Tag

fašizmas Lietuvoje

Browsing

Buvęs CŽV ir NSA agentas Edvardas Snoudenas teigia, kad „laikinos“ griežtos priemonės, kurių ėmėsi daugelio šalių vyriausybės koronaviruso plitimui apriboti pretekstu, pasiliks ir taps nuolatinėmis. Viena iš tokių priemonių buvo, pavyzdžiui, JAV vyriausybės pasiūlytas piliečių judėjimo nuolatinis sekimas siekiant stebėti koronaviruso plitimą (analogišką įstatymo projektą Seimui pateikė konservatorių, liberalų, socdemų deputatai balandžio 9 dieną dėl LR Elektroninių ryšio priemonių įstatymo Nr.IX-2135 68 str. pakeitimo). Tačiau laikinas pilietinių laisvių apribojimas gali lengvai virsti ilgalaikiu, perspėja Snoudenas. Labai greitai liberalių totalitarinių valstybių specialiosios tarnybos ras pritaikymą naujoms technologijoms. Pasibaigus krizei, vyriausybės turės puikią galimybę priimti naujus įstatymus, pagal kuriuos laikinosios ekstremaliai situacijai suvaldyti priimtos skubios priemonės tams nuolatinėmis, ir JAV kolonijų fašistiniai režimai neabejotinai galės panaudoti jas naudoti prieš disidentus ir kitaminčius. „Koronavirusas yra rimta problema. Tačiau ši problema laikina ir praeis. Žmonija arba išras vakciną arba įgys kolektyvinį imunitetą. Praeis maždaug treji metai, ir problema išnyks. Tačiau dabar priimamų sprendimų pasekmės liks amžiams. Ir aš manau, kad tai yra esminis dalykas, turėsiantis įtakos laisvos visuomenės perspektyvoms. Virusas daro žalą, tačiau žmogaus teisių sunaikinimas yra labai rimta klaida. Tai bus permanentinis reiškinys, kurio mes negalėsime pasukti atgal. Visi prisimename revoliucijas, laisvės kovotojų judėjimus – pasipriešinimas turėjo augti šimtus metų, kol nugalėjo. Ir…

Delfį ignoruoju, kaip itin žemos moralės neįtikėtinai intensyvios dezinformacijos ruporą. Tačiau… Kai buvęs CŽV struktūrų, melo ir dezinformacijos ruporų, JAV neokolonijinės ekspansijos nešvarių įrankių, radijų “(Ne) Laisvė)”, “(Ne)Laisvės balsas”, “Amerikos (nusikaltėlių) balsas “korespondentas”, etatinis CŽV šnipų darbuotojas Kęstutis Girniusm ima kalbėti tiesą, sutikite – tai neįtikėtina!!! Kažkas darosi JAV kolonijoje-Nato poligone Lietuvoje?!! Sakyti tiesą JAV melo, totalinės Vakarų dezinformacijos sukurtos visuotinės beprotybės laikais yra ekstremizmas. O K,Girniui tai dar ir ištikimybės JAV neokonams priesaikos sulaužymas, tarnybinis nusikaltimas, mano akyse susižavėjimo ir pagarbos vertas pilietinės drasos aktas. Viena yra, kai apie landsberginės chuntos korupciją, represijas kalbame mes, tai patiriantys kasdien jau 30 metų. Ir visai kita, kai  kalba chuntos žurnalistas, gerai apmokamas sisteminis propagandistas Kęstutis Girnius apie Lietuvos korumpuotos Temidės susidorojimą su Algirdu Paleckiu – kažkokia pornografija, o ne teisingumas!!! Mes tai žinome, matome kasdien. Malonu, kad ir jūs tai pagaliau, po 30 metų pastebėjote. Kęstutis Girnius. Tyčiojimasis iš teisingumo Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/kestutis-girnius-tyciojimasis-is-teisingumo.d?id=83665765   Kęstutis Girnius, VU TSPMI politologas, www.DELFI.lt 2020 m. kovo 2 d. 10:12  Graikų mitologijoje teisingumo deivė Temidė yra vaizduojama su raiščiu ant akių – bešališkumo simbolis, vienoje rankoje kalavijas, o kitoje – svarstyklės. Akys užrištos, kad visi būtų lygiai traktuojami – šeimos nariai ir priešai, turtingieji ir vargšai,…

