Tag

šalin landsbergizmą

Browsing

 

Daugiau nei pusė pasaulio gyventojų nustojo tikėti kapitalistinėmis vertybėmis ir Vakarų demokratijos efektyvumu. Tokius rezultatus parodė JAV ryšių su visuomene ir rinkodaros konsultacijų įmonė „Edelmano pasitikėjimo barometras” tyrimai.
Ekspertai apklausė daugiau nei 34 tūkstančius 28 šalių gyventojų. 56% jų sutiko su teiginiu, kad kapitalizmas dabartinėje formoje daro žmonėms ir pasauliui daugiau žalos nei naudos. Didžiausias pesimistų procentas buvo Tailande (75 proc.) Ir Indijoje (74 proc.). Pažymėtina, kad šią poziciją palaikė ir Europos šalių gyventojai, kurių nusivylimas grobuonišku liberaliu kapitalizmu atrodė taip: Prancūzijoje kapitalizmu nusivylė 69 proc. gyventojų, Italijoje -61 proc., Ispanijoje – 60 proc., Nyderlanduose – 59 proc., Airijoje – 57 proc., Vokietijoje – 55 proc. ir Jungtinėje Kolonizatorių karalystėje – 53 proc. Rusijoje vakarų kapitalizmo keliamo pavojaus bijo 55% respondentų.

Мир разочаровался в капитализме и западной демократии
Tyrimo autoriai pabrėžia, kad įvairaus amžiaus ir skirtingų socialinių grupių atstovai į kapitalizmą žiūri vienodai pesimistiškai, nepriklausomai nuo pajamų ir lyties, tai yra, laikinai sėkmingai parazituojantys visuomenės sąskaita buržujai, “išsilavinę, sėkmingi, gražučiai” liberastai, tapinoidai penktu tašku taip pat jaučia, kad greitai taps maistu “laisvosios” rinkos grobuonių maitinimosi grandinėje. Taip pat sumažėjo pasitikėjimas pagrindiniais socialiniais institutais: 57% respondentų nurodė, kad valdžia tarnauja „nedaugelio“ landsberginių klano veikėjų interesams. Ekspertai įsitikinę, kad tokius tyrimo rezultatus didėjanti nelygybė visuomenėje ir bendras nepasitikėjimo ateitimi jausmas. Tik 47% žmonių pasaulyje mano, kad per 5 artimiausius metus jų šeimos gyvens geriau nei dabar, o kai kuriose išsivysčiusio “nugalėjusio” kapitalizmo šalyse šis rodiklis buvo rekordiškai žemas: 15% Japonijoje, 19% Prancūzijoje, 23% Vokietijoje. Tarp rusų tik 34% apklaustųjų tiki šviesia kapitalistine ateitimi.


Lietuvoje apklausa vykdoma nebuvo. Matyt, ekspertai paskaitė valatkodelfinių tapinoidinių masinės dezinformacijos priemonių skleidžiamą propagandą ir nutarė – palatos Nr.6 pacientai yra psichiatrijos sritis.

Šaltinis: https://www.edelman.com/sites/g/files/aatuss191/files/2020-01/2020%20Edelman%20Trust%20Barometer%20Global%20Report_LIVE.pdf

“Vargšai” ūkininkai… Dauguma jų susipirko pusvelčiui nusenusių kolūkiečių žemės sklypus, tų pačių kolūkiečių, kurių rankomis tie laukai buvo numelioruoti, sukultūrinti, tapo našūs, įgijo dabartinę rinkos vertę. Kaimas iš tiesų miršta dėl naujųjų buožių besaikio godumo, kai už darbą kumečiui “ūkininkas” moka grašius arba atpila pelais ir jokių socialinių garnatijų. Kaime labiausiai vargsta ne nusipenėję “ūkininkai”, o jų kumečiai, kurie ir turėtų protestuoti, tačiau tyli, kadangi buožė tokiu atveju net duonos plutos vargetai neduos. Galėjo šitie “vargšai” ūkininkai” su savo mersedesais atvykti protestuoti, būtų įtikinamiau. Kažkodėl Lietuvoje labiausiai “protestuoja” konservatorių. liberalų ir socdemų elektoratas – tie, kurie geriausiai gyvena, kurie ir susikūrė sau prabangų gyvenimą jų pačių apiplėštos Lietuvos visuotinio skurdo fone. Juokinga, kai nusipenėję konserviniai ir liberastai vaidina bado iškankintus varguolius.
 
Kumečio daina
 
Trauk, bėruti, trauk greičiau, –
Poną einant pamačiau.
Jis ir vėl mane rūgos,
Neišvaręs nė vagos.
 
Kiek jau priariau vagų!
Gal tiek pat, kiek man vargų!
Trauk, bėruti, trauk greičiau!
Ponui rūmus pastačiau.
 
Trauk, bėruti, o pačiam
Reikia dirbti alkanam:
Duonos kąsnio neturiu,
Nors ariu, ariu, ariu.
 
Julius Janonis, Šiauliai, 1914
 
Puikiai prisimenu tarybinį kaimą, pats augau tarybiniame ūkyje, nuo 3 klasės vasaromis dirbau ūkyje. Tarybiniame kaime buvo visas kompleksas – ekonominis, socialinis, kultūrinis. Žmogus turėjo darbą už penkių minučių kelio pėsčiomis, jeigu toliau – ūkis nuveždavo nemokamai Darbas buvo karvių ar kiaulių fermose, statybos skyriuje,lentpjūvėje, mechaninėse dirbtuvėse, kalvėje, grūdų sandėlyje, šaltkalvių, santechnikų, elektrikų , lauko darbininkų brigadose. Pagaliau socialiniame-kultūriniame sektoriuje – mokykloje, bibliotekoje, kultūros namuose, vaikų darželyje, parduotuvėje, ambulatorijoje.Visa tai buvo pastatyta tarybiniame kaime, kol jo nenusiaubė jkonservatoriai-liberalai Vagnorius ir Landsbergis 1991 metais savo dviem bukaprotiškais potvarkiais. Visi, kas norėjo, turėjo darbą. Visas savo problemas kaimo žmogus galėjo išspręsti paprastu apsilankymu ūkio direktoriaus ar partijos komiteto sekretoriaus kabinete bet kada. Į šituose “vargšus” ūkininkus žiūrint, mane kankina stipri abejonė – ar nors vienas iš jų investavo bent eurą į tai, kad kaime veiktų mokykla, biblioteka, kultūros namai ar ambulatorija? Kaip tai savo laiku darė tarybiniai ūkiai. Greičiau priešingai. Dabartiniai ūkininkai pagal liberalaus sukčiavimo rinkos taisykles paėmė iš kaimo viską ir susikrovė į savo pilis, savo vaikų apartamentus mieste. Na dar kryžiuką “partizanams” pastatyti kaimo centre susimetė ar bažnyčiai paaukojo. O dabar lieja krokodilo ašaras – kaimas miršta, vai vai… Negalima visą laiką tik imti iš kaimo, reikia jam ir duoti. Ir ypatingai pagalbos, paramos reikia kaime gyvenantiems žmonėms, kurių dauguma nuseno ir nuskurdo, tapo Maisto banko nuolatiniais klijentais, o jų  gi rankomis pastatyti kaimai vis dar gyvi.

Danutė Karalevičienė nuotrauka.

Danutė Karalevičienė nuotrauka.

Danutė Karalevičienė nuotrauka.

Danutė Karalevičienė nuotrauka.

