Mašinos bus pristatomos sukomplektuotos su šaunamaisiais ginklais (kulkosvaidžiais) ir šoviniais
VILNIUS, rugpjūčio 28 — Sputnik. Pasak Pentagono gynybos ir saugumo bendradarbiavimo agentūros, JAV valstybės departamentas patvirtino 500 šarvuočių pardavimą Lietuvai, praneša RIA Novosti.
Kalbama apie šarvuočius “Joint Light Tactical Vehicle” (lengvoji taktinė transporto priemonė), kuriais dabar aprūpintos sausumos pajėgos, specialiosios pajėgos ir JAV jūrų pėstininkai.
Mašinos bus pristatomos sukomplektuotos su šaunamaisiais ginklais (kulkosvaidžiais) ir šoviniais.
“Siūlomas šios įrangos pardavimas ir (garantinis) palaikymas nepakeis nustatytos karinės pusiausvyros regione”, — teigiama pranešime.
Žiniasklaidos pranešimai apie Lietuvos susidomėjimą įsigyti tokius automobilius pasirodė dar 2017 metais. Buvo manoma, kad pristatymai prasidės nuo 2021 metų.
Baltijos šalių politikai nuolat skelbia tariamai augančią “Rusijos grėsmę”. Tokių pareiškimų fone Lietuva vis dažniau pasirašo didelės vertės gynybos sutartis su JAV, didindama karinės technikos kiekį regione.
Į Lietuvą anksčiau atgabentos amerikiečių priešraketinės gynybos sistemos “Javelin”, kurios kainavo daugiau nei 17,6 milijono eurų.
Be to, Baltijos šalys ir Lenkija ragina stiprinti NATO karines pajėgas regione, taip pat sudaryti įvairias gynybos sutartis su kitomis Aljanso šalimis.
Tuo tarpu Maskva ne kartą pabrėžė, kad Rusija nesiruošia nieko pulti. Šalis taip pat pažymėjo, kad per pastaruosius kelerius metus NATO kariuomenės skaičius prie Rusijos Federacijos sienų išaugo septynis kartus.
Komentaras. Lietuvą valdanti marionetinė landsberginė chunta ir toliau pardavinėja lietuvių tautos nacionalinius interesus, vykdo nusikalstamą antiliaudinę vidaus ir užsienio politiką, uoliai aptarnauja savo šeimininkų iš JAV geopolitinius interesus, ruošia Lietuvą karui JAV/NATO agresijoje prieš taikią ir demokratišką Rusiją. Landsberginė chunta militarizuoja masinę Lietuvos gyventojų sąmonę, vykdo įstatymais draudžiamą karo su Rusija propagandą, kursto gyvuliško lietuviško nacionalizmo rusofobines nuotaikas, tautinę nesantaiką, kuria militarizuotas fašistines jaunimo, šaulių struktūras ir tokiu būdu siekia paruošti Lietuvą ir jos gyventojus karui prieš Rusiją už JAV tarptautinių nusikaltėlių verslo interesus. Ginklų pirkimai visuotinio skurdo, masinio nedarbo, totalinės emigracijos, socialinės ir turtinės nelygybės, politinės korupcijos, socialinių, sveikatos apsaugos, švietimo programų finansavimo karpymo fone vienareikšmiškai rodo, kad chunta nesieja savo ateities su Lietuva, kuri JAV/NATO karo nusikaltėlių agresijų planuotojų planuose yra aukojama teritorija ir bus paversta Mėnulio landšafto radioaktyviu draustiniu. Lietuvos saugumą garantuoja ne NATO karo nusikaltėlių karinė galia, o Rusijos gynybinis potencialas. Iki to momento, kol JAV, Didžiosios Britanijos, NATO tarptautiniai nusikaltėliai mato, kad Rusija yra pajėgi atsakomuoju į NATO agresiją smūgiu sunaikinti Vakarų kolonizatorių sostines ir karines struktūras, Lietuva bus saugi. Tačiau Vakarų kryžiuočiai dar niekada neatsisakė planų apiplėšti pasaulį kiekvieną kartą, kai jiems atrodo, kad galima plėšikauti, žudyti, griauti, naikinti ir likti nenubaustais. 21-me amžiuje po TSRS žlugimo Žemėje neliko valstybės, kuri sugebėtų efektyviai tramdyti Vakarų konkistadorų kraugeriškus imperialistinius apetitus, todėl JAV/NATO karo nusikaltėliai dėl užsitęsusio nebaudžiamumo už įvykdytus nusikaltimus žmoniškumui jau seniai prarado realybės jausmą ir gyvena savo siurrealistiniame rasinio pranašumo pasaulyje, kur jie vieni sprendžia, kam gyventi, o kas turi būti nužudytas NATO demokratų. JAV/NATO sėkmingai įvykdytos Irako, Jugoslavijos, Afganistano, Libijos, Sirijos apiplėšimo ir sunaikinimo karinės operacijos skatina Vakarų kolonizatorių iliuzijas ir toliau vienvaldiškai parazituoti viso pasaulio sąskaita. Tam jiems beliko sunaikinti laisvas ir demokratiškas šalis Rusiją ir Kiniją. Ir šiame savo kruviname žaidime JAV/NATO geostrategai net nemirktelėję paaukos kažkokius čiabuvius Pabaltijyje, apie kurio egzistavimą eiliniai amerikiečiai bei jų nusikalstamas valdantis elitas neturi supratimo visai arba žino labai miglotai. Indėnų reikalai JAV šerifo nejaudina, JAV šerifui geras indėnas – negyvas indėnas.
Žinoma, galima tyliai smerkti kompradorinę landsberginę chuntą, bet jai tai nerūpi nuo žodžio visiškai, jie savo Judo sidabrinius gavo ir su kaupu. Galima melstis, kad Rusija ir toliau bus pajėgi sunaikinti JAV/NATO agresorius ir taip apsaugos Lietuvą, Latviją, Estiją, tą pačią rusofobinę Lenkija ar fašistinę Ukrainą. Tai pasyvi rezistencija, kuri perspektyvoje gali baigtis, deja, JAV/NATO agresija prieš Rusiją ir mūsų istorijos pabaiga.
Šiandien Lietuvai JAV paskyrė pagrindinės rusofobės vaidmenį. Būriai samdomų JAV naudingų „patriotų“ kasdien isteriškai klykauja „Rusai puola!!”. Parsidavę politikai – konservatoriai, liberalai, socdemai, valstiečiai, nacionalistai ir pan, – aktyviai kursto tautinę nesantaiką, rusofobiją, vykdo karo su Rusija propagandą, riboto proto tapino-valatkos fanų klubo nariai gamina, platina tulžį, neapykantą, miltaristinę isteriją, ragina susidoroti su kitaminčiais, pacifistais, kairiaisiais. Teisėsauga kruopščiai riboja absoliučios piliečių daugumos teises ir laisves, rengia parodomuosius represinius teisminius procesus (Algirdas Paleckis, Povilas Masilionis, Neringa Venckienė…), persekioja žmones už jų bandymus apginti savo prigimtines ir konstitucines teises. JAV-NATO kolonizatoriai-okupantai gausiai veža į Lietuvą, kaip ir į visą Pabaltijį, sunkiąją ginkluotę , intensyviai kuria karinę NATO infrastruktūrą Pabaltijyje, didina savo karines pajėgas, kaupia puolamuosios amunicijos atsargas, aktyviai ruošią karinę agresiją prieš Rusiją – nuo 2014 metų JAV/NATO okupantų skaičius Pabaltijyje išaugo net 7 kartus.
Visi JAV-NATO karo nusikaltėlių gaujos agresyvūs veiksmai Rusijos pasienyje šiandien yra visiškai identiški tiems, kurie buvo atliekami ruošiant jau visiems žinomus JAV-NATO tarptautinius nusikaltimus, agresijas prieš buvusias JAV-NATO karo nusikaltėlių gaujos agresijų aukas, JTO nares suverenias šalis – Iraką, Jugoslaviją, Afganistaną, Libija, Siriją, P.Osetiją, Ukrainą ir kitas JAV-NATO tarptautinių nusikaltimų aukas. Intensyvi NATO eilinės aukos lyderių demonizavimo kampanija, neteisėtos ekonominės sankcijos prieš NATO agresijos aukos tautą, gyventojus, totalinis Vakarų biurgerių smegenų plovimas per JAV/Didžiosios Britanijos valdomas masinės dezinformacijos priemones, karinių pajėgų, sunkiosios puolamossios ginkluotės telkimas prie JAV/NATO agresijos aukos sienų, JAV/NATO galvažudžių skaičiaus didinimas agresijos karo veiksmų zonoje, provokacijos, JAV/Didžiosios Britanijos piratų karinių laivų neibaigiančios įžūlios mokymai-provokacijos, šnipinėjimo lėktuvų nuolatiniai skrydžiai NATO agresijos aukos pasienyje. Ir visa tai užbaigdavo “demokratiški” NATO bombardavimai, karinė invazija į taikias šalis. Kas ištiko šias JAV „demokratizuotas“ šalis, mes puikiai žinome – jos tapo humanitarinės katastrofos zonomis, JAV/NATO kolonizatorių nusiaubtomis teritorijomis.
Šiandien visa tai vyksta tavo kieme, tavo mieste, tavo Lietuvoje. Tu vis dar galvoji, kad JAV-NATO karo nusikaltėliai atėjo tavęs „ginti“? Kad jie, išžudę pusę pasaulio, Lietuvoje sodins medelius, sės rugius, globos našlaičius, remontuos vaikų darželius, rūpinsis seneliais globos namuose? Išlaisvink protą nuo JAV informacinės agresijos stereotipų, išvaduok savo kolonizuotą sąmonę, demilitarizuok savo smegenis ir vyk NATO okupantus bei jų 5 koloną iš Lietuvos. Rusija šį kartą trauktis nebeturi kur – priešas prie jos vartų.
Išvarydamas NATO okupantus iš Tėvynės ir paremdamas Rusijos kovą prieš JAV-NATO kolonizatorius-agresorius, tu dar turi šansą išsaugoti Lietuvą savo vaikams tinkamą gyventi, palikti ją daugiau mažiau tokią, kokią gavai iš tarybinės lietuvių kartos. Jeigu leisi NATO karo nusikaltėliams įžiebti karą savo žemėje, vaikams paliksi radioaktyvų Mėnulio landšafto draustinį. Rinktis jau laikas – būti ar nebūti, gyvybė arba mirtis eilinėje Vakarų fašistų agresijoje prieš Laisvę, Taiką, Tiesą, Teisingumą, Žmoniškumą, Gyvybę mėlynojoje planetoje Žemė.
Sovietų Sąjunga Lietuvą iš atsilikusio agrarinio krašto padarė vieną stipriausių TSSRS valstybių.
Apsižvalgykite aplink sodiečiai.Viską ką aplinkui matote visi daugiaaukščiai namai,alytnamiai sodybos,parkai,viskas pastatyta Sovietų Sąjungos laikais.
Ar galite patikėti 60 000 vaikų gimdavo per metus Lietuvoje.Už šildymą ir bendrai komunalinius mokesčius už visą butą,namą žmonės mokėdavo kelis rublius.Pvz dabar už buto šildymą,elektrą,dujas atitinkamai kainuotų 10 eurų per mėnesį.
Taip,mobiliųjų telefonų,interneto tada nebuvo.O kur visa tai buvo ?
Vakaruose irgi nebuvo šitų dalykų.Vaikai žaisdavo gatvėse,pilni parkai būdavo žmonių.Nusikalstamumas buvo labai mažas.Žiniasklaida apie nusikaltimus nerašydavo ,o tyliai ištirdavo ir kaltininkus nubausdavo.Žmonės nerakindavo durų,kaimynai žinojo vieni kitus ir šiltai bendraudavo,padėdavo vieni kitiems.Pampersai dar nebuvo išrasti,tai vystyklais balkonai būdavo iškabinėti.
Draugas komunistas darbų mokytojas Bronius Vilkas mus su Andrius Astrauskas siųsdavo į mišką per darbų pamoką. Mes nueidavom ir pjūklu nupjaudavom medį,tada jį parnešdavom ir visa klasė gamindavo inkilus,o juos pakabindavom miške ir paukšteliai apsidžiaugdavo,jie ten perėdavo pelėdžiukus, varnuolius ir Lietuva žydėjo.
Tiesa mokyklose nebūdavo tualetinio popieriaus, ir mokyklos tualetai nekaip atrodydavo. Aš kai netoli nuo mokyklos gyvenau tai sugrįždavau namo reikalui prispyrus .Mokytojai būdavo griežti,ir ausį patempdavo ir griūšę kai kada duodavo.Mokytojas buvo pagarboje.
Per vasaras reikėdavo eiti pataisų.Aš ėjau pataisas iš anglų kalbos ir matematikos.Sekmadieniais visi eidavo į bažnyčią,ten kunigas Aloyzas mus vaikus saldainiais vaišindavo.Šiaip jau kunigai buvo komunistų draugais tai ir tvarka buvo.Vasarom Mičiurino sode visiems moksleiviams reikėdavo 25 valandas atidirbti,kokią bulvelę pakasti,kopūstuką pasodinti.
Rugsėjo pirmają mokytojams dovanodavome gladijoles ir tulpes.Prisimenu raudonų ir geltonų tulpių darželius.Pensininkai kapstydavosi daržuose ir morką ,ir tikrą cibulį pasisodindavo,o ne kai dabar chemikalais viskas purškiama.
Jurbarko istorijų nebūdavo,jokių psichologų klasėse nebūdavo.Po mokslų kas į sporto būrelius ėjo,aš muzikos mokyklą lankiau,smuiko klasę,7 metus atgrojau ir baigiau.
Grojau septynetui,nors dabar pagalvojus,tai grojau silpnam šešetui.Tiesa kai buvau pradinukas dar buvo penkiabalė sistema.Šiek tiek užknisdavo kai išsiųsdavo į parduotuvė,mat reikėdavo porą trejetą valandų stovėti eilėj.
Lauki kokio mėsgalio,ir kokia dama užlenda be eilės,o ką tu vaikas jai pasakysi.Tada parduotuvių vedėja statusu buvo aukščiau nei kolūkio pirmininkas.
Vaikai per pamokas bėgdavom krosus,žaisdavom vasarom krepšinį ir futbolą.Gryždavom nusikalę,batonas su šiltu karvutės pieneliu.Iki šiol pamenu skanujį tarybinį batoną,arba Klaipėdos duoną.Ji tokia šviežia minkšta būdavo,o močiutė auklėjo,kad jeigu duonelė nukrenta ant žemės ,ją reikia pakelti ir pabučiuot.
Kolūkiečiai sunkiai dirbdavo ir kūrė Tarybinę Lietuvą.Didingą ją sukūrė.
Tada žmonės karvutes rankelėmis melždavo.Ir kaip dabar žmogui sunkiai visą gyvenimą dirbusiam pasakyt,kai Seimo nariai dinderį mušę gauna didžiules rentas.Pvz Nijolė Oželytė šoko,dainavo,ir gyvena kaip karalienė,o štai visą gyvenimą dirbusi melžėja turi skaičiuoti kiekvieną centą,ir vaistams ,net neužtenka.
Didinga ir šlovinga,tuo metu Sovietų Lietuva buvo.Lietuvius visoje Tarybų Sąjungoje labai gerbė ir mylėjo,tai ne kaip dabar mus laiko pigia ir devalvuota darbo jėga .
Jaunuoliai 18-19 metų,vos tik pabaigę vidurinę mokyklą ženydavosi.Dažnai iš reikalo,mat prezervatyvai prasti būdavo ,iš avies žarnokų gamindavo.Bet žmonės jais labai ir nesinaudojo.Gimdavo daug vaikų,darželiai labai pigūs,praktiškai nemokami būdavo.Darželio auklės atsakingai žiūrėdavo į savo darbą,tad visi vaikai eidavo pokaičio miego.
20.00 valandą visi vaikai laukdavo LABANAKT VAIKUČIAI,ir visi prilipdavome prie televizoriaus ekranų.Būdavo filmai ir apie zuikį ir vilką,Mauglį .Jokių plikų mergų tada per televizorių nerodydavo.
Visi turėjo darbus.Darbo žmogus būdavo vertinamas ir darbininkai uždirbdavo daugiau už gydytojus,mokytojus ir inžinierius.Spekuliantus displonuojančius užsienio valiuta bausdavo griežtai.Mirties bausme-sušaudant.
Sakyčiau per griežtai,bet tada Sovietų Sąjungoj buvo saugu,nes visus nenaudėlius greitai milicija sutvarkydavo .
Ir atėjo vasara,drąstiškai krito naftos kaina pasaulyje ir Sovietų Sąjunga nebeturėjo pinigų komunizmo statyboms.Viskas pradėjo griūti.Prasidėjo Sąjūdis,privatizacijos,atsirado didžiulė turtinė atskirtis.Daug vargšų.Atsirado ir labai turtingų žmonių,o kur dar Landzbergis katras kolūkius sugriovė.
Visi galėjo namą statytis. Galėjo išsipirkti kooperatinį butą. Aišku, kai ko negalėjo.Negalėjo sulysti į paskolas nei už mokslus, nei už būstus, nei už mašinas ar kitus vartojimus,nes viskas buvo nemokama.
Jokių PSD nebuvo. Viskas priklausė nuo to, kur gyvenote, vienokios galimybės “gauti” buvo kolūkiečiams, kitokios – darbininkams, trečiokios – “utėlėtiems” inteligentams (išskyrus dirbančius gamyboje), ir visai kitokios – nomenklatūrininkams. Taip pat daug kas priklausė nuo darbovietės ir jos vadovų, ir nuo to, kaip darbuotojas sutarė su tais vadovais.
