Archive

June 2019

Browsing

Šaltinis: https://sputniknews.lt/world/20190620/9365181/Trampas-patvirtino-susitikima-su-Putinu-G20-auksciausiojo-lygio-susitikime.html?fbclid=IwAR3UKNpBxrAMMIxITVMdAZgI5c6Yapeyu2MLWWAF58YBGjzNcDsGncaJnRs

JAV prezidentas pažymėjo, kad labai svarbu palaikyti gerus santykius su Rusija

VILNIUS, birželio 20 — Sputnik. JAV prezidentas Donaldas Trampas patvirtino, kad susitiks su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu ir Kinijos pirmininku Si Dzinpingu G20 aukščiausiojo lygio susitikime, kuris vyks šių metų birželio 28-29 dienomis Osakoje.

“Aš noriu geruoju sugyventi su Rusija ir manau, kad taip ir bus. Aš noriu geruoju sugyventi su Kinija ir manau, kad taip ir bus. Aš susitiksiu su abiem kitą savaitę Japonijoje, G20 aukščiausiojo lygio susitikime”, — interviu “Fox News” pasakė Trampas.

Jis pažymėjo, kad tai yra būtina, nes yra labai svarbu Jungtinėms Valstijoms.

JAV valstybės sekretorius Maikas Pompėjas, archyvinė nuotrauka
© SPUTNIK / АЛЕКСЕЙ ВИТВИЦКИЙ Pompėjas apskųstas teismui už tai, kad nuslėpė Putino ir Trampo susitikimo įrašus

Anksčiau Rusijos prezidento atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas neatmetė galimybės, kad G20 aukščiausiojo lygio susitikime gali įvykti Putino ir Trampo susitikimas.

“Mes turėsime gerus santykius su Rusija ir Kinija, labai svarbu, kad būtų taip. Jos yra galingos šalys, ir mes esame labai galinga šalis”, — pažymėjo Trampas interviu metu.

Pirmą kartą Rusijos ir JAV prezidentai susitiko G20 aukščiausiojo lygio susitikime, vykusiame 2017 metų liepos mėnesį Hamburge, Vokietijoje. Po to jie surengė dvišalius susitikimus Helsinkyje, Suomijoje, taip pat valstybių vadovai trumpai pasikalbėjo G20 aukščiausiojo lygio susitikime Buenos Airėse, Argentinoje.

Read more: https://sputniknews.lt/world/20190620/9365181/Trampas-patvirtino-susitikima-su-Putinu-G20-auksciausiojo-lygio-susitikime.html

2019-06-20  12 valandą Lietuvos laiku įvyko eilinė ir kartu unikali – nei vienas JAV-NATO karo nusikaltėlių gaujos šalių marionetinis vadovas nei iki Putino, nei dabar, nei, matomai, niekada ateityje nieko panašaus negali padaryti, kadangi yra įpratę perskaityti melagingą tekstą iš lapelio – Rusijos Prezidento, pasaulio politikos neginčijamo lyderio Vladimiro Putino Tiesioginė linija, spaudos konferencija, kurios metu Rusijos vadovas atsako į visus, net ir “nesuderintus” klausimus – išsamiai, operatyviai, veiksmingai. Tokių spaudos konferencijų metu bet kas gali užduoti bet kokį klausimą, atsakymus riboja tik tiesioginio laidos eterio laikas, kuris paprastai trunka 4-5 valandas. Tačiau pateikti klausimai (kaip Lietuvoje, pavyzdžiui, nei D.Grybauskaitė, nei Karbauskis, nei Pranckietis, Nei LR Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas, nei kiti JAV kolonijos administracijos kompradorai, kuriems aš išsiunčiau savo peticiją dėl žodžio laisvės persekiojimo Lietuvoje, net nesiteikė atsakyti į mano klausimus) nelieka be atsakymo. Šios spaudos konferencijos metu yra formuojami taip vadinami “žali” segtuvai, į kuriuos dedami visi Rusijos gyventojų klausimai dėl valdžios pareigūnų abejingumo paprastų žmonių problemoms pagal Rusijos regionus. Po spaudos konferencijos Rusijos Prezidentas Vladimiras Putinas išsikviečia atitinkamą gubernatorių ir atitinkamu “žaliu” segtuvu stipriai valo smegenis biurokratui. Po tokios “pirties” paprastai problemos sprendžiamos dar laidos eterio metu arba , blogiausiu atveju, per labai “protingą” laiką. Dažnai gubernatoriai, tokie vietiniai šimašiai ar panašūs liberalūs biudžeto lėšų “įsisavintojai”, balta gulbe skrenda iš savo šiltų vietų ir leidžiasi neretai kalėjimo kameroje. Mums belieka tik pasvajoti, kada tokia Teisingumo ranka pasieks landsberginius visus “patriotiškus” proamerikietiškus konservatorių, liberalų veikėjus ir pasiųs juos į jų jau seniai pelnytas vietas Lukiškėse (girdėjau, Šimašius sau statosi naują, modernesnį, kalėjimą?).
Bet kokiu atveju, įvykis neeilinis, įspūdingas, vertas dėmėsio, kad būtų pažiūrėtas adresu 

http://kremlin.ru/events/president/news/60795

«Прямая линия с Владимиром Путиным».

