Tag

fašizmas Lietuvoje

Browsing

Skaitant šį tekstą, reikia prisiminti du esminius dalykus.

1. Dabartinę siaubingą padėtį Lietuvoje sukūrė nuo 1990 metų sąjūdiečiai, “patriotai”, konservatoriai, liberalai, socdemai, nacionalistai, “laisvosios rinkos” sorosiniai ekspertai “pavogiau ir turiu” specialistai. Tie patys “efektyvūs menedžeriai” 2008-2012 metais situaciją padarė katastrofiškai kritiška, tačiau šiandien tų pačių landsberginių valdoma valatkodelfinė melo propaganda, jų užsakymu, visą kaltę verčia ant R.Karbauskio valstiečių. Dėmesio nukreipimas, false flag operacija, yra pagrindinis JAV marionetinės kolonijos Lietuva administracijos kovos prieš savo tautą būdas.

2. Tai puikiai iliustruoja straipsnyje minima sorosinio rinkos pseudoinstituto išaugintos “ekspertės” Varanauskienės, kuri, dirbdama Švedijos banke, visai “atsitiktinai” tapo Sodros direktore, niekada nedirbusi valstybės tarnyboje ir ypač socialinės apsaugos srityje, įžvalgos. Ši labai iškalbinga karjeros sėkmė nemaža dalimi paaiškina, kodėl Sodra už milžiniškas palūkanas skolinasi būtent iš Švedijos banko, kuriame savo “auksinius” patarimus dalina Varanauskienė, kartu su buvusiu sėbru M. Sinkevičiumi. Tampa aišku, kodėl Švedijoje kapitalistinis “socializmas”, o Lietuvoje urvinis kapitalizmas ir totalinis skurdas.

Lietuvos ekonomika išgyvena keliamų kainų sąskaita
Lietuva ruošiasi dar vienam “demokratiškų” rinkimų cirkui. Natūralu, yra žmonių, kuriems jau nusibodo nuolat krentantis pragyvenimo lygis ir kainų šuoliai. Vis dažniau girdisi nepasitenkinimo balsai dėl 30 metų landsberginės chuntos vykdytos antiliaudinės vidaus ir užsienio politikos, kuri įvardinama vienareikšmiškai – Lietuvos genocidas.

Lietuvos ekonomika išgyvena keliamų kainų sąskaita

Lietuva ruošiasi dar vienam “demokratiškų” rinkimų cirkui. Natūralu, yra žmonių, kuriems jau nusibodo nuolat krentantis pragyvenimo lygis ir kainų šuoliai. Vis dažniau girdisi nepasitenkinimo balsai dėl  30 metų landsberginės chuntos vykdytos antiliaudinės vidaus ir užsienio politikos, kuri įvardinama vienareikšmiškai – Lietuvos genocidas. Ir tokie nepatogūs landsberginei chuntai vis dažniau prasiveržia pro valatkodelfinės melo propagandos gausmą. Dauguma Lietuvos piliečių mano, kad situacija šalyje blogėja. Tokių žmonių skaičius kasmet didėja. Dar vieną priežastį pesimizmui pateikė Eurostat’as: agentūra paskelbė, kad Lietuvoje užfiksuotas didžiausias kainų kilimas ES. Metinė infliacija buvo 3,6%, ir tai yra rekordas visoje Europoje. Eiliniai Lietuvos pirkėjai jau seniai pastebėjo, kad už savo varganą darbo užmokestį iš prekybos tinklų namo parsineša namo vis mažesnį pirkinių krepšelį.

Auga žemyn

Padėtį stipriai apsunkino koronaviruso epidemija, labai apribojusį lietuvių ekonominį aktyvumą. O Lietuvos “sėkmingi” verslininkai prie to dar pridėjo savo tradicinį indėlį – pakėlė kainas, sumažino darbo užmokestį ir atleido iš darbo daugybę žmonių. Paprasti lietuviai šią naujieną sutiko ypač skausmingai ir pareikalavo paaiškinimo, bet ką padarė valdžia? Šalies vadovai vėl pareiškė, kad visa tai yra “ekonominės sėkmės” rezultatas. Žmonės, neva, taip gerai gyvena, o darbo užmokestis auga taip greitai, kad tenka kelti kainas absoliučiai viskam.
Situacija yra visiškai nenormali, kadangi valdžios kabinetuose, nesvarbu , kokia dešinioji partija būtų prie valdžios vairo, atkakliai nenori matyti arba sąmoningai atsisako pažaboti spekuliantus ir verslininkus. Pastarieji skaičiuoja pelną, o šimtai tūkstančių paprastų žmonių šalyje, gyvenančių nuo atlyginimo iki atlyginimo, yra priversti krautis lagaminus, bėgti iš gimtųjų namų ieškoti geresnio gyvenimo ir darbo užsienyje, nes Tėvynėje tiesiog nepajėgia išmaitinti savo šeimų.
Žmonės išvyksta, o šalis praranda mokesčių mokėtojus, vartotojus ir – kas blogiausia – darbingiausius savo piliečius. Jei anksčiau jie grįždavo į tėvynę ir kompensuodavo žymią dalį biudžeto pajamų nuostolių gausiai apsipirkdami vietinėse parduotuvėse, prekybos centruose, įmonėse, teikiančiuose įvairias paslaugas, šiandien į Lietuvą emigrantų grįžta vis mažiau ir mažiau.
Tiesiog dėl to, kad tai yra nenaudinga: kainos Lietuvoje susilygino ir pralenkė Vakarų Europos kainas, o artimųjų ir draugų namuose lieka vis mažiau ir mažiau – jie taip pat paliko šalį. Todėl, grįžti nėra dėl ko.

Lemtingas melas

Centrinio Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas, tas pats, kuriam “sąžinė, garbė, padorumas yra ne šio pasaulio dimencijos”, paskelbė oficialią valdžios poziciją dėl aukštos infliacijos. Pasak jo, tame nėra nieko blogo, kadangi darbo užmokestis Lietuvoje nuolat auga, todėl ir totalinis kainų kilimas yra visiškai natūralus ir pagrįstas reiškinys. O ką mums sako skaičiai?
Statistikos departamento ir Valstybinio socialinio draudimo fondo “Sodros” duomenimis, pajamos išaugo toli gražu ne visiems, o daugeliui net sumažėjo. Kaip jiems išgyventi tokio kainų šuolio sąlygomis, lieka paslaptimi. Keista yra tai, kad valdžios kabinetuose niekas to pastebi arba visus sunkumus nurašo koronaviruso epidemijai. Na , blogiausiu atveju, ištaria išganingą visų Lietuvos bėdų mantrą, išrastą dar 1990 metai ir nuolat kartojamą jau 30 metų – “Rusija kalta”?!

Darbo užmokestis padidėjo 60% visų Lietuvos dirbančiųjų. Tačiau, 20% iš jų nepasikeitė, o 5% visų darbuotojų – sumažėjo.

Realusis darbo užmokestis 2020 m. pirmąjį ketvirtį, palyginti su 2019 m. pirmuoju ketvirčiu, šalies ūkyje padidėjo 6,8 proc.: viešajame sektoriuje – 6,6 proc., privačiajame – 7 proc.

Iš viso 2020 metų gegužę darbo užmokestis buvo sumažintas apie 200000 darbuotojų. 197 000 žmonių darbo neturėjo ir geriausia, ką galėjo pasiūlyti šiems bedarbiams konservatorių/liberalų užsėstos užimtumo tarnybos  … “susiraskite darbo patys internete” . Bent Utenos Užimtumo tarnyboje, kuriai vadovauja visai nekorumpuotu būdu pareigas užėmęs, nors šioje srityje iki tol nedirbęs nei dienos, vietinis konservatorių veikėjas E.Puodžiukas, beveik visiems bedarbiams nuolat taikoma įdarbinimo priemonė yra – “savarankiška darbo paieška internete”!…
30 procentų skurstančiųjų – tai ne mistiniai skaičiai, tai yra gyvi žmonės, kurie yra priversti kažkaip išgyventi kylančios infliacijos sąlygomis. Eiliniai piliečiai klausia savęs “ką daryti”, kadangi valstybė nenori matyti problemų ir žongliruoja skaičiais taip, kaip ji nori.

Smūgis vidurinei klasei

“Sodros” direktorė Julita Varanauskene atkreipė dėmesį į tai, kad daugiausiai yra fiksuojamas darbo užmokesčio didėjimas tiems, kurie uždirba mažiau nei minimalus darbo užmokestis (MMA, t.y. mažiau nei 607 eurų ). Tai reiškia, kad valdžia, kaip ir Lietuvos bankas, tiesiog manipuliuoja skaičiais, kalbėdama apie ekonomikos augimą ir sėkmę. Situacija pagerėjo tik bendroje dinamikoje: 60% darbuotojų, kuriems darbo užmokestis padidėjo, yra arba turtuoliai arba tie, kurie gauna minimalų darbo užmokestį.
Jonas Kovalskis nuotrauka.Tuo tarpu viduriniosios klasės atstovai, kurie sudaro didžiąją dalį konservatorių/liberalų elektorato,  patiria nuostolius: jų atlyginimai išliko tame pačiame lygyje arba padidėjo nežymiai. Bet dėl to, kad padidėjo pragyvenimo išlaidos ir buvo panaikintas lengvatinis mokestis centriniam šildymui, kuris taip pat labai paveikė infliacijos lygį, vidurinioji klasė gauna mažiau pajamų ir turi daugiau išlaidų.
Iš esmės Lietuvos valdžia leidžia įstatymus, kurie yra naudingi arba labai turtingiems, arba labai nuskurdusiems. Iš viduriniosios klasės jau kelinti metai pinigai yra tiesiog atimami ir taip vadinama vidurinioji klasė lėtai, bet užtikrintai migruoja į skurstančiųjų kategoriją.
Visa tai skatina plačiuosius gyventojų sluoksnius emigruoti. Žmonės, kurie gauna vidutinį darbo užmokestį – tai didžiąja dalimi išsilavinusio perspektyvaus jaunimo atstovai, taip pat darbingo amžiaus gyventojai. Matydami, kokie sprendimai yra priimami vyriausybės lygmenyje, jie yra labiau linkę išvykti, nes kovoti su vėjo malūnais yra neįmanoma. Tuo labiau, kad susirasti darbą užsienyje jiems nėra sunku ir ten išvykę Lietuvoje vertinami, kaip nekvalifikuoti ir neverslūs, lietuviai greitai tampa ir kvalifikuoti ir paklausūs darbuotojai. Ypatingai žiauriai landsberginė chunta elgiasi su jaunais specialistais. Jaunuoliai, kuriems landsberginė propaganda ilgus metus plovė smegenis pasakomis apie meilę Lietuvai, kurie nuo pirmos klasės jau buvo verčiami mąstyti liberaliai, sunkiai mokytis, ieškoti sau parsidavimo monopolinėje rinkoje, mąstyti kaip prekė ir vartojimo objektas, dažnai pasijunta apgauti, kaip pamotės nemylimi įvaikiai. Gavę aukštojo mokslo diplomus, jie registruojasi užimtumo tarnyboje, trejetą mėnesių negauna jokių darbo pasiūlymų, užmiršta rūsčios tikrovės akivaizdoje savo romantiškas svajones, padeda į lentynas išsvajotus diplomus ir vyksta į Vakarus … indų plauti.
Valdžios institucijų visų veiksmų “gerinant gyvenimą” rezultatas yra masinis darbingo amžiaus gyventojų nutekėjimas.
Priminsime, per metus iš Lietuvos emigruoja apie 32 tūkstančiai žmonių. Tai, žinoma nėra “efektyvių menedžerių” konservatorių-liberalų pasiektas 2010 metų rekordas – 83 tūkstančiai išvykusiųjų, tačiau tendencijos stabilumas nejuokais gąsdina. Svarbu pažymėti, kad tai yra tik tie, kurie oficialiai deklaravo savo išvykimą. Neoficialiais duomenimis emigrantų skaičius gali siekti apie 40 tūkstančių žmonių.

Žaidimas į vienus vartus

Lietuva – labai unikali šalis ekonomikos funkcionavimo požiūriu. Respublika yra lyderis pagal gyventojų išvykimo iš šalies mąstą, prekių ir paslaugų paklausa automatiškai krenta, bet tuo pačiu metu kainos toliau kasmet auga geometrine progresija.
Kyla maisto produktų kainos, kyla kainos už paslaugas, nekilnojamojo turto kainos taip pat auga. Lietuvoje nuolat nusirita didžiųjų prekybos tinklų spontaniškų boikotų banga dėl staigaus kainų šuolio. Tačiau monopolininkai, kartelinių susitarimų veikėjai prekybos tinklų vadovai ir verslininka jaučiasi nebaudžiamais – valdžia yra linkusi to nepastebėti. Bet kokie pareiškimai nedrasųs valstiečių pareiškimai apie valstybinį kainų reguliavimą susilaukia aršaus konservatoriu/liberalų įvairių “sąjūdžių”  pasipriešinimo, viešųjų protesto akcijų ir obstrukcijos landsberginėje žiniasklaidoje.


Šalies vadovybė iš esmės aptarnauja stambiojo verslo interesus, todėl niekaip netrukdo visuotiniam prekių ir paslaugų kainų kilimui, nors kainų reguliavimas – visiškai įprasta praktika daugelyje Vakarų Europos šalių.
Prancūzijoje, pavyzdžiui, 20% kainų yra reguliuojamos. Valstybė reguliuoja tokių prekių ir paslaugų, kaip, pavyzdžiui, žemės ūkio produktų, dujų, elektros energijos ir transporto, kainas.
Ispanijoje šiuo metu valstybinis reguliavimas ir kontrolė apima 10% visų vartojimo kainų.
Šiaurės šalyse situacija yra dar griežtesnė. Švedijoje reglamentuojamos svarbiausių žemės ūkio produktų supirkimo kainos: grūdų, pieno, mėsos, kiaušinių ir t.t. Vyriausybė nustato kainas derybų su gamintojais ir vartotojais būdu. Ir pagrindinius kainų reguliavimo principus nustato pats parlamentas.
Panaši situacija yra Norvegijoje, Danijoje ir Šveicarijoje.
Šios šalys taip pat yra kapitalistinės ir joms nėra svetimi laisvosios rinkos, konkurencijos principai ir “ES demokratinės vertybės”. Kodėl liberalus rusofobinis landsberginis kapitalizmas Lietuvoje yra toks urvinis, baudžiavinis?

Muilo burbulas


Lietuvos banko vadovo pavaduotojas Raimondas Kuodis jau buvo pareiškęs, kad Lietuvos ekonomika yra agonijos būsenoje. BVP augimas neatspindi realių tendencijų. Jo teigimu, šiandien valstybė lėtai miršta – užkirsti kelią šiam procesui beveik neįmanoma. Lietuvoje liks tik du su puse miesto.
Iš esmės, jis bando pasakyti mintį, kad visi pareiškimai apie ekonomikos augimą yra niekas daugiau, o tik fikcija, “feikas”. Lietuvoje yra kuriamas milžiniškas “muilo burbulas”, kuris gali sprogti bet kuriuo metu. Tai įvyks, kai šalį paliks kritinė masė žmonių ir mokėti už visas paslaugas ir daugybę prekių produktų išpūstomis kainomis tiesiog nebe bus kam.
Tai supranta ir verslo sektoriaus atstovai, kuriuos labai jaudina, masinės emigracijos mastai. Verslo sektoriui emigracija yra baisi visų pirma dėl tos paprastos priežasties, kad tai reiškia verslui paklausos mažėjimą vidaus rinkoje, kuri neišvengiamai nulemia ir pablogina jų derybines pozicijas su tiekėjais, stato juos prieš būtinybę didinti prekių ir teikiamų paslaugų kainas. Tačiau parazitinis verslas tuo ir skiriasi nuo patriotinio, kad vietoje realios paramos socialinėms programoms, savo bendrapiliečiams, atsakomybės prieš savo piliečius, jie renkasi parazitinį veikimo modelį – vietoje vietinių išvykusių kvalifikuotų darbuotojų jie nedelsiant atsiveža ir nelegaliai įdarbina vergus iš naujų JAV-NATO kolonijų – Ukrainos, Moldavijos, Gruzijos, Baltarusijos, kurie yra pasiruošę dirbti už maistą ir pastogę.

Jonas Kovalskis nuotrauka.
Dėl rinkos sumažėjimo į Lietuvą neateina nei vienas tarptautinis prekybinis ženklas, o keletas jau čia dirbusių per pastaruosius metus nusprendė nutraukti veiklą ir pasitraukė iš šešėlinių konservatorių-liberalų klanų valdomos monopolinės rinkos.
Rinkos sumažėjimas mažajam ir vidutiniam verslui yra dar labiau skausmingas, nes tai neišvengiamai reiškia ir mažesnes galimybes plėstis.
Atsižvelgiant į tai, kad pramonė Lietuvoje nėra gerai išvystyta o žemės ūkio produktų eksportas išgyvena sunkius laikus dėl Rusijos įvesto atsakomojo į konservatorių-liberalų vykdytą rusofobinę užsienio politiką maisto produktų embargo, Vyriausybė gali susidurti su kur kas labiau bauginanča krize, nei buvo 2008-2009 m.

Atėjo laikas atlikti ne tik formalius rinkiminius nešvaraus Landsbergių klano šeimynėlės verslo užkaborius. Laikas tikrinti visą antiliaudinės landsberginės klikos 30 metų nusikalstamą veiklą, valyti konservatorių-liberalų Augijaus arklides iš esmės. Su parodomaisiais baudžiamaisiais procesais, su realiomis laisvės atėmimo bausmėmis ir viso turto konfiskacija. Visų chuntos kontroliuojamų valdžios šakų – seimo, valstybės tarnybos, teismų, prokuratūros, žiniasklaidos – totalinė delandsbergizacija yra Lietuvos išgyvenimo klausimas.

Autorius: Aleksandr Nosovič
Šaltinis: https://www.rubaltic.ru/article/politika-i-obshchestvo/08072020-prezident-litvy-nazval-imena-natsional-predateley/

Lietuvos p-rezidentas Gitanas Nausėda savo inauguracijos metinių išvakarėse nusprendė suvaidinti dialogą su tautinėmis mažumomis. Pokalbis su Lietuvos rusais buvo numatytas kaip tolerancijos ir plataus valstybės vadovo požiūrio pavyzdys, tačiau parodė, kokio urvinio lygio yra laukinė lietuviška politika , kokios neįmanoma įsivaizduoti normalioje europietiškoje šalyje.

„Daugelis nelietuvių yra puikūs policijos, priešgaisrinės gelbėjimo tarnybų, pasienio tarnybos darbuotojai – visos šios struktūros Lietuvoje yra gerbiamos, žmonės jomis pasitiki. Ir, deja, turime tikrų lietuvių, kurių pavardės tapo išdavystės ir kraujo praliejimo simboliu: Algirdas Paleckis, Antanas Sniečkus, Juozas Markulis … Daugelis lietuvių sovietmečiu buvo tarp kovotojų su banditizmu batalionų, skundikų, kolaborantų “, – papasakojo Gitanas Nausėda interviu lietuviškam laikraščiui rusų kalba „Obzor“.

Atsakyk, Nausėda, kieno kraują praliejo  Antanas Sniečkus ir Algirdas Paleckis ?

Tokiais žodžiais Lietuvos valstybės vadovas iliustravo savo tezę apie tai, kad tu gali ir nebūti titulinės nacijos atstovas, tačiau gali būti Lietuvos patriotu, bet tu gali būti etninis lietuvis ir tuo pačiu tautos išdavikas.

Vardiniame nacionalinių išdavikų sąraše Gitanas Nausėda pirmų įvardijo opozicinį politiką Algirdą Paleckį, kuriam yra kurpiama byla ir kurio Lietuvos teismas dar nepripažino kaltu.

Sudie, nekaltumo prezumpcija! 

Sudie, valdžių padalijimo ir nesikišimo į teismo darbą principai! 

Sudie, elementari moralė ir padorumas! 

Juk valstybės vadovas užsiima tiesioginiu spaudimu teismui, atviru šmeižtu, visai nesijaudindamas, kad bus pagautas už liežuvio.

Kokiu kraujo praliejimu Nausėda kaltina Paleckį?

