Tag

fašizmas Lietuvoje

Browsing

 

Jungtinių Amerikos valstijų karo vanagams paliepus, Lietuvos valdžiai palaiminus ir aktyviai dalyvaujant, Marijos žemėje nepaliaujamai griaudėja informacinio karo sunkiosios artilerijos kanonada, dunda būgnai, gaudžia trimitai „Tėvynė Lietuva pavojuje! Rusija puola!”. Lietuvos patriotas, 30 metų augintas isteriškos rusofobijos, militaristinės psichozės atmosferoje, kuomet visi Lietuvos valdžios projektai buvo vykdomi, visi daugiamilijardiniai kreditai buvo imami, panašu, vieninteliam tikslui – atremti tuoj tuoj prasidėsiančią Rusijos invaziją į mylimą Lietuvą, – pagaliau pajuto patrankų mėsos kvapą. Lietuvos patriotas, kuriam 30 metų per visus įmanomus žinių kanalus, visais įmanomais būdais buvo kalama “Rusija puola!”, buvo pagaliau apdovanotas ilgai lauktos žinios apie Rusijos invaziją „neginčijamu įrodymu“ – NATO okupacinės kariuomenės būriais, jų lėktuvais ir tankais Lietuvoje! Kol visi laukė Rusijos žalių mandagių žmogeliukų, NATO girtiems kareiviams jau tapo įprasta šlapintis ant Lietuvos vėliavos prie Kauno prokuratūros…

Hipotetinės nesamo priešo agresijos 21 amžiuje jau nieko nestebina. Šiais laikais, jeigu nori gintis nuo agresijos, privalai pirma užpulti kokią nors šalį, pageidautina turinčią daug naftos išteklių, esančią strategiškai svarbioje vietoje ir dar – ypač svarbu, – vykdančią nepriklausomą nuo Vašingtono vidaus ir užsienio politiką.  Ar mažai šalių – Jugoslavija, Irakas, Afganistanas, Libija, Sirija, Ukraina, Venesuela – jau įvykdė savo „agresijas“ prieš JAV, NATO,  “Taikos, Gėrio ir Demokratijos tvirtovę ant saulės nušviestos kalvos”? Ir NATO “ginasi” okupuodama Pabaltijį, Artimuosius ir Vidurio Rytus, Šiaurės Afriką ir visur, kur gali kilti grėsmė Vakarų fašizmui.

Įkyrios vietinės (?) karo propagandos mašinos piešiamo nuožmaus agresoriaus paveikslo siurealizmą kiek gadina banalus natūralizmas – o kur Rusijos tankai ir lėktuvai?! Vytautas Landsbergis ir kiti sąjūdiečiai dar 1990 metais žadėjo, kad Rusija puls neišvengiamai, kaip neišvengiami yra mirtis ir mokesčiai. Tikras lietuvis, kalbėjo nacionalistai,  privalo ruoštis nuožmiai kovai su pasaulio blogiu ir mokytis jį atpažinti visur, ir ypač ten, kur jo nėra ir būti negali, tačiau rusiškų tankų vis dar nėra?!. Pokalbiai apie fašizmą su pasiruošusiais į miškus eiti sąjūdiečiais, šauliais, liberalais ir panašiais JAV patriotais sukelia labai neramias mintis – visi jie yra pasiruošę kovoti – nei daugiau nei mažiau – su rusiškuoju(!?) fašizmu. Atsakymas į klausimą “Kas tai yra?” nuspėjamas ir siaubingai neraštingas – fašizmas, anot tūlo patrioto, yra Rusija, o fašistai yra rusai ir Putinas. Toks paaiškinimas lengvai telpa į dabartinės proamerikietiškos marionetinės valdžios vykdomos karo ir tautinės nesantaikos  propagandos rėmus, tačiau neišlaiko jokios racionalios  kritikos, o diskusija fašizmo teorijos klausimu paprastai baigiasi patriotišku triuškinančiu argumentu abejojančiam tokiu klausimo apibrėžimu – tu Kremliaus agentas. Situacijos absurdiškumą gilina dar ir tai, kad apie rusiškąjį fašizmą garsiausiai rėkia kraštutinių dešiniųjų pažiūrų „patriotai“, kuriems nacistinė svastika reiškia tik mitologinį saulės ženklą, kurių tėvai ir seneliai su gėlėmis sutiko A. Hitlerio tankus 1941-06-23, Kauno taip vadinamo sukilimo aktyvūs dalyviai, kurie aktyviai stojo į Impulevičiaus darbo apsaugos batalioną, LAF‘o ir plechavičininkų būrius ir liūdnai pagarsėjo savo kruvinais darbais Lietūkio garažuose, Paneriuose, Kauno IX-me forte, Pirčiupiuose, tarybinių karo belaisvių, partizanų, tarybinių ūkio ir partinių aktyvistų žudynių akcijose, be gailesčio masiškai žudė kitataučius ir kitaminčius.

Fašizmas yra blogis ir tai supranta visi. Tačiau kas yra fašizmas ir kuo jis skiriasi nuo kitų ideologijų, sugebėtų suprantamai paaiškinti labai nedaugelis. Pokalbiai su žmonėmis atskleidė stulbinantį dalyką. Fašizmą dauguma liberalių patriotų supranta kaip abstraktų, sunkiai apibrėžiamą blogį, kurį iš esmės galima priskirti bet kuriam oponentui, kuris jums nepatinka ir ypač tuo metu, kai kiti argumentai baigėsi. Ir tokį argumentą sunku paneigti, jeigu pats nežinai bent apytiksliai, kas yra fašizmas.

Fašizmas – tai labai plati ir sudėtinga tema, todėl pradėti reikėtų nuo paprasčiausių dalykų, pavyzdžiui, kur, kada ir kodėl atsirado toks visų smerkiamas ir prieštaringai vertinamas reiškinys kaip fašizmas. Fašizmas, kaip ir daugybė kitų negatyviai vertinamų socialinių reiškinių, – kryžiaus karai ir buboninis maras, inkvizicija ir konkista, kolonijiniai karai, kolonijų apiplėšimas ir čiabuvių genocidas, du Pasauliniai karai, koncentracijos stovyklos ir dujų kameros, masinio naikinimo ginklai, kiliminis bombardavimas, informaciniai karai, valstybiniai perversmai, spalvotos revoliucijos ir pan., – visa tai gimė ne kur kitur, o būtent “šviesiojoje” , civilizuotoje Vakarų Europoje, Didžiojoje Britanijoje ir JAV. Šalyse, kurios savo gerovę ir susikrovė iš karinės ekspansijos, kolonijų plėšimo, vykdydamos savo valstybinę karo nusikaltimų, nusikaltimų žmogiškumui užsienio politiką. Tokiai politikai vykdyti būtina buvo nužmoginti savo galimus priešininkus, prilyginti juos žemesniai rasei, nežmonių kategorijai, kad suteikti sau moralinę teisę be gailesčio juos žudyti.  Č arlzo Darvino evoliucijos teorija mums žinoma tik iki bezdžionės virtimo žmogumi vietos. Bet nedaugelis žino, kad būtent ši teorija davė pradžią konkurencinės kovos tarp žmonių liberalizmo teorijai bei eugenikai – rasistiniam mokslui apie žmonių skirstymą į pirmarūšius ir antrarūšius, aukštesnės rasės arijus ir nežmones, kuris savo kraupią praktiką realizavo nacistinėje Vokietijoje. 

Pirmoji šalis, kurioje fašizmas susiformavo kaip valstybės ideologija, buvo Italija. Po Pirmojo Pasaulinio karo Italijoje buvo labai sunki ekonominė padėtis. Karo mūšiuose žuvo apie 700 tūkstančių italų, savaime suprantama, daugiausiai vyrai, žymiai išaugo šalies užsienio skola, pramonėje kilo įmonių bankrotų banga ir masinis nedarbas, sparčiai kilo būtiniausių prekių ir paslaugų kainos. Tokia padėtis skatino klasių kovą. Italijos proletarai vieni iš pirmųjų suvokė, kad jų, sunkiai dirbančių ir vargšų, yra labai daug, o kapitalistų, nedirbančių ir skęstančių prabangoje, – labai mažai. 1920 m. rugpjūtyje Italijos metalurgijos pramonės darbuotojai pareikalavo padidinti darbo užmokestį. Pramonininkai į tokį darbininkų visai pagrįstą reikalavimą atsakė lokautu. Tokia kapitalistų reakcija – darbo vietų blokavimas, – iššaukė nuskurdusių darbininkų atsakomąją reakciją ir darbininkai tiesiog ėmė užiminėti gamyklas. Metalurgų pavyzdžiu pasekė ir kitų Italijos pramonės šakų proletariatas. Užimtose gamyklose darbininkai ir tarnautojai patys organizavo gamybą visose grandyse – žaliavų tiekimą, produkcijos gamybą, jos transportavimą ir realizavimą. Iškilo šio judėjimo lyderiai, iš kurių žymiausi buvo Antonijo Gramši ir Palmiro Toljati.

Antonio Gramši
Palmiro Toljati

Darbininkų tiesiogiai valdomos gamybos priemonės užtikrintai laikėsi apie mėnesį, todėl buržuazija buvo priversta daryti nuolaidas. Turtuolių kontroliuojama Italijos vyriausybė sugebėjo darbo užmokesčio pakėlimu, neištesėtų pažadų dėka suskaldyti darbininkų judėjimą, ir gamyklos buvo grąžintos savininkams. Buržuaziją darbininkų vienybė ir ryžtas gyventi be išnaudotojo verslininko ant savo sprando nejuokais išgąsdino, todėl turčiai, kaip jiems įprasta per visą privačios nuosavybės į gamybos priemones istoriją, ėmėsi klastos. 1919 metais Italijoje buvo įkurta pirmoji fašistinė organizacija ir 1920 metais fašistai dalyvavo rinkimuose kaip savarankiška politinė partija. Į rinkimus fašistai ėjo su populistiniais lozungais – Italija privalo tapti respublika, būtina sušaukti Steigiamąjį susirinkimą, privilegijuotas Senatas privalo būti panaikintas, visuotinė karo prievolė privalo būti panaikinta (Italijoje ypač populiari po siaubingo šaliai karo idėja!), titulų panaikinimas, nuosavybės, kuri nedalyvauja gamyboje, konfiskavimas. Šitie populistiniai fašistų šūkiai nors ir labai skambūs, tačiau buržuazinių ir socialistinių idėjų fone plačiųjų rinkėjų masių nesudomino, todėl fašistai rinkimuose patyrė fiasko ir į parlamentą nebuvo išrinktas nei vienas jų kandidatas.

Susijęs vaizdas
Benito Mussolini

Pavyzdžiui, Milane, kur fašistų kandidatų sąrašo pirmu numeriu kandidatavo pats Benito Musolinis, už socialistus balsavo 170 tūkst. rinkėjų, už buržuazinę Liaudies partiją – 75 tūkst., o už fašistus tik 5 tūkstančiai. Tačiau šiuose rinkimuose dalyvavusių fašistų šūkiuose jau buvo išreikštos esminės fašizmo, kaip dešiniosios kraštutinės ideologijos, idėjos, o būtent – sukūrimas tokios visuomeninės piramidės, kurioje nustatoma griežta socialinė struktūra su ribota kapitalo įtaka, bankininkų ir žemvaldžių įtakos apribojimas išplečiant pramonininkų bei smulkiosios buržuazijos galias. 1920 metais tokios idėjos nesudomino nei buržuazijos, kuri nenorėjo savęs niekuo riboti ir taip atsisakyti savo privilegijų, nei proletariato, kuriam socialistinės idėjos apie visuotinę žmonių lygybę buvo žymiai artimesnės.

Situacija ėmė radikaliai keistis po 1920 metų.. Buržuazija, kuri dėl stiprėjančio darbininkų judėjimo vos neprarado savo kapitalų ir matydama Tarybų Rusijos pergalių Pilietiniame kare su viso pasaulio galingiausiomis imperialistinėmis valstybėmis pavyzdį, buvo siaubingai išsigandusi proletarinės revoliucijos grėsmingos alternatyvos – prarasti viską, savo beribę užkulisinę įtaką valstybės valdymui, kapitalus, nerūpestingą ir prabangų gyvenimą, absoliučiai viską.

