Tag

fašizmas Lietuvoje

Browsing
Rusijos tyrėjai įsitikinę, kad Lietuvos prokurorai žinojo, jog kariškiai veikė pagal TSRS teisės aktus

VILNIUS, kovo 18 — Sputnik. Rusijos tyrimo komitetas už akių apkaltino buvusį Lietuvos generalinės prokuratūros darbuotoją už tai, kad jis neteisėtai patraukė atsakomybėn Rusijos piliečius po 1991 metų sausio 13 dieną Vilniuje įvykusių riaušių, praneša Rusijos tyrimo komiteto spaudos tarnyba.

Tai buvęs Lietuvos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vadovas Simonas Slapšinskas, kuris kartu su kitais tyrėjais paskelbė kaltinamąjį nuosprendį. Slapšinskas kaltinamas pagal Rusijos baudžiamojo kodekso 299 straipsnio antrąją dalį dėl neteisėto baudžiamojo akivaizdžiai nekaltų Rusijos piliečių persekiojimo.

2015 metais Slapšinskas išsiuntė Lietuvos teismui nagrinėti bylą prieš rusus. Rusijos tyrimo komitetas pabrėžia, kad Lietuvos prokurorai žinojo, jog įvykiai Vilniuje vyko, kai Lietuvos TSR nebuvo nepriklausoma valstybė, o buvo TSRS dalis, todėl sovietų kariuomenės kariai atliko savo pareigas ir veikė pagal įstatymus, užtikrindami viešąją tvarką.

Be to, prieš išsiųsdamas bylą teismui, Slapšinskas kartu su kitais prokurorais nesugebėjo įrodyti, kad sovietų kariuomenės veiksmai nulėmė protestuotojų žūtis Vilniuje.

Nutylimi civilių gyventojų sušaudymo nuo stogų ir iš gretimų pastatų viršutinių aukštų atvejai, nors patikimai žinoma, kad konflikte dalyvavo trečioji šalis”, — teigiama pranešime.

Komitetas pažymėjo, kad Lietuvos teisėsaugos institucijos ir teismai nagrinėjo baudžiamąsias bylas prieš rusus, pažeisdami tarptautinę teisę ir baudžiamojo proceso vykdymo tvarką. Departamentas taip pat priminė, kad Rusijos Federacijos piliečiai neteisėtai persekiojami už tariamus nusikaltimus prieš taiką ir žmonijos saugumą karinio konflikto nebuvimo atveju.

Tuo tarpu dėl nežinomų priežasčių Lietuvos teisėsaugos pareigūnai tinkamai neišnagrinėjo kareivio Viktoro Šatskicho nužudymo. Baudžiamoji byla dėl šio fakto buvo nutraukta, todėl nusikaltimo aplinkybės nebuvo išaiškintos”, ― pabrėžiama Rusijos institucijos pranešime.

Komitetas pabrėžė, kad yra tų dienų įvykių liudytojų, kurių versija skiriasi nuo to, ką tvirtina Lietuvos teisėsaugos institucijos.

Sausio 13-osios byla

Pasak Lietuvos valdžios institucijų, 1991 metų sausio 13-osios naktį, TSRS daliniams puolant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos pastatą, žuvo 14 žmonių, daugiau kaip 600 buvo sužeisti.

Pernai spalį Vilniaus apygardos teismas baigė nagrinėti bylą dėl sovietų agresijos 1991 metų sausio 13-ąją.

Rusijos Valstybės Dūma pavadino 1991 metų įvykių sausio 13-osios bylos procesą šališku teismu ir istorijos falsifikacija. Rusija ne kartą pažymėjo, kad teismo procesas vyksta, pažeidžiant tarptautinę ir Lietuvos vidaus baudžiamąją teisę, o byloje dalyvaujantys asmenys apkaltinti pagal tais laikais neegzistavusius straipsnius.

Beveik penkerius metus Lietuvos kalėjime sėdi 2014 metais sulaikytas Rusijos pilietis, buvęs sovietų pareigūnas, ginkluotųjų pajėgų atsargos pulkininkas Jurijus Melis. Jis buvo sulaikytas, kai ketino grįžti į Rusiją. Melis kaltinamas 1991 metų sausio 13-osios įvykių byloje. Lietuva kaltina Melį tanko valdymu ir reikalauja jam skirti 16 metų kalėjimo.

Pulkininkas Jurijus Melis, neteisėtai kalinamas Lietuvos požemiuose jau 5 metai.

Be to, buvęs Socialistinio liaudies fronto (SLF) lyderis Algirdas Paleckis anksčiau buvo apkaltintas ir nuteistas už “sovietinės okupacijos neigimą”, nes jis išdrįso pasakyti, kad 1991 metų sausio 13 dieną “saviškiai šaudė į savus”. Praėjusių metų gruodį Lietuvos specialiosios tarnybos paskelbė, kad atskleidė “šnipinėjimo tinklą” šalyje, kuris neva rinko duomenis Rusijai. Jos pranešė, kad įtariamas šnipinėjimu sulaikytas opozicijos politikas Algirdas Paleckis.

Algirdas Paleckis yra kalinamas kalėjime už tai, kad skaitė laikraščius, internetą, žiūrėjo televiziją. Lietuvos landsberginės chuntos Temidės nuomone, abejoti, kad Lietuvos valdžia nėra nuo Dievo ar konservatoriai rusofobai nėra kilę nuo šventos dvasios – yra valstybinis nusikaltimas.

Vasario pabaigoje Vilniaus apylinkės teismas pripažino kaltu Povilą Masilionį “už agresijos prieš Lietuvos Respubliką neigimą”. Tyrimo duomenimis, nuteistasis Masilionis “užgauliu ir įžeidžiančiu būdu”, viešai pritardamas Rusijos žurnalistės Galinos Sapožnikovos knygos “Kas ką išdavė” turiniui, neigė 1990-1991 metų “agresiją prieš Lietuvos Respubliką” vykdžiusių ar joje dalyvavusių asmenų labai sunkius ir sunkius nusikaltimus Lietuvai ir jos gyventojams.

Knygų leidėjas Povilas Masilionis yra nuteistas Lietuvos teismo už tai, kad teisėtai išleido niekur neuždraustą knygą. Kad lietuviai žinotų – bet kokia teisėta veikla landsberginės chuntos teismuose lengvai gali būti paversta nusikaltimu.

Read more: https://sputniknews.lt/politics/20190318/8597927/russia-apkaltino-lithuania-prokurora-del-sausio-13-osios-ivykiu.html

 

Autorius Povilas Masilionis

Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Tomo Uldukio baigiamosios kalbos kaltinimų kratinyje pagrindinis kaltinimas toks: Povilas Masilionis, išleisdamas alternatyvią oficialiajam požiūriui rusų žurnalistės Galinos Sapožnikovos knygą „Išdavystės kaina“, „veikė tendencingai prieš Lietuvos Respubliką ir jos žmones“. Kitaip sakant, šita baudžiamoji byla buvo pakelta į ypatingą, Lietuvai ypač svarbių bylų rangą. (Matyt, dėl to pernai, vasario mėnesį, švenčiant Lietuvos Respublikos atkūrimo šimtmetį, buvo raportuota apie jos perdavimą Vilniaus miesto apylinkės teismui, o šįmet, gal atsitiktinai, o gal ir neatsitiktinai, toje byloje priimtas nuosprendis turėjo įsigalioti ir įsigaliojo Kovo 11-ąją – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną.)

Parapijinį lietuviškąjį šios baudžiamosios bylos skambėjimą praplėtė ir paryškino JAV knygų leidėjai. Sužinoję apie Lietuvoje neteisėtai konfiskuotą anksčiau niekur oficialiai neuždraustos Galinos Sapožnikovos knygos tiražą ir leidėjui sukurptą baudžiamąją bylą, jie tą knygą operatyviai išvertė į anglų kalbą ir išleido amerikiečiams. Tame jų leidinyje Galinos Sapožnikovos interviu dalyvių alternatyvus oficialiajam lietuviškajam požiūris į 1991 metų Sausio 13-osios įvykius ir žudynes Medininkų pasienio poste dar labiau sustiprinamas leidėjų komentaru knygos viršelyje. Amerikiečių leidėjų nuomone, čia, kaip ir kitur, „tai buvo JAV specialiųjų tarnybų operacijos“, o šita knyga „padeda suprasti panašių įvykių trafaretą Sirijoje, Ukrainoje, Venesueloje ir kitur“. (Už tokią JAV leidėjų poziciją net negalvojama Amerikoje konfiskuoti knygos tiražo ir sukurpti knygos leidėjams baudžiamosios bylos)

Lietuviškojo Galinos Sapožnikovos knygos leidimo įžangoje taip pat buvo rašoma apie 1991-ųjų metų tragiškuosius įvykius Lietuvoje, kaip apie globalaus masto nusikaltimus. Tačiau JAV specialiųjų tarnybų, o ir lietuviškųjų provokatorių vaidmens tuose įvykiuose neįmanoma giliau patyrinėti, nepanaikinus Baudžiamojo kodekso 170(2) straipsnio nuostatų, pripažįstančių tik vienintelį, oficialųjį, požiūrį į Sausio 13-osios ir Medininkų žudynes. Deja, Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Eglė Gruodienė man sukurptos baudžiamosios bylos nuosprendyje neišdrįso po mano prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl minėtojo Baudžiamojo kodekso straipsnio atitikimo Konstitucijai. Buvo atmesti ir knygų leidėjo argumentai, kad galiojančio Visuomenės informavimo įstatymo 54-ojo straipsnio nuostatos visiškai atleidžia knygų leidėją nuo atsakomybės, kai ta alternatyvioji informacija buvo anksčiau paskelbta bei nepaneigta per ją paskelbusias visuomenės informavimo priemones.

Teismas vasario 18-ąją Lietuvos Respublikos vardu nusprendė: „Povilą Masilionį pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 170(2) straipsnio 1 dalyje ir paskirti jam 70 MGL (2636,20 eurų) dydžio baudą“. Be to, buvo nuspręsta oficialiai konfiskuoti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato daiktų saugykloje esančios, prieš dvejus metus neteisėtai konfiskuotos, Galinos Sapožnikovos knygos „Išdavystės kaina“ tiražą bei leidybinės akcinės bendrovės „Mūsų gairės“ stacionaraus kompiuterio sisteminį bloką (procesorių).

Po Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio paskelbimo turėjau dvidešimt dienų apskųsti jį Vilniaus apygardos teismui. Vėliau galėjau eiti dar aukščiau – net iki Strasbūro Žmogaus Teisių Teismo. Tačiau, rimtai pasvarstęs, nusprendžiau: beviltiška Mūsų politikos „vanagai“ lietuviškuoju „neteisybės virusu“ jau užkrėtė ir Europos teisingumo struktūras. Tai patyrė žurnalistas Algirdas Paleckis, net kelerius metus tuščiai bylinėjęsis dėl kriminalizuotos jo viešai išsakytos nuomonės apie Sausio 13-ąją. Tai patyrė – jau kitos kategorijos byloje – net rašytojo Vytauto Petkevičiaus dukra Liuda Petkevičiūtė, beveik per dešimtmetį neįrodžiusi savo nekaltumo už tėvo parašytus žodžius apie Vytauto Landsbergio-Žemkalnio bendradarbiavimą su Tarybų Sąjungos specialiosiomis tarnybomis. (Matyt, ne už gražias akis Strasbūre dirbantiems konstitucinių dvasių specialistams Lietuvoje kabinami ordinai)

Žinoma, skaudu savo gyvenimo pabaigoje – ir dar už tiesos paieškas – gauti nemenką baudą, net ir teistumą. Be to, gaila sužlugdytos leidybinės akcinės bendrovės. Tačiau tas, prieš aštuonerius metus Seime prastumtas, Baudžiamojo kodekso 170(2) straipsnis, kriminalizavęs ne tik 1991-ųjų metų tarybinę agresiją, bet ir praktiškai dviejų tarybmečio kartų gyvenimą, nepanaikintas sugadins dar nemažai sveikatos ne vienam žurnalistui ar istorikui. Dalį to laikmečio tyrinėtojų jau dabar yra apėmusi liguista baimė. „Parašiau knygą iš tarybinių laikų, – pasakojo vienas istorikas, – bet kol kas jos į spaustuvę nenešu. Dar apkaltins mane …okupacijos menkinimu ir nuteis…“

Matyt, iš tos liguistos baimės ar nenoro gadinti politikos elitui nuotaikos net necyptelėjo „gimtosios“ Žurnalistų sąjungos vadai bei Respublikos žurnalistikos elitas, kai mane, žurnalistą su pusės amžiaus stažu, kaip didžiausią nusikaltėlį du metus murkdė ir teisė už niekur iki tol oficialiai neuždraustos knygos išleidimą, net nusišluostydami kojas į galiojančio Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas.