JAV-NATO karo nusikaltėlių gaujos karo propagandos mašina visada dirba tiksliai ir užtiktintai. Visada prieš kokį nors svarbų tarpautinį įvykį, kuris nuplėšia demokratų kaukes nuo sužvėrėjusių JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, NATO politinių veikėjų snukių, Vakarų melo propagandos mašina išmeta milžinišką melo, klastočių, prasimanymų kiekį, kuris, jų nuomone, turi apkvailinti “laisvojo” pasaulio piliečius, išplauti jiems smegenis ir priversti juos patikėti Vakarų isterišku melu. Ir dažnai Vakarų propagandistams sekasi perkelti besmegenius vartojimo visuomenės zombius į neegzistuojančią, Vakarų, dažniausiai Anglijos ir JAV, informacinio karo nusikaltėlių sukurptą virtualią tikrovę, priverčia vargetas tapinoidus galvoti, kad “melas yra tiesa, vergija yra laisvėm, karas yra taika, o nežinojimas yra jėga”.
Bet kokiu atveju prieš Rusijos Prezidento Vladimiro Putino metinę spaudos konferenciją “Tiesioginė linija” Vakarų melo ir karo propagandos mašina išmetė eilinį savo feiką. Niderlandų “nepriklausoma” tyrimo komisija paskelbė savo “nepriklausomas” išvadas dėl Rytų Ukrainoje 2014-07-19 Kijevo banderlogų-Ukrainos nacistų numušto Malaizijos keleivinio lėktuvo Boeing 747 , skridusio reisu MH17. Kaip ir reikėjo tikėtis, po 5 metus trukusio tyrimo Vakarų klastotojai, britų ir JAV informacinio karo nusikaltėliai sukurpė dar vieną klastotę, tarptautinę melo istoriją – nusikaltimu žmogiškumui, kurį įvykdė patys JAV ir britų tarptautiniai nusikaltėliai, jie pakaltino, nesunku atspėti, … Rusiją, kurią nušalino nuo dalyvavimo tyrime, nors pagal tarptautines aviakatastrofų tyrimo taisykles, patvirtintas ICAO, šalis, kuri yra kaltinama, privalo dalyvauti tyrime lygiomis teisėmis.
Vakarų karo nusikaltėliams, CŽV, MI6, Mosado feikų kurpėjams, jau tapo įprasta versti žmones galvoti, kad Rusija prieš Sočio olimpiadą savo sportininkus saujomis šeria dopingu pusryčiams, pietums ir vakarienei, kad prieš Pasaulio futbolo čempionatą (geriausiai organizuotą per visą FIFA istoriją!) Rusijai būtina nuodyti, bet nenunuodyti savo buvusį išdaviką Skrypalį, kad Iranui, Japonijos premjero vizito į šalį metu, per kurį buvo tikimasi pasirašyti Irano naftos tiekimo Japonijai dvišalius susitarimus, tiesiog yra būtina sprogdinti Japonijos tanklaivius su naftos produktais.?! Vakarų feikų gamintojams atrodo normalu, kad B.Asadas, triuškinantis su Rusijos pagalba JAV-NATO remiamus islamo teroristus mūšio lauke, staiga sugalvoja surengti cheminio ginklo ataką prieš … savo gyventojus?!
Pagal Vakarų informacinio karo nusikaltėlių iškrypusią logiką, pagal JAV-NATO nusikaltėlių žmoniškumui infomacinio karo žanro kanonus yra įprasta prieš tarptautinį įvykį, šiuo atveju V.Putino spaudos metinę konferenciją, kurio metu nuplėšiamos demokratų kaukės nuo Vakarų melo propagandos pagrindinių politinių veikėjų snukių, paskelbiama CŽV-MI6 sukurpta barzdota “sensacija” apie Rusijos demonišką prigimtį. Šį kartą buvo pagarsintos Niderlandų klastojimo komisijos išvados apie Malaizijos lainerio MH17 katastrofą Rytų Ukrainoje 2014-07-19 – Vakarų melas liejosi laisvai, o kad melas atrodytų įtikinamiau, jį skelbė uniformuoti melagiai, neva valstybės įgalioti, neva objektyvūs, neva nešališki, neva garbingi.
Į kokius klausimus Vašingtonas šiai “komisijai” nurodė neatsakyti, kad Rusija būtų demonizuota eilinį kartą, skaityti čia –

Šalia kitų, tiesioginių Vakarų spectarnybų organizuotų dos masinių kiberatakų prieš šį neeilinį metų pasaulio politikoje renginį ir Rusiją, Nyderlandų “komisijos” klastotės padarė savo nežymų indėlį į karo su Rusiją propagandos kampaniją, tačiau ne tokį, kokio tikėjosi JAV ir Didžiosios Britanijos klastočių gamintojai, informacinio karo nusikaltimų džeimsai bondai.
Tiesa 21-ame amžiuje kalba rusiškai ir ne iš JAV finansuojamų melo ruporų, KAM Strateginio komunikavimo skyriaus melo kurpimo cechų.

Ataka buvo įvykdyta prieš Norvegijos tanklaivį “Front Altair” ir Japonijos tanklaivį „Kokuka Courageous“. Incidentas įvyko anksti ryte birželio 13 d. Kaip teigia Taivanio laivų operatorius CPC Corp, Norvegijos tanklaivis „Front Altair“ užsidegė, kai į jį pataikė iš nežinomo laivo paleista torpeda, dėl ko buvo sugadintas Japonijos tanklaivis „Kokuka Courageous“ – nepranešama.
Norvegų „Front Altair“ vykdė Taivanio valstybei priklausančios bendrovės „CPC Corp“ užsakymą ir transportavo 75 tūkst. tonų pirminio benzino (naftos perdirbimo šalutinis produktas), o Japonijos „Kokuka Courageous” vežė metanolį. Norvegijos tanklaivio krovinio kaina vertinama apie maždaug 30 milijonų dolerių.

Norvegijos tanklaivis “Front Altair”


Naujienų agentūra „Associated Press“ informuoja, kad JAV karinių jūrų pajėgų 5-asis laivynas, kuris vykdo JAV piratinę veiklą ir kontroliuoja laivybą Indijos vandenyne, yra informuotas apie incidentą ir , neva, teikia pagalbą abiejų laivų įguloms.
Pradžioje buvo pasirodę pranešimai, kad Norvegijos laivas po atakos torpeda nuskendo, tačiau „Reuters“, remdamasi laivų operatoriaus CPC Corp duomenimis, paneigė šią žinią ir pranešė, kad laivas dega, tačiau nenuskendo.
Abiejų įgulų nariais galėjo būti ne tik norvegai ir japonai, bet ir kitų valstybių – Rusijos, Ukrainos, Filipinų, Gruzijos – piliečiai.
Irano, kurio teritoriniuose vandenyse įvyko šis incidentas, gelbėjimo tarnybos evakavo dalį abiejų tanklaivių įgulų narių.
Pažymima, kad Irano gelbėtojai evakavo 44 iš jūrininkus iš atakas patyrusių tanklaivių. Visi jie buvo nugabenti į Irano teritoriją, nes katastrofa įvyko Irano teritoriniuose vandenyse. Omanas palaiko ryšius su Irano valdžios institucijomis.
Po incidento naftos kainos smarkiai pakilo. Reuters teigimu, naftos kaina šoktelėjo apie keturis procentus. Kainų augimui įtaką daro ir bendras nestabilumas regione, kilęs po gegužės mėnesį pasirodžiusių Vakarų melo propagandos medijų paskelbtų ir nuolat tiražuojamų dezinformacijų, neva, Iranas įvykdė diversijas prieš tanklaivius Jungtinių Arabų Emyratų teritoriniuose vandenyse.
Praėjusį mėnesį JAV CŽV kontroliuojamos Vakarų masinės dezinformacijos priemonės apkaltino Iraną įvykdžius diversijas prieš JAV strateginės sąjungininkės Saudo Arabijos tanklaivius, stovėjusius kitos JAV vasalinės bananų respublikos Jungtinių Arabų Emyratų viename iš didžiausių pasaulio uostų Fudžeira gegužės 13 d.
Incidentą , savaime suprantama, tyrė tarptautinių provokacijų ir klastočių meistrai – Jungtinių Amerikos Valstijų ir Didžiosios Britanijos ekspertų grupė, kurią pasamdė – o kur dėtis? – Jungtinių Arabų Emyratų valdžia. Spėkite, kokią išvadą “atrado” šie garbūs NATO ykspeerdai, WADA’os “specialistai” ir visų “chemijų” žinovai? Nesunku buvo, ar ne? Šie JAV ir britų “mokslininkai” priėjo tarpinę išvadą, kad diversijas organizavo Iranas ar jo sąjungininkai. Įrodymų, žinoma, kaip ir su WADA’os dopingo skandalu, Skrypalių, Litvinenkos nunuodijimais, chemijos atakomis Sirijoje, Maidano snaiperiais ar Malaizijos lainerio MH17 numušimu, jokių nėra, tiesiog negalėjo būti, tačiau highly likely Iranas kaltas!! NATO džentelmenai gi niekada nemeluoja, nors visada buvo ir yra paskutiniai išgamos…
Iranas anksčiau įvykdė visas JAV-NATO tarptautinių karo nusikaltėlių iškeltas žeminančias sąlygas, atsisakė savo branduolinio ginklo kūrimo programos, sudarė taip vadinamą Irano sandėrį pagal Vakarų tarptautinių sukčių visus reikalavimus, siekdamas išsaugoti taiką ir stabilumą regione, Iranas padarė Vakarams precedento neturinčias nuolaidas, vardan taikos ir abipusiai naudingo ekonominio bendradarbiavimo savo valia paaukojo net savo nacionalinius interesus, nors tai ir peržengė JTO Tautų Chartijoje įtvirtintus taikaus sambūvio principus. Po viso to JAV sukčius prezidentas Donaldas Trampas vienašališkai atsisakė JAV įsipareigojimų pagal Irano sandėrį, tiesiog nusispjovė jankiai į tarptautinę teisę. Ir ėmė eskaluoti karinį konfliktą Ormūzo sąsiauryje, kurstyti karą su Iranu, pavogė milijardus Irano valstybės dolerių, laikomų JAV sionistų “saugiuose” bankuose.