Neseniai vykusioje Europos Saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje (ESBO) parlamentinėje asamblėjoje landsberginių rusofobų komandos – R.Juknevičienė, A.Kubilius ir etc. – chorą papildė jaunas, labai kvailas, tačiau tiek pat energingas “Rusai puola!” operos solistas, visiems žinomas ir niekam nereikalingas sorosinis etatinis tautinės nesantaikos kurstytojas Laurynas Kaščiūnas. Šis veikėjas. sėkmingai patekęs į Seimą konservatorių partijos sąraše Lietuvoje jau seniai garsėja savo neadekvačiu ir neprognozuojamu elgesiu. Pavyzdžiui, savo laiku jis aktyviai liejo ašaras prie Rusijos ambasados Vilniuje dėl JAV okupuotoje Ukrainoje neva nužudyto rusofobo pseudožurnalisto Babčenkos, kuris vėliau, pasirodo, tokiu būdu pajuokavo, norėdamas atkreipti į save dėmesį imitavo savo nužudymą. Tačiau Laurynas vis dar smerkia Kremlių už šio “žurnalisto” nužudymą. Šiaip L.Kasčiūnas yra menkas, smulkus rėksnys, kokių jau daug išaugino dėdulė V.Landsbergis konservatorių lysvėje, visiškai nekenksmingas beprotis, į kurį sveiki žmonės jau seniai net dėmesio nekreipia, tačiau savo ūbavimu šis “politikas” mūsų nereikšmingai geopolitinėje arenoje valstybei pridaro nuolat labai daug gėdos. Žinote, kartais sutinki tokį veikėją, rėžiantį patriotiškas kalbas kur nors autobusų stotelėje, ir jums tampa gėda. Ne, ne dėl jo paties, o dėl tų itin neatsakingų žmogeliukų, kurie tokius laurynus išleidžia be priežiūros į gatvę. Ims staiga ir nutiks jam kas nors negero?!… Laurynas su psichiniams ligoniams būdingu hiperaktyvumu jau seniai aria derlingus…

Maskvoje, eidamas 96 metus, mirė paskutinis Tarybų Sąjungos maršalas Dmitrijus Jazovas. Sunkią ir ilgą kovą su liga paskutinis darbo žmonių valstybės, proletariato imperijos karvedys pralaimėjo. Maršalo laidotuvės vyks vasario 28 dieną federalinėse karinio memorialo kapinėse Mitiščiuose. Dimitrijus Jazovas buvo paskutinis TSRS gynybos ministras ir paskutinis dar gyvas Tarybų Sąjungos maršalas, savo karinę epopėją pradėjęs dar Didžiojo Tėvynės karo metais. Už žygdarbius Didžiojo Tėvynės karo metais jis buvo apdovanotas Raudonosios žvaigždės ordinu. TSRS Gynybos ministerijai D.Jazovas vadovavo nuo 1987 m. gegužės iki 1991 m. rugpjūčio mėn. Tuo metu Tarybinė armija, sėkmingai įvykdžiusi visas karines užduotis, tačiau dėl tarybinės vadovybės, pirmiausiai M.Gorbačiovo ir tuometinio užsienio reikalų ministro E. Ševardnadzės, išdavystės priversta pasitraukti, buvo organizuotai išvesta iš Afganistano, kuris nedelsiant buvo okupuotas JAV-NATO karo nusikaltėlių gaujos ir kenčia Vakarų kryžiuočių karo nusikaltimus iki pat šios dienos. Nuo 1987 m. D.Jazovas buvo Tarybų Sąjungos Komunistų partijos (TSKP) Centro komiteto narys ir kandidatas į Centro komiteto politinio biuro narius, nuo 1990 m. – TSRS Prezidento tarybos narys, vėliau TSRS Saugumo tarybos narys. 1991 m. rugpjūčio mėn., matydamas nusikalstamus TSKP Generalinio sekretoriaus M. Gorbačiovo ir Rusijos federacijos vadovo B.Jelcino bandymus parduoti darbo žmonių valstybę Vakarų kolonizatoriams, pirmiausiai JAV ir Anglijos kapitalistams, būdamas patriotiško Valstybinio ekstremalių…

Jūratė labai pasistengė. Praeik į kasą, pasiimk savo 30 jorkšyrinių sidabrinių, užsidirbai. Jeigu taip toliau tobulinsi savo rašliavų gebėjimus, yra viltis – iš medžio išlipsi dar iki šio šimtmečio pabaigos. Dėl sąmoningai įvelto šmeižto – jorkšyro elfas gyvybingas tik šioje aplinkoje – atskira kalba.  Beje, “komentatorius” reikėjo iš anksto užsakyti, o tai atrodai, kaip čia pasakius… Jūratė Važgauskaitė 2020.02.08 07:00 Propagandistų svajonės: TSRS 2 ir darbas melagių kontorose Visą straipsnį galite rasti https://www.tv3.lt/naujiena/lietuva/1018208/propagandistu-svajones-tsrs-2-ir-darbas-melagiu-kontorose Propaganda ir troliai tarpsta interneto platybėse ir, regis, yra nebaudžiami. Lietuvos okupacijos neigimas, politikų šmeižtas, melagingos reakcijos į kiekvieną jautresnį politinį įvykį, sovietinės praeities garbinimas ir viltis, kad atsikurs TSRS 2. Tai – ne fantazija, bet „Facebook“ platybėse kasdien platinama informacija, kurią mielai kuria ir dalijasi Lietuvos piliečiai, net ir kandidatavę į Seimą. Greta jų atsiranda ir bedarbių-trolių, atvirai savo paslaugas siūlančių komercinėms, o gal ir politinėms institucijoms. Neigti sovietinę Lietuvos okupaciją mūsų šalyje draudžia įstatymas, šmeižti žmonės – taip pat. Bet tai nejaudina „Facebook“ tinkle siaučiančių dezinformacijos skleidėjų, kurie dėl savo įsitikinimų arba už tam tikrą atlygį kasdien meluoja, šmeižia ir kitaip dergia šalį, kurioje gyvena. Vienas tokių veikėjų yra buvęs kandidatas į Seimą, „Fronto“ partijos narys, teisininku prisistatantis Jonas Kovalskis. Šis asmuo reiškiasi ne tik savo „Facebook“ paskyroje, bet ir internetiniame tokio paties vardo puslapyje, o taip…