Darbovietėse buvo dvi eilės, komunaliniams ir kooperatiniams butams, pastaroji – žymiai trumpesnė. Vilniuje, restauruojant senamiestį, gyventojai buvo masiškai iškeliami į naujus namus, ir jei bute gyveno tėvai su vedusiais vaikais, kiekviena šeima gaudavo po butą, o nevedę vaikai būdavo įkeliami į bendrą butą su tėvais, todėl visi stengdavosi susituokti kuo anksčiau. Ir iš viso, tuoktis kuo anksčiau buvo naudinga, nes tuomet galėdavai į visokias eiles (butui, automobiliui, dulkių siubliui) užsirašyti, lengviau į užsienį išleisdavo, po aukštosios paskyrimą buvo galima Vilniuje gauti. Pagaliau, prieš vestuves duodavo leidimus į spec. maisto ir drabužių parduotuves, ir į spec. kirpyklą.
Visi svajojo ir laukdavo talono įsigyti “Šilutės” virtuvinį komplektą, nes jis buvo su stiklo durelėmis.Laukdavo, metus, du, penkis…”smagu” buvo gyventi- nes gi svajonę turėjo-Šilutės virtuvinį komplektą įsigyti.
Dabar paskyrų nebėra, bet jauni tėvai lygiai taip pat gali 2 metus nenusipirkti mašinos, nes neturėti pinigų tam. Negi šiais laikais visi jų turi mašinom? Autobusas važiuoja 100-110 km/h?
Normalu, net ir pas čiukčius po tiek metų yra progresas. O dabar su rimta liga vaikų nereiktų Vilniun vežt, ar koks kaimo šundaktaris padėtų?
Šiais laikais žmonės nusiperka dėvėtas mašinas ,drabužius už dvigubas kainas, kartais net trigubas. Juos paprasčiausiai išdūria, apgauna.
Mamos ir šiais laikais gali svajoti apie įvairius baldų komplektus ir niekada jų neįsigyti, nes paprasčiausiai gali ,net neturėti nuosavo būsto, glaustis nuomojamuose, kur bus svetimi baldai. Be to, gali turėti didelių lūkesčių, kai akys raibsta nuo tiek grožybių su kosminėm kainom. Taigi apie ekskliuzyvinius komplektus paprastas žmogelis irgi prasvajos visą gyvenimą.
Išbujojo dvąsinis daužymas .Papulkit į kokią bėdą, pradėkite teistis, tai taip sudaužys su nusikaltėlių teisėm, kad neturėsit kur dėtis arba mažame miestelyje pašokinėkit prieš kokią vietinį karaliuką, irgi pamatysit kas lauks.
Vergų nebėr. Dauguma aria už minimumus po 12 valandų, gauna vokeliuose ir bandyk klausimą kelt – sulaužys dvasiškai.
Melo nebėr ? Naivuolė, ta pati Amerika visus mausto Prikurta begalė institucijų, kurios turi dirbti paprastam žmogui, mokesčių mokėtojui, nueik su bėda, tai taip sumaustys, kad .
Ne visko ir Tarybų Lietuvoje buvo tik esame dabar kiek modernesni.Po Europos ir Amerikos diktatu. O bėdos – tos pačios .
Merginos,tada ne kaip dabar instagramuose filtrus susidėjusios,kai realybėje eilinės mergelės.Tada buvo Balet krempudrą, žali arba mėlyni šešėliai, arba tokį blakstienų ir antakių dažymą: paspjaudai juodą uždžiūvusią “akvarelę” dlia brov ir su šepetėliu patrynus tepi ant antakio.
Mūsų tarybinės moterys didžiai džiaugėsi namuose turėdamos TSRS pagamintą, kūrėjų pasididžiavimą , skalbyklę “Ryga” ”
1. Medicina. Nekalbėsiu apie pasiekimus, nes tai irgi eina kartu su civilizacija, bet tokių biurokratinių trukdžių patekti pas gydytoją nebuvo Susirgai, nuėjai, iškart tyrimai, o pagal juos į ligoninę,o dabar išsitirti:eilė po mėnesio, eilė po trijų mėnesių, eilė po pusės metų, jei nepasimirsi.
2. Švietimo sistema.Idealu: mokyklose pagarba mokytojui, į universitetus įstoja tik gabūs moksleiviai, mokslas nemokamas.
3. Darbas. Net pats kvailiausias mokinys iš profesinės mokyklos buvo garantuotas, kad turės darbą ir gaus pinigus.
4. NEMOKAMAS nekilnojamas turtas. Kodėl išdidinau šį žodį? Ogi todėl, kad nebuvo nė vieno žmogaus, kuris miegodavo prie medžio ar patiltėj.Nesvarbu, kad jis to nekilnojamo turto negaudavo savininko teisėmis, bet stogą virš galvos turėjo visada ir jis, ir vaikai, nereikėjo mokėti jokių nuomų, jokių mokesčių už šildymą ir karštą vandenį
Rinkos ekonomikoje NEGALI būti nieko nemokamo. Sovietmečiu gyvenome pagal planinę ekonomiką, kuriai jau nuo pat pradžių buvo lemta žlugti ,nes rinkos ekonomika yra paremta stipresnio viršenybe.
Lietuva visada mėgo kraštutinumus.
Tarybiniais laikais mokytojas buvo vienvaldis tironas.Prieš mokinį galėjo daryt ką nori, padaužyt per rankas vaikui liniuote, pririšti kairią ranką, kad su ja nerašytum, išstatyti viešai pajuokai.Dabar nuėjom į kitą kraštutinumą, kad dievukas yra vaikas, mokytojas šūdo vietoj.
Partiniai komitetai tinginius skalpuodavo viešai. Patikėkit, laaabai jau niekas nenorėdavo stoti prieš partiją būti auklėjamiems Dirbdavo, dar ir kaip, po tokių auklėjimų,net naktimis, ko pasekoje sugebėdavo,net melioracijos griovius išarti ar traktorius prūde nuskandinti.
P.s. Už spekuliaciją (dabar tai vadinama neapgausi-neparduosi bizniuku) nešaudė tarybiniais laikais, bet bausmės liberaliems sukčiams buvo rimtos. Ypatingai juos žudė papildoma prie laisvės atėmimo bausmė – viso nusikalstamu būdu įgyto turto konfiskacija. Dirbo, sukosi, vogė koks nors šimašiukas-masiuliukas ir bac – viskas atitenka liaudžiai. Tai liberastams buvo biblinė, egzistencinė bausmė, baisesnė už darbo pataisų koloniją. O visą kitą Simonas pažymėjo iš esmės teisingai. Ir ne “sovietų”, o tarybų.
Jau greitai sueis lygiai 80 metų nuo tada, kai 1939 m. rugpjūčio 23 dieną Maskvoje buvo pasirašytas garsusis Molotovo-Ribentropo paktas
Mūsiškiai “patriotai”, kaip įprasta, kviečia minėti Baltijos kelią, būdingomis frazėmis keikdami TSRS bei “sovietų okupaciją”. Tuo tarpu mums vertėtų paklausti — kokia už šio antitarybinio mito slypinti tiesa?
Kad į tai atsakytume, geriausia pradėti nuo paties mito, neva čia būta kone šėtoniško dviejų, vienas kitam blogybe nenusileidusių “totalitarinių režimų” suokalbio prieš “laisvas ir nepriklausomas” Pabaltijo tautas, netrukus tapusio didžiausių žmonijos istorijoje skerdynių — Antrojo pasaulinio karo — priežastimi. Tuo tarpu vadinamosios Vakarų “demokratijos” neva šventai stovėjusios “laisvės” sargyboje, bet dėl tragiškų aplinkybių nepajėgusios užkirsti nelaimei kelio.
Būtent “mito”, nes nuo Perestroikos laikų į daugelio lietuvių sąmonę įsisunkęs Molotovo-Ribentropo pakto supratimas, kaip ir nuo jo neatsiejami antitarybiniai sentimentai, remiasi daugybe istorijos klastojimų bei nutylėjimų, pradedant bendra tuometinės Europos situacija, baigiant tikrąja tiek Tarybų Sąjungos, tiek nacistinio Reicho laikysena.
Miuncheno suokalbis — Hitlerio įgalinimas
Neįmanoma rimtai kalbėti apie 1939-ųjų rugpjūtį vykusias Vokietijos ir TSRS derybas, neminint dar 1938-aisiais buvusio Miuncheno suokalbio, kuriame būtent Didžioji Britanija ir Prancūzija atidavė naciams Čekoslovakiją. Manyta, kad tuo būdu būsiąs patenkintas Hitlerio apetitas, o jo grobuoniškas žvilgsnis nukreiptas nuo Vakarų į Tarybų Sąjungos platybes.
Pastaroji (ko nemini dabarties antitarybiniai istorikai) dar tik bręstant hitlerinei agresijai Europos valstybėms siūlė sudaryti bendrą antinacistinį frontą, kuris būtų galėjęs užkirsti kelią Antrąjį pasaulinį karą rengusiai Vokietijos ekspansijai. Be to, dar iki Miuncheno, vos Hitleriui prisijungus Austriją, TSRS 1938 m. kovą britus su prancūzais pakvietė į tarptautinę konferenciją nacistinei agresijai pažaboti.
1938 metų rugsėjo 28 d. Miunchenas. Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Nevilis Čemberlenas, Prancūzijos ministras pirmininkas Eduardas Daladje sudaro Miuncheno suokalbį su Vokietijos Reichkancleriu Adolfu Hitleriu ir tuo atveria kelią II Pasauliniam karui.
Deja, tai tebuvo šauksmas tyruose, nes didžiosios Vakarų valstybės, kad ir deklaruodamos demokratiją ir laisvę, pagrindiniu savo priešu laikė ne hitlerinį fašizmą, o būtent TSRS, nes pats jos egzistavimas tada reiškė iššūkį viešpatavusiai kapitalistinei santvarkai ir jos valdančiųjų sluoksnių imperialistiniams interesams.
Tuo tarpu Trečiasis Reichas, nors ir netobulas, visgi nemažos dalies Vakarų (ypač anglosaksų) elito buvo laikomas skydu nuo Rytuose kilusio socializmo. Kad išsaugotų savo viešpataujančią padėtį bei turtus, šie sluoksniai buvo pasirengę nuolaidžiauti Hitleriui. Svarbiausia, kad tik jis paliktų Vakarus ramybėje ir pultų Tarybų Sąjungą.
Būtent tokių nuolaidų ir teikė minėtasis Miuncheno suokalbis, kuriuo tuometiniai Vakarų lyderiai su N. Čemberlenu priešakyje galvojo, kad paaukodami Čekoslovakiją patrauks Hitlerį į savo pusę ir išvengs karinio konflikto su Vokietija. Tai buvo daugiau nei nepuolimo sutartis — tai buvo tiesioginis Hitlerio įgalinimas.
Tikrieji Reicho ketinimai ir Molotovo-Ribentropo paktas
Net po to, 1939 m. liepą, TSRS dar bandė tartis su Vakarais, siūlydama kurti bendrą kolektyvinio saugumo sistemą Vokietijai atgrasyti. Tačiau ir vėl nieko neišėjo. Tarybų Sąjunga buvo izoliuota ir, liaudiškai tariant, palikta “ant ledo”.
O vokiečių grobikiški ketinimai Rytų atžvilgiu buvo gerai žinomi. Reicho vadovybė nė neslėpė savo paniekos neva “rasiškai žemesnėms” slavų ir baltų tautoms. Be to, jau pačioje Hitlerio knygoje “Mano kova” visiškai atvirai kalbėta apie tariamą būtinybę Rytų Europos tautų sąskaita plėsti vokiečių “gyvybinę erdvę”. Prie to dar pridėjus tiesiog urvinį nacių antikomunizmą, TSRS čia jokių iliuzijų turėti negalėjo.
Todėl karui Stalinas pradėjo ruoštis dar anksčiau, iki 1937 m. Bet susiklosčius tokioms aplinkybėms, reikėjo laimėti laiko. Būtent to buvo siekiama 1939-ųjų rugpjūtį, pradėjus derėtis su vokiečiais. Kaip tvirtina visapusiškai šią temą nagrinėjęs istorikas Peisachas Freidheimas, “TSRS ir Vokietijos nepuolimo paktas nebuvo nei prioritetinės, nei tikslinės Tarybų Sąjungos užsienio politikos išdava, o priverstinis aktas žlugus trijų šalių deryboms dėl kolektyvinio saugumo sistemos.” (Lietuva Antrajame pasauliniame kare 1939-1945. V., Politika, 2008, p. 78).
TSRS nuodėmės ir antikomunizmo mitologija
Sudarydama paktą su nacistine Vokietija, kuriuo buvo pasidalyta įtakos sferomis Rytų Europoje, TSRS tiesiog užsitikrino tam tikrą, kad ir laikiną, saugumą. Iš esmės taip, kaip Vakarai padarė 1938-aisiais Miunchene, tik, kita vertus, ne tiek nuolaidžiaujant Hitleriui, kiek pačiai iš to taip pat geopolitiškai laimint. Šiuo požiūriu, ypač turint omeny slaptąjį pakto protokolą, tai buvo tipiška didžiavalstybinė politika.
To šviesoje idealizuoti šiuos TSRS veiksmus būtų naivoka. Iš esmės veikta vadovaujantis ne marksizmo-leninizmo ar pasaulinės revoliucijos ideologija, bet būtent TSRS, kaip konkrečios valstybės, geopolitiniais interesais. Panašiai elgėsi visos, tame tarpe ir Vakarų didžiosios valstybės. “Slaptas protokolas, — kaip rašo Freidheimas, — diskreditavo tas vertybes, kurias TSRS pati skelbė” (ten pat, p. 80).
Tačiau net tai nepateisina antikomunistinėje mitologijoje taikomų vertinimų. Iš tiesų, kad ir kokios būtų buvusios Stalino ir kitų TSRS vadovų nuodėmės, Trečiasis Reichas, kaip parodė generalinio “Ost” plano dokumentai, nuo pradžių planavo ne vien žydų, bet ir daugumos Rytų Europos tautų, tame tarpe ir lietuvių, genocidą. Tuo tarpu TSRS nieko panašaus nei planavo, nei juo labiau darė (klasiniu-politiniu pagrindu vykdyti asmenų trėmimai, mūsuose laikomi “genocidu”, į šią sąvoką neįeina).
Pamiršta tiesa
Be to, Molotovo-Ribentropo paktą gaubiantis antitarybinis mitas pridengia dabar net tyčiomis pamirštamą tiesą, kad 1939-1940 m. kontekste Pabaltijo kraštams kitų kelių nebuvo. Arba su Vokietija, arba su TSRS.
Apie pirmąją perspektyvą viską pasako minėtasis generalinis “Ost” planas, pagal kurį turėjo būti atsikratyta 85% lietuvių, ir, atitinkamai 50% latvių ir estų. Tarybinis kelias, tuo tarpu, žmonėms siūlė naują tvarką (iki 1940-ųjų tiek Lietuva, tiek Latvija, tiek Estija gyveno vietinių fašistinių diktatoriukų valdžioje) ir su ja — garantuotą darbą ir uždarbį, nemokamą mokslą ir sveikatos apsaugą, aprūpintą senatvę ir t. t., būnant lygiateise sąjungine respublika.
Tarp šių dviejų kelių dėti lygybės ženklą tegali tik beprotis arba sąmoningas demagogas. O kitų nebuvo. Tad Lietuvos patekimu į TSRS įtakos sferą besipiktinantys “patriotai” iš esmės sielojasi dėl to, kad Pabaltijys nenuėjo drauge su Trečiuoju Reichu. Būtent tokia yra objektyvių faktų šviesoje atsiskleidžianti realybė. Tuo tarpu, kiek tokiame pasipiktinime moralumo ar, juo labiau, paprasčiausio sveiko proto, paliksime retoriniu klausimu.
Kiekvieną kartą, kai pasiklausau liberalių „ekspertų“, landsberginių anal‘itikų postringavimų apie „tuos baisius sovietinio režimo laikus“, valatkodelfinių profesionalių smegenų plovikų rypavimus apie „sovietinio režimo siaubus“, visada kyla pasišlykštėjimo liberalių melagių, „laisvų“ JAV vergų kosminiu išsigimimu jausmas. Šitaip niekšiškai meluoti apie tarybinę realybę galima tik dviem atvejais – arba dėl visiško protinio neįgalumo arba už pinigus. Liberalioje „demokratijoje“, importuotoje iš JAV-Vakarų kolonizatorių, kur viskas daroma vardan pinigų, kur žmogus žmogui vilkas, kur nusikaltėliai yra patys sėkmingiausi visuomenės nariai, melas yra pagrindinė vertybė, kuri ir padeda generuoti pagrindinį liberalios ekonomikos „pavogiau ir turiu“ resursą – milžinišką idiotų masę, kuri pati jau mąstyti nepajėgia, todėl priima vartojimui viską, ką jiems pakiša liberalūs vagys – politikai, kompradorinis elitas, korumpuoti teisėjai/teisėsaugininkai ir išsigimę žurnaliūgos. Būtent jie ant siaubingo antitarybinio melo, antikomunistinio melo propagandos jau spėjo išauginti kartą jaunimo, kuri savo akyse nėra mačiusi tarybinės tikrovės, tačiau su nuoširdžia neapykanta rūsčiai smerkia tarybinę praeitį. Ir, pastebėjau, kuo jaunesnis proamerikietiškas patriotas, tuo žiauresnis jam buvo Stalinas, tuo baisiau jis kentėjo Sibiro Gulaguose, tuo klastingiau jį persekiojo KGB agentai, kai parduotuvėse galėjai nusipirkti tik landsbergio ragus ir kanopas, bet negalėjai nusipirkti išsvajoto tualetinio popieriaus … kad nusivalyti tą vietą, su kuria jie dabar ir galvoja.