Regiono, kur įvyko incidentas, žemėlapis. Ormuzo sąsiauris pažymėtas raudonai

Savaime suprantama, tokia JAV tarptautinio banditizmo užsienio politika nustebino ne tik JAV vasalus NATO karo nusikaltėlių organizacijoje, bet ir iššaukė demokratinės pasaulio visuomenės – Rusijos, Kinijos, Indijos ir kitų lasivų šalių – pasipiktinimą, kurios pareikalavo Vakarų kolonizatorius stabdyti įsisiautėjusį vyriausią tarptautinį banditą JAV.
Iranas, po tokio JAV-NATO karo nusikaltėlių išpuolio ir tarptautinės teisės negerbimo, pagrasino blokuoti Ormūzo sąsiaurį ir tokiu būdu sužlugdyti pasaulinę naftos rinką. Vienintelė šalis, kuri šiame regione negali laisvai prekiauti savo pagrindiniu eksporto produktu nafta yra Iranas, ir negali prekiauti tik dėl vienos priežasties – JAV-NATO nusikaltėlių protekcionizmo, kuris vis labiau darosi panašus į tarptautinį šių piratinių Vakarų valstybių banditizmą, kuo visada ir buvo Vakarų užsienio politika visame pasaulyje jau tūkstantis metų.
Irano generolas Mohammad Bakeri, Irano generalinio štabo vadovas, pareiškė apie galimybę blokuoti Ormūzo sąsiaurį, šią svarbiausią naftos transporto arteriją. „Jei mūsų (Irano) nafta negali būti transportuojama šia įlanka, tai ir kitų šalių nafta taip pat neturėtų būti transportuojama“, – pasakė jis šių metų balandžio mėnesį. Jis taip reagavo į tai, kai JAV karo nusikaltėliai, tarptautiniai agresoriai, Alkaidos, Islamo teroristų kūrėjai įtraukė Irano Islamo revoliucijos sargybinių korpusą į teroristinių organizacijų sąrašą ir ėmė persekioti šios pagrindinės Irano karinės jėgos narius visame pasaulyje.
JAV-NATO karo nusikaltėliai, Trampo įsakymu, ėmė koncentruoti savo karines galvažudžių pajėgas Indijos vandenyne, kurti militaristinę infrastruktūrą Vidurio Rytuose karinei agresijai prieš laisvą nuo JAV diktato šalį, suverenią JTO narę Iraną. JAV agresijos scenarijus yra jau nuobodžiai panašus į Irako, Sirijos,. Libijos, Ukrainos, Pabaltijo ir kitus užpuolimus, JAV-NATO karines agresijas-tarptautinius nusikaltimus.

Tokie JAV-NATO karo nusikaltėlių veiksmai gali labai paveikti naftos rinką. Per Ormuzo sąsiaurį Persijos įlankos šalių nafta tiekiama klientams Azijoje ir visame pasaulyje – apie 18 mln. barelių per dieną naftos yra transportuojama šiuo maršrutu. Tai yra apie 20 procentų visos pasaulio degalų apyvartos kasdien juda šiuo sąsiauriu.
Donaldui Trampui kaip oras reikalingas savas, dar vienas pergalingas karas. Po šio “sandorių meistro” totalinių nesėkmių su Šiaurės Korėja, visiško fiasko Sirijoje prieš Rusijos karines pajėgas, taip pat nesėkmę patyrusio JAV organizuoto perversmo Venesueloje, kur taip pat JAV tarptautiniam banditizmui kelią užkirto Rusija ir V.Putinas, JAV nevykėliui prezidentui reikia mažo, kruvino, tačiau pergalingo Vakarų konkistadorų kolonijinio karo.
Irano aukščiausiasis dvasinis lyderis ajatola Ali Khamenei nenori jokių derybų su JAV prezidentu Donaldu Trumpu.Jis apie tai pranešė savo Twitter paskyroje.

Irano aukščiausiasis dvasinis lyderis ajatola Ali Khamenei.

„Nemanau, kad Trumpas yra asmuo, su kuriuo verta kalbėtis. Aš neturiu jam atsakymo ir neketinu jam neatsakyti, – parašė jis.
Jis išreiškė tokią nuomonę po savo susitikimo su Japonijos ministru pirmininku Shinzo Abe jo vizito į Iraną metu.
Be to, Khamenei pažymėjo, kad Iranas nepasitiki Juntinėmis Amerikos valstijomis. Teheranas neketina kartoti „karčios patirties“, kurią patyrė derybose su Jungtinėmis Valstijomis dėl Irano branduolinės programos.

Pasaulis vis aiškiau ima suvokti akivaizdžią tiesą – su JAV, Anglija, NATO valstybėmis neįmanoma derėtis, tartis, ieškoti abipusiai naudingo kompromiso, siekti taikos ir stabilumo. Vakarai – tai melas, klasta, išdavystė, klastotės, agresija, plėšikavimas, veidmainiavimas, karai, karo nusikaltimai, nusikaltimai žmoniškumui, kolonijinė priespauda, destrukcija, naikinimas, mirtis. Apie ką su jais kalbėtis, jeigu Vakarai šiandien pasirašo taikos sutartį, o rytoj užpuola, demonstruoja amžiną draugystę, o kitą dieną įsmeigia durklą į nugarą.
Šiame incidente su Norvegijos, Japonijos, Saudo Arabijos, Jungtinių Arabų Emyratų dalyvauja visi JAV vasalai plius Taivanis, taip pat JAV bananų respublika. JAV labai , kaip ir visada per savo 240 metų istoriją, vėl trokšta karo. NATO “sąjungininkai”-vasalai jau įjungė visą savo melo propagandos mašiną visu pajėgumu. Visi požymiai rodo, kad šioje JAV provokacijoje kartojasi iki nuobodžių smulkmenų Tonkino įlankos klastotė ir D.Trampas gali užimti sau deramą vietą 21 amžiaus JAV karo nusikaltėlių tribunole.
Tikėkimės, Iranas turės pakankamai proto ir pasinaudos savo draugų – Rusijos ir Kinijos pirmiausia – parama. Iš Kaspijos jūros Rusijos “Kalibrai” laisvai paskandins bet kurį JAV lėktuvnešį-geldą ir taikos žemėje bus daugiau, kai iš Baltijos JAV-NATO karo nusikaltėliai išsinešdins į savo piratines metropolijas…

