš JAV-NATO kolonijinės priklausomybės, kuriam atrodo, kad su žmonių, tautų, valstybių, kultūrų, civilizacijų žudikais, Vakarų kolonizatoriais galima susitarti, kurie tiki, kad JAV, Didžiosios Britanijos, NATO vilkai yra vegetarai ir avių nevalgo.

YANKEE, GO HOME!

STOP US\NATO AGRESSIONS ARROUND THE WORLD!

NO WWIII!

US\NATO WAR CRIMINALS, HANDS OFF LITHUANIA, RUSSIA, VENESUELA, UKRAINE, IRAQ, AFGANISTAN, SYRIA, LIBYA!

US/NATO WAR CRIMINALS TO NIURNBERG-2!

 

Išnaudojimo norma Lietuvoje 2017 metais – 180  proc. (!!!) (pagal Lietuvos Vyriausybės pateiktus duomenis)

Šaltinis: http://kova.news/2019/03/25/isnaudojimo-norma-lietuvoje-2017-metais-180-proc/?fbclid=IwAR2qf3nlqgo5UWrqECkUnQaMNAikj2jdbp1xPivBh2Cj0vJqZXDBO3ph808

Straipsniu mėginama paprasčiau paaiškinti, kokie aitvarai suneša Lietuvos turtuolių dešimtukams ar šimtukams pinigus. Skaitmenų pateikta daugokai, tačiau jie tereiškia eurus ir darbo valandas. Tiems, kurie nemėgsta skaičių ir net paprasčiausių kapitalistinės politekonomikos formulių, siūloma paskaityti „Turniai lietuviai – ka yra“ *

Darbo žmonių išnaudojimą galima išreikšti procentais ir paprastai apskaičiuoti. Pakanka tiksliai žinoti, kiek valandų darbininkas dirba, kad „atsipirktų“ jam išmokamas atlyginimas – tai yra būtinasis darbas. Ir žinoti, kiek valandų darbininkas dirba, kad sukurtų pridėtinę vertę darbdaviui – tai yra pridedamasis darbas. Jų santykis ir yra išnaudojimo norma K.

Darbo eigoje atskirti juos vieną nuo kito nėra jokio reikalo. Pagal tvarkingas įmonės ataskaitas pasirinkus fiksuotą laikotarpį – dieną, savaitę, mėnesį ar metus – galima suskaičiuoti, kiek valandų tenka dirbti savo atlyginimui ir kiek darbo valandų tenka „kitiems reikalams“.  „Kiti reikalai“ – tai pinigai amortizaciniams atskaitymams, atsiskaitymui su tiekėjais, darbui reikalingų priemonių pirkimui, kreditų gražinimui ir, žinoma, pelnas. Šioje vietoje būtina „įsikalti“ į galvą, kad visus tam reikalingus pinigus uždirba darbininkas per savo darbo valandas. Taip pat būtina atsižvelgti, kad šiuolaikinė ekonomika yra globali. Tai reiškia, kad Nigerijos šachtininkų ar Bangladešo siuvėjų sukurto pelno (pridėtinės vertės) trupiniai nubyra ir smulkiems Lietuvos „darbdaviams“.

Žinoma, tikriems išnaudojimo mąstams Lietuvoje nustatyti reikalingi tikslūs viešai skelbiami duomenys. Tačiau patikimus skaičius rasti nelengva, nes finansinėse didesnių įmonių ataskaitose daugelis svarbių rodiklių tiesiog neskelbiami, jei ir suskaičiuojami. Ir suprantama kodėl –  kapitalistams ar jų valdomai valstybei visiškai nerūpi, pvz., kokioje „Achemoje“ ar jūrų uosto terminaluose  tūkstančius procentų pasiekiančios darbininkų išnaudojimo normos. Svarbiausia – pelnas!

Europos Sąjungos paskelbtoje Lietuvos darbo rinkos rodiklių lentelėje yra duomenys apie 2017 metus. Pagal Lietuvos institucijų pateiktus skaičius, ten nurodoma, kad vidutinis metinis Lietuvos dirbančiojo atlyginimas siekė 15 492,8 eurus, suminis darbo valandų skaičius – 2 497 002 (tūkst.), o vieno dirbančiojo sukurta bendroji pridėtinė vertė – 27 800 eurų. **

Tai jau leidžia bent apytikriai apskaičiuoti vidutinę išnaudojimo normą Lietuvoje.

Panaudoję mokyklines žinias ir atlikę paprastus aritmetinius veiksmus, mes sužinome, kad 2017 metais vienas dirbantysis Lietuvoje kas savaitę vidutiniškai dirbo 56,1 val. ir sukūrė 831,9 eurų apimties vertę. Atlyginimui atiteko – 297,9 eurai, o pridėtinei vertei – 534 eurai. Tai reiškia, kad per vieną valandądarbininkas sukūrė 14,83 eurų apimties vertę. (Primename, kad tuomet Lietuvoje minimalus atlyginimas už valandą buvo 2,45 eurai, o vidutinis valandinis atlyginimas – 7,39 eurai.)

Paaiškėjo, kad kiekvieną savaitę jis „atsipirkdavo“ per 20 valandų – tai būtinasis darbas, o likusias 36,1 val. dirbo darbdavio naudai – tai pridedamasis darbas.

Dabar lengvai suskaičiuosime, kad 2017 metais Lietuvoje išnaudojimo norma siekė 180 proc.

Tiriant išnaudojimo lygį privalu atsižvelgti, kad Lietuvos statistikoje nevartojamas žodis darbininkas ar dirbantysis, o įvesta užimtųjų sąvoka. Ji apibrėžiama taip: asmenys, dirbantys bet kokį darbą, gaunantys už jį darbo užmokestį pinigais ar natūra arba turintys pajamų ar pelno. Tai reiškia, kad prie šimtus eurų uždirbančių samdinių daugumos pridedamas ir tas nedidelis sluoksnelis asmenų, kurių atlyginimai siekia kelis tūkstančius, o pajamos ar pelnas – šimtus tūkstančių ar milijonus eurų.

Atmetus pastarojo tipo užimtųjų dalį, kuri gyvena iš pelno ar kažkokių pajamų, galima drąsiai daryti prielaidą, kad tikroji išnaudojimo norma nesunkiai viršytų 200 proc.  Tai tikrai per daug, net ir įvertinus tik statistinius vidurkius, kurie yra gerokai painiojantys. Pvz.,  „Verslo žinios“ paskelbė, kad 2018 m. rugsėjo mėn. 341 asmuo Lietuvoje gavo pajamų, kurių dydis – nuo 5 389 iki 19 212 eurų.  Jie dirbo dvidešimtyje įmonių.  Vidutinės mėnesinės 341 asmens pajamos buvo ~ 7 766 eurai. Kitas pavyzdys: UAB „Maxima“ grupės 38 darbuotojų atlyginimų (6 719 eurų) vidurkis buvo 10 kartų didesnis, nei UAB „Maxima Lt“ 15 000 darbuotojų (628 eurai). Tačiau bendras dirbančių abiejose „Maximose“ užimtųjų atlyginimų vidurkis bus  tik 644 euriukai. ***

Palyginę tų metų Lietuvos ir Vokietijos duomenis sužinome, kad vienas Vokietijos dirbantysis per savaitę vidutiniškai dirbo 26.1 val. , o Lietuvos – du kartus ilgiau. Vokietijos „užimtojo“ vidutinis atlyginimas 2,6 karto didesnis už mūsų. O išnaudojimo norma bent du kartus mažesnė! ****

Žvilgtelėjus porą metų atgal, sužinome, kad… 2014 m. Lietuvos ūkyje per vieną faktiškai dirbtą valandą vidutiniškai sukurta 13,53 Eur pridėtinės vertės to meto kainomis, arba 0,22 Eur daugiau nei 2013 m., – praneša Lietuvos statistikos departamentas. Per metus vienas užimtas gyventojas sukūrė vidutiniškai 24 810 Eur bendrosios pridėtinės vertės. *****

Atitinkamai per 2017 metus kiekvienas „užimtas“ gyventojas sukūrė net 3 tūkstančiais eurų daugiau pridėtinės vertės – 27 800 eurų. Gal dabar kiek aiškiau, kas tie aitvarai, kasmet atnešantys milijonus eurų 50-čiai; 100-ui; 1000- čiui ir t.t. Lietuvos turtuolių, atseit, sunkiai dirbančių 24 valandas per parą?

Ieškant tikslaus atsakymo apie tikrą išnaudojimo lygį, visada reikia atsižvelgti, kad realią pridedamąją vertę kuria gamyboje dirbantys darbininkai – gamtos produktus ar jau pagamintus pusfabrikačius žmonių poreikiams perdirbantys asmenys. O jų sukuriamos pridėtinės vertės dalis atitenka ne vien tik gamyklų ar staklių savininkams, bet ir bankininkams, teisėjams, politikams, mokytojams, advokatams bei kitiems visuomenei ir ją valdančiai klasei reikalingiems „užimtiesiems“.

Tekstas parengtas pagal http://kibirkstis.blogspot.com/2018/12/isnaudojimo-lygis-lietuvoje-pagal.html

*  Nuoroda į straipsnį be skaičių – https://kibirkstis.blogspot.com/2018/11/turniai-lietufiai-ka-yra.html

**  Lietuvos biudžetas – https://ec.europa.eu/info/sites/info/files/economy-finance/2019_dbp_lt_lt.pdf

***  Kiek plačiau apie statistines pinkles – http://ldiena.lt/straipsnis/10852/kvankoms-skirti-kvantiliai-ir-medianos

****  Vokietijos biudžetas – https://ec.europa.eu/info/sites/info/files/economy-finance/updated_draft_budgetary_plan_2018

*****  Lietuvos statistikos departamentas –  https://osp.stat.gov.lt/informaciniai-pranesimai?eventId=62315

Jūs pastebėjote – visokie šimonytės, nausėdos, šimašiai, konservatoriai, liberalai, gabrieliai, kazickai, adamkai, mieželiai ir visi kiti sąjūdiečiai, JAV/NATO patriotai visada šypsosi?
Jie tiesiog fontanuoja pozityvu, transliuoja gyvulišką pasitenkinimą savimi, jų išsišiepę veidai netelpa kadre, jie trykšta tiesiog narcisizmu, įkyriai, nuobodžiai, atstumiančiai. Jiems gerai.
O dabar nuimkite visas regalijas ir įsivaizduokite žmogeliuką, kuris 30 metų vogė iš tautos dviejų kartų lietuvių darbu sukurtą turtą, vogė ir naikino Lietuvos pramonę, žemės ūkį, miškus, jūrų laivyną, atominę energetiką, tarybinę socialinę infrastruktūrą, kuri buvo išvystyta kiekviename kaime, naikino ir savinosi švietimą, mokslą, sportą, mokyklas, ambulatorijas, kultūros namus, pionierių stovyklas, jaunimo, moksleivių techninės kūrybos centrus, bankus, pagaliau praskolino Lietuvą, kurią gavo 1990 metais be jokių skolų ir turtingą.
Tie patys žmogeliukai tuos lietuvius, kurie visą šį turtą sukūrė savo didvyrišku darbu, šitie “patriotai” paskelbė nevykėliais, nemokančiais gyventi, suktis, išvadino vatnikais, davė ubago pensiją, vertą skylės nuo riestainio. Tie patys žmogeliukai karo nusikaltėlius, kurie šaudė į nugarą tautai, atstatinėjančiai karo sugriautą Lietuvą, paskelbė didvyriais. Ir sau tie patys žmogeliukai už šiuos “nuopelnus” pasiskyrė kompensacijas, pensijas, riebias vietas prie lovio, suteikė sau ordinus, medalius, premijas, mokslinius laipsnius. Įsivaizduokite vagį, niekšą, aferistą, nusikaltėlį, kuris už savo nusikaltimus ne tik neatsakė, ne tik nebuvo nubaustas laisvės atėmimo bausme iki gyvos galvos pagal savo veiklos realius ir siaubingus rezultatus, bet ir neapsakomai praturtėjo, buvo gausiai apdovanotas ir visais įmanomais būdais pagerbtas…
Toks vagis , žinoma, visada šypsosi 35 baltų dantų akinančia šypsena, tokiu atveju tik bėru arkliu žvengti nepertraukiamai ir belieka.
“Vogti yra nusikaltimas. Daug vogti yra verslas. Nebaudžiamai vogti labai daug 30 metų iš tautos yra politika ir Lietuvos “elitas”.
Kažkas yra ne taip Marijos žemės karalystėje…

Buvęs KGB karininkas Michailas Golovatovas, kuris trečiadienį Lietuvoje buvo nuteistas 12 metų kalėjimo, pareiškė, kad ketina apskųsti Vilniaus teismo sprendimą

VILNIUS, kovo 27 — Sputnik. Lietuvos valdžios atstovams reikėjo teismo dėl 1991 metų sausio 13 dienos įvykių prie Vilniaus televizijos bokšto, kad po to panaudotų nuosprendį, reikalaudami kompensacijos iš Rusijos už Baltijos šalių “sovietinę okupaciją”, interviu Sputnik Lietuva pareiškė buvęs KGB karininkas Michailas Golovatovas.

Trečiadienį Vilniaus apygardos teismas paskelbė nuosprendį byloje dėl 1991 metų sausio 13-osios įvykių prie Vilniaus televizijos bokšto. Golovatovas už akių buvo nuteistas 12 metų kalėjimo, buvęs TSRS gynybos ministras Dmitrijus Jazovas buvo nuteistas 10 metų kalėjimo. Jie buvo apkaltinti dėl “karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui”.