Liūdna, tačiau iš tarybinių laikų atsinešiau ir kitokio, malonesnio, patyrimo. (Čia ir vėl bus pagrindas naujai baudžiamajai bylai pagal BK 170(2) straipsnį, nes tarybmečiu „negalėjo būti“ geriau nei dabar)

O buvo taip 1986 metais „Švyturio“ žurnale išspausdinau straipsnį „Stebuklingosios lazdelės paslaptis“ – apie neteisėtą kaišiadorietės Janinos Markeliūnienės uždarymą į Naujosios Vilnios psichiatrinę ligoninę. Po to prasidėjo bylinėjimasis su medikais Aukščiausiajame Teisme, o kartu pasipylė žurnalo skaitytojų laiškai apie analogiškas istorijas, kurias sugrupavęs, išdėsčiau savo pareiškime LKP CK sekretoriui Lionginui Šepečiui. Ir štai po to eiliniame Respublikos laikraščių bei žurnalų redaktorių pasitarime sveikatos apsaugos ministras Jonas Platūkis paskelbia: po tokio straipsnio ir pareiškimo sekretoriui mums yra tik du keliai – arba jį, ministrą, reikės sušaudyti, arba „draugą Masilionį“ teks supūdyti kalėjime.

Ministras nepagalvojo, kad gali būti ir trečias kelias. „Švyturiui“ į pagalbą atskubėjo „Komjaunimo tiesa“, „Šluota“, „Vakarinės naujienos“, „Sovietskaja Litva“ ir kiti Respublikos leidiniai, kurie ėmė energingai demaskuoti medikų ir jų užsakovų šunybes. Vitas Tomkus ta tema net parašė knygą „Taranas“ ir tapo „persitvarkymo žurnalistu“. O „draugui Masilioniui“ taip ir neteko supūti kalėjime.

Dabar, neoliberalistinio individualizmo laikais, tai – tik malonūs prisiminimai. Šiandien niekam Lietuvoje, atrodo, neberūpi, kad jau aštuoneri metai Damoklo kardu veikia Baudžiamojo kodekso 170(2) straipsnis, reguliuojantis mūsų praeitį. Ruošiamas kitas, šio Seimo, dokumentas, reguliuosiantis ir dabartį. Apie ateitį nekalbu, – ją be mūsų žinios žada ant savo sparnų atnešti suglobalėję politikos „vanagai“.

Todėl šiandien – kiek liko jėgų – norisi šaukti sau ir kitiems, dar nepabėgusiems iš Lietuvos Don Kichotams: „Į dvikovą šitą valstybę – ant melo ir neteisybės pamatų statomą valstybę“ (Pasiligojusio teisingumo neoliberalistinę valstybę, o ne Lietuvos Respubliką ir jos žmones, kuo bando mane apkaltinti prokuroras) Tam, kad sukurtume kitokią valstybę, tobulesnę. Tam, kad mums nereikėtų, kaip Romualdui Ozolui, vienam iš dabartinės valstybės „gimdytojų“, gyvenimo pabaigoje klausinėti nusivylusių lietuvių: „Atsakykit, turim dar mes savo valstybę, ar ne?“, „Ar mūsų valstybė – mūsų?“

P.S. neabejingiems skaitytojams

Visiems, atsiuntusiems baudai sumokėti į Povilo Masilionio banko sąskaitą LT537300010015708446 (Swedbank) ne mažiau 30 eurų ir nurodžiusiems savo adresą, bus išsiųstos šios penkios nuteisto leidėjo knygos:

1. „Sukryžiuotų kalavijų karalystėje“. Nešukuota publicistika. V., Gairės, 1999;

2. „Rasota akmenų tyla“. Eilėraščiai, parodijos. V., Gairės, 2009;

3. „Gyvenimo gabalai“. Nešukuota publicistika. V., Gairės, 2014;

4. „Išsovietintoj Lietuvoj“. Satyros. V., Gairės, 2015;

5. „Svajoklė ir svajonių Brolis“. Pasaka – ne pasaka. V., Gairės, 2017.

Atskirai (už 15 eurų su siuntimu) galima būtų išsiųsti ir mano sudarytą „Partizanų teroro aukų atminimo knygą“ (V., Politika, 2011).

El. p.: musugaires@gmail.com

Prašau paremti korumpuotos landsberginės chuntos represijų auką knygų leidėją Povilą Masilionį ir padėti jam susimokėti chuntos skirtą baudą. Tuo pačiu jūs paremsite žodžio laisvę Lietuvoje, išreikšite savo panieką landsberginei chuntai. Fašistai, kurie šiandien degina knygas, rytoj degins žmones. Stabdyk fašizmą, NO PASARAN!

Kartu kviečiu pasirašyti ir išsiųsti nurodytais adresais peticiją dėl landsbergistų sukurpto ir  prastumto LR Baudžiamojo kodekso 170-2 straipsnio panaikinimo

Peticija dėl Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 170-2 straipsnio panaikinimo ir jo pagrindu vykdomų politinių represijų Lietuvoje nutraukimo

Lietuvos sisteminė melo propagandos mašina, valatkodelfinės masinės dezinformacijos, lietuvių sąmonės kolonizavimo feikinių žinių kūrimo priemonės kasdien kursto militaristinę psichozę, tautinę nesantaiką, kaitina karo su Rusiją nuotaikas, isteriškai plyšauja “Rusai puola!”, siekdami karo propagandos triukšme paslėpti realią, jau įvykusią Lietuvos okupaciją, kurią įvykdė JAV-NATO karo nusikaltėlių gauja.

Šią Lietuvos okupaciją nuosekliai, atvirai, ciniškai jau 30 metų vykdo JAV marionetinė valdžia, po Sąjūdžio Lietuvoje valdžią uzurpavusi landsbergistų chunta – konservatoriai, liberalai, jų klonai įvairios fašistinės, “patriotinės”, jaunimo, šaulių, savanorių organizacijos.

Landsbergistų chuntos egzistencinė prasmė yra paslėpti JAV okupacijos faktą ir atimti iš lietuvių tautos valią priešintis Vakarų kolonizatoriams. Žinoma, landsbergistų kita šios antiliaudinės veiklos prasmė yra gauti kuo daugiau pelno iš Lietuvos, lietuvių tautos nacionalinių interesų išdavystės verslo plano. Ir jiems sekasi. Jau tik aklas ir tinginys nemato, kad Lietuvoje, skambant  valdančiosios landsbergistų chuntos kanarėlių odėms apie Lietuvos “pasiekimus”, “pergales”, “progresą”, yra didžiausias Europos Sąjungoje skurdas, mažiausi atlyginimai, socialinės išmokos, pensijos, sparčiausiai nyksta gyventojų skaičius, vyksta masinė emigracija, depopuliacija, deindustrializacija, šalyje masinė korupcija, teisinė savivalė, žmogaus teisių pažeidimai, politinės baudžiamosios bylos, represijos, susidorojimai su kitaminčiais, žodžio, spaudos, nuomonės, informacijos laisvių pažeidimai, persekiojimai, liberalų ir “patriotų” diktatūra.

Kai šalį valdo landsbergistų melas ir teroras, padėtis šalyje blogėja ir tai rodo elementari statistinė analizė.

Be visų kitų neigiamų Lietuvos socialinių, demografinių, ekonominių rodiklių, kurių antirekordus Lietuva pasiekė per paskutinius 30 metų valdant landsbergistų chuntai, Lietuva pasiekė ir dar vieną antirekordą – Lietuvoje yra kalinama daugiausiai kalinių iš visų Europos Sąjungos šalių.

Tokia ta landsberginės chuntos valdymo esmė – totalinis melas ir totalinis teroras. Kai šalyje yra masiškai uždarinėjamos mokyklos, kalinių skaičius tokioje šalyje auga, teigė Otto fon Bismarkas. Lietuva , valdoma landsberginės chuntos, šį hipotetinį teiginį įgyvendino sėkmingai. Kuo daugiau šalyje teisininkų, tuo mažiau joje teisingumo, sako politinio kalinio Algirdo Paleckio įkalinimo faktas, Povilo Masilionio nuosprendis politinio susidorojimo su knygų leidėju baudžiamojoje byloje.

Kai balsuosi rinkimuose, lietuvi, neužmiršk –

Rusijos žinių agentūros “Sputnik” duomenimis, Lietuva pagal kalinių skaičių 100 000 gyventojų užima neginčijamo lyderio pozicijas. Nuo čempiono pagal represijų aukų skaičių nedaug atsilieka kitos rusofobiškiausios JAV kolonijos Europoje – Čekija, Estija, Latvija, Lenkija ir kt. Seniai pastebėta – genetinė gyvuliška rusofobija labai kenkia ne tik psichinei sveikatai, bet ir tiesiogiai blogina rusobiškai nusiteikusių šalių gyventojų fizinę sveikatą, materialinę gerovę, tiesiog naikina tų šalių gyventojus. Rusofobija yra blogai, rusofobija – kenkia sveikatai. Mesk, lietuvi, labdsberginės chuntos tau primestus kenksmingus įpročius, gyvenk sveikai, pasakyk landsbergizmui NE, mesk landsbergistus iš valdžios į istorijos sąvartyną.

Kalėjimų ES žemėlapis. Šaltinis: https://sputniknews.lt/infographics/20190220/8417667/Kalejimu-Europoje-zemelapis.html?fbclid=IwAR3dDaMp3r-h9NgIRtRJc3NoZv6Ejx5ImOfoBmCPUiJHZXv4g7F5uMR0m6A

Išlaisvink sąmonę nuo landsbergistų melo, išsilaisvinsi pats, išlaisvinsi Lietuvą.

Ateitis Lietuvai turi tik vieną realų šansą – be landsberginės chuntos.

Lietuvoje teismas baudžiamojoje byloje pripažino kaltu 80-metį knygų leidėją Povilą Masilionį, kuris prieš dvejus metus, vykdydamas savo profesinę veiklą teisėtai išleido niekur neuždraustą knygą, ir skyrė didelę piniginę baudą. Lietuvoje teismai aklai vykdo landsbergistų nurodymus ir dabar bet kuris pilietis, sąžiningai ir nepriekaištingai vykdęs visus įstatymo reikalavimus, gali būti teismo pripažintas nusikaltėliu telefoninės teisės pagrindais – tereikia valdančiai konservatorių klikai nurodyti kišeniniam prokurorui inicijuoti baudžiamą bylą, o kišeninis teisėjas uoliai įvykdys konservatorių chuntos nurodymus. Didžiuokis, lietuvi, visais proamerikietiškos konservatorių klikos nusikaltimais arba pats tapsi nusikaltėliu – konservatoriai tave išmokys mylėti landsbergistų diktatūrą.