 

Jungtinių Amerikos valstijų karo vanagams paliepus, Lietuvos valdžiai palaiminus ir aktyviai dalyvaujant, Marijos žemėje nepaliaujamai griaudėja informacinio karo sunkiosios artilerijos kanonada, dunda būgnai, gaudžia trimitai „Tėvynė Lietuva pavojuje! Rusija puola!”. Lietuvos patriotas, 30 metų augintas isteriškos rusofobijos, militaristinės psichozės atmosferoje, kuomet visi Lietuvos valdžios projektai buvo vykdomi, visi daugiamilijardiniai kreditai buvo imami, panašu, vieninteliam tikslui – atremti tuoj tuoj prasidėsiančią Rusijos invaziją į mylimą Lietuvą, – pagaliau pajuto patrankų mėsos kvapą. Lietuvos patriotas, kuriam 30 metų per visus įmanomus žinių kanalus, visais įmanomais būdais buvo kalama “Rusija puola!”, buvo pagaliau apdovanotas ilgai lauktos žinios apie Rusijos invaziją „neginčijamu įrodymu“ – NATO okupacinės kariuomenės būriais, jų lėktuvais ir tankais Lietuvoje! Kol visi laukė Rusijos žalių mandagių žmogeliukų, NATO girtiems kareiviams jau tapo įprasta šlapintis ant Lietuvos vėliavos prie Kauno prokuratūros…

Hipotetinės nesamo priešo agresijos 21 amžiuje jau nieko nestebina. Šiais laikais, jeigu nori gintis nuo agresijos, privalai pirma užpulti kokią nors šalį, pageidautina turinčią daug naftos išteklių, esančią strategiškai svarbioje vietoje ir dar – ypač svarbu, – vykdančią nepriklausomą nuo Vašingtono vidaus ir užsienio politiką.  Ar mažai šalių – Jugoslavija, Irakas, Afganistanas, Libija, Sirija, Ukraina, Venesuela – jau įvykdė savo „agresijas“ prieš JAV, NATO,  “Taikos, Gėrio ir Demokratijos tvirtovę ant saulės nušviestos kalvos”? Ir NATO “ginasi” okupuodama Pabaltijį, Artimuosius ir Vidurio Rytus, Šiaurės Afriką ir visur, kur gali kilti grėsmė Vakarų fašizmui.

Įkyrios vietinės (?) karo propagandos mašinos piešiamo nuožmaus agresoriaus paveikslo siurealizmą kiek gadina banalus natūralizmas – o kur Rusijos tankai ir lėktuvai?! Vytautas Landsbergis ir kiti sąjūdiečiai dar 1990 metais žadėjo, kad Rusija puls neišvengiamai, kaip neišvengiami yra mirtis ir mokesčiai. Tikras lietuvis, kalbėjo nacionalistai,  privalo ruoštis nuožmiai kovai su pasaulio blogiu ir mokytis jį atpažinti visur, ir ypač ten, kur jo nėra ir būti negali, tačiau rusiškų tankų vis dar nėra?!. Pokalbiai apie fašizmą su pasiruošusiais į miškus eiti sąjūdiečiais, šauliais, liberalais ir panašiais JAV patriotais sukelia labai neramias mintis – visi jie yra pasiruošę kovoti – nei daugiau nei mažiau – su rusiškuoju(!?) fašizmu. Atsakymas į klausimą “Kas tai yra?” nuspėjamas ir siaubingai neraštingas – fašizmas, anot tūlo patrioto, yra Rusija, o fašistai yra rusai ir Putinas. Toks paaiškinimas lengvai telpa į dabartinės proamerikietiškos marionetinės valdžios vykdomos karo ir tautinės nesantaikos  propagandos rėmus, tačiau neišlaiko jokios racionalios  kritikos, o diskusija fašizmo teorijos klausimu paprastai baigiasi patriotišku triuškinančiu argumentu abejojančiam tokiu klausimo apibrėžimu – tu Kremliaus agentas. Situacijos absurdiškumą gilina dar ir tai, kad apie rusiškąjį fašizmą garsiausiai rėkia kraštutinių dešiniųjų pažiūrų „patriotai“, kuriems nacistinė svastika reiškia tik mitologinį saulės ženklą, kurių tėvai ir seneliai su gėlėmis sutiko A. Hitlerio tankus 1941-06-23, Kauno taip vadinamo sukilimo aktyvūs dalyviai, kurie aktyviai stojo į Impulevičiaus darbo apsaugos batalioną, LAF‘o ir plechavičininkų būrius ir liūdnai pagarsėjo savo kruvinais darbais Lietūkio garažuose, Paneriuose, Kauno IX-me forte, Pirčiupiuose, tarybinių karo belaisvių, partizanų, tarybinių ūkio ir partinių aktyvistų žudynių akcijose, be gailesčio masiškai žudė kitataučius ir kitaminčius.

Fašizmas yra blogis ir tai supranta visi. Tačiau kas yra fašizmas ir kuo jis skiriasi nuo kitų ideologijų, sugebėtų suprantamai paaiškinti labai nedaugelis. Pokalbiai su žmonėmis atskleidė stulbinantį dalyką. Fašizmą dauguma liberalių patriotų supranta kaip abstraktų, sunkiai apibrėžiamą blogį, kurį iš esmės galima priskirti bet kuriam oponentui, kuris jums nepatinka ir ypač tuo metu, kai kiti argumentai baigėsi. Ir tokį argumentą sunku paneigti, jeigu pats nežinai bent apytiksliai, kas yra fašizmas.

Fašizmas – tai labai plati ir sudėtinga tema, todėl pradėti reikėtų nuo paprasčiausių dalykų, pavyzdžiui, kur, kada ir kodėl atsirado toks visų smerkiamas ir prieštaringai vertinamas reiškinys kaip fašizmas. Fašizmas, kaip ir daugybė kitų negatyviai vertinamų socialinių reiškinių, – kryžiaus karai ir buboninis maras, inkvizicija ir konkista, kolonijiniai karai, kolonijų apiplėšimas ir čiabuvių genocidas, du Pasauliniai karai, koncentracijos stovyklos ir dujų kameros, masinio naikinimo ginklai, kiliminis bombardavimas, informaciniai karai, valstybiniai perversmai, spalvotos revoliucijos ir pan., – visa tai gimė ne kur kitur, o būtent “šviesiojoje” , civilizuotoje Vakarų Europoje, Didžiojoje Britanijoje ir JAV. Šalyse, kurios savo gerovę ir susikrovė iš karinės ekspansijos, kolonijų plėšimo, vykdydamos savo valstybinę karo nusikaltimų, nusikaltimų žmogiškumui užsienio politiką. Tokiai politikai vykdyti būtina buvo nužmoginti savo galimus priešininkus, prilyginti juos žemesniai rasei, nežmonių kategorijai, kad suteikti sau moralinę teisę be gailesčio juos žudyti.  Č arlzo Darvino evoliucijos teorija mums žinoma tik iki bezdžionės virtimo žmogumi vietos. Bet nedaugelis žino, kad būtent ši teorija davė pradžią konkurencinės kovos tarp žmonių liberalizmo teorijai bei eugenikai – rasistiniam mokslui apie žmonių skirstymą į pirmarūšius ir antrarūšius, aukštesnės rasės arijus ir nežmones, kuris savo kraupią praktiką realizavo nacistinėje Vokietijoje. 