Garsiajam Lietuvos disidentui nėra pareikšta jokių panašių kaltinimų. (panašu į tai, kad dabar jau bus?) .

Prokuratūra ir specialiosios tarnybos „siuva“ buvusiam Vilniaus vicemerui valstybės išdavystę. Pastaroji yra tame, kad žymus politikas rašė knygą apie 1991 m. sausio 13 d. įvykius, apklausinėjo žudynių prie Vilniaus televizijos bokšto liudininkus ir norėjo prisikasti iki tiesos, kas šaudė į minią priešais televizijos centrą: tarybiniai kareiviai ar judėjimo už Lietuvos nepriklausomybę provokatoriai?

Kaltinti už tai valstybės išdavyste – yra grynas barbarizmas, todėl kaltinamoji pusė bando patikslinti: ne šiaip sau knygą rašė, o pagal Kremliaus užsakymą; ne vien tik paprastai apklausinėjo liudininkus, bet su Rusijos specialiųjų tarnybų patarimu. Paleckio arešto momentu, kaltinimai skambėjo 1937 m. stalinistinių teismo procesų prieš „liaudies priešus“ stiliumi: jis ruošėsi pagrobti svarbiausius „Sausio 13-osios bylos“ Lietuvos teisėjus ir prokurorus; p-rezidentės Dalios Grybauskaitės kanceliarijoje įrengti „pasiklausymą“.

Šių įtarimų įrodymų bazė pasirodė tokia, kad teismas „teroristą“ Paleckį paleido į namų areštu, o paskui ir tą panaikino, leisdamas „ypač pavojingam nusikaltėliui“ laisvai judėti po Vilnių.

Tačiau Lietuvos p-rezidentas, lyg nieko nebūtų nutikę, kaltina Paleckį ne tik išdavystę, bet ir kažkokiu tik jam vienam žinomu kraujo praliejimu.

Įsivaizduokite, koks būtų efektas, jei Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas opozicijos atstovą Aleksejų Navalną kaip niekur nieko pavadintu nacionaliniu išdaviką, tautos priešu ir kraugeriu. Tuo duotų viešą signalą tyrėjams  ir savo šalininkams: fas, ėskite jį ir suėskite !

Ta pati lietuva dėl to klyktu ant visos Europos. Ji juk laiko save modernia europietiška demokratine šalimi, turinčia teisę aiškinti kitiems  apie bendražmogiškas vertybes ir žmogaus teises. Lietuvos valdžia labai mėgsta paremti rusiškąją opoziciją kovoje su putiniškuoju „kruvinu režimu“.

Nors ji pati savo vidaus politikoje demonstruoja tokį urvinį laukinį lygį, kokio neįmanoma įsivaizduoti civilizuotoje europietiškoje  šalyje.

KuesBB5uFWWoKXw9Ue745kegmgyYup_ZZOvMAHBDUuR0Uc18TmTnqaPGDuHSc8Xm3ISI6Of3z--04nE-xlp4Ar9v7R6tPIW86UMUmhzy_vF_irNMKxXU6WJ8oF2y7WFTF47u4KpO

Nausėdos interviu kontekste rusakalbei auditorijai, prezidento žodžiai signalizuoja tautinėms mažumoms: pamirškite apie tyrimus, teismą, faktus ir įrodymus. Tiesiog laikykite priešais ir monstrais tuos, kurių  nekenčiame mes, ir jūs būsite laikomi lojaliais piliečiais.

Nausėda mano, kad, padalinęs Lietuvos piliečius į priešus ir lojalistus ne tautiniu, bet ideologiniu pagrindu, jis demonstruoja platų požiūrį ir liberalizmą. Lietuvos patriotai – reikia manyti, yra vlasovininkai-išdavikai, kurie slėpėsi kartu su „miško broliais“ nuo NKVD Lietuvos pelkėse. Lietuvos prezidentas jokiu būdu negali didvyriškų rusų ir baltarusių, kovojusių su Lietuvos partizanais, suvokti „raudonais partizanais“.

Todėl, kad jam Lietuvos išdavikai – tai etniniai lietuviai, kurie gynė, statė ir kūrė Lietuvos Tarybinę Socialistinę Respubliką.

Lengva dabartinio valstybės vadovo ranka priskiriami prie Lietuvos išdavikų 30 metų jai vadovavęs Antanas Sniečkus, kurio palikimu šiandien gyvena Baltijos respublika. Iš “Sniečkaus šinelio” iškilo visa lietuviška politinė klasė, daugumą potarybinės Lietuvos vadovaujančių postų užėmė tiesioginiai Sniečkaus mokiniai ir įpėdiniai – Komunistų partijos ir komjaunimo funkcionieriai. (Vien įspūdingos politinės kamasutros asas Linas Linkevičius ko vertas!! O kur dar Dalia Gкybauskaitė su savo spalvingomis transformacijomis…).

Bet pats Sniečkus – pagrindinis tarybinio periodo simbolis – yra įvardintas kaip išdavikas.

Lietuvos valdžia pripažįsta lojaliais ir savais tik tuos, kurie sutinka žaisti jos žaidimą ir priima jos vaizdelį apie pasaulį, kuriame išdavikai –  patriotai, o patriotai – išdavikai.

Šioje iškrypusioje kreivų veidrodžių karalystėje kolaborantai – yra tik tie lietuviai, kurie bendradarbiavo su tarybine valdžia. Lietuviams, kurie bendradarbiavo su naciais, pakabinamos atminimo lentos ir „balinama“ jų biografija.

Skundikai – tai tie, kurie parodė tarybinėms specialiosios tarnyboms karo nusikaltėlių irštvas. Tie, kurie skundė žydus Vokietijos okupacinei administracijai, norėdami gauti sau jų gyvenamąjį plotą, – nekaltos dviejų vienodai nusikalstamų totalitarinių režimų aukos.

Iš Gitano Nausėdos pasirodymo galima sužinoti dar daugiau visokių įdomybių. Pavyzdžiui, kad Lietuvoje vykdoma ne asimiliacija, o tautinių mažumų integracija. Matyt, dėl šios priežasties šalies rusų ir lenkų mokyklos sistemingai uždarinėjamos visus 30 „antros nepriklausomybės“  metų.

Pagrindinė tautinių mažumų problema švietimo sistemoje – yra nepakankamai aukštos kokybės lietuvių kalbos mokymas mokyklose nelietuviams. O ne nelygios pastarųjų galimybės stojant į universitetus, palyginti su lietuviais.

Lojalus Lietuvos pilietis ir patriotas – yra tas, kuris tiki šiuo absurdišku oficialiu melo vinegretu net nesusimąstydamas. Tas, kas ištikimas faktams ir logikai, ir netgi pradeda kapstytis iki tiesos, kaip Algirdas Paleckis – nacionalinis išdavikas.

Pateikdamas šitokį Lietuvos politikos matymą prezidentas Gitanas Nausėda apibendrino pirmuosius savo kadencijos metus.

Skandinavijos bankų statytinis, sėkmingas finansiškai SEB banko orakulas ir , deja, Lietuvos prezidentas G.Nausėda Lietuvos valstybės priklausymo JAV dieną blykstelėjo savo sorosinės istorijos žiniomis. Be kitų absurdiškų teiginių nacionalistinės paranojos šventės proga G.Nausėda pareiškė, kad A.Paleckio pavardė tapo Lietuvos kompradorinio elito, landsberginės chuntos antivalstybinės veiklos, nacionalinių interesų išdavystės demaskavimo simboliu.
Kai sorosiniai “patriotai” kaltina išdavyste kitus, iš tiesų jie pasakoja … savo nusikaltimų prieš tautą istorijas. Pavyzdžiui Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda net nemirktelėjęs pareiškė, kad buvusio “Socialistinio liaudies fronto” lyderio Algirdo Paleckio pavardė tapo “išdavystės ir kraujo praliejimo simboliu”. Apie tai jis pasakė interviu leidiniui “Obzor”. Čia pilietis Algirdas Paleckis kažką išdavė, išsakydamas savo nuomonę pagal LR Konstitucijos 25 str., Garante ? O A.Paleckio “pralieto kraujo” sąrašą, prezidente, būtų labai įdomu plačiajai visuomenei pamatyti?  Kiek teko jį pažinti, musės nenuskriausdavo…
Prezidentas G.Nausėda rėžia karštą patriotinę kalbą, tačiau visiems nuo jos šalta, šlapia, nemalonu. Simboliška.
Lietuvos (?) vadovas teigė, kad lojalus ar nelojalus piliečių požiūris priklauso nuo to, ar žmogus jaučiasi valstybės dalimi, ar gali dalyvauti priimant sprendimus, bei nuo to, ar atsižvelgiama į jo nuomonę ir interesus. Šitas paranojiško dualizmo antagonistinis prieštaravimas organiškai yra būdingas visam po sąjūdžio spalvotos revoliucijos, organizuotos JAV specialiųjų tarnybų, pagimdytam proamerikietiškam elitui – šitas 1 procentas JAV tarnaujantis Lietuvos gyventojų nuoširdžiai tiki, kad jie yra visa Lietuva, jie turi teisę kalbėti visos Lietuvos vardu ir reikšti savo, asmeninę, korumpuotą nuomonę fraze “lietuvių tauta nusprendė. Kompradorinis Lietuvos elitas yra įsitikinęs, kad viskas, kas yra gerai jiems, yra teisinga, todėl naudinga visai Lietuvai. Todėl kiekvienu atveju, kai tik išlenda į šviesą jų nusikalstamo gobšumo ir savanaudiškumo faktai, jie tokius žmones, pateikusius tokius faktus, apkaltina valstybės išdavyste. Jų valstybės, kuri tarnauja tik jų nusikalstamiems interesams. Ar mikroskopinė mažuma turi teisę kalbėti Liudviko XIV leksika “Lietuva – tai mes”?
 
Kad suteikti savo apgailėtinai visuomenę skaldančiai kalbai bent šiek tiek patoso, Prezidentas nukrypo į anušauskinės paralelinės Lietuvos istorijos džiungles ir tragikomiškai pažymėjo, kad Lietuvos istorija žino daugelį nelietuvių, “atidavusių savo gyvybes” už korumpuotos landsberginės chuntos valdomą Respubliką. Kaip pavyzdį jis paminėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariškį ir valstybės tarnautoją, kunigaikštį Konstantiną Ostrogiškį.
 
“Galiu prisiminti totorius, karaimus, rusakalbius, kurie nuo senų laikų ištikimai tarnavo ir vis dar tarnauja Lietuvos armijoje, baltarusius ir rusus, kovojusius kartu su Lietuvos partizanais, taip pat tuos, kurie 1990 metų kovo 11 dieną pasirašė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktą — Nikolajų Medvedevą, Emanuelį Zingerį, Česlovą Okinčicą ir kitus. <…> Ir, deja, turime tikrų lietuvių, kurių pavardės tapo išdavystės ir kraujo praliejimo simboliu: Algirdas Paleckis, Antanas Sniečkus, Juozas Markulis… Sovietmečiais buvo daug lietuvių naikinimo batalionuose, skundikų, kolaborantų”, — teigė valstybės vadovas.
Nausėda pareiškė, kad kasdieniame gyvenime dėl įvairių priežasčių, ypač prieš rinkimus, kai kurie žmonės pasirenka ne vienijantį, o atskiriantį kelią. Tokia savo kalba, kai valstybės vadovas iškėlė absoliučios mažumos labai abejotinus nuopelnus Lietuvos valstybingumui, kukliai nutylėdamas “didvyrių” kolaboravimą su naciais vokiečių okupacijos metais, aktyvų “patriotų” dalyvavimą komunistų, tarybinių karo belaisvių, tarybinių partizanų, lietuvių, rusų, žydų, baltarusių masinėse egzekucijose, pokario kolūkiečių ir partinių aktyvistų šeimų žudynėse, užmiršdamas paminėti, kas atstatė po karo sugriautą Lietuvą ir padarė ją klestinčia valstybe, prezidentas vėl parėmė nacionalistų sėjamą nesantaiką visuomenėje ir tikrai nepasiekė savo deklaruojamo dialogo vystymo tikslų.Tačiau kartu prezidentas neatmetė, kad šių žmonių gyvenime gali kilti problemų, kurių valstybė vis dar neišsprendžia arba skiria per mažai dėmesio. Tokių žmonių, kuriems jūsų valstybė neskiria jokio dėmesio,  Lietuvoje, prezidente, valdant dabartiniam elitui jau 90 procentų ir ant jų interesų landsberginei chuntai nusispjaut jau 30 metų ir apie jokį dialogą parazitinė valdanti proamerikietiška mažuma net kalbėti nenori. Chunta tik kurpia politinio susidorojimo bylas kitaminčiams,laiko juos po beveik du metus kalėjime be teismo, grubiai pažeidinėja Lietuvos piliečių teises ir laisves ir tyčiojasi iš žmonių lygybės prieš įstatymą ir įstatymo viršenybės principų pagal fašistinės diktatūros principą – chuntos draugams viskas, režimo priešams visas įstatymo griežtumas.
Yra labai liūdna matyti ta siaubingą Lietuvos elito atotrūkį nuo tikrovės ir tautos, tą siaubingą prarają tarp elito deklaruojamos vienybės su tauta ir elito nusikalstamą antiliaudinę kasdieninę veiklą.
Ponaujančio Lietuvos elito valstybės “Išdavikai” komunistai Lietuvai per 30 metų padarė tiek, kad dabartinė ponija jau tiek pat laiko nesugeba visko išvogti, nors pluša šiame negarbingame versle jau tiek pat laiko.
Ką Lietuvai paliko po savęs komunistai, mes , tarybinė karta, prisimename dar, bet jaunimui jūsų švietimas jau spėjo išplauti smegenis iki tabula rasa baltumo ir surašė ten altenatyvią istorijos versiją.
Ką paliksite Lietuvai po savę jūs, sorosiniai patriotai? Tuščios liberalų-konservatorių kalbos apie laisvę ir demokratiją absoliutaus skurdo fone labiau primena puotą maro metu, o ne džiaugsmingą šventę visuotinės gerovės valstybėje.

Lietuvos pseudoelitas, sisteminė melo propagandos mašina, valatkodelfinės masinės dezinformacijos, lietuvių sąmonės kolonizavimo feikinių žinių kūrimo priemonės kasdien kursto militaristinę psichozę, tautinę nesantaiką, kaitina karo su Rusiją nuotaikas, isteriškai plyšauja “Rusai puola!”, siekdami karo propagandos triukšme paslėpti realią, jau įvykusią Lietuvos okupaciją, kurią įvykdė JAV-NATO karo nusikaltėlių gauja.

Šią Lietuvos okupaciją nuosekliai, atvirai, ciniškai jau 30 metų vykdo JAV valdoma marionetinė Lietuvos valdžia, po Sąjūdžio Lietuvoje valdžią uzurpavusi landsbergistų chunta – konservatoriai, liberalai, jų klonai įvairios, nacionalistinės, fašistinės, “patriotinės”, jaunimo, šaulių, savanorių organizacijos.

Landsbergistų chuntos egzistencinė prasmė yra paslėpti JAV okupacijos faktą ir atimti iš lietuvių tautos valią priešintis Vakarų kolonizatoriams. Žinoma, landsbergistų kita šios antiliaudinės veiklos prasmė yra gauti kuo daugiau pelno iš Lietuvos, lietuvių tautos nacionalinių interesų išdavystės verslo plano. Ir jiems sekasi. Jau tik aklas ir tinginys nemato, kad Lietuvoje, skambant  valdančiosios landsbergistų chuntos kanarėlių odėms apie Lietuvos “pasiekimus”, “pergales”, “progresą”, “laisvę”, “demokratiją”, šalyje yra didžiausias Europos Sąjungoje skurdas, mažiausi atlyginimai, socialinės išmokos, pensijos, sparčiausiai nyksta gyventojų skaičius, vyksta masinė emigracija, depopuliacija, deindustrializacija, šalyje klesti totalinė korupcija, teisinė savivalė, žmogaus teisių pažeidimai, politinės baudžiamosios bylos, represijos, susidorojimai su kitaminčiais, žodžio, spaudos, nuomonės, informacijos laisvių pažeidimai, persekiojimai, liberalų ir “patriotų” diktatūra.

Kai šalį valdo landsbergistų melas ir teroras, padėtis šalyje blogėja ir tai rodo elementari statistinė analizė.

Be visų kitų neigiamų Lietuvos socialinių, demografinių, ekonominių rodiklių, kurių antirekordus Lietuva pasiekė per paskutinius 30 metų valdant landsbergistų chuntai, Lietuva pasiekė ir dar vieną antirekordą – Lietuvoje yra kalinama daugiausiai kalinių iš visų Europos Sąjungos šalių.

Tokia ta landsberginės chuntos valdymo esmė – totalinis melas ir totalinis teroras. Kai šalyje yra masiškai uždarinėjamos mokyklos, kalinių skaičius tokioje šalyje auga, teigė Otto fon Bismarkas. Lietuva , valdoma landsberginės chuntos, šį hipotetinį teiginį įgyvendino sėkmingai. Kuo daugiau šalyje teisininkų, tuo mažiau joje teisingumo, sako politinio kalinio Algirdo Paleckio įkalinimo faktas, Povilo Masilionio nuosprendis politinio susidorojimo su knygų leidėju baudžiamojoje byloje.

Prezidente, galima vieną žmogų apgaudinėti visą jo gyvenimą, galima grupę žmonių žmonių mulkinti kurį laiką, tačiau negalima apgaudinėti visų visą laiką. Tai neadekvatu ir pavojinga melagiams.

 

Šiaulių apygardos teismas pirmadienį sušvelnino šnipinėjimu kaltinamam buvusiam politikui Algirdui Paleckiui skirtos kardomosios priemonės – intensyvios priežiūros – sąlygas.

Kaip BNS pranešė teismo atstovas Vytautas Jončas, A. Paleckis įpareigotas nuo 17 iki 7 valandos būti savo gyvenamojoje vietoje Vilniuje ir neišvykti iš Vilniaus miesto ribų, išskyrus atvejus, susijusius su dalyvavimu teismo posėdžiuose.

Pakeisdamas A. Paleckiui Apeliacinio teismo balandžio 6 d. skirtos intensyvios priežiūros sąlygas, Šiaulių apygardos teismas atsižvelgė į tai, kad kaltinamajam apskritai buvo uždrausta apskritai išvykti iš namų, net nuvykti į gydymo įstaigą ar susitikti su savo advokatais. Teismas atsižvelgė , jog byloje nėra duomenų, kad jis būtų kaip nors pažeidęs kardomosios priemonės sąlygas. VSD agentai ir “nepriklausoma” Lietuvos prokuratūra, sugebėjusi sukurpti iš nieko šnipinėjimo bylą Algirdui Paleckiui, matyt, nusprendė nesivarginti ir įrodymų apie A.Paleckio įkalinimo namuose drakoniškų sąlygų pažeidimus neklastojo. Bylos baigtis, akivaizdu, jiems jau žinoma.

Taip pat teismas pabrėžė, kad A. Paleckiui yra skirtos ir dar dvi kardomosios priemonės – 50 tūkst. eurų užstatas bei asmens dokumentų paėmimas.

„Teismas sprendžia, jog yra pagrindas sušvelninti kaltinamajam A. Paleckiui paskirtos intensyvios priežiūros sąlygas, leidžiant jam tam tikru metu išeiti iš namų, bet neišvykstant iš Vilniaus miesto ribų“, – rašoma teismo nutartyje.

Šiame bylos posėdyje taip pat toliau bus tęsiama kaltinamųjų apklausa.

A. Paleckis kartu su verslininku Deimantu Bertausku kaltinamas šnipinėjimu kitos valstybės naudai, veikiant organizuotoje grupėje. Buvęs politikas savo kaltę neigia ir teigia atlikęs žurnalistinį tyrimą. D. Bertauskas savo kaltę pripažįsta.

Bylą nagrinėti Šiauliuose kovo pradžioje paskyrė Lietuvos apeliacinis teismas po to, kai nuo bylos nusišalino Vilniaus apygardos teismas.

