Povilas Masilionis: „Būti žmogumi pavojinga“

Šaltinis: https://www.laisvaslaikrastis.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=9272%3Apovilas-masilionis-buti-zmogumi-pavojinga&catid=31&Itemid=101&fbclid=IwAR2LJSx1U6DCv8mM7FLLUlJXOsPm-4-XamolC1MZmiJ4tF-g5hT25IF3lxU#.XZWQQoDwiwY.facebook

Knygų leidėjas, publicistas Povilas Masilionis, “nepriklausomoje” Lietuvoje nuteistas už žurnalistinę veiklą.

Atlaikęs teismų maratoną, politizuotai nuteistas garbaus 80 metų Jubiliejaus išvakarėse nuteistas knygų leidėjas, rašytojas Povilas MASILIONIS, pristatydamas savo naujausią „nešukuotos publicistikos“ knygą „BŪTI ŽMOGUMI PAVOJINGA“, desperatiškai kreipiasi į visuomenę: Todėl šiandien – kiek liko jėgų – norisi šaukti sau ir kitiems, dar nepabėgusiems iš Lietuvos Don Kichotams: „Į dvikovą šitą valstybę – ant melo ir neteisybės pamatų statomą valstybę“  (pasiligojusio teisingumo neoliberalistinę valstybę, o ne Lietuvos Respubliką ir jos žmones, kuo bando mane apkaltinti prokuroras) Tam, kad sukurtume kitokią valstybę, tobulesnę. Tam, kad mums nereikėtų, kaip Romualdui Ozolui, vienam iš dabartinės valstybės „gimdytojų“, gyvenimo pabaigoje klausinėti nusivylusių lietuvių: „Atsakykit, turim dar mes savo valstybę, ar ne?“, „Ar mūsų valstybė – mūsų?“

————————————————————————————————–

Povilas MASILIONIS (gimė 1939 07 09 Nakonių kaime, Anykščių raj.) – tarybinės, o vėliau  ir Nepriklausomos Lietuvos filologas, poetas, žurnalistas, redaktorius. Mokėsi Troškūnų vidurinėje mokykloje, studijavo Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą. Įgijęs universitetinį išsilavinimą, 1964–1970 m. dirbo Molėtų rajono laikraščio „Pirmyn“ redaktoriaus pavaduotoju, o 1972–1988 m. – Jonavos raj. laikraščio „Jonavos balsas“ redaktoriumi, Politinio švietimo namų konsultantu ir net LKP CK spaudos sektoriuje instruktoriumi. Atgaunant nepriklausomybę Lietuvoje, 1988–1993 metais P.Masilionis dirbo žurnalų „Komunistas“, „Politika“ vyr. redaktoriaus pavaduotoju. 1999 m. leidykla „Gairės“ išleido P.Masilionio publicistinių straipsnių rinkinį „Sukryžiuotų kalavijų karalystėje“.

————————————————————————————————

Atidesni skaitytojai, rimčiau besidomintys laisvos, nepriklausomos Lietuvos istorija, jos politinės raidos metamorfozėmis, socialinės pertvarkos lūžiais, be abejo, turėtų atkreipti dėmesį į publicistinę, disidentinę literatūrą, išleidžiamą leidyklose „Politika“ ir „Gairės“. Šių dukterinių leidyklų veikla, jų darbas grindžiamas ne tiek verslo, kiek  TIESOS sakymo bei TEISINGUMO kriterijais, atlieka kilnią misiją oligarchų valdomoje šalyje, kurios informacinį lauką tendencingai uzurpuoja ir liaudį kvailina žiniasklaidos verslo magnatų užsakomoji produkcija.