Pirmoji šalis, kurioje fašizmas susiformavo kaip valstybės ideologija, buvo Italija. Po Pirmojo Pasaulinio karo Italijoje buvo labai sunki ekonominė padėtis. Karo mūšiuose žuvo apie 700 tūkstančių italų, savaime suprantama, daugiausiai vyrai, žymiai išaugo šalies užsienio skola, pramonėje kilo įmonių bankrotų banga ir masinis nedarbas, sparčiai kilo būtiniausių prekių ir paslaugų kainos. Tokia padėtis skatino klasių kovą. Italijos proletarai vieni iš pirmųjų suvokė, kad jų, sunkiai dirbančių ir vargšų, yra labai daug, o kapitalistų, nedirbančių ir skęstančių prabangoje, – labai mažai. 1920 m. rugpjūtyje Italijos metalurgijos pramonės darbuotojai pareikalavo padidinti darbo užmokestį. Pramonininkai į tokį darbininkų visai pagrįstą reikalavimą atsakė lokautu. Tokia kapitalistų reakcija – darbo vietų blokavimas, – iššaukė nuskurdusių darbininkų atsakomąją reakciją ir darbininkai tiesiog ėmė užiminėti gamyklas. Metalurgų pavyzdžiu pasekė ir kitų Italijos pramonės šakų proletariatas. Užimtose gamyklose darbininkai ir tarnautojai patys organizavo gamybą visose grandyse – žaliavų tiekimą, produkcijos gamybą, jos transportavimą ir realizavimą. Iškilo šio judėjimo lyderiai, iš kurių žymiausi buvo Antonijo Gramši ir Palmiro Toljati.

Antonio Gramši
Palmiro Toljati

Darbininkų tiesiogiai valdomos gamybos priemonės užtikrintai laikėsi apie mėnesį, todėl buržuazija buvo priversta daryti nuolaidas. Turtuolių kontroliuojama Italijos vyriausybė sugebėjo darbo užmokesčio pakėlimu, neištesėtų pažadų dėka suskaldyti darbininkų judėjimą, ir gamyklos buvo grąžintos savininkams. Buržuaziją darbininkų vienybė ir ryžtas gyventi be išnaudotojo verslininko ant savo sprando nejuokais išgąsdino, todėl turčiai, kaip jiems įprasta per visą privačios nuosavybės į gamybos priemones istoriją, ėmėsi klastos. 1919 metais Italijoje buvo įkurta pirmoji fašistinė organizacija ir 1920 metais fašistai dalyvavo rinkimuose kaip savarankiška politinė partija. Į rinkimus fašistai ėjo su populistiniais lozungais – Italija privalo tapti respublika, būtina sušaukti Steigiamąjį susirinkimą, privilegijuotas Senatas privalo būti panaikintas, visuotinė karo prievolė privalo būti panaikinta (Italijoje ypač populiari po siaubingo šaliai karo idėja!), titulų panaikinimas, nuosavybės, kuri nedalyvauja gamyboje, konfiskavimas. Šitie populistiniai fašistų šūkiai nors ir labai skambūs, tačiau buržuazinių ir socialistinių idėjų fone plačiųjų rinkėjų masių nesudomino, todėl fašistai rinkimuose patyrė fiasko ir į parlamentą nebuvo išrinktas nei vienas jų kandidatas.

Susijęs vaizdas
Benito Mussolini

Pavyzdžiui, Milane, kur fašistų kandidatų sąrašo pirmu numeriu kandidatavo pats Benito Musolinis, už socialistus balsavo 170 tūkst. rinkėjų, už buržuazinę Liaudies partiją – 75 tūkst., o už fašistus tik 5 tūkstančiai. Tačiau šiuose rinkimuose dalyvavusių fašistų šūkiuose jau buvo išreikštos esminės fašizmo, kaip dešiniosios kraštutinės ideologijos, idėjos, o būtent – sukūrimas tokios visuomeninės piramidės, kurioje nustatoma griežta socialinė struktūra su ribota kapitalo įtaka, bankininkų ir žemvaldžių įtakos apribojimas išplečiant pramonininkų bei smulkiosios buržuazijos galias. 1920 metais tokios idėjos nesudomino nei buržuazijos, kuri nenorėjo savęs niekuo riboti ir taip atsisakyti savo privilegijų, nei proletariato, kuriam socialistinės idėjos apie visuotinę žmonių lygybę buvo žymiai artimesnės.

Situacija ėmė radikaliai keistis po 1920 metų.. Buržuazija, kuri dėl stiprėjančio darbininkų judėjimo vos neprarado savo kapitalų ir matydama Tarybų Rusijos pergalių Pilietiniame kare su viso pasaulio galingiausiomis imperialistinėmis valstybėmis pavyzdį, buvo siaubingai išsigandusi proletarinės revoliucijos grėsmingos alternatyvos – prarasti viską, savo beribę užkulisinę įtaką valstybės valdymui, kapitalus, nerūpestingą ir prabangų gyvenimą, absoliučiai viską.

