Jungtinių Amerikos valstijų karo vanagams paliepus, Lietuvos valdžiai palaiminus ir aktyviai dalyvaujant, Marijos žemėje nepaliaujamai griaudėja informacinio karo sunkiosios artilerijos kanonada, dunda būgnai, gaudžia trimitai „Tėvynė Lietuva pavojuje! Rusija puola!”. Lietuvos patriotas, 30 metų augintas isteriškos rusofobijos, militaristinės psichozės atmosferoje, kuomet visi Lietuvos valdžios projektai buvo vykdomi, visi daugiamilijardiniai kreditai buvo imami, panašu, vieninteliam tikslui – atremti tuoj tuoj prasidėsiančią Rusijos invaziją į mylimą Lietuvą, – pagaliau pajuto patrankų mėsos kvapą. Lietuvos patriotas, kuriam 30 metų per visus įmanomus žinių kanalus, visais įmanomais būdais buvo kalama “Rusija puola!”, buvo pagaliau apdovanotas ilgai lauktos žinios apie Rusijos invaziją „neginčijamu įrodymu“ – NATO okupacinės kariuomenės būriais, jų lėktuvais ir tankais Lietuvoje! Kol visi laukė Rusijos žalių mandagių žmogeliukų, NATO girtiems kareiviams jau tapo įprasta šlapintis ant Lietuvos vėliavos prie Kauno prokuratūros…

Hipotetinės nesamo priešo agresijos 21 amžiuje jau nieko nestebina. Šiais laikais, jeigu nori gintis nuo agresijos, privalai pirma užpulti kokią nors šalį, pageidautina turinčią daug naftos išteklių, esančią strategiškai svarbioje vietoje ir dar – ypač svarbu, – vykdančią nepriklausomą nuo Vašingtono vidaus ir užsienio politiką.  Ar mažai šalių – Jugoslavija, Irakas, Afganistanas, Libija, Sirija, Ukraina, Venesuela – jau įvykdė savo „agresijas“ prieš JAV, NATO,  “Taikos, Gėrio ir Demokratijos tvirtovę ant saulės nušviestos kalvos”? Ir NATO “ginasi” okupuodama Pabaltijį, Artimuosius ir Vidurio Rytus, Šiaurės Afriką ir visur, kur gali kilti grėsmė Vakarų fašizmui.

Įkyrios vietinės (?) karo propagandos mašinos piešiamo nuožmaus agresoriaus paveikslo siurealizmą kiek gadina banalus natūralizmas – o kur Rusijos tankai ir lėktuvai?! Vytautas Landsbergis ir kiti sąjūdiečiai dar 1990 metais žadėjo, kad Rusija puls neišvengiamai, kaip neišvengiami yra mirtis ir mokesčiai. Tikras lietuvis, kalbėjo nacionalistai,  privalo ruoštis nuožmiai kovai su pasaulio blogiu ir mokytis jį atpažinti visur, ir ypač ten, kur jo nėra ir būti negali, tačiau rusiškų tankų vis dar nėra?!. Pokalbiai apie fašizmą su pasiruošusiais į miškus eiti sąjūdiečiais, šauliais, liberalais ir panašiais JAV patriotais sukelia labai neramias mintis – visi jie yra pasiruošę kovoti – nei daugiau nei mažiau – su rusiškuoju(!?) fašizmu. Atsakymas į klausimą “Kas tai yra?” nuspėjamas ir siaubingai neraštingas – fašizmas, anot tūlo patrioto, yra Rusija, o fašistai yra rusai ir Putinas. Toks paaiškinimas lengvai telpa į dabartinės proamerikietiškos marionetinės valdžios vykdomos karo ir tautinės nesantaikos  propagandos rėmus, tačiau neišlaiko jokios racionalios  kritikos, o diskusija fašizmo teorijos klausimu paprastai baigiasi patriotišku triuškinančiu argumentu abejojančiam tokiu klausimo apibrėžimu – tu Kremliaus agentas. Situacijos absurdiškumą gilina dar ir tai, kad apie rusiškąjį fašizmą garsiausiai rėkia kraštutinių dešiniųjų pažiūrų „patriotai“, kuriems nacistinė svastika reiškia tik mitologinį saulės ženklą, kurių tėvai ir seneliai su gėlėmis sutiko A. Hitlerio tankus 1941-06-23, Kauno taip vadinamo sukilimo aktyvūs dalyviai, kurie aktyviai stojo į Impulevičiaus darbo apsaugos batalioną, LAF‘o ir plechavičininkų būrius ir liūdnai pagarsėjo savo kruvinais darbais Lietūkio garažuose, Paneriuose, Kauno IX-me forte, Pirčiupiuose, tarybinių karo belaisvių, partizanų, tarybinių ūkio ir partinių aktyvistų žudynių akcijose, be gailesčio masiškai žudė kitataučius ir kitaminčius.

