Tag

fašizmas Lietuvoje

Browsing

Ukrainoje fašistai-ukrobanderlogai iš nacistinio bataljono “Azov” (Bileckio šunys) Rytų Ukrainoje įvykdė košmarišką egzekuciją karo belaisviui, Donecko laisvės kovotojui. Pačių “Azovo” fašistų filmuotame video matosi, kaip nukankintą belaisvį “Azovo” banditai prikala (tiesiogine šio žodžio prasme) prie kryžiaus, pastato kryžių ir jį su prikaltu kovotoju uždega.
Ukraina šiuo metu yra okupuota JAV-NATO karo nusikaltėlių, III Reicho reinkarnacijoje. Dėl šios priežasties fašistai visose JAV-NATO kolonijose atgaivino savo senąsias fašistines partijas, fašistinius judėjimus, organizacijas. Fašistinės organizacijos JAV-NATO kolonijose buvo atkurtos sąmoningai, jos veikia nebaudžiamai ir nevaržomai visose JAV kolonijose kaip pagrindinis rusofobijos ir karo prieš Rusiją, nacistinės Vokietijos nugalėtojos, propagandos forpostas. Atgimę nacistai yra heroizuojami pafrontės zonoje prie Rusijos sienų ir yra laiko patikrintas masinės sąmonės militarizavimo, pigios patrankų mėsos, JAV neokolonijinės ekspansijos į Rytus įrankis. Gruzijoje, Ukrainoje, Lenkijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje marionetiniai fašistiniai dariniai – partijos konservatorių,. liberalų, tautininkų, propatristų, nacionalistų, militarizuoti šaulių, savanorių, jaunalietuvių judėjimai, dešiniosios jaunimo organizacijos, įvairūs “institutai, centrai a la Rytų Studijų centras, Visuomenės tyrimo institutas, fašizuoti radijas (žinių radijas, pvz, ), televizija, internetiniai portalai (delfi, lrytas, 15 min ir pan), laikraščiai dieną naktį 24/7 online režimu varo pasiutusią tautinės nesantaikos, karo su Rusija kurstymo propagandą, kaltina Rusiją agresyviu elgiasiu tuo metu, kai JAV-NATO karo nusikaltėlių gauja vos ne kasdien rengia militaristinius mokymus, karines provokacijos visame Rusijos vakariniame pasienyje, vykdo akivaizdžius pasiruošimus karinei agresijai, intervencijai prieš Rusiją. Šiame video, nufilmuotame ukrobanderlogo Bileckio smogikų iš “Azov” bataljono, rodomas vakarų samdinių rankomis įvykdytas kraupus karo nusikaltimas, nusikaltimas žmoniškumui. Šiuos karo nusikaltėlius-ukrobanderlogus Lietuvoje aktyviai remia Lietuvos prezidentai (Visi) , vyriausybė, teismai, prokuratūra, konservatorių ir liberalų valdoma žiniasklaida, fašistinės aukščiau išvardintos partijos, fašistiniai judėjimai, paramilitarinės ir jaunimo organizacijos (jaunieji konservatoriai, liberalia ir pan.). Tokia mūsų politinės sistemos “parama” karo nusikaltėliams, fašistams yra akivaizdus ženklas, simptomas, koks yra tikrasis Lietuvos politinės sistemos turinys – marionetinis, fašistinis , proamerikietiškas fašizmas, totalitarinis nacizmas. Tie , kas remia šiame filme nufilmuotus karo nusikaltėlius, fašistus , patys yra karo nusikaltėlių bendrininkai ir fašistai. Ir čia nėra jokio faktų hiperbolizavimo – tai yra tik faktas, akivaizdus ir nenuginčijamas. STOP VAKARIETIŠKAM FAŠIZMUI VISOSE JO NEOLIBERALIOSE FORMOSE!

https://vk.com/id463585649?z=video485791342_456239423%2F23327130e3562beca0%2Fpl_wall_463585649

Šaltinis: https: https://abi.lt/2019/10/09/pirmasis-n-venckienes-interviu-tai-kad-as-esu-grazinama-nepadaro-lietuvos-teisine-valstybe/?fbclid=IwAR1cAFi55qmYPSlxosVdBBWhzHggW50iJjBJGjyT392hkYskOKT6S0pAOsA

 

Autorius:  

Prieš daugiau nei dešimtmetį Lietuvą sudrebino dar neregėtas pedofilijos skandalas, nusinešęs ne vieno žmogaus gyvybę. Jo epicentre atsidūrė teisėja ir būsima šalies parlamento narė Neringa Venckienė, stojusi ginti savo mažametės dukterėčios Deimantės. Sulaukusi grasinimų, N. Venckienė 2013 metais nusprendė išvykti į Jungtines Amerikos Valstijas ir čia pasiprašė politinio prieglobsčio.

Po penkerių metų nežinios Lietuvą pasiekė informacija, kad buvusi teisėja sulaikyta Čikagoje ir kad pradedama jos ekstradicijos procedūra. Nors N. Venckienė kreipėsi dėl politinio prieglobsčio vos tik atvykusi ir byla turėjo būti nagrinėjama šių metų liepos mėnesį, jos prieglobsčio svarstymas buvo netikėtai nukeltas į 2022 metus. Tuo pačiu metu Lietuvos ekstradicijos prašymas dėl buvusios teisėjos ir šalies parlamento narės buvo patvirtintas JAV vyriausybės, tad tikėtina, kad N. Venckienė artimiausiu metu bus grąžinta į Lietuvą.

Buvusi teisėja ir parlamento narė Neringa Venckienė sutiko duoti išskirtinį interviu portalui abi.lt  po beveik penkerių metų tylos.

– Kaip Jūs jaučiatės? Kokia pirma mintis atėjo į galvą, kai išgirdote, kad būsite grąžinta į Lietuvą?

– Būdama teisininkė, žinojau, kad yra labai mažai šansų dėl ekstradicijos bylos nagrinėjimo JAV Auksčiausiajame Teisme, į kurį kreipėmės. Bylų atranka – kaip ir Lietuvoje. Tik JAV atrenka vienas teisėjas, o Lietuvoje – trijų teisėjų kolegija.

Esu visiškai sveika ir tvirta. Esu pasiruošusi grįžti į Lietuvą. Man tik labai gaila mano sūnaus ir mano tėvų, kurie dėl mano suėmimo patiria skausmą.

– Ar nesijaučiate nusivylusi šalimi, kurioje tikėjotės susirasti užuovėją nuo persekiojimo? Juk Jungtinės Valstijos – kone teisinės valstybės etalonas pasaulio akyse, jos yra suteikusios politinį prieglobstį daugybei nepagrįstai persekiojamų žmonių, o Jus nusprendė atiduoti į rankas tų, nuo kurių bėgote. Kuo Jūs paaiškintumėt tai?

– Žinoma, kad esu šiek tiek nusivylusi. Tikėjausi, kad bus žmonių JAV Vyriausybėje ir teismuose, kurie supras, kas vyko Lietuvoje. JAV pasirinkau kaip teisingumo ir demokratijos šalį. Bet, jau gyvendama JAV, aš mačiau, kad ši šalis nėra ideali, kad taip pat turi daug daug problemų.

Iš tiesų JAV yra suteikusios politinį prieglobstį daugybei nepagrįstai persekiojamų žmonių, bet lygiai taip pat – apgyvendinusios ir daugybę tokių asmenų, kurie atsivežė milijonus, sukauptus iš korupcinės ir kitos neteisėtos veiklos.

Lietuva pasinaudojo ekstradicijos sutarties su JAV spragomis, dėl kurių aš neturėjau teisės pateikti įrodymų, o Lietuvos Vyriausybė – galėjo. Todėl jos pateikti melagingi faktai be tai patvirtinančio vaizdo įrašo buvo vertinami kaip tikimybė, kad aš galimai padariau nusikaltimus.

Be to, JAV teismai pagal ekstradicijos sutartį neturi teisės spręsti dėl politinio persekiojimo. Tai gali padaryti tik vykdomoji institucija – Valstybės departamentas.

 

– O Jums kaip teisininkei nekeista, kad Jūsų ekstradicija pradedama vykdyti, net neišnagrinėjus Jūsų prašymo dėl politinio prieglobsčio suteikimo? Iš pradžių dėl nežinomų priežasčių nagrinėjimas nukeliamas net į 2022 metus, o po to paaiškėja, kad jo apskritai nebus, nes Jūs jau išduodama Lietuvai. Kaip tai suprasti? Ir ar tai nėra Jūsų teisių ir JAV įstatymų pažeidimas – palikti Jūsų prašymą net nesvarstytą?

– Aš tikėjausi, kad bus nagrinėjama politinio prieglobsčio byla. Iš tiesų keista, kad nelaukiama rezultatų joje ir kad prieglobsčio bylos nagrinėjimas atidėtas nepaaiškinus priežasčių. Priešingai nei ekstradicijos byloje, į politinio prieglobsčio bylą galima pateikti įrodymus. Žinoma, mane išsiuntus iš JAV, prieglobsčio bylos nagrinėjimas tampa beprasmis.

– Nemanote, kad dėl šitos kolizijos Jūsų advokatai turėtų skubiai kreiptis į teismą? Ar Jūs jau nuleidot rankas?

– Advokatai sako, kad JAV įstatymai to nereguliuoja.

– Mane suklusti privertė dar anksčiau priimtas Čikagos teisėjos sprendimas, kuriame sakoma, kad Jūs turėsite visas galimybes apsiginti savo teises ir Lietuvoje. Jie tikrai mano, kad mes jau esame teisės viršenybės šalis, kurioje kiekvienas to panorėjęs gali apsiginti savo teises? Ir net tokioj byloje kaip Jūsų, kur vienas po kito žūna įtariamieji?

– Keista ir tai, kad teismo posėdžio metu JAV teisėjai klausė: „Ar gali tai vykti Lietuvoje? Juk Lietuva yra draugiška Jungtinėms Valstijoms šalis.“ Argi pagal draugiškumą sprendžiama dėl kurupcijos, politinio persekiojimo?

Visi atsimena, kaip aš bandžiau ginti savo teises Lietuvoje, reikalaudama vaizdo įrašų iš 2012 m. gegužės 17 d. įsiveržimo į mūsų namus, ir kuo tai baigėsi. Seimui naikinant mano kaip teisėjos neliečiamybę, įrašai išvis nebuvo pateikti, o naikinant mano kaip Seimo narės imunitetą, tų įrašų buvo pateikta tik 12 sekundžių. Įsivaizduojat, iškupiūruoji, nuslepi tai, kas nenaudinga, ir pateiki. Arba išvis neduodi. Ir tai vadinama galimybe apginti savo teises.

Visuomenė taip pat turbūt dar prisimena, kaip buvo nuteista garbinga profesorė onkologė L. Bloznelytė-Plėšnienė, kaip teismas nusprendė, kad advokatas Černiauskas Deimantės nenešė, nors visa Lietuva matė, kad – nešė, kaip mano tėvai nuteisti daugybę kartų net neaišku už ką… Kaip mano mamą ir kitus žmones nuteisė už nusikaltimus, dėl kurių JAV atsisakė mane išduoti, kaip per mūsų namų šturmą kieme stovėjusius žmones tampė po teismus daugiau nei penkerius metus, kaip aklą R. Ivanauską nuteisė dėl to, kad buvo mano brolio draugas… Galėčiau vardinti ir vardinti pavyzdžius, kai Lietuvos teismams visiškai nebuvo įdomi tiesa.

Nemanau, kad JAV teisėjai nežino, kas dedasi Lietuvoje. Gal kažkada paaiškės tokio sprendimo motyvai.

Jau rankos pirštų neužtenka suskaičiuoti žuvusiųjų ir mirusiųjų, kurie buvo susiję su šia istorija.

– O gal Jūs tapote politinės konjunktūros auka? Juk jeigu Jums būtų suteiktas politinis prieglobstis, tai būtų kaip spjūvis į veidą artimai sąjungininkei. Nes toks sprendimas būtų tolygus pripažinimui, kad Lietuva neatitinka teisinės valstybės kriterijų.

– Tikriausiai tai yra politiniai susitarimai. Visiems žinoma, kad JAV yra įrengusios karines bazes Lietuvoje.

Tačiau tai, kad aš esu išduota, nepadaro Lietuvos teisine valstybe. Kiekvienais metais JAV rengia ataskaitas apie užsienio šalis. Iš ataskaitų aišku, kad Jungtinėms Valstijoms žinoma apie korupciją Lietuvoje, apie nepasitikėjimą teismais.

Mano atveju iš visos Lietuvos prokurorų kūrybos liko tik keturi kaltinimai. Tik keturi iš 39! Ir visi jie susiję su 2012 metų gegužės 17 diena, kai buvo pagrobta Deimantė. Manau, tai daug ką pasako.

– Svarstant, kodėl taip nutiko, man iš galvos vis neišeina JAV milijardieriaus ir prezidentų bičiulio Epsteino pavardė – to, kuris neseniai buvo apkaltintas lytiniu nepilnamčių išnaudojimu ir rastas kameroje nebegyvas. Atpažįstate paralelę? Jis taip pat nesulaukė teismo, kaip jo nesulaukė ir daugelis pedofilijos bylos figūrantų Lietuvoje. Ar tik nėra taip, kad ir Jungtinės Valstijos šioje srityje turi nemenkų problemų? 

– Žinoma, kad matau paralelę.

J. Epsteinas buvo rastas negyvas, kai nukentėjusiosios davė parodymus ne tik apie jį, bet ir kitus jas seksualiai išnaudojusius turtingus bei įtakingus asmenis, Epsteino draugus.

Visai neseniai JAV priėmus įstatymą, kad pedofilijos aukos gali ir po daugybės metų nuo išnaudojimo kreiptis dėl tyrimo, paaiškėjo vaikų seksualinio išnaudojimo mastas šalyje. Iš tiesų JAV turi didelių problemų šioje srityje. Vien Pensilvanijoje 300 kunigų seksualiai išnaudojo daugiau kaip 1000 vaikų. O kiek dar aukų nenorėjo viešintis?

Seksualinė laisvė nuėjo į kraštutinumus. Esu skaičiusi straipsnių, kad yra bandoma pedofiliją pripažinti liga ir panaikinti baudžiamąją atsakomybę. Taip pat esu skaičiusi apie bandymus įteisinti santuoką ne tarp dviejų, bet grupės asmenų.

– O kaip Jūs manote, ar prie Jūsų nesėkmės galėjo kaip nors prisidėti prezidentas Valdas Adamkus? Na, kaip turintis aukšto lygio ryšių Jungtinėse Valstijose, ir pan.? Nes, kiek prisimenu, jis nebuvo didelis Jūsų mylėtojas?

– Gerai atsimenu, kaip buvęs prezidentas Valdas Adamkus viešai pareiškė, kad reikia viską užbaigti pedofilijos byloje. Seksualiai išnaudotas vaikas jam nerūpėjo.

Nežinau apie jo įtaką JAV, bet keista, kad dabartinis prezidentas G. Nausėda konsultuojasi su juo. Adamkaus prezidentavimo laikai nieko gero Lietuvai neatnešė.

– O kiti politikai? Ir ar galėjo prisidėti taip vadinamo „valstybininkų“ klano atstovai, kurie greta V. Adamkaus yra siejami su slaptu CŽV kalėjimu Lietuvoje? Čia negalėjo būti koks nors ryšys pagal principą „paslauga už paslaugą“?

– Įtaką bandė daryti buvęs ambasadorius JAV Ž. Pavilionis. Šioje šalyje taip pat turi ryšių D. Grybauskaitė. O kas tiksliai prisidėjo, aš nežinau.

Dabartinėje geopolitinėje situacijoje, esant stipriai Rusijai, Kinijai, amerikiečiams yra labai reikalinga mažų, tegul ir korumpuotų bei pažeidžiančių žmogaus teises valstybių pagalba. Kas Jungtinėms Valstijoms yra Lietuva? Tik Rusijos kaimynė.

Tokiu rakursu turbūt reikėtų žvelgti ir į slapto CŽV kalėjimo atvejį, pripažintą Europos Žmogaus Teisių Teismo, bet ne Lietuvos vyriausybės. Tai yra gėda, kad mes dalyvaujame panašiuose sumanymuose užsienio šalių prašymu.

O kas link „valstybininkų“ klano vaidmens, tai siūlau nepamiršti, ką apie tai kalbėjo saugumo pulkininkas V. Pociūnas. Prisimenate žodžius, kad juos visus vienija „žydrumas“? O kas yra „žydrumas“ – netradicinė seksualinė orientacija ar pedofilija?

D. Kuolys kažkada irgi kalbėjo apie „valstybę valstybėje“, apie jos narius, švenčiančius, nakvojančius vaikų globos namuose.

– Bet, kalbant apie Jungtines Valstijas, buvo du kongresmenai – Chris Smith ir Randy Hultgren – kurie kovojo už Jus. Ir net įregistravo Jums palankų įstatymo projektą Kongrese, taip pat surengė Jums skirtus klausymus vyriausybinėje Helsinkio komisijoje. Ar nenutiko taip, kad jiems tiesiog pritrūko laiko išjudinti inertišką biurokratijos mechanizmą?

– Iš tiesų kongresmenai Chris Smith ir Randy Hultgren stengėsi iš visų jėgų padėti.

Nežinau, ar pritrūko laiko, ar Jungtinės Valstijos turi per daug savų problemų.

Kiek skaitau spaudą ir žiūriu žinias per televiziją, Kongresas ir JAV žiniasklaida susikoncentravę tik į Prezidento Trumpo apkaltą, Kiniją, Rusiją, sieną tarp Meksikos ir JAV, nelegalius imigrantus. Tai pagrindinės temos, kuriomis gyvena JAV.

– Dabar sugrįžkim į Lietuvą. Ne tiesiogine prasme – mintimis. Ko Jūs tikitės iš šio savo gyvenimo etapo? Pradedant ta akimirka, kai būsite išlaipinta iš lėktuvo Vilniaus aerouoste?

– Pirmiausia tikiuosi pamatyti žurnalistus.

Po to tikiuosi, kad man bus leis susipažinti su atliktu ikiteisminiu tyrimu. Buvęs Generalinis prokuroras D. Valys skelbė, kad turi įrašą, kuriame aš spardau Stankūnaitę, tai noriu tai pamatyti. Prokuratūra į JAV pranešė, kad aš barikadavau namą, rakinau duris, todėl taip pat noriu pamatyti tą įrašą. Ir apskritai noriu susipažinti su visu vaizdo įrašu, kuris nebuvo pateiktas nei Seimui, nei JAV pareigūnams.

Taip pat noriu kuo greičiau pamatyti savo tėvus, kurių dėl jiems iškeltų baudžiamųjų bylų negalėjau sutikti 6 metus.

– Ar jausitės saugi ir nebijosite dėl savo gyvybės? Jūsų tėvai rašė laišką prezidentui G. Nausėdai, prašė garantuoti, kad su Jumis nebūtų susidorota, bet gautame atsakyme apie tai – nė žodžio. Lyg tai būtų tokia nereikšminga smulkmena, apie kurią net neverta šnekėti.

Žinoma, kad Lietuvoje nėra saugu. Tik viešumas gali užtikrinti mano saugumą. Galbūt prieš prezidento rinkimus mano tėvų prašymas butų patekęs į priešrinkiminius pažadus.

– Įprastai kadenciją baigęs ir išrinktasis prezidentas apsikeičia tam tikra informacija. Kaip Jūs manote, kokiu žinių bagažu apie Jus ir Jūsų bylą su G. Nausėda galėjo pasidalinti D. Grybauskaitė?

– Kiek aš supratau, tai D. Grybauskaitė buvo ne vaiko, mano brolio ar mano, bet priešingoje pusėje. Teisėjas E. Gladutis, nutraukęs dalį pedofilijos bylos, D. Grybauskaitės dekretu perkeltas į Auksčiausiajį Teismą, S. Skvernelis iš Generalinio komisaro po gegužės 17-osios šturmo tapo Vidaus reikalų ministru, o Garliavoje gegužės 17-ąją buvęs komisaras R. Požėla tapo Generaliniu komisaru. Ne tik šiems, bet ir daugiau kitų buvo atsilyginta su kaupu.

Prisiminkite, kiek lindo į viešumą dėl pedofilijos bylos Konstitucinio Teismo pirmininkas E. Kūris, po ko gavo vietą Strasbūro teisme. Prisiminkite tuos reikalus viešai komentuojantį Vilniaus Universiteto Teisės fakulteto dekaną V. Nekrošių. Nemanau, kad „Snoro“ bankroto byla atsitiktinai pateko dekano pusbroliui Andzej Macijevskiui, kuris po jos nagrinėjimo taip pat tapo Aukščiausiojo Teismo teisėju.

O A. Valantinas, netekęs Generalinio prokuroro pareigų dėl aplaidaus pedofilijos bylos tyrimo, prezidentės dekretais tapo teisėju, o po to  – ir Apeliacinio teismo pirmininku.

Taigi beveik aišku, kokia informacija galėjo pasidalinti D. Grybauskaitė. Manau, kad ji manęs neatleido iš teisėjų tik dėl rinkėjų požiūrio, nes laukė antra kadencija.

– Tai išeitų, kad vadinamieji Garliavos įvykiai Lietuvą ne suskaldė, kaip teigiama, o priešingai – sucementavo? Bent jau elitą?

– Mano nuomone, korumpuotą elitą Garliavos įvykiai suvienijo.

Neabejoju, kad pedofilijos byla R. Jancevičiui (Vilniaus apygardos prokuratūros vadovui – red.) pateko neatsitiktinai. Kodėl iš bylos jis pašalino 6 tomus telefoninių pokalbių išklotinių? Kodėl man neleido susipažinti su jomis?

O kas paaiškėjo vėliau? Paaiškėjo, kad R. Jancevičius įsidarbino koncerne „MG Baltic“, kurio televizija visą ta laiką puolė vaiką ir jį gynusius.

Nežinau, gal R. Jancevičius pražiūrėjo, bet pedofilijos byloje yra likę A. Ūso pokalbiai, kuriuose jis siūlo pagalbą dėl „Leo LT“. Ką galėjo turėti bendra įtariamasis Ūsas su viduriniu išilavinimu ir „Leo LT“?

Kaip A. Ūsas galėjo būti Seimo pirmininko V. Muntiano patarėjas, turėti kabinetą savivaldybėje – šalia Vaiko teisių apsaugos tarnybos?

O Deimantės pirma apklausa, kai A. Ūso advokatas Deivis Valiulis, buvęs A. Sadecko patarėjas Seime, pareiškė: „Jūs nežinote, kam kelią pastojote“? Kaip tai suprasti?

Į viešumą kaip autoritetai mesti teisininkai E. Kūris, V. Nekrošius, žurnalistai R. Miliūtė, R. Valatka, N. Pumprickaitė ir kiti, mano įsitikinimu, buvo reikalingi ne abejonėms pašalinti, ne tiesai išsiaiškinti, bet klaidinti. Tie, kas sekė, ką jie kalba apie nužudymus, kaip komentuoja pedofilijos bylą, galėjo įsitikinti, kad tai prieštaravo jau nustatytiems faktams. Ar nors vienas jų bent kartą paminėjo net penkias mergaitės apklausas? Ar nors vienas analizavo vaiką tyrusių psichiatrų ir psichologų išvadas? Ar nors vienas pareiškė, kad prokurorai A. Kliunka, R. Petrauskas melavo dėl D. Kedžio pirštų atspaudų nusikaltimo vietoje? Ar kad yra liudytojų, jo šaudė ne D. Kedys?..

Pedofilijos bylai sužlugdyti, suversti kaltę dėl nužudymo mano broliui ir viešumoje jį šmeižti buvo mestos visos „valstybininkų“ pajėgos. Taip, taip, tų pačių, apie kuriuos jūs klausėte ir ant kurių krenta jau nebe pirmos mįslingos mirties šešėlis.

– Jums pareikštų įtarimų skaičius, bėgant laikui, gerokai sumenko. Ar sugrįžus Jums negali būti pasiūlytas toks kompromisas, kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika? Man toks įvykių variantas atėjo į galvą stebint, kaip metų metais buvo neskubama Jūsų ieškoti: skelbti paiešką lyg ir verčia užvestos bylos, o jokio noro – nėra… Ar tokia įvykių versija vis dėlto sunkiai tikėtina?

– Lietuvos prokurorų fantazijai nėra ribų. Dar gerai, kad sukūrė „tik“ 39 kaltinimus, o ne dviem ar septyniais šimtais daugiau. Nes su 39-iais  į Gineso rekordų knygą nepatekau, o štai su šimtais būčiau patekusi.

Į JAV atsiuntė daugiau kaip 300 puslapių, kuriuose išdėstyti kaltinimai. Prokuroras T. Krušna dokumentą pradėjo sakiniu: „Reikšdami Jums didžiausią pagarbą…“

Jau minėjau, kad keturi dar likę kaltinimai susiję su gegužės 17-ąja. Pagal JAV teismų sprendimus ir Lietuvos – JAV ekstradicijos sutartį aš galiu būti teisiama tik už nusikaltimus, dėl kurių esu išduota Lietuvai. Paradoksalu, bet galiu būti teisiama tik dėl dienos, kai buvo pagrobta Deimantė.

– Bet jeigu vis dėlto būtų pasiūlytas kompromisas, ar Jūs sutiktumėt? Ar priešingai – vertintumėt tai kaip principų išsižadėjimą?

– Po viso šito Lietuvos Vyriausybės melo ir persekiojimo man nereikalingi jokie pasiūlymai.

Prokuratūra turi įrodymus, kad aš nespardžiau, nebarikadavau, nerakinau durų, kad mane sužalojo, kad mano dukterėčią paėmė jėga.

Nėra dėl ko sutikti. Tie, kurie vykdė sprendimą gegužės 17-ąją, turėjo būti teisiami.