Kol yra gyvi liudininkai , būtina papasakoti apie tarybinę tikrovę tokią, kokia ji buvo iš tiesų, o ne tokią, kokią ją keverzoja liberalai. Liberalams, tiesa, tada buvo blogai, taip. Jiem reikėjo dirbti ir savo darbu užsidirbti sau duoną, o ne vogti, kaip dabar, svetimo darbo rezultatus. Liberalai tais laikais labai kentėjo – jiems taip norėjosi pavogti viską, ką savo darbu sukūrė tarybinė liaudis, bet socialistinės nuosavybės sargyboje tada budėjo įstatymas. Ir jis buvos nepermaldaujamas. Už kiekvieną liberalo bandymą pavogti tautos, visos visuomenės turtą, iš kolūkio, įmonės, įstaigos, gamyklos slapta išnešti visuomeniniu darbu sukurtą gėrį, liberalas keliaudavo į elgesio korekcijos centrus, tada jie vadinosi „darbo pataisų kolonija“, kur savanaudis dolerinis-sorosinis „patriotas“ savo darbu išpirkdavo kaltę už padarytą Tėvynei nusikaltimą, turėdavo laiko apraminti savo godumą, savanaudiškumą, polinkį vogti ir atgailauti. Sunkūs buvo tarybiniai laikai liberalui, kai jis su kirviu, pjūklu, kąstuvu, kūju rankose nuoširdžiu darbu turėjo įrodinėti savo teisę būti padoriu žmogumi. Tačiau atėjo Sąjūdis ir liberalus išvadavo nuo šių baisių dvasinių kančių – visos liberalų nuodėmės tapo dorybėmis, nusikaltimai tapo didvyriška kova už laisvę (nebaudžiamai vogti iš savo tautos), nusikaltėliai tapo didvyriais (politikais, verslininkais, demokratais), ateistai tapo dievobaimingais, pacifistai militaristais, propagandistai “ekspertais” ir pan., kurie noriai porina apie niekada nebuvusius tarybinių laikų baisumus.
Liberalioje lietuviškoje demokratijoje, be kita ko, visi žmonės beveik kasdien susiduria su negailestinga kapitalistine tikrove, kur už viską reikia mokėti, darbo nėra, darbo užmokestis ir socialinis aprūpinimas yra minimalūs, kurių pakanka egzistuoti, bet neįmanoma gyventi. Prie viso to „protingi“ ekspertai visada paaiškins, kad valdžia piliečiui jokių įsipareigojimų neturi ir pilietis yra pats dėl visko kaltas, kai susimokėjęs už viską jis nieko neturi. Nieko asmeniško, tik verslas, kasdien kartoja stebuklingą mantrą valdžiagyviai-nusikaltėliai darydami eilinį savo ekonominį, socialinį, politinį nusikaltimą prieš savo piliečius.
Todėl visada verta, kad geriau suprasti, prisiminti ir palyginti tuo laikus, kai Lietuvoje nebuvo „sėkmingų“ verslininkų, tautos tarnų konservatorių/liberalų, „protingų“ ekspertų, be kurių, jų pačių teigimu, Lietuva negalėtų ezgistuoti. Tačiau Lietuva be jų puikiai vertėsi net 45 metus. Ir klestėjo be jų…
Ir taip, Tarybų Lietuvoje TSRS sudėtyje visiems piliečiams nemokamai buvo suteikiamas gyvenamas būstas – jaunam vienišam specialistui vieta bendrabutyje, šeimai atskiras kambarys arba butas, namas. Darbdavys pagal įstatymą buvo įpareigotas aprūpinti savo darbuotojus gyvenamu būstu tuos, kuriems jis buvo reikalingas. 1980 –ųjų metų pabaigoje Tarybų Sąjungoje kiekvienais metais būdavo perduodami eksploatuoti gyvenamieji namai, kurių bendras gyvenamas plotas buvo apie 130 milijonų kvadratinių metrų. Tarybų Lietuvoje gyvenamųjų namų buvo statoma daugiausiai iš visų TSRS respublikų, skaičiuojant metrais vienam gyventojui. Mokestis už butą bei komunalines paslaugas, elektrą, vandenį buvo simbolinis ir neviršydavo 3-5 procentų šeimos pajamų. Butuose, namuose nebuvo šalto, karšto vandens ar dujų skaitiklių. Elektros skaitikliai buvo, tačiau elektros kaina visą laikotarpį nuo 1961 metų iki 1989 metų buvo 0,04 rublio už kilovatvalandę. Kitos kainos taip pat buvo stabilios ir nekildavo ne tik kad kas mėnesį, bet ir kas dešimtmetį. Manau, pas ne vieną namuose yra daiktų iš tarybinio laikotarpio, kur kaina yra tiesiog įkalta ant prekės dar gamykloje ir nei vienas sukčius liberalas neturėjo teisės prekės kelyje iki galutinio vartotojo „užsimesti“ savo mažą interesą, kaip dabar.
Visos medicininės, sveikatos apsaugos paslaugos, gydymas, vaistai, tvarsliava, maitinimas ligoninėje buvo teikiamos nemokamai. Tame tarpe, gydytojų konsultacijos, analizai, klinikiniai, laboratoriniai tyrimai, bet kurios rūšies diagnostika, operacijos, gydymas stacionare ir sanatorinis. Kiekvieno piliečio sveikatos priežiūra buvo sisteminga, nuolatinė ir aukštos kokybės. Tarybų Lietuvoje buvo pastatytos tokios garsios sveikatos priežiūros įstaigos kaip Santariškių klinikos, Vilniaus Universitetinė ligoninė, Kauno klinikos, Vilniaus, Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninės, visuose rajonų centruose buvo poliklinikos, ligoninės, kiekviena įmonė, kolūkis, tarybinis ūkis turėjo savo ambulatorijas, kuriose dirbo gydytojai-terapeutai, stomatologai, feldšeriai, medicinos seselės, visų darbuotojų, mokinių, moksleivių, studentų sveikata buvo reguliariai tikrinama profilaktiškai. Tarybų Lietuvoje niekada nereikėjo laukti mėnesius, kad patekti pas reikiamą gydytoją-specialistą – viskas buvo sprendžiama vieno apsilankymo ambulatorijoje, poliklinikoje metu.
Mokestis už vaiko išlaikymą vaikų darželyje buvo labai mažas. Nemokamas pradinis, vidurinis, vidurinis profesinis ir aukštasis išsilavinimas, nemokama aspirantūra ir doktorantūra. Dauguma aukštųjų mokyklų, technikumų ir profesinių technikos mokyklų studentų gaudavo stipendijas (40-50 rublių per mėnesį). Dauguma studentų būdavo aprūpinami bendrabučiais, kur kas dvi savaites buvo keičiama patalynė. Mokestis už bendrabutį (VVPI 1981 -1986 metais) buvo 19 rublių (sic!) metams. Susituokę studentai gaudavo atskirą kambarį tyliame šeimyniniame bendrabutyje. Pabaigę studijas jauni specialistai būdavo privalomai aprūpinami darbu pagal specialybę. Apie jokius indų plovimus prišnerkštame angliškame pube su inžinieriaus diplomu Tarybų Lietuvoje nebuvo galima susapnuoti net baisiausiame sapne. Liaudies švietimo sistema Tarybų Sąjungoje buvo geriausia pasaulyje. Po pirmojo pasaulyje tarybinio kosmonauto Jurijaus Gagarino skrydžio į kosmosą net JAV tarptautinių nusikaltėlių valstybės vadeiva Džonas Kenedis buvo priverstas pripažinti : „Tarybų Sąjunga nugalėjo Vakarų parazitus ne kosmose, TSRS nugalėjo Vakarų kolonizatorius mokyklos suole“.
Dabartiniai liberalūs parazitai siekia iš žmonių padaryti nemąstančiais vartotojais, bevaliais, besmegeniais fiziologinių poreikių tenkintojais, nuleisti bendrą žmonių kultūrinį lygį iki gyvuliškos būsenos. Tarybų Sąjungoje valdžia buvo atsakinga prieš darbo žmones, dirbo žmonėms ir siekė pakelti visų darbo žmonių kultūrą į aukštesnį lygį, „Žmogus – tai skamba išdidžiai“ buvo toks šūkis. TSRS gyventojai buvo daugiausiai skaitantys žmonės pasaulyje, visose gyvenvietėse, daugumoje gamyklų, įmonių, įstaigų, tarybinių ūkių ir kolūkių privalomai buvo kultūros namai, biblioteka, sporto, turizmo, meno, įvairiausių pomėgių sekcijos,būreliai, kuriems vadovavo profesionalūs atitinkamos srities specialistai, entuziastai – nemokamai.
Privaloma gamybinės gimnastikos pertraukėlė tarybinėje įmonėje – tik sveikas darbuotojas gali dirbti našiai savo tautos gerovei.
Išėjimo į pensiją bendras amžius moterims buvo 55 metai, vyrams – 60 metų ir tai buvo vienas mažiausių pensinių amžių tarp visų išsivysčiusių pasaulio šalių. Primename, Tarybų Sąjunga buvo antroji ekonomika pasaulyje, po JAV spekuliacinės grobikiškos ekonomikos, visą šį ekonomikos stebuklą sukūrė tarybiniai žmonės savo rankomis, savo darbu, be jokios pagalbos, „investicijų“, „kreditų“ iš šalies. Atsižvelgiant į darbo specifiką, pavojingas sąlygas ar kitas svarbias aplinkybes pensinis amžius dažnai buvo mažinamas, dauguma specialistų dažnai pasilikdavo dirbti ir sulaukę pensinio amžiaus, darbdaviai juos noriai įdarbindavo. Tačiau ir išėję į pensiją, pensininkai nesijautė, kaip dabar, išmesti į skurdą ir socialinę užmarštį, gyveno turiningą, aktyvų gyvenimą, naudojosi visais tarybinio socialinio aprūpinimo gausiais privalumais.
Tarybų Sąjungoje buvo geriausia pasaulyje gyventojų fizinio ir sportinio parengimo sistema. 9-iose Žiemos Olimpiadose, kuriose dalyvavo Tarybų Sąjungos sportininkai nuo 1956 metų, TSRS olimpinė 7 kartus užėmė 1-ą komandinę vietą pagal iškovotus medalius ir 2 kartus – antrą. 9 vasaros Olimpinėse žaidynėse nuo 1952 metų TSRS komanda iškovojo 6 kartus 1-ą komandinę vietą, 3 kartus užėmė 2 vietą. Ir jokių dopingų, kai dar nebuvo jokių anglosaksų WADA‘os klastočių, Vakarų parazitų provokacijų, šlykščių JAV, Didžiosios Britanijos išsigimėlių propagandinių kampanijų – garbingoje sportinėje kovoje Vakarų kolonizatoriai visada pralaimėdavo. Tai dėsninga ir tai Vakarų imperialistų neišvengiam ateitis – JTO Baudžiamasis Tribunolas JAV, Didžiosios Britanijos, ES, NATO nusikaltimams žmoniškumui tirti.
Tarybų Sąjungoje, kaip ir Tarybų Lietuvoje nebuvo bedarbių. Nuo žodžio „visiškai“. Jauni specialistai, kaip jau minėjau, būdavo įdarbinami pagal įgytą specialybę privalomai (nors kai kurie liberalai, nacionalistai jau tada vengė atlikti pareigą Tėvynei ir jau tada ieškojo galimybės, kaip parsiduoti Vakarų kapitalui). Kiti žmonės bet kada galėjo įsidarbinti, kur panorėję visoje TSRS teritorijoje ir pagal savo turimą kvalifikaciją. Jokių verksmingų, nuolankių prašymų sukčiui darbdaviui ar jo įgaliotiems personalo „vadybininkams“, jokių gyvenimo aprašymų, maldavimų rašyti nereikėjo. Tereikėjo nueiti pas darbdavį ir įteikti jam pareiškimą apie savo norą dirbti tam tikroje įmonėje. Ir galėjai nors tą pačią dieną pradėti dirbti. Pakeisti darbą taip pat jokių problemų – prašymas atleisti iš darbo savo noru ankstesnėje darbovietėje ir prašymas įdarbinti naujoje darbovietėje. Visa tai buvo galima padaryti be vargo, kartais net tą pačią dieną. Jokių užimtumo tarnybų, kurios tau gali nepasiūlyti jokio darbo net dešimt metų iš eilės ir tuo pačiu metu riebus konservatorių,liberalų prastumtas į vietą korumpuotas tarnybos direktorius save įsivaizduoja „sėkmingu“, „kompetentingu“,“puikiu“ vadovu, o miegančios tarnyboje pagal pažintis surinktos bobutės vadina save „specialistėmis“?..
Socialistinėje valstybėje buvo sėkmingai buvo sprendžiamas nacionalinis klausimas. Visi nacionalistai (konservatoriai, liberalai ir kiti fašistai, kurie išlindo iš bunkerių 1990-aisiais) buvo griežtai baudžiami už tautinės nesantaikos, rasinės diskriminacijos, etninės, turtinės, socialinės nelygybės kurstymą, įvairių „pranašumų“ – etninio, kultūrinio, lytinio, profesinio, amžiaus ar pan.- prieš kitus visuomenės narius platinimą. Tokie „mesnato“, „mesvanagas“ , „mestapinoidai“ ir panašūs pažemintos socialinės atsakomybės veikėjai buvo griežtai smerkiami ne tik įstatymo priežiūros organų, bet ir pačių piliečių. Buvo tiesiog neįmanomas dalykas, kad kažkoks vaivorykštinis imtų kudakuoti apie savo panieką tradicinei šeimai ir čia pat vietoje nesulauktų adekvačios ir svarios reakcijos iš bet kurio šalia esančio normalaus tarybinio piliečio, darbo žmogaus. Tarybų Sąjungoje 1970-aisiais metais neįmanoma buvo įsivaizduoti karo tarp rusų ir ukrainiečių, armėnų ir azerbaidžianiečių, gruzinų ir osetinų, abchazų ir rusų, kirgizų ir uzbekų, moldavų ir Padniestrės ir pan. Kiekvienoje respublikoje nuolat vykdavo kitų respublikų kultūros dienos, respublikos keisdavosi savo kultūrinėmis tradicijomis, meno kolektyvais, žmonės vykdavo į turistines keliones po visą Tarybų Sąjungą ir visoje šioje milžiniškoje teritorijoje, užimančioje šeštąją dalį visos planetos , jausdavosi saugūs, gerbiami. Kol JAV-NATO žudikai neišleido iš bunkerio nacionalizmo užkrato su Sąjūdžiais visokiais, maidanais ir kitomis „spalvotomis“ revoliucijomis. Ir nacionalistinis gaivalas nenuvylė Vakarų kolonizatorių. Liberalūs nacionalistai visada pasiruošę už mažą savo interesą parsiduoti Vakarams patys ir savo artimą, ir savo Tėvynę, ir savo tautą parduoti jau vien todėl, kad jie geresni už … dabar rusus (arba pagal situaciją buvo arba bet kada gali būti „geresni“ už latvius, baltarusius, lenkus, negrus, arabus, žydus, komunistus, socialistus, internacionalistus – reikiamą išsirinkti).
Lietuvos melo propagandos aparatas dūzgia visu pajėgumu – Baltijos keliui 30 metų!! Patriotas Nr. 1 per visus savo chuntos užgrobtus kanalus porina apie rezistenciją, išsivadavimą, didvyriškas kovas už laisvę, nuolat nepavargdamas cituoja pats save ir nekukliai įkyriai pabrėžia savo milžinišką indėlį į Lietuvos išlaisvinimo judėjimą. Išlaisvinimo? Kai Lietuvos visas politinis, ekonominis, karinis, diplomatinis, teisminis, gynybinis suverenitetas yra užsienio šalių sostinėse Vašingtone, Londone, Briuselyje, tai dabar vadinama laisve ir nepriklausomybe? Kai sąjūdiečių rankomis atliktos prichvatizacijos ir deindustrializacijos pasekmėje buvo sunaikinti klęstėję tarybiniais laikais dauguma pramonės šakų, atominė energetika, didžiausias Baltijos baseine jūrų laivynas, galinga mašinų, įrankių, įrengimų, statybos pramonė, žemės ūkis, kultūra, mokslas, socialinės apsaugos ir sveikatos apsaugos infrastruktūra buvo sunaikinta pramonės darbuotojų ruošimo įstaigų sistema, kur buvo ruošiami aukštos kvalifikacijos specialistai, o likę specialistai nuo sąjūdiečių-Baltijos kelio aktyvistų sukurto skurdo, masinio nedarbo, bado metėsi gelbėtis svetur ir dirba Vakarų kolonizatorių šalyse ekonominėje emigracijoje. Ir grįžti į landsberginės “laisvės” rojų ekonominiai migrantai net negalvoja, o jų vaikai jau dauguma net nekalba lietuviškai. Kur čia laisvė, apie kurią prieš 30 metų vogravo per visus kanalus Baltijos kelio organizatoriai, spalvotų revoliucijų technologai?
“Laisvės” kelias iš TSRS respublikų į JAV … kolonijas
Visų spalvotų revoliucijų, kurias surengė buvusios TSRS respublikose JAV ir Didžiosios Britanijos specialiosios tarnybos, tikslas buvo vienas – perversmo būdu pakeisti vietines patriotines nacionalines teisėtas vyriausybes proamerikietiškais fašistiniais režimais, į valdžią atvesti Vakarų globalistams ištikimas chuntas, įtvirtinti tose šalyse parsidavusių buržuazinių kompradorinių elitų diktatūrą. Apie jokią laisvę, čiabuvių gerovę, tautų vystymosi progresą CŽV ir MI6 šnipai nei vienoje šalyje niekada nesirūpino ir tokio tikslo niekada neturėjo. Vakarus visada domino tik naujų kolonijų išteklių užgrobimas, kolonizuotų tautų nuskurdinimas, jų apiplėšimas, resursų, žmogiškųjų ir materialinių, užvaldymas ir jų perpumpavimas į metropolijas. O čiabuviams paliekama laisvė – mirti iš bado savo apiplėštoje Tėvynėje arba vykti vergauti į kolonizatorių šalis. Likusiems savo protėvių žemėje čiabuviams įjungiamas iš metropolijų valdomas melo propagandos aparatas, kuris 24 per valandas plauna čiabuviams smegenis, kaip yra gera gyventi kolonijinėje laisvėje, NATO okupacijoje ir kokia baisi yra Rusijos agresija. Ir taip jau 30 metų virtualus melas dominuoja virš rūsčios realybės ir , kas tiesiog pribloškia, amerikiečių perversmų technologijų profesoriaus Džino Šarpo žmonių kvailinimo technologijos vis dar veikia. Nežiūrinti į tai, kad skurdi tikrovė tiesiog kūjų beldžiasi į tūlo patrioto, tapinoido, kovotojo su “kruvinu” TSRS režimu tuščias galvas. Apkvailinti žmones lengva, kur kas sunkiau įtikinti žmones, kad jie buvo apkvailinti, sakė Markas Tvenas.