Fašizmas yra blogis ir tai supranta visi. Tačiau kas yra fašizmas ir kuo jis skiriasi nuo kitų ideologijų, sugebėtų suprantamai paaiškinti labai nedaugelis. Pokalbiai su žmonėmis atskleidė stulbinantį dalyką. Fašizmą dauguma liberalių patriotų supranta kaip abstraktų, sunkiai apibrėžiamą blogį, kurį iš esmės galima priskirti bet kuriam oponentui, kuris jums nepatinka ir ypač tuo metu, kai kiti argumentai baigėsi. Ir tokį argumentą sunku paneigti, jeigu pats nežinai bent apytiksliai, kas yra fašizmas.

Fašizmas – tai labai plati ir sudėtinga tema, todėl pradėti reikėtų nuo paprasčiausių dalykų, pavyzdžiui, kur, kada ir kodėl atsirado toks visų smerkiamas ir prieštaringai vertinamas reiškinys kaip fašizmas. Fašizmas, kaip ir daugybė kitų negatyviai vertinamų socialinių reiškinių, – kryžiaus karai ir buboninis maras, inkvizicija ir konkista, kolonijiniai karai, kolonijų apiplėšimas ir čiabuvių genocidas, du Pasauliniai karai, koncentracijos stovyklos ir dujų kameros, masinio naikinimo ginklai, kiliminis bombardavimas, informaciniai karai, valstybiniai perversmai, spalvotos revoliucijos ir pan., – visa tai gimė ne kur kitur, o būtent “šviesiojoje” , civilizuotoje Vakarų Europoje, Didžiojoje Britanijoje ir JAV. Šalyse, kurios savo gerovę ir susikrovė iš karinės ekspansijos, kolonijų plėšimo, vykdydamos savo valstybinę karo nusikaltimų, nusikaltimų žmogiškumui užsienio politiką. Tokiai politikai vykdyti būtina buvo nužmoginti savo galimus priešininkus, prilyginti juos žemesniai rasei, nežmonių kategorijai, kad suteikti sau moralinę teisę be gailesčio juos žudyti.  Č arlzo Darvino evoliucijos teorija mums žinoma tik iki bezdžionės virtimo žmogumi vietos. Bet nedaugelis žino, kad būtent ši teorija davė pradžią konkurencinės kovos tarp žmonių liberalizmo teorijai bei eugenikai – rasistiniam mokslui apie žmonių skirstymą į pirmarūšius ir antrarūšius, aukštesnės rasės arijus ir nežmones, kuris savo kraupią praktiką realizavo nacistinėje Vokietijoje. 