Aš niekada nebuvau išsižadėjusi savo principų.

JAV aš niekada nesislapsčiau, iš karto kreipiausi dėl politinio prieglobsčio, legaliai dirbau, mokėjau mokesčius valstybei, baigiau koledžą. Lietuvos Vyriausybei buvo žinoma mano gyvenamoji vieta, į Maršalų įstaigą Čikagoje aš atvykau pati.

– Beje, Jums netikėtai pasitraukus iš Lietuvos, net dalis Jūsų šalininkų Jus kritikavo už tai, kad šitaip pasielgėt. Ir tvirtino, kad, turėdama tokį didžiulį žmonių palaikymą, Jūs privalėjote eiti „ligi galo“, o ne pabėgti. Mane visuomet šiek tiek stebina tie, kas reikalauja aukos iš kitų, bet vis dėlto ką Jūs galėtumėt į tai atsakyti?

– Tie mano palaikytojai, kurie iš tiesų nuoširdūs, tikri draugai, džiaugėsi, kad aš su Karoliu išvažiavau. Aš galėjau likti, bet mano sūnaus ateitis ir saugumas buvo pirmoje vietoje.

Aš žinau tokių asmenų, kurie, dar man būnant Lietuvoje, kalbėjo, jog norėtų, kad aš būčiau suimta, nes taip jiems būtų lengva laimėti rinkimus. Jiems „iki galo“ reiškia būti Seime. Man „iki galo“ – kovoti dėl Deimantės. Jos jau nebuvo, kai aš išvažiavau.

Manau, mano nuojauta dėl persekiojimo pasitvirtino, nes prokuratūra, man išvykus, prikūrė dar daugiau nei 30 kaltinimų.

– Savo apsisprendimą trauktis Jūs turbūt labai rimtai svėrėt. Kokios aplinkybės nulėmė, kad pasielgėt taip, kaip pasielgėt?

– Apsisprendžiau per labai trumpą laiką – per dvi dienas. Tai nutiko po to, kai Seime pasklido kalbos, kad D. Grybauskaitė davė nurodymą sisteminėms partijoms naikinti mano imunitetą.

Aš žinojau, kad prokurorą D. Valį prezidentei buvo suradusi rašytoja V. Jasukaitytė, kad Valio tėvai buvo Jasukaitytės draugai. Manau, kad ne kieno nors kito, o būtent D. Grybauskaitės nurodymu Valys man iškėlė baudžiamąsias bylas po gegužės 17 dienos.

Aš jaučiau ir mačiau, kad D. Grybauskaitė nori su manimi susidoroti. Aš nežinau, kodėl Kauno apygardos teismo pirmininkas N. Meilutis išsigynė, kad jam skambino iš Prezidentūros ir siūlė, kad aš išeičiau iš teisėjų savo noru. Tegul tai būna ant Meilučio sąžinės.

Be to, apsisprendimą išvykti lėmė daugybė kitų dalykų: autoįvykiai, grasinimai…

– Ribotos apimties interviu neįmanoma aptarti visko, bet vis dėlto – kaip Jūs dabar vertinate tuos įvykius, kurie sukrėtė Lietuvą ir sugriovė Jūsų ir Jūsų artimųjų gyvenimus?

– Mano vertinimas niekada nebebus kitoks – niekas nėra garantuotas, kad jo vaikas netaps lytinio išnaudojimo auka. Ar kad tai nenutiks kam nors iš artimų žmonių.

Jei ne korupcija, įtariamų pedofilų ir jų bendrininkų gynimas, vaiko pagrobimas ir pradanginimas, pedofilijos bylos baigtis galėjo būti visiškai kitokia. Kitokie galėjo būti ir vaiką gynusiųjų likimai. Galbūt net kitoks visų mūsų gyvenimas Lietuvoje.

Atsiminkite, kad 2010 metų sausį Seimas po atlikto tyrimo konstatavo, kad visi mano brolio Drąsiaus Kedžio skundai buvo pagrįsti, kad pedofilijos byla visų instancijų prokuratūrose tirta aplaidžiai. O kur tie prokurorai – Ročienė, Kiuršinas, Čivinskaitė, Valantinas – šiandien? Jie ne tik grįžę į pareigas, bet ir paaukštinti. G. Ročienė net sugebejo iš valstybės prisiteisti tūkstantines sumas.

– Ar tų įvykių paveikslas Jūsų akyse šiandien smarkiai skiriasi nuo to, koks buvo tuomet? Ar Jums pavyko vėliau sužinoti tai, ko tada nežinojote ir ko ligi šiol nežino visuomenė?

– Tų įvykių paveikslas mano akyse beveik toks pat. Tik, aišku, šiuo metu yra daugiau informacijos apie korupciją, apie D. Grybauskaitės, sisteminių partijų narių tikruosius veidus, apie korumpuotus žurnalistus.

Būdama Lietuvoje, aš nežinojau, kad Liberalų sąjūdžio gretose su E.Masiuliu buvo A. Ūso giminaičiai, kad mane svarstęs ir kritikavęs teisėjas V. Kažys, V. Kondratjevo sprendimą galioti palikęs E. Laužikas bus įtariami kyšio ėmimu, kad E. Masiulis skolinsis pinigus alkoholio dėžėje, kad D. Grybauskaitė, pasivadinusi „tulpe“, susirašinės su E. Masiuliu, kad ji aukštins pareigose vieną po kito…

– Tai ko gero, jeigu Jūs būtumėt likusi čia, jie visi ir būtų sprendę Jūsų likimą – įskaitant kyšių ėmimu įtariamus teisėjus?

– Taip, tie patys teisėjai būtų sprendę ir tie patys spręs ir dabar.

Jei ne pas advokatą aptikta „blakė“, tyrimas būtų trukęs dar ilgą laiką. Įsivaizduojate, kiek teisėjų dar būtų pagauta? Dešimtys? O gal net šimtai?..

Aš žinau, kad yra ir sažiningų teisėjų Lietuvoje, bet jų labai nedaug.

– O kaip vertinate profesoriaus V. Landsbergio vaidmenį? Ar nestebina tai, kad jis iš pradžių buvo labai nuoseklus ir karštas Deimantės ir jos puseserės gynėjas, parašė ne vieną straipsnį, o po to net nebuvo linkęs to prisiminti?

– Manau, kad profesorius Vytautas Landsbergis buvo nuoširdus. Jis žinojo apie vaikų seksualinį išnaudojimą. Manau, kad jį užtildė jo anūko Gabrieliaus ėjimas į politiką. Profesorius yra išskirtinė asmenybė, bet anūkas neišsiskiria iš pilkos politikų masės. Profesoriaus V. Landsbergio pozicija dėl pedofilijos bylos, dėl manęs nesutapo su konservatorių partijos nuomone, todėl, manau, dėl šių priežasčių profesorius pasirinko tylą – kad nesugadintų anūkui karjeros.

Mane labai nustebino ir Gabrieliaus Landsbergio draugystė su tuometiniu Liberalų sąjūdžio pirmininku E. Masiuliu.

O šiaip šnekų yra visokių, bet nesinorėtų vadovautis gandais.

– Kalbama, jog V. Landsbergis susitikinėjo su Jumis ir vylėsi, kad Jūs su savo šalininkais įsiliesite į konservatorių gretas, bet Jūs neva nepaklausėte. Ar tai tiesa?

– Taip, su V.Landsbergiu aš bendravau. Jis man paliko tikrai neeilinio asmens įspūdį. Atrodė, kad jis susirūpinęs vaiko išnaudojimu, jo likimu. Manau, kad jis turėjo apie pedofilus informacijos ir iš kitų šaltinių.

Jis nekvietė į konservatorių gretas, bet gerai atsimenu, kad, kalbant apie naujos partijos kūrimą, jis sakė, kad bus blogai, kad bus susidorota. Galbūt tai buvo ir mano patirties stoka, bet tuo metu aš tikrai nesuvokiau, kad dėl ėjimo į politiką man pradės vieną po kitos kurti baudžiamąsias bylas.

– O ką kalbėjo D. Grybauskaitė, kai buvo su Jumis susitikusi?

– Iš tikrųjų tai aš taip ir nesupratau, dėl ko ji su manim susitiko.

Atsimenu, jog ji pradžioje pokalbio pasakė, kad domėjosi manimi Specialiųjų tyrimų tarnyboje ir gavo iš jos atsakymą, kad kyšių aš neimu.

Ji sakė, kad negali kištis į Deimantės gyvenamosios vietos nustatymo bylą.

Aš jai atvežiau mano nužudyto brolio nuotraukas. Į tai ji pareiškė, kad prokuroras R. Petrauskas jai pranešė, jog Kedys mirė sava mirtimi.

Tiesa, ji tvirtino, kad neskaito laikraščių, bet, kaip paaiškėjo vėliau, žinojo iš kokios žiniasklaidos prašyti paramos, kuriai žiniasklaidai skirti finansavimą iš Prezidentūros.

Pasakyčiau, kad nieko reikšmingo tame pokalbyje nebuvo.

– Jūs sakot, kad D. Grybauskaitei parodėte nužudyto brolio nuotraukas. Kas jose buvo, kad net pasiėmėt į susitikimą su prezidente? Ir kodėl taip tvirtai sakote, kad – nužudyto?

– Iš nuotraukų aiškiai matėsi, kad jis miręs ne sava mirtimi. Nepriklausomas ekspertas taip pat padarė išvadą, paneigiančią eksperto J. Paliulio išvedžiojimus.

– Kaip šiandien vertinate S. Skvernelio, kitų žinomų politikų vaidmenį?

– Kaip vertinti S. Skvernelį?

Tas, kas atsiuntė 240 policininkų pagrobti mažą seksuliai išnaudotą vaiką, vėliau važiuoja su savo paties vaiku pas popiežių į Vatikaną palaiminimo…

Atsakymas vienas – šlykštu.

– O žinant, kad jis šiandien kovoja su sunkia liga, širdis neatlėgsta?

– Suserga ne tik blogi, bet ir geri, labai geri žmonės. Nėra ko džiaugtis dėl kito ligos. S. Skverneliui dar reikia užauginti savo vaikus.

Bet norėčiau grįžti prie jūsų klausimo dėl kitų politikų vaidmens.

Pasakyčiau, kad dėl vaiko likimo ir mano persekiojimo labiausiai pergyveno Lenkų rinkimų akcijos, Darbo partijos ir kai kurie Tvarkos ir teisingumo partijos nariai – žinoma, išskyrus R. Žemaitaitį. Lenkų rinkimų akcijos pirmininkas apie pedofilijos bylą net viešai pasisakė Europos parlamente.

Dar galėčiau paminėti D. Kuolį, jeigu jį galima priskirti prie politikų. Jis kūrė partiją tik tam, kad suskaldytų „Drąsos kelio“ rinkėjus.  „Lietuvos sarašas“ buvo tik idėja suvienyti žmones, o vėliau paaiškėjo, kad tokiu pavadinimu bus atskira politinė partija. Pasidėjęs Deimantės ir mano nuotraukas, D. Kuolys susirinko parašus partijos kūrimui. Visuomenė to net nežino, kad jis, taip pat K. Krivickas, R. Janutienė prieš rinkimus buvo kviečiami į „Drąsos kelią“, bet tai jų nedomino. Kuoliui reikėjo atskiros partijos. Krivickui, Janutienei nesmirdėjo propagandinio „Lietuvos ryto“ pinigai. O Krivickas net ruošėsi į rinkimus su Liberalų sąjūdžiu – po to, kai E. Masiulis buvo sulaikytas su pinigais.

Norėčiau tik iš geros pusės paminėti G. Songailą, S. Stomą, N. Puteikį, R. Kupčinską, N. Oželytę, P. Gražulį – visiems jiems rūpėjo vaiko likimas. O sisteminiai konservatoriai ir socialdemokratai į mus žvelgė kaip į konkurentus, atimančius balsus. Dar man būnant Seime, konservatoriai taip ir skundėsi, kad „Drasos kelias“ užėmė jų 7 vietas…

– Ką pagalvojote, kai išgirdote, kad Jums apkaltą Seime inicijavusių liberalų lyderis įkliuvo su banknotų prikrauta dėžute? 

– Kai išgirdau, kad E. Masiulį sulaikė su ta banknotų dėže, pamaniau, kad pagavo su kyšiu ir pagalvojau, kad jis susitvarkys. Turbūt mano mintys krypo teisinga linkme – teismas įsakymu jau pripažino, kad jis skolinosi. Taigi E.Masiulio negalima vadinti kyšininku. Reikia sakyti, kad STT jį nepagrįstai apšmeižė ir neteisėtai sulaikė.

Bet ką Masiulis beaiškintų, žmonės atskiria pelus nuo grūdų. Jo jau nėra politikoje ir tikiausiai ir toliau nebebus.

– Kodėl Jūs neskundėte savo apkaltos rezultatų teismui? Juk ji surengta, pažeidžiant Seimo statutą, kuris turi įstatymo galią. Statute nurodyta, kad pranešimas Seimo nariui apie jam pradedamą apkaltą turi būti įteiktas pasirašytinai, o Jums niekas neįteikė. Ir net neieškojo ir nesiaiškino, ar Jūs dar gyva – jau nekalbant apie tai, kad buvote teisiama už akių, be galimybės pasiteisnti. Kaip kokia karo nusikaltėlė.

– Niekas man iki šiol neįteikė pranešimo apie apkaltą, todėl nebuvo ką skųsti.

– Supratau… Jūs – buvusi teisėja su ilgamete praktika. Per keliolika teisėjavimo metų neturėjote jokių nuobaudų. Maža to, ant Jūsų nekrito ir jokių šešėlių, nes viskas jau seniai būtų atkasta ir išnarstyta po kaulelį. Bet net tokia reputacija nepriverčia susimąstyti Jūsų priešininkų. Gal tai – ir komunikavimo problema? Gal nesugebėta įtikinamai paaiškinti padėties?

– Manau, Lietuvoje yra daugiau pedofilų pagalbininkų, nei pačių pedofilų.

Tie, kas iš tikrųjų domėjosi pedofilijos bylos eiga, toliau sekusiais įvykiais, supranta,  kieno pusėje yra tiesa.

Aš jau minėjau, kad 2010 metais Seimas nustatė, jog mano brolio skundai pagrįsti, byla buvo tiriama aplaidžiai. Kodėl prokurorams nepradėjo ikiteisminių tyrimų? Kodėl vėliau jie grįžo į darbus, buvo paaukštinti? Kodėl po Seimo išvadų byla buvo perduota abejotinos reputacijos prokurorui R. Jancevičiui, kuris ją pasuko visiems žinoma linkme?

Prisiminkite, ką apie vaiko išnaudojimą sakė prokuroras A. Kiuršinas: „Kas čia tokio, kad vaikui įkišo kelis kartus į burną?“ Įsivaizduojate?

– Man jau nusibodo kartoti, kad, teismui atmetus pedofilijos versiją kaip tyčia išsigalvotą D. Kedžio, Jūsų broliui nebeliko motyvo žudyti. Tačiau jis ir toliau laikomas žudiku. Tai – akis badantis prieštaravimas visoje įvykių konstrukcijoje, palaimintoje teismų, tačiau apsimetama, kad viskas tvarkoj. Kaip taip gali būti valstybėje, kuri save laiko teisine?

– Lietuva jau daugelį metų nėra teisinė valstybė.

Dėl mano brolio prokuratūra skelbė, kad žudymo vietose rasti jo pirštų atspaudai, bet, man susipažinus su mirties byla, paaiškėjo, kad tų atspaudų nebuvo rasta. Generalinė prokuratūra vėliau paneigė prokurorų A. Kliunkos ir R. Petrausko melagingą informaciją.

Kaip su liudytojais, kurie matė, kad šaudė ne Drąsius Kedys, bet kitas asmuo? Kodėl jų parodymai neskelbiami?

Kaip su vaizdo įrašu iš gatvių, kurį siuntė į užsienį tirti ir apie kurį prokuratūra skelbė, kad matosi Kedžio veidas? Kodėl jo „Lietuvos rytas“ iki šiol nepaviešino?

O kaip su A.Ūso mirtimi? Prisiminkite V. Gaivenio laidoje „Abipus sienos“ verkiančius Ūso tėvus, kad sūnus nužudytas, kad pirštinė rasta kitoje vietoje, kad kūnas temptas, ant pilvo žymės. Kas nužudė Ūsą, leidžiantį savaitgalį su draugais sodyboje, jeigu tuo metu mano brolis jau buvo palaidotas?

– Taip, esminiai klausimai, į kuriuos niekas nesiima atsakyti. Paminėjote „Lietuvos rytą“ – gal žinote, kodėl jis Jūsų šitaip neapkenčia? Juk bet kuris mąstantis žmogus dėl nieko negali būti tikras 100 procentų – nebent dėl savo mirties. Bet štai dėl Jūsų G. Vainauskas tikras absoliučiai – ir kad Jūs išsigalvojote pedofiliją, ir kad pastūmėjote brolį žudyti ir net kad tvirkinot savo dukterėčią Deimantę. Iš kur toks beribis žinojimas ir tokia neapykanta?

– Aš neturiu nieko bendra nei su žudymais, nei su tvirkinimu.

Tai tipinė situacija. Jeigu pasidomėtumėt pasaulio praktika pedofilijos bylose, tai įsitikintumėt, kad įtakingi pedofilai ir jų užtarėjai visada verčia kaltę tiems, kas gina vaikus.

Atsimenat pulkininką V. Pociūną, kuris buvo nužudytas ir po to G. Vainausko šlykščiausiai apšmeižtas? Kaip neva girtas atlikinėjo pro langą gamtinius reikalus ir iškrito, kaip turėjo ryšių su kita moterimi, ir panašiai? Kaip reikėjo jaustis žuvusiojo žmonai, vaikams?

Dėl ko G. Vainauskas taip elgiasi, aš nežinau. Galbūt tiems patiems valdant Lietuvą 25 metus, jis galutinai įtikėjo, kad už šmeižtą niekuomet nebus nuteistas.

O gal jam šitaip liepta daryti? Ir jis tėra tik sraigtelis didžiuliame korupcijos mechanizme?

Tai, ką daro Vainauskas, nėra žurnalistika. „Lietuvos rytas“ niekuo nesiskiria nuo sovietinės spaudos, kai skaitėme tarp eilučių.

G. Vainauską esu mačiusi tik sykį. Begeriant kavą Vilniuje lauko kavinėje, man jį parodė beeinantį su jauna mergina, gal anūke. Pagalvojau: „Ar šis mažas plikas senukas gali būti šitoks baisus?..“

Bet ir kitų žiniasklaidos priemonių pozicija – panaši. LRT, 15min.lt nedaug kuo skiriasi nuo „Lietuvos ryto“. Valatka, Miliūtė, Pumprickaitė… Vargšai dvasios ubagai, kitaip nepavadinsi.

Prisiminkite, kai buvo sulaikytas E. Masiulis, kaip šitie veikėjai raitėsi, kaip stengėsi jį ginti. Buvo koktu žiūrėti. Įsivaizduokite mane, paėmusią ne 103 tūkstančius, bet 5 eurus. Kas vyktų jų laidose? Kas būtų rašoma straipsniuose?

Ar visuomeninė televizija ir radijas, gaunantys finansavimą iš valstybės, gali rengti tokius neobjektyvius reportažus, šmeižti, meluoti? Gėda ir tiek.

– O kuris apie Jus paskleistas melas – didžiausias?

– Didžiausias melas, kad Karolis – ne mano sūnus.

O didžiausias absurdas – kad organizavau žudynes ir ne bet kaip, o psichologiškai tvirkinau vaiką.

Jungtinėms Amerikos Valstijoms kaip tvirkinimo įrodymas buvo pateiktas Deimantės ir mano pokalbis: „Deimantėle, nekalbėkime daugiau apie tuos išsigimėlius“.

– Ar grįžusi bandysite telkti savo šalininkus? Ir – jei taip, tai kokį pagrindinį tikslą kelsite sau ir jiems?

– Grižtu pačiu laiku – prieš 2020 metų Seimo rinkimus.

Mano svajonė – padėti suvienyti visas mažas partijas kaip antisisteminę koaliciją.

Pamąstykite paprastai: daugiau kaip 25 metus valdo tie patys, tai vienu, tai kitu daugiau, bet iš esmės jų sprendimai ir veiksmai vienodi.

Prisminkite buvusios prezidentės D. Grybauskaitės mintis, kad būtų laikas pereiti prie dviejų partijų sistemos. Dėl ko? Kad nebūtų kam jų kritikuoti? Dabar dar yra šioks toks pasipriešinimas.

Visi, kurie buvo šiek tiek stipresni, bandė juos kritikuoti, bandė kažką keisti.

Vienintelė galimybė pakeisti Lietuvą – antisisteminėms partijoms susivienyti. Kito kelio nėra. Pamiršti visus nesutarimus, nuoskaudas…

2012 metais aš taip pat norėjau tai padaryti, bet nesugebėjau. Gal šį kartą suvienijimui mano įkalinimas padės?

– Kaip žinoma, šalininkų niekas nesirenka – šalininkai patys renkasi savo autoritetus. Tačiau Jūs esate kaltinama ir dėl šalininkų ir net sėkmingai kompromituojama. Net suformuotas tam tikras vadinamojo „patvorinio“ stereotipas kaip išskirtinai riboto ar net „trenkto“ asmens. Kiek toks įvaizdis, Jūsų nuomone, atitinka tikrovę?

– Priešingai, mano šalininkai – išsilavinę, kultūringi, labai geri žmonės. Kiek jų rizikavo ramiu gyvenimu, nesavaudiškai gindami Deimantę! Kiek buvo tarp jų nė už ką nuteistų ir persekiojamų. Pasiaukojantys žmonės.

Laikas parodė, kad tie du Garliavoje prie tvoros rėkavę asmenys buvo įtariamųjų pedofilija pusėje, šiuo metu sėkmingai bendrauja su jų giminaičiais.

– Kodėl per visą dešimtmetį Jūsų neparėmė nė vienas bažnyčios hierarchas? Kai tuo tarpu kunigų, ir net garsių disidentų, tarp Jūsų rėmėjų buvo.

– Manau, kad bažnyčią pedofilijos tema apskritai gąsdina. Didžiausias neatskleistas pedofilijos bylų kiekis būtent susijęs su kunigais.

Jungtinėse Valstijose skelbiami dešimtys tūkstančių atvejų, kai vaikus prievartavo kunigai, bet niekas tų nusikaltimų tuo metu netyrė ir nesiaiškino.

Skaičiau apie JAV kardinolą, kurio auka, nuvykusi į Vatikaną, popiežiui Jonui Pauliui II ir kitiems aukštiems bažnyčios vadovams papasakojo, kad tas kardinolas juos nuo vaikystės seksualiai išnaudojo. Ir kas iš to? Jie pažadėjo pasimelsti.

Kunigai J. Varkala, R. Grigas ir sovietų laikais nebijojo reikšti nuomonės, už ką buvo persekiojami.

Aš labai gerai nepažįstu kunigo R. Grigo, bet iš jo rašytų straipsnių aišku, kad vaiko seksualinis išnaudojimas jam niekuo nepateisinamas.

Galiu drąsiai, be jokių abejonių pasakyti, kad tokių padorių, sąžiningų, kito skausmą išgyvenančių žmonių kaip Jonas Varkala šioje žemėje mažai. Tokių kaip Jonas Varkala yra vienetai. Jei visi būtų kaip kunigas Varkala, Lietuva būtu rojus.

– Ir vis dėlto ne viskas Jūsų gyvenime nuspalvinta vien niūriomis spalvomis. Net prieš Jus nusistačiusioje žiniasklaidoje kalbama, kad Jūsų sūnus Karolis – tvirčiausia atrama Jums. Tai galiu patvirtinti ir aš iš savo neilgo bendravimo su Karoliu JAV. Kaip Jums pavyko užauginti tokį puikų vaikiną, jei Jūs tokia baisi, kaip piešiama?

– Karolis yra ne tik tvirčiausia atrama, bet pats geriausias mano draugas. Mes vienas kitą suprantame iš pusės žodžio.

Jis yra mano kraujas ir mano kūrinys. Stengiausi jį tokį užauginti: žingeidų, rūpestingą, jautrų, geros širdies, dosnų.

Manau, suaugusiems nepakeliamos kančios, kurias Karolis patyrė dar būdamas vaikas, suformavo jį kaip asmenybę.

Karolis labai domisi ivykiais Lietuvoje, perduoda man visas žinias.

Susitikimų metu žiūriu į savo sūnų ir galvoju: „Kaip iš bejėgio 3,5 kilogramų, 53 centimetrų berniuko užaugo toks vyras?“

– Ar pasiilgot Tėvynės? O gal jai jaučiate nuoskaudą dėl taip tragiškai susiklosčiusio savo likimo?

Žinoma, kad pasiilgau. Aš myliu Lietuvą, jos gerus, darbščius ir sąžiningus žmones.

Mano likimas tragiškai susiklostė dėl pedofilų, jų pagalbininkų, dėl korupcijos.

Lietuvoje aš turiu daug giminaičių ir daugybę gerų draugų.

Labiausiai pasiilgau savo tėvų.

– Ką Jūs šiandien padarytumėt kitaip, jei būtų įmanoma atsukti laiko ratą atgal?

– Aš niekada nesigailėjau, kad bandžiau išgelbėti Deimantę. Aš buvau taip sukrėsta dėl jos lytinio išnaudojimo, kad mano karjera, ramus gyvenimas, mano persekiojimas jau buvo antraeiliai dalykai.

– Jūs susimąstote, kodėl būtent Jus užgriuvo tokie išbandymai? Ir jei taip, tai kokį atsakymą randate?

Toks mano likimas. Aš esu stipresnė už kitus. Gal todėl Dievas kovai pasirinko mane.

