Tag

šalin landsbergizmą

Browsing

💬 „Situacija finansų rinkoje, su kuria susiduriame, susiklostė daugiausia dėl karinių operacijų Ukrainoje, dėl kurių valstybė buvo priversta skirti papildomų išlaidų gynybai, todėl logiška komercinių bankų perteklinį pelną nukreipti kariniams poreikiams“, – siūlo taikius planus, kaip panaudoti turtingos valstybės Lietuva finansus, konservatorė Gintarė Skaistė. Ne Anušauskas, bet , ji pati taip sako, seniai už vairo neblaivi pati nesėdanti finansų ministrė G.Skaistė.

Komercinių Švedijos bankų metinis pelnas Lietuvoje dažniausiai būdavo 300-400 milijonų eurų. Valdant konservatoriams Skandinavijos bankų viršpelniai visada išaugdavo. Lietuvos rinką užgrobią Švedijos bankai intensyviai bendradarbiauja su Lietuvos (iš tiesų, JAV/JK) specialiosiomis tarnybomis, kišasi į eilinių piliečių privatų gyvenimą, spectarnybų įsakymu renka konfidencialią informaciją apie Lietuvos piliečius, vykdo informacinį karą prieš lietuvių tautą, iš esmės persekioja kitaminčius, pacifistus, tradicinės orientacijos šeimų šalininkus, kairiuosius, tokiu būdu apribodami realios opozicijos valdančiai landsbergistų klikai veiklą, o eiliniams piliečiams pamatines demokratines teises – žodžio, spaudos, nuomones, susivienijimų, eisenų teises ir laisves. Valdanti Lietuvos konservatorių liberalų koalicija už “pagalbą” landsbergistų režimui nelieka skolinga ir atsimoka priimdama Švedijos bankams palankius teisės aktus, kurių pagalba vikingų bankai apiplėšia Lietuvos piliečius. Taip pagal 2023 metų prognozę, kai visi lietuviai dar labiau nuskurs, bankai uždirbs 2,5 karto daugiau – apie 1 mlrd. Eur. Su konservatorių liberalų palaiminimu banksteriai nevaržomai didina savo “paslaugų”, kurių lietuviai neturi teisės atsisakyti, kainas, išranda vis naujų mokamų “paslaugų”, didina paskolų palūkanų normas, tačiau už klientų indėlius palūkanų praktiškai nemoka. 20 amžiaus pradžios JAV gangsteriai net įsivaizduoti negalėjo, kaip 21 amžiuje bankai galės plėšti nebaudžiamai savo klientus.

Viršpelniai, žinoma, yra gerai… tik jį nukreipti reikėtų į realius ekonomikos ir socialinį sektorius, kurti darbo vietas, stabilizuoti infliaciją, padidinti darbo užmokestį ir socialines išmokas, kurti gerovę savo valstybės piliečiams…

Bet tam valdantys konservatoriai liberalai turėtų turėti nors truputį smegenų, bent lašą sąžinės ir garbės, tarnauti ne JAV, o Lietuvai ir būti atsakingi savo tautai… O kol to nėra, valdantys konservatoriai liberalai privers lietuvius apmokėti savo šeimininkų iš Vašingtono ir Londono karines agresijas visame pasaulyje visais įmanomais būdais.

O jūs dar papildomai aukokite tapino bairaktarams, šurajevo radarams ir ohmano “mokomės žudyti rusus” safariams. Tokie kilnūs tikslai, konslibų nuomone, verti to, kad paskutines kelnes kariniams tikslams riebūs konservatoriai liberalai skurdžiausiai gyvenantiems lietuviams numautų.

Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai
Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkei Viktorijai Čmilytei
Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir Teisėtvarkos komitetui
Lietuvos Respublikos Seimo Žmogaus teisių komitetui
Solidarumo su Algirdu Paleckiu ir visais nekaltai represuotais politinio susidorojimo bylose
Mitingo prie Lietuvos Apeliacinio Teismo dalyvių
Rezoliucija
Už žodžio laisvę ir laisvę A. Paleckiui!
Kelis dešimtmečius iš eilės Lietuvos valdantysis elitas tyčiojasi iš teisingumo. Jei nesi valdžioje – jo nesulauksi. Policija, prokuratūra, kiti viešojo administravimo subjektai teisingumą supranta kaip valdžios užsakymų vykdymą. Teismai neatlieka pareigos vykdyti teisingumą. Teisinės valstybės neturime. Lietuvoje teisingumas yra tik formali deklaracija. To pasekmė – kritiškai žemas absoliučios daugumos gyventojų pasitikėjimas teisėsauga.
Tris dešimtmečius valdžia varžo ir puola žodžio laisvę. Sąjūdis reikalavo nuomonių pliuralizmo. Bet iš jo išsiritę konservatoriai, liberalai nuo 1990-ųjų ėmė nuosekliai ir kryptingai nuomonių įvairovę stumti už įstatymo ir viešo diskurso ribų. Bet kokią kritiką valdančių elitų adresu jie paskelbia „grėsme nacionaliniam saugumui“. Šiuo „pagrindu“ valdžia įvedė žiaurią cenzūrą ir nuomonės laisvės ribojimus. Konservatorių liberalų sukurta totalinės kontrolės sistema negailestingai baudžia už bet kokią skirtingą nei valdžios aprobuotą nuomonę, kitokį požiūrį ar vertinimą, ir šį terorą teisina siekiu atremti grėsmes nacionaliniam saugumui, valdyti „antivalstybinę opoziciją“.
Šioje situacijoje neišvengiamai vyksta visų keturių valdžios šakų susiliejimas, kur teisėsaugos institucijos atstovauja ne visuomenės interesus, viešąjį gėrį, o gina valdančios mažumos privilegijas, teismai tampa valdančios klasės savivalės paklusniu įrankiu. Lieka tik vienas įstatymas: draugams leidžiama viskas, o priešams lieka tik visas įstatymo rūstumas. Bet koks nesankcionuotas pasisakymas tokios cenzūros sąlygomis yra kvalifikuojamas kaip antivalstybinis nusikaltimas ir visada baigiasi apkaltinamuoju nuosprendžiu. Daugėja baudžiamųjų bylų pagal „ekstremistinius“ straipsnius, baudžiamuoju persekiojimu gali baigtis bet kuris nekaltas pasidalijimas paprasta informacija internetu. Daugybė konservatorių liberalų priimtų įstatymų atriša valdžiai rankas ir suteikia beribes teises jai kištis į asmens privatų gyvenimą, leidžia nevaržomai rinkti asmens konfidencialius duomenis. Šis niekaip nekontroliuojamas šnipinėjimas yra įbauginęs daugybę žmonių Lietuvoje.
2010 m. konservatoriai prastūmė LR Baudžiamojo kodekso 1702 str. 2-osios dalies redakcija dėl „tarybinės okupacijos neigimo“, kuri leido jiems drastiškai suvaržyti žodžio, spaudos, nuomonės, įsitikinimų laisves, teisę laisvai rinkti ir skleisti informaciją ir suteikė jiems galimybę neleistinai kontroliuoti informacinę erdvę. Istorikai jau bijo tirti Lietuvos XX-o amžiaus istoriją, o dešimtys žmonių buvo nuteisti tik už pasisakymus socialiniuose tinkluose, vaizdo įrašus, straipsnius ar interviu ir daugiausiai tai buvo asmenys, teigiamai vertinantys savo asmeninę tarybinę praeitį. Tokios cenzūros sąlygomis daugelis praranda supratimą, kas yra teisėta, kur yra leistina žodžio riba. Nuomonių raišką vieningai siaurina visos valdžios šakos – Seimas, vyriausybė, teismai. O taip pat – kas yra labai simptomatiška, ketvirtoji valdžia – žiniasklaida.
Vien už savo nuomonės išsakymą pusantrų metų kalėjime be teismo praleido žinomas Lietuvoje ir užsienyje politikas, visuomenės veikėjas bei žurnalistas Algirdas Paleckis. 2018 m. rudenį saugumas jį įmetė už grotų, pateikę absurdišką kaltinimą „šnipinėjimu“. Tai kerštas už tai, kad po ankstesnių persekiojimų A. Paleckis nepasidavė ir tęsė visuomeninę, politinę, žurnalistinę veiklą.
Per šiuos tris metus prokuratūra taip ir nepateikė jokių „duomenų“, kuriuos A. Paleckis neva „prišnipinėjo“. (Yra tik vieno „auksinio liudytojo“ „liudijimai“, kurį prokuratūra pakabino kitoje baudžiamojoje byloje.) Ir po viso šito šalies vyriausybė gali girtis, kad Lietuva – teisinė valstybė? Gali toliau mokyti visą pasaulį demokratijos?
A. Paleckio byla padarė didžiulę žalą visuomenei, sudavė triuškinantį smūgį demokratijos pamatams. Šitokios „šnipinėjimo“ bylos yra pilietinės visuomenės terorizavimo pavyzdys, valdančio klano žinutė įbaugintiems piliečiams, atviras grasinimas represijomis, jeigu tūlas pilietis išdrįstų nukrypti nuo nekaltai gimusios konservatorių liberalų partijos nubrėžtos generalinės linijos. Tiesos monopolizavimas valdančio elito rankose yra neginčijamas politinės sistemos dreifo į – viena tauta, viena valstybė, vienas fiureris – autoritarinę valstybę požymis. Ir tai yra pavojinga visiems šalies piliečiams, visuomenei, demokratijai. Šitaip yra bauginama tikroji opozicija. Šis gėdingas politinio susidorojimo teisminis procesas smogė ir tarptautiniam Lietuvos prestižui. Apie ką byloja kolektyvinis Europos Parlamento narių laiškas Lietuvos Prezidentui (š. m. rugsėjo 28 d.).
Mes, mitingo dalyviai, reiškiame solidarumą su Algirdu Paleckiu – o kartu ir su visais Lietuvos gyventojais, kurie nukentėjo nuo politinių represijų ir neteisėtų teisėsaugos veiksmų.
Reikalaujame nutraukti A. Paleckio baudžiamąjį persekiojimą – ir griežtai smerkiame ydingą Lietuvos valdžios praktiką vykdyti teisminius ir neteisminius susidorojimus su politiniais oponentais ir kitaminčiais.
Reikalaujame užtikrinti ir ginti pamatines žmogaus teises.
Pareiškiame, kad būtina atsisakyti teisėjų imuniteto nuo baudžiamosios atsakomybės dėl netinkamo pareigų atlikimo, teisėjo padarytas tarnybinis nusikaltimas turėtų būti prilygintas sunkiausiems valstybiniams nusikaltimams, būtina sukurti teisėjų darbo visuomeninės kontrolės iš biudžeto finansuojamą mechanizmą, kurį vykdytų ne kolegos teisėjai,.
Teisėjų darbas turėtų būti maksimaliai atviras ir skaidrus. Teisėjams turėtų būti numatyta žymiai griežtesnė atsakomybė už įstatymo pažeidimus, už teisėjo priesaikos sulaužymą ar nusižengimus teisėjo etikos reikalavimams. Teisėjo nekompetencija, įstatymų nežinojimas ir įstatymo dvasios pažeidimas turėtų būti prilygintas tiesioginei teisėjo tyčiai. Būtina esminė teisingumo ir teisėsaugos sistemos reforma.
Telkiame visus, kas nori teisingumo Lietuvoje, į plačią visuomeninių jėgų koaliciją.
Mūsų judėjimo tikslas – teisinga, laisva, demokratiška, solidari ir savarankiška Lietuva.
Junkis prie mūsų.
2021 m. spalio 28 d., Vilnius
Landsberginės chuntos kišeninis teismas nuteisė žmogaus teisių gynėją, žurnalistą Algirdą Paleckį 6 metams kalėjimo už profesinę veiklą!!!
2021 m. liepos 27 d. Šiaulių apygardos teismas paskelbė apkaltinamąjį nuosprendį Lietuvoje ir užsienyje plačiai žinomam politikui, žurnalistui ir publicistui Algirdui Paleckiui – 6 metų laisvės atėmimo bausmę už “šnipinėjimą”.
Teismas grubiai pamynė kaltinamojo A.Paleckio teisę į teisingą nešališką teismą, atmetė visus gynybos argumentus, net nenagrinėjo išteisinamųjų įrodymų ir rėmėsi vienintelio liudytojo parodymais, kuris buvo prokuratūros anksčiau jau “pakabintas” pedofilijos byloje. Tai – vilnietis Deimantas Bertauskas.
Be to, pats teismas pripažino, kad tariamas “užduotis” A. Paleckiui davė tariamas ir niekam nežinomas nenustatytas Rusijos žvalgybininkas?! O gal jokių užduočių A.Paleckis negavo? Gal niekas jokių užduočių nedavė? Ir apskritai, baudžiamajame procese kaltinimas negali būti pagrįstas, jeigu veikos negalima įrodyti kitais BPK apibrėžtais įrodymais. Jeigu kaltinimas remiasi tik vieno liudytojo parodymais, tai yra bylos falsifikacija. Šioje byloje yra akivaizdi Lietuvos represinių struktūrų sufalsifikuota byla.
Teismas nenustatė bylos objekto, tai yra, nenustatė, ką konkrečiai “prišnipinėjo” A. Paleckis. Kokius konkrečius slaptus duomenis neteisėtai viešuose šaltiniuose rinko žurnalistas A.Paleckis ir nenustatė tokių duomenų perdavimo neleistinu būdu kažkam momento? Teismas pasitenkino abstrakčiu baudžiamojoje teisėje neleistinu fakto konstatavimu – “A. Paleckis domėjosi sausio 13-osios tema Lietuvoje ir Rusijoje, bendravo su tų įvykių liudininkais”. Paskutinius 30 metų tai darė 3 milijonai lietuvių dėka valatkodelfinės melo propagandos ir ką? Visus juos į kalėjimą?!
Dar jis, teismo teigimu, esą “rinko duomenis” apie sausio bylą tyrusius Lietuvos prokurorus. Nuo kada demokratiškoje šalyje prokurorai yra šventos karvės, kad apie jais negalima domėtis? Ir apie Lietuvoje kalintį sausio įvykių dalyvį J. Melį. Žmogus, kuris sėdi be teismo nuosprendžio kalėjime, savaime kelia susidomėjimą ir klausimą – kas per fašistinė valstybė yra ta šalis, kuri tiek ilgai laiko kalėjime ligotą žmogų? O kur tie A. Paleckio surinkti itin slapti valstybinę paslaptį turintys ir itin didelę reikšmę nacionaliniam saugumui turintys duomenys? Lai prokuratūra pagaliau parodo juos visuomenei ir pačiam kaltinamajam. Ne, net kaltinamajam nerodo… Tai reiškia, kad vykdomas ne teisingumas šioje byloje, o vyksta nusikaltimas teisingumui, nusikaltimas žmoniškumui, už kurį šio nusikaltimo vykdytojai su teisėjų ir prokurorų mantijomis tikisi likti nenubausti. Jie daro didžiulę klaidą. Niurnbergo teisiamieji taip pat teigė, kad tik vykdė savo valdžios įsakymus, tačiau tai jų nuo teisingumo neišgelbėjo.
Dar daugiau: “liudininko” D. Bertausko “prisipažinimas”, kad jis “kartu su A. Paleckiu šnipinėjo”, buvo išgautas baudžiamojo proceso kodekso uždraustais būdais – grasinimais, spaudimu, prievarta – ir teismo posėdyje turėjo būti teismo atmesti kaip netinkami. D. Bertauskas nuolat keitė savo parodymus – jis tai “prisipažindavo” šnipinėjęs, tai neigdavo šnipinėjimą. Teismas kažkodėl rėmėsi tais parodymais, kuriuose jis “prisipažindavo” ir tai yra dar vienas grubus procesinių teisminio nagrinėjimo nuostatų pažeidimas. Bet koks neaiškumas baudžiamojoje byloje privalo būti aiškinamas teisiamojo naudai, o ne atvirkščiai.
A. Paleckis nuo pat pradžių, tik neteisėtai suimtas ir įkalintas iki teismo, atmetė visus jam keliamus kaltinimus. Prokuratūra tiesiog vykdo politinį žinomos nekaltai pradėtos partijos(ų) politinį užsakymą, kurios keršija jam už ilgametę ir nuoseklią valdžios, ypač landsberginės chuntos, teisingą ir pagrįstą kritiką. 528 paras neteisėtai kalintas kalėjimo vienutėje Algirdas Paleckis nepalūžo. Priešingai, pakeitus kardomąją priemonę į namų areštą, jis ėmė telkti Lietuvos žmones pasipriešinimui valdančiojo klano savivalei ir piktnaudžiavimui valdžia, kurių kasdien darosi vis daugiau. A.Paleckis parašė ir išleido knygą “Antrankiai minčiai”, kurios pardavimai auga, kadangi valdančio klano korupcija ir savivalė jau pasiekė socialinio sprogimo tašką, o knygoje pateikti įrodymai, dokumentai neginčijamai demaskuoja Lietuvos teisinės sistemos antiliaudinę esmę ir valdančios chuntos politinės korupcijos kosminį mastą.
VSD, kuriam vadovaujant buvo kurpiama ši byla, ir prokuratūra visais įmanomais būdais siekė įslaptinti visą bylą ir visus teismo posėdžius, reikalavo totalinio slaptumo. Teismas, deja, dalį teismo posėdžių ir padarė slaptais. Pažymėtina ir tai, kad sisteminė kišeninė konservatorių/liberalų žiniasklaida apie viešus teismo posėdžius nieko nerašė – drumstame vandenyje patogiau daryti tamsius reikalus. Visiems būtų tapę aišku, kad byla yra sufabrikuota, tuščia.
Šiam siaubingam teismo nuosprendžiui apskųsti A. Paleckis ir jo advokatas turi 20 dienų skundui Apeliaciniam teismui paduoti. Apeliacinio teismo sprendimas taps jau vykdytinu.
Raginame visus Lietuvos piliečius neleisti susidoroti su Algirdu Paleckiu šiandien. Šiandien jie susidorojo su A.Paleckiu, rytoj gali ateiti tavęs. Nebaudžiamas nusikaltimas tik skatina nusikaltėlius naujų nusikaltimų darymui. Kai nusikaltimus daro teisėjai, kiekvieno doro piliečio pareiga yra tapti teisėju ir neleisti valdžią turintiems piktnaudžiauti savo valdžia.
Pasakyk savo griežtą NE valdžios savivalei!
Taip apginsi savo teisę į laisvę, teisę į nuomonę, į žodžio laisvę.
Jonas Kovalskis (c), 2021 m. liepos 27 d.
Lietuvos užsienio reikalų ministras su NATO vadovu aptarė susidariusią padėtį pasienyje.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Anūkėlis Nr.1 Gabrielius Landsbergis telefonu guodėsi NATO generaliniam sekretoriui Jensui Stoltenbergui dėl situacijos prie Lietuvos ir Baltarusijos sienos. Liūdna, škias, pabėgėliai tokie nekultūringi, demokratiškų komandų neklauso, slapta bendradarbiauja su autoritariniu A.Lukašenko, o turėtų būti atvirkščiai, mano Lietuvos ministeris.
„Su NATO vadovu apsikeitėme aktualiausia informacija apie regioninį saugumą Baltarusijos hibridinės atakos ir artėjančių Rusijos karinių pratybų „Zapad-2021“ akivaizdoje. Situaciją mūsų partneriai stebi ir vertina labai atidžiai“, – ministras G. Landsbergis cituojamas Užsienio reikalų ministerijos pranešime. Lietuva pastaraisiais mėnesiais susiduria su ženkliai išaugusia neteisėta migracija, iš viso šiemet per Baltarusiją į šalį jau bandė patekti daugiau nei 2,4 tūkst. nelegalių migrantų. Lietuvos pareigūnai vadina išaugusią migraciją organizuota kaimyninės šalies režimo akcija prieš Lietuvą.
Gražiai skamba frazė “Mūsų partneriai labai atidžiai stebi situaciją”, Nuostabu!!! Lietuva, tu gali miegoti ramiai. Rūsti ir neįveikiama NATO atidžiai stebi nelegalius imigrantus, kertančius Lietuvos sieną. NATO demokratiškai subombardavo Libiją, o po to atidžiai stebėjo, kaip milijonai nelegalių migrantų ramiai kirto ES sienas ties Graikija, Italija, Ispanija ir taip pat ramiai apsigyveno Prancūzijoje, Vokietijoje, Skandinavijoje. Dabar vietiniai gyvena lyg ant parako statinės. NATO subombardavo Afganistaną, Iraką, Siriją, o po to ramiai sau stebėjo nelegalių migrantų srautus iš šių šalių į Europą per Balkanus. NATO mėgsta stebėti, kaip nyksta JAV kolonijų čiabuviai, jie stebi ištisus metus. JAV-NATO stebėtojams rūpi tik Rusijos reikalai ir nuolatinių konfliktų Rusijos pasienyje palaikymas. Visų kitų indėnų reikalai nėra JAV-NATO šerifo reikalas. Stebėjimas tęsiamas.
Šalys pasiekė susitarimą G.Landsbergiui palikti žinutę po signalo.
Jonas Kovalskis (c) , 2021 m. liepos 26 d.