Pasak Generalinės prokuratūros, nuo 2017 m. vasario iki 2018 m. spalio kaltinamieji, veikdami organizuotoje grupėje su Rusijos žvalgybos darbuotoju ir kitais Rusijos piliečiais, iš kurių vienas teismo yra pripažintas kaltu Sausio 13-osios byloje, Lietuvoje už piniginį bei kitokį atlygį galbūt rinko Rusijos žvalgybą dominančią informaciją.

Kaip kitoks atlygis nurodoma pagalba užmezgant kontaktus su Rusijos politinės partijos atstovais, siekiant vienos iš Lietuvos registruotų partijų finansavimo, taip pat pagalba užmezgant verslo kontaktus.

Kaltinamiesiems, kaip teigia prokuratūra, buvo suformuotos užduotys rinkti informaciją apie Sausio 13-osios bylą tyrusius pareigūnus ir teisėjus, taip pat informaciją apie kitas su Rusijos agresija prieš Lietuvą 1990–1991 m. susijusias bylas.

Be kita ko, kaltinamieji turėjo rasti Lietuvos institucijose dirbančių asmenų, kurie už neteisėtą piniginį atlygį Lietuvos teisėsaugos institucijoms pateiktų tikrovės neatitinkančią informaciją apie Sausio 13-osios byloje nuteisto Jurijaus Melio sveikatos būklę – buvo siekiama, kad tai turėtų įtakos jam skirto suėmimo pakeitimui į švelnesnę kardomąją priemonę ar kitaip palengvintų J. Melio kalinimą.

Pirmadienį Šiaulių apygardos teismas pradėjo iš esmės nagrinėti šnipinėjimu kaltinamo buvusio politiko Algirdo Paleckio bylą.

Generalinės Prokuratūros nuomone, A.Paleckis kartu su verslininku Deimantu Bertausku šnipinėjo kitos valstybės naudai, veikiant organizuotoje grupėje.

Šiaulių teismas , kaip ir kiti Lietuvos teismai, Algirdo Paleckio byloje nuo pat pradžių užėmė apkaltinamojo proceso pozicijas, tai yra tenkino visus prokuratūros prašymus ir atmetė beveik visus teisiamojo A. Paleckio gynybos prašymus net nebandydamas sukurti nors kiek nešališko bylos nagrinėjimo įspūdį.

Pirmajame bylos posėdyje teismas patenkino, kaip visada,  prokurorės prašymą kaltinamuosius apklausti neviešai.

„Prokurorė teikdama savo prašymą, nurodė motyvą, kad yra išskirtas ikiteisminis tyrimas kitiems asmenims, kurie yra susiję su byla ir apie kuriuos eis kalba. Todėl, kad nebūtų pakenkta šiam ikiteisminiam tyrimui, prokurorė prašė, kad kaltinamųjų apklausa būtų nevieša“, – BNS sakė teismo atstovas Vytautas Jončas.

Teismas šį prokurorės prašymą,žinoma, patenkino. Lietuvos Temidei žinomai melagingai kaltinamo A.Paleckio žmogaus teisės – teisė į nešališką objektyvų teisminį nagrinėjimą – nedomina, kai teisminei sistemai yra iškeltas uždavinys visomis priemonėmis palaikyti konservatorių režimui gyvybiškai būtiną priešų apsuptos tvirtovės Lietuvos, baimės prieš neegzistuojančią Rusijos agresiją atmosferą. Priešų apsupties įvaizdžio praradimas valdančiam režimui reikštų pabaigą ir pademonstruotų 30 metų vystytos rusofobinės propagandos melo visišką beprasmybę. Todėl teismas mūru stoja už režimą ir tegul dega visas pasaulis.

Pasak V. Jončo, A. Paleckis ir jo gynėjai su šiuo prokurorės prašymu nesutiko, o D. Bertauskas teismo prašė prokurorės prašymą patenkinti.

Šiame teismo posėdyje buvęs SLF lyderis prašė teismo sušvelninti jam skirto įkalinimo namuose sąlygas, kurias prokuratūra ir teismas kukliai vadina “kardomosios priemonės”.  A. Paleckis ,iš esmės, už naršymą internete buvo be teismo įkalintas vienutėje beveik dviem metams. Savaime suprantama, toks brutalus valstybės įvykdytas žmogaus teisių pažeidimas teisiamajam sukėlė itin sunkią depresiją, sukrėtė ir iššaukė rimtas sveikatos problemas, kurias įkalinimo namuose sąlygomis sunku išspręsti ir realizuoti piliečio konstitucinę teisę į  tinkamą medicinos pagalbą.

A. Paleckis buvo suimtas nuo 2018 metų spalio. Šių metų balandžio 6 dieną Lietuvos apeliacinis teismas panaikino jam skirtą neteisėtą kalinimą kalėjimą ir paskyrė jam įkalinimą namuose – skyrė intensyvią priežiūrą, draudimą išvykti iš namų, paėmė 50 tūkst. eurų užstatą (iš žmogaus, iš kurio ta pati “teisinga”  valstybė atėmė bet kokią galimybę dirbti apmokamą darbą jau beveik 15 metų) bei atėmė asmens dokumentus.

A. Paleckis, kaip ir bet kuris kitas padorus šalies pilietis, susidūręs su valstybės represinio aparato teroro absurdu, kad savo kaltės byloje nepripažįsta – jis buvo viešas asmuo, teisę rinkti informaciją iš viešų šaltinių (o prie užslaptintų šaltinių jis prieigos neturėjo) jam garantuoja LIetuvos Konstitucija, kuri, be kita ko, dar ir numato, kad asmuo, kuris elgiasi pagal įstatymus, teisėtai, negali būti apkaltintas baudžiamojo įstatymo pažeidimu.  Tačiau Lietuvos teismuose ir prokuratūroje dirba tikri teisės magijos meistrai – jiems iš oro padaryti baudžiamąją bylą ir sudaužyti žmogaus likimą yra vienos pypkės reikalas, kaip mėgo sakyti Holmsas.  Rezonansinės A.Paleckio, Neringos Venckienės, Rolando Pakso, Povilo Masilionio, Žilvino Razmino, Sausio 13 ir kitos bylos tiesiog tryško lietuviškos Temidės juodąja magija, tačiau  niekam nesukėlė  džiaugsmo ir visai nesustiprino žmonių pasitikėjimo valstybe. 

Pasak Generalinės prokuratūros, nuo 2017 metų vasario iki 2018 metų spalio kaltinamieji, veikdami organizuotoje grupėje su Rusijos žvalgybos darbuotoju ir kitais Rusijos piliečiais, vienas iš kurių teismo pripažintas kaltu Sausio 13-osios byloje, Lietuvoje už piniginį bei kitokį atlygį galbūt rinko Rusijos žvalgybą dominančią informaciją.

Kaip kitoks atlygis nurodoma pagalba užmezgant kontaktus su Rusijos politinės partijos (partijų Rusijoje tik oficialiai registruotų per pusę šimto) atstovais, siekiant vienos iš Lietuvos registruotų partijų finansavimo, taip pat – pagalba užmezgant verslo kontaktus. Kokios partijos Lietuvoje finansavimo? Socialistinį Liaudies Frontą VSD per savo infiltruotus kurmius sunaikino dar 2016 metais, o bet kurioms kairios krypties partijoms susiformuoti bet kokią galimybę užkerta VSD, teismai, valdančiosios proamerikietiškos marionetinės partijos ir fašistinės organizacijos.

Toliau Lietuvos prokuratūra pažeria juodosios magijos perlus. Kaltinamiesiems, teigia prokuratūra,  kažkas davė užduotį rinkti informaciją apie Sausio 13-osios bylą tyrusius pareigūnus ir teisėjus, taip pat informaciją apie kitas su Rusijos agresija prieš Lietuvą 1990-1991 metais susijusias bylas. Sausio 13 bylai nušviesti vietinė valatkodelfinė , konservatorių ir liberalų kontroliuojama žiniasklaida įjungė visus savo resursus, kasdien buvo trimituojama per visus kanalus apie Sausio 13 bylą, vyko masinis visuomenės smegenų plovimas, buvo itin aršiai dehumanizuojami teisiamieji šioje byloje ir heroizuojami dabartiniai valdantieji. Kaip buvo sakoma Sąjūdžio laikais, baisu buvo lygintuvą įsijungti – iš jo būtinai V.Landsbergis ką nors apie savo kampfą paporins. Ir tik A. Paleckiui Lietuvos prokuratūra uždraudė apie šią bylą klausytis radijo, žiūrėti TV, skaityti laikraščius ir naršyti internete?!… Ar ne stebuklai?

Politinio susidorojimo  su Algirdu Paleckiu byla tik dar kartą atskleidė Lietuvos politinės sistemos esmines, sistemines ydas, kurių jau neįmanoma pašalinti formalių korumpuotų rinkimų būdu.  

“Valstybė be teisingumo yra tik plėšikų gauja.” (Šv. Augustinas).

Lietuvos pilietis, susidūręs su valstybę atstovaujančiomis institucijomis – valstybės tarnautojais, teisėsaugos pareigūnais ar politikais, – visada patiria kartaus nusivylimo ir visiško bejėgiškumo prieš valdininkų nebaudžiamą savivalę, aroganciją, atvirą cinizmą jausmą.

Valstybė įžūliai ignoruoja piliečių konstitucines teises ir teisėtus interesus. Piliečiui labai sunku ir dažnai neįmanoma rasti teisingumą viešojo administravimo institucijose, teisėsaugos organuose ir ypač teismuose.  Visiems žinomi sukčiai, nusikaltėliai, nuolat piktnaudžiaujantys savo tarnybine padėtimi valstybės klerkai Lietuvoje stebėtinai lengvai išvengia baudžiamosios atsakomybės už savo veiksmus, o nuo  minėtų nusikaltėlių nukentėję žmonės, nusikaltimų aukos labai taip pat lengvai gali tapti kaltinamaisiais. Valdžia, nors formaliai ir yra padalinta į tris viena nuo kitos lyg ir nepriklausomas  šakas, kurios pagal apibrėžimą turėtų kontroliuoti ir subalansuoti viena kitą, kad kuo geriau apgintų eilinio piliečio, silpniausio visuoemenės nario teises ir teisėtus interesus,  realiame gyvenime šios neva atskirtos šakos tarpusavyje yra glaudžiai tarpusavyje persipynusios korupciniais ryšiais ir dažnai veikia vieningu frontu prieš bejėgį pilietį, jo interesus, ir gina ne piliečio interesus, kaip jas tai daryti įpareigoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, tačiau uoliai saugo ir aršiai gina viena kitos neskaidrius interesus, korupcinius įtakos ryšius. Biurokratas valstybės tarnyboje, kruopščiai atrinktas valdančios partijos statytinis,  yra absoliučiai nepakaltinamas,  nepriklausomai nuo to, kiek jo veiksmai padaro žalos valstybei ir konkretiems žmonėms, maža to, jis už tai gauna labai solidų atlyginimą.

Eilinis pilietis, belsdamas su paskutine viltimi į teisingumo rūmų duris, yra žiauriai paniekinamas, pažeminamas, o jo gyvenimas neretai yra nepataisomai sudaužomas pasipūtusių, arogantiškų, patikėjusių savo nebaudžiamumu korumpuotų Temidės tarnų. Būtent teismų ir teisėsaugos organų veikėjų nusikalstamas piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi daro didžiausią ir dažnai nepataisomą žalą valstybei, kurios pirmoji pareiga – vykdyti teisingumą – tampa nusikaltėlių viešpatavimo pagrindu, nebaudžiamumo garantija. Ir būtent tai tapo Lietuvos, šalia visų kitų liberalios kleptokratijos formų, viena iš pagrindinių grėsmių nacionaliniam saugumui, o ne nuvalkiotas susikompromitavusios Lietuvos valdžios aktyviai propaguojamas mitas apie „Rusijos agresiją“. „Jeigu nori sunaikinti valstybę, reikia tik dviejų dalykų – bausti nekaltus ir nebausti kaltųjų“, – sakė marksizmo klasikas F.Engelsas. Lietuvoje chuntos savivalė tapo realybe, santykiai su korumpuota teisėsauga tapo kraupiausiu naktiniu košmaru visiems padoriems žmonėms.

Teisminė bendruomenė, teisėjų korpusas tapo savų – giminių, švogerių, pažįstamų ir draugų, – labai uždara korporatyvine grupuote, kuri jau negali ir nenori savarankiškai apsivalyti nuo korupcijos. Dėl teisėjų klano uždarumo, korporatyvumo ir  korupcijos pasitikėjimo teismais visuomenėje praktiškai nėra.

Kaip priversti teismus tapti nepriklausomais nuo kleptokratijos ir tuo pačiu priversti juos jaustis tiesiogiai atsakingais visuomenei, tarnauti piliečiams? Kokie politiškai ir teisiškai korektiški mechanizmai, konstituciniai principai gali sukurti patikimą visuomenės kontrolės teismams sistemą ir kartu nepažeisti teisėjų nepriklausomybės principo?

Atėjo laikas ir jau būtina atsisakyti teisėjų imuniteto dėl baudžiamojo persekiojimo. Pasislėpę po savo teisine neliečiamybe teisėjai labai jau dažnai piktnaudžiauja savo tarnybine padėtimi, atvirai daro  tarnybinius nusikaltimus, įžūliai tyčiojasi iš vargšo eilinio piliečio teisės į teisingą ir nešališką teismą, ir tokiu būdu iš pagrindų griauna pasitikėjimą valstybe. Teisėjo piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi daro valstybei tūkstančius kartų didesnę žalą, nei paprasto piliečio net ir nusikalstama veika .  Teisėjo įvykdytas ir nesulaukęs bausmės nusikaltimas tiesiog sprogdina valstybės pamatus, žudo teisingumą, ir turėtų būti prilygintas sunkiausiems valstybiniams nusikaltimams, priesaikos sulaužymui ir valstybės išdavimui. Būtina sukurti teisėjų kontrolės iš biudžeto finansuojamą mechanizmą, kurį vykdytų ne savi kolegos teisėjai, savotišką vidaus teismų imuniteto tarnybą, kuri galėtų vykdyti teisėjų veiklos operatyvinius patikrinimus, jų pajamų išlaidų revizijas. Visuomenėje, kurioje du trečdaliai gyvena žemiau arba ant skurdo ribos, teisėjai-milijonieriai atrodo įtartinai. Kartu tai padėtų teisėjams apsisaugoti nuo bet kokio spaudimo ir šantažo.

Teisėjų darbas turėtų būti maksimaliai atviras, skaidrus. Teisėjams turėtų būti numatyta žymiai griežtesnė atsakomybė už įstatymo pažeidimus, už teisėjo priesaikos sulaužymą ar nusižengimus teisėjo etikos reikalavimams. Teisėjo nekompetencija, įstatymų nežinojimas ar sąmoningas įstatymo dvasios pažeidimas turėtų būti prilygintas  tiesioginei teisėjo tyčiai ir kvalifikuojamas kaip nusikaltimas.

Neteisybė Lietuvoje, valdžios nesugebėjimas užtikrinti įstatymo viršenybę, asmenų lygybę prieš įstatymą, vykdyti pagaliau teisingumą jau tapo viena iš nacionalinės katastrofos priežasčių, sparčiausiai pasaulyje nykstančios tautos  nykimo katalizatoriumi. Neoliberalizmas yra svetimas Lietuvai ir kovojama su juo turi būti vieningai. „Kai teisingumą valstybėje vykdo nusikaltėliai, kiekvieno doro piliečio pareiga yra tapti teisėju“ (T. Džefersonas) – ir priešintis nusikaltėlių vykdomai savivalei.

Kiekvieną kartą, kai Lietuvos vardu yra paskelbiamas žinomai neteisingas, žinomai melagingas nuosprendis, įkalinamas yra ne atskiras pilietis, konkretus teisiamasis. Įkalinama yra visa Lietuva.

 

 

Lietuvos Chatynė.

Pirciupiai yra vienas iš daugelio vokiečių nacistų ir jų vietinių kolaborantų nacionalistų sudegintų TSRS kaimų.
Žuvo 119 taikių civilių gyventojų, iš kurių  keturi buvo kūdikiai.

Pirčiupiai – kaimas Varėnos rajone, 45 km į pietvakarius nuo Vilniaus. 1944 m. birželio 3 d. vokiečių nacistai, padedami vietinių kolaborantų nacionalistų, sudegino Pirčiupių kaimą ir jo gyventojus.
119 žmonių – 61 moteris ir 58 vyrai. Mirusių kankinio mirtimi tarpe buvo 49 vaikai iki 15 metų (22 mergaitės ir 27 berniukai). Iš jų 14 vaikų iki 5 metų amžiaus ir 4 kūdikiai.
1960 m. skulptorius Gediminas Jokūbonis sukūrė memorialą tragedijos vietoje – granito statulą „Motina“ ir šalia dekoruotą granito sieną su įrašytais mirusiųjų vardais. Ant paminklo su mirusiųjų vardais parašyta: „Pirčiupio tragedija daugiau niekada nepasikartos“.

Didžiojo Tėvynės karo metais vokiečių nacistai Lietuvoje sudegino 21 kaimą.
1943 metų rugsėjo 8 d. buvo sudegintas įsikūręs tarp Lentvario ir Varėnos Fermosų kaimas, rugsėjo 11 d. – kaimai Dryžuliai ir Lazdėnai (tarp Vievio ir Lentvario), rugsėjo 13 d. – Rokiškio rajono kaimai Miliūnai, Šlapeliai, Laučiūnai, rugsėjo 30 d. – Karkiškių kaimas šalia Varėnos, pirmaisiais 1944 m. mėnesiais Gumbų, Gaidžių ir Kernavės kaimai Trakų rajone. Šiuose kraupiuose nusikaltimuose aktyviai dalyvavo vietiniai nacionalistai, policajai iš Lietuvos aktyvistų fronto, šaulių sąjungos, vietinės Plechavičiaus rinktinės, Impulevičiaus darbo apsaugos bataljono ir panašūs “patriotiški” nacių kolaborantai.

Pričiupių tragedija neturi pasikartoti.

Kinodokumentai apie “šviesiųjų” europiečių, “civilizuotų” nacistų, “vieningos” Europos demokratų nusikaltimus laikinai okupuotoje Tarybų Sąjungos teritorijoje. Iš 27 milijonų tarybinių aukų, sudėtų ant Pergalės prieš fašizmą aukuro, daugiau nei 15 milijonų buvo nekombatantai, paprasti civiliai gyventojai, kuriuos tuometinės hitlerinės NATO galvažudžiai tiesiog žudė, vykdė genocidą.

 

Kai 1945 metais Tarybų Sąjunga sutriuškino “vieningos” Europos galingiausią kariuomenę, staiga paaiškėjo, kad Vakarų Europoje visai nebuvo fašizmo, fašistų, kad niekas nerėmė fašizmo, kad  buvo tik vienas niekadėjas Adolfas Hitleris, kuris melu ir teroru suklaidino milijonus paprastų vokiečių, prancūzų, belgų, latvių, estų, vengrų, italų, rumunų, slovakų, bosnių ir kitus “už savo tėvynių laisvę kovotojus”, visai ne fašistus, nei karto ne nacistus.  Kai dabartiniai “šviesieji” NATO karo vanagai-fašistai jums porins apie Rusijos agresiją, apie “šviesiosios” Europos būtinybę vienytis Rusijos agresijos akivaizdoje, kai vietiniai šauliai, nacionalistai, “patriotai” isteriškai spygauja apie “Tėvynė pavojuje!”,  kiekvieną kartą būtina prisiminti, kaip atsirado fašizmas, kaip  šitie patriotiški, iš pažiūros mieli, simpatiški vaikinai ir merginos, kurie taip mėgsta  isteriškai dainuoti “Aš myliu myliu myliu Lietuvą!” staiga tampa pabaisomis, žudikais, gyvuliais…

Michailo Romo filmas “Paprastas fašizmas”.