Nenoriu kaltinti nei Lietuvos, nei JAV teisėjų, politikų. Jie taip pat turi savo likimus, nuo kurių nepabėgs. Kai JAV teisėjas Martinas priėmė sprendimą išduoti mane Lietuvai, aš mąsčiau: „Kaip jis galėjo taip pasielgti?“ Dabar jau net nebegalėčiau jam parašyti, nes jo jau seniai nebėra tarp gyvųjų.

Išbandymai žmones padaro tik stipresnius.

Šiuo metu daug kas atrodo ir neteisinga, ir nesuprantama. Bet gal po kelerių metų, žvelgiant atgal, viskas atrodys visai kitaip. Dievas turi kiekvieno iš mūsų gyvenimo planą. Ir yra dalykų, kuriuos mes patys negalim nuveikti. Todėl telieka pasitikėti ir laukti.

– Ačiū Jums už pokalbį! Linkiu, kad Tėvynėje rastumėt teisingumą.

 

Povilas Masilionis: „Būti žmogumi pavojinga“

Šaltinis: https://www.laisvaslaikrastis.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=9272%3Apovilas-masilionis-buti-zmogumi-pavojinga&catid=31&Itemid=101&fbclid=IwAR2LJSx1U6DCv8mM7FLLUlJXOsPm-4-XamolC1MZmiJ4tF-g5hT25IF3lxU#.XZWQQoDwiwY.facebook

Knygų leidėjas, publicistas Povilas Masilionis, “nepriklausomoje” Lietuvoje nuteistas už žurnalistinę veiklą.

Atlaikęs teismų maratoną, politizuotai nuteistas garbaus 80 metų Jubiliejaus išvakarėse nuteistas knygų leidėjas, rašytojas Povilas MASILIONIS, pristatydamas savo naujausią „nešukuotos publicistikos“ knygą „BŪTI ŽMOGUMI PAVOJINGA“, desperatiškai kreipiasi į visuomenę: Todėl šiandien – kiek liko jėgų – norisi šaukti sau ir kitiems, dar nepabėgusiems iš Lietuvos Don Kichotams: „Į dvikovą šitą valstybę – ant melo ir neteisybės pamatų statomą valstybę“  (pasiligojusio teisingumo neoliberalistinę valstybę, o ne Lietuvos Respubliką ir jos žmones, kuo bando mane apkaltinti prokuroras) Tam, kad sukurtume kitokią valstybę, tobulesnę. Tam, kad mums nereikėtų, kaip Romualdui Ozolui, vienam iš dabartinės valstybės „gimdytojų“, gyvenimo pabaigoje klausinėti nusivylusių lietuvių: „Atsakykit, turim dar mes savo valstybę, ar ne?“, „Ar mūsų valstybė – mūsų?“

————————————————————————————————–

Povilas MASILIONIS (gimė 1939 07 09 Nakonių kaime, Anykščių raj.) – tarybinės, o vėliau  ir Nepriklausomos Lietuvos filologas, poetas, žurnalistas, redaktorius. Mokėsi Troškūnų vidurinėje mokykloje, studijavo Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą. Įgijęs universitetinį išsilavinimą, 1964–1970 m. dirbo Molėtų rajono laikraščio „Pirmyn“ redaktoriaus pavaduotoju, o 1972–1988 m. – Jonavos raj. laikraščio „Jonavos balsas“ redaktoriumi, Politinio švietimo namų konsultantu ir net LKP CK spaudos sektoriuje instruktoriumi. Atgaunant nepriklausomybę Lietuvoje, 1988–1993 metais P.Masilionis dirbo žurnalų „Komunistas“, „Politika“ vyr. redaktoriaus pavaduotoju. 1999 m. leidykla „Gairės“ išleido P.Masilionio publicistinių straipsnių rinkinį „Sukryžiuotų kalavijų karalystėje“.

————————————————————————————————

Atidesni skaitytojai, rimčiau besidomintys laisvos, nepriklausomos Lietuvos istorija, jos politinės raidos metamorfozėmis, socialinės pertvarkos lūžiais, be abejo, turėtų atkreipti dėmesį į publicistinę, disidentinę literatūrą, išleidžiamą leidyklose „Politika“ ir „Gairės“. Šių dukterinių leidyklų veikla, jų darbas grindžiamas ne tiek verslo, kiek  TIESOS sakymo bei TEISINGUMO kriterijais, atlieka kilnią misiją oligarchų valdomoje šalyje, kurios informacinį lauką tendencingai uzurpuoja ir liaudį kvailina žiniasklaidos verslo magnatų užsakomoji produkcija.

Lietuvos nepriklausomybės metais dirbdamas leidyklos „Gairės“ (UAB „Mūsų gairės“) direktoriumi, Povilas Masilionis pagrįstai gali didžiuotis tokiomis šioje leidykloje išleistomis, liaudies pamėgtomis ir politikos funkcionierių keikiamomis (tautos „patriarcho“, prof. V.Landsbergio ypač niekinamomis) knygomis, kaip Vytauto Petkevičiaus trilogija: „Durnių laivas“, „Durniškės“, „Prakeiktieji ir pateptieji“, Liudo Dambrausko „Išeinančiojo mintys“, „Kovo 11-osios tragizmas“, Aleksandro Bendinsko „Be pagražinimų“, Romualdo Grigo, Alberto Ružo „Lietuviškieji „…izmai“, Stasio Stungurio „Rūškano laiko godos“, Vytauto Skuodžio „Melo, neapykantos ir šmeižto kronika. 1993–1997“ , „Dar kartą apie landsbergizmą“ bei kita disidentine literatūra.

 

Kairiųjų pažiūrų politikuojantis žurnalistas Povilas Masilionis neslepia, jog jam visuomet rūpėjo ir ypač dabar rūpi, „kaip šioje laukinio kapitalizmo bakchanalijoje sekasi paprastam, didelių turtų neturinčiam ir neturėsiančiam Lietuvos žmogui?“ . Tuo metu, kai dauguma buvusių komunistų skubiai „susiprato“, „persitvarkė“ ir tapo uoliais nepriklausomybės „gynėjais“, Konservatorių partijos, pasivadinusios „Tėvynės sąjunga“, gretose, arba adaptavosi konformistiškoje Socialdemokratų partijoje, neva, atstovaujančioje liaudies interesus, tiktai maža dalis politikų iš buvusios sovietinės nomenklatūros armijos išliko padoriais žmonėmis, kuriems nėra svetimas teisingumo jausmas, moralė, sąžinė. Šiai bebaigiančiai išnykti taurių Lietuvos politikų elito grupei, be abejo, priskirtinas ir Povilas Masilionis, garbaus amžiaus žurnalistas, nekomercinės leidyklos „Gairės“ direktorius. Nors ir buvęs komunistas, tačiau tikras patriotas P.Masilionis, skeptiškai vertindamas politinių procesų raidą nepriklausomoje valstybėje, su giliai užspaustą širdgėla prisipažįsta:

„Mums, jau gerokai pagyvenusiems atkūrusios nepriklausomybę šalies piliečiams, praktiškai visas sąmoningas gyvenimas prabėgo tarybų valdžios metais – dabar jau sustabdyto socializmo statybos eksperimento sąlygomis. Mes dirbome, kūrėme, bandėme prisitaikyti prie to eksperimento netobulumų ar priešinomės jiems, tačiau dauguma iš mūsų ir šiandien išliko neprisitaikiusiais prie naujųjų sąlygų ano socialistinio eksperimento kūdikiais. Gyvenimu nusivylusiais, bet vis dar „gerų valdžios dėdžių“ belaukiančiais, kapitalizmo stresams imuniteto taip ir neįgijusiais, epochos lūžio neretai psichiškai sužalotais žmonėmis. Todėl tarp daugybės nusižudžiusiųjų, kuriais Lietuva pirmauja visame pasaulyje, pagyvenusieji šalies piliečiai neužleidžia savotiškų lyderių pozicijų (nejaugi mes, priešpensinio ar pensinio amžiaus žmonės, taip be kovos ir pasiduosime?).

Kas kita jaunimas. Jauniems lengviau grumtis, lengviau prisitaikyti lietuviškojo laukinio kapitalizmo džiunglėse, tačiau ir jie, anoje epochoje gimę, neturi (ir jau neturės!) to imuniteto, kuris gaunamas kartu su motinos pienu. Imuniteto kapitalistiniams santykiams tarp žmonių, būdingiems laukinių žvėrių gyvenimui. Gal dėl to jaunieji lietuviukai, nepritapę savoje šalyje, jau užtvindė visą, bent kiek civilizuotesnį, kapitalistinį pasaulį. Jei taip ilgiau tęsis, kas galės paneigti tokią galimybę: Lietuvos ateitis taps problematiška, turint galvoje, kad ir gimimų skaičiumi mes dabar labai atsiliekame nuo socializmo laikų?..

Mano oponentai – ir tarybiniais metais, ir dabar (tik kiti!) – kartoja tą patį: esą aš gyvenimą tapąs labai jau tamsiomis spalvomis, esą aš kviečiąs tautą (anksčiau – liaudį!) į mūšį su vėjo malūnais. Nesiginčysiu! Visais laikais buvo ir yra reikalingi donkichotai. Net atkūrus nepriklausomą Lietuvą. Ir šiandien, kosminiu greičiu judėdamas į trečiąjį tūkstantmetį, gali drąsiai kalbėti išmoningojo bajoro Don Kichoto Lamančiečio laikų poeto žodžiais: “Ieškau gyvasties mirty, / Ieškau ligoje sveikatos, / Kelio iš užburto rato, / Laisvės tolimoj tremty, / Mulkių sambūry Sokrato.“

Kur tas Sokratas, galintis filosofiškai apmąstyti mūsų šiandienę būseną: argi išsiveržėm iš vienos sąjungos (TSRS) tik tam, kad savanoriškai kištume galvas į kitą – ne ką geresnę – sąjungą (ES) ir net į NATO?...

Sunku būtų nesutikti su gerbiamo žurnalisto, leidėjo P.Masilionio nuomone, kad teisingumas mūsų visuomenėje yra blokuojamas. Tai pastebima nuo pat Sąjūdžio užgimimo pradžios, juolab, kad „konservatoriškos ideologijos“ ištakos stebėtinai sutampa su landsbergizmo atsiradimu bei įsigalėjimu Lietuvoje. Prof. Vytautas Landsbergis, skanduojančios minios akivaizdoje staiga pasijutęs „Rezistentu Nr.1“, ropšdamasis į valdžios olimpą, tiesiog išvaikė sau neparankius, tikruosius disidentus, sovietmečiu tremtus į lagerius bei guldžiusius galvą už laisvą ir nepriklausomą Tėvynę Lietuvą. Apie naujai iškeptą tautos „patriarchą“ ėmė burtis įvairaus plauko pataikaujančios, mokančios įsiteikti profesoriui vidutinybės, skatinamos savanaudiškų siekių, noro valdyti, plėšti šalį, grobti valstybei priklausantį turtą ir žemes.

Komentuodamas pragaištingos Lietuvai ideologijos – landsbergizmo – atsiradimo ištakas, P.Masilionis glaustai reziumuoja: „1988 metų birželio 3 dieną susikūrus Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinei grupei, į ją nepakliuvo nei vienas buvęs disidentas. Spalio mėnesį įvykus Sąjūdžio steigiamajam suvažiavimui ir išrinkus 35 asmenų Tarybą, buvusiems disidentams taip pat neatsirado joje vietos. Mūsų išleistos knygos „Durniškės“ autorius Vytautas Petkevičius šiame kūrinyje plačiai aiškina buvusių kovotojų už socialiai teisingesnę santvarką nušalinimo nuo aktyvios veiklos priežastis. Jo nuomone, tuo buvo suinteresuotos į Sąjūdžio vadovybę pakliuvusios vidutinybės. Tai, matyt, tik viena svarbių priežasčių. Buvę disidentai Atgimimo metais ir patys nesiveržė į valdžią, nenorėdami pakenkti visuomenės laisvėjimo procesui. Vėliau, žinoma, savanaudės vidutinybės neužleido jiems valdžios.“

Kas kitas, jei ne tos „savanaudės vidutinybės“, įsitvirtinusios valdžioje, palaikomos „megztųjų berečių“ choro, sukūrė apsišaukėlio patrioto V.Landsbergio, kuris, pasak rašytojo Vytauto Petkevičiaus, „iš prigimties yra nepaprastas bailys“, kultą?..

Savo straipsnyje „Pagirdytas minios drąsa“ Povilas Masilionis bando įminti šią mįslę: „Kaip sudėti į vieną krūvą aną (sovietmečio periodo – J.I.) atsargų, neryžtingą, net bailoką Vytautą Landsbergį ir šitą, dabartinį – kovingą, užsispyrusį, nepripažįstantį jokių kompromisų Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininką? Ar čia ta pati, ar jau kita asmenybė? Nejaugi karštas riterių kraujas, ilgus metus abejingai snaudęs šio žmogaus gyslose, taip pavėluotai iš esmės pakeitė profesoriaus gyvenimo būdą, net jo charakterį? Šitas metamorfozes dar ilgai nagrinės žurnalistai ir istorikai, jeigu tik vėliau bus leidžiama jiems tai daryti. Čia pabandysime pateikti tik savąją versiją.

V.Landsbergio šiandienės stiprybės, kaip ir jo ryškios metamorfozės esmė slypi jo neabejotiname talente įžvelgti ir pajungti sau minios jėgą. Atsitiktinai, tik keliems mėnesiams (V.Petkevičius straipsnyje „Išblėsęs mitas“ tvirtina, kad ne atsitiktinai, o su tarybinių saugumiečių palaiminimu. – P.M.) Atgimimo bangos pakeltas į Sąjūdžio valdžios viršūnę, jis staiga pajuto, kad vienintelė reali jėga revoliucijų metu – tai minios jėga. Ir iki šiol sėkmingai ją eksploatuoja. Landsbergio drąsa – ne riterio drąsa, paprastai lydintį didvyrį visą gyvenimą, o įasmeninta minios drąsa. Jo kovingumas – kompromisų nepripažįstantis minios kovingumas. Prisiminkime daugiatūkstantinius Sąjūdžio mitingus ir V.Landsbergį juose. Jis kalbėjo drąsiai – taip, kaip norėjo minia. Minia ėmė šaukti “Lands–ber–gis!“, regėdama šiame žmoguje drąsos įsikūnijimą.“

Taigi, „pagirdytas minios drąsa“, naujai iškeptasis „Rezistentas Nr.1“ ilgainiui tapo neatsiejama nepriklausomos Lietuvos istorijos dalimi, savotišku dualizmo simboliu, iš toli spindinčiu, iš arti – dvokiančiu… Ir galbūt todėl visi, kam yra miela bei artima ši „konservatoriška ideologija“, apraizgiusi bei įsišaknijusi bemaž visose nepriklausomos Lietuvos valdžios institucijose, turėtų būti amžiams dėkingi tam „minios pagirdytam drąsuoliui“, kuris pasėjo Marijos žemėje sunkiai beįveikiamą landsbergizmo virusą… (iš knygos „Dar kartą apie landsbergizmą“ – psl. 161-168)

Baudžiamoji byla knygų leidėjui: ką pasakytų popiežius Pranciškus?
Povilas Masilionis po konservatorių teisminio susidorojimo pagal LR BK 170-2 straipsnį, Vilnius.

Povilas MASILIONIS: „Nebe pirmą kartą man, kaip knygų leidėjui, tenka varstyti nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos valstybės teismų duris. Po kelių tokių bylų padariau išvadą: mūsų šalies teismų sistema sąmoningai orientuota į tai, kad kuo ilgiau būtų vilkinamas baudžiamųjų bylų (ir ne tik jų!) svarstymas. Gal dėl tų nagrinėjimų solidumo įspūdžio? Gal dėl psichologinio poveikio kaltinamajam ir jo aplinkai? Gal dėl noro palengva paskandinti užmarštin skandalingą bylą? Tegu tai išaiškina teisės specialistai ir politikai.

Parašiau šias eilutes ir galvoju: „O ką pasakytų mūsų politinio elito pompastiškai sutiktas ir išlydėtas popiežius Pranciškus, susipažinęs su absurdiška baudžiamąja byla knygų leidėjui? Dievaži, jis jau tai pasakė:

– „Megzdami dialogą, būdami atviri ir supratingi, galite tapti tiltu tarp Rytų ir Vakarų“;

– „… kad pašalintume iš mūsų aplinkos, iš mūsų kultūrų polinkį nieku paversti kitą, tęsti atstūmimą tų, kurie mums nepatinka ir trukdo mūsų patogumui“;

– „…kai užsidarome savyje iš baimės, kai statome sienas ir užtvaras, atsisakome Jėzaus Gerosios Naujienos“;

– „… te Lietuva būna vilties švyturiu. Kad būtų veiklios atminties žemė, atnaujinanti įsipareigojimą kovai prieš bet kokią neteisybę“.

Ne visiems, ypač mūsų politikos „vanagams“, priimtinos tos popiežiaus Pranciškaus mintys.“

Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Tomo Uldukio baigiamosios kalbos kaltinimų kratinyje pagrindinis kaltinimas toks: „Povilas Masilionis, išleisdamas alternatyvią oficialiajam požiūriui rusų žurnalistės Galinos Sapožnikovos knygą „Išdavystės kaina“, „veikė tendencingai prieš Lietuvos Respubliką ir jos žmones“. Kitaip sakant, šita baudžiamoji byla buvo pakelta į ypatingą, Lietuvai ypač svarbių bylų rangą.

Vilniaus m. apylinkės teismas 2019  m. vasario 18-ąją Lietuvos Respublikos vardu nusprendė: „Povilą Masilionį pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 170(2) straipsnio 1 dalyje ir paskirti jam 70 MGL (2636,20 eurų) dydžio baudą“. Be to, buvo nuspręsta oficialiai konfiskuoti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato daiktų saugykloje esančios, prieš dvejus metus neteisėtai konfiskuotos, Galinos Sapožnikovos knygos „Išdavystės kaina“ tiražą bei leidybinės akcinės bendrovės „Mūsų gairės“ stacionaraus kompiuterio sisteminį bloką (procesorių).“

  1. MASILIONIS: „Žinoma, skaudu savo gyvenimo pabaigoje – ir dar už tiesos paieškas – gauti nemenką baudą, net ir teistumą. Be to, gaila sužlugdytos leidybinės akcinės bendrovės. Tačiau tas, prieš aštuonerius metus Seime prastumtas, Baudžiamojo kodekso 170(2) straipsnis, kriminalizavęs ne tik 1991-ųjų metų tarybinę agresiją, bet ir praktiškai dviejų tarybmečio kartų gyvenimą, nepanaikintas sugadins dar nemažai sveikatos ne vienam žurnalistui ar istorikui. Dalį to laikmečio tyrinėtojų jau dabar yra apėmusi liguista baimė. „Parašiau knygą iš tarybinių laikų, – pasakojo vienas istorikas, – bet kol kas jos į spaustuvę nenešu. Dar apkaltins mane …okupacijos menkinimu ir nuteis…“

Matyt, iš tos liguistos baimės ar nenoro gadinti politikos elitui nuotaikos net necyptelėjo „gimtosios“ Žurnalistų sąjungos vadai bei Respublikos žurnalistikos elitas, kai mane, žurnalistą su pusės amžiaus stažu, kaip didžiausią nusikaltėlį du metus murkdė ir teisė už niekur iki tol oficialiai neuždraustos knygos išleidimą, net nusišluostydami kojas į galiojančio Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas.

Šiandien niekam Lietuvoje, atrodo, neberūpi, kad jau aštuoneri metai Damoklo kardu veikia Baudžiamojo kodekso 170(2) straipsnis, reguliuojantis mūsų praeitį. Ruošiamas kitas, šio Seimo, dokumentas, reguliuosiantis ir dabartį. Apie ateitį nekalbu, – ją be mūsų žinios žada ant savo sparnų atnešti suglobalėję politikos „vanagai“.

                                                                       

Parengė Juozas IVANAUSKAS

 

————————————————————————————————–

 

FOTO komentaras (paryškinta):

Garbaus 80 metų Jubiliejaus išvakarėse nuteistas knygų leidėjas, rašytojas Povilas MASILIONIS: „Žinoma, skaudu savo gyvenimo pabaigoje – ir dar už tiesos paieškas – gauti nemenką baudą, net ir teistumą. Be to, gaila sužlugdytos leidybinės akcinės bendrovės. Tačiau tas, prieš aštuonerius metus Seime prastumtas, Baudžiamojo kodekso 170(2) straipsnis, kriminalizavęs ne tik 1991-ųjų metų tarybinę agresiją, bet ir praktiškai dviejų tarybmečio kartų gyvenimą, nepanaikintas sugadins dar nemažai sveikatos ne vienam žurnalistui ar istorikui.“

Žodžio laisvė Lietuvoje pagal landsberginę chuntą
 
 

Sausio 13 įvykiai Vilniuje vėliau ir Rygoje,Oranžinė Revoliucija,Maidanas,Arabų Pavasaris,Rožių Revoliucija ir galybė kitų yra organizuojama Sorošo ir jai artimų finansininkų grupuočių su tikslu perimti šalių ekonomikas ir perimti politinio ir kultūrinio establišmento kontrolę kartu su teismais,prokuratūra ir spec tarnybomis,o jei planas pavyksta ir su kariuomene.

Griuvus Sovietų Sąjungai nebebuvo pinigų ir amerikiečiai perėmė Rytų Europą į savo įtakos zoną.Lietuvos politinio elito suformavimas Sorošui kainavo 40 milijonų dolerių.Vėliau buvo susitarta propagandinius kanalus įskaitant ir LRT finansuoti pačių mokesčių mokėtojų sąskaita,VSD moka pinigus kovai su Rusijos įtaka sukurtai Jorkšyrų Elfų grupuotei už sėdėjimą feisbuke,Delfi,Lryto portaluose ir liberalizmą šlovinančių komentarų rašymą.

Tai globalus procesas,labai gerai kordinuotas mažai apmokamas ir labai greitai atsiperkantis.Taip buvę komunistai ir jų vaikai žurnalistai patapo aršiais amerikiečių sąjungininkais.Kur kas įdomesni globalistų judesiai vyko šiaurės Afrikoje,kur milijonai konservatyvaus islamo ir diktatūros įbauginų jaunuolių išėjo į gatves.

 

2010–12 arabų šalis apėmusi demonstracijų, ginkluotų susirėmimų ir perversmų banga. 2010 12 arabiškoje Šiaurės Afrikos šalyje Tunise prasidėję masiniai protestai prieš vietinį režimą davė pradžią 2011 pirmoje pusėje nuvilnijusiai pilietinių maištų bangai pusėje tuzino arabų šalių. Savo prigimtimi Arabų pavasaris buvo panašus daugelyje šalių – į gatves protestuoti prieš diktatoriškus nacionalinius režimus, skurdą, korupciją, nepotizmą ir klientelizmą, reikalauti pilietinių teisių bei laisvių 2011 01–03 išėjo šimtatūkstantinės beginklių piliečių minios, pagrindinių miestų aikštėse įkūrusios protestuotojų palapinių miestelius.

Varomoji protestuotojų jėga buvo išsilavinęs, neretai progresyvus ir prodemokratiškas miestų jaunimas, esamõs sociopolitinės ir socioekonominės sąrangos savo šalyse sąlygomis nematantis socialinio mobilumo perspektyvų. Pirminėje savo fazėje, ypač žlugus keliems ilgamečiams autokratiniams režimams, Arabų pavasaris pasaulyje buvo sukėlęs arabų šalių demokratizacijos viltis, kurios, kaip parodė tolesni procesai, daugeliu atvejų buvo nepamatuotos.

Prasidėjusio beveik identiškai Arabų pavasario tolesnė eiga ir jo padariniai skirtingose arabų šalyse buvo nevienodi. Tunise protestai jau 2011 01 baigėsi prezidento Z. el A. Ben Ali
viešu atsistatydinimu ir pabėgimu iš šalies. Egipto prezidentas M. H. Mubarakas 2011 02 buvo priverstas atsistatydinti. Bahreine su protestuotojais 2011 03 susidorota padedant šalies režimo pasikviestoms Saudo Arabijos ginkluotosioms pajėgoms. Libiją valdęs M. al Kaddafi maištininkų buvo nužudytas po kelis mėnesius trukusios režimo šalininkų ir maištininkų, NATO pajėgų remiamų iš oro, kovos.

Jemeno prezidentas A. A. A. Salihas posto atsisakė tik 2011 11, bet ne dėl protestuotojų spaudimo, o tik sunkiai sužeistas per pasikėsinimą. Sirijoje protestai 2011 rudenį virto ginkluotu sukilimu prieš B. al Assado režimą, 2012 jis peraugo į beveik visą šalį apėmusį Sirijos pilietinį karą.

Keliose kitose arabų šalyse (Maroke, Jordanijoje, Alžyre) protestai buvo ne tokie gausūs ar ilgalaikiai ir nesąlygojo esminės režimo ar vidaus politikos kaitos ir lėmė tik kosmetinius šalies konstitucijos bei vyriausybės sudėties pakeitimus.Arabijos pusiasalio monarchijose, išskyrus Bahreiną, nebuvo jokių ženklesnių protesto akcijų ar neramumų.

Visose arabų šalyse (Tunise, Egipte, Libijoje, Jemene), kuriose žlugo ilgamečiai autokratiniai režimai, tarptautinių stebėtojų vertinimu, 2011–12 įvyko laisvi ir demokratiški rinkimai, kurie atvėrė kelią į valdžią konservatyvioms religinėms politinėms jėgoms, atstovaujamoms islamo revaivalistų. Tačiau daugumoje šių šalių valdžios pasikeitimas atnešė ne stabilumą, bet dar daugiau politinės įtampos, kuri Libijoje ir Jemene netrukus lėmė pilietinius karus bei faktinį valstybių žlugimą.