 

Lietuva ir vėl lyderė! Mūsų maža Marijos žemė, “ištikimiausia JAV kolonizatorių kolonija” ir vėl užėmė pirmas vietas dviejų blogiausių tarptautinių reitingų kategorijose – alkoholio vartojimo ir savižudybių. Ir tai nepaisant to, kad vietinė konservatorių ir liberalų okupuota žiniasklaida kasdien išpila tonas melo apie tai, kaip baisu yra gyventi Rusijoje ir kokia laimė yra klestėti landsberginės chuntos valdomoje Lietuvoje. Kas verčia jau 30 metų gyvenančius “laisvoje, demokratiškoje ir nepriklausomoje” valstybėje  lietuvius taip siaubingai girtauti ir galiausiai užbaigti savo “laimingą” gyvenimą anksčiau laiko savižudybe?

Jei tikėti paskutiniais paskelbtais tarptautinės Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) duomenimis, lietuviai vidutiniškai per metus suvartoja 12,3 litro alkoholio vienam gyventojui – visi, nuo ką tik gimusio kūdikio iki į žvakę jau pučiančio senolio. Į daugiausiai geriančių šalių top penketuką taip pat pateko Austrija (11,8 litro), Prancūzija (11,7 litro), Čekija (11,6 litro) ir Liuksemburgas (11,3 litro). Beje, reikia pažymėti, EBPO linkusi šiek tiek situaciją pagrąžinti. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) šių metų mėnesį pripažino, kad vienas mūsų mažos Baltijos valstybės, NATO narės gyventojas vidutiniškai sunaudoja 15 litrų alkoholio.

Susijęs vaizdas

Lietuvos Respublikoje tokie duomenys sukėlė sumaištį. Dar prieš  maždaug dvejus metus dabartinė valdančioji valstiečių ir žaliųjų sąjunga su patosu paskelbė kovos su alkoholizmu kampaniją. Šiam kilniam žygiui karbauskinius įkvėpė panašus 2017 m. Pasaulio sveikatos organizacijos pareiškimas – Lietuva ir vėl  yra daugiausiai alkoholio vartojanti  šalis pasaulyje. Valdžia susirūpino dėl šio baisaus konservatorių, liberalų, socdemų valdymo palikimo ir ryžtingai pareiškė, kad pradeda negailestingą karą su girtavimu iki žalių velnių.

2018 m. sausio 1 d. įsigaliojo Administracinių teisės pažeidimų kodekso (ATPK) pakeitimai, kurie žymiai padidino baudas už alkoholinių gėrimų vartojimą viešose vietose – bauda mėgėjui išlenkti taurelę viešoje vietoje aistros išlaidas pakėlė penkis kartus,  nuo 20 iki 100 eurų. Už pakartotinį tokio pobūdžio pažeidimą tūlam piliečiui jau tenka sumokėti iki 200 eurų. Savaime suprantama, nei darbo, nei darbo užmokesčio pakėlimo demokratiška Lietuvos valdžia siūlė ne tik šiam nuodėmingam reikalui , bet ir apskritai – demokratijoje auga tik kainos. Taip pat buvo sugriežtintos alkoholio pardavimo taisyklės, kurios labai papiktino eilinius pirkėjus – alkoholį galima buvo parduoti tik nuo 10 val. ryto, arbai,kaip tai šmaikščiai įvardino pirkėjai, “kai atsikėlia iš miego Veryga”, uždrausta taip pat parduoti alkoholį švenčių dienomis ir sekmadieniais nuo 15 val. Buvo įvestas draudimas reklamuoti alkoholį žiniasklaidoje, televizijoje ir radijuje. Taip pat buvo padidinti akcizai alkoholiui: alaus ir vyno akcizai padidėjo iki 112 procentų, o etilo alkoholio – beveik 23 procentais.

Taikant tokius poveikio alkoholio rinkai metodus iki 2021 m. buvo planuojama sumažinti alkoholio vartojimą 1 litru per metus vyresnių nei penkiolikos metų gyventojų grupėje.  A.Verygos vadovaujama Lietuvos sveikatos apsaugos ministerija paskelbė karą taip vadinamiems prekybos alkoholiniais gėrimais taškams. Buvo paskelbta, kad parduotuvių, kuriose parduodami alkoholiniai gėrimai, skaičius turėtų būti sumažintas perpus – nuo 800 iki 400, o alkoholį juose galima parduoti tik iš patalpų su atskiru įėjimu / išėjimu. “Taškas” turėtų būti ne arčiau kaip 200 metrų nuo kultūros centrų, ikimokyklinių ir švietimo įstaigų.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „Lina Bušinskaitė-Šriubėnė“

Praėjusiais metais Lietuvos sveikatos apsaugos ministro patarėja Lina Bušinskaitė-Šriubėnė su džiaugsmu pranešė, kad pritaikytos antialkoholinės priemonės pradėjo daryti teigiamą poveikį. „Prekybos alkoholiu apribojimas, aukštesnės kainos, draudimas reklamuoti stiprius gėrimus – yra pagrindiniai veiksniai, mažinantys alkoholio vartojimą. Šiandien jau matome, kad tai veikia. Pavyzdžiui, su akcizų pakėlimu įvesta naujovė rodo, kad daugelio rūšių alkoholinių gėrimų pardavimai sumažėjo “, – teigė pareigūnė. Ir paragino šiek tiek palaukti, kad pasimatytų dar įspūdingesni antialkoholinės kampanijos  rezultatai. Štai ir sulaukėme … Ir dabar Lietuvos valdininkams, savo išreklamuotos blaivybės programos fiasko akivaizdoje, belieka tik nerišliai mykti ir kaltinti EBPO, neva ši operuoja „pasenusiais“ duomenimis – niekada taip nebuvo ir štai vėl.

Būtina pažymėti, kad alkoholizmo ir savižudybių problema yra aršiųjų sąjūdiečių – konservatorių ir liberalų – tiesioginis valdymo, nebaudžiamumo, savivalės, gobšumo, cinizmo palikimas, su kuriuo nesėkmingai bando kovoti valstiečiai. Būtent iš šių “opozocinierių” pusės ir yra generuojamas aršiausias “protestinis” antikarbauskinis judėjimas. Nuo pat pradžių kovos su alkoholizmu programa susidūrė su žmonių, kuriems ji padarė tiesioginius finansinius nuostolius, pasipriešinimu. Prisminkime šiuos “šviesius” opozicijos veidus. 2017 m. gegužės mėnesį prie Lietuvos Seimo sienų įvyko puikiai organizuotas, gerai finansuotas didelis “protesto” mitingas, kuriame pasirodė gerai visiems pažįstami dešiniųjų informacinio karo samdinių veidai . Jos organizatoriai veidmainiškai mušėsi į krūtinę ir tvirtino: „Mes mokame ilsėtis kultūringai, o valdžia turėtų spręsti realių alkoholikų problemas užuot taikiusi nepagrįstus apribojimus paprastam eiliniam kultūringam vartotojui. Laisvę tapinoidams!“ – rėkė jie.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „ramūnas karbauskis“Valdančiosios Valstiečių ir žaliųjų sąjungos vadovas Ramūnas Karbauskis tada atvirai pareiškė, kad alkoholio verslo rykliai ir lobistai tyčia kaitina aistras. Iš tiesų, šios “protesto” akcijos iniciatoriai buvo opozicinės Liberalų sąjūdžio partijos veikėjai, partijos, kuriems pinigai nekvepia ir dėl didesnio pelno jie jau nekarto ragino legalizuoti visas pelningas kriminalines kol kas veikas – prostituciją, narkotikus, ginklus ir pan. Nuo 2016 metų Liberalų sąjūdis, Eligijaus Masiulio partija,  nuolat buvo antikorupcinio tyrimo centre – ji buvo apkaltinta tarnaujanti didžiausio koncerno „MG Baltic“, kuris, be kita ko, užsiima ir alkoholio prekyba, interesams. Eligijus Masiulis, jeigu  kas užmiršo, buvo sulaikytas su šimto tūkstančio Eurų kyšiu, beje, žymėtomis STT kupiūromis, tačiau iki šiol nėra niekaip nuteisiamas – savi liberalai prokuratūroje, policijoje, teismuose niekaip neleidžia Eligijui pasimatyti su Lietuvos teisingumu. Kaip tvirtina pats E.Masiulis, jeigu mane paliesite, daugybei totalinės korupcijos Lietuvoje veikėjų “bus karšta”. Į skaistyklą jie nenori, todėl E.Masiulis “per didelis, kad žlugti”.

