Archive

October 2019

Browsing

Prieš 4 metus , 2015-10-27, padarėme mažą savo žingsnį siekdami išsaugoti taiką Pabaltijyje. Per 4 metus JAV/NATO karo nusikaltėliai militarizavo Lietuvą, Pabaltijį, kursto tautinę nesantaiką, neapykantą, vykdo karo propagandą, kuria militaristinės psichozės, baimės, nestabilumo, neapykantos zoną, sparčiais tempais savo kolonijose visame Rusijos pasienyje gamina besmegenių nacionalistų, fašistų armijas, pigią, rėksmingą rusofobinę patrankų mėsą karui su Rusija, aktyviai ruošiasi įvykdyti dar vieną tarptautinį nusikaltimą, karinę agresiją prieš Rusiją ir tam tikslui Lietuvoje taip pat  jau išaugino nemažą agresyvių, kraujo ištroškusių “patriotiškų”, liberalių, rusofobiškų zombių  armiją. Ir tai yra blogai visiems Lietuvos gyventojams…

2015 m. spalis 27 d. ·
Šiandien drąsių žmonių piketas prie Rusijos Federacijos ambasados Vilniuje padarė tokį pareiškimą. Tikimės, kad jis atspindi didesnės Lietuvos piliečių dalies nuomonę : ”

Kreipimasis į Rusijos Federaciją,
Rusijos tautą ir Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną

Lietuva dėl savo politinio elito neatsakingos politikos ir trumparegiško savanaudiškumo tapo reikšmingų geopolitinių įvykių konfrontacinės linijos avanpostu. Lietuvos valdančiojo elito proamerikietiška pozicija, vasališkai paklusnus dalyvavimas visose JAV/NATO karinėse avantiūrose, besąlygiškas visų Vašingtono nurodymų vykdymas kelia grėsmę lietuvių tautos nacionaliniams interesams, gresia taikai ir saugumui ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Didžioji lietuvių tautos dalis smerkia Lietuvos valdančiojo elito kurstomą tautinę nesantaiką, vykdomą isterišką karo propagandą, aktyvų valdančiųjų dalyvavimą JAV vykdomame informaciniame ir ekonominiame kare prieš Rusiją.

Visi čia susirinkusieji puikiai supranta šiuo metu vykstančių įvykių priežastis ir esmę , gerbia Rusijos nuolat demonstruojamas pastangas išsaugoti pasaulyje taiką ir užtikrinti saugumą, jos ištikimybę ir pagarbą tarptautinės teisės normoms bei tarptautinių santykių principams. Todėl mes norėtume išreikšti padėką ir palaikymą Rusijos Federacijos sprendimui teikti humanitarinę ir karinę pagalbą Sirijos tautai, jos ginkluotosioms pajėgoms ir demokratiškai išrinktam teisėtam Sirijos prezidentui Basharui al-Assadui jo prašymu, jų didvyriškoje ir nelygioje kovoje su tarptautiniu terorizmu, kuris buvo organizuotas ir yra remiamas Jungtinių Amerikos Valstijų ir kitų NATO valstybių. Kartu Rusija gina ir savo nacionalinius interesus, siekia apsisaugoti nuo galimos Irako ir Levanto islamo valstybės teroristų veiklos ekspansijos į kaimynines valstybes, tame tarpe ir į Rusijos teritoriją.

NATO – Nacionalinė Amerikos Teroristinė Organizacija

Rusija pradėjo savo oro pajėgų operaciją prieš Sirijoje veikiančių Irako ir Levanto islamo valstybės teroristus kritiniu momentu ir užkirto kelią dar vienai JAV ir NATO valstybių agresijai į Siriją, panašią į tą , kurios metu JAV ir NATO karo nusikaltėliai sunaikino klestinčias Irako, Libijos valstybes. Nuo 2011 m. Vakarų lyderiai siekė sunaikinti Siriją – jie finansavo, apmokė ir apginklavo armijas Vidurio ir Artimųjų Rytų užsienio samdinių, kurie kariauja ypatingai žiaurų karą prieš Sirijos tautą ir teisėtą Sirijos Vyriausybę, vykdo masines Sirijos vyriausybinių palėgų karių bei civilių gyventojų egzekucijas. Tik Sirijos tauta turi teisę spręsti, kaip jai gyventi savo Tėvynėje Sirijoje ir kokius vadovus sau išsirinkti, ir jokia Vakarų valstybė neturi teisės nurodinėti suvereniai valstybei, koks vadovas turi būti išrinktas – tai yra išimtinė Sirijos tautos teisė.

Jungtinės Amerikos Valstijos – terorizmo visame pasaulyje šaltinis ir rėmėja.

Rusija visada vadovavosi tarptautine teise savo užsienio politikoje, siekia, kad Sirijoje būtų pradėtas politinis dialogas tarp Sirijos teisėtos vyriausybės ir opozicinių jėgų, bendradarbiavimas tarp jų vardan taikos ir saugumo Sirijoje. Sirijos prezidentas Bašaras Asadas yra pasiruošęs priešlaikiniams tiek Sirijos parlamento, tiek ir prezidento rinkimams – karo nualintai Sirijai pasiekti taiką, pradėti dialogą tarp kariaujančių šalių trukdo tik Vakarų valstybių aktyvus kišimasis į Sirijos vidaus reikalus ir ILIV teroristų slaptas ir atviras rėmimas. Nors Vakarai siekia nestabilumo, karų ir chaoso, Rusija kryptingai, nuosekliai visada siūlė spręsti Sirijos krizę dialogo, bendradarbiavimo būdu, vadovaujantis tarptautinės teisės normomis.

Šnobelio taikos premijos laureatas, JAV karo nusikaltėlių vyriausias nusikaltėlis Barakas Obama: “Mes padėsime Sirijos tautai sukurti demokratiją, kai jau padėjome tai padaryti Afganistano, Irako ir Libijos tautoms”
JAV okupantas-karinis instruktorius islamo teroristų ruošimo stovyklos kursantams: “Kartokite paskui mane: Mes esame Sirijos sukilėliai”

Tarptautinė teisė nurodo, kad užsienio karinės pajėgos suverenioje šalyje gali būti tik dviem atvejais – jeigu Jungtinių Tautų organizacijos Saugumo taryba vienbalsiai priima nutarimą vykdyti karinę misiją, siekiant išsaugoti pasaulyje taiką ir saugumą, arba jeigu to prašo suverenios valstybės teisėta vyriausybė iškilus grėsmei taikai ir saugumui šalyje. JTO ST nepriėmė jokios rezoliucijos, suteikiančios teisę JAV ir jos vadovaujamai 60 šalių koalicijai pažeisti Sirijos suverenitetą, todėl JAV koalicijos jau metus laiko vykdomi bombardavimai Sirijoje yra neteisėti ir kvalifikuotini kaip agresija į suverenią šalį.
Rusijos karinės oro pajėgos vykdo savo operacijas teisėtos Sirijos vyriausybės prašymu, todėl yra teisėti, pagrįsti, veiksmingi, sudavė Irako ir Levanto islamo valstybės teroristams galingą smūgį, o Sirijos tautai suteikė vilties pagaliau užbaigti brolžudišką karą ir atkurti taiką bei stabilumą valstybėje.

Jungtinės Amerikos Valstijos, Izraelis, Saudo Arabija, Turkija ir Kataras – nutraukite paramą islamo teroristams!

Vakarų pasaulio valstybių politikai per savo melo ir propagandos masinės dezinformacijos priemones išvystė neregėto mąsto informacinį karą prieš Rusiją ir teisėtą Sirijos Vyriausybę, nuolat kursto tautinę neapykantą, rusofobiją, vykdo karo propagandą, intensyviai plauna smegenis savo piliečiams, kaitina nesveikas aistras, kuria visuotinės baimės ir neapykantos atmosferą savo šalyse.

Lietuvos valdantieji nuolat, kartu su kitomis NATO valstybėmis, didina karines pajėgas, kuria karinę infrastruktūrą Rusijos pasienyje, o Lietuvos masinės informacijos priemonės vykdo neatsakingą, trumparegišką ir pavojingą manipuliavimą žmonių emocijomis, masinės sąmonės militarizacijos kampaniją, kuri kelia rimtą grėsmę saugumui ir taikai Pabaltijyje.

JAV-NATO “demokratija” tikrovėje yra karo nusikaltimai, nusikaltimai žmoniškumui, agresijos, žudynės, plėšikavimas, tarptautinis terorizmas ir siaubingas melas.

Mes nepritariame ir griežtai smerkiame Lietuvos valdančiojo elito vykdomus Lietuvoje karinės agresijos veiksmus – NATO karinės infrastruktūros kūrimą, sunkiosios ginkluotės telkimą, karinių pajėgų didinimą, – o užsienio karinių bazių buvimas didina įtampą Lietuvoje bei tiesiogiai ir grubiai pažeidžia LR Konstitucijos 137 str.
Dėkojame Rusijai už jos nuoseklią ir principingą užsienio politiką, kurios tikslas yra išsaugoti taiką ir saugumą pasaulyje, ir remiame jos pastangas šiame ypatingai svarbiame visam pasauliui darbe, pritariame Rusijos veiksmams Sirijoje.

Taikai – TAIP, karui – NE!
Tarptautinis terorizmas Sirijoje turi būti sunaikintas, o tarptautinio terorizmo rėmėjai visame pasaulyje – JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija, NATO šalys,  Izraelis, Saudo Arabija, Kataras ir kiti – turi būti nubausti.”

NATO karo nusikaltėlių gauja – LAUK IŠ LIETUVOS!

JAV-NATO karo nusikaltėlius – į Niurnbergo karo nusikaltėlių tribunolą-2!

 

Čilėje jau kuris laikas vyksta gatvių mūšiai. Neramumai Čilėje, matomai,  nėra finansuojami “demokratiškų” JAV ir NATO specialiųjų tarnybų, spalvotų revoliucijų, perversmų, maidanų, sąjūdžių technologai iš JAV, Didžiosios Britanijos ten nesimato, todėl, savaime suprantama, “laisvoji” parsiduodanti Vakarų melo propagandos mašina įvykių Čilėje nereklamuoja. Čia gi ne Honkongas ir net ne Ukraina.Čilė jau realizuotas JAV neokolonijinės ekspansijos neoliberalizmo projektas, todėl pagal žanro taisykles turėtų būti ekonominės gerovės ir socialinės ramybės oazė. Tačiau … Čilėje, kaip ir visur kitur, bet kurioje proamerikietiškoje kolonijoje, kur savo kruvinas letenas įkėlė Vakarų kolonizatoriai, kapitalistai, šalis buvo nusiaubta, jos resursai išpumpuoti į Vakarų ekonominių kilerių bankus, o tautai liko skurdas, skolos, neviltis. Kaip ir Lietuvoje, kuri nuėjo standartinį kelią nuo nacionalistinės spalvotos revoliucijos iki JAV kolonijos, valdomos antiliaudinio proamerikietiškos chuntos režimo.

Ukrainoje fašistai-ukrobanderlogai iš nacistinio bataljono “Azov” (Bileckio šunys) Rytų Ukrainoje įvykdė košmarišką egzekuciją karo belaisviui, Donecko laisvės kovotojui. Pačių “Azovo” fašistų filmuotame video matosi, kaip nukankintą belaisvį “Azovo” banditai prikala (tiesiogine šio žodžio prasme) prie kryžiaus, pastato kryžių ir jį su prikaltu kovotoju uždega.
Ukraina šiuo metu yra okupuota JAV-NATO karo nusikaltėlių, III Reicho reinkarnacijoje. Dėl šios priežasties fašistai visose JAV-NATO kolonijose atgaivino savo senąsias fašistines partijas, fašistinius judėjimus, organizacijas. Fašistinės organizacijos JAV-NATO kolonijose buvo atkurtos sąmoningai, jos veikia nebaudžiamai ir nevaržomai visose JAV kolonijose kaip pagrindinis rusofobijos ir karo prieš Rusiją, nacistinės Vokietijos nugalėtojos, propagandos forpostas. Atgimę nacistai yra heroizuojami pafrontės zonoje prie Rusijos sienų ir yra laiko patikrintas masinės sąmonės militarizavimo, pigios patrankų mėsos, JAV neokolonijinės ekspansijos į Rytus įrankis. Gruzijoje, Ukrainoje, Lenkijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje marionetiniai fašistiniai dariniai – partijos konservatorių,. liberalų, tautininkų, propatristų, nacionalistų, militarizuoti šaulių, savanorių, jaunalietuvių judėjimai, dešiniosios jaunimo organizacijos, įvairūs “institutai, centrai a la Rytų Studijų centras, Visuomenės tyrimo institutas, fašizuoti radijas (žinių radijas, pvz, ), televizija, internetiniai portalai (delfi, lrytas, 15 min ir pan), laikraščiai dieną naktį 24/7 online režimu varo pasiutusią tautinės nesantaikos, karo su Rusija kurstymo propagandą, kaltina Rusiją agresyviu elgiasiu tuo metu, kai JAV-NATO karo nusikaltėlių gauja vos ne kasdien rengia militaristinius mokymus, karines provokacijos visame Rusijos vakariniame pasienyje, vykdo akivaizdžius pasiruošimus karinei agresijai, intervencijai prieš Rusiją. Šiame video, nufilmuotame ukrobanderlogo Bileckio smogikų iš “Azov” bataljono, rodomas vakarų samdinių rankomis įvykdytas kraupus karo nusikaltimas, nusikaltimas žmoniškumui. Šiuos karo nusikaltėlius-ukrobanderlogus Lietuvoje aktyviai remia Lietuvos prezidentai (Visi) , vyriausybė, teismai, prokuratūra, konservatorių ir liberalų valdoma žiniasklaida, fašistinės aukščiau išvardintos partijos, fašistiniai judėjimai, paramilitarinės ir jaunimo organizacijos (jaunieji konservatoriai, liberalia ir pan.). Tokia mūsų politinės sistemos “parama” karo nusikaltėliams, fašistams yra akivaizdus ženklas, simptomas, koks yra tikrasis Lietuvos politinės sistemos turinys – marionetinis, fašistinis , proamerikietiškas fašizmas, totalitarinis nacizmas. Tie , kas remia šiame filme nufilmuotus karo nusikaltėlius, fašistus , patys yra karo nusikaltėlių bendrininkai ir fašistai. Ir čia nėra jokio faktų hiperbolizavimo – tai yra tik faktas, akivaizdus ir nenuginčijamas. STOP VAKARIETIŠKAM FAŠIZMUI VISOSE JO NEOLIBERALIOSE FORMOSE!