Džiovani Giolitti
Giovani Giolitti

Tuometinė Italijos Džiovani Giolitti vyriausybė ėmė nuosekliai remti Musolinio fašistus, todėl nuo 1921 metų Italijoje sparčiai ima daugėti fašistinių organizacijų, į kurių gretas gausiai stojo smulkioji buržuazija, dalis inteligencijos, gerai apmokami darbininkai iš „darbo aristokratijos“ ir kriminalinio pasaulio atstovai. Klasiniai prieštaravimai tarp proletariato ir naujosios dešiniųjų kraštutinės politinės jėgos fašistų stiprėjo, susidūrimai darėsi neišvengiami ir nuožmūs, kai kur net peraugdavo į atvirus gatvių susirėmimus ant barikadų. Tačiau 1921 metų rinkimuose Italijos tauta vis dar silpnai rėmė fašistus – socialistai ir komunistai laimėjo 138 mandatus, buržuazinė Liaudies partija – 108, fašistai –  tik 35 vietas parlamente. Būtent šių rinkimų metu buvo aiškiai apibrėžtas fašistų ideologijos esminis, fundamentalus  tikslas – nesutaikoma fašizmo opozicija komunizmui. Fašizmas visada buvo nesutaikomai priešiškas komunistinėms idėjoms, tačiau nežiūrint į tai fašistų populistiniai lozungai formaliai, išoriškai buvo panašūs su komunistų deklaruojamais ir plačiųjų darbo liaudies masių apibrėžtais tikslais. Tai yra , fašistai, siekdami valdžios ir stengdamiesi patraukti savo pusėn plačiuosius rinkėjų sluoksnius, reikalavo, kad valstybinė valdžia realiai gintų savo tautos, paprastų žmonių interesus, užtikrintų darbininkams materialinę gerovę ir socialinę lygybę, įstatymo viršenybę ir teisingumą, garantuotų apsaugą nuo turtuolių savivalės. Fašizmas neigė klasinių prieštaravimų ir kovos tarp klasių visuomenėje egzistavimą, tačiau tuo pačiu metu skatino patriotizmą, kuris identifikuojamas vienu vieninteliu būdu – aršiu nacionalizmu, vienos nacijos pranašumo prieš kitas nacijas idėja, žmonių skirstymu į arijus ir antrarūšius, kuriuos valdyti yra gamtos nustatyta arijų pareiga, todėl arijų tautos ir fašistų buržuazijos gerovė bei ateitis gali būti užtikrinta tik išorinės ekspansijos į antrarūšių žmonių valdomas valstybes, jų užkariavimu, o tuos , kurie nepritaria tokiam kruvinam valstybės vystymosi keliui, fašistai paskelbia „nepatriotais“, tėvynės išdavikais ir juos uždraudžia. Nieko neprimena iš mūsų dienų neoliberalių ir nacionalistinių partijų rinkiminių programų?

Italijos tuometinės vyriausybės aktyviai remiami, fašistai sugebėjo sudaryti „susitaikymo paktą“ su socialistais vardan visuomenės vienybės ir tautos gerovės, tačiau iš esmės šis paktas suskaldė darbininkų judėjimą, pasėjo nesantaiką tarp socialistų ir komunistų.

Benito Musolinis ir jo juodmarškiniai bendražygiai žygiuoja į Romą, 1922 metai.

1922 metais vadovaujami Mussolinio fašistai užgrobė valdžią be rinkimų po jų pompastiško „žygio į Romą“, kuris savo turiniu ir forma buvo klasikinis chrestomatinis valstybinis perversmas Italijoje. Vatikanas, karaliaus rūmai, kariuomenės vadovybė ir pramonininkų konfederacija pasiekė, kad B. Musolinis būtų paskirtas Italijos ministru pirmininku. Tokiu nedemokratišku būdu, be jokių rinkimų, išimtinai Italijos antiliaudinio elito neskaidrių manipuliacijų dėka Italija tapo pirmąja fašistine valstybe pasaulyje. Fašizmo ideologai ir rėmėjai fašizmą visada vadino viršklasine socialine ideologija, savo propagandoje naudojo tokius standartinius stereotipus kaip „antimonopolinė revoliucija“, „liumpen proletariato diktatūra“, kurie jiems padėdavo pritraukti į savo pusę tiek proletariatą, tiek ir buržuaziją. Be to, fašizmas save pateikdavo kaip pereinamąjį laikotarpį iš kapitalizmo ir socializmo į postindustrinę visuomenę, visuotinės gerovės ir socialinės taikos visuomenę. Fašistai, kaip ir dabartiniai neoliberalai,  visada slėpė savo tikrąją, kraštutinio dešiniojo liberalizmo esmę po įvairiomis populistinėmis iškabomis, net dažnai save vadindavo „nacionalinio socializmo“ arba net „neo-komunizmo“ atstovais. Tokiu būdu fašizmas siekdavo gauti tiek maksimalią plačiųjų masių paramą savo idėjoms, tiek ir pateikti fašizmą kaip neišvengiamą socialinės ir politinės visuomenės vystymosi etapą. Tuo pačiu metu tokia miglota fašistinė teorija liaudies masėms nesugebėdavo paaiškinti, kodėl jų kuriamos „socialinio teisingumo“ visuomenės forma yra tokios brutaliai griežtos socialinės hierarchijos piramidė – viena tauta, vienas reichas, vienas fiureris, – kurioje egzistuoja žiaurus žmonių išnaudojimas, leidžiamas netgi priverstinis vergiškas antrarūšių žmonių darbas, kuris, fašistų suvokimu, būtinas vardan mistinių aukštosios rasės žmonių misijos ir yra nulemtas aukščiausios gamtos, Dievo valios. Fašizmas buvo efektyviausia kapitalistinio elito priemonė kovoje su proletariato dauguma savo šalies viduje, jis tapo įmanomas tik tada, kai kapitalizmas „pamatė savo mirties veidą“ socializme. Fašistinėje visuomenėje kiekvienas jos narys privalo besąlygiškai ir tiksliai vykdyti savo tiesioginio „fiurerio“ nurodymus, ne tik tautos lyderio valią, bet ir bet kurio viršininko įsakymus – darbdavio, bankininko, savininko, oligarcho, valstybės tarnautojo, policininko, teisėjo ir bet kurio viršesnio už eilinį piletį boso įsakymą. Už besąlygišką paklusnumą, liokajišką lojalumą kiekvienas fašistinės visuomenės narys gauna atlygį pagal savo užimamą hierarchijoje padėtį, tai yra, jūs negausite nieko daugiau, nei yra nustatyta, tačiau taip pat jūs už lojalumą režimui negausite ir mažiau, nei yra nustatyta. Fašizmas gynė smulkiąją buržuaziją nuo stambaus kapitalo diktato, ribojo stambaus pramoninio ir finansinio kapitalo galias, kūrė darbo vietas žemiausiems socialiniams sluoksniams. Tokie išoriniai fašizmo panašumai su socializmu sąlygojo ir kai kuriuos kitus panašumus – ekonomikos planavimas ir jos valstybinis reguliavimas, daugiapartinės politinės sistemos atsisakymas. Tačiau tuo šie panašumai ir baigiasi, kadangi niekaip nepaneigia esminių fašizmo skirtumų nuo socializmo – fašizmo, kraštutinės dešiniosios ideologijos, ekonominis pagrindas yra žmogaus išnaudojimas dėl pelno, įstatymais įtvirtinta socialinė nelygybė tarp turtuolių ir vargšų, principas „žmogus – tik mechanizmo sraigtelis“, asmens teisių ir laisvių ribojimas radikaliomis priemonėmis, aršus nacionalizmas, elitarizmas, atvira panieka, gyvuliška neapykanta kitaminčiams ir kitataučiams, kuri pagrindžia ir tuo pačiu  pateisina šių grupių – kitaminčių ir kitataučių, – fizinį genocidą, kuris vėliau ir buvo vykdomas istorijoje precedento neturinčiais mąstais nacistinėje Vokietijoje.

Labai svarbu neužmiršti, šių dienų liberalios demokratijos totalinės propagandos ir smegenų plovimo sąlygomis, kad tikrąją fašizmo esmę rodo ne skambus pavadinimas, o jo požymiai ir turinys, kurie atsiskleidė hitlerinės Vokietijos praktikoje – koncentracijos stovyklos, dujų kameros, nepakantumas kitataučiams ir kitaminčiams bei jų genocidas, rasinio pranašumo prieš kitas tautas padiktuota kruviniausia karinė ekspansija žmonijos istorijoje II Pasaulinio karo metais, kuriai Niurnbergo tribunolas davė vienareikšmišką įvertinimą – fašizmas kaip ideologija yra nusikaltimas žmogiškumui ir demokratinėje visuomenėje negali būti toleruojamas jokiomis formomis. Niurnbergo tribunolas apibrėžė fašizmą (ital. Fascizmo, fascio – ryšulys, ryšys, susivienijimas) – kaip ideologiją, politinį judėjimą ir socialinę praktiką, kuriai būdingi šie bruožai ir požymiai:

1. priskyrimas vienai nacijai rasinio pranašumo prieš kitas nacijas ir išskirtinumo, tokios nacijos pasiskelbimas aukščiausia rase, kuriai Dievo ir gamtos yra skirta valdyti kitas,antrarūšes nacijas;

2. atvira neapykanta, netolerancija ir diskriminacija kitų, taip vadinamų antrarūšių svetimų tautų, tautinių mažumų atstovų atžvilgiu, arijų tautos aršaus nacionalizmo pagrindu;

3. demokratijos ir žmogaus teisių neigimas;

4. fašistinis režimas grindžiamas totalitarinio-korporatyvinio valstybingumo, vienpartiškumo ir vadizmo principais – viena tauta, vienas vadas, viena valstybė;

5. valstybės valdymo politika grindžiama žiauriu susidorojimu su politiniais oponentais ir laisvamaniais, prievarta ir teroru jų atžvilgiu;

6. visuomenės militarizavimas, sukarintų socialinių grupių (šaulių sąjungų, jorkšyrų elfų,konservatyvaus, liberalaus jaunimo ir pan.) kūrimas ir karo, kaip vienintelės tarpvalstybinių ginčų sprendimo priemonės, propagavimas ir pateisinimas.

Georgijus Dmitrovas

Labai imlų ir gilų fašizmo kaip socialinio darvinizmo ideologijos apibrėžimą pateikė bulgarų komunistas Georgijus Dimitrovas. Jis visiškai pagrįstai teigė, kad „fašizmas yra atvira, tiesioginė reakcingiausių, kraštutinių šovinistinių ir imperialistinių finansinio kapitalo elementų diktatūra. Fašizmas nėra viršklasinė valdžia, nėra smulkiosios buržuazijos ar liumpenproletariato valdžia finansiniam kapitalui. Priešingai, – fašizmas būtent ir yra finansinio kapitalo valdžia, kurios pagalba yra organizuojamas masinis teroras, susidorojimas su darbininkų klase, pažangiąja valstietija ir inteligencija. Fašizmas užsienio politikoje – tai įžūliausios formos šovinizmas, kurios pagrindas yra gyvuliška neapykanta kitoms tautoms“.

Tokiu būdu, vertinant šių dienų mutavusį liberalų, mielą, išpuoselėtą, „demokratišką“ fašizmą, būtina nepamiršti – fašizmas gimė Vakarų Europoje, fašizmas galėjo gimti tik išnaudotojiškoje visuomenėjė, kuri propaguoja baltosios rasės pranašumo prieš kitas rases teoriją. Tik išnaudotojiškoje visuomenėje, kurios ekonominis pagrindas yra žmonių išnaudojimas dėl pelno, individualizmas ir konkurencija yra palanki terpė suklestėti socialinei ir turtinei nelygybei, atsiranda socialiniu darvinizmu grįstos teorijos, kurios pagrindžia „lygesnių už lygius“ teisę savintis kitų visuomenės narių darbu sukuriamą turtą, pateisina Vakarų nuolat pabrėžiamą ir propaguojamą baltosios rasės išskirtinumą, “baltojo žmogaus naštą“ ir šiuolaikiniams fašistams suteikia jų pačių įsivaizduojamą etinį pagrindą niekinti visus, kam nėra priimtina Vakaruose propaguojama NATO karinė ekspansija visame pasaulyje, masinės kitokių pažiūrų ir kitų tautybių žmonių žudynės, kitaminčių ir kitataučių įsitikinimų, jų pažiūrų demonizavimas, po kurio Vakarai paskelbia tokias valstybes „teroristinėmis“ ir jas sunaikina. Po visų JAV/NATO/ES beribe masine propaganda apie „demokratijos plėtrą“ slepiasi banalus laisvų nuo JAV-NATO diktato, savarankiškų valstybių sunaikinimas tikslu jas apiplėšti taip sukuriant Vakarams materialinę gerovę kitataučių genocido būdu. Tai iš esmės yra senas Europoje daug amžių kultivuojamas pirato, plėšiko, konkistadoro, vergų pirklio, kolonizatoriaus  ir žudiko verslas, pelningas, tačiau taip kontrastuojantis su Vakarų platinama melo propaganda apie Vakarų vertybes, kovą už žmogaus teises, demokratiją, tautų apsisprendimo laisvę ir panašiais informacinio karo stereotipais.

Aktyvius piliečius, kurie prieštarauja tokiam nežmoniškam Vakarų ekonominės gerovės kūrimo būdui, valdantieji liberalūs modernūs fašistai-kapitalistai paskelbia „visuomenės priešais“ ir juos pradžioje sužlugdo ekonomiškai, socialiai, o galiausiai sunaikina fiziškai. Būtent taip visą 20-ą amžių ir ypač šiuo metu elgiasi Jungtinių Amerikos Valstijų bei Vakarų Europos politiniai liberalieji elitai savo santykiuose su visu likusiu pasauliu, visų kitų tautų ir rasių atstovais, kairiųjų politinių pažiūrų atstovais.

21-me amžiuje pasaulis yra per mažas dar vienam kapitalistiniam pasaulio perdalijimui, globaliam armagedonui, liberalių fašistų besaikiam gobšumui. Liberalų besaikiu godumu, individualizmu bei konkurencija grįstas urvinis kapitalizmas yra pavojingas ir privalo užleisti vietą socialinio teisingumo ir solidarumo visuomenei, kurios pagrindu turėtų būti bendradarbiavimas visų su visais, interesų balansas, pagarba, savitarpio supratimas ir abipusė nauda, nesikišimas į kitų valstybių vidaus reikalus, karų, kaip ginčų sprendimo ir ypač demokratijos plėtros priemonės, uždraudimas, NATO panaikinimas ir visų JAV karinių bazių iš viso pasaulio grąžinimas į JAV teritoriją. Tik tokiu būdu bus galima išlikti, bendradarbiauti ir klestėti.

