Archive

July 2019

Browsing

XIX a. legendoje pasakojama, kaip vieną kartą susitiko Tiesa ir Melas. Melas pasisveikino su Tiesa tardamas: „Šiandien gera diena.“ Tiesa apsidairė aplink, pažvelgė į dangų, diena buvo gera.

Jie kažkiek laiko praleido drauge, kol priėjo didelį vandens šulinį. Melas panardino ranką į vandenį ir atsigręžė į Tiesą. „Malonus ir šiltas vanduo“, – tarė jis, – jei jūs norite, mes galime išsimaudyti kartu?”

Tiesa vėl buvo nepatikli. Ji pamerkė savo ranką į vandenį ir vanduo buvo iš tiesų malonus. Kažkiek laiko jie plaukiojo, kai staiga Melas išlipo iš šulinio, apsirengė Tiesos drabužiais ir dingo.

Tiesa, pasipiktinusi, taip pat išlipo iš vandens, nuoga. Ji ėmė bėgioti visur, ieškodama Melo, kad šis grąžintų jai drabužius. Pasaulis, kuris matė ją nuogą, nusigręžė nuo jos iš gėdos ir pykčio. Nelaiminga Tiesa, susigėdusi, grįžo į šulinį ir dingo ten amžinai.

Nuo to laiko Melas bastosi po pasaulį, apsirengęs Tiesos rūbais, visi yra patenkinti esama tvarka, ir pasaulis jokiu būdu nenori matyti Tiesos, kuri yra tokia nuoga.

Romualda Poševeckaja nuotrauka.
Paveikslas “Tiesa, išeinanti iš šulinio”, prancūzų dailininkas Jeanas Leonas Gerome

 

Šaltinis: https://lt.rubaltic.ru/economics/12062019-lietuva-susigr-ino-energetin-priklausomyb-nuo-rusijos/?fbclid=IwAR2kPxSQEgt5KjxZAicOHNfGIEKZAB16qbF7GeWfnqlfUsKmAyjLkSVerNE

Lietuviškąją epopėją, „įgyjant energetinę priklausomybę nuo Rusijos“, galima laikyti užbaigta: Lietuva, springdama nuo pažeminimo, gamtines dujas Klaipėdos SGD terminalui perka iš Rusijos. Anekdotą primenančią situaciją stiprina bandymai pasiteisinti, kad šios dujos — ne „Gazpromo“, nors „Gazpromas“ tvirtina, kad suskystintas dujas terminalui Lietuva perka iš jo.

„Gazpromas“ ar ne jis šioje situacijoje – tas pats velnias: svarbu, kad Independence terminalas, įgytas, siekiant „energetinės nepriklausomybės“ nuo Rusijos, nors lėtai, bet užtikrintai pereina prie SGD tiekimo iš Rusijos.

„Plaukiojantis redujofikacinis įrenginys „Maršalas Vasilevskis“, kaip ir buvo planuota, jau užsiėmė dujų eksportu, šiuo metu aprūpindamas dujomis ne tik Kaliningrado sritį, bet ir Klaipėdos terminalą“, — praeitą savaitę pareiškė „Gazpromo“ valdybos pirmininko pavaduotojas Vitalijus Markelovas.

Aukštas pareigas energetiniame milžine einantis menedžeris, ne tik menkai suinteresuotas ryšiais su Lietuva, bet ir nežinantis lietuviškųjų „Gazpromo“ partnerių sielų pojūčių plonybių, jų kompleksų ir pastovių skaudulių, pats nesuprato, kad jis, populiariai išsireiškiant, juos „pakišo“.

SGD pirkimas iš „Gazpromo“ Independence reikmėms iš Kaliningrado srities Lietuvos mastais toks svarbus ir galingas, kad sugebės praskalauti smegenis bet kuriam Lietuvos „patriotui“ (žinoma, jei jis juos turi).