Pirmoji šalis, kurioje fašizmas susiformavo kaip valstybės ideologija, buvo Italija. Po Pirmojo Pasaulinio karo Italijoje buvo labai sunki ekonominė padėtis. Karo mūšiuose žuvo apie 700 tūkstančių italų, savaime suprantama, daugiausiai vyrai, žymiai išaugo šalies užsienio skola, pramonėje kilo įmonių bankrotų banga ir masinis nedarbas, sparčiai kilo būtiniausių prekių ir paslaugų kainos. Tokia padėtis skatino klasių kovą. Italijos proletarai vieni iš pirmųjų suvokė, kad jų, sunkiai dirbančių ir vargšų, yra labai daug, o kapitalistų, nedirbančių ir skęstančių prabangoje, – labai mažai. 1920 m. rugpjūtyje Italijos metalurgijos pramonės darbuotojai pareikalavo padidinti darbo užmokestį. Pramonininkai į tokį darbininkų visai pagrįstą reikalavimą atsakė lokautu. Tokia kapitalistų reakcija – darbo vietų blokavimas, – iššaukė nuskurdusių darbininkų atsakomąją reakciją ir darbininkai tiesiog ėmė užiminėti gamyklas. Metalurgų pavyzdžiu pasekė ir kitų Italijos pramonės šakų proletariatas. Užimtose gamyklose darbininkai ir tarnautojai patys organizavo gamybą visose grandyse – žaliavų tiekimą, produkcijos gamybą, jos transportavimą ir realizavimą. Iškilo šio judėjimo lyderiai, iš kurių žymiausi buvo Antonijo Gramši ir Palmiro Toljati.

Darbininkų tiesiogiai valdomos gamybos priemonės užtikrintai laikėsi apie mėnesį, todėl buržuazija buvo priversta daryti nuolaidas. Turtuolių kontroliuojama Italijos vyriausybė sugebėjo darbo užmokesčio pakėlimu, neištesėtų pažadų dėka suskaldyti darbininkų judėjimą, ir gamyklos buvo grąžintos savininkams. Buržuaziją darbininkų vienybė ir ryžtas gyventi be išnaudotojo verslininko ant savo sprando nejuokais išgąsdino, todėl turčiai, kaip jiems įprasta per visą privačios nuosavybės į gamybos priemones istoriją, ėmėsi klastos. 1919 metais Italijoje buvo įkurta pirmoji fašistinė organizacija ir 1920 metais fašistai dalyvavo rinkimuose kaip savarankiška politinė partija. Į rinkimus fašistai ėjo su populistiniais lozungais – Italija privalo tapti respublika, būtina sušaukti Steigiamąjį susirinkimą, privilegijuotas Senatas privalo būti panaikintas, visuotinė karo prievolė privalo būti panaikinta (Italijoje ypač populiari po siaubingo šaliai karo idėja!), titulų panaikinimas, nuosavybės, kuri nedalyvauja gamyboje, konfiskavimas. Šitie populistiniai fašistų šūkiai nors ir labai skambūs, tačiau buržuazinių ir socialistinių idėjų fone plačiųjų rinkėjų masių nesudomino, todėl fašistai rinkimuose patyrė fiasko ir į parlamentą nebuvo išrinktas nei vienas jų kandidatas.

Pavyzdžiui, Milane, kur fašistų kandidatų sąrašo pirmu numeriu kandidatavo pats Benito Musolinis, už socialistus balsavo 170 tūkst. rinkėjų, už buržuazinę Liaudies partiją – 75 tūkst., o už fašistus tik 5 tūkstančiai. Tačiau šiuose rinkimuose dalyvavusių fašistų šūkiuose jau buvo išreikštos esminės fašizmo, kaip dešiniosios kraštutinės ideologijos, idėjos, o būtent – sukūrimas tokios visuomeninės piramidės, kurioje nustatoma griežta socialinė struktūra su ribota kapitalo įtaka, bankininkų ir žemvaldžių įtakos apribojimas išplečiant pramonininkų bei smulkiosios buržuazijos galias. 1920 metais tokios idėjos nesudomino nei buržuazijos, kuri nenorėjo savęs niekuo riboti ir taip atsisakyti savo privilegijų, nei proletariato, kuriam socialistinės idėjos apie visuotinę žmonių lygybę buvo žymiai artimesnės.