2009 metų sausio 16 dieną aikštėje prie Lietuvos Respublikos Seimo rūmų naujai išrinkta konservatorių ir liberalų proamerikietiška chunta  sušaudė taikią Lietuvos žmonių demonstraciją, kurios dalyviai atėjo išreikšti savo pilietinę poziciją dėl konservatorių antiliaudinės politikos ir konservatorių nusikalstamai greitai pamirštų 2008 m. gausiai dalintų rinkiminių pažadų. 2008 metų rinkimuose Lietuvos konservatoriai ir liberalai pateikė rinkėjams biblijos storumo rinkimines programas, kuriose, pergalės rinkimuose atveju, prižadėjo lietuvių tautai  gerovę, teisingumą, dešimtis tūkstančių naujų darbo vietų, mažus mokesčius, žemas būtiniausių prekių ir paslaugų kainas, didelius atlyginimus, valdžios rūpestį savo piliečiais ir dar visą kalną nuostabių, paprastiems žmonėms gyvybiškai būtinų dalykų – tik duokite konservatorių-liberalų efektyvių menedžerių komandoms valdžią Lietuvoje ir mana ims kristi iš dangaus. 2008 m. rinkimai įvyko. Rinkimus, žinoma,  laimėjo begėdiškai pažadus į kairę ir į dešinę žarstę konservatoriai ir liberalai, bei jų sukurti klonai-Valinsko klounų partija.  Po rinkimų nugalėtojai visus savo pažadus užmiršo tą pačią akimirką, kai buvo paskelbti rinkimų rezultatai, ir naktį  susirinkę “koalicijos” partneriai išsidalino postus, ministerijas, kitaip tariant, pasiraikė, pasidalino tarpusavyje pyragą vardu “Lietuva”. Liūdnai pagarsėjusios ir visų lietuvių jau prakeiktos „naktinės“ reformos metu  konservatoriai ir liberalai, kartu su Valinsko prisikėlėliais, padarė viską priešingai, nei žadėjo – pakėlė mokesčius ir tuo pačiu pakilo būtiniausių prekių ir paslaugų kainos, sumažino darbo…

2019 metų gruodžio 3-4 dienomis Londone, kruviniausios pasaulio istorijoje monarchijos sostinėje, vyko didžiausios pasaulio istorijoje teroristinės militaristinės organizacijos NATO šalių vadovų susitikimas, skirtas pažymėti šios žiauriausios žmonijos istorijoje tarptautinių nusikaltėlių gaujos 70 metų kruviną jubiliejų. Ši tarptautinė militaristinė organizacija buvo įkurta vykdyti Britanijos imperijos neokolonijinę politiką, žudyti žmones visame pasaulyje, griauti valstybes, naikinti tam, kad sunaikintų valstybių tautų sukurtas turtas, ištekliai atitektų Vakarų kolonizatoriams. Visi tarptautiniai, karo nusikaltimai, kraupiausi nusikaltimai žmoniškumui 20 ir 21 amžiuje pasaulyje vyko NATO šalių iniciatyva ir rankomis. Susitikimo metu JAV prezidentas D.Trampas pareikalavo iš NATO šalių padidinti finansavimą NATO reikmėms, iš esmės agresyviausia pasaulyje valstybė JAV, NATO lyderė, pareikalavo iš savo kolonijų skirti daugiau pinigų Vakarų neokolonijinei ekspansijai. Lietuvos (?) prezidentas G. Nausėda ir eilės “nepriklausomų” Baltijos šalių vadovu choru pritarė naujiems duoklės JAV-Didžiajai Britanijai už “demokratiją, laisvę ir saugumą” tarifams. Anksčiau D.Trampas pareikalavo iš Japonijos skirti JAV okupacinei kariuomenei (apie 57 000 galvažudžių) Japonijoje išlaikyti 4 kart didesnį kiekį pinigų – nuo 4 mlrd USD iki 8 mlrd USD. Tokį pat reikalavimą D.Trampas įteikė kitai JAV kolonijai Tolimuosiuose Rytuose Pietų Korėjai – “draugystė” su šviesiaisiais demokratais iš Vakarų visada brangiai kainavo visoms “demokratizuotoms” kolonijoms.
 
NATO buvo įkurta 1949 m. balandžio 4 d., kaip skelbia aljanso statutas, „suvienyti šalių-bloko narių pajėgas kolektyvinei gynybai nuo išorės priešų, išsaugoti stabilumą ir taiką“. Ciniškiau ir aiškiau NATO tikslus apibrėžė Izmėjaus Hastingsas, pirmasis NATO Generalinis sekretorius : „… laikyti rusus išorėje, amerikiečius viduje , o vokiečius po kojomis“. Kitais žodžiais tariant, NATO buvo sukurtas tam, kad „sulaikyti tarybinę grėsmę“, ir išsaugoti Vakarų kolonizatoriams galimybę plėšikauti visame pasaulyje. Kaip jie tai darė nuo kryžiaus karų laikų. Ką NATO teroristai darė iš tiesų visame pasaulyje, pažiūrėkime nusimetę rožinius “demokratijos” akinius. NATO be grimo atrodo maždaug taip.