Kovos 11-osios kelias – kelias į nebūtį

Nešvenčiau, nešvenčiu ir tikrai nesiruošiu švęsti kovo 11-osios. Ir, iš savo pusės neturėdamas jokių simpatijų nei Sąjūdžio, nei apskritai po jo pergalės išsirutuliavusios „nepriklausomos“ (tiksliau: nuo Tarybų Sąjungos nepriklausomos, o nuo Vakarų, JAV-NATO-ES vergiškai priklausomos) kriminalinio kapitalizmo Lietuvos atžvilgiu, šiandienos proga negaliu patylėti ir nepasidalinti šiuo buvusio sąjūdiečio, ilgamečio „Respublikos“ laikraščio redaktoriaus, V. Tomkaus, retoriniu klausimu: „Kaip reikėjo mūsų Lietuvos valdžiai nusiristi, kad patys radikaliausi Sąjūdžio pirmeiviai (Rolandas Paulauskas, Audrius Butkevičius, Egidijus Klumbys, Zigmas Vaišvila, pagaliau – aš pats), kurie aršiausiai griovė Tarybų Sąjungą, pradėtų su nostalgija į Rytų pusę dairytis?“

Gi žadėta ir „nepriklausomybė“, ir „privilegijų panaikinimas“, ir „demokratija“, ir tautinės kultūros „atgimimas“… O kas realiai išėjo?

Visų pirma, nepriklausomybės – kaip minėta – jokios nėra, nebent tiktai (nebeegzistuojančios) TSRS ir Rusijos atžvilgiu. Tuo tarpu, priklausomybė visiška – nuo Vakarų (šiuo požiūriu, atminkime ES referendumą, kurio rezultatai – pirkti už euroalų, šokoladą ir skalbimo miltelius; atminkime ir tai, kad ES konstitucija šiai dienai aukščiau Lietuvos nacionalinės teisės, ir tai, kad mūsų žemę mindžioja NATO, JAV ir Vokietijos karių batai – ir viskas bus aišku…). O ką tai reiškia, rodo per paskutinius 30 metų akivaizdžiu tapęs ir jau akivaizdžiai vykstąs istorinis procesas: tie „Vakarai“, į kuriuos mes neva tai ėjome – miręs dalykas. Šiai dienai, Vakarai – tai vaivorykštinis, postmodernistinis mutantas, neturintis nieko bendro su klasikiniais moderno, apšvietos ir, atitinkamai, buržuazinės demokratijos, nacionalinės valstybės ir pan. principais. Tai – imperialistinis monstras, ryjąs pasaulį po LGBT ir falšyvos „tolerancijos“ vėliava. Štai, XXI amžiaus karai Afganistane, Irake, Libijoje, Sirijoje (ir ne tik) rodo tikrąją šios sistemos esmę: visur ir bet kokia kaina primesti savo viešpatavimą, pavergti „trečiojo pasaulio“ šalis kaip „globalų kaimą“ ištekliams metropolijai (pagrinde, JAV ir ES) išgauti. NATO sugriovė ištisas valstybes, išžudė milijonus žmonių ir Lietuva čia – bendrininkė. Tad būtų galima paklausti: ar verta buvo mums mesti ankstesnįjį (tiesa, toli gražu ne idealų, ne tobulą) tarybinį kelią dėl šitokio šunkelio, ar nebūtų buvę verta realiai reformuoti Tarybų Sąjungą, atsižvelgiant tiek į struktūrines, tiek nacionalines, tiek ideologines problemas? Manau, kad ne tik buvo verta, bet kad šito nepadarymas – tai ir mūsų, ir visų buvusių tarybinių tautų mirtina nuodėmė, nuo kurios (ne) išpirkimo priklausysiąs mūsų ilgalaikis istorinis likimas. Bet tai būtų atskira tema. Čia apsiribosiu pažymėdamas, kad apskritai, kiek tokio nedidelio krašto, kaip mūsų Lietuva, „nepriklausomybė“, abstrakčia ir absoliučia to prasme galima – veikiau retorinis klausimas. Iš tiesų, šiame kontekste „nepriklausomybė“ tebuvo masalas, skirtas tautai suvilioti, suvedžioti ir apgauti. Ir rezultatas aiškus: esame ES užkaboris, provincija ar, tiksliau – buferinė zona galimo karo prieš Rusiją atveju…

Antra, ko vertos TSKP nomenklatūrininkų „privilegijos“, palyginus su tuo, kokiuose turtuose maudosi dabartinis mūsų kriminalinis-kapitalistinis „elitas“? Ir „kriminalinis“ čia rašau tikslingai: kadangi tai, kas įvyko per Perestroiką ir po jos – tai joks ne „išsivadavimas iš totalitarizmo“ (tikro ar tariamo, kaip ir visa „totalitarizmo“ teorija – dar atskira tema), bet didžiausia XX amžiaus ir, galbūt, visos žmonijos istorijos, tragedija. Tiksliau: išsigimusios TSKP viršūnės, žodžiu – pseudokomunistai (kaip pripažino A. M. Brazauskas: „3 proc. idėjiniai, likę – normalūs“…) – nuo 70-ųjų pabaigos troškę integruotis į materialiniu požiūriu nepalyginamai turtingesnį Vakarų elitą, priėmė sąmoningą sprendimą savo turėtą politinę galią paversti kapitalu, t. y., privatizuoti ankstesniąją visaliaudinę (valstybinę, kooperatinę ir kt.) nuosavybę ir tapti nauja buržuazine klase. Tiesa, ne normalia, „klasikine“ buržuazija, kokią turėjome XX ir XIX amžiuose Vakarų pasaulyje: čia kapitalizmas buvo kuriamas socialistinės nuosavybės išvogimo pagrindu ir procese dalyvavo ne tik buvę nomenklatūrininkai, bet ir spekuliantai, ir paprasčiausi banditai, taigi – ne tik biurokratai ir sąjūdiniai „pažadukai“, o ir kriminalinis elementas. Atitinkamai, ir patsai kapitalizmas, koks susiformavo mūsų kraštuose – kriminalinis. Šiuo požiūriu, paklauskime savęs: ar, sakykime, specialios krautuvės ar kitos privilegijos, kuriomis mėgavosi aukštesnieji Kompartijos veikėjai, gali pasilyginti su „Maximos“, „MG Baltic“ ar „Achemos“ magnatų turtais, su jų prabanga, su jų galia ir įtaka? Atsakymas: niekaip. O kaipgi milijonas pigia darbo jėga į Vakarų šalis išvarytų mūsų tautiečių? O kaipgi trečdalis likusių, balansuojančių ar net nebeišsilaikančių ant skurdo ribos? Kaipgi tie jauni protai ir širdys, kurie „baisiojoje“ Tarybų Sąjungoje būtų buvę inžinieriais, mokslininkais, rašytojais, muzikantais, profesoriais, šiai dienai kur nors Vokietijoje plauna ponams tualetus arba Anglijoje stumdo dėžes sandėliuose? Vėlgi, klausimai retoriniai, bet jų nekelti nevalia. Toji nelygybė, kuri egzistavo vėlyvame tarybiniame sociume – niekinė ar, mažų mažiausiai, švelni ir nekalta, palyginus su tomis socialinėmis džiunglėmis, į kurias mus įmetė ir kuriose paskutinius 30 metų laiko šisai, atseit, „nepriklausomos“ Lietuvos kapitalizmas.

Trečia, mums kalbama apie „demokratiją“. Tačiau tiek pirmasis, tiek antrasis punktai, kuriuos jau apšnekėjome, kiekvieną mąstantį žmogų verstų labai suabejoti: kokia dar „demokratija“, kai nei realaus suvereniteto, nei socialinės lygybės nėra? Štai, „demokratija“ teoriškai – liaudies, atseit, tautos daugumos, valdžia. Betgi toji dauguma – už socialinio, politinio gyvenimo borto. Ji ne tik materialiai nuskurdinta. Dar daugiau: ji nukultūrinama, nutautinama, nužmoginama taip vadinamų masinės informacijos priemonių ir vartotojiškos kultūros (vėlgi, mutuojančių Vakarų produkto) pagalba. Šiuo požiūriu, apie „sociumą“ kaip politinį vienetą, kalbėti neįmanoma. Turime apolitišką pelkę, masę mankurtais verčiamų žmonių, kurie pasirengę priimti viską ir bet ką „iš viršaus“ su ta vienintele sąlyga, kad bus pamaitinami. Biblijiniu žargonu šnekant, savo pirmagimystės teisę, žodžiu – savo žmogiškąjį orumą – mes pardavėme už „lęšių sriubą“ (prisiminkime Pradžios knygoje pateikiamą pasakojimą apie Ezavą ir Jokūbą). Arba, V. Kudirkos žodžiais: „už trupinį aukso, saldaus valgio šaukštą“… Tuo tarpu, visus esminius sprendimus, atrodytų, priiminėja ne liaudis, o viršūnėlės, būtent – tasai valdantysis sluoksnis, išsirutuliavęs iš buvusios TSKP, iš Sąjūdžio nomenklatūros bei 90-ųjų kriminalo. Ir iš dalies yra taip. Tačiau yra ir blogiau: realiai, visus esminius, šalies kryptį, šalies vystymosi trajektoriją lemiančius sprendimus priima ES, priima Briuselis, taigi, net šis vietinis mūsų „elitas“ tėra tiktai vykdytojas ar, sakykime, kompradorų, parsidavėlių, gauja. Šiuo požiūriu prisiminkime keletą pavyzdžių: štai, 2004 m. Konstitucinio Teismo pagalba nuverstas teisėtai išrinktas Lietuvos prezidentas Rolandas Paksas (manau, turėjęs potencialą tapti jei ne „lietuvišku Putinu“, tai bent „Orbanu“, vis dėlto – labiau nacionaliniu, nei tiesiog užsienio jėgų kišenėje gulinčiu žaisliuku) kaip tariamas „Rusijos“ ar kitų „blogiukų“ bičiulis. Toliau – 2008 m. gale prasidėjusios pasaulinio kapitalizmo krizės akivaizdoje, Landsbergių klano statytiniai, A. Kubilius ir A. Valinskas prastūmė savo „naktinę reformą“ – į kurią liaudis reagavo masiniu nepasitenkinimu ir protestais. 2009 m. sausio 16 d. prie Seimo susirinkusi demonstracija, tačiau, apie „demokratiją“ ir „laisvę“ šaukiančios valdžios buvo sutikta ašarinėmis dujomis ir guminėmis kulkomis. Vaizdas buvo ne iš gražiųjų – sakau tai atsakingai, kadangi pats, dar „pacaniuku“ būdamas, ten buvau ir viską mačiau (tiesa, alaus, midaus negėriau, bet „ašarkių“ ragavau ir kruvinas savo draugų demonstrantų galvas, kojas bei alkūnes, kaip, beje, ir masinius areštus, taipogi mačiau). Negana to, po šios demonstracijos, tiek „Žmonių partijos“ narys Algis Ramanauskas-Greitai, tiek kiti „nuomonių lyderiai“ ėmėsi darbo, kad suformuotų tokį vaizdą, pagal kurį – bet kas, einąs į protestą, mitingą ar piketą prieš tuometę Kubiliaus vyriausybę – tai „lūzeris“, „budulis“ ir pan. Pagaliau, 2013-2014 m. turėjome, atrodytų, paskutinį rimtą Lietuvos liaudies „pasispardymą“ ar, sakykime, realią demokratinio veikimo apraišką – Žemės referendumo iniciatyvą: pastaroji, atrodytų, neįtikėtinai sunkiomis sąlygomis įveikusi 300 tūkst. parašų kartelę, visgi pasiekė tai, kad referendumas įvyktų. Tačiau 2014 m. vasarą buvo pasirūpinta, kad referendumas ir prezidento rinkimai vyktų skirtingomis dienomis, nekalbant jau apie referendumo atžvilgiu vykdytą juodžiausią šmeižto kampaniją (kurioje vienu iš pirmųjų smuikų griežė „nepriklausomasis“ Sorošo žurnalistas Andrius Tapinas…) – ir referendumas, nesurinkęs reikiamo dalyvių skaičiaus, skaitėsi „neįvykęs“… Na, tuo tarpu visa puokštė esminių sprendimų Lietuvoje priimami neva „atsakingos“ ir „patriotiškos“ valdžios: štai, ir 2004 m. įstojimas į NATO (be referendumo), ir 2016 m. prastumtas naujasis Darbo kodeksas, ir dabartinės vyriausybės pastangos ratifikuoti Stambulo konvenciją bei įvesti vienalyčių partnerysčių institutą – gi šiais klausimais tautos nuomonės niekas neklausia, nes juk akivaizdu, kad ji nebus tokia, kokios norėtų dabarties visuomenės šeimininkai… Taigi: kokia dar čia „demokratija“? Galbūt, demokratija ir yra – bet tiktai valdančiajai klasei ir jos pakalikams. Daugiau niekam.