Libijoje per dvejus atskirus rinkimus buvo išrinkti du vienas kito legitimumą neigiantys parlamentai, nors nė vienas jų realios valdžios neturėjo, nes padėtį kontroliavo viena kitai priešiškos regioninės ginkluotos draugovės. Jemene didelę dalį teritorijos su sostine Sana 2014 09 perėmė šiaurinių genčių maištininkai, žinomi hučių pavadinimu, o išrinktasis prezidentas pasitraukė į Saudo Arabiją, kurios oro pajėgos nuo 2015 03 pradėjo hučių valdomų teritorijų sistemingą bombardavimo iš oro ir blokados kampaniją (2017 pabaigoje tebesitęsė).

Egipte 2013 07 įvykdytas karinis perversmas, iš valdžios pašalintas demokratiškai išrinktas prezidentas, o karinis režimas uždraudė valdžioje buvusią politinę jėgą – Musulmonų broliją
– ir ėmėsi politinių represijų, taip sugrąžindamas šalį į padėtį, buvusią iki Arabų pavasario. Vieninteliame Tunise demokratizacijos procesas nenutrūko – po 2014 pabaigoje įvykusių rinkimų valdžia perduota taikiai.

Atsižvelgiant į ginkluotos kovos intensyvumą, destrukcijos mastą bei aukų skaičių, galima teigti, kad skaudžiausi Arabų pavasario padariniai buvo Sirijai: per pilietinį karą iki 2017 pabaigos žuvo 350–450 tūkst. žmonių, 5,5 mln. pabėgo iš šalies. Be šimtų ginkluotų maištininkų draugovių, vienu ar kitu metu kontroliavusių skirtingas šalies dalis, pavojingiausia režimo išlikimui buvo Islamo valstybė ,kuri 2014 06 pabaigoje paskelbė rytinėje Sirijos dalyje ir Vakarų Irake įkurianti naują kalifato valdymo formos valstybę.

Teritorinės Islamo valstybės pretenzijos Sirijos teritorijoje tarptautinės koalicijos buvo sužlugdytos tik 2017 pabaigoje, bet pilietinis karas tuo nesibaigė, nes kelias teritorijas vis dar tebekontroliavo režimui priešiškos ginkluotos draugovės, kurias sunaikinti ar bent išstumti iš kontroliuojamų teritorijų tapo svarbiausiu režimo uždaviniu.

Egipto musolmonų brolija kažkuo panaši į Vytauto Landzbergio grupuotę nuolat prisidengiančią vėliava ir patriotiškumu.Po visais šitais procesais stovi viena pagrindinė figūra tai milijardierius Džordžas Sorošas.Jo vadovaujamas prožydiškas Atviros Lietuvos Fondas jau kartą buvo išvytas ir šitam procesui vadovavo dabar be teismo kalinamas Algirdas Paleckis.

Iš tiesų, Sorosas išvyko iš Lietuvos 2009-aisias — iškart po to, kai Lietuvos prezidente pirmą kartą, remiantis konservatorių rekomendacija, buvo išrinkta Dalia Grybauskaitė, o masiniai neramumai prie Seimo sienų buvo nuslopinti policijos.

“Mauras padarė savo darbą, mauras gali eiti.” Demokratija Lietuvoje tais metais įtvirtinta kartą ir visiems laikams, metodiniai nurodymai tolesniam demokratiniam valdymui perduoti į patikimas rankas. Viskas Lietuvoje dabar yra kontroliuojama, ir galima nukreipti dėmesį į kitas postsovietines šalis, kurias valdo tironai ir diktatoriai.

Dešimtmetį Lietuva ilsėjosi ir klestėjo ant demokratijos laurų lietuviškų “Soroso paukštelių” pastangomis ir nuosekliu vadovavimu iš rūmų Daukanto aikštėje. Šalies ekonomika augo pašėlusiu tempu ant Europos Sąjungos fondų mielių; vietoj fabrikų ir gamyklų kaip grybai po lietaus dygo priekybos centrai. Vėliau Lietuvoje įvestas euras.

Visus šiuos privalumus Lietuvos “Soros doktrinos” pasekėjai turėjo pademonstruoti savo buvusiems “komunalinio buto” kaimynams — “TSRS”. Mat, žiūrėkite, kaip reikia gyventi ir klestėti. Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė net pirmoji iš pasaulio lyderių į savo teritoriją priėmė “paskutinį diktatorių Europoje” — Baltarusijos valstybės vadovą Aleksandrą Lukašenko. Pažadėjo, tikriausiai, pasidalinti metodiniais nurodymais “nuo Sorošo”.

Tačiau paskubomis įvykdyti revoliuciją “iš viršaus” Minske nepavyko, ir pagreitinta demokratijos statybos pamoka baltarusių žemėje susisuko. Statymą padarė kruopščiai auginamiems sodinukams, kurie vėliau bus pasodinti į Baltarusijos dirvožemį. Kalba eina apie jauną tikrų kovotojų gentį, tręšiamą ir laistomą Europos humanitarinio universiteto šiltnamyje — George Soroso vardo Atviros Lietuvos Fondo vaiką.

Tada Soroso mokiniai iš Lietuvos ėmėsi ukrainiečių. Šia kryptimi pažanga padaryta didesnė. Lietuviai su Ukrainos opozicijos lyderiais pasidalino praktine režimo nuvertimo patirtimi, kurią mūsų tautiečiai įgijo 1991 metų sausį. Ukrainiečiai pasirodė esą gabūs mokiniai. “Euromaidano” scenarijus tiksliai nukopijuotas iš įvykių prie Vilniaus televizijos bokšto.

Bet grįškime prie “netikėto” Soroso grįžimo į Lietuvą. Miesčionis paklaus: “O kam? Juk Lietuvoje ir taip stipri demokratija, žodžio laisvė ir tolerancija. Net gėjų paradai vyksta reguliariai!” Taip ir yra. Tačiau miesčionis, dažniausiai, nežvelgia kelerius metus į priekį. Jam šiandien svarbiau sudurti galą su galu, išmaitinti ir aprengti vaikus bei pagyvenusius tėvus, sumokėti už komunalines paslaugas, įtikti viršininkui, ked neišvytų iš darbo. O svarbiausia — būti budriam, kad socialiniuose tinkluose neleptelėtų to, už ką Lietuvoje galima gauti amžiną žymę “prorusiškas agentas —

Sorošistai Lietuvoje pradėjo nuo intelektualų pvz kaip Kuolys.Vos prieš du metus po 8 metų pertraukos skandalingai pagarsėjusio verslo magnato, finansų rinkų spekulianto, milijardieriaus Džordžo Sorošo (George Soros) valdomas vadinamasis Atviros Lietuvos Fondas (ALF) vėl atnaujino savo veiklą Lietuvoje.

„ALF suvienyti intelektualai sekė aktualijas, jautriai stebėjo Lietuvos valstybei bei visuomenei kylančias vidaus bei išorės grėsmes ir 2015 metų pabaigoje nusprendė imtis iniciatyvos. Šiais metais sausio 19 dieną iniciatyvinės grupės susirinkime išrinkta ALF valdyba, patvirtinta veiklos strategija

ALF valdybos pirmininke išrinkta sociologė, religijotyrininkė VDU docentė Milda Ališauskienė, buvusiai ilgametei ALF valdybos pirmininkei Irenai Veisaitei suteiktas šio fondo garbės narės vardas.

Kiti nariai – LRT Radijo žurnalistė Audra Čepkauskaitė, „EIKA“ vadovas Domas Dargis, sociologas, kriminologas, VU profesorius dr. Aleksandras Dobryninas, „IQ“ vyriausiasis redaktorius ir leidėjas Ovidijus Lukošius, filosofas, VU docentas dr. Nerijus Milerius, politologė, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorė dr. Jūratė Novagrockienė, kultūros istorikas, VU docentas dr. Aurimas Švedas ir teisininkas, Mykolo Romerio universiteto profesorius dr. Justinas Žilinskas.

Atsikūrusio fondo vadovybė paskelbė, kad rems viešosios politikos analizės centro – Vilniaus politikos analizės instituto – steigimą ir veiklą. Taip pat ketinama skirti daug išteklių Lietuvos visuomenės „proeuropietiškoms nuostatoms stiprinti“ bei „kurti atvirą visuomenę, puoselėti dialogo kultūrą, būti traukos ir saviraiškos centru jauniems Lietuvos intelektualams bei visuomenės veikėjams“.

Sorošo fondo veikla Lietuvoje atnaujinama tuo metu kai JAV ir Rytų ir Vidurio Europos valstybėse po JAV prezidento Donaldo Trampo išrinkimo imta kritiškai vertinti Sorošo finansuojamų nevyriausybinių organizacijų veiklą. Po to, kai naujasis JAV prezidentas D. Trampas nutraukė JAV administracijos palaikymą kai kurioms globalistinėms ir genderistinėms ankščiau Vašingtono remtoms Sorošo organizacijoms priešiškumas Sorošo fondo veiklai kilo Vengrijoje.

Čia premjero Viktoro Orbano rėmėjai „užsienio jėgų remiamas“ nevyriausybines organizacijas apkaltino siekiais užtvindyti Europą pabėgėliais bei transformuoti krikščionybę į kairiųjų pažiūrų multikultūrinį globalizmą.Makedonijos premjeras Nikola Gruevskis taip pat paskelbė, kad būtina atlikti visuomenės „desorosizaciją“. Sausio mėnesį jis pradėjo judėjimą, kuris vadinasi „Stop operacijai Sorosas“.

Lenkijos valdančios partijos lyderis Jaroslavas Kačinskis (Jaroslaw Kaczynski) pareiškė, kad Dž. Sorošo valdomi fondai „siekia visuomenės be tapatybės“ ir parėmė pastangas apriboti jų veiklą.

Rumunijos valdžia pareiškė, kad Dž. Sorošas „finansavo blogį“ ir iškėlė sau tikslą jį nugalėti. Panašūs judėjimai kilo Serbijoje, Slovakijoje ir Bulgarijoje.Pernai nutekinti Dž. Sorošo valdomo Atviros visuomenės fondo dokumentai visam pasauliui atskleidė, kaip pasitelkus šimtus milijonų JAV dolerių kairiųjų iniciatyvų paramai buvo kišamasi į valstybių vidaus politiką visame pasaulyje.

Nutekintieji dokumentai astskleidė daugiamilijoninę Sorošo paramą naujajai Europos Sąjungos (ES) pabėgėlių politikai, siekiant Europą užgriuvusią imigracijos krizę paversti „naująja norma“ ir „pastovia būsena“.

Jie taip pat parodė, kad Sorošas darė spaudimą JAV prezidento Barako Obamos administracijai siekdamas padidinti į JAV kasmet priimamų pabėgėlių skaičių nuo 70 iki 100 tūkstančių. Be to paaiškėjo, kad milijardierius nurodinėjo tuometinei JAV Valstybės sekretorei Hilari Klinton (Hillary Clinton), kaip elgtis užsienio politikoje, siekė pakeisti abortus draudžiančių šalių įstatymus, užčiaupti islamo kritikus bei kišėsi į Europos šalių rinkimus.

Man įtarimą kelia ir Gitano Nausėdos pasakymas,kad intelektualai ir vėl bus suburiami į Prezidentūrą kaip Gitano protežė Valdo Adamkaus laikais.

Klasikinis pavyzdys.

Kita vertus Gitanas skrido į Lenkiją susitikti su Kačinskio žmonėmis,o jie kaip ir vengrų Orbano,Italų Salvini žmonės labai kritiški Sorošo atžvilgiu.Gitanas turės rinktis.Andrius Kubilius jį spaus mat jo sūnus yra Google Baltijos šalyse vadovas,o tai jau prieiga prie visų informacijos srautų.Big Data yra big deal !

Dokumentai parodė Sorošo požiūrį į Europos imigracijos krizę. Sorošas siekė politikams įteigti, kad pabėgėlių krizę reikėtų priimti kaip „naująją normą“ ir atsisakyti požiūrio, jog į ją reikia kaip nors reaguoti, bandant sustabdyti milžiniškus migracijos srautus.

Paaiškėjo, kad Sorošo grupes Europoje teikė paramą politikams, pasisakantiems už atvirų sienų politiką, taip pat finansiškai rėmė žurnalistus, palankiai atsiliepiančius apie imigraciją į Europą. Pavyzdžiui, Sorošo remiamos grupės agitavo prieš partijos „Teisė ir teisingumas“ išrinkimą Lenkijoje, o pats Sorošas siūlė nepaisyti referendume Britanijoje išreikštos britų valios palikti Europos Sąjungą.

Sorošas siekia įgyvendinti globalistinę viziją, o islamizaciją mato kaip pasaulinės transformacijos, kurią nori pasiekti, šalutinį efektą: „Jis yra globalistas, kuris tiki, kad sunaikinus tautas bus sunaikintas nacionalizmas ir įsigalės pasaulinė taika, tarp žmonių ištrindama visas sienas ir skirtumus.

Globalizacija ir islamizacija iš tiesų yra dvi tos pačios monetos pusės – islamizacijos pagalba Vakarų šalys praranda savo identitetą kaip nepriklausomi, krikščioniški vienetai ir tampa labiau linkusios į globalizaciją, siekiančią atimti iš jų suverenitetą ir veiksmų laisvę.

Be globalizacijos ideologijos, islamas prarastų vieną iš mirtiniausių savo ginklų pasaulinėje arenoje. Globalizacijos ideologija, skatinama tokių žmonių kaip Sorošas, užkerta kelią veiksmams, kurie Vakarams leistų apsiginti nuo islamo pavojaus.

Sorošas beveik 650 tūkst. JAV dolerių parėmė organizacija Black Lives Matter atsakingą už JAV juodaodžių keliamus išpuolius ir riaušes prieš šalies policininkus bei agresyvų elgiasį prieš vietos baltaodžius.

Paviešinti slapti dokumentai atskleidė ir Dž. Sorošo planą kovojant už „moterų teises“ pakeisti įstatymus visose negimusią gyvybę saugančiose pasaulio šalyse, ypač didelį dėmesį skiriant konservatyviajai Airijai. O pasinaudojus šia šalimi kaip pavyzdžiu siekti abortus legalizuojančių įstatymų priėmimo „kitose katalikų dominuojamose šalyse.Sorošo užduotis stropiausiai vykdydavo a.a filosofas Leonidas Donskis.

Džordžas Sorosas gimė Vengrijos žydo Šorošo šeimoje 1930 m. Budapešte. Išgyveno II-ojo pasaulinio karo holokaustą ir į Vakarus pasitraukė artėjant kitai grėsmei – Tarybų Sąjungai. Jo motina turėjo šilko parduotuvę, o tėvas buvo teisininkas.Su padirbtais dokumentais 1947 m. Dž. Sorosas išvyksta į Jungtines Karalystes. Pradeda dirbti padavėju ir geležinkelio portje.

Dėdės remiamas jis studijuoja Londono Ekonomikos Mokykloje ir ją baigia 1952 m. Tuo metu jis stažuojasi viename Londono bankų. 1956m. emigruoja į JAV ir įsikuria Niujorke.
Iki 1973 m. dirba investicinėse kompanijose „F.M. Mayer“, „Wertheim & Co“, „Arnhold & S. Bleichroeder“.
1973 m. nusprendžia įsteigti kompaniją „Soros Fund Management“.

Visą aštuntą dešimtmetį kompanija veikia kaip alternatyvaus investavimo fondas (hedge fund). Vėliau fondas performuojamas į žymųjį „Quantum Fund“. Fonde jis dirbo drauge su kitu žymiu investuotoju Džimu Rodžersu.Finansų pasaulyje Džordžo Soroso asmenybė vertinama kontroversiškai. Vieniems jis žymus investuotojas ir filantropas, kitiems – grubus spekuliantas sužlugdęs ne vienos valstybės valiutas ir iš to susikrovęs turtus.

Dešimtajame dešimtmetyje, po Berlyno sienos griuvimo, Europa susidūrė su naujais ekonominiais ir finansiniais iššūkiais. Reikėjo apjungti Europą.Paradui vadovavo Vokietija, Prancūzija ir Jungtinė Karalystė. Buvo priimtas politinis sprendimas dėl bendros valiutos. Šalys, norinčios prisijungti prie bendros valiutos sistemos, privalo laikytis Valiutų Kursų Mechanizmo ERM II.

Tuo metu Sorosas fondą valdė drauge su kitu žymiu investuotoju Stenliu Drukenmileriu (Stanley Druckenmiller). 1992 m. jie pastebėjo, kad svaro sterlingų ir Vokietijos markės kursas naujos valiutos ECU atžvilgiu palaikomas dirbtinai.

Anglijos centrinis bankas (BoE) pastoviai rinkoje atliko intervencijas svarų sterlingui palaikyti. Dž.Sorosas išsiaiškino kada centriniam bankui pasibaigs resursai svarui palaikyti.Tai reiškia, kad rinkoje svaras nebus palaikomas ir galima jį drąsiai pardavinėti. Taip ir buvo. Dž.Soroso fondas panaudojo visas įmanomas lėšas ir Forexe pardavė svarus.

Vienais šaltiniais teigiama, kad fondas svarų pardavė už 10 mlrd. dolerių. Kitais šaltiniais sakoma, kad užteko ir 1,5 mlrd. dolerių. Bet per naktį fondas uždirbo virš milijardo dolerių bendrojo (iki mokestinio ir neatskaičius komisinių) pelno. Tai padarė Džordžą Sorosą legenda. O pats Sorosas po šios nakties vadinamas Žmogumi Sužlugdžiusiu Anglijos Banką.

Dar viena toks pats šansas Dž.Sorosui pasitaikė tame pačiame dešimtmetyje. Tuo metu sparčiai kilo Pietų Korėjos, Malaizijos, Tailando ir Singapūro ekonomikos (Azijos Tigrai).Nenuostabu, kad pūtėsi burbulai ir jie sprogo „Azijos krizės“ pavadinimu 1997 m. Tailando centrinis bankas jau nesugebėjo palaikyti Tailando bato kurso JAV dolerio atžvilgiu.Situaciją aštrino spekuliantų išpuoliai prieš batą. Čia daug prisidėjo ir Dž.Soroso fondai.
Lietuvoje Dž.Soroso filantropinė veikla žinoma kaip „Atviros Lietuvos fondas“. Tokią veiklą jis pradėjo dar aštuntame praeito amžiaus dešimtmetyje.

Finansiškai rėmė studentų judėjimą, nukreiptą prieš apartheidą Pietų Afrikos respublikoje. Jo fondai buvo beveik visose buvusios Sovietų Sąjungos ir Varšuvos pakto respublikose. Tokia, kokia yra dabar Lietuva, įvyko ne be Dž.Soroso pinigų pagalbos.

Savo teoriniuose pasvarstymuose Dž.Sorosas vystė refleksyvumo (reflexivity) teoriją. Nelogiškas ir chaotiškas rinkos dalyvių elgesys ir supratimas, kaip šis elgesys keičia turto kainas rinkoje (reflexivity) ir sudarė jo investavimo strategijos pagrindą.Iš principo refleksyvumo teorija prieštarauja akademiniam įsivaizdavimui apie kapitalo rinkas.Dabar Dž.Sorosas teigia pasitraukęs iš aktyvios investicinės veiklos. Tačiau nuolat laiko ranką pridėjęs prie pasaulio finansinio pulso.

Man kaip pusę savo amželio gyvenančiam Didžiojoje Britanijoje yra labiau įdomesnė Sorošo veikla BREXIT istorijoje.Savarankiška Didžiosios Britanijos politika netinka Sorošo planams. Juo labiau kad niekas šiandien negalėtų paneigti, kad jis tą patį darė ir referendumo metu, mokėjo pinigus tiems, kurie agitavo už pasilikimą ES.Algis Avizienis galėtų pratęsti su Vitalijus Balkus savo laidoje temą kaip Sorošas išdūrė Britanijos centrinį banką.

Jeigu mes laikysimės nuomonės, kad ES anksčiau ar vėliau įsivels į konfliktą su Jungtinėmis Valstijomis, su Kinija, su Rusija, nes tai yra pagrindiniai pasaulio žaidėjai, tai Didžioji Britanija, pasitraukdama iš ES, pasilieka sau labai daug veiksmų laisvės. Į procesą reikia žiūrėti šio jau dabar vykstančio geopolitinio konflikto kontekste.

Kas žino, galbūt Dž.Sorošui labai norisi, kad Anglija kartu visais taip pat būtų šio konflikto dalyvė.Prisiminkime ir faktą, kad jis savo spekuliacijomis kažkada labai nuskriaudė britus, devalvuodamas svarą.

Jums kils klausimas kodėl Sorošas, taip grubiai kišdamasis į svetimos valstybės reikalus, visiškai nesibaimina tapti atviru Didžiosios Britanijos priešu iš čia išplaukia ir atsakymas.

Dž.Sorošas tikrai neveikia kaip vienas nepriklausomas individas. Aš niekada nepatikėsiu, kad vienam žmogui būtų leista atvirai veikti prieš dabartinį JAV prezidentą. Juk jis apmoka įvairias protestų akcijas prieš Donaldą Trampą. Todėl manyti, kad vienas žmogus gali dešimtmečiais šokdinti Angliją ar net Ameriką, būtų juokinga. Pagaliau, jis finansuoja ir ekonominių migrantų perkėlimą į Europą.

Jis yra tik mums matomas veidas, pastatytas tų jėgų, kurios turi tam tikrų planų viso pasaulio atžvilgiu. O kokie tie planai?.. Kuo toliau, tuo labiau peršasi mintis, kad visi dabar vykstantys procesai iš esmės tarnauja baltųjų Vakarų civilizacijos naikinimui. Nes visi tie procesai visiškai neliečia kitų rasių – tik baltuosius.

Visas šitas marazmas, kuris vyksta tarp „auksinio milijardo“, neliečia nei juodųjų rasės, nei geltonųjų, nei arabų pasaulio.Jie kaip gyveno su savo vertybėmis, taip ir gyvena. O štai Vakarų civilizacijos vertybės keičiamos iš esmės. Todėl man ateina į galvą dvi, akcentuoju, fantastinės mintys.

Viena mintis yra tokia: baltieji yra vienintėliai, kurie gali mobilizuotis ir atimti pinigus iš tų, kurie šiandien valdo pasaulį. Nes tik baltieji vaikšto su plakatais „Okupuok Wall Street’ą“, pagaliau, jų ir technologinės bei organizacinės galimybės yra kitokios. O keli šimtai šeimų, valdančių pasaulį, šiandien yra saugiai susitvarkę: pinigai yra jų rankose, beveik visa spauda taip pat jų rankos.Kam jiems reikia, kad kažkas gadintų gyvenimą.

Globalistų tikslas yra sumaišyti kultūras, sukryžminti rases ir tautas, palikti pilką vartotojų masę, neatsimenančią savų istorinių šaknų, kultūrinių skirtumų. Tie, kurie šiandien pasaulį kontroliuoja, puikiai supranta, jog tik baltieji kėsinasi į tokią tvarką.Technologinis progresas, kurį pastarąjį šimtmetį taip pat nešė tik baltieji, – robotizacija, kompiuterizacija ir automatizacija kelia sunkiai išsprendžiamus klausimus.Net japonai supirkinėjo baltųjų patentus po karo ir ant jų pastatė savo ekonomiką. Todėl tvirtinu, kad visas technologinis progresas yra išimtinai baltųjų nuopelnas. Bet šiame progrese lieka neaišku, kur dėti nereikalingas darbo rankas.

Kai žiūrėsite filmuką aukščiau suvokite,kad Sąjūdžio laikais prieš 29 metus Lietuvos ekonomika buvo tarp skurdžiausių pasaulyje ir prilygo Malavių,Mozambikų lygiui.

Lietuva buvo tokia pat kaip dabar Venesuela.Sprogdinimai,banditizmas,žmonių grobimai.Skirtumas nuo afrikos tik tas,jog Lietuvoje gyveno baltieji žmonės ir ji arti vakarų europos.

Sorošas su kitais investuotojais nupirko visą postkomunistinę konjunktūrą,žiniasklaida,menininkus,elitą,pavežiojo juos po konferencijas,o dabar už tai sumokat jūs mokesčių mokėtojai.Už visokias Šakalienės konferencijas po Afriką,bereikšmius vizitus sumokate jūs.Matote, kas darosi Londone dėl „Brexit“, kas vyksta Prancūzijoje, matote, kas darosi Lietuvoje dėl Ramūno Karbauskio vykdomos teisingos politikos.

Sisteminės jėgos daro viską, kad D.Trampo, „Brexit“ ir „valstiečių“ fenomenai nesikartotų. Donaldo šalininkų negirdėti jau vien dėl to, kad 90 procentų JAV žiniasklaidos kontroliuoja šešios grupuotės ir tik viena iš jų priklauso praktikuojančiam krikščioniui. Jos ir platina antitrampinę propagandą, kuri tiražuojama ne tik Amerikoje (Čikaga politines apžvalgas ir komentarus perspausdina iš Niujorko), bet ir Europoje, ir Lietuvoje.

Lietuvos universitetų studentai reaguoja į D.Trampą kaip į didžiausią nusikaltėlį. Jie irgi tarptautinės propagandos paveikti. Sisteminiai veikėjai ir kultūriniai marksistai nenori, kad D.Trampui pasisektų, ir daro viską, kad jam nesisektų.

Dar prieš prezidento inauguraciją aštuoniolikos didmiesčių burmistrai viešai pareiškė, kad nevykdys jo nurodymų per emigracinę tarnybą išduoti nelegalių nusikaltėlių pavardes. Tad ir šitie žmonės įgyja teisę į valstybinį būstą, „Obamacare“ sveikatos draudimą ir panašiai.

Europa Sorošo dėka remia dykinėjančius migrantus ir baudžia savo darbuotojus.Jachtų savininkai, kai pabosta uoste arba kai jiems pritrūksta kasdienai apyvartinių lėšų, išplaukia į jūrą tarp Maltos ir Libijos, susirenka iš nepatvarių valčių pabėgėlius, atsiveža juos į Maltą ir iš jos valdžios už šią paslaugą gauna 500 eurų kompensaciją. Valdžia tikisi juos atgauti iš Briuselio, bet jokios garantijos nėra. Štai jums legalus biznis.