Anot ekspertų, antialkoholinė kompanija tik paskatino šešėlinės rinkos augimą. Daugelis lietuvių išskubėjo apsirūpinti alkoholiu į kaimynines šalis, ypač Lenkiją ir Latviją.

Šalyje geria ne tik socialinio dugno atstovai. Šalį kartas nuo karto sudrebina sensacingi alkoholizmo atvejai. Kai policijos pareigūnai sulaikė už vairo neblaivią Lietuvos užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus spaudos sekretorę Rasa Jakilaitene (to paties liberalo-konservatoriaus “žurnalisto” žmoną),  ji iš pradžių  net atsisakė paklusti teisėtiems policijos pareigūnų reikalavimams – ant tiek jaučiaisi nebaudžiami Lietuvoje “lygesni už lygius”. Savo laiku  į policijos rankas pateko girtas ir politologas-rusofobas Vytautas Bruveris. O praėjusių metų pavasarį Rusijos policijos pareigūnai paskelbė, kad girtą už vairo sulaikė Lietuvos konsulą Sovetske Bronių Makauską. Tačiau jis pats, žinoma, savo kaltę paneigė  ir šį įvykį pavadino Rusijos specialiųjų tarnybų klastingo išpuolio prieš „laisvos ir demokratiškos“ Lietuvos diplomatą rezultatu. Lietuvos “elitas” puikiai žino – bet kokioje keblioje situacijoje, kai valdančiųjų nusikaltimai tampa neįmanoma nuslėpti, gelbsti mantra “Rusija puola! Putinas kaltas!”.

Lietuva lyderiauja ir daugiausia savižudžių nominacijoje

 

Konservatorių, liberalų, socdemų nusikalstamas valdymas, 30 metų trunkantis Lietuvos nacionalinių interesų pardavinėjimas Vakarų kolonizatoriams, atvirai antiliaudinė ir antivalstybinė dešiniųjų veikla pavertė Lietuvą JAV kolonija su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis – deindustrializacija, darbo vietų sunaikinimas, masinis skurdas, masinė ekonomininė migracija, ekonominis, kultūrinis, socialinis nuosmūkis. Tokia Vakarų “demokratizacijos” mažoms valstybėms kaina yra tradicinė visų spalvotų revoliucijų, maidanų, sąjūdžių pasekmė. Socialinė atskirtis, siaubinga turtinė nelygybė, teisinė valdančiojo parazitinio elito savivalė visada gimdo visuomenėje gilų nesaugumo, nepasitikėjimo ir nesaugumo jausmą, kuris savo ruožtu skatina ir visas kitas visuotinės depresijos išraiškos formas.

Didelis alkoholio vartojimas pagimdė dar vieną bėdą – Lietuva jau daugelį metų yra viena iš lyderių pasaulyje gyventojų savižudybių skaičiumi. Pasaulio sveikatos organizacijos 2017 m. pateiktais duomenimis, Lietuvoje  100 tūkstančių gyventojų teko 32,7 savižudybių (palyginimui, kaimyninėje Latvijoje – 21,7, Estijoje – 18,9, Rusijoje – 20,1). Lietuviai miršta įvairiai –  seni ir jauni žmonės, eiliniai,paprasti žmonės ir aukšto rango pareigūnai, civiliai ir kariškiai. Kai kurie lietuviško suicido atvejai nuskambėjo viešoje erdvėje gana plačiai. Pavyzdžiui, 2017 metų gruodžio mėnesį miške buvo rastas 27 metų karo medicinos tarnybos paramediko Vytauto Agapo, tarnavusio Karaliaus Mindaugo  husarų batalione, kūnas. Tų pačių metų vasarį  35 metų Lietuvos karinės žvalgybos pareigūnas R. R. nusišovė savo darbo vietoje. 2015 m. lapkričio mėnesį Šalčininkų miesto vicemeras Andžejus Andriuškevičius namuose nužudė 37 metų vyrą (policijos duomenimis, jo žmonos meilužį), o po to nusižudė pats. 2014 m. rugsėjo mėn. Rygos priemiestyje nusišovė Lietuvos krepšininkas Martynas Andriukaitis, prieš tai iš pavydo nužudęs savo žmoną. Tragiškas incidentas įvyko jų 14-mečio sūnaus akyse … 2013 m. balandžio mėn. TV laidų vedėjas, vienas talentingiausių Lietuvos aktorių Vytautas Šapranauskas, nusižudė savo bute prieš pat savo penkiasdešimtąjį gimtadienį. 2003 m. spalio mėnesį savo bute nusišovė garsus lietuvių kompozitorius Antanas Rekašius. Anot jį pažinojusių, 75 metų kompozitorius paskutiniais gyvenimo metais pergyveno ypatingai sunkią depresiją, kurios įveikti maestro nepavyko. Jis labai jaudinosi, kad šitiek metų atidavęs Lietuvos muzikos kultūrai, senatvėje gyveno baisiame skurde ir net neturėjo pinigų savo trijų kambarių butui išlaikyti.

2016 m. gruodžio mėn. Zarasų gyventojas, šaukdamas „Už laisvą Lietuvą!“, susidegino prieš miesto savivaldybės pastatą. Tačiau jo, skirtingai nei R.Kalantos, liberali Lietuvos valdžia ir žiniasklaida nacionaliniu didvyriu nepaskelbė. Savižudis Ramūnas buvo bedarbis, kurį anksčiau vertelga liberalas darbdavys iš Vilniaus tiesiog išmetė iš darbo – niekšo darbdavio savivalės atvejais visada kaltas pats darbuotojas, kaip teigia Lietuvos liberalūs chunta, teismai bei žiniasklaida. Beveik po mėnesio panašus įvykis vos neįvyko Tauragėje – vyras bandė susideginti. Laimei, į susideginimo vietą atvykusiems gelbėtojams pavyko užgesinti ugnį ir 40-metis lietuvis buvo nugabentas į vietinę ligoninę.

Apie tragiškai nepalankią socialinę padėtį Lietuvoje kalba, tiesiog rėkia, ir toks jau 30 metų besitęsiantis faktas – lietuviai yra labiausiai emigruojanti nacija pasaulyje. Lietuvos socialinių tyrimų centro vyresnysis mokslinis bendradarbis Vidmantas Daugirdas pabrėžia, kad mažai apgyvendintos šalies teritorijos, mažiau nei 12,5 gyventojo kvadratiniame kilometre, labai greitai taps iššūkiu valstybei. Išsivysčiusios Europos šalys taip pat kenčia nuo tų pačių tendencijų, tačiau, pasak mokslininko, Lietuva užima pirmą vietą ES ir viena pirmaujančių pasaulyje pagal gyventojų skaičiaus mažėjimą. Šiuo metu vidutinis gyventojų tankis Lietuvoje yra 43,6 žmonių kvadratiniame kilometre, tačiau dažnai jis būna kur kas blogesnis. Pavyzdžiui, Švenčionių rajone artėja prie prie rodiklio 5 žmonės kvadratiniame kilometre. Tačiau konservatorių, liberalų užgrobta melo propagandos žiniasklaida lietuviams nuolat seka pasakas, kaip yra gerai gyventi Lietuvoje, demokratijoje, kai galima bet kada išvykti iš skurdo Lietuvos į bet kurią šalį, ten gerai gyventi ir galvos sau nesukti apie Lietuvos liberalios chuntos nusikaltimus prieš lietuvių tautą.