Teismas nuteisė P.Masilionį už tai, kad šis išleido garsios Rusijos žurnalistės, laikraščio “Komsomolskaja Pravda” apžvalgininkės Galinos Sapožkovos knygą „Kas ką išdavė: kaip buvo žudoma Tarybų Sąjunga ir kas atsitiko tiems, kurie bandė ją išgelbėti “. Šią knygą laisvai galima perskaityti internete, ji yra išleista keliomis kalbomis, ją išleido Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Italijoje, tačiau, skirtingai nei Lietuvoje, nei vienam tenykščiam prokurorui, teisėjui, saugumiečiui ar kitam valdžiagyviui net mintis nekilo susidoroti su knygos leidėju už knygos išleidimą. Tik Lietuvos “pats humaniškiausias ir teisingiausias” teismas teisėtoje žurnalisto profesinėje veikloje sugebėjos įžvelgti nusikaltimą ir nubaudė P.Masilionį net 2,6 tūkst. Eurų bauda „už viešą pritarimą tarybų valdžios nusikaltimams ir jų neigimą“.
Žinomas konservatorių kontroliuojamas masinės dezinformacijos platinimo portalas “Delfi”, su jam būdingu liberaliu cinizmu ir piktdžiuga, pabrėžė, kad teismas, skirdamas šią siaubingai iš teisingumo besityčiojančią bausmę, “atsižvelgė į nuteistojo senyvą amžių”.
Knygos autorė Galina Sapožnikova taip pakomentavo šį teismo sprendimą: „Lietuvos vyriausybė yra pats geriausias mano PR agentas. 2,5 tūkst. Eurų už knygos reklamą Europos Sąjungoje yra ypatingas pasiūlymas, nuolaida artėjančios Tėvynės gynėjo dienos proga (pastaba – Rusijoje Tėvynės gynėjo diena švenčiama vasario 23). Beje, visai neseniai gavau pasiūlymą išleisti šią mano knygą Vokietijoje. Atsitiktinumas? Nemanau … Kas dėl baudos, tai, manau, pajėgsime sumokėti. Mes vis gi tarybiniai žmonės)) “

Galinos Sapožnikovos knygos Jungtinėse Valstijose viršelis. Nuotrauka: Сlaritypress.com.

Knyga-nusikaltimo sudėtis, kaip ją įvertino “pats humaniškiausias ir teisingiausias” Lietuvos teismas, lietuvių kalba išėjo pavadinimu „Išdavystės kaina“. Povilo Masilionio gynėjai teismo posėdyje ne kartą atkreipė lietuviškos Temidės dėmesį, kad knygos išleidimo kriminalizavimas Lietuvoje yra itin grubi viešosios informacijos cenzūros išraiška, pačiu grubiausiu būdu pažeidžia Europos žmogaus teisių konvencijoje įtvirtintas žmogaus teises – turėti savo nuomonę ir netrukdomai ją skelbti, laisvai rinkti, gauti ir platinti informaciją, naudotis žodžio, spaudos, infomacijos laisvėmis ir kitas. Konservatorių 2010 metais prastumtas įstatymas, LR BK 170-2 str., iš esmės įteisina vienos konservatorių nuomonės diktatūrą, konservatorių cenzūrą ir suteikia konservatorių chuntai beribes galimybes susidoroti su savo oponentais, taikyti represijas kitaminčiams. Tokia konservatorių baudžiamoji savivalė yra niekaip nesuderinama su esminiais demokratijos principais ir yra tiesiog nepriimtina 21 amžiaus demokratinėje visuomenėje. Tačiau Lietuvos teismas arogantiškai ignoravo Europos žmogaus teisių konvencijos nuostatas, demokratinės, teisinės valstybės principus ir į gerbiamo knygų leidėjo gynybos argumentus neatsižvelgė. Landsbergistų konservatorių kontroliuojami veikėjai – kišeniniai politikai, teisėsaugininkai, valstybės tarnautojai, informacinio karo samdiniai – atkakliai siekia reanimuoti tarpukario Lietuvos fašistinį A.Smetonos režimą. Tokie teismų sprendimai nedviprasmiškai sako – yra tik laiko klausimas, kai konservatoriai Lietuvoje atgaivins fašizmą, dujų kameras, koncentracijos stovyklas.  Konservatorių režimo kontroliuojamos fašistinės jaunimo, savanorių, šaulių, nacistų organizacijos jau egzistuoja ir jų nariai nekantriai laukia Savanorio Nr.1 įsakymo žudyti savo bendrapiliečius.

Bet kokia kitokia nuomonė, bet kokia kitokia nei oficiali valdžios patvirtinta pilietinė pozicija, bet koks kitoks požiūris į aktualias socialinio gyvenimo problemas, yra represinio aparato ir valdžios kontroliuojamo propagandos aparato nedelsiant paskelbiami kaip Tėvynės išdavystė, bendradarbiavimas su menamu, proamerikietiškos propagandos sukurtu neegzistuojančiu priešu. Ir tuo pačiu metu antiliaudinis režimas kuria fašistines – tikras ir virtualias – agresyvių “patriotų”, lojalistų ir išprotėjusių rusofobų organizacijas, kurios atvirai skleidžia savo neapykantos, pagiežos, tulžies kupinas pažiūras, tautinę nesantaiką kurstančias ir karą propaguojančias idėjas, atvirai terorizuoja kitaminčius ir kitataučius ir ragina su jais susidoroti. Tuo pačiu metu tokie veikėjai atvirai platina savo nusikalstamus tekstus, kuriuose ragina susidoroti pačiais brutaliausiais būdais, net teroristinių aktų būdu, su rusakalbiais, kitatikiais, kitaminčiais, mokytojais ir net su tais, kurie palankiai prisimena tuos laikus, kai visuomenėje fašistai, nacionalistai, lygesni už lygius gudručiai aferistai buvo netoleruojami ir už kiekvieną savo fašistinio ideologizuoto agresyvumo demonstravimą keliaudavo į “socializacijos” ir elgesio korekcijos centrus. Tokiu būdu, šiandien mes Lietuvoje turime klasikinę 1960-ų metų Lotynų Amerikos fašistinę valstybę, kurioje represijų pagalba viešpatauja chunta – “draugams viskas, priešams – visas įstatymo griežtumas” (fašistas Alfredo Stresneris), – lietuvišką variantą, kuris save kildina iš smetoniškojo fašizmo tarpukario Lietuvos su visu jo nusikalstamu antiliaudiniu turiniu . Režimas suteikia beribę veiksmų laisvę agresyviausiems laisvos visuomenės priešams ir kartu režimo represinis aparatas-gestapas susidoroja su visais režimą kritikuojančiais, laisvės dar neužmiršusiais visuomenės nariais. Niekšybė ir idiotizmas triumfuoja, kai garbė, sąžinė, orumas ir išmintis įkalinami. Valstybei, kuri JAV/NATO planuose yra numatyta išnaikinimui, tai yra tobuliausia visuomenės organizacijos suicidinė forma – plutokratijos diktatūra…

Šiandien patylėsi ir leisi režimui susidoroti su kitais, rytoj režimas susidoros su tavim.

“Kai atėjo suimti komunistų, aš tylėjau – aš gi ne komunistas. Kai atėjo žydų, aš tylėjau – aš gi ne žydas. Kai atėjo profsąjungiečių, aš tylėjau – aš gi ne profsąjungietis. Kai atėjo manęs, niekas manęs nestojo ginti – visi jau buvo išvežti” – sakė vienas iš išgyvenusių nacistinės Vokietijos, kurią šiandien heroizuoja režimas ir nacionalistai Lietuvoje, koncentracijos stovyklos košmarą.

Žodžio laisvė Lietuvoje šiandien pavojuje. Uždraudus žmogui galimybę kalbėti, pasakyti tai, kas jam nepatinka, visos kitos žmogaus teisės ir laisvės išnyksta labai greitai. Pirma deginamos “neteisingos” knygos aikštėse, paskui – jų autoriai ir skaitytojai.

Žmonės, kurie šiandien degina knygas ir  griauna paminklus, rytoj žudys žmones….

Peticija dėl Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 170-2 straipsnio panaikinimo ir jo pagrindu vykdomų politinių represijų Lietuvoje nutraukimo

 

Sukanka jau 5-eri metai, kai JAV, Jungtinės Karalystės ir Europos Sąjungos tarptautiniai nusikaltėliai įvykdė valstybinį perversmą Ukrainoje. Po kiekvieno sėkmingai įvykdyto valstybinio perversmo, spalvotos revoliucijos, sąjūdžio, JAV-Vakarų kolonizatoriai į valdžią atveda marionetines proamerikietiškas chuntas, ištraukia iš pačių vietinės visuomenės padugnių rinktinius niekšus, padugnes, atiduoda šiems labiausiai degradavusiems veikėjams statyti ant melo ir teroro pamatų antiliaudinę politinę sistemą, kurios tikslas yra pavergti vietines tautas ir parduoti jas Vakarų kolonizatorių vergovėn. Pagrindiniai tokių antiliaudinių nacionalistinių režimų valdymo metodai yra gebelsiškas beribis melas, totalinė sisteminė-politinė korupcija ir visuotinis pilietinės vsiuomenės teroras. Kuo labiau tauta bando išsilaisvinti iš vietinių JAV 5-tos kolonos kompradorinių elitų vergovės, tuo žiauresni ir intensyvesni darosi chuntos valdymo metodai – melas, korupcija, teroras.

Ypatingai žiauriai JAV-NATO karo nusikaltėliai, savo esme jie yra tie patys Adolfo Hitlerio idėjiniai ir praktiniai pasekėjai, veikė ir veikia Ukrainoje. JAV-NATO karo nusikaltėliai, kaip ir 1941-06-22 prieš Tarybų Sąjungą,  į Ukrainą metė visą armiją tarptautinių fašistų, nacionalistų, divizijas samdinių, niekšų, žudikų, sadistų, aferistų, kuriuos JAV fašistai surinko iš visų savo kolonijų ir atrinko iš labiausiai degradavusių ir tuo labiausiai pasižymėjusių tarpo. Tokios internacionalinių padugnių neeilinės atrankos reikalavo ypatingos reikšmės ir svarbos užduotis. Vykdant valstybinį perversmą Ukrainoje, istorinėse Rusijos žemėse, kuriose nuo amžių gyveno etniniai rusai, pravoslavai, JAV-NATO karo nusikaltėliams, Vakarų kolonizatoriams reikėjo įvykdyti iki tol dar niekada nedarytą, siaubingai makabrišką, neįtikėtinai baisų masinį nusikaltimą – Vakarų išsigimėliams būtinai reikėjo iš etninių rusų Ukrainoje masinės ir atskiro individo sąmonės ištrinti etninį-kultūrinį ruso kodą, pašalinti iš Ukrainos rusų sąmonės genetiniame lygyje savęs identifikavimo etninius požymius, atimti iš Ukrainos rusų istorinę atmintį ir į jų vietą pripumpuoti kažkokį Vakarų Ukrainos banderlogų, nacionalistų neapykantos savo etninėms šaknims surogatą, priversti Ukrainoje gyvenusius rusus nekesti savo etninių brolių Rusijoje, nekesti savo istorijos, kultūros, tapti mankurtais, paklusniais įrankiais JAV-NATO kolonizatorių rankose.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „переворот на Украине снайперы“

Žinoma, tokiam neeliniam, nežmoniškam eksperimentui atlikti reikėjo taikyti ypatingai aukšto intensyvumo melo, korupcijos, teroro metodus. Kad priversti Ukrainos rusus pajusti save “ukrainiečiais”, banderlogais Ukrainoje intensyviai buvo naudojama žinomi cirko dresūroje taktika, kai į neapmokytų, nedresiruotų gyvūnų būrį nepastebimai įleidžiami jau išdresiruoti, paruošti, šeimininkų komandas tiksliai vykdantys, agresyvūs tos pačios rūšies gyviai, kurie pripratina laisvus gyvūnus paklusti komandoms. Taip ir Kijevo maidane šmėžavo visas internacionalas JAV CŽV apmokytų, išdresiruotų, absoliučiai degradavusių spalvotų revoliucijų “ekspertų” ir vykdytojų, kurie šią šalį pavertė dar viena JAV kolonija, JAV nematomo karo (proxy) prieš Rusiją dar viena zona, dar vienu nestabilumo, tautinės nesantaikos, įtampos Europoje, grėsmės taikai ir saugumui pasaulyje nuolat rusenančiu židiniu, JAV vykdomos valdomo chaoso pasaulyje užsienio politikos dar vienu fragmentu

Žinoma, 2014-02-22 JAV įvykdytame valstybiniame perversme Vašingtonui įsakius dalyvavo ir “spalvotų” revoliucijų ekspertai iš Lietuvos , teigia buvęs aktyvus Maidano dalyvis, teroristinės organizacijos “Dešinysis sektorius” aktyvistas Nikolajus Dulskis.