Vieninteliai rusai, kurie stojo prieš teismą, — Jurijus Melis ir Genadijus Ivanovas — gavo atitinkamai septynerius ir ketverius metus kalėjimo.

“Galutinis tikslas yra gauti apkaltinamąjį nuosprendį ir po to panaudoti jį, reikalaujant kompensacijos už Lietuvos, Latvijos ir Estijos “okupaciją”. Lietuva eina priešakyje. Tai pats svarbiausias dalykas. <…> Tai, ką daro Lietuva, akivaizdu, kad visa tai yra melas ir faktų iškraipymas. Jei 1992 metais buvo apie 500 nukentėjusiųjų, tai šiandien jų jau yra pusantro tūkstančio. Iš kur jie atsirado?” — kalbėjo Golovatovas.

Kaip anksčiau rašė Sputnik Lietuva, į teismo posėdį nebuvo įleisti Rusijos ambasados ​​Lietuvoje darbuotojai ir Rusijos žiniasklaidos atstovai. Kaip pažymėjo diplomatinė misija, jiems buvo pasakyta, kad “nėra vietų”.

Golovatovas pareiškė, kad stebėjo tiesioginę posėdžio transliaciją ir matė, kad laisvų vietų buvo pakankamai. Jis šį sprendimą pavadino Lietuvos užgaida, o patį procesą — šališku teismu, kurį Lietuvos valdžia surengė tik “sau”.

“Suteikite galimybę dalyvauti spaudos atstovams, suteikite galimybę Lietuvos ambasados ​​konsulinei įstaigai. Kodėl tie žmonės nebuvo įleisti? Normos visur vienodos, visame pasaulyje. Lietuva vėl eina priešingai nei visa planeta”, — pasipiktino Golovatovas.

Jis pridūrė, kad ketina pateikti apeliacinį skundą. Pasak jo, ateityje į šį procesą reikia pritraukti teisinių ir istorinių klausimų ekspertus.

1991 metų sausio 13-osios naktį netoli Vilniaus televizijos bokšto prasidėjo ginkluoti susidūrimai, kurių metu žuvo 14 žmonių, dar 600 buvo sužeisti.

Lietuvos teismas baigė nagrinėti bylą 2018 metų spalį. Lietuvos prokuratūra nepagrįstai tvirtino, kad prie Vilniaus televizijos bokšto žuvę žmonės buvo nužudyti sovietų kareivių, ir reikalavo, kad 67 žmonės būtų pripažinti kaltais.

Rusijoje “Sausio 13-osios byla” vadinama politiniu procesu, vykdomu, laikantis “blogiausių baudžiamojo teisingumo tradicijų”. Taip pat pažymėta, kad jis vykdomas, pažeidžiant tarptautinę ir Lietuvos vidaus baudžiamąją teisę.

1991 m. sausio 13 d. įvykiai Vilniuje
© Sputnik /
1991 m. sausio 13 d. įvykiai Vilniuje

Read more: https://sputniknews.lt/russia/20190327/8648158/Golovatovas-papasakojo-kam-Lietuvai-reikejo-teismo-del-Sausio-13-osios-bylos.html

Šiandien sukanka 22 metai, kai NATO (Nacionalinė Amerikos Teroristinė Organizacija), vadovaujama didžiausio žmonijos istorijoje agresoriaus JAV (Jungtinės Agresorių Valstijos) ir kruviniausios pasaulio istorijoje monarchijos Didžiosios Britanijos, užpuolė be jokio teisėto pagrindo ir,  grubiai pažeisdamos Jungtinių tautų Statuto , Tautų chartijos nuostatas,  įvykdė tarptautinį nusikaltimą  – karinę agresiją prieš suverenią JTO narę Jugoslaviją.

Karo nusikaltėlių gauja NATO pradėjo savo tarptautinį nusikaltimą aviacijos antpuoliais 1999-03-24 ir bombardavo Jugoslaviją iki 1999 metų liepos 11 d., kai Rusijos desantininkų bataljonas išsilaipino Slatinos oro uoste Prištinoje, stojo akis į akį prieš JAV-NATO karo nusikaltėlių gaują ir įsakė Vakarų išsigimėliams nutraukti jų taip mėgstamus nusikaltimus žmoniškumui, nutraukti Kosovo albanų vykdomą serbų genocidą.

Kaip tai įprasta Vakarų kolonizatoriams, visi Vakarų nusikaltimai prasidėjo nuo melo, totalinės dezinformacijos.  JAV-NATO nusikaltėliai visada savo siaubingus nusikaltimus labai mėgsta pristatyti kaip kažkokį egzistencinį  gėrį, Vakarų civilizacijos vertybę, “baltojo žmogaus” priverstinę reakciją į blogį – Kristaus žodžio nešimas pagonims, “šviesiųjų” Europos vertybių sklaida indėnams, čiabuvių švietimas, kovą už demokratiją, žmogaus teises ir pan.  Ir nesvarbu, kad po “civilizacijos” buvo vakariečių išžudyti šimtai milijonų žmonių Afrikoje, Amerikoje, Azijoje, Australijoje, visame pasaulyje, išnyko šimtai tautų, valstybių, unikalių kultūrų. Svarbu, kad šių nelaimėlių turtas išliko ir buvo saugiai perkeltas į Vakarų Europą, Didžiąją Britaniją, Jungtines Amerikos Valstijas. Kaip mėgo kartoti žymus 19 amžiaus britų politikos veikėjas,  tradicinis britų tarptautinis nusikaltėlis seras Henris Temple Palmerstonas , “Didžioji Britanija neturi nei amžinų priešų, nei amžinų draugų – Didžioji Britanija turi tik amžinus interesus”. Užpulti, sunaikinti, nužudyti ir apvogti – tai Vakarų civilizacijos kertinė vertybė, ant kurios kruvinų pamatų stovi visa Vakarų gerovė – plėšiko, žudiko, vagies gerovė.

Noamas Chomskis: “Jeigu dabar būtų Niurbergo Tribunolas, tai visi po II Pasaulinio karo buvę JAV prezidentai būtų pakarti kaip karo nusikaltėliai”

Prieš pradedant Jugoslavijos bombardavimus, JAV ir Didžiosios Britanijos totalinio melo propagandos mašina pradėjo informacinio karo ataką ir mėnesius pumpavo į Vakarų biurgerių masinę sąmonę melą apie Jugoslaviją, jos vadovus ir karines pajėgai, vykdė  neįtikėtinai aršią ir britiškai šlykščią Jugoslavijos  demonizavimo kampaniją.  Vakarai, kaip jie tai darė visais laikais, savo nusikaltimo auką apkaltino … pačių Vakarų vykdomais nusikaltimais. Taip jie darydavo visada pagal scenarijų – kai “vieninga Europa” , vadovaujama1938 metų “Times” Metų žmogaus A.Hitlerio, užpuolė  Tarybų Sąjungą, vėliau Korėją, Vietnamą, Iraką, Afganistaną, Libiją, Siriją, kolonizuojant Rytų ir Vidurio Europos socialistines valstybes, Gruziją, Ukrainą ir t.t Vakarų nusikaltėliai privalo įtikinti savo riebų biurgerį, kad jų vykdomi nusikaltimai yra daromi vardan švento tikslo, yra visuotinis gėris, yra sakralinis Vakarų galvažudžių indėlis į civilizacijos išlikimą, todėl siaubingi Vakarų galvažudžių nusikaltimai yra… reikalingi, būtini,  šventi, pozityvūs, Dievui malonūs. Riebus Vakarų  biurgeris, rydamas NATO aukų, vaikų krauju paskanintą hamburgerį privalo būti įsitikinęs, kad Vakarų vykdomas viso pasaulio tautų genocidas yra … Dievo palaimintas planas. Ir biurgeris (fašistas, nacionalistas, liberalas, demokratas, konservatorius) tuo su malonumu tiki ir remia.

Todėl Vakarų biurgeriams, kurie jau senai atprato mąstyti, gyventi savo galva,  mieliau visada pasitiki savo televizoriumi ir iš jo plyšaujančiu eiliniu fiureriu, buvo numesta tradicinė britų išsigimėlių sukurpta klastotė – Jugoslavijos vyriausybė, kurią sudaro daugiausiai serbų kilmės patologiniai sadistai, yra žiauri diktatūra, kuri sąmoningai vykdo Kosovo albanų genocidą. Britams melas yra nacionalinės kultūros neatimama ir organiška dalis. Britų kosminio mąsto klastotės dažniausiai tapdavo šalių sunaikinimo karinės agresijos būdu pagrindu (Irakas, Libija, Afganistanas, sąjūdžiai TSRS, Ukrainos maidanas, Sirija ir pan.).

Nacionalizmo ir religinio fanatizmo kortą Vakarai, savaime suprantama, sužaidė ir griaudami Jugoslavijos suverenitetą bei teritorinį vientisumą.

Būtina padaryti trumpą istorinį ekskursą, kad geriau suvokti šio NATO nusikaltimo technologines subtilybes. Dabar jau gal nedaugelis prisimena, kad po II Pasaulinio karo šalia Jugoslavijos susikūrė Albanija. Albanai buvo musulmonai. Šalį valdė rūstus vadovas Enveras Chodža, kuris visą savo valdymo laikotarpį laukė, kaip dabar matome ne be pagrindo,  Vakarų imperialistų naujo karinio antpuolio. Po JAV įvykdyto fašistinio pučo Graikijoje, kai šalį ėmė valdyti JAV statytiniai, pučistai, “juodieji pulkininkai”, kaimyninė Albanija paskelbė karo taikos metu nuolatinę parengtį – visa šalis buvo mobilizuota, pilietinės teisės apribotos, ekonomika dirbo karo režimu ir tik gynybai, šalyje trūko būtiniausių prekių, kiekvienas albanas turėjo būti pasiruošęs stoti į kovą bet kuriuo metu, kiekvienas namas, gatvė , miestas turėjo tapti įtvirtinta gynybos linija, kiekvienas namo savininkas pagal įstatymą privalėjo įsirengti savo namuose apkasus, ugnies tašką – betoninį, gelžbetoninį ar bent jau medinį. Savaime suprantama, gyventi nuolatinio karo būsenoje buvo sunku, todėl kai kurie albanai, liberalių pažiūrų, iš šalies bandė pabėgti. Slaptoji saugumo tarnyba, tipo Lietuvos Valstybės saugumo departamentas tokius piliečius , savaime suprantama, sekė ir juos įtraukdavo į “grėsmių nacionaliniam saugumui ataskaitas” su atitinkamomis pasekmėmis. Kai kurie vietiniai pasiekdavo  gerai fortifikuotą Albanijos pasienį, kur juos, žinoma, bandančius kirsti sieną gaudydavo ir šaudydavo pagal karo lauko įstatymus. Siena su socialistine Jugoslavija buvo saugoma mažiau, todėl dauguma albanų pabėgėlių stengdavosi pabėgti iš šalies per kaimynų serbų teritoriją, tuo labiau, tuometinis Jugoslavijos vadovas Josifas Broz Tito savo kolegos Tiranoje, Albanijos sostinėje, Envero Chodžos negerbė dėl jo diktatoriškų valdymo metodų, todėl pabėgėlių atgal į pražūtį tėvynėje negrąžindavo. Serbai buvo geri žmonės, stačiatikiai, niekada nekariavo su Rusija ir su savo kaimynais visada buvo linkę palaikyti gerus santykius, nežiūrint į rūsčią praeitį, kai kaimynai chorvatai, bosniai, juodkalniečiai mielai kolaboravo su hitlerininkais ir aktyviai dalyvavo serbų genocide karo metais.  Pabėgėlius albanus serbai priėmė su pravoslavišku vaišingumu, įkurdino juos istorinėse Serbijos žemėse Kosove, pasienyje su Albanija. Labai greitai Kosove susidarė gana stambi etninė albanų bendrija, kuri gerbė serbus, vertino serbų ištiestą pagalbos ranką nelaimėje.

TSRS vadovo M.Gorbačiovo išdavystės dėka 1990 metais ėmė byrėti Tarybų Sąjunga. Visi žinome, kad visoje posttarybinėje erdvėje JAV, Didžiosios Britanijos specialiųjų tarnybų agentų gaujos it skėriai užpuolė visas broliškas respublikas ir ėmė jas naikinti vietinių nacionalistų, “patriotų” bei religinių fanatikų rankomis. NATO karo nusikaltėliai tarp broliškų tautų pasėjo nacionalinės nesantaikos, etninės neapykantos, religinio nepakantumo sėklas, supjudė tarpusavyje ir išsekusias tarpusavio vaiduose, kivirčuose, neretai kariniuose konfliktuose lengvai kolonizavo, pavertė savo vasalais, bejėgiais vergais, neturinčiais jokios savigarbos, nacionalinės idėjos ar vystymosi vizijos. Viskas buvo atiduota Vakarų kolonizatorių rankoms, buvo kartojama mantra “NATO mus apgins”, mūsų draugai Vakarų kolonizatoriai mūsų neskriaus, kadangi mes dabar sąjungininkai. Ir Vakarų “sąjungininkai” savo naujas kolonijas Rytų ir Vidurio Europoje išnaudojo kiek tik galėjo, visais įmanomais būdais. Kosove, kaip ir visoje Jugoslavijoje, įvyko tradicinis Vakarų scenarijus.