Galų gale, tautinė kultūra, tautinis atgimimas… Koksai dar atgimimas? Pasižiūrėkime aplinkui: angliški užrašai, angliški pavadinimai, ir, negana to – tai net ne toji, tikrai vertinga, klasikinė Vakarų kultūra, bet pigus, sugyvulėjęs komercinis kičas. Vulgari erotika, jei ne stačiai pornografija, seksualinių iškrypimų, apskritai, ir blizgučių (žodžiu, medžiaginių turtų, socialinio statuso, atseit, „liuksuso“), ir zoologinių malonumų kultas… Aukso veršio kultas… Nieko panašaus Tarybų Lietuvoje nebuvo ir būti negalėjo, kokios bebūtų buvusios to meto visuomenės ydos, to „realiojo socializmo“ defektai… Vis dėlto, tarybinė visuomenė auklėjo žmogų-kūrėją, o ne vartotoją, remiantis Gorkio šūkiu: „Žmogus – tai skamba išdidžiai“… Tuo tarpu šiandien „Žmogus – tai skamba nuobodžiai“… Kodėl? Nes nuo pat vaikystės ugdomas vartotojas: ne žmogus-kūrėjas, ne žmogus, kaip socialinė, dvasinė, dorovinė būtybė – bet tiesiog, kaip sutvėrimas, gyvenąs „viena tik duona“ (priešingai evangelijų mokymui, kad „ne viena tik duona gyvas žmogus“…) ir, atitinkamai, pasiruošęs parduoti savo skūrą tam, kuris daugiausiai, skaniausiai ir šilčiausiai pasiūlys… Kiek turime prasigėrusių, atsiprašant, prasinarkašinusių, psichiatrinių ligoninių slenksčius minančių ar jau savu noru iš šio pasaulio pasitraukusių žmonių, ypač jaunuolių? Jų ištisos minios. Ir jie – šios dabarties kultūros, šios dvasinės atmosferos, tiesioginiai produktai. Žmogui reikia duonos, bet vien jos – maža. Ir jam nebūtinai reikia kažkokių blizgučių ar žaisliukų. Žmogui reikia prasmės, žmogui reikia Idealo – kažko, kas šioje mūsų  dvasinėje pelkėje tiesiog dusinte dusinama (tie, kurie sąmoningai renkasi ne viena duona gyventi, gi tampa don Kichotais ir, vienaip ar kitaip, atsiduria paribyje arba netoli jo). Tiesa, pakaitalų, surogatų yra visokių. Tačiau pati mūsų visuomenė – tai, kaip teisingai yra pasakęs vienas VU profesorius – „susvetimėjimo fabrikas“. Geriau kažin ar pavadinsi – karti, bet nepaneigiama tiesa… Ir juk rašiau, kad Tarybų Lietuvoje šito būti negalėjo. Iš tiesų – negalėjo. Ir, galbūt, čia kažkas prabils apie „rusifikaciją“ ar dar ką panašaus? Į tai teatsakysiu: lietuvybė niekada ir niekur taip neklestėjo, kaip tarybiniais laikais ir Tarybų Lietuvoje, toje mūsų – lietuvių – valstybingumo formoje, kurios 1990 m. kovo 11 d. buvo oficialiai atsisakyta. Šiuo požiūriu, daugiau nei pakankamai pasako vieno iš Sąjūdžio lyderių (tiesa, kaip supratau – vėliau apgailestavusio ir itin kritiškai peržiūrėjusio savo ankstesniąją veiklą), rašytojo Vyt. Petkevičiaus žodžiai iš publicistinės knygos „Durniškės“: „Tarybiniais metais mes išleidome visą lituanistinę biblioteką, didžiulius tautodailės ir tautosakos tomus. Per 50 metų išauginom tvirčiausią lietuviškos civilizacijos bastioną – visų rangų aukštąsias, vidurines ir profesines mokyklas. Mes subrendom, atsitiesėm, suklestėjo mūsų menas, architektūra, literatūra, mokslas ir lietuviui jau nebuvo baisi jokia rusifikacija. Dar daugiau, mes sukūrėm pramonę ir modernų žemės ūkį. Visa tai padarė vadinamieji nacionaliniai kadrai. Mes sulietuvinom Klaipėda ir Vilnių…“

Taigi, nuo pradžios iki galo, nuo A iki Z, nuo alfos iki omegos – Sąjūdžio pažadai liko pažadais. Ir tai reikia pripažinti. Šiai dienai, Lietuva eina lėtu, bet užtikrintu keliu link pražūties. Kaip, kodėl, šiame trumpame, sakykime, proginiame rašinėlyje, nesiruošiu aiškinti (remsiuosi prielaida, kad daugumai šio teksto skaitytojų tai ir taip suprantama). Klausimas: kokia galima išeitis?

Štai čia ir sugrįšiu prie aukščiau cituoto V. Tomkaus klausimo. Rašiau, kad jis retorinis. Tikriausiai, taip. Tačiau į jį galima ir atsakyti (tuo būdu bent dalinai paneigiant jo retoriškumą): iš tiesų, ar R. Paulauskas, ar V. Tomkus, ar Z. Vaišvila, ar E. Klumbys (dėl aktyvaus „spalvotų revoliucijų“, žodžiu, „maidanų“ specialisto A. Butkevičiaus, turėčiau abejonių…), jei ir „su nostalgija“ pažvelgia į Rytus, t. y., į dabarties Rusiją ir, galbūt, netgi kiek į tarybinę praeitį (šito aš nežinau, tik keliu kaip galimą prielaidą) – kadangi jie mato, jog to, kas buvo žadėta, dabarties Lietuva neatnešė. Jie juk norėjo, atseit, klestinčios nacionalinės valstybės, atskirai nuo Tarybų Sąjungos ir Rusijos. Nieko panašaus neišėjo. Ir tai faktas. Vėlgi, klausimas lieka dėl alternatyvos.
Vakarai šiandien nieko istorine prasme konstruktyvaus nesiūlo ir pasiūlyti negali. Tik tolimesnį postmodernistinį, vaivorykštinį išsigimimą, kadaise didžios bet išsisėmusios civilizacijos puvėsį. Civilizacijos, susiejusios savo likimą su kapitalizmu, būtent – su tuo, su kuo ir mes susiejome savo lemtį 90-aisiais. Problema ne tik tame, kad mūsų, atseit, potarybinis kapitalizmas – kriminalinis. Problema tame, kad kapitalizmas kaip toks – istoriškai išsisėmė. Jis toliau nebeturi perspektyvos, jis vesti žmonijos į priekį nebegali. O gali – atgal. Į degradaciją, į išsigimimą ir, galų gale, į vergovę (šiuo požiūriu, kaip savotiškas „postkapitalistinės“ transnacionalinių korporacijų diktatūros scenarijus ir iškyla Klauso Švabo išgarsintasis „Didysis perkrovimas“ – į kurį, atrodo, prisidengiant koronaviruso „pandemija“, per karantininę isteriją mus bando vesti vyriausybė). Rusija, tuo tarpu – kad ir kęsdama tas pačias kriminalinio kapitalizmo negandas, kaip ir visos kitos buvusios TSRS valstybės, vis dėlto šito dalimi būti nesiruošia, nes negali: jos į Vakarus niekas neįsileidžia ir neįsileis. Ir todėl šiai dienai – ne dėl V. Putino altruizmo ar dorybingumo, bet dėl visiškai objektyvių geopolitinių, geoekonominių priežasčių – Rusija sudaro vienintelį realų barjerą globalinio finansinio elito (skaityk: mutuojančių Vakarų šeimininkų, o, vadinasi, ir užsieninių „nepriklausomos“ Lietuvos šeimininkų) kelyje į visišką įsiviešpatavimą, kurio pasekmės būtų į kastas padalinta, antiutopiniame socialiniame pragare gyvenanti žmonija, kur kiekvienas iš mūsų tebūsime barkodas korporacijų registre. Nei daugiau, nei mažiau.

Šito šviesoje, negali nekilti klausimas: o, galbūt, reikalinga kita santvarka, kitas, nekapitalistinis vystymosi kelias? Mes tokį turėjome iki 90-ųjų. Ir tai buvo tarybinis, komunistinis kelias – kelias, kurio mūsų tauta (ar bent žymioji jos dalis) 1990 m. kovo 11 d. atsisakė. Neigiamos šio atsisakymo, šio išsižadėjimo pasekmės – akivaizdžios. Apie tai, kiek į tai įėjo melo, apgaulės ir paprasčiausio smegenų plovimo, net nepradėsiu rašyti. Tai irgi būtų per ilgas nukrypimas į šoną. Čia tenoriu pasakyti tiek, kad, mano giliu, tiesiog kategorišku įsitikinimu – bet koks alternatyvų ieškojimas kovo 11-osios prasmių lauke, atseit, antitarybiškumo, antikomunizmo ir rusofobijos prasmių lauke, jei tuo siekiama tikrai kitokio kelio, nei dabartinis, yra iš anksto pasmerktos pražūčiai. Liaudiškai tariant, nes jos ragina „lipti ant to paties grėblio“ (nuo kurio į galvą jau gavome).

Štai, Sąjūdis kėlė tam tikrus šūkius. Nepriklausomybę, atseit, suverenitetą, privilegijų panaikinimą, vadinasi – socialinę lygybę, socialinį teisingumą, demokratiją ir, galų gale, tautinį, nacionalinį savitumą. Ir iš tiesų – visi tie šūkiai puikūs. Teisingi. Ir, be to, puikiausiai atitinkantys tikrąją socializmo / komunizmo esmę. Pasakysiu dar daugiau: tik tokios santvarkos pagrindu minėtieji lozungai apskritai gali būti pilnai ir iki galo įgyvendinti… Pamąstykime taip: turime kapitalistinę visuomenę atitinkamame pasaulyje. Be to, mažutę, geopolitinio svorio stokojančią valstybę… Tai koks jos laukia likimas grobikiška ekonomine sistema paremtame pasaulyje? Jei ne gardaus mėsos kąsnelio galingiesiems, tai – marionetės. Ir ne daugiau. Ką ir turime. Dabar, kaip rašiau aukščiau – tesame ES provincija, užkaboris. O kažkada, – kaip rašė S. Nėris, – skambėjome „skambiausiąja styga“ visoje TSRS. Tą pačią Nėrį, Mieželaitį, Petkevičių, Baltušį, Avyžių ir daugelį, daugelį kitų mūsų klasikų, skaitė ir tarybinis, ir socialistinis, ir ne tik pasaulis. Toliau – jokia lygybė ir teisybė kapitalizmo sąlygomis neįmanoma. Tik liaudies nuosavybės, tik liaudies kontrolės ir atitinkamos valdžios pagrindu tai įmanoma. Kaip įmanoma ir reali demokratija, žodžiu – liaudies, tautos daugumos, valdžia, josios savivalda. Dėl kultūros jau nebekalbėsiu: koks gali būti kultūrinis, dorovinis, dvasinis augimas visuomenėje, kurioje žmogus – niekas, o pinigas, daiktas – viskas? Na ir, galų gale, ar visa tai TSRS, LTSR buvo? Pasakysiu, kad buvo, kad ir netobulai, bet buvo. Tai galėjome tobulinti, bet pasirinkome kitą kelią, akivaizdžiai – ne geriausiąjį. Ir, be to, pasirinkome jį ne „nepriklausomai“, ne „savarankiškai“ – ir tai suprasti privalu – o tik kaip žaisliukai, tik kaip pėstininkai daug didesnių pasaulinių žaidėjų (ir vidinių TSRS griovėjų, TSKP ir KGB viršūnių, ir JAV CŽV) šachmatų lentoje. Ir šiuo požiūriu irgi, galų gale, reikia nusimesti rožinius akinius ir pripažinti tiesą: jokios TSRS mes nesugriovėme (gerai tas sugriovimas ar blogai, kita kalba), bet buvome tiktai žaisliukai jos griovimo eigoje. Ir tiek.

Ir ką gi, visa tai išdėsčius, reikėtų daryti? Iš tiesų, reikalinga alternatyva. Ir patriotinė, paremta aiškiu supratimu, kad esame lietuviai, Lietuvos piliečiai, šios žemės, šios tautos žmonės, o ne abstraktūs „pasaulio“ (kokį formuoja globalinis kapitalas) gyventojai. Tačiau šis patriotizmas turi apsivalyti, galų gale, nuo sąjūdinių ir, vadinasi, nuo kovo 11-osios iliuzijų: o tai reiškia, ir nuo rusofobijos, ir nuo antitarybiškumo. Didžioji dalis mūsų, lietuviškųjų „antisistemininkų“, gi yra tokie: nemėgsta, pavyzdžiui, iš Vakarų brukamų „vertybių“. Gerai, puiku, nemėgstu ir aš. Bet ką, ar jie įvardys pačius Vakarus, kaip jų šaltinį? Ne, jie – sekdami prof. Vyt. Radžvilo šiuo požiūriu ne itin profesoriškais išvedžiojimais – ieškos kaltininkų „marksizme“, „komunizme“ ir tariamoje Lenino ir TSRS „seksualinėje revoliucijoje“ (kurios, kaip jie vaizduojasi, nebuvo ir būti negalėjo). Ar jie kels klausimą dėl Lietuvos geopolitinės orientacijos? Ne – jie šauks apie NATO kaip saugumo garantą ir euroatlantinę integraciją, kaip dalį mūsų „civilizacinio tapatumo“… Jie rems maidanus Ukrainoje ir Baltarusijoje ir svaigs apie tariamą Putino „tironiją“… Ar jie kritikuos ES ir NATO? ES, galbūt taip. Tačiau NATO, kuri yra šio globalinio monstro karinės prievartos įrankis – jiems lieka šventenybe. Galų gale, ar jie įsivaizduoja kitą įmanomą santvarką, nei kapitalizmą? Ne, neįsivaizduoja, nes jie gi negali pažvelgti blaiviai, kritiškai, bet ne vien juodai ar baltai, į mūsų tarybinę praeitį. Štai ir viskas. Turime, atseit, „antisisteminę“ opoziciją, kuri faktiškai pasiduoda visiems pagrindiniams sistemos kuriamiems ideologiniams mitams, kuri priima šios sistemos šeimininkų primetamus strateginius orientyrus. Todėl tokie „antisistemininkai“, dažniausiai aršūs nacionalistai, pasitarnauja kaip naudingi globalistų idiotai taip, kaip kad tai darė ir toliau daro Ukrainos nacionalistai, neofašistai ir neonaciai (2014 m. maidano keliu pavertę Ukrainą dar vienu proamerikietišku poligonu ir pigios darbo jėgos ES kapitalui rezervu).