Situacija ėmė radikaliai keistis po 1920 metų.. Buržuazija, kuri dėl stiprėjančio darbininkų judėjimo vos neprarado savo kapitalų ir matydama Tarybų Rusijos pergalių Pilietiniame kare su viso pasaulio galingiausiomis imperialistinėmis valstybėmis pavyzdį, buvo siaubingai išsigandusi proletarinės revoliucijos grėsmingos alternatyvos – prarasti viską, savo beribę užkulisinę įtaką valstybės valdymui, kapitalus, nerūpestingą ir prabangų gyvenimą, absoliučiai viską.

Tuometinė Italijos Džiovani Giolitti vyriausybė ėmė nuosekliai remti Musolinio fašistus, todėl nuo 1921 metų Italijoje sparčiai ima daugėti fašistinių organizacijų, į kurių gretas gausiai stojo smulkioji buržuazija, dalis inteligencijos, gerai apmokami darbininkai iš „darbo aristokratijos“ ir kriminalinio pasaulio atstovai. Klasiniai prieštaravimai tarp proletariato ir naujosios dešiniųjų kraštutinės politinės jėgos fašistų stiprėjo, susidūrimai darėsi neišvengiami ir nuožmūs, kai kur net peraugdavo į atvirus gatvių susirėmimus ant barikadų. Tačiau 1921 metų rinkimuose Italijos tauta vis dar silpnai rėmė fašistus – socialistai ir komunistai laimėjo 138 mandatus, buržuazinė Liaudies partija – 108, fašistai –  tik 35 vietas parlamente. Būtent šių rinkimų metu buvo aiškiai apibrėžtas fašistų ideologijos esminis, fundamentalus  tikslas – nesutaikoma fašizmo opozicija komunizmui. Fašizmas visada buvo nesutaikomai priešiškas komunistinėms idėjoms, tačiau nežiūrint į tai fašistų populistiniai lozungai formaliai, išoriškai buvo panašūs su komunistų deklaruojamais ir plačiųjų darbo liaudies masių apibrėžtais tikslais. Tai yra , fašistai, siekdami valdžios ir stengdamiesi patraukti savo pusėn plačiuosius rinkėjų sluoksnius, reikalavo, kad valstybinė valdžia realiai gintų savo tautos, paprastų žmonių interesus, užtikrintų darbininkams materialinę gerovę ir socialinę lygybę, įstatymo viršenybę ir teisingumą, garantuotų apsaugą nuo turtuolių savivalės. Fašizmas neigė klasinių prieštaravimų ir kovos tarp klasių visuomenėje egzistavimą, tačiau tuo pačiu metu skatino patriotizmą, kuris identifikuojamas vienu vieninteliu būdu – aršiu nacionalizmu, vienos nacijos pranašumo prieš kitas nacijas idėja, žmonių skirstymu į arijus ir antrarūšius, kuriuos valdyti yra gamtos nustatyta arijų pareiga, todėl arijų tautos ir fašistų buržuazijos gerovė bei ateitis gali būti užtikrinta tik išorinės ekspansijos į antrarūšių žmonių valdomas valstybes, jų užkariavimu, o tuos , kurie nepritaria tokiam kruvinam valstybės vystymosi keliui, fašistai paskelbia „nepatriotais“, tėvynės išdavikais ir juos uždraudžia. Nieko neprimena iš mūsų dienų neoliberalių ir nacionalistinių partijų rinkiminių programų?

Italijos tuometinės vyriausybės aktyviai remiami, fašistai sugebėjo sudaryti „susitaikymo paktą“ su socialistais vardan visuomenės vienybės ir tautos gerovės, tačiau iš esmės šis paktas suskaldė darbininkų judėjimą, pasėjo nesantaiką tarp socialistų ir komunistų.