Džiovani Giolitti
Giovani Giolitti

Tuometinė Italijos Džiovani Giolitti vyriausybė ėmė nuosekliai remti Musolinio fašistus, todėl nuo 1921 metų Italijoje sparčiai ima daugėti fašistinių organizacijų, į kurių gretas gausiai stojo smulkioji buržuazija, dalis inteligencijos, gerai apmokami darbininkai iš „darbo aristokratijos“ ir kriminalinio pasaulio atstovai. Klasiniai prieštaravimai tarp proletariato ir naujosios dešiniųjų kraštutinės politinės jėgos fašistų stiprėjo, susidūrimai darėsi neišvengiami ir nuožmūs, kai kur net peraugdavo į atvirus gatvių susirėmimus ant barikadų. Tačiau 1921 metų rinkimuose Italijos tauta vis dar silpnai rėmė fašistus – socialistai ir komunistai laimėjo 138 mandatus, buržuazinė Liaudies partija – 108, fašistai –  tik 35 vietas parlamente. Būtent šių rinkimų metu buvo aiškiai apibrėžtas fašistų ideologijos esminis, fundamentalus  tikslas – nesutaikoma fašizmo opozicija komunizmui. Fašizmas visada buvo nesutaikomai priešiškas komunistinėms idėjoms, tačiau nežiūrint į tai fašistų populistiniai lozungai formaliai, išoriškai buvo panašūs su komunistų deklaruojamais ir plačiųjų darbo liaudies masių apibrėžtais tikslais. Tai yra , fašistai, siekdami valdžios ir stengdamiesi patraukti savo pusėn plačiuosius rinkėjų sluoksnius, reikalavo, kad valstybinė valdžia realiai gintų savo tautos, paprastų žmonių interesus, užtikrintų darbininkams materialinę gerovę ir socialinę lygybę, įstatymo viršenybę ir teisingumą, garantuotų apsaugą nuo turtuolių savivalės. Fašizmas neigė klasinių prieštaravimų ir kovos tarp klasių visuomenėje egzistavimą, tačiau tuo pačiu metu skatino patriotizmą, kuris identifikuojamas vienu vieninteliu būdu – aršiu nacionalizmu, vienos nacijos pranašumo prieš kitas nacijas idėja, žmonių skirstymu į arijus ir antrarūšius, kuriuos valdyti yra gamtos nustatyta arijų pareiga, todėl arijų tautos ir fašistų buržuazijos gerovė bei ateitis gali būti užtikrinta tik išorinės ekspansijos į antrarūšių žmonių valdomas valstybes, jų užkariavimu, o tuos , kurie nepritaria tokiam kruvinam valstybės vystymosi keliui, fašistai paskelbia „nepatriotais“, tėvynės išdavikais ir juos uždraudžia. Nieko neprimena iš mūsų dienų neoliberalių ir nacionalistinių partijų rinkiminių programų?

Italijos tuometinės vyriausybės aktyviai remiami, fašistai sugebėjo sudaryti „susitaikymo paktą“ su socialistais vardan visuomenės vienybės ir tautos gerovės, tačiau iš esmės šis paktas suskaldė darbininkų judėjimą, pasėjo nesantaiką tarp socialistų ir komunistų.

Benito Musolinis ir jo juodmarškiniai bendražygiai žygiuoja į Romą, 1922 metai.

1922 metais vadovaujami Mussolinio fašistai užgrobė valdžią be rinkimų po jų pompastiško „žygio į Romą“, kuris savo turiniu ir forma buvo klasikinis chrestomatinis valstybinis perversmas Italijoje. Vatikanas, karaliaus rūmai, kariuomenės vadovybė ir pramonininkų konfederacija pasiekė, kad B. Musolinis būtų paskirtas Italijos ministru pirmininku. Tokiu nedemokratišku būdu, be jokių rinkimų, išimtinai Italijos antiliaudinio elito neskaidrių manipuliacijų dėka Italija tapo pirmąja fašistine valstybe pasaulyje. Fašizmo ideologai ir rėmėjai fašizmą visada vadino viršklasine socialine ideologija, savo propagandoje naudojo tokius standartinius stereotipus kaip „antimonopolinė revoliucija“, „liumpen proletariato diktatūra“, kurie jiems padėdavo pritraukti į savo pusę tiek proletariatą, tiek ir buržuaziją. Be to, fašizmas save pateikdavo kaip pereinamąjį laikotarpį iš kapitalizmo ir socializmo į postindustrinę visuomenę, visuotinės gerovės ir socialinės taikos visuomenę. Fašistai, kaip ir dabartiniai neoliberalai,  visada slėpė savo tikrąją, kraštutinio dešiniojo liberalizmo esmę po įvairiomis populistinėmis iškabomis, net dažnai save vadindavo „nacionalinio socializmo“ arba net „neo-komunizmo“ atstovais. Tokiu būdu fašizmas siekdavo gauti tiek maksimalią plačiųjų masių paramą savo idėjoms, tiek ir pateikti fašizmą kaip neišvengiamą socialinės ir politinės visuomenės vystymosi etapą. Tuo pačiu metu tokia miglota fašistinė teorija liaudies masėms nesugebėdavo paaiškinti, kodėl jų kuriamos „socialinio teisingumo“ visuomenės forma yra tokios brutaliai griežtos socialinės hierarchijos piramidė – viena tauta, vienas reichas, vienas fiureris, – kurioje egzistuoja žiaurus žmonių išnaudojimas, leidžiamas netgi priverstinis vergiškas antrarūšių žmonių darbas, kuris, fašistų suvokimu, būtinas vardan mistinių aukštosios rasės žmonių misijos ir yra nulemtas aukščiausios gamtos, Dievo valios. Fašizmas buvo efektyviausia kapitalistinio elito priemonė kovoje su proletariato dauguma savo šalies viduje, jis tapo įmanomas tik tada, kai kapitalizmas „pamatė savo mirties veidą“ socializme. Fašistinėje visuomenėje kiekvienas jos narys privalo besąlygiškai ir tiksliai vykdyti savo tiesioginio „fiurerio“ nurodymus, ne tik tautos lyderio valią, bet ir bet kurio viršininko įsakymus – darbdavio, bankininko, savininko, oligarcho, valstybės tarnautojo, policininko, teisėjo ir bet kurio viršesnio už eilinį piletį boso įsakymą. Už besąlygišką paklusnumą, liokajišką lojalumą kiekvienas fašistinės visuomenės narys gauna atlygį pagal savo užimamą hierarchijoje padėtį, tai yra, jūs negausite nieko daugiau, nei yra nustatyta, tačiau taip pat jūs už lojalumą režimui negausite ir mažiau, nei yra nustatyta. Fašizmas gynė smulkiąją buržuaziją nuo stambaus kapitalo diktato, ribojo stambaus pramoninio ir finansinio kapitalo galias, kūrė darbo vietas žemiausiems socialiniams sluoksniams. Tokie išoriniai fašizmo panašumai su socializmu sąlygojo ir kai kuriuos kitus panašumus – ekonomikos planavimas ir jos valstybinis reguliavimas, daugiapartinės politinės sistemos atsisakymas. Tačiau tuo šie panašumai ir baigiasi, kadangi niekaip nepaneigia esminių fašizmo skirtumų nuo socializmo – fašizmo, kraštutinės dešiniosios ideologijos, ekonominis pagrindas yra žmogaus išnaudojimas dėl pelno, įstatymais įtvirtinta socialinė nelygybė tarp turtuolių ir vargšų, principas „žmogus – tik mechanizmo sraigtelis“, asmens teisių ir laisvių ribojimas radikaliomis priemonėmis, aršus nacionalizmas, elitarizmas, atvira panieka, gyvuliška neapykanta kitaminčiams ir kitataučiams, kuri pagrindžia ir tuo pačiu  pateisina šių grupių – kitaminčių ir kitataučių, – fizinį genocidą, kuris vėliau ir buvo vykdomas istorijoje precedento neturinčiais mąstais nacistinėje Vokietijoje.