Kaip buvo daromas Baltijos kelias pagal Džino Šarpo technologijas, kurias pritaikius posttarybinėje erdvėje buvo atvestos į valdžią proamerikietiškos 1960-ųjų metų Lotynų Amerikos pavyzdžio chuntos. Ištrauka iš Galinos Sapožnikovos knygos “Išdavystės kaina”
Džinas Šarpas: „Pabaltijys – mano rankų darbas“
…Galima sakyti, kad link šito namo Bostono priemiestyje aš ėjau daugybę metų. Nuo to paties momento, kai aš pirmą kartą pamačiau „Baltijos kelią“, kuomet Tarybų Sąjungos gyvavimo pabaigoje estai, latviai ir lietuviai suėmė vienas kitą už rankų, kad parodyti visam pasauliui, kaip jie trokšta išeiti iš TSRS sudėties. Dryžuotos nacionalinės juostelės plaikstėsi žvarbiame vėjuje spalvotomis gyvatėlėmis. Tai buvo jausminga ir gražu. Aš net parašyčiau, kad akyse kaupėsi ašaros, bet tik dėl to, kad pasakyti, jog toks vaizdas gali sukelti tokią reakciją tik vieną kartą gyvenime. Į kitą žmonių gyvą grandinę, kurią aš stebėjau
Gruzijoje, Batumyje, 2008 metais, praėjus dviem savaitėms po penkių dienų rugpjūčio karo, ir į trečią, kuri nusidriekė Sodų žiede Maskvoje 2011-ųjų metų žiemą, mano akys reagavo kažkodėl kitaip. Pirmą kartą, kaip žinoma, istorija aplanko mus kaip tragedija, antrą – kaip farsas, o trečia – kaip vieną kartą panaudotos technologijos karikatūra.
Šitas jausmas mane apimdavo ne kartą: „oranžinėje“ Ukrainoje, „rožinėje“ Gruzijoje ir „tulpių“ Kirgizijoje. Šiais laikais apie nesmurtinę valdžios nuvertimo technologiją, kurią savo darbuose išdėstė amerikiečių profesorius Džinas Šarpas, žino net moksleiviai. 198 jo metodai (juostelių nešiojimas, maldos ir sakralinės apeigos, simbolinis žemės „užėmimas“, badavimo akcijos, gyvos grandinės ir panašiai) beveik kiekvieną dieną iš televizijos ekranų perduoda mums žinią iš įvairių vietų – tai iš Kišiniovo, tai iš Kairo, tai iš Kijevo. Klausimas: kas buvo pirma – kiaušinis ar višta? Profesorius Šarpas tik aprašė šio reiškinio detales ar primetė pasauliui savo „spalvotą“ technologiją? Klausimas reikalavo atsakymo. Aš parašiau laišką į JAV Alberto Einšteino institutą. Atsakymas buvo lakoniškas: atvažiuokite.
…Purviname ispaniškai kalbančiame rajone, kuriame vėjas vaikė šiukšles, sunku buvo patikėti, kad jame gali būti kažkas panašaus į mokslinių tyrimų institutą. Ant namo, kuriame gyvena Džinas Šarpas ir kurio pirmame aukšte įsikūrė instututas, nėra nei lentelės, nei iškabos. Du mažučiai kambariai iki palubės užversti knygomis ir popieriais. Marksas, Leninas, Machatma Gandis, knygos ir plakatai visomis kalbomis – matosi, kad šito kabineto šeimininkas yra labai išmintingas ir senas. Toks senas, jog jam reikalinga lupa, kad galėtų skaityti monitoriuje.
– Aš neaiškiai kalbu, – dusdamas atsiprašinėja Džinas Šarpas, nukaršęs senis, kuris savo 84 metų (tada – G.S) amžiuje atrodo kaip paminklas. – Todėl, jeigu reikės, pakartosiu jums ir penkis, ir dešimt kartų.
Tas nepakenktų. Apie tai, kaip jo technologijos pagalba prieš daugiau kaip dvidešimt metų buvo griaunama TSRS, galima kalbėti be pabaigos.
Įtrūkimai monolite
– Ar žinote, pone Šarpai, kiek žmonių pas mus Rusijoje mirė po šalies subyrėjimo? Kiek emigravo? Kiek žuvo tarpnacionaliniuose karuose?
– Nejaugi? – nuoširdžiai stebisi jis.
Kai jis kalba, turi įprotį užsidengti burną ranką, todėl atrodo, kad jis visą laiką aikčioja.
– Jūs įsteigėte savo institutą 1983-aisiais metais. Jau tada žinojote, kad Tarybų Sąjunga subyrės?
– Ne, to numatyti buvo neįmanoma. Aš, bet kuriuo atveju, negalėjau.
– Kas, jūsų nuomone, sugriovė TSRS: Gorbačiovas, profesorius Šarpas ar patys rusai?
– Nei viena, nei antra, nei trečia. Šiai temai yra skirta mokslininko Karlo Doičo esė, kuri vadinasi „Įtrūkimai monolite“. Jis – vokiečių kilmės amerikietis, Harvardo profesorius. Šitame jo darbe, kuris buvo išleistas JAV 1957 metais, yra skirsnis apie totalitarizmą, aš jį cituoju savo knygoje „Nuo diktatūros į demokratiją“. Tai štai: tuo metu, kai Stalino režimas buvo galingas ir kontroliavo visus ir viską, Doičas rašė, kad šita sistema turi problemų, ir pažymėjo septynias ar aštuonias jos silpnas vietas. Aš nemanau, kad šita esė kažkokiu būdu turėjo įtakos Tarybų Sąjungai… Tai yra, aš įtariu, kad ne Gorbačiovas ir ne aš sugriovėm TSRS. Kas aš toks? Mažas žmogus.
– O kada jūs pradėjote lankytis mūsų šalyje?
– Aš blogai prisimenu datas. Teisingai, buvau 1991-aisiais metais ir, galvoju, aplankiau dar kartą po metų ar dviejų. Pradžioje atskridau tik į Maskvą, dalyvavau dviejuose tarybinės Mokslų akademijos konferencijose, iš kurių viena buvo skirta nesmurtinio judėjimo etikai, kita – jo istorijai. Mes su savimi turėjome pirmuosius knygos „Visuomeninė gynyba“, kurią ruošė išleisti Prinstono universitetas, egzempliorius. Mes juos išdalinome Pabaltijo šalių atstovams, kurie juos išsivežė į savo sostines.
– Gal galėtumėte prisiminti, kam būtent davėte?
– Aš visada painioju vardus. Estijos valstybės ministrui Raivo Varė. Kažkokiems žmonėms iš Latvijos vyriausybės. Audriui Butkevičiui, tada jis buvo Krašto apsaugos direktorius.
– Aš tuo metu gyvenau Taline ir galėjau savo akimis stebėti tiek jūsų technologiją, tiek jos panaudojimo rezultatus, ir negalėjau suprasti, kas už to slypi. O neseniai perskaičiau viename jūsų interviu: „Pabaltijys – mano rankų darbas!”
– Šios trys šalys nesmurtinį pasipriešinimą pradėjo pačios, aš prie to neprisidėjau. Jų praeityje buvo partizaninio karo – prieš tarybinę, nacistinę, ir vėl tarybinę okupacijas, – istorija. Ir jos nusprendė siekti nepriklausomybės nesmurtiniu būdu, be jokios įtakos iš mano pusės. – Bet kaip jūs vienas kitą suradote?
– Labai paprastai: jie mus pasikvietė. Panašu, jūs bandote susieti šituos įvykius su mano asmeniu? Tai klaida. Tai susiję su mano idėjomis, o ne su pačiu manimi. Idėja kaip pasipriešinimo porūšis gali kilti patiems įvairiausiems žmonėms, ir kartu jų šalyse gali nieko neįvykti. Jeigu Pabaltijo šalys būtų buvusios stiprios, jos, tikėtina, savo tikslui pasiekti būtų panaudoję jėgą. Tačiau jos buvo silpnos. Jų jėga buvo masė žmonių, kurie galvojo vienodai. Idėjų, kurias aš išdėsčiau savo darbuose, šaknys glūdi tolimoje praeityje. Jūs matote ant sienos Machatmos Gandi portretą – aš daug iš jo išmokau, nors, savaime suprantama, aš jo niekada nebuvau susitikęs.
Provokacija – kaip tikslo
realizavimo metodas
– Grįžkime į Pabaltijį. Jūs pamenate 1991-ųjų metų sausio tragediją Vilniuje, kada prie televizijos bokšto žuvo 13 taikių gyventojų ir vienas tarybinis karininkas, ir dėl visko buvo apkaltinta Tarybinė armija? Ar tiesa, kad jūs buvote atvykęs į Lietuvą keletai dienų iki šturmo ir patarėte Lietuvos laisvės kovotojams?
– Jokių patarimų aš nedaviau! Aš nežinau, kas platina šitas paskalas. Aš atvykau jau po to, kai viskas įvyko. O prieš tai aš su jais buvau susitikęs tik Maskvoje.
– O ką jūs atsakytumėte į tokią sąmokslo teoriją: lietuviai taip stipriai norėjo atgauti nepriklausomybę, kad nusprendė pagreitinti procesą, surengė provokaciją, ir prie šito spektaklio stovėjo jūsų mylimas mokinys Audrius Butkevičius?
– O ne! Aš puikiai jį pažįstu, jis niekada nieko panašaus nepadarytų. Jis buvo absoliučiai įsitikinęs nesmurtinių kovos metodų panaudojimo šalininkas. Jūs man atleiskite, tačiau tai skamba kaip tarybinė propaganda. Tarybų Sąjunga ir toliau kuria nebūtas istorijas, kad pasiteisintų dėl dalykų, už kuriuos jai yra gėda.
– Bet aš pati esu skaičiusi vienoje iš jūsų knygų teiginį, kurio prasmė yra tokia: jeigu jūs norite nepriklausomybės, jūs turite būti pasiruošę tam, kad kažkuris iš jūsų šalininkų bus nužudytas…
– Aš turėjau galvoje kitką: totalitarinės ir diktatoriškos vyriausybės yra labai priklausomos nuo prievartos, policijos arba karinės, kitaip jos negali išsaugoti savo diktatūrų. Kada tautinis judėjimas jiems imakelti grėsmę, nors ir naudodamas tik nesmurtinius metodus, nereikia stebėtis, jeigu režimas imasi naikinti žmones, kad sustabdytų šitą judėjimą. Realybėje nesmurtinė kova negarantuoja jums saugumo. Tai reiškia, kad gali būti nužudyta mažiau žmonių, nei naudojant smurtą.
Ir mažiau, jeigu jūs nedarytumėte visai nieko. Čečėnai pasielgė neišmintingai, kai pasirinko prievartos keliu siekti nepriklausomybės, kadangi Rusija galingesnė. Pasirinkti ginkluotos kovos kelią, kuomet tavo oponentas yra toks stiprus, beprasmiška. Tačiau jeigu jūs panaudojate tik nesmurtinius metodus, valdžia nežinos, ką su jumis daryti. Jeigu ji panaudos prieš jus jėgą, tai nedelsiant sukels tarptautinę reakciją. Kitais žodžiais tariant: jeigu čečėnai nebūtų naudoję prievartos,
aukų būtų buvę mažiau ir jie būtų turėję daugiau šansų pergalei.
– Kai kas teigia, kad 1991-ųjų sausio 13-osios dienos įvykiai Lietuvoje buvo rugpjūčio pučo Maskvoje repeticija. Taip sakant, bandymas… Jūs su tuo sutinkate?
– Aš tuo metu bendravau su daugeliu žmonių iš Pabaltijo ir galiu sakyti, kad jų tikslai buvo labai riboti – susigrąžinti sau nepriklausomybę. Didesnių tikslų – sugriauti TSRS, – jie sau nekėlė. Niekada. Tas, kuris jums įpiršo idėją apie tai, kad į žmones šaudė lietuvių snaiperiai, nieko nežino apie Vilniaus įvykius ir televizijos bokštą. Snaiperiai negalėjo šaudyti į demonstrantus! Aplink šią aukštumą apskritai nėra aukštų pastatų. Ten kiek tolėliau yra penkių aukštų pastatai ar kažkas panašaus, tačiau priešais arti bokšto pastatų nėra. Žmones nužudė ne snaiperiai, o rusų kareiviai. Jūsų vyriausybė kartais daro dalykus, kurių
daryti nereikėtų, kaip, beje, ir JAV vyriausybė. Kad tai pripažintum, nebūtina būti išdaviku.
– Tačiau įrodymų, kad prie televizijos bokšto šaudė tarybiniai kariai, nėra! Tuo labiau ten buvo aptiktos tūtelės šovinių, iššautų iš Antrojo pasaulinio karo laikų ginklų…
– Kiekviena vyriausybė turi pasiteisinimų. Ir kiekvieną kartą, kai padaroma kažkas smerktino, atsiranda paaiškinimas: mes to nedarėme, tai padarė kažkas kitas, ir taip toliau. Jūs, žinoma, galite tikėti tuo, kuo jūs norite tikėti. Tačiau aš prieš tai, kad būtų klastojami faktai.
Kas iš ko mokėsi?
– Pakalbėkime apie jūsų teoriją. Jūs žinote, kad dažnai ji naudojame ne patiems geriausiems tikslams pasiekti? Technologija ši universali: su ja galima nuversti tiek vyriausybę, tiek opoziciją.
– Na, žinoma, žinau! Žmonės gali paskelbti badavimo akciją, siekdami gauti kažką negero. Bet aš galvoju, kad geriau skelbti badavimą, kad pasiektum kažką negero, nei dėl to negero imtis žudyti. Pirmu atveju vieninteliais nukentėjusiais būna patys badautojai.
– Ar jums pavyko sukurti saugiklių sistemą, kad jūsų metodai nebūtų naudojami kenkimo visuomenei tikslais?
– Tik bendrais bruožais. Tam, savaime suprantama, reikia priešintis. Nesmurtiniu būdu. Mano galios turi ribas.
– Kokie jausmai jus, beje, apima, kai revoliucijos, sukurptos pagal jūsų technologijas, žlunga? Štai jūsų rekomendacijų dėka Ukrainoje „oranžinė“ revoliucija lyg ir nugalėjo – ir ką? Naujieji demokratai, kurie atėjo į senosios valdžios vietą, daro lygiai tą patį, ką darė buvusieji valdytojai.
– Aš nesekiau situacijos Ukrainoje. Tačiau mano knygos „Nuo diktatūros į demokratiją“ paskutinėje dalyje yra sakoma taip: režimo nuvertimas neduoda visiško problemos sprendimo. Tie, kas daro revoliuciją, turi būti labai atsargūs, kad naujasis režimas netaptų diktatūra ir nebūtų panašus į ankstesnį. Problema ne čia, kad tik nuversti režimą. Jūs turite tiksliai žinoti, kaip neleisti užgrobti valdžią kokiai nors politinei grupei. Kaip susilaikyti nuo perversmo, išprovokuoto CŽV, – kaip tai įvyko, pavyzdžiui, Čilėje. Arba Irane, kai į valdžią atėjo ajatola. Arba Rusijoje 1917 metais, kai valdžią užgrobė bolševikai. Mes – vienintelė organizacija, kuri suformulavo metodologiją, kaip išvengti perversmo. Beje, tos mažos dalies, ką aš žinau apie nesmurtinės
kovos metodų panaudojimą, aš išmokau taip pat ir iš Levo Tolstojaus. Jis buvo sukūręs politinės jėgos teoriją – kad tironai turi valdžios tiek, kiek jiems suteikia liaudis. Jeigu liaudis nesutinka, tai diktatorius valdžią praranda. Čia reikia dar pagalvoti, kas iš ko mokėsi – jus iš manęs ar aš iš jūsų.
– Jūs jaučiate, kad jūsų vardas Rusijoje yra kažkiek demonizuotas?
– Pažiūrėkite, koks iš manęs demonas! Trys galvos ir keturiolika rankų… Kiek aš turiu galios! Koks milžiniškas mūsų ofisas, kiek darbuotojų. Tai juokinga, iš tiesų.
– Galbūt žmonės turi omenyje tai, kad dėl jūsų kaltės žlugo TSRS?
– Tai geras pokštas! Jūs galvojate, kad aš vienas pajėgiau sugriauti imperiją, pačią didžiausią šalį pasaulyje, su jos milijonais žmonių, milžiniška biurokratija, KGB ir armija? Tai nesąmonė. Nesąmonė! Ir jie priskiria tai man, seniui? Aš net vaikščioti be pašalinių pagalbos negaliu! Tarybinės visuomenės problema buvo ta, kad apie ją nepagarbiai kalbėjo senis? Vadinasi, šitoje visuomenėje buvo labai didelės problemos… Tai jūsų vidaus problemos, su kuriomis aš neturiu nieko bendro. Jeigu aš nebūčiau gimęs, jeigu aš apskritai neegzistuočiau, šitos problemos vis tiek būtų buvusios.
„Mes niekam neduodame patarimų“
– JAV valdžia jūsų technologiją panaudojo daug kartų – kodėl jos deramai neįvertino?