Apie visiems gerai žinomą spalvotų revoliucijų “ekspertą” iš Lietuvos Audrių Butkevičių žiūrėti nuo 6:30 minutės, tačiau įdomus ir visas filmukas.

Įdomu, ar pagal Lietuvos Respublikos įstatymus žmogus, nužudęs ne vieną žmogų yra nusikaltėlis? Ar prieš tokį kovotoją už Ukrainos laisvę tapti JAV kolonija nėra pagrindo pradėti bent ikiteisminį tyrimą? N.Dulskis gal žino, ką sako, vis gi žmogus, kuris “dirbo” Maidano įvykių epicentre? Ar Lietuvos teisėsaugai rūpi tik tokie “šnipai” kaip Algirdas Paleckis,  eretikai-knygų leidėjai kaip Povilas Masilionis ar tokie nieko nenužudę ir veikę pagal įstatymą “karo nusikaltėliai” kaip Jurijus Melis?…

 

2019-01-31

Autorius Vladislavas Švedas

Šaltinis: https://www.rubaltic.ru/articles/31012019-grybauskaitė-tampoma-už-virvučių-kas-valdo-lietuvos-prezidentę

Pirmojo posttarybinės Lietuvos vadovo Vytauto Landsbergio menas vadovauti šaliai pasinaudojant turima valstybės vadovą kompromituojančia medžiaga, pačiam liekant šešėlyje, pasiekė viršūnę Dalios Grybauskaitės prezidentavimo metu. Komunistinė Grybauskaitės praeitis, jos veikla VSK (КГБ) ir gyvenimas Leningrade konspiraciniame bute suteikia Landsbergiui, taip pat įmerkusiam uodegą į čekistų paslaptis, tiesiog beribes galimybes šantažuoti. RuBaltic.Ru tiria, kas iš tiesų pastaruoju dešimtmečiu valdė Lietuvą „raudonosios Dalios“ vardu.

Tebūnie Dalia Lietuvos dalia!

Šiuo metu Vytautas Landsbergis sėkmingai manipuliuoja Lietuvos prezidente Dalia Grybauskaite. Ši situacija — klasikinis ilgalaikės profesoriaus kadrų politikos pavyzdys. 2009 metų pavasarį prezidento rinkimų metu Landsbergis ir jo partija „Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai“ netikėtai, kaip visiems atrodė, palaikė ne šiaip sau Europos komisarę Dalią Grybauskaitę, bet buvusią Vilniaus aukštosios partinės mokyklos politekonomijos katedros docentę ir TSKP CK organizacinio partinio darbo skyriaus rezervistę.

Tada Landsbergis mestelėjo sparnuotą frazę: „Tebūnie Dalia Lietuvos dalia!” Tai buvo gana įsimintinas žodžių žaismas.

Ši frazė akivaizdžiai sąlygojo užtikrintą Grybauskaitės pergalę kovoje dėl prezidento kėdės. Ji gavo 69,9 proc. respublikos rinkėjų balsų — geriausias visų posttarybinių laikų rinkimų Lietuvoje rezultatas.

Šiandien galima drąsiai teigti, jog aktyvios buvusios komjaunuolės ir komunistės Grybauskaitės palaikymą Landsbergio konservatorių elektorato jėgomis 2009 metų prezidento rinkimuose reikia vertinti sekančiais momentais.

Visų pirma, jos biografijoje apstu tamsių dėmių, jų tarpe ir su čekistiniu atspalviu, kurios leidžia Landsbergiui ją “laikyti prie kojos”.
Vytautas Landsbergis ir Dalia Grybauskaitė / Nuotr.: baltnews.lt

Pažymėsime, jog antroji konservatorių Grybauskaitės palaikymo sąlyga buvo jos sutikimas reanimuoti baudžiamąją sausio 13-osios bylą. 2011 metų sausio mėn. ji turėjo būti nutraukta suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn terminui.

O tai reiškė galimybę iškilti realiam pavojui, jog bus paneigta oficiali sausio įvykių versija ir atsakomybėn patrauktas Landsbergis su savo klanu.

Juk Lietuvoje kasmet iškyla vis nauji landsbergininkų kaltės, kad prie televizijos bokšto buvo pralietas kraujas, įrodymai. Jie bijo atpildo už šį nusikaltimą, neišvengiamo po to, kai bus paviešinta visa kruvinojo sausio tiesa.

Grybauskaitės išrinkimas Lietuvos prezidente tapo paskutine Lasndsbergio galimybe padėti savo pseudoteisėtą tašką tragiškų 1991 metų sausio įvykių tyrime. Juk būtent jis ir jo aplinka organizavo tada kruvinąsias aukas.

Sausio 13-osios baudžiamosios bylos reanimavimas

Dalia Grybauskaitė, tapusi Lietuvos prezidente, nedelsdama ėmėsi vykdyti Landsbergio prašymus. Jau 2009 metų birželio 3 d. Lietuvos generaliniu prokuroru ji paskyrė Darių Valį. Iki tol jis vadovavo tolimo Akmenės rajono prokuratūrai. Tuo žingsniu Grybauskaitė suteikė vietinės reikšmės prokurorui Valiui neįtikėtiną paslaugą kopiant karjeros laiptais. Šis viską suprato ir besąlygiškai vykdė motinos–viršininkės nurodymus.

- Darius Valys / Nuotr.: 15min.lt
Darius Valys / Nuotr.: 15min.lt

 

Po Valio atėjimo į Lietuvos Respublikos Generalinę prokuratūrą prasidėjo diskusijos dėl būtinybės suderinti Baudžiamąjį kodeksą su tarptautinės humanitarinės teisės normomis, visų pirma — karo nusikaltimų ir nusikaltimų prieš žmogiškumą atžvilgiu. 2009 metų rugpjūčio mėn. Valys sudarė darbinę prokurorų grupę, kuri ėmėsi ruošti Lietuvos Baudžiamojo kodekso pataisų projektą.

Pirmiausia tai lietė Baudžiamojo kodekso 100 straipsnį, nurodantį neleistiną su žmonėmis elgesį, uždraustą tarptautinės teisės.

Būtent ši pataisa turėjo leisti Lietuvos prokurorams perkvalifikuoti “nusikaltimus”, kuriuos esą įvykdė tarybiniai kariškiai 1991 metų sausio mėn., į nusikaltimus prieš žmogiškumą ir karo nusikaltimus.

1991 metų sausio 13-oji Vilniuje / Nuotr.: livejournal.com

2010 metų gruodžio mėn. Grybauskaitė, užbėgdama už akių sausio 13-osios bylos nutraukimui suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn terminui, spėjo pateikti Seimui atitinkamas Baudžiamojo kodekso pataisas. Tas pataisas Seimas patvirtino 2011 metų kovo 22 d. Lietuvos Respublikos įstatymu XI-1291. Jos leido įvykius prie televizijos bokšto kvalifikuoti kaip karo nusikaltimus ir nusikaltimus prieš žmogiškumą, neturinčius senaties termino.

O dar buvo priimtos pataisos, leidžiančios Lietuvos teismams teisti užsienio šalių piliečius be jų dalyvavimo baudžiamąjame procese. Lietuvos Seimas priėmė jas skubos tvarka (!), prezidentei Grybauskaitei reikalaujant.

2010 metų gruodžio 29 d. Lietuvos Generalinėje prokuratūroje buvo suburta nauja tardytojų grupė, kuri turėjo užsiimti 1991 metų sausio įvykiais. Buvo pranešta, kad grupę sudarė keturi esą aukščiausios kvalifikacijos prokurorai su didele darbo patirtimi. Tardytojų grupės vadovu buvo paskirtas prokuroras Simonas Slapšinskas, charakterizuojamas kaip aukštos kvalifikacijos specialistas.

Tačiau sausio 13-osios bylos medžiaga leidžia tvirtinti, jog gandai apie tardyno grupės prokurorų aukščiausią kvalifikaciją buvo ženkliai išpūsti. Tuo tikslu pakanka išanalizuoti abejotiną turinį Kaltinamojo akto, kuriame apstu nevykusių falsifikavimų, nesudūrimų galo su galu ir neįrodytų teiginių.

Remdamasis pataisomis, kurios pateko į Baudžiamąjį kodeksą Grybauskaitės pastangų dėka, Vilniaus apygardos teismas nuo 2016 metų sausio iki 2018 metų spalio tyrė bylą Nr. 09-2-031-99 arba 1991 metų sausio 13-osios bylą, kurioje kaltinimai pateikti 66 Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos piliečiams (du iš jų mirė).

Lietuvos politikai ir prokurorai įsitikinę, kad šių „nusikaltėlių“ nuteisimas leis padėti paskutinį tašką klausime, kas yra sausio tragedijos „kaltininkas“.

Bet tai ginčytinas tvirtinimas. Ir egzistuoja įsitikinimas, kad Rusija sugebės jį paneigti.

Nusikalstami Landsbergio prašymai

Pirmojo Grybauskaitės prezidentavimo metu ji ir Landsbergis nesistengė slėpti savo gana dažnų kontaktų. Buvę prezidentūros darbuotojai papasakojo žurnalistei Rūtai Janutienei, Lietuvoje triukšmą sukėlusios knygos (2013 m.) „Raudonoji Dalia“ autorei, jog Landsbergis dažnai atvykdavo pas Grybauskaitę į jos rezidenciją elitinėje Turniškių gyvenvietėje.

Po tų vizitų prezidentė į darbą atvykdavo su pluoštais lapų, o juose buvo surašyti tie įpareigojimai, kuriuos ji turėjo perduoti pavaldiniams. Ir tuo metu ji lyg tarp kitko ištardavo: „Profesorius taip pasakė, profesorius paprašė padaryti taip…“

Taigi akivaizdus Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84-jo straipsnio pažeidimas. Nėra abejonių, jog Landsbergis, duodamas Grybauskaitei kaip prezidentei pavedimus, vykdė sunkius valstybinius nusikaltimus. Tai daug svaresnis nusižengimas, negu tas, kuriuo buvo kaltinamas prezidentas Rolandas Paksas. Tačiau Landsbergis vis dar jaučiasi laimingas.

Nuotr.: JP.lt
Nuotr.: JP.lt

 

2014 metų gegužės mėn. Landsbergis vėl parėmė Grybauskaitę prezidento rinkimuose. Šį kartą pasiekti prezidento posto jai buvo sudėtingiau, nors jos oponentas Zigmantas Balčytis, Lietuvos socialdemokratų atstovas, ypatingo autoriteto rinkėjų tarpe nebuvo pelnęs. Ir vis dėlto rinkimai tada turėjo antrąjį ratą.

Antrąjame rate 2014 metų gegužės 25 d. Grybauskaitė nugalėjo, surinkdama 57,87 proc. atėjusių balsuoti rinkėjų balsų. O atėjo tik 47,3 proc. rinkėjų, tai yra nuo 2,56 tūkstančio 1,2 tūkstančio. Faktiškai už Grybauskaitę balsavo tik 27,37 proc. visų Lietuvoje užregistruotų rinkėjų. Tai labai kuklus rezultatas.

Savaime aišku, jog po 2014 metų gegužės rinkimų Grybauskaitė prezidento kėdėje jautėsi ne taip ryžtingai, kaip pirmosios kadencijos metu.

Landsbergio rusofobų klano palaikymo jai reikėjo labiau, nei bet kada.