https://news-front.info/2015/04/24/21-karateli-iz-azova-raspyali-opolchenca-zasnyav-kazn-na-kameru/?fbclid=IwAR3ttow6BRMisCvAfgQP3jXE_ae1DNuLD9zzMCUPRdB4YW4MX74CHMp_xVc#.XbLlUbexevx.facebook

 

Datos
1967-10-09 planetos Blogio ir Melo imperijos Jungtinių Amerikos Valstijų karo nusikaltėliai, CŽV agentai nužudė darbo žmonių kovos prieš liberalių kapitalistų  priespaudą vieną iš simbolių Ernestą Če Gevarą.
Che Guevara – Žmogus revoliucija
Žmogus revoliucija, pranokęs net patį Fidelį Kastro, ir šiandien jis be galo populiarus, mylimas socialistų ir antiglobalistų. Jo atvaizdas nepraranda populiarumo ir dabartiniaias laikais. Šis žmogus kovojo už tiesą, darbo žmonių išvadavimą iš kapitalistinės vergovės, visuotinės lygybės, darbo žmonių demokratijos idealus, socialinio teisingumo valstybę. Jis siekė to, kas atrodė neįmanoma. Atrodo, kad šiam žmogui buvo lemta tapti tuo idealiu revoliucijos vadu, kurio dvasia rusena iki šiol.
Tai Che Guevara.

Che Guevara
Gimė 1928 gegužės 14 d. –  buvo nužudytas JAV tarptautinių nusikaltėlių CŽV skerdikų 1967 spalio 9 dieną.
Ernesto Rafaelis Guevara de la Serna žinomas kaip Che Guevara (Che Guevara), gimė 1928 m. gegužės 14 dieną . La Igernoje. Argentinoje. Jis gyveno pasiturinčioje daugiavaikėje 5 vaikų šeimoje, kurioje buvo vyriausias.
1948 m. įstojo į Buenos Aires universitetą, studijavo mediciną.
1953 m. baigė šį universitetą.
1952 m. susižavėjo socialistinėmis idėjomis, aistringai rėmė darbo žmonių revoliucijos, išsivadavimo iš kapitalistinės vergovės idėjas. Keliaudamas motociklu  po Lotynų Amerikos šalis  Če Guevara turėjo puikią galimybę pamatyti jo gimtinės ir kaimyninių šalių gyventojų masinį skurdą, socialinę atskirtį, turtinę nelygybę . Šių kelionių metu Guevara nukeliavo apie 12 tūkstančių kilometrų ir savo akymis pamatė darbo žmonių išnaudojimą už duonos kąsnį, apatinių socialinių sluoksnių neviltį parazituojančių buržujų, JAV marionečių valdomoje Lotynų Amerikoje. Visa tai jis įtaigiai ir emocingai aprašė savo „Motociklininko dienoraštyje“ .

Toje kelione jis įgijo patirties, kuria vėliau pasinaudojo savo partizaniniame kare prieš išnaudotojus. Tais laikais motociklas
nuolat gesdavo ir Guevarai tekdavo galvoti, kaip išgyventi. Nenuostabu, kad jam neretai tekdavo nakvoti po atviru dangumi.
Po kelionės Che Guevarą iškėlė mintį, kad visos Lotynų Amerikos šalys yra vienas darinys ir jame neturi būti sienų. Turbūt dėl šių minčių šiandieniniame pasaulyje ši spalvinga ir ryški yra tokia populiari tarp socialistų, anarchistų, antiglobalistų ir kitų kairiųjų judėjimų šalininkų.
Galiausiai Che Guevera apsistojo Gvatemaloje, kur tuometinis prezidentas Jacobo Arbenz Guzman bandė šalyje vykdyti reformas, išvaduoti šalį iš JAV kolonizatorių pražūtingos įtakos . Tačiau 1954 metais Jungtinių Amerikos valstijų tarptautiniai nusikaltėlių vyriausybės nurodymu JAV teroristinė organizacija CŽV surengė šalyje valstybinį perversmą ir nušalino nuo valdžios teisėtą šalies vyriausybę. Valstybiniai perversmai (maidanai, sąjūdžiai, spalvotos revoliucijos, arabų pavasariai visada buvo JAV imperialistams įprastas būdas nušalinti nuo valdžios patriotines, teisėtas vyriausybes ir į jų vietą paprastai būdavo atvedamos marionetinės proamerikietiškos chuntos. JAV globalistai savo “galiniame kieme” Lotynų Amerikoje perversmus vykdė visada ir šias neokolonijinės JAV ekspansijos  technologijas taiko visame pasaulyje – buvusiose TSRS respublikose, Pabaltijyje, Ukrainoje, Irake, Libijoje, Sirijoje ir visur, kur yra “nacionaliniai JAV interesai”, o jie yra – visas pasaulis.  JAV Blogio imperija maitinasi rydama savo kolonijas ir tokiu būdu – savo kolonijų gyvybės sąskaita – išgyvena ir klęsti.

Savo akimis išvydęs JAV imperializmo pražūtingos įtakos katastrofiškas pasekmes Lotynų Amerikos šalyse ir suvokęs JAV imperializmo sėjamo blogio visame pasaulyje pasekmes Če Guevara tapo nesutaikomu kapitalizmo priešu, aktyviu kovotoju prieš kapitalistinius išnaudotojus. Po šios kelionės Guevara galutinai įsitikino, kad visas liberalios pseudodemokratijos ir kapitalizmo sukurto blogio problemas galima įveikti tik socialistinė santvarka, darbo žmonių reali demokratija.

Gvatemaloje jis išpopuliarėjo ir netgi gavo pravardę „Če“. Pravardė jam prilipo dėl žodžio „Če“, kuris reiškia draugužis.
Galiausiai jam teko išvykti iš Bolivijos, kadangi nepavyko įtikinti prezidento priešintis JAV imperializmo invazijai ir vietinių proamerikietiškų buržuazinių kompradorinių elitų diktatūrai jėga.

Kita šalimi, kurioje jis bandė įgyvendinti savo socialinio teisingumo darbo žmonių valstybės idėjas buvo Meksika, kur jis susipažino su Lotynų Amerikos komunistinio judėjimo siela ir legenda Fideliu Kastro.

Če Guevara ir Fidelis Kastro

Tuo metu Fidelis Kastro buvo pasitraukęs iš Kubos į Meksiką ir ten įkūrė revoliucinį „Liepos 26 –osios judėjimą“. Norėdamas išgyventi Če Guevara vertėsi knygų pardavinėjimu, buvo fotografu, dirbo gydytoju.
Abu artimi savo sielomis ir pažiūromis revoliucionieriai buvo sukilėliai, įsteigė karinę stovyklą, kurioje ruošė ginkluotai kovai už darbo žmonių išlaisvinimą savo bendražygius .
F.Kastro armijoje Guevara buvo vienas geriausių karių, pelnęs didelį autoritetą tarp kovotojų už darbo žmonių išsivadavimą iš kapitalo priespaudos. Jis buvo drasus, atkaklus, ryžtingas, apdairus ir labai disciplinuotas, todėl labai greitai užėmė vieną iš aukščiausių pareigų sukilėlių armijoje.
1956 m. visa Kubos laisvės kovotojų armija atplaukė į Kubą ir susirėmė su marionetinės proamerikietiškos vyriausybės armija. Sukilėliai tada patyrė sunkų pralaimėjimą mūšyje su keliskart didesnėmis, JAV karo nusikaltėlių išdresiruotais Batistos režimo  karinių pajėgų daliniais. Žūtbūtiniame mūšyje žuvo daugybė laisvės kovotojų,  gyvi liko viso labo tik 11 kovotojų. Che Guevara su kovotojų likučiais pasitraukė į Siera Maestros kalnus ir tęsė partizaninį karą. Gydytojo žinios, sukaupta kovinė patirtis padėjo  sukilėliams kalnuose įsitvirtinti ir tęsti pasipriešinimą kartu su Fideliu Kastro.
1958 m. įvyko lemiamas mūšis Santa Klaroje su generolo Batistos armija. Guevaros armija laimėjo, Batistos režimo likučiai spruko į JAV ir valdžią Kuboje 1959 sausio pradžioje paėmė Kubos liaudies remiamas Fidelio Kastro Liepos 26 -osios judėjimas.

Revoliucionierius
Fidelis Kastro suteikė Che Guevarai Kubos pilietybę.
Guevara išsiskyrė su savo puertorikiete žmona ir vedė vieną iš savo Kubos revoliucijos bendražygių .
Fidelis visiškai pasitikėjo savo bičiuliu ir kovų draugu, skyrė jį į visus svarbiausius postus revoliucinėje Kubos vyriausybėje, Če dirbo Kubos banko vadovu,  šalies pramonės ministru.
Įvykdžius socialistinę revoliuciją Che Guevara parašė vadovėlį savo pasekėjams „Partizaninis karas“, kurį iškart puolė studijuoti JAV specialiosios tarnybos, teroristinė šnipų organizacija CŽV, kurios puoselėjo planus nužudyti Fidelį Kastro, įvykdyti perversmą Kuboje ir toliau, kaip ir anksčiau, Kubą padaryti JAV bordeliu, lošimų namais, sala-Las Vegasu.

Ernesto Če Gevara, pirmasis kosmonautas Žemėje, Tarybų Sąjungos pilietis, komunistas Jurijus Gagarinas ir socialistinės Kubos lyderis Fidelis Kastro. Havana, 1961 metai.

1964 m. Che kartu su Kubos delegacija atvyko į Niujorką, kur Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinėje Asamblėjoje pasakė puikią kalbą, smerkiančią JAV tarptautinius nusikaltimus davė interviu CBS televizijai ir asmeniškai buvo susitikęs su Jungtinių Amerikos valstijų senatoriumi Eugene McCarthy, kanadiečiu radikalu Michelle Duclos. Tuo metu JAV formaliai gerbė JTO Tautų chartijoje, JTO Statute ir tarptautinėje teisėje įtvirtintas teises ir nedarė kliūčių atvykti į šalį JTO delegatams, kitų šalių diplomatams.
Tų pačių metų gruodžio 2 dieną Če atskrido į Paryžių, iš kur išvyko į  kruizinę kelionę laivu. Apsilankė Kinijoje, Arabų Emyratuose, Egipte, Alžyre, Ganoje ir t.t. Atvyko taip pat ir  į Šiaurės Korėją,   1953 metais atrėmusiai JAV karo nusikaltėlių karinę agresiją, kurios metu JAV imperialistai išžudė apie 4 mln korėjiečių. Š. Korėjoje Če skaitė paskaitas apie darbo žmonių revoliuciją Kuboje. Į Kubą grįžo 1965 m. kovo 14 dieną.

1965 m. Guevara palieka Kubą ir persikelia į Kongo demokratinę Respubliką, o vėliau vėl atvyksta į Boliviją. Šiose šalyse jam nepavyko pakartoti Kubos revoliucijos sėkmės. Manoma, kad pagrindinė išsiskyrimo su Castro priežastimi buvo ideologiniai skirtumai. Castro glaudžiai bendradarbiavo su N.Chruščiovo vadovaujama Tarybų Sąjunga, o Che, manoma, jautė didesnį palankumą Mao Czeduno kinietiškajam komunizmui.
Atvykęs į Kongą Che Guevaros 100 karių būrys  po 8 mėnesių trukusių pasiaukojančios mūšių buvo sutriuškintas CŽV vadovaujamų keliskart didesnių proamerikietiško režimo pajėgų. Bet Che nepasidavė. Kita jo revoliucinės kovos šalimi tapo Bolivija, kurioje jo jau laukė CŽV galvažudžių surengta pasala. Dar prieš patekdamas į CŽV pasalą Guevarą bandė užmegzti ryšius su Bolivijos, TSRS komunistais, užsitikrinti  Kubos aktyvesnę paramą, tačiau nesėkmingai. Tiesa, dalis Bolivijos komunistų prisijungė prie Guevaros armijos. Vyko arši kova su Bolivijos chuntos armija. Dabar žinoma, kad Bolivijos armiją, kaip ir visus nusikalstamus režimus bei teroristinius judėjimus Žemėje, rengė, finansavo JAV karo nusikaltėliai.