SGD terminalas Independence Klaipėdoje buvo sumanytas oficialiais tikslais — įveikti „Gazpromo“ monopoliją Lietuvos dujų rinkoje. Apie Kaliningrado SGD terminalą Lietuvos žmonėms buvo iš karto populiariai paaiškinta, kad jis pastatytas tikslu nutraukti Lietuvai dujų tiekimą. Po to, kai rikiuotėn buvo įvestas terminalas „Maršalas Vasilevskis“, Maskva gali drąsiai užsukti į Lietuvą einančio dujotiekio čiaupą. Kaliningrado sritis, gaunanti dujas tuo pačiu dujotiekiu, be „melsvojo kuro“ neliks.

Po visų šių gąsdinimų naujiena, jog Klaipėdos SGD terminalas perka „Gazpromo“ produkciją iš „Maršalo Vasilevskio“ — sugriovė visas Lietuvos tele ir radijo propagandos pastangas vaizduojant vartotojo kančių pasaulį. Suprantama, Independence vadovybė nieko apie „pasaulinės reikšmės susitarimą“ nepranešė, o kai lietuviškuosius partnerius „pakišo“ „Gazpromo“ atstovas, ėmė vaizduoti save nieko nemačiusia ir negirdėjusia.

„Dujos Klaipėdos SGD terminalui niekada nebuvo tiekiamos ir netiekiamos iš Kaliningrado srities“, — pareiškė „Klaipėdos naftos“ atstovė ryšiams su visuomene Orinta Bartkauskaitė. Valstybinės „Lietuvos energijos“ spaudos atstovas Artūras Katlerius taip pat patikino lietuvius, jog Klaipėdos SGD terminalas neturi jokių reikalų su Kaliningrado „Maršalu Vasilevskiu“.

Leisim Lietuvos valdininkams atsipūsti ir išsakysim prielaidą, kad Vitalijus Markelovas suklydo arba net tiesiog sumelavo (nors kam „Gazpromo“ pirmininko pavaduotojui meluoti tokia smulkmena, visai nesuprantama). Lietuvos reputacijos jie vis tiek neišgelbės.

Skandalo su „Maršalu Vasilevskiu“ įkarštyje Lietuvos oficialūs asmenys tyliai prisipažino, kad iš pradžių taip pat bandė nutylėti ir neigti: SGD terminalas Independence pastoviai gauna iš Rusijos suskystintas gamtines dujas.

Gegužės pabaigoje Independence per kelias dienas gavo SGD pasrtijas iš rusų Leningrado srities Vysocko. Manoma, jog rusų SGD partijos buvo skirtos Jonavos mineralinių trąšų gamyklai Achema — pagrindinei SGD terminalo produkcijos vartotojai, atsidūrusiai prie bankroto ribos dėl labai brangių gaunamų amerikiečių, katariečių ir norvegų SGD.

Lietuvos žiniasklaida pateikia naujieną apie Independence bendradarbiavimą su Vysocku taip, lyg nieko ypatingo nevyksta. Lyg taip ir reikia. Tačiau bendradarbiavimo su rusais faktą taip pat iš pradžių buvo bandoma nuslėpti nuo lietuvių. Kai rusų kompanija „Novatek“ pavasarį pasiuntė į Klaipėdą pirmą gamyklos „Kriogaz–Vysock“ partiją, Lietuvos terminalo darbuotojai užslaptino sandorį.

Paslaptis buvo paviešinta atsitiktinai: tarptautinė laivų stebėjimo Baltijos jūroje sistema „Refinitiv eikon“ pranešė, kad iš septynių krovinių su suskystintomis gamtinėmis dujomis, iškeliavusių iš Vysocko, tris priėmė Klaipėda. „Landsbergininkų“ partija Lietuvos Seime tada net sugalvojo parlamentinį užklausimą su reikalavimu paaiškinti, kaip jų „energetinė nepriklausomybė“ galėjo priimti SGD iš Rusijos?

Tai gal neverta kaltinti „Gazpromo“ darbuotojo ir manyti, kad garbus žmogus suklydo, supainiojo ar sumelavo? Rytoj Lietuva įvykdys dar vieną coming ont ir, drovingai paraudonavusi, pasakys: taip, mes perkame suskystintas „Gazpromo“ dujas iš Kaliningrado srities.

Bet jei ir neperka, pakanka pastovių „Novateko“ produkcijos tiekimų į Klaipėdą.