1922 metais vadovaujami Mussolinio fašistai užgrobė valdžią be rinkimų po jų pompastiško „žygio į Romą“, kuris savo turiniu ir forma buvo klasikinis chrestomatinis valstybinis perversmas Italijoje. Vatikanas, karaliaus rūmai, kariuomenės vadovybė ir pramonininkų konfederacija pasiekė, kad B. Musolinis būtų paskirtas Italijos ministru pirmininku. Tokiu nedemokratišku būdu, be jokių rinkimų, išimtinai Italijos antiliaudinio elito neskaidrių manipuliacijų dėka Italija tapo pirmąja fašistine valstybe pasaulyje. Fašizmo ideologai ir rėmėjai fašizmą visada vadino viršklasine socialine ideologija, savo propagandoje naudojo tokius standartinius stereotipus kaip „antimonopolinė revoliucija“, „liumpen proletariato diktatūra“, kurie jiems padėdavo pritraukti į savo pusę tiek proletariatą, tiek ir buržuaziją. Be to, fašizmas save pateikdavo kaip pereinamąjį laikotarpį iš kapitalizmo ir socializmo į postindustrinę visuomenę, visuotinės gerovės ir socialinės taikos visuomenę. Fašistai, kaip ir dabartiniai neoliberalai,  visada slėpė savo tikrąją, kraštutinio dešiniojo liberalizmo esmę po įvairiomis populistinėmis iškabomis, net dažnai save vadindavo „nacionalinio socializmo“ arba net „neo-komunizmo“ atstovais. Tokiu būdu fašizmas siekdavo gauti tiek maksimalią plačiųjų masių paramą savo idėjoms, tiek ir pateikti fašizmą kaip neišvengiamą socialinės ir politinės visuomenės vystymosi etapą. Tuo pačiu metu tokia miglota fašistinė teorija liaudies masėms nesugebėdavo paaiškinti, kodėl jų kuriamos „socialinio teisingumo“ visuomenės forma yra tokios brutaliai griežtos socialinės hierarchijos piramidė – viena tauta, vienas reichas, vienas fiureris, – kurioje egzistuoja žiaurus žmonių išnaudojimas, leidžiamas netgi priverstinis vergiškas antrarūšių žmonių darbas, kuris, fašistų suvokimu, būtinas vardan mistinių aukštosios rasės žmonių misijos ir yra nulemtas aukščiausios gamtos, Dievo valios. Fašizmas buvo efektyviausia kapitalistinio elito priemonė kovoje su proletariato dauguma savo šalies viduje, jis tapo įmanomas tik tada, kai kapitalizmas „pamatė savo mirties veidą“ socializme. Fašistinėje visuomenėje kiekvienas jos narys privalo besąlygiškai ir tiksliai vykdyti savo tiesioginio „fiurerio“ nurodymus, ne tik tautos lyderio valią, bet ir bet kurio viršininko įsakymus – darbdavio, bankininko, savininko, oligarcho, valstybės tarnautojo, policininko, teisėjo ir bet kurio viršesnio už eilinį piletį boso įsakymą. Už besąlygišką paklusnumą, liokajišką lojalumą kiekvienas fašistinės visuomenės narys gauna atlygį pagal savo užimamą hierarchijoje padėtį, tai yra, jūs negausite nieko daugiau, nei yra nustatyta, tačiau taip pat jūs už lojalumą režimui negausite ir mažiau, nei yra nustatyta. Fašizmas gynė smulkiąją buržuaziją nuo stambaus kapitalo diktato, ribojo stambaus pramoninio ir finansinio kapitalo galias, kūrė darbo vietas žemiausiems socialiniams sluoksniams. Tokie išoriniai fašizmo panašumai su socializmu sąlygojo ir kai kuriuos kitus panašumus – ekonomikos planavimas ir jos valstybinis reguliavimas, daugiapartinės politinės sistemos atsisakymas. Tačiau tuo šie panašumai ir baigiasi, kadangi niekaip nepaneigia esminių fašizmo skirtumų nuo socializmo – fašizmo, kraštutinės dešiniosios ideologijos, ekonominis pagrindas yra žmogaus išnaudojimas dėl pelno, įstatymais įtvirtinta socialinė nelygybė tarp turtuolių ir vargšų, principas „žmogus – tik mechanizmo sraigtelis“, asmens teisių ir laisvių ribojimas radikaliomis priemonėmis, aršus nacionalizmas, elitarizmas, atvira panieka, gyvuliška neapykanta kitaminčiams ir kitataučiams, kuri pagrindžia ir tuo pačiu  pateisina šių grupių – kitaminčių ir kitataučių, – fizinį genocidą, kuris vėliau ir buvo vykdomas istorijoje precedento neturinčiais mąstais nacistinėje Vokietijoje.