Amerikonas vis tiek bijo ruso.

Trampas gali sakyt, kad nebijo, bet gynybos ministras James Mattis suprato, kad Rusija nebus lengvas priešas. Kibernetinio puolimo potencialą ji jau demonstravo įsibraudama į milijonus JAV valstybės tarnautojų kompiuterių, asmeninių ir tarnybinių, tarp jų ir į demokratų partijos failus, iš kurių paaiškėjo, kaip Hillary Clinton šalininkai mulkino ir neutralizavo Bernie Sanders šalininkus.Donaldas iki šiol manė, kad Amerika yra visagalė, bet, deja, ji nėra visagalė, yra dar ir Rusija, ir Kinija, ir Iranas, ir dar visos arabų tautos.

Visa Sorošo proklintoninė sisteminė žiniasklaida Lietuvoje gyvuos iki tol,kol nebus pakeista visa LRT vadovybė.O pabaigai pasakysiu.

Būtų gerai,kad Valionis pasiknistų savo archyvuose ir ištrauktų kasetinius įrašus iš pokalbių su Saudargu ,kas vyko 1991 Sausio 13 įvykiais Lietuvoje kai savi šaudė į savus,kai kas 5 minutes Palangos oro uoste leidosi lėktuvai su amerikiečių karo instruktoriais buvo rengiamasi pilietiniam karui Lietuvoje.

Vytautas Landzbergis reikalavo kraujo.Kraujo buvo,bet ne tiek kiek norėta.Kažką Sikorskis buvęs Lenkijos URM žino.

Ne šiaip sau Gitanas Nausėda pirmajį vizitą Lenkijon darė.Gal nusprendė kartu su Lenkais ir Vengrais vyt Sorošo grupuotę lauk iš Lietuvos ?

Sausio 13 įvykiai Vilniuje vėliau ir Rygoje,Oranžinė Revoliucija,Maidanas,Arabų Pavasaris,Rožių Revoliucija ir galybė kitų yra organizuojama Sorošo ir jai artimų finansininkų grupuočių su tikslu perimti šalių ekonomikas ir perimti politinio ir kultūrinio establišmento kontrolę kartu su teismais,prokuratūra ir spec tarnybomis,o jei planas pavyksta ir su kariuomene.Griuvus Sovietų Sąjungai nebebuvo pinigų ir amerikiečiai perėmė Rytų Europą į savo įtakos zoną.Lietuvos politinio elito suformavimas Sorošui kainavo 40 milijonų dolerių.Vėliau buvo susitarta propagandinius kanalus įskaitant ir LRT finansuoti pačių mokesčių mokėtojų sąskaita,VSD moka pinigus kovai su Rusijos įtaka sukurtai Jorkšyrų Elfų grupuotei už sėdėjimą feisbuke,Delfi,Lryto portaluose ir liberalizmą šlovinančių komentarų rašymą.Tai globalus procesas,labai gerai kordinuotas mažai apmokamas ir labai greitai atsiperkantis.Taip buvę komunistai ir jų vaikai žurnalistai patapo aršiais amerikiečių sąjungininkais.Kur kas įdomesni globalistų judesiai vyko šiaurės Afrikoje,kur milijonai konservatyvaus islamo ir diktatūros įbauginų jaunuolių išėjo į gatves.2010–12 arabų šalis apėmusi demonstracijų, ginkluotų susirėmimų ir perversmų banga. 2010 12 arabiškoje Šiaurės Afrikos šalyje Tunise prasidėję masiniai protestai prieš vietinį režimą davė pradžią 2011 pirmoje pusėje nuvilnijusiai pilietinių maištų bangai pusėje tuzino arabų šalių. Savo prigimtimi Arabų pavasaris buvo panašus daugelyje šalių – į gatves protestuoti prieš diktatoriškus nacionalinius režimus, skurdą, korupciją, nepotizmą ir klientelizmą, reikalauti pilietinių teisių bei laisvių 2011 01–03 išėjo šimtatūkstantinės beginklių piliečių minios, pagrindinių miestų aikštėse įkūrusios protestuotojų palapinių miestelius.Varomoji protestuotojų jėga buvo išsilavinęs, neretai progresyvus ir prodemokratiškas miestų jaunimas, esamõs sociopolitinės ir socioekonominės sąrangos savo šalyse sąlygomis nematantis socialinio mobilumo perspektyvų. Pirminėje savo fazėje, ypač žlugus keliems ilgamečiams autokratiniams režimams, Arabų pavasaris pasaulyje buvo sukėlęs arabų šalių demokratizacijos viltis, kurios, kaip parodė tolesni procesai, daugeliu atvejų buvo nepamatuotos.Prasidėjusio beveik identiškai Arabų pavasario tolesnė eiga ir jo padariniai skirtingose arabų šalyse buvo nevienodi. Tunise protestai jau 2011 01 baigėsi prezidento Z. el A. Ben Ali viešu atsistatydinimu ir pabėgimu iš šalies. Egipto prezidentas M. H. Mubarakas 2011 02 buvo priverstas atsistatydinti. Bahreine su protestuotojais 2011 03 susidorota padedant šalies režimo pasikviestoms Saudo Arabijos ginkluotosioms pajėgoms. Libiją valdęs M. al Kaddafi maištininkų buvo nužudytas po kelis mėnesius trukusios režimo šalininkų ir maištininkų, NATO pajėgų remiamų iš oro, kovos. Jemeno prezidentas A. A. A. Salihas posto atsisakė tik 2011 11, bet ne dėl protestuotojų spaudimo, o tik sunkiai sužeistas per pasikėsinimą. Sirijoje protestai 2011 rudenį virto ginkluotu sukilimu prieš B. al Assado režimą, 2012 jis peraugo į beveik visą šalį apėmusį Sirijos pilietinį karą.Keliose kitose arabų šalyse (Maroke, Jordanijoje, Alžyre) protestai buvo ne tokie gausūs ar ilgalaikiai ir nesąlygojo esminės režimo ar vidaus politikos kaitos ir lėmė tik kosmetinius šalies konstitucijos bei vyriausybės sudėties pakeitimus.Arabijos pusiasalio monarchijose, išskyrus Bahreiną, nebuvo jokių ženklesnių protesto akcijų ar neramumų.Visose arabų šalyse (Tunise, Egipte, Libijoje, Jemene), kuriose žlugo ilgamečiai autokratiniai režimai, tarptautinių stebėtojų vertinimu, 2011–12 įvyko laisvi ir demokratiški rinkimai, kurie atvėrė kelią į valdžią konservatyvioms religinėms politinėms jėgoms, atstovaujamoms islamo revaivalistų. Tačiau daugumoje šių šalių valdžios pasikeitimas atnešė ne stabilumą, bet dar daugiau politinės įtampos, kuri Libijoje ir Jemene netrukus lėmė pilietinius karus bei faktinį valstybių žlugimą. Libijoje per dvejus atskirus rinkimus buvo išrinkti du vienas kito legitimumą neigiantys parlamentai, nors nė vienas jų realios valdžios neturėjo, nes padėtį kontroliavo viena kitai priešiškos regioninės ginkluotos draugovės. Jemene didelę dalį teritorijos su sostine Sana 2014 09 perėmė šiaurinių genčių maištininkai, žinomi hučių pavadinimu, o išrinktasis prezidentas pasitraukė į Saudo Arabiją, kurios oro pajėgos nuo 2015 03 pradėjo hučių valdomų teritorijų sistemingą bombardavimo iš oro ir blokados kampaniją (2017 pabaigoje tebesitęsė). Egipte 2013 07 įvykdytas karinis perversmas, iš valdžios pašalintas demokratiškai išrinktas prezidentas, o karinis režimas uždraudė valdžioje buvusią politinę jėgą – Musulmonų broliją – ir ėmėsi politinių represijų, taip sugrąžindamas šalį į padėtį, buvusią iki Arabų pavasario. Vieninteliame Tunise demokratizacijos procesas nenutrūko – po 2014 pabaigoje įvykusių rinkimų valdžia perduota taikiai.Atsižvelgiant į ginkluotos kovos intensyvumą, destrukcijos mastą bei aukų skaičių, galima teigti, kad skaudžiausi Arabų pavasario padariniai buvo Sirijai: per pilietinį karą iki 2017 pabaigos žuvo 350–450 tūkst. žmonių, 5,5 mln. pabėgo iš šalies. Be šimtų ginkluotų maištininkų draugovių, vienu ar kitu metu kontroliavusių skirtingas šalies dalis, pavojingiausia režimo išlikimui buvo Islamo valstybė ,kuri 2014 06 pabaigoje paskelbė rytinėje Sirijos dalyje ir Vakarų Irake įkurianti naują kalifato valdymo formos valstybę. Teritorinės Islamo valstybės pretenzijos Sirijos teritorijoje tarptautinės koalicijos buvo sužlugdytos tik 2017 pabaigoje, bet pilietinis karas tuo nesibaigė, nes kelias teritorijas vis dar tebekontroliavo režimui priešiškos ginkluotos draugovės, kurias sunaikinti ar bent išstumti iš kontroliuojamų teritorijų tapo svarbiausiu režimo uždaviniu.Egipto musolmonų brolija kažkuo panaši į Vytauto Landzbergio grupuotę nuolat prisidengiančią vėliava ir patriotiškumu.Po visais šitais procesais stovi viena pagrindinė figūra tai milijardierius Džordžas Sorošas.Jo vadovaujamas prožydiškas Atviros Lietuvos Fondas jau kartą buvo išvytas ir šitam procesui vadovavo dabar be teismo kalinamas Algirdas Paleckis.Iš tiesų, Sorosas išvyko iš Lietuvos 2009-aisias — iškart po to, kai Lietuvos prezidente pirmą kartą, remiantis konservatorių rekomendacija, buvo išrinkta Dalia Grybauskaitė, o masiniai neramumai prie Seimo sienų buvo nuslopinti policijos."Mauras padarė savo darbą, mauras gali eiti." Demokratija Lietuvoje tais metais įtvirtinta kartą ir visiems laikams, metodiniai nurodymai tolesniam demokratiniam valdymui perduoti į patikimas rankas. Viskas Lietuvoje dabar yra kontroliuojama, ir galima nukreipti dėmesį į kitas postsovietines šalis, kurias valdo tironai ir diktatoriai.Dešimtmetį Lietuva ilsėjosi ir klestėjo ant demokratijos laurų lietuviškų "Soroso paukštelių" pastangomis ir nuosekliu vadovavimu iš rūmų Daukanto aikštėje. Šalies ekonomika augo pašėlusiu tempu ant Europos Sąjungos fondų mielių; vietoj fabrikų ir gamyklų kaip grybai po lietaus dygo priekybos centrai. Vėliau Lietuvoje įvestas euras.Visus šiuos privalumus Lietuvos "Soros doktrinos" pasekėjai turėjo pademonstruoti savo buvusiems "komunalinio buto" kaimynams — "TSRS". Mat, žiūrėkite, kaip reikia gyventi ir klestėti. Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė net pirmoji iš pasaulio lyderių į savo teritoriją priėmė "paskutinį diktatorių Europoje" — Baltarusijos valstybės vadovą Aleksandrą Lukašenko. Pažadėjo, tikriausiai, pasidalinti metodiniais nurodymais "nuo Sorošo".Tačiau paskubomis įvykdyti revoliuciją "iš viršaus" Minske nepavyko, ir pagreitinta demokratijos statybos pamoka baltarusių žemėje susisuko. Statymą padarė kruopščiai auginamiems sodinukams, kurie vėliau bus pasodinti į Baltarusijos dirvožemį. Kalba eina apie jauną tikrų kovotojų gentį, tręšiamą ir laistomą Europos humanitarinio universiteto šiltnamyje — George Soroso vardo Atviros Lietuvos Fondo vaiką. Tada Soroso mokiniai iš Lietuvos ėmėsi ukrainiečių. Šia kryptimi pažanga padaryta didesnė. Lietuviai su Ukrainos opozicijos lyderiais pasidalino praktine režimo nuvertimo patirtimi, kurią mūsų tautiečiai įgijo 1991 metų sausį. Ukrainiečiai pasirodė esą gabūs mokiniai. "Euromaidano" scenarijus tiksliai nukopijuotas iš įvykių prie Vilniaus televizijos bokšto.Bet grįškime prie "netikėto" Soroso grįžimo į Lietuvą. Miesčionis paklaus: "O kam? Juk Lietuvoje ir taip stipri demokratija, žodžio laisvė ir tolerancija. Net gėjų paradai vyksta reguliariai!" Taip ir yra. Tačiau miesčionis, dažniausiai, nežvelgia kelerius metus į priekį. Jam šiandien svarbiau sudurti galą su galu, išmaitinti ir aprengti vaikus bei pagyvenusius tėvus, sumokėti už komunalines paslaugas, įtikti viršininkui, ked neišvytų iš darbo. O svarbiausia — būti budriam, kad socialiniuose tinkluose neleptelėtų to, už ką Lietuvoje galima gauti amžiną žymę "prorusiškas agentas —Sorošistai Lietuvoje pradėjo nuo intelektualų pvz kaip Kuolys.Vos prieš du metus po 8 metų pertraukos skandalingai pagarsėjusio verslo magnato, finansų rinkų spekulianto, milijardieriaus Džordžo Sorošo (George Soros) valdomas vadinamasis Atviros Lietuvos Fondas (ALF) vėl atnaujino savo veiklą Lietuvoje. „ALF suvienyti intelektualai sekė aktualijas, jautriai stebėjo Lietuvos valstybei bei visuomenei kylančias vidaus bei išorės grėsmes ir 2015 metų pabaigoje nusprendė imtis iniciatyvos. Šiais metais sausio 19 dieną iniciatyvinės grupės susirinkime išrinkta ALF valdyba, patvirtinta veiklos strategijaALF valdybos pirmininke išrinkta sociologė, religijotyrininkė VDU docentė Milda Ališauskienė, buvusiai ilgametei ALF valdybos pirmininkei Irenai Veisaitei suteiktas šio fondo garbės narės vardas.Kiti nariai – LRT Radijo žurnalistė Audra Čepkauskaitė, „EIKA“ vadovas Domas Dargis, sociologas, kriminologas, VU profesorius dr. Aleksandras Dobryninas, „IQ“ vyriausiasis redaktorius ir leidėjas Ovidijus Lukošius, filosofas, VU docentas dr. Nerijus Milerius, politologė, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorė dr. Jūratė Novagrockienė, kultūros istorikas, VU docentas dr. Aurimas Švedas ir teisininkas, Mykolo Romerio universiteto profesorius dr. Justinas Žilinskas.Atsikūrusio fondo vadovybė paskelbė, kad rems viešosios politikos analizės centro – Vilniaus politikos analizės instituto – steigimą ir veiklą. Taip pat ketinama skirti daug išteklių Lietuvos visuomenės „proeuropietiškoms nuostatoms stiprinti“ bei „kurti atvirą visuomenę, puoselėti dialogo kultūrą, būti traukos ir saviraiškos centru jauniems Lietuvos intelektualams bei visuomenės veikėjams“.Sorošo fondo veikla Lietuvoje atnaujinama tuo metu kai JAV ir Rytų ir Vidurio Europos valstybėse po JAV prezidento Donaldo Trampo išrinkimo imta kritiškai vertinti Sorošo finansuojamų nevyriausybinių organizacijų veiklą. Po to, kai naujasis JAV prezidentas D. Trampas nutraukė JAV administracijos palaikymą kai kurioms globalistinėms ir genderistinėms ankščiau Vašingtono remtoms Sorošo organizacijoms priešiškumas Sorošo fondo veiklai kilo Vengrijoje. Čia premjero Viktoro Orbano rėmėjai „užsienio jėgų remiamas“ nevyriausybines organizacijas apkaltino siekiais užtvindyti Europą pabėgėliais bei transformuoti krikščionybę į kairiųjų pažiūrų multikultūrinį globalizmą.Makedonijos premjeras Nikola Gruevskis taip pat paskelbė, kad būtina atlikti visuomenės „desorosizaciją“. Sausio mėnesį jis pradėjo judėjimą, kuris vadinasi „Stop operacijai Sorosas“.Lenkijos valdančios partijos lyderis Jaroslavas Kačinskis (Jaroslaw Kaczynski) pareiškė, kad Dž. Sorošo valdomi fondai „siekia visuomenės be tapatybės“ ir parėmė pastangas apriboti jų veiklą.Rumunijos valdžia pareiškė, kad Dž. Sorošas „finansavo blogį“ ir iškėlė sau tikslą jį nugalėti. Panašūs judėjimai kilo Serbijoje, Slovakijoje ir Bulgarijoje.Pernai nutekinti Dž. Sorošo valdomo Atviros visuomenės fondo dokumentai visam pasauliui atskleidė, kaip pasitelkus šimtus milijonų JAV dolerių kairiųjų iniciatyvų paramai buvo kišamasi į valstybių vidaus politiką visame pasaulyje. Nutekintieji dokumentai astskleidė daugiamilijoninę Sorošo paramą naujajai Europos Sąjungos (ES) pabėgėlių politikai, siekiant Europą užgriuvusią imigracijos krizę paversti „naująja norma“ ir „pastovia būsena“. Jie taip pat parodė, kad Sorošas darė spaudimą JAV prezidento Barako Obamos administracijai siekdamas padidinti į JAV kasmet priimamų pabėgėlių skaičių nuo 70 iki 100 tūkstančių. Be to paaiškėjo, kad milijardierius nurodinėjo tuometinei JAV Valstybės sekretorei Hilari Klinton (Hillary Clinton), kaip elgtis užsienio politikoje, siekė pakeisti abortus draudžiančių šalių įstatymus, užčiaupti islamo kritikus bei kišėsi į Europos šalių rinkimus.Man įtarimą kelia ir Gitano Nausėdos pasakymas,kad intelektualai ir vėl bus suburiami į Prezidentūrą kaip Gitano protežė Valdo Adamkaus laikais.Klasikinis pavyzdys.Kita vertus Gitanas skrido į Lenkiją susitikti su Kačinskio žmonėmis,o jie kaip ir vengrų Orbano,Italų Salvini žmonės labai kritiški Sorošo atžvilgiu.Gitanas turės rinktis.Andrius Kubilius jį spaus mat jo sūnus yra Google Baltijos šalyse vadovas,o tai jau prieiga prie visų informacijos srautų.Big Data yra big deal !Dokumentai parodė Sorošo požiūrį į Europos imigracijos krizę. Sorošas siekė politikams įteigti, kad pabėgėlių krizę reikėtų priimti kaip „naująją normą“ ir atsisakyti požiūrio, jog į ją reikia kaip nors reaguoti, bandant sustabdyti milžiniškus migracijos srautus. Paaiškėjo, kad Sorošo grupes Europoje teikė paramą politikams, pasisakantiems už atvirų sienų politiką, taip pat finansiškai rėmė žurnalistus, palankiai atsiliepiančius apie imigraciją į Europą. Pavyzdžiui, Sorošo remiamos grupės agitavo prieš partijos „Teisė ir teisingumas“ išrinkimą Lenkijoje, o pats Sorošas siūlė nepaisyti referendume Britanijoje išreikštos britų valios palikti Europos Sąjungą. Sorošas siekia įgyvendinti globalistinę viziją, o islamizaciją mato kaip pasaulinės transformacijos, kurią nori pasiekti, šalutinį efektą: „Jis yra globalistas, kuris tiki, kad sunaikinus tautas bus sunaikintas nacionalizmas ir įsigalės pasaulinė taika, tarp žmonių ištrindama visas sienas ir skirtumus. Globalizacija ir islamizacija iš tiesų yra dvi tos pačios monetos pusės – islamizacijos pagalba Vakarų šalys praranda savo identitetą kaip nepriklausomi, krikščioniški vienetai ir tampa labiau linkusios į globalizaciją, siekiančią atimti iš jų suverenitetą ir veiksmų laisvę. Be globalizacijos ideologijos, islamas prarastų vieną iš mirtiniausių savo ginklų pasaulinėje arenoje. Globalizacijos ideologija, skatinama tokių žmonių kaip Sorošas, užkerta kelią veiksmams, kurie Vakarams leistų apsiginti nuo islamo pavojaus.Sorošas beveik 650 tūkst. JAV dolerių parėmė organizacija Black Lives Matter atsakingą už JAV juodaodžių keliamus išpuolius ir riaušes prieš šalies policininkus bei agresyvų elgiasį prieš vietos baltaodžius.Paviešinti slapti dokumentai atskleidė ir Dž. Sorošo planą kovojant už „moterų teises“ pakeisti įstatymus visose negimusią gyvybę saugančiose pasaulio šalyse, ypač didelį dėmesį skiriant konservatyviajai Airijai. O pasinaudojus šia šalimi kaip pavyzdžiu siekti abortus legalizuojančių įstatymų priėmimo „kitose katalikų dominuojamose šalyse.Sorošo užduotis stropiausiai vykdydavo a.a filosofas Leonidas Donskis.Džordžas Sorosas gimė Vengrijos žydo Šorošo šeimoje 1930 m. Budapešte. Išgyveno II-ojo pasaulinio karo holokaustą ir į Vakarus pasitraukė artėjant kitai grėsmei – Tarybų Sąjungai. Jo motina turėjo šilko parduotuvę, o tėvas buvo teisininkas.Su padirbtais dokumentais 1947 m. Dž. Sorosas išvyksta į Jungtines Karalystes. Pradeda dirbti padavėju ir geležinkelio portje. Dėdės remiamas jis studijuoja Londono Ekonomikos Mokykloje ir ją baigia 1952 m. Tuo metu jis stažuojasi viename Londono bankų. 1956m. emigruoja į JAV ir įsikuria Niujorke.Iki 1973 m. dirba investicinėse kompanijose „F.M. Mayer“, „Wertheim & Co“, „Arnhold & S. Bleichroeder“.1973 m. nusprendžia įsteigti kompaniją „Soros Fund Management“. Visą aštuntą dešimtmetį kompanija veikia kaip alternatyvaus investavimo fondas (hedge fund). Vėliau fondas performuojamas į žymųjį „Quantum Fund“. Fonde jis dirbo drauge su kitu žymiu investuotoju Džimu Rodžersu.Finansų pasaulyje Džordžo Soroso asmenybė vertinama kontroversiškai. Vieniems jis žymus investuotojas ir filantropas, kitiems – grubus spekuliantas sužlugdęs ne vienos valstybės valiutas ir iš to susikrovęs turtus.Dešimtajame dešimtmetyje, po Berlyno sienos griuvimo, Europa susidūrė su naujais ekonominiais ir finansiniais iššūkiais. Reikėjo apjungti Europą.Paradui vadovavo Vokietija, Prancūzija ir Jungtinė Karalystė. Buvo priimtas politinis sprendimas dėl bendros valiutos. Šalys, norinčios prisijungti prie bendros valiutos sistemos, privalo laikytis Valiutų Kursų Mechanizmo ERM II.Tuo metu Sorosas fondą valdė drauge su kitu žymiu investuotoju Stenliu Drukenmileriu (Stanley Druckenmiller). 1992 m. jie pastebėjo, kad svaro sterlingų ir Vokietijos markės kursas naujos valiutos ECU atžvilgiu palaikomas dirbtinai.Anglijos centrinis bankas (BoE) pastoviai rinkoje atliko intervencijas svarų sterlingui palaikyti. Dž.Sorosas išsiaiškino kada centriniam bankui pasibaigs resursai svarui palaikyti.Tai reiškia, kad rinkoje svaras nebus palaikomas ir galima jį drąsiai pardavinėti. Taip ir buvo. Dž.Soroso fondas panaudojo visas įmanomas lėšas ir Forexe pardavė svarus.Vienais šaltiniais teigiama, kad fondas svarų pardavė už 10 mlrd. dolerių. Kitais šaltiniais sakoma, kad užteko ir 1,5 mlrd. dolerių. Bet per naktį fondas uždirbo virš milijardo dolerių bendrojo (iki mokestinio ir neatskaičius komisinių) pelno. Tai padarė Džordžą Sorosą legenda. O pats Sorosas po šios nakties vadinamas Žmogumi Sužlugdžiusiu Anglijos Banką.Dar viena toks pats šansas Dž.Sorosui pasitaikė tame pačiame dešimtmetyje. Tuo metu sparčiai kilo Pietų Korėjos, Malaizijos, Tailando ir Singapūro ekonomikos (Azijos Tigrai).Nenuostabu, kad pūtėsi burbulai ir jie sprogo „Azijos krizės“ pavadinimu 1997 m. Tailando centrinis bankas jau nesugebėjo palaikyti Tailando bato kurso JAV dolerio atžvilgiu.Situaciją aštrino spekuliantų išpuoliai prieš batą. Čia daug prisidėjo ir Dž.Soroso fondai.Lietuvoje Dž.Soroso filantropinė veikla žinoma kaip „Atviros Lietuvos fondas“. Tokią veiklą jis pradėjo dar aštuntame praeito amžiaus dešimtmetyje.Finansiškai rėmė studentų judėjimą, nukreiptą prieš apartheidą Pietų Afrikos respublikoje. Jo fondai buvo beveik visose buvusios Sovietų Sąjungos ir Varšuvos pakto respublikose. Tokia, kokia yra dabar Lietuva, įvyko ne be Dž.Soroso pinigų pagalbos.Savo teoriniuose pasvarstymuose Dž.Sorosas vystė refleksyvumo (reflexivity) teoriją. Nelogiškas ir chaotiškas rinkos dalyvių elgesys ir supratimas, kaip šis elgesys keičia turto kainas rinkoje (reflexivity) ir sudarė jo investavimo strategijos pagrindą.Iš principo refleksyvumo teorija prieštarauja akademiniam įsivaizdavimui apie kapitalo rinkas.Dabar Dž.Sorosas teigia pasitraukęs iš aktyvios investicinės veiklos. Tačiau nuolat laiko ranką pridėjęs prie pasaulio finansinio pulso. Man kaip pusę savo amželio gyvenančiam Didžiojoje Britanijoje yra labiau įdomesnė Sorošo veikla BREXIT istorijoje.Savarankiška Didžiosios Britanijos politika netinka Sorošo planams. Juo labiau kad niekas šiandien negalėtų paneigti, kad jis tą patį darė ir referendumo metu, mokėjo pinigus tiems, kurie agitavo už pasilikimą ES.Algis Avizienis galėtų pratęsti su Vitalijus Balkus savo laidoje temą kaip Sorošas išdūrė Britanijos centrinį banką.Jeigu mes laikysimės nuomonės, kad ES anksčiau ar vėliau įsivels į konfliktą su Jungtinėmis Valstijomis, su Kinija, su Rusija, nes tai yra pagrindiniai pasaulio žaidėjai, tai Didžioji Britanija, pasitraukdama iš ES, pasilieka sau labai daug veiksmų laisvės. Į procesą reikia žiūrėti šio jau dabar vykstančio geopolitinio konflikto kontekste. Kas žino, galbūt Dž.Sorošui labai norisi, kad Anglija kartu visais taip pat būtų šio konflikto dalyvė.Prisiminkime ir faktą, kad jis savo spekuliacijomis kažkada labai nuskriaudė britus, devalvuodamas svarą.Jums kils klausimas kodėl Sorošas, taip grubiai kišdamasis į svetimos valstybės reikalus, visiškai nesibaimina tapti atviru Didžiosios Britanijos priešu iš čia išplaukia ir atsakymas.Dž.Sorošas tikrai neveikia kaip vienas nepriklausomas individas. Aš niekada nepatikėsiu, kad vienam žmogui būtų leista atvirai veikti prieš dabartinį JAV prezidentą. Juk jis apmoka įvairias protestų akcijas prieš Donaldą Trampą. Todėl manyti, kad vienas žmogus gali dešimtmečiais šokdinti Angliją ar net Ameriką, būtų juokinga. Pagaliau, jis finansuoja ir ekonominių migrantų perkėlimą į Europą.Jis yra tik mums matomas veidas, pastatytas tų jėgų, kurios turi tam tikrų planų viso pasaulio atžvilgiu. O kokie tie planai?.. Kuo toliau, tuo labiau peršasi mintis, kad visi dabar vykstantys procesai iš esmės tarnauja baltųjų Vakarų civilizacijos naikinimui. Nes visi tie procesai visiškai neliečia kitų rasių – tik baltuosius. Visas šitas marazmas, kuris vyksta tarp „auksinio milijardo“, neliečia nei juodųjų rasės, nei geltonųjų, nei arabų pasaulio.Jie kaip gyveno su savo vertybėmis, taip ir gyvena. O štai Vakarų civilizacijos vertybės keičiamos iš esmės. Todėl man ateina į galvą dvi, akcentuoju, fantastinės mintys. Viena mintis yra tokia: baltieji yra vienintėliai, kurie gali mobilizuotis ir atimti pinigus iš tų, kurie šiandien valdo pasaulį. Nes tik baltieji vaikšto su plakatais „Okupuok Wall Street’ą“, pagaliau, jų ir technologinės bei organizacinės galimybės yra kitokios. O keli šimtai šeimų, valdančių pasaulį, šiandien yra saugiai susitvarkę: pinigai yra jų rankose, beveik visa spauda taip pat jų rankos.Kam jiems reikia, kad kažkas gadintų gyvenimą.Globalistų tikslas yra sumaišyti kultūras, sukryžminti rases ir tautas, palikti pilką vartotojų masę, neatsimenančią savų istorinių šaknų, kultūrinių skirtumų. Tie, kurie šiandien pasaulį kontroliuoja, puikiai supranta, jog tik baltieji kėsinasi į tokią tvarką.Technologinis progresas, kurį pastarąjį šimtmetį taip pat nešė tik baltieji, – robotizacija, kompiuterizacija ir automatizacija kelia sunkiai išsprendžiamus klausimus.Net japonai supirkinėjo baltųjų patentus po karo ir ant jų pastatė savo ekonomiką. Todėl tvirtinu, kad visas technologinis progresas yra išimtinai baltųjų nuopelnas. Bet šiame progrese lieka neaišku, kur dėti nereikalingas darbo rankas.Kai žiūrėsite filmuką aukščiau suvokite,kad Sąjūdžio laikais prieš 29 metus Lietuvos ekonomika buvo tarp skurdžiausių pasaulyje ir prilygo Malavių,Mozambikų lygiui.Lietuva buvo tokia pat kaip dabar Venesuela.Sprogdinimai,banditizmas,žmonių grobimai.Skirtumas nuo afrikos tik tas,jog Lietuvoje gyveno baltieji žmonės ir ji arti vakarų europos.Sorošas su kitais investuotojais nupirko visą postkomunistinę konjunktūrą,žiniasklaida,menininkus,elitą,pavežiojo juos po konferencijas,o dabar už tai sumokat jūs mokesčių mokėtojai.Už visokias Šakalienės konferencijas po Afriką,bereikšmius vizitus sumokate jūs.Matote, kas darosi Londone dėl „Brexit“, kas vyksta Prancūzijoje, matote, kas darosi Lietuvoje dėl Ramūno Karbauskio vykdomos teisingos politikos.Sisteminės jėgos daro viską, kad D.Trampo, „Brexit“ ir „valstiečių“ fenomenai nesikartotų. Donaldo šalininkų negirdėti jau vien dėl to, kad 90 procentų JAV žiniasklaidos kontroliuoja šešios grupuotės ir tik viena iš jų priklauso praktikuojančiam krikščioniui. Jos ir platina antitrampinę propagandą, kuri tiražuojama ne tik Amerikoje (Čikaga politines apžvalgas ir komentarus perspausdina iš Niujorko), bet ir Europoje, ir Lietuvoje.Lietuvos universitetų studentai reaguoja į D.Trampą kaip į didžiausią nusikaltėlį. Jie irgi tarptautinės propagandos paveikti. Sisteminiai veikėjai ir kultūriniai marksistai nenori, kad D.Trampui pasisektų, ir daro viską, kad jam nesisektų. Dar prieš prezidento inauguraciją aštuoniolikos didmiesčių burmistrai viešai pareiškė, kad nevykdys jo nurodymų per emigracinę tarnybą išduoti nelegalių nusikaltėlių pavardes. Tad ir šitie žmonės įgyja teisę į valstybinį būstą, „Obamacare“ sveikatos draudimą ir panašiai.Europa Sorošo dėka remia dykinėjančius migrantus ir baudžia savo darbuotojus.Jachtų savininkai, kai pabosta uoste arba kai jiems pritrūksta kasdienai apyvartinių lėšų, išplaukia į jūrą tarp Maltos ir Libijos, susirenka iš nepatvarių valčių pabėgėlius, atsiveža juos į Maltą ir iš jos valdžios už šią paslaugą gauna 500 eurų kompensaciją. Valdžia tikisi juos atgauti iš Briuselio, bet jokios garantijos nėra. Štai jums legalus biznis.Amerikonas vis tiek bijo ruso. Trampas gali sakyt, kad nebijo, bet gynybos ministras James Mattis suprato, kad Rusija nebus lengvas priešas. Kibernetinio puolimo potencialą ji jau demonstravo įsibraudama į milijonus JAV valstybės tarnautojų kompiuterių, asmeninių ir tarnybinių, tarp jų ir į demokratų partijos failus, iš kurių paaiškėjo, kaip Hillary Clinton šalininkai mulkino ir neutralizavo Bernie Sanders šalininkus.Donaldas iki šiol manė, kad Amerika yra visagalė, bet, deja, ji nėra visagalė, yra dar ir Rusija, ir Kinija, ir Iranas, ir dar visos arabų tautos.Visa Sorošo proklintoninė sisteminė žiniasklaida Lietuvoje gyvuos iki tol,kol nebus pakeista visa LRT vadovybė.O pabaigai pasakysiu.Būtų gerai,kad Valionis pasiknistų savo archyvuose ir ištrauktų kasetinius įrašus iš pokalbių su Saudargu ,kas vyko 1991 Sausio 13 įvykiais Lietuvoje kai savi šaudė į savus,kai kas 5 minutes Palangos oro uoste leidosi lėktuvai su amerikiečių karo instruktoriais buvo rengiamasi pilietiniam karui Lietuvoje.Vytautas Landzbergis reikalavo kraujo.Kraujo buvo,bet ne tiek kiek norėta.Kažką Sikorskis buvęs Lenkijos URM žino.Ne šiaip sau Gitanas Nausėda pirmajį vizitą Lenkijon darė.Gal nusprendė kartu su Lenkais ir Vengrais vyt Sorošo grupuotę lauk iš Lietuvos ?