Lietuva pakeliavo apskritimu ir sugrįžo į pradinį tašką.

Kova už „energetinės nepriklausomybės“ nuo Rusijos įgijimą užsibaigia energetinės priklausomybės nuo Rusijos atkūrimu.

Nepriklausomybė, Independence — Klaipėdos SGD terminalo nuosavybė, kuri reiškia nepriklausomybę nuo Rusijos. Independence buvo triukšmingai įvestas rikiuotėn prieš penkerius metus siekiant aprūpinti jį nerusiškomis dujomis. Po penkerių metų terminalas gauna dujas iš Rusijos.

Lietuvos „patriotai“ bando gelbėtis, teigdami, jog kovojo ne su Rusija, o konkrečiai su „Gazpromu“, su jo energetine monopolija. Taip, gauname dujas iš Rusijos, tačiau iš privačios dujų kompanijos, o ne iš „Gazpromo“. O iš „Gazpromo“ negauname. Jis meluoja!

Pasiteisinimas visiškai nevykęs, bandant nors kažkaip paprieštarauti. „Gazpromas“, „Novatek“ — koks skirtumas, jei pagal oficialią Lietuvos ideologiją visą naftos ir dujų biznį Rusijoje kontroliuoja jėgos struktūros, ir už kiekvienos tokios kompanijos stovi Kremlius?

Taip kad Lietuvoje viskas grįžta į savas vietas. Rusijos dujos Baltijos regione — pigiausios ir lengviausiai pristatomos. Ėmė ieškoti alternatyvos vamzdinėms dujoms — suskystintos taip pat naudingiausios iš Rusijos. Arba jas pirkti, arba skelbti bankrotą dujas vartojančioms Lietuvos įmonėms.

Žvelgiant iš politinių pozijų, energetinis posukis nuo Maskvos 360 laipsnių — žinoma, gėda Lietuvos vadovybei.

Lietuvos vyriausybė ir prezidentūra vertos Šnobelio premijos nominacijose „politinis įžvalgumas“ ir „strateginis planavimas“ už tokį „genialų“ sprendimą kurti akibrokštą Rusijai — statyti SGD terminalą, kad dujos jam būtų perkamos iš Rusijos.

Plojame stovėdami!

Švedijos teismas paliko galioti Stokholmo arbitražo sprendimą Lietuvos ir „Gazprom“ ginče dėl Rusijos dujų pirkimo sąlygų.
Švedijos Svea apygardos apeliacinis teismas atmetė Lietuvos apeliacinį skundą dėl 2016 m. birželio 22 d. Stokholmo arbitražo sprendimo panaikinimo ginče tarp Lietuvos ir UAB„ Gazprom “ dėl Rusijos dujų pirkimo sąlygų kaip nepagrįstą, neatsižvelgė nei į vieną Lietuvos skunde išdėstytą argumentą ir nepatenkino nei vieno iš skunde pateiktų reikalavimų.
Apeliacinis teismas šioje byloje visa apimtimi patvirtino Stokholmo arbitražo sprendimą, kuriuo buvo atmesti visi dar Lietuvos konservatorių ir liberalų efektyvių menedžerių vyriausybės, prezidentei Daliai Grybauskaitei palaiminus, sukurpti iš piršto laužti reikalavimai dėl Rusijos dujų pirkimo sąlygų.
Visų pirma buvo atmestas reikalavimas susigrąžinti apie pusantro milijardo eurų iš „Gazprom“, sumokėtų už patiektas dujas, o dujų kaina, kuri buvo mokama už dujas, Rusijos bendrovės patiektas pagal dvišalį Lietuvos ir “Gazprom”o susitarimą laikotarpiu nuo 2006 m. iki 2015 m., buvo pripažinta teisinga ir atitinkanti rinkos kainas.
Lietuva pagal šį sprendimą yra įpareigojama atlyginti Rusijos bendrovei visas bylinėjimosi išlaidas.
Primename bylos atsiradimo peripetijas. 2012 m. spalio 3 d., D. Grybauskaitės ir A. Kubiliaus nurodymu, Lietuvos Respublikos Energetikos ministerija, tuo metu jai vadovavo žymus konservatorių “energetikas” Arvydas Sekmokas, pateikė Stokholmo prekybos rūmų arbitražui ieškinį Rusijos bendrovei „Gazprom“.