Ernesto Če Guevara, valanda iki sušaudymo. Kairėje žudikas, CŽV agentas Feliksas Rodrigesas. 1967-10-09 , Bolivija, La Igera.

1967 m. spalio 8 dieną Bolivijos džiunglėse CŽV tarptautiniai nusikaltėliai surengė pasalą , kurios metu Che Guevara buvo suimtas, visą parą kankinamas, JAV samdiniai pasidalino pasaulio garsenybės asmeninius daiktus – pinigus, laikrodį, net pypkę. Kitą dieną JAV banditai revoliucijos kankinį sušaudė, be teismo, skubiai. Sušaudymui vadovavo СŽV agentas Feliksas Rodrigesas, kuris surengė loteriją – kuriam  iš CŽV žudikų teks garbė nužudyti darbo žmonių revoliucijos legendą Če Guevarą. Prieš sušaudymą Če Guevara pažvelgė į akis savo tiesioginiam žudikui Bolivijos chuntos armijos seržantui Mario Teranui ir pasakė: “Šauk, bailį. Tu nužudysi tik žmogų”.   Žudikas-sadistas  į Če iššovė net 9 kartus – 5 kulkos pataikė į kojas, po vieną dešinį petį, ranką, krūtinę, gerklę. Du paskutiniai šūviai buvo mirtini.

Če po nužudymo, La Igera, 1967-10-09, Bolivija

Siekdami įrodyti revoliucionieriaus mirtį, CŽV agentai nukirto Če rankas,   jo kūną JAV karo nusikaltėliai demonstravo kelias dienas viešai Centrinėje Bolivijoje, Viljagrandėje. Kaip jie tai paprastai darė su M.Kadafiu Libijoje, Sadamu Irake ir visur kitur, kur įvykdė karines agresijas ar valstybinius perversmus. JAV-CŽV išsigimėliai neturi garbės, sąžinės, orumo, jų firminis braižas yra tyčiotis iš visų savo nusikaltimų aukų, visų, kas negali apsiginti.  Žmonės nuo nužudyto Če galvos kirposi plaukus, kuriuos dabartiniais laikais gana brangiai pardavinėja. Visai neseniai neblogai uždirbo buvęs CŽV agentas Feliksas Rodrigesas, šios nusikalstamos egzekucijos dalyvis ir vykdytojas, pardavęs Komandante Če bloknotą, nuotraukas iš egzekucijos.

Nors Če Guevara buvo klastingai ir žiauriai nužudytas, tačiau nenugalimo, karšto revoliucijos kario, pasiaukojančiai kovojusio iki paskutinio atodūsio už darbo žmonių išsivadavimą iš kapitalo priespaudos idėjos vis dar yra gyvos. Net ir šiais laikais jo knygos ir idėjos yra labai populiarios, o liberalizmo godumo ir niekšybės ideologijai, globalizmui save demaskavus ir  patyrus absoliutų fiaską, Če socialinio teisingumo valstybės sukūrimo idėjos sulaukia vis daugiau populiarumo tarp nusivylusių ir apgautų žmonių parazitų buržujų valdomose JAV-UK kolonijose.
“Revoliucijų, per kurias nešaudoma, nebūna” (Ernesto Rafaelis Guevara de la Serna)

Jonas Kovalskis’s post goes against our Community Standards on hate speech

Only people who manage Teisininkas Jonas Kovalskis can see this post. We have these standards because we want discussions on Facebook to be respectful.

Rusijoje įvyko energetikos forumas. Buvo pasirašyta galybė 750 kontraktų dėl užsienio investicijų į Rusijos ekonomiką, kurių bendra vertė apie 50 mlrd Eur. Jungtinės Agresorių Valstijos savo investicijas į Rusijos ekonomiką padidino 74 proc. lyginant su praėjusiais metais. Kol JAV kolonijų bezdžionėlės žudo savo ekonomikas rusofobijos fronte, metropolija daro bizniuką su “agresore” Rusija. Nieko asmeniško – just business.
Kaip visada forume protingą kalbą pasakė Rusijos prezidentas V.Putinas ir atsakė į visus “nesuderintus” klausimus.
Jeigu trumpai, tai V.Putino kalba apie JAV-NATO karo nusikaltėlių ir jų liokajų neteisėtas sankcijas Rusijai atrodo maždaug taip…

Šaltinis: https: https://abi.lt/2019/10/09/pirmasis-n-venckienes-interviu-tai-kad-as-esu-grazinama-nepadaro-lietuvos-teisine-valstybe/?fbclid=IwAR1cAFi55qmYPSlxosVdBBWhzHggW50iJjBJGjyT392hkYskOKT6S0pAOsA

 

Autorius:  

Prieš daugiau nei dešimtmetį Lietuvą sudrebino dar neregėtas pedofilijos skandalas, nusinešęs ne vieno žmogaus gyvybę. Jo epicentre atsidūrė teisėja ir būsima šalies parlamento narė Neringa Venckienė, stojusi ginti savo mažametės dukterėčios Deimantės. Sulaukusi grasinimų, N. Venckienė 2013 metais nusprendė išvykti į Jungtines Amerikos Valstijas ir čia pasiprašė politinio prieglobsčio.

Po penkerių metų nežinios Lietuvą pasiekė informacija, kad buvusi teisėja sulaikyta Čikagoje ir kad pradedama jos ekstradicijos procedūra. Nors N. Venckienė kreipėsi dėl politinio prieglobsčio vos tik atvykusi ir byla turėjo būti nagrinėjama šių metų liepos mėnesį, jos prieglobsčio svarstymas buvo netikėtai nukeltas į 2022 metus. Tuo pačiu metu Lietuvos ekstradicijos prašymas dėl buvusios teisėjos ir šalies parlamento narės buvo patvirtintas JAV vyriausybės, tad tikėtina, kad N. Venckienė artimiausiu metu bus grąžinta į Lietuvą.

Buvusi teisėja ir parlamento narė Neringa Venckienė sutiko duoti išskirtinį interviu portalui abi.lt  po beveik penkerių metų tylos.

– Kaip Jūs jaučiatės? Kokia pirma mintis atėjo į galvą, kai išgirdote, kad būsite grąžinta į Lietuvą?

– Būdama teisininkė, žinojau, kad yra labai mažai šansų dėl ekstradicijos bylos nagrinėjimo JAV Auksčiausiajame Teisme, į kurį kreipėmės. Bylų atranka – kaip ir Lietuvoje. Tik JAV atrenka vienas teisėjas, o Lietuvoje – trijų teisėjų kolegija.

Esu visiškai sveika ir tvirta. Esu pasiruošusi grįžti į Lietuvą. Man tik labai gaila mano sūnaus ir mano tėvų, kurie dėl mano suėmimo patiria skausmą.

– Ar nesijaučiate nusivylusi šalimi, kurioje tikėjotės susirasti užuovėją nuo persekiojimo? Juk Jungtinės Valstijos – kone teisinės valstybės etalonas pasaulio akyse, jos yra suteikusios politinį prieglobstį daugybei nepagrįstai persekiojamų žmonių, o Jus nusprendė atiduoti į rankas tų, nuo kurių bėgote. Kuo Jūs paaiškintumėt tai?

– Žinoma, kad esu šiek tiek nusivylusi. Tikėjausi, kad bus žmonių JAV Vyriausybėje ir teismuose, kurie supras, kas vyko Lietuvoje. JAV pasirinkau kaip teisingumo ir demokratijos šalį. Bet, jau gyvendama JAV, aš mačiau, kad ši šalis nėra ideali, kad taip pat turi daug daug problemų.

Iš tiesų JAV yra suteikusios politinį prieglobstį daugybei nepagrįstai persekiojamų žmonių, bet lygiai taip pat – apgyvendinusios ir daugybę tokių asmenų, kurie atsivežė milijonus, sukauptus iš korupcinės ir kitos neteisėtos veiklos.

Lietuva pasinaudojo ekstradicijos sutarties su JAV spragomis, dėl kurių aš neturėjau teisės pateikti įrodymų, o Lietuvos Vyriausybė – galėjo. Todėl jos pateikti melagingi faktai be tai patvirtinančio vaizdo įrašo buvo vertinami kaip tikimybė, kad aš galimai padariau nusikaltimus.

Be to, JAV teismai pagal ekstradicijos sutartį neturi teisės spręsti dėl politinio persekiojimo. Tai gali padaryti tik vykdomoji institucija – Valstybės departamentas.

 

– O Jums kaip teisininkei nekeista, kad Jūsų ekstradicija pradedama vykdyti, net neišnagrinėjus Jūsų prašymo dėl politinio prieglobsčio suteikimo? Iš pradžių dėl nežinomų priežasčių nagrinėjimas nukeliamas net į 2022 metus, o po to paaiškėja, kad jo apskritai nebus, nes Jūs jau išduodama Lietuvai. Kaip tai suprasti? Ir ar tai nėra Jūsų teisių ir JAV įstatymų pažeidimas – palikti Jūsų prašymą net nesvarstytą?

– Aš tikėjausi, kad bus nagrinėjama politinio prieglobsčio byla. Iš tiesų keista, kad nelaukiama rezultatų joje ir kad prieglobsčio bylos nagrinėjimas atidėtas nepaaiškinus priežasčių. Priešingai nei ekstradicijos byloje, į politinio prieglobsčio bylą galima pateikti įrodymus. Žinoma, mane išsiuntus iš JAV, prieglobsčio bylos nagrinėjimas tampa beprasmis.

– Nemanote, kad dėl šitos kolizijos Jūsų advokatai turėtų skubiai kreiptis į teismą? Ar Jūs jau nuleidot rankas?

– Advokatai sako, kad JAV įstatymai to nereguliuoja.

– Mane suklusti privertė dar anksčiau priimtas Čikagos teisėjos sprendimas, kuriame sakoma, kad Jūs turėsite visas galimybes apsiginti savo teises ir Lietuvoje. Jie tikrai mano, kad mes jau esame teisės viršenybės šalis, kurioje kiekvienas to panorėjęs gali apsiginti savo teises? Ir net tokioj byloje kaip Jūsų, kur vienas po kito žūna įtariamieji?

– Keista ir tai, kad teismo posėdžio metu JAV teisėjai klausė: „Ar gali tai vykti Lietuvoje? Juk Lietuva yra draugiška Jungtinėms Valstijoms šalis.“ Argi pagal draugiškumą sprendžiama dėl kurupcijos, politinio persekiojimo?

Visi atsimena, kaip aš bandžiau ginti savo teises Lietuvoje, reikalaudama vaizdo įrašų iš 2012 m. gegužės 17 d. įsiveržimo į mūsų namus, ir kuo tai baigėsi. Seimui naikinant mano kaip teisėjos neliečiamybę, įrašai išvis nebuvo pateikti, o naikinant mano kaip Seimo narės imunitetą, tų įrašų buvo pateikta tik 12 sekundžių. Įsivaizduojat, iškupiūruoji, nuslepi tai, kas nenaudinga, ir pateiki. Arba išvis neduodi. Ir tai vadinama galimybe apginti savo teises.

Visuomenė taip pat turbūt dar prisimena, kaip buvo nuteista garbinga profesorė onkologė L. Bloznelytė-Plėšnienė, kaip teismas nusprendė, kad advokatas Černiauskas Deimantės nenešė, nors visa Lietuva matė, kad – nešė, kaip mano tėvai nuteisti daugybę kartų net neaišku už ką… Kaip mano mamą ir kitus žmones nuteisė už nusikaltimus, dėl kurių JAV atsisakė mane išduoti, kaip per mūsų namų šturmą kieme stovėjusius žmones tampė po teismus daugiau nei penkerius metus, kaip aklą R. Ivanauską nuteisė dėl to, kad buvo mano brolio draugas… Galėčiau vardinti ir vardinti pavyzdžius, kai Lietuvos teismams visiškai nebuvo įdomi tiesa.

Nemanau, kad JAV teisėjai nežino, kas dedasi Lietuvoje. Gal kažkada paaiškės tokio sprendimo motyvai.

Jau rankos pirštų neužtenka suskaičiuoti žuvusiųjų ir mirusiųjų, kurie buvo susiję su šia istorija.

– O gal Jūs tapote politinės konjunktūros auka? Juk jeigu Jums būtų suteiktas politinis prieglobstis, tai būtų kaip spjūvis į veidą artimai sąjungininkei. Nes toks sprendimas būtų tolygus pripažinimui, kad Lietuva neatitinka teisinės valstybės kriterijų.

– Tikriausiai tai yra politiniai susitarimai. Visiems žinoma, kad JAV yra įrengusios karines bazes Lietuvoje.