Bet grįšiu prie klausimo, ką daryti. Sakau, reikalinga alternatyva. Ir patriotinė alternatyva. Tačiau ne tik. Vien to yra maža – tai abstraktu. Reikia kalbėti apie esamai alternatyvią santvarką. Apie santvarką, galinčią užtikrinti teisybę, lygybę, solidarumą, galinčią iškelti tas kultūros vertybes ir tuos humanistinius idealus, kuriuos 90-aisiais palikome griovyje… Ir tokia tegali būti socializmas / komunizmas. Ne kaip TSRS kopija (tai neįmanoma), bet kaip naujas projektas, gimęs iš kritinio, bet konstruktyvaus praeities patyrimo permąstymo. Rusų politologas Sergejus Kurginianas tai vadina komunizmu 2. 0. Šiuo požiūriu, alternatyva tegali būti kairioji tikrąja, klasikine šio žodžio prasme (taip, kaip ji buvo suprantama, pavyzdžiui, Didžiosios Prancūzijos revoliucijos laiku – kaip orientuota į esmines, tautos daugumos, o ne viršūnėlių, interesus atitinkančias ir išreiškiančias permainas). Naujas socializmas, naujas komunizmas, naujas humanizmas, kaip atsakas nužmogėjusiai ir nužmoginančiai dabarties kapitalistinei antikultūrai, antivisuomenei.

Toks kelias, aišku, reikalauja kartą ir visiems laikams mesti iliuzijas apie 1990 m. kovo 11 d. ir apskritai, apie visą Lietuvos, lietuvybės siejimą su antitarybiškumu ir rusofobiją. Žodžiu, mesti iliuzijas apie tada mūsų pasirinktą kelią. Ir nebijoti mąstyti iš esmės kitaip, ir kurti, kad ir pamažu, iš esmės kitokį variantą, nes be jo – nieko gero nebus. Iš to išeis kas nors ar neišeis didesnio, klausimas atviras. Į jį atsakymo nežinau ir žinoti negaliu. Tačiau viena yra aišku: kad kovo 11-osios kelias – tai kelias į nebūtį. Ir kuo greičiau dori lietuviai šitai supras, tuo bus didesni šansai rasti tikrą išsigelbėjimą, vadinasi – tuo bus geriau. Štai to ir palinkėsiu.

Parašė: Kristoferis Voiška

Vyriausybės posėdis - išsamiai DELFI.ltKonservatorės panelės Ingridos Šimonytės vyriausybė, liaudyje kandžiai ir taikliai vadinama PIŠ moteriausybe, nusprendė pagerinti savo jau tapusį karikatūrišku įvaizdį. PIŠ moteriausybė trečiadienį priėmė nutarimą – karantiną palengvinti . Tačiau tautai nereikėtų skubėti džiaugtis, nes konservatorių ir liberalų efektyvūs menedžeriai per paskutinius 30 metų išmoko tobulai daryti tik vieną dalyką – efektyviai iškraustyti ir palengvinti lietuvių kišenes. Ir po to dar menedžeriai reikalauja ilgai jiems dėkoti už tokį “palengvinimą”.

Karantino apribojimų palengvinimai įsigaliojo jau šeštadienį, kovo 6 dieną.
Sveikatos apsaugos ministerijos, vadovaujamos liūdnai pagarsėjusio konservatoriaus A.Dulkio, parengtame dokumente sakoma, kad siūloma sušvelninti apribojimus bendravimui, siūloma leisti bendrauti dviem šeimoms ar dviem namų ūkiams ir padidinti leistiną žmonių skaičių atvirose erdvėse. Gatvėje bus leidžiama susirinkti ne daugiau kaip 5 žmonių grupėms arba dviem namų ūkiams (šeimoms). Jie taip pat pasiūlė leisti gatvėje bendrauti dviem šeimoms, švenčiant šventes dviem šeimoms gatvėje. Be to leidžiama rengti sportinius-pramoginius renginius, dalyvaujant ne daugiau kaip 5 žmonėms arba dviems namų ūkiams. Taip pat leidžiama veikščioti pėsčiųjų takais, parkuose, lankytis muziejuose, galerijose ir kitose parodose po atviru dangumi, zoologijos soduose ir botanikos soduose ne daugiau kaip 5 žmonių grupėms arba dviem namų ūkiams.

Naujosios Vyriausybės posėdis ir spaudos konferencija dėl karantino  griežtinimo – Kas vyksta Kaune
Taip pat leidžiama rengti renginius, kurių dalyviai bus automobilyje (kiekviename automobilyje ne daugiau kaip 2 žmonės ar to paties namų ūkio nariai). Be to, leidžiama rengti vaikams užsiėmimus lauke – ne daugiau kaip 5 žmonėms ir užsiėmimus suaugusiems – ne daugiau kaip 5 žmonės. Vilniaus miesto tarybos administracijai leidžiama tęsti eksperimentą grąžinant vaikus į mokyklas, plečiant įstaigų skaičių. Šis projektas turi būti baigtas 2021 m. kovo 31 d. Visi šie karantino palengvinimai įsigaliojo kovo 6 d., šeštadienį. Nuo kovo 10 dienos Lietuvos vyriausybė leidžia vesti vairavimo pamokas. Nuo kovo 10 dienos įsigalios pakeitimai, reguliuojantys atvykstančių į Lietuvą asmenų atvykimo tvarką. Sveikatos apsaugos ministerijos dokumente sakoma, kad norint užkirsti kelią koronaviruso patekimui į Lietuvą iš užsienio, ypač naujam SARS-CoV-2 štamui, visi lankytojai turi pateikti neigiamą koronaviruso tyrimą, atliktą ne anksčiau kaip likus 72 valandoms iki atvykimo. Visi vežėjai privalo užtikrinti, kad tarp jų klientų nebūtų keleivių, neturinčių pažymos, kad atliko COVID-19 testą ir rezultatas buvo neigiamas. Šie reikalavimai netaikomi įgulos nariams, dirbantiems tarptautinių pervežimų maršrutuose, asmenims, keliaujantiems per Lietuvą tranzitu, persirgusiems arba paskiepytiems nuo koronaviruso bei asmenims iki 16 metų.
Tačiau, kaip jau minėjome, džiūgauti dar anksti. Konservatorės Vidaus reikalų ministrės Agnės Bilotaitės iniciatyva įkuriamas naujas policijos padalinys, kurio užduotis yra persekioti asmenis už kritiškus pasisakymus dabartinės valdžios adresu. Šis policijos padalinys socialiniuose tinkluose seks žmonių išsakomas mintis ir baus už neapykantos nusikaltimus. Tai bus kažkas panašaus į Dž.Orvelo romano “1984” aprašytą Tiesos ministeriją, kuri persekiojo piliečius už minties nusikaltimus. Piliečiams bus leidžiama sakyti tik tai, kas patinka valdančiai konservatorių ir liberalų klikai. O jiems šiuo metu patinka girdėti liaupses savo adresu ir odes ES, JAV, Didžiosios Britanijos neokolonijinės politikos, NATO militaristinės ekspansijos adresu. Be to dabartinė konservatorių ir liberalų PIŠ moteriausybė skatins europietiškų vertybių , ypatingai seksualinių mažumų, diskriminavimo (lyg jis būtų?!) propagandą, toleruos militaristinę “Rusai puolą!” isteriją, NATO karinių pasirengimų agresijai prieš Rusiją psichozę, atvirą rusofobiją bei etninę nesantaiką.
Pacifistus, kitaminčius, draugiškai nusiteikusius Rusijai asmenis, tradicinių šeimos ir tradicinių etninių vertybių puoselėtojus dabartinė konservatorių vyriausybė leidžia vadinti vatnikais, kremlinais, putinoidais, koloradais, homofobais. Jie apriori yra įtariamieji ir jų bet kokie, net nepriekaištinga literatūrine kalba išsakyti pasisakymai, išsakyti ginantis nuo konservatorių ir liberalų tulžingų užpuolimų, psichologinio “patriotų” teroro – yra draudžiami ir yra prilyginami neapykantos nusikaltimams. Didžiojo konservatorių Brolio policija tokius nusikaltimus seks virtualioje erdvėje, persekios Minties nusikaltėlius, griežtai juos baus. Tiesa yra tai, ką sako konservatorių/ liberalų partija.

Sveikas Hakslio “nuostabus naujas pasauli”, kuris kiekvieną kartą konservatorių rankose stebuklingai grįžta į Orvelo “1984”.

 

Algimantas Rusteika

Atėjo numirėlių metas

 

Argi nepajutot – ranka nebekyla rašyt? Viskas jau pasakyta ir aišku, viskas jau prasidėjo ir vyksta, tik truputį dar neaišku, kaip pasibaigs. Ir žinot, savotiškai įdomu, kaip būna žiūrint siaubo filmą – matai, kaip tamsūs vandenys lėtai kyla, kaip pralaiminčioji dauguma kiša galvas į smėlį. Kaip dreba ir galvoja, kad uraganas praeis pro šalį ir viskas bus po senovei.

Valstybės jau nebeturim, bet argi kam tai rūpi? Muziką užsako kas sumoka pinigus, o mes tik įsisavinam – kaip gera vizginti uodegytę, gauti skanėstą, kai tave pagiria! Ir paplekšnoja, ir būdoj šilta, ir ribos nubrėžtos pavadėlio. Jautiesi toks saugus, „Titaniko” kajutėj moterys grakščios, tvyro aromatai ir skamba šampano taurės. Pirmajai klasei valčių pakaks.

Svarbiausia būkim tokiais, kaip reikia, ir niekas tavęs nelies, juk galingieji naktimis nemiega laužydami galvas, kaip čia mus nuo hibridinių grėsmių apsaugojus, kaip čia mums dar ką nors davus! Tik reikia loti, kaip šeimininkas nori, ir laiku pajusti, kaip keičiasi kryptys. Ir pasisukti pavėjui – toks mūsų darbas, ką padarysi?

Plokštės pajudėjo ir susirėmė, pasaulio spyruoklė įsitempusi iki ribos, milijonai idiotų ir milijardai tuščių dolerių kyla paskutinei, sprendžiamajai. Esam mirtinam, kritiniame taške ir sprendžiasi, kas bus šimtmečiais, ir vargu ar yra žmogus, net ir labai išprotėjęs, kuris to nejaustų. Bet mes patylėsim, prisitaikysim – pripratę didvyrių žemėj, ar ne?

Tų, kurie pataikauja ir šliejasi prie nugalėtojo, nemėgsta niekas, nes visada išduos, tai menkystos, tarnai ir vergai. Stiprieji į juos tiesiog nekreipia dėmesio, kaip į nekenksmingus vabzdžius. Ir, esant reikalui, deda ant stalo – kaip mainų objektą ar kaip magaryčias prie susitarimo. Pralaimėtojų niekas niekada neklausia, ko jie norėtų, nes jie gerai žino šeimininko sėdmenų kvapą ir skonį.

 

Pastebėjot, kaip jie nutilo, juk nežino, kas bus, net užjūrių prezidentą pamiršo! Kambarinio šuniuko juslės neklystamai rodo – laiko liko nebedaug. Jei galingiausioj pasaulio valstybėj bus susitaikyta su pralaimėjimu tam, kas ateina, jei nugalės sukčiai ir parduotuves plėšiančios banditų gaujos, – baigsis viltis ir tikėjimas, ir toliau viskas jiems eisis lengvai. Pasikeis pusiausvyra ir lėtai, bet negrįžtamai prasidės imperijos slinktis bedugnės link.

Karinė padėtis už Atlanto arba krikščioniškos civilizacijos pabaigos pradžia, kitų variantų nebėra. Bet drąsiajai tautai ir jos tobulų elitų valstybei nėra nieko neįmanomo, pas mus variantų parsiduoti, atsiduoti ir kaifuoti, kai tave dulkina, visada atsiras. Pas mus svarbiausia – ar su kauke, ar be kaukės.

Pas mus reikia uždrausti teisę patiems spręsti, nors dar to net šeimininkams nereikia – tai tik tarnybų treniruotė. Bet vietiniai homjaunuoliai jau reiškia džiugias, spartuoliškas iniciatyvas, jau prisiima seniūnijos papildomus penkmečio įsipareigojimus ir uždaro draudžiančiais ženklais miestelius, ir daugelis tų ženklų laikosi ir bijo! Nors to dar net nenustatyta, nors tai nelegalu, bet argi kas tą mato – juk ir kaimiečiams reikia pasirodyti savo mylimam šeimininkui, kuris nori pasirodyti savo šeimininkui!

Jums kas nors nepatinka? Vadinasi, esat priešai, nors tikri priešai visada sugrįžta į rūmus, kada krizė, ir pažada nieko nedrausti, ir viską uždraudžia, ir prisiekia nekelti mokesčių – ir juos padidina, kavalieriai juk visada sako – nusimaukit kelnes ir aš jus paguosiu, ir būsiu geras! Kodėl ne, jeigu vis tiek užmirštat, kas jums prieš savaitę sakyta? Kodėl ne, jeigu po to vėl kaltinsit vienas kitą?

Bakalaurų-balakaurų valdžia, vadovaujama buhalterės, pasakys, ko nusipelnėme, ko šitaip troškome – tai ir turėkim! Tik įdomu: ar ir šitie Katedroj stovės pirmosiose eilėse? Tie išsidažę vyriokai su pėdkelnėm ir aukštakulniais, kurie po to eis patraukt žolytės ir pasivolioti šilkuose? Tie, kurie nugriaus jūsų paminklus, uždraus kalbėt ką galvojat ir įrengs Lukiškių aikštėj partizanų bunkerį šuniukams šikinti?

Žinokit, atėjo numirėlių metas. Jie ateis į mūsų šventyklas, namus ir vaikų kambarius, ir jie stovės pamaldžiai tylėdami Dievo namuose, ir net nueis traškučio, nes jiems tai patinka, o mes pagarbiai patylėsim. Nes žino, kad Jis savo kančioj liko vienas, kad lemiamą valandą visi šventieji išsigando, išsilakstė ir išsižadėjo. Nes žino, kas šeimininkas ir juo pasitiki. Ir žino, kad mes jų bijom.

Šaltinis: https://www.respublika.lt/lt/naujienos/nuomones_ir_komentarai/bus_isklausyta/algimantas_rusteika_atejo_numireliu_metas/?fbclid=IwAR0KQFgUcoxhEnGgZfk0nT2V4MDMndX2mhvKv0otJJ_4ksrZdzwNZJm8IdE

Generalinis prokuroras Evaldas Pašilis trečiadienį pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl Baltarusijoje Aliaksandro Lukašenkos režimui lojalių jėgos struktūrų pareigūnų vykdomų piliečių kankinimų. Tyrimas pradėtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse esančiu skyriumi, kur apibrėžti nusikaltimai žmogiškumui ir karo nusikaltimai.
Šiame kilniame prokuroro darbe bet kurio doro piliečio pareiga yra padėti. Todėl skubu prokurorui Evaldui Pašiliui pateikti mano disponuojama informacija, kas ir kodėl daro nusikaltimus žmoniškumui. Tikiuosi, mano nesavanaudiška pagalba tyrimui bus naudinga ir padės užkirsti panašius nusikaltimus žmoniųškumui ateityje.
Gerb. prokurore, jei Jūs netyrinėjote mitingų, netyrinėjote jų vaizdo įrašų, dar nenustatėte juose dalyvaujančių asmenų, tuomet yra keletas požymių, pagal kuriuos net namų šeimininkei tampa aišku, kad visos šios „spontaniškos“ eitynės yra gerai parengtas komercinis projektas, kaip, tarkime, Maskvoje, Chabarovske, Ukrainoje. Tas pats dabar vyksta net ir pačiose JAV. Todėl delsti negalima

Šios komercinės operacijos trukmė priklauso nuo „rėmėjų“ piniginės dydžio. Pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose riaušes remia finansinis kapitalas, kuris pradėjo „trupinti batoną“ ant D.Trampo, kuris irgi yra pramoninio kapitalo atstovas ir atstovauja jo (pramoninio kapitalo) interesus. Prancūzijoje jau trys metai vykstančių riaušių rėmėjas yra JAV transnacionalinės korporacijos, globalinis pasaulio elitas (jis keršija Macronui už jo bandymus pristatyti idėjas, kurios aiškiai prieštarauja JAV dominavimo visame pasaulyje ir Europos Sąjungoje. Na, tarkime, Macrono idėja dėl nepriklausomos Europos armijos sukūrimo yra akivaizdžiai eretiška, todėl Macroną ant laužo, pvz. Šios riaušės gali tęstis gana ilgai.