Kosovo albanams, gyvenantiems serbų svetingumo dėka serbų istorinėse žemėse, “šviesieji” europiečiai, baltieji žmonės papasakojo ir įnirtingai diegė masinėje albanų sąmonėje, kad jie yra šios žemės, Kosovo, tikrieji šeimininkai, visada jais buvo čia, tačiau juos skriaudžia serbai, pažeidžia ir varžo jų prigimtines teises, o serbų karo vadai, Ratko Mladičius, Radovanas Karadžičius vykdo netgi musulmonų genocidą. Buvo platinami šiurpūs pasakojimai, kaip serbai išpjovė tai vienur tai kitur musulmonų bendrijas. Dabar jau žinoma, kad visos šios kraupios žudynių istorijos buvo sukurptos, kaip visada, Didžiosios Britanijos specialiųjų tarnybų bunkeriuose, nieko bendro su tikrove neturėjo, istorijos apie serbų žiaurumus buvo prasimanytos nuo pradžios iki galo ir platinamos Holivudo tik vienu tikslu – sunaikinti Jugoslaviją etninių konfliktų, pakurstytų iš JAV/UK, ugnyje. NATO propagandinės mašinos platinami gandai savo juodą darbą padarė. Dešimtmečius taikiai kartu gyvenę serbai, bosniai, chorvatai, juodkalniečiai, albanai ėmė neapkęsti vieni kitų ir ši NATO nusikaltėlių pasėta etninės, religinės nesantaikos sėkla davė savo kruvinus vaisius – visų karą prieš visus. Kosovo albanai užmiršo, kad yra svetingų serbų svečiai, pasijuto šeimininkais istorinėse Serbijos žemėse ir ėmė medžioti serbus. Taip atsirado iki tol nežinoma albanų etninė formuotė kosovarai, kuri ir ėmėsi, globojama JAV-NATO karo nusikaltėlių gaujos, skaldyti Jugoslaviją. Jugoslavija, žinoma, buvo priversta reaguoti, valstybei iškilo mirtinas pavojus, grėsė teritorinio vientisumo ir  suvereniteto praradimo pavojus, todėl, kaip ir bet kuri laisva šalis, Jugoslavija stojo į kovą dėl savo ateities – į nelygią kovą su pačių niekšiškiausiu žmonijos istorijoje JAV-Didžiosios Britanijos kariniu kolonijinės ekspansijos bloku NATO. Ir , visų mūsų nelaimei, pralaimėjo šią garbingą , tačiau iš anksto pasmerktą pralaimėjimui kovą.

Kai Jugoslavija labai santūriai pasipriešino NATO sukurtoms separatistinėms grupuotėms, į pagalbą savo parankiniams išdidžiai atėjo šio tarptautinio nusikaltimo užsakovas ir organizatorius – JAV, Didžiosios Britanijos, NATO žudikai . Karo prieš Jugoslaviją pradžiai  19 NATO šalių, įvykdžiusių nusikaltimą prieš Jugoslaviją, prieš taiką, stabilumą Europoje ir pasaulyje, ekonominis potencialas viršijo agresijos aukos Jugoslavijos potencialą 679 kartus. NATO teroristai atakavo visą Jugoslavijos teritoriją. Oro antskrydžiuose dalyvavo apie 1200 lėktuvų, kurie atakavo Jugoslaviją iš Italijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Turkijos, Prancūzijos, Vengrijos teritorijų, taip pat iš JAV kontinentinės teritorijos. Nato agresorių duomenimis buvo įvykdyta apie 35 tūkstančiai oro antskrydžių. Nato agresorių aviacijos veiksmus palaikė net trijų lėktuvnešių smogiamosios karinių laivų grupuotės, šeši povandeniniai laivai, du kreiseriai, septyni eskadriniai minininkai, 13 fregatų. Viduržemio jūroje agresijos prieš Jugoslaviją metu patruliavo 4 dideli desantiniai laivai su 10 000 nato galvažudžių-jūrų pėstininkų desantu. NATO aviacija sudavė 2300 smūgius 995 objektams,iš kurių dauguma buvo civilinės paskirties objektai – tiltai, radijo stotys, elektros stotys ir  elektros perdavimo linijos, ligoninės, mokyklos, keliai. Į Jugoslavijos teritoriją buvo paleistą apie 3000 sparnuotų raketų Tomahawk, numesta apie 25 000 tonų (kai kurių šaltinių duomenimis, 79 000 tonų) sprogmenų. Agresijos metu žuvo virš 2000 civilių gyventojų, apie 7 000 buvo sužeista, 30 proc. žuvusių ir sužeistų sudarė vaikai. Materialinė žala, kurią padarė NATO karo nusikaltėliai Jugoslavijai, viršijo 200 mlrd USD. Šalis buvo sugriauta, suskaldyta, nuniokota – tipiškai „demokratizuota“ pagal jankių-nato karo nusikaltėlių scenarijų, kaip ir Irakas,Afganistanas, Libija, Sirija, Ukraina ir daugelis kitų šalių, kuriose  „demokratiškai“ pasišvaistė JAV, Didžiosios Britanijos, NATO karo nusikaltėliai. Kai Lietuvoje jankiai demonstruoja savo galvažudžius ir savo žudymo mašinas, jie rodo ne saugumo garantijas, ne meduolį, kaip naiviai galvoja projankiški „patriotai“, o bizūną, kuriuo žudys tuos pačius JAV naudingus idiotus-„patriotus“.

Savaime suprantama, tokios atviros agresijos prieš suverenias šalis, JTO nares labai apnuogina nusikalstamą Vakarų, pirmiausiai JAV  ir Didžiosios Britanijos prigimtį, nuplėšia nuo jų “demokratų” kaukes”, atveria siaubingai nežmogiška Vakarų “civilizacijos” esmę, visos NATO šalių pompastiškos deklaracijos akimirksniu yra devalvuojamos ir parodo visam pasauliui begėdišką JAV-NATO melo tikrąjį turinį – šie puikiai apsirengę ir pertekę turtais ponai yra tik viso labo žudikai, galvažudžiai, tarptautiniai nusikaltėliai ir teroristai. Todėl savo siaubingai apšlapintą reputaciją vakariečiai nuolat skalbia totalinės propagandos smegenų plovimo mašinoje, o savo nusikaltimus žmoniškumui NATO kolonizatoriai visada siekia pateisinti. Geriausias būdas paskelbti nusikaltėlį didvyriu taip pat Vakaruose jau seniai yra išrastas – tai daro visi Vakarų korumpuoti teismai, bendros kompetencijos ir specializuoti, sukurti tam tikra proga. NATO įvykdytam nusikaltimui žmoniškumui prieš Jugoslaviją legalizuoti buvo  įsteigtas Hagos Tribunolas, jau išgarsėjęs savo cinizmu ir neobjektyvumu. JAV, Didžiosios Britanijos ir NATO karo nusikaltėliai įsteigė Hagos tribunolą, kuriame tie patys tarptautiniai nusikaltėliai kruopščiai atrinko korumpuočiausius teisėjus ir šie pagal NATO užsakymą represuoja Vakarų karo nusikaltėlių įvykdytų nusikaltimų aukas ir išteisina JAV-NATO karo nusikaltėlius ir jų bendrininkus. Tokia Vakarų Temidės paskirtis – užtikrinti tikrų nusikaltėlių nebaudžiamumą ir bausti nekaltus žmones.

2006 m. kovo 11 d. Hagos inkvizitorių tribunolo kalėjimo požemiuose buvo klastingai nužudytas Jugoslavijos patriotas, vadovas, nacionalinis didvyris Slobodanas Miloševičius. Dar iki Vakarų kolonizatorių įvykdyto nužudymo  didvyris suspėjo padaryti pareiškimą, kuriuo kreipėsi į slavų ir visas JAV-NATO teroristų pavergtas tautas ir paragino kovoti su Vakarų konkistadorais-kryžiuočiais .

Slobodano Miloševičiaus
paskutinis kreipimasis į rusus, ukraniečius ir baltarusius
Slobodanas Miloševičius

„Rusai! Aš dabar kreipiuosi į visus rusus, Ukrainos ir Baltarusijos gyventojus Balkanuose laiko rusais. Pažiūrėkite į mus ir atminkite – su jumis padarys tą patį, kai tik jūs susiskaldysite ir parodysite silpnumą. Vakarai – yra pasiutęs šuva ir dantimis griebs jus už gerklės. Broliai, neužmirškite Jugoslavijos likimo! Neleiskite jiems su jumis pasielgti taip pat!“. “Jie nenori taikos ir gerovės Balkanuose, jie nori, kad čia būtų nuolatinių konfliktų ir karų zona, kuri jiems suteiktų dingstį pastoviai būti čia. Marionetinė valdžia tokiu būdu užtikrina smurtą ir karą ilgiems metams – viską, ką tik nori, tik ne taiką. Ir tik mūsų tautinė valdžia užtikrina taiką.

Visos šalys, kurių suverenitetas buvo ribojamas iš išorės, kurių vyriausybės buvo kontroliuojamos iš užsienio, neįtikėtinai greitai būdavo nuskurdinamos. Nuskurdinamos iki tokio lygio, kuriame nebelieka vietos nors kiek teisingiems ir humaniškiems socialiniams santykiams. Paskutinių metų Rytų Europa – tai milžiniška praraja tarp absoliučios daugumos vargšų ir mikroskopinės turčių mažumos, ir ta praraja akivaizdžiai didėja. Ši lemtis neaplenkė ir mūsų. Ir mūsų šalyje kontroliuojant ir valdant mūsų kapitalistų labai gretai būtų atsiradę daugybė visiškų vargšų, kurie neturėtų jokios perspektyvos išsikapstyti iš skurdo. Turčių mažumą sudarytų kontrabandistų elito atstovai, kuriems būtų leista būti turtingais tik su viena vienintele neišvengiama sąlyga – pardavinėti savo Tėvynę ir būti besąlygiškai paklusniais užsienio gaujai, kuri ir nulemia šalies likimą. Viešoji ir valstybinė nuosavybė labai greitai būtų privatizuota, tačiau šalies nuosavybės savininkais, kaip rodo kaimyninių šalių patirtis, taptų užsieniečiai. Retas išimtis sudarytų tie, kurie įgijo nuosavybės teises išduodami nacionalinius interesus ir kurie tokiu būdu prarado negrįžtamai savo nacionalinį ir žmogiškąjį orumą. Patys vertingiausi nacionaliniai turtai tokiu atveju taps užsienio nuoavybe, o tie, kurie iki šiol valdė šį turtą, taps užsienio firmų klerkais savo gimtinėje. Kartu su nacionaliniu pažeminimu, valstybės suskaldymu ir socialine katastrofa vystysis įvairiausių formų socialinė patologija, kuri pirmiausiai pasižymės nusikalstamumo augimu. Ir tai nėra jokia nepagrįsta prielaida, tai yra nesena patirtis tų šalių, kurios šį kelią jau nuėjo ir kurio mes iš visų jėgų stengiamės išvengti.

Kriminalinio pasaulio sostinės šiuo metu yra ne Vakaruose, kaip tai buvo iki šiol, o Rytų Europoje. Viena iš svarbiausių marionetinės vyriausybės užduočių – sugriauti tautos nacionalinę sąmonę. Valstybės, kurios yra valdomos iš užsienio, labai greitai užmiršta savo istoriją, savo tradicijas, nacionalinius simbolius, papročius ir neretai savo literatūrinę kalbą. Iš pirmo žvilgsnio nepastebima, tačiau labai efektyvi ir žiauri nacionalinės sąmonės selekcija labai greitai tautinę savimonę apriboja keliais tautinės virtuvės gaminiais, keletu dainų ir šokių, bei nacionalinių didvyrių vardais, priskirtais maisto produktams ar kosmetikos priemonėms. Neišvengiama 20 amžiaus kokios nors valstybės okupacijos, kurias vykdo Vakarų supervalstybės, pasekmė yra okupuotos valstybės tautos nacionalinės sąmonės sunaikinimas. Tokių valstybių-Vakarų agresijos aukų patirtis neginčijamai rodo, kad tauta nesugeba net suvokti, kaip greitai ji ima vartoti svetimą kalbą kaip savo, tapatinti save su jai svetimais istoriniais veikėjais, pamiršdama tautinius, geriau suprasti okupantų literatūrą nei nacionalinę, kurią ima niekinti, ima žavėtis svetima istorija, žemindama savąją istoriją, mėgdžioja svetimtaučius, o savo savastį droviai ir išdavikiškai slepia…

Italų žurnalistas Džiuljeto Kjeza:
po S.Miloševičiaus išteisinimo turėtų būti teisiami patys Vakarų lyderiai

Džiuljeto Kjeza

Hagos tribunolas pripažino, kad buvęs Jugoslavijos prezidentas Slobodanas Miloševičius yra nekaltas dėl genocido Srebrenicoje. Vakarų žiniasklaida tylėjo apie tai, nepaisant to, kad ši žinia būtų padariusi sprogusios bombos efektą, teigia italų žurnalistas Džiuljeto Kjeza. Savo puslapyje Globalist Syndication svetainėje ( http://giuliettochiesa.globalist.it/Detail_News_Display?ID=126366&typeb=0&giulietto-chiesa-commentary—the-hague-exonerates-milosevic ) jis pažymi, kad dabar Vakarų lyderiai mažiausiai turėtų bent atsiprašyti arba patys sėsti į teisiamųjų suolą.