Tačiau tai, kad aš esu išduota, nepadaro Lietuvos teisine valstybe. Kiekvienais metais JAV rengia ataskaitas apie užsienio šalis. Iš ataskaitų aišku, kad Jungtinėms Valstijoms žinoma apie korupciją Lietuvoje, apie nepasitikėjimą teismais.

Mano atveju iš visos Lietuvos prokurorų kūrybos liko tik keturi kaltinimai. Tik keturi iš 39! Ir visi jie susiję su 2012 metų gegužės 17 diena, kai buvo pagrobta Deimantė. Manau, tai daug ką pasako.

– Svarstant, kodėl taip nutiko, man iš galvos vis neišeina JAV milijardieriaus ir prezidentų bičiulio Epsteino pavardė – to, kuris neseniai buvo apkaltintas lytiniu nepilnamčių išnaudojimu ir rastas kameroje nebegyvas. Atpažįstate paralelę? Jis taip pat nesulaukė teismo, kaip jo nesulaukė ir daugelis pedofilijos bylos figūrantų Lietuvoje. Ar tik nėra taip, kad ir Jungtinės Valstijos šioje srityje turi nemenkų problemų? 

– Žinoma, kad matau paralelę.

J. Epsteinas buvo rastas negyvas, kai nukentėjusiosios davė parodymus ne tik apie jį, bet ir kitus jas seksualiai išnaudojusius turtingus bei įtakingus asmenis, Epsteino draugus.

Visai neseniai JAV priėmus įstatymą, kad pedofilijos aukos gali ir po daugybės metų nuo išnaudojimo kreiptis dėl tyrimo, paaiškėjo vaikų seksualinio išnaudojimo mastas šalyje. Iš tiesų JAV turi didelių problemų šioje srityje. Vien Pensilvanijoje 300 kunigų seksualiai išnaudojo daugiau kaip 1000 vaikų. O kiek dar aukų nenorėjo viešintis?

Seksualinė laisvė nuėjo į kraštutinumus. Esu skaičiusi straipsnių, kad yra bandoma pedofiliją pripažinti liga ir panaikinti baudžiamąją atsakomybę. Taip pat esu skaičiusi apie bandymus įteisinti santuoką ne tarp dviejų, bet grupės asmenų.

– O kaip Jūs manote, ar prie Jūsų nesėkmės galėjo kaip nors prisidėti prezidentas Valdas Adamkus? Na, kaip turintis aukšto lygio ryšių Jungtinėse Valstijose, ir pan.? Nes, kiek prisimenu, jis nebuvo didelis Jūsų mylėtojas?

– Gerai atsimenu, kaip buvęs prezidentas Valdas Adamkus viešai pareiškė, kad reikia viską užbaigti pedofilijos byloje. Seksualiai išnaudotas vaikas jam nerūpėjo.

Nežinau apie jo įtaką JAV, bet keista, kad dabartinis prezidentas G. Nausėda konsultuojasi su juo. Adamkaus prezidentavimo laikai nieko gero Lietuvai neatnešė.

– O kiti politikai? Ir ar galėjo prisidėti taip vadinamo „valstybininkų“ klano atstovai, kurie greta V. Adamkaus yra siejami su slaptu CŽV kalėjimu Lietuvoje? Čia negalėjo būti koks nors ryšys pagal principą „paslauga už paslaugą“?

– Įtaką bandė daryti buvęs ambasadorius JAV Ž. Pavilionis. Šioje šalyje taip pat turi ryšių D. Grybauskaitė. O kas tiksliai prisidėjo, aš nežinau.

Dabartinėje geopolitinėje situacijoje, esant stipriai Rusijai, Kinijai, amerikiečiams yra labai reikalinga mažų, tegul ir korumpuotų bei pažeidžiančių žmogaus teises valstybių pagalba. Kas Jungtinėms Valstijoms yra Lietuva? Tik Rusijos kaimynė.

Tokiu rakursu turbūt reikėtų žvelgti ir į slapto CŽV kalėjimo atvejį, pripažintą Europos Žmogaus Teisių Teismo, bet ne Lietuvos vyriausybės. Tai yra gėda, kad mes dalyvaujame panašiuose sumanymuose užsienio šalių prašymu.

O kas link „valstybininkų“ klano vaidmens, tai siūlau nepamiršti, ką apie tai kalbėjo saugumo pulkininkas V. Pociūnas. Prisimenate žodžius, kad juos visus vienija „žydrumas“? O kas yra „žydrumas“ – netradicinė seksualinė orientacija ar pedofilija?

D. Kuolys kažkada irgi kalbėjo apie „valstybę valstybėje“, apie jos narius, švenčiančius, nakvojančius vaikų globos namuose.

– Bet, kalbant apie Jungtines Valstijas, buvo du kongresmenai – Chris Smith ir Randy Hultgren – kurie kovojo už Jus. Ir net įregistravo Jums palankų įstatymo projektą Kongrese, taip pat surengė Jums skirtus klausymus vyriausybinėje Helsinkio komisijoje. Ar nenutiko taip, kad jiems tiesiog pritrūko laiko išjudinti inertišką biurokratijos mechanizmą?

– Iš tiesų kongresmenai Chris Smith ir Randy Hultgren stengėsi iš visų jėgų padėti.

Nežinau, ar pritrūko laiko, ar Jungtinės Valstijos turi per daug savų problemų.

Kiek skaitau spaudą ir žiūriu žinias per televiziją, Kongresas ir JAV žiniasklaida susikoncentravę tik į Prezidento Trumpo apkaltą, Kiniją, Rusiją, sieną tarp Meksikos ir JAV, nelegalius imigrantus. Tai pagrindinės temos, kuriomis gyvena JAV.

– Dabar sugrįžkim į Lietuvą. Ne tiesiogine prasme – mintimis. Ko Jūs tikitės iš šio savo gyvenimo etapo? Pradedant ta akimirka, kai būsite išlaipinta iš lėktuvo Vilniaus aerouoste?

– Pirmiausia tikiuosi pamatyti žurnalistus.

Po to tikiuosi, kad man bus leis susipažinti su atliktu ikiteisminiu tyrimu. Buvęs Generalinis prokuroras D. Valys skelbė, kad turi įrašą, kuriame aš spardau Stankūnaitę, tai noriu tai pamatyti. Prokuratūra į JAV pranešė, kad aš barikadavau namą, rakinau duris, todėl taip pat noriu pamatyti tą įrašą. Ir apskritai noriu susipažinti su visu vaizdo įrašu, kuris nebuvo pateiktas nei Seimui, nei JAV pareigūnams.

Taip pat noriu kuo greičiau pamatyti savo tėvus, kurių dėl jiems iškeltų baudžiamųjų bylų negalėjau sutikti 6 metus.

– Ar jausitės saugi ir nebijosite dėl savo gyvybės? Jūsų tėvai rašė laišką prezidentui G. Nausėdai, prašė garantuoti, kad su Jumis nebūtų susidorota, bet gautame atsakyme apie tai – nė žodžio. Lyg tai būtų tokia nereikšminga smulkmena, apie kurią net neverta šnekėti.

Žinoma, kad Lietuvoje nėra saugu. Tik viešumas gali užtikrinti mano saugumą. Galbūt prieš prezidento rinkimus mano tėvų prašymas butų patekęs į priešrinkiminius pažadus.

– Įprastai kadenciją baigęs ir išrinktasis prezidentas apsikeičia tam tikra informacija. Kaip Jūs manote, kokiu žinių bagažu apie Jus ir Jūsų bylą su G. Nausėda galėjo pasidalinti D. Grybauskaitė?

– Kiek aš supratau, tai D. Grybauskaitė buvo ne vaiko, mano brolio ar mano, bet priešingoje pusėje. Teisėjas E. Gladutis, nutraukęs dalį pedofilijos bylos, D. Grybauskaitės dekretu perkeltas į Auksčiausiajį Teismą, S. Skvernelis iš Generalinio komisaro po gegužės 17-osios šturmo tapo Vidaus reikalų ministru, o Garliavoje gegužės 17-ąją buvęs komisaras R. Požėla tapo Generaliniu komisaru. Ne tik šiems, bet ir daugiau kitų buvo atsilyginta su kaupu.

Prisiminkite, kiek lindo į viešumą dėl pedofilijos bylos Konstitucinio Teismo pirmininkas E. Kūris, po ko gavo vietą Strasbūro teisme. Prisiminkite tuos reikalus viešai komentuojantį Vilniaus Universiteto Teisės fakulteto dekaną V. Nekrošių. Nemanau, kad „Snoro“ bankroto byla atsitiktinai pateko dekano pusbroliui Andzej Macijevskiui, kuris po jos nagrinėjimo taip pat tapo Aukščiausiojo Teismo teisėju.

O A. Valantinas, netekęs Generalinio prokuroro pareigų dėl aplaidaus pedofilijos bylos tyrimo, prezidentės dekretais tapo teisėju, o po to  – ir Apeliacinio teismo pirmininku.

Taigi beveik aišku, kokia informacija galėjo pasidalinti D. Grybauskaitė. Manau, kad ji manęs neatleido iš teisėjų tik dėl rinkėjų požiūrio, nes laukė antra kadencija.

– Tai išeitų, kad vadinamieji Garliavos įvykiai Lietuvą ne suskaldė, kaip teigiama, o priešingai – sucementavo? Bent jau elitą?

– Mano nuomone, korumpuotą elitą Garliavos įvykiai suvienijo.

Neabejoju, kad pedofilijos byla R. Jancevičiui (Vilniaus apygardos prokuratūros vadovui – red.) pateko neatsitiktinai. Kodėl iš bylos jis pašalino 6 tomus telefoninių pokalbių išklotinių? Kodėl man neleido susipažinti su jomis?

O kas paaiškėjo vėliau? Paaiškėjo, kad R. Jancevičius įsidarbino koncerne „MG Baltic“, kurio televizija visą ta laiką puolė vaiką ir jį gynusius.

Nežinau, gal R. Jancevičius pražiūrėjo, bet pedofilijos byloje yra likę A. Ūso pokalbiai, kuriuose jis siūlo pagalbą dėl „Leo LT“. Ką galėjo turėti bendra įtariamasis Ūsas su viduriniu išilavinimu ir „Leo LT“?

Kaip A. Ūsas galėjo būti Seimo pirmininko V. Muntiano patarėjas, turėti kabinetą savivaldybėje – šalia Vaiko teisių apsaugos tarnybos?

O Deimantės pirma apklausa, kai A. Ūso advokatas Deivis Valiulis, buvęs A. Sadecko patarėjas Seime, pareiškė: „Jūs nežinote, kam kelią pastojote“? Kaip tai suprasti?

Į viešumą kaip autoritetai mesti teisininkai E. Kūris, V. Nekrošius, žurnalistai R. Miliūtė, R. Valatka, N. Pumprickaitė ir kiti, mano įsitikinimu, buvo reikalingi ne abejonėms pašalinti, ne tiesai išsiaiškinti, bet klaidinti. Tie, kas sekė, ką jie kalba apie nužudymus, kaip komentuoja pedofilijos bylą, galėjo įsitikinti, kad tai prieštaravo jau nustatytiems faktams. Ar nors vienas jų bent kartą paminėjo net penkias mergaitės apklausas? Ar nors vienas analizavo vaiką tyrusių psichiatrų ir psichologų išvadas? Ar nors vienas pareiškė, kad prokurorai A. Kliunka, R. Petrauskas melavo dėl D. Kedžio pirštų atspaudų nusikaltimo vietoje? Ar kad yra liudytojų, jo šaudė ne D. Kedys?..

Pedofilijos bylai sužlugdyti, suversti kaltę dėl nužudymo mano broliui ir viešumoje jį šmeižti buvo mestos visos „valstybininkų“ pajėgos. Taip, taip, tų pačių, apie kuriuos jūs klausėte ir ant kurių krenta jau nebe pirmos mįslingos mirties šešėlis.

– Jums pareikštų įtarimų skaičius, bėgant laikui, gerokai sumenko. Ar sugrįžus Jums negali būti pasiūlytas toks kompromisas, kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika? Man toks įvykių variantas atėjo į galvą stebint, kaip metų metais buvo neskubama Jūsų ieškoti: skelbti paiešką lyg ir verčia užvestos bylos, o jokio noro – nėra… Ar tokia įvykių versija vis dėlto sunkiai tikėtina?

– Lietuvos prokurorų fantazijai nėra ribų. Dar gerai, kad sukūrė „tik“ 39 kaltinimus, o ne dviem ar septyniais šimtais daugiau. Nes su 39-iais  į Gineso rekordų knygą nepatekau, o štai su šimtais būčiau patekusi.

Į JAV atsiuntė daugiau kaip 300 puslapių, kuriuose išdėstyti kaltinimai. Prokuroras T. Krušna dokumentą pradėjo sakiniu: „Reikšdami Jums didžiausią pagarbą…“

Jau minėjau, kad keturi dar likę kaltinimai susiję su gegužės 17-ąja. Pagal JAV teismų sprendimus ir Lietuvos – JAV ekstradicijos sutartį aš galiu būti teisiama tik už nusikaltimus, dėl kurių esu išduota Lietuvai. Paradoksalu, bet galiu būti teisiama tik dėl dienos, kai buvo pagrobta Deimantė.