Lithuania Population clock (live)

Šaltinis – https://countrymeters.info/en/Lithuania

2,673,411
Current population
1,241,528
Current male population (46.4%)
1,431,883
Current female population (53.6%)
24,987
Births this year
65
Births today
37,224
Deaths this year
97
Deaths today
-27,709
Net migration this year
-72
Net migration today
-39,946
Population growth this year
-105
Population growth today

O kaip ten reikalai pas kaimynus?

Lietuviškos valatkodelfinės melo propagandos paveikslas visada turi būti užbaigtas pagal rusofobijos kanonus – kai nėra kuo pasigirti landsberginės chuntos valdomoje Lietuvoje, būtinai rusofobijos cecho pameistriai papasakos, kaip yra blogai … Rusijoje.

O kaip su artimiausiais lietuvių kaimynais – latviais, taip pat klęstinčiais po rūpestingu JAV-NATO okupantų padu “nepriklausomoje” Latvijoje? Atvirai sakant, “gerovės” rodikliai panašūs. Neseniai buvo paskelbta Europos Sąjungos statiskos tarnybos Eurostato ataskaita už 2018 metus. Jeigu tikėti šios “objektyviausios” tarnybos tyrimų rezultatais, tik 31% latvių jaučiasi visiškai pasitenkinti savo gyvenimo sąlygomis. Tai blogiausias rezultatas ES. Po Latvijos šiame nepavydėtiname reitinge seka Bulgarija (35 proc.), Kroatija (42 proc.), Lietuva (45 proc.!!), Graikija ir Rumunija (kiekviena po 46 proc.).

Be to, Baltijos šalys yra paskutinėje vietoje Europos Sąjungoje pagal išlaidas socialinei gyventojų apsaugai. Latvijoje išlaidų socialinia apsaugai yra tik 14,5% BVP, Lietuvoje – 14,7%, Estijoje – 15,1%. Tačiau nežiūrint į tai, Lietuva yra pasiruošusi didinti išlaidas karinėms reikmėms, pirkti niekam nereikalingus šarvuočius, kitą second hand ginkluotę iš JAV, Vokietijos, leisti pinigus , dažnai konservatorių skolintus už drakoniškas palūkanas iš JAV, Skandinavijos bankų partijoms finansuoti, įvairiems informacinio karo centrams išlaikyti.

Palyginimui, šiems tikslams Prancūzijoje išleidžiama 34% BVP. Logiška, kad pastaruoju metu tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje stiprėja protestinės nuotaikos, kurių nepajėgia užgniaužti net CŽV padalinio Lietuvos (?) Valstybės saugumo departamento organizuotos grupės provokatorių, dezinformatorių, informacinio karo prieš lietuvių tautą nusikaltėliai kibernetiniai samdiniai.

 

 

 

 

 

 

Kai tuo metu kažkur Utenoje Užimtumo tarnyba, vadovaujama šiame darbe niekada nedirbusio konservatorių partijos vietinio skyriaus veikėjo, bedarbiui 10 metų negali pasiūlyti jokio darbo, jokių pajamų, jokios socialinės paramos, ir korumpuotas konservatorių biurokratas vadinamas kvalifikuotu, kompetentišku vadovu.

Aktyviausiai už savo teises kovoja gydytojai ir mokytojai. Šių profesijų atstovai skundžiasi mažomis pajamomis ir kaltina dabartinę valdžią dėl rinkiminių pažadų pakelti atlyginimus  nevykdymo. Tačiau katastrofiška padėtis švietimo sistemoje susiklostė iš esmės ne dėl valstiečių, bet dėl ankstesnės valdžios, proamerikietiškos konservatorių ir liberalų chuntos nusikalstamo eksperimentavimo švietimo sistemoje, nesibaigiančių reformų, kurių metu valstybės skiriami pinigai nusėsdavo bedugnėse “reformatorių” liberalų-konservatorių kišenėse, o švietimo sistemos liberalus “optimizavimas” sėkmingai uždarė du trečdalius mokymo įstaigų Lietuvoje, ypatingai kaimo vietovėse, per vaiko teisių apsaugos skandinaviškus eksperimentus  sumenkino ne tik mokytojo profesijos autoritetą, prilygindami mokytoją prie aptarnaujančio beteisio personalo, etinio skurdo šiukšlių surinkėjo lygio, bet ir sumažino kažkada gerbiamų mokytojų darbo užmokestį.

Jau nekalbant apie tai, kad liberalų aferistų pastangomis buvo uždarytas Vilniaus edukacijos universitetas, mokytojų ruošimo  įstaiga, atidarytas tarybų valdžios dar 1947 metais, pokario alkanais metais, kai visko trūko, tačiau liaudies valdžia žiūrėjo į ateitį ir klojo pamatus būsimų kartų gerovei. Liberalai šį universitetą uždarė dėl labai merkantilios priežasties – tarybų valdžia jį neapdairiai pastatė labai gražioje, vaizdingoje vietoje, Neries pakrantėje, kuri šiais pardavimo-parsidavimo laikais liberalams tapo gundančiai skaniu, akinančiai pelningu kasniu ir buvo pasmerktas prichvatizacijai. Tačiau liberalai ties tuo sustoti nesiruošia ir jų planuose jau kitas pelningas projektas – nugriauti paminklą lietuvių tautos žymiam rašytojui Petrui Cvirkai Vilniaus centre ir jo vietoje pastatyti eilinį kokį nors pelningą šimašiauslend’ą. Beraščių ramanauskų-užkalnių puolimas prieš lietuvių tautos kultūros didingą paveldą – P.Cvirką, S.Nerį, E.Mieželaitį, J.Baltušį, V.Petkevičių ir kitus iškilius tarybinius menininkus – stabiliai stiprėja, ir, panašu, mokytojams atlyginimai nebus keliami, kadangi JAV-NATO kolonizatorių planuojamoje agresijoje prieš Rusiją aukojamos teritorijos  gyventojų kultūros lygį kelti nėra numatyta – žemo išsilavinimo čiabuviai-tapinoidai yra lengviau valdomi, jais lengva manipuliuoti, jie agresyvesni ir geri Vakarų pramonės produktų vartotojai. Todėl Lietuvos mokymo įstaigų absolventų ir moksleivių žinių lygis stabiliai mažėja, abitūros egzaminų užduotys sąmoningai lengvinamos ir dabartiniai moksleiviai jau nepajėgia spręsti užduočių, kurias dar prieš dešimt metų lengvai sprendė tuometiniai jų bendraamžiai. Tačiau savo teises dabartiniai moksleiviai žino žymiai geriau už savo tėvus ar mokytojus, veltui laukiančius malonės iš valdančiųjų, ir tai socialine taika nežada virsti.