Опубликовано Simonas Zagurskas Пятница, 19 июля 2019 г.

Šaltinis : http://www.ekspertai.eu/apaleckisnors-mano-giminesgirdejaupraso-pristabdyti-mano-publikacijastaciau-as-prasau-toliau-jas-testi99210

Kairėje – Algirdas Paleckis (nuotr. wikipedia.org), dešinėje – Evaldas Pašilis (nuotr. prokuraturos.lt)

Galima turėti įvairų požiūrį į Lietuvos pilietį Algirdą Paleckį, tačiau tai, ką su juo daro atvirai kriminaliniam pasauliui patarnaujanti Lietuvos teisėsauga, be teismo mėnesių mėnesius laikydama nelaisvėje, neleidžianti susitikti net su artimaisiais, nėra normalu.

Kaip žinoma, 2018 m. gruodžio viduryje ši teisėsauga, vadovaujama generalinio prokuroro Evaldo Pašilio, paskelbė skandalingą informaciją apie tai, kaip išaiškino prieš Lietuvą veikusių šnipų tinklą. Vienas sulaikytų šnipų buvo A. Paleckis, pas vieną asmenį buvo rastas net dujinis pistoletas.

O policijos generalinis komisaras Linas Pernavas atskleidė netikėtą dalyką, kad „šnipinėti galima ir viešai prieinamus dalykus, viešą informaciją“.

T. y. tie, kurie, pavyzdžiui žiūrį valstybinio tansliuotojo LRT laidas, skaito nepriklausomo Žmonių partijos portalo delfi.lt publikacijas ar seka informaciją panašiuose šaltiniuose – kiekvienas gali būti įtariamas šnipinėjimu.

Tąkart, po tokių generalinio policijos komisaro įžvalgų ekspertai.eu steigėjas Audrius Nakas visuomeniniuose tinkluose pasidalino tokiu komentaru:

„Aš nuo ryto iki vakaro šnipinėju. Didelę dalį surinktos viešos informacijos (nes paparacinė tiesiog nedomina ir su kaupu tenkina vieša) apie valstybės institucijas, pareigūnus ar kitokius valstybės tarnautojus, kurie senesniais laikais pelnytai būtų laikomi pretendentais į kokybiškas kartuves centrinės miesto aikštės viduryje, perduodu tinklalapiui ekspertai.eu. 

Ši informacija laisvai prieinama bet kurios pasaulio valstybės spec. tarnyboms. Todėl savo veiklą vadinu vadinu minkštąja galia. Tiesa, neturiu namie dujinio pistoleto. Tačiau disponuoju dujiniu šildymo katilu.

Kai valstybinio transliuotojo LRTDELFI eteryje sėdi ir kalba etatinis Žmonių partijos kvailelis – nieko naujo, įprastas, kasdienis reiškinys. Politinių pajacų yra tokia priedermė ir paskirtis – kalbėti kiek galima daugiau nesąmonių.

Tačiau, kai nesąmones ramiu veidu kalba policijos generalinis komisaras…. Na nežinau, nežinau…“

Taigi A. Paleckis be teismo kalėjime laikomas jau apie devynis mėnesius, ir nors 2018 m. pabaigoje teisėsaugininkai ateityje žadėjo atskleisti daugiau informacijos apie šį didelį šnipų tinklą, iki šios dienos nieko taip ir neatskleidė.

O jūsų dėmesiui A. Paleckio laiškas, rašytas prieš gerą mėnesį, kuris ilgokai keliavo paštu, tačiau vis tik atkeliavo iki ekspertai.eu redakcijos.

Jame šnipinėjimu kaltinamas ir be teismo įkalintasis ragina nenuleisti rankų ir teigia, kad jo savijauta ir nuotaika gera.

„Žodžiu, nors mano giminės, girdėjau, prašo pristabdyti mano publikacijas, tačiau aš prašau toliau jas tęsti. Tai – mano byla ir mano reikalas, o taip pat – visuomenės. Ji turi žinoti, kas čia vyksta.

Beje, būtent publikacijų ir bijo demofašistai, tą labai aiškiai pajutau. O teisės ir įstatymų visai nebijo.

Tuo labiau reikia tęsti, nes iš jų galiu sulaukti draudimo man rašyti laiškus – tad kol yra proga, reikia ja naudotis.

Viską darau gerai apgalvojęs. Ir nuotaika, savijauta mano yra gera. Depresija būtų, jei nerašyčiau“, – laiške rašo A. Paleckis.

Laiško fragmentai.

 

 

Jungtinių Amerikos valstijų karo vanagams paliepus, Lietuvos valdžiai palaiminus ir aktyviai dalyvaujant, Marijos žemėje nepaliaujamai griaudėja informacinio karo sunkiosios artilerijos kanonada, dunda būgnai, gaudžia trimitai „Tėvynė Lietuva pavojuje! Rusija puola!”. Lietuvos patriotas, 30 metų augintas isteriškos rusofobijos, militaristinės psichozės atmosferoje, kuomet visi Lietuvos valdžios projektai buvo vykdomi, visi daugiamilijardiniai kreditai buvo imami, panašu, vieninteliam tikslui – atremti tuoj tuoj prasidėsiančią Rusijos invaziją į mylimą Lietuvą, – pagaliau pajuto patrankų mėsos kvapą. Lietuvos patriotas, kuriam 30 metų per visus įmanomus žinių kanalus, visais įmanomais būdais buvo kalama “Rusija puola!”, buvo pagaliau apdovanotas ilgai lauktos žinios apie Rusijos invaziją „neginčijamu įrodymu“ – NATO okupacinės kariuomenės būriais, jų lėktuvais ir tankais Lietuvoje! Kol visi laukė Rusijos žalių mandagių žmogeliukų, NATO girtiems kareiviams jau tapo įprasta šlapintis ant Lietuvos vėliavos prie Kauno prokuratūros…

Hipotetinės nesamo priešo agresijos 21 amžiuje jau nieko nestebina. Šiais laikais, jeigu nori gintis nuo agresijos, privalai pirma užpulti kokią nors šalį, pageidautina turinčią daug naftos išteklių, esančią strategiškai svarbioje vietoje ir dar – ypač svarbu, – vykdančią nepriklausomą nuo Vašingtono vidaus ir užsienio politiką.  Ar mažai šalių – Jugoslavija, Irakas, Afganistanas, Libija, Sirija, Ukraina, Venesuela – jau įvykdė savo „agresijas“ prieš JAV, NATO,  “Taikos, Gėrio ir Demokratijos tvirtovę ant saulės nušviestos kalvos”? Ir NATO “ginasi” okupuodama Pabaltijį, Artimuosius ir Vidurio Rytus, Šiaurės Afriką ir visur, kur gali kilti grėsmė Vakarų fašizmui.

Įkyrios vietinės (?) karo propagandos mašinos piešiamo nuožmaus agresoriaus paveikslo siurealizmą kiek gadina banalus natūralizmas – o kur Rusijos tankai ir lėktuvai?! Vytautas Landsbergis ir kiti sąjūdiečiai dar 1990 metais žadėjo, kad Rusija puls neišvengiamai, kaip neišvengiami yra mirtis ir mokesčiai. Tikras lietuvis, kalbėjo nacionalistai,  privalo ruoštis nuožmiai kovai su pasaulio blogiu ir mokytis jį atpažinti visur, ir ypač ten, kur jo nėra ir būti negali, tačiau rusiškų tankų vis dar nėra?!. Pokalbiai apie fašizmą su pasiruošusiais į miškus eiti sąjūdiečiais, šauliais, liberalais ir panašiais JAV patriotais sukelia labai neramias mintis – visi jie yra pasiruošę kovoti – nei daugiau nei mažiau – su rusiškuoju(!?) fašizmu. Atsakymas į klausimą “Kas tai yra?” nuspėjamas ir siaubingai neraštingas – fašizmas, anot tūlo patrioto, yra Rusija, o fašistai yra rusai ir Putinas. Toks paaiškinimas lengvai telpa į dabartinės proamerikietiškos marionetinės valdžios vykdomos karo ir tautinės nesantaikos  propagandos rėmus, tačiau neišlaiko jokios racionalios  kritikos, o diskusija fašizmo teorijos klausimu paprastai baigiasi patriotišku triuškinančiu argumentu abejojančiam tokiu klausimo apibrėžimu – tu Kremliaus agentas. Situacijos absurdiškumą gilina dar ir tai, kad apie rusiškąjį fašizmą garsiausiai rėkia kraštutinių dešiniųjų pažiūrų „patriotai“, kuriems nacistinė svastika reiškia tik mitologinį saulės ženklą, kurių tėvai ir seneliai su gėlėmis sutiko A. Hitlerio tankus 1941-06-23, Kauno taip vadinamo sukilimo aktyvūs dalyviai, kurie aktyviai stojo į Impulevičiaus darbo apsaugos batalioną, LAF‘o ir plechavičininkų būrius ir liūdnai pagarsėjo savo kruvinais darbais Lietūkio garažuose, Paneriuose, Kauno IX-me forte, Pirčiupiuose, tarybinių karo belaisvių, partizanų, tarybinių ūkio ir partinių aktyvistų žudynių akcijose, be gailesčio masiškai žudė kitataučius ir kitaminčius.

Fašizmas yra blogis ir tai supranta visi. Tačiau kas yra fašizmas ir kuo jis skiriasi nuo kitų ideologijų, sugebėtų suprantamai paaiškinti labai nedaugelis. Pokalbiai su žmonėmis atskleidė stulbinantį dalyką. Fašizmą dauguma liberalių patriotų supranta kaip abstraktų, sunkiai apibrėžiamą blogį, kurį iš esmės galima priskirti bet kuriam oponentui, kuris jums nepatinka ir ypač tuo metu, kai kiti argumentai baigėsi. Ir tokį argumentą sunku paneigti, jeigu pats nežinai bent apytiksliai, kas yra fašizmas.

Fašizmas – tai labai plati ir sudėtinga tema, todėl pradėti reikėtų nuo paprasčiausių dalykų, pavyzdžiui, kur, kada ir kodėl atsirado toks visų smerkiamas ir prieštaringai vertinamas reiškinys kaip fašizmas. Fašizmas, kaip ir daugybė kitų negatyviai vertinamų socialinių reiškinių, – kryžiaus karai ir buboninis maras, inkvizicija ir konkista, kolonijiniai karai, kolonijų apiplėšimas ir čiabuvių genocidas, du Pasauliniai karai, koncentracijos stovyklos ir dujų kameros, masinio naikinimo ginklai, kiliminis bombardavimas, informaciniai karai, valstybiniai perversmai, spalvotos revoliucijos ir pan., – visa tai gimė ne kur kitur, o būtent “šviesiojoje” , civilizuotoje Vakarų Europoje, Didžiojoje Britanijoje ir JAV. Šalyse, kurios savo gerovę ir susikrovė iš karinės ekspansijos, kolonijų plėšimo, vykdydamos savo valstybinę karo nusikaltimų, nusikaltimų žmogiškumui užsienio politiką. Tokiai politikai vykdyti būtina buvo nužmoginti savo galimus priešininkus, prilyginti juos žemesniai rasei, nežmonių kategorijai, kad suteikti sau moralinę teisę be gailesčio juos žudyti.  Č arlzo Darvino evoliucijos teorija mums žinoma tik iki bezdžionės virtimo žmogumi vietos. Bet nedaugelis žino, kad būtent ši teorija davė pradžią konkurencinės kovos tarp žmonių liberalizmo teorijai bei eugenikai – rasistiniam mokslui apie žmonių skirstymą į pirmarūšius ir antrarūšius, aukštesnės rasės arijus ir nežmones, kuris savo kraupią praktiką realizavo nacistinėje Vokietijoje. 

Pirmoji šalis, kurioje fašizmas susiformavo kaip valstybės ideologija, buvo Italija. Po Pirmojo Pasaulinio karo Italijoje buvo labai sunki ekonominė padėtis. Karo mūšiuose žuvo apie 700 tūkstančių italų, savaime suprantama, daugiausiai vyrai, žymiai išaugo šalies užsienio skola, pramonėje kilo įmonių bankrotų banga ir masinis nedarbas, sparčiai kilo būtiniausių prekių ir paslaugų kainos. Tokia padėtis skatino klasių kovą. Italijos proletarai vieni iš pirmųjų suvokė, kad jų, sunkiai dirbančių ir vargšų, yra labai daug, o kapitalistų, nedirbančių ir skęstančių prabangoje, – labai mažai. 1920 m. rugpjūtyje Italijos metalurgijos pramonės darbuotojai pareikalavo padidinti darbo užmokestį. Pramonininkai į tokį darbininkų visai pagrįstą reikalavimą atsakė lokautu. Tokia kapitalistų reakcija – darbo vietų blokavimas, – iššaukė nuskurdusių darbininkų atsakomąją reakciją ir darbininkai tiesiog ėmė užiminėti gamyklas. Metalurgų pavyzdžiu pasekė ir kitų Italijos pramonės šakų proletariatas. Užimtose gamyklose darbininkai ir tarnautojai patys organizavo gamybą visose grandyse – žaliavų tiekimą, produkcijos gamybą, jos transportavimą ir realizavimą. Iškilo šio judėjimo lyderiai, iš kurių žymiausi buvo Antonijo Gramši ir Palmiro Toljati.

Antonio Gramši
Palmiro Toljati

Darbininkų tiesiogiai valdomos gamybos priemonės užtikrintai laikėsi apie mėnesį, todėl buržuazija buvo priversta daryti nuolaidas. Turtuolių kontroliuojama Italijos vyriausybė sugebėjo darbo užmokesčio pakėlimu, neištesėtų pažadų dėka suskaldyti darbininkų judėjimą, ir gamyklos buvo grąžintos savininkams. Buržuaziją darbininkų vienybė ir ryžtas gyventi be išnaudotojo verslininko ant savo sprando nejuokais išgąsdino, todėl turčiai, kaip jiems įprasta per visą privačios nuosavybės į gamybos priemones istoriją, ėmėsi klastos. 1919 metais Italijoje buvo įkurta pirmoji fašistinė organizacija ir 1920 metais fašistai dalyvavo rinkimuose kaip savarankiška politinė partija. Į rinkimus fašistai ėjo su populistiniais lozungais – Italija privalo tapti respublika, būtina sušaukti Steigiamąjį susirinkimą, privilegijuotas Senatas privalo būti panaikintas, visuotinė karo prievolė privalo būti panaikinta (Italijoje ypač populiari po siaubingo šaliai karo idėja!), titulų panaikinimas, nuosavybės, kuri nedalyvauja gamyboje, konfiskavimas. Šitie populistiniai fašistų šūkiai nors ir labai skambūs, tačiau buržuazinių ir socialistinių idėjų fone plačiųjų rinkėjų masių nesudomino, todėl fašistai rinkimuose patyrė fiasko ir į parlamentą nebuvo išrinktas nei vienas jų kandidatas.

Susijęs vaizdas
Benito Mussolini

Pavyzdžiui, Milane, kur fašistų kandidatų sąrašo pirmu numeriu kandidatavo pats Benito Musolinis, už socialistus balsavo 170 tūkst. rinkėjų, už buržuazinę Liaudies partiją – 75 tūkst., o už fašistus tik 5 tūkstančiai. Tačiau šiuose rinkimuose dalyvavusių fašistų šūkiuose jau buvo išreikštos esminės fašizmo, kaip dešiniosios kraštutinės ideologijos, idėjos, o būtent – sukūrimas tokios visuomeninės piramidės, kurioje nustatoma griežta socialinė struktūra su ribota kapitalo įtaka, bankininkų ir žemvaldžių įtakos apribojimas išplečiant pramonininkų bei smulkiosios buržuazijos galias. 1920 metais tokios idėjos nesudomino nei buržuazijos, kuri nenorėjo savęs niekuo riboti ir taip atsisakyti savo privilegijų, nei proletariato, kuriam socialistinės idėjos apie visuotinę žmonių lygybę buvo žymiai artimesnės.

Situacija ėmė radikaliai keistis po 1920 metų.. Buržuazija, kuri dėl stiprėjančio darbininkų judėjimo vos neprarado savo kapitalų ir matydama Tarybų Rusijos pergalių Pilietiniame kare su viso pasaulio galingiausiomis imperialistinėmis valstybėmis pavyzdį, buvo siaubingai išsigandusi proletarinės revoliucijos grėsmingos alternatyvos – prarasti viską, savo beribę užkulisinę įtaką valstybės valdymui, kapitalus, nerūpestingą ir prabangų gyvenimą, absoliučiai viską.