– Bet jeigu vis dėlto būtų pasiūlytas kompromisas, ar Jūs sutiktumėt? Ar priešingai – vertintumėt tai kaip principų išsižadėjimą?

– Po viso šito Lietuvos Vyriausybės melo ir persekiojimo man nereikalingi jokie pasiūlymai.

Prokuratūra turi įrodymus, kad aš nespardžiau, nebarikadavau, nerakinau durų, kad mane sužalojo, kad mano dukterėčią paėmė jėga.

Nėra dėl ko sutikti. Tie, kurie vykdė sprendimą gegužės 17-ąją, turėjo būti teisiami.

Aš niekada nebuvau išsižadėjusi savo principų.

JAV aš niekada nesislapsčiau, iš karto kreipiausi dėl politinio prieglobsčio, legaliai dirbau, mokėjau mokesčius valstybei, baigiau koledžą. Lietuvos Vyriausybei buvo žinoma mano gyvenamoji vieta, į Maršalų įstaigą Čikagoje aš atvykau pati.

– Beje, Jums netikėtai pasitraukus iš Lietuvos, net dalis Jūsų šalininkų Jus kritikavo už tai, kad šitaip pasielgėt. Ir tvirtino, kad, turėdama tokį didžiulį žmonių palaikymą, Jūs privalėjote eiti „ligi galo“, o ne pabėgti. Mane visuomet šiek tiek stebina tie, kas reikalauja aukos iš kitų, bet vis dėlto ką Jūs galėtumėt į tai atsakyti?

– Tie mano palaikytojai, kurie iš tiesų nuoširdūs, tikri draugai, džiaugėsi, kad aš su Karoliu išvažiavau. Aš galėjau likti, bet mano sūnaus ateitis ir saugumas buvo pirmoje vietoje.

Aš žinau tokių asmenų, kurie, dar man būnant Lietuvoje, kalbėjo, jog norėtų, kad aš būčiau suimta, nes taip jiems būtų lengva laimėti rinkimus. Jiems „iki galo“ reiškia būti Seime. Man „iki galo“ – kovoti dėl Deimantės. Jos jau nebuvo, kai aš išvažiavau.

Manau, mano nuojauta dėl persekiojimo pasitvirtino, nes prokuratūra, man išvykus, prikūrė dar daugiau nei 30 kaltinimų.

– Savo apsisprendimą trauktis Jūs turbūt labai rimtai svėrėt. Kokios aplinkybės nulėmė, kad pasielgėt taip, kaip pasielgėt?

– Apsisprendžiau per labai trumpą laiką – per dvi dienas. Tai nutiko po to, kai Seime pasklido kalbos, kad D. Grybauskaitė davė nurodymą sisteminėms partijoms naikinti mano imunitetą.

Aš žinojau, kad prokurorą D. Valį prezidentei buvo suradusi rašytoja V. Jasukaitytė, kad Valio tėvai buvo Jasukaitytės draugai. Manau, kad ne kieno nors kito, o būtent D. Grybauskaitės nurodymu Valys man iškėlė baudžiamąsias bylas po gegužės 17 dienos.

Aš jaučiau ir mačiau, kad D. Grybauskaitė nori su manimi susidoroti. Aš nežinau, kodėl Kauno apygardos teismo pirmininkas N. Meilutis išsigynė, kad jam skambino iš Prezidentūros ir siūlė, kad aš išeičiau iš teisėjų savo noru. Tegul tai būna ant Meilučio sąžinės.

Be to, apsisprendimą išvykti lėmė daugybė kitų dalykų: autoįvykiai, grasinimai…

– Ribotos apimties interviu neįmanoma aptarti visko, bet vis dėlto – kaip Jūs dabar vertinate tuos įvykius, kurie sukrėtė Lietuvą ir sugriovė Jūsų ir Jūsų artimųjų gyvenimus?

– Mano vertinimas niekada nebebus kitoks – niekas nėra garantuotas, kad jo vaikas netaps lytinio išnaudojimo auka. Ar kad tai nenutiks kam nors iš artimų žmonių.

Jei ne korupcija, įtariamų pedofilų ir jų bendrininkų gynimas, vaiko pagrobimas ir pradanginimas, pedofilijos bylos baigtis galėjo būti visiškai kitokia. Kitokie galėjo būti ir vaiką gynusiųjų likimai. Galbūt net kitoks visų mūsų gyvenimas Lietuvoje.

Atsiminkite, kad 2010 metų sausį Seimas po atlikto tyrimo konstatavo, kad visi mano brolio Drąsiaus Kedžio skundai buvo pagrįsti, kad pedofilijos byla visų instancijų prokuratūrose tirta aplaidžiai. O kur tie prokurorai – Ročienė, Kiuršinas, Čivinskaitė, Valantinas – šiandien? Jie ne tik grįžę į pareigas, bet ir paaukštinti. G. Ročienė net sugebejo iš valstybės prisiteisti tūkstantines sumas.

– Ar tų įvykių paveikslas Jūsų akyse šiandien smarkiai skiriasi nuo to, koks buvo tuomet? Ar Jums pavyko vėliau sužinoti tai, ko tada nežinojote ir ko ligi šiol nežino visuomenė?

– Tų įvykių paveikslas mano akyse beveik toks pat. Tik, aišku, šiuo metu yra daugiau informacijos apie korupciją, apie D. Grybauskaitės, sisteminių partijų narių tikruosius veidus, apie korumpuotus žurnalistus.

Būdama Lietuvoje, aš nežinojau, kad Liberalų sąjūdžio gretose su E.Masiuliu buvo A. Ūso giminaičiai, kad mane svarstęs ir kritikavęs teisėjas V. Kažys, V. Kondratjevo sprendimą galioti palikęs E. Laužikas bus įtariami kyšio ėmimu, kad E. Masiulis skolinsis pinigus alkoholio dėžėje, kad D. Grybauskaitė, pasivadinusi „tulpe“, susirašinės su E. Masiuliu, kad ji aukštins pareigose vieną po kito…

– Tai ko gero, jeigu Jūs būtumėt likusi čia, jie visi ir būtų sprendę Jūsų likimą – įskaitant kyšių ėmimu įtariamus teisėjus?

– Taip, tie patys teisėjai būtų sprendę ir tie patys spręs ir dabar.

Jei ne pas advokatą aptikta „blakė“, tyrimas būtų trukęs dar ilgą laiką. Įsivaizduojate, kiek teisėjų dar būtų pagauta? Dešimtys? O gal net šimtai?..

Aš žinau, kad yra ir sažiningų teisėjų Lietuvoje, bet jų labai nedaug.

– O kaip vertinate profesoriaus V. Landsbergio vaidmenį? Ar nestebina tai, kad jis iš pradžių buvo labai nuoseklus ir karštas Deimantės ir jos puseserės gynėjas, parašė ne vieną straipsnį, o po to net nebuvo linkęs to prisiminti?

– Manau, kad profesorius Vytautas Landsbergis buvo nuoširdus. Jis žinojo apie vaikų seksualinį išnaudojimą. Manau, kad jį užtildė jo anūko Gabrieliaus ėjimas į politiką. Profesorius yra išskirtinė asmenybė, bet anūkas neišsiskiria iš pilkos politikų masės. Profesoriaus V. Landsbergio pozicija dėl pedofilijos bylos, dėl manęs nesutapo su konservatorių partijos nuomone, todėl, manau, dėl šių priežasčių profesorius pasirinko tylą – kad nesugadintų anūkui karjeros.

Mane labai nustebino ir Gabrieliaus Landsbergio draugystė su tuometiniu Liberalų sąjūdžio pirmininku E. Masiuliu.

O šiaip šnekų yra visokių, bet nesinorėtų vadovautis gandais.

– Kalbama, jog V. Landsbergis susitikinėjo su Jumis ir vylėsi, kad Jūs su savo šalininkais įsiliesite į konservatorių gretas, bet Jūs neva nepaklausėte. Ar tai tiesa?

– Taip, su V.Landsbergiu aš bendravau. Jis man paliko tikrai neeilinio asmens įspūdį. Atrodė, kad jis susirūpinęs vaiko išnaudojimu, jo likimu. Manau, kad jis turėjo apie pedofilus informacijos ir iš kitų šaltinių.

Jis nekvietė į konservatorių gretas, bet gerai atsimenu, kad, kalbant apie naujos partijos kūrimą, jis sakė, kad bus blogai, kad bus susidorota. Galbūt tai buvo ir mano patirties stoka, bet tuo metu aš tikrai nesuvokiau, kad dėl ėjimo į politiką man pradės vieną po kitos kurti baudžiamąsias bylas.

– O ką kalbėjo D. Grybauskaitė, kai buvo su Jumis susitikusi?

– Iš tikrųjų tai aš taip ir nesupratau, dėl ko ji su manim susitiko.

Atsimenu, jog ji pradžioje pokalbio pasakė, kad domėjosi manimi Specialiųjų tyrimų tarnyboje ir gavo iš jos atsakymą, kad kyšių aš neimu.

Ji sakė, kad negali kištis į Deimantės gyvenamosios vietos nustatymo bylą.

Aš jai atvežiau mano nužudyto brolio nuotraukas. Į tai ji pareiškė, kad prokuroras R. Petrauskas jai pranešė, jog Kedys mirė sava mirtimi.

Tiesa, ji tvirtino, kad neskaito laikraščių, bet, kaip paaiškėjo vėliau, žinojo iš kokios žiniasklaidos prašyti paramos, kuriai žiniasklaidai skirti finansavimą iš Prezidentūros.

Pasakyčiau, kad nieko reikšmingo tame pokalbyje nebuvo.

– Jūs sakot, kad D. Grybauskaitei parodėte nužudyto brolio nuotraukas. Kas jose buvo, kad net pasiėmėt į susitikimą su prezidente? Ir kodėl taip tvirtai sakote, kad – nužudyto?

– Iš nuotraukų aiškiai matėsi, kad jis miręs ne sava mirtimi. Nepriklausomas ekspertas taip pat padarė išvadą, paneigiančią eksperto J. Paliulio išvedžiojimus.

– Kaip šiandien vertinate S. Skvernelio, kitų žinomų politikų vaidmenį?

– Kaip vertinti S. Skvernelį?

Tas, kas atsiuntė 240 policininkų pagrobti mažą seksuliai išnaudotą vaiką, vėliau važiuoja su savo paties vaiku pas popiežių į Vatikaną palaiminimo…

Atsakymas vienas – šlykštu.

– O žinant, kad jis šiandien kovoja su sunkia liga, širdis neatlėgsta?

– Suserga ne tik blogi, bet ir geri, labai geri žmonės. Nėra ko džiaugtis dėl kito ligos. S. Skverneliui dar reikia užauginti savo vaikus.

Bet norėčiau grįžti prie jūsų klausimo dėl kitų politikų vaidmens.

Pasakyčiau, kad dėl vaiko likimo ir mano persekiojimo labiausiai pergyveno Lenkų rinkimų akcijos, Darbo partijos ir kai kurie Tvarkos ir teisingumo partijos nariai – žinoma, išskyrus R. Žemaitaitį. Lenkų rinkimų akcijos pirmininkas apie pedofilijos bylą net viešai pasisakė Europos parlamente.

Dar galėčiau paminėti D. Kuolį, jeigu jį galima priskirti prie politikų. Jis kūrė partiją tik tam, kad suskaldytų „Drąsos kelio“ rinkėjus.  „Lietuvos sarašas“ buvo tik idėja suvienyti žmones, o vėliau paaiškėjo, kad tokiu pavadinimu bus atskira politinė partija. Pasidėjęs Deimantės ir mano nuotraukas, D. Kuolys susirinko parašus partijos kūrimui. Visuomenė to net nežino, kad jis, taip pat K. Krivickas, R. Janutienė prieš rinkimus buvo kviečiami į „Drąsos kelią“, bet tai jų nedomino. Kuoliui reikėjo atskiros partijos. Krivickui, Janutienei nesmirdėjo propagandinio „Lietuvos ryto“ pinigai. O Krivickas net ruošėsi į rinkimus su Liberalų sąjūdžiu – po to, kai E. Masiulis buvo sulaikytas su pinigais.

Norėčiau tik iš geros pusės paminėti G. Songailą, S. Stomą, N. Puteikį, R. Kupčinską, N. Oželytę, P. Gražulį – visiems jiems rūpėjo vaiko likimas. O sisteminiai konservatoriai ir socialdemokratai į mus žvelgė kaip į konkurentus, atimančius balsus. Dar man būnant Seime, konservatoriai taip ir skundėsi, kad „Drasos kelias“ užėmė jų 7 vietas…

– Ką pagalvojote, kai išgirdote, kad Jums apkaltą Seime inicijavusių liberalų lyderis įkliuvo su banknotų prikrauta dėžute? 

– Kai išgirdau, kad E. Masiulį sulaikė su ta banknotų dėže, pamaniau, kad pagavo su kyšiu ir pagalvojau, kad jis susitvarkys. Turbūt mano mintys krypo teisinga linkme – teismas įsakymu jau pripažino, kad jis skolinosi. Taigi E.Masiulio negalima vadinti kyšininku. Reikia sakyti, kad STT jį nepagrįstai apšmeižė ir neteisėtai sulaikė.