 

Holokausto išvakarėsė. Dokumentų rinkinys. 1940-1941 metai

Leidimo rusų kalba pratarmė

1941 metų birželio 22 d., nacistinei Vokietijai užpuolus Tarybų Sąjungą, Lietuvoje iš karto pradėjo veikti 1940 metų rudenį įkurtos ir glaudžiai susijusios su Vokietijos žvalgybos tarnybomis pogrindinės nacionalistinės organizacijos Lietuvos aktyvistų fronto ginkluotos formuotės. Lietuvos istoriografijoje šie įvykiai įvardinami kaip „Birželio sukilimas“. Lietuvos aktyvistų būriai arba, kaip jie šiandienos Lietuvoje vadinami, „tautiškieji partizanai“ vykdė diversijas tarybinės kariuomenės užnugaryje, puldinėjo smulkius Raudonosios Armijos dalinius ir valstybines įstaigas, masiškai susidorojo su komunistais, tarybų valdžiai palankiais lietuviais ir pirmiausia, su žydais. Bendradarbiavimas su naciais diskreditavo Lietuvos valstybės nepriklausomybės „atkūrimo“ idėją. Lietuvos aktyvistų fronto suformuotos vyriausybės, vadinamos „Lietuvos laikinąja vyriausybe“, nutarimu buvo įkurta pirmoji žydų koncentracijos stovykla, o „tautiškieji partizanai“ veiksmingai pasireiškė ainzac grupės „A“ „darbe“.

Tą patį 1941 metų birželį, savaitę iki nacių įsiveržimo, tarybų valdžia atliko masinę „antitarybinio elemento“ deportaciją iš Lietuvos. Birželio 14 d. VSLK-VRLK organai „suėmė“ 17,5 tūkstančio žmonių. Maždaug 5 tūkstančius iš jų areštavo ir išvežė į GULAG’o lagerius, beveik 12,5 tūkstančio (įskaitant daug moterų ir vaikų) – ištrėmė į atokius TSRS rajonus. 1941 m. birželio 14 d. deportacija – pati masiškiausia tarybų valdžios represinė akcija ikikarinėje Lietuvoje; tarybinių saugumo organų dokumentuose masinės deportacijos priežastis buvo nurodyta – būtinumas kovoti prieš nacionalistinį pogrindį, orientuotą į Vokietiją, tuo pačiu prieš suvienytą Lietuvos aktyvistų frontą.

Net kiek įmanoma glausčiau aprašytas „Birželio sukilimas“ ir 1941 m. deportacija kelia daug klausimų. Kokia yra Lietuvos aktyvistų fronto veiklos ir 1941 m. birželio 14 d. deportacijos savitarpio sąsaja? Ar iš tikro deportacija tapo tarybų valdžios atsaku į nacius orientuoto Lietuvos  nacionalistinio pogrindžio ardomąją veiklą? Arba, galbūt, tarybų valdžia deportaciją planavo iš anksto ir buvo įgyvendinta nepriklausomai nuo LAF pogrindinės veiklos? Ar pagrįstas teiginys, kad „Birželio sukilimas“ tapo lietuvių atsaku į masinį tautiečių trėmimą. Galbūt sukilimas buvo paruoštas žymiai anksčiau, dar gerokai prieš deportacijas, ir neturėjo su jomis tiesioginio ryšio? Kuo gi tapo 1941 metų vasarą Lietuvos tautiškųjų partizanų“ įvykdytos žydų masinės žudynės – griežta reakcija į masinę deportaciją, o gal iš anksto suplanuotu  nusikaltimu, kuris su masine deportacija tiesiogiai nesisiejo?

Šie klausimai sulaukė visuomenės dėmesio – juk nuo atsakymų į juospriklauso 1941 metų įvykių Lietuvoje ir jų veikėjų vertinimai. Nestebina, kad atsakymus ypač lemia diskusijos dalyvių politiniai įsitikinimai, kurie dažniausiai yra spekuliatyvaus pobūdžio. Pavyzdžiui, iš pirmo žvilgsnio susidaro įspūdis, kad istorikai gerai išnagrinėjo 1940-1941 metų tarybinių Vidaus reikalų komisariato ir valstybės saugumo organų veiklą Lietuvoje. Per pastaruosius dvidešimt metų Lietuvoje išleista dešimtys, jeigu ne šimtai darbų, kurie siauriau ar išsamiau aptaria tarybų valdžios „pirmųjų metų“ represijų temą, yra sudaryti daugiatomiai tarybinių represijų aukų sąrašai1 .

Pagyrimo verta ši tiriamoji veikla atrodo ypač įspūdingai Rusijos ir Vakarų Europos tyrinėtojų nedėmesingumo šiai temai fone2 .

Tačiau, deramai įvertindami Lietuvos istorikų darbo intensyvumą, negalima nepastebėti, kad „pirmųjų tarybinių metų“ represijų Lietuvos istoriografija dideliu mastu yra ganėtinai šabloniška, vienpusė, išlieka faktinių klaidų nelaisvėje. Lietuvos istoriografija ofi cialios istorinės-politinės dok

————-

1 Labiausiai žinomi darbai, kurie parengti „Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti.“ Anušauskas A. Pirmoji sovietinė okupacija. Teroras ir nusikaltimai žmoniškumui=Th e First Soviet Occupation.Terror
and Crimes against Humanity.Vilnius, 206; Maslauskienė N., Petravičiūtė I. Okupantai ir kolaborantai: pirmoji sovietinė okupacija (1940-1941)= Occupabts and Collaboratos: Th e First Soviet Occupaton (1940-1941), Vilnius, 2007.

2 Paprastai tarybinių represijų tema Lietuvoje nenagrinėjama kaip atskira tema: apsiribojama paminėjus 1941 m. birželio 14 d. deportacijas bendrame ikikarinių 1941 metų birželio-liepos tarybinių deportacijų kontekste ir deportuotųjų likimų tyrinėjimu.
Žr.: Гурьянов А.Э. Масштабы депортации населения вглубь СССР в мае-июне 1941 г.// Репрессии против поляков и польских граждан. М.:Звенья, 1997. Вып.1; Полян П.М. Не по своей воле… История и география принудительных миграций в СССР. М., 2001; Сталинские депортации 1928-1953:  Документы/ Сост. Н.Л. Поболь, П.М. Полян. М., 2005.

______________________

trinos1 yra įvaryta į prokrusto guolį. Ji visiškai nenagrinėja tokių klausimų, kaip, pavyzdžiui, tarybų valdžios represinės veiklos motyvacija2.

Ne mažiau liūdni, neišlaikantys kritikos, tačiau labai atkaklūs grupės Lietuvos istorikų bandymai sutapatinti tarybines represijas ir genocidą. Tai, mūsų požiūriu, turi greičiau politinį nei mokslinį pobūdį3 . Tokia praktika įgauna nerimą keliantį mastą; žinomas Lietuvos istorikas A.Kasparavičius pažymi, kad „kai kurie autoriai, nuvainikuodami senus tarybinius mitus, diegia naujus, naudoja neadekvačias sąvokas. Pervertina ir spekuliatyvines  išvadas. Net vienas didžiausias tarybinio Lietuvos istorijos periodo tyrinėtojas A.Anušauskas visas represijų apraiškas suveda į sąmoningą naikinimą – lietuvių tautos genocidą“4 .

Lietuvos tyrinėtojų politine (savi) cenzūra, matyt, galima paaiškinti faktą, kad tarybų valdžios represinė veikla paprastai nagrinėjama neįvertinant bendro konteksto; kai kuriuose darbuose apie represijas net neužsimenama, kad tarybų valdžios valstybės saugumo organai susidūrė su realiu priešu – Lietuvos aktyvistų pogrindžiu, bendradarbiavusiu su nacių specialiosiomis tarnybomis5 .

Tarybinės represijos vertinamos kaip iš pat pradžių užprogramuotos, neišvengiama Lietuvos prijungimo prie Tarybų Sąjungos pasekmė. Deja, Lietuvos istorikų darbuose mes nerasime kokios nors rimtesnės argumentacijos, pagrindžiančios tokį požiūrį.

___________________
Ofi cialiai įtvirtinta istorinė-politinė doktrina šiuo metu yra būdinga visoms Baltijos šalims. Žr.. pvz.: Дюков А.Р., Симиндей В.В. В плену у этнократии: О политической ангажированности латвийской официальной историографии // Свободная
мысль. 2012. № 1-2. С. 188-207.
Тik neseniai atskiri istorikai ėmė pripažinti, kad yra pagrindo kelti klausimą dėl 1941 m. birželio 14 d. deportacijos sąsajos su tarybų valdžios siekiamu artėjančio karo sąlygomis užkirsti kelią nacių specialiųjų tarnybų veiklos plitimui Baltijos šalyse. Žr.;
Jansons R. Tariamų ir tikrų Vokietijos šnipų veikla Latvijoje 1941 m. birželio-liepos mėnesiais // Tarptautinė konferencija „SSSR ir Vokietijos karo pradžia Baltijos šalyse 1941 metais“. 2011m. birželio 29 d. URL.: http://www3.lrs.lt/docs2/SAWOGISF.DF
(peržiūros data – 2011.11.10).
3 Šią praktiką mes detaliai išnagrinėjome, remdamiesi ofi cialia Estijos istoriografi ja tarybinių represijų klausimu: Дюков А.Р. Миф о геноциде. Репрессии советских властей в эстонии. 1940-1953. М., 2007.
4 Каспаравичюс А. Проблемы истории Литвы советского периода в литовской историографии после 1990 г.// ХХI век. Актуальные проблемы исторической науки: Материалы международной научной конференции. Минск, 2004. С.151.
Labiausiai akivaizdus panašaus pobūdžio pavyzdys: Anušauskas A. Pirmoji sovietinė okupacija. Teroras ir nusikaltimai žmoniškumui=Th e First Soviet Occupation. Terro
and Crimes against Humanity. Vilnius, 2006.
__________________

Žymiai geresni reikalai Lietuvos aktyvistų fronto veiklos tyrinėjimo srityje; istorikai paskelbė nemažai išsamių studijų, kurios skirtos įvairiems LAF veiklos aspektams, įskaitant jo antisemitinę ideologiją ir praktiką1.

Nepaisant to, ir toliau ne tik politikų, bet ir akademinėje aplinkoje labai populiaru LAF smogikus reprezentuoti kaip didvyrius baltomis (arba beveik baltomis) pirštinėmis. Be bandymų sumažinti LAF atsakomybę už žydų žudynes, svarbiu argumentu, pateisinančiu „tautiškuosius partizanus“, tampa tarybų valdžios „pirmųjų metų“ represinės politikos žiaurumo Lietuvoje  postulatas. Tačiau, kaip jau buvo pažymėta anksčiau, tokiai argumentacijai reikia faktinių įrodymų.

Mes įsitikinę, kad svarstant diskusinius ir skausmingus visuomenei istorijos klausimus ypač naudinga kuo labiau remtis dokumentiniais šaltiniais. Įvesti į mokslo apyvartą nauji dokumentai leidžia kruopščiau argumentuoti savo poziciją; tačiau žymiai svarbesne išplėstos šaltinių bazės pasekme tampa galimybė susiaurinti galimų interpretacijų ratą, „metant“ tas, kurios tiesiogiai prieštarauja išaiškintiems šaltiniams, bet turi aiškiai spekuliatyvinį pobūdį.

Knyga, kurią jūs laikote rankose – bandymas žengti naują (arba kelis) žingsnius, moksliškai įprasminant tragiškus Lietuvos 1941 metų vasaros įvykius. Skaitytojų dėmesiui siūlomas rinkinys dokumentų, kurie leidžia pirmiausia suprasti Lietuvos aktyvistų fronto ideologiją, planus ir konkrečią veiklą, ir, antra, išaiškinti tarybinių valstybės saugumo organų represinės veiklos Lietuvoje mastą ir dinamiką, jos motyvus, konkrečių represinių akcijų (pirmiausia, 1941 m. birželio deportacijos) paruošimo ir įgyvendinimo procesą, sąjunginių ir respublikinių VRLK-VSLK organų vaidmenį.

Šiuo metu ši knyga bene išsamiausias 1940-1941 metų tarybų valdžios represinės veiklos Lietuvoje dokumentų rinkinys, jame surinkti tiek

_____________________
1 Kwiet K. Rehearsing for Murder: Th e Beginnigof the Final Solution in Lithunia inJuni 1941// Holocaust and genocide Studies. 1998/ Vol/ 12/ № 1; Truska L. Contemporary altitudes toward the Holocaust in Lithuania // Jews in Eastern Europe. 2001. № 2; Truska L. Th e Crisis of Lithuanian and Jewish Relations ( Juni 1940- Juni 1941) // Holokausto prielaidos. Antisemitizmas Lietuvoje XIX a. antroji pusė – 1941 m. birželis – Th e Preconditions for the Holocaust. Anti-semitizm in Lithuania (Sekond Half of the 19 th century – Juni 1941). Vilnius, 2004; Труска Л. Литовцы и евреи накануне холокоста (1940-1941)гг.)// Диаспоры. 2005. №3. С. 197-231; Dieckmann C., Sužiedėlis S. Lietuvos žydų persekiojimas ir masinės žudynės 1941 m. vasarą ir rudenį=Th e Persecution and Mass Murder of Lihuanian Jews during Summer and Fall of 1941. Vilnius, 2006;
Dieckmann C. Lithuania in Summer 1941: Th e Germanų Invasion and the Kaunas Pogrom// Shared History – Dvided memory. jews and Others in Soviet-Occupied Poland, 1939-1941/Ed. by E. Cole, K. Struve. Leipzig, 2007, ir kiti.

_________________________
sąjunginės, tiek teritorinių VRLK-VSLK organų dokumentai, kurių dauguma skelbiami pirmą kartą. Didesnė dalis rinkinyje pateiktų Lietuvos aktyvistų fronto dokumentų jau buvo anksčiau paskelbta lietuvių kalba1. Dėl kalbos barjero jo praktiškai nežinojo Rusijos ir Vakarų Europos tyrinėtojai. Patys svarbiausi LAF dokumentai specialiai šiam rinkiniui išversti į rusų kalbą. Į rinkinį taip pat pateko 1941 metų birželį sukurtos “Lietuvos laikinosios vyriausybės” ir nacių specialiųjų tarnybų dokumentai, kurie atskleidžia LAF planų realizavimą 1941 m. vasarą. Mes įsitikinę, kad rinkinio dokumentai, padės ne tik naujai pažvelgti į tarybų valdžios represinės veiklos 1940-1941 metais istoriją, bet ir į pirmąjį Holokausto tragedijos etapą nacių okupuotoje respublikoje.

Skelbiami rinkinio dokumentai rodo, kad tradicinis požiūris, jog tarybų valdžia iš pat pradžių planavo masines represijas prijungtoje prie TSRS respublikoje pagrįstas ne faktais, o užsitęsusiu istoriografiniu nesusipratimu.

Pakankamai ilgą laiką tokių planų egzistavimui „įrodyti“ buvo įvardinamas TSRS VRLK 1939 m. spalio 11 d. įsakymas Nr. 0011223 2 .

Baltijos šalių istorikai emigracijoje (o po jų ir kiti)tvirtino, kad būtent, vadovaujantis šiuo įsakymu, buvo vykdoma 1941 m. birželio deportacija. Vadinasi, tarybų valdžia jau 1939 m. rudenį, dar iki respublikos įstojimo į Tarybų Sąjungą, pradėjo ruoštis masiniam „antitarybinio elemento“ iškėlimui. Tačiau šis teiginys sukurptas remiantis klaidinga dokumento nuoroda; vietoje realiai egzistavusio 1939 m.spalio 11 d. dokumento Nr.

______________________________
1 Pvz.: 1941 m. Birželio sukilimas; dokumentų rinkinys / parengė V. Brandišauskas. Vilnius, 2000; Lietuvos laikinoji vyriausybė; posėdžių protokolai / parengė A.Anušauskas. Vilnius, 2001. Žr. taip pat dokumentų reprodukcijų faksimilių priedus: Truska L. , Vareikis V. Holokausto prielaidos. Antisemitizmas Lietuvoje XIX a. antroji pusė = 1941 m. birželis = Th e preconditions for the holocaust. Anti-semitism in Lithuania(Second half of the 19 th
century – Juni 1941). Vilnius, 2004; Dieckmann C., Sužiedelis S. Lietuvos žydų persekiojimas ir masinės žudynės 1941 m. vasarą ir rudenį = Th e persecution and Mass Murder of Lithuanian Jews during Summer anf Fall of 1941. Vilnius, 2006. Vienas iš nedaugelio LAF dokumentų išverstas į užsienio kalbas; Th e LAF and the First Acts of the Provisional Government // Th e Shoah (Holocaust) in Lithuania / Ed.by J. Levinson. Vilnius, 2006.

2 Žr., pvz.: Th ese names accuse: Nominal list of Latvians deporte to Soviet Russia in 1940-41. Stockholm, 1951; Th e Baltic States 1940-1972; Documentary background and survey of developments presented to the EuropeanSecurity and Cooperation Coference.Stockholm, 1972. P. 49-50; Штромас А. Прибальтийские государства // Проблемы национальных отношений в СССР (по материалам западной печати). М., 1989. С. 99.

Neatsispyrė pakartoti šią klaidą ir Rusijos istorikai: Зубкова Е. Ю. Прибалтика и Кремль, 1940-1953. М. 2008. С. 126; Кфнтор Ю. З. ПрибалтикаЖ врйна без правил (1939-1945): Фрагмент из книги // Звезда. 2011. № 5.

____________________

001223 buvo klaidingai pasiremta dar 1941 metais vokiečių propagandistų paskelbta TSRS valstybės saugumo liaudies komisaro pavaduotojo I.Serovo pasirašyta deportacijos iš Baltijos respublikų instrukcija, kuri datuojama 1941 m. birželio pradžia. (dokumentas Nr. 74). Dar XX amžiaus 8-jame dešimtmetyje suomių istorikas S. Maliuniemi1  pirmą kartą pažymėjo, kad
klaidinga tapatinti „Serovo instrukciją“ ir įsakymą Nr. 001223; po to, kai istorikams tapo prieinami tarybinių specialiųjų tarnybų dokumentai, paminėtos nuorodos klaidingumą pripažino ir grupė Baltijos istorikų2 .

Tačiau, pripažinus klaidą, nebuvo atsisakyta koncepcijos, kad tarybų valdžia iš anksto ruošėsi masinėms represijoms ir deportacijoms Baltijos respublikose ir konkrečiai Lietuvoje. Iš daugelio išlikusių respublikos VRLK-VSLK dokumentų aiškėja, kad, remiantis įsakymu Nr. 001223, buvo vykdoma „antitarybinio elemento“ įskaita; atitinkamai buvo pareikšta prielaida, kad kalbama apie įskaitą tų, kuriuos buvo numatyta areštuoti arba deportuoti. Jau minėtas istorikas A.Anušauskas, remdamasis 1940 m. lapkričio 28 d. Lietuvos TSR VRLK įsakymu Nr. 0054, kuris vietos sąlygoms pritaikė įsakymą Nr. 001223, tvirtina, jog asmenys, numatyti į operatyvinę įskaitą, buvo įtraukiami ir į arešto sąrašus.

Tokia prielaida, žinoma, turi teisę egzistuoti, kol įsakymo Nr. 001223 turinys buvo žinomas tik iš netiesioginių duomenų. Pirmą kartą šis dokumentas publikuojamas šiame rinkinyje (Priedas I, dokumentas Nr. 1).  Skaitytojas gali įsitikinti, kad įsakymas Nr. 001223 ir pagal jį įsigaliojusi instrukcija dėl operatyvinės įskaitos automatiškai neįpareigojo ruoštis represuoti įskaitoje įrašytus „antitarybinius elementus“. Minima tik sudaryti duomenų bazę apie asmenis, kuriuos „antitarybiniais tikslais potencialiai galėjo panaudoti užsienio žvalgybos ir kontrrevoliuciniai centrai“, ir todėl jie privalėjo būti valstybės saugumo organų dėmesio sferoje. Panašus informacinis darbas, nepriklausomai nuo valdžios režimų formos, buvo būdingas visiems XX amžiaus policijos organams. Taip, pavyzdžiui, 1919 m. įkurtas JAV bendros žvalgybos skyrius (General Intelligence Division) per trumpą laiką surinko 200 tūkstančių „nelojaliųjų“ dosjė4.  O 1960

_______________________
1 Myllyniemi S. Die baltische Krise 1938-1941. Stuttgart, 1979. S. 80-81. Dėkoju M. I. Meltiuchovui už nuorodą į šį darbą.
Белая книга о потерях, причиненых народу Эстонии оккупациями, 1940-1991 / Пер. с этонск. А. Бабаджана, Т. Верхнеустинской. Э. Вяри. Таллинн, 2005. С.14;  Anušauksas A. Pirmoji sovietinė okupacija. Teroras ir nusikaltimai žmoniškumui. P. 66.