Labai svarbu neužmiršti, šių dienų liberalios demokratijos totalinės propagandos ir smegenų plovimo sąlygomis, kad tikrąją fašizmo esmę rodo ne skambus pavadinimas, o jo požymiai ir turinys, kurie atsiskleidė hitlerinės Vokietijos praktikoje – koncentracijos stovyklos, dujų kameros, nepakantumas kitataučiams ir kitaminčiams bei jų genocidas, rasinio pranašumo prieš kitas tautas padiktuota kruviniausia karinė ekspansija žmonijos istorijoje II Pasaulinio karo metais, kuriai Niurnbergo tribunolas davė vienareikšmišką įvertinimą – fašizmas kaip ideologija yra nusikaltimas žmogiškumui ir demokratinėje visuomenėje negali būti toleruojamas jokiomis formomis. Niurnbergo tribunolas apibrėžė fašizmą (ital. Fascizmo, fascio – ryšulys, ryšys, susivienijimas) – kaip ideologiją, politinį judėjimą ir socialinę praktiką, kuriai būdingi šie bruožai ir požymiai:

1. priskyrimas vienai nacijai rasinio pranašumo prieš kitas nacijas ir išskirtinumo, tokios nacijos pasiskelbimas aukščiausia rase, kuriai Dievo ir gamtos yra skirta valdyti kitas,antrarūšes nacijas;

2. atvira neapykanta, netolerancija ir diskriminacija kitų, taip vadinamų antrarūšių svetimų tautų, tautinių mažumų atstovų atžvilgiu, arijų tautos aršaus nacionalizmo pagrindu;

3. demokratijos ir žmogaus teisių neigimas;

4. fašistinis režimas grindžiamas totalitarinio-korporatyvinio valstybingumo, vienpartiškumo ir vadizmo principais – viena tauta, vienas vadas, viena valstybė;

5. valstybės valdymo politika grindžiama žiauriu susidorojimu su politiniais oponentais ir laisvamaniais, prievarta ir teroru jų atžvilgiu;

6. visuomenės militarizavimas, sukarintų socialinių grupių (šaulių sąjungų, jorkšyrų elfų,konservatyvaus, liberalaus jaunimo ir pan.) kūrimas ir karo, kaip vienintelės tarpvalstybinių ginčų sprendimo priemonės, propagavimas ir pateisinimas.

Labai imlų ir gilų fašizmo kaip socialinio darvinizmo ideologijos apibrėžimą pateikė bulgarų komunistas Georgijus Dimitrovas. Jis visiškai pagrįstai teigė, kad „fašizmas yra atvira, tiesioginė reakcingiausių, kraštutinių šovinistinių ir imperialistinių finansinio kapitalo elementų diktatūra. Fašizmas nėra viršklasinė valdžia, nėra smulkiosios buržuazijos ar liumpenproletariato valdžia finansiniam kapitalui. Priešingai, – fašizmas būtent ir yra finansinio kapitalo valdžia, kurios pagalba yra organizuojamas masinis teroras, susidorojimas su darbininkų klase, pažangiąja valstietija ir inteligencija. Fašizmas užsienio politikoje – tai įžūliausios formos šovinizmas, kurios pagrindas yra gyvuliška neapykanta kitoms tautoms“.