Chabarovske mitingai pasibaigė trečią dieną. Nors JAV Valstybės departamento agentai Rusijoje vis tiek tvirtino, kad Chabarovske kiekvieną mėnesį į “masinius” protesto mitingus išeina po 30 000 žmonių ir visą laiką nuo rugpjūčio mėnesio rodo tą patį vaizdą, nufilmuotą skirtingais rakursais. Tiesą sakant, vietiniai blogeriai ten kasdien deda savo asmenukes su vaizdu tuščiose Chabarovsko aikštėse, kur tariamai kilniu piliečių pasipiktinimu kunkuliuoja mitingai.

Vienas visose tokiose “liaudies revoliucijose” nuolat krentantis į akis faktas yra tai, kad visuose vaizduose yra būtinas griežtas vadovavimasis “spalvotų” revoliucijų metodika, kuri mums visiems yra gerai pažįstama iš Sąjūdžio laikų. O būtent, visose “spontaniškuose” mitinguose yra tiesiog privalomas išraiškingas paveikslėlis – „debilas“ arba „debilė“ su gėle, visada priešais ginkluotos policijos rikiuotę, visada apsuptas minios fotoreporterių be atpažinimo ženklų, kurie paskui ištiražuos šiuos surežisuotus kadrus visame pasaulyje.

“Spalvotų” revoliucijų metodikų autoriai yra įsitikinę, kad šis nešvarus klastojimo metodas su gėle turėtų sukurti išskirtinai „taikių“ riaušių ir pogromų įspūdį. O teisėtos valdžios „kruvinas režimas“ visiškai nepagrįstai daužo bananais „taikius“ maidaunus. Tai, kad yra deginami automobiliai gatvėse, daužomos vitrinos, naikinamas miesto turtas, o policijos skyriuose netyla skambučiai piliečių, reikalaujančių išvaikyti šiuos „aktyvistus“, nes jie trikdo miesto transporto, įstaigų darbą, neleidžia žmonėms nuvykti į darbą ar namus, kelia grėsmę piliečių sveikatai ir turtui – tai nesiskaito ir niekas to netiražuos “laisvojo” pasaulio žiniasklaidoje. Svarbiausias bet kurio maidano-sąjūdžio tikslas yra diskredituoti teisėsaugos pareigūnų veiksmus. Ir parodyti valdžios „kruviną režimą“, kuris grubiai represuoja „taikius“ itin demokratiškus riaušininkus, kurių valia ir sąmonė jau seniai suformuota per socialinius tinklus ir internetą.

Šį akivaizdų “aktyvistų” veiksmų metodinių nurodymų braižą plika akimi galima atsekti įvairiose pasaulio šalyse, kur tam tikros JAV pajėgos dabar organizuoja „protestus“, norėdamos kontroliuoti Europos lyderius, bandančius parodyti nepriklausomybę.

Taip buvo Vokietijoje:


Taip buvo ir Ispanijoje:

Taip buvo ir Prancūzijoje:

Venesuela

Egiptas

Graikija

Honkongas

Ukraina

Maskva

O dabar Baltarusijoje:

Ir jeigu šitų zombių, “taikių” protestuotojų, gėlyčių ir širdučių mėgėjų neišvaikyti laiku, tai rytoj jie ateis jau su grindinio akmenimis, o poryt ginkluoti Molotovo kokteiliais ir šautuvais. Ir taip toliau, kol bus pasiektas tikslas, kurio siekia sponsoriai. Būtent tai dabar vyksta ir JAV, „demokratijos“ židinyje ir visų valstybinių perversmų technologijų lopšyje.

Visų spalvotų revoliucijų, kurių metu yra daromi nusikaltimai žmoniškumui, Baltarusijoje taip pat ir ypač, technologijų kūrėjai ir bendraautoriai yra žemiau nurodytų kontorų veikėjai – imkite juos ir nedėkokite:

JAV Tarptautinis Respublikonų Institutas

Visai nevyriausybinė organizacija “Freedom House”, Vašingtonas, JAV

“Eurazijos fondas”, visai nevyriausybinė JAV organizacija, bet dukterinė tokios pat nevyriausybinės JAV organizacijos USAID nekarinių invazijų įmonė

Vokietijos absoliučiai niekieno nevyriausybinis “Konrado Adenauerio fondas”. Mantas Adomėnas žino geriau.

Taip pat, žinoma, nevyriausybinis “Demokratijos palaikymo fondas”, finansuojamas JAV Kongreso, kurio išlaikymui JAV kongresmenai kasdien renka išmaldą klūpėdami prie bažnyčių. Dievobaimingi, škias,…

“Alberto Einšteino institutas”, nesmurtinių perversmų centras, JAV. Steigėjas – Džinas Šarpas, spalvotų revoliucijų technologijų kūrėjas, Audriaus Butkevičius mokytojas.

“Demokratijos Rytų Europoje palaikymo fondas” , Briuselis, Belgija (JAV)

“Tarptautinis strateginių tyrimų institutas”, Londonas, Jungtinė Karalystė, lietuviškų jorkšyrų elfų sponsorius.

RAND Corporation – JAV vyriausybės strateginių tyrimų centras.

Analitinė kompanija ALACO, Londonas, JK. Dalyvavo neseniai įvykusiame perversme Kirgizijoje

Taigi, kai Lietuvos “nepriklausoma” žiniasklaida (kuri priklauso žinomam filantropui Dž. Sorosui, visai pagrįstai ir teisingai daugelyje šalių paskelbtam persona non grata) ir “laisvojo” pasaulio “visai nepriklausoma” žiniasklaida ima klykti, kad  kažkurioje šalyje aborigenai staiga įkaitino savo smegenis iki raudonumo ir patys iškepė mintį –  atėjo laikas burtis į gaujas ir eiti į gatves plėšyti gerkles, – reiškia, jog  vėl kažkas (nerodysiu pirštu, bet JAV, Jungtinėje Karalystėje) vėl išleido kelis milijardus dolerių komercinei operacijai “stikliniai karoliai aborigenams mainais už aborigenų šalį”.

P.s. Kaip kolega kolegai, Evaldai. Galvoju, tyrimui dėl “nusikaltimų žmoniškumui Baltarusijoje” greitai ir objektyviai užbaigti labai padėtų ekspertas Audrius Butkevičius, Džino Šarpo mokinys, Alberto Einšteno instituto absolventas ir šiaip didelis demokratijos gerbėįas, laisvės gurmanas. Jis pats ne viename intervju teigė, jog ne kartą dalyvavo “gadinant paveiksliukus sovietinei armijai”, kuriant  kruvinų režimų “nusikaltimų žmoniškumui” paveiksliukus  Gruzijoje, Moldovoje, Ukrainoje, Kirgizijoje, Rusijoje ir dar velniai žino kur. A. Butkevičiaus ekspertinė nuomonė turėtų neįkainojamą vertę Jūsų kilniame tyrime dėl nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų Baltarusijoje.

Nedėkokite, nesu vertas…

2020-ųjų Seimo rinkimų klausimu

Kristoferis Voiška

Rinkimai į Seimą – jau netrukus. Prasideda ir elektroninis balsavimas. Ryšium su tuo, pagaliau reikia aiškiai atsakyti į eilę tiek mūsų draugų, tiek apskritai vadinamųjų „nesistemininkų“ ir „antisistemininkų“ tarpe keliamų klausimų: ar eiti balsuoti ir, jei eiti – tai už ką gi? Pagaliau, kas čia dabar vyksta su šitais rinkimais ir kokia to socialinė, politinė reikšmė?

BENDROS PASTABOS

Kad galėtume atsakyti, pirmiausiai turime pastebėti tai, kas svarbiausia, o būtent: kad rinkimai, kokie demokratiški jie bebūtų, kapitalizmo sąlygomis tėra ir tegali būti vertinami kaip priemonė kovoje dėl valdžios. Nei daugiau, nei mažiau kaip priemonė, bet ne savaiminis tikslas ir, juo labiau, ne kaip kažin kokia „vertybė“. Tiesiog priemonė, kuria – be to – sėkmingai naudojasi toli gražu ne liaudžiai draugiškiausios jėgos.

Iš tiesų, gi mūsų, kaip komunistų, pagrindinis tikslas čia gali būti formuluojamas tiktai kaip perėjimas iš kapitalizmo į komunizmą, žodžiu, kaip visuomeninės santvarkos, visuomenės vystymosi paradigmos, pakeitimas, kas mūsų konkrečioje istorinėje situacijoje reikštų viena: socializmo buvusios Tarybų Sąjungos ir, atitinkamai, Tarybų Lietuvos, teritorijoje, atkūrimą. Ir šitai padaryti neturint politinės valdžios, o taip pat ir vienoje ar keliose mažesnėse, atskirai paimtuose šalyse – neįmanoma.

Šiuo požiūriu, rinkimai – būdami priemone kovoje dėl valdžios – gali pasitarnauti: a) maksimum – šios valdžios paėmimui; b) minimum – agitacijai ir propagandai, liaudies sluoksnių sąmoningumo kėlimui, komunistinio judėjimo, komunistinės organizacijos stiprinimui.

Tačiau tam, kad šių (tiek minimum, tiek maksimum) tikslų iš viso būtų galima siekti, turėtų egzistuoti reali, veiksni ir, be to, pakankamai išvystyta bei atitinkamos situacijos reikalavimams adekvati politinė organizacija – tai gali vadintis „partija“, bet esmė gi turinyje, o ne žodyje. Ir bėda tame, kad, po 30 metų liberalaus teroro, kryptingo visko, kas tarybiška, kas komunistiška naikinimo ir, komunistams nesugebėjus šitam duoti reikiamo atsako – šiai dienai nieko panašaus nei Lietuvoje, nei Pabaltijo, nei, tiesą sakant, apskritai Rytų Europos regione, nėra.

Ir vis dėlto – rinkimai jau čia, kaip sakoma – ant nosies. Ir jie, be abejo, mūsų nelaukia ir nelauks, nesvarbu – turime atitinkamą organizaciją ar neturime. Taigi, kiekvienam mūsų draugui lieka ir pradžioje iškeltas klausimas: ką daryti – ar balsuoti ir, jei balsuoti, tai už ką?

Nepriklausomai nuo to, kaip į šį klausimą beatsakytume, nekinta toji aplinkybė, kad šiuo atveju kalba eina apie tai, kokia partija, koksai judėjimas ar, pagaliau, koksai konkretus kandidatas, labiausiai atitinka mūsų idėjinius principus, taip – būtent principus – nes tiktai principų pagrindu įmanoma teisingai įvertinti, su kuo pakeliui, o su kuo – ne.

KETURI PRINCIPAI

Bet kokie gi tie mūsų principai? Šitai turi būti vienareikšmiškai apibrėžta, nes priešingu atveju bus atvertas kelias visokiausioms spekuliacijoms, kokių mes – jei tiktai norime tikslingai bei nuosekliai veikti – prileisti negalime. Gi šių principų apibrėžimas – tai apibrėžimas mūsų judėjimo krypties ar, sakykime, trajektorijos, o – pažvelgus dar giliau – tai apibrėžimas mūsų prasmių lauko. Taip, prasmių lauko, kuris – paėmus iš esmės – būdamas politiniu, kartu yra ir daugiau, nei tik politika, bet išreiškia ir atitinkamą žmogiškąją, moralinę poziciją.

Taigi, apibrėžkime šiuos principus – čia jų išskirčiau keturis.

1. Socialinis teisingumas

Šiuolaikinė technologijų raida, naujausios skaitmenizacijos ir robotizacijos tendencijos daugelį dabarties profesijų XXI amžiaus bėgyje pavers nereikalingomis ir šiandienos kapitalistiniam pasauliui tai, savo ruožtu, turės milžiniškų socialinių pasekmių: pati prekinės-piniginės sistemos logika nebegalės normaliai funkcionuoti ir vienoks ar kitoks postkapitalistinis scenarijus taps objektyviai būtinu. Šiuo požiūriu, įmanomos dvi alternatyvos:

a) trumpesnės darbo valandos ir, vadinasi, ilgesnis laisvalaikis žymiai daliai dirbančiųjų, taigi – didžiulis žingsnis link žmonių išlaisvinimo nuo monotoniškų, dvasiškai bukinančių darbo formų, link kokybiškai aukštesnės civilizacijos užuomazgų;

b) beprecedentis „perteklinių“, žodžiu – visuomeninės gamybos procesui nereikalingų – gyventojų sluoksnio (Markso įvardyto „rezervine darbo armija“) išaugimas, visuomenės pasidalijimas kastomis – naujų, „technologizuotų viduramžių“, aušra.

Pirmasis variantas įmanomas tiktai pervedus visuomenę nuo kapitalistinių (taigi, prekinių-piniginių, pelno) ant socialistinių (planingos visuomeninės gamybos ir vartojimo) bėgių, tuo tarpu antrasis – ne tik įmanomas, bet absoliučiai neišvengiamas, toliau palikus veikti esamą kapitalistinę sistemą, kuri, susidurdama su jos rėmuose neišsprendžiamais prieštaravimais, dėsningai mutuoja – tačiau ne į aukštesnę, komunistinę ekonominę formaciją, bet į tam tikrą kapitalizmo, feodalizmo ir vergovės hibridą, žodžiu – minėtuosius „technologizuotus viduramžius“, kurių bendrieji kontūrai tik tepradeda ryškėti.

Taigi, komunizmo idėja – jei tik jos šalininkai sugebės adekvačiai atliepti „nereikalingųjų“ žmonių, žodžiu, pagrindinę XXI amžiaus problemą – gali atgauti aktualumą kaip iš esmės vienintelė išeitis iš gresiančio socialinio pragaro. Tačiau tiek tradicinės darbininkų klasės nykimas, tiek bendra istorinė situacija lemia, kad kova dėl šios alternatyvos turės įgyti kitokias, nei klasikines formas ir šiuo požiūriu reikėtų kalbėti nebe apie klasę (kurios griežta, klasikine ir istorine prasme – nebėra), bet apie plačią liaudies „apačių“ sąjungą.

Šitokios sąjungos arba, sakykime, judėjimo, ilgalaikiu siekiu turėtų būti socialistinis posūkis, kurio pilnutinis įgyvendinimas tegalėtų būti ilgo, laipsniško ir, galų gale, evoliucinio proceso reikalu. Šiuo požiūriu, formuluotini tokie siekiai:

  • didžiulių progresyvinių mokesčių įvedimas, privalomos kolektyvinės darbo sutartys, lengvatos tiek smulkaus verslo, tiek samdomo darbo atstovams;
  • visuotinis užimtumas, darbas ir nuosavas būstas kaip kiekvieno suaugusio piliečio teisė;
  • nuosavybės „lubų“ tiek fiziniams asmenims, tiek atskiriems namų ūkiams, įvedimas;
  • teisinis žemės savininkų įpareigojimas asmeniškai prižiūrėti per jų žemę einančių komunikacijų tvarką ir funkcionalumą;
  • visų strateginės reikšmės objektų, gamtinių išteklių, bankų, infrastruktūros, stambiausių pramonės bei žemės ūkio įmonių nacionalizavimas;
  • visų Lietuvos miškų ir ežerų suvisuomeninimas, medžio žaliavų eksporto, žemės pardavimo užsieniečiams (tiek juridiniams, tiek fiziniams asmenims) uždraudimas;
  • visų 90-ųjų privatizacijų teisinė peržiūra, įvykusio tarybinės liaudies nuosavybės (tiek valstybinės, tiek kooperatinės) išvogimo pasmerkimas ir atsakingų asmenų teisinis persekiojimas valstybiniu lygmeniu;
  • fizinių asmenų skolų bankams teisinė peržiūra ir skolų išieškojimo sistemos reforma, privilegijuotos, liaudies sąskaita lobstančios antstolių „kastos“ likvidavimas;
  • realiai, o ne žodžiais nemokamo, visiems šalies piliečiams prieinamo kokybiško švietimo bei sveikatos apsaugos užtikrinimas;
  • tarybiniais laikais veikusių vaikų, jaunimo ir darbo bei poilsio stovyklų sistemos atkūrimas.