– Aš neužsitarnavau jokio atlygio, kadangi jie mano metodika nesinaudoja. Jie organizavo ekonominį boikotą – Kubai, avyzdžiui. Tačiau čia yra tai, kas naudojama jau šimtai metų. Tai ne aš sugalvojau. Valdžiai Irake pakeisti pasinaudojo armijos pagalba, o ne mano. Pinigų iš JAV vyriausybės aš negavau, tik vieną kartą gavau netiesioginį grantą iš vieno Harvardo profesoriaus, kuris, savo ruožtu, gavo grantą iš Pentagono – konfl iktų sprendimų netradiciniais būdais tyrimams. Mūsų institutas, kaip matote, neturi nei pastato, nei daugybės darbuotojų. Aš nieko nemokau, aš nesu mokytojas. Aš vykdau tyrimus, analizuoju ir skelbiu rezultatus. Ir jeigu žmones tai domina, jie gali išmokti. Čia atvyksta patys įvairiausi lankytojai, jie gauna knygas – ir jų šalyse nieko neįvyksta.
Mes niekada nesakome kitų valstybių žmoniems, ką daryti ir kokia seka. Daug atvyksta pas mus ir prašo: pasakykite mums, prašom, ką mums daryti Venesueloje, pavyzdžiui. Aš atsakau: „Ne. Aš nežinau situacijos jūsų šalyje taip gerai, kaip ją žinote jūs. Tačiau aš žinau nesmurtinės kovos principus. Mes duodame veikimo instrukciją, pavadinimu: „Išsivadavimas“. Ji tam ir sudaryta, kad jūs sužinotumėte tai, ko nežinote. O suderinę tai, ką jūs žinote su gebėjimu mąstyti strategiškai, jūs paruošite savo planus“. Knyga „Nuo diktatūros į demokratiją“, tiesą sakant, buvo parašyta Birmai. Dabar ji yra išversta į 34 pasaulio kalbas. – Jūsų palinkėjimai būsimiems revoliucionieriams.
– Sustokite, pagalvokite, pasimokykite ir dar kartą pagalvokite, kol imsitės kažką daryti.
* * *
„Genetinis tyrimas parodė, kad Džinas Šarpas nėra „spalvotų“ revoliucijų tėvas“, – užrašiau savo užrašų knygelėje gražią frazę. Ir susimąsčiau. Tikrasis profesorius Šarpas neatitiko savo įvaizdžio – nei pagal savo gerovės lygį, nei pagal savo sveikatos būklę. Jis buvo neproporcingas tam, ką jis darė. Visas išgirtojo Alberto Einšteino instituto personalas buvo jis pats ir dvi bendradarbės, kurios padėdavo jam tvarkyti paštą ir redaguoti knygas. Pastarosios krūvomis gulėjo čia pat, ant šaldytuvo. „Šiaip Džino Šarpo žodynas kainuoja šimtą dolerių, bet jums mes jį parduosime už dvidešimt“, – pasiūlė mums jo pagalbininkės „Herbalife“ platintojų balsu. Į tris gyvenamuosius aukštus mūsų herojus manęs ir fotokorespondento neįsileido – tad, deja, mes neturėjome galimybės įamžinti istorijai, kaip jis laisto savo garsiąsias orchidėjas. „Ten pas mane betvarkė. Tai čia aš daugiau mažiau apsišvarinau…“ – sutrikęs teisinosi jis, apžvelgdamas kalnus popierių ant savo darbo stalo, iki kurio jis, 84 metų senis, vos bepaeinantis, nusileidžia kiekvieną rytą dirbti. Galingas protas ir beveik visiškas fi zinis neįgalumas.
Aš užrašiau dar vieną pastraipą, beveik geraširdišką: „Štai toks jis, misteris Šarpas, gyvenantis Bostono priemiestyje, gatvėje, kuroje vėjas gainioja šiukšles, dirbantis kabinete, užverstame popieriais. Žmogus, kuris sukūrė sistemą, galinčią apversti pasaulį, į gyvenimo pabaigą dėl to apgailestaujantis ir bandantis sulaikyti jaunus revoliucionierius nuo neapgalvotų veiksmų“.
Vakare peržiūriu nufi lmuotą medžiagą ir nieko negaliu suprasti: lyg būtų pasibaigęs hipnozės poveikis. Kaip galima buvo taip pasiduoti jo proto žavesiui ir nepastebėti ant Alberto Einšteino instituto bukleto reklaminio šūkio: „Konsultacijos valstybių ministrams, parlamentarams ir savanorių organizacijoms apie pilietinį pasipriešinimą, – tokį, koks buvo Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir Tailande“.
Tai rodo: pridėjo profesorius Šarpas savo rankas prie „aksominių“ Pabaltijo revoliucijų – pirmųjų „spalvotųjų“ TSRS erdvėje.
Tiesa, pamiršau jam priminti: visgi yra, yra šalia Vilniaus televizijos bokšto aukšti pastatai, nuo kurių stogų galėjo šaudyti snaiperiai…
Maskvoje jau mėnesis kaip JAV-NATO karo nusikaltėlių gauja bando įvykdyti spalvotą revoliuciją (sąjūdį, maidaną, tahrirą … reikalingą pabraukti). JAV 5 kolona Maskvoje, retas išsigimėlių rinkinys – nuo liberalių fašistų iki kraštutinių pseudokomunistų – už JAV dolerius ir pagal JAV išsigimėlių CŽV agentų instrukcijas jau mėnuo kiekvieną šeštadienį, panašiai kaip Prancūzijos “geltonosios liemenės”, išeina į nesankcionuotus mitingus. Jeigu Prancūzijoje liaudies bruzdėjimus iššaukė kapitalistinių parazitų įvykdytas nežmoniškas mokesčių pakėlimas, tai Maskvoje “liaudies” revoliucija vyksta pagal užsakymą iš Vašingtono, Londono. “revoliucijos” varomoji jėga Maskvoje – nusipenėję iš nieko neveikimo liberalūs fašistai, apmokami iš Vakarų kolonizatorių fondų, bei kvailas, pagal Soroso vadovėlius ir radijo “Svoboda” melo propagandą išsilavinęs jaunimėlis. Jie visi labai nori, kad ir Rusija taptų eiline JAV kolonija, tokia kaip Ukraina, Lietuva, Lenkija, Gruzija, Latvija, Estija ir kitos “demokratiškos” “laisvos” JAV kolonijos. Viskas vyksta pagal Džino Šarpo vadovėlį “Nuo diktatūros iki JAV kolonijos”.
Maskvoje gyvena 15 mln žmonių. Į liberalių fašistų, nacistinių “demokratų” apgailėtinus mitingus ateina nuo 1,5 tūkst iki daugiausia, 15 tūkstančių JAV naudingų idiotų. Jie – mikroskopinė mažuma, kuriai užtenka įžūlumo rėkaloti “Mes – čia valdžia!”. 0,00000 procento rėkia, kad yra valdžia?!! Pretekstas nesankcionuotiems mitingams gali būti bet kokia problema, nors ir mažiausia, valstybėje. Bet kurioje valstybėje jų visada buvo, yra ir bus. Tik Vakarų kolonizatorių valstybėse, kurių valdžia paprastai visada yra nusikalstama, antiliaudinė, fašistinės chuntos visas problemas permeta ant liaudies pečių, o sau pasilieka teisę vogti iš tautos pinigus, savintis valstybės biudžeto lėšas, krautis sau turtus, pardavinėti šalių nacionalinius interesus Vakarų banksterių nusikalstamoms grupuotėms. Provakarietiškos chuntos nesprendžia jokių valstybės problemų – jie tik kariauja karą prieš savo tautas, kad išlaikyti savo privilegijuotą padėtį ir išlaikyti pavergtą tautą JAV kolonijų sudėtyje. Ir toks Vakarų valstybės valdymo modelis, iš esmės savo turiniu fašizmas, yra vadinamas demokratija, laisve, geriausia politine sistema. Nežiūrint į tokių chuntų vykdomus nusikaltimus prieš tautą – nuo teroro prieš kitaminčius, politinės visų valdžios šakų korupcijos iki pedofilijos, – visuotinio degradavimo, masinės sąmonės manipuliavimo priemonėmis žmonės verčiami tikėti , kad urvinis kapitalizmas, liberalus fašizmas yra vienintelis teisingas – pačių žmonių?! – pasirinkimas. Absurdas? Visai ne – tai 21 amžiaus realybė. Virtualus melas dominuoja virš realios tikrovės, tikrovės, kurios siaubas matomas, girdimas, jaučiamas bet kuriame žingsnyje.
Maskvoje JAV 5 kolona pagrindu CŽV įsakymu surengti nesankcionuotą mitingą randa be kokią problemą. Vakaruose jos yra žymiai gilesnės, tačiau tik Rusijoje JAV 5 kolona dėl visko kaltina valdžią ir asmeniškai V.Putiną. Dega taiga Sibire – kaltas V.Putinas. Ir nesvarbu, kad tokie gaisrai Sibire yra sezoniniai. Kas buvo ten studentų statybiniuose būriuose, puikiai prisimena tą slogų degėsių kvapą ir dūmų miglą, nors gaisras degdavo už kelių šimtų kilometrų. Ir vietinių gyventojų reakcija būdavo labai rami – taiga dega, tegul dega. Kiekvienais metais tai vyksta per vasaros karščius, tai normalu, sezoninis reiškinys, kuris baigiasi prasidėjus rugpjūčio viduryje rudens lietums – vietiniai sako, kad pas juos per metus 10 mėnesių žiema, o visa kita – pavasaris, vasara ir ruduo. Vakaruose, JAV, Kanadoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Graikijoje, visur dega miškai, ir procentiškai išdega žymiai daugiau nei Rusijoje, tačiau ten net į galvą nekyla tūlam biurgeriui reikalauti prezidento atsistatydinimo, neeilinių rinkimų ar revoliucijos. Bet koks nesankcionuotas mitingas, o ir sankcionuotas su reikalavimais nuversti teisėtą valdžią, Vakaruose būtų išvaikytas nedelsiant, o aršiausi “revoliucionieriai”, panašūs į Maskvos grantososus, būtų banaliai nušauti. JAV policininkai per metus šaltakraujiškai nušauna apie 1000 žmonių ir niekas nereikalauja susidoroti su tokiais policininkais – už tokį reikalavimą tūlas “revoliucionierius” lengvai gautų apie 20 metų elgesio korekcijos laisvės atėmimo bausmę vykdančiame federaliniame kalėjime. Jeigu toks maskvietiškas revoliucionierius a la A.Navalno sąjungininkas ateitų į mitingą su uždengtu veidu, jis , pavyzdžiui, Vokietijoje gali gauti iki 4 metų laisvės atėmimo, o jeigu elgtųsi mitingo/riaušių metu agresyviai , demokratijos tvirtovėje JAV būtų garantuotai nušautas kaip banalus nusikaltėlis. Ir tik Rusijoje OMON’as su tais JAV 5-koloniais tąsosi kaip su vaikais, nešioja juos ant rankų.
Jūs matėte kur nors nuotraukas iš JAV, Vakarų Europos, kur gatvių riaušių dalyviai linksmai fotografuojasi policijos skyriuose ar sulaikymo autobusuose? Ne? Ir aš ne. Todėl, kad jų veidai ten nėra tokie laimingi, bo yra smarkiai sudaužyti, atrodo it skilandžiai, šypsotis į kamerą sunku, bo demokratiškų policininkų apdoroti riaušininkų veidai netelpa kadre. O Rusijoje jie visi laimingi autozakuose – jiems tai žaidimas, nauja patirtis, jie iki šiol jokių problemų neturėjo, jokie rūpesčiai jų nekankino, o čia juos atnešė ir uždarė – linksma, Tamsusis Rusijos Mordoras net su savo atvirais priešais, išdavikais elgiasi lyg mamytė su paklydusiu sūnum-palaidūnu. Kodėl nepasilinksminti? Tuo labiau, jeigu už tai dar ir JAV dolerių arba ES eurų galima gauti.
Bet kokia problema Rusijoje yra didžiulis džiaugsmas “šviesiems ir civilizuotiems” Vakarų barbarams, o jų samdiniams Rusijoje, vietiniams naudingiems idiotams – tai proga surengti nesankcionuotą mitingą, socialinius bruzdėjimus, gatvių riaušes ir – savaime suprantama – atsiimti savo Judo sidabrinius iš Soroso-“filantropo” fondų. Pensijos amžiaus padidinimas Rusijoje – puiku, visi į mitingą, valdžią šalin, V.Putiną į Hagą! Ir visai nesvarbu, kad Vakaruose, liberalioje demokratijoje, sukčių ekonomikose šis amžius jau padidintas seniai, pensininkai ten jau privalo dirbti iki grabo lentos, kad gautų apgailėtiną pensiją, kurios, kaip Lietuvoje, vos vos užtenka susimokėti už būtiniausias paslaugas ir vaistus. Kainos, beje, vis auga, o vaistų reikia vis daugiau, tačiau kam tai rūpi – Vakarų demokratijose skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas. Valdžia vakaruose neturi jokių pareigų savo piliečiams, ji turi tik teises, o dėl visko kalti patys piliečiai, nes jie to patys norėjo. Jokių mitingų, protesto akcijų nusikalstami Vakarų režimai nepakęs ir susidoros su tokiais mitinguotojais pačiu brutaliausiu būdu. 2009 m. sausio 16 d. landsberginė chunta sušaudė taikius protestuotojus Vilniuje prie Seimo. Kas nors atsakė už tokį išpuolį prieš tautą? Skvernelis vadovavo minėtam demonstracijos sušaudymui – jis dabar ministeris-pirmininkas, kaip sakoma, krauju (svetimu) įrodė savo ištikimybę landsberginei chuntai ir JAV banksteriams, landsberginės chuntos šeimininkams. Tuometinė krašto apsaugos ministerė, pakvaišusi rusofobė Rasa Juknevičienė davė įsakymą sušaudyti Lietuvos piliečius tą tragišką dieną prie Seimo. Kaip nors buvo nubausta, atsakė už akivaizdžiai nusikalstamą įsakymą? Ne, sėkmingai tęsė savo nusikalstamą politikės karjerą, o šiemet net buvo, už ištikimybę JAV kolonizatoriams, paskirta pjauti riebų pyragą Briuselyje. Niekšybės triumfo amžius Vakaruose, liberalios demokratijos mutacija iki gyvulinio fašizmo jau nieko nebestebina. Tik Rusijos valdžia, anot Vakarų fašistų, yra permanentiškai kalta ir V.Putinas privalo atsakyti už visus … Vakarų nusikaltimus. Siurrealizmas? Visai ne. “Kai žodžiai praranda prasmę, tautos praranda laisvę” (Konfucijus), o toliau jau pagal Orvelą į “1984”, į laisvą vergiją, taikų karą, autoritarinę demokratiją, liberalią diktatūrą, rinkimus be pasirinkimo ir neapykantos minutes…
Šį kartą Maskvoje JAV 5 kolona sugalvojo sukelti audrą stiklinėje pagal dar vieną, JAV/UK specialiųjų tarnybų kruopščiai parengtą spalvotos revoliucijos scenarijų. Šie rėksniai, kurie jau mėnesis terorizuoja Maskvos gyventojus, CŽV agento Aleksejaus Navalno sėbrai, tyčia, sąmoningai pažeidė rinkimų į Maskvos miesto Dūmą įstatymą. Šie JAV 5-koloniai nesurinko pakankamai, tiek, kiek numato įstatymas, parašų. Todėl, savaime suprantama, rinkimų komisija tokių veikėjų, kurie klastojo parašų rinkimų lapus, įrašė į juos nesančius asmenis, jau mirusius asmenis arba banaliai suklastojo parašus, į rinkimus neprileido. Taip yra visose pasaulio šalyse – nesurinkai parašų, nedalyvauji rinkimuose. Tai bendra praktika. Vokietijoje nacionalistų partija “Alternatyva Vokietijai” pateikė rinkimams 61 kandidato sąrašą. Vokietijos Konstitucinis Teismas iš šio sąrašo pašalino net 30 – pusę kandidatų! – , kurių rinkėjų parašų rinkimų lapai sukėlė įtarimą. Kur buvo “liberalių” Lietuvos jaunųjų konservatorių-liberalų-socdemų-nacionalistų-fašistų ir kitų tapinoidų bibliniai klyksmai, rypavimai, masinis galvų barstymasis pelenais – “Demokratija pavojuje!”, “Vokietija – Mordoras!”, “Merkel – į Hagą!”? Nebuvo. Tik Rusijoje liberalų nusikaltimai, sulaukę teisingo teisinio įvertinimo Vakaruose yra pateikiami kaip “grėsmė Vakarų nusikaltėlių demokratijai, kadangi Rusijoje, lyg veidrodyje atsispindi Vakarų barbarų išsigimimas visu savo kraupiu nusikalstamu turiniu be makijažo. Todėl Vakarų “demokratai” taip siunta ant Rusijos. Veidrodis gi nekaltas, jeigu Vakarų kolonizatorių grobuoniškas snukis yra kreivas. Bet, kaltas, žinoma, V.Putinas, Putinas turi išeiti, kadangi per 20 metų savo nepriekaištingos politinės veiklos išsamiai ir nuosekliai atskleidė visą Vakarų kolonizatorių nusikalstamą esmę ir yra, tokiu būdu, grėsmė Vakarų nusikaltėlių gaujai, kuri vis dar bando paslėpti savo patologines fašizmo metastazes po demokratinės tuščios retorikos skylėta vėliava.
JAV 5 kolonai Rusijoje nėra skirtumo kokios problemos yra Rusijoje. Jie nesirengia šių problemų spręsti, kažką keisti, kad būtų geriau Rusijos žmonėms, kurti, statyti, gerinti. Ne, jų tikslas, kaip ir bet kurio sąjūdžio, maidano, tahriro, yra parduoti savo Tėvynę Vakarų tarptautinių nusikaltėlių gaujai, perduoti savo tautas globalistų vergovėn. Todėl jiems rūpi tik riaušių organizavimas, o kas bus po riaušių, kas bus, kai JAV/ES/UK/NATO galvažudžiai okupuos Rusiją, sunaikins Rusiją, kaip tai jie padarė Lietuvoje, Gruzijoje, Ukrainoje, visur, kur sugebėjo įkišti savo kruvinas letenas – Maskvos mitinguotojams yra nesvarbu. Pats procesas, labai neskausmingas, kol kas tikėkimės, jiems labai patinka, “veža”, o po jų – nors žolė tegul neaugs Rusijoje. Tokiems “kovotojams su režimu” bet kokia proga “pasitūsinti” yra gera: dega taiga – į mitingą, taigą valdžia užgesino – kodėl taip ilgai. Lėktuvo keleiviai žuvo – Putinas kaltas, duodi nesankcionuotą mitingą, pilotai sugebėjo beviltiškoje situacijoje nutupdyti lėktuvą, išgelbėjo 234 gyvybes – valdžia kalta, kad paukščiai skraido, į mitingą.