Džiovani Giolitti
Giovani Giolitti

Tuometinė Italijos Džiovani Giolitti vyriausybė ėmė nuosekliai remti Musolinio fašistus, todėl nuo 1921 metų Italijoje sparčiai ima daugėti fašistinių organizacijų, į kurių gretas gausiai stojo smulkioji buržuazija, dalis inteligencijos, gerai apmokami darbininkai iš „darbo aristokratijos“ ir kriminalinio pasaulio atstovai. Klasiniai prieštaravimai tarp proletariato ir naujosios dešiniųjų kraštutinės politinės jėgos fašistų stiprėjo, susidūrimai darėsi neišvengiami ir nuožmūs, kai kur net peraugdavo į atvirus gatvių susirėmimus ant barikadų. Tačiau 1921 metų rinkimuose Italijos tauta vis dar silpnai rėmė fašistus – socialistai ir komunistai laimėjo 138 mandatus, buržuazinė Liaudies partija – 108, fašistai –  tik 35 vietas parlamente. Būtent šių rinkimų metu buvo aiškiai apibrėžtas fašistų ideologijos esminis, fundamentalus  tikslas – nesutaikoma fašizmo opozicija komunizmui. Fašizmas visada buvo nesutaikomai priešiškas komunistinėms idėjoms, tačiau nežiūrint į tai fašistų populistiniai lozungai formaliai, išoriškai buvo panašūs su komunistų deklaruojamais ir plačiųjų darbo liaudies masių apibrėžtais tikslais. Tai yra , fašistai, siekdami valdžios ir stengdamiesi patraukti savo pusėn plačiuosius rinkėjų sluoksnius, reikalavo, kad valstybinė valdžia realiai gintų savo tautos, paprastų žmonių interesus, užtikrintų darbininkams materialinę gerovę ir socialinę lygybę, įstatymo viršenybę ir teisingumą, garantuotų apsaugą nuo turtuolių savivalės. Fašizmas neigė klasinių prieštaravimų ir kovos tarp klasių visuomenėje egzistavimą, tačiau tuo pačiu metu skatino patriotizmą, kuris identifikuojamas vienu vieninteliu būdu – aršiu nacionalizmu, vienos nacijos pranašumo prieš kitas nacijas idėja, žmonių skirstymu į arijus ir antrarūšius, kuriuos valdyti yra gamtos nustatyta arijų pareiga, todėl arijų tautos ir fašistų buržuazijos gerovė bei ateitis gali būti užtikrinta tik išorinės ekspansijos į antrarūšių žmonių valdomas valstybes, jų užkariavimu, o tuos , kurie nepritaria tokiam kruvinam valstybės vystymosi keliui, fašistai paskelbia „nepatriotais“, tėvynės išdavikais ir juos uždraudžia. Nieko neprimena iš mūsų dienų neoliberalių ir nacionalistinių partijų rinkiminių programų?

Italijos tuometinės vyriausybės aktyviai remiami, fašistai sugebėjo sudaryti „susitaikymo paktą“ su socialistais vardan visuomenės vienybės ir tautos gerovės, tačiau iš esmės šis paktas suskaldė darbininkų judėjimą, pasėjo nesantaiką tarp socialistų ir komunistų.

Benito Musolinis ir jo juodmarškiniai bendražygiai žygiuoja į Romą, 1922 metai.

1922 metais vadovaujami Mussolinio fašistai užgrobė valdžią be rinkimų po jų pompastiško „žygio į Romą“, kuris savo turiniu ir forma buvo klasikinis chrestomatinis valstybinis perversmas Italijoje. Vatikanas, karaliaus rūmai, kariuomenės vadovybė ir pramonininkų konfederacija pasiekė, kad B. Musolinis būtų paskirtas Italijos ministru pirmininku. Tokiu nedemokratišku būdu, be jokių rinkimų, išimtinai Italijos antiliaudinio elito neskaidrių manipuliacijų dėka Italija tapo pirmąja fašistine valstybe pasaulyje. Fašizmo ideologai ir rėmėjai fašizmą visada vadino viršklasine socialine ideologija, savo propagandoje naudojo tokius standartinius stereotipus kaip „antimonopolinė revoliucija“, „liumpen proletariato diktatūra“, kurie jiems padėdavo pritraukti į savo pusę tiek proletariatą, tiek ir buržuaziją. Be to, fašizmas save pateikdavo kaip pereinamąjį laikotarpį iš kapitalizmo ir socializmo į postindustrinę visuomenę, visuotinės gerovės ir socialinės taikos visuomenę. Fašistai, kaip ir dabartiniai neoliberalai,  visada slėpė savo tikrąją, kraštutinio dešiniojo liberalizmo esmę po įvairiomis populistinėmis iškabomis, net dažnai save vadindavo „nacionalinio socializmo“ arba net „neo-komunizmo“ atstovais. Tokiu būdu fašizmas siekdavo gauti tiek maksimalią plačiųjų masių paramą savo idėjoms, tiek ir pateikti fašizmą kaip neišvengiamą socialinės ir politinės visuomenės vystymosi etapą. Tuo pačiu metu tokia miglota fašistinė teorija liaudies masėms nesugebėdavo paaiškinti, kodėl jų kuriamos „socialinio teisingumo“ visuomenės forma yra tokios brutaliai griežtos socialinės hierarchijos piramidė – viena tauta, vienas reichas, vienas fiureris, – kurioje egzistuoja žiaurus žmonių išnaudojimas, leidžiamas netgi priverstinis vergiškas antrarūšių žmonių darbas, kuris, fašistų suvokimu, būtinas vardan mistinių aukštosios rasės žmonių misijos ir yra nulemtas aukščiausios gamtos, Dievo valios. Fašizmas buvo efektyviausia kapitalistinio elito priemonė kovoje su proletariato dauguma savo šalies viduje, jis tapo įmanomas tik tada, kai kapitalizmas „pamatė savo mirties veidą“ socializme. Fašistinėje visuomenėje kiekvienas jos narys privalo besąlygiškai ir tiksliai vykdyti savo tiesioginio „fiurerio“ nurodymus, ne tik tautos lyderio valią, bet ir bet kurio viršininko įsakymus – darbdavio, bankininko, savininko, oligarcho, valstybės tarnautojo, policininko, teisėjo ir bet kurio viršesnio už eilinį piletį boso įsakymą. Už besąlygišką paklusnumą, liokajišką lojalumą kiekvienas fašistinės visuomenės narys gauna atlygį pagal savo užimamą hierarchijoje padėtį, tai yra, jūs negausite nieko daugiau, nei yra nustatyta, tačiau taip pat jūs už lojalumą režimui negausite ir mažiau, nei yra nustatyta. Fašizmas gynė smulkiąją buržuaziją nuo stambaus kapitalo diktato, ribojo stambaus pramoninio ir finansinio kapitalo galias, kūrė darbo vietas žemiausiems socialiniams sluoksniams. Tokie išoriniai fašizmo panašumai su socializmu sąlygojo ir kai kuriuos kitus panašumus – ekonomikos planavimas ir jos valstybinis reguliavimas, daugiapartinės politinės sistemos atsisakymas. Tačiau tuo šie panašumai ir baigiasi, kadangi niekaip nepaneigia esminių fašizmo skirtumų nuo socializmo – fašizmo, kraštutinės dešiniosios ideologijos, ekonominis pagrindas yra žmogaus išnaudojimas dėl pelno, įstatymais įtvirtinta socialinė nelygybė tarp turtuolių ir vargšų, principas „žmogus – tik mechanizmo sraigtelis“, asmens teisių ir laisvių ribojimas radikaliomis priemonėmis, aršus nacionalizmas, elitarizmas, atvira panieka, gyvuliška neapykanta kitaminčiams ir kitataučiams, kuri pagrindžia ir tuo pačiu  pateisina šių grupių – kitaminčių ir kitataučių, – fizinį genocidą, kuris vėliau ir buvo vykdomas istorijoje precedento neturinčiais mąstais nacistinėje Vokietijoje.

Labai svarbu neužmiršti, šių dienų liberalios demokratijos totalinės propagandos ir smegenų plovimo sąlygomis, kad tikrąją fašizmo esmę rodo ne skambus pavadinimas, o jo požymiai ir turinys, kurie atsiskleidė hitlerinės Vokietijos praktikoje – koncentracijos stovyklos, dujų kameros, nepakantumas kitataučiams ir kitaminčiams bei jų genocidas, rasinio pranašumo prieš kitas tautas padiktuota kruviniausia karinė ekspansija žmonijos istorijoje II Pasaulinio karo metais, kuriai Niurnbergo tribunolas davė vienareikšmišką įvertinimą – fašizmas kaip ideologija yra nusikaltimas žmogiškumui ir demokratinėje visuomenėje negali būti toleruojamas jokiomis formomis. Niurnbergo tribunolas apibrėžė fašizmą (ital. Fascizmo, fascio – ryšulys, ryšys, susivienijimas) – kaip ideologiją, politinį judėjimą ir socialinę praktiką, kuriai būdingi šie bruožai ir požymiai:

1. priskyrimas vienai nacijai rasinio pranašumo prieš kitas nacijas ir išskirtinumo, tokios nacijos pasiskelbimas aukščiausia rase, kuriai Dievo ir gamtos yra skirta valdyti kitas,antrarūšes nacijas;

2. atvira neapykanta, netolerancija ir diskriminacija kitų, taip vadinamų antrarūšių svetimų tautų, tautinių mažumų atstovų atžvilgiu, arijų tautos aršaus nacionalizmo pagrindu;

3. demokratijos ir žmogaus teisių neigimas;

4. fašistinis režimas grindžiamas totalitarinio-korporatyvinio valstybingumo, vienpartiškumo ir vadizmo principais – viena tauta, vienas vadas, viena valstybė;

5. valstybės valdymo politika grindžiama žiauriu susidorojimu su politiniais oponentais ir laisvamaniais, prievarta ir teroru jų atžvilgiu;

6. visuomenės militarizavimas, sukarintų socialinių grupių (šaulių sąjungų, jorkšyrų elfų,konservatyvaus, liberalaus jaunimo ir pan.) kūrimas ir karo, kaip vienintelės tarpvalstybinių ginčų sprendimo priemonės, propagavimas ir pateisinimas.

Georgijus Dmitrovas

Labai imlų ir gilų fašizmo kaip socialinio darvinizmo ideologijos apibrėžimą pateikė bulgarų komunistas Georgijus Dimitrovas. Jis visiškai pagrįstai teigė, kad „fašizmas yra atvira, tiesioginė reakcingiausių, kraštutinių šovinistinių ir imperialistinių finansinio kapitalo elementų diktatūra. Fašizmas nėra viršklasinė valdžia, nėra smulkiosios buržuazijos ar liumpenproletariato valdžia finansiniam kapitalui. Priešingai, – fašizmas būtent ir yra finansinio kapitalo valdžia, kurios pagalba yra organizuojamas masinis teroras, susidorojimas su darbininkų klase, pažangiąja valstietija ir inteligencija. Fašizmas užsienio politikoje – tai įžūliausios formos šovinizmas, kurios pagrindas yra gyvuliška neapykanta kitoms tautoms“.

Tokiu būdu, vertinant šių dienų mutavusį liberalų, mielą, išpuoselėtą, „demokratišką“ fašizmą, būtina nepamiršti – fašizmas gimė Vakarų Europoje, fašizmas galėjo gimti tik išnaudotojiškoje visuomenėjė, kuri propaguoja baltosios rasės pranašumo prieš kitas rases teoriją. Tik išnaudotojiškoje visuomenėje, kurios ekonominis pagrindas yra žmonių išnaudojimas dėl pelno, individualizmas ir konkurencija yra palanki terpė suklestėti socialinei ir turtinei nelygybei, atsiranda socialiniu darvinizmu grįstos teorijos, kurios pagrindžia „lygesnių už lygius“ teisę savintis kitų visuomenės narių darbu sukuriamą turtą, pateisina Vakarų nuolat pabrėžiamą ir propaguojamą baltosios rasės išskirtinumą, “baltojo žmogaus naštą“ ir šiuolaikiniams fašistams suteikia jų pačių įsivaizduojamą etinį pagrindą niekinti visus, kam nėra priimtina Vakaruose propaguojama NATO karinė ekspansija visame pasaulyje, masinės kitokių pažiūrų ir kitų tautybių žmonių žudynės, kitaminčių ir kitataučių įsitikinimų, jų pažiūrų demonizavimas, po kurio Vakarai paskelbia tokias valstybes „teroristinėmis“ ir jas sunaikina. Po visų JAV/NATO/ES beribe masine propaganda apie „demokratijos plėtrą“ slepiasi banalus laisvų nuo JAV-NATO diktato, savarankiškų valstybių sunaikinimas tikslu jas apiplėšti taip sukuriant Vakarams materialinę gerovę kitataučių genocido būdu. Tai iš esmės yra senas Europoje daug amžių kultivuojamas pirato, plėšiko, konkistadoro, vergų pirklio, kolonizatoriaus  ir žudiko verslas, pelningas, tačiau taip kontrastuojantis su Vakarų platinama melo propaganda apie Vakarų vertybes, kovą už žmogaus teises, demokratiją, tautų apsisprendimo laisvę ir panašiais informacinio karo stereotipais.

Aktyvius piliečius, kurie prieštarauja tokiam nežmoniškam Vakarų ekonominės gerovės kūrimo būdui, valdantieji liberalūs modernūs fašistai-kapitalistai paskelbia „visuomenės priešais“ ir juos pradžioje sužlugdo ekonomiškai, socialiai, o galiausiai sunaikina fiziškai. Būtent taip visą 20-ą amžių ir ypač šiuo metu elgiasi Jungtinių Amerikos Valstijų bei Vakarų Europos politiniai liberalieji elitai savo santykiuose su visu likusiu pasauliu, visų kitų tautų ir rasių atstovais, kairiųjų politinių pažiūrų atstovais.

21-me amžiuje pasaulis yra per mažas dar vienam kapitalistiniam pasaulio perdalijimui, globaliam armagedonui, liberalių fašistų besaikiam gobšumui. Liberalų besaikiu godumu, individualizmu bei konkurencija grįstas urvinis kapitalizmas yra pavojingas ir privalo užleisti vietą socialinio teisingumo ir solidarumo visuomenei, kurios pagrindu turėtų būti bendradarbiavimas visų su visais, interesų balansas, pagarba, savitarpio supratimas ir abipusė nauda, nesikišimas į kitų valstybių vidaus reikalus, karų, kaip ginčų sprendimo ir ypač demokratijos plėtros priemonės, uždraudimas, NATO panaikinimas ir visų JAV karinių bazių iš viso pasaulio grąžinimas į JAV teritoriją. Tik tokiu būdu bus galima išlikti, bendradarbiauti ir klestėti.

Dabartinis nacionalizmas ir neoliberalizmas yra tik dar viena fašizmo reinkarnacija, kol kas švelnesnė nacizmo demoversija, kuri bet kuriuo metu gali tapti košmaru.  Dabartiniai nacionalizmas ir neoliberalizmas yra nacionaliniai savo forma ir globalistinis, rusofobinis, antitarybinis savo turiniu. Dėl šio priežasties jokiu būdu neatstovauja ir negali atstopvauti nacionalinių interesų, kadangi yra sukurtas Vakarų globalistų interesams ir naudingas, kaip toks ir buvo visada, Vakarų globalistams, naujiesiems NATO konkistadorams, kapitalui. Šis akis badantis vietinio nacionalizmo prieštaravimas tarp formos ir turinio yra esminis, skiriamasis bruožas ir būtent šiuo požiūriu jis turi būti identifikuojamas. Ir pasekmės jo yra tokios pačios, kurias patyrė visi čiabuviai, kur įžengė Vakarų kolonizatoriai su savo euroatlantinėmis „vertybėmis“ nuo kryžiaus karų laikų – deindustrializacija, depopuliacija, skurdas, masinė emigracija, išnykimas.

Vienintelė galima išeitis šioje situacijoje yra pasipriešinimas, radikalus ir bekompromisinis, Jungtinių Amerikos Valstijų militaristinei  kolonijinei ekspansijai ir globalinei hegemonijai visomis kryptimis ir visomis įmanomomis formomis. Alternatyvių tarpvalstybinių ir viršvalstybinių struktūrų kūrimas, alternatyvių Jungtinėms valstijoms galios ir įtakos centrų kūrimas, finansinio kapitalo diktatūros panaikinimas pasaulyje, dolerio kaip pasaulinės atsiskaitymų valiutos atsisakymas ir perėjimas prie tikrosios demokratijos, liaudies valdžios,  ir yra tas paskutinis šansas žmonijai. Dar vienas, kaip visada Vakarų inicijuotas, globalinis karas, kurį eskaluoja NATO šalys visame Rusijos pasienyje, žmonijai bus paskutinis – Žemė tapo per maža dar vienam Vakarų kolonialistų plėšikiškam kryžiaus žygiui.

Ateityje fašistai save vadins liberalais, demokratais, patriotais, nacionalistais. Panašu, ateitis jau atėjo…
Kito kelio žmonija neturi. Kitaip ji pateks į visišką atvirų satanistų, sodomitų, kurie ir vykdo visų šių tradicinių žmonių bendruomenės pagrindinių institutų  –  nacionalinių valstybių, suverenitetų, bendruomenių, tradicinės šeimos – griovimą, kontrolę, totalinę priklausomybę.

Ar galima tikėtis iš globalistų atrinktų kandidatų rinkiminės kampanijos nacionalinius interesus atstovaujančių, mobilizuojančių idėjų? Poreikis pokyčiams, išsivadavimui iš liberalaus cinizmo gniaužtų Lietuvoje, kaip ir kitose JAV kolonijose, yra didžiulis, gyvybiškai svarbus. Jo jau sunku nepastebėti, jis jau susiformavo, tampa grėsminga jėga. Marionetinė valdžia, siekdama išsaugoti kompradorinio elito privilegijuotą padėtį,  kariauja prieš tautą nepaskelbtą informacinį karą, didina melo, represijų ir teroro mąstus, meta į antiliaudinį mūšį vis didesnes pajėgas informacinio karo samdinių. Rinkimai taip pat jau seniai tapo dar viena informacinio karo prieš savo tautą forma. Kare pirmiausiai žūsta tiesa, rinkimuose laimi globalistų statytiniai, Vakarų fašizmo tradicijų tęsėjaI..

 

Lietuvos Chatynė.

Pirciupiai yra vienas iš daugelio vokiečių nacistų ir jų vietinių kolaborantų nacionalistų sudegintų TSRS kaimų.
Rytoj sukanka 75 metai, kai buvo įvykdytas šis baisus karo nusikaltimas.
Žuvo 119 taikių civilių gyventojų, iš kurių buvo keturi kūdikiai.
Birželio 3 d. 12 val. Pirčiupiuose prie paminklo įvyks atminimo mitingas „Pirčiupio tragedija daugiau niekada neturi pasikartoti“.

Pirčiupiai – kaimas Varėnos rajone, 45 km į pietvakarius nuo Vilniaus. 1944 m. birželio 3 d. vokiečių nacistai sudegino Pirčiupių kaimą ir jo gyventojus.
119 žmonių – 61 moteris ir 58 vyrai. Mirusių kankinio mirtimi tarpe buvo 49 vaikai iki 15 metų (22 mergaitės ir 27 berniukai). Iš jų 14 vaikų iki 5 metų amžiaus ir 4 kūdikiai.
1960 m. skulptorius Gediminas Jokūbonis sukūrė memorialą tragedijos vietoje – granito statulą „Motina“ ir šalia dekoruotą granito sieną su įrašytais mirusiųjų vardais. Ant paminklo su mirusiųjų vardais parašyta: „Pirčiupio tragedija daugiau niekada nepasikartos“.

Didžiojo Tėvynės karo metais vokiečių nacistai Lietuvoje sudegino 21 kaimą.
1943 metų rugsėjo 8 d. buvo sudegintas įsikūręs tarp Lentvario ir Varėnos Fermosų kaimas, rugsėjo 11 d. – kaimai Dryžuliai ir Lazdėnai (tarp Vievio ir Lentvario), rugsėjo 13 d. – Rokiškio rajono kaimai Miliūnai, Šlapeliai, Laučiūnai, rugsėjo 30 d. – Karkiškių kaimas šalia Varėnos, pirmaisiais 1944 m. mėnesiais Gumbų, Gaidžių ir Kernavės kaimai Trakų rajone. Šiuose kraupiuose nusikaltimuose aktyviai dalyvavo vietiniai nacionalistai, policajai iš Lietuvos aktyvistų fronto, šaulių sąjungos, vietinės Plechavičiaus rinktinės, Impulevičiaus darbo apsaugos bataljono ir panašūs “patriotiški” baudėjai.

Pričiupių tragedija neturi pasikartoti.

Kinodokumentai apie “šviesiųjų” europiečių, “civilizuotų” nacistų, “vieningos” Europos demokratų nusikaltimus laikinai okupuotoje Tarybų Sąjungos teritorijoje. Iš 27 milijonų tarybinių aukų, sudėtų ant Pergalės prieš fašizmą aukuro, daugiau nei 15 milijonų buvo nekombatantai, paprasti civiliai gyventojai, kuriuos tuometinės hitlerinės NATO galvažudžiai tiesiog žudė, vykdė genocidą.

 

Kai 1945 metais Tarybų Sąjunga sutriuškino “vieningos” Europos galingiausią kariuomenę, staiga paaiškėjo, kad Vakarų Europoje visai nebuvo fašizmo, fašistų, kad niekas nerėmė fašizmo, kad  buvo tik vienas niekadėjas Adolfas Hitleris, kuris melu ir teroru suklaidino milijonus paprastų vokiečių, prancūzų, belgų, vengrų, italų, rumunš, slovakų, bosnių ir kitus visai nefašistus, nei karto nenacistus.  Kai dabartiniai “šviesieji” NATO karo vanagai-fašistai jums porins apie Rusijos agresiją, apie “šviesiosios” Europos būtinybę vienytis Rusijos agresijos akivaizdoje, kai vietiniai šauliai, nacionalistai, “patriotai” isteriškai spygaus apie “Tėvynė pavojuje!”,  kiekvieną kartą būtina prisiminti, kaip atsirado fašizmas, kaip  šitie patriotiški, iš pažiūros mieli, simpatiški vaikinai ir merginos staiga tapo pabaisomis.

Michailo Romo filmas “Paprastas fašizmas”.

 

Beliko pritarti Vytauto Matulevičiaus aimanoms dėl Rūtos Janutienės ir patarti prisiminti Josifą Visarionovičių Staliną. Visų tautų vadas sakė, kad kievienas nesusipratimas turi vardą ir pavardę. Lietuvoje šis “nesusipratimas” vadinasi Sąjūdis, prasidėjo jis 1988 metais prie Mickevičiaus paminklo ir dėsningai tapo tuo, kuo ir turėjo tapti. Iš nacionalistinio melo, antitarybinės isterijos, antisocialistinės liberastinės neapykantos galėjo gimti ir gimė išsigimęs kūdikis – landsberginė chunta. Susidorojimai su kitaminčiais (Povilas, Masilionis, Algirdas Paleckis, Žilvinas Razminas ir daugybė kitų), žodžio, spaudos, sąžinės laisvių suvaržymai yra tik natūrali chuntos būsena, dėsningai pereinanti į kitą stadiją – totalinį sekimą ir terorą. “Kai atėjo suimti komunistų, aš tylėjau – aš gi ne komunistas. Kai atėjo žydų, aš tylėjau – aš gi ne žydas. Kai atėjo profsąjungiečių, aš tylėjau – aš gi ne profsąjungietis. Kai atėjo manęs, niekas dėl manęs nepasakė nei žodžio – visi jau buvo suimti”. Rūta yra tik maža, matoma, tačiau maža, dalis to teroro, su kuriuo susiduria aktyvūs, drąsūs piliečiai. Jeigu matai neteisybę ir tyli, rytoj chunta ateis tavęs. Tik totalinė Lietuvos delandsbergizacija, tik totalinis visų valdžios šakų ir ypatingai žiniasklaidos valymas nuo landsbergizmo kurmių gali išgelbėti Lietuvą.

Atėjo A. Siaurusevičius į “Lietuvos ryto” televiziją – ir nebeliko Rūtos Janutienės laidų. Lietuvoje naikinamos paskutinės laisvos žurnalistikos salelės, ekrane nebelieka drąsių ir laisvai mąstančių asmenybių. O kam jos? Dar pradės aiškintis, kokios jėgos už kurio kandidato stovi ir sujauks užkulisinių jėgų planus. Lietuvos žurnalistikoje nemirtinga tik dinastijas skaičiuojanti KGB gvardija – vienas jos atstovas net sumušė pasaulinį ilgaamžiškumo rekordą, nes eteryje dirbo tol, kol žiūrovai dėl pašlijusios artikuliacijos pradėjo jo nesuprasti. Tai tas pats A. Siaurusevičius jam buvo suteikęs dar negirdėtą privilegiją – dirbti visuomeninio transliuotojo eteryje iki gyvos galvos. Už kokius nuopelnus? Turbūt už tuos, kokių Rūta Janutienė neturėjo, todėl ir atsidūrė gatvėje. Deja, mes leidžiamės pavergiami, uždraudus eilinę laidą, nuvilnija pasipiktinimo atodūsis, ir viskas ir vėl nurimsta – ligi kito sykio. Bet to sykio, kas įdomiausia, jau gali ir nebebūti, nes tiesiog nebeliks ką uždrausti. Visi paklusnūs, sušukuoti, užsiima bulvaru ar žurnalistikos imitavimu ir nekiša pirštų ten, kur gali nudegti. Sėkmės tau, Rūta! Nors dėl V. Uspaskicho aš kadaise buvau ant tavęs užsigavęs, bet tai jau praėjo. Linkiu nepalūžti ir neprarasti tikėjimo Lietuva. Šita šutvė – tai ne mūsų valstybė, tai kažkas kita, ir tu tai žinai geriau už visus.

Vytautas Matulevičius nuotrauka.

Algirdas Paleckis   kalėjimo : “Dalia Grybauskaitė yra pagrindinė fašistė Lietuvoje”

Laisvas laikraštis

 

Algirdas Paleckis – iš kalėjimo : “Dalia Grybauskaitė yra pagrindinė fašistė Lietuvoje”

 

Redakcija gavo Algirdo Paleckio, nuo spalio mėn. laikomo Lūkiškių kalėjime, apkaltinus jį šnipinėjimu “Rusijos naudai” , laišką.