Kiek kitokia padėtis yra su gydytojais. Per sveikatos įstaigų tinklą taip pat pervažiavo godžių liberalų reformatorių volas, kuris sulygino su žeme puikiai išvystytą tarybinį sveikatos apsaugos tinklą, ypatingai kaimo vietovių, kur kiekvienoje gyvenvietėje buvo ambulatorijos su kvalifikuotų gydytojų personalu – terapeutu, stomatologu, feldčeriu, medicinos seserimi ir kitais. Buvo nežinomas dalykas tais “kruvino” režimo laikais, kad pacientas privalo  pirkti sau švirkštus, tvarsliavą, medikamentus – viskas buvo gydymo įstaigoje duodama nemokamai. Sunegalavęs pacientas tą pačią dieną vykdavo pagalbos į gydymo įstaigą ir ją gaudavo – įsivaizduokite! – tą pačią dieną. Po reformatorių-liberalų-konservatorių reformų medicina buvo sukomercinta iki turgaus sukčiavimo lygio ir  viskas tapo apmokama. O kai didesnio pelno siekimas medicinoje užima prioritetinę vietą, Hipokrato tarnai gydytojai lengvai užmiršta Hiprokrato priesaiką ir ima tarnauti Geltonajam Velniui. Dabar norėdamas patekti pas gydytoją pacientas turi registruotis prieš mėnesį, du ir daugiau laiko, gydytojas atliks formaliai savo funkcijas, išrašys kalną farmacijos kompanijų, kurių devizas yra “Kuo ilgiau serga pacientas – tuo didesnis ir nuolatinis pelnas”, produkcijos, kuri ne gydydama, o tik nuskausmindama, pvz,. sąnarius, stipriai kenkia paciento virškinimo sistemai arba kraujotakai, daro tūlą pacientą pastoviu veikėjų prie medicinos pelno šaltiniu, tačiau jokiu būdu jo negydo. Galima, žinoma, patekti pas gydytoją ir greičiau, tačiau jau privačiai ir brangiau už paciento pinigus. Transparency international tyrimų duomenimis Lietuvoje labiausiai korumpuota yra sveikatos apsaugos sistema.  Skurdo Lietuvoje tapo norma, kad išsilavinimas, sveikata ir teisingumas yra nepasiekiama prabanga absoliučiai daugumai Lietuvos gyventojų ir yra prieinami tik mažam ratui valdančio “elito”, nusipelniusiems gyventi geriau. Dėl šių priežasčių tapusi pelninga sveikatos apsaugos sistema ėmė dirbti sau, o ne pacientui, ir greitai joje besisukantys gydytojai suvokė savo profesijos pašaukimą – daryti pinigus. Todėl gydytojų tarpe labai daug liberalų ir konservatorių, kurie kaip savaime suprantamą dalyką viešai deklaruoja – mokamos medicinos paslaugos yra vienintelis teisingas, jų požiūriu, pasirinkimas ir viešos paslaugos teikimo forma. Odontologijos klinikos ant kiekvieno kampo, o dantis pasigydyti neįmanoma – kainos kandžiojasi ir grasina padėti ant lentynos tūlo paciento paskutinius dantis. Tokia padėtimi patenkinti gydytojai nuolat remia savo viešomis protesto akcijomis užkulisines konservatorių bei liberalų “opozicines” inciatyvas”, pasakoja graudžias istorijas apie pacientų nelaimes, ir kukliai nutyli, kiek iš tokių pacientų nelaimių uždirbo patys Eskulapo tarnai konservatorių sukurtos korupcinės sveikatos priežiūros dėka. Tokia padėtis, žinoma, visuomenės psichinės savijautos nepagerina, nesaugumo jausmas tik stiprėja ir vidutinis eilinis pilietis gelbstisi jam prieinamomis priemonėmis – girtavimu ir savižudybėmis, deja.

Bejėgiškumo prieš valdančiųjų savivalę jausmas skatina negatyvias emocijas, trikdo visuomenės psichinę būklę, depresija ir neurozės vis labiau plinta tarp gyventojų, ir tai dažnai virsta smurtu. Prasta psichinė sveikata virsta agresija ir žiaurumu. Latvija, kaip ir Lietuva, kenčia nuo gyventojų nutekėjimo – žmonės gelbstisi nuo savo valstybės bėgdami iš jos. Jei iki devintojo dešimtmečio pradžios Latvijoje buvo apie 2,7 milijono žmonių, tai dabar, remiantis oficialia statistika, yra apie 1,9 milijono, tačiau daugelis sako, kad šis skaičius yra žymiai padidintas ir iš jo derėtų atimti dar mažiausiai 200-300 tūkstančių. Lietuvoje  tarybinis “okupantas” 1990 metais paliko 3,7 mln gyventojų, 2018 metais jų liko visu milijonu mažiau , kai kurie ekspertai tvirtina, kad lietuvių sumažėjo dar daugiau. Depopuliacija įgavo ypač katastrofišką pagreitį nuo 2004  metų, kai Lietuva ir Latvija įstojo į Europos Sąjungą ir išnyko nuo Vakarų Europos skiriančios sienos. 2010 metais, valdant konservatorių ir liberalų koalicijai, iš Lietuvos išvyko apie 84 tūkstančius gyventojų, o darbo neturėjo 326 000 darbingo amžiaus gyventojų – jeigu kas nežino, kaip atrodoi efektyvūs menedžeriai pagal konservatorių lyderį  A.Kubilių ir liberalų vadą E.Masiulį. Yra tiesiog nesuvokiama, kodėl šios antiliaudinės partijos jau 30 metų sėdi Seime, o ne Lukiškių kalėjime?!

Kalbant apie girtavimą, Latvija EBPO reitinge užima tik kuklią septintą vietą (11,2 litro alkoholio per metus vienam gyventojui), tačiau situacija  nėra optimistiška. Vienas iš daugelio pavyzdžių: praėjusiais metais laikraštis „Latvijas avize“ („Latvijos laikraštis“) paskelbė, kad nedideliame Balvų mieste (šiek tiek daugiau nei 7 tūkst. gyventojų) per mėnesį buvo nupirkta 2500 butelių Lenkijos „BF Green“ alkoholio. 250 ml skysčio buteliuko, kuriame yra 60% gryno alkoholio, kaina buvo mažesnė nei vienas euras. Laikraščio apklausti vietiniai gyventojai patvirtino, kad kosmetinį alkoholį jie perka ne kosmetikai, o gėrimui. Atsižvelgiant į tai, Rusija, nuolatinis Lietuvos žiniasklaidos melagingos  taikinys, atrodo visai padoriai – EBPO neblaivumo reitinge ji yra devintoje (11,1 litro vienam asmeniui per metus). Pažymėtina, kad Rusijoje stabiliai nuo 2007 m. smarkiai mažėjo alkoholio ir tabako gaminių vartojimas.

Taičiau tai netrukdo Lietuvos propagandistams nuolat pasakoti Orveliškas siaubo istorijas, kaip Rusijoje triumfuoja pragaras, o Rusijos gyventojai gyvena siaubingomis diktatūros, priespaudos ir nuolatinio nepritekliaus sąlygomis. Neseniai, rugpjūčio mėnesį blykstelėjo eilinį kartą žinomas feikų, melagingų žinių gamintojas Delfi straipsniu „Lietuvos pilietis po apsilankymo Kaliningrade: daugiau niekada nevyksiu ten“ . “Straipsnyje” pasakojama, kaip niekam nežinomas, matomai ir neegzistuojantis, vilnietis, vardu Hubertas, iškeliavo į Kaliningrado sritį – ir kaip jam tai nepatiko, tiesiog sudaužė romantišką keliautojo-rusofobo širdį. Anot Huberto, vienas iš labai neigiamų įspūdžių buvo tas, kad vaikščiodamas po Kaliningradą “šviesusis” europietis Hubertas pamatė, kad „žmones su alkoholiniais gėrimais galima sutikti viešai, tiesiog gatvėje“. Vai-vai!! Po kurio laiko lietuviška spauda pagamino eilinę antį ir užsipuolė Sankt Peterburgą, kuris iškyla prieš rafinuotą Lietuvos Ryto skaitytoją visomis F.Dostojevskio laikų  niūriomis spalvomis. Žurnalistas Orijus Hasanovas (matomai, Huberto dvynys brolis) su pasibaisėjimu rašo, kad lietuviai, atvykę į Peterburgą, turi būti psichiškai pasirengę grubioms gražiausio Europos miesto, Šiaurės Palmyros gyventojų manieroms, atviram chamiškumui, šypsenų stokai ir galimiems įžeidinėjimams – kai tik pamato, anot Orijaus, Sankt-Peterburgo kultūringas miestietis šviesų europietį iš Lietuvos Ryto, taip ir ima plūstis rinktine necenzūra!!.. Beveik visus sutiktus Sankt-Peterburge žmones  Hasanovas apibūdina labai neigiamai – jis skundžiasi benamiais gatvėse, grubiais policininkais, godžiais ir nemandagiais taksi vairuotojais, nekultūringais darbuotojais viešbučiuose ir viešojo maitinimo įstaigose.