Lietuvos nepriklausomybės metais dirbdamas leidyklos „Gairės“ (UAB „Mūsų gairės“) direktoriumi, Povilas Masilionis pagrįstai gali didžiuotis tokiomis šioje leidykloje išleistomis, liaudies pamėgtomis ir politikos funkcionierių keikiamomis (tautos „patriarcho“, prof. V.Landsbergio ypač niekinamomis) knygomis, kaip Vytauto Petkevičiaus trilogija: „Durnių laivas“, „Durniškės“, „Prakeiktieji ir pateptieji“, Liudo Dambrausko „Išeinančiojo mintys“, „Kovo 11-osios tragizmas“, Aleksandro Bendinsko „Be pagražinimų“, Romualdo Grigo, Alberto Ružo „Lietuviškieji „…izmai“, Stasio Stungurio „Rūškano laiko godos“, Vytauto Skuodžio „Melo, neapykantos ir šmeižto kronika. 1993–1997“ , „Dar kartą apie landsbergizmą“ bei kita disidentine literatūra.

 

Kairiųjų pažiūrų politikuojantis žurnalistas Povilas Masilionis neslepia, jog jam visuomet rūpėjo ir ypač dabar rūpi, „kaip šioje laukinio kapitalizmo bakchanalijoje sekasi paprastam, didelių turtų neturinčiam ir neturėsiančiam Lietuvos žmogui?“ . Tuo metu, kai dauguma buvusių komunistų skubiai „susiprato“, „persitvarkė“ ir tapo uoliais nepriklausomybės „gynėjais“, Konservatorių partijos, pasivadinusios „Tėvynės sąjunga“, gretose, arba adaptavosi konformistiškoje Socialdemokratų partijoje, neva, atstovaujančioje liaudies interesus, tiktai maža dalis politikų iš buvusios sovietinės nomenklatūros armijos išliko padoriais žmonėmis, kuriems nėra svetimas teisingumo jausmas, moralė, sąžinė. Šiai bebaigiančiai išnykti taurių Lietuvos politikų elito grupei, be abejo, priskirtinas ir Povilas Masilionis, garbaus amžiaus žurnalistas, nekomercinės leidyklos „Gairės“ direktorius. Nors ir buvęs komunistas, tačiau tikras patriotas P.Masilionis, skeptiškai vertindamas politinių procesų raidą nepriklausomoje valstybėje, su giliai užspaustą širdgėla prisipažįsta:

„Mums, jau gerokai pagyvenusiems atkūrusios nepriklausomybę šalies piliečiams, praktiškai visas sąmoningas gyvenimas prabėgo tarybų valdžios metais – dabar jau sustabdyto socializmo statybos eksperimento sąlygomis. Mes dirbome, kūrėme, bandėme prisitaikyti prie to eksperimento netobulumų ar priešinomės jiems, tačiau dauguma iš mūsų ir šiandien išliko neprisitaikiusiais prie naujųjų sąlygų ano socialistinio eksperimento kūdikiais. Gyvenimu nusivylusiais, bet vis dar „gerų valdžios dėdžių“ belaukiančiais, kapitalizmo stresams imuniteto taip ir neįgijusiais, epochos lūžio neretai psichiškai sužalotais žmonėmis. Todėl tarp daugybės nusižudžiusiųjų, kuriais Lietuva pirmauja visame pasaulyje, pagyvenusieji šalies piliečiai neužleidžia savotiškų lyderių pozicijų (nejaugi mes, priešpensinio ar pensinio amžiaus žmonės, taip be kovos ir pasiduosime?).

Kas kita jaunimas. Jauniems lengviau grumtis, lengviau prisitaikyti lietuviškojo laukinio kapitalizmo džiunglėse, tačiau ir jie, anoje epochoje gimę, neturi (ir jau neturės!) to imuniteto, kuris gaunamas kartu su motinos pienu. Imuniteto kapitalistiniams santykiams tarp žmonių, būdingiems laukinių žvėrių gyvenimui. Gal dėl to jaunieji lietuviukai, nepritapę savoje šalyje, jau užtvindė visą, bent kiek civilizuotesnį, kapitalistinį pasaulį. Jei taip ilgiau tęsis, kas galės paneigti tokią galimybę: Lietuvos ateitis taps problematiška, turint galvoje, kad ir gimimų skaičiumi mes dabar labai atsiliekame nuo socializmo laikų?..