Dabartinis nacionalizmas ir neoliberalizmas yra tik dar viena fašizmo reinkarnacija, kol kas švelnesnė nacizmo demoversija, kuri bet kuriuo metu gali tapti košmaru.  Dabartiniai nacionalizmas ir neoliberalizmas yra nacionaliniai savo forma ir globalistinis, rusofobinis, antitarybinis savo turiniu. Dėl šio priežasties jokiu būdu neatstovauja ir negali atstopvauti nacionalinių interesų, kadangi yra sukurtas Vakarų globalistų interesams ir naudingas, kaip toks ir buvo visada, Vakarų globalistams, naujiesiems NATO konkistadorams, kapitalui. Šis akis badantis vietinio nacionalizmo prieštaravimas tarp formos ir turinio yra esminis, skiriamasis bruožas ir būtent šiuo požiūriu jis turi būti identifikuojamas. Ir pasekmės jo yra tokios pačios, kurias patyrė visi čiabuviai, kur įžengė Vakarų kolonizatoriai su savo euroatlantinėmis „vertybėmis“ nuo kryžiaus karų laikų – deindustrializacija, depopuliacija, skurdas, masinė emigracija, išnykimas.

Vienintelė galima išeitis šioje situacijoje yra pasipriešinimas, radikalus ir bekompromisinis, Jungtinių Amerikos Valstijų militaristinei  kolonijinei ekspansijai ir globalinei hegemonijai visomis kryptimis ir visomis įmanomomis formomis. Alternatyvių tarpvalstybinių ir viršvalstybinių struktūrų kūrimas, alternatyvių Jungtinėms valstijoms galios ir įtakos centrų kūrimas, finansinio kapitalo diktatūros panaikinimas pasaulyje, dolerio kaip pasaulinės atsiskaitymų valiutos atsisakymas ir perėjimas prie tikrosios demokratijos, liaudies valdžios,  ir yra tas paskutinis šansas žmonijai. Dar vienas, kaip visada Vakarų inicijuotas, globalinis karas, kurį eskaluoja NATO šalys visame Rusijos pasienyje, žmonijai bus paskutinis – Žemė tapo per maža dar vienam Vakarų kolonialistų plėšikiškam kryžiaus žygiui.

Ateityje fašistai save vadins liberalais, demokratais, patriotais, nacionalistais. Panašu, ateitis jau atėjo…
Kito kelio žmonija neturi. Kitaip ji pateks į visišką atvirų satanistų, sodomitų, kurie ir vykdo visų šių tradicinių žmonių bendruomenės pagrindinių institutų  –  nacionalinių valstybių, suverenitetų, bendruomenių, tradicinės šeimos – griovimą, kontrolę, totalinę priklausomybę.

Ar galima tikėtis iš globalistų atrinktų kandidatų rinkiminės kampanijos nacionalinius interesus atstovaujančių, mobilizuojančių idėjų? Poreikis pokyčiams, išsivadavimui iš liberalaus cinizmo gniaužtų Lietuvoje, kaip ir kitose JAV kolonijose, yra didžiulis, gyvybiškai svarbus. Jo jau sunku nepastebėti, jis jau susiformavo, tampa grėsminga jėga. Marionetinė valdžia, siekdama išsaugoti kompradorinio elito privilegijuotą padėtį,  kariauja prieš tautą nepaskelbtą informacinį karą, didina melo, represijų ir teroro mąstus, meta į antiliaudinį mūšį vis didesnes pajėgas informacinio karo samdinių. Rinkimai taip pat jau seniai tapo dar viena informacinio karo prieš savo tautą forma. Kare pirmiausiai žūsta tiesa, rinkimuose laimi globalistų statytiniai, Vakarų fašizmo tradicijų tęsėjaI..

 

Lietuvos Chatynė.

Pirciupiai yra vienas iš daugelio vokiečių nacistų ir jų vietinių kolaborantų nacionalistų sudegintų TSRS kaimų.
Rytoj sukanka 75 metai, kai buvo įvykdytas šis baisus karo nusikaltimas.
Žuvo 119 taikių civilių gyventojų, iš kurių buvo keturi kūdikiai.
Birželio 3 d. 12 val. Pirčiupiuose prie paminklo įvyks atminimo mitingas „Pirčiupio tragedija daugiau niekada neturi pasikartoti“.

Pirčiupiai – kaimas Varėnos rajone, 45 km į pietvakarius nuo Vilniaus. 1944 m. birželio 3 d. vokiečių nacistai sudegino Pirčiupių kaimą ir jo gyventojus.
119 žmonių – 61 moteris ir 58 vyrai. Mirusių kankinio mirtimi tarpe buvo 49 vaikai iki 15 metų (22 mergaitės ir 27 berniukai). Iš jų 14 vaikų iki 5 metų amžiaus ir 4 kūdikiai.
1960 m. skulptorius Gediminas Jokūbonis sukūrė memorialą tragedijos vietoje – granito statulą „Motina“ ir šalia dekoruotą granito sieną su įrašytais mirusiųjų vardais. Ant paminklo su mirusiųjų vardais parašyta: „Pirčiupio tragedija daugiau niekada nepasikartos“.

Didžiojo Tėvynės karo metais vokiečių nacistai Lietuvoje sudegino 21 kaimą.
1943 metų rugsėjo 8 d. buvo sudegintas įsikūręs tarp Lentvario ir Varėnos Fermosų kaimas, rugsėjo 11 d. – kaimai Dryžuliai ir Lazdėnai (tarp Vievio ir Lentvario), rugsėjo 13 d. – Rokiškio rajono kaimai Miliūnai, Šlapeliai, Laučiūnai, rugsėjo 30 d. – Karkiškių kaimas šalia Varėnos, pirmaisiais 1944 m. mėnesiais Gumbų, Gaidžių ir Kernavės kaimai Trakų rajone. Šiuose kraupiuose nusikaltimuose aktyviai dalyvavo vietiniai nacionalistai, policajai iš Lietuvos aktyvistų fronto, šaulių sąjungos, vietinės Plechavičiaus rinktinės, Impulevičiaus darbo apsaugos bataljono ir panašūs “patriotiški” baudėjai.

Pričiupių tragedija neturi pasikartoti.

Kinodokumentai apie “šviesiųjų” europiečių, “civilizuotų” nacistų, “vieningos” Europos demokratų nusikaltimus laikinai okupuotoje Tarybų Sąjungos teritorijoje. Iš 27 milijonų tarybinių aukų, sudėtų ant Pergalės prieš fašizmą aukuro, daugiau nei 15 milijonų buvo nekombatantai, paprasti civiliai gyventojai, kuriuos tuometinės hitlerinės NATO galvažudžiai tiesiog žudė, vykdė genocidą.

 

Kai 1945 metais Tarybų Sąjunga sutriuškino “vieningos” Europos galingiausią kariuomenę, staiga paaiškėjo, kad Vakarų Europoje visai nebuvo fašizmo, fašistų, kad niekas nerėmė fašizmo, kad  buvo tik vienas niekadėjas Adolfas Hitleris, kuris melu ir teroru suklaidino milijonus paprastų vokiečių, prancūzų, belgų, vengrų, italų, rumunš, slovakų, bosnių ir kitus visai nefašistus, nei karto nenacistus.  Kai dabartiniai “šviesieji” NATO karo vanagai-fašistai jums porins apie Rusijos agresiją, apie “šviesiosios” Europos būtinybę vienytis Rusijos agresijos akivaizdoje, kai vietiniai šauliai, nacionalistai, “patriotai” isteriškai spygaus apie “Tėvynė pavojuje!”,  kiekvieną kartą būtina prisiminti, kaip atsirado fašizmas, kaip  šitie patriotiški, iš pažiūros mieli, simpatiški vaikinai ir merginos staiga tapo pabaisomis.

Michailo Romo filmas “Paprastas fašizmas”.

 

Beliko pritarti Vytauto Matulevičiaus aimanoms dėl Rūtos Janutienės ir patarti prisiminti Josifą Visarionovičių Staliną. Visų tautų vadas sakė, kad kievienas nesusipratimas turi vardą ir pavardę. Lietuvoje šis “nesusipratimas” vadinasi Sąjūdis, prasidėjo jis 1988 metais prie Mickevičiaus paminklo ir dėsningai tapo tuo, kuo ir turėjo tapti. Iš nacionalistinio melo, antitarybinės isterijos, antisocialistinės liberastinės neapykantos galėjo gimti ir gimė išsigimęs kūdikis – landsberginė chunta. Susidorojimai su kitaminčiais (Povilas, Masilionis, Algirdas Paleckis, Žilvinas Razminas ir daugybė kitų), žodžio, spaudos, sąžinės laisvių suvaržymai yra tik natūrali chuntos būsena, dėsningai pereinanti į kitą stadiją – totalinį sekimą ir terorą. “Kai atėjo suimti komunistų, aš tylėjau – aš gi ne komunistas. Kai atėjo žydų, aš tylėjau – aš gi ne žydas. Kai atėjo profsąjungiečių, aš tylėjau – aš gi ne profsąjungietis. Kai atėjo manęs, niekas dėl manęs nepasakė nei žodžio – visi jau buvo suimti”. Rūta yra tik maža, matoma, tačiau maža, dalis to teroro, su kuriuo susiduria aktyvūs, drąsūs piliečiai. Jeigu matai neteisybę ir tyli, rytoj chunta ateis tavęs. Tik totalinė Lietuvos delandsbergizacija, tik totalinis visų valdžios šakų ir ypatingai žiniasklaidos valymas nuo landsbergizmo kurmių gali išgelbėti Lietuvą.

Atėjo A. Siaurusevičius į “Lietuvos ryto” televiziją – ir nebeliko Rūtos Janutienės laidų. Lietuvoje naikinamos paskutinės laisvos žurnalistikos salelės, ekrane nebelieka drąsių ir laisvai mąstančių asmenybių. O kam jos? Dar pradės aiškintis, kokios jėgos už kurio kandidato stovi ir sujauks užkulisinių jėgų planus. Lietuvos žurnalistikoje nemirtinga tik dinastijas skaičiuojanti KGB gvardija – vienas jos atstovas net sumušė pasaulinį ilgaamžiškumo rekordą, nes eteryje dirbo tol, kol žiūrovai dėl pašlijusios artikuliacijos pradėjo jo nesuprasti. Tai tas pats A. Siaurusevičius jam buvo suteikęs dar negirdėtą privilegiją – dirbti visuomeninio transliuotojo eteryje iki gyvos galvos. Už kokius nuopelnus? Turbūt už tuos, kokių Rūta Janutienė neturėjo, todėl ir atsidūrė gatvėje. Deja, mes leidžiamės pavergiami, uždraudus eilinę laidą, nuvilnija pasipiktinimo atodūsis, ir viskas ir vėl nurimsta – ligi kito sykio. Bet to sykio, kas įdomiausia, jau gali ir nebebūti, nes tiesiog nebeliks ką uždrausti. Visi paklusnūs, sušukuoti, užsiima bulvaru ar žurnalistikos imitavimu ir nekiša pirštų ten, kur gali nudegti. Sėkmės tau, Rūta! Nors dėl V. Uspaskicho aš kadaise buvau ant tavęs užsigavęs, bet tai jau praėjo. Linkiu nepalūžti ir neprarasti tikėjimo Lietuva. Šita šutvė – tai ne mūsų valstybė, tai kažkas kita, ir tu tai žinai geriau už visus.

Vytautas Matulevičius nuotrauka.

Algirdas Paleckis   kalėjimo : “Dalia Grybauskaitė yra pagrindinė fašistė Lietuvoje”

Laisvas laikraštis

 

Algirdas Paleckis – iš kalėjimo : “Dalia Grybauskaitė yra pagrindinė fašistė Lietuvoje”

 

Redakcija gavo Algirdo Paleckio, nuo spalio mėn. laikomo Lūkiškių kalėjime, apkaltinus jį šnipinėjimu “Rusijos naudai” , laišką.

Sveikas, Aurimai, tikiuosi tu sveikas ir gyvas? Aš irgi. Viskas – į gerą. Tokie nuotykiai mus užgrūdina. Siunčiu tau mano atvirą laišką. Bus dar. bandysiu rašyti labai trumpus, kad tai neilgai truktų mesti į kompą. Man jis čia, aišku, uždraustas, kaip ir skambučiai, internetas. Jei gali, nusiųsk ir ekspertams.eu. Mane gali bet kada perkelti į Kauną, tačiau kol kas esu čia. Suėmimas pratęstas iki 07.26, apeliacijos pralaimimos. Įtariu, kad gali laikyti 1,5 metų, o po to dar per teismą. bet matysime, niekas nežino. Linkėjimai Juozui ir mūsų kursiokams. jeigu su jais susitiksti 25-ečio proga, papasakok apie “bezpriedelą” čionai. Bet viskas bus galop gerai”.

 

A.Paleckis klausia : “Ar pasiduosime demokratiniams fašistams?”