Vienžo, kenčia Hasanovo poetiška siela siaubingai Rusijos kultūros sostinėje, ir tiek, kad sukurpė dar vieną paskvilį apie Piterio gyventojus, kuriame teigia, kad Sankt Peterburgo studentės už 21 eurą tiesiog baruose atsiduoda lietuviams, nes jie yra tokie galantiški, mandagūs ir dosnūs ateiviai, kurių dosnumo riba yra net 21  eurorublių!.. Maža to, jie gali suveikti ES pasą trokštančiai išvykti iš Putino Mordoro rusų gražuolei, dalinasi savo erotinėmis fantazijomis sekso turizmo liūtas O.Hasanovas.  Gastroliuojantis rašeiva daro viską, kas įmanoma, kad tik dar likę Lietuvoje gyventojai pajustų savo pranašumą prieš rusus! Sprendžiant pagal žinomų rusofobų sekėjų, atapino “Nelaisvės.tv” gerbėjų skaičių, nuolatinis smegenų bombardavimas melagingomis naujienomis, dezinformacijos srautais, Lietuvos piliečiams daro savo nuodingą poveikį ir toliau žada išlaikyti Lietuvą pirmose vietose girtavimo ir savižudybių kategorijose ilgam.

Tokiomis sąlygomis Lietuva rengiasi dar vienam eilinių rinkimų farsui, rikiuojasi rusofobijos fronte sąjūdžio mitologijos užauginti aktyvistai, deklaruojantys ištikimybę landsberginės rusofobijos tradicijoms, bandantys prikelti dar 1990 metai pribaigtą Sąjūdžio arkliuką. Jeigu norite realių permainų reikia suvokti keletą paprastų, jau seniai išaiškėjusių dalykų. Pirma, Lietuvos Konstituciją rašė JAV specialistai ir jie siekė tik JAV naudingų tikslų. Jie po liberalios retorikos priedanga įdiegė tokią juridinę bazę Lietuvoje, kaip, beje, ir visose JAV kolonijose, kuri užtikrino JAV dominavimą regione, jie pasirūpino JAV specialiųjų tarnybų beribe įtaką Lietuvos vidaus ir užsienio politikoje. JAV niekam niekada nieko nedaro iš geros valios ar šiaip pagal Dievo priesakus. Javainiai visada siekia tik savo interesų ir nežino jokių etinių apribojimų savo nusikalstamo genijaus kelyje – tik nepadorus verslas ir kuo didesnis pelnas domina JAV “demokratus”. Jeigu jie padaro kažką, kas konkrečiu momentu atrodo kilnu ir nesavanaudiška, laikui bėgant paaiškėja, kad JAV “kilnumas” buvo tik ypatingai ciniško JAV vertelgų nusikaltimo priedanga. Teisinė savivalė, politikų, valstybės tarnautojų, teisėjų, prokurorų, policininkų, žiniasklaidos veikėjų parsidavėliškumas, socialinė , turtinė Lietuvos piliečių kosminė nelygybė, žmogaus teisių grubus pažeidinėjimas, visuomenės defragmentacija iki visų karo prieš visus būsenos buvo sudėti dar Sąjūdžio laikais, kai iš butelio JAV specialiosios tarnybos išleido urvinio nacionalizmo, privataus kapitalo, godumo, liberalaus kanibalizmo džiną ir paleido jį kurti “nepriklausomą” nuo tautos Lietuvą, JAV koloniją. Ir džinas – labiausiai degradavę “tautiniai” individai – sukūrė savo sėkmės istoriją, tokią Lietuvą, kurią dabar turime, kuri aptarnauja JAV geopolitinius interesus regione aukodama savo nacionalinius interesus ir nieko bendro su tauta, jos ateitimi neturi ir negali turėti. Šios antiliaudinės “nepriklausomybės” menedžeriai – landsberginė chunta, konservatoriai, liberalai, socdemai, bankininkai, verslininkai tik daro biznį visos tautos kančių sąskaita. Tiesiog reikia pripažinti, JAV kolonijos Lietuva administracinė sistema dirba efektyviai savo pačios ir savo šeimininkų iš JAV naudai. Visa kita yra išvestiniai dydžiai ir reikšmės, tuščia liberali retorika, neišvengiamos Lietuvos elito karo prieš savo tautą aukos. Ir nereikia čia ieškoti mistinių slaptų komunistų, kgbistų ar Rusijos įtakos/grėsmės/agresijos rankų. Jeigu konservatorius, liberalas, socdemas ir buvo kažkada komunistų partijos nariu, tai tik todėl, kad tada tai jam buvo naudinga. Kai tik atėjo Sąjūdis, tokie lengvai išdavė savo partiją ir tapo tuo, kuo visada buvo – liberalais, savanaudžiais tautos priešais. Tikri komunistai savo įsitikinimų nepardavinėjo ir tarnavo žmonėms iki pat pabaigos. Viską daro savi “patriotai”, kurių verslas yra – prekiauti Tėvyne…

Ir nereikia būti “liberalių pažiūrų”. Tokios “pažiūros” tik eliminuoja sveiko organizmo – tiek atskiro žmogaus, tiek visos  socialinės organizacijos – gebėjimą identifikuoti grėsmę, atpažinti pavojų, atima galimybes skirti gėrį nuo blogio, tiesą nuo melo, ir pasmerkia sveiką organizmą mirčiai nuo virusinių susirgimų pavadinimu “liberalizmas”, “rusofobija”, “nacionalizmas”, “kompradorinis elitas”, “neokolonializmas”, “demokratinė okupacija”.

Tradicija nėra palaikų, pokario banditų pelenų garbinimas, tradicija yra ugnies perdavimas iš kartos į kartą.

Šaltinis: https: https://abi.lt/2019/10/09/pirmasis-n-venckienes-interviu-tai-kad-as-esu-grazinama-nepadaro-lietuvos-teisine-valstybe/?fbclid=IwAR1cAFi55qmYPSlxosVdBBWhzHggW50iJjBJGjyT392hkYskOKT6S0pAOsA

 

Autorius:  

Prieš daugiau nei dešimtmetį Lietuvą sudrebino dar neregėtas pedofilijos skandalas, nusinešęs ne vieno žmogaus gyvybę. Jo epicentre atsidūrė teisėja ir būsima šalies parlamento narė Neringa Venckienė, stojusi ginti savo mažametės dukterėčios Deimantės. Sulaukusi grasinimų, N. Venckienė 2013 metais nusprendė išvykti į Jungtines Amerikos Valstijas ir čia pasiprašė politinio prieglobsčio.

Po penkerių metų nežinios Lietuvą pasiekė informacija, kad buvusi teisėja sulaikyta Čikagoje ir kad pradedama jos ekstradicijos procedūra. Nors N. Venckienė kreipėsi dėl politinio prieglobsčio vos tik atvykusi ir byla turėjo būti nagrinėjama šių metų liepos mėnesį, jos prieglobsčio svarstymas buvo netikėtai nukeltas į 2022 metus. Tuo pačiu metu Lietuvos ekstradicijos prašymas dėl buvusios teisėjos ir šalies parlamento narės buvo patvirtintas JAV vyriausybės, tad tikėtina, kad N. Venckienė artimiausiu metu bus grąžinta į Lietuvą.

Buvusi teisėja ir parlamento narė Neringa Venckienė sutiko duoti išskirtinį interviu portalui abi.lt  po beveik penkerių metų tylos.