Ir čia priežastys jos antirusiško nusistatymo ir pareiškimo, jog Rusija — teroristinė valstybė, kurios agresija prieš Lietuvą ne už kalnų. Rusija veda Lietuvą griaunantį informacinį hibridinį karą… ir taip toliau.

Grybauskaitės valdymo metu Landsbergio klanas, pasinaudodamas momentu, galutinai primetė respublikai žalingus totalitarinės klano demokratijos principus, kuriais, manipuliuodama Seimu, vadovaujasi jo partija.

Situacija su Lietuvos prezidentais Algirdu Brazausku, Valdu Adamkum, Rolandu Paksu ir Dalia Grybauskaite liudija, jog politika užsiėmęs muzikologas tapo tikru politikos rykliu, sugebėjusiu visais parametrais aplenkti savo „mokytojus“.

Antrasis Grybauskaitės apsireiškimas

Šiuo metu Landsbergis ir jo konservatoriai susidūrė su rimta problema. 2019 metų gegužės mėn. išėjus Grybauskaitei iškyla realus „totalitarinės demokratijos“ griūties pavojus, tos „demokratijos“, kurią Landsbergio klanas sugebėjo primesti Lietuvai.

Buvę aktyvūs landsbergininkai Zigmas Vaišvila, Audrius Butkevičius ir Bronius Genzelis trokšta rimtai suvesti sąskaitas su muzikologu.

2018 metų kovo mėn. jie perdavė Lietuvos Respublikos Generalinei prokuratūrai pareiškimą dėl antivalstybinės ir teroristinės Vytauto Landsbergio politikos. Šio pareiškimo tyrimas gali sulaukti ne tik skandalo, bet ir konkrečių baudžiamųjų bylų iškėlimo konservatoriams.

Išsigelbėjimą Landsbergis mato savo užkulisinio Lietuvos Respublikos valdymo tęsinyje. Šiuo tikslu Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai kandidate į Lietuvos prezidentus 2018 metais iškėlė šios frakcijos Seime deputatę Ingridą Šimonytę.

Tai antrasis Grybauskaitės apsireiškimas. Moteris 44 metų, netekėjusi, bevaikė, ekonomistė. Beveik vienas prie vieno Grybauskaitė. Ir ji, kaip ir dabartinė prezidentė, turi biografijoje šusnį tamsių dėmių. Tvirtinama, jog Šimonytė, 2019–2012 metais būdama Lietuvos finansų ministrė, dalyvavo ne vienoje prezidentės Grybauskaitės inicijuotoje aferoje.

Pavyzdžiui, pataikavo pražūtingai Grybauskaitės finansų politikai, kai ši atsisakė imti kreditus Lietuvai naudingais 1,5 proc. Vietoj to finansų buvo skolinamasi tarptautinėse rinkose 9,5 proc. palūkanomis.

Tuo pačiu metu prezidentė supirkinėjo valstybės obligacijas, tuo neteisėtai praturtėdama. Taip mano buvusi Europos parlamentarė Margarita Starkevičiūtė, priminusi, jog Europos Sąjungoje už tokius nusikaltimus baudžiama turto konfiskavimu.

Be to, Šimonytė aktyviai dalyvavo skandalingame vieno iš vedančiųjų bankų, Snoro, bankrote. To pasekoje 8 milijardų litų vertės banko aktyvai ir nuosavybė dingo be pėdsakų. Ir tvirtinama, jog dalis šio banko pajamų 2014 metais buvo panaudota Grybauskaitės rinkimų kampanijai.

Žodžiu, Landsbergis vėl ėmėsi to paties, stumdamas į prezidentus tuos žmones, kuriuos kompromituojanti medžiaga yra jo rankose.

Ta proga „Laisvas laikraštis“ 2018 metų spalio 16 d. išspausdino išsamų straipsnį „Naujas šviesus mafijos veidas“. Jame gana smulkiai aprašytos Šimonytės nuodėmės.

Ir, žinoma, verta atkreipti dėmesį į nuotrauką, kurioje konservatorių patriarchas Landsbergis laimina Šimonytę, pakilusią kovon už Lietuvos prezidentės postą. Toks keliaklupščiavimas — retas reiškinys net Lietuvoje. Jis liudija, jog Šimonytė savo nuolankumu leido suprasti, jog bet kurie Landsbergio prašymai jai taps įstatymais, kai ji užims Lietuvos prezidentės vietą.

Informacija Lietuvos rinkėjui

2016 metais Pietų Korėjos prezidentė Pak Kyn Che, gana energinga netekėjusi moteris, buvo nuteista 24 metus kalėti už tai, jog ją neteisėtai įtakojo artima draugė Čchve Sun Sil. Draugė kišosi į prezidentės politinių sprendimų priėmimo procesus, o taip pat reikalavo, kad stambios kompanijos pervestų dideles sumas jos kontroliuojamiems fondams.

Čchve Sun Sil pelnė trejus laisvės atėmimo metus, o prezidentė — 24. 2018 metų liepos mėnesį už kyšio paėmimą ir valstybės lėšų iššvaistymą Seulo teismas jai pridėjo dar aštuonerius metus.

Belieka tikėtis, kad Lietuvos Temidė kada nors paseks Pietų Korėjos pavyzdžiu.

2019-01-30

Autorius: Vladislavas Švedas

Šaltinis: https://www.rubaltic.ru/articles/30012019-kaip-vsk-kgb-agentas-tapo-lietuvos-pilkuoju-kardinolu-tikroji-landsbergio-biografija/

Vytautas Landsbergis iki šių dienų lieka vienu iš įtakingiausių šiuolaikinės Lietuvos žmonių. Pagyvenusio Lietuvos valstybingumo patriarcho įtaką priimta aiškinti Landsbergio moraliniu autoritetu ir jo dalyvavimu kovojant už Lietuvos nepriklausomybę, tačiau tikrosios „tautos tėvo“ galybės priežastys yra daug klaikesnės. Buvęs Sąjūdžio lyderis sukaupė medžiagą, kompromituojančią pirmojo Lietuvos ešelono politikus, ir gali juos visus šantažuoti. Didelę paspirtį kaupiant kompromatus kelių kartų Landsbergių klanas įgijo darbuodamasis TSRS specialiųjų tarnybų labui.

Kaip Landsbergis tapo Sąjūdžio lyderiu

Verta priminti, kaip apolitiškas, Lietuvoje visiškai nežinomas  muzikologas Vytautas Landsbergis 1988 metų biržely tapo Lietuvos judėjimo už pertvarką iniciatyvinės grupės nariu, o vėliau — lyderiu. Judėjimas buvo pavadintas Sąjūdžiu.

Abejonių nekeliantys šaltiniai byloja (straipsnio autorius buvo pakankamai informuotas žmogus, nes dirbo Lietuvos KP Vilniaus miesto Spalio rajono pirmuoju sekretoriumi, o šio rajono komiteto partinėje įskaitoje buvo Lietuvos TSR Valstybės Saugumo Komiteto (toliau – VSK)  komunistai — RuBaltic.Ru pastaba.), kad Landsbergis pateko į iniciatyvinę Sąjūdžio grupę tik reikalaujant VSK kuratoriui kaip „patikrintas tarybinis inteligentas“. Jis privalėjo informuoti Komitetą apie visus iniciatyvinės grupės kurso „nukrypimus“.

Po Sąjūdžio sukūrimo pirmuoju jo neformaliu lyderiu tapo rašytojas ir populiarus visuomenės politinis veikėjas Vytautas Petkevičius. Būtent jam vadovaujant judėjimas pasireiškė kaip nauja ir galinga respublikoje politinė jėga. Tačiau TSKP CK ir Lietuvos TSR VSK Sąjūdžio kuratoriams Petkevičius tapo neparankia figūra – Vytautas garsėjo savo ypatingai nepriklausomu charakteriu.

Nuotr.: bernardinai.lt
Nuotr.: bernardinai.lt

Nedidelis nukrypimas. Kaip žinia, Sąjūdžio pavadinimas buvo uždraustas 1944 metais atkūrus Lietuvoje tarybų valdžią. Juk taip save vadino antitarybinis ir pronacistinis Lietuvos aktyvistų frontas (LAF), sukurtas Berlyne 1940 metų liepą.

Būtent anas Sąjūdis organizavo 1941 metų birželio antitarybinį sukilimą Lietuvoje. Ir staiga 1988 metų vasarą taip pasivadino Gorbačiovo pertvarką remiantis judėjimas? Ir tuo metu Lietuvos TSR VSK 5-oje valdyboje Maskvos nurodymu sukuriamas Petro Vožbuto vadovaujamas 4-asis skyrius, kuriam buvo pavesta kuruoti Sąjūdį!

Tačiau nereikia stebėtis. Viskas vyko pagal  pagrindinių Kremliaus pertvarkytojų  TSKP CK generalinio sekretoriaus Michailo Gorbačiovo ir TSKP CK sekretoriaus, Politinio biuro nario Aleksandro Jakovlevo nurodymus.

Lietuvos KP CK biuras superslaptai rekomendavo…

1988 metų rugpjūty Aleksandras Jakovlevas pabuvojo Lietuvoje tikslu patikrinti, kaip klostosi reikalai organizuojant liaudies judėjimą, kuris turėjo rimtai stumtelėti politiniame lauke „partijos kunigaikštukus“. Taip 1988 metų liepą lankydamasis Lenkijoje Gorbačiovas pavadino TSKP sekretorius.

Jakovlevui nepatiko Lietuvos judėjimo lyderis V.Petkevičius, kuris turėjo savo nuomonę ir pokalbio su Jakovlevu metu išdrįso kritikuoti Kremliaus politiką Lietuvoje. To išdavoje 1988 metų rugsėjy Maskvoje buvo nutarta pakeisti Petkevičių neišvaizdžia, amorfine Landsbergio asmenybe.

Kodėl marksistinės–lenininės estetikos dėstytojas Landsbergis buvo parinktas kaip Petkevičiaus pakaitalas?

Viena iš priežasčių buvo ta, kad jis daug metų veikė kaip slaptas Lietuvos TSR VSK informatorius Vytauto, o vėliau Dėdulės slapyvarde. Landsbergis raštu skundė ne tik Lietuvos kūrybinę inteligentiją, bet ir tuos lietuvių veikėjus, kurie gyveno užsienyje ir su kuriais muzikologas turėjo galimybių susitikti.

Bet čia verta priminti, kad greta garsiai ir iškalbingai pasireiškiančio tribūno Petkevičiaus muzikologas Landsbergis atrodė apgailėtinai, o 1988 metų biržely patyrė viešą konfūzą. Mitinge, skirtame Lietuvos delegatų palydoms į XIX Sąjunginę partinę konferenciją, Landsbergis bandė pasisakyti, tačiau dėl prastos dikcijos patyrė nesėkmę. Iš minios jam šaukė: „Išsitrauk šiaudus iš nosies!“

V. Landsbergis, Strasburas, 1990 metų liepos 9 / Nuotr.: CVCE
V. Landsbergis, Strasburas, 1990 metų liepos 9 / Nuotr.: CVCE

Turbūt būtent todėl 1988 metų rugsėjy Lietuvos KP CK biuro nariai superslapto posėdžio metu (be protokolo) sutiko su Lietuvos TSR VSK pirmininko Eduardo Eismunto pasiūlymu rekomenduoti profesorių muzikologą Sąjūdžio lyderiu.

Pagrindiniai Eismunto argumentai: Landsbergis inteligentiškas, nekrenta į akis, prastas oratorius, neturi masėse autoriteto, turi ryšių su VSK ir todėl bus lengvai valdomas.

Ypač Eismuntas akcentavo tai, kad Landsbergio šeima visada buvo tarybinėse pozicijose, o jo tėvas Vytautas Žemkalnis–Landsbergis suteikė tarybų valdžiai neįkainojamas paslaugas, dirbdamas NKVD (НКВД – Narodnyj Komisariat Vnutrennych Del,  Liaudies vidaus reikalų komisariatas -liet.) o vėliau VSK (КГБ – Komitet Gosudarstvennoj Bezopasnosty, VSK – Valstybės Saugumo komitetas, liet.) agentu nuo 1927 metų.