Hagos tribunolas išteisino buvusį Jugoslavijos prezidentą Slobodaną Miloševičių, anksčiau pripažintą kaltu dėl genocido Srebrenicoje. Tai įvyko dar 2016 m. kovo 24 d., tačiau nei vienas Vakarų leidinys apie tai net neužsiminė, pažymėjo buvęs Europos parlamento deputatas, žurnalistas Džiuljeto Kjeza savo puslapyje Globalist Syndication svetainėje.

Dž. Kjeza pabrėžė, kad nebuvo jokio tribunolo oficialaus atskiro pareiškimo dėl paties S. Miloševičiaus išteisinimo. S.Miloševičiaus išteisinamasis aktas buvo paskelbtas kitos Hagos tribunolo savivalės aukos Radovano Karadžičiaus verdikte. Hagos tribunolas nusprendė, kad nėra pakankamų S. Miloševičiaus kaltės įrodymų.

“Nepaisant to, S.Miloševičius be jokios kaltės praleido kalėjime penkerius metus. Jį vieningai šmeižė visos be išimties Vakarų masinės informacijos priemonės<…> vadino jį Balkanų mėsininku, ir net lygino su Hitleriu. O po to jis mirė kalėjime “, – rašo žurnalistas.

Dž. Kjeza stebina kapų tyla dėl šio teismo sprendimo “laisvosios” Vakarų žiniasklaidos priemonėse.

“Visi supranta, kad mes kalbame apie naujieną, kuri prilygsta sprogusios bombos efektui. Po tokio sprendimo visiems Vakarų lyderiams derėtų maldauti atleidimo, o tai ir patiems tapti šio tribunolo teisiamaisiais”, – tvirtina žurnalistas.

Pasak jo, teisėjas, kuris pirmininkavo R.Karadžičiaus teismui, buvo vienas iš prisiekusiųjų byloje prieš Slobodaną Miloševičių. Jis tiesiog negalėjo nežinoti aplinkybių, kurios tapo pagrindu visiškai išteisinti buvusios Jugoslavijos lyderį ir objektyviai negalėjo būti teisėju R.Karadžiaus byloje, kadangi yra suinteresuotas nuteisti kitą žinomai nekaltą Jugoslavijos patriotą R.Karadžičių. D.Kjeza pažymi, kad šis teisėjas yra Pietų Korėjos, JAV kolonijos,  pilietis.

“Dabar paklauskite savęs: kas moka jam  ir jo kolegoms darbo užmokestį? Dabar mes pagaliau žinome, kad šis tribunolas yra negarbingų, nedorų, jeigu nepasakyti blogiau, žmonių sambūris, kurie visada dirbo ir toliau sau dirba imperijos naudai, o ne tiesos ir teisingumo labui”, – sako Kjeza.

Pasak žurnalisto, Vakarai sunaikino Jugoslavija, nužudė S.Miloševičių ir apkaltino jį nusikaltimais, kurių jis nepadarė.

“Gėda. Vakarai skęsta purve, kurį patys ir sukūrė “, – reziumuoja D. Kjeza.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „radovan karadzic“
Radovanas Karadžičius

2016 metais kovo mėnesį Hagos tribunolas, ciniška teismo parodija, teisminės Vakarų savivalės simbolis, nuteisė pirmąjį Serbijos Respublikos, įkurtos 1992 metais karo su Bosnija-Hercegovina įkarštyje, prezidentą Radovaną Karadžičių 40 metų kalėti už nusikaltimus, kurių jis niekada nedarė. Jį Hagos tribunolo fariziejai apkaltino bosnių musulmonų genocidu ir žudynių Srebrenicoje 1995 metais organizavimu.

R.Karadžičius buvo politikas, rašytojas, niekada nebuvo karo vadu, nėra jokių įrodymų, kad jis atidavė kokius nors žmoniškumui ar karo teisei prieštaraujančius įsakymus, nusikalstamus nurodymus.  Nuo 1990 metų JAV-NATO karo nusikaltėlių gauja įnirtingai kurstė etninį-religinį konfliktą buvusios Jugoslavijos teritorijoje.  Jie tai darė sistemingai visoje posttarybinėje erdvėje, kurią siekė kolonizuoti. 1995 metais Serbijos Respublikos karinės pajėgos likvidavo bosnių musulmonų anklavą Srebrenicoje. Prieš tai visi Srebrenicoje buvę nemusulmonai (serbai ir chorvatai) bosnių musulmonų jau buvo likviduoti arba išvyti. Serbų armijai užėmus Srebrenicą civiliai musulmonai pasitraukė, besipriešinantys kombatantai buvo likviduoti arba suimti. Apie 400 karo belaisvių musulmonų, kurie buvo atpažinti kaip dalyvavę serbų civilių gyventojų žudynėse ypatingai žiaurūs bosnių musulmonų karo nusikaltėliai buvo sušaudyti.

1997 metais ,pasibaigus karui, Srebrenicoje buvo aptiktos masinės kapavietės, kuriose buvo palaidota apie 3000 žmonių. Dauguma jų buvo palaikai vietinių civilių serbų, kuriuos išpjovė musulmonai, dalis buvo žuvę abiejų pilietinio karo šalių kombatantai. Nežiūrint į akivaizdžius įrodymus, kad kapavietėse ilsisi dauguma civilių serbų, nužudytų NATO sąjungininkų musulmonų teroristų, visi palaidoti “nešališkos” NATO šalių sudarytos komisijos buvo paskelbti serbų nužudytais bosnių musulmonais, o jų skaičius padidintas pradžioje iki 8 tūkstančių, o vėliau buvo išaugintas net iki 37 tūkstančių. Tačiau tokia liberalų mėgstama solženycino aukų skaičiavimo geometrinė progresija net Hagos tribunolui pasirodė perdėta, todėl buvo apsistota ant 8 tūkstančių aukų – serbų nužudytų bosnių musulmonų, akcentavo NATO sudarytas Hagos tribunolas.

Šią savaitę, artėjant 20-osioms JAV, Didžiosios Britanijos, NATO karo nusikaltimo prieš Jugoslaviją metinėms, Hagos tribunolas, tiesiogiai pavaldus Vašingtonui ir Londonui, paskelbė naują apkaltinamąjį nuosprendį Radovanui Karadžičiui, dar kartą apkaltino jį bosnių musulmonų genocidu Srebrenicoje ir nuteisė jį kalėti iki gyvos galvos. Jokių įrodymų, nei tiesioginių, nei netiesioginių, dėl R. Karadžičiaus kaltės, jo dalyvavimo ar įsakymų žudyti belaisvius, civilius, ar daryti kitokius 1949 metų Ženevos konvencijos uždraustus veiksmus – tribunolas nepateikė. Tiesiog Vakarai nuteisė savo barbariško nusikaltimo auką ir tiek. Vakarų civilizacija tai džiunglių įstatymai – kas stipresnis, tas ir teisus.

Slobodano Miloševičiaus, Radovano Kardžičiaus teismo farso istorijose lyg po padidinamuoju stiklu išryškėjo Vakarų liberaliosios demokratijos gilios sisteminės krizės požymiai, negrįžtami Vakarų civilizacijos erozijos giluminiai procesai, kuriuos paslėpti desperatiškai bando įvairiausio rango ir plauko JAV, Didžiosios Britanijos, ES, NATO veikėjai-avantiūristai ir jų parankiniai kolonijose. Iš Vakarų taip ciniškai garsiai visame pasaulyje skelbiamų deklaracijų,  NATO humanitarinių bombų pagalba skleidžiamų europietiškų vertybių liko tik jų savanaudiška esmė – totalinis melas ir tarptautinių banditų savivalė. Hagos tribunolas, įkalindamas ir nuteisdamas suverenios valstybės JTO narės vadovą, Jugoslavijos patriotą, tik dar kartą įrodė, kad ši Vakarų kontroliuojama kvaziteisingumo institucija neturi nieko bendro su Vakarų deklaruojamais pamatiniais liberalios demokratijos principais – įstatymo viršenybės, lygybės prieš įstatymą, asmens teisės į nešališką ir teisingą teismą, žmogaus teisių apsaugos ir neliečiamumo, suverenių valstybių sienų neliečiamumo, lygybės, nesikišimo į kitų valstybių vidaus reikalus, karinės jėgos nenaudojimo sprendžiant tarptautinius konfliktus, – ir atlieka tik Vakarų karo nusikaltimų legalizavimo funkcijas. Ir viskas. Vakarai, JAV-NATO, įvykdo tarptautinį nusikaltimą, o Hagos tribunolas šį nusikaltimą atskalbia, suteikia jam legalumo įvaizdį ir kartu susidoroja su šio nusikaltimo aukomis, šalių NATO agresijų aukų patriotais, likusiais ištikimais savo šaliai iki galo.

Šiomis dienomis britų išsigimėliai kartu su tokiais pat jankių kolegomis tokiu pat būdu ruošia karinę agresiją prieš Venesuelą – britai ir jankiai apvogė šalį , sukėlė ekonominę krizę ir dėl savo pačių įvykdyto nusikaltimo pasekmių apkaltino teisėtą Venesuelos Nicholaso Maduro vyriausybę, kuri siekia šią krizę kuo greičiau įveikti. Prieš Rusiją šie Nato išsigimėliai tai daro jau 300 metų. Rusija yra didelė, galinga, tiesiogiai Vakarų kolonizatoriai daug kartų bandė ją kolonizuoti ir sunaikinti, tačiau visada gaudavo  deramą atkirtį, nors plėšikavo britai su jankiais Rusijoje ne kartą. Dabar jie vėl kurpia visokias Litvinenko, Skrypalių nunuodijimo, WADA’os dopingo klastotes ir panašias istorijas. Ir laukia, kada bus galima vėl pradėti III Pasaulinį karą, rengia provokacijas, skraido su savo surūdijusiais bombonešiais B-52, plaukioja savo surūdijusiais laivais prie Rusijos sienų, maitina nacionalistų, fašistų gaujas Pabaltijyje, Lenkijoje, Ukrainoje, Gruzijoje tautine nesantaika, karo su Rusija propaganda, etnine neapykanta, ruošia birželio 23 “sukilėlius”, kurie su malonumu, kaip ir 1941 metais, žudys savo tautiečius, ir naiviai tikėsis, kad niekada neateis 1945 metų gegužės 9 d. ir neteks atsakyti už savo nusikaltimus, kuriuos jie padarė šūkaudami “Slava Ukraina!”, “Už Lietuvą!”, “Už Gruziją!”, “Už Lenkiją nuo jūros iki jūros!” (už Latviją, Estija ir pan.). Jie net minties tokios neturi, kad juos JAV-Didžiosios Britanijos kolonizatoriai pakvietė prie Vakarų puotos kruvino stalo ne šiaip sau, o kepto paršiuko teisėmis, kaip sakė Palmerstonas. Aistringi patriotiški idiotai nacionalistai, jeigu jiems papasakoti gražią istoriją apie jų išskirtinumą ir nežemišką kilmę, yra pagrindinis JAV-Didžiosios Britanijos įrankis kolonizuojant ir naikinant valstybes, nacionalinius suverenitetus. Kai eisite į susitikimus su visokiais šimonytėmis, nausėdomis, užpetrą auštrevičiais, juozaičiais ar radžvilomis, nesiduokite užmigdomi jų gražiomis trelėmis “Lietuva uber alles!” – silpną gali apsaugoti tik įstatymo galia ir padorūs kaimynai. Įstatymą, tarptautinę teisę šiuo metu griauna būtent Vakarai, į kurių žmogėdrišką šeimą kviečia jus įsilieti proeuropietiški kandidatai.

Kiekvienais metasi JAV, Didžioji Britanija ir kitos NATO valstybės-teroristės vykdo tarptautinius nusikaltimus, karo nusikaltimus, kraupiausius nusikaltimus žmogiškumui  visame pasaulyje. Didžioji Britanija ir Vakarų Europa, kurios kultūros dalimi save išdidžiai vadina šių metų kandidatai į Lietuvos prezidentus ir Europos parlamentą, nusikaltimus žmoniškumui vykdo jau 1000 metų nuo pat Kryžiaus žygių laikų. Tačiau dabartiniai liberalūs vietiniai “europiečiai” Pilėnų, Margirio, 1710 metų europietiško maro ar Pirčiupių prisiminti nenori, kadangi jie šiandien … europiečiai, kur vėjas pučia, ten jie ir patriotai. Liberalo sielai Tėvynė ten, kur jo užpakaliui šilta.

Fašizmas yra Vakarų išradimas, nacių kolaborantai skelbiami didvyriais, fašistai aktyviai gaivinamas Vakarų būtent šiuo metu visame Rusijos pasienyje neatsitiktinai – fašistai-alarmistai-propatristai visada suaktyvėdavo didelio karo išvakarėse.

Balsuoti galima tik už ateitį. Negalima balsuoti už kandidatus, kurių programoje nėra kovos už Lietuvos išsivadavimą iš JAV-NATO kolonijinės priklausomybės, kuriam atrodo, kad su žmonių, tautų, valstybių, kultūrų, civilizacijų žudikais, Vakarų kolonizatoriais galima susitarti, kurie tiki, kad JAV, Didžiosios Britanijos, NATO vilkai yra vegetarai ir avių nevalgo.