Bet ką Masiulis beaiškintų, žmonės atskiria pelus nuo grūdų. Jo jau nėra politikoje ir tikiausiai ir toliau nebebus.

– Kodėl Jūs neskundėte savo apkaltos rezultatų teismui? Juk ji surengta, pažeidžiant Seimo statutą, kuris turi įstatymo galią. Statute nurodyta, kad pranešimas Seimo nariui apie jam pradedamą apkaltą turi būti įteiktas pasirašytinai, o Jums niekas neįteikė. Ir net neieškojo ir nesiaiškino, ar Jūs dar gyva – jau nekalbant apie tai, kad buvote teisiama už akių, be galimybės pasiteisnti. Kaip kokia karo nusikaltėlė.

– Niekas man iki šiol neįteikė pranešimo apie apkaltą, todėl nebuvo ką skųsti.

– Supratau… Jūs – buvusi teisėja su ilgamete praktika. Per keliolika teisėjavimo metų neturėjote jokių nuobaudų. Maža to, ant Jūsų nekrito ir jokių šešėlių, nes viskas jau seniai būtų atkasta ir išnarstyta po kaulelį. Bet net tokia reputacija nepriverčia susimąstyti Jūsų priešininkų. Gal tai – ir komunikavimo problema? Gal nesugebėta įtikinamai paaiškinti padėties?

– Manau, Lietuvoje yra daugiau pedofilų pagalbininkų, nei pačių pedofilų.

Tie, kas iš tikrųjų domėjosi pedofilijos bylos eiga, toliau sekusiais įvykiais, supranta,  kieno pusėje yra tiesa.

Aš jau minėjau, kad 2010 metais Seimas nustatė, jog mano brolio skundai pagrįsti, byla buvo tiriama aplaidžiai. Kodėl prokurorams nepradėjo ikiteisminių tyrimų? Kodėl vėliau jie grįžo į darbus, buvo paaukštinti? Kodėl po Seimo išvadų byla buvo perduota abejotinos reputacijos prokurorui R. Jancevičiui, kuris ją pasuko visiems žinoma linkme?

Prisiminkite, ką apie vaiko išnaudojimą sakė prokuroras A. Kiuršinas: „Kas čia tokio, kad vaikui įkišo kelis kartus į burną?“ Įsivaizduojate?

– Man jau nusibodo kartoti, kad, teismui atmetus pedofilijos versiją kaip tyčia išsigalvotą D. Kedžio, Jūsų broliui nebeliko motyvo žudyti. Tačiau jis ir toliau laikomas žudiku. Tai – akis badantis prieštaravimas visoje įvykių konstrukcijoje, palaimintoje teismų, tačiau apsimetama, kad viskas tvarkoj. Kaip taip gali būti valstybėje, kuri save laiko teisine?

– Lietuva jau daugelį metų nėra teisinė valstybė.

Dėl mano brolio prokuratūra skelbė, kad žudymo vietose rasti jo pirštų atspaudai, bet, man susipažinus su mirties byla, paaiškėjo, kad tų atspaudų nebuvo rasta. Generalinė prokuratūra vėliau paneigė prokurorų A. Kliunkos ir R. Petrausko melagingą informaciją.

Kaip su liudytojais, kurie matė, kad šaudė ne Drąsius Kedys, bet kitas asmuo? Kodėl jų parodymai neskelbiami?

Kaip su vaizdo įrašu iš gatvių, kurį siuntė į užsienį tirti ir apie kurį prokuratūra skelbė, kad matosi Kedžio veidas? Kodėl jo „Lietuvos rytas“ iki šiol nepaviešino?

O kaip su A.Ūso mirtimi? Prisiminkite V. Gaivenio laidoje „Abipus sienos“ verkiančius Ūso tėvus, kad sūnus nužudytas, kad pirštinė rasta kitoje vietoje, kad kūnas temptas, ant pilvo žymės. Kas nužudė Ūsą, leidžiantį savaitgalį su draugais sodyboje, jeigu tuo metu mano brolis jau buvo palaidotas?

– Taip, esminiai klausimai, į kuriuos niekas nesiima atsakyti. Paminėjote „Lietuvos rytą“ – gal žinote, kodėl jis Jūsų šitaip neapkenčia? Juk bet kuris mąstantis žmogus dėl nieko negali būti tikras 100 procentų – nebent dėl savo mirties. Bet štai dėl Jūsų G. Vainauskas tikras absoliučiai – ir kad Jūs išsigalvojote pedofiliją, ir kad pastūmėjote brolį žudyti ir net kad tvirkinot savo dukterėčią Deimantę. Iš kur toks beribis žinojimas ir tokia neapykanta?

– Aš neturiu nieko bendra nei su žudymais, nei su tvirkinimu.

Tai tipinė situacija. Jeigu pasidomėtumėt pasaulio praktika pedofilijos bylose, tai įsitikintumėt, kad įtakingi pedofilai ir jų užtarėjai visada verčia kaltę tiems, kas gina vaikus.

Atsimenat pulkininką V. Pociūną, kuris buvo nužudytas ir po to G. Vainausko šlykščiausiai apšmeižtas? Kaip neva girtas atlikinėjo pro langą gamtinius reikalus ir iškrito, kaip turėjo ryšių su kita moterimi, ir panašiai? Kaip reikėjo jaustis žuvusiojo žmonai, vaikams?

Dėl ko G. Vainauskas taip elgiasi, aš nežinau. Galbūt tiems patiems valdant Lietuvą 25 metus, jis galutinai įtikėjo, kad už šmeižtą niekuomet nebus nuteistas.

O gal jam šitaip liepta daryti? Ir jis tėra tik sraigtelis didžiuliame korupcijos mechanizme?

Tai, ką daro Vainauskas, nėra žurnalistika. „Lietuvos rytas“ niekuo nesiskiria nuo sovietinės spaudos, kai skaitėme tarp eilučių.

G. Vainauską esu mačiusi tik sykį. Begeriant kavą Vilniuje lauko kavinėje, man jį parodė beeinantį su jauna mergina, gal anūke. Pagalvojau: „Ar šis mažas plikas senukas gali būti šitoks baisus?..“

Bet ir kitų žiniasklaidos priemonių pozicija – panaši. LRT, 15min.lt nedaug kuo skiriasi nuo „Lietuvos ryto“. Valatka, Miliūtė, Pumprickaitė… Vargšai dvasios ubagai, kitaip nepavadinsi.

Prisiminkite, kai buvo sulaikytas E. Masiulis, kaip šitie veikėjai raitėsi, kaip stengėsi jį ginti. Buvo koktu žiūrėti. Įsivaizduokite mane, paėmusią ne 103 tūkstančius, bet 5 eurus. Kas vyktų jų laidose? Kas būtų rašoma straipsniuose?

Ar visuomeninė televizija ir radijas, gaunantys finansavimą iš valstybės, gali rengti tokius neobjektyvius reportažus, šmeižti, meluoti? Gėda ir tiek.

– O kuris apie Jus paskleistas melas – didžiausias?

– Didžiausias melas, kad Karolis – ne mano sūnus.

O didžiausias absurdas – kad organizavau žudynes ir ne bet kaip, o psichologiškai tvirkinau vaiką.

Jungtinėms Amerikos Valstijoms kaip tvirkinimo įrodymas buvo pateiktas Deimantės ir mano pokalbis: „Deimantėle, nekalbėkime daugiau apie tuos išsigimėlius“.

– Ar grįžusi bandysite telkti savo šalininkus? Ir – jei taip, tai kokį pagrindinį tikslą kelsite sau ir jiems?

– Grižtu pačiu laiku – prieš 2020 metų Seimo rinkimus.

Mano svajonė – padėti suvienyti visas mažas partijas kaip antisisteminę koaliciją.

Pamąstykite paprastai: daugiau kaip 25 metus valdo tie patys, tai vienu, tai kitu daugiau, bet iš esmės jų sprendimai ir veiksmai vienodi.

Prisminkite buvusios prezidentės D. Grybauskaitės mintis, kad būtų laikas pereiti prie dviejų partijų sistemos. Dėl ko? Kad nebūtų kam jų kritikuoti? Dabar dar yra šioks toks pasipriešinimas.

Visi, kurie buvo šiek tiek stipresni, bandė juos kritikuoti, bandė kažką keisti.

Vienintelė galimybė pakeisti Lietuvą – antisisteminėms partijoms susivienyti. Kito kelio nėra. Pamiršti visus nesutarimus, nuoskaudas…

2012 metais aš taip pat norėjau tai padaryti, bet nesugebėjau. Gal šį kartą suvienijimui mano įkalinimas padės?

– Kaip žinoma, šalininkų niekas nesirenka – šalininkai patys renkasi savo autoritetus. Tačiau Jūs esate kaltinama ir dėl šalininkų ir net sėkmingai kompromituojama. Net suformuotas tam tikras vadinamojo „patvorinio“ stereotipas kaip išskirtinai riboto ar net „trenkto“ asmens. Kiek toks įvaizdis, Jūsų nuomone, atitinka tikrovę?

– Priešingai, mano šalininkai – išsilavinę, kultūringi, labai geri žmonės. Kiek jų rizikavo ramiu gyvenimu, nesavaudiškai gindami Deimantę! Kiek buvo tarp jų nė už ką nuteistų ir persekiojamų. Pasiaukojantys žmonės.

Laikas parodė, kad tie du Garliavoje prie tvoros rėkavę asmenys buvo įtariamųjų pedofilija pusėje, šiuo metu sėkmingai bendrauja su jų giminaičiais.

– Kodėl per visą dešimtmetį Jūsų neparėmė nė vienas bažnyčios hierarchas? Kai tuo tarpu kunigų, ir net garsių disidentų, tarp Jūsų rėmėjų buvo.

– Manau, kad bažnyčią pedofilijos tema apskritai gąsdina. Didžiausias neatskleistas pedofilijos bylų kiekis būtent susijęs su kunigais.

Jungtinėse Valstijose skelbiami dešimtys tūkstančių atvejų, kai vaikus prievartavo kunigai, bet niekas tų nusikaltimų tuo metu netyrė ir nesiaiškino.

Skaičiau apie JAV kardinolą, kurio auka, nuvykusi į Vatikaną, popiežiui Jonui Pauliui II ir kitiems aukštiems bažnyčios vadovams papasakojo, kad tas kardinolas juos nuo vaikystės seksualiai išnaudojo. Ir kas iš to? Jie pažadėjo pasimelsti.

Kunigai J. Varkala, R. Grigas ir sovietų laikais nebijojo reikšti nuomonės, už ką buvo persekiojami.

Aš labai gerai nepažįstu kunigo R. Grigo, bet iš jo rašytų straipsnių aišku, kad vaiko seksualinis išnaudojimas jam niekuo nepateisinamas.

Galiu drąsiai, be jokių abejonių pasakyti, kad tokių padorių, sąžiningų, kito skausmą išgyvenančių žmonių kaip Jonas Varkala šioje žemėje mažai. Tokių kaip Jonas Varkala yra vienetai. Jei visi būtų kaip kunigas Varkala, Lietuva būtu rojus.

– Ir vis dėlto ne viskas Jūsų gyvenime nuspalvinta vien niūriomis spalvomis. Net prieš Jus nusistačiusioje žiniasklaidoje kalbama, kad Jūsų sūnus Karolis – tvirčiausia atrama Jums. Tai galiu patvirtinti ir aš iš savo neilgo bendravimo su Karoliu JAV. Kaip Jums pavyko užauginti tokį puikų vaikiną, jei Jūs tokia baisi, kaip piešiama?

– Karolis yra ne tik tvirčiausia atrama, bet pats geriausias mano draugas. Mes vienas kitą suprantame iš pusės žodžio.

Jis yra mano kraujas ir mano kūrinys. Stengiausi jį tokį užauginti: žingeidų, rūpestingą, jautrų, geros širdies, dosnų.

Manau, suaugusiems nepakeliamos kančios, kurias Karolis patyrė dar būdamas vaikas, suformavo jį kaip asmenybę.

Karolis labai domisi ivykiais Lietuvoje, perduoda man visas žinias.

Susitikimų metu žiūriu į savo sūnų ir galvoju: „Kaip iš bejėgio 3,5 kilogramų, 53 centimetrų berniuko užaugo toks vyras?“

– Ar pasiilgot Tėvynės? O gal jai jaučiate nuoskaudą dėl taip tragiškai susiklosčiusio savo likimo?

Žinoma, kad pasiilgau. Aš myliu Lietuvą, jos gerus, darbščius ir sąžiningus žmones.

Mano likimas tragiškai susiklostė dėl pedofilų, jų pagalbininkų, dėl korupcijos.

Lietuvoje aš turiu daug giminaičių ir daugybę gerų draugų.

Labiausiai pasiilgau savo tėvų.

– Ką Jūs šiandien padarytumėt kitaip, jei būtų įmanoma atsukti laiko ratą atgal?