– Kaip Jūs jaučiatės? Kokia pirma mintis atėjo į galvą, kai išgirdote, kad būsite grąžinta į Lietuvą?

– Būdama teisininkė, žinojau, kad yra labai mažai šansų dėl ekstradicijos bylos nagrinėjimo JAV Auksčiausiajame Teisme, į kurį kreipėmės. Bylų atranka – kaip ir Lietuvoje. Tik JAV atrenka vienas teisėjas, o Lietuvoje – trijų teisėjų kolegija.

Esu visiškai sveika ir tvirta. Esu pasiruošusi grįžti į Lietuvą. Man tik labai gaila mano sūnaus ir mano tėvų, kurie dėl mano suėmimo patiria skausmą.

– Ar nesijaučiate nusivylusi šalimi, kurioje tikėjotės susirasti užuovėją nuo persekiojimo? Juk Jungtinės Valstijos – kone teisinės valstybės etalonas pasaulio akyse, jos yra suteikusios politinį prieglobstį daugybei nepagrįstai persekiojamų žmonių, o Jus nusprendė atiduoti į rankas tų, nuo kurių bėgote. Kuo Jūs paaiškintumėt tai?

– Žinoma, kad esu šiek tiek nusivylusi. Tikėjausi, kad bus žmonių JAV Vyriausybėje ir teismuose, kurie supras, kas vyko Lietuvoje. JAV pasirinkau kaip teisingumo ir demokratijos šalį. Bet, jau gyvendama JAV, aš mačiau, kad ši šalis nėra ideali, kad taip pat turi daug daug problemų.

Iš tiesų JAV yra suteikusios politinį prieglobstį daugybei nepagrįstai persekiojamų žmonių, bet lygiai taip pat – apgyvendinusios ir daugybę tokių asmenų, kurie atsivežė milijonus, sukauptus iš korupcinės ir kitos neteisėtos veiklos.

Lietuva pasinaudojo ekstradicijos sutarties su JAV spragomis, dėl kurių aš neturėjau teisės pateikti įrodymų, o Lietuvos Vyriausybė – galėjo. Todėl jos pateikti melagingi faktai be tai patvirtinančio vaizdo įrašo buvo vertinami kaip tikimybė, kad aš galimai padariau nusikaltimus.

Be to, JAV teismai pagal ekstradicijos sutartį neturi teisės spręsti dėl politinio persekiojimo. Tai gali padaryti tik vykdomoji institucija – Valstybės departamentas.

 

– O Jums kaip teisininkei nekeista, kad Jūsų ekstradicija pradedama vykdyti, net neišnagrinėjus Jūsų prašymo dėl politinio prieglobsčio suteikimo? Iš pradžių dėl nežinomų priežasčių nagrinėjimas nukeliamas net į 2022 metus, o po to paaiškėja, kad jo apskritai nebus, nes Jūs jau išduodama Lietuvai. Kaip tai suprasti? Ir ar tai nėra Jūsų teisių ir JAV įstatymų pažeidimas – palikti Jūsų prašymą net nesvarstytą?

– Aš tikėjausi, kad bus nagrinėjama politinio prieglobsčio byla. Iš tiesų keista, kad nelaukiama rezultatų joje ir kad prieglobsčio bylos nagrinėjimas atidėtas nepaaiškinus priežasčių. Priešingai nei ekstradicijos byloje, į politinio prieglobsčio bylą galima pateikti įrodymus. Žinoma, mane išsiuntus iš JAV, prieglobsčio bylos nagrinėjimas tampa beprasmis.

– Nemanote, kad dėl šitos kolizijos Jūsų advokatai turėtų skubiai kreiptis į teismą? Ar Jūs jau nuleidot rankas?

– Advokatai sako, kad JAV įstatymai to nereguliuoja.

– Mane suklusti privertė dar anksčiau priimtas Čikagos teisėjos sprendimas, kuriame sakoma, kad Jūs turėsite visas galimybes apsiginti savo teises ir Lietuvoje. Jie tikrai mano, kad mes jau esame teisės viršenybės šalis, kurioje kiekvienas to panorėjęs gali apsiginti savo teises? Ir net tokioj byloje kaip Jūsų, kur vienas po kito žūna įtariamieji?

– Keista ir tai, kad teismo posėdžio metu JAV teisėjai klausė: „Ar gali tai vykti Lietuvoje? Juk Lietuva yra draugiška Jungtinėms Valstijoms šalis.“ Argi pagal draugiškumą sprendžiama dėl kurupcijos, politinio persekiojimo?

Visi atsimena, kaip aš bandžiau ginti savo teises Lietuvoje, reikalaudama vaizdo įrašų iš 2012 m. gegužės 17 d. įsiveržimo į mūsų namus, ir kuo tai baigėsi. Seimui naikinant mano kaip teisėjos neliečiamybę, įrašai išvis nebuvo pateikti, o naikinant mano kaip Seimo narės imunitetą, tų įrašų buvo pateikta tik 12 sekundžių. Įsivaizduojat, iškupiūruoji, nuslepi tai, kas nenaudinga, ir pateiki. Arba išvis neduodi. Ir tai vadinama galimybe apginti savo teises.

Visuomenė taip pat turbūt dar prisimena, kaip buvo nuteista garbinga profesorė onkologė L. Bloznelytė-Plėšnienė, kaip teismas nusprendė, kad advokatas Černiauskas Deimantės nenešė, nors visa Lietuva matė, kad – nešė, kaip mano tėvai nuteisti daugybę kartų net neaišku už ką… Kaip mano mamą ir kitus žmones nuteisė už nusikaltimus, dėl kurių JAV atsisakė mane išduoti, kaip per mūsų namų šturmą kieme stovėjusius žmones tampė po teismus daugiau nei penkerius metus, kaip aklą R. Ivanauską nuteisė dėl to, kad buvo mano brolio draugas… Galėčiau vardinti ir vardinti pavyzdžius, kai Lietuvos teismams visiškai nebuvo įdomi tiesa.

Nemanau, kad JAV teisėjai nežino, kas dedasi Lietuvoje. Gal kažkada paaiškės tokio sprendimo motyvai.

Jau rankos pirštų neužtenka suskaičiuoti žuvusiųjų ir mirusiųjų, kurie buvo susiję su šia istorija.

– O gal Jūs tapote politinės konjunktūros auka? Juk jeigu Jums būtų suteiktas politinis prieglobstis, tai būtų kaip spjūvis į veidą artimai sąjungininkei. Nes toks sprendimas būtų tolygus pripažinimui, kad Lietuva neatitinka teisinės valstybės kriterijų.

– Tikriausiai tai yra politiniai susitarimai. Visiems žinoma, kad JAV yra įrengusios karines bazes Lietuvoje.

Tačiau tai, kad aš esu išduota, nepadaro Lietuvos teisine valstybe. Kiekvienais metais JAV rengia ataskaitas apie užsienio šalis. Iš ataskaitų aišku, kad Jungtinėms Valstijoms žinoma apie korupciją Lietuvoje, apie nepasitikėjimą teismais.

Mano atveju iš visos Lietuvos prokurorų kūrybos liko tik keturi kaltinimai. Tik keturi iš 39! Ir visi jie susiję su 2012 metų gegužės 17 diena, kai buvo pagrobta Deimantė. Manau, tai daug ką pasako.

– Svarstant, kodėl taip nutiko, man iš galvos vis neišeina JAV milijardieriaus ir prezidentų bičiulio Epsteino pavardė – to, kuris neseniai buvo apkaltintas lytiniu nepilnamčių išnaudojimu ir rastas kameroje nebegyvas. Atpažįstate paralelę? Jis taip pat nesulaukė teismo, kaip jo nesulaukė ir daugelis pedofilijos bylos figūrantų Lietuvoje. Ar tik nėra taip, kad ir Jungtinės Valstijos šioje srityje turi nemenkų problemų? 