YANKEE, GO HOME!

STOP US\NATO AGRESSIONS ARROUND THE WORLD!

NO WWIII!

US\NATO WAR CRIMINALS, HANDS OFF LITHUANIA, RUSSIA, VENESUELA, UKRAINE, IRAQ, AFGANISTAN, SYRIA, LIBYA!

US/NATO WAR CRIMINALS TO NIURNBERG-2!

Rusijos tyrėjai įsitikinę, kad Lietuvos prokurorai žinojo, jog kariškiai veikė pagal TSRS teisės aktus

VILNIUS, kovo 18 — Sputnik. Rusijos tyrimo komitetas už akių apkaltino buvusį Lietuvos generalinės prokuratūros darbuotoją už tai, kad jis neteisėtai patraukė atsakomybėn Rusijos piliečius po 1991 metų sausio 13 dieną Vilniuje įvykusių riaušių, praneša Rusijos tyrimo komiteto spaudos tarnyba.

Tai buvęs Lietuvos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vadovas Simonas Slapšinskas, kuris kartu su kitais tyrėjais paskelbė kaltinamąjį nuosprendį. Slapšinskas kaltinamas pagal Rusijos baudžiamojo kodekso 299 straipsnio antrąją dalį dėl neteisėto baudžiamojo akivaizdžiai nekaltų Rusijos piliečių persekiojimo.

2015 metais Slapšinskas išsiuntė Lietuvos teismui nagrinėti bylą prieš rusus. Rusijos tyrimo komitetas pabrėžia, kad Lietuvos prokurorai žinojo, jog įvykiai Vilniuje vyko, kai Lietuvos TSR nebuvo nepriklausoma valstybė, o buvo TSRS dalis, todėl sovietų kariuomenės kariai atliko savo pareigas ir veikė pagal įstatymus, užtikrindami viešąją tvarką.

Be to, prieš išsiųsdamas bylą teismui, Slapšinskas kartu su kitais prokurorais nesugebėjo įrodyti, kad sovietų kariuomenės veiksmai nulėmė protestuotojų žūtis Vilniuje.

Nutylimi civilių gyventojų sušaudymo nuo stogų ir iš gretimų pastatų viršutinių aukštų atvejai, nors patikimai žinoma, kad konflikte dalyvavo trečioji šalis”, — teigiama pranešime.

Komitetas pažymėjo, kad Lietuvos teisėsaugos institucijos ir teismai nagrinėjo baudžiamąsias bylas prieš rusus, pažeisdami tarptautinę teisę ir baudžiamojo proceso vykdymo tvarką. Departamentas taip pat priminė, kad Rusijos Federacijos piliečiai neteisėtai persekiojami už tariamus nusikaltimus prieš taiką ir žmonijos saugumą karinio konflikto nebuvimo atveju.

Tuo tarpu dėl nežinomų priežasčių Lietuvos teisėsaugos pareigūnai tinkamai neišnagrinėjo kareivio Viktoro Šatskicho nužudymo. Baudžiamoji byla dėl šio fakto buvo nutraukta, todėl nusikaltimo aplinkybės nebuvo išaiškintos”, ― pabrėžiama Rusijos institucijos pranešime.

Komitetas pabrėžė, kad yra tų dienų įvykių liudytojų, kurių versija skiriasi nuo to, ką tvirtina Lietuvos teisėsaugos institucijos.

Sausio 13-osios byla

Pasak Lietuvos valdžios institucijų, 1991 metų sausio 13-osios naktį, TSRS daliniams puolant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos pastatą, žuvo 14 žmonių, daugiau kaip 600 buvo sužeisti.

Pernai spalį Vilniaus apygardos teismas baigė nagrinėti bylą dėl sovietų agresijos 1991 metų sausio 13-ąją.

Rusijos Valstybės Dūma pavadino 1991 metų įvykių sausio 13-osios bylos procesą šališku teismu ir istorijos falsifikacija. Rusija ne kartą pažymėjo, kad teismo procesas vyksta, pažeidžiant tarptautinę ir Lietuvos vidaus baudžiamąją teisę, o byloje dalyvaujantys asmenys apkaltinti pagal tais laikais neegzistavusius straipsnius.

Beveik penkerius metus Lietuvos kalėjime sėdi 2014 metais sulaikytas Rusijos pilietis, buvęs sovietų pareigūnas, ginkluotųjų pajėgų atsargos pulkininkas Jurijus Melis. Jis buvo sulaikytas, kai ketino grįžti į Rusiją. Melis kaltinamas 1991 metų sausio 13-osios įvykių byloje. Lietuva kaltina Melį tanko valdymu ir reikalauja jam skirti 16 metų kalėjimo.

Pulkininkas Jurijus Melis, neteisėtai kalinamas Lietuvos požemiuose jau 5 metai.

Be to, buvęs Socialistinio liaudies fronto (SLF) lyderis Algirdas Paleckis anksčiau buvo apkaltintas ir nuteistas už “sovietinės okupacijos neigimą”, nes jis išdrįso pasakyti, kad 1991 metų sausio 13 dieną “saviškiai šaudė į savus”. Praėjusių metų gruodį Lietuvos specialiosios tarnybos paskelbė, kad atskleidė “šnipinėjimo tinklą” šalyje, kuris neva rinko duomenis Rusijai. Jos pranešė, kad įtariamas šnipinėjimu sulaikytas opozicijos politikas Algirdas Paleckis.

Algirdas Paleckis yra kalinamas kalėjime už tai, kad skaitė laikraščius, internetą, žiūrėjo televiziją. Lietuvos landsberginės chuntos Temidės nuomone, abejoti, kad Lietuvos valdžia nėra nuo Dievo ar konservatoriai rusofobai nėra kilę nuo šventos dvasios – yra valstybinis nusikaltimas.

Vasario pabaigoje Vilniaus apylinkės teismas pripažino kaltu Povilą Masilionį “už agresijos prieš Lietuvos Respubliką neigimą”. Tyrimo duomenimis, nuteistasis Masilionis “užgauliu ir įžeidžiančiu būdu”, viešai pritardamas Rusijos žurnalistės Galinos Sapožnikovos knygos “Kas ką išdavė” turiniui, neigė 1990-1991 metų “agresiją prieš Lietuvos Respubliką” vykdžiusių ar joje dalyvavusių asmenų labai sunkius ir sunkius nusikaltimus Lietuvai ir jos gyventojams.

Knygų leidėjas Povilas Masilionis yra nuteistas Lietuvos teismo už tai, kad teisėtai išleido niekur neuždraustą knygą. Kad lietuviai žinotų – bet kokia teisėta veikla landsberginės chuntos teismuose lengvai gali būti paversta nusikaltimu.

Read more: https://sputniknews.lt/politics/20190318/8597927/russia-apkaltino-lithuania-prokurora-del-sausio-13-osios-ivykiu.html

 

Autorius Povilas Masilionis

Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Tomo Uldukio baigiamosios kalbos kaltinimų kratinyje pagrindinis kaltinimas toks: Povilas Masilionis, išleisdamas alternatyvią oficialiajam požiūriui rusų žurnalistės Galinos Sapožnikovos knygą „Išdavystės kaina“, „veikė tendencingai prieš Lietuvos Respubliką ir jos žmones“. Kitaip sakant, šita baudžiamoji byla buvo pakelta į ypatingą, Lietuvai ypač svarbių bylų rangą. (Matyt, dėl to pernai, vasario mėnesį, švenčiant Lietuvos Respublikos atkūrimo šimtmetį, buvo raportuota apie jos perdavimą Vilniaus miesto apylinkės teismui, o šįmet, gal atsitiktinai, o gal ir neatsitiktinai, toje byloje priimtas nuosprendis turėjo įsigalioti ir įsigaliojo Kovo 11-ąją – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną.)

Parapijinį lietuviškąjį šios baudžiamosios bylos skambėjimą praplėtė ir paryškino JAV knygų leidėjai. Sužinoję apie Lietuvoje neteisėtai konfiskuotą anksčiau niekur oficialiai neuždraustos Galinos Sapožnikovos knygos tiražą ir leidėjui sukurptą baudžiamąją bylą, jie tą knygą operatyviai išvertė į anglų kalbą ir išleido amerikiečiams. Tame jų leidinyje Galinos Sapožnikovos interviu dalyvių alternatyvus oficialiajam lietuviškajam požiūris į 1991 metų Sausio 13-osios įvykius ir žudynes Medininkų pasienio poste dar labiau sustiprinamas leidėjų komentaru knygos viršelyje. Amerikiečių leidėjų nuomone, čia, kaip ir kitur, „tai buvo JAV specialiųjų tarnybų operacijos“, o šita knyga „padeda suprasti panašių įvykių trafaretą Sirijoje, Ukrainoje, Venesueloje ir kitur“. (Už tokią JAV leidėjų poziciją net negalvojama Amerikoje konfiskuoti knygos tiražo ir sukurpti knygos leidėjams baudžiamosios bylos)

Lietuviškojo Galinos Sapožnikovos knygos leidimo įžangoje taip pat buvo rašoma apie 1991-ųjų metų tragiškuosius įvykius Lietuvoje, kaip apie globalaus masto nusikaltimus. Tačiau JAV specialiųjų tarnybų, o ir lietuviškųjų provokatorių vaidmens tuose įvykiuose neįmanoma giliau patyrinėti, nepanaikinus Baudžiamojo kodekso 170(2) straipsnio nuostatų, pripažįstančių tik vienintelį, oficialųjį, požiūrį į Sausio 13-osios ir Medininkų žudynes. Deja, Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Eglė Gruodienė man sukurptos baudžiamosios bylos nuosprendyje neišdrįso po mano prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl minėtojo Baudžiamojo kodekso straipsnio atitikimo Konstitucijai. Buvo atmesti ir knygų leidėjo argumentai, kad galiojančio Visuomenės informavimo įstatymo 54-ojo straipsnio nuostatos visiškai atleidžia knygų leidėją nuo atsakomybės, kai ta alternatyvioji informacija buvo anksčiau paskelbta bei nepaneigta per ją paskelbusias visuomenės informavimo priemones.

Teismas vasario 18-ąją Lietuvos Respublikos vardu nusprendė: „Povilą Masilionį pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 170(2) straipsnio 1 dalyje ir paskirti jam 70 MGL (2636,20 eurų) dydžio baudą“. Be to, buvo nuspręsta oficialiai konfiskuoti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato daiktų saugykloje esančios, prieš dvejus metus neteisėtai konfiskuotos, Galinos Sapožnikovos knygos „Išdavystės kaina“ tiražą bei leidybinės akcinės bendrovės „Mūsų gairės“ stacionaraus kompiuterio sisteminį bloką (procesorių).

Po Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio paskelbimo turėjau dvidešimt dienų apskųsti jį Vilniaus apygardos teismui. Vėliau galėjau eiti dar aukščiau – net iki Strasbūro Žmogaus Teisių Teismo. Tačiau, rimtai pasvarstęs, nusprendžiau: beviltiška Mūsų politikos „vanagai“ lietuviškuoju „neteisybės virusu“ jau užkrėtė ir Europos teisingumo struktūras. Tai patyrė žurnalistas Algirdas Paleckis, net kelerius metus tuščiai bylinėjęsis dėl kriminalizuotos jo viešai išsakytos nuomonės apie Sausio 13-ąją. Tai patyrė – jau kitos kategorijos byloje – net rašytojo Vytauto Petkevičiaus dukra Liuda Petkevičiūtė, beveik per dešimtmetį neįrodžiusi savo nekaltumo už tėvo parašytus žodžius apie Vytauto Landsbergio-Žemkalnio bendradarbiavimą su Tarybų Sąjungos specialiosiomis tarnybomis. (Matyt, ne už gražias akis Strasbūre dirbantiems konstitucinių dvasių specialistams Lietuvoje kabinami ordinai)

Žinoma, skaudu savo gyvenimo pabaigoje – ir dar už tiesos paieškas – gauti nemenką baudą, net ir teistumą. Be to, gaila sužlugdytos leidybinės akcinės bendrovės. Tačiau tas, prieš aštuonerius metus Seime prastumtas, Baudžiamojo kodekso 170(2) straipsnis, kriminalizavęs ne tik 1991-ųjų metų tarybinę agresiją, bet ir praktiškai dviejų tarybmečio kartų gyvenimą, nepanaikintas sugadins dar nemažai sveikatos ne vienam žurnalistui ar istorikui. Dalį to laikmečio tyrinėtojų jau dabar yra apėmusi liguista baimė. „Parašiau knygą iš tarybinių laikų, – pasakojo vienas istorikas, – bet kol kas jos į spaustuvę nenešu. Dar apkaltins mane …okupacijos menkinimu ir nuteis…“

Matyt, iš tos liguistos baimės ar nenoro gadinti politikos elitui nuotaikos net necyptelėjo „gimtosios“ Žurnalistų sąjungos vadai bei Respublikos žurnalistikos elitas, kai mane, žurnalistą su pusės amžiaus stažu, kaip didžiausią nusikaltėlį du metus murkdė ir teisė už niekur iki tol oficialiai neuždraustos knygos išleidimą, net nusišluostydami kojas į galiojančio Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas.