Mano oponentai – ir tarybiniais metais, ir dabar (tik kiti!) – kartoja tą patį: esą aš gyvenimą tapąs labai jau tamsiomis spalvomis, esą aš kviečiąs tautą (anksčiau – liaudį!) į mūšį su vėjo malūnais. Nesiginčysiu! Visais laikais buvo ir yra reikalingi donkichotai. Net atkūrus nepriklausomą Lietuvą. Ir šiandien, kosminiu greičiu judėdamas į trečiąjį tūkstantmetį, gali drąsiai kalbėti išmoningojo bajoro Don Kichoto Lamančiečio laikų poeto žodžiais: “Ieškau gyvasties mirty, / Ieškau ligoje sveikatos, / Kelio iš užburto rato, / Laisvės tolimoj tremty, / Mulkių sambūry Sokrato.“

Kur tas Sokratas, galintis filosofiškai apmąstyti mūsų šiandienę būseną: argi išsiveržėm iš vienos sąjungos (TSRS) tik tam, kad savanoriškai kištume galvas į kitą – ne ką geresnę – sąjungą (ES) ir net į NATO?...

Sunku būtų nesutikti su gerbiamo žurnalisto, leidėjo P.Masilionio nuomone, kad teisingumas mūsų visuomenėje yra blokuojamas. Tai pastebima nuo pat Sąjūdžio užgimimo pradžios, juolab, kad „konservatoriškos ideologijos“ ištakos stebėtinai sutampa su landsbergizmo atsiradimu bei įsigalėjimu Lietuvoje. Prof. Vytautas Landsbergis, skanduojančios minios akivaizdoje staiga pasijutęs „Rezistentu Nr.1“, ropšdamasis į valdžios olimpą, tiesiog išvaikė sau neparankius, tikruosius disidentus, sovietmečiu tremtus į lagerius bei guldžiusius galvą už laisvą ir nepriklausomą Tėvynę Lietuvą. Apie naujai iškeptą tautos „patriarchą“ ėmė burtis įvairaus plauko pataikaujančios, mokančios įsiteikti profesoriui vidutinybės, skatinamos savanaudiškų siekių, noro valdyti, plėšti šalį, grobti valstybei priklausantį turtą ir žemes.

Komentuodamas pragaištingos Lietuvai ideologijos – landsbergizmo – atsiradimo ištakas, P.Masilionis glaustai reziumuoja: „1988 metų birželio 3 dieną susikūrus Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinei grupei, į ją nepakliuvo nei vienas buvęs disidentas. Spalio mėnesį įvykus Sąjūdžio steigiamajam suvažiavimui ir išrinkus 35 asmenų Tarybą, buvusiems disidentams taip pat neatsirado joje vietos. Mūsų išleistos knygos „Durniškės“ autorius Vytautas Petkevičius šiame kūrinyje plačiai aiškina buvusių kovotojų už socialiai teisingesnę santvarką nušalinimo nuo aktyvios veiklos priežastis. Jo nuomone, tuo buvo suinteresuotos į Sąjūdžio vadovybę pakliuvusios vidutinybės. Tai, matyt, tik viena svarbių priežasčių. Buvę disidentai Atgimimo metais ir patys nesiveržė į valdžią, nenorėdami pakenkti visuomenės laisvėjimo procesui. Vėliau, žinoma, savanaudės vidutinybės neužleido jiems valdžios.“

Kas kitas, jei ne tos „savanaudės vidutinybės“, įsitvirtinusios valdžioje, palaikomos „megztųjų berečių“ choro, sukūrė apsišaukėlio patrioto V.Landsbergio, kuris, pasak rašytojo Vytauto Petkevičiaus, „iš prigimties yra nepaprastas bailys“, kultą?..

Savo straipsnyje „Pagirdytas minios drąsa“ Povilas Masilionis bando įminti šią mįslę: „Kaip sudėti į vieną krūvą aną (sovietmečio periodo – J.I.) atsargų, neryžtingą, net bailoką Vytautą Landsbergį ir šitą, dabartinį – kovingą, užsispyrusį, nepripažįstantį jokių kompromisų Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininką? Ar čia ta pati, ar jau kita asmenybė? Nejaugi karštas riterių kraujas, ilgus metus abejingai snaudęs šio žmogaus gyslose, taip pavėluotai iš esmės pakeitė profesoriaus gyvenimo būdą, net jo charakterį? Šitas metamorfozes dar ilgai nagrinės žurnalistai ir istorikai, jeigu tik vėliau bus leidžiama jiems tai daryti. Čia pabandysime pateikti tik savąją versiją.