3 Anušauskas A. Pirmoji sovietinė okupacija. Teroras ir nusikaltimai žmoniškumui. P. 72.
Федеральное бюро расследований. Путеводитель по спецслужбе США / Т. Повида, З. Пауэрс, С. Розенфельд, Э. Тэохарисж Пер. с анг. И.Б. Борисова. Ь., 2006. С. 32.

__________________
m. Federalinis tyrimų biuras pradėjo jau beveik 432 tūkstančių bylų dėl „ardomųjų organizacijų“ arba asmenų veiklos.  Visa tai – ne kas kita kaip visuotinai paplitusi viena iš P. Holkvisto aprašytų modernios „gyventojų politikos“ praktikų2.  Potencialiai nelojalių piliečių operatyvinės įskaitos organizavimas pats savaime dar nereiškia, kad jiems visiems bus pritaikytos kažkokios represijos. Todėl nei TSRS VRLK įsakymo Nr.001223, nei jį adaptavusio vietos sąlygoms LTSR VRLK įsakymo Nr.0054 negalima vertinti kaip pasiruošimo masinėms represijoms įrodymo.

Kitas klausimas, ar ruošiant masines represijas Lietuvoje ir, konkrečiai, 1941 m. birželio deportaciją, buvo panaudota operatyvinės įskaitos medžiaga, sukaupta vadovaujantis įsakymu Nr. 001223? Skelbiami rinkinyje dokumentai pateikia netikėtą atsakymą į šį klausimą. Aiškėja, kad iki 1941 m. gegužės antrosios dekados LTSR VSLK organai praktiškai nevedė operatyvinės įskaitos (dokumentai Nr. 61,62). Realiai, deportacijai numatytų „antitarybinių elementų“ sąrašai pradėti sudarinėti po specialaus TSRS valstybės saugumo liaudies komisaro V. Merkulovo 1941 m. gegužės 19 d. nurodymo (dokumentas Nr. 60); tai buvo tikslinė akcija, ji neturėjo jokios sąsajos su „antitarybinio elemento“ operatyvine įskaita ta prasme, kurią numatė įsakymas Nr. 001223.

Ar yra kiti dokumentai, iš kurių galima daryti išvadą, kad tarybų valdžia betarpiškai prieš Lietuvos įjungimą į TSRS turėjo kažkokius planus dėl masinių represijų respublikoje? Lietuvos istorikai dažnai nurodo, kad dar iki ofi cialaus Lietuvos prijungimo prie TSRS, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, aiškiai tarybinei pusei pateikus, ėmė masiškai areštuoti „antivalstybinių“ (tai yra priešiškų naujajai valdžiai) partijų vadovus (dokumentas Nr. 1). Tačiau ši operacija turėjo ribotą pobūdįir (pagal mastą ir iš esmės) buvo panaši į areštus, kurie vyko anksčiau Baltijos šalyse po valstybės perversmų4 .

__________________

1 Ten pat. P. 520.
2 Holkvist P. „Informavimas – tai mūsų darbo Alfa ir Omega“. Bolševikų režimų laikų gyventojų nuotaikų sekimas jo europietiškas kontekstas. Американская русистика.
Вехи историографии последних лет. Советский период: Антология. Самара. 2001. Žr. taip pat: Hoff man D. Cultivating the Masses: Modern State Practices and Soviet Socializm. 1914–1939. Ithaka; London. 2011.
3 1940 birželį buvo iš viso areštuota 856 žmonės (Anušauskas A. Pirmoji sovietinė okupacija. Teroras ir nusikaltimai žmoniškumui. P. 75).
Taip, pavyzdžiui, K. Piatso perversmo Estijoje metu buvo suimta 886 žmonės, o po K. Ulmanio perversmo Latvijoje – beveik 2000 žmonių (Ильмярв.М. Безмолвная капитуляция: Внешняя политика Эстонии, Латвии и Литвы между двумя войнами
и утраты независимости ( с середины 1920 –х годов до аннексии в 1940). М., 2012.С. 105-106).

_______________

Šioje operacijoje galima rasti tarybinės specifi kos (pavyzdžiui, areštuoti numatytų asmenų duomenyse būtina buvo nurodyti materialinės gerovės lygį), tačiau siekių pradėti masines represijas pėdsakų joje nerasime.

Nerasime mes ir 1940 rugsėjį LTSR VRLK sukurtuose  dokumentuose jokių požymių, kurie reikštų pasiruošimą masinių represijų akcijoms. Vienas iš pirmųjų Lietuvos vidaus reikalų komisaro A. Guzevičiaus įsakymas „Dėl kratų ir areštų tvarkos“ (dokumentas Nr. 2) labai santūrus: areštui būtina respublikos VRLK vadovo arba jo pavaduotojo sankcija, o apskričių skyriai apskritai neturėjo teisės savarankiškai vykdyti areštus. Šiuo požiūriu labai akivaizdi įsakymo nuoroda į 1938 metų lapkričio 17
d. TSRS LKT ir VKP(b) nutarimą „Dėl arešto, prokurorinės priežiūros ir tyrimo eigos“, kuris reiškė „1937-1938 m. didžiojo teroro“ periodo masinių operacijų pabaigą.

Sprendžiant pagal išaiškintus dokumentus, Lietuvos VRLK veikla žymia dalimi turėjo reagavimo pobūdį ir iš esmės buvo skirta agentūrai verbuoti, priešintis „antitarybinio elemento“ apraiškoms per atmintinas datas (dokumentai Nr. 5, 6,14), kovai prieš vokiečių žvalgybos veiklą, kuriai Maskva orientavo LTSR VRLK (dokumentai Nr. 3, 15). Be to, jau 1940 m. lapkritį paaiškėjo, kad respublikos VRLK etatų nepakanka net labai kukliems operatyvinio-tiriamojo darbo mastams (dokumentai Nr. 7,9). Tai dar vienas svarus argumentas, įrodantis, kad tuo metu tarybų valdžia neplanavo jokių masinių represinių operacijų; nes priešingu atveju Vidaus reikalų komisariato etatai būtų žymiai didesni.

Sprendžiant pagal VRLK dokumentus, situacija respublikoje buvo labai įtempta. Dėl radikalių naujos valdžios pertvarkymų (nacionalizacija, bažnyčios atskyrimas nuo valstybės, žemės ūkio reforma) buvo nepatenkinti gyventojų sluoksniai, kuriuos suvaržė permainos; neseniai prijungtame prie Lietuvos Vilniaus krašte veikė pogrindinės lenkų organizacijos (dokumentas Nr. 6). Aktyviausi buvusio Lietuvos valstybės aparato atstovai kūrė naujas pogrindines organizacijos, beje, ne be vokiečių specialiųjų tarnybų paramos (dokumentas Nr. 8).

1940 metų lapkritį Berlyne buvęs Lietuvos ambasadorius K. Škirpa organizavo Lietuvos aktyvistų frontą – organizaciją, kuri atvirai išpažino fašistinę ideologiją ir savo veikloje orientavosi į nacistinę Vokietiją (dokumentai Nr. 13,26,50). O tų pačių 1940 metų lapkričio viduryje LTSR VRLK sužinojo apie šios organizacijos, netrukus tapusios Lietuvos valstybės saugumo svarbiausia problema, egzistavimą, tačiau tik žymiai vėliau suvokė jos veiklos mastus (dokumentas Nr. 8).

Vadovaudamiesi Maskvos nurodymu respublikos valstybės saugumo organai ypač susidomėjo Lietuvoje susitelkusiais pabėgėliais iš nacių okupuotos Lenkijos. 1940 metų lapkričio pabaigoje LTSRS VRLK vadovas A.Guzevičius nusiuntė į Maskvą specialųjį pranešimą, kuriame konstatavo, kad Lenkijos pabėgėlių gretose yra per keturis tūkstančius žmonių, kurie ketina išvažiuoti į užsienį ir jau turi užsienio vizas arba atitinkamų ambasadų garantijų laiškus. A. Guzevičius siūlė leisti šiems žmonėms išvykti iš Lietuvos (dokumentas Nr. 10).

Maskva šiam pasiūlymui pritarė, tačiau juo neapsiribojo. 1940 m. gruodžio 12 d. VKP (b) CK Politinis biuras priėmė specialų nutarimą dėl pabėgėlių Lietuvoje. Problemą planavo spręsti tokiu būdu: leisti išvykti į užsienį tiems, kas turėjo užsienio vizas, suteikti tarybinę pilietybę tiems pabėgėliams, kurie pareikš tokį norą; iš pabėgėlių ištremti 3-5 metų laikotarpiui į Kazachstaną ir Komi ATSR „dvarininkus, fabrikantus, karininkus, ir policininkus“, taip pat tuos, kurie atsisakė priimti tarybinę pilietybę  (dokumentas Nr. 11).

Po Maskvos sprendimo LTSR VRLK iškilo būtinumas įvykdyti pakankamai didelio masto operaciją, išaiškinant ir ištremiant iš respublikos pabėgėlių „kontrrevoliucinius elementus“. Tačiau Lietuvos vidaus reikalų organai paprasčiausiai nesusitvarkė su šia užduotimi.

1941 m. sausį remiantis su minėtu nutarimu buvo pradėta „registruoti buvusios Lenkijos pabėgėlius ir priimti pareiškimus suteikti TSRS pilietybę“. Po kurio laiko, 1941 vasarį (pabėgėlių registravimas suteikti TSRS pilietybę dar tęsėsi) pradėta ruoštis tremti tuos, kurie atsisakė tarybinės pilietybės. „Rengiamas kontrrevoliucinio elemento pašalinimo operatyvinis planas, kurį išsiųsime 1941 m. vasario 20 d.“, – buvo rašoma vasario 6 d. data pažymėtame Lietuvos TSR specpranešime (dokumentas Nr. 19). Ruošiama akcija tam tikru laipsniu turėjo tęstinį pobūdį, palyginti su ankstesnės Lietuvos valdžios veiksmais pabėgėlių atžvilgiu1.
Jeigu Lietuvos valdžios represiniai veiksmai turėjo aišku tautinį (antilenkišką) atspalvį, tai tarybinių saugumo organų smūgis teko „nelojaliems“, nepriklausomai nuo jų tautybės.

Vasario 20 dienai operatyvinis planas taip ir nebuvo parengtas; sutrukdė VRLK padalijimas į vidaus reikalų ir valstybės saugumo liaudies

________________

1 Žr.: Лауринавичюс Ч. Вильнюс во власти Литвы 1939-1940 гг.: внутренние и внешние аспекты // Международный кризис 1939-1941 гг.: От советско-германских договоров 1939 г. до нападения Германии на СССР.М., 2006.С. 231; Dyukov A/ From Ethnic Eviction to Deportationof the „Dangerous Elements“Š Lithuanian and Soviet Deportations in Lithuania, 1939-1941 // Divided Eastern Europe: Borders and
Populiation Transfer, 1938-1947/ Cambridge, 2012. P. 147-157.

_____________________

komisariatus1. Tik 1941 m. kovo 14 d. (per tris mėnesius po TSRS LKT ir VKP(b) CK nutarimo) Lietuvos valstybės saugumo liaudies komisaras P. Gladkovas nusiuntė į Maskvą pasiūlymą suimti 975 pabėgėlius, išaiškintus kaip „kontrrevoliucinius elementus“. Lietuvos VSLK vadovas taip pat prašė Centro nurodymo: kaip elgtis su pabėgėliais, kurie nori išvažiuoti iš TSRS (dokumentas Nr. 24).

Iš TSRS VSLK nedelsiant gautas sutikimas likviduoti pabėgėlių „kontrrevoliucinį elementą“. 1941 m. kovo 26 d. pasirašyti du normatyviniai dokumentai: deportuojamų iš Lietuvos TSR teritorijos asmenų bylų įforminimo tvarkos instrukcija, suimtų ir deportuojamų iš Lietuvos TSR kontrrevoliucinių elementų ir jų transportavimo instrukcija (dokumentas nr. 27, 28).

Tačiau netgi po išsamių instrukcijų Lietuvos valstybės saugumo organai nesugebėjo įvykdyti „kontrrevoliucinių“ pabėgėlių kategorijos deportacijos. Tik po mėnesio, 1941 m. balandžio 23 d. Lietuvos TSR valstybės saugumo liaudies komisaras nusiuntė į Maskvą telegramą apie pasiruošimą pradėti „kontrrevoliucinio pabėgėlių elemento“ suėmimą. Buvo planuojama suimti 2250 tokių žmonių ir 880 jų šeimos narių (dokumentas Nr. 39). Įdomu, kad Lietuvos TSR VSLK vadovas ketino žmones, kuriuos privalėjo suimti, ne deportuoti, vadovaujantis kovo 26 d. instrukcija, o areštuoti ir teisti. Jis netgi paskaičiavo, kokiuose kalėjimuose ir kiek žmonių galės laikyti tardymo metu.

Ilgiems mėnesiams išsitęsusi neįvykusios pabėgėlių kontrrevoliucinio elemento“ deportacijos iš Lietuvos istorija vaizdžiai liudija, kad 1940 metų pabaigoje – 1941 pirmajame ketvirtyje respublikos VRLK-VSLK organai paprasčiausiai nesugebėjo vykdyti masinių represinių operacijų, netgi turėdami specialų nutarimą iš Maskvos. Tokios padėties priežastys turėjo tiek subjektyvų, tiek ir objektyvų pobūdį. Viena vertus, žymiai geriau turėjo būti organizuotas VRLK-VSLK padalinių darbas. Per 1941 metų gegužės antrąjį dešimtadienį atlikto patikrinimo medžiaga atskleidžia kiekvienam viršininkui siaubingą vaizdą; taip, pavyzdžiui, daugelis LTSR VSLK regioninių poskyrių praktiškai nevedė operatyvinės įskaitos, o į Kauno pateiktas užklausas paprasčiausiai neatsakydavo (dokumentas Nr. 61,62).

Kita vertus, nuo 1941 metų pradžios didelę Lietuvos valstybės saugumo organų dėmesio dalį atitraukė besiplečiantis Lietuvos aktyvistų fronto, lenkų nelegalių organizacijų pogrindis (dokumentas Nr. 29) ir vokiečių specialios tarnybos.

_______________________
Plačiau žr.: Лубянка. ВЧК-ОГПУ-НКВД-МГБ-КГБ, 1917-1960: Справочник. М.,1997.

____________
1941 m. Lietuvoje prasidėjo TSRS Aukščiausios Tarybos rinkimų kampanija. Ofi cialioji agitacija susidūrė su nepatenkintųjų tarybų valdžia propaganda; VRLK organai fi ksavo didelį antitarybinių ir antisemitinių lapelių kiekį (dokumentas Nr. 14,16). Norint išaiškinti lapelių autorius reikėjo nemažai laiko; būdinga tai, jeigu lapelius platino nepilnamečiai, VRLK organai bylų neužvesdavo, o apsiribodavo įtaiga ir tėvų iškvietimu (pvz., dokumentas Nr. 18).

Žymus antitarybinių lapelių kiekio padidėjimas nebuvo atsitiktinio pobūdžio; tai buvo tiesioginė Lietuvos aktyvistų fronto pogrindinių grupių plintančios veiklos pasekmė (dokumentas Nr. 17, 23). Tuo pat metu Vokietijos žvalgybos organai stipriai suintensyvino darbą respublikoje, nes sugebėjo panaudoti lietuvius emigrantus iš buvusių policijos ir specialiųjų tarnybų darbuotojų, taip pat LAF pogrindžio galimybes; šis faktas LTSR VRLK dokumentuose konstatuojamas be ypatingo džiaugsmo.
„Vokiečių žvalgybos organai žvalgybos tikslais panaudoja politinės baudžiamosios policijos valdininkus, nelegaliai perbėgusius per sieną, taip pat buvusius Lietuvos kariuomenės karininkus. Ši asmenų kategorija verbuoja Lietuvos TSR teritorijoje likusius giminaičius, bendradarbius ir pažįstamus, taip imasi priemonių užmegzti ryšius su turima agentūra, kurią užverbavo dar darbo politinėje policijoje ir karinėje žvalgyboje metu“, – 1941 metų kovo pabaigoje konstatavo Lietuvos VSLK vadovas pranešime
Maskvai. Lietuvos saugumo liaudies komisarui sunerimti buvo pagrindo. Kruopštus vokiečių žvalgybos ryšių išaiškinimas davė netikėtą rezultatą: kovo antrajame dešimtadienyje su tarybinės kontržvalgybos perverbuota agente „Baltyjskaja“ susitiko Lietuvos aktyvistų fronto atstovas ir įteikė „Lietuvių informacijos biuro Berlyne“ (struktūra glaudžiai susijusi su LAF) proklamaciją pogrindžiui. Iš proklamacijos paaiškėjo, kad Vokietijos puolimo Tarybų Sąjungos išvakarėse LAF ruošia Lietuvoje didelio masto ginkluotą išpuolį. Gladkovas, gavęs tokią informaciją, savo pavaldinius orientavo telkti dėmesį į „kontrrevoliucinių sukilėlių formuočių“ išaiškinimą“ (dokumentas Nr. 30).

Gladkovo spendimas buvo labai laiku: būtent prieš kelias dienas Lietuvos aktyvistų fronto vadovybė Berlyne parengė išsamią „Lietuvos išvadavimo nurodymų“ instrukciją (dokumentas Nr. 26). Instrukcijos turinys liudija, kad jos autoriais buvo aukšti LAF vadovai ir turėjo glaudžius ryšius (kalbant dokumento kalba) su „atsakingais vokiečių valdininkais“. Akivaizdu, kad kalbama apie vokiečių karinę žvalgybą (abverą), gestapą ir A.Rozenbergo žinybą. Iš dokumento aišku, kad šie kontaktai turėjo pakankamai patikimą pobūdį: nors LAF vadovybei nebuvo žinoma tiksli Vokietijos puolimo Tarybų Sąjungą data, tačiau ji buvo puikai informuota apie tokio pasirengimo faktą,

„Nurodymuose“ išdėstytos pogrindinės ir kovinės veiklos organizavimo praktinės instrukcijos be abejonės turėjo antisemitinį pobūdį. Ruošiamo sukilimo užduotys: išvaduoti „nuo komunistinio teroro ir žydų eksploatacijos“, siekti „idėjinio lietuvių tautos brandumo, sustiprinant antikomunistines ir antižydiškas akcijas“, atėjus vokiečių kariuomenei būtina „atsikratyti žydų“.
Instrukcijoje pažymėta, kad LAF kovotojai „privalo sukurti šalyje tokią slogią antižydišką atmosferą, kad nė vienas žydas nedrįstų ir galvoti, kad naujoje Lietuvoje jis galės turėti kažkokias teises ir apskritai galimybę gyventi. Tikslas: priversti visus žydus bėgti iš Lietuvos kartu su raudonaisiais rusais“.

„Nurodymuose“ iškelta užduotis užtikrinti vokiečių kariuomenės judėjimą – labai išraiškinga. LAF kovotojų dėmesys atkreipiamas į šį svarbų momentą: „Kuriant kliūtis atsitraukti rusų Raudonajai armijai ir transportui, reikia vengti didelių sprogdinimų, ypač vengti naikinti tiltus. Atvirkščiai, stengtis juos apsaugoti, kad jų nesunaikintų raudonieji, nes jie, negaištant laiko, bus reikalingi einančiai į priekį vokiečių kariuomenei, ypač jų motorizuotų dalinių perkėloms per upes“. Iš Abvero diversinio skyriaus viršininko pavaduotojo pulkininko E. Štolco parodymų aiškėja, kad Lietuvos nacionalistams už šios užduoties įvykdymą teko duoti abverui ataskaitą (Priedas I, dokumentas nr. 4). Aukščiau išdėstyta medžiaga verčia patikimai vertinti populiarioje literatūroje sutinkamą teiginį, kad vokiečių kariškiai betarpiškai dalyvavo ruošiant instrukcijos karinę dalį1 . LAF instrukcija apie pasiruošimą ginkluotam pasipriešinimui pasirodė praktiškai vienu metu su LTSR valstybės saugumo liaudies komisaro P. Gladkovo nurodymu sustiprinti darbą prieš lietuvių nacionalistinį pogrindį; artėjančio karo sąlygomis labai staigiai sustiprėjo VSLK ir LAF tarpusavio kova.