Liūdna, tačiau iš tarybinių laikų atsinešiau ir kitokio, malonesnio, patyrimo. (Čia ir vėl bus pagrindas naujai baudžiamajai bylai pagal BK 170(2) straipsnį, nes tarybmečiu „negalėjo būti“ geriau nei dabar)

O buvo taip 1986 metais „Švyturio“ žurnale išspausdinau straipsnį „Stebuklingosios lazdelės paslaptis“ – apie neteisėtą kaišiadorietės Janinos Markeliūnienės uždarymą į Naujosios Vilnios psichiatrinę ligoninę. Po to prasidėjo bylinėjimasis su medikais Aukščiausiajame Teisme, o kartu pasipylė žurnalo skaitytojų laiškai apie analogiškas istorijas, kurias sugrupavęs, išdėsčiau savo pareiškime LKP CK sekretoriui Lionginui Šepečiui. Ir štai po to eiliniame Respublikos laikraščių bei žurnalų redaktorių pasitarime sveikatos apsaugos ministras Jonas Platūkis paskelbia: po tokio straipsnio ir pareiškimo sekretoriui mums yra tik du keliai – arba jį, ministrą, reikės sušaudyti, arba „draugą Masilionį“ teks supūdyti kalėjime.

Ministras nepagalvojo, kad gali būti ir trečias kelias. „Švyturiui“ į pagalbą atskubėjo „Komjaunimo tiesa“, „Šluota“, „Vakarinės naujienos“, „Sovietskaja Litva“ ir kiti Respublikos leidiniai, kurie ėmė energingai demaskuoti medikų ir jų užsakovų šunybes. Vitas Tomkus ta tema net parašė knygą „Taranas“ ir tapo „persitvarkymo žurnalistu“. O „draugui Masilioniui“ taip ir neteko supūti kalėjime.

Dabar, neoliberalistinio individualizmo laikais, tai – tik malonūs prisiminimai. Šiandien niekam Lietuvoje, atrodo, neberūpi, kad jau aštuoneri metai Damoklo kardu veikia Baudžiamojo kodekso 170(2) straipsnis, reguliuojantis mūsų praeitį. Ruošiamas kitas, šio Seimo, dokumentas, reguliuosiantis ir dabartį. Apie ateitį nekalbu, – ją be mūsų žinios žada ant savo sparnų atnešti suglobalėję politikos „vanagai“.

Todėl šiandien – kiek liko jėgų – norisi šaukti sau ir kitiems, dar nepabėgusiems iš Lietuvos Don Kichotams: „Į dvikovą šitą valstybę – ant melo ir neteisybės pamatų statomą valstybę“ (Pasiligojusio teisingumo neoliberalistinę valstybę, o ne Lietuvos Respubliką ir jos žmones, kuo bando mane apkaltinti prokuroras) Tam, kad sukurtume kitokią valstybę, tobulesnę. Tam, kad mums nereikėtų, kaip Romualdui Ozolui, vienam iš dabartinės valstybės „gimdytojų“, gyvenimo pabaigoje klausinėti nusivylusių lietuvių: „Atsakykit, turim dar mes savo valstybę, ar ne?“, „Ar mūsų valstybė – mūsų?“

P.S. neabejingiems skaitytojams

Visiems, atsiuntusiems baudai sumokėti į Povilo Masilionio banko sąskaitą LT537300010015708446 (Swedbank) ne mažiau 30 eurų ir nurodžiusiems savo adresą, bus išsiųstos šios penkios nuteisto leidėjo knygos:

1. „Sukryžiuotų kalavijų karalystėje“. Nešukuota publicistika. V., Gairės, 1999;

2. „Rasota akmenų tyla“. Eilėraščiai, parodijos. V., Gairės, 2009;

3. „Gyvenimo gabalai“. Nešukuota publicistika. V., Gairės, 2014;

4. „Išsovietintoj Lietuvoj“. Satyros. V., Gairės, 2015;

5. „Svajoklė ir svajonių Brolis“. Pasaka – ne pasaka. V., Gairės, 2017.

Atskirai (už 15 eurų su siuntimu) galima būtų išsiųsti ir mano sudarytą „Partizanų teroro aukų atminimo knygą“ (V., Politika, 2011).

El. p.: musugaires@gmail.com

Prašau paremti korumpuotos landsberginės chuntos represijų auką knygų leidėją Povilą Masilionį ir padėti jam susimokėti chuntos skirtą baudą. Tuo pačiu jūs paremsite žodžio laisvę Lietuvoje, išreikšite savo panieką landsberginei chuntai. Fašistai, kurie šiandien degina knygas, rytoj degins žmones. Stabdyk fašizmą, NO PASARAN!

Kartu kviečiu pasirašyti ir išsiųsti nurodytais adresais peticiją dėl landsbergistų sukurpto ir  prastumto LR Baudžiamojo kodekso 170-2 straipsnio panaikinimo

Peticija dėl Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 170-2 straipsnio panaikinimo ir jo pagrindu vykdomų politinių represijų Lietuvoje nutraukimo

Kaip vunderkindas Stanislovas Tomas planavo surinkti 50 tūkst. Eurų iš pensininkų, 10 proc. turėjo atitekti ekspertai.eu už plano “išsukimą”

1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 Rating 0.00 (0 Votes)
Kaip vunderkindas Stanislovas Tomas planavo surinkti 50 tūkst. Eurų iš pensininkų, 10 proc. turėjo atitekti ekspertai.eu

Aurimas Drižius

Vakar buvau nuėjęs į Lietuvos visuomenės tarybos (LVT – organizacija, į kurią susibūrėme kovai prieš teismų mafiją) valdybos, kurios narys esu, susirinkimą “pasiaiškinti” valdybos pirmininkui Zigmui Vaišvilai dėl savo netinkamo elgesio – kodėl parašiau neteisingą straipsnį apie profesorių Stanislovą Tomą. Z.Vaišvila man priekaištavo, kodėl parašiau, kad LVT remia šią S.Tomo sugalvotą aferą numelžti pensininkus, suteikiant jiems nepagrįstas viltis, kad kažkoks teismas jiems mokės 600 eurų pensijas. Z.Vaišvila sakė, kad LVT niekada nepritarė šiam sumanymui – tada belieka signatarui paklausyti LVT posėdžio garso įrašą, kur pirmininkaujant Z.Vaišvilai, balsų dauguma šiam planui buvo pritarta. Dabar Z.Vaišvila dievagojasi, kad jis nedalyvavo šioj aferoje, ir reikalauja paneigti “tikrovės neatitinkančią informaciją”.

Visa laimė, kad turime LVT posėdžio sausio 12 d. įrašą – ten Z.Vaišvila kalba visai kitaip. Ten S.Tomas jau dalinasi pensininkų pinigus su Audriumi Naku iš ekspertai.eu. Kalbama apie tai, kaip bus lengva surinkti 50 tūkst. eurų, ir kad aferos organizatoriams bus lengva išsisukti – jeigu net teismas atmes S.Tomo skundą, tai pensininkams bus pasakyta, kad “teismas korumpuotas, todėl atemtė”.

Mat vunderkindas Stanislovas Tomas buvo sugalvojęs eilinį planelį prasisukti per pensininkų kišenes – surinkti 1000 pensininkų, iš kiekvieno surinkti po 50 eurų, ir rašyti skundą teismui dėl per mažos pensijos. S.Tomas įrodinėjo, kad pensininkams turėtų būti mokama 600 eurų pensiją, ir kad to neva galima pasiekti remiantis Žmogaus teisių chartija ir panašiais dokumentais.

Už surinktą 50 tūkst. Eurų honorarą Stanislovas Tomas žadėjo ginti savo klientus teismuose.

Ostapas Berta Marija Suleimanas Bender Bėjus Stanislovas Tomas žinojo maždaug 400 santykinai sąžiningų būdų, kaip atimti pinigus iš pensininkų ir sėkmingai jais naudojosi

Su šita idėja S.Tomas atėjo į LVT valdybos posėdį ir ten pristatė jį (redakcija turi šio posėdžio garso įrašą): “nė vienas iš Lietuvos atstovų Europos parlamente nekalbėjo apie mažas pensijas Lietuvoje. Tiesa, Viktoras Uspaskich buvo pradėjęs tokią bylą, tačiau apeliacinėje instancijoje jis pasakė ją nutraukti. Mes paskaičiavome, kad vidutinė pensija turi būti 600 eurų, o minimali alga turi sudaryti 60 proc. Pensijos, ją irgi galima paskaičiuoti. Todėl siūlau surinkti kuo daugiau žmonių, geriausiai turėti 1000 pensininkų, kurie gaudavo minimalią algą. Surinkti žmones ir eiti visiems kartu į teismą, į Europos teismus ir Jungtinių tautų organizacijas. Kiekvienas, kuris dalyvauja, mokėtų po 50 eurų, ir mes u kolegomis jau buvome apkalbėję – reikėtų tuos pinigus padalinti į keletą dalių. T.y. 20 proc. Gautų žmogus, kuris gavo pensininko sutikimą bylinėtis, 5 proc. Gaus administratoriai iš LVT, 65 proc. atitektų man, ir 10 proc. Eitų ekspertai.eu”.

“Matau tokioje byloje visapusišką naudą, nes parodytume ir valdžios požiūrį, ir propagandine prasme, – S.Tomui pritaria Z.Vaišvila, – mums reikia rodyti ir mūsų valdžios požiūrį į tai. Būtų gerai, jeigu lygiagrečiai eitų du procesai – vienas Lietuvoje, kitas užsienyje.

Kasdien vis didesnius stebuklus apie Stanislovo Tomo pergales JT teisme pranešanti ekspertai.eu turėtų gauti 10 prroc. už šios afegos “įsukimą”

Čia įsiterpia Zenonas Andriulėnas : “gal pradžioje pabandome su 10 žmonių. Nes aš matau labai didelę riziką – jeigu mes Lietuvos mastu surinkę didžiulius pinigus, ir juos pasidalinę, tai nesėkmės atveju mūsų organizacijai bus labai prastai. Reikia pasverti riziką, ir aš siūlau su advokatu sudaryti sutartį tik dėl sėkmės mokesčio”.

“Būtų svarbus žestas, jeigu Stanislovas Tomas įstotų į LVT, ir aš manau, kad jis turėtų vadovauti teisininkų komandai, nes jis žino tarptautinę sceną, – atsako Z.Vaišvila, – o dėl rizikos, tai mano supratimu, viskas priklauso nuo to, kaip mes tai pateiksime. Aš jau Audriaus Nako prašiau parašyti trumpą pristatymą ir išdėstyti teisinius pagrindus ir argumentus. Tas pasiūlymas be galo svarbu, ir sunkiausias dalykas bus paaiškinti žmones, kodėl juos kreipti į vieną ar kitą grupę”.

“Nenoriu sutikti su Zenonu, kad nesėkmės atveju tai organizacijai būtų labai blogai, – pasisakė ir valdybos narys Kęstutis Eiva, – organizacijai tai būtų naudinga bet kokiu atveju, nes jeigu teismas neįvykdė teisingumo ir apsidergė, tai mes vėl laimine”.

“Tai, tada būtų korumpuotas teisėjas, – sutinka S.Tomas.

“Bus parengtos formos, kad nueit pas pensininką, ir jam išaiškinti, kokios galimybės”, – sakė T.Jakilaitis.

“Tada aš siūlau priimti principinį sprendimą – taip ar ne, – pritaria Z. Vaišvila, nes manau, kad mes jau esame suvokę, tuo labiau, kad gerbiamas Stanislovas yra čia. Todėl siūlome viešo pateikimo kitame posėdyje”.

“Kiek jums reikia minimaliai žmonių, kad apsiimtumėte rašyti tokį skundą ir ginti pensininkus?”, – paklausė Jonas Mažintas.

“Nuo tų 50 eurų aš gaučiau 65 proc., ir už tai vesčiau bylą iki pabaigos, – atsakė S.Tomas, – minimalus skaičius būtų tūkstantis žmonių”.

“O jeigu būtų tik 500 žmonių, ar neapsimokėtų to daryti?

“Nu, pabandome kad būtų 1000”, – atsakė S.Tomas

O pinigus dalinamės iš karto? Nes juk yra moralės dalykas – tie žmonės už jus balsuos?

“Na, jeigu bus 500, tai aš vis tiek padarysiu, tačiau tikiuosi, kad tokių pensininkų bus 1000”, – atsakė S.Tomas.

“Jeigu būtų 500 žmonių, kurie sumoka po 50 eurų, tai būtų jau 25 tūkst. Eurų, ir už tokį honorarą būtų galima pasisamdyti bet kokį pasaulio advokatą, klausė advokatė Aldona Jankevičienė, – ar turint 200 žmonių, kaip kad sakėte, kad tiek surinkote, negalima surašyti ieškinio?

“Ne, tai nerimtai atrodo, – atsakė S.Tomas.

Ostapas Berta Marija Suleimanas Bender Bėjus Stanislovas Tomas mylėjo ir kentėjo. Jis mylėjo pinigus ir kentėjo dėl jų trūkumo.

“Aš siūlau balsuoti už Stanislovo Tomo pasiūlymą, kad reikia ginti pažeistas pensininkų teises, įpareigojant LVT narį Stanislovą Tomą paruošti teisinį pagrindimą šiai iniciatyvai, geriausiai ant vieno puslapio, kad žmogus užmestų akį ir perskaitytų, – sakė Z.Vaišvila, – taip pat įpareigojame teisės grupę parengti kreipimąsi į pensininkų organizacijas dėl šio sumanymo. Mes matome, kad tam reikia pritarti”.