Atviras laiškas Lietuvai ir užsieniui

Pirmus kelis mėnesius turėjau labai mažą, tačiau vis tiek viltį, kad prokuratūra išlaikė bent dalelytę sveiko proto. Kad ji, įvykdžiusi VSD nurodymą mane suimti, įsitikins įrodymų stoka ir bylą nutrauks. Tačiau prokuratūra sistemiškai toliau tipena ant VSD pavadžio, o šis – ant Grybauskaitės pavadžio..

D.Grybauskaitė yra pagrindinė fašistė Lietuvoje. Tai ji užbaigė demokratinio fašizmo statybą  mūsų šalyje. Ši statyba importuota iš JAV. Tai Amerikoje XIX amžiaus pabaigoje atsirado ši išsigimusi demokratijos grimasa. Finansinė oligarchija, nusipirkusi laisvą spaudą, ilgam įsitaisė finansinės piramidės viršūnėje. Iki šiol sėkmingai, nes tariamai demokratiškai eliminuoja visus kitaminčius Amerikoje ir už jos ribų. Demokratinio fašizmo esmė – laiku ir subtiliai “demokratiškai” eliminuoti kitaminčius. Iš pradžių užsiundant ant jų žiniasklaidą. Jei nepasiduodama, tai užspaudžiama finansiškai – baudomis , spaudimu darbovietei. Jei ir tada nepasiduodama – tai sufabrikuojama byla ir sodinama į kalėjimą. Demokratiniai fašistai Amerikoje ištobulino kitaminčių eliminavimą iki meno. Ir eksportavo jį mums.

Kas nori gyventi ir kvėpuoti ramiai Lietuvoje, to interesuose būtų tarti aiškų ir tvirtą “ne” demokratiniam fašizmui. Vakar suėmė mane. Rytoj gal jus.

Aš niekada nepasiduosiu.

O jūs?

Algirdas Paleckis. 2019-05-27, Vilnius

Lukiškių kalėjimas

P.s.

Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su A.Paleckio, tačiau akivaizdu, kad A.Paleckis – vienas iš kelių politinių kalinių (kaip, pvz., Neringa Venckienė), kurių asmenyse Dalia Grybauskaitė įžiūri grėsmę savo režimui.

Ačiū Dievui, Grybauskaitės laikai baigiasi, ir turime vilties, kad visi “teisėsaugos” pareigūnai, sąmoningai prisidėję prie nekaltų žmonių persekiojimo, sulaks atsakomybės. Juk visi nacių konclagerių viršininkai po karo taip pat buvo pakarti, nors jies irgi nesuprato už ką – jie gi tik vykdė fiurerio įsakymą. Todėl visi tie teisėjai, saugumiečiai ir prokurorai, aklai vykdydami Dalios Grybauskaitės ir jos gaujos įsakymus, turėtų susimąstyti – ar man neteks už tai atsakyti?

Ll jau kalbėjo su A.Paleckio advokatais. Jie buvo įsitikinę, kad A.Paleckis bus paleistas iš Lūkiškių kalėjimo, mat jokių įrodymų, kad jis ką nors perdavė Rusijos žvalgybai, byloje nėra.

“Yra tik samprotavimai apie tai, kad jis buvo išvažiavęs į Rusiją, ten buvo susitikęs su partijos “Jedinaja Rosija” politikais, ir rašė į “prokremlišką spaudą” straipsnius, – teigia vienas iš A.Paleckio gynėjų.

Iš visų šių išvedžiojimų VSD daro išvadą, kad A.Paleckis yra rusų šnipas. Nors A.Paleckis neslėpė savo įsitikinimų ir vaikščiojo su raudona vėliava, todėl niekaip netiko į pasislėpusio ir užsimaskavusio šnipo vaidmenį, VSD dundukams pasirodė, kad A.Paleckis geriausiai tinka šnipo vaidmeniui.

Beje, minėtas advokatas buvo pakraupęs nuo VSD operatyvininkų lygio. “Tokius rašinius rašo trečios klasės moksleiviai”. “Tačiau tos VSD pažymos yra tokios – tas blogas, rašo į prokremlišką spaudą straipsnius, reiškia, yra šnipas”, – sakė jis. Dar baisiau, kad VSD rašo pažymas apie teisėjus, kuriose – vieni būdvardžiai, ir jokių faktų.
Teisėjai priklauso nuo VSD pažymų, ir todėl nuolankiai priiminėja sunkiai protu suvokiamus sprendimus.
“Mums aiškiai pasakė, kad A.Paleckis iki teismo tikrai nebus paleistas, nes tokia “šnipų” bylų praktika, sakė advokatas, – nors manėne, kad Paleckį tikrai paleis, nes byloje – jokių faktų, tik tai, kad rašė straipsnius ir ketino išspausdinti knygą”.
Šis žmogus įsitikinęs, kad tik po Grybauskaitės kadencijos pabaigos galima tikėtis permainų šioje valstybėje, nes žmogus jau sėdi kalėjime vien už tai, kad buvo Rusijoje.
“Teisėjai daro karjerą, pratęsia jo suėmimą žinodami, kad bus paaukštinti VSD ir prezidentės, o tai, kad byloje nėra jokių įrodymų, niekam neįdomu”.

Lietuvoje – spengiantis terorras, net net A.Paleckio brolis Rimvydas buvo išgrūstas iš LRT, ir pats pasakojo, kad nieku žiniasklaidoje negalėjo gauti darbo, nes “šnipo brolis”, kol galiausiai įsidarbino alfa.lt

 

Tai jau ima suvokti artimiausi V.Landsbergio bendražygiai, bendrininkai, kartu kūrę šitą proamerikietiškos landsberginės chuntos monstrą, NATO buferinę zoną agresijai prieš Rusiją, JAV ir Didžiosios Britanijos koloniją pavadinimu “nepriklausoma” LIetuva.

Šaltinis;  https://www.laisvaslaikrastis.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=6679:signataras-a-butkeviucius-apie-v-landsbergi-klydau-kai-sakiau-kad-nereikia-spardyti-pastipusio-suns&catid=47&Itemid=101

Laisvas laikraštis

Baigėsi landsbergizmo era

Lietuva po 30 metų pagaliau atsikratė landsbergizmo epochos – tikimės, kad dabar žmonės nebus kišami į kalėjimą vien už tai, kad neatsisako savo pažiūrų, kaip Algirdas Paleckis, ir visi milžiniški korupciniai nuikaltimai, kurie landsbergių ir grybauskaičių buvo pateisinami tuo, kad “rusai puola”, pagaliau baigsis.

Tikimės, kad pagaliau šiems veikėjams atsiras vieta ir ten, kur jų seniai laukiama – t.y. belangėje.

Signataras Audrius Butkevičius mano, kad visi šie prieš 30 metų vykę įvykiai, susiję su V.Landsbergiu, yra raktas „suprasti tai, kas šiandien vyksta Lietuvoje“.

„Ir kai mes turime prezidentę, kuri prašo finansinių struktūrų tarpininkauti, paskiriant generalinį prokurorą, tai iš esmės mes kalbame apie milžinišką korupciją mūsų valstybėje, ir kad korupcijos suvaldymo mechanizmai neveikia, – sakė A.Butkevičius, – šie mechanizmai neveikia todėl, kad savo laiku mūsų pagrindiniai valstybės asmenys buvo suinteresuoti pasistatyti  sau palankius asmenys į pagrindinius kovos su nusikalstamumu postus.  Jiems buvo leista daryti, ką jie nori, kad tik jie nesiimtų veiklų, kurios nėra naudingos juos pastačiusiems valstybės vadovams. Visos šios betvarkės pradžia buvo tada, kai Vytautas Landsbergis neteisėtai uzurpavo Sąjūdžio pirmininko postą, o kiti Sąjūdžio tarybos nariai nutylėjo šį reikalą, nes nenorėjo nešti šiukšlių į viešumą.  Ir visas tas bandymas sukurti asmens kultą, pagyvenusioms moterėlėms rėkaujant „Landsbergis“,  ir visiems demonstruojant, kad be šito žmogaus neva Hanibalsonas nebūtų parėmęs Lietuvos nepriklausomybės, jau net nekalbant apie tai, kad neva be Landsbergio ji nebūtų paskelbta, mums yra juokingas. Tačiau kartu jis rodo, kaip buvo kuriamas labai negarbingas mitas, ir jis padeda įsitvirtinti ir tam absurdo jausmui, kuris vis labiau įsitvirtina jaunų žmonių gretose. Nes jie jau nebegali patikėti, kad kažkada šioje valstybėje viskas stos į savo vietas.   Jeigu manęs paklausit, kokia milijono Lietuvos žmonių bėgimo iš Lietuvos priežastis, aš atsakysiu, kad tai absurdo jausmas ir nepasitikėjimas ir netikėjimas savo valstybe. Šitas absurdo jausmas ir yra pagrindinė Lietuvos nelaimė, kuri mums neleidžia vystytis toliau.  Todėl mes bandome sudėlioti taškus vien tam, kad tai būtų pasakyta“.

A.Butkevičius prisiminė, kad dar prieš 30 metų vidurnaktį jis įsiveržė į Genzelio namus, klausdamas „ką jūs padarėte“ po to, kai V.Landsbergis buvo išrinktas Sąjūdžio pirmininku. „Tai buvo ne tik mano nuomonė, – sakė A.Butkevičius, – tuo metu aš buvau Tremtinių sąjungos pirmininku ir man kaip niekam kitam buvo labai gerai žinoma Landsbergių šeimos istorija. V.Landsbergio motina vokiečių okupacijos metais slėpusi raudonuosius partizanus, o jo tėvas bendradarbiavo su naciais, vėliau pabėgo į Australiją, ir vėliau dar sėkmingiau sugrįžęs iš Australijos tuo metu, kai rusų žvalgybos rezidentas anglosaksiškoje šalyje išdavė visą rusų šnipų tinklą Australijoje. Visa tai buvo puikiai žinoma, ir pas mane vos ne virtinėmis ėjo politiniai kaliniai, kurie pasakoja, kad jų net į Lietuvą iš tremties neįleisdavo, ir jie turėjo gyventi Kaliningrado srityje, o šitas Landsbergis, bendradarbiavęs su naciais, grįžta iš Australijos, ir atgauna iš sovietų visas šeimos turėtas vilas.  Man tai buvo akivaizdus įrodymas, kad ši šeima yra valdoma ir greičiausiai šis žmogus bus valdomas. Tai tokia buvo mano žinia, kurią aš norėjau pranešti Genzeliui“.

A.Butkevičius mano, kad į valdžią pakliuvęs žmogus, kurio nugaroje įsegtas KGB kablys, visą gyvenimą bijo, kad tai bus atskleista.  „Ir ta baimė išsilieja į jo asmeninius jausmus ir šnekas, ir kaip bebūtų gaila, į valstybinę politiką, – mano A.Butkevičius, –  taip ir nutiko su Lietuvos valstybės politika Rusijos atžvilgiu istorija.  Tam, kad neduok Dieve, kas nors nepagalvotų, kad čia yra KGB kvapelis, prasidėjo tuo metu visiškai neturinti prasmės konfrontacinė politika su Rusija. Vietoj to, kad mes būtume išnaudoję puikias galimybes, kurios Lietuva užsidirbo stipriai paremdama Rusiją  1991 m. pučo metu – tuo metu aš, būdamas Lietuvos ministru, galėjau užeiti į bet kokią Rusijos ministeriją, ir paspausti ministrams rankas. Iš Lietuvos rusų armija išėjo metai anksčiau nei iš Vokietijos. Tačiau tuo pačiu metu mes pradėjo labai kvailą konfrontacinę politiką Rusijos atžvilgiu. Nors NATO ir prašė, kad Lietuva įtakotų visuomenės nuomonę Rusijoje – net Maskvoje rinkosi šimtai tūkstančių žmonių paremti Lietuvą ir jos interesus. Šiandien, praėjus 28 metams, Lietuva patenka į didžiausių Rusijos priešų penketuką, turėdami labai abejotinas galimybes sulaukti pagalbos hibridinio karo su Rusija atveju.