LKP CK biuro nariai manė, kad, paskyrus Landsbergį, Sąjūdis taps paklusniu partinio elito ir VSK įrankiu.

Muzikologas buvo faktiškai Lietuvos vadovas

Pasinaudodamas tuo autoritetu, kurį Sąjūdis pelnė vadovaujant Petkevičiui, Landsbergis pradėjo diktuoti sąlygas Tarybų Lietuvos vadovybei. Algirdas Brazauskas 1988 metų spaly, palaikant Sąjūdžiui, tapęs pirmuoju LKP CK sekretoriumi, o vėliau, 1990 metų sausy, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininku, buvo priverstas skaitytis su Landsbergiu. Ir ne šiaip sau skaitytis, o pastoviai su juo susitikinėti.

Apie savo pastovius susitikimus su Landsbergiu Brazauskas papasakojo prisiminimų knygoje „Lietuviškos skyrybos“, kuri buvo išleista 1993 metais. Jis parašė, jog 1989 1990 metais slapta susitikinėjo su Landsbergiu Vingio parke ir aptarinėjo su juo veiksmus Lietuvos Komunistų partijos, kuri 1989 metų gruody pasitraukė iš TSKP.

Algirdas Brazauskas su dukra, 1994 m. / Nuotr.: 15min.lt
Algirdas Brazauskas su dukra, 1994 m. / Nuotr.: 15min.lt

Tikėtina, jog ir prezidentavimo metu (1993–1998 m.) Brazauskas buvo priverstas skaitytis su lietuviškojo Moriarti nuomone, nors tuomet buvę komunistai buvo skaudžiai nustūmę nuo Lietuvos politinės arenos Landsbergio klaną. Tačiau akivaizdžiai neryžtinga prezidento Brazausko politika, nepalietusi nė vieno Lietuvai pragaištingo sprendimo, priimto Landsbergio valdymo metu, liudija, kad pastarasis vis dar jį įtakojo.

Gana efektyviai „šešėlinio spaudimo“ taktika Landsbergis naudojosi prezidento Valdo Adamkaus, pakeitusio Brazauską, atžvilgiu.

Šis buvęs Amerikos pilietis dukart buvo renkamas Lietuvos Respublikos prezidentu (1998–2003 ir 2004–2009 metais). Ir abu laikotarpius jį griežtai kontroliavo ir presingavo Vytautas Landsbergis ir jo aplinka.

Tai išaiškėjo 2011 metų rugpjūty. Tada spaudos konferencijoje, kuri buvo organizuota pristatant Adamkaus prisiminimų knygą „Paskutinė kadencija. Prezidento dienoraščiai“, buvęs prezidentas pranešė, kad, būdamas valdžioje, pastoviai buvo spaudžiamas „gana gerbiamų Lietuvoje asmenybių“.

Valdas Adamkus / Nuotr.: 15min.lt
Valdas Adamkus / Nuotr.: 15min.ltValdas Adamkus / Nuotr.: 15min.lt


Adamkus rašo, kad jie jam diktavo, kaip reikia elgtis ir ką į kokias pareigas skirti. Tokias instrukcijas jis gaudavo ne tik asmeniškai, bet ir faksu bei telefonu.

Be to, Adamkus sulaukė nedviprasmiškų užuominų, kad nepaklusnumo atveju jis bus politiškai sunaikintas. Tokį elgesį Adamkus pavadino šantažu.

Čia Landsbergis akivaizdžiai pažeidė 84-ąjį Konstitucijos straipsnį, kuriame pasakyta, jog tik Prezidentas turi teisę spręsti jo kompetencijoje esančius klausimus. Tai reiškia, jog Landsbergis, duodamas pavedimus, o tiksliau — įpiršdamas Lietuvos prezidentui savo nuomonę, įvykdė sunkų valstybinį nusikaltimą.

Į klausimą, kodėl Adamkus nepaviešino šantažuotojų vardų, buvęs prezidentas davė nevisai suprantamą atsakymą. Adamkus pareiškė, jog tie žmonės, iš kurių jis gaudavo nurodymus, Lietuvoje beveik „dievinami“ ir iki šiol laikomi iškovotos nepriklausomybės simboliu. Todėl, Adamkaus manymu, jų vardų paskelbimas iš jo pusės taptų „nusikaltimu prieš šventą tikėjimą laisve ir demokratija“.

Tačiau situacija, kai Adamkų valdė jau minėtas klanas, buvo sąlygota štai kuo. Iki išrinkimo Lietuvos prezidentu jis pastoviai gyveno Čikagoje (JAV). Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 78 straipsnį jis negalėjo dalyvauti Lietuvos prezidento rinkimuose, nes kandidatas į prezidentus privalėjo ne mažiau trejus paskutinius metus nuolat  gyventi Lietuvoje.

1997 metais Landsbergis, būdamas Lietuvos Seimo pirmininku, privertė Lietuvos teismą priimti žinomai melagingą nutartį, jog JAV pilietis V.Adamkus esą pastaruosius trejus metus pastoviai gyveno Šiauliuose, o ne JAV, Čikagoje.

Ir nors Adamkaus varžovai pareiškė, jog Šiauliai —  ne jo namai, o tik ta vieta, kurioje jis „laiko savo šlepetes“, apygardos teismo nutartis leido jam balotiruotis į Lietuvos prezidento vietą.

Landsbergis ir Adamkus / Nuotr.: Delfi
Landsbergis ir Adamkus / Nuotr.: Delfi

Linas Kuojelis, amerikiečių deleguotas Landsbergio patarėjas 1990–1991 metais, interviu „Respublikos“ laikraščiui  Lietuvos teismo nutarimo dėl Adamkaus gyvenamosios vietos klausimu pastebėjo: „Kiek suprantu, Lietuvos teismai linkę paneigti ne tik Lietuvos Konstituciją (Kuojelis talkino ruošiant Lietuvos Respublikos Konstituciją – Vl.Š.), bet ir Einšteino bei Njutono dėsnius. Vienas ir tas pats objektas tuo pačiu metu negalėjo būti dviejose vietose (JAV ir Lietuvoje).“

Būdamas šios melagingos nutarties, kuri leido Adamkui tapti prezidentu, organizatoriumi, Landsbergis gavo į rankas galingą manipuliavimo juo įrankį.

Paviešinus tik vieną faktą, jog Adamkus prezidento rinkimų išvakarėse 1997 metų gruody — 1998 metų sausy gyveno ne Šiauliuose, o JAV, būtų užtekę jo prezidentinės karjeros gėdingam sužlugdymui.

Verta pažymėti, jog Landsbergis jokių savo dalyvavimo aferoje su Adamkaus gyvenamaja  vieta dokumentinių pėdsakų nepaliko.

Tai natūralu, nes Lietuvos Respublikos 84 straipsnis kategoriškai draudžia įtakoti prezidentą priimant nutarimus. Tokie reikalavimai egzistuoja daugelyje pasaulio šalių. Ten prezidento įtakojimas bet kuria prasme laikomas sunkiu nusikaltimu.

Pakso peripetijos

Vienintelis Lietuvos prezidentas, kurio atžvilgiu Landsbergis neturėjo kompromato, buvo Rolandas Paksas. Žinomas Lietuvos lakūnas ir sklandytojas, 1980 metais tapęs aukštojo pilotažo TSRS čempionu.

Pagal 2002 metų gruodžio — 2003 metų sausio prezidento rinkimų rezultatus Paksas buvo išrinktas prezidentu. Landsbergio klanui teko padėti daug pastangų, siekiant pašalinti Paksą, kuris buvo žinomas savo konstruktyvia pozicija Rusijos atžvilgiu.

Galų gale 2003 metų spaly Paksas buvo apkaltintas ryšiais su rusų verslininku Jurijum Borisovu, kuris esą rėmė priešrinkiminę politiko kampaniją už tai, kad jei šis bus išrinktas prezidentu, pelnys eilę sprendimų savo naudai. Visus kaltinimus savo adresu Paksas atmetė ir visa tai pavadino „sistemos kerštu už pastangas kovoti šioje šalyje su korupcija“.

Rolandas Paksas / Nuotr.: nedelia.lt
Rolandas Paksas / Nuotr.: nedelia.lt


Tačiau 2004 metų balandy Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas pripažino jį kaltu, ir tą patį mėnesį balsavimo Seime metu jam buvo pareikšta apkalta. Pravedus priešlaikinius prezidento rinkimus, valstybės vadovu vėl tapo Adamkus.

Tačiau Paksas nutarė nepasiduoti. 2005 metų gruody išplėstinė Lietuvos Respublikos Aurščiausiojo teismo  kolegija jį pripažino visiškai nekaltu. Tačiau Lietuvoje jis taip ir liko politiniu atstumtuoju.

2009 metų biržely Paksas buvo išrinktas Europos parlamentaru, atstovaudamas Lietuvos centro dešiniųjų politinei partijai „Tvarka ir teisingumas“. Susidorojimas su Lietuvos publikos numylėtiniu lakūnu Rolandu Paksu eilinį kartą pademonstravo Landsbergio klano jėgą.

2018 metais JT Žmogaus teisių komitetas paskelbė „Baigiamasias pastabas Nr.CCPR/C/LTU/CO/4 dėl žmogaus teisių Lietuvoje“. Jose Komitetas išreiškė susirūpinimą tuo, jog Lietuva vilkina Konstatacijos vykdymą byloje „Paksas prieš Lietuvą“ dėl grąžinimo jam atgaline data nuo 2004 metų teisės būti prezidentu ir premjeru.

Ypatingą JT Komiteto susirūpinimą iššaukė Lietuvos Konstitucinio teismo 2016 metų nutarimas, kuriuo atsisakyta grąžinti Paksui aukščiau minėtas teises, remiantis savitu Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo traktavimu.

Toks požiūris, pažymėjo JT Žmogaus teisių komitetas, prieštarauja tarptautiniams Lietuvos įsipareigojimams. Tačiau tokia situacija dabartinėje Lietuvoje natūrali. Juk Konstitucinio teismo vadovu nuo 2014 metų dirba tūlas Dainius Žalimas — nuo 17 metų ištikimas Landsbergio tarnas, tiksliau — klapčiukas. Dėka muzikologo pastangų Žalimas tapo ne tik diplomuotu juristu, bet ir sėkmingai kilo karjeros laiptais.

Bus  daugiau…

 

2019-01-28

Autorius : Aleksej Iljaševič

Šaltinis: https://www.rubaltic.ru/articles/28012019-paleckio-byla2-lietuviai-verčiami-tylėti-apie-įvykius-prie-vilniaus-televizijos-bokšto/ 

„Šnipų sąmokslas“ Lietuvoje apauga naujomis smulkmenomis. Sąraše asmenų, kurie esą darbavosi Rusijos žvalgybai, atsirado naujos pavardės. Tačiau pagrindiniu bylos figūrantu lieka jaunas opozicijos politikas Algirdas Paleckis — vienas iš nedaugelio, drįstančių viešai abejoti oficialia Vilniaus pozicija 1991 metų sausio 13-osios įvykių atžvilgiu. Jau tapo aišku, jog jo areštas tiesiogiai siejasi su masiškų žudynių prie Vilniaus televizijos bokšto tyrimu.

Paleckis ir kompanija kaltinami tuo, jog rinko informaciją, kurią perdavinėjo Rusijos specialiosioms tarnyboms. Portalo lrytas.lt duomenimis, politiko veikla galėjo turėti ryšį su „galimu įkaitų užgrobimu“. Apie kokius įkaitus eina kalba?