1941 metų balandžio – gegužės pradžioje VSLK organams pavyko išaiškinti ir likviduoti grupę susietų su LAF pogrindžio organizacijų (dokumentai Nr. 34, 40,42,49), tačiau nepavyko atskleisti viso nacionalistinio pogrindžio tinklo; LAF instrukcijoje numatyta sukurti gerai išsišakojusį ir decentralizuotą pogrindinių organizacijų tinklą, kurį galėtų mažiau pažeisti tarybinė kontržvalgyba. O štai VRLK organuose, kaip paaiškėjo, vyko keisti dalykai: pagal vardinį sąrašą išduodami ginklai praktiškai buvo nesaugomi, todėl Vilniaus milicijos valdyboje įvyko 500 granatų vagystė (dokumentai

__________
Буткус Ж. Окровавленная Литва. Националистический терроp и его причины. URL.: http://left .ru/2009/7/butkus 189_2.phtml (peržiūros data – 2011.012.06). su nuoroda į Brandišauskas V. Siekiai atkurti Lietuvos valstybingumą (1940.06-1941.09. Vilnius, 1966.P. 41).

_________

Nr. 37, 38, 49). Gegužės pradžioje buvo užfiksuota suintensyvėjusi vokiečių žvalgybos veikla (dokumentai Nr. 47,48). Tuo pat metu VSLK organams pateko nauja pogrindžio instrukcija, kurioje buvo diversinės veiklos LTSR teritorijoje planas (dokumentas Nr. 54; turbūt tai buvo „Lietuvos išvadavimo nurodymų“ kažkokia redakcija).

Per trumpą laiką įprastais operatyviais metodais susidoroti su LAF pogrindžiu nepavyko, o turima informacija liudijo, kad artėja karas su Vokietija. Tuomet Gordijaus mazgą buvo nutarta perkirsti.

1941 m. gegužės 12 d. Lietuvos VSLK pateikė pasiūlymą įvykdyti masišką „antitarybinio elemento“ deportaciją iš respublikos. Lietuvos valstybės saugumo liaudies komisaras siūlė įvykdyti didelio masto operaciją; pagal išankstinius skaičiavimus buvo numatyta suimti 19610 žmonių (tarp jų ir iš 1000 žmonių kriminalinio ir banditinio elemento)1 . Dar 2954 žmones numatyta ištremti. Lietuvos VSLK užmojai labai platūs; buvo numatyta vienaip ar kitaip represuoti daugumą „buvusiųjų“, kurie nepriklausomoje Lietuvoje užėmė aukštas pareigas arba visuomeninę padėtį.

Sprendžiant pagal turimus dokumentus, Gladkovas labai aktyviai siekė, kad jo iniciatyva būtų palaikyta. Neapsiribojęs 1941 m. gegužės 12 d. paaiškinamuoju raštu, gegužės 13 d. jis dubliuoja jį telegrama, adresuota TSRS valstybės saugumo liaudies komisarui Merkulovui (dokumentas Nr. 52-53). Maskvoje Gladkovo pasiūlymui buvo pritarta; jau po kelių dienų, 1941 m. gegužės 16 d. TSRS VRLK parengė bendro VKP (b) CK ir TSRS LKT nutarimo „Dėl priemonių išvalyti Lietuvos TSR nuo antitarybinio, kriminalinio ir socialiai pavojingo elemento“ projektą (dokumentas Nr. 57). Lygindami nutarimo projektą dėl deportacijų ir Lietuvos valstybės saugumo liaudies komisaro pasiūlymus, pastebėsime labai įdomią detalę. Maskva sutiko su būtinumu įgyvendinti „kontrrevoliucinio elemento“ likvidavimo operaciją, tačiau griežtai apribojo tremtiną kontingentą2 . 

Lietuvos VSLK siūlė respubliką išvalyti nuo visų „buvusiųjų“, tačiau Maskva tam nepritarė. Deportuoti reikėjo tik nacionalistinio pogrindžio

__________________

Žr.: Dėl tarybų valdžios požiūrio į kriminalinius nusikaltėlius evoliucijos: Юнге Б., Бриннер Р. От «социально близкого» до социально опасного элемента: преступники и социальная чистка советского общества, 1918-1938 гг. // Сталинизм
в советской провинции: 1937-1938 гг. массовая операция на основе приказа № 00447. М., 2009. С. 459-518.
Įdomu, kad panašiu būdu, apribodama numatytųjų represuoti kiekį, tarybinė vadovybė elgėsi ruošdama garsųjį VRLK įsakymą Nr. 00447. Lyginant su regionų vidaus reikalų organų „paraiškomis“ , įsakyme represuojamųjų kiekis sumažintas 29331 žmogumi. Žr.: Великий террор в Украiнi: «Куркульска операцiя» 1937-1938 рр./ Упор. С. Кокiн, М. Юнге. Киiв», 2010.Ч.1.С.27-28.

__________________

„bazę“. „Buvusiuosius“ (išskyrus stambius verslininkus ir valdininkus)  galima buvo represuoti tik turint  kompromituojančios medžiagos. Ši pataisa gerokai sumažino deportuojamųjų kiekį; jeigu gegužės 12 d. Lietuvos VSLK siūlė suimti 19610 žmonių (perspėdamas, kad šis skaičius vėliau išaugs), tai galiausiai deportacijai iš respublikos buvo suimta keturis kartus mažiau – 5664 žmonės. Į deportuojamųjų sąrašus buvo įtraukti lenkų pabėgėlių „kontrrevoliuciniai elementai“, kuriuos dar 1940 metų gruodį buvo duotas nurodymas ištremti.

Nutarimo projektas buvo padėtas šalies vadovybei ant stalo ir tuoj pat jame padarytos naujos principinės korekcijos. Projektas siūlė deportaciją įgyvendinti tik Lietuvos teritorijoje, tačiau Kremlius nusprendė nutarimo veikimą išplėsti ir į kitas Baltijos respublikas. Pačiu paskutiniu momentu nutarimo projektą papildė Latvija ir Estija. Dokumento netgi nespėjo perspausdinti – žodžiai „Latvijos ir Estijos TSRS“ buvo įrašytos ranka.

Būtina atkreipti dėmesį, kad praktiškai vienu metu su nutarimu organizuoti deportacijas iš Baltijos respublikų teritorijos VRP(b) CK ir TSRS LKT sankcionavo kontrrevoliucinių organizacijų narių deportavimą iš Vakarų Ukrainos1 .

Deportacijos operacija Vakarų Ukrainoje buvo tiesiogiai susijusi su VRLK-VSLK organų gauta informacija, kad ukrainiečių nacionalistų organizacijos, bendradarbiavusios su nacių specialiosiomis tarnybomis, rengia ginkluotą sukilimą.

Lietuvoje vykdomos deportacijos akcijos motyvacija buvo absoliučiai analogiška; kaip tik tuo metu Lietuvos aktyvistų frontas, nacių specialiųjų tarnybų remiamas, ruošėsi Vokietijos puolimui prieš Tarybų Sąjungą.

1941 m. gegužės 19 d. TSRS valstybės saugumo liaudies komisaras V. Merkulovas atsiuntė P. Gladkovui nurodymą dėl „antitarybinio elemento“ deportacijos praktinių priemonių parengimo“ (dokumentas Nr. 60). Būdinga, kad Merkulovas, prisimindamas istoriją su neįvykusiu pabėgėlių „kontrrevoliucinio elemento“ trėmimu, nenurodė konkrečios  operacijos vykdymo datos. Šie dokumentai liudija tai, kad trėmimui numatytos kategorijos nebuvo savavališkai išplečiamos; buvo nuolat tikslinamas bendras numatytų trėmimui žmonių kiekis; tačiau niekada nebuvo ryškiai perkopęs 15 tūkstančių. 1941 m. birželio 10 d. Maskvoje priimtas galutinis sprendimas dėl deportacijos įgyvendinimo datos ir masto (dokumentas Nr. 84).

________________
Сталинские депортации. С. 193-194.
Žr., pvz.: Роман Шухевич у документах радянських органiв державноi безпеки (1940-1950) / Институт нацiонального джерелознавства; Упор. В Сергiйчук, С. Кокiн, Н.Сердюк, С Сердюк; Передмова В. Сергiйчук. Киiв, 2007.Т..С. 190-194;
ГДА СБУ.Ф.9.Д. 43.Т.1. Л.54-58; Ф.16.ОП.34 (1951). Д, 10.Л.10.

__________________

Kartu su pasirengimu masinės deportacijos operacijai, LTSR VSLK
organai tęsė LAF pogrindinių kuopelių išaiškinimą ir likvidavimą (dokumentas Nr. 64,65,70). Tarybinių kontrržvalgybininkų  svarbiausia sėkme tapo 1941 birželio pradžioje užgrobtas išsamus LAF kovo mėnesio instrukcijos „Lietuvos išlaisvinimo nurodymų“ tekstas, taip pat dar kiti svarbūs nacionalistinio pogrindžio dokumentai (žr. dokumentus Nr. 85,86). Šiuose dokumentuose esanti informacija padėjo atskleisti kelis LAF pogrindžio centrus, taip pat Vilniuje, Raudonosios armijos lietuviškame teritoriniame korpuse. Jų likvidavimo laikas sutapo su 1941 m. birželio 14 d. deportacija, tačiau tai buvo atskira represinė akcija (dokumentas Nr. 91), kuria buvo norima ne sunaikinti karinį elitą, kaip teigia kai kurie lietuvių istorikai, o visiškai pagrįstai siekiama artėjančio karo sąlygomis užkirsti kelią išdavystei. „Veikusieji pogrindyje sukilimo organizatoriai Vilniuje patyrė didelių nuostolių. Išvakarėse VRLK suėmė svarbiausius vadus ir beveik 300 karininkų. Tapo neįmanoma įgyvendinti pirminį planą, kaip buvo numatyta, paskelbti nepriklausomybę Vilniuje“, – prisiminė tuos įvykius vienas iš žymių LAF nacionalistinio pogrindžio dalyvių V. Dambrava1 .

Žymiai mažesnį poveikį, užkertant LAF pogrindžio veiklą, padarė 1941 m. birželio deportacija. Ši represinė akcija tam tikru laipsniu smogė susietam su nacių žvalgybos tarnybomis pogrindžiui, nes vėliau LAF lyderiai pripažino, “birželio 14 ir 15 dienomis bolševikai išvežė labai daug aktyvistų (dokumentas Nr. 112). Tačiau pagrindinėmis deportacijos aukomis tapo žmonės, įskaitant moteris ir vaikus, kurie nepriklausė LAF.

Prabėgus savaitei po deportacijos, vos tik Vokietija užpuolė Tarybų Sąjungą, LAF formuotės pradėjo pasipriešinimą tarybinės kariuomenės užnugaryje. Spartus vokiečių armijos puolimas leido LAF pradėti įgyvendinti savo planus, ne tik “atkurti” Lietuvos valstybingumą nacistinės Vokietijos protektorato sudėtyje, bet masiškai persekioti „priešiškas“ gyventojų kategorijas, pirmiausia žydus (dokumentai Nr. 13,26,33,45). Šios žmogžudystės, prasidėjusios kaip savarankiškos akcijos, vėliau buvo tęsiamos, veikiant kartu su ainzatcgrupe “A” (dokumentai Nr. 102,103,107). J. Ambrazevičiaus vadovaujamos “Lietuvos laikinosios  vyriausybės” nutarimu nacių okupuotoje TSRS teritorijoje buvo įkurta pirmoji žydų koncentracijos stovykla (dokumentas Nr. 101), o Lietuvos “tautiškųjų partizanų” indėlį į holokaustą aukštai įvertino SS štandartenfiureris K. Egeris (dokumentas Nr. 114). Šiame rinkinyje paskelbti Lietuvos aktyvistų fronto instrukcijų ir agitacinio pobūdžio dokumentai parodo, kad LAF žydų per-

_______________

1 Об оккупации, евреях и восстании // ИноСМИ.ру, 06.07.2011. URL,: http://inosmi.ru/baltic/2011076/171671054.html?id= (peržiūros data – 2012.06.12)

_________________

sekiojimo akciją suplanavo gerokai prieš birželio deportaciją.

Net labai glaustai apžvelgus skelbiamus rinkinyje dokumentus, galima iš esmės pakoreguoti pirmųjų tarybinių metų represijų Lietuvoje vaizdą. Paaiškėja, kad LTSR valstybės saugumo organų recepcija, kaip labai efektinga teroro mašina, kuri pagal iš anksto parengtus planus vykdė represijas prieš respublikos gyventojus, yra klaidinga. Vietoje to mes matome, kad nebuvo darbo drausmės, o yra rimtų operatyvinės ir tardymo veiklos trūkumų, sisteminga etatų problema. Visa tai galiausiai neleido valstybės saugumo organams įprastais operatyviniais-tardymo metodais susidoroti su LAF ir vokiečių žvalgybos mestais iššūkiais. Tuomet, vietoje operacinio skalpelio buvo panaudotas vėzdas – žiaurus masinis trėmimas, kuris, beje, taip ir neišsprendė problemų, susijusių su pronacistinio pogrindžio ardomąją veikla.

1941 m. birželio trėmimai, palietę daug nekaltų žmonių, lemia tarybų valdžios Lietuvoje “pirmųjų metų” visos represinės veiklos suvokimą, taip pat vertinami kaip masiški ir nepagrįsti. Tačiau negalima pasakyti, kad vykdytos iki 1941 metų gegužės pabaigos tarybinės represijos sukrečia vaizduotę. Lietuvos istorikai pateikė duomenų, kad per laiktarpį nuo 1940 metų iki 1941 metų gegužės respublikoje buvo represuota ne daugiau 4 tūkstančių žmonių, beje, į šį skaičių patenka persekiojami ne tik dėl politinių, bet ir dėl kriminalinių motyvų. Šiuos skaičius patvirtina paskelbti rinkinyje dokumentai (Nr. 63, 96). Neabejotina, kad nuo 1940 metų rugpjūčio iki 1941 metų gegužės buvo represuoti ir nekalti žmonės, kurie buvo persekiojami tik dėl savo socialinės kilmės ir neteisingo apkaltinimo. Tačiau palyginus bendrą suimtųjų kiekį ir specialiuose pranešimuose paskelbtus konkrečių bylų duomenis, galima pagrįstai teigti, kad žymi represijų dalis turėjo “tikslinį” pobūdį ir buvo nukreiptos prieš žmones, kurie vykdė realią antitarybinę veiklą prieš TSRS ir LTSR.

1940-1941 metų įvykiai yra labai sudėtingi. Jie neatitinka primityvaus propagandinio „gerų vyrukų“ kovos prieš „blogiukus“ šablono. Paradoksalu, bet tarybiniai valstybės saugumo organai (dar prieš kelius metus vykdę nusikalstamas masines 1937-1938 metų operacijas) Lietuvoje siekė iš esmės pagrįsto tikslo, nes paprastai, jų veikla nebuvo skirta kažkokiai tautinei ar socialinei gyventojų kategorijai persekioti. O štai Lietuvos aktyvistų frontas, iškėlęs tikslą atkurti respublikos “valstybės  nepriklausomybę”, vykdė didelio masto nusikaltimus prieš žmoniškumą. Tikimės, kad šis rinkinys padės skaitytojams geriau suprasti įmantrias ir sudėtingas priežasčių bei pasekmių sąsajų, dėl kurių tapo neišvengiami žmonių tragedijas nulėmusieji įvykiai, suvokti įvykių dalyvių istorinės atsakomybės mastą.

Aleksandr Diukov

ARCHYVINIŲ DOKUMENTŲ
APŽVALGA

Toliau skaityti čia : Holokausto_isvakarese_dokumentu_rinkinys

Prieš 75 metus, 1945 metų gegužės 1 d. virš sutriuškintos nacistinės Vokietijos simbolio Reichstago buvo iškelta fašizmo nugalėtojos Tarybų Sąjungos raudona Pergalės vėliava.

Tik trečiasis Reichstago šturmas buvo sėkmingas. Mūšis pastate su atskirais fašistų būriais vyko iki vėlaus vakaro. Mūšio metu dalį pastato užėmė tarybiniai kariai, kurie įvairiose Reichstago vietose iškėlė keletą raudonų vėliavų (pulko, divizijos, o kartais rankų darbo improvizuotas). Tik tada tapo įmanoma pakelti raudoną vėliavą ant Reichstago stogo.

Ant Reichstago stogo Pergalės vėliava, kurią įnirtingų mūšių metu nešė  1-ojo Baltarusijos fronto 3-osios Smogiamosios armijos 150-osios šaulių Idrico divizijos 79-ojo šaulių korpuso kariai, buvo iškelta 1945 m. balandžio 30 d. 22 val. Berlyno laiku arba gegužės 1 d. Maskvos laiku. Tai buvo ketvirtoji vėliava, kurią tarybiniams kariams pavyko iškelti ant sutriuškintos nacistinės Vokietijos simbolio Reichstago stogo. Pirmosios iškeltos trys vėliavos buvo numuštos fašistų, kurie naktį apšaudė iš toliašaudės artilerijos Reichstago stogą. Šio apšaudymo metu buvo sunaikintas stiklinis Reichstago stogo kupolas, liko tik karkasas. Tačiau priešo artilerijai nepavyko sunaikinti ant rytinio fasado stogo pritvirtintos vėliavos, kurią iškėlė tarybiniai kariai Berestas, Jegorovas ir Kantarija
Reichstagą šturmavusio bataliono vadas S. A. Neustrojevas, prisiminimuose aprašydamas pergalės vėliavos iškėlimą ant Reichstago stogo rašė, kad pulko vadas pulkininkas Zinčenko įsakė M. Egorovui ir M. Kantarijai nedelsiant eiti ant Reichstago stogo ir pritvirtinti Pergalės vėliavą aukštai, iš tolo matomoje vietoje. Bataliono vado pavaduotojui leitenantui A. Berestui buvo įsakyta vadovauti karių grupei, kuriai yra pavesta iškelti vėliavą; kelią link stogo nuo aršiai besipriešinančių nacistų buvo įsakyta išvalyti I. J.Sjanovo automatininkų kuopai. Iš pradžių Pergalės vėliava buvo iškelta virš pagrindinio įėjimo į Reichstagą, rytinėje pastato dalyje, ir buvo pritvirtinta diržais prie Vilhelmo I-ojo skulptūros.

Vėliau, tik antroje gegužės 2 d. pusėje, Jegorovas ir Kantarija vėliavą perkėlė virš Reichstago kupolo. Reichstagas pagal Jaltos susitarimus pateko į Didžiosios Britanijos okupacijos zoną, todėl Raudonajai armijai pasitraukus ši vėliava gegužės 9 d. buvo nuimta ir virš Reichstago buvo iškelta kita Tarybų Sajungos vėliava, jau didesnė ir labiau matoma. Iki gegužės 19 dienos tikroji Pergalės vėliava buvo saugoma 1-ojo Baltarusijos fronto 3-osios Smogiamosios armijos 150-osios šaulių Idrico Kutuzovo ordino divizijos štabe . Gegužės 19 dieną Berlyno pergalingo šturmo vyriausias vadas Tarybų Sąjungos maršalas G.Žukovas įsakė nuskraidinti Pergalės vėliavą į Maskvą Pegalės paradui Raudonojoje aikštėje. Tą pačią dieną ant vėliavos atsirado užrašas “«150 стр. ордена Кутузова II ст. Идриц. Див. 79 Ск 3 УА 1 БФ” (I-ojo Baltarusijos fronto 3-osios Smogiamosios armijos 150-osios Kutuzovo II-o laipsnio ordino Idrico šaulių divizijos 79 šaulių korpusas), kuris pažymėjo karinį dalinį , iškėlusį Pergalės vėliavą virš Reichstago.