Todėl aš ir sakau – ši vieno asmens problema buvo paversta Lietuvos valstybės problema. Ir tas 1993 m. nevykęs bandymas jėga užimti valdžią, kurį šiaip ne taip mums pavyko užgesinti, ir vėliau, konservatoriams esant valdžioje, mums teko nuolat teismams ir prokuratūrai pataikauti. Ir būtent todėl mes iš teismo ir prokuratūros gauname atsisakymą pradėti tyrimus dėl šio žmogaus veiklos, nes tie žmonės yra pastatyti prezidentų ir ministrų. Ir visa tai vyko visus 28 metus.  Ir prokuratūra žino, kad ji gali daryti bet ką, tačiau neturi duoti eigos tokiems tyrimams, kuriuos mes prašome pradėti. Ar būtų įmanomas toks dalykas, kad normalioje šalyje parlamentui pripažinus, kad pagrindinė partija turi teroristinės organizacijos požymių, teisme ir prokuratūroje nebūtų pradėtas tyrimas jos atžvilgiu. Juodžiausiasis SSR laikais spaudoje pasirodžiusi informacija buvo pagrindas pradėti tyrimą. O dabar mes turime pačių sprogdintojų liudijimus ir tai niekam neįdomu. O kodėl? Todėl, kad pradėsi tyrinėti, ir teismams ir prokuratūrai dings ta auksinė galimybė susilaukti valdžioje esančių ponų priedangos . Todėl mes vėl grįžtame prie tos milžiniško absurdo jausmo bangos, kai „Mažeikių nafta“ perparduodama kelis kartus, įrodinėjant, kad lietuviai tiek kvaili, kad jie tos gamyklos valdyti negali.  Lygiai tas pats vyksta ir dabar – SGD laivas, pavadintas „Nepriklausomybe“, tampa klevo lapu pridengti įvairaus pobūdžio niekšybėms.  Už šio laivo nuomą mokami žymiai didesni pinigai, nei kainuotų pats laivas. Ir šiam terminalui vadovauja tas pats Landsbergio patikėtinis, kuris liudininkų teigimu, organizavo įvairius teroro aktus Lietuvoje.  Jo sūnus paskiriamas visos SGD terminalo struktūros vadovu. Ir už tą aferą visi Lietuvos žmonės moka milžiniškus pinigus. Ir tada žmonės arba bėga iš Lietuvos, netikėdama, kad kada nors čia kas nors pasikeis, o kiti nueina į gilią depresiją. 2000 m. išėjęs iš Lietuvos kalėjimo, į kutį pakliuvau todėl, kad buvau vieno iš kandidato prezidento rinkimuose, A.Paulausko, vienu pagrindinių rinkimų organizxatoriumi, ir nesutikau išduoti savo kandidato, aš tada pasakiau, kad „nereikia spardyti pastipusio šuns“. Ir, gerbiamieji, aš buvau neteisus. Šito šuns dvokas yra toks, kad iš Lietuvos žmonės bėga šimtais tūkstančių, ir mes praradome miestus. Toks mano matymas, kur gali atvesti mūsų neryžtingumas ir atsakomybės stoka. Bet tai, kad mes savo laiku nepaėmėme į rankas lazdos ir neišdaužėme šiam šuniui dantų, yra pati didžiausia mūsų atsakomybė prieš Lietuvos žmones. Ką darė Landsbergis, ir visa jį garbinanti aplinka, ieškodami būdų, kaip gauti kaulą, žinoma, kad tai yra jų reikalas. bet tai, kad mes savo neryžtingumu neužkirtome tam kelio, yra mūsų atsakomybė prieš tautą”.

Z. Vaišvila papsakojo dar vieną nutikimą iš praeities.

„1991 m. dirbau premjero pavaduotoju, į mano kabinetą atvažiavo Kauno sąjūdžio atstovas, ir labai nepatogiai kabinete man sako, kad Kauno sąjūdžiui reikia patalpų. Atsakiau, kad turite centre namą, tokio niekas neturi.  Jis man atsakė, kad V.Landsbergis atsiėmė šitą namą, jau nebeturime“.

Audrius Butkevičius prisiminė, kad tarpukariu architektas Žemkalnis buvo pastatęs  namą Donelaičio gatvėje. Tačiau baldant Smetonai, Landsbergiai tą namą buvo parduotas, taigi de facto priklausė kitiems žmonėms, todėl Landsbergiai negalėjo jo atsiimti“.

A.Butkevičius atsakė, kada pradėjo blogėti Lietuvos santykiai su Rusija : „1992 m. vietoj to, kad mes būtume darę įtaką Rusijoje  ir kūrę savo laikymo, konservatorių dėka sukūrėme konfrontaciją. Nenoriu kalbėti apie dabartinę Rusijos  politiką, nes ji yra pakankamai  agresyvi tiek Lietuvos, tiek NATO atžvilgiu. Tačiau problema ta, kad dėl tos keistai agresyvios  28 metus trunkančios politikos Rusijos atžvilgiu mes praradome mus palaikančią visuomenės dalį Rusijoje. Ir aš esu įsitikinęs, kad niekam kitam, tik Rusijos kietos linijos šalininkams  yra labai naudinga, kad Lietuva prarastų ją palaikančius žmones Rusijoje.  Nes tokiu atveju bet kokia Rusijos agresija prieš Lietuvą nesulauks Rusijos viduje jokio pasmerkimo. Taigi, kalbant apie Grybauskaitės ir Landsbergio politiką Rusijos atžvilgiu, tai jos vienintelis pasiektas rezultatas yra labai naudingas Putinui ir kitiems „vanagams“ – mes Rusijoje praradome žmonės, kurie ten išeitų į gatves, jeigu prieš mus būtų panaudota jėga.  Ir jeigu kažkam gali tarnauti KGB agentas Lietuvoje, tai jis geriausiai gali tarnauti Maskvai, kurdamas kaip tik tokią situaciją.

B.Genzelis prisiminė, kad 1990 m. kovo 7 d.  jis susitiko su Gorbačiovu, kuris pasakė, kad „reikia vesti užkulisines derybas“. Aš tai perdaviau Landsbergiui. Po kiek  laiko Prahoje konferencijoje V.Landsbergis pasakė,  kad jis buvo susitikęs su Sąjūdžio lyderiais, ir jiems pasakė, kad reikia versti derybas dėl Lietuvos nepriklausomybės, tačiau Landsbergis tapo Rusijos „vanagų parankiniu“.  Landsbergis  visada pabrėždavo, kokia baisi yra „finliandizacija“, ir man vėliau suomiai pasakojo, kad jie stengėsi nuslėpti šiuos Landsbergio žodžius nuo savo tautos, nes bijojo, kad suomiai priešiškai reaguos.

„Noriu paantrinti Genzeliui, nes Gorbačiovo pozicija buvo lygiai tokia pati ir 1990 m., kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę, – pasakojo A.Butkevičius, – turėjau ryšį  ir su SSSR vidaus reikalų ministru, ir gen. Štabo viršininku Moisejevu, kurie aiškiai pasakė, kad yra galimybė susitarti, ir taip padėti išvengti smūgio jiems.  Ir daugeliu atveju Prunskienė buvo neteisingai kaltinama neva prorusiškais veiksmais, nors ji veikė, turėdama mūsų žvalgybos duomenis.

Kaip jūs galvojote, kodėl Lietuvos valdžia 10 metų, pačiu intensyviausiu emigracijos periodu, nedarė nieko, kad ją sustabdyti, ir kodėl dvi kadencijas baigianti prezidentė negali prisimininti bent kokios programos, kuri būtų sukurta tam, kad stabdyti emigraciją, – klausė A.Butkevičius,  – atsakysiu, kodėl. Nes tai naudinga mūsų valdžiai – išvažiavo patys darbingiausi žmonės, tie, kurie išdrįso išvažiuoti. 2000 m. aš išvažiavau septynerius metus gyventi į Kaukazo šalis, toks buvo mano pasirinkimas.  Tačiau valdžia sąmoningai leido išvažiuoti milijonui darbščiųjų žmonių, nes mes juos dabar galėtume pasikviesti veikti.  O Lietuvoje liko tik jaunimas, kuris užima geras pozicijas, ir valdininkai, kurie šeriami ES pinigais, ir jiems naudinga, kad Lietuva grimztų į skolų liūną, nes iš to jiems mokami pinigai.  Be to, lieka dar daugybė pensininkų, kurie taip pat visiškai priklausomi nuo valdžios.  Taigi, iš esmės mes esame tokioje situacijoje, kai beveik visi žmonės priklauso nuo valdžios valios – noriu duosi, noriu neduosiu. Net man, profesionaliai užsiimančiam žmonių nepasitenkinimo organizavimu, ką nors Lietuvoje padaryti yra sunku, nes čia labai mažai žmonių, kurie kovotų už savo teises.  Jų tiek nedaug, kad net susirinkusius prie Seimo, juos galima šaudyti, ir niekas nešaus atgal“.

„Iškelta baudžiamoji byla šmeižikui Andriui Tučkui“

2018-06-22 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų Audriaus Butkevičiaus ir Zigmo Vaišvilos spaudos konferencijos Seime „Iškelta baudžiamoji byla šmeižikui Andriui Tučkui“ pranešimas spaudai

Vilniaus apylinkės prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl Vytauto Landsbergio pavedimų vykdytojo Andriaus Tučkaus nusikalstamos veikos. Š.m. kovo 15 d. LRT radijo laidoje „Studija 50“ A. Tučkus apšmeižė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės narius Vitą Tomkų, Arvydą Juozaitį ir Zigmą Vaišvilą, kad KGB pulkininkas Česnavičius esą juos surinko į Sąjūdžio steigimo komandą.

Ikiteisminis tyrimas pradėtas Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjui Valdui Bugelevičiui tenkinus Z. Vaišvilos skundą ir panaikinus Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro Ryčio Ivanausko nutarimą atsisakyti pradėti šį ikiteisminį tyrimą, o Vilniaus apygardos teismo teisėjui Arūnui Budriui atmetus prokuroro R. Ivanausko skundą. Teisėjas A. Budrys nurodė, kad sąmoningas apšmeižimo faktas akivaizdus, o „viešas kaltinimas bendradarbiavus su užsienio valstybių specialiosiomis tanybomis  (šiuo atveju KGB), gali itin pažeisti asmens garbę ir orumą ir kartu peržengti civilinės atsakomybės ribas. … A. Tučkaus pasisakymas sukuria vaizdą, kad to meto įvykiai klostėsi taip, kai jis juos atpasakojo, ir jokių kitų vertinimų ar interpretacijų nėra ir negali būti.“

A. Juozaičio, V. Tomkaus ir Z. Vaišvilos nuomone, ši pykčio kupina A. Tučkaus reakcija buvo atsakas į š.m. sausio 3 d. Z. Vaišvilos spaudos konferencijoje Seime paskelbtus Vytauto Šustausko ir Žilvino Razmino prisipažinimus, kad bent dalį V. Landsbergio užsakymų teroristiniams aktams ir antivalstybinei veiklai bei atlygį už tai jiems perduodavo ir A. Tučkus; taip pat į 2018-03-15 d. “Vakaro žinių“ (šio numerio redaktorius – Vitas Tomkus) paskelbtus įrodymus apie buvusio Lietuvos TSR (vėliau – Lietuvos Respublikos) Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio bendradarbiavimą su TSRS KGB.

Z. Vaišvila prokuratūrai yra pateikęs 2017-10-02 LGGRTC raštą, pasirašytą T.B. Burauskaitės, patvirtinantį, kad Zigmas Vaišvila nebendradarbiavo su TSRS specialiosiomis tarnybomis.

A. Butkevičiaus ir Z. Vaišvilos nuomone, kad baudžiamojoje byloje aiškinantis A. Tučkaus šmeižto motyvus, gali prasiverti durys ir į Vytauto Landsbergio užsakymus antivalstybinei veiklai bei teroristiniams aktams, Andriaus Tučkaus sūnaus Dominyko Tučkaus paskyrimą „Independence“ projekto dujomis prekiaujančios UAB LITGAS generaliniu direktoriumi nuo 2013 m. rugsėjo mėnesio. Liūdnai pagarsėjęs „independence“ skystų dujų terminalas – laivas į Klaipėdą atvko 2014-10-27 d.

Andrius Tučkus baudžiamojoje byloje privalės paaiškinti, kodėl taip beatodairiškai ir kupinas pykčio apšmeižė tris Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narius. Prokuroras R. Ivanauskas padėkojo Z. Vaišvilai už pasitikėjimą, kad kreipėsi į prokuratūrą dėl įvykdytos nusikalstamos veikos, išreiškė apgailestavimą, kad Z. Vaišvila nukentėjo nuo nusikalstamos veikos, ir patikino, kad teisėsaugos pareigūnai atliks visus reikiamus baudžiamojo proceso veiksmus, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, išnaudos visas galimybes, kad Z. Vaišvilai padaryta žala būtų atlyginta.

Net Lietuvos advokatūra pradeda suvokti, koks fašistinis režimas buvo sukurtas V.Landsbergio po Sąjūdžio. Ir tai yra tik maža dalelytė tiesos. Nemaloni visa tiesa yra ta, kad Lietuvoje jau 30 metų klęsti 1960 metų Lotynų Amerikos tipo proamerikietiška chunta, Alfredo Stresnerio tipo diktatūra – kruvina, antiliaudinė, korumpuota ir pražūtinga Lietuvai. Laikas atėjo atmerkti akis ir pamatyti šią nemalonią tiesą. Landsberginė chunta jau sukūrė Lietuvoje visą fašistinių organizacijų tinklą, kuris save vis atviriau demonstruoja. Sukarinta šaulių sąjunga, kurios nariams yra suteikta teisė laikyti namuose automatinius ginklus, tik ir laukia fiurerio įsakymo žudyti kitaminčius ir tai jau darė (Juras Abromavičius). Viešoje informacinėje erdvėje siautėja tiek sisteminės žiniasklaidos oficialūs infomacinio karo nusikaltėliai, tiek ir atviri informacinio karo gestapininkai, valdžios finansuojami Jorkšyro elfai (Didžiosios Britanijos specialiųjų tarnybų padalinys), kurie atvirai susidoroja su kitaminčiais rinkdami apie jiems neįtinkančius oponentus konfidencialią informaciją , terorizuoja kitaminčių darbdavius ir šie atleidžia iš darbo opozicinių landsbergio chuntai jėgų atstovus, puola tokių aktyvių nepriklausomų piliečių šeimos narius, neteisėtai renka informaciją apie asmenis ir ją naudoja per korumpuotas teisėsaugos institucijas neteisminiam ir teisminiam susidorojimui, o korumpuoti chuntos kruopščiai atrinkti teisėjai priima neteisėtus nuosprendžius prieš V. Landsbergio chuntos oponentus, vadovaudamiesi ne įstatymu, bet mafijos ir chuntos taisyklėmis – “draugams viskas, o chuntos priešams visas įstatymo griežtumas”. Lietuvos advokatūra paminėjo tik vieną chuntos neteisėtos veiklos aspektą – totalinį Lietuvos visuomenės sekimą. Paramilitarinės šaulių sąjungos nariai dažnai yra ir Jorkšyrų elfų grupės nariai, jų veiklos metodai ir tikslai yra identiški.