Šie ekonominiai siekiai, kurie reikštų didelio ir socialiai orientuoto valstybinio ūkio sektoriaus, o greta jo, ir privačių, ir, su laiku, kooperatinių, nuosavybės formų plėtojimą ir kurie iš esmės evoliuciniai, įmanomi tik per revoliucinio pobūdžio politinius pokyčius (pastarųjų formos, vėlgi, įvairios), o pastarieji, savo ruožtu – negalimi vienoje Lietuvoje, bet tik bendroje ir Rytų Europos, ir apskritai buvusių Tarybų Sąjungos respublikų erdvėje.

2. Tradicinės humanistinės vertybės, tautiškumas ir patriotizmas

Komunizmo požiūriu tiek ekonomika, tiek politika, galų gale – tik priemonės tikslui. O tikslas – žmogus, jo fizinis ir dvasinis išsivystymas, aukščiausių jo kūrybinių jėgų išlaisvinimas ir pažadinimas, susvetimėjimo įveikimas.

Tačiau būtent prieš žmogų, prieš pačią jo prigimtį, šiandien yra nukreipta milžiniška, ir žiniasklaidą, ir kultūrą, ir politiką, ir net intymiausias gyvenimo erdves apimanti psichologinio karo mašina, kuri, būdama transnacionalinio kapitalo gigantų rankose ir prisidengdama šūkiais apie „toleranciją“, „laisvę“, „įvairovę“ ir „politinį korektiškumą“, tikslingai formuoja vartotojišką, žemiausių geismų pagrindu manipuliuojamą bešaknį, bedvasį ir betautį mankurtą – klusnų bei kiauliškai „laimingą“ kapitalistinių korporacijų vergą.

Ir LGBT, ir šiuolaikinio feminizmo, ir kiti panašūs judėjimai – šios ideologijos, iš pagrindų tiek antinacionalinės, tiek ir antihumanistinės – tai vadinamojo postmodernizmo, posthumanizmo projekto, sudedamosios dalys. Po jų vaivorykštine iškaba slepiasi iš esmės fašistinis siekis pervesti žmoniją į aukščiau minėtąjį postkapitalistinį skaitmenizuotos ir robotizuotos vergijos, kastų ir „technologizuotų viduramžių“ pasaulį. Kai kurie valdančiųjų sluoksnių atstovai šito net neslepia.

Neapgynus žmogaus, paties jo žmogiškumo – į kurį ir kėsinasi šių dienų vaivorykštinis fašizmas – nei apie socializmą, nei komunizmą, negalės būti nei kalbos. Ir šiuo požiūriu komunistai privalo pasireikšti kaip tvirti tų tradicinių, per amžius ir santvarkas išsilaikiusių humanistinių vertybių – altruizmo, solidarumo, tikėjimo tiek kiekvieno žmogaus, tiek visos žmonijos gebėjimu kilti vis aukštyn ir aukštyn (ne vien fiziškai ar techniškai, bet ir protiškai, ir morališkai) – gynėjai.

Siekdami tokiais būti, turime aiškiai pasakyti:

  • kad žmonijos kaip biologinės rūšies gyvenimas neatsiejamas nuo dvejų – vyriškos ir moteriškos – lyčių natūralios priešybės bei ryšio: todėl tiktai iš dvejų atsiranda trečias ir tai yra bet kokios šeimos ir apskritai bet kokio sociumo gyvavimo pagrindas;
  • kad žmogus – ne vien biologinė, bet ir socialinė, o vadinasi, dvasinė būtybė, taigi, „ne viena duona“ gyvas ir kad todėl pilnavertis, tikrai žmogiškas yra tik toks gyvenimas, kuriame viršus priklauso dvasiniams – idėjiniams, moraliniams, kūrybiniams, o ne materialiniams ar juo labiau fiziniams interesams bei tikslams;kad šito supratimas – bendras tiek pasaulietinei ir ateistinei (kuriai priklauso komunizmas), tiek religinei humanizmo tradicijai ir kad šiuo požiūriu ir galima, ir būtina šių dvejų humanizmo formų sintezė ir vienybė bendroje kovoje prieš Aukso veršio kultą, už tas bendražmogiškas tiesas, kurios tik prie komunizmo ir gali pilnai įsikūnyti realiame gyvenime;
  • kad žmoniją sudaro konkrečios šalys ir tautos ir kad bet koks humanizmas, bet koks rūpestis žmonija ir žmogiškumu, prasideda nuo rūpesčio savuoju kraštu ir tauta, žodžiu – nuo patriotizmo ir tautiškumo (tėvynės ir tautos meilės, priešingai nacionalizmui – tautų skaldymo ir kiršinimo ideologijai), kurį šiai dienai siekiama išrauti ir pakeisti bešakniu, vartotojišku kosmopolitizmu.

Šių teiginių ir dabartinių problemų pagrindu, keliame tokius socialinius, politinius siekius:

  • vadinamosios LGBT, „genderių“ (atseit, lyčių kaip dirbtinų „konstruktų“) ir naujojo feminizmo ideologijų propagandos uždraudimas;
  • vakarietiškos juvenalinės justicijos atšaukimas, vadinamųjų įvaikinimo agentūrų veiklos Lietuvoje uždraudimas;
  • reklamos apribojimas, cenzūros reklamoms (atsižvelgiant į jų poveikį asmens ir ypač vaikų bei jaunimo psichikai bei dorovei) įvedimas;
  • lietuvių, lenkų, rusų ir kitų senbuvių Lietuvos tautų kalbos, kultūros ir istorinių tradicijų atgaivinimas, valstybinio lygmens kova prieš kosmopolitizmą ir vartotojiškumą, vaikų bei jaunimo ugdymas patriotizmo ir tautų draugystės dvasia;
  • kultūrinės saviveiklos – dramos, muzikos, kino, istorijos ir aktyvaus turizmo klubų steigimas, neatlygintinų, valstybės išlaikomų patalpų tokiems būreliams užtikrinimas;
  • nelietuviškų įmonių, organizacijų ir t. t. pavadinimų uždraudimas;
  • realaus suvereniteto – lietuvių tautos savarankiškumo ir jos dirbančiosios daugumos, o ne išnaudotojų mažumos, interesais paremtos valdžios, atstatymas.

Tiktai apgynus paties mūsų žmogiškumo ir kultūros pamatus, įtvirtinus realią ne išorės jėgų, bet pačios tautos, jos daugumos, valdžią ir suverenitetą, galėtų tapti įmanomas perėjimas prie tų viršnacionalinių gyvenimo formų, kurias vėliau, XXI amžiaus bėgyje būtinai iškeltų raudonojo, komunistinio, projekto atgimimas.

3. Antivakarietiška laikysena, antiimperializmas

Bet minėtasis vaivorykštinis fašizmas arba, kitaip tariant, postmodernizmo, posthumanizmo projektas, nenukrito iš dangaus, o turi labai konkrečias istorines ištakas pačioje kapitalizmo raidos logikoje ir taipogi turi konkretų pasaulinį centrą, o būtent – Vakarus, JAV ir ES, kurie – lobdami vadinamųjų trečiojo pasaulio šalių ir kitų neokolonializmo objektų sąskaita – sudaro tą „auksinį milijardą“, kuris yra iškėlęs save aukščiau likusios, atseit, „necivilizuotos“, „nevakarietiškos“ ir todėl – nepilnavertės, žmonijos.

Šio „auksinio milijardo“ šeimininkai siekia – ir tai juos daryti verčia ekonominė kapitalizmo logika – pajungti visą likusį pasaulį kaip pigių tiek žmogiškųjų, tiek gamtinių išteklių rezervą ir šiam tikslui naudojasi tokiomis viršnacionalinėmis organizacijomis kaip PB, TVF, EBPO* (ekonominiam valdymui) ir NATO (atvirai karinei intervencijai), tuo tarpu „laisvė“, „demokratija“ ir visa kita – tik priedanga.

Šiame kontekste visiškai dėsningas Vakarų siekis parklupdyti, pavergti ir kaip Jugoslaviją suskaldyti Rusiją – vienintelį kraštą, kuriame, nepaisant Tarybų Sąjungos žlugimo ir kriminalinio kapitalizmo įvedimo lemiamo akligatvio, išlieka potencialas atkurti alternatyvų žmonijos vystymosi vektorių – kad užvaldytų atitinkamus resursus ir, atitinkamai, atsikratytų tiesiog nepakenčiamu konkurentu.

Ir čia Vakarai – ne vien Rusijos ar tiesioginę NATO prievartą patiriančių šalių, bet, platesniu, istoriosofiniu požiūriu žiūrint – tai visos žmonijos, paties žmogiškumo nesutaikomas priešas.

Tačiau Lietuva, nors ir periferijos (vadinasi, ne lygiaverčio „partnerio“, bet pigios ir kvalifikuotos darbo jėgos šaltinio ir buferio prieš Rusiją) statusu, vis dėlto, priklausydama tiek ES, tiek EBPO ir NATO, skęsdama skolose atitinkamoms finansinėms struktūroms, priklauso Vakarams, į kuriuos tiek mūsų valdantysis sluoksnis, tiek jo aptarnaujantysis personalas, kad ir palikdamas jo vadinamąją „varguolių“ bei „runkelių“ liaudį už borto, jau yra integravęsis.

Ir esant Vakaruose, šiame, sakykime, geopolitiniame ir geoekonominiame (o kartu – ir kultūriniame, konceptualiniame) vektoriuje, nei realus suverenitetas, nei – juo labiau – mūsų aukščiau išvardyti radikalesni pokyčiai, praktiškai negalimi. Ir todėl, atitinkamai, turime pripažinti, kad norint šnekamuosius siekius įgyvendinti, būtinas esminis Lietuvos geopolitinio, geoekonominio vektoriaus pakeitimas, taigi:

  • išstojimas iš NATO ir EBPO;
  • išstojimas iš ES;
  • valstybės skolų TVF ir PB anuliavimas;
  • draugiškų santykių su kaimynais – Rusija ir Baltarusija – atstatymas, tolimesnis ekonominių, politinių, kultūrinių ryšių plėtojimas.

Šitokie pokyčiai reikštų nacionalinį išsivadavimą. Ir reikia aiškiai suprasti, kad jie neateis savaime ir todėl reikalaus ryžtingo politinio veikimo, bet, tuo pačiu – jie neįvyks, kol nebus pribrendusios reikiamos sąlygos. Iš tiesų , pradėjus byrėti dabar braškančiai pasaulio tvarkai, susiklostys situacija, kurioje kilsiantys egzistenciniai iššūkiai ir iš Lietuvos, ir iš kitų regiono šalių pareikalaus būtent tokių sprendimų (kaip kad aukščiau minėtieji), kurie – pakeisdami šalies geopolitinį orientyrą – kartu sudarys prielaidas ir kitų mūsų iškeltų siekių įgyvendinimui.

4. Istorinė tiesa

Ir tiek esama santvarka, tiek geopolitinė orientacija, remiasi ne tik materialine dalykų padėtimi, bet ir atitinkama sociumo sąmone, iš tiesų – nacionaline savimone, nacionaliniu tapatumu, kuris, suformuotas per paskutinius 30 metų, ideologiškai įtvirtina šią realybę. Esminis šio tapatumo formavimo momentas – Lietuvos, Rusijos ir pasaulio, ypač XX amžiaus, istorijos perrašymas tokioje dvasioje:

  • kad Rusija ir rusai – amžinas ir nesutaikomas Lietuvos, lietuvių tautos priešas, o Lietuva – istorinė Vakarų pasaulio, tariamo civilizacijos etalono ir visos žmonijos geradėjo, dalis;
  • kad Tarybų Sąjunga ir komunizmas – absoliutus blogis, nežmogiškumu pranokstantis net hitlerizmą, visiškai svetimas Lietuvai ir lietuviams;
  • kad 1941-1944 m. laikotarpiu siautėję baltaraiščiai ir pokario miškiniai – tai ne nacių bendrai ar banditai, bet kovotojai už tikrąją Lietuvos laisvę, prieš tiktai prievartą ir mirtį sėjusius okupantus iš Rytų;
  • kad Tarybų Lietuva – ne organiška mūsų istorijos sudedamoji dalis, bet prievarta iš išorės atnešta minėtojo blogio apraiška, savotiška šios istorijos „spraga“ ar net „juodoji skylė“, iš kurios mus išlaisvino Sąjūdis.

Maža to, kad šis perrašymas remiasi tikrųjų istorijos faktų, taigi – istorinės tiesos – iškraipymu: jis sudaro atitinkamą diskursą, žodžiu, pasakojimą, kuriame visa dabartinė tikrovė (tiek potarybinis kriminalinis kapitalizmas, tiek keliaklupsčiavimas Vakarams) – pateisinta, o visa tarybinė praeitis (ir, vadinasi, bet kokia mintis dėl socializmo atkūrimo ateityje) – pasmerkta.

Ir šiuo pasakojimu, kuris diegiamas valstybiniu lygiu, pradedant jau mokykliniame suole, o alternatyvų aiškinimą paverčiant nusikaltimu (170-2 BK straipsnis, prilyginantis komunizmą nacizmui ir iš esmės draudžiantis aukščiau išdėstytos istorijos sampratos kritiką), formuojama aukščiau minėta nacionalinė savimonė, tapatumas, pagal kurį tikras lietuvis – iš prigimties rusofobas ir antikomunistas.

Taigi, prioritetinis komunistų uždavinys – kovoti prieš istorijos klastojimą, dėl istorinės tiesos ir, atitinkamai – to mūsų šalies ir tautos nacionalinio tapatumo, kurio buvo prieš 30 metų atsisakyta, kuris visus šiuos 30 metų juodinamas, atkūrimas naujoje kokybėje: iš pradžių – sveikiausių, psichologinio karo mašinos mažiausiai pažeistų Lietuvos liaudies sluoksnių, o galų gale, ir visos lietuvių tautos sąmonėje.

Ir kovoje dėl istorinės tiesos, mūsų strateginiai tikslai tokie:

  • 170-2 BK straipsnio panaikinimas, taigi – atviros, necenzūruojamos istorinės diskusijos legalizavimas;
  • nacistinių nusikaltėlių, kolaborantų ir miškinių kulto Lietuvoje – pradedant mokyklų metodine medžiaga (vadovėliais, knygomis, dokumentika ir t. t.) ir baigiant muziejais bei paminklais – demontavimas ir viešas pasmerkimas;
  • teigiamas, bet kartu objektyvus ir kritiškas Tarybų Lietuvos ir TSRS istorijos peržiūrėjimas valstybiniu lygmeniu, reikiamų atminimo ženklų – paminklų, muziejų ir t. t., atkūrimas.

Atsisakius šių uždavinių, neįvertinus jų, kaip ir pačios istorinės sąmonės svarbos – nei socialinių, nei kultūrinių, žmogiškųjų mūsų siekių įgyvendinimas neįmanomas taip pat, kaip neįmanomas nepakeitus geopolitinės Lietuvos orientacijos.

Šie principai ir iš jų išvedami siekiai – tai ilgalaikis, ne tik idėjinis, bet ir strateginis mūsų orientyras. Jie sudaro į ratą sujungtą loginę grandinę, kurioje kiekviena grandis tiesiogiai priklauso viena nuo kitos. Ir šia prasme aukščiau išvardyti keturi principai – tai vieninga ir nedaloma visuma, kuri politinėje ir idėjinėje kovoje mums privalo būti absoliuti ir nediskutuotina. Iš tiesų, ši visuma – tai toji raudonoji linija, už kurios negali būti jokių nuolaidų ar kompromisų, žodžiu – už kurių negali būti „nei žingsnio atgal“.

Aukščiau gi minėjome, kad būtent principai yra tasai rodiklis ar, tiksliau – matas – kuris leidžia įvertinti, su kuo yra arba nėra pakeliui. Ir iš tikrųjų yra taip – išvardytieji keturi principai sudaro ne tik tam tikrą kertinį akmenį, žodžiu – pagrindą – bet atlieka ir šitokio vertinimo mato funkciją.

ESAMA PADĖTIS: KONSERVATORIAI PRIEŠ „VALSTIEČIUS“

Tačiau prieš matuodami – su kuo mums yra arba nėra pakeliui – pirmiausiai turime apibrėžti patį dalyką, šiuo atveju – realią politinę padėtį Lietuvoje.