– Aš niekada nesigailėjau, kad bandžiau išgelbėti Deimantę. Aš buvau taip sukrėsta dėl jos lytinio išnaudojimo, kad mano karjera, ramus gyvenimas, mano persekiojimas jau buvo antraeiliai dalykai.

– Jūs susimąstote, kodėl būtent Jus užgriuvo tokie išbandymai? Ir jei taip, tai kokį atsakymą randate?

Toks mano likimas. Aš esu stipresnė už kitus. Gal todėl Dievas kovai pasirinko mane.

Nenoriu kaltinti nei Lietuvos, nei JAV teisėjų, politikų. Jie taip pat turi savo likimus, nuo kurių nepabėgs. Kai JAV teisėjas Martinas priėmė sprendimą išduoti mane Lietuvai, aš mąsčiau: „Kaip jis galėjo taip pasielgti?“ Dabar jau net nebegalėčiau jam parašyti, nes jo jau seniai nebėra tarp gyvųjų.

Išbandymai žmones padaro tik stipresnius.

Šiuo metu daug kas atrodo ir neteisinga, ir nesuprantama. Bet gal po kelerių metų, žvelgiant atgal, viskas atrodys visai kitaip. Dievas turi kiekvieno iš mūsų gyvenimo planą. Ir yra dalykų, kuriuos mes patys negalim nuveikti. Todėl telieka pasitikėti ir laukti.

– Ačiū Jums už pokalbį! Linkiu, kad Tėvynėje rastumėt teisingumą.

 

Sorosinius dolerinius Lietuvos “patriotus” – konservatorius, liberalus, socdemus, nacistus, nacionalistus, propatristus ir pan., – apsėdo Šėtonas. Septynios biblinės nuodėmės tokiam Lietuvos “patriotui”-JAV liokajui neleidžia kritiškai mąstyti ir suvokti realybę tokią, kokia ji yra iš tiesų, be Sąjūdžio melo ir prasimanymų.
Išsigelbėjimas Lietuvai tik vienas – negailestingas egzorcizmas liberaliems “patriotams”, prekiautojams Tėvyne socializmu.

1952 m. spalio 7 d. gimė Vladimiras Putinas, žmogus, kuris pakeitė pasaulį, privertė JAV-ES-UK-NATO karo nusikaltėlius, žudikus, agresorius, kolonizatorius suvaldyti savo grobuonišką apetitą, parodė Vakarų “demokratizatorių”, sužvėrėjusių liberalų, išsigimusių kapitalistų tikrąjį žvėrišką snukį, o Vakarų kolonizatorių pavergtoms tautoms suteikė viltį išsivaduoti iš išsigimusių fašistų liberalų priespaudos.
Įtakingiausias pasaulio politikas, žymiausias 21 amžiaus JAV/NATO karo nusikaltėlių gaujos tramdytojas, visų pasaulio sukčių, niekšų naktinis baisiausias košmaras, KGB pulkininkas, 17 100 000 kv. km ploto, didžiausios pasaulyje, valstybės Rusijos prezidentas, 8 dano dziudo meistras, 9 dano taekwondo meistras ir šiaip labai malonus žmogus Vladimiras Putinas šiandien švenčia savo gimtadienį.
Jūs galvojate, V. Putinas yra žmogus, kuris sėdi Kremliuje? Ne. V. Putinas – tai pasaulio visų geros valios ir padorių žmonių viltis, žmonių tikėjimas atgimimu, tikėjimas, kad pasaulyje dar yra įmanomas Teisingumas, tikėjimas pergale, tikėjimas, pagaliau, kad Žmogus – tai skamba išdidžiai.
V. Putinas – tai kiekvienas iš mūsų, kiekvienas jame lyg veidrodyje mato save – genijus mato genijų, idiotas idiotą, savo šalies patriotas V. Putine mato patriotą, o išdavikas išdaviką, fašistas fašistą, teroristas teroristą, liberalus vagis kyšininkas korupcionierių, o garbingas žmogus mato Garbę. Su gimtadieniu, Prezidente, Nobelio taikos premijos laureate (ateityje), taikos ir saugumo Žemėje garante, ir sėkmės Jums kovoje su JAV/NATO karo nusikaltėlių gauja už taiką pasaulyje!

Šaltinis: https://lt.rubaltic.ru/politics/26012018-landsbergis-sausio-13j-siek-kraujo-kuris-jam-leist-tapti-tautos-didvyriu/?fbclid=IwAR0r4QUrvvT_BiE71URf1qv1U4_-sSpc4nzgkoA_1QAtMfoxxb72quz1PzU

Kruvinieji 1991 metų sausio 13-osios įvykiai prie Vilniaus televizijos bokšto tapo vienu iš valstybės sukūrimo mitų. Dabartinė Lietuvos valdžia atidžiai seka, kad visuomenė neabejotų, jog kalti tik tarybiniai kariškiai, kurie esą nužudė nepriklausomybės šalininkus. Tačiau tų įvykių liudininkų parodymai atskleidžia tikrąjį jų vaizdą ir įrodo, jog prieš 26 metus sukurta ir iki šiol akylai saugojama versija yra melas. Apie tai, kas ir kodėl suplanavo kruviną sausio 13-osios akciją, analitiniam portalui RuBaltic.Ru papasakojo buvęs Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatas ir antrasis LKP CK (TSKP platformoje) sekretorius Vladislavas Švedas:

— 1990 metų kovo 11-osios naktį Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba, kuriai vadovavo Vytautas Landsbergis, paskelbė Lietuvos nepriklausomybę, tačiau daugiau kaip metus jos nepripažino pasaulio bendrija. Bet ir po tragiškų sausio 13-osios įvykių pasaulio lyderiai tylėjo. Ką visa tai reiškė?

— Nepriklausomybės paskelbimas — gana reikšmingas aktas, bet jis tik visiškos valstybės nepriklausomybės preliudija. Siekdama būti išties nepriklausoma, valstybė privalo: kontroliuoti visą savo teritoriją, sienas, turėti nuosavą, pasaulio pripažintą valiutą, karines pajėgas, sugebančias apginti nepriklausomybę, atstovavimą tarptautinėse organizacijose ir t.t. Antai Katalonija paskelbė nepriklausomybę, kaip ir Lietuva 1990 metais. Ir ką? Pareiškimas, jog atkuriama nepriklausomybė, respublikoje nebuvo paremtas realia situacija.

Povilas Masilionis: „Būti žmogumi pavojinga“

Šaltinis: https://www.laisvaslaikrastis.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=9272%3Apovilas-masilionis-buti-zmogumi-pavojinga&catid=31&Itemid=101&fbclid=IwAR2LJSx1U6DCv8mM7FLLUlJXOsPm-4-XamolC1MZmiJ4tF-g5hT25IF3lxU#.XZWQQoDwiwY.facebook

Knygų leidėjas, publicistas Povilas Masilionis, “nepriklausomoje” Lietuvoje nuteistas už žurnalistinę veiklą.

Atlaikęs teismų maratoną, politizuotai nuteistas garbaus 80 metų Jubiliejaus išvakarėse nuteistas knygų leidėjas, rašytojas Povilas MASILIONIS, pristatydamas savo naujausią „nešukuotos publicistikos“ knygą „BŪTI ŽMOGUMI PAVOJINGA“, desperatiškai kreipiasi į visuomenę: Todėl šiandien – kiek liko jėgų – norisi šaukti sau ir kitiems, dar nepabėgusiems iš Lietuvos Don Kichotams: „Į dvikovą šitą valstybę – ant melo ir neteisybės pamatų statomą valstybę“  (pasiligojusio teisingumo neoliberalistinę valstybę, o ne Lietuvos Respubliką ir jos žmones, kuo bando mane apkaltinti prokuroras) Tam, kad sukurtume kitokią valstybę, tobulesnę. Tam, kad mums nereikėtų, kaip Romualdui Ozolui, vienam iš dabartinės valstybės „gimdytojų“, gyvenimo pabaigoje klausinėti nusivylusių lietuvių: „Atsakykit, turim dar mes savo valstybę, ar ne?“, „Ar mūsų valstybė – mūsų?“

————————————————————————————————–

Povilas MASILIONIS (gimė 1939 07 09 Nakonių kaime, Anykščių raj.) – tarybinės, o vėliau  ir Nepriklausomos Lietuvos filologas, poetas, žurnalistas, redaktorius. Mokėsi Troškūnų vidurinėje mokykloje, studijavo Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą. Įgijęs universitetinį išsilavinimą, 1964–1970 m. dirbo Molėtų rajono laikraščio „Pirmyn“ redaktoriaus pavaduotoju, o 1972–1988 m. – Jonavos raj. laikraščio „Jonavos balsas“ redaktoriumi, Politinio švietimo namų konsultantu ir net LKP CK spaudos sektoriuje instruktoriumi. Atgaunant nepriklausomybę Lietuvoje, 1988–1993 metais P.Masilionis dirbo žurnalų „Komunistas“, „Politika“ vyr. redaktoriaus pavaduotoju. 1999 m. leidykla „Gairės“ išleido P.Masilionio publicistinių straipsnių rinkinį „Sukryžiuotų kalavijų karalystėje“.

————————————————————————————————

Atidesni skaitytojai, rimčiau besidomintys laisvos, nepriklausomos Lietuvos istorija, jos politinės raidos metamorfozėmis, socialinės pertvarkos lūžiais, be abejo, turėtų atkreipti dėmesį į publicistinę, disidentinę literatūrą, išleidžiamą leidyklose „Politika“ ir „Gairės“. Šių dukterinių leidyklų veikla, jų darbas grindžiamas ne tiek verslo, kiek  TIESOS sakymo bei TEISINGUMO kriterijais, atlieka kilnią misiją oligarchų valdomoje šalyje, kurios informacinį lauką tendencingai uzurpuoja ir liaudį kvailina žiniasklaidos verslo magnatų užsakomoji produkcija.

Lietuvos nepriklausomybės metais dirbdamas leidyklos „Gairės“ (UAB „Mūsų gairės“) direktoriumi, Povilas Masilionis pagrįstai gali didžiuotis tokiomis šioje leidykloje išleistomis, liaudies pamėgtomis ir politikos funkcionierių keikiamomis (tautos „patriarcho“, prof. V.Landsbergio ypač niekinamomis) knygomis, kaip Vytauto Petkevičiaus trilogija: „Durnių laivas“, „Durniškės“, „Prakeiktieji ir pateptieji“, Liudo Dambrausko „Išeinančiojo mintys“, „Kovo 11-osios tragizmas“, Aleksandro Bendinsko „Be pagražinimų“, Romualdo Grigo, Alberto Ružo „Lietuviškieji „…izmai“, Stasio Stungurio „Rūškano laiko godos“, Vytauto Skuodžio „Melo, neapykantos ir šmeižto kronika. 1993–1997“ , „Dar kartą apie landsbergizmą“ bei kita disidentine literatūra.

 

Kairiųjų pažiūrų politikuojantis žurnalistas Povilas Masilionis neslepia, jog jam visuomet rūpėjo ir ypač dabar rūpi, „kaip šioje laukinio kapitalizmo bakchanalijoje sekasi paprastam, didelių turtų neturinčiam ir neturėsiančiam Lietuvos žmogui?“ . Tuo metu, kai dauguma buvusių komunistų skubiai „susiprato“, „persitvarkė“ ir tapo uoliais nepriklausomybės „gynėjais“, Konservatorių partijos, pasivadinusios „Tėvynės sąjunga“, gretose, arba adaptavosi konformistiškoje Socialdemokratų partijoje, neva, atstovaujančioje liaudies interesus, tiktai maža dalis politikų iš buvusios sovietinės nomenklatūros armijos išliko padoriais žmonėmis, kuriems nėra svetimas teisingumo jausmas, moralė, sąžinė. Šiai bebaigiančiai išnykti taurių Lietuvos politikų elito grupei, be abejo, priskirtinas ir Povilas Masilionis, garbaus amžiaus žurnalistas, nekomercinės leidyklos „Gairės“ direktorius. Nors ir buvęs komunistas, tačiau tikras patriotas P.Masilionis, skeptiškai vertindamas politinių procesų raidą nepriklausomoje valstybėje, su giliai užspaustą širdgėla prisipažįsta:

„Mums, jau gerokai pagyvenusiems atkūrusios nepriklausomybę šalies piliečiams, praktiškai visas sąmoningas gyvenimas prabėgo tarybų valdžios metais – dabar jau sustabdyto socializmo statybos eksperimento sąlygomis. Mes dirbome, kūrėme, bandėme prisitaikyti prie to eksperimento netobulumų ar priešinomės jiems, tačiau dauguma iš mūsų ir šiandien išliko neprisitaikiusiais prie naujųjų sąlygų ano socialistinio eksperimento kūdikiais. Gyvenimu nusivylusiais, bet vis dar „gerų valdžios dėdžių“ belaukiančiais, kapitalizmo stresams imuniteto taip ir neįgijusiais, epochos lūžio neretai psichiškai sužalotais žmonėmis. Todėl tarp daugybės nusižudžiusiųjų, kuriais Lietuva pirmauja visame pasaulyje, pagyvenusieji šalies piliečiai neužleidžia savotiškų lyderių pozicijų (nejaugi mes, priešpensinio ar pensinio amžiaus žmonės, taip be kovos ir pasiduosime?).