Sveikas, Aurimai, tikiuosi tu sveikas ir gyvas? Aš irgi. Viskas – į gerą. Tokie nuotykiai mus užgrūdina. Siunčiu tau mano atvirą laišką. Bus dar. bandysiu rašyti labai trumpus, kad tai neilgai truktų mesti į kompą. Man jis čia, aišku, uždraustas, kaip ir skambučiai, internetas. Jei gali, nusiųsk ir ekspertams.eu. Mane gali bet kada perkelti į Kauną, tačiau kol kas esu čia. Suėmimas pratęstas iki 07.26, apeliacijos pralaimimos. Įtariu, kad gali laikyti 1,5 metų, o po to dar per teismą. bet matysime, niekas nežino. Linkėjimai Juozui ir mūsų kursiokams. jeigu su jais susitiksti 25-ečio proga, papasakok apie “bezpriedelą” čionai. Bet viskas bus galop gerai”.

 

A.Paleckis klausia : “Ar pasiduosime demokratiniams fašistams?”

Atviras laiškas Lietuvai ir užsieniui

Pirmus kelis mėnesius turėjau labai mažą, tačiau vis tiek viltį, kad prokuratūra išlaikė bent dalelytę sveiko proto. Kad ji, įvykdžiusi VSD nurodymą mane suimti, įsitikins įrodymų stoka ir bylą nutrauks. Tačiau prokuratūra sistemiškai toliau tipena ant VSD pavadžio, o šis – ant Grybauskaitės pavadžio..

D.Grybauskaitė yra pagrindinė fašistė Lietuvoje. Tai ji užbaigė demokratinio fašizmo statybą  mūsų šalyje. Ši statyba importuota iš JAV. Tai Amerikoje XIX amžiaus pabaigoje atsirado ši išsigimusi demokratijos grimasa. Finansinė oligarchija, nusipirkusi laisvą spaudą, ilgam įsitaisė finansinės piramidės viršūnėje. Iki šiol sėkmingai, nes tariamai demokratiškai eliminuoja visus kitaminčius Amerikoje ir už jos ribų. Demokratinio fašizmo esmė – laiku ir subtiliai “demokratiškai” eliminuoti kitaminčius. Iš pradžių užsiundant ant jų žiniasklaidą. Jei nepasiduodama, tai užspaudžiama finansiškai – baudomis , spaudimu darbovietei. Jei ir tada nepasiduodama – tai sufabrikuojama byla ir sodinama į kalėjimą. Demokratiniai fašistai Amerikoje ištobulino kitaminčių eliminavimą iki meno. Ir eksportavo jį mums.

Kas nori gyventi ir kvėpuoti ramiai Lietuvoje, to interesuose būtų tarti aiškų ir tvirtą “ne” demokratiniam fašizmui. Vakar suėmė mane. Rytoj gal jus.

Aš niekada nepasiduosiu.

O jūs?

Algirdas Paleckis. 2019-05-27, Vilnius

Lukiškių kalėjimas

P.s.

Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su A.Paleckio, tačiau akivaizdu, kad A.Paleckis – vienas iš kelių politinių kalinių (kaip, pvz., Neringa Venckienė), kurių asmenyse Dalia Grybauskaitė įžiūri grėsmę savo režimui.

Ačiū Dievui, Grybauskaitės laikai baigiasi, ir turime vilties, kad visi “teisėsaugos” pareigūnai, sąmoningai prisidėję prie nekaltų žmonių persekiojimo, sulaks atsakomybės. Juk visi nacių konclagerių viršininkai po karo taip pat buvo pakarti, nors jies irgi nesuprato už ką – jie gi tik vykdė fiurerio įsakymą. Todėl visi tie teisėjai, saugumiečiai ir prokurorai, aklai vykdydami Dalios Grybauskaitės ir jos gaujos įsakymus, turėtų susimąstyti – ar man neteks už tai atsakyti?

Ll jau kalbėjo su A.Paleckio advokatais. Jie buvo įsitikinę, kad A.Paleckis bus paleistas iš Lūkiškių kalėjimo, mat jokių įrodymų, kad jis ką nors perdavė Rusijos žvalgybai, byloje nėra.

“Yra tik samprotavimai apie tai, kad jis buvo išvažiavęs į Rusiją, ten buvo susitikęs su partijos “Jedinaja Rosija” politikais, ir rašė į “prokremlišką spaudą” straipsnius, – teigia vienas iš A.Paleckio gynėjų.

Iš visų šių išvedžiojimų VSD daro išvadą, kad A.Paleckis yra rusų šnipas. Nors A.Paleckis neslėpė savo įsitikinimų ir vaikščiojo su raudona vėliava, todėl niekaip netiko į pasislėpusio ir užsimaskavusio šnipo vaidmenį, VSD dundukams pasirodė, kad A.Paleckis geriausiai tinka šnipo vaidmeniui.

Beje, minėtas advokatas buvo pakraupęs nuo VSD operatyvininkų lygio. “Tokius rašinius rašo trečios klasės moksleiviai”. “Tačiau tos VSD pažymos yra tokios – tas blogas, rašo į prokremlišką spaudą straipsnius, reiškia, yra šnipas”, – sakė jis. Dar baisiau, kad VSD rašo pažymas apie teisėjus, kuriose – vieni būdvardžiai, ir jokių faktų.
Teisėjai priklauso nuo VSD pažymų, ir todėl nuolankiai priiminėja sunkiai protu suvokiamus sprendimus.
“Mums aiškiai pasakė, kad A.Paleckis iki teismo tikrai nebus paleistas, nes tokia “šnipų” bylų praktika, sakė advokatas, – nors manėne, kad Paleckį tikrai paleis, nes byloje – jokių faktų, tik tai, kad rašė straipsnius ir ketino išspausdinti knygą”.
Šis žmogus įsitikinęs, kad tik po Grybauskaitės kadencijos pabaigos galima tikėtis permainų šioje valstybėje, nes žmogus jau sėdi kalėjime vien už tai, kad buvo Rusijoje.
“Teisėjai daro karjerą, pratęsia jo suėmimą žinodami, kad bus paaukštinti VSD ir prezidentės, o tai, kad byloje nėra jokių įrodymų, niekam neįdomu”.

Lietuvoje – spengiantis terorras, net net A.Paleckio brolis Rimvydas buvo išgrūstas iš LRT, ir pats pasakojo, kad nieku žiniasklaidoje negalėjo gauti darbo, nes “šnipo brolis”, kol galiausiai įsidarbino alfa.lt

 

Tai jau ima suvokti artimiausi V.Landsbergio bendražygiai, bendrininkai, kartu kūrę šitą proamerikietiškos landsberginės chuntos monstrą, NATO buferinę zoną agresijai prieš Rusiją, JAV ir Didžiosios Britanijos koloniją pavadinimu “nepriklausoma” LIetuva.

Šaltinis;  https://www.laisvaslaikrastis.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=6679:signataras-a-butkeviucius-apie-v-landsbergi-klydau-kai-sakiau-kad-nereikia-spardyti-pastipusio-suns&catid=47&Itemid=101

Laisvas laikraštis

Baigėsi landsbergizmo era

Lietuva po 30 metų pagaliau atsikratė landsbergizmo epochos – tikimės, kad dabar žmonės nebus kišami į kalėjimą vien už tai, kad neatsisako savo pažiūrų, kaip Algirdas Paleckis, ir visi milžiniški korupciniai nuikaltimai, kurie landsbergių ir grybauskaičių buvo pateisinami tuo, kad “rusai puola”, pagaliau baigsis.

Tikimės, kad pagaliau šiems veikėjams atsiras vieta ir ten, kur jų seniai laukiama – t.y. belangėje.

Signataras Audrius Butkevičius mano, kad visi šie prieš 30 metų vykę įvykiai, susiję su V.Landsbergiu, yra raktas „suprasti tai, kas šiandien vyksta Lietuvoje“.

„Ir kai mes turime prezidentę, kuri prašo finansinių struktūrų tarpininkauti, paskiriant generalinį prokurorą, tai iš esmės mes kalbame apie milžinišką korupciją mūsų valstybėje, ir kad korupcijos suvaldymo mechanizmai neveikia, – sakė A.Butkevičius, – šie mechanizmai neveikia todėl, kad savo laiku mūsų pagrindiniai valstybės asmenys buvo suinteresuoti pasistatyti  sau palankius asmenys į pagrindinius kovos su nusikalstamumu postus.  Jiems buvo leista daryti, ką jie nori, kad tik jie nesiimtų veiklų, kurios nėra naudingos juos pastačiusiems valstybės vadovams. Visos šios betvarkės pradžia buvo tada, kai Vytautas Landsbergis neteisėtai uzurpavo Sąjūdžio pirmininko postą, o kiti Sąjūdžio tarybos nariai nutylėjo šį reikalą, nes nenorėjo nešti šiukšlių į viešumą.  Ir visas tas bandymas sukurti asmens kultą, pagyvenusioms moterėlėms rėkaujant „Landsbergis“,  ir visiems demonstruojant, kad be šito žmogaus neva Hanibalsonas nebūtų parėmęs Lietuvos nepriklausomybės, jau net nekalbant apie tai, kad neva be Landsbergio ji nebūtų paskelbta, mums yra juokingas. Tačiau kartu jis rodo, kaip buvo kuriamas labai negarbingas mitas, ir jis padeda įsitvirtinti ir tam absurdo jausmui, kuris vis labiau įsitvirtina jaunų žmonių gretose. Nes jie jau nebegali patikėti, kad kažkada šioje valstybėje viskas stos į savo vietas.   Jeigu manęs paklausit, kokia milijono Lietuvos žmonių bėgimo iš Lietuvos priežastis, aš atsakysiu, kad tai absurdo jausmas ir nepasitikėjimas ir netikėjimas savo valstybe. Šitas absurdo jausmas ir yra pagrindinė Lietuvos nelaimė, kuri mums neleidžia vystytis toliau.  Todėl mes bandome sudėlioti taškus vien tam, kad tai būtų pasakyta“.

A.Butkevičius prisiminė, kad dar prieš 30 metų vidurnaktį jis įsiveržė į Genzelio namus, klausdamas „ką jūs padarėte“ po to, kai V.Landsbergis buvo išrinktas Sąjūdžio pirmininku. „Tai buvo ne tik mano nuomonė, – sakė A.Butkevičius, – tuo metu aš buvau Tremtinių sąjungos pirmininku ir man kaip niekam kitam buvo labai gerai žinoma Landsbergių šeimos istorija. V.Landsbergio motina vokiečių okupacijos metais slėpusi raudonuosius partizanus, o jo tėvas bendradarbiavo su naciais, vėliau pabėgo į Australiją, ir vėliau dar sėkmingiau sugrįžęs iš Australijos tuo metu, kai rusų žvalgybos rezidentas anglosaksiškoje šalyje išdavė visą rusų šnipų tinklą Australijoje. Visa tai buvo puikiai žinoma, ir pas mane vos ne virtinėmis ėjo politiniai kaliniai, kurie pasakoja, kad jų net į Lietuvą iš tremties neįleisdavo, ir jie turėjo gyventi Kaliningrado srityje, o šitas Landsbergis, bendradarbiavęs su naciais, grįžta iš Australijos, ir atgauna iš sovietų visas šeimos turėtas vilas.  Man tai buvo akivaizdus įrodymas, kad ši šeima yra valdoma ir greičiausiai šis žmogus bus valdomas. Tai tokia buvo mano žinia, kurią aš norėjau pranešti Genzeliui“.

A.Butkevičius mano, kad į valdžią pakliuvęs žmogus, kurio nugaroje įsegtas KGB kablys, visą gyvenimą bijo, kad tai bus atskleista.  „Ir ta baimė išsilieja į jo asmeninius jausmus ir šnekas, ir kaip bebūtų gaila, į valstybinę politiką, – mano A.Butkevičius, –  taip ir nutiko su Lietuvos valstybės politika Rusijos atžvilgiu istorija.  Tam, kad neduok Dieve, kas nors nepagalvotų, kad čia yra KGB kvapelis, prasidėjo tuo metu visiškai neturinti prasmės konfrontacinė politika su Rusija. Vietoj to, kad mes būtume išnaudoję puikias galimybes, kurios Lietuva užsidirbo stipriai paremdama Rusiją  1991 m. pučo metu – tuo metu aš, būdamas Lietuvos ministru, galėjau užeiti į bet kokią Rusijos ministeriją, ir paspausti ministrams rankas. Iš Lietuvos rusų armija išėjo metai anksčiau nei iš Vokietijos. Tačiau tuo pačiu metu mes pradėjo labai kvailą konfrontacinę politiką Rusijos atžvilgiu. Nors NATO ir prašė, kad Lietuva įtakotų visuomenės nuomonę Rusijoje – net Maskvoje rinkosi šimtai tūkstančių žmonių paremti Lietuvą ir jos interesus. Šiandien, praėjus 28 metams, Lietuva patenka į didžiausių Rusijos priešų penketuką, turėdami labai abejotinas galimybes sulaukti pagalbos hibridinio karo su Rusija atveju.

Todėl aš ir sakau – ši vieno asmens problema buvo paversta Lietuvos valstybės problema. Ir tas 1993 m. nevykęs bandymas jėga užimti valdžią, kurį šiaip ne taip mums pavyko užgesinti, ir vėliau, konservatoriams esant valdžioje, mums teko nuolat teismams ir prokuratūrai pataikauti. Ir būtent todėl mes iš teismo ir prokuratūros gauname atsisakymą pradėti tyrimus dėl šio žmogaus veiklos, nes tie žmonės yra pastatyti prezidentų ir ministrų. Ir visa tai vyko visus 28 metus.  Ir prokuratūra žino, kad ji gali daryti bet ką, tačiau neturi duoti eigos tokiems tyrimams, kuriuos mes prašome pradėti. Ar būtų įmanomas toks dalykas, kad normalioje šalyje parlamentui pripažinus, kad pagrindinė partija turi teroristinės organizacijos požymių, teisme ir prokuratūroje nebūtų pradėtas tyrimas jos atžvilgiu. Juodžiausiasis SSR laikais spaudoje pasirodžiusi informacija buvo pagrindas pradėti tyrimą. O dabar mes turime pačių sprogdintojų liudijimus ir tai niekam neįdomu. O kodėl? Todėl, kad pradėsi tyrinėti, ir teismams ir prokuratūrai dings ta auksinė galimybė susilaukti valdžioje esančių ponų priedangos . Todėl mes vėl grįžtame prie tos milžiniško absurdo jausmo bangos, kai „Mažeikių nafta“ perparduodama kelis kartus, įrodinėjant, kad lietuviai tiek kvaili, kad jie tos gamyklos valdyti negali.  Lygiai tas pats vyksta ir dabar – SGD laivas, pavadintas „Nepriklausomybe“, tampa klevo lapu pridengti įvairaus pobūdžio niekšybėms.  Už šio laivo nuomą mokami žymiai didesni pinigai, nei kainuotų pats laivas. Ir šiam terminalui vadovauja tas pats Landsbergio patikėtinis, kuris liudininkų teigimu, organizavo įvairius teroro aktus Lietuvoje.  Jo sūnus paskiriamas visos SGD terminalo struktūros vadovu. Ir už tą aferą visi Lietuvos žmonės moka milžiniškus pinigus. Ir tada žmonės arba bėga iš Lietuvos, netikėdama, kad kada nors čia kas nors pasikeis, o kiti nueina į gilią depresiją. 2000 m. išėjęs iš Lietuvos kalėjimo, į kutį pakliuvau todėl, kad buvau vieno iš kandidato prezidento rinkimuose, A.Paulausko, vienu pagrindinių rinkimų organizxatoriumi, ir nesutikau išduoti savo kandidato, aš tada pasakiau, kad „nereikia spardyti pastipusio šuns“. Ir, gerbiamieji, aš buvau neteisus. Šito šuns dvokas yra toks, kad iš Lietuvos žmonės bėga šimtais tūkstančių, ir mes praradome miestus. Toks mano matymas, kur gali atvesti mūsų neryžtingumas ir atsakomybės stoka. Bet tai, kad mes savo laiku nepaėmėme į rankas lazdos ir neišdaužėme šiam šuniui dantų, yra pati didžiausia mūsų atsakomybė prieš Lietuvos žmones. Ką darė Landsbergis, ir visa jį garbinanti aplinka, ieškodami būdų, kaip gauti kaulą, žinoma, kad tai yra jų reikalas. bet tai, kad mes savo neryžtingumu neužkirtome tam kelio, yra mūsų atsakomybė prieš tautą”.

Z. Vaišvila papsakojo dar vieną nutikimą iš praeities.

„1991 m. dirbau premjero pavaduotoju, į mano kabinetą atvažiavo Kauno sąjūdžio atstovas, ir labai nepatogiai kabinete man sako, kad Kauno sąjūdžiui reikia patalpų. Atsakiau, kad turite centre namą, tokio niekas neturi.  Jis man atsakė, kad V.Landsbergis atsiėmė šitą namą, jau nebeturime“.

Audrius Butkevičius prisiminė, kad tarpukariu architektas Žemkalnis buvo pastatęs  namą Donelaičio gatvėje. Tačiau baldant Smetonai, Landsbergiai tą namą buvo parduotas, taigi de facto priklausė kitiems žmonėms, todėl Landsbergiai negalėjo jo atsiimti“.

A.Butkevičius atsakė, kada pradėjo blogėti Lietuvos santykiai su Rusija : „1992 m. vietoj to, kad mes būtume darę įtaką Rusijoje  ir kūrę savo laikymo, konservatorių dėka sukūrėme konfrontaciją. Nenoriu kalbėti apie dabartinę Rusijos  politiką, nes ji yra pakankamai  agresyvi tiek Lietuvos, tiek NATO atžvilgiu. Tačiau problema ta, kad dėl tos keistai agresyvios  28 metus trunkančios politikos Rusijos atžvilgiu mes praradome mus palaikančią visuomenės dalį Rusijoje. Ir aš esu įsitikinęs, kad niekam kitam, tik Rusijos kietos linijos šalininkams  yra labai naudinga, kad Lietuva prarastų ją palaikančius žmones Rusijoje.  Nes tokiu atveju bet kokia Rusijos agresija prieš Lietuvą nesulauks Rusijos viduje jokio pasmerkimo. Taigi, kalbant apie Grybauskaitės ir Landsbergio politiką Rusijos atžvilgiu, tai jos vienintelis pasiektas rezultatas yra labai naudingas Putinui ir kitiems „vanagams“ – mes Rusijoje praradome žmonės, kurie ten išeitų į gatves, jeigu prieš mus būtų panaudota jėga.  Ir jeigu kažkam gali tarnauti KGB agentas Lietuvoje, tai jis geriausiai gali tarnauti Maskvai, kurdamas kaip tik tokią situaciją.

B.Genzelis prisiminė, kad 1990 m. kovo 7 d.  jis susitiko su Gorbačiovu, kuris pasakė, kad „reikia vesti užkulisines derybas“. Aš tai perdaviau Landsbergiui. Po kiek  laiko Prahoje konferencijoje V.Landsbergis pasakė,  kad jis buvo susitikęs su Sąjūdžio lyderiais, ir jiems pasakė, kad reikia versti derybas dėl Lietuvos nepriklausomybės, tačiau Landsbergis tapo Rusijos „vanagų parankiniu“.  Landsbergis  visada pabrėždavo, kokia baisi yra „finliandizacija“, ir man vėliau suomiai pasakojo, kad jie stengėsi nuslėpti šiuos Landsbergio žodžius nuo savo tautos, nes bijojo, kad suomiai priešiškai reaguos.

„Noriu paantrinti Genzeliui, nes Gorbačiovo pozicija buvo lygiai tokia pati ir 1990 m., kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę, – pasakojo A.Butkevičius, – turėjau ryšį  ir su SSSR vidaus reikalų ministru, ir gen. Štabo viršininku Moisejevu, kurie aiškiai pasakė, kad yra galimybė susitarti, ir taip padėti išvengti smūgio jiems.  Ir daugeliu atveju Prunskienė buvo neteisingai kaltinama neva prorusiškais veiksmais, nors ji veikė, turėdama mūsų žvalgybos duomenis.

Kaip jūs galvojote, kodėl Lietuvos valdžia 10 metų, pačiu intensyviausiu emigracijos periodu, nedarė nieko, kad ją sustabdyti, ir kodėl dvi kadencijas baigianti prezidentė negali prisimininti bent kokios programos, kuri būtų sukurta tam, kad stabdyti emigraciją, – klausė A.Butkevičius,  – atsakysiu, kodėl. Nes tai naudinga mūsų valdžiai – išvažiavo patys darbingiausi žmonės, tie, kurie išdrįso išvažiuoti. 2000 m. aš išvažiavau septynerius metus gyventi į Kaukazo šalis, toks buvo mano pasirinkimas.  Tačiau valdžia sąmoningai leido išvažiuoti milijonui darbščiųjų žmonių, nes mes juos dabar galėtume pasikviesti veikti.  O Lietuvoje liko tik jaunimas, kuris užima geras pozicijas, ir valdininkai, kurie šeriami ES pinigais, ir jiems naudinga, kad Lietuva grimztų į skolų liūną, nes iš to jiems mokami pinigai.  Be to, lieka dar daugybė pensininkų, kurie taip pat visiškai priklausomi nuo valdžios.  Taigi, iš esmės mes esame tokioje situacijoje, kai beveik visi žmonės priklauso nuo valdžios valios – noriu duosi, noriu neduosiu. Net man, profesionaliai užsiimančiam žmonių nepasitenkinimo organizavimu, ką nors Lietuvoje padaryti yra sunku, nes čia labai mažai žmonių, kurie kovotų už savo teises.  Jų tiek nedaug, kad net susirinkusius prie Seimo, juos galima šaudyti, ir niekas nešaus atgal“.

„Iškelta baudžiamoji byla šmeižikui Andriui Tučkui“

2018-06-22 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų Audriaus Butkevičiaus ir Zigmo Vaišvilos spaudos konferencijos Seime „Iškelta baudžiamoji byla šmeižikui Andriui Tučkui“ pranešimas spaudai

Vilniaus apylinkės prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl Vytauto Landsbergio pavedimų vykdytojo Andriaus Tučkaus nusikalstamos veikos. Š.m. kovo 15 d. LRT radijo laidoje „Studija 50“ A. Tučkus apšmeižė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės narius Vitą Tomkų, Arvydą Juozaitį ir Zigmą Vaišvilą, kad KGB pulkininkas Česnavičius esą juos surinko į Sąjūdžio steigimo komandą.

Ikiteisminis tyrimas pradėtas Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjui Valdui Bugelevičiui tenkinus Z. Vaišvilos skundą ir panaikinus Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro Ryčio Ivanausko nutarimą atsisakyti pradėti šį ikiteisminį tyrimą, o Vilniaus apygardos teismo teisėjui Arūnui Budriui atmetus prokuroro R. Ivanausko skundą. Teisėjas A. Budrys nurodė, kad sąmoningas apšmeižimo faktas akivaizdus, o „viešas kaltinimas bendradarbiavus su užsienio valstybių specialiosiomis tanybomis  (šiuo atveju KGB), gali itin pažeisti asmens garbę ir orumą ir kartu peržengti civilinės atsakomybės ribas. … A. Tučkaus pasisakymas sukuria vaizdą, kad to meto įvykiai klostėsi taip, kai jis juos atpasakojo, ir jokių kitų vertinimų ar interpretacijų nėra ir negali būti.“

A. Juozaičio, V. Tomkaus ir Z. Vaišvilos nuomone, ši pykčio kupina A. Tučkaus reakcija buvo atsakas į š.m. sausio 3 d. Z. Vaišvilos spaudos konferencijoje Seime paskelbtus Vytauto Šustausko ir Žilvino Razmino prisipažinimus, kad bent dalį V. Landsbergio užsakymų teroristiniams aktams ir antivalstybinei veiklai bei atlygį už tai jiems perduodavo ir A. Tučkus; taip pat į 2018-03-15 d. “Vakaro žinių“ (šio numerio redaktorius – Vitas Tomkus) paskelbtus įrodymus apie buvusio Lietuvos TSR (vėliau – Lietuvos Respublikos) Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio bendradarbiavimą su TSRS KGB.

Z. Vaišvila prokuratūrai yra pateikęs 2017-10-02 LGGRTC raštą, pasirašytą T.B. Burauskaitės, patvirtinantį, kad Zigmas Vaišvila nebendradarbiavo su TSRS specialiosiomis tarnybomis.

A. Butkevičiaus ir Z. Vaišvilos nuomone, kad baudžiamojoje byloje aiškinantis A. Tučkaus šmeižto motyvus, gali prasiverti durys ir į Vytauto Landsbergio užsakymus antivalstybinei veiklai bei teroristiniams aktams, Andriaus Tučkaus sūnaus Dominyko Tučkaus paskyrimą „Independence“ projekto dujomis prekiaujančios UAB LITGAS generaliniu direktoriumi nuo 2013 m. rugsėjo mėnesio. Liūdnai pagarsėjęs „independence“ skystų dujų terminalas – laivas į Klaipėdą atvko 2014-10-27 d.

Andrius Tučkus baudžiamojoje byloje privalės paaiškinti, kodėl taip beatodairiškai ir kupinas pykčio apšmeižė tris Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narius. Prokuroras R. Ivanauskas padėkojo Z. Vaišvilai už pasitikėjimą, kad kreipėsi į prokuratūrą dėl įvykdytos nusikalstamos veikos, išreiškė apgailestavimą, kad Z. Vaišvila nukentėjo nuo nusikalstamos veikos, ir patikino, kad teisėsaugos pareigūnai atliks visus reikiamus baudžiamojo proceso veiksmus, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, išnaudos visas galimybes, kad Z. Vaišvilai padaryta žala būtų atlyginta.