“Efektyvūs” konservatorių ir liberalų naktinių reformų ekonominių stebuklų magai pareiškė, kad Rusijos bendrovė pažeidė akcininkų sutartį su AB„Lietuvos dujos“ ir nustatė dujų tiekimo sutartimi nesąžiningas dujų kainas Lietuvai ir pareikalavo iš Gazprom’o kompensuoti penkis milijardus litų (tuo metu tai sudarė apie 1,4 mlrd. Eurų). Vertėtų visiems atsiversti didžiausių Lietuvos melo propagandos valatkodelfinės purvasklaidos ruporų archyvus ir dar kartą pasigėrėti, kokius ditirambus tuo metu giedojo Lietuvos presstitucijos frykai, kurie iki pat šiol nuodija Lietuvos žmonių masinę sąmonę. Nei vienas iš jų neatsakė jokiu būdu. Iki pat šiol, jau 30 metų, jie platina dezinformaciją ir … niekas jų nebaudžia?…


„Gazprom“’as, savaime suprantama, su tokiais iš piršto laužtais landsbergistų reikalavimais nesutiko, kadangi dujos buvo tiekiamos pagal tipinę ilgai ir patikimai veikusią tiekimo sutartį, o kaina joje buvo nustatoma pagal pasaulyje priimtus laisvos rinkos kriterijus. Maža to, Lietuvai Gazpromas taikė žymias nuolaidas. Tačiau proamerikeitiška landsberginė chunta yra apsėsta kvaziidėjos – kenkti Rusijai ir tokiu būdu tarnauti JAV, aukojant Lietuvos nacionalinius, ekonominius, socialinius ir visus kitus valstybės interesus. Todėl politiniai konjunktūriniai landsbergistų interesai visada dominuoja visuose proamerikietiško Lietuvos režimo sprendimuose, kurie dažnai laviruoja ant antivalstybinės veiklos ribos ir tiesiog seniai reikalauja konservatorių-liberalų partijų veiklos tyrimo ir įvertinimo baudžiamojo įstatymo prizmėje.
2016 m. birželio mėn. Stokholmo prekybos rūmų arbitražas atmetė Lietuvos ieškinį dėl piniginės kompensacijos kaip visiškai nepagrįstą. Tų pačių metų rudenį Lietuvos energetikos ministerija pateikė apeliacinį skundą aukštesnės intancijos teismui prašydama panaikinti minėtą Stokholmo arbitražo sprendimą.
2017 m. birželio mėn. Gazprom’as pateikė apeliacinei instancijai atsiliepimą į Lietuvos skundą. Lietuvos Energetikos ministerija, jau kontroliuojama R.Karbauskio valstiečių, spalio mėn. jau beviltiškoje teisminio ginčo stadijoje dar pateikė savo rašytinę nuomonę šiame ginče – tipo, ką privirė konservatoriai ir dešimt valstiečių nepajėgs išvežti.
Posėdis įvyko 2019 m. gegužės mėn. Lietuvos valatkodelfinėje presstitucijoje tyla apie šį konservatorių dar vieną ekonominį “stebuklą” – ne comme il faut.


Klausimas lieka atviras. Konservatoriai nenorėjo, kad pakenkti Rusijai ir patarnauti savo šeimininkams iš Vašingtono, pirkti iš Gazprom’o dujas Lietuvai žymiai mažesne nei rinkos kaina – jie užsimanė, kad Gazprom’as jiems dar ir primokėtų už Rusijos tiekiamas dujas. Dabar teks pirkti dujas žymiai brangiau ir dar apmokėti landsbergistų padarytus nuostolius. Kiek dar tai tęsis? Telekomas, Mažeikių nafta, TEO, Visagino atominė, jūrų laivynas, žemės ūkis, pramonė, Snoro ir Ūkio bankai…
Kiek dar lietuvių tauta ketina mokėti už konservatorių-liberalų bajorų lėbavimus valstybės sąskaita?…