V.Landsbergio šiandienės stiprybės, kaip ir jo ryškios metamorfozės esmė slypi jo neabejotiname talente įžvelgti ir pajungti sau minios jėgą. Atsitiktinai, tik keliems mėnesiams (V.Petkevičius straipsnyje „Išblėsęs mitas“ tvirtina, kad ne atsitiktinai, o su tarybinių saugumiečių palaiminimu. – P.M.) Atgimimo bangos pakeltas į Sąjūdžio valdžios viršūnę, jis staiga pajuto, kad vienintelė reali jėga revoliucijų metu – tai minios jėga. Ir iki šiol sėkmingai ją eksploatuoja. Landsbergio drąsa – ne riterio drąsa, paprastai lydintį didvyrį visą gyvenimą, o įasmeninta minios drąsa. Jo kovingumas – kompromisų nepripažįstantis minios kovingumas. Prisiminkime daugiatūkstantinius Sąjūdžio mitingus ir V.Landsbergį juose. Jis kalbėjo drąsiai – taip, kaip norėjo minia. Minia ėmė šaukti “Lands–ber–gis!“, regėdama šiame žmoguje drąsos įsikūnijimą.“

Taigi, „pagirdytas minios drąsa“, naujai iškeptasis „Rezistentas Nr.1“ ilgainiui tapo neatsiejama nepriklausomos Lietuvos istorijos dalimi, savotišku dualizmo simboliu, iš toli spindinčiu, iš arti – dvokiančiu… Ir galbūt todėl visi, kam yra miela bei artima ši „konservatoriška ideologija“, apraizgiusi bei įsišaknijusi bemaž visose nepriklausomos Lietuvos valdžios institucijose, turėtų būti amžiams dėkingi tam „minios pagirdytam drąsuoliui“, kuris pasėjo Marijos žemėje sunkiai beįveikiamą landsbergizmo virusą… (iš knygos „Dar kartą apie landsbergizmą“ – psl. 161-168)

Baudžiamoji byla knygų leidėjui: ką pasakytų popiežius Pranciškus?
Povilas Masilionis po konservatorių teisminio susidorojimo pagal LR BK 170-2 straipsnį, Vilnius.

Povilas MASILIONIS: „Nebe pirmą kartą man, kaip knygų leidėjui, tenka varstyti nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos valstybės teismų duris. Po kelių tokių bylų padariau išvadą: mūsų šalies teismų sistema sąmoningai orientuota į tai, kad kuo ilgiau būtų vilkinamas baudžiamųjų bylų (ir ne tik jų!) svarstymas. Gal dėl tų nagrinėjimų solidumo įspūdžio? Gal dėl psichologinio poveikio kaltinamajam ir jo aplinkai? Gal dėl noro palengva paskandinti užmarštin skandalingą bylą? Tegu tai išaiškina teisės specialistai ir politikai.

Parašiau šias eilutes ir galvoju: „O ką pasakytų mūsų politinio elito pompastiškai sutiktas ir išlydėtas popiežius Pranciškus, susipažinęs su absurdiška baudžiamąja byla knygų leidėjui? Dievaži, jis jau tai pasakė:

– „Megzdami dialogą, būdami atviri ir supratingi, galite tapti tiltu tarp Rytų ir Vakarų“;

– „… kad pašalintume iš mūsų aplinkos, iš mūsų kultūrų polinkį nieku paversti kitą, tęsti atstūmimą tų, kurie mums nepatinka ir trukdo mūsų patogumui“;

– „…kai užsidarome savyje iš baimės, kai statome sienas ir užtvaras, atsisakome Jėzaus Gerosios Naujienos“;

– „… te Lietuva būna vilties švyturiu. Kad būtų veiklios atminties žemė, atnaujinanti įsipareigojimą kovai prieš bet kokią neteisybę“.