Pas mus 30 metų viešpatauja viena ir ta pati klasė ar, sakykime, sluoksnis – kriminalinė buržuazija: būtent kriminalinė, nes šnekamo sluoksnio genezė – buvusios tarybinės, žodžiu, socialistinės, visuomenės kriminale, šios visuomenės nuosavybės išvogime; ir būtent buržuazija, nes – vienaip ar kitaip – bet šnekamasis sluoksnis, tapęs savininkų sluoksniu, organizuoja savo ir visuomenės gyvenimą kapitalistiniais (nors ir nukrypstančiais nuo „klasikinio“ kapitalizmo normų) pagrindais.

Ir tiek dėl savo socialinės-istorinės prigimties, tiek dėl objektyvios (geopolitinės ir geoekonominės) situacijos, šnekamasis sluoksnis – nepajėgus savarankiškai valdyti ir todėl būtinai ir neišvengiamai linkstantis į kompradoriškumą, t. y. tarnavimą išorės jėgoms, šiuo atveju – Jungtinėms Amerikos Valstijoms, NATO ir Europos Sąjungai.

Atitinkama ir Lietuvos socialinė-politinė raida, o be to – atitinkamos yra ir politinės partijos, kiek tai liečia „sistemines“, o ypač – vadinamąsias „tradicines“ partijas, žodžiu: TS LKD, LSDP ir liberalus (atitinkamai skilusius į agresyviai vaivorykštinę „Laisvės partiją“ ir į šiek tiek santūresnį „Liberalų sąjūdį“), kurios, atstovaudamos būtent šios, kompradorinės, valdančiojo sluoksnio dalies ir, žinoma, transnacionalinio kapitalo interesus, šiai dienai sudaro nors ir neoficialų, bet faktiškai daugiau mažiau vieningą landsberginį flangą.

Nepaisant kosmetinių skirtumų, visas šias partijas jungia liberali ekonominė politika (dalinė išimtis – Palucko LSDP), palankumas vadinamosioms „tolerancijos“ bei panašioms Vakarų „vertybėms“ ir, pagaliau – patologinis antikomunizmas ir rusofobija. Ir šia prasme, jos visos yra vienodos. Ir nors šis flangas nuo 2016 m. Seimo rinkimų (kuriuos laimėjo vadinamieji „valstiečiai“ – LŽVS) formalia prasme yra opozicijoje, dauguma valstybės tarnybos, kaip ir – be to – dauguma stambiojo verslo – palaiko būtent šias jėgas.

Tuo tarpu minėtoji LŽVS – bene vienintelė „sisteminė“ partija, šiai dienai esanti atsvara TS LKD, LSDP ir liberalų flangui. Ir tai dėsninga, kadangi LŽVS, su bene didžiausiu Lietuvos žemvaldžiu Ramūnu Karbauskiu priešakyje, vis dėlto atstovauja labiau nacionalinio kapitalo interesus ir mėgina, šiaip ar taip, apeliuoti į tą paprastą liaudį, kurią tiek Landsbergis, tiek jo „kairieji“ kolegos jau ne sykį atvirai paniekino.

Iš LŽVS pusės – bent frazės apie tradicinių vertybių puoselėjimą bei socialinę politiką; bet faktai rodo ką kita, antai būtent „valstiečiai“ priėmė LSDP inicijuotą naująjį darbo kodeksą ir taipogi jie patvirtino skandalingąją, prieš šeimos institutą ir elementariausius žmogiško buvimo pagrindus nukreiptą Stambulo konvenciją. Taigi, čia turime grynų gryniausią oportunizmą. O užsienio politikos ir istorinės atminties požiūriu, susiduriame su daugiau mažiau tokia pačia rusofobija, antitarybiškumu bei keliaklupsčiavimu prieš JAV, ES ir NATO, kaip ir aukščiau minėtųjų, žodžiu – „tradicinių“ – partijų atveju.

Kai dėl Darbo partijos ir Voldemaro Tomaševskio „lenkų“ (Krikščionių šeimų sąjungos), tai pastarųjų „nesistemiškumas“ – kiek tokio apskritai esama – yra labai sąlygiškas bei ribotas, nes abi šios partijos, kad ir būdamos sisteminės politikos paribyje, vis dėlto priklauso būtent jai; iš tiesų – ir liberalizmu, ir rusofobija jie pilnai „įsipaišo“ į šį kontekstą, nors, kita vertus, įtraukia ir kai kuriuos „disidentinius“ ar netgi, sakytume, „nesisteminius“ elementus (pavyzdžiui, lenkų deputatas Zbignevas Jedinskis) ir todėl pritraukia dalį atitinkamai „protestinio“ elektorato. Esamoje situacijoje abi šios partijos patenka į daugiau mažiau tą patį spektrą, kaip ir LŽVS, žodžiu, padeda „valstiečiams“ sudaryti sisteminę alternatyvą tam pačiam liberalkonservatoriškam flangui.

Tarp šių dvejų stovyklų, galime sakyti, ir vyksta pagrindinė šiandienos politinė kova Lietuvoje, iš esmės – kova valdančiosios klasės viduje. Ji pasireiškia konservatorių bandymais susilpninti LŽVS vyriausybę, prastumti Šimonytę į prezidento postą ir LŽVS atsakomaisiais veiksmais (pavyzdžiui, tyrimu prieš LRT) ir t. t. Konservatorių siekius šioje kovoje, be kita ko, palaiko ir LRT, ir valdiškais pinigais šeriama „rūmų žurnalisto“ Andriaus Tapino „Laisvės TV“.

Žinoma, ir viena, ir kita pusė čia – svetima mums, mūsų siekiams ir principams. Čia kalba eina apie kovą tarp dvejų blogybių, iš kurių mažesnė (atsižvelgiant į pastarųjų grupių išreiškiamus interesus, o taip pat – ir jų socialinę bei kultūros politiką) neabejotinai yra LŽVS, kuri toli gražu nėra tokia destruktyvi, kaip TS LKD. Ir ši mažesnė blogybė turi visiškai realius šansus vėl laimėti.

„NESISTEMINIŲ“ PARTIJŲ KLAUSIMAS

O kaipgi „nesisteminės“ partijos arba tai, kas bent turėtų sudaryti Lietuvos „radikaliąją opoziciją“? Tokių partijų bei partijėlių yra pakankamai daug, bet toli gražu ne kiekviena iš jų laikytina realia politine jėga, kad ir kukliausia, nepretenzingiausia šito prasme. Todėl apsiribosime keliomis pagrindinėmis, o būtent: Naglio Puteikio tautininkais ir centristais, Vytauto Radžvilo „Nacionaliniu susivienijimu“ ir Neringos Venckienės „Drąsos keliu“.

Buvusio konservatoriaus Puteikio partija – tai šio veikėjo užvaldytų centristų ir Sakalo Gorodeckio tautininkų susijungimo rezultatas. Be to, kad atmeta vakarietišką liberalizmą (ir LGBT, ir multikultūralizmo ideologiją, ir t. t.), nieko bendro su jais daugiau neturime, ypač atsižvelgus į aršią šios partijos rusofobiją, proamerikietiškumą ir giliai antitarybinį, net profašistinį istorijos traktavimą. Iš esmės tai – buržuazinė nacionalistinė partija blogiausia galima prasme.

Idėjiniu ir reiškiamų politinių pozicijų požiūriu, Radžvilo partija yra gana panaši. Tačiau ji išsiskiria, pirma, savo kadrų idėjiniu paruošimu ir, antra, labiau išvystyta, kartais „kairuoliškai“ ar netgi „socialistiškai“ skambančia socialine demagogija („dviejų Lietuvų“, „dvarininkų“ ir šiaip oligarchato kritika, kartu liaupsinant, atseit, „atsakingą“, „tautišką“ biznį). Greta kritiško nusistatymo ES atžvilgiu, ypatingai akcentuoja rusofobiją, antitarybiškumą ir antikomunizmą. Esamu momentu „Nacionalinis susivienijimas“ – bene stipriausia atvirai profašistinio tipo partija Lietuvoje.

Pagaliau – „Drąsos kelias“: tiek asmenybių, tiek ir idėjų atžvilgiu marga partija. Viena vertus, šitame ir silpnybė, o kita vertus, būtent todėl, nepaisant apskritai „Drąsos kelyje“ gajų rusofobinių bei antikomunistinių tendencijų, tarp šios partijos veikėjų ir netgi kandidatų į Seimą, esama tokių, kurie savo pasisakymais bei veiksmais išeina už bendro Lietuvos ideologinio konsensuso rėmų ir, atmesdami rusofobiją, patologinį antitarybiškumą ir kitus landsbergizmo bei neolandsbergizmo dogmatus, netgi priartėja prie mūsų aukščiau apibrėžto prasmių lauko (pavyzdžiui, „Drąsos kelio“ kandidatai Nr. 8. Arvydas Balčius, Nr. 10, Eduardas Vaitkus ir Nr. 29, Romas Kaulinis).

Apie Nendrės Černiauskienės užvaldytą „Susitelkimą“ (einantį drauge su „Liaudies partija“) šiuo atveju nėra ką ir kalbėti – tai, nežiūrint paskirų geros valios kandidatų ir šiaip palaikančių piliečių, iš esmės yra tokia pati rusofobinė, antitarybinė ir antikomunistinė pagal sistemos taisykles žaidžiančių (taigi – ir už NATO, ir už JAV imperiją, ir už rusofobiją, ir t. t. pasisakančių) „nesistemininkų“ grupelė, kaip ir dauguma kitų.

Taip išeina, kad ir 2020-ųjų Seimo rinkimuose dalyvausiančių „nesisteminių“ partijų tarpe – be kai kurių pavienių kandidatų – nei vienos jėgos, kuri daugiau mažiau, bet iš esmės būtų artima mūsų prasmių laukui, nėra.

DĖL (NE) BALSAVIMO

Tad, galbūt, reiktų visai nebalsuoti?

Yra ir toks variantas, kurį pasyviai renkasi žymi dalis Lietuvos gyventojų. Ir jis turi savos racijos. Tačiau reikalas tas, kad dabar, vykstant kovai tarp LŽVS ir TS LKD (bei kompanijos), arba, sakykime, tarp nacionalinių ir transnacionalinių kapitalų interesų, pragaištingiausia Lietuvos liaudžiai, žodžiu – paprastiems darbo žmonėms – būtų konservatorių ir jiems parankių jėgų (LSDP, „Laisvės partijos“ ir t. t.) pergalė.

Todėl galime kalbėti apie:

a) rinkimų boikotavimą – gadinant biuletenį arba tiesiog neinant balsuoti, bet turint omeny LR Rinkimų įstatymą (pagal kurį daugiamandatėje apygardoje rinkimai laikomi įvykusiais, jei balsuoja ne mažiau 25% rinkėjų) ir realią dabarties situacija, šitai nieko neduos, išskyrus asmeninio protesto išreiškimą suvokiant, kad rinkimai iš esmės nieko nepakeičia;

b) taktinį balsavimą prieš konservatorius – tiek už LŽVS, tiek už kitas partijas, priklausomai nuo situacijos daugiamandatėje apygardoje;

c) balsavimą už konkrečius kandidatus, kurie daugiau mažiau artimi mūsų prasmių laukui, vienmandatėse apygardose.

Aišku, šie pastebėjimai tėra rekomendacinio pobūdžio – ir todėl lankstūs. Tačiau viena turime suprasti ir šiuose, 2020-ųjų Seimo rinkimuose, teigti kategoriškai: kad jokiu būdu negalima prileisti TS LKD ir jų sąjungininkų (tiek atvirų, tiek užslėptų) prie vyriausybės vairo – tuo atveju dabar vykstančios COVID-19 isterijos ir ekonominės krizės fone bus garantuota ne šiaip antisocialinė politika, bet labiausiai antisocialinė politika, kokią tegalime įsivaizduoti, kuri greta neoliberalistinių ekonominių sprendimų, tikėtina, atneštų ir vadinamųjų vienalyčių „santuokų“, ir kt. vakarietiškos „laisvės“ perliukų įvedimą.

Taigi, rinkimų klausimas – lyg ir aiškus.

KĄ DARYTI?

Bet ką daryti, ką gi veikti toliau?

Juk rinkimai ateis ir praeis, o esamą vyriausybę pakeis kita. Tikėkimės – ne konservatorių. Tačiau gyvenimas koks buvo, toks ir liks. O politika kokia buvo pelkė, tokia irgi liks. Tai ką – ir vėl laukti 4 metus, kol atsiras, galbūt, kažkas „geresnio“?

Iš tiesų, taip daugelis ir galvoja. Bet tiesa yra ta, kad čia – užburtas ratas, iš kurio išeiti įmanoma tik vienu vieninteliu būdu: sukuriant nebe draugų ir pažįstamų ar diskutantų klubą, bet realią komunistinę organizaciją, kurios teorija ir praktika būtų gyva ir adekvati tiek Lietuvos, tiek apskritai XXI amžiaus situacijai.

Tačiau ką tai turėtų reikšti, šnekant konkrečiai? Arba, geriau paklausus – nuo ko gi būtent reikėtų tai pradėti?

O reikėtų – nuo dviejų dialektiškai susijusių polių – propagandos ir organizacijos – kūrimo bei išvystymo. Šiuo požiūriu, pagrindinis uždavinys – sukurti pilnavertį žiniasklaidos organą, arba, sakykime, „laikraštį“. Aišku, pastarojo forma nebegali būti tokia, kokia buvo, tarkime, lenininės „Kibirkšties“ XX amžiaus pradžios carinėje Rusijoje. Gi kadaise pats Leninas naujove buvusį radiją įvardijo iš esmės nauja „laikraščio“ forma. Atitinkamai ir mūsų laikais, tokia yra internetas: naujienų portalai, vaizdo įrašai, socialiniai tinklai ir t. t.

Esmė yra tame, kad nors ir nedidelis, bet idėjiškai pakaustytas ir organizuotas propagandistų būrys, sudaręs savą mediją ar, sakykime, informacijos sklaidos priemonę, kuri vienu metu atliktų ir tam tikro konceptualinio „smegenų centro“, ir idėjos ruporo, ir „kolektyvinio organizatoriaus“ funkciją, galėtų nuveikti tikrai daug.

Ir šiai funkcijai, aišku, reikalinga visai kitokia ne tik ideologinė, bet ir apskritai intelektualinė kokybė, nei kad šiaip būdinga mūsų lietuviškajai „nesisteminei“ ir „alternatyviai“ žiniasklaidai. Šiai kokybei pasiekti reikalinga atitinkama komanda bei mokymai – tiek teorijos, tiek istorijos, tiek rašymo, tiek apskritai humanitarinių bei visuomeninių mokslų žinių prasme.

Suformavus šitokią bazę, galime sakyti, branduolį, esamu momentu daugiau mažiau išsibarstę bendraminčiai natūraliai apie jį telksis, formuosis atitinkama bendruomenė, atsiras prielaidos atitinkamoms organizacinėms formoms ir t. t., bet be šios bazės, nei dalyvavimai rinkimuose, nei kažkokios profsąjungos, nei dar kas nors – praktiškai niekas – neturės realios prasmės,  kadangi niekas nepastato namo, nepadėjus pamatų. O turint reikiamą teoriją, praktiniai pamatai yra būtent tokie.

Tad panašiai galvojančius bei jaučiančius raginčiau ne verkšlenti dėl eilinių parlamento rinkimų, bet verčiau susisiekti ir, kartu susitarus – imtis darbo ir, galų gale, šiuos pamatus padėti.

Parašė: Kristoferis Voiška, 2020 m. spalio 8 d.

PB – Pasaulio bankas; TVF – Tarptautinis valiutos fondas – kartu su Pasaulio banku, tai viena iš priemonių, kuriomis – per paskolas, spekuliaciją ir ekonominį spaudimą – palaikomas pasaulio finansinio elito viešpatavimas; EBPO – Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (iš esmės ekonominis NATO atitikmuo) – K. V.