Esmė tame, kad praeitais metais Rusijos tyrimų komitetas iškėlė baudžiamąją bylą atsakingiems Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir teismo darbuotojams. Jų veiksmuose įžvelgiami požymiai nusikaltimo, numatyto RF Baudžiamojo kodekso 299 sraipsniu: „Baudžiamosios bylos iškėlimas akivaizdžiai nekaltam“. Informaciją apie šiuos teisėjus ir prokurorus esą ir rinko Paleckio vadovaujamas „šnipų tinklas“.

Spaudoje jau pasirodė pranešimai apie tai, kad politikas kaltinamas informacijos rinkimu būtent apie sausio 13-osios įvykius. Viena iš pirmųjų apie tai prabilo Rusijos žurnalistė, knygos „Kas ką išdavė“ autorė Galina Sapožnikova: „Ką naujo Paleckis gali pranešti Maskvai apie sausio 13-osios bylą? Viskas jau seniai aprašyta mano knygoje: skaitykite į sveikatą“.

Dabar išaiškėja, kad apie pačius įvykius prie Vilniaus televizijos bokšto Maskvai pranešti nereikia — esą reikia žinių apie asmenis, kurie teisia Rusijos piliečius Jurijų Melį ir Genadijų Ivanovą.

Paleckiui mestų kaltinimų esmė tapo aiški, kai verslininkas Pavlas Ževžikovas, pas kurį buvo atlikta krata, pareiškė, kad jis neturi „nei galimybių, nei noro“ talkinti nemalonėn patekusiam politikui, renkant Rusijos žvalgybai informaciją apie Lietuvos teisėsaugos organų atstovus, kurie tiria 1991 metų sausio 13-osios žudynes.

Įdomu tai, kad byloje atsiranda nauji vardai. Iš pradžių Paleckio ir Rusijos publicisto Valerijaus Ivanovo (kuriam, gali būti, buvo skiriamas ryšininko vaidmuo) kompanijon patekę Leonidas Minkevičius, Artūras Šidlauskas ir Vaidas Prunckus. Žiniasklaida spėliojo, ar pastarasis nėra buvusios Lietuvos premjerės Kazimiros Prunskienės sūnus. Paaiškėjo, jog šnipinėjimo tema jis buvo apklaustas, tačiau neareštuotas.

lrytas.lt portalas į numatomų Paleckio talkininkų sąrašą įtraukė Deimantą Bertauską — Vilniaus kompanijos Food Expert ir viešosios įstaigos XXI amžius direktorių. O dar į teisėsaugininkų akiratį pateko Socialistinio liaudies fronto pirmininko pavaduotojas Andrejus Gorbatenkovas. Tačiau visas „liaudies priešų“ sąrašas iki šiol nepaskelbtas: sulaikyti ir kiti asmenys, kurių vardai kažkodėl slepiami.

Apie tai, kodėl „šnipų tinklas“ buvo aptiktas būtent dabar, nebūtina dar kartą priminti. Ne už kalnų priešrinkiminė karštligė, ir premjeras Saulius Skvernelis, Valerijaus Ivanovo žodžiais, į prezidento rūmus įjoti nori baltu rusofobijos žirgu. O iki nuosprendžio paskelbimo sausio 13-osios byloje lieka mažiau mėnesio.

Šioje situacijoje konservatoriai taip pat suinteresuoti antirusiška isterija. Tragiški įvykiai prie Vilniaus televizijos bokšto — jų arkliukas.

Lietuvoms valdžioms reikia sukurti tam tikrą foną skelbiant kaltinamąjį nuosprendį (vargu ar galima tikėtis Melio ir Ivanovo išteisinimo). Iš kitos pusės, Paleckio areštas — signalas tiems, kurie ketina pareikšti nepasitenkinimą sausio 13-osios įvykiu tyrimu ir pasipiktinti nuosprendžio neteisingumu.

Tokių žmonių skaičius kasmet auga: oficialiosios versijos „baltosios dėmės“ per daug krenta į akis.

Paleckis, kaip žinia, jau nukentėjo už „sovietinės agresijos“ neigimą. Už žodžius apie tai, jog „savi šaudė į savus“, jam teko sumokėti piniginę baudą. Tiesa, į teismą jis atsivedė 12 gynybos liudytojų, kurie po priesaikos pareiškė, jog į minią prie televizijos bokšto šaudė ne tarybiniai kariškiai. Dėl to lietuviškoji Temidė buvo patekusi į nepatogią padėtį.

Kad nereikalingi liudytojai „istorinio“ nuosprendžio paskelbimo išvakarėse nekištų liežuvių, valdžios nutarė eilinį kartą čiupti Algirdą Paleckį. Visiems kitiems opozicionieriams (viešiesiems žmonėms ir miesčionims) tai taps pamoka.

Abejonę kelia „sovietinių okupantų“ nusikaltimai? Už tai ir anksčiau buvo galima pelnyti bausmę. Tačiau dabar jau vargu ar išsipirksi pinigine bauda — bet kuriuo momentu tave gali įrašyti į užsienio informatorių sąrašą, o tai jau rimtas straipsnis.

Ir tikrai verta prisiminti parodymus Boleslovo Biloto – vieno iš „Paleckio bylos“ liudytojų. Jau sausio 13-osios rytą Sąjūdžio štabe rašytojas Vytautas Petkevičius pasakė jam, jog „savi šaudė į savus“. „Aš sakau: tada bus tarptautinis skandalas! Sužinos Maskva, atsiųs komisiją ir kariuomenę, ir mes visi po poros dienų atsidursime Sibire! O jis sako: kas dabar šiame bardake ras galus? Viskas bus suversta rusams, tuo ir baigsis…”

Lietuvos valdžios daro viską, kas tik įmanoma, kad tokie žmonės, kaip Bilotas, tylėtų. Ir pasinaudojama “pirmaujančiomis” tarybinėmis technologijomis — įtarimais šnipinėjant, slaptais areštais, parodomaisiais politiniais procesais.

Naujoji Paleckio byla — argi ne “gydytojų–nuodytojų”, kuriuos buvo nupirkusi amerikiečių žvalgyba, byla?

Ir tai vyksta dabartinėje Lietuvoje, kurioje demokratija esą nugalėjo galutinai ir negrįžtamai. Perfrazuosime žinomą citatą: Pabaltijis gali išbėgti iš “sovietizmo”, bet “sovietizmas” iš Pabaltijo — niekada.

Paskutinė informacija priverčia atkreipti dėmesį į dar vieną svarbų faktą: RF tyrimų komiteto veiksmai akivaizdžiai dirgina Lietuvos teisėsaugininkų nervus. Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius jau perspėjo juos, kad nuo šiol į Rusiją ir jos “šalis–satelites” jiems vykti neverta. Beje, ar tai reiškia, kad kitose šalyse prokurorai ir teisėjai gali jaustis saugiai?

Buvę Lietuvos TSR partijos funkcionieriai Juozas Jermalavičius ir Mykolas Burokevičius taip pat galvojo, kad suvenerios Baltarusijos teritorijoje jie yra saugūs. Tačiau lietuviškosios specialiosios tarnybos sugebėjo išvogti juos ir atgabenti į tėvynę, kur abu buvo nuteisti kalėti už bandymą organizuoti “valstybinį perversmą” 1991 metų sausio įvykių metu.

Gal Jermalavičiaus ir Burokevičiaus šmėklos neduoda ramiai miegoti sausio 13-osios bylos dalyviams? Ar nebūkštauja jie, kad dabar juos pasieks kaulėta FST (ФСБ) ranka? Galų gale, viskas šiame pasaulyje apsisuka ratu.

Pagrindinis Lietuvos valstybinis dujų importuotojas UAB „Lietuvos energijos tiekimas“ (LET), kurią užgrobė ir per savo korumpuotus statytinius valdo (kaip ir viską Lietuvoje) Lietuvos konservatorių/liberalų proamerikietiška chunta, pasirašė sutartį su „Gazprom“ dėl dujų tiekimo 2019 metais. „Sutarties pasirašymo procesas yra užbaigtas“, – informavo „Lietuvos energijos” viešųjų ryšių departamento vadovas Arturas Ketlerius. „Lietuvos energija“ yra LET kontrolinį akcijų paketą valdantis akcininkas. Tai pranešė agentūra RNS remdamasi leidinyje „Baltic Course“ paskelbta informacija. Kiek anksčiau LET generalinis direktorius Mantas Mikalajūnas aiškino, kad sutarties pasirašymo procesas užsitęsė ir buvo atidėtas sausio mėnesiui dėl kaikurių sutarties sąlygų derinimų.

„Lietuvos energija“ neatskleidžia planuojamų įsigyti 2019 metais dujų kiekio, tačiau, bendrovės atstovų pateikta informacija, įsigyta bus ne mažiau nei 2018 m. Tokiu būdu, 2018 m. Rusijos dujų eksportas į Lietuvą sausio-rugsėjo mėnesiais padidėjo 8 procentais ir sudarė 936 mln. kubinių metrų. Lyginant 2017 metais tuo pačiu laikotarpiu importuotais 866 mln. kub.m importas padidėjo 1,6 karto, nuo 882 mln. iki 1,407 mlrd. kubinių metrų.

Šiais metais LET ketina pirkti dujas ne tik iš „Gazprom’o“, bet ir iš Norvegijos bei kitų tiekėjų (pvz. iš JAV aferistų, kurie perka iš Gazpromo viena kaina, o savo kolonijoms parduoda triskart brangiau).

Pradėjus eksploatuoti liūdnai pagarsėjusį Lietuvos konservatorių-liberalų chuntos nacionalinę aferą-projektą, suskystintų dujų plaukiojantį terminalą “Independence”, 2017 metais ėmė aiškėti konservatorių-liberalų chuntos minėtos aferos nusikalstamos detalės – pasirodė, kad terminalas, kuris, kaip konserviniai landsberginiai įtikinėjo visą lietuvių tautą, turėjo sustiprinti ir apginti Lietuvos suverenitetą nuo priklausomybės nuo Rusijos, apsaugoti nuo Rusijos agresijos, iš tiesų reiškė lietuvių tautos ir visos Lietuvos užstatymą JAV kolonijiniams bankams, iš esmės reiškė dar vieną Lietuvos kolonizavimo formą. Apie jokią nepriklausomybę JAV/NATO kolonijose negali būti net kalbos – visas JAV kolonijų, Lietuvos tame tarpe, suverenitetas yra vietinių kompradorinių elitų, konservatorių-liberalų-nacionalistinių chuntų parduotas-perparduotas-įkeistas-užstatytas Vakarų kolonijiniams bankams, metropolijų globalistams.

Paaiškėjo, kad Lietuva perka dujas brangiausiai Europoje, plius lietuviai dar yra priversti atidavinėti kubilių-šimonyčių-auštrevičių-nausėdų paimtus už kosmines palūkanas kreditus Tarptautiniam valiutų fondui, Pasaulio bankui ir kitoms JAV nusikalstamoms finansinėms struktūroms. Be to, Būtingės terminalas yra apkrautas tik ketvirtadaliu savo pajėgumų, t.y. – priima tik milijardą kubinių metrų per metus. Estija, Latvija, Lenkija dujas perka tiesiogiai iš Gazpromo – taip yra žymiai pigiau, nei pirkti iš praskolinto kaimyno už užkeltą dėl palūkanų kainą. Iš viso Lietuvoje per metus suvartojama apie du milijardus kubinių metrų dujų. Tolimi nuo konservatorių-liberalų chuntos smegenų plovimo centrų analitikai kalba, kad LET sutarties su „Gazprom“ sudarymas rodo, jog net ir tokioje agresyvioje sveikam protui aplinkoje, kaip landsberginė antirusiška isterija ir rusofobiniai klinikiniai konservatorių marazmai, ima dygti racionalaus proto daigeliai. Jeigu konservatorių-liberalų chunta tokiais tempais evoliuciuonuos, tai yra mažytė viltis, kad dar iki šio šimtmečio pabaigos Lietuvos konservatoriai-liberalai išlips pagaliau iš medžio, teigia Čarlzo Darvino žmogaus evoliucijos teorija. Klausimas tik, ar Lietuva turi tiek daug laiko laukti?