Miuncheno suokalbis 1938 metais atvėrė kelią didžiausiam žmonijos istorijoje karui ir nukreipė Vakarų agresiją prieš Tarybų Sąjungą, Rusiją, Lietuvą.Vėliau, kaip atsakas į agresyvaus Vakarų kolonijinės ekspansijos karinio aljanso sukūrimą, 1955 metais, po šešerių metų, kurių metu TSRS atkakliai siekė įtikinti savo buvusius sąjungininkus Vakaruose atsisakyti karinio globalinio konflikto eskalavimo kelio, buvo įkurtas Tarybų Sąjungos gynybinis blokas Varšuvos pakto organizacija, o NATO tapo  šios organizacijos geopolitiniu priešininku. 1990 metais Varšuvos pakto organizacija buvo išformuota, todėl dauguma tikėjosi , kad NATO savo istorinį vaidmenį jau atliko ir tapo nebereikalinga. Tačiau būtent tada ir išryškėjo tikrieji NATO kolonijiniai tikslai.

Ukrainoje fašistai-ukrobanderlogai iš nacistinio bataljono “Azov” (Bileckio šunys) Rytų Ukrainoje įvykdė košmarišką egzekuciją karo belaisviui, Donecko laisvės kovotojui. Pačių “Azovo” fašistų filmuotame video matosi, kaip nukankintą belaisvį “Azovo” banditai prikala (tiesiogine šio žodžio prasme) prie kryžiaus, pastato kryžių ir jį su prikaltu kovotoju uždega. Ukraina šiuo metu yra okupuota JAV-NATO karo nusikaltėlių, III Reicho reinkarnacijoje. Dėl šios priežasties fašistai visose JAV-NATO kolonijose atgaivino savo senąsias fašistines partijas, fašistinius judėjimus, organizacijas. Fašistinės organizacijos JAV-NATO kolonijose buvo atkurtos sąmoningai, jos veikia nebaudžiamai ir nevaržomai visose JAV kolonijose kaip pagrindinis rusofobijos ir karo prieš Rusiją, nacistinės Vokietijos nugalėtojos, propagandos forpostas. Atgimę nacistai yra heroizuojami pafrontės zonoje prie Rusijos sienų ir yra laiko patikrintas masinės sąmonės militarizavimo, pigios patrankų mėsos, JAV neokolonijinės ekspansijos į Rytus įrankis. Gruzijoje, Ukrainoje, Lenkijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje marionetiniai fašistiniai dariniai – partijos konservatorių,. liberalų, tautininkų, propatristų, nacionalistų, militarizuoti šaulių, savanorių, jaunalietuvių judėjimai, dešiniosios jaunimo organizacijos, įvairūs “institutai, centrai a la Rytų Studijų centras, Visuomenės tyrimo institutas, fašizuoti radijas (žinių radijas, pvz, ), televizija, internetiniai portalai (delfi, lrytas, 15 min ir pan), laikraščiai dieną naktį 24/7 online režimu varo pasiutusią tautinės nesantaikos, karo su Rusija kurstymo propagandą, kaltina Rusiją agresyviu elgiasiu tuo metu, kai JAV-NATO karo nusikaltėlių gauja vos ne…

Šaltinis: https: https://abi.lt/2019/10/09/pirmasis-n-venckienes-interviu-tai-kad-as-esu-grazinama-nepadaro-lietuvos-teisine-valstybe/?fbclid=IwAR1cAFi55qmYPSlxosVdBBWhzHggW50iJjBJGjyT392hkYskOKT6S0pAOsA  2019-10-09 Autorius:  Vytautas Matulevičius Prieš daugiau nei dešimtmetį Lietuvą sudrebino dar neregėtas pedofilijos skandalas, nusinešęs ne vieno žmogaus gyvybę. Jo epicentre atsidūrė teisėja ir būsima šalies parlamento narė Neringa Venckienė, stojusi ginti savo mažametės dukterėčios Deimantės. Sulaukusi grasinimų, N. Venckienė 2013 metais nusprendė išvykti į Jungtines Amerikos Valstijas ir čia pasiprašė politinio prieglobsčio. Po penkerių metų nežinios Lietuvą pasiekė informacija, kad buvusi teisėja sulaikyta Čikagoje ir kad pradedama jos ekstradicijos procedūra. Nors N. Venckienė kreipėsi dėl politinio prieglobsčio vos tik atvykusi ir byla turėjo būti nagrinėjama šių metų liepos mėnesį, jos prieglobsčio svarstymas buvo netikėtai nukeltas į 2022 metus. Tuo pačiu metu Lietuvos ekstradicijos prašymas dėl buvusios teisėjos ir šalies parlamento narės buvo patvirtintas JAV vyriausybės, tad tikėtina, kad N. Venckienė artimiausiu metu bus grąžinta į Lietuvą. Buvusi teisėja ir parlamento narė Neringa Venckienė sutiko duoti išskirtinį interviu portalui abi.lt  po beveik penkerių metų tylos. – Kaip Jūs jaučiatės? Kokia pirma mintis atėjo į galvą, kai išgirdote, kad būsite grąžinta į Lietuvą? – Būdama teisininkė, žinojau, kad yra labai mažai šansų dėl ekstradicijos bylos nagrinėjimo JAV Auksčiausiajame Teisme, į kurį kreipėmės. Bylų atranka – kaip ir Lietuvoje. Tik JAV atrenka vienas teisėjas, o Lietuvoje – trijų teisėjų kolegija. Esu visiškai sveika…