Pritarti šiam S.Tomo pasiūlymui ir įpareigoti S.Tomą parengti dokumentą ir skundą teismui, taip pat dėl LVT dalyvavimo šiame procese buvo nuspręsta balsavimu – “už” balsavo 8 nariai, 2 – prieš.

Delegacija iš LVT apsilankė keliose pensininkų organizacijose, ragindamos prisidėti prie iniciatyvos, tačiau visur jiems buvo parodytos durys – skundą S.Tomas gali rašyti, tačiau ne už 50 tūkst. Eurų honorarą.

Už tai, kad pasipriešino šiai aferai, iš LVT buvo išmesti Z.Andriulėnas ir A.Jankevičienė, o “Laisvas laikraštis” įpareigotas paneigti tai, kad LVT nusprendė savo posėdyje:

Lietuvos Visuomenės Tarybos pranešimas spaudai

2019 m. kovo 6 d. Vilnius

2019 m. kovo 6 d. Lietuvos Visuomenės Tarybos valdybos posėdyje dėl sąmoningo ir tyčinio valdybos nutarimų nevykdymo (kasos dokumentų neperdavimo, kandidatų į narius ir narių užpildytų dokumentų neperdavimo, šių dokumentų su asmens duomenimis perdavimo pašaliniams asmenims, elektroninio susirašinėjimo su nariais ir kandidatais į narius ištrynimo, Lietuvos visuomenės tarybos FB-o paskyros valdymo neperdavimo), tuo vykdant galimai nusikalstamas veikas, valdyba nutarė pašalinti iš Lietuvos Visuomenės Tarybos narių Zenoną Andrulėną, neleisti jam naudotis Lietuvos Visuomenės Tarybos elektroniniais adresais.

2019 m. kovo 6 d. Lietuvos Visuomenės Tarybos valdybos posėdyje valdybos nariams Jonui Mažintui ir Aurimui Drižiui buvo paaiškinta ir pasiūlyta susipažinti su pateiktais valdybos posėdžių protokolais ir išrašais iš banko sąskaitos, patvirtinančiais, kad Lietuvos Visuomenės Taryba nevykdo Stanislovo Tomo projekto dėl pažeistų pensininkų teisių gynimo ir nerenka dėl to jokių lėšų. Valdyba paprašė Aurimo Drižiaus, kad „Laisvas laikraštis“ paneigtų nurodytus tikrovės neatitinkančius teiginius „Laisvo laikraščio“ straipsniuose.

LVT valdybos pirmininkas Zigmas Vaišvila

Aurimas Drižius nuotrauka.

Šoko būsena yra tada, ka mes užmirštame savo istoriją, prarandame ryšį su realybe. Kai mums valdančioji chunta vietoje istorijos įkiša buržuazinės Lietuvos smetoninio fašistinio režimo idealizuotą paveikslą, vietoje tikrų didvyrių verčia mus garbinti karo nusikaltėlius, moterų, vaikų žudikus. Šokas yra tada, kai mes prarandame gebėjimą skirti, kas yra gerai ir kas yra blogai, susitaikome su valdančio parazitų režimo, mikroskopinės mažumos socialinių parazitų mums primesta valia, blogio galia. Šoko būsena mums yra sąmoningai primesta Vakarų kolonizatorių ir jų vietinės 5 kolonos, kompradorinio elito tik vienu tikslu – pavergti ir kontroliuoti melo ir dezinformacijos įtakoje orientyrus praradusią tautą. Kai valdanti proamerikietiška chunta išnaudojo visą pasitikėjimo, kurį ji 1990 metais gavo masinių melo ir dezinformacijos propagandos būdu, kreditą, visuomenę ištinka krizė. Krizė visuomenėje yra šoko būsena. Būtent todėl aiškus savo tikrosios, o ne valdančios chuntos primestos, istorijos aiškus suvokimas padeda susivokti šiame pasaulyje, kuriame viešpatauja masinė dezinformacija ir totalinis smegenų plovimas, masinės sąmonės formatavimas, sako Naomi Klein savo filme “Šoko doktrina”.

 

1953 metų kovo 5 d. savo užmiesčio rezidencijoje labai keistomis aplinkybėmis mirė tuometinis Tarybų Sąjungos, pirmosios pasaulyje darbo žmonių, realios demokratijos valstybės, vienintelės tikrosios II Pasaulinio karo nugalėtojos vadovas Josifas Visarionovičius Stalinas. Net praėjus tiek metų po žymiausio 20 amžiaus politinio veikėjo mirties Vakarų imperialistai, nacistai, fašistai negali jam atleisti savo gėdingo pralaimėjimo ir nėra pasaulyje kitos tokios asmenybės, apie kurią pasaulio parazitai – kapitalistai, banksteriai, liberalai, nacistai, sionistai, konservatoriai ir pan. – nebūtų prikūrę tiek prasimanymų, melo, šmeižto.

Galingiausio planetos žmogaus Josifo Stalino, valdžiusio trilijonų dolerių vertės resursus, asmeninio turto apyrašas po jo mirties užėmė nepilną` puslapį.

Kaip buvo iš tiesų? Kodėl liberalai taip atkakliai nemato realių tarybinės valstybės įspūdingų pasiekimų ir mato išimtinai tik trūkumus, represijas? Kodėl, nežiūrint į kosminius liberalų šmeižto apie J.Staliną kiekius, kiekvienais metais daugėja žmonių, kurie TSRS lyderį, vadovavusį šaliai sunkiausiu valstybei laikotarpiu , vertina objektyviai, už didingus darbus ir neregėtus pasiekimus? Kodėl apie J.Staliną liberalioje melo propagandoje galima kalbėti išimtinai tik neigiamai ir tik apie jo vykdytas represijas? Tai mažiausiai yra neobjektyvu ir  būtų tas pats, kaip krikščionybę vertinti tik pagal inkviziciją.

Tiesa yra visuma faktų, tiek neigiamų, tiek teigiamų, todėl verta svarstyti ir liberalų kruopščiai nutylimą informaciją apie tai, kas buvo nuveikta Tarybų Sąjungoje, kai valstybei vadovavo Josifas Visarionovičius Stalinas.

Bet kurį liberalą, nepriklausomai nuo to, kokioje formoje jis parazituoja ar po kokiu pavadinimu jis slepia savo grobuonišką savanaudišką prigimtį, Stalino vardas ima kratyti lyg iš liberalo sielos būtų varomas velnias egzorcizmo seanso metu. Liberalas

Apie J.Stalino represijas Nikitai Chruščiovui buvo parengta pažyma, pagal kurią pagal garsųjį TSRS Baudžiamojo kodekso 58 str (antitarybinė veikla) buvo nuteista 3 777 380 žmonių per 32 metus.

puikiai prisimena tik deportacijas, trėmimus, represijas, „kruvino“ režimo baisius nusikaltimus prieš …. vogti ir į korupciją nuo prigimties linkusius liberalus. Tai tiesa. Vagims, sukčiams, niekšams, aferistams, korumpuotiems liberalams prie Tautų Tėvo buvo sunku: jiems teko – ar galite tai įsivaizduoti?!!, – dirbti ir sąžiningu darbu užsidirbti sau duoną, o už bet kokį bandymą sukčiauti, vogti, parazituoti liberalas keliaudavo į elgesio korekcijos ir socializacijos centrus. Atlikti atgailą ir suvokti, kad žmogus vertingas yra tiek, kiek jis stengiasi dėl savo šeimos, bendruomenės, valstybės. Todėl jau tiek metų ir šiandien liberalai tiesiog trykšta savo neapykanta tam, kuris ragino parazitus tapti žmonėmis. Liberalo, bet kurio socialinio parazito neapykanta J.V.Stalinui ir socializmui apskritai, tai niekšo kerštas už patirtą baimę ir pelnytą teisingumą. Ir tai suprantama. Niekada pasaulyje nebuvo tokios efektyvios valstybės, ekonomikos modelio  ir socialinės visuomenės organizacijos, kuri taip galingai įgyvendintų valstybės pagrindinę paskirtį – ginti viešą interesą, vykdyti teisingumą šalies viduje ir užtikrinti valstybės saugumą nuo išorės priešų, Vakarų barbarų-kolonizatorių ordų, agresijų, kaip tai buvo daroma Tarybų Sąjungoje vadovaujant J.V.Stalinui.

Vadovaujant Stalinui per 30 metų agrarinė, nuskurdusi, priklausoma nuo užsienio kapitalo šalis tapo galingiausia pasaulyje karinė pramonine valstybe, naujos socializmo aukštesnės civilizacijos centru. Nuskurdę ir neraštingi carinės Rusijos gyventojai per labai trumpą laiką tapo viena iš labiausiai išsilavinusių nacijų pasaulyje. 1950-ųjų metų darbininkų ir valstiečių politinis ir ekonominis išprusimas ne tik nenusileido, bet ir žymiai lenkė to meto bet kurios išsivysčiusios Vakarų valstybės darbininkų ir valstiečių išsilavinimą. Tarybų Sąjungos gyventojų skaičius padidėjo 41 milijonu.

Stalino laikais tik per 2 pirmuosius penkmečius buvo pastatyta daugiau nei 5000 stambiausių pramonės objektų, tame skaičiuje DneproHES‘as, Uralo mašinų gamykla, Charkovo traktorių gamykla, Gorkio automobilių gamykla, Stalino vardo gamykla ZIS, metalurgijos gigantai Magnitogorske, Čeliabinske, Norilske, Stalingrade ir kiti. Ir tai vyko visoje Tarybų Sąjungoje. Kai 1928 metais buvo patvirtintas pirmasis penkmečio planas ir pradėti vykdyti Tarybų Sąjungos industrializacija, kolektyvizacija, elektrifikacija ir kultūrinė revoliucija,  šalies BVP augimas kartais siekė net 30 procentų per metus. Toks Tarybų Sąjungos ekonomikos stebuklas, pramonės šuolis sudarė prielaidas laimėti didžiausią žmonijos istorijoje II Pasaulinį karą, kai „šviesioji, civilizuota“ Vakarų Europa susivienijo po fašizmo vėliavomis, klastingai užpuolė TSRS 1941-06-22 ir barbariškai išžudė net 15 mln tarybinių civilių gyventojų, sunaikino beveik 70 procentų TSRS pramoninės ir socialinės infrastruktūros okupuotoje šalies dalyje.

Šis socialistinio ekonomikos modelio rekordas niekada nebuvo pasiektas daugiau niekur pasaulyje. Lietuvoje per pokario pirmuosius 10 metų, nežiūrint pasitraukusių į mškus nacių kolaborantų ir nacionalistų aršaus pasipriešinimo,  buvo atidaryta šimtai gamyklų, pramonės įmonių,  kolūkių ir tarybinių ūkių, nutiesti keliai, įvykdyta elektrifikacija, atidaryta šimtai mokyklų, kultūros namų, ambulatorijų, ligoninių, sukurta visoje šalyje socialinė infrastruktūra, kuri visiems piliečiams užtikrino darbą, būstą, mokslą, medicininę priežiūrą, poilsį, būtiniausių poreikių tenkinimą. Palyginimui, per paskutinius 26 metus liberalų „demokratijos“ visa tai buvo sugriauta, išplėšta, nusiaubta ir išvogta, nepastatyta nei viena įmonė, kuri nors kiek būtų panaši į Kėdainių chemijos kombinatą, Jonavos „Azotą“ ar Ignalinos atominę elektrinę. Nei vienos! Tik maximos dygo kaip grybai po lietaus.

Tik per 2 metus po karo jau 1947 metais TSRS pramoninis potencialas buvo atstatytas ir pasiekė ikikarinį lygį, o 1950 metais Tarybų Sąjungos pramonė viršijo net du kartus lyginant su 1940 metų lygiu. Nei viena Vakarų šalių, nukentėjusių nuo karo, tuo metu nebuvo pasiekusi savo ikikarinio lygio, nežiūrinti į JAV galingą finansinę paramą.

Per pirmuosius 5 pokario metus pagrindinių maisto produktų kainos Tarybų Sąjungoje buvo sumažintos net 2 kartus, o tuo pačiu metu didžiosiose kapitalistinėse šalyse kainos augo ir padidėjo kai kur net 2 ir daugiau kartų.

Toks milžiniškas pasiekimas buvo pasiektas šalyje, kurioje tik prieš penkerius metus baigėsi siaubingiausias karas žmonijos istorijoje ir kuri nuo karo nukentėjo labiausiai iš visų kare dalyvavusių pasaulio šalių!

Vakarų liberalūs buržuaziniai ekspertai 1945 metais su jiems būdinga piktdžiuga viešai ir oficialiai prognozavo , kad TSRS pramonė atstatys savo 1940 metų pramonės potencialą tik 1965 metais ir tik tuo atveju, jeigu ims kreditus iš Vakarų kapitalistinių šalių ir tokiu būdu bus kolonizuota. TSRS šitą lygį pasiekė per du metus, viršijo du kartus ikikarinį lygį jau 1949 metais ir be jokios užsienio pagalbos. Priešingai, Vakarų imperialistai, agresoriai ir išnaudotojai visais įmanomais būdais kenkė TSRS, paskelbė ekonominį embargą, nuleido geležinę uždangą ir įkūrė tarptautinę karo nusikaltėlių gaują NATO, kurios tikslas ir paskirtis buvo rengti III Pasaulinį karą, griauti ir niokoti laisvas valstybes visame pasaulyje. Ir šiandien JAV/NATO globalistai daro tą patį ir siekia pavergti pasaulį taip pat, kaip ir 1950 metais.