Ne visiems, ypač mūsų politikos „vanagams“, priimtinos tos popiežiaus Pranciškaus mintys.“

Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Tomo Uldukio baigiamosios kalbos kaltinimų kratinyje pagrindinis kaltinimas toks: „Povilas Masilionis, išleisdamas alternatyvią oficialiajam požiūriui rusų žurnalistės Galinos Sapožnikovos knygą „Išdavystės kaina“, „veikė tendencingai prieš Lietuvos Respubliką ir jos žmones“. Kitaip sakant, šita baudžiamoji byla buvo pakelta į ypatingą, Lietuvai ypač svarbių bylų rangą.

Vilniaus m. apylinkės teismas 2019  m. vasario 18-ąją Lietuvos Respublikos vardu nusprendė: „Povilą Masilionį pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 170(2) straipsnio 1 dalyje ir paskirti jam 70 MGL (2636,20 eurų) dydžio baudą“. Be to, buvo nuspręsta oficialiai konfiskuoti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato daiktų saugykloje esančios, prieš dvejus metus neteisėtai konfiskuotos, Galinos Sapožnikovos knygos „Išdavystės kaina“ tiražą bei leidybinės akcinės bendrovės „Mūsų gairės“ stacionaraus kompiuterio sisteminį bloką (procesorių).“

  1. MASILIONIS: „Žinoma, skaudu savo gyvenimo pabaigoje – ir dar už tiesos paieškas – gauti nemenką baudą, net ir teistumą. Be to, gaila sužlugdytos leidybinės akcinės bendrovės. Tačiau tas, prieš aštuonerius metus Seime prastumtas, Baudžiamojo kodekso 170(2) straipsnis, kriminalizavęs ne tik 1991-ųjų metų tarybinę agresiją, bet ir praktiškai dviejų tarybmečio kartų gyvenimą, nepanaikintas sugadins dar nemažai sveikatos ne vienam žurnalistui ar istorikui. Dalį to laikmečio tyrinėtojų jau dabar yra apėmusi liguista baimė. „Parašiau knygą iš tarybinių laikų, – pasakojo vienas istorikas, – bet kol kas jos į spaustuvę nenešu. Dar apkaltins mane …okupacijos menkinimu ir nuteis…“

Matyt, iš tos liguistos baimės ar nenoro gadinti politikos elitui nuotaikos net necyptelėjo „gimtosios“ Žurnalistų sąjungos vadai bei Respublikos žurnalistikos elitas, kai mane, žurnalistą su pusės amžiaus stažu, kaip didžiausią nusikaltėlį du metus murkdė ir teisė už niekur iki tol oficialiai neuždraustos knygos išleidimą, net nusišluostydami kojas į galiojančio Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas.

Šiandien niekam Lietuvoje, atrodo, neberūpi, kad jau aštuoneri metai Damoklo kardu veikia Baudžiamojo kodekso 170(2) straipsnis, reguliuojantis mūsų praeitį. Ruošiamas kitas, šio Seimo, dokumentas, reguliuosiantis ir dabartį. Apie ateitį nekalbu, – ją be mūsų žinios žada ant savo sparnų atnešti suglobalėję politikos „vanagai“.

                                                                       

Parengė Juozas IVANAUSKAS

 

————————————————————————————————–

 

FOTO komentaras (paryškinta):

Garbaus 80 metų Jubiliejaus išvakarėse nuteistas knygų leidėjas, rašytojas Povilas MASILIONIS: „Žinoma, skaudu savo gyvenimo pabaigoje – ir dar už tiesos paieškas – gauti nemenką baudą, net ir teistumą. Be to, gaila sužlugdytos leidybinės akcinės bendrovės. Tačiau tas, prieš aštuonerius metus Seime prastumtas, Baudžiamojo kodekso 170(2) straipsnis, kriminalizavęs ne tik 1991-ųjų metų tarybinę agresiją, bet ir praktiškai dviejų tarybmečio kartų gyvenimą, nepanaikintas sugadins dar nemažai sveikatos ne vienam žurnalistui ar istorikui.“

Žodžio laisvė Lietuvoje pagal landsberginę chuntą