Povilas Masilionis: „Būti žmogumi pavojinga“

Šaltinis: https://www.laisvaslaikrastis.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=9272%3Apovilas-masilionis-buti-zmogumi-pavojinga&catid=31&Itemid=101&fbclid=IwAR2LJSx1U6DCv8mM7FLLUlJXOsPm-4-XamolC1MZmiJ4tF-g5hT25IF3lxU#.XZWQQoDwiwY.facebook

Atlaikęs teismų maratoną, politizuotai nuteistas garbaus 80 metų Jubiliejaus išvakarėse nuteistas knygų leidėjas, rašytojas Povilas MASILIONIS, pristatydamas savo naujausią „nešukuotos publicistikos“ knygą „BŪTI ŽMOGUMI PAVOJINGA“, desperatiškai kreipiasi į visuomenę: Todėl šiandien – kiek liko jėgų – norisi šaukti sau ir kitiems, dar nepabėgusiems iš Lietuvos Don Kichotams: „Į dvikovą šitą valstybę – ant melo ir neteisybės pamatų statomą valstybę“  (pasiligojusio teisingumo neoliberalistinę valstybę, o ne Lietuvos Respubliką ir jos žmones, kuo bando mane apkaltinti prokuroras) Tam, kad sukurtume kitokią valstybę, tobulesnę. Tam, kad mums nereikėtų, kaip Romualdui Ozolui, vienam iš dabartinės valstybės „gimdytojų“, gyvenimo pabaigoje klausinėti nusivylusių lietuvių: „Atsakykit, turim dar mes savo valstybę, ar ne?“, „Ar mūsų valstybė – mūsų?“

————————————————————————————————–

Povilas MASILIONIS (gimė 1939 07 09 Nakonių kaime, Anykščių raj.) – tarybinės, o vėliau  ir Nepriklausomos Lietuvos filologas, poetas, žurnalistas, redaktorius. Mokėsi Troškūnų vidurinėje mokykloje, studijavo Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą. Įgijęs universitetinį išsilavinimą, 1964–1970 m. dirbo Molėtų rajono laikraščio „Pirmyn“ redaktoriaus pavaduotoju, o 1972–1988 m. – Jonavos raj. laikraščio „Jonavos balsas“ redaktoriumi, Politinio švietimo namų konsultantu ir net LKP CK spaudos sektoriuje instruktoriumi. Atgaunant nepriklausomybę Lietuvoje, 1988–1993 metais P.Masilionis dirbo žurnalų „Komunistas“, „Politika“ vyr. redaktoriaus pavaduotoju. 1999 m. leidykla „Gairės“ išleido P.Masilionio publicistinių straipsnių rinkinį „Sukryžiuotų kalavijų karalystėje“.

————————————————————————————————

Atidesni skaitytojai, rimčiau besidomintys laisvos, nepriklausomos Lietuvos istorija, jos politinės raidos metamorfozėmis, socialinės pertvarkos lūžiais, be abejo, turėtų atkreipti dėmesį į publicistinę, disidentinę literatūrą, išleidžiamą leidyklose „Politika“ ir „Gairės“. Šių dukterinių leidyklų veikla, jų darbas grindžiamas ne tiek verslo, kiek  TIESOS sakymo bei TEISINGUMO kriterijais, atlieka kilnią misiją oligarchų valdomoje šalyje, kurios informacinį lauką tendencingai uzurpuoja ir liaudį kvailina žiniasklaidos verslo magnatų užsakomoji produkcija.

Lietuvos nepriklausomybės metais dirbdamas leidyklos „Gairės“ (UAB „Mūsų gairės“) direktoriumi, Povilas Masilionis pagrįstai gali didžiuotis tokiomis šioje leidykloje išleistomis, liaudies pamėgtomis ir politikos funkcionierių keikiamomis (tautos „patriarcho“, prof. V.Landsbergio ypač niekinamomis) knygomis, kaip Vytauto Petkevičiaus trilogija: „Durnių laivas“, „Durniškės“, „Prakeiktieji ir pateptieji“, Liudo Dambrausko „Išeinančiojo mintys“, „Kovo 11-osios tragizmas“, Aleksandro Bendinsko „Be pagražinimų“, Romualdo Grigo, Alberto Ružo „Lietuviškieji „…izmai“, Stasio Stungurio „Rūškano laiko godos“, Vytauto Skuodžio „Melo, neapykantos ir šmeižto kronika. 1993–1997“ , „Dar kartą apie landsbergizmą“ bei kita disidentine literatūra.