1947 metais TSRS, pirmojoje iš pokario valstybių visoje planetoje, buvo panaikinta maisto kortelių sistema. O nuo 1948 metų kasmet – iki pat 1954 metų – buvo mažinamos maisto produktų ir plataus vartojimo prekių kainos. Vaikų mirtingumas 1950 metais sumažėjo net 2 kartus, lyginant su 1940 metų tuo pačiu rodikliu. Gydytojų skaičius išaugo 1,5 karto. Mokslo įstaigų skaičius padidėjo 40 procentų.  Studentų skaičius išaugo 50 procentų ir taip toliau. Liberalai vis tiek iki sąmonės praradimo įrodinės, kad visi mokytojai, gydytojai, mokslininkai, studentai, valstiečiai buvo išvežti į Sibiro Gulagus, o pramonė, žemės ūkis, mokslas vystėsi patys sau vieni?!..

Parduotuvėse buvo gausybė įvairiausių pramoninių bei maisto prekių, o sąvoka deficitas niekam nebuvo žinoma. Maisto produktų pasirinkimas gastronomuose buvo žymiai didesnis, nei dabar yra šiuolaikiniuose supermarketuose. Dabar retai kur pavyksta aptikti dešrą, kuri savo aukšta kokybe ir delikatesiniu skoniu būtų nors kiek panaši į tų laikų tarybinę. Vietinės gamybos vartojimo prekių ir maisto produktų įvairovė ir kokybė buvo žymiai aukštesni nei yra dabartiniai vienkartinio vartojimo pramonės produktai ir maisto pramonės cheminiai surogatai.

Visi TSRS piliečiai be išimties turėjo teisę į darbą. Susirasti darbą užimdavo tiek, kiek reikia atvykti pas darbdavį ir parašyti prašymą. Pakeisti darbą užimdavo tiek pat laiko. Valstybė pareiga buvo užtikrinti visiems darbą – VISIEMS.  Darbininkų darbo užmokestis 1953 metais svyravo vidutiškai nuo 800 iki 3000 ir daugiau rublių. Šachtininkai ir metalurgai uždirbdavo iki 8000 rb. Jauni specialistai inžinieriai uždirbdavo iki 1300 r. Komunistų partijos rajono komiteto sekretorius uždirbdavo 1500 rb., o profesorių ar akademikų darbo užmokestis neretai siekdavo 10 000 rb. ir daugiau.

Automobilis „Moskvič“ kainavo 9000 rb., balta duona (1kg) – 3 rb., juoda duona (1 kg) – 1 rb., jautiena – 12,5 rb/kg,  žuvis starkis – 8,3 rb/kg, pienas – 2,2 rb/l, bulvės – 0,45 rb/kg, alus „Žigulinis“ (0,6 l.) – 2,9 rb., audinys kartūnas (1 m) – 6,1 rb. Kompleksiniai pietūs valgykloje kainavo 2 rb.. Gera vakarienė dviems restorane su buteliu vyno – 25 rb.

Ir visą tai pavyko pasiekti nežiūrint į tai, kad reikėjo išlaikyti  5,5 milijono karių armiją, apginkluotą pačiais moderniausiais ginklais, geriausią tuo metu armiją visame pasaulyje!

1946 metai TSRS buvo pradėti vykdyti grandioziniai projektai : branduolinio ginklo ir atominės energetikos vystymo darbai, raketinės kosminės technikos kūrimas; technologinių procesų automatizacija; naujausios skaičiavimo technikos ir elektronikos kūrimas; kosmoso užkariavimo; šalies dujofikacija; buitinės technikos gamybos pramonė ir kt.

Pirmoji pasaulyje atominė elektrinė Tarybų Sąjungoje buvo pradėta eksploatuoti metais anksčiau nei Anglijoje, ir 2 metais anksčiau nei JAV. Tik Tarybų Sąjungoje buvo pastatyti laivai – atominiai ledlaužiai.

Tokiu būdu TSRS tik per vieną penkmetį – nuo 1946 iki 1950 metų – be jokios užsienio pagalbos ir būdama žiauriausios konfrontacijos su turtingiausiomis Vakarų kapitalistinėmis išnaudotojų kolonizatorių valstybėmis, Vakarų vykdyto ekonominio karo prieš TSRS sąlygomis sugebėjo išspręsti mažiausiai tris grandiozines problemas:

1) buvo atkurtas Tarybų šalies liaudies ūkis,   kurį nuniokojo “šviesiosios” vieningos Europos nacistai-kolonizatoriai;

2) užtikrintas stabilus gyventojų pragyvenimo lygio augimas;

3) buvo įvykdytas ekonominis TSRS šuolis į ateitį.

Dar ir dabar buvusios TSRS respublikos vis dar gyvena iš Stalino laikais sukurto tarybinės liaudies palikimo mokslo srityje, pramonėje, praktiškai visose gyvenimo sferose. „Laisvieji“ liberalai ir „laisvoji“ rinka per daugiau nei ketvirtį amžiaus nieko savo reikšmingo nesukūrė, tik sugriovė ir išvogė tarybinės liaudies sukurtą turtą. Tereikia išeiti į gatvę ir tuo nesunku bus įsitikinti.

J.V.Stalino dovanotos teritorijos Lietuvai.

Vienas iš kandidatų 1952 m. rinkimuose  į JAV prezidento postą Edlajus Stivensonas vertindamas padėtį su nusivylimu tvirtino, jeigu J.Stalino vadovaujamos Tarybų Sąjungos pramonės augimo tempai išliks ir toliau tokie patys, tai 1970 metais tarybinės gamybos apimtys viršys JAV pramonę net 3-4 kartus.

1953 metų rugsėjo mėnesio žurnalo „National business“ numeryje Herberto Hario straipsnyje „Rusai mus vejasi“ pažymima, kad “TSRS ekonominės galios augimo tempai lenkia bet kurios pasaulio šalies ekonomikos augimo tempus ir šiuo metu TSRS pramonės augimas yra 2-3 kartus didesnis už JAV”.

1991 metai vyko Tarybų Sąjungos ir JAV simpoziumas, kurio metu naujieji „liberalai-demokratai“ ėmė giedoti ditirambus „Japonijos ekonominiam stebuklui“, kad galėtų pažeminti ir paniekinti socialistinį ekonomikos modelį. Skambų antausį šiems Tėvynės išdavikams, Miltono Fridmano prichvatizacijos sektos pasekėjams skėlė ne kas kitas, o Japonijos milijardierius Chirosi Takajama: „Jūs nieko nesakote apie pagrindinį dalyką, apie jūsų šalies pirmavimą pasaulyje.  1939 metais jūs, rusai, buvote išmintingi, o mes, japonai, buvome kvailiai. 1949 metais jūs tapote dar išmintingesniais, o mes vis dar buvome kvailiai. Tačiau  1955 metais mes įgavome proto, o jūs tapote penkių metų vaikais.  Japonijos ekonominė sistema yra praktiškai visa nukopijuota nuo jūsų tarybinės planinės ekonomikos modelio, skiriasi tik tuo, kad mes kapitalistai, privatūs gamintojai, ir mes savo istorijoje niekada nebuvome pasiekę didesnio nei 15 procentų BVP augimo per metus. Jūsų gi visuomeninė gamybos priemonių nuosavybė pasiekdavo 30 ir daugiau procentų BVP augimo per metus. Visose mūsų kompanijose ant sienų kabo jūsų Stalino laikų lozungai“

Vienas iš geriausių šventikų luomo atstovas Simferopolio ir Krymo archimandritas Luka rašė : „Stalinas išsaugojo Rusiją. Jis parodė, ką reiškia Rusija visam pasauliui. Ir todėl aš, kaip tikras krikščionis ir Rusijos patriotas žemai lenkiuosi draugui Stalinui“.

Niekada savo istorijoje mūsų šalis nebuvo mačiusi tokių didingų permainų, kokios vyko Stalino epochoje! Būtent dėl šios priežasties šiuo metu vykdomas velniškas parazitinės buržuazijos planas – niekada daugiau neprileisti prie valstybės valdymo žmonių, kurie savo asmenybės vidine galia, moralinėmis savybėmis, strateginiu mąstymu, ištikimybe valstybės interesams ir atsidavimu savo tautai būtų panašūs į J.V. Staliną, visą savo gyvenimą paaukojusį tautos interesams ginti. Todėl jau 70 metų vykdoma arši J.V.Stalino šmeižimo ir diskreditavimo kampanija, siekiant sumenkinti didžio žmogaus gyvenimą ir istorinę veiklą. Vakarų imperialistai, kurie pralaimėjo J.V.Stalinui visuose susirėmimuose, negali atleisti ir susitaikyti su pralaimėjimu. Nors Vakarų valdytojai yra pagarsėję savo žiaurumais, represijomis, genocidu, karo nusikaltimais ir nusikaltimais žmoniškumui, tačiau kaltina dėl savo įvykdytų nusikaltimų tik J.V. Staliną ir daro tai po jo mirties praėjus pusei amžiaus. Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas V. Čerčilis Didžiojo Tėvynės karo metais rašė: „Aš keliuosi kiekvieną rytą ir meldžiuosi, kad Stalinas būtų gyvas ir sveikas. Tik jis gali išgelbėti pasaulį“. J.V.Stalinui mirus amžinas jo oponentas neslėpė savo susižavėjimo vado asmenybe: „Stalinas gavo Rusiją vyžotą, nuskurdusią, neraštingą ir atsilikusią, o paliko ją galingiausia pasaulyje valstybe, išsivysčiusia ir su branduoline bomba“. Šarlis de Golis, Prancūzijos prezidentas rašė: „Stalinas nemirė. Stalinas pasislėpė ateityje“.

Pranašiškus žodžius pasakė pats J.V.Stalinas 1939 metais pokalbio su Tarybų Sąjungos diplomate ir valstybės veikėja A.Kolontaj metu :

“Daug mūsų partijos ir tautos darbų bus apšmeižti ir apspjaudyti ne tik užsienyje, bet ir mūsų šalyje taip pat…

TSRS galia slypi tautų draugystėje. Kovos prieš TSRS smaigalys bus nukreiptas būtent į šios draugystės suardymą, į pakraščių atplėšimą nuo Rusijos…. Su ypatingu įniršiu pakels galvą nacionalizmas. Kuriam laikui jis nustelbs internacionalizmą, tačiau laikinai. Nacijų viduje atsiras nacionalistų grupės ir kils konfliktai. Išlįs daugybė vadukų-pigmėjų, savo tautų išdavikų. Apskritai ateityje įvykiai vystysis žymiai sudėtingesniu ir pasiutusiu būdu, posūkiai bus labai staigūs. Reikalas krypsta į tai, kad ypatingai sukils Rytai. Kils aštrūs prieštaravimai su Vakarais.

Ir visgi kaip besivystytų įvykiai, praeis laikas, ir naujų kartų žvilgsniai atsigręš į mūsų socialistinės Tėvynės žygdarbius ir pergales. Metams bėgant ateis naujos kartos. Jos vėl pakels savo tėvų ir senelių vėliavą ir atiduos jiems deramą pagarbą. Savo ateitį jie statys ant mūsų didingos praeities pamatų“.

Apie save Stalinas yra sakęs: „Kai aš numirsiu, ant mano kapo bus suversta daug šiukšlių, tačiau istorijos vėjai negailestingai jas nupūs“ . Taip ir įvyko.

Visa armija liberalių istorijos klastotojų, ypatingai čia pasižymėjo žinomas melagis Aleksandras Solženycinas,  dergė Vadą po jo mirties su įniršiu ir su ypatinga aistra. Šakalų kaimenės draskė mirusį liūtą, keršydami jam už savo baimę, bailumą, niekšybę ir melą. Tačiau daugiau nei pusę amžiaus vykdyta pasiutusi antistalininė propaganda jos organizatoriams neatnešė jokios pergalės net prieš jau seniai mirusį Staliną.

Galima suprasti motyvus tų, kurie šiandien vis dar negali pasisotinti savo nebaudžiamumu ir galimybėmis šmeižti didingą istorinę asmenybę. Tas milžiniškas kiekis melo apie J.V.Staliną yra verčiamas nepertraukiamai ant eilinių žmonių galvų tik  dėl vienos priežasties – kad žmonės lygindami negalėtų suprasti, kas buvo nuveikta tada, ir, kas yra dar svarbiau liberaliems aferistams, žmonės negalėtų suvokti, kokius nusikaltimus daro prieš savo tautas dabartiniai valdantys „elitai“. Kad žmonės negalėtų net mintimis grįžti prie socializmo idėjų! Antistalininė šlykšti kampanija turi vieną tikslą –  atimti iš žmonių galimybę atkurti socialistinę ekonomikos sistemą, kuri leistų labai greitai išsivaduoti iš kolonizatorių priespaudos ir vėl tapti galinga darbo žmonių valstybe, realia visos tautos demokratija, diktatūra socialiniams buržuaziniams parazitams.

Žmonės prisimena valstybių vadovų darbus, o ne tuščias kalbas. Marksizmas vėl tampa aktualus. Tai rodo kiekvienais metais vis augantis gėlių skaičius prie J.V.Stalino kapo. Alternatyva liberaliam fašizmui ir žvėriškam kapitalizmui yra ir ji vis labiau atskleidžia gruobonišką kapitalizmo esmę.