Soviet Znamya Pobedy.svg
1945 metų birželio 24 d. su šia šlovingos Pergalės vėliava tarybiniai kariai, TSRS broliškų tautų atstovai, fašizmo nugalėtojai ir Europos išvaduotojai, išdidžiai žygiavo Maskvoje, Raudonoje aikštėje Pergalės parade, kurio metu prie V.I Lenino mauzoliejaus buvo sumesti nugalėtos “vieningos” Europos fašistinių divizijų vėliavos.
Šiuo metu Pergalės vėliava yra saugoma Rusijos Ginkluotų Pajėgų Centriniame Muziejuje ypatingo saugumo sąlygomis specialioje kapsulėje, visose oficialiose renginiuose ir muziejuose yra naudojamos tik šios vėliavos kopijos.

Praėjus 75 metams nuo TSRS Pergalės prieš vieningos Europos fašizmą ši vėliava, kaip ir anksčiau, įkvepia milijonus laisvų žmonių priešintis Vakarų šliaužiančiai po liberalios demokratijos vėliava kolonizacijai, priešintis JAV-NATO karo nusikaltėlių agresijai ir okupacijai, suteikia jėgų Donecko ir Lugansko laisvės kovotojams narsiai kautis už savo laisvę su JAV okupuotos Ukrainos fašistų agresoriais, skatina milijonus žmonių visame pasaulyje kovoti su Vakarų vėl gaivinamu nacizmu, nacių kolaborantų heroizavimu, mobilizuoja ginti Tarybų Sąjungos pasiektas pergales kovoje už taiką ir saugumą visame pasaulyje.

Niekas neužmirštas, niekas nepamiršta.

JAV-NATO fašizmas nepraeis.

 

Большой брат следит за тобой: marketoluhi — LiveJournalBuvęs CŽV ir NSA agentas Edvardas Snoudenas teigia, kad „laikinos“ griežtos priemonės, kurių ėmėsi daugelio šalių vyriausybės koronaviruso plitimui apriboti pretekstu, pasiliks ir taps nuolatinėmis. Viena iš tokių priemonių buvo, pavyzdžiui, JAV vyriausybės pasiūlytas piliečių judėjimo nuolatinis sekimas siekiant stebėti koronaviruso plitimą (analogišką įstatymo projektą Seimui pateikė konservatorių, liberalų, socdemų deputatai balandžio 9 dieną dėl LR Elektroninių ryšio priemonių įstatymo Nr.IX-2135 68 str. pakeitimo). Tačiau laikinas pilietinių laisvių apribojimas gali lengvai virsti ilgalaikiu, perspėja Snoudenas.

Labai greitai liberalių totalitarinių valstybių specialiosios tarnybos ras pritaikymą naujoms technologijoms. Pasibaigus krizei, vyriausybės turės puikią galimybę priimti naujus įstatymus, pagal kuriuos laikinosios ekstremaliai situacijai suvaldyti priimtos skubios priemonės tams nuolatinėmis, ir JAV kolonijų fašistiniai režimai neabejotinai galės panaudoti jas naudoti prieš disidentus ir kitaminčius. „Koronavirusas yra rimta problema. Tačiau ši problema laikina ir praeis. Žmonija arba išras vakciną arba įgys kolektyvinį imunitetą. Praeis maždaug treji metai, ir problema išnyks. Tačiau dabar priimamų sprendimų pasekmės liks amžiams. Ir aš manau, kad tai yra esminis dalykas, turėsiantis įtakos laisvos visuomenės perspektyvoms. Virusas daro žalą, tačiau žmogaus teisių sunaikinimas yra labai rimta klaida. Tai bus permanentinis reiškinys, kurio mes negalėsime pasukti atgal.

Visi prisimename revoliucijas, laisvės kovotojų judėjimus – pasipriešinimas turėjo augti šimtus metų, kol nugalėjo. Ir jei mes prarasime viską, ką iškovojome, per vieną trumpą panikos akimirką … Aš matau tiesioginę paralelę su 2001 m. rugsėjo 11 d. įvykiais. Patriotinio akto priėmimas, totalinis sekimas, kankinimų stovyklos (Lietuvoje konservatorių, liberalų, V.Adamkaus įkurtas Antaviliuose) visiems, kurie nepritaria (JAV valstybiniam terorismui) visame pasaulyje …

Kilus visuotinei panikai, jūs pradedate vykdyti politiką, kuri atitinka tik jūsų savanaudiškus interesus. Jūs pateisinate bet kokį žiaurumą ir smurtą nepaprastos padėties priemonėmis teigdami, kad kitaip yra neįmanoma susidoroti su grėsmėmis ir pavojais.

Nepaprastosios situacijos tęsiasi ilgą laiką, o valdžia piktnaudžiauja naujomis galimybėmis. Jiems tai labai patinka. Koronavirusas praeina, tarptautinis terorizmas jau nėra toks aktualus, ir tada valdžia pradeda rasti naujų priežasčių, dėl kurių būtina išsaugoti tas ypatingas galias, kurias jos sau suteikė. Inicijuojamos diskusijos, pavyzdžiui: kodėl turėtume atsisakyti šios patirties, geriau ją įteisinsinkime naujame norminiame akte. Ir mes matome, kad jie būtent taip ir elgiasi – visose šalyse. Tai visai nėra kažkokia amerikietiška išskirtinė savybė. Pasauliui primetama „saugumo bet kokia kaina” kultūra. Jie sako: jei kyla bent mažiausia rizika, turime ją sumažinti iki žemiausio įmanomo lygio, ir tai reikia padaryti bet kokia kaina.

Manau, kad tai yra fundamentalus konfliktas, trukdantis kurti laisvą ir atvirą visuomenę. Šiandien nėra labai populiaru kalbėti šia tema – iškart pasirodo prieštaravimai iš serijos „Saugumas yra svarbiau nei privatumas“. Žinoma, laisvoje visuomenėje mes privalome turėti juos abu. Bet mūsų prioritetas yra viešosios tvarkos sukūrimas, o ne individualių ar kolektyvinių poreikių tenkinimas. Jei mes dabar pradėsime naikinti piliečių teises, bandydami ką nors pagerinti, situaciją tik pabloginsime.

Dirbtinis intelektas šiandien naudojamas siekiant pristatyti totalinį piliečių sekimą online režimu kaip gėrį. Jis žada daug neįmanomų dalykų. Kažkas tau seka pasakas: žiūrėk, aparatas galės nustatyti tavo seksualinę orientaciją pagal tavo veido mimiką (FB pilna tokių “nekaltų” testų). Žinoma, tai turėtų mus palinksminti, tačiau turime suprasti, kad būtent pagal šį algoritmą siekia dirbti ir valdžios institucijos. Jie labai mėgsta pabrėžti problemų efektyvumą ir prevenciją. Tačiau laisvoje visuomenėje efektyvumas iš tikrųjų yra pavojingas. Visais būdais norime apriboti jo kriterijus, kitaip galime pastebėti grėsmę beveik kiekviename asmenyje. Jis yra potencialus nusikaltėlis, todėl prevencijos tikslais jo teisės privalo būti apribotos.

Mes pasisakome už rimtų įrodymų rinkimą ir griežtai teisėtais įrodymais grįstą baudžiamąjį persekiojimą, siekiame apriboti situacijas, dėl kurių žmogus gali būti pasodintas į kalėjimą, reikalaujame griežtai reglamentuoti atvejus, kai valdžios institucijos gali panaudoti ginkluotą jėgą prieš piliečius. Mes paprastai nustatome griežtas ribas jėgos naudojimui, nes tai yra vienintelis būdas užtikrinti laisvę. Jei jūs sukoncentruojate per daug galios vienose rankose, tai vadinama tironija.

Žvelgdamas į JAV piliečių sekimo per jų mobiliuosius telefonus įteisinimo pavyzdį, galiu pastebėti, kad tai atveria daugybę naujų galimybių. Galite sekti visus žmonių pomėgius ir emocines būsenas, jų komentarus socialiniuose tinkluose. Ir piliečius suskirstyti į sąlygines grupes pagal lojalumą valdžiai.

Jei jūs tik sekate pacientų, sergančių koronavirusu, judėjimą ir matote, kad jie nusprendė pasivaikščioti viešoje žmonių pilnoje vietoje, – tokiu atveju tokia kontrolė atrodo priimtina ir veiksminga. Tačiau pažiūrėkite, kas vyksta iš tiesų. Anksčiau valdžia mus visus stebėjo lyg ir iš išorės – jie galėjo žinoti, kokius produktus ir prekes perkame, kokie mūsų pomėgiai, kokiose interneto svetainėse naršome. Dabar jie įsilaužia į mūsų sveikatos sritį, jie jau nori žinoti mūsų fizinę būklę, iš esmės, jie turi galimybę žinoti, kas vyksta po mūsų oda.

Jei mes visa tai leisime ir sakysime vyriausybei: reikia, dabar jūs galite stebėti kiekvieno piliečio telefoną realiuoju laiku, mes tuo pačiu uždegame žalią šviesą, leidžiame imtis tam tikrų priemonių prieš asmenį, gavus atitinkamą informacija apie asmenį. Kas jiems po to sutrukdys pasakyti: gerai, o kaip su visuomenės sveikata? Būtina gi apsaugoti nuo grėsmės visus… Pagrindinis pirminis koronaviruso simptomas yra karščiavimas, aukšta temperatūra. Kodėl neturėtų visi nešioti elektronines sekimo apyrankes, kažką panašaus į kūno stebėjimo priemones, kurios mums pateiktų duomenis apie temperatūrą, širdies ritmą … Stebėkime kiekvieną, kurio pulsas staiga ima kilti. Tada po poros metų koronavirusas išnyks ir jie sakys: žiūrėkite, mūsų šalyje slepiasi grupė pavojingų teroristų, kurie skleidžia (Kremliaus) propagandą internete. Galiausiai lieka tik valdžios patvirtintos oficialios žiniasklaidos priemonės, kurios gyventojams transliuoja tik vieną „teisingą“ darbotvarkę.

Kas vyksta šiandien? Valdžia gali lengvai sužinoti, kur esate, kokiose svetainėse lankotės. Tada tampa prieinama jūsų sveikatos būklė. Ir štai dirbtinis intelektas subendrina visus šiuos parametrus ir pradeda stebėti jūsų pykčio emocijas, kai jūs stebite oficialios propagandos naujienas. Arba, pavyzdžiui, jūs stebite valdančiosios partijos atstovo iš Parlamento kalbą ir jie mato jūsų susijaudinimą. Emocijas galima lengvai išmatuoti ir įrašyti naudojant šiuolaikinius jutiklius. Ir jie sako: štai, šitas žmogus mums kelia pavojų. Būtina jam sukelti problemas darbe, patikrinti jo banko sąskaitas …

Kas nutinka, kai kuriate asmenybės slopinimo architektūrą kaip valdžios galios instrumentą? Kai į valdžią ateina autoritarinis lyderis, jis tikrai ja pasinaudos siekdamas apriboti teises ir laisves. O kaip piliečiai? Jie tiesiog niekaip nesugeba susivienyti, mobilizuotis, koordinuoti savo veiksmus, nes valdžia jau žino jų buvimo vietą, pokalbius, pažinčių ratą ir visus artimiausius planus. Policijai net nereikės niekur vykti – ji tiesiog užblokuos visas jūsų paskyras, sąskaitas, jūs busite atleistas iš darbo, atims jums galimybę naudotis viešuoju transportu – ir viskas.

Ir mūsų pasaulis kasdien dreifuoja būtent šia linkme todėl, kad mes leidžiame panikai kontroliuoti visus savo sprendimus. Mes net negalvojame apie tikrąsias mūsų teisių apribojimo pasekmes “, – sakė Snoudenas interviu Tarptautinio dokumentinių filmų festivalio CPH:DOX Kopenhagoje organizatoriams.

“Piliečiai turi teisę žinoti, ką valstybė daro jų vardu. Dar labiau piliečiai turi teisę žinoti, ką valdžia daro prieš juos” (E.Snoudenas).

Nuo savę galiu pridurti, kad autoritarinis Lietuvos landsberginės chuntos režimas E.Snoudeno aukščiau aprašytą policinės savivalės ir teroro valstybę kūrė nuo pat 1990 metų ir jau sukūrė. Išbandžiau savo kailiu liberalių fašistų niekšybę. Tą patį , manau, gali patvirtinti daugybė Lietuvos žinomų disidentų – A. Paleckis, N. Venckienė, P. Masilionis, Ž. Razminas, A. Drižius, L. Ragelskis ir daugybė kitų.
Šiandien Lietuvoje jau yra atkurtos visos tarpukario Lietuvoje buvusios fašistinės organizacijos, internete siautėja jorkšyriniai šunys, šauliams, savanoriams leista namuose laikyti automatinį ginklą, šių organizacijų veikėjai šiuo metu “savanoriauja”, “kovoja” su koronavirusu. Pagalvokite, kodėl niekada savo krikščioniškomis savybėmis nepasižymėję veikėjai staiga tapo tokiais “rūpestingais”.
Žmonės, būkite, budrūs.
STOP FAŠIZMUI!!
NO PASARAN!!

Delfį ignoruoju, kaip itin žemos moralės neįtikėtinai intensyvios dezinformacijos ruporą. Tačiau…
Kai buvęs CŽV struktūrų, melo ir dezinformacijos ruporų, JAV neokolonijinės ekspansijos nešvarių įrankių, radijų “(Ne) Laisvė)”, “(Ne)Laisvės balsas”, “Amerikos (nusikaltėlių) balsas “korespondentas”, etatinis CŽV šnipų darbuotojas Kęstutis Girniusm ima kalbėti tiesą, sutikite – tai neįtikėtina!!! Kažkas darosi JAV kolonijoje-Nato poligone Lietuvoje?!! Sakyti tiesą JAV melo, totalinės Vakarų dezinformacijos sukurtos visuotinės beprotybės laikais yra ekstremizmas. O K,Girniui tai dar ir ištikimybės JAV neokonams priesaikos sulaužymas, tarnybinis nusikaltimas, mano akyse susižavėjimo ir pagarbos vertas pilietinės drasos aktas.
Viena yra, kai apie landsberginės chuntos korupciją, represijas kalbame mes, tai patiriantys kasdien jau 30 metų. Ir visai kita, kai  kalba chuntos žurnalistas, gerai apmokamas sisteminis propagandistas Kęstutis Girnius apie Lietuvos korumpuotos Temidės susidorojimą su Algirdu Paleckiu – kažkokia pornografija, o ne teisingumas!!! Mes tai žinome, matome kasdien. Malonu, kad ir jūs tai pagaliau, po 30 metų pastebėjote.

Kęstutis Girnius. Tyčiojimasis iš teisingumo

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/kestutis-girnius-tyciojimasis-is-teisingumo.d?id=83665765

 
Kęstutis Girnius, VU TSPMI politologas,
www.DELFI.lt
2020 m. kovo 2 d. 10:12 
Graikų mitologijoje teisingumo deivė Temidė yra vaizduojama su raiščiu ant akių – bešališkumo simbolis, vienoje rankoje kalavijas, o kitoje – svarstyklės. Akys užrištos, kad visi būtų lygiai traktuojami – šeimos nariai ir priešai, turtingieji ir vargšai, elitas ir eiliniai mirtingieji.
Kęstutis Girnius
Kęstutis Girnius© DELFI / Šarūnas Mažeika
Vasario mėnesį teismai priėmė nutarimus, kuriais panaikino kardomąsias priemones Eligijui Masiuliui ir sušvelnino jas Neringai Venckienei. Tai, kad visiškai skirtingai traktuojamas, jau beveik 500 dienų itin griežtomis sąlygomis kalinimas, bet nenuteistas Algirdas Paleckis verčia manyti, kad teisingumas Lietuvoje nėra aklas ir bešališkas, bet veikiamas šalutinių, gal teisėjų klaninių interesų.
E. Masiulis yra laimės vaikas. 2016 m. gegužę per kratas jo namuose ir automobilyje Vilniuje buvo rasta apie 250 000 eurų. Prokurorai kaltina jį ėmus kyšius iš buvusio „MG Baltic“ viceprezidento Raimondo Kurlianskio. Masiulis teigė, kad pinigai buvo paskola. Tai beveik tas pats kaip aiškinti, kad pinigus pavėluotai gavo iš dantų fėjos.
Masiulis nebuvo areštuotas, net kai per aštuonias dienas jis atsisakė Seimo nario mandato. Manytum, kad teismai būtų nuogąstavę, kad savo bute ketvirtadalį milijono eurų laikęs žmogus kitur būtų nuslėpęs panašią pinigų sumą, kuria galėtų naudotis, siekdamas išvengti bausmės. Kurlianskis buvo suimtas, po dvidešimt dienų paleistas, skiriant jam namų areštą.
Vasario 13 d. Vilniaus apygardos teismas panaikino Masiuliui anksčiau skirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir draudimą bendrauti su kitais kaltinamaisiais byloje. Teismas sausį Kurlianskiui panaikino analogiškas kardomąsias priemones. Taigi, teismai su abiem elgėsi itin švelniai.
Vasario 18 d. Panevėžio apygardos teismas buvusiai Seimo narei Venckienei sušvelnino kardomąsias priemones – intensyvios priežiūros sąlygas. Teismas jai uždraudė išvykti iš šalies bei įpareigojo naktį būti namuose. Anksčiau jai buvo draudžiama nutolti daugiau negu 10 kilometrų nuo gyvenamosios vietos. Teismas nutarimą grindė tuo, kad kaltinamoji nepažeidė intensyvios priežiūros sąlygų.
Sprendimas yra teisingas, bet ir gailestingas. Kardomosios priemonės taikomos, siekiant užtikrinti, kad įtariamasis nepabėgtų ar negalėtų daryti poveikio liudytojams. Nepaisant ką ji bepasakotų, Venckienė pabėgo į JAV, siekdama išvengti numatomo arešto, ir jei ten nesislapstė, tai bent vengė bendrauti su vietos lietuviais. Ji puikiai žinojo, kad jai išduotas arešto orderis, bet ji nesusisiekė nei su Lietuvos, nei su JAV teisingumo institucijomis.
Paprastai tokiomis aplinkybėmis kardomoji priemonė turėtų būti areštas. Bet priešindamasi ekstradicijai, Venckienė sėdėjo areštinėje nuo suėmimo 2018 m. vasarį iki sugražinimo į Lietuvą 2019 lapkritį. Kaip ji bebūtų nusižengusi Lietuvos įstatymams, Venckienė per tuos 18 mėnesių Čikagos kalėjime atliko savo bausmę. Tikiu, kad Lietuvos teismai tai pripažins, ir jos naujai neįkalins.

Kaip ji bebūtų nusižengusi Lietuvos įstatymams, Venckienė per tuos 18 mėnesių Čikagos kalėjime atliko savo bausmę. Tikiu, kad Lietuvos teismai tai pripažins, ir jos naujai neįkalins. – Kęstutis Girnius

Su Paleckiu elgiamasi skirtingai. Kovo 9 d. jam sukaks 500 arešto diena. Būti kalėjime yra tolygu būti uždarytam narve. Teisėjai ir prokurorai negali atsukti laikrodžio atgal ar pratęsti žmogaus gyvybės, nelaisvėje pralošto laiko negalima nei sugrąžinti, nei kompensuoti, tad nevalia iš žmogaus atimti laisvės vien įtarus, kad jis nusikalto.

Įtarimai turi būti itin stipriai pagrįsti, o sulaikymo laikas minimalus. Panašiai tvirtai pagrįsti turi būti įtarimai, kad kaltinamasis pabėgs ar trukdys teisingumui. Paleckio atveju, to tikrai nebūtų, juolab, kad sumokėtas 50 tūkst. eurų užstatas.

Paleckis ne tik kalinamas, bet kalinamas tokiomis griežtomis sąlygoms, kad galima tvirtinti, jog jam taikoma tai, ką anglosaksai laiko žiauria ir neįprasta bausme („cruel and unusual punishment“). Jis laikomas vienutėje, išskyrus kelias savaites, kai kartu kalėjo buvęs pareigūnas, gal pasiųstas išgauti informacijos. Jo teisės labiau suvaržytos negu nuteistųjų, ištisus metus jam buvo leista tik vieną valandą būti lauke mažame plotelyje. Tik po šešių mėnesių jis galėjo susitikti su žmona, po dar dviejų mėnesių su kitais šeimos nariais.