Kairiųjų pažiūrų politikuojantis žurnalistas Povilas Masilionis neslepia, jog jam visuomet rūpėjo ir ypač dabar rūpi, „kaip šioje laukinio kapitalizmo bakchanalijoje sekasi paprastam, didelių turtų neturinčiam ir neturėsiančiam Lietuvos žmogui?“ . Tuo metu, kai dauguma buvusių komunistų skubiai „susiprato“, „persitvarkė“ ir tapo uoliais nepriklausomybės „gynėjais“, Konservatorių partijos, pasivadinusios „Tėvynės sąjunga“, gretose, arba adaptavosi konformistiškoje Socialdemokratų partijoje, neva, atstovaujančioje liaudies interesus, tiktai maža dalis politikų iš buvusios sovietinės nomenklatūros armijos išliko padoriais žmonėmis, kuriems nėra svetimas teisingumo jausmas, moralė, sąžinė. Šiai bebaigiančiai išnykti taurių Lietuvos politikų elito grupei, be abejo, priskirtinas ir Povilas Masilionis, garbaus amžiaus žurnalistas, nekomercinės leidyklos „Gairės“ direktorius. Nors ir buvęs komunistas, tačiau tikras patriotas P.Masilionis, skeptiškai vertindamas politinių procesų raidą nepriklausomoje valstybėje, su giliai užspaustą širdgėla prisipažįsta:

„Mums, jau gerokai pagyvenusiems atkūrusios nepriklausomybę šalies piliečiams, praktiškai visas sąmoningas gyvenimas prabėgo tarybų valdžios metais – dabar jau sustabdyto socializmo statybos eksperimento sąlygomis. Mes dirbome, kūrėme, bandėme prisitaikyti prie to eksperimento netobulumų ar priešinomės jiems, tačiau dauguma iš mūsų ir šiandien išliko neprisitaikiusiais prie naujųjų sąlygų ano socialistinio eksperimento kūdikiais. Gyvenimu nusivylusiais, bet vis dar „gerų valdžios dėdžių“ belaukiančiais, kapitalizmo stresams imuniteto taip ir neįgijusiais, epochos lūžio neretai psichiškai sužalotais žmonėmis. Todėl tarp daugybės nusižudžiusiųjų, kuriais Lietuva pirmauja visame pasaulyje, pagyvenusieji šalies piliečiai neužleidžia savotiškų lyderių pozicijų (nejaugi mes, priešpensinio ar pensinio amžiaus žmonės, taip be kovos ir pasiduosime?).

Kas kita jaunimas. Jauniems lengviau grumtis, lengviau prisitaikyti lietuviškojo laukinio kapitalizmo džiunglėse, tačiau ir jie, anoje epochoje gimę, neturi (ir jau neturės!) to imuniteto, kuris gaunamas kartu su motinos pienu. Imuniteto kapitalistiniams santykiams tarp žmonių, būdingiems laukinių žvėrių gyvenimui. Gal dėl to jaunieji lietuviukai, nepritapę savoje šalyje, jau užtvindė visą, bent kiek civilizuotesnį, kapitalistinį pasaulį. Jei taip ilgiau tęsis, kas galės paneigti tokią galimybę: Lietuvos ateitis taps problematiška, turint galvoje, kad ir gimimų skaičiumi mes dabar labai atsiliekame nuo socializmo laikų?..

Mano oponentai – ir tarybiniais metais, ir dabar (tik kiti!) – kartoja tą patį: esą aš gyvenimą tapąs labai jau tamsiomis spalvomis, esą aš kviečiąs tautą (anksčiau – liaudį!) į mūšį su vėjo malūnais. Nesiginčysiu! Visais laikais buvo ir yra reikalingi donkichotai. Net atkūrus nepriklausomą Lietuvą. Ir šiandien, kosminiu greičiu judėdamas į trečiąjį tūkstantmetį, gali drąsiai kalbėti išmoningojo bajoro Don Kichoto Lamančiečio laikų poeto žodžiais: “Ieškau gyvasties mirty, / Ieškau ligoje sveikatos, / Kelio iš užburto rato, / Laisvės tolimoj tremty, / Mulkių sambūry Sokrato.“

Kur tas Sokratas, galintis filosofiškai apmąstyti mūsų šiandienę būseną: argi išsiveržėm iš vienos sąjungos (TSRS) tik tam, kad savanoriškai kištume galvas į kitą – ne ką geresnę – sąjungą (ES) ir net į NATO?...

Sunku būtų nesutikti su gerbiamo žurnalisto, leidėjo P.Masilionio nuomone, kad teisingumas mūsų visuomenėje yra blokuojamas. Tai pastebima nuo pat Sąjūdžio užgimimo pradžios, juolab, kad „konservatoriškos ideologijos“ ištakos stebėtinai sutampa su landsbergizmo atsiradimu bei įsigalėjimu Lietuvoje. Prof. Vytautas Landsbergis, skanduojančios minios akivaizdoje staiga pasijutęs „Rezistentu Nr.1“, ropšdamasis į valdžios olimpą, tiesiog išvaikė sau neparankius, tikruosius disidentus, sovietmečiu tremtus į lagerius bei guldžiusius galvą už laisvą ir nepriklausomą Tėvynę Lietuvą. Apie naujai iškeptą tautos „patriarchą“ ėmė burtis įvairaus plauko pataikaujančios, mokančios įsiteikti profesoriui vidutinybės, skatinamos savanaudiškų siekių, noro valdyti, plėšti šalį, grobti valstybei priklausantį turtą ir žemes.