Pasaulis taip jau yra sutvertas – jame nuolat tarpusavyje konkuruoja valstybės. Tai yra normalu ir suprantama. Tačiau Lietuva, valdoma konservatorių ir liberalų chuntos, kariauja keistą karą su metaliniu vamzdžiu, dujų vamzdžiu. Ir tai yra skaudu. Tačiau dar labiau skaudina tai, kad vamzdis landsberginę Lietuvą skaudžiai muša…

2009 metų sausio 16 dieną aikštėje prie Lietuvos Respublikos Seimo rūmų naujai išrinkta konservatorių ir liberalų proamerikietiška chunta  sušaudė taikią Lietuvos žmonių demonstraciją, kurios dalyviai atėjo išreikšti savo pilietinę poziciją dėl konservatorių antiliaudinės politikos ir konservatorių nusikalstamai greitai pamirštų 2008 m. gausiai dalintų rinkiminių pažadų.

2008 metų rinkimuose Lietuvos konservatoriai ir liberalai pateikė rinkėjams biblijos storumo rinkimines programas, kuriose, pergalės rinkimuose atveju, prižadėjo lietuvių tautai  gerovę, teisingumą, dešimtis tūkstančių naujų darbo vietų, mažus mokesčius, žemas būtiniausių prekių ir paslaugų kainas, didelius atlyginimus, valdžios rūpestį savo piliečiais ir dar visą kalną nuostabių, paprastiems žmonėms gyvybiškai būtinų dalykų – tik duokite konservatorių-liberalų efektyvių menedžerių komandoms valdžią Lietuvoje ir mana ims kristi iš dangaus.

2008 m. rinkimai įvyko. Rinkimus, žinoma,  laimėjo begėdiškai pažadus į kairę ir į dešinę žarstę konservatoriai ir liberalai, bei jų sukurti klonai-Valinsko klounų partija.  Po rinkimų nugalėtojai visus savo pažadus užmiršo tą pačią akimirką, kai buvo paskelbti rinkimų rezultatai, ir naktį  susirinkę “koalicijos” partneriai išsidalino postus, ministerijas, kitaip tariant, pasiraikė, pasidalino tarpusavyje pyragą vardu “Lietuva”. Liūdnai pagarsėjusios ir visų lietuvių jau prakeiktos „naktinės“ reformos metu  konservatoriai ir liberalai, kartu su Valinsko prisikėlėliais, padarė viską priešingai, nei žadėjo – pakėlė mokesčius ir tuo pačiu pakilo būtiniausių prekių ir paslaugų kainos, sumažino darbo užmokestį ir socialines išmokas, apkarpė socialinių, sveikatos apsaugos, mokslo, kultūros, švietimo sričių finansavimą, padidino išlaidas karo reikmėms, įvairių militaristinių, karo propagandos, tautinės nesantaikos kurstymo, rusofobinės neapykantos skatinimo programoms. Krizės metu, kuri skaudžiausiai  smogė būtent skurdžiausiems Lietuvos gyventojų sluoksniams, proamerikietiška konservatorių-liberalų valdžia iš iki nevilties  nuskurdusių Lietuvos piliečių atėmė paskutinius skatikus, ubago terbą, net ir ubago lazdą prichvatizavo. Kartu su rinkimais vykusio referendumo metu tauta aiškiai ir vienareikšmiškai pasisakė, kad negalima uždaryti pigią elektros energiją gaminančią Visagino atominę elektrinę, kadangi šiuo atveju elektros energijos kainos pakilimas dar kartą pakels vartojimo prekių kainas. Konservatoriai-liberalai ir į šią tautos valios išraišką nusispjovė, VAE uždarė, vietoje branduolinės energetikos specialistų jėgainės valdyboje susodino savo aferistus, kurie iki pat šiol vagia pinigus iš  elektrinės jau uždarymui skirtų lėšų. Fantastiškas konservatorių menedžmentas – vogti ir iš kairės ir iš dešinės – ir čia sugebėjo parodyti neeilinius kleptomanijos sugebėjimus.

Visos šios konservatorių-liberalų proamerikietiškos chuntos nusikalstamos antiliaudinės veiklos rezultatai būtų puikus kaltinamasis aktas Tautos tribunole konservatorių-liberalų chuntos nusikaltimams prieš lietuvių tautą tirti. Vietoje konservatorių prieš rinkimus žadėtų 100 000  darbo vietų tautiečiai gavo 2010 metais vasario mėn. 226 tūkstančius bedarbių, skurdo lygis  Lietuvoje 2008-2012 m.m. “naktinių menedžerių” kadencijos metu pakilo  nuo 14 procentų iki 28 procentų, skurdo ir nevilties apimti žmonės masiškai vyko ekonominės emigracijos vergovėn, vien tik 2010 metais išvyko 84 tūkstančiai lietuvių, o A.Kubiliaus ir liberalų vyriausybės ekonominis stebuklas buvo tame, kad jie sugebėjo pasiskolinti iš užsienio banku per 4 savo kadencijos metus dvigubai daugiau, nei buvo pasiskolinusios visos iki jų buvusios vyriausybės ir Lietuvos skola išaugo nuo 17 mlrd. LT iki 36 mlrd LT. Ir skolinosi konservatoriai-liberalai iš savo Vašingtono šeimininkų kontroliuojamų kolonijinių bankų už 9 procentus metinių palūkanų, kai buvo galima skolintis iš kitų šaltinių už 0,5 procento palūkanas. Tuo konservatorių chunta tik padidino lietuvių tautos kolonijinę priklausomybę nuo JAV – dabar ir lietuvių anūkai srėbs konservatorių “naktinių reformatorių” privirtą košę.

Tačiau nugalėtojai konservatoriai ir liberalai su tautos „prisikėlėliais“ tautos aimanų, prašymų jau nebegirdėjo, nes buvo užsiėmę tik savo ir savo rėmėjų savanaudiškų interesų lobizmo, nešvaraus verslo reikalais privatizuojant valstybės biudžeto pajamas.

2009-01-16 tauta , pasipiktinusi tokiu įžūliu valdančiųjų įstatymų ir savo įsipareigojimų nepaisymo, taikiai atėjo prie Seimo ir pareikalavo atsakomybės.

Ir gavo žiauriomis represijomis išreikštą atsakymą iš neatskaitingos tautai ir nebaudžiamos konservatorių-liberalų chuntos valdžios –  konservatorės Rasos Juknevičienės, tuo metu ėjusios Lietuvos Krašto apsaugos ministrės ir pagrindinės rusofobės, karo kurstytojos pareigas, įsakymu dabartinio premjero Skvernelio vadovaujami režimo sargai, policininkai, VSD agentai, sušaudė taikią pilietinę demonstraciją. Tiesiog bukai visus išdaužė, o po to apkaltino, kad lietuvių tauta neturi teisės reikalauti atsakomybės iš “nekaltai pradėtos konservatorių-liberalų partijos” ir Dievo atsiųsto Lietuvai V.Landsbergio apaštalų. O visa konservatorių-liberalų valdoma valatkodelfinė taip vadinama žiniasklaida visą kadenciją šlovino “ekonomikos guru” A.Kubiliaus ir nei karto  ne kyšininko (sugebėjusio paimti kyšį iš STT žymėtomis kupiūriomis!!!) E.Masiulio vyriausybės ekonomikos “laimėjimus” ir smerkė “riaušininkus”, Kremliaus agentus.  Apie konservatorių-liberalų proamerikietiškos chuntos akivaizdžius nusikaltimus necyptelėjo nei vienas atapinas net tada, kai konservatorių liberalų chunta kasdien ir kaustytais batais įnirtingai trypė pagrindines demokratinės visuomenės piliečių teises ir laisves.

Vietoje asmenų lygybės prieš įstatymą, demokratiškos konstitucijos apsaugos – guminės kulkos ir valdžios savivalė.

Vietoje tautos tarnų Seimo – savanaudžių sukčių korumpuota globalistų liokajų klika.

Vietoje įstatymo viršenybės, neliečiamų pilietinių laisvių, vietoje žodžio, susirinkimų, eisenų,mitingų, streikų, peticijų laisvės represinio chuntos aparato brutalūs susidorojimai, guminės kulkos, ašarinės dujos, antrankiai ir vėzdai, demonstracijos išvaikymas!

Vietoje asmens neliečiamumo – žmonių daužymas, žalojimas, pasityčiojimai, kruvinas susidorojimas aikštėje ir vėliau sekęs persekiojimas teismuose!

Vietoje pramonės augimo, darbo vietų kūrimo, vartojimo skatinimo – įmonių bankrotai, korupcinės schemos, sukčiavimai ir aferos!

Vietoje skaidrumo ir tvarkos valstybės tarnyboje – valstybės tarnautojų korupcija, nepotizmas ir savivalė!

Vietoje garbingos tarptautine teise grįstos užsienio politikos – kolonijinė priklausomybė JAV ir ES, nacionalinio suvereniteto praradimas ir nacionalinių interesų pardavinėjimas!

Vietoje tautos gerovės kilimo – sparčiausiai nykstanti, pirmaujanti pasaulyje savižudybių skaičiumi ir alkoholio vartojimu šalis!

Vietoje švietimo – šimtai uždarytų kaimo mokyklų, bibliotekų, kultūros namų, ambulatorijų!

Vietoje žodžio laisvės ir nuomonių pliuralizmo – policijos kratos kitaminčių namuose, „juodųjų“ sąrašų sudarinėjimas, teisminiai ir neteisminiai susidorojimai su kitaminčiais, knygų tiražų konfiskacijos, draudimai, asmens judėjimo laisvės apribojimai,  baudžiamosios bylos už kitokios nuomonės pareiškimą!..

 

Ir po viso šito prieš kiekvienus rinkimus atsiranda Lietuvoje žmonių, konservatorių ir liberalų gerbėjų, kurie nepavargsta tvirtinti, kad Lietuvoje viskas yra nuostabu, šalies gerovė auga, demokratija klęsti ir laisvės Lietuvoje yra tiek, kad ją tiesiog būtina, krauju ir ugnimi, eksportuoti į Ukrainą, Gruziją, Moldovą, Baltarusiją, Rusiją ir kitas, laisvas nuo JAV diktato šalis!

Ne, draugai. Kai šimtai tūkstančių lietuvių badauja ir matinasi tik Maisto banko eilėse gautomis kruopomis,  kai šimtai tūkstančių pensininkų, kurie atstatė karo sugriautą Lietuvą, padarė ją pramonine, atomine, jūrine, aukštos kultūros ir mokslo šalimi, gauna tik minimalią pensiją, kurios pakanka tik duonai ir arbatai,  kai šimtai tūkstančių bedarbių Tėvynėje  ir milijonas ekonominių emigrantų užsienyje – apie jokią demokratiją Lietuvos konservatorių-liberalų chunta neturi teisės kalbėti!

Ir šiandien, minėdami brutalaus valdžios, konservatorių ir liberalų chuntos, susidorojimo su taikia demonstracija Vilniuje 10-ąsias metines, mes turime aiškiai ir vienareikšmiškai pasakyti:

2009-01-09 taikios demonstracijos sušaudymo organizatoriai, užsakovai, vykdytojai turi būti išaiškinti ir atsakyti baudžiamojo įstatymo nustatyta tvarka.

Valdžia, kuri šaudo į savo tautą , yra nusikaltėlių valdžia!

Partijos , kurios nevykdo savo rinkiminių pažadų, neturi teisės būti valdžioje jokiu pavidalu!

Valdininkai, politikai, pareigūnai, įsakę šaudyti į savo tautą, privalo atsakyti!

Jeigu tauta bijo savo valdžios, tokia santvarka yra tironija!

Demokratija yra tada, kai valdžia bijo savo tautos!

Šalin konservatorių-liberalų proamerikeitišką rusofobinę chuntą, karo kurstytoją!