Kas kita jaunimas. Jauniems lengviau grumtis, lengviau prisitaikyti lietuviškojo laukinio kapitalizmo džiunglėse, tačiau ir jie, anoje epochoje gimę, neturi (ir jau neturės!) to imuniteto, kuris gaunamas kartu su motinos pienu. Imuniteto kapitalistiniams santykiams tarp žmonių, būdingiems laukinių žvėrių gyvenimui. Gal dėl to jaunieji lietuviukai, nepritapę savoje šalyje, jau užtvindė visą, bent kiek civilizuotesnį, kapitalistinį pasaulį. Jei taip ilgiau tęsis, kas galės paneigti tokią galimybę: Lietuvos ateitis taps problematiška, turint galvoje, kad ir gimimų skaičiumi mes dabar labai atsiliekame nuo socializmo laikų?..

Mano oponentai – ir tarybiniais metais, ir dabar (tik kiti!) – kartoja tą patį: esą aš gyvenimą tapąs labai jau tamsiomis spalvomis, esą aš kviečiąs tautą (anksčiau – liaudį!) į mūšį su vėjo malūnais. Nesiginčysiu! Visais laikais buvo ir yra reikalingi donkichotai. Net atkūrus nepriklausomą Lietuvą. Ir šiandien, kosminiu greičiu judėdamas į trečiąjį tūkstantmetį, gali drąsiai kalbėti išmoningojo bajoro Don Kichoto Lamančiečio laikų poeto žodžiais: “Ieškau gyvasties mirty, / Ieškau ligoje sveikatos, / Kelio iš užburto rato, / Laisvės tolimoj tremty, / Mulkių sambūry Sokrato.“

Kur tas Sokratas, galintis filosofiškai apmąstyti mūsų šiandienę būseną: argi išsiveržėm iš vienos sąjungos (TSRS) tik tam, kad savanoriškai kištume galvas į kitą – ne ką geresnę – sąjungą (ES) ir net į NATO?...

Sunku būtų nesutikti su gerbiamo žurnalisto, leidėjo P.Masilionio nuomone, kad teisingumas mūsų visuomenėje yra blokuojamas. Tai pastebima nuo pat Sąjūdžio užgimimo pradžios, juolab, kad „konservatoriškos ideologijos“ ištakos stebėtinai sutampa su landsbergizmo atsiradimu bei įsigalėjimu Lietuvoje. Prof. Vytautas Landsbergis, skanduojančios minios akivaizdoje staiga pasijutęs „Rezistentu Nr.1“, ropšdamasis į valdžios olimpą, tiesiog išvaikė sau neparankius, tikruosius disidentus, sovietmečiu tremtus į lagerius bei guldžiusius galvą už laisvą ir nepriklausomą Tėvynę Lietuvą. Apie naujai iškeptą tautos „patriarchą“ ėmė burtis įvairaus plauko pataikaujančios, mokančios įsiteikti profesoriui vidutinybės, skatinamos savanaudiškų siekių, noro valdyti, plėšti šalį, grobti valstybei priklausantį turtą ir žemes.

Komentuodamas pragaištingos Lietuvai ideologijos – landsbergizmo – atsiradimo ištakas, P.Masilionis glaustai reziumuoja: „1988 metų birželio 3 dieną susikūrus Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinei grupei, į ją nepakliuvo nei vienas buvęs disidentas. Spalio mėnesį įvykus Sąjūdžio steigiamajam suvažiavimui ir išrinkus 35 asmenų Tarybą, buvusiems disidentams taip pat neatsirado joje vietos. Mūsų išleistos knygos „Durniškės“ autorius Vytautas Petkevičius šiame kūrinyje plačiai aiškina buvusių kovotojų už socialiai teisingesnę santvarką nušalinimo nuo aktyvios veiklos priežastis. Jo nuomone, tuo buvo suinteresuotos į Sąjūdžio vadovybę pakliuvusios vidutinybės. Tai, matyt, tik viena svarbių priežasčių. Buvę disidentai Atgimimo metais ir patys nesiveržė į valdžią, nenorėdami pakenkti visuomenės laisvėjimo procesui. Vėliau, žinoma, savanaudės vidutinybės neužleido jiems valdžios.“

Kas kitas, jei ne tos „savanaudės vidutinybės“, įsitvirtinusios valdžioje, palaikomos „megztųjų berečių“ choro, sukūrė apsišaukėlio patrioto V.Landsbergio, kuris, pasak rašytojo Vytauto Petkevičiaus, „iš prigimties yra nepaprastas bailys“, kultą?..

Savo straipsnyje „Pagirdytas minios drąsa“ Povilas Masilionis bando įminti šią mįslę: „Kaip sudėti į vieną krūvą aną (sovietmečio periodo – J.I.) atsargų, neryžtingą, net bailoką Vytautą Landsbergį ir šitą, dabartinį – kovingą, užsispyrusį, nepripažįstantį jokių kompromisų Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininką? Ar čia ta pati, ar jau kita asmenybė? Nejaugi karštas riterių kraujas, ilgus metus abejingai snaudęs šio žmogaus gyslose, taip pavėluotai iš esmės pakeitė profesoriaus gyvenimo būdą, net jo charakterį? Šitas metamorfozes dar ilgai nagrinės žurnalistai ir istorikai, jeigu tik vėliau bus leidžiama jiems tai daryti. Čia pabandysime pateikti tik savąją versiją.

V.Landsbergio šiandienės stiprybės, kaip ir jo ryškios metamorfozės esmė slypi jo neabejotiname talente įžvelgti ir pajungti sau minios jėgą. Atsitiktinai, tik keliems mėnesiams (V.Petkevičius straipsnyje „Išblėsęs mitas“ tvirtina, kad ne atsitiktinai, o su tarybinių saugumiečių palaiminimu. – P.M.) Atgimimo bangos pakeltas į Sąjūdžio valdžios viršūnę, jis staiga pajuto, kad vienintelė reali jėga revoliucijų metu – tai minios jėga. Ir iki šiol sėkmingai ją eksploatuoja. Landsbergio drąsa – ne riterio drąsa, paprastai lydintį didvyrį visą gyvenimą, o įasmeninta minios drąsa. Jo kovingumas – kompromisų nepripažįstantis minios kovingumas. Prisiminkime daugiatūkstantinius Sąjūdžio mitingus ir V.Landsbergį juose. Jis kalbėjo drąsiai – taip, kaip norėjo minia. Minia ėmė šaukti “Lands–ber–gis!“, regėdama šiame žmoguje drąsos įsikūnijimą.“

Taigi, „pagirdytas minios drąsa“, naujai iškeptasis „Rezistentas Nr.1“ ilgainiui tapo neatsiejama nepriklausomos Lietuvos istorijos dalimi, savotišku dualizmo simboliu, iš toli spindinčiu, iš arti – dvokiančiu… Ir galbūt todėl visi, kam yra miela bei artima ši „konservatoriška ideologija“, apraizgiusi bei įsišaknijusi bemaž visose nepriklausomos Lietuvos valdžios institucijose, turėtų būti amžiams dėkingi tam „minios pagirdytam drąsuoliui“, kuris pasėjo Marijos žemėje sunkiai beįveikiamą landsbergizmo virusą… (iš knygos „Dar kartą apie landsbergizmą“ – psl. 161-168)

Baudžiamoji byla knygų leidėjui: ką pasakytų popiežius Pranciškus?
Povilas Masilionis po konservatorių teisminio susidorojimo pagal LR BK 170-2 straipsnį, Vilnius.

Povilas MASILIONIS: „Nebe pirmą kartą man, kaip knygų leidėjui, tenka varstyti nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos valstybės teismų duris. Po kelių tokių bylų padariau išvadą: mūsų šalies teismų sistema sąmoningai orientuota į tai, kad kuo ilgiau būtų vilkinamas baudžiamųjų bylų (ir ne tik jų!) svarstymas. Gal dėl tų nagrinėjimų solidumo įspūdžio? Gal dėl psichologinio poveikio kaltinamajam ir jo aplinkai? Gal dėl noro palengva paskandinti užmarštin skandalingą bylą? Tegu tai išaiškina teisės specialistai ir politikai.

Parašiau šias eilutes ir galvoju: „O ką pasakytų mūsų politinio elito pompastiškai sutiktas ir išlydėtas popiežius Pranciškus, susipažinęs su absurdiška baudžiamąja byla knygų leidėjui? Dievaži, jis jau tai pasakė:

– „Megzdami dialogą, būdami atviri ir supratingi, galite tapti tiltu tarp Rytų ir Vakarų“;

– „… kad pašalintume iš mūsų aplinkos, iš mūsų kultūrų polinkį nieku paversti kitą, tęsti atstūmimą tų, kurie mums nepatinka ir trukdo mūsų patogumui“;

– „…kai užsidarome savyje iš baimės, kai statome sienas ir užtvaras, atsisakome Jėzaus Gerosios Naujienos“;

– „… te Lietuva būna vilties švyturiu. Kad būtų veiklios atminties žemė, atnaujinanti įsipareigojimą kovai prieš bet kokią neteisybę“.

Ne visiems, ypač mūsų politikos „vanagams“, priimtinos tos popiežiaus Pranciškaus mintys.“

Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Tomo Uldukio baigiamosios kalbos kaltinimų kratinyje pagrindinis kaltinimas toks: „Povilas Masilionis, išleisdamas alternatyvią oficialiajam požiūriui rusų žurnalistės Galinos Sapožnikovos knygą „Išdavystės kaina“, „veikė tendencingai prieš Lietuvos Respubliką ir jos žmones“. Kitaip sakant, šita baudžiamoji byla buvo pakelta į ypatingą, Lietuvai ypač svarbių bylų rangą.

Vilniaus m. apylinkės teismas 2019  m. vasario 18-ąją Lietuvos Respublikos vardu nusprendė: „Povilą Masilionį pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 170(2) straipsnio 1 dalyje ir paskirti jam 70 MGL (2636,20 eurų) dydžio baudą“. Be to, buvo nuspręsta oficialiai konfiskuoti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato daiktų saugykloje esančios, prieš dvejus metus neteisėtai konfiskuotos, Galinos Sapožnikovos knygos „Išdavystės kaina“ tiražą bei leidybinės akcinės bendrovės „Mūsų gairės“ stacionaraus kompiuterio sisteminį bloką (procesorių).“

  1. MASILIONIS: „Žinoma, skaudu savo gyvenimo pabaigoje – ir dar už tiesos paieškas – gauti nemenką baudą, net ir teistumą. Be to, gaila sužlugdytos leidybinės akcinės bendrovės. Tačiau tas, prieš aštuonerius metus Seime prastumtas, Baudžiamojo kodekso 170(2) straipsnis, kriminalizavęs ne tik 1991-ųjų metų tarybinę agresiją, bet ir praktiškai dviejų tarybmečio kartų gyvenimą, nepanaikintas sugadins dar nemažai sveikatos ne vienam žurnalistui ar istorikui. Dalį to laikmečio tyrinėtojų jau dabar yra apėmusi liguista baimė. „Parašiau knygą iš tarybinių laikų, – pasakojo vienas istorikas, – bet kol kas jos į spaustuvę nenešu. Dar apkaltins mane …okupacijos menkinimu ir nuteis…“

Matyt, iš tos liguistos baimės ar nenoro gadinti politikos elitui nuotaikos net necyptelėjo „gimtosios“ Žurnalistų sąjungos vadai bei Respublikos žurnalistikos elitas, kai mane, žurnalistą su pusės amžiaus stažu, kaip didžiausią nusikaltėlį du metus murkdė ir teisė už niekur iki tol oficialiai neuždraustos knygos išleidimą, net nusišluostydami kojas į galiojančio Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas.

Šiandien niekam Lietuvoje, atrodo, neberūpi, kad jau aštuoneri metai Damoklo kardu veikia Baudžiamojo kodekso 170(2) straipsnis, reguliuojantis mūsų praeitį. Ruošiamas kitas, šio Seimo, dokumentas, reguliuosiantis ir dabartį. Apie ateitį nekalbu, – ją be mūsų žinios žada ant savo sparnų atnešti suglobalėję politikos „vanagai“.

                                                                       

Parengė Juozas IVANAUSKAS

 

————————————————————————————————–

 

FOTO komentaras (paryškinta):

Garbaus 80 metų Jubiliejaus išvakarėse nuteistas knygų leidėjas, rašytojas Povilas MASILIONIS: „Žinoma, skaudu savo gyvenimo pabaigoje – ir dar už tiesos paieškas – gauti nemenką baudą, net ir teistumą. Be to, gaila sužlugdytos leidybinės akcinės bendrovės. Tačiau tas, prieš aštuonerius metus Seime prastumtas, Baudžiamojo kodekso 170(2) straipsnis, kriminalizavęs ne tik 1991-ųjų metų tarybinę agresiją, bet ir praktiškai dviejų tarybmečio kartų gyvenimą, nepanaikintas sugadins dar nemažai sveikatos ne vienam žurnalistui ar istorikui.“

Žodžio laisvė Lietuvoje pagal landsberginę chuntą