Kalėjime Venckienė elektroniniais laiškais bendravo su vietos laikraščiu Northwest Herald, tarp kito ko aiškindama, jog gresia pavojus jos gyvybei, jei bus sugrąžinta į Lietuvą.

Paleckis ne tik kalinamas, bet kalinamas tokiomis griežtomis sąlygoms, kad galima tvirtinti, jog jam taikoma tai, ką anglosaksai laiko žiauria ir neįprasta bausme.  – Kęstutis Girnius

Paleckis esą šnipinėjo. Bet jis nėra kaltinamas nei perdavęs Rusijai slaptos technologijos ar įmonių paslapčių, nei iš KAM‘o pavogęs jautrius Lietuvos ir NATO gynybos planus, nei įsilaužęs į VSD kompiuterius ir nustatęs Lietuvos šnipų tapatybes.

Iš neaiškių prokuratūros pranešimų, atrodo, kad jis kaltinamas padėjęs Rusijos organams rinkti medžiagą apie Lietuvos prokuratūros ir teismų pareigūnus, susietus su 1991 m. sausio 13-osios byla, ir kad šiam tikslui suorganizavęs bendradarbių tinklą. Kaip ne kartą minėjau, šitokią medžiagą rinkti labiau tiktų Sputnik reporteriai negu žvalgai. Iš tiesų ją galėtų per kelias dienas surinkti guvus gimnazistas.

Būta žiniasklaidoje užuominų, kad A. Paleckis galėjo kontaktuoti su kitoje byloje nuteistu Rusijos saugumo tarnybos FSB pareigūnu N. Filipčenka, kuris esą perduodavo savo tiesioginio viršininko nurodymus rinkti informaciją.

2018 m. gruodžio 19 d. spaudos konferencijoje, kurioje dalyvavo Generalinis prokuroras E. Pašilis, VSD direktorius D. Jauniškis, Policijos generalinis komisaras Linas Pernavas teigė, kad „atlikus tyrimo veiksmus nustatėm visą tinklą asmenų, kurių veikla gresia mūsų šalies nacionaliniam saugumui, ir džiaugiuosi, kad spėjome atlikti tuos preventyvius veiksmus, nes jei šis tinklas būtų neišardytas, manau, Lietuvai būtų grėsęs didesnis pavojus“.

Pašilis pridūrė nemanąs, kad truks ilgą laiką užbaigti tyrimą. Tai, kad procesas tiek užsitęsė, duoda pagrindo įtarti, kad nesiseka rasti to slėpiningo tinklo ir rimčių įkalčių.

Sklinda kalbos, kad po kokios savaitės, antros bus paskelbtas kaltinamasis aktas. Kas bus toliau? Be abejo, bus teismas, bet ar atviras, ar uždaras? Beveik neįsivaizduojama, jog teismas būtų uždaras, juk Paleckis nepriėjo prie jokių valstybinių paslapčių. Bet…

Vargu, ar jis bus paleistas po kaltinamojo akto paviešinimo, nes kaip tada paaiškinti, kodėl jam anksčiau nebuvo taikomos švelnesnės kardomosios priemones? Be to, prokurorams naudinga, kad kaltinamasis būtų laikomas narve – žiūrėkite, koks jis pavojingas.

Lietuvoje teismai vykdomi itin vangiai. Tai, kad pagal bylų nagrinėjimo terminus Lietuva atrodo geriau nei ES vidurkis, tik rodo, jog padėtis kitur dar liūdnesnė. „MG Baltic“ byla pradėta nagrinėti 2018 m. birželio, šįmet teismas posėdžiavo: sausio 15 d., vasario 3 d., vasario 5 d., vasario 13 d. Kitas teismo posėdis – kovo 30 d. Sakoma, kad ketinama smarkiai pagreitinti procesą, kad būtų galima nuosprendį paskelbti šį rudenį.

Įsivaizduoju, kad teismas bus ilgas, ir Paleckis per visą teismą liks suimtas. Tai savo ruožtu didins spaudimą jį nuteisti. Būtų nepaprastai sunku paaiškinti kaip nekaltas žmogus kelerius metus sėdėjo vienutėje, juolab tai pateisinti.

Kęstutis Girnius

Nurodoma, jog Venckienė, kaip ir Paleckis, pusantrų metų sėdėjo kalėjime.

Bet esama reikšmingų skirtumų. Pirma, Venckienė buvo bėglė, tad neišvengiamai reikėjo ją suimti. Antra, ji galėjo nutraukti bylą, pranešdama, jog pasiryžusi grįžti. Trečia, ji pratęsė procesą, apskųsdama teismų nutarimus ir kreipdamasi į vis aukštesnes instancijas, net į Aukščiausiąjį Teismą, kuriam atmetus jos prašymą, byla buvo užbaigta. Be to, bylinėjimasis nebuvo bergždžias. Pagal ekstradiciją ji gali būti teisiama tik dėl keturių galimai padarytų nusikalstamų veikų, o ne tų 13, kuriuos išvardijo Lietuva.

Įsivaizduoju, kad teismas bus ilgas, ir Paleckis per visą teismą liks suimtas. Tai savo ruožtu didins spaudimą jį nuteisti. Būtų nepaprastai sunku paaiškinti, kaip nekaltas žmogus kelerius metus sėdėjo vienutėje, juolab tai pateisinti.

Kodėl taip bjauriai ir neetiškai elgiamasi su Paleckiu? Nežinia, bet vieni mano, kad tikroji priežastis – teisėjų „solidarumas“, nes jis kaltinamas, jog norėjo pakenkti kitiems teisėjams.

Gal tai ne jų kerštas. Tai savotiškai primena vokiečių Sippenhaft, kai šeimai ar klanui buvo primetama atsakomybė už vieno iš jos narių padarytą nusikaltimą ar veiką, tuo pateisinant kolektyvines bausmes. Tik šiuo atveju teisėjų klanas baudžia vieną asmenį, nes jis esą pasikėsino į jo narius.

Prieš kelias savaites signataras, buvęs teisingumo ministras bei Konstitucinio ir Aukščiausiojo Teismo teisėjas Jonas Prapiestis per LRT tvirtino, kad „paskutiniai Strasbūro teismo sprendimai rodo, kad visos instancijos, visų valdžių lyderiai taip ir nesuprato, kas yra teisinė valstybė“. Deja.

P.s. Bravo , Kęstuti Girniau! Net gi, Aleliuja!! Drąsu, Jeigu taip toliau, tai greitai, Kęstuti, pamatysite, kad Lietuvoje ne tik teismai, bet ir Seimas, ir valstybės tarnyba, ir net sisteminė žiniasklaida – viena darni korumpuota šeima, landsberginė chunta. Ir veikia ji šitaip jau 30 metų. Bet su šia Pandoros skrynia reikia elgtis labai atsargiai – greitai pats galite tapti Algirdo Paleckio kameros draugu. 

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „laurynas kasčiūnas ESBO“

Neseniai vykusioje Europos Saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje (ESBO) parlamentinėje asamblėjoje landsberginių rusofobų komandos – R.Juknevičienė, A.Kubilius ir etc. – chorą papildė jaunas, labai kvailas, tačiau tiek pat energingas “Rusai puola!” operos solistas, visiems žinomas ir niekam nereikalingas sorosinis etatinis tautinės nesantaikos kurstytojas Laurynas Kaščiūnas. Šis veikėjas. sėkmingai patekęs į Seimą konservatorių partijos sąraše Lietuvoje jau seniai garsėja savo neadekvačiu ir neprognozuojamu elgesiu. Pavyzdžiui, savo laiku jis aktyviai liejo ašaras prie Rusijos ambasados Vilniuje dėl JAV okupuotoje Ukrainoje neva nužudyto rusofobo pseudožurnalisto Babčenkos, kuris vėliau, pasirodo, tokiu būdu pajuokavo, norėdamas atkreipti į save dėmesį imitavo savo nužudymą. Tačiau Laurynas vis dar smerkia Kremlių už šio “žurnalisto” nužudymą. Šiaip L.Kasčiūnas yra menkas, smulkus rėksnys, kokių jau daug išaugino dėdulė V.Landsbergis konservatorių lysvėje, visiškai nekenksmingas beprotis, į kurį sveiki žmonės jau seniai net dėmesio nekreipia, tačiau savo ūbavimu šis “politikas” mūsų nereikšmingai geopolitinėje arenoje valstybei pridaro nuolat labai daug gėdos. Žinote, kartais sutinki tokį veikėją, rėžiantį patriotiškas kalbas kur nors autobusų stotelėje, ir jums tampa gėda. Ne, ne dėl jo paties, o dėl tų itin neatsakingų žmogeliukų, kurie tokius laurynus išleidžia be priežiūros į gatvę. Ims staiga ir nutiks jam kas nors negero?!…

Laurynas su psichiniams ligoniams būdingu hiperaktyvumu jau seniai aria derlingus dar V. Landsbergio užsėtus rusofobijos laukus. Ir , reikia pažymėti, šiuose laukuose jaučiasi beprotiško komforto zonoje, nuolat atranda savo ligotos fantazijos vaisių ir tiesiog trykšta psichiatrijoje nedažnai sutinkamos rusofobinės energijos geizeriu. Lauryno pretenzijų Rusijai sąrašas paprastai yra begalinis, tačiau šiuo metu jis susirūpinęs dėl šių :

1. Grąžinkite Kaliningradą ir buvusias Rytų Prūsijos žemes, nežiūrint į Jaltos ir Potsdamo konferencijų susitarimus.
2. Uždrausti pabėgėliams iš Rusijos (???) masiškai apgyvendinti Lietuvą (nepykite, tai Laurynas).
3. Rusija puola Baltijos šalis, o JAV-NATO okupantų divizijos Pabaltijyje ne puola, o ginasi?!
4. Rusijos animacinis filmas „Maša ir lokys“ yra Kremliaus „propagandinis ginklas“ Europoje, todėl būtina jį uždrausti.

Visiems yra žinoma, kad stabilumas yra meistriškumo požymis, arba, kai paciento būsena nesikeičia ar blogėja, netinkamai parinktas antipsichozinių ir antifobinių vaistų kompleksas.

L.Kasčiūnui buvo pavesta ESBO parlamentinėje asamblėjoje perskaityti pranešimą, kurį trumpai galima būtų apbrėžti taip:

1. Rusijos Federacija puola Ukrainą Donbase. Ir Pabaltijį, žinoma.
2. Krymas buvo Rusijos „okupuotas“.
3. Rusija “okupavo” Gruzijos teritoriją“.

Kas pasirūpino, kad Lauryno ligos istorija būtų pristatyta tokioje viešoje vietoje kaip ESBO parlamentinėje asamblėjoje politikos ir saugumo klausimais, nėra žinoma. Bet lengvai nuspėjama, žinant šio politiko karjeros Dž. Soroso struktūrose Lietuvoje vingius. Šio veikėjo pasisakymus, iš mandagumo ir nenorint tyčiotis iš žmogaus negalios, galima būtų ignoruoti, bet nepastebėti yra sunku – tai koncentruotos šižofrenijos ir rusofobijos blyksnis, reiškinys, jau seniai tokių Lietuvos politikų dėka įgavęs savo pavadinimą – rusofrenija, kilusi ilgalaikės antirusiškos melagingos propagandos pagrindu. Sigmundas Froidas pataria, kai turite reikalų su psichiškai nesveiku žmogumi, būti labai kantriais, delikačiais, išsiaiškinti psichikos sutrikimo priežastis ir paskirti tinkamą gydymą.
Laurynui, kuris nesuvokiamu būdu pateko į Lietuvos Seimą, ten rimtu veidu priima nesuvokiamus sveiku protu  įstatymus, vietoje to, kad priiminėtų vaistus, leidosi į Europos politikos aukštumas, būtina prisiminti – Ukrainoje 2014 metais JAV-ES-NATO okupantai įvykdė valstybinį perversmą, neteisėtai okupavo šalį ir pastatė į valdžią marionetinį fašistinį režimą Kijeve. Doneckas, Luganskas su JAV-NATO okupacija nesutiko ir su ginklu rankose stojo ginti savo Tėvynės, savo laisvės. JAV-NATO okupantams išvedus savo skerdikus iš Rytų Ukrainos, karas ten tą pačią akimirką baigsis. Tai žino visi ir tik rusofobijos klinikos pacientai yra užstrigę savo fobijų labirintuose. Tas pats ir su Pabaltiju. Rytų Ukrainoje nėra jokių Rusijos karinių pajėgų, jokios ginkluotės ir tai ne kartą pažymėjo ESBO atsiųsti stebėtojai. Tai teigia ne Kremliaus ar kiti prorusiški šaltiniai, tai yra oficialiose ESBO stebėtojų ataskaitose, ir ne kartą. Smulkiau su perversmo Kijeve technologija galima susipažinti čia –

Ukraina 2014 metai: vieno perversmo istorija

Krymas visada buvo Rusijos nuo 1778 metų ir rusai ten buvo nuo to laiko visada. Net tada, kai ukrainietis N. Chruščiovas neteisėtai perdavė Krymą Ukrainai. 2014-03-16 Krymo referendumo rezultatai įtikinamai parodė, kad referendume dalyvavo 83,1 procento balso teisę turinčių Krymo gyventojų, ir 96,77 procento dalyvavusių balsavo už pusiasalio prisijungimą prie savo istorinės ir etninės Tėvynės Rusijos. Tai yra, jokios aneksijos ar okupacijos, apie kurią taip mėgsta rėkti isteriški JAV neokolonializmo garbintojai, nebuvo. Referendume dalyvavę stebėtojai neužfiksavo jokių karinio aktyvumo, politinės prievartos ar psichologinio smurto prieš rinkėjus prie balsavimo apylinkių požymių. Propagandistų prasimanymai, kad balsavimas vyko „automatų vamzdžių šešėlyje“, neturi absoliučiai jokio pagrindo ir yra, kaip jau įprasta ‘demokratiškuose” Vakaruose, tik melas. Teisėto Krymo prisijungimo prie Rusijos teisiniai aspektai yra nešališkiems žmonėms žinomi ir glaustai yra išdėstyti čia –

KRYMAS: Rusijos aneksija ar JAV/NATO/ES agresija?

Lauryno tezės apie Rusijos “okupuotas” Gruzijos teritorijas jau iškrenta į psichiatrijos klinikos. Todėl būtina priminti ligos istoriją.
Gruzija, JAV-NATO paskatinta, pradėjo savo „išsivadavimo“ karą 2008-08-08 naktį apšaudydama iš reaktyvinių sistemų “Grad” miegantį civilį miestą Chinvalą ir Rusijos taikdarių, buvusių Š. Osetijoje su Jungtinių tautų organizacijos Saugumo Tarybos mandatu, miestelį. Gruzija tokiu barbarišku būdu nužudė 69 JTO taikdarius ir apie 2500 Osetijos taikių civilių gyventojų, ir yra tik vienas klausimas – kodėl iki pat šiol tuometinis Gruzijos prezidentas Mišiko Saakašvilis bei jo sėbrai visa dar nėra nuteisti už šį karo nusikaltimą?? Apie Gruzijos 2008-08-08 įvykdytą tarptautinį nusikaltimą – agresiją prieš Osetiją – galima pasiskaityti čia –

2008 metų rugpjūčio 8 d. JAV-NATO karo nusikaltėlių agresija prieš Rusiją Pietų Osetijoje

Tiesą sakant, Lauryno Kaščiūno rusofreniškas pranešimas nėra toks jau nekaltas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Jis nuskambėjo tiksliai apgalvotu laiku ir įvykdė informacinės Vakarų agresijos prieš Rusiją nustatytą užduotį. Europoje šiuo metu vyksta didžiausi kariniai mokymai “Europos okupantas-2020”, kuriuose dalyvauja didžiausi Jungtinių Amerikos Valstijų agresorių kariuomenės daliniai nuo Antrojo pasaulinio karo. Šiuose JAV-NATO karo nusikaltėlių gaujos agresijų mokymuose dalyvauja apie 40 000 JAV-NATO kareivių, 20 000 vnt. technikos, tankų, artilerijos, laivų, lėktuvų, malūnsparnių, kurie yra permesti prie Rusijos sienų ir , matyt, ten pasiliks rūdėti iki to momento, kai JAV-NATO agresoriai nuspręs pradėti karinę intervenciją prieš Rusiją. Šių Rusijos užpuolimo pratybų metu kažkodėl nuolat skamba klaidinantys propagandiniai štampai, tokie kaip Rusijos agresija, Rusija puola, gynyba nuo Rusijos, Rusijos atgrasymas ir panašūs Vakarų melo propagandos nuolat palaikomi smegenų plovimo stereotipai. Nepainioti, prie Rusijos sienų rujoja nenuspėjamų, kraupiais karo nusikaltimais visame pasaulyje pagarsėjusių JAV-NATO skerdikų divizijos, tačiau puola, anot Kaščiūno ir jo šeimininkų, vis tiek Rusija!! JAV jau išbandė net branduolinio smūgio prieš Rusiją Pabaltijo poligone taktiką – siekiant atremti “Rusijos agresiją” , žinoma.
Tokių išpuolių savo laiku Šaltojo karo metais sau neleisdavo net tokie garsūs karo nusikaltėliai kaip JAV prezidentai Trumenas, Eizenhaueris, Niksonas ar klounas Reiganas. O dabar, JAV-NATO informacinio karo prieš laisvą pasaulį metu, militaristinė psichozė jau tapo vos ne kasdieniu reiškiniu.
Ir Lietuvos landsberginiai rusofobai liokajiškai klusniai vykdo savo užatlantės šeimininkų komandas – įsakė paloti Rusijos pusėn, palojo, gavo savo sidabrinius, o kartais ir šiaip sau, dėl savo genetikos ir bendros psichinės negalios.
Yra lengva nebaudžiamai kurpti antirusiškus prasimanymus, pelningai pardavinėti rusofobiją, daryti psichiatrijos lygio pareiškimais karjerą politikoje, tačiau nereikėtų užmiršti tokių nemalonių archetipinių prisiminimų, kaip sniego kasimas Sibire, degantis Reichstagas, Mannerheimo linijos sutriuškinimas 1944 metais po Leningrado blokados, britų ekspedicinių kolonijinių korpusų gėdingas sprukimas iš Murmansko ir Archangelsko, Stalingradas ir kitų nemalonių istorinių faktų, kurie “civilizuotai ” Europai nuolat primena kriminalinę kolonijinių karų prieš Rusiją baigtį. Kol kas tie prisiminimai JAV-NATO kryžiuočiams neleidžia ramiai miegoti.
Ir tai yra gerai visam pasauliui apskritai, ir Lietuvai konkrečiai. Lietuvos saugumą ir išlikimą gina ne JAV-NATO kolonizatorių armijos. Lietuvos saugumą šiuo metu, kaip ir paskutinius 200 metų, užtikrina Rusijos karinė galia. JAV, Didžiosios Britanijos< Vakarų Europos konkistadorai nebaudžiamai plėšikavo, žudė, naikino visame pasaulyje paskutinius 1000 metų. Ir tik Rusijos karinės galios įtakos zonoje gyvenančios tautos išvengė Vakarų Europos kolonizatorių genocido, Š. Amerikos indėnų, Australijos bušmenų, Afrikos juodaodžių ar Polinezijos čiabuvių likimo tik todėl, kad vakariečiai visada bijojo taikios Rusijos. Kol JAV-NATO karo vanagai nebus tikri, kad negaus deramo atkirčio kare prieš Rusiją, negaus karo savo namuose, savo teritorijose, iki to laiko Vakarų kolonijų Rusijos pasienyje čiabuviai gali jaustis saugūs. Kol Rusija turės galingus ginklus, kuriais galima bus triuškinti JAV-NATO karo nusikaltėlių ordas ne tik tiesioginių karinių veiksmų zonoje, bet ir Vašintone, Londone, Briuselyje, lietuviai gali būti santykinai ramūs – juos gina Rusija. Visokių kaščiūnų, juknevičienių, kubilių rusofobinis kranksėjimas rodo kol kas tik neginčijamą landsberginių patologiją ir neįgalumą prieš Rusijos pranašumą. Tačiau Lietuvai reikėtų tokių ligonių į Seimą ne tik nerinkti, bet net ir viešumą neišleisti be sanitarų priežiūros.

Kad vietoje kregždžių Lietuvos padangėje nepasirodytų maitvanagiai.