Komentuodamas pragaištingos Lietuvai ideologijos – landsbergizmo – atsiradimo ištakas, P.Masilionis glaustai reziumuoja: „1988 metų birželio 3 dieną susikūrus Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinei grupei, į ją nepakliuvo nei vienas buvęs disidentas. Spalio mėnesį įvykus Sąjūdžio steigiamajam suvažiavimui ir išrinkus 35 asmenų Tarybą, buvusiems disidentams taip pat neatsirado joje vietos. Mūsų išleistos knygos „Durniškės“ autorius Vytautas Petkevičius šiame kūrinyje plačiai aiškina buvusių kovotojų už socialiai teisingesnę santvarką nušalinimo nuo aktyvios veiklos priežastis. Jo nuomone, tuo buvo suinteresuotos į Sąjūdžio vadovybę pakliuvusios vidutinybės. Tai, matyt, tik viena svarbių priežasčių. Buvę disidentai Atgimimo metais ir patys nesiveržė į valdžią, nenorėdami pakenkti visuomenės laisvėjimo procesui. Vėliau, žinoma, savanaudės vidutinybės neužleido jiems valdžios.“

Kas kitas, jei ne tos „savanaudės vidutinybės“, įsitvirtinusios valdžioje, palaikomos „megztųjų berečių“ choro, sukūrė apsišaukėlio patrioto V.Landsbergio, kuris, pasak rašytojo Vytauto Petkevičiaus, „iš prigimties yra nepaprastas bailys“, kultą?..

Savo straipsnyje „Pagirdytas minios drąsa“ Povilas Masilionis bando įminti šią mįslę: „Kaip sudėti į vieną krūvą aną (sovietmečio periodo – J.I.) atsargų, neryžtingą, net bailoką Vytautą Landsbergį ir šitą, dabartinį – kovingą, užsispyrusį, nepripažįstantį jokių kompromisų Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininką? Ar čia ta pati, ar jau kita asmenybė? Nejaugi karštas riterių kraujas, ilgus metus abejingai snaudęs šio žmogaus gyslose, taip pavėluotai iš esmės pakeitė profesoriaus gyvenimo būdą, net jo charakterį? Šitas metamorfozes dar ilgai nagrinės žurnalistai ir istorikai, jeigu tik vėliau bus leidžiama jiems tai daryti. Čia pabandysime pateikti tik savąją versiją.

V.Landsbergio šiandienės stiprybės, kaip ir jo ryškios metamorfozės esmė slypi jo neabejotiname talente įžvelgti ir pajungti sau minios jėgą. Atsitiktinai, tik keliems mėnesiams (V.Petkevičius straipsnyje „Išblėsęs mitas“ tvirtina, kad ne atsitiktinai, o su tarybinių saugumiečių palaiminimu. – P.M.) Atgimimo bangos pakeltas į Sąjūdžio valdžios viršūnę, jis staiga pajuto, kad vienintelė reali jėga revoliucijų metu – tai minios jėga. Ir iki šiol sėkmingai ją eksploatuoja. Landsbergio drąsa – ne riterio drąsa, paprastai lydintį didvyrį visą gyvenimą, o įasmeninta minios drąsa. Jo kovingumas – kompromisų nepripažįstantis minios kovingumas. Prisiminkime daugiatūkstantinius Sąjūdžio mitingus ir V.Landsbergį juose. Jis kalbėjo drąsiai – taip, kaip norėjo minia. Minia ėmė šaukti “Lands–ber–gis!“, regėdama šiame žmoguje drąsos įsikūnijimą.“

Taigi, „pagirdytas minios drąsa“, naujai iškeptasis „Rezistentas Nr.1“ ilgainiui tapo neatsiejama nepriklausomos Lietuvos istorijos dalimi, savotišku dualizmo simboliu, iš toli spindinčiu, iš arti – dvokiančiu… Ir galbūt todėl visi, kam yra miela bei artima ši „konservatoriška ideologija“, apraizgiusi bei įsišaknijusi bemaž visose nepriklausomos Lietuvos valdžios institucijose, turėtų būti amžiams dėkingi tam „minios pagirdytam drąsuoliui“, kuris pasėjo Marijos žemėje sunkiai beįveikiamą landsbergizmo virusą… (iš knygos „Dar kartą apie landsbergizmą“ – psl. 161-168)

Baudžiamoji byla knygų leidėjui: ką pasakytų popiežius Pranciškus?

Povilas MASILIONIS: „Nebe pirmą kartą man, kaip knygų leidėjui, tenka varstyti nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos valstybės teismų duris. Po kelių tokių bylų padariau išvadą: mūsų šalies teismų sistema sąmoningai orientuota į tai, kad kuo ilgiau būtų vilkinamas baudžiamųjų bylų (ir ne tik jų!) svarstymas. Gal dėl tų nagrinėjimų solidumo įspūdžio? Gal dėl psichologinio poveikio kaltinamajam ir jo aplinkai? Gal dėl noro palengva paskandinti užmarštin skandalingą bylą? Tegu tai išaiškina teisės specialistai ir politikai.