Labai svarbu neužmiršti, šių dienų liberalios demokratijos totalinės propagandos ir smegenų plovimo sąlygomis, kad tikrąją fašizmo esmę rodo ne skambus pavadinimas, o jo požymiai ir turinys, kurie atsiskleidė hitlerinės Vokietijos praktikoje – koncentracijos stovyklos, dujų kameros, nepakantumas kitataučiams ir kitaminčiams bei jų genocidas, rasinio pranašumo prieš kitas tautas padiktuota kruviniausia karinė ekspansija žmonijos istorijoje II Pasaulinio karo metais, kuriai Niurnbergo tribunolas davė vienareikšmišką įvertinimą – fašizmas kaip ideologija yra nusikaltimas žmogiškumui ir demokratinėje visuomenėje negali būti toleruojamas jokiomis formomis. Niurnbergo tribunolas apibrėžė fašizmą (ital. Fascizmo, fascio – ryšulys, ryšys, susivienijimas) – kaip ideologiją, politinį judėjimą ir socialinę praktiką, kuriai būdingi šie bruožai ir požymiai:

1. priskyrimas vienai nacijai rasinio pranašumo prieš kitas nacijas ir išskirtinumo, tokios nacijos pasiskelbimas aukščiausia rase, kuriai Dievo ir gamtos yra skirta valdyti kitas,antrarūšes nacijas;

2. atvira neapykanta, netolerancija ir diskriminacija kitų, taip vadinamų antrarūšių svetimų tautų, tautinių mažumų atstovų atžvilgiu, arijų tautos aršaus nacionalizmo pagrindu;

3. demokratijos ir žmogaus teisių neigimas;

4. fašistinis režimas grindžiamas totalitarinio-korporatyvinio valstybingumo, vienpartiškumo ir vadizmo principais – viena tauta, vienas vadas, viena valstybė;

5. valstybės valdymo politika grindžiama žiauriu susidorojimu su politiniais oponentais ir laisvamaniais, prievarta ir teroru jų atžvilgiu;

6. visuomenės militarizavimas, sukarintų socialinių grupių (šaulių sąjungų, jorkšyrų elfų,konservatyvaus, liberalaus jaunimo ir pan.) kūrimas ir karo, kaip vienintelės tarpvalstybinių ginčų sprendimo priemonės, propagavimas ir pateisinimas.

Georgijus Dmitrovas

Labai imlų ir gilų fašizmo kaip socialinio darvinizmo ideologijos apibrėžimą pateikė bulgarų komunistas Georgijus Dimitrovas. Jis visiškai pagrįstai teigė, kad „fašizmas yra atvira, tiesioginė reakcingiausių, kraštutinių šovinistinių ir imperialistinių finansinio kapitalo elementų diktatūra. Fašizmas nėra viršklasinė valdžia, nėra smulkiosios buržuazijos ar liumpenproletariato valdžia finansiniam kapitalui. Priešingai, – fašizmas būtent ir yra finansinio kapitalo valdžia, kurios pagalba yra organizuojamas masinis teroras, susidorojimas su darbininkų klase, pažangiąja valstietija ir inteligencija. Fašizmas užsienio politikoje – tai įžūliausios formos šovinizmas, kurios pagrindas yra gyvuliška neapykanta kitoms tautoms“.

Tokiu būdu, vertinant šių dienų mutavusį liberalų, mielą, išpuoselėtą, „demokratišką“ fašizmą, būtina nepamiršti – fašizmas gimė Vakarų Europoje, fašizmas galėjo gimti tik išnaudotojiškoje visuomenėjė, kuri propaguoja baltosios rasės pranašumo prieš kitas rases teoriją. Tik išnaudotojiškoje visuomenėje, kurios ekonominis pagrindas yra žmonių išnaudojimas dėl pelno, individualizmas ir konkurencija yra palanki terpė suklestėti socialinei ir turtinei nelygybei, atsiranda socialiniu darvinizmu grįstos teorijos, kurios pagrindžia „lygesnių už lygius“ teisę savintis kitų visuomenės narių darbu sukuriamą turtą, pateisina Vakarų nuolat pabrėžiamą ir propaguojamą baltosios rasės išskirtinumą, “baltojo žmogaus naštą“ ir šiuolaikiniams fašistams suteikia jų pačių įsivaizduojamą etinį pagrindą niekinti visus, kam nėra priimtina Vakaruose propaguojama NATO karinė ekspansija visame pasaulyje, masinės kitokių pažiūrų ir kitų tautybių žmonių žudynės, kitaminčių ir kitataučių įsitikinimų, jų pažiūrų demonizavimas, po kurio Vakarai paskelbia tokias valstybes „teroristinėmis“ ir jas sunaikina. Po visų JAV/NATO/ES beribe masine propaganda apie „demokratijos plėtrą“ slepiasi banalus laisvų nuo JAV-NATO diktato, savarankiškų valstybių sunaikinimas tikslu jas apiplėšti taip sukuriant Vakarams materialinę gerovę kitataučių genocido būdu. Tai iš esmės yra senas Europoje daug amžių kultivuojamas pirato, plėšiko, konkistadoro, vergų pirklio, kolonizatoriaus  ir žudiko verslas, pelningas, tačiau taip kontrastuojantis su Vakarų platinama melo propaganda apie Vakarų vertybes, kovą už žmogaus teises, demokratiją, tautų apsisprendimo laisvę ir panašiais informacinio karo stereotipais.

Aktyvius piliečius, kurie prieštarauja tokiam nežmoniškam Vakarų ekonominės gerovės kūrimo būdui, valdantieji liberalūs modernūs fašistai-kapitalistai paskelbia „visuomenės priešais“ ir juos pradžioje sužlugdo ekonomiškai, socialiai, o galiausiai sunaikina fiziškai. Būtent taip visą 20-ą amžių ir ypač šiuo metu elgiasi Jungtinių Amerikos Valstijų bei Vakarų Europos politiniai liberalieji elitai savo santykiuose su visu likusiu pasauliu, visų kitų tautų ir rasių atstovais, kairiųjų politinių pažiūrų atstovais.

21-me amžiuje pasaulis yra per mažas dar vienam kapitalistiniam pasaulio perdalijimui, globaliam armagedonui, liberalių fašistų besaikiam gobšumui. Liberalų besaikiu godumu, individualizmu bei konkurencija grįstas urvinis kapitalizmas yra pavojingas ir privalo užleisti vietą socialinio teisingumo ir solidarumo visuomenei, kurios pagrindu turėtų būti bendradarbiavimas visų su visais, interesų balansas, pagarba, savitarpio supratimas ir abipusė nauda, nesikišimas į kitų valstybių vidaus reikalus, karų, kaip ginčų sprendimo ir ypač demokratijos plėtros priemonės, uždraudimas, NATO panaikinimas ir visų JAV karinių bazių iš viso pasaulio grąžinimas į JAV teritoriją. Tik tokiu būdu bus galima išlikti, bendradarbiauti ir klestėti.

Dabartinis nacionalizmas ir neoliberalizmas yra tik dar viena fašizmo reinkarnacija, kol kas švelnesnė nacizmo demoversija, kuri bet kuriuo metu gali tapti košmaru.  Dabartiniai nacionalizmas ir neoliberalizmas yra nacionaliniai savo forma ir globalistinis, rusofobinis, antitarybinis savo turiniu. Dėl šio priežasties jokiu būdu neatstovauja ir negali atstopvauti nacionalinių interesų, kadangi yra sukurtas Vakarų globalistų interesams ir naudingas, kaip toks ir buvo visada, Vakarų globalistams, naujiesiems NATO konkistadorams, kapitalui. Šis akis badantis vietinio nacionalizmo prieštaravimas tarp formos ir turinio yra esminis, skiriamasis bruožas ir būtent šiuo požiūriu jis turi būti identifikuojamas. Ir pasekmės jo yra tokios pačios, kurias patyrė visi čiabuviai, kur įžengė Vakarų kolonizatoriai su savo euroatlantinėmis „vertybėmis“ nuo kryžiaus karų laikų – deindustrializacija, depopuliacija, skurdas, masinė emigracija, išnykimas.