Kol kas Maskvoje viskas vyksta pagal tradicinį sąjūdžio-spalvotos revoliucijos Džino Šarpo scenarijų, adaptuotą šiuolaikinių informacinių, tiksliau dezinformacinių, technologijų lygiui. Perversme aktyviai dalyvauja JAV kontroliuojami Facebook, Instagram, Twitter, Telegram ir kiti socialiniai tinklai, CŽV apmokyti ir apmokami blogeriai, radijo „Svoboda“, televizijų „Dabartinis laikas, užsienio ir vietinės stotys, laikraščiai, gaunantys paramą iš Soroso-USAID fondų, kiti socialiniai tinklai, specialiai CŽV įsteigti maidanui Maskvoje koordinuoti puslapiai, kurie anksčiau “miegojo” ir vadino save reklamos ar pomėgių puslapiai. Šiandien jie staiga tapo aktyviais maidano idėjų sklaidos ruporais, netikėtai, matomai, sau patiems. Vietiniai Rusijos Jorkšyrų elfai staiga pasijuto vilkšuniais ir ėmė loti … pagal užduotą iš anksto tematiką. Čia įsijungė Vakarų diplomatinis spaudimas a la lino linkevičiaus “susirūpinimas” dėl demokratijos Rusijoje. JAV/NATO karo nusikaltėlių gauja, kai pamatė savo ekonominių neteisėtų sankcijų Rusijai politikos neefektyvumą, ėmė rujoti prie Rusijos sienų su savo karo nusikaltėlių gaujų nesibaigiančiais mokymais. Rusija jau turi savigynos teisę, įtvirtintą JTO Tautų Chartijoje, smogti NATO nusikaltėlių gaujai, jau atvirai rengiančiai agresiją prieš Rusiją prevencinį smūgį, bet kol kas, siekdama išsaugoti taiką ir saugumą Žemėje, elgiasi atsakingai ir nesinaudoja savo prigimtine teise gintis nuo akivaizdžios JAV-NATO karo nusikaltėlių agresijos. Bet tai gali vieną kartą baigtis, kai Rusija bus pastatyta prieš alternatyvų neturintį pasirinkimą. O JAV nusikaltėliai trampai-ir kiti neokonai lošia va bank, kadangi jų ekonomika gyvuoja tik kolonijų išnaudojimo sąskaita. Kolonijas jie jau apiplėše, todėl bet kokia kaina sukelti perversmus laisvose nuo JAV diktato šalyse – Rusijoje, Kinijoje, Venesueloje, Irane, Sirijoje ir kitur, – kad prailginti savo parazitinį egzistavimą. Ir jie nenurims, kol nepasieks savo arba bus sunaikinti.
Tikėkimės, Rusija, paskutinis, kaip ir 1941 metais, planetoje Žemė kovos su Vakarų fašizmu, JAV neokolonializmu, forpostas, padarė reikiamas išvadas iš fašistinio pučo Kijeve 2014 metais, suvokė, kokiais žvėrimis tampa šitie “givaikai”, “mesNATO”, “ašesuvanagas” ir panašūs “demokratai”, kai jie užgrobia su JAV pagalba valdžią ir paverčia šalį provakarietišku konclageriu, ėmėsi priemonių užkirsti kelią liberalių fašistų bandymams sunaikinti Rusiją. Informacinis fonas nušviečiamas gerai, JAV 5 kolona atrodo pakankamai juokingai su savo “pilietine” proamerikietiška demagogija, feikinėmis bado akcijomis, sakralinės aukos niekaip nepatenkintu troškuliu. Maskvos OMON’as dirba idealiai, subtiliai ir labai profesionaliai, Vakarų finansinis, informacinis, karinis, diplomatinis kišimasis į Rusijos vidaus reikalus operatyviai sulaukia adekvataus ir juvelyriškai taiklaus atsako iš Rusijos atitinkamų struktūrų. Bet geriausia gynyba yra puolimas, sako šachmatininkai, sicilietiška gynyba. Ilgai gintis negalima, kadangi JAV/NATO karo nusikaltėlių gauja iš niekur savo noru neišėjo, nenusiaubusi visko iki dykynės lygio. Todėl ilga gynyba gali būti pražūtinga. Rusija turi reaguoti adekvačiai, išnaudoti vakariečių godumą pinigams, “demokratų” patologinį polinkį vogti, sukčiauti, meluoti, parsidavinėti. Rusija turėtų organizuoti panašius “sąjūdžius” JAV, UK, kitose JAV kolonijose, aktyviai dalyvaujančiose JAV agresijoje prieš Rusiją. Derėtų taip pat apriboti JAV/UK mediakorporacijų, socialinių tinklų nusikalstamą veiklą Rusijos teritorijoje, skirti juntamas baudas, kitokias jaučiamas sankcijas JAV interesams veikiančioms struktūroms. Patiems JAV 5koloniams pritaikyti maksimalius apribojimus ir drakoniškas sankcijas, kokias tik leidžia Rusijos įstatymai, keisti Rusijos įstatymus už antivalstybinę veiklą iki drakoniškų lygio. Vakarų “demokratai” savo piliečiams net nemirktelėję sukuria pragarą žemėje tik tūlą pilietį įtarus, pavyzdžiui, šnipinėjimu Rusijai. Jeigu įtarimai yra begėdiškai akivaizdžiai iš piršto laužti, Vakarų korumpuotos teisėsaugos tai nei kiek netrikdo – kapitalo interesai yra įstatymas ir kapitalas valdo, bet kurį, patį dievobaimingiausią Vakarų pilietį akies mirksniu galima užkelti ant Vakarų demokratijos inkvizitorių laužo. Bet kada. Lietuvoje Algirdas Paleckis, Povilas Masilionis, Neringa Venckienė taip buvo sudeginti ant demokratiško liberalios korupcijos laužo ir yra naiviai galvojančių, kad tokia teisinio nihilizmo orgija yra normalu, kad tai toli, tūlo piliečio negali paliesti. Gali bet kurį sudeginti, ir labai lengvai. Ir degina periodiškai. Nusikaltimas yra antras Vakarų demokratijos vardas.
Patiems rusams norėtųsi priminti – pilietinis abejingumas atveria kelią į valdžią niekšams. Rusijos atveju, JAV penktai kolonai. Toks scenarijus būtų tolygus mirčiai Rusijai ir visiems rusams. Kaip sakė V.Putinas, kitos šalys gali būti kolonijomis, Rusijai tai būtų mirtis, valstybės tūkstantmetės istorijos pabaiga. Laikas organizuoti liaudies savigynos būrius Rusijoje savo teisėtai valdžiai ginti nuo vietinių liberalų, „demokratų“, JAV samdinių. Tai išgyvenimo, būti ar ne būti Rusijai klausimas. Jeigu rusai nesugebės apginti savo valdžios, jie taps , kaip sakė rusų klasikas, trašomis Vakarų kolonizatorių parazitinėms valstybėms.
Šiandien, 2019 m. rugpjūčio 17 d., JAV 5 kolona Rusijoje vėl patyrė pralaimėjimą, mitingėlis, kaip ir visi ankstesni, gavosi skystas, kvailas, juokingas, klounų šou. Bet šis maidaunų šou tęsiasi ir vieną kartą gali tapti pavojingu.
O kol kas sėkmė tegul lydi Rusiją jos nelygioje didvyriškoje kovoje su Vakarų liberaliu fašizmu, NATO okupantais, JAV, Didžiosios Britanijos tarptautiniais nusikaltėliais. Rusija laimi ir tai yra gerai viso pasaulio tautoms.
Nėra kalendoriuje dienos, kurią JAV-NATO karo nusikaltėlių gauja nebūtų įvykdžiusi tarptautinio nusikaltimo, karo nusikaltimo ar nusikaltimo žmoniškumui
Visus karus pasaulyje nuo 1945 metų iki pat šių dienų inicijavo Jungtinės Amerikos Valstijos ir jų vasalai NATO teroristinėje organizacijoje. Tai Vakarų kryžiuočių vienintelis egzistavimo būdas, vienintelis Vakarų konkistadorų būdas gyventi prabangiai, parazituoti viso pasaulio sąskaita. Provokacijos, klastotės, diversijos, valstybiniai perversmai, karai, agresijos, griovimai, bombardavimai, plėšimas, žudymai, kankinimai – tai yra pagrindinis JAV agresijų formų rinkinys prieš laisvas nuo Vakarų kolonizatorių vergovės, suverenias valstybes. Kitaip Vakarai gyventi nemoka ir niekada net nebandė. Rusija Vakarams visada neįveikiama kliūtis “civilizuotiems” barbarams laisvai ir nebaudžiamai plėšikauti visame pasaulyje. Savaime suprantama, Rusija visada buvo JAV, Didžiosios Britanijos, NATO agresijų taikinys, kliūtis Vakarų “demokratų” šimtmečius puoselėjamiems planams pavergti visą pasaulį, visą planetą paversti Vakarų kolonija. JAV ir jų vasalai NATO teroristinėje organizacijoje jau daugelį metų rengia globalinę agresiją prieš Rusiją. Kaip neseniai pareiškė NATO tarptautinių banditų vyriausias vadeiva Jensas Stoltenbergas “NATO užduotis visada buvo Rusijos sulaikymas” ir karų kurstymas Rusijos pasienyje bei pačioje Rusijoje.
2008 m. rugpjūčio 7 dieną Gruzijos prezidentas M.Saakašvilis 19.00 val. per Gruzijos televiziją kreipėsi į P.Osetijos žmonės, pasakė liberaliai melagingą ir apsimestinai sentimentalią kalbą apie gruzinų ir osetinų amžiną draugystę, meilę, pagarbą, pakvietė juos bendradarbiauti, paragino juos pasitikėti gruzinais bei JAV valdoma marionetine Gruzijos klika. Tuo metu vyko kitas tarptautinis renginys – Pekino Olimpiados atidarymas. Pagal tūkstantmetę tradiciją, atėjusią dar iš antikinės Graikijos, olimpinių žaidynių metu nutraukiami visi karai, žmonės susitaiko, gerbia ir myli vienas kitą, visais įmanomais būdais siekia neįskaudinti, neįžeisti kitų žmonių, nepadaryti jiems jokios žalos, būti svetingi ir malonūs. JAV-NATO karo nusikaltėlių gaujai kilnumo taisyklės negalioja – niekšybė, melas ir klasta yra pagrindinės anglosaksų bei Vakarų Europos „vertybės“, kurios Vakarams sukrovė jų išgirtąją „gerovę“.
2008-08-08 apie 0:06 val. Gruzijos klikos kariuomenė peržengė P. Osetijos sieną, iš raketinių sistemų „GRAD“ apšaudė civilį miegantį Chinval‘o miestą ir Rusijos taikdarių, ginkluotų tik Kalašnikovo automatais ir buvusių ten su JTO mandatu, stovyklą. Kaip spiegė Gruzijos klika tuo metu, agresijos tikslas – atkurti „konstitucinę tvarką P.Osetijoje ir Abchazijoje. Tarptautinės teisės grubiu pažeidimu „atkurti konstitucinę tvarką“?!.. Per penkių dienų karą žuvo apie 2500 P. Osetijos ir Abchazijos civilių gyventojų bei 67 Rusijos taikdariai. 2008-08-09 Rusija įvedė savo karines pajėgas, reaguodama į Gruzijos tarptautinį nusikaltimą-agresiją prieš šalį, kurios suverenitetą saugo JTO taikdariai. Gruzijos kariai, išmuštruoti JAV-NATO instruktorių-galvažudžių pagal NATO standartus, bėgo paniškai ir neįtikėtinai greitai, metę visą iš NATO gaujos gautą kalnus ginkluotės. Po 5 dienų Gruzijos armija nustojo egzistavusi. Rusijos armija į Tbilisį nėjo – ten stovėjo atsiųsta JAV marionečių, Lenkijos, Lietuvos, Ukrainos ir kt. bananų respublikų prezidentų gaujelė, kuri turėjo savo vasališkai klouniška išvaizda sustabdyti Rusijos armijos „agresiją“ prieš Gruzijos „demokratijos švyturį“. Ir jiems tai pavyko – Rusijos armijos desantininkai toliau eiti nesugebėjo žengti nei žingsnio . Vakarų bananų respublikų kluonai sukėlė jiems tokį homeriško juoko priepuolį, kad žengti jiems į Tbilisį ir vaikytis ten pagal NATO standartus apmokytus gruzinų narsius zuikius reiškė tą patį, kas mirti …. iš juoko. Ir tai išgelbėjo JAV marionetę Gruzijos kvaziprezidentą M.Saakašvilį, šiuo metu gastroliuojantį per pasaulį su cirko programa „V.Putinas manęs nepakabino už vienos vietos“.
Po Gruzijos ir Osetijos konflikto 2004 metais Gruzijos marionetinei vadovybei tapo aišku, kad Gruzijos kariuomenė savo tuometinėje būsenoje nesugebės įvykdyti JAV-UK-NATO karo nusikaltėlių gaujos duoto nurodymo įvykdyti agresiją prieš Osetiją, o iš esmės sukurti karinį konfliktą su Rusija, kad Vakarų karo nusikaltėliai galėtų pradėti karo su Rusija propagandos kampaniją, kurstyti rusofobiją, tautinę nesantaiką. Tuometinė JAV marionetės Gruzijos armijos būklė nesuteikė lemiamo pranašumo net prieš tokią mažą kvazivalstybėlę kaip, pavyzdžiui, Pietų Osetija. Gruzijos vyriausybė, vadovaujama tarptautinio aferisto ir nusikaltėlio Mišiko Saakašvili, Vašingtono nurodymu pradėjo plataus masto savo karinių pajėgų reformą, kurios rezultatas buvo tai, jog iki 2008 m. sausio mėn Gruzijos ginkluotosios pajėgos JAV ir NATO atsiųstų instruktorių buvo parengtos pagal NATO standartus, jų karinė galia buvo padidinta NATO karo nusikaltėlių gaujos milžiniškais ginklų, amunicijos ir karinės įrangos tiekimais. Šauktinių kariuomenė buvo pervesta į samdomų profesionalų lygį.
JAV “demokratija”
Beveik visuose kariniuose mokymuose, kuriems vadovavo ir kuriuose visada dalyvavo NATO galvažudžiai, buvo tobulinami puolamieji Gruzijos armijos veiksmai panaudojant sunkiąją ginkluotę – tankus, šarvuočius, stambaus kalibro artileriją. Be to, ypatingas dėmesys buvo skiriamas kovos su partizanais veiksmams, kadangi Gruzijos kariuomenės vadovybė tikėjosi susidurti su partizaniniu karu, kai pagrindinės Pietų Osetijos pajėgos patirs neabejotiną pralaimėjimą nuo šauniųjų NATO kareivų. Visiems šiems Gruzijos pasiruošimams agresijai vadovavo, kaip visada, JAV karo nusikaltėliai. Gruzija, kaip ištikima užjūrio kolonizatorių vasalė, pasiuntė didelį savo karių kontingentą į Iraką, kur kartu su kitais JAV kontroliuojamais NATO organizacijos karo nusikaltėliais, vykdė karo nusikaltimus JAV užgrobto Irako teritorijoje, todėl JAV pradėjo Gruzijos karinių pajėgų plataus masto mokymo ir perginklavimo, kur pagrindinis dėmesys buvo skiriamas liaudies sukilimų malšinimui, baudžiamosioms akcijoms, mokymams vygdyti karinius veiksmus tankiai apgyvendintose vietovėse, miestuose. Panašius mokymus šiandien beveik kas mėnesį galima stebėti “laisvos ir nepriklausomos” Lietuvos teritorijoje. Kas turi akis, tegul mato, kas turi ausis, tegul girdi, kas turi galvą, tegul mąsto, ką veikia NATO galvažudžiai šiandien Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje.
Britų laikraštis “Financial Times” rašė, kad 80 gruzinų specialios paskirties karių buvo apmokyti Amerikos instruktorių pagal Pentagono patvirtintą programą, kuri 1995 metais buvo išbandyta Kroatijoje, kai Kroatijos ginkluotos pajėgos užgrobė Krainos regioną, kur gyveno daugiausiai etniniai serbai. Laikraštis pažymėjo, kad ši operacija buvo vienas iš JAV-NATO karo nusikaltėlių gaujos įvykdytų baisiausių etninio genocido epizodų NATO agresijos prieš Jugoslaviją istorijoje. Šis JAV-NATO karo nusikaltėlių nusikaltimas žmoniškumui, kaip ir reikėjo tikėtis, korumpuoto Hagos tribunolo dėmesio taip ir nesusilaukė, nusikaltėliai liko nenubausti, NATO karo nusikaltimų aukos teisingumo nesulaukė. Priešingai, aukas , kurios gynėsi nuo Vakarų tarptautinių nusikaltėlių agresijos, buvo tų pačių nusikaltėlių apkaltintos ir nuteistos Vakarų nusikaltimų legitimacijos Hagos “Tribunole”.
Garsioji Gruzijos prezidento pokalbio su JAV prezidentu Dž.Bušu nuotrauka, kai Mišiko suprato, kad JAV-NATO į pagalbą eiti nesiruošia, tiesiog pakišo savo bezdžionę.