Problema yra žymiai platesnė ir apima visas viešojo ir privataus gyvenimo sritis – chunta yra totalinė, diktatūra yra visuotinė ir tai yra neatidėliotinai spręstina visos Lietuvos problema. Demokratija Lietuvoje gali būti tik vienu būdu – tik totalinės Lietuvos radikalios delandsbergizacijos formoje. Ir tai būtina daryti nedelsiant.

Lietuvos advokatūra: nekontroliuojamas sekimas yra akivaizdus žmogaus teisių pažeidimas ir didžiulė valstybės problema

Dalijamės Lietuvos advokatūros išplatinta informacija apie nekontroliuojamo sekimo mastus Lietuvoje ir jo keliamas grėsmes.

Šiandien Lietuvoje bet kurio žmogaus gali būti klausomasi ir jis gali būti sekamas net ir be galimai realaus pagrindo, o pasibaigus tyrimui asmuo niekada apie tai taip ir nesužino bei nesužinos. Pasak Lietuvos advokatūros, tai yra akivaizdus žmogaus teisių pažeidimas ir didžiulė valstybės problema, kelianti nerimą dar ir todėl, kad nėra jokių duomenų, kokie yra šio reiškinio mastai.

Advokatų tarybos pirmininko prof. dr. Igno Vėgėlės teigimu, apie situacijos niūrumą privertė susimąstyti ikiteisminio tyrimo institucijoms Lietuvos advokatūros išsiųsti klausimai ir gauti atsakymai. „Atsižvelgdami į Lietuvos advokatūros vaidmenį visuomenėje, būtinumą ginti žmogaus teises ir tai, kad esame vienintelė nepriklausoma teisminė institucija, bei pasitarę Advokatų Taryboje, mes nusprendėme išsklaidyti abejones dėl galimai neteisėto pasiklausymo. Advokatūra kreipėsi į ikiteisminio tyrimo institucijas, kriminalinės žvalgybos institucijas su klausimu, ar nėra ir nebuvo taikyti žvalgybos veiksmai (sekimas, slaptas pasiklausymas ir pan.) Advokatūros kaip institucijos ir jos vadovų atžvilgiu. Iš Specialiųjų tyrimų tarnybos gautas atsakymas mus tiesiog pribloškė. Esmė ne tai, kad mums STT nepateikė duomenų apie turinį, nes to ir neprašėme, o tai, kad jie atsakė, jog pats faktas dėl galimai vykdytų ir nepaaiškėjus jokių pažeidimų jau baigtų žvalgybos veiksmų Lietuvos advokatūros atžvilgiu yra valstybės paslaptis. Vadinasi, mūsų valstybėje niekas negali žinoti, kas ir kada yra ir buvo sekamas, nebent pačios tarnybos nuspręs, kad yra tikslinga informuoti“, – sako Advokatų tarybos pirmininkas.

Galimai neteisėto pasiklausymo klausimas buvo iškeltas ir prieš porą savaičių vykusiame Visuotiniame advokatų susirinkime bei po jo surengtoje apskrito stalo diskusijoje, kurioje dalyvavo šimtai advokatų. Greta kitų temų, diskusijoje buvo išsakytos ir nuomonės, jog pasiklausymas gali būti taikomas ir norint sužinoti asmenų konfidencialių konsultacijų su advokatais turinį, o tai gali būti pamatinės žmogaus teisės į gynybą pažeidimas. Buvo prieita prie bendros nuomonės, kad Advokatūra ir yra ta institucija, kuri gali ir turi pasipriešinti šiam žmogaus teisių pažeidimui.

Neseniai „Spinter tyrimų“ atlikta visuomenės nuomonės apklausa parodė, kad kas ketvirtas Lietuvos gyventojas mano, jog teisėsaugos institucijos nekontroliuojamai seka jų elektroninį susirašinėjimą ir klausosi pokalbių. Pasak I. Vėgėlės, kriminalinės žvalgybos institucijų veiksmams iš tiesų nėra jokios realios ir veiksmingos nepriklausomos išorinės kontrolės. Kiekvienu atveju tik pati žvalgybos veiksmą – sekimą ar pasiklausymą – taikanti institucija sprendžia, ar ji, taikydama šį veiksmą, pažeidė žmogaus teises, ar ne, ir ar apie tai dera pranešti asmeniui. Nesant realios kontrolės neatsakytas lieka ir kitas klausimas: kas su tokiais duomenis daroma toliau, ar yra garantija, kad šie duomenys sunaikinami, o ne tyliai padedami „į stalčių“ iki „reikiamo momento“. Slaptų pažymų praktika Lietuvoje beveik neleidžia abejoti, jog realus duomenų sunaikinimas tėra fikcija.

Advokatų tarybos pirmininko pavaduotojas Mindaugas Kukaitis sako, kad oficialiai kontrolės funkcija yra pavesta Generalinei prokuratūrai. „Tačiau prokuratūra į mūsų užklausą atsakė, kad jai nesuteikta teisė teikti jokios informacijos ir mes turime kreiptis į kiekvieną kriminalinės žvalgybos instituciją atskirai. O tokių yra beveik dvi dešimtys. Todėl įsivaizduokite paprastą pilietį, kuris nori sužinoti, ar kas nors kada nors rinko apie jį informaciją, kuri nepasitvirtino – jis turėtų parašyti tokiam kiekiui institucijų, galinčių vykdyti kriminalinę žvalgybą. O atsakymas greičiausiai bus vienas – jog tai yra valstybės paslaptis“, – teigia M. Kukaitis.

 

2001-2007 metais Audrius Butkevičius priklausė tarptautinei Rusijos-Lietuvos-JAV grupuotei ir prekiavo ginklais.

Rusijoje šiuo metu irgi ne pyragai.Rusijoje JAV spec tarnybų remiami liberalai,Čiubaiso,Navalno šalininkai ruošia atakas prieš Vladimirą Putiną.Kol kas vyriausybė tvarkosi puikiai,o vėliau dar nežinia,kaip viskas susiklostys.

Kad Audrius Butkevičius bendravo su Navalno ir Čiubaiso chebra faktas.O jie niekada neslėpė noro nuversi Vladimirą Putiną.Reiškias Rusijos FSB nebesukontroliuoja situacijos,jei jau Butkevičius kažkaip turi priėjimą Rusijoj skelbtis Lietuvos atstovu,nors Lietuvoje jis yra niekas.

Audriaus Butkevičiaus aplinka itin marga.Ginklų kontrabanda stambiu mastu įskaitant tankus,lėktuvų dalis,raketas,branduolines galvutes,iš Visagino atominės elektrinės pavogtas radioaktyvias komponentų dalis parduotas Šiaurės Korėjos režimui.Visa tai vykdavo po Jelcino prezidentine priedanga.

Tada Jelcinas gėrė degtinę stiklinėmis vyko bardakas,Rusijos išparceliavimas stambiu mastu ir jeigu ne Putinas Rusijoj jau seniai vyktų pilietinis karas,Kinai,Japonai įsikištų,Kaukazas virstų antruoju Afganistanu,o savižudžiai modžachedai sprogdintų Maskvą taip pat kaip Airių IRA sprogdino Londoną.

Ryšys įdomus.

 

2001-2007 metai.Centrinės Žvalgybos Valdyba +Jelcino aplinka +Saudo Arabija.Pagrindinis ginklų grupuotės vadeiva GRU atsargos pulkininkas Antonas Surikovas.Surikovas buvo CIA vietininkas Rusijoje.Jis JAV centrinės žvalgybos valdybai teikdavo ataskaitas.CŽV stogavo šitą reikalą ir iki šiol stoguoja.

Tam reikalui šešėlinei ginklų kontrabandai šefuoti Jelcinas paskyrė kišeninį premjerą Michailą Kasjanovą.Vos kelios stambios ginklų pardavimo operacijos buvo atšauktos Kasjanovas buvo nuimtas,ir buvo tikimasi,kad į jo vietą pastačius Vladimirą Putiną šis irgi taps kišeniniu Jelcinio įpėdiniu.

Įpėdiniu jis tapo,bet vėliau labai greitai jis sutvarkė Berezovskį,Litvinenko,Skripalį,Chodorkovskį,ir galybę kitų oligarchų ir parsidavusių žvalgybininkų.Kasjanovas iki šiol tebesišakoja prieš Putiną.

Viso to priedermė dar gūdūs Jelcino valdymo laikai. Vladimiras Filinas, Antonas Surikovas ir Liudmila Rozkina 1997 metais įkuria firmą ,,Farwest.Ltd.Jos ofisas įkurtas Stambule, o antrinis ofisas Maskvoje.Nuo 2001 metų jie į šią veiklą įtraukė ir Audriu Butkevicių.

Audrius Butkevičius dosjė;

Gimė. 1960 m. rugsėjo 24 d. Kaune) – lietuvių politikas, Kovo 11 d. Akto signataras.

1978 m. baigė Kauno Aušros vidurinę mokyklą. 1986 m. baigė medicinos studijas Kauno medicinos institute, įgijo gydytojo specialybę.

1993 m. stažavosi Kingo koledžo karo studijų departamente Londone, 1994 m. gilino žinias Alberto Einšteino institute Kembridže.

1980–1986 m. Kauno Zigmo Januškevičiaus širdies ir kraujagyslių sistemų fiziologijos ir patologijos mokslinio tyrimo instituto psichologijos ir sociologijos laboratorijos jaunesnysis mokslinis bendradarbis

1986–1987 m. Anykščių rajono Viešintų ambulatorijos vyriausiuoju gydytojas,

1988–1989 m. Kauno rajono centrinės ligoninės gydytojas.

1988 m. įsitraukė į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklą, Sąjūdžio Kauno tarybos narys, atsakingas už organizacijos saugumą, LPS Seimo narys, LPS politinio komiteto narys, LPS suvažiavimo delegatas.

1988 m. įsteigė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių organizaciją, buvo jos tarybos pirmininkas. Organizavo ir pats dalyvavo ekspedicijose į Sibirotremties vietas.

1990–1992 m. Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatas.

1990 m. kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataras.

Nuo 1990 m. balandžio mėn, Krašto apsaugos departamento generalinis direktorius, nuo 1991 m. spalio 10 d., kai buvo įsteigta Krašto apsaugos ministerija, pirmasis Krašto apsaugos ministras.

1990–1991 metais LR Laikinosios gynybos vadovybės narys, atsakingas už valstybinės gynybos organizavimą.

1990–1993 m. Valstybinės derybų su Rusija delegacijos narys, vyriausybės vyriausiasis įgaliotinis Rusijos kariuomenės išvedimo klausimais,

1992 m. pasirašė Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartį dėl kariuomenės išvedimo ir prižiūrėjo sutarties įgyvendinimą.

1993 m. Pakaunės savanorių maišto metu atsistatydino iš LR krašto apsaugos ministro pareigų.

1995 m. įkūrė Strateginių tyrimų centrą.

1996 m. išrinktas Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo konfederacijos prezidentu.

1996–2000 m. Seimo narys.

1997 m. spalio 28 d. apkaltintas pasikėsinimu sukčiauti ir įkalintas, tačiau 1999 m. birželio 15 d. Seime įvykusios apkaltos metu nebuvo pritarta Audriaus Butkevičiaus Seimo nario mandato panaikinimui ir jis liko Seimo nariu.

1999 m. Kembridžo Tarptautinės biografijos centro išrinktas metų žmogumi.Paleistas į laisvę išplėtė konsultacinę veiklą Gruzijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, patardamas politinių technologijų klausimais, įsteigė Individualią įmonę „Cancosus Development center“, jos direktorius.

2007 m. vasario 25 d. išrinktas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nariu partijos Tvarka ir teisingumas (liberalai demokratai) sąraše.

Taigi,Jelcino asmeniškai globojama,ir jam atkatus mokanti ginklų kontrabandininkų grupuotė tvarkingai atsidariusi kaip firma su savo ofisais Stambule ir Dubajuje prekiavo ginklais, palaikė ryšius su Saudo Arabijos karališkaja šeima.

Tiesa 2002 buvo ikurtas ir ofisas Dubajuje.Grupuotė ankščiau visą veiklą koordinavo iš ofiso Maskvoje ir Stambule.Vėliau kai Vladimiras Putinas jau po Jelcino mirties asmeniškai ėmėsi šitos gaujos neutralizavimo rusų FSB su prancūzijos spec tarnybomis identifikavo visas grupuotės grandines.

Ginklų kontrabandininkų gauja užsiėmė ir prekyba narkotikais.Vežė kokainą į Rusiją, Graikiją, ir Korsikos salą.Jie gabeno kokainą is Lotynu Amerikos (tarpininkų vaidmenį laivais kontrabandos grandyje užėmė kauniečių agurkinių gauja.