Parašiau šias eilutes ir galvoju: „O ką pasakytų mūsų politinio elito pompastiškai sutiktas ir išlydėtas popiežius Pranciškus, susipažinęs su absurdiška baudžiamąja byla knygų leidėjui? Dievaži, jis jau tai pasakė:

– „Megzdami dialogą, būdami atviri ir supratingi, galite tapti tiltu tarp Rytų ir Vakarų“;

– „… kad pašalintume iš mūsų aplinkos, iš mūsų kultūrų polinkį nieku paversti kitą, tęsti atstūmimą tų, kurie mums nepatinka ir trukdo mūsų patogumui“;

– „…kai užsidarome savyje iš baimės, kai statome sienas ir užtvaras, atsisakome Jėzaus Gerosios Naujienos“;

– „… te Lietuva būna vilties švyturiu. Kad būtų veiklios atminties žemė, atnaujinanti įsipareigojimą kovai prieš bet kokią neteisybę“.

Ne visiems, ypač mūsų politikos „vanagams“, priimtinos tos popiežiaus Pranciškaus mintys.“

Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Tomo Uldukio baigiamosios kalbos kaltinimų kratinyje pagrindinis kaltinimas toks: „Povilas Masilionis, išleisdamas alternatyvią oficialiajam požiūriui rusų žurnalistės Galinos Sapožnikovos knygą „Išdavystės kaina“, „veikė tendencingai prieš Lietuvos Respubliką ir jos žmones“. Kitaip sakant, šita baudžiamoji byla buvo pakelta į ypatingą, Lietuvai ypač svarbių bylų rangą.

Vilniaus m. apylinkės teismas 2019  m. vasario 18-ąją Lietuvos Respublikos vardu nusprendė: „Povilą Masilionį pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 170(2) straipsnio 1 dalyje ir paskirti jam 70 MGL (2636,20 eurų) dydžio baudą“. Be to, buvo nuspręsta oficialiai konfiskuoti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato daiktų saugykloje esančios, prieš dvejus metus neteisėtai konfiskuotos, Galinos Sapožnikovos knygos „Išdavystės kaina“ tiražą bei leidybinės akcinės bendrovės „Mūsų gairės“ stacionaraus kompiuterio sisteminį bloką (procesorių).“

  1. MASILIONIS: „Žinoma, skaudu savo gyvenimo pabaigoje – ir dar už tiesos paieškas – gauti nemenką baudą, net ir teistumą. Be to, gaila sužlugdytos leidybinės akcinės bendrovės. Tačiau tas, prieš aštuonerius metus Seime prastumtas, Baudžiamojo kodekso 170(2) straipsnis, kriminalizavęs ne tik 1991-ųjų metų tarybinę agresiją, bet ir praktiškai dviejų tarybmečio kartų gyvenimą, nepanaikintas sugadins dar nemažai sveikatos ne vienam žurnalistui ar istorikui. Dalį to laikmečio tyrinėtojų jau dabar yra apėmusi liguista baimė. „Parašiau knygą iš tarybinių laikų, – pasakojo vienas istorikas, – bet kol kas jos į spaustuvę nenešu. Dar apkaltins mane …okupacijos menkinimu ir nuteis…“

Matyt, iš tos liguistos baimės ar nenoro gadinti politikos elitui nuotaikos net necyptelėjo „gimtosios“ Žurnalistų sąjungos vadai bei Respublikos žurnalistikos elitas, kai mane, žurnalistą su pusės amžiaus stažu, kaip didžiausią nusikaltėlį du metus murkdė ir teisė už niekur iki tol oficialiai neuždraustos knygos išleidimą, net nusišluostydami kojas į galiojančio Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas.

Šiandien niekam Lietuvoje, atrodo, neberūpi, kad jau aštuoneri metai Damoklo kardu veikia Baudžiamojo kodekso 170(2) straipsnis, reguliuojantis mūsų praeitį. Ruošiamas kitas, šio Seimo, dokumentas, reguliuosiantis ir dabartį. Apie ateitį nekalbu, – ją be mūsų žinios žada ant savo sparnų atnešti suglobalėję politikos „vanagai“.

                                                                       

————————————————————————————————–

FOTO komentaras (paryškinta):

Garbaus 80 metų Jubiliejaus išvakarėse nuteistas knygų leidėjas, rašytojas Povilas MASILIONIS: „Žinoma, skaudu savo gyvenimo pabaigoje – ir dar už tiesos paieškas – gauti nemenką baudą, net ir teistumą. Be to, gaila sužlugdytos leidybinės akcinės bendrovės. Tačiau tas, prieš aštuonerius metus Seime prastumtas, Baudžiamojo kodekso 170(2) straipsnis, kriminalizavęs ne tik 1991-ųjų metų tarybinę agresiją, bet ir praktiškai dviejų tarybmečio kartų gyvenimą, nepanaikintas sugadins dar nemažai sveikatos ne vienam žurnalistui ar istorikui.“