Tokiu būdu, vertinant šių dienų mutavusį liberalų, mielą, išpuoselėtą, „demokratišką“ fašizmą, būtina nepamiršti – fašizmas gimė Vakarų Europoje, fašizmas galėjo gimti tik išnaudotojiškoje visuomenėjė, kuri propaguoja baltosios rasės pranašumo prieš kitas rases teoriją. Tik išnaudotojiškoje visuomenėje, kurios ekonominis pagrindas yra žmonių išnaudojimas dėl pelno, individualizmas ir konkurencija yra palanki terpė suklestėti socialinei ir turtinei nelygybei, atsiranda socialiniu darvinizmu grįstos teorijos, kurios pagrindžia „lygesnių už lygius“ teisę savintis kitų visuomenės narių darbu sukuriamą turtą, pateisina Vakarų nuolat pabrėžiamą ir propaguojamą baltosios rasės išskirtinumą, “baltojo žmogaus naštą“ ir šiuolaikiniams fašistams suteikia jų pačių įsivaizduojamą etinį pagrindą niekinti visus, kam nėra priimtina Vakaruose propaguojama NATO karinė ekspansija visame pasaulyje, masinės kitokių pažiūrų ir kitų tautybių žmonių žudynės, kitaminčių ir kitataučių įsitikinimų, jų pažiūrų demonizavimas, po kurio Vakarai paskelbia tokias valstybes „teroristinėmis“ ir jas sunaikina. Po visų JAV/NATO/ES beribe masine propaganda apie „demokratijos plėtrą“ slepiasi banalus laisvų nuo JAV-NATO diktato, savarankiškų valstybių sunaikinimas tikslu jas apiplėšti taip sukuriant Vakarams materialinę gerovę kitataučių genocido būdu. Tai iš esmės yra senas Europoje daug amžių kultivuojamas pirato, plėšiko, konkistadoro, vergų pirklio, kolonizatoriaus  ir žudiko verslas, pelningas, tačiau taip kontrastuojantis su Vakarų platinama melo propaganda apie Vakarų vertybes, kovą už žmogaus teises, demokratiją, tautų apsisprendimo laisvę ir panašiais informacinio karo stereotipais.

Aktyvius piliečius, kurie prieštarauja tokiam nežmoniškam Vakarų ekonominės gerovės kūrimo būdui, valdantieji liberalūs modernūs fašistai-kapitalistai paskelbia „visuomenės priešais“ ir juos pradžioje sužlugdo ekonomiškai, socialiai, o galiausiai sunaikina fiziškai. Būtent taip visą 20-ą amžių ir ypač šiuo metu elgiasi Jungtinių Amerikos Valstijų bei Vakarų Europos politiniai liberalieji elitai savo santykiuose su visu likusiu pasauliu, visų kitų tautų ir rasių atstovais, kairiųjų politinių pažiūrų atstovais.

21-me amžiuje pasaulis yra per mažas dar vienam kapitalistiniam pasaulio perdalijimui, globaliam armagedonui, liberalių fašistų besaikiam gobšumui. Liberalų besaikiu godumu, individualizmu bei konkurencija grįstas urvinis kapitalizmas yra pavojingas ir privalo užleisti vietą socialinio teisingumo ir solidarumo visuomenei, kurios pagrindu turėtų būti bendradarbiavimas visų su visais, interesų balansas, pagarba, savitarpio supratimas ir abipusė nauda, nesikišimas į kitų valstybių vidaus reikalus, karų, kaip ginčų sprendimo ir ypač demokratijos plėtros priemonės, uždraudimas, NATO panaikinimas ir visų JAV karinių bazių iš viso pasaulio grąžinimas į JAV teritoriją. Tik tokiu būdu bus galima išlikti, bendradarbiauti ir klestėti.