Jau seniau šituos fintus žinojau iš patikimų žvalgyboje dirbančių žmonių.Dar 2007-8 šios gaujos vienos įmonės Lotynų Amerikoje-Venesuelos pilietis Alfonso Davidovicius, susijes su Kolumbijos mafija buvo pagrindiniu koordinatorium Pietų Amerikos žemyne,kurį vėliau globojo ir pats Hugo Čavezas.

Nuo 2005-2006 metų grupuotė, veikianti po legalios firmos priedanga susidūrė su problemomis.Rusijos valdzia išsiaiškino jų ryšius su čečėnų smogikais ir Saudo Arabijos saugumo tarnybomis.

Veikėjai skubiai išsikėlė iš Rusijos,kurį laiką gyveno Turkijoje ir Prancūzijoje.Priedangą vykdė Kalmanovičius,tuo metu rytų afrikoje besivartęs deimantų išgavimu ir realizavimu pogrindiniuose Roterdamo aukcionuose.Rusijoje itin aktyviai pogrindyje veikė tik Surikovas.

Ir štai 2009 m lapkriti Surikovas rastas negyvas gatvėje Maskvos pakraštyje.Buvęs GRU pulkininkas auka tapo per savo nežabotą godumą .Taip man asmeniškai pasakojo jo kolegos o jų vietininkas pribaltikoje Audrius Butkevičius vengė Rusijos ,nes žinojo ,kad ten jo laukia areštas ir įkalinimas.Jis ir toliau bendravo su Filinu ir Rožkova prisidengdamas legaliai veikiančios įmonės reikalais.

Vėliau Butkevicius buvo užverbuotas JAV žvalgybos ir vyko į Kirgiziją bei Gruziją, renge ten ,,spalvotasias revoliucijas.Už vieną jų gaudavo 25 000 dolerių grynais.

Butkevičius šitoje grupuotėje buvo eilinis pėstininkas,bet pati grupuotė itin galinga ir nuožmi,šiuo metu besispecializuojanti didžiulių kiekių kokaino kontrabanda.Ilgą laiką grupuotė diplomatiniu paštu iš Argentinoje esančios Rusijos ambasados tiekdavo kokainą į Rusiją,kol tarpusavy nepasidalino pinigų ir vienas jų narių išdavė schemą Argentinos žvalgybos pareigūnams.

Argentinos policija Rusijos ambasadoje Buenos Airėse tada surado 389 kilogramus kokaino ir areštavo kelis narkotikų prekyba užsiimančios gaujos narius, Narkotikai buvo aptikti ambasados priestate, o radinio vertė juodojoje rinkoje siekė 50 mln. JAV dolerių.

Mano minima prekeivių gauja per Rusijos ambasados diplomatinių kurjerių tarnybą gabeno narkotikus į Europą,ir visa tai kontroliavo vakarų spec tarnybos.

Rusijos ir Argentinos policija nusprendė surengti operaciją, kai Rusijos ambasadorius 2016 metų gruodį informavo pareigūnus apie rastus narkotikus. „Kokainas buvo pakeistas miltais, o 16-oje krepšių su narkotikais buvo paslėpti sekimo prietaisai“, ir per bendrą operaciją buvo sulaikyti iš viso penki įtariamieji – du Argentinoje ir dar trys Rusijoje.

Pasak šaltinių „itin grynas“ kokainas turėjo būti nugabentas į Rusiją Vokietiją, kur gyvena gaujos lyderiai.O tada agurkinių rankomis pergabentas sandėliavimui į Lietuvą,dalis jo iš mikroautobusais mažais kiekiais po 5 kilogramus eksportuojamas į Londoną.

Dalis iš šitos grupuotės pelno buvo skiriamas Integrity Initiative klasterių rytų europoje finansavimui.Didžiuliai pinigai buvo mesti Andriaus Kubiliaus kandidatūrai į Europos tarybos vadovus,nes amerikiečiai per savo žmones kokaino kontrabandoje norėjo pastatyti Kubilių į Europos Sąjungos tarybos vadovo postą su užduotimi,neutralizuoti Rusijos-Vokietijos North Stream 2 projektą,ir priversti Europą pirkti amerikietiškas skalūnines dujas.

Rusija šitą grupuotę išvijo iš savo šalies ir jie visi sugryžo į Turkiją,dalis jų kaip aktyvistai persikėlė į Lietuvą.Tam jie gavo Dalios Grybauskaitės apsaugą.Filinas nevyksta į Rusiją jau ilgą laiką,nes žino baigtį.Surikovą nukalė rusų FSB.Butkevičius bijo Rusijos ir dirba su Navalno komanda planuoja destabilizaciją Kaukaze.

Pietų amerikoje šita ginklų-narkotikų kontrabandininkų gauja judėjo itin stipriai.Jie įgijo įtaką, ir su čečėnų smogikais judejo.

Tada Kremlius davė komandą užlenkti juos visus ir,kad Rusijoje jų neliktų nė kvapo.Tai buvo padaryta kelių šūvių pagalba.Vilniuje pamažu projektuojamas Vladimiro Putino sistemingas nuvertimas.

Visų šitų procesų epicentre dalyvauja ir Audrius Butkevičius,kuris 1988 metais eižėjant Sovietų Sąjungai kaip diplomuotas gydytojas taikė minios hipnotizavimo terapiją ir pagal Hitlerio naudojamą metodiką bandė tapti diktatoriumi.

Nepavyko.

Negana to Audrius paėmė nemažą tiems laikams kyšį buvo suimtas ir kelis metus praleido kalėjime.

 

NATO buvo įkurta 1949 metais, kaip skelbia aljanso statutas, „suvienyti šalių-bloko narių pajėgas kolektyvinei gynybai nuo išorės priešų, išsaugoti stabilumą ir taiką“. Ciniškiau ir aiškiau NATO tikslus apibrėžė Izmėjaus Hastingsas, pirmasis NATO Generalinis sekretorius : „… laikyti rusus išorėje, amerikiečius viduje , o vokiečius po kojomis“. Kitais žodžiais tariant, NATO buvo sukurtas tam, kad  „sulaikyti tarybinę grėsmę“, ir išsaugoti Vakarų kolonizatoriams galimybę plėšikauti visame pasaulyje. Kaip jie tai darė nuo kryžiaus karų laikų.

Miuncheno suokalbis 1938 metais atvėrė kelią didžiausiam žmonijos istorijoje karui ir nukreipė Vakarų agresiją prieš Tarybų Sąjungą, Rusiją, Lietuvą.

Vėliau, kaip atsakas į agresyvaus Vakarų kolonijinės ekspansijos karinio aljanso sukūrimą, 1955 metais, po šešerių metų, kurių metu TSRS atkakliai siekė įtikinti savo buvusius sąjungininkus Vakaruose atsisakyti karinio globalinio konflikto eskalavimo kelio, buvo įkurtas Tarybų Sąjungos gynybinis blokas Varšuvos pakto organizacija, o NATO tapo  šios organizacijos geopolitiniu priešininku. 1990 metais Varšuvos pakto organizacija buvo išformuota, todėl dauguma tikėjosi , kad NATO savo istorinį vaidmenį jau atliko ir tapo nebereikalinga. Tačiau būtent tada ir išryškėjo tikrieji NATO kolonijiniai tikslai.

SPUTNIK: Po gaubtu. Ką Lietuvos valdžia “pamiršo” pasakyti gyventojams, įstodama į NATO

Read more: https://sputniknews.lt/columnists/20190330/8670060/po-gaubtu-lithuania-valdzia-pamirso-pasakyti-gyventojams-istodama-nato.html

Vladimiras Matvejevas
6 0 0

Lietuva kartu su kaimynėmis — Latvija ir Estija švenčia 15-ąsias narystės NATO metines. Tačiau lengva pastebėti, kad garsus “nuo Rusijos apsaugantis skydas” jau seniai tapo gaubtu, po kuriuo NATO laiko Baltijos valstybes

Šiandien Vilnius yra tarp penkių geriausių NATO narių, kurie vykdo finansinius įsipareigojimus ir skiria 2 proc. BVP gynybai. Tačiau trečiojo pasaulinio karo atveju Baltijos šalių regionas taps pagrindiniu Rusijos tankų ir raketų taikiniu.

Dar vienos nepriklausomybės pabaiga

Oficialiai NATO vėliava buvo iškelta trijose Baltijos valstybių sostinėse vienu metu — 2004 metų kovo 30 dienios vidudienį.

Tačiau Vilnius prisijungė prie aljanso viena para anksčiau. Kovo 29 dieną Šiaulių priemiestyje, Zoknių aviacijos bazėje nusileido du pirmieji Belgijos oro pajėgų naikintuvai “F-16”. Kitą dieną prie jų prisijungė dar du naikintuvai. Nuo tos dienos oro erdvė virš Baltijos šalių saugoma NATO “oro policija”.

O dar po mėnesio, 2004 metų gegužės 1 dieną Lietuva, Latvija ir estija tapo Europos Sąjungos narėmis. Taip baigėsi dar viena nepriklausomybė, kurią lietuviams žadėjo 1990 metų kovo 11 dienos Aktas. Nuo to laiko Briuselyje įsikūrusios NATO ir Europos Komisijos būstinės valdo  Baltijos šalis. Tiesa, prezidentė Dalia Grybauskaitė mano, kad kartu su ES ir NATO Lietuva tapo dar laisvesnė.

“Lietuva, galima tvirtinti, niekada nebuvo tokia saugi, kaip dabar. Todėl narystė NATO tai yra mūsų galimybė gyventi taikoje, kurti savo valstybę tokią, kokios patys norime”, — sakė Lietuvos vadovė metinių išvakarėse.

Grybauskaitė, garbindama NATO, pridūrė, kad narystė Šiaurės Atlanto aljanse garantuoja, kad “okupacijos, trėmimai ir mūsų žmonių persekiojimas niekada nepasikartos”.

Sąvokų pamainymas

Ak, kaip gudraujate Jūs, ponia prezidente! Tiesiog savanoriška migracija pakeitė priverstinę tremtį. Sovietmečiu, per 12 metų (1940-1952 metais) oficialiais duomenimis, į “ne taip jau nutolusias vietas” buvo ištremti 131 600 lietuvių. Beje, dauguma jų atsidūrė ne Gulago stovyklose, o buvo apgyvendinti  specialiose tremties vietose, vadinamosiose specialiose gyvenvietėse, o tai skirtingi dalykai.

O per 15 metų narystės ES ir NATO Lietuvos gyventojų skaičius sumažėjo daugiau nei 800 tūkst. žmonių, kurie pabėgo iš “laisvosios Lietuvos” į kitas šalis. Kaip sakoma, pajuskite skirtumą.

Taip su “okupacija” ponia Grybauskaitė, matyt, dėl senojo bolševikų įpročio, gudrauja. “Sovietų okupantai” investavo į Lietuvą didžiules lėšas — tiesė kelius, statė mokyklas, beje lietuviškas mokyklas. Statė gamyklas ir fabrikus, branduolines ir šilumines elektrines, vystė gamybą, naudojo pažangias pasaulio technologijas. Šiandien Lietuva yra Europos Sąjungos nuošalė, kur gyvenimo lygis siekia žemiausių rodiklių.

NATO reketas

Santykiai su NATO primena verslininko santykius su reketu, kuris “už stogą” reikalauja ne mažiau kaip 2 proc. BVP. Pinigai, kurie gali būti panaudoti pensininkų, mokytojų, gydytojų ir kitų nepasiturinčių žmonių gyvenimo gerinimui, NATO reikalauja išleisti pasenusių ginklų, kuriais perkrauti JAV ar Vokietijos kariuomenės sandėliais, įsigijimui. Maža to, šiuos pinigus dar reikia skirti “gynėjų” — JAV ir Europos kariuomenės padalinių, dislokuotų Lietuvoje, išlaikymui.

Maitinti juos bei kurti palankias sąlygas karinėms pratyboms, kurios nuolat vyksta Lietuvos žemėje.

Pati Dalia Grybauskaitė iš pradžių Baracką Obamą, o vėliau  ir Donaldą Trampą ragina dar labiau stiprinti JAV kariuomenės buvimą Baltijos regione. Ir ne šiap sau stiprinti, o jau nuolatinės rotacijos būdu. O dar, ir atvežti į Lietuvą raketų ir oro gynybos sistemų.

Blogiausia yra tai, kad kaip tik Lietuvos teritorijoje bus dislokuotos JAV raketos, Rusijos raketos iškart nusitaikys į Lietuvoje esančius objektus. Ir neduok Dieve, kažkas įvyks, tuomet pirmosios branduolinės kovos galvutės nukris ant lietuvių. Štai kur nuostabi perspektyva! Ačiū tau, NATO, už “gaubtą” , kuris pritraukia “atpildo raketas”.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija

NATO pajėgos Baltijos šalyse
© SPUTNIK /
NATO pajėgos Baltijos šalyse

 

P.s. JAV 5-a kolona Lietuvoje, landsberginė chunta įstūmė Lietuvą į JAV/NATO kolonijų sudėtį prieš Lietuvos žmonių valią, grubiai pažeisdama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 137 straipsnį, kuris griežtai draudžia Lietuvos teritorijoje steigti JAV/NATO fašistinių valstybių karines bazes, laikyti šalies teritorijoje karines pajėgas, NATO karo nusikaltėlių, žudikų kariuomenė, kuri nepaklųsta Lietuvos įstatymams, nėra pavaldi Lietuvos tautos valdžiai. 2004 metų referendumas vyko pažeidžiant įstatymais nustatytą tvarką, dėl NATO skerdikų bazių steigimo Lietuvoje apskritai nebuvo balsuojama. Šią lietuvių tautos istorinę apgavystę, XXI  amžiaus klastotę, įstūmusią Lietuvą į JAV/NATO vergovę, įvykdžiusios partijos – konservatoriai ir liberalai – , už šią apgavystę agitavę veikėjai ir už ją balsavę politikai privalo būti teisiami kaip tautos nacionalinių interesų išdavikai. JAV/NATO kolonijos statusas Lietuvai yra kelias į pražūtį, kelias į nebūtį, susinaikinimo būdas.