Vienintelė galima išeitis šioje situacijoje yra pasipriešinimas, radikalus ir bekompromisinis, Jungtinių Amerikos Valstijų militaristinei  kolonijinei ekspansijai ir globalinei hegemonijai visomis kryptimis ir visomis įmanomomis formomis. Alternatyvių tarpvalstybinių ir viršvalstybinių struktūrų kūrimas, alternatyvių Jungtinėms valstijoms galios ir įtakos centrų kūrimas, finansinio kapitalo diktatūros panaikinimas pasaulyje, dolerio kaip pasaulinės atsiskaitymų valiutos atsisakymas ir perėjimas prie tikrosios demokratijos, liaudies valdžios,  ir yra tas paskutinis šansas žmonijai. Dar vienas, kaip visada Vakarų inicijuotas, globalinis karas, kurį eskaluoja NATO šalys visame Rusijos pasienyje, žmonijai bus paskutinis – Žemė tapo per maža dar vienam Vakarų kolonialistų plėšikiškam kryžiaus žygiui.

Ateityje fašistai save vadins liberalais, demokratais, patriotais, nacionalistais. Panašu, ateitis jau atėjo…
Kito kelio žmonija neturi. Kitaip ji pateks į visišką atvirų satanistų, sodomitų, kurie ir vykdo visų šių tradicinių žmonių bendruomenės pagrindinių institutų  –  nacionalinių valstybių, suverenitetų, bendruomenių, tradicinės šeimos – griovimą, kontrolę, totalinę priklausomybę.

Ar galima tikėtis iš globalistų atrinktų kandidatų rinkiminės kampanijos nacionalinius interesus atstovaujančių, mobilizuojančių idėjų? Poreikis pokyčiams, išsivadavimui iš liberalaus cinizmo gniaužtų Lietuvoje, kaip ir kitose JAV kolonijose, yra didžiulis, gyvybiškai svarbus. Jo jau sunku nepastebėti, jis jau susiformavo, tampa grėsminga jėga. Marionetinė valdžia, siekdama išsaugoti kompradorinio elito privilegijuotą padėtį,  kariauja prieš tautą nepaskelbtą informacinį karą, didina melo, represijų ir teroro mąstus, meta į antiliaudinį mūšį vis didesnes pajėgas informacinio karo samdinių. Rinkimai taip pat jau seniai tapo dar viena informacinio karo prieš savo tautą forma. Kare pirmiausiai žūsta tiesa, rinkimuose laimi globalistų statytiniai, Vakarų fašizmo tradicijų tęsėjaI..

 

Lietuvos Chatynė.

Pirciupiai yra vienas iš daugelio vokiečių nacistų ir jų vietinių kolaborantų nacionalistų sudegintų TSRS kaimų.
Rytoj sukanka 75 metai, kai buvo įvykdytas šis baisus karo nusikaltimas.
Žuvo 119 taikių civilių gyventojų, iš kurių buvo keturi kūdikiai.
Birželio 3 d. 12 val. Pirčiupiuose prie paminklo įvyks atminimo mitingas „Pirčiupio tragedija daugiau niekada neturi pasikartoti“.

Pirčiupiai – kaimas Varėnos rajone, 45 km į pietvakarius nuo Vilniaus. 1944 m. birželio 3 d. vokiečių nacistai sudegino Pirčiupių kaimą ir jo gyventojus.
119 žmonių – 61 moteris ir 58 vyrai. Mirusių kankinio mirtimi tarpe buvo 49 vaikai iki 15 metų (22 mergaitės ir 27 berniukai). Iš jų 14 vaikų iki 5 metų amžiaus ir 4 kūdikiai.
1960 m. skulptorius Gediminas Jokūbonis sukūrė memorialą tragedijos vietoje – granito statulą „Motina“ ir šalia dekoruotą granito sieną su įrašytais mirusiųjų vardais. Ant paminklo su mirusiųjų vardais parašyta: „Pirčiupio tragedija daugiau niekada nepasikartos“.

Didžiojo Tėvynės karo metais vokiečių nacistai Lietuvoje sudegino 21 kaimą.
1943 metų rugsėjo 8 d. buvo sudegintas įsikūręs tarp Lentvario ir Varėnos Fermosų kaimas, rugsėjo 11 d. – kaimai Dryžuliai ir Lazdėnai (tarp Vievio ir Lentvario), rugsėjo 13 d. – Rokiškio rajono kaimai Miliūnai, Šlapeliai, Laučiūnai, rugsėjo 30 d. – Karkiškių kaimas šalia Varėnos, pirmaisiais 1944 m. mėnesiais Gumbų, Gaidžių ir Kernavės kaimai Trakų rajone. Šiuose kraupiuose nusikaltimuose aktyviai dalyvavo vietiniai nacionalistai, policajai iš Lietuvos aktyvistų fronto, šaulių sąjungos, vietinės Plechavičiaus rinktinės, Impulevičiaus darbo apsaugos bataljono ir panašūs “patriotiški” baudėjai.

Pričiupių tragedija neturi pasikartoti.

Kinodokumentai apie “šviesiųjų” europiečių, “civilizuotų” nacistų, “vieningos” Europos demokratų nusikaltimus laikinai okupuotoje Tarybų Sąjungos teritorijoje. Iš 27 milijonų tarybinių aukų, sudėtų ant Pergalės prieš fašizmą aukuro, daugiau nei 15 milijonų buvo nekombatantai, paprasti civiliai gyventojai, kuriuos tuometinės hitlerinės NATO galvažudžiai tiesiog žudė, vykdė genocidą.

 

Kai 1945 metais Tarybų Sąjunga sutriuškino “vieningos” Europos galingiausią kariuomenę, staiga paaiškėjo, kad Vakarų Europoje visai nebuvo fašizmo, fašistų, kad niekas nerėmė fašizmo, kad  buvo tik vienas niekadėjas Adolfas Hitleris, kuris melu ir teroru suklaidino milijonus paprastų vokiečių, prancūzų, belgų, vengrų, italų, rumunš, slovakų, bosnių ir kitus visai nefašistus, nei karto nenacistus.  Kai dabartiniai “šviesieji” NATO karo vanagai-fašistai jums porins apie Rusijos agresiją, apie “šviesiosios” Europos būtinybę vienytis Rusijos agresijos akivaizdoje, kai vietiniai šauliai, nacionalistai, “patriotai” isteriškai spygaus apie “Tėvynė pavojuje!”,  kiekvieną kartą būtina prisiminti, kaip atsirado fašizmas, kaip  šitie patriotiški, iš pažiūros mieli, simpatiški vaikinai ir merginos staiga tapo pabaisomis.

Michailo Romo filmas “Paprastas fašizmas”.