Kas su ja ne taip?
Sava, tiesmuka, kompetentinga, neempatiška. Man visą laiką norėjosi prieštarauti argumentui dėl jos šeimos neturėjimo. Na ir kas?
Juk gyvenimai visaip susiklosto. Kodėl tai turi būti minusas?
Šiandien pasidalinau tuo video, kur jiedu su Kubiliumi oponentus vadina durniais. Tada ir supratau, kad tam tikra prasme teisūs tie, kurie šeimos ir, svarbiausia, vaikų neturėjimą laiko jos esminiu trūkumu.
Šimonytei berods 45. Veidelis jau raukšlėjasi, kūnas stabarėja, todėl “mėgstami judesiukai” atrodo jau nebe šauniai, o labiau apgailėtinai.
Bet ir tai – atleistina. Neatleistinas yra kitas dalykas: ji koketuoja su jauna auditorija labai panašiai, kaip pagyvenusios vienišos mokytojos koketuoja su paaugliai.
Su tokia vaikus palikti baisu, nes įtari (gal be pagrindo, bet įtari), kad ji gali peržengti bet kurią ribą. Kai turi vaikų, tai labai greitai išmoksti, kad nesi jiems “draugelis”.
Esi už juos atsakingas ir tas draugiškumo lygis yra trenerio su auklėtiniu. Mokai suaugti, nugalėti, neįstrigti maište, kai svarbu ne ką tu gali geriau už kitus padaryti, o prieštarauti, – nusidažyti plaukus žaliai, važiuoti motociklu be šalmo, pasiųsti mokytoją ir t.t. Šimonytė, kaip ir visa jos partija, elgiasi visiškai priešingai: jie kopijuoja paauglių elgesį – tyčiojasi ten, kur to mažiausiai tikiesi – Seime, kur priimami kiekvieną pilietį, jo gyvenimą reguliuojantys sprendimai.
Toms patyčioms platinti yra leidžiama valstybės dotacija partijų veiklai. Tai atrodo žiauriai nepatikima. Tiesiog nesinori, kad tavo vaikas atsidurtų vakarėlyje, kur amžinas paauglys Gabrys su savo asmenine “prezidente” daro judesiukus. Štai kas su ja “ne taip”. Nebranda, neadekvatumas.