Dabartinis nacionalizmas ir neoliberalizmas yra tik dar viena fašizmo reinkarnacija, kol kas švelnesnė nacizmo demoversija, kuri bet kuriuo metu gali tapti košmaru.  Dabartiniai nacionalizmas ir neoliberalizmas yra nacionaliniai savo forma ir globalistinis, rusofobinis, antitarybinis savo turiniu. Dėl šio priežasties jokiu būdu neatstovauja ir negali atstopvauti nacionalinių interesų, kadangi yra sukurtas Vakarų globalistų interesams ir naudingas, kaip toks ir buvo visada, Vakarų globalistams, naujiesiems NATO konkistadorams, kapitalui. Šis akis badantis vietinio nacionalizmo prieštaravimas tarp formos ir turinio yra esminis, skiriamasis bruožas ir būtent šiuo požiūriu jis turi būti identifikuojamas. Ir pasekmės jo yra tokios pačios, kurias patyrė visi čiabuviai, kur įžengė Vakarų kolonizatoriai su savo euroatlantinėmis „vertybėmis“ nuo kryžiaus karų laikų – deindustrializacija, depopuliacija, skurdas, masinė emigracija, išnykimas.

Vienintelė galima išeitis šioje situacijoje yra pasipriešinimas, radikalus ir bekompromisinis, Jungtinių Amerikos Valstijų militaristinei  kolonijinei ekspansijai ir globalinei hegemonijai visomis kryptimis ir visomis įmanomomis formomis. Alternatyvių tarpvalstybinių ir viršvalstybinių struktūrų kūrimas, alternatyvių Jungtinėms valstijoms galios ir įtakos centrų kūrimas, finansinio kapitalo diktatūros panaikinimas pasaulyje, dolerio kaip pasaulinės atsiskaitymų valiutos atsisakymas ir perėjimas prie tikrosios demokratijos, liaudies valdžios,  ir yra tas paskutinis šansas žmonijai. Dar vienas, kaip visada Vakarų inicijuotas, globalinis karas, kurį eskaluoja NATO šalys visame Rusijos pasienyje, žmonijai bus paskutinis – Žemė tapo per maža dar vienam Vakarų kolonialistų plėšikiškam kryžiaus žygiui.

Kito kelio žmonija neturi. Kitaip ji pateks į visišką atvirų satanistų, sodomitų, kurie ir vykdo visų šių tradicinių žmonių bendruomenės pagrindinių institutų  –  nacionalinių valstybių, suverenitetų, bendruomenių, tradicinės šeimos – griovimą, kontrolę, totalinę priklausomybę.

Ar galima tikėtis iš globalistų atrinktų kandidatų rinkiminės kampanijos nacionalinius interesus atstovaujančių, mobilizuojančių idėjų? Poreikis pokyčiams, išsivadavimui iš liberalaus cinizmo gniaužtų Lietuvoje, kaip ir kitose JAV kolonijose, yra didžiulis, gyvybiškai svarbus. Jo jau sunku nepastebėti, jis jau susiformavo, tampa grėsminga jėga. Marionetinė valdžia, siekdama išsaugoti kompradorinio elito privilegijuotą padėtį,  kariauja prieš tautą nepaskelbtą informacinį karą, didina melo, represijų ir teroro mąstus, meta į antiliaudinį mūšį vis didesnes pajėgas informacinio karo samdinių. Rinkimai taip pat jau seniai tapo dar viena informacinio karo prieš savo tautą forma. Kare pirmiausiai žūsta tiesa, rinkimuose laimi globalistų statytiniai, Vakarų fašizmo tradicijų tęsėjaI..