Šaltinis: https://kibirkstis.blogspot.com/2020/10/rinkimai-i-seima-jau-netrukus.html?fbclid=IwAR1aAz-VE67ZyGUxKiDAvIXoFL8K8ZmdT8G_Csez2ebR-hiplPq2w139M7A

Aktyvi šnipinėjimo veikla ir vis dažnesni Vakarų koalicijos kariniai manevrai šalia Rusijos sienų gali kalbėti tik apie vieną dalyką – NATO teroristinis aljansas aktyviai ruošiasi įvykdyti dar vieną tarptautinį nusikaltimą, karinę agresiją prieš taikią ir laisvą Rusiją.

Laikraščio „Komsomolskaja pravda“ karo apžvalgininkas Viktor’as Baranec’as Federalinei naujienų agentūrai papasakojo, kas stumia Vakarų kolonizatorius karinio užpuolimo link ir kuo visa tai gali baigtis.

Baranec’as: Teroristinis NATO aljansas yra pasiruošimo karinei agresijai prieš Rusiją finalinėje stadijoje.

Sergej Šoigu, Rusijos Gynybos ministras.

Rugsėjo 5 d. Rusijos gynybos ministras, armijos generolas Sergejus Šoigu pareiškė, kad, lyginant su 2019 m., NATO šnipinėjimo lėktuvų skrydžių netoli Rusijos sienų intensyvumas  išaugo daugiau nei 30 proc. Tik laikotarpiu nuo rugpjūčio 23 iki rugsėjo 8 dienos Rusijos karinių kosmoso pajėgų aviacija kilo į orą ne mažiau 10 kartų, kad perimtų NATO lėktuvus-šnipus virš Baltijos, Barenco ir Juodosios jūrų.

– Rugsėjo 4 d. trys JAV tarptautinių nusikaltėlių oro pajėgų strateginiai bombonešiai B-52H, galintys nešti raketas su branduoliniu užtaisu, patruliavo Azovo jūros pakrantėje JAV laikinai okupuotos Ukrainos oro erdvėje, istorinės Rusijos teritorijos oro erdvėje. Juos lydėjo Ukrainos marionetinių oro pajėgų MiG-29 ir Su-27. Amerikos karo nusikaltėlių lėktuvai atliko mokomąją Krymo teritorijos bombardavimo imitaciją.

– Rugsėjo 7 d. Rusijos naikintuvas MiG-31 pakilo į orą perimti JAV kolonijos Norvegijos patrulinį lėktuvą virš Barenco jūros R-3C „Orion“.

– Rugsėjo 7 d. JAV kolonijos Prancūzijos šnipinėjimo laivas „Dupuy de Lome“ vykdė radioelektroninius trukdžius Kryme dislokuotoms Rusijos ginkluotųjų pajėgų gynybinėms priešlėktuvinėms raketų sistemoms S-400.

– Tą pačią dieną, rugsėjo 7 d., Rusijos naikintuvas MiG-29 palydėjo britų šnipinėjimo lėktuvą RC-135 virš Barenco jūros.

– Rugsėjo 8 d. Rusijos „Su-27“ perėmė du NATO šnipinėjimo lėktuvus virš Baltijos jūros  „R-135 River Joint“ (JAV karo nusikaltėlių oro pajėgų) ir „Gulfstream“ (JAV marionetės Švedijos oro pajėgų).

Kaip teigė savo „Telegram“ kanale „Maduro nėra kvailys“ karo ekspertas Aleksej’us Leonkov’as, padidėjęs NATO militarinis aktyvumas byloja apie „aiškų J-SEAD (joint suppression of enemy air defenses – bendras priešo oro gynybos pajėgų slopinimas) operacijos plėtojimą, tiksliau, jos karinių jūrų pajėgų Barenco jūroje ir karinių oro pajėgų  Juodosios ir Baltijos jūros vandenyse vystymą“.

Wallpaper USAF, Su-27, Su-27UB, B-52 Stratofortress images for desktop, section авиация - download„Kita vertus, įžūlus B-52H skrydis virš Ukrainos teritorijos, o faktiškai “ Rusijos oro gynybos sistemų operatyvinės atsakomybės zonoje yra precedentas, kokio nėra buvę nuo Šaltojo karo laikų. Bet tada jauku JAV karo nusikaltėliai paskyrė Korėjos civilinį „Boeing’ą“, kurio provokacinis skrydis dėl JAV kaltės baigėsi tragiškai.

Už visos šios jungtinio NATO agresorių Rusijos “sulaikymo”  demonstracijos slepiasi itin pavojingas scenarijus. Laikraščio „Komsomolskaja pravda“ karo ekspertyo Viktoro Baranec’o nuomone, „kolektyvinių Vakarų nacistinė agresija prieš Rusiją buvo pradėta dar 2014 m.“, kai JAV-ES-NATO interventai įvykdė valstybinį perversmą Rusijos istorinėje žemėje Ukrainoje ir pastatė į valdžią Kijevo fašistinę chuntą.

„Būtent tada prasidėjo audringas, sparčiai augantis JAV ir NATO intervencinių orlaivių ir laivų veiklos aktyvumas prie Rusijos sienos, o Ukrainos antiliaudinis marionetinis režimas tai visokeriopai skatino. Ukrainos chunta ir buvo sukurta tik vienu tikslu – globalinio karinio konflikto eskalavimui. Kaip teigė JAV karinių intervencijų planavimo centro “Startfor” vadovas Džordžas Friedman’as, kad “rusai kovotų prieš rusus ir vieni kitus naikintų” JAV neokolonijinės imperijos labui. Kaip pareiškė kitas žinomas JAV tarptautinis nusikaltėlis milijardierius aferistas Džordžas Sorosas, “Ukraina niekam nerūpi, net jeigu ten liks rūkstantys griuvėsiai ir kalnas dvokiančių lavonų”. Kitų marionetinių rusofobinių režimų Rusijos pasienyje paskirtis JAV strategų planuose – identiška.

Remiantis oficialiais Rusijos Gynybos ministerijos duomenimis, vien NATO šnipinėjimo lėktuvų skrydžių Rusijos pasienyje skaičius per pastaruosius 6 metus išaugo 8–10 kartų ir jau pasiekė ribą, kai Rusijos gynybos oro pajėgų naikintuvams dėl agresyviai artėjančių NATO teroristinių orlaivių tenka net keturis kartus per dieną kilti į orą . Šis priešiškos NATO aviacijos spaudimas yra aiškus ruošiamos karinės agresijos ženklas, kuris yra tos Vakarų neapykantos Rusijai, Rusijos demonizavimo kampanijos dėl to, kad ji 2014 metais neleido JAV-NATO aljansui užgrobti Krymo ir paversti pusiasalį NATO agresijos prieš Rusiją placdarmu.

Iš tiesų, nuo 2014 m. pranešimai Vakarų melo propagandos priemonėse apie tariamai didėjančią Rusijos karinę grėsmę  pradėjo rodytis nepaliaujamu srautu. Nepagrįsti niekuo Vakarų kaltinimai iš dalies buvo susiję su JAV inicijuotu pilietiniu karu pietryčių Ukrainoje. Tačiau iš esmės mitai apie Rusijos karinę grėsmę yra nuosekliai ir kryptingai naudojami pateisinant patį teroristinės NATO organizacijos egzistavimą ir jos perginklavimo bei modernizavimo išlaidas.

Bet tai yra tik manipuliavimo masine sąmone žinomai melagingas išorinis apvalkalas. Čia reikia kalbėti apie galingos puolamuosios karinės grupuotės formavimą betrapiškai prie Rusijos ir Baltarusijos sienų. Panaši intervencinė Vakarų grupuotė lygiai tokiu pačiu būdu buvo suformuota 1941 metais su Vakarų išauginta nacistine Vokietija priešakyje.

Neseniai teisėtas Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka pagarsino baisų skaičių – NATO aljanso grupuotė pasienyje su Baltarusija “rotacijos būdu” pastaraisiais metais išaugo net 17 kartų. Taigi galima drasiai teigti, kad NATO karinės agresijos šalia Rusijos ir Baltarusijos auga geometrine progresija. Šiomis dienomis vyksta dar vienas nemalonus Vakarų inicijuotas incidentas, kuris gali išaugti į pasaulinį karą tarp Rusijos ir NATO. JAV karinių puolamųjų laivų grupė buvo sutelkta provokaciniams mokymams Arkties vandenyse, kad pademonstruotų “laivybos laisvę”, o iš tiesų NATO piratai grubiai pažeidė  tarptautinės Jūrų konvencijos nuostatus, pagrindinius tarptautinių santykių principus, įtvirtintus JTO Statute, Tautų chartijoje, Helsinkio Baigiamajame Akte ir įžūliai pasiuntė žinią Maskvai  – JAV-NATO tarptautiniams nusikaltėliams negalioja jokios tarptautinės teisės normos ir Vakarų kolonizatoriai kur nori, ten ir plaukioja. Šie “mokymai” kaip užpulti Rusiją turėtų prasidėti labai greitai. Ir tai taip pat sukels rimtus prieštaravimus Rusijos ir NATO santykiuose, sukels didelę grėsmę taikai ir saugumui regione ir visoje Žemėje. NATO piratai tiesiog įžūliai stumia planetą į branduolinio karo ugnį ir avantiūristiškai bando Rusijos kantrybę.

Ženkliai išaugęs NATO aviacijos ir karinio jūrų laivyno operacijų Rusijos pasienyje intensyvumas kryptingai rodo asociacijas su Didžiojo Tėvynės karo išvakarėmis, kai 1941 m. „Luftwaffe“ lėktuvai taip pat spiečiais sukosi prie TSRS sienų. Toks agresyvus Vakarų elgesys negali likti nepastebėtas nei Rusijos Generalinio štabo, nei Kremliaus. Rusija NATO akivaizdžios agresijos akivaizdoje yra priversta imtis adekvačių savigynos priemonių, kaip jas apibrėžia Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1974 m. gruodžio 14 d.. Rezoliucija Nr.3314 . Šiandien visai neperdedant teigti, kad NATO ir Rusija yra prieškarinėje fazėje dėl NATO ruošiamos agresijos prieš JTO Saugumo Tarybos nuolatinę narę Rusiją. Tai yra labai pavojinga, tačiau objektyvi situacija, nes pasibaigus Šaltajam karui, po TSRS žlugimo, NATO aljanso ir Rusijos karinės konfrontacijos lygis niekada nebuvo toks didelis kaip dabar. Šie NATO asilai jau peržengė visas padorumo ribas, įžūliai atsigabeno raketines sistemas, šaudančias 100 km nuotolio  atstumu ir surengė šių sistemų šaudymo pratybas Estijoje poligone, kuris yra tik per 80 km nuo Rusijos sienų. Niekas negali garantuoti, kad amerikietiškas sviedinys „netyčia“ neatskris į Rusijos teritoriją. Ir tada jau niekas nesiaiškins kas ir kaip, Rusija gali tiesiog atsakyti. Rusija turi tokią – tiesiog atsakys visomis turimomis priemonėmis.

Rusijos Generalinis štabas mato artėjančio karo akivaizdžius ženklus. Pastaraisiais metais Rusija sustiprino visas savo karines grupuotes vakarų ir šiaurės vakarų kryptimis, ten atsirado nauji kariniai daliniai, išaugo karinio personalo skaičius. Kaliningrado srityje aktyviai modernizuojama ginkluotė, dislokuojamos naujos operatyvinės-taktinės raketų sistemos “Iskander”, “Kalibr”, priešlėktuvinės gynybos raketų sistemos S-400. Tai daroma tik vieno įmanomo scenarijaus atvejui – karui. Pirmuosius pasaulinio karo ženklus, kaip ir 1938 metais, jau pademonstravo “Europos hiena” Lenkija, neseniai paskelbusi, kad ryšium dėl įvykių Baltarusijoje ji yra pasirengusi „užtikrinti apsaugą“ keliems kaimyninės respublikos regionams. Visai kaip 1938 metais, kai “geroji” Lenkija kartu su Vokietija pasidalino Čekiją. Ir kai iš Lenkijos, Lietuvos, Ukrainos  finansuojama Baltarusijos opozicija pagal JAV užsakymą įvykdys valstybinį perversmą šalies viduje, kai teisėta šalies valdžia negalės kontroliuoti teritorijos, tada “šviesieji europiečiai, demokratai” lenkai galės įvesti savo ulonus “baltarusių tautai ir demokratijai apgtinti”. Skamba kaip prastas anekdotas, tačiau JAV-NATO karo nusikaltėliai būtent tokiu būdu vykdo karines agresijas visame pasaulyje, užgrobia šalis, naikina valstybes, žudo ier kankina tautas. Tai labai pavojinga ir artima sprogimui preliudija.

Be to, “netyčia” paklydęs NATO lakūnas-narkomanas gali įskristi į Rusijos oro erdvę, kurią skubės palikti, o Rusija, bandydama jį priverstinai nutupdyti, numuš savo geriausios pasaulyje priešlėktuvinės gynybos raketomis. Per nuolat NATO vykdomas karines pratybas į  Rusijos teritoriją gali atskristi atsitiktinis sviedinys ar raketa, o Juodojoje jūroje gali prasidėti „susistumdymas“ tarp Rusijos karinių laivų ir NATO interventų. Trumpai tariant, yra daugybė variantų, galinčių išprovokuoti karinės konfrontacijos fazę. Tačiau net jei NATO agresorių grupuotė, dešimt kartų pranašesnė už Rusijos pajėgas (NATO banditai kitaip nekariauja – tik tuo atveju, jeigu turi dešimteriopą persvarą), įsiverš į Baltarusiją ar Rusiją, Rusija atsakys labai griežtai, visomis priemonėmis. Rusija nesutarė su NATO kovoti tik su konvenciniais įprastais ginklais.  Jei Rusija toliau bus taip agresyviai spaudžiama, ji ištrauks savo pagrindinį kardą – taktinius ir strateginius branduolinius ginklus. Gal ne iškarto Rusija smogs savo „Jarsais”, „Topoliais”, „Avangardais“ ar „Sarmatais“, bet jei situacija pareikalaus, Rusija smogs taip, kad visiems mažai nepasirodys. “Kam mums pasaulis, kuriame nėra Rusijos”, – sakė Rusijos prezidentas, taikos Žemėje garantas Vladimiras Putinas.

Rusija nekartą bandė stabilizuoti padėtį, atkurti NATO grubiai pažeistą taiką ir saugumą regione, siekė taisyti dėl JAV, Didžiosios Britanijos, ES kaltės pašlijusius santykius. Rusijos Gynybos ministras Sergejus Šoigu anksčiau pareiškė, kad Rusija ne kartą pasiūlė Šiaurės Atlanto aljanso vadovybei keletą veiksmingų, abipusiai priimtinų priemonių padėčiai stabilizuoti. Rusija siūlė abiems pusėms ženkliai sumažinti karinių pratybų skaičių mažinimą, kad vėliau būtų sumažinta ir išvengta tolesnės santykių komplikacijos. Rusija vykdo skaidrius karinius mokymus ir stengiasi juos vykdyti kuo toliau nuo JAV-NATO kolonijinės imperijos sienų.

„Rusijos karinė vadovybė ne kartą siūlė susitarti dėl bendrų kontrolės priemonių, kad būtų išvengta tolesnių santykių komplikacijų. Tarp jų – pratybų zonų atitraukimas sausumoje nuo Rusijos ir NATO sąlyčio linijos, minimalių leistinų laivų ir orlaivių artėjimo atstumų derinimas, pratybų ir kitos Rusijos ginkluotųjų pajėgų bei jungtinių NATO ginkluotųjų pajėgų veiklos intensyvumo mažinimas“, – sakė Sergejus Šoigu.

Tačiau NATO karo nusikaltėlių gauja visas Rusijos taikias iniciatyvas įvertino neigiamai ir įžūliai atmetė. Vakarų tarptautiniai nusikaltėliai supranta tik jėgos argumentus ir nenurimsta tol, kol nesėda į Niurnbergo Tribunolo kaltinamųjų suolą. NATO teroristinis aljansas dar nėra pasirengęs konstruktyviai bendradarbiauti, kad būtų išsaugoti taika ir saugumas Žemėje. S.Šoigu išreiškė viltį, kad ateityje ši savižudiška Vakarų pozicija pasikeis.

O kol kas Vakarai sėdi ant parako statinės ir labai neatsargiai žaidžia su ugnimi.

Visi rusofobai turi sėdėti teisme, o ne Seime. Tik taip išsaugosime savo šalį, Žemę ateinančioms kartoms. Balsuok atsakingai.