JAV organizuoto valstybinio perversmo šlykščiai sentimentaliu “rožių revoliucijos” pavadinimu būdu užgrobęs valdžią Gruzijoje, M.Saakašvilis per savo prezidentavimo laikotarpį pasiekė liokajiško vasališkumo JAV pasaulio rekordus – ruošdamasis agresijai prieš P.Osetiją (Rusiją) jis laikotarpiu nuo 2003 m. iki 2007 metų padidino savo nuskurdintos šalies karinį biudžetą daugiau nei 30 kartų (!!!), nuo 30 milijonų $ (0,7% BVP) 2003 metais iki 940 $ milijonų (8,0% BVP) 2007 metais. 2008 metais Gruzijos biudžete numatytots išlaidos “gynybai” siekė 0,99 mlrd $ ir tai sudarė apie 8% BVP ir daugiau nei 25% Gruzijos biudžeto planuotų pajamų 2008 m. Gruzijos karinių išlaidų santykio su BVP lygis buvo vienas didžiausių tarp visų pasaulio šalių.
Mišiko Saakašvilis slepiasi panikoje, horizonte pamatęs Rusijos karinių oro pajėgų lėktuvą.
Buvo vykdomas masinis Gruzijos armijos perginklavimas, buvo perkami tankai, sunkioji artilerija, sraigtasparniai, nepilotuojamos skraidyklės, ekipiruotė, kita karinės paskirties technika ir įranga.
Visos JAV kolonijos, NATO agresyvaus karinio bloko šalys, ypatingai JAV valdomos bananų respublikos, aktyviai talkino metropolijai JAV militarizuoti skurdžią Gruziją – ginkluotę tiekė nenutrūkstamu srautu Bulgarija, Bosnija ir Hercegovina, Didžioji Britanija, Graikija, Izraelis, Latvija, Lietuva (kaip be jos?), JAV, Turkija, Ukraina, Vokietija, Prancūzija, Čekija, Estija ir kitos globalistų kolonizuotos kvazivalstybės.
Rusijos karys vienas sulaiko visą būrį iki dantų ginkluotų NATO samdinių-gruzinų, pasiųsdamas juos žinomu adresu.
Rugpjūčio 12 d. JTO paskelbė ataskaitą dėl Ukrainos karinės įrangos eksporto, iš kurios tapo žinoma, kokią ginkluotę Ukraina tiekė Gruzijai. Kai kurie Ukrainos ekspertai pastebi, kad dalis iš šių ginklų tuo metu jau buvo morališkai pasenę, tačiau nemaža dalis Ukrainos tiekiamų ginklų buvo tiesiog paimta iš šalies gynybos sistemos ir perduota Gruzijai, grubiai pažeidžiant Ukrainoje įstatymais nustatytas standartines procedūras, tuometinio Ukrainos prezidento, JAV marionetės, užgrobusio valdžią “oranžinės revoliucijos” metu Juščenkos nurodymu. Vakarų “demokratijos” esmė yra ne įstatymo viršenybės principas, o įstatymo pažeidimo, nusikaltimo viršenybės principas. Pagal šią JTO ataskaitą Ukraina tiekė Gruzijai šiuos ginklus: ZRK “OSA” ir “BUK” (tą patį, kuriuo Ukrainos karo nusikaltėliai-banderlogai 2014-07-17 Donbase numušė keleivinį Malaizijos lėktuvą BOEING 737 reisą MH17) , sraigtasparnius Mi-8 ir Mi-24, mokomuosius lėktuvus L-39, savaeiges haubicas (tame tarpe sunkiąsias 2S7 “PION”), taip pat tankus, šarvuočius, lengvuosius šaunamuosius ginklus. Būtent iš JAV kontroliuojamų Ukrainos, Lietuvos ir kt. vasalinių valstybių patiektų ginklų buvo žudomi civiliai P.Osetijos gyventojai ir Rusijos taikdariai.
Iškart po to, kai Rusija, reaguodama į įžūlią M.Saakašvilio agresiją-avantiūrą, įvedė savo pajėgas į Pietų Osetiją tam, kad priversti Gruziją taikiai spręsti santykių su kaimyninėmis šalimis problemas, rugpjūčio 8 d. iš Tbilisio karinių oro pajėgų orlaiviu spruko gausi JAV instruktorių-karo nusikaltėlių gauja, kuri ir buvo šios agresijos autorė bei iniciatorė. JAV karo nusikaltėliai savo tarptautinius nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui vykdo dažniausiai naudingų JAV idiotų ir nepataisomų vietinių niekšų rankomis, kuriuos vėliau negaila paaukoti – tai turėtų prisiminti dabartiniai Lietuvos “patriotai”-tapinoidai, arba kaip juos vadina J.Ivanauskas – landsgrybiai.
Rugpjūčio 28 d. Rusijos generalinio štabo atstovas generolas-pulkininkas Anatolijus Nogovycinas žurnalistams sakė, kad Rusijos kariai surado “daug įdomaus” paimtuose iš JAV trofėjiniuose 11 visureigių “Hammer” įrangoje Počio mieste. Tai buvo JAV palydovinės žvalgybos automobiliai. Ką jie ten veikė? A. Nogovycinas patvirtino, kad JAV visureigiai su 20 karių buvo perimti netoli Gorio miesto su pilna ginkluote. Pasak JAV, džipai buvo užkonservuoti sandėlyje ir laukė, kol bus išsiųsti į JAV karinę bazę Vokietijoje, kai tik pasibaigė Gruzijos-JAV karinės pratybos liepos mėn. Su ginkluote?!..
2010 m. Vladimiras Putinas sakė, jeigu Gruzija nebūtų buvusi militarizuota ir perginkluota, 2008 m. agresijos ir kraujo praliejimo taip pat nebūtų buvę.
Daugumai tai buvo tolimas karas ir suvokiamas jis taip pat – ne mano daržas, ne mano pupos. Tačiau..
Šiandien Lietuvai JAV paskyrė pagrindinės rusofobės vaidmenį. Būriai samdomų JAV naudingų „patriotų“ kasdien isteriškai klykauja „Rusai puola!!”. Parsidavę politikai – konservatoriai, liberalai, socdemai, valstiečiai, nacionalistai ir pan, – aktyviai kursto tautinę nesantaiką, rusofobiją, vykdo karo su Rusija propagandą, riboto proto tapino-valatkos fanų klubo nariai gamina, platina tulžį, neapykantą, miltaristinę isteriją, ragina susidoroti su kitaminčiais, pacifistais, kairiaisiais. Teisėsauga kruopščiai riboja absoliučios piliečių daugumos teises ir laisves, rengia parodomuosius represinius teisminius procesus (Algirdas Paleckis, Povilas Masilionis, Neringa Venckienė…), persekioja žmones už jų teisėtus bandymus pasinaudoti savo konstitucinėmis teisėmis. JAV-NATO kolonizatoriai-okupantai gausiai veža į Lietuvą, kaip ir į visą Pabaltijį, sunkiąją ginkluotę , intensyviai kuria karinę NATO infrastruktūrą Pabaltijyje, didina savo karines pajėgas, kaupia puolamuosios amunicijos atsargas, aktyviai ruošią karinę agresiją prieš Rusiją. Visi JAV-NATO karo nusikaltėlių gaujos veiksmai yra identiški tiems, kurie buvo atliekami ruošiant jau visiems žinomus JAV-NATO tarptautinius nusikaltimus, agresijas prieš buvusias JAV-NATO karo nusikaltėlių gaujos agresijų aukas, JTO nares suverenias šalis – Iraką, Jugoslaviją, Afganistaną, Libija, Siriją, P.Osetiją, Ukrainą ir kitas JAV-NATO tarptautinių nusikaltimų aukas. Kas ištiko šias JAV „demokratizuotas“ šalis, mes žinome – jos tapo humanitarinės katastrofos zonomis.
Šiandien visa tai vyksta tavo kieme, tavo mieste, tavo Lietuvoje. Tu vis dar galvoji, kad JAV-NATO karo nusikaltėliai atėjo tavęs „ginti“? Kad jie, išžudę pusę pasaulio, Lietuvoje sodins medelius, sės rugius, globos našlaičius, remontuos vaikų darželius, rūpinsis seneliais globos namuose? Išlaisvink protą nuo JAV informacinės agresijos stereotipų, išvaduok savo kolonizuotą sąmonę, demilitarizuok savo smegenis ir vyk NATO okupantus bei jų 5 koloną iš Lietuvos. Rusija šiandien trauktis nebeturi kur – nuožmus, klastingas, žiaurus priešas vėl yra prie jos vartų. Išvarydamas NATO okupantus iš Tėvynės ir paremdamas Rusijos kovą prieš JAV-NATO kolonizatorius- agresorius, tu dar turi šansą išsaugoti Lietuvą savo vaikams tinkamą gyventi, palikti ją daugiau mažiau tokią, kokią gavai iš tarybinės lietuvių kartos. Jeigu leisi NATO karo nusikaltėliams įžiebti karą savo žemėje, vaikams paliksi radioaktyvų Mėnulio landšafto draustinį. Rinktis jau laikas – būti ar nebūti, gyvybė arba mirtis eilinėje Vakarų fašistų agresijoje prieš Laisvę, Taiką, Tiesą, Teisingumą, Žmoniškumą, Gyvybę mėlynojoje planetoje Žemė.
Išskirtiniame Sputnik Lietuva straipsnyje gynėjas teigė, kad politiniuose reikaluose niekuomet nebūna objektyvumo
VILNIUS, rugpjūčio 7 — Sputnik. Buvusio Socialistinio liaudies fronto lyderio Algirdo Paleckio advokatas Algis Petrulis paaiškino, kodėl Lietuvos apeliacinis teismas atmetė prašymą sušvelninti kardomąją priemonę. Apie tai jis kalbėjo išskirtiniame interviu Sputnik Lietuva.
Gynėjas taip pat pasidalino informacija apie kalinio sveikatos būklę.
“Sveikata blogėja. Jo ūgis 188 cm, o dabar jis sveria 60 kilogramų. Jau net ne gydytojas gali pastebėti, kad sveikata pablogėjo. Jis sėdi vienutėje ir išeina tik vienai valandai, kur nemato nei saulės, nieko, tik trijų-keturių metrų kambarys. Draudžiama susitikti su žmona, sprendimas jau priimtas, ir su tėvais … [Įkalinimas] pratęstas iki metų”, — teigė Petrulis.
Pasak advokato, kaliniui buvo suteikta medicininė pagalba praėjus dešimčiai dienų po kreipimosi. Tokį ilgą laukimą lemia ilgos eilės.
Kaip pats Paleckis pasakojo Petruliui, gydytojai skyrė jam antrą valandą pasivaikščiojimo, taip pat išrašė vitaminų bei atliko tyrimus.
Gynėjas teigė, kad teismas atsisakė sušvelninti kaliniui paskirtą prevencinę priemonę, paaiškindamas tuo, kad Paleckis gali pabėgti iš šalies.
“Čia nesprendžiama, ar jis kaltas, ar ne, o tik dėl kardomosios priemonės. <…> Jis vaikystėje gyveno Maskvoje, būdamas šešerių ar septynerių metų. Ir antra priežastis yra tai, kad jis moka daug kalbų. Kaip sakė teismas, jis yra poliglotas … Ir teismas pasakė, kad dėl šios aplinkybės jis gali greitai integruotis į kitą visuomenę, ir tai neleidžia teismui jį paleisti”, — sakė advokatas.
Petrulis pabrėžė, kad Paleckio byla yra uždara, todėl informacija apie jį viešai neskleidžiama.
“Politinėse bylose nebūna objektyvumo. Jei nuspręsta, kad jis turi sėdėti, jis sėdės, ir viskas. <…> Jis negali savęs apšmeižti. Jis tiesiog turi išlikti tokiomis sąlygomis, kokios yra. Jei būtų buvę kokių kaltinimų, jis būtų atsakęs į juos, bet jų nėra. Nėra į ką atsakinėti. Manau, kad tai nėra kaltinimai, tai — projektas”, — teigė gynėjas.
Opozicijos politikas Paleckis nuo praėjusio rudens laikomas kalėjime dėl įtarimų “šnipinėjimu Rusijos naudai”.
Praėjusių metų gruodį Lietuvos žvalgybos pajėgos paskelbė, kad atskleidė “šnipų tinkle”, kuris tariamai rinko informaciją “Rusijos Federacijos naudai”. Jie pranešė, kad įtariami suimtas Paleckis ir šeši jo bendrininkai.
Balandžio pabaigoje Lietuvos generalinė prokuratūra pakomentavo žiniasklaidoje pasklidusią informaciją apie įtariamojo “dingimą”. Prokuratūros atstovai patvirtino, kad opozicijos politikas vis dar yra sulaikytas, o tyrimo interesai detalės negali būti atskleistos.
Liepą Kauno apylinkės teismas pratęsė Paleckio suėmimą 3 mėnesiams, po to gynyba pateikė ieškinė kardomosios priemonės sušvelninimui. Tačiau Lietuvos apeliacinis teismas atmetė advokato prašymą.
Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova, reaguodama į Paleckio atvejį, pabrėžė, kad Lietuva demonstruoja visišką demokratinių vertybių, kurias ji gyrė stodama į Europos Sąjungą ir NATO, atsisakymą ir galbūt net jų atmetimą.
P.S.Reikia, kad visi pasakytų ir nuolat kartotų, kol tai liausis – “Landsberginei chuntai – NE!”, “Landsberginę chuntą – į tautos Tribunolą!” . Šioje byloje ne A.Paleckiu susidoroja JAV 5 kolona, landsberginė chunta – šioje byloje fašistinis režimas susidoroja su pamatiniais demokratinės visuomenės principais, naikina pilietinės visuomenės pamatus, šioje byloje chunta susidoroja su kiekvienu Lietuvos piliečiu. Net ištikimiausias landsberginės chuntos šuva, fanatiškas JAV, Didžiosios Britanijos kolonijinės sistemos vergas, Vakarų kolonizatorių ištikimiausias “patriotas” lengvai taps korumpuotos antiliaudinės klikos sarginių šunų – parsidavusių žurnaliūgų ir sisteminių teisėjų, prokurorų, policininkų, saugumo šnipų – auka bet kuriuo momentu. Tai tik laiko klausimas. Tylinčius ir nuolankius landsberginė chunta ryja tyliai. A.Paleckis – tai matoma figūra, sakralinė landsberginės chuntos auka, kurios parodomajam sunaikinimui Vakarų inkvizitoriai bando suteikti ritualinės socialinės žmogžudystės formą. Vakarų kolonizatorių vykdomas parodomasis A.Paleckio represavimo farsas – tai lyg viduramžių eretikų deginimo laužas miesto aikštėje, lydimas išsigimusių, žmogišką pavidalų praradusių chuntos apmokamų valatkodelfinių minios lojimo. Šitie “žiniasklaidos” veikėjai – ykspeerrrdai, anal’itikai, presstitutai ir panašūs (pypt!) – tikisi, kad jų niekšybė gyvuos amžinai, kad jie nebaudžiamai galės vykdyti nusikaltimus prieš visuomenę iki laiko pabaigos. Niekas nesitęs amžinai. Anksčiau ar vėliau režimo šunys privalės stoti prieš Tribunolą ir atsakyti už visus savo įvykdytus nusikaltimus. LAISVĘ ALGIRDUI PALECKIUI! LANDSBERGINĘ CHUNTĄ – Į TAUTOS TRIBUNOLĄ!
Dalinamės visi ir visuose įmanomose vietose. Landsberginė chunta ne A.Paleckį represuoja – JI ATĖJO ŽUDYTI TAVĘS. TAI TIK LAIKO KLAUSIMAS – ŠIANDIEN NIEKAS LIETUVOJE NĖRA SAUGUS NUO CHUNTOS SARGINIŲ ŠUNŲ TERORO!
Penktadienį, jau pasibaigus darbo dienai, šalies prezidentas Gitanas Nausėda pranešė, kad pasirašytas prezidento dekretas dėl veto Miškų įstatymo pataisų, pagal kurias nuo 2020 m. sausio vienas ar susiję asmenys negalės turėti daugiau nei 1.500 ha miško paskirties žemės.
Prezidentas visam pasauliui pasiuntė žinią: atvažiuokite, pirkite Lietuvos miškus. Ir paskubėkite, nes skandinavų „Ikea grupės“ valdomi miškai vien per vienerius metus padidėjo 50 procentų ir dabar jau užima tiek, kiek ir visa Kauno miesto teritorija…
O gal ir daugiau.
Naujajam šalies prezidentui vetuojant įstatymą nesudrebėjo ranka net žinant tą faktą, kad Vyriausybei metų pradžioje nutarus plėsti Pabradės poligoną, kariškių plotai atsirėmė į privačias valdas – „Ikea grupei“ priklausančius miškus. Tai reiškia, kad už miško paėmimą visuomenės poreikiams „Ikea gupei“ mokėsime mes visi, mokesčių mokėtojai. Priklausantis miškas gali būti perimtas savininkams sumokant rinkos kainą.
Sakysite, absurdiška situacija, taip būti negali, bet Prezidentas pabrėžia, kad naujoji Miškų įstatymo pataisa neužtikrintų sąžiningos konkurencijos laisvės…
Na, žinoma, kur ten, mums, bėdžiams, su skandinavų pinigais lygintis, bet kodėl prezidentūra nepasidomėjo, kodėl tie Skandinavijos šalių piliečiai nepuola pirkti Vokietijos miškų, o kiša ranką tik į Lietuvos arba Rumunijos girias ir nacionalinius parkus?
Didžiuliai miškų plotai koncentruojami grupės asmenų rankose, taip sudarant sąlygas grupės subjektų dominavimui, socialinės atskirties ir skurdo didėjimui regionuose, pažeidžiant kitų miškų ūkio rinkos dalyvių interesus.
Švedų korporacijos miškus masiškai supirkinėja Rumunijoje, Latvijoje, Estijoje, Lietuvoje, bet neperka kitose Vakarų valstybėse nes jiems ten miškų tiesiog niekas neparduoda..