Rinkimuose balsuoti galima tik už Lietuvos ateitį be JAV diktato, be NATO teroristų agresijos nuolatinės grėsmės. Negalima balsuoti už kandidatus, kurių programoje nėra kovos už Lietuvos išsivadavimą iš JAV-NATO kolonijinės priklausomybės, kuriam atrodo, kad su žmonių, tautų, valstybių, kultūrų, civilizacijų žudikais, Vakarų kolonizatoriais galima susitarti, kurie tiki, kad JAV, Didžiosios Britanijos, NATO vilkai yra vegetarai ir avių nevalgo.

YANKEE, GO HOME!

STOP US\NATO AGRESSIONS ARROUND THE WORLD!

NO WWIII!

US\NATO WAR CRIMINALS, HANDS OFF LITHUANIA, RUSSIA, VENESUELA, UKRAINE, IRAQ, AFGANISTAN, SYRIA, LIBYA!

US/NATO WAR CRIMINALS TO NIURNBERG-2!

 

Išnaudojimo norma Lietuvoje 2017 metais – 180  proc. (!!!) (pagal Lietuvos Vyriausybės pateiktus duomenis)

Šaltinis: http://kova.news/2019/03/25/isnaudojimo-norma-lietuvoje-2017-metais-180-proc/?fbclid=IwAR2qf3nlqgo5UWrqECkUnQaMNAikj2jdbp1xPivBh2Cj0vJqZXDBO3ph808

Straipsniu mėginama paprasčiau paaiškinti, kokie aitvarai suneša Lietuvos turtuolių dešimtukams ar šimtukams pinigus. Skaitmenų pateikta daugokai, tačiau jie tereiškia eurus ir darbo valandas. Tiems, kurie nemėgsta skaičių ir net paprasčiausių kapitalistinės politekonomikos formulių, siūloma paskaityti „Turniai lietuviai – ka yra“ *

Darbo žmonių išnaudojimą galima išreikšti procentais ir paprastai apskaičiuoti. Pakanka tiksliai žinoti, kiek valandų darbininkas dirba, kad „atsipirktų“ jam išmokamas atlyginimas – tai yra būtinasis darbas. Ir žinoti, kiek valandų darbininkas dirba, kad sukurtų pridėtinę vertę darbdaviui – tai yra pridedamasis darbas. Jų santykis ir yra išnaudojimo norma K.

Darbo eigoje atskirti juos vieną nuo kito nėra jokio reikalo. Pagal tvarkingas įmonės ataskaitas pasirinkus fiksuotą laikotarpį – dieną, savaitę, mėnesį ar metus – galima suskaičiuoti, kiek valandų tenka dirbti savo atlyginimui ir kiek darbo valandų tenka „kitiems reikalams“.  „Kiti reikalai“ – tai pinigai amortizaciniams atskaitymams, atsiskaitymui su tiekėjais, darbui reikalingų priemonių pirkimui, kreditų gražinimui ir, žinoma, pelnas. Šioje vietoje būtina „įsikalti“ į galvą, kad visus tam reikalingus pinigus uždirba darbininkas per savo darbo valandas. Taip pat būtina atsižvelgti, kad šiuolaikinė ekonomika yra globali. Tai reiškia, kad Nigerijos šachtininkų ar Bangladešo siuvėjų sukurto pelno (pridėtinės vertės) trupiniai nubyra ir smulkiems Lietuvos „darbdaviams“.

Žinoma, tikriems išnaudojimo mąstams Lietuvoje nustatyti reikalingi tikslūs viešai skelbiami duomenys. Tačiau patikimus skaičius rasti nelengva, nes finansinėse didesnių įmonių ataskaitose daugelis svarbių rodiklių tiesiog neskelbiami, jei ir suskaičiuojami. Ir suprantama kodėl –  kapitalistams ar jų valdomai valstybei visiškai nerūpi, pvz., kokioje „Achemoje“ ar jūrų uosto terminaluose  tūkstančius procentų pasiekiančios darbininkų išnaudojimo normos. Svarbiausia – pelnas!

Europos Sąjungos paskelbtoje Lietuvos darbo rinkos rodiklių lentelėje yra duomenys apie 2017 metus. Pagal Lietuvos institucijų pateiktus skaičius, ten nurodoma, kad vidutinis metinis Lietuvos dirbančiojo atlyginimas siekė 15 492,8 eurus, suminis darbo valandų skaičius – 2 497 002 (tūkst.), o vieno dirbančiojo sukurta bendroji pridėtinė vertė – 27 800 eurų. **

Tai jau leidžia bent apytikriai apskaičiuoti vidutinę išnaudojimo normą Lietuvoje.

Panaudoję mokyklines žinias ir atlikę paprastus aritmetinius veiksmus, mes sužinome, kad 2017 metais vienas dirbantysis Lietuvoje kas savaitę vidutiniškai dirbo 56,1 val. ir sukūrė 831,9 eurų apimties vertę. Atlyginimui atiteko – 297,9 eurai, o pridėtinei vertei – 534 eurai. Tai reiškia, kad per vieną valandądarbininkas sukūrė 14,83 eurų apimties vertę. (Primename, kad tuomet Lietuvoje minimalus atlyginimas už valandą buvo 2,45 eurai, o vidutinis valandinis atlyginimas – 7,39 eurai.)

Paaiškėjo, kad kiekvieną savaitę jis „atsipirkdavo“ per 20 valandų – tai būtinasis darbas, o likusias 36,1 val. dirbo darbdavio naudai – tai pridedamasis darbas.

Dabar lengvai suskaičiuosime, kad 2017 metais Lietuvoje išnaudojimo norma siekė 180 proc.

Tiriant išnaudojimo lygį privalu atsižvelgti, kad Lietuvos statistikoje nevartojamas žodis darbininkas ar dirbantysis, o įvesta užimtųjų sąvoka. Ji apibrėžiama taip: asmenys, dirbantys bet kokį darbą, gaunantys už jį darbo užmokestį pinigais ar natūra arba turintys pajamų ar pelno. Tai reiškia, kad prie šimtus eurų uždirbančių samdinių daugumos pridedamas ir tas nedidelis sluoksnelis asmenų, kurių atlyginimai siekia kelis tūkstančius, o pajamos ar pelnas – šimtus tūkstančių ar milijonus eurų.

Atmetus pastarojo tipo užimtųjų dalį, kuri gyvena iš pelno ar kažkokių pajamų, galima drąsiai daryti prielaidą, kad tikroji išnaudojimo norma nesunkiai viršytų 200 proc.  Tai tikrai per daug, net ir įvertinus tik statistinius vidurkius, kurie yra gerokai painiojantys. Pvz.,  „Verslo žinios“ paskelbė, kad 2018 m. rugsėjo mėn. 341 asmuo Lietuvoje gavo pajamų, kurių dydis – nuo 5 389 iki 19 212 eurų.  Jie dirbo dvidešimtyje įmonių.  Vidutinės mėnesinės 341 asmens pajamos buvo ~ 7 766 eurai. Kitas pavyzdys: UAB „Maxima“ grupės 38 darbuotojų atlyginimų (6 719 eurų) vidurkis buvo 10 kartų didesnis, nei UAB „Maxima Lt“ 15 000 darbuotojų (628 eurai). Tačiau bendras dirbančių abiejose „Maximose“ užimtųjų atlyginimų vidurkis bus  tik 644 euriukai. ***

Palyginę tų metų Lietuvos ir Vokietijos duomenis sužinome, kad vienas Vokietijos dirbantysis per savaitę vidutiniškai dirbo 26.1 val. , o Lietuvos – du kartus ilgiau. Vokietijos „užimtojo“ vidutinis atlyginimas 2,6 karto didesnis už mūsų. O išnaudojimo norma bent du kartus mažesnė! ****

Žvilgtelėjus porą metų atgal, sužinome, kad… 2014 m. Lietuvos ūkyje per vieną faktiškai dirbtą valandą vidutiniškai sukurta 13,53 Eur pridėtinės vertės to meto kainomis, arba 0,22 Eur daugiau nei 2013 m., – praneša Lietuvos statistikos departamentas. Per metus vienas užimtas gyventojas sukūrė vidutiniškai 24 810 Eur bendrosios pridėtinės vertės. *****

Atitinkamai per 2017 metus kiekvienas „užimtas“ gyventojas sukūrė net 3 tūkstančiais eurų daugiau pridėtinės vertės – 27 800 eurų. Gal dabar kiek aiškiau, kas tie aitvarai, kasmet atnešantys milijonus eurų 50-čiai; 100-ui; 1000- čiui ir t.t. Lietuvos turtuolių, atseit, sunkiai dirbančių 24 valandas per parą?

Ieškant tikslaus atsakymo apie tikrą išnaudojimo lygį, visada reikia atsižvelgti, kad realią pridedamąją vertę kuria gamyboje dirbantys darbininkai – gamtos produktus ar jau pagamintus pusfabrikačius žmonių poreikiams perdirbantys asmenys. O jų sukuriamos pridėtinės vertės dalis atitenka ne vien tik gamyklų ar staklių savininkams, bet ir bankininkams, teisėjams, politikams, mokytojams, advokatams bei kitiems visuomenei ir ją valdančiai klasei reikalingiems „užimtiesiems“.

Tekstas parengtas pagal http://kibirkstis.blogspot.com/2018/12/isnaudojimo-lygis-lietuvoje-pagal.html

*  Nuoroda į straipsnį be skaičių – https://kibirkstis.blogspot.com/2018/11/turniai-lietufiai-ka-yra.html

**  Lietuvos biudžetas – https://ec.europa.eu/info/sites/info/files/economy-finance/2019_dbp_lt_lt.pdf

***  Kiek plačiau apie statistines pinkles – http://ldiena.lt/straipsnis/10852/kvankoms-skirti-kvantiliai-ir-medianos

****  Vokietijos biudžetas – https://ec.europa.eu/info/sites/info/files/economy-finance/updated_draft_budgetary_plan_2018

*****  Lietuvos statistikos departamentas –  https://osp.stat.gov.lt/informaciniai-pranesimai?eventId=62315

Jūs pastebėjote – visokie šimonytės, nausėdos, šimašiai, konservatoriai, liberalai, gabrieliai, kazickai, adamkai, mieželiai ir visi kiti sąjūdiečiai, JAV/NATO patriotai visada šypsosi?
Jie tiesiog fontanuoja pozityvu, transliuoja gyvulišką pasitenkinimą savimi, jų išsišiepę veidai netelpa kadre, jie trykšta tiesiog narcisizmu, įkyriai, nuobodžiai, atstumiančiai. Jiems gerai.
O dabar nuimkite visas regalijas ir įsivaizduokite žmogeliuką, kuris 30 metų vogė iš tautos dviejų kartų lietuvių darbu sukurtą turtą, vogė ir naikino Lietuvos pramonę, žemės ūkį, miškus, jūrų laivyną, atominę energetiką, tarybinę socialinę infrastruktūrą, kuri buvo išvystyta kiekviename kaime, naikino ir savinosi švietimą, mokslą, sportą, mokyklas, ambulatorijas, kultūros namus, pionierių stovyklas, jaunimo, moksleivių techninės kūrybos centrus, bankus, pagaliau praskolino Lietuvą, kurią gavo 1990 metais be jokių skolų ir turtingą.
Tie patys žmogeliukai tuos lietuvius, kurie visą šį turtą sukūrė savo didvyrišku darbu, šitie “patriotai” paskelbė nevykėliais, nemokančiais gyventi, suktis, išvadino vatnikais, davė ubago pensiją, vertą skylės nuo riestainio. Tie patys žmogeliukai karo nusikaltėlius, kurie šaudė į nugarą tautai, atstatinėjančiai karo sugriautą Lietuvą, paskelbė didvyriais. Ir sau tie patys žmogeliukai už šiuos “nuopelnus” pasiskyrė kompensacijas, pensijas, riebias vietas prie lovio, suteikė sau ordinus, medalius, premijas, mokslinius laipsnius. Įsivaizduokite vagį, niekšą, aferistą, nusikaltėlį, kuris už savo nusikaltimus ne tik neatsakė, ne tik nebuvo nubaustas laisvės atėmimo bausme iki gyvos galvos pagal savo veiklos realius ir siaubingus rezultatus, bet ir neapsakomai praturtėjo, buvo gausiai apdovanotas ir visais įmanomais būdais pagerbtas…
Toks vagis , žinoma, visada šypsosi 35 baltų dantų akinančia šypsena, tokiu atveju tik bėru arkliu žvengti nepertraukiamai ir belieka.
“Vogti yra nusikaltimas. Daug vogti yra verslas. Nebaudžiamai vogti labai daug 30 metų iš tautos yra politika ir Lietuvos “elitas”.
Kažkas yra ne taip Marijos žemės karalystėje…