„Ikea grupė“ valdo šimtus tūkstančių hektarų miškų Rumunijoje, Baltijos šalyse, Lietuvoje jie jau supirko dešimtis tūkst. ha miško žemės, taip įgydami išskirtinę pirmumo teisę supirkinėti besiribojančias miško valdas
Pagaliau prezidentas siunčia ir kitą žinią, kad mes, lietuviai, niekam tikę, nes tik skandinavai moka statyti medienos fabrikus, gaminti baldus vaikų darželiams, ligoninėms, mokykloms…
O mes ( Vyriausybė) tik mokame plynai kirsti Labanoro girią, draustinius, dieną naktį vežti senolių sodintas pušis kinams ir kiekvienam iš mūsų uždirbti per metus 6,5 cento…
Prezidentas remiasi ir Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertėmis, kurios teigia, kad dėl ilgo medžių augimo ciklo miškų ūkiui reikia didelių plotų, esą norint pasiekti bent mikro įmonės dydį reikalinga per 10.000 ha miško. Ar buvo tos ekspertės nors viename pusantro tūkstančio hektarų miškų ūkyje, ar skaičiavo, kiek galima uždirbti, jeigu ūkyje yra 25 proc. brandaus miško?
Ir pagaliau – svarbiausia – nacionalinio saugumo klausimai. Kur garantija, kad skandinavai Lietuvoje įsigytus miškus neparduos V. Putino valdomoms įmonėms? Sakote, skandinavai, mūsų kaimynai, niekada neišduos, bet prisiminkime „Mažeikių naftos“ istoriją.
Iki šiol ši įmonė galėjo būti mūsų tautos maitintoja, bet ji buvo parduota amerikiečiams. Kiek ir kam atiteko už šį sandorį – atskira kalba, bet kodėl JAV verslininkai vėliau šią lietuvių įmonę pardavė Rusijos piliečiams?
Garsiems piliečiams, kurie iki šiol susitikinėja su buvusiais aukščiausiais Lietuvos pareigūnais, o vasarą atvažiuoja ilsėtis į Labanoro girioje turimas vilas.
Esant dabartiniam teisiniam reguliavimui vienas ar keli užsienio šalių subjektai gali supirkti visus (išskyrus valstybinės reikšmės) Lietuvos miškus. Apie 880 tūkstančių ha miškų gali būti sukoncentruota vieno ar keleto stambių užsienio kapitalo miškų valdytojų rankose, taip sukuriant dominuojančią padėtį miškų ūkio sektoriuje.
Nekontroliuojamas užsienio subjektų akcijų perleidimas gali būti grėsmingas Lietuvos nacionaliniam saugumui , bet prezidentas nemano, kad būtina kuo skubiau tobulinti teisinį reguliavimą, kuris sustabdytų masinį Lietuvos miško žemės išpardavimą užsienio korporacijoms.
Šviesios atminties garsus miškininkas profesorius Vaidotas Antanaitis, su kuriuo kartu kūrėme sąjūdį „Už Lietuvos miškus“ pasakojo, kad jis, pirmasis atkurtos Lietuvos miškų ministras siūlęs ir siekęs, kad visi miškai atitektų valstybei, o su buvusiais savininkais būtų atsiskaityta, tačiau tam pasipriešino V. Landsbergio vadovaujama tuometinė Aukščiausioji taryba.
Nepriklausomybės pradžioje valstybės turtas buvo švaistomas į visas puses. Miškai – taip pat, su jais iki šiol valstybė atsiskaito už turėtą nuosavybę.
Bet mūsų prezidentų kažkodėl nestebina Vyriausybių neveiklumas.
Lietuvoje šiuo metu nėra numatyta, kiek miškų paskirties žemės gali turėti fiziniai ar juridiniai asmenys, nėra teisės aktų, kurie užkirstų kelią nevaldomam Lietuvos miškų išpardavimui.
Po tokio prezidento žingsnio verta suabejoti ir jo nuoširdumu dėl Punios šilo išsaugojimo. Ar buvo jis nuvykęs į šilą, ar susitiko su vietiniais žmonėms ar klausė miškininkų nuomonės?
Ar vėliau nepaaiškės, kad už gražių žodžių, prisidengiant sengirės išsaugojimu, slypi kai kurių veikėjų siekis pasipelnyti ES parama, o tauta, kaip visada, liks prie suskilusios geldos – ir be grybų, ir be uogų, ir be išsvajotos sengirės.
Ne, prezidente, jūs Lietuvos miškų neparduosite.
Gintautas Kniukšta, sąjūdžio “už Lietuvos miškus” pirmininkas
P.s. Skandinavijos bankai ir Rotšildų sionistai į Gitano Nausėdos paveiksliuką – eksperrrrdo, analitiko, širdžių ėdiko ar šiaip tiesiog gražuoliuko-saldainiuko – investavo nuo 2000 metų ne vieną milijoną beverčio žalio pjaustyto popieriaus vienetų. JAV-NATO kolonizatoriai lapdara neužsiima. Jie investuoja milijonus tam, kad gauti milijardus. Geriausia investicija 21-ame amžiuje yra melo propaganda, kurios pagalba žmonės patys išrenka sau parsidavusius Vakarų kolonizatoriams vadovus, parinktus ir informacinių technologijų būdu įsodintus vietiniams čiabuviams į masinę sąmonę “savų” formate, o šie jau toliau čiabuvių vardu parduoda čiabuvius, jų turtą, jų valstybę “investitoriams” – JAV, Didžiosios Britanijos, Skandinavijos, Vakarų Europos piratams. Taip vyksta naujųjų kolonijų siaubimas 21-ame amžiuje, niokoja jas tie patys Vakarų Europos kryžiuočiai, “baltieji žmonės”, konkistadorai, kolonizatoriai, imperialistai. Jie patys per 1000 metų nuo Kryžiaus žygių laikų nei kiek nepasikeitė. Pasikeitė tik kryžiuočių pavadinimas. Dabar jie save vadina demokratais, liberalais, žmogaus teisių gynėjais, ekologais, švietėjais, tačiau darbo metodai – melas, klastotės, agresijos, provokacijos, šmeižtas, žudynės, smegenų plovimas, fizinis susidorojimas – bei turinys – maksimalaus pelno gavimas pačiais šlykščiausiais britiškais, sionistiniais būdais gavimas , išliko nepakitęs nuo biblinių laikų. Ar parduos G.Nausėda Lietuvą savo šeimininkams iš Vakarų? Žinoma, parduos. Jis turi atidirbti į jį globalistų investuotus pinigus. Kartu su landsbeginiais konservatoriais, šimašiniais liberalais, kurie pardavinėja Lietuvą jau 30 metų, G.Nausėda taip pat uoliai tarnavo ir toliau tarnaus Lietuvos genocido tarnyboje. Pinigai kompradoriniams prekijams nekvepia – jiems jų tik visada negana. Todėl visi Lietuvos “prezidento” Gitano Nausėdos gražūs žodžiai apie valstybės interesus, kaip ir jo pirmtakų, tokių pačių Vakarų globalistų liokajų, V.Landsbergio, V.Adamkaus, D.Grybauskaitės ir visos kitos JAV 5-tos kolonos “patriotų” yra tik makaronai lengvatikiams. JAV 5 kolonos tikrąjį veidą atveria jų darbai, kurie yra savo esme valstybiniai nusikaltimai. G.Nausėda save jau po truputį demaskuoja, savo holivudinio gražuoliuko paveikslą, it Dorianas Grėjus, jis vis labiau bus priverstas slėpti nuo visuomenės akių po storu valatkodelfinės melo propagandos tektoniniu sluoksniu. Miškai, Algirdo Paleckio absurdo byla, Neringos Venckienės ekstradicija, būgnų šokis dėl nacių kolaboranto lentos ir daugybė kitų požymių vienareikšmiškai sako – lietuviai dar kartą sau išsirinko globalistų marionetę, kuri privalo atidirbti Vakarų investicijas. Ir jis tai daro ir darys toliau. Paguodos, žinoma , ne daug, tačiau Ukrainoje jankių galvažudžiai sugebėjo 35 milijonams ukrainiečių išnešti smegenis taip, kad šie sau išsirinko prezidentu klouną, filmo personažą!! Įsivaizduojate?! Tai būtų tas pats, jeigu jūs sau išsirinktumėte prezidentu Santą Klausą. Sakysite, tai neįmanoma? Įmanoma. Ukrainoje per paskutinius rinkimus į Radą “liaudies deputatais” tapo beveik visi propagandinio filmo “Liaudies tarnas” personažai. Visi aktoriai, režisieriai, scenaristai, operatoriai, net techniniai darbuotojai buvo išrinkti į Radą. Ir Zelenskio klounų komanda aistringai kibo į darbą už šeimininkų JAV verslo interesus. Pardavinėja Vakarų globalistams viską, ko dar nespėjo išvogti ankstesni Ukrainos globalistų marionetiniai vadovai – Kravčiukas, Kučma, Juščenko, Timošenko, Janukovičius, Porošenko. Cirkas tęsiasi, kluonai keičiasi, bet show must go on.
G.Nausėda ne tam buvo pastatytas kolonijos administracijos vadovu, kad kolonija taptų laisva, klęstinti, savarankiška. Jis turi atidirbti savo sidabrinius. Miškų pardavimas yra tik žiedeliai, mūsų dar laukia ne mažesnės aferos nei kitos landsberginių maklės – Mažeikių nafta, Telekomas, atominė energetika, pramonės ir žemės ūkio išvogimas, jūrų laivyno ir atominės energetikos sunaikinimas… Parazitinė landsberginė sistema pati neišnyks be radikalaus chirurginio įsikišimo. Ir nereikia čia kišti nacionalinio saugumo, Rusijos grėsmės ar Putino rankos. Didžiausia grėsmė nacionaliniam Lietuvos saugumui, lietuvių tautai yra vietiniai “patriotai”, beviltiškai užkrėsti landsbergizmo bacilomis, rusofobijos virusu ir dirbantys Vakarų monopoliniam kapitalui.
Kad sunaikinti valstybę, kaip rodo Ukrainos ar Lietuvos pavyzdžiai, priešų nereikia – užtenka savo bukapročių ir parsidavusių sorosinių “patriotų”.
Rugpjūčio 2-oji – Rusijos (TSRS) karinių pajėgų oro desanto diena. VDV, Vozdušno desantnyje voiska – oro desanto pajėgos yra patys kovingiausi Rusijos (TSRS) karinių pajėgų daliniai. “Niekas kitas – tik mes” galime įvykdyti bet kokią , nors ir pačią sudėtingiausią užduotį – toks yra Tarybų Sąjungos generolo Vasilijaus Margelovo sukurtos armijos, arba kaip desantininkai save dar vadina “voiska diady Vasy”, šūkis. Jeigu Vakarų, JAV, Didžiosios Britanijos, NATO agresorių, žudikų, karo nusikaltėlių armijų šūkis yra “padaryk bet kokį nusikaltimą žmoniškumui, bet uždirbk pinigų”, tai Rusijos oro desanto pajėgų šūkis yra “Numirk, bet padaryk”. Ir tai yra priežastis, kodėl Vakarų barbarų, kolonizatorių ordos visada pralaimėdavo Rusijoje. NATO karo nusikaltėlis arba NATO okupacinės konkistadorų gaujos pagalbinis čiabuvių (ukrainiečių, gruzinų, lenkų, lietuvių, estų, latvių ir etc.) padalinys gali savaitę praleisti miške tik tuo atveju, jeigu po to visą mėnesį gulės kurorte, SPA ir panašiose sąlygose – jie dirba tik už pinigus, todėl padaryti nesugeba, tik parsiduoti gali.
Rusijos gi (TSRS) dėdės Vasios kariai gali būti kovingi ne tik savaitę, bet ir mėnesį, metus, penkis metus, tiek, kiek reikės sutriuškinti bet kurį priešą, JAV-NATO agresorių, žudiką, okupantą.
2000 metų kovo 1 dieną JAV-NATO karo nusikaltėlių finansuojamų ir apmokytų Čečėnijoje veikiančių teroristų-islamistų 2500 galvažudžių būrys bandė pasprukti iš Čečėnijos į Dagestaną per Arguno tarpeklį. Kelią jam pastojo Pskovo desantinės divizijos 104 pulko 6 kuopa, vadas papulkininkis Markas Jevtiuchinas – 90 karių desantininkų. 2500 tarptautinių teroristų-galvažudžių prieš 90 jaunuolių.
Pradžioje JAV ištreniruotas teroristų gaujos vadas Chatabas bandė susitarti su kuopos vadu M. Jevtiuchinu per radiją, kad šis praleistų JAV-Didžiosios Britanijos samdinius „geruoju“ – neva, mūsų visa NATO gauja, 2500 skerdikų, o jūsų tik 90 gyvenimo nemačiusių vaikų, mes juos visus išpjausime. Kam tau, vade, tie nemalonumai? Rūkas, mes tyliai praeisime, o be to, gerai sumokėsime, a?
Tačiau į šį liberalų pasiūlymą Chatabo banditai per radiją išgirdo tokį virtuozišką rusišką matą (rusiškų keiksmažodžių daugiaukštį, kad radijo ryšys greitai nutrūko. Prasidėjo puolimas, kuris dažnai pereidavo į artimą mūšį, rusiškai vadinamą „rukopašnyj boi“. Vieno tokio mūšio metu žvalgybinio skyriaus vadas vyr. leitenantas Aleksejus Vorobjovas savo rankomis nudėjo artimą Chatabo sėbrą lauko vadą Idrisą. Dušmanai puolė bangomis 20 valandų iš eilės. Ir visada gaudavo atkirtį, visada būdavo atmesti atgal, kol galiausiai pabrukę uodegas it šakalai pasitraukė.
Iš 90 Pskovo desantininkų gyvi liko tik 6. 84 kariai žuvo didvyrių mirtimi, bet liko ištikimi priesaikai ir kario garbei.
Ir tokių Dėdės Vasios Karių didvyriškumo pavyzdžių visada buvo daug visuose kariniuose konfliktuose, kur jie dalyvaudavo. Lietuvoje konservinių-liberalų šimašiniai chunveibinai su bezdžionišku įniršiu griauna paminklus tarybiniams kariams, visais būdais bando perrašyti istoriją, kad paslėptų savo nusikaltimus praeityje, savo parsidavėlišką, nusikalstamą praeitį dėl labai paprastos priežasties – istorinės Tiesos veidrodyje nacionalistų kolaboravimas su Vakarų kolonizatoriais nepalieka akmens ant akmens apie nacionalistų „herojišką“ mitologiją, „didvyrišką“ kovą už riebią vietą šalia JAV-Didžiosios Britanijos-NATO-nacistinės Vokietijos 30 sidabrinių kasos. Tikro didvyriškumo paminklai primena globalistų tarnams jų menkumą. Todėl jie ir daužo veidrodį.
Afganistane, kur tarybiniai desantininkai tradiciškai rodė savo išskirtines karo meno savybes beveik 10 metų trukusiame kare, kurį, beje, sukurstė tie patys JAV-Didžiosios Britanijos-NATO karo nusikaltėliai, yra pastatyta nemažai paminklų desantinkams. Kokie nuožmūs kariai nebuvo afganų dušmanai, tačiau nei vienas paminklas nebuvo nuverstas, nežiūrint į beveik du dešimtmečius besitęsiančią JAV-UK-NATO karo nusikaltėlių okupaciją Afganistane. Šiandien tarybinių karių priešininkai afganai sako, kad „šuravi“ (rusai) buvo tikri kariai, kuriuos reikia gerbti ir kurie afganų yra gerbiami. Priešingai , nei JAV-UK-NATO okupantus, kuriuos afganai, kaip ir viso pasaulio žmonės, kur įžengė šie bombų „demokratai“ su savo liberalios niekšybės demokratija, niekina.
Bet kurioje šalyje, kur pasirodo Dėdės Vasios kariai, žmonėms atgimsta viltis, tikėjimas ateitimi. 2008 metų rugpjūčio 8 dieną buvo sutriuškintos iki dantų ginkluotos, pagal NATO standartus apmokytos JAV marionetės Gruzijos prezidento tarptautinio nusikaltėlio M.Saakašvilio banditų pajėgos, užpuolusios miegantį Osetijos miestą Chinvalą ir ten taiką saugojusius Rusijos taikdarius – per 5 dienas iš NATO gaujos liko tik krūva skuodžiančių Tbilisio link zuikių su NATO uniforma.
Šiandien Rusijos oro desantininkai tęsia garbingas savo tėvų ir senelių kovines tradicijas Sirijoje, iš kurios baigiami išvaryti JAV-NATO okupantai ir jų samdiniai islamo teroristai.
Šiandien desantininkai švenčia savo profesinę šventę. Desantininkų rūsti buitis būtų neįmanoma be kareiviško jumoro, kuris neišvengiamai būtinas visų švenčių metu. Todėl keletas citatų apie desus ir jų gyvenimą:
Rusijos oro desanto pajėgų įkūrėjas ir krikštatėvis generolas Vasilijus Margelovas apie savo kūdikį:
„VDV – tai vyriškumas aukščiausios klasės, drąsa pirmos kategorijos, kovinė parengtis numeris vienas“
„Karo atveju vaikinai su žydromis beretėmis bus mesti į nasrus agresoriui – kad suplėšyti šituos nasrus“
„Sėsti į balną pakanka ir užpakalio, kad išsilaikyti balne reikia galvos“
„Net mirtis negali būti pasiteisinimu dėl įsakymo neįvykdymo“.
„Parkritai – kaukis stovėdamas ant kelių, negali eiti – gulėdamas pulk“
„Iš bet kurio aukščio – į bet kurį pragarą“
„Nestok desantininkui skersai kelio – tu rizikuoji tapti mįsle patalogoanatomui“
Kitos citatos apie VDV:
Desantininkas ore – erelis, žemėje – kupranugaris, o mūšyje – liūtas.
Desantas – ne sveikatos apsaugos ministerija, neįspėja.
Kur baigiasi pragaras, prasideda VDV.
Desantininkas su šaukštu – neįveikiamas, o su sausu daviniu – praktiškai nemirtingas.
Desantininkas – tai žmogus, kuris daug ko neturi, tačiau gali viską.