– Žinoma, kad matau paralelę.

J. Epsteinas buvo rastas negyvas, kai nukentėjusiosios davė parodymus ne tik apie jį, bet ir kitus jas seksualiai išnaudojusius turtingus bei įtakingus asmenis, Epsteino draugus.

Visai neseniai JAV priėmus įstatymą, kad pedofilijos aukos gali ir po daugybės metų nuo išnaudojimo kreiptis dėl tyrimo, paaiškėjo vaikų seksualinio išnaudojimo mastas šalyje. Iš tiesų JAV turi didelių problemų šioje srityje. Vien Pensilvanijoje 300 kunigų seksualiai išnaudojo daugiau kaip 1000 vaikų. O kiek dar aukų nenorėjo viešintis?

Seksualinė laisvė nuėjo į kraštutinumus. Esu skaičiusi straipsnių, kad yra bandoma pedofiliją pripažinti liga ir panaikinti baudžiamąją atsakomybę. Taip pat esu skaičiusi apie bandymus įteisinti santuoką ne tarp dviejų, bet grupės asmenų.

– O kaip Jūs manote, ar prie Jūsų nesėkmės galėjo kaip nors prisidėti prezidentas Valdas Adamkus? Na, kaip turintis aukšto lygio ryšių Jungtinėse Valstijose, ir pan.? Nes, kiek prisimenu, jis nebuvo didelis Jūsų mylėtojas?

– Gerai atsimenu, kaip buvęs prezidentas Valdas Adamkus viešai pareiškė, kad reikia viską užbaigti pedofilijos byloje. Seksualiai išnaudotas vaikas jam nerūpėjo.

Nežinau apie jo įtaką JAV, bet keista, kad dabartinis prezidentas G. Nausėda konsultuojasi su juo. Adamkaus prezidentavimo laikai nieko gero Lietuvai neatnešė.

– O kiti politikai? Ir ar galėjo prisidėti taip vadinamo „valstybininkų“ klano atstovai, kurie greta V. Adamkaus yra siejami su slaptu CŽV kalėjimu Lietuvoje? Čia negalėjo būti koks nors ryšys pagal principą „paslauga už paslaugą“?

– Įtaką bandė daryti buvęs ambasadorius JAV Ž. Pavilionis. Šioje šalyje taip pat turi ryšių D. Grybauskaitė. O kas tiksliai prisidėjo, aš nežinau.

Dabartinėje geopolitinėje situacijoje, esant stipriai Rusijai, Kinijai, amerikiečiams yra labai reikalinga mažų, tegul ir korumpuotų bei pažeidžiančių žmogaus teises valstybių pagalba. Kas Jungtinėms Valstijoms yra Lietuva? Tik Rusijos kaimynė.

Tokiu rakursu turbūt reikėtų žvelgti ir į slapto CŽV kalėjimo atvejį, pripažintą Europos Žmogaus Teisių Teismo, bet ne Lietuvos vyriausybės. Tai yra gėda, kad mes dalyvaujame panašiuose sumanymuose užsienio šalių prašymu.

O kas link „valstybininkų“ klano vaidmens, tai siūlau nepamiršti, ką apie tai kalbėjo saugumo pulkininkas V. Pociūnas. Prisimenate žodžius, kad juos visus vienija „žydrumas“? O kas yra „žydrumas“ – netradicinė seksualinė orientacija ar pedofilija?

D. Kuolys kažkada irgi kalbėjo apie „valstybę valstybėje“, apie jos narius, švenčiančius, nakvojančius vaikų globos namuose.

– Bet, kalbant apie Jungtines Valstijas, buvo du kongresmenai – Chris Smith ir Randy Hultgren – kurie kovojo už Jus. Ir net įregistravo Jums palankų įstatymo projektą Kongrese, taip pat surengė Jums skirtus klausymus vyriausybinėje Helsinkio komisijoje. Ar nenutiko taip, kad jiems tiesiog pritrūko laiko išjudinti inertišką biurokratijos mechanizmą?

– Iš tiesų kongresmenai Chris Smith ir Randy Hultgren stengėsi iš visų jėgų padėti.

Nežinau, ar pritrūko laiko, ar Jungtinės Valstijos turi per daug savų problemų.

Kiek skaitau spaudą ir žiūriu žinias per televiziją, Kongresas ir JAV žiniasklaida susikoncentravę tik į Prezidento Trumpo apkaltą, Kiniją, Rusiją, sieną tarp Meksikos ir JAV, nelegalius imigrantus. Tai pagrindinės temos, kuriomis gyvena JAV.

– Dabar sugrįžkim į Lietuvą. Ne tiesiogine prasme – mintimis. Ko Jūs tikitės iš šio savo gyvenimo etapo? Pradedant ta akimirka, kai būsite išlaipinta iš lėktuvo Vilniaus aerouoste?

– Pirmiausia tikiuosi pamatyti žurnalistus.

Po to tikiuosi, kad man bus leis susipažinti su atliktu ikiteisminiu tyrimu. Buvęs Generalinis prokuroras D. Valys skelbė, kad turi įrašą, kuriame aš spardau Stankūnaitę, tai noriu tai pamatyti. Prokuratūra į JAV pranešė, kad aš barikadavau namą, rakinau duris, todėl taip pat noriu pamatyti tą įrašą. Ir apskritai noriu susipažinti su visu vaizdo įrašu, kuris nebuvo pateiktas nei Seimui, nei JAV pareigūnams.

Taip pat noriu kuo greičiau pamatyti savo tėvus, kurių dėl jiems iškeltų baudžiamųjų bylų negalėjau sutikti 6 metus.

– Ar jausitės saugi ir nebijosite dėl savo gyvybės? Jūsų tėvai rašė laišką prezidentui G. Nausėdai, prašė garantuoti, kad su Jumis nebūtų susidorota, bet gautame atsakyme apie tai – nė žodžio. Lyg tai būtų tokia nereikšminga smulkmena, apie kurią net neverta šnekėti.

Žinoma, kad Lietuvoje nėra saugu. Tik viešumas gali užtikrinti mano saugumą. Galbūt prieš prezidento rinkimus mano tėvų prašymas butų patekęs į priešrinkiminius pažadus.

– Įprastai kadenciją baigęs ir išrinktasis prezidentas apsikeičia tam tikra informacija. Kaip Jūs manote, kokiu žinių bagažu apie Jus ir Jūsų bylą su G. Nausėda galėjo pasidalinti D. Grybauskaitė?

– Kiek aš supratau, tai D. Grybauskaitė buvo ne vaiko, mano brolio ar mano, bet priešingoje pusėje. Teisėjas E. Gladutis, nutraukęs dalį pedofilijos bylos, D. Grybauskaitės dekretu perkeltas į Auksčiausiajį Teismą, S. Skvernelis iš Generalinio komisaro po gegužės 17-osios šturmo tapo Vidaus reikalų ministru, o Garliavoje gegužės 17-ąją buvęs komisaras R. Požėla tapo Generaliniu komisaru. Ne tik šiems, bet ir daugiau kitų buvo atsilyginta su kaupu.

Prisiminkite, kiek lindo į viešumą dėl pedofilijos bylos Konstitucinio Teismo pirmininkas E. Kūris, po ko gavo vietą Strasbūro teisme. Prisiminkite tuos reikalus viešai komentuojantį Vilniaus Universiteto Teisės fakulteto dekaną V. Nekrošių. Nemanau, kad „Snoro“ bankroto byla atsitiktinai pateko dekano pusbroliui Andzej Macijevskiui, kuris po jos nagrinėjimo taip pat tapo Aukščiausiojo Teismo teisėju.

O A. Valantinas, netekęs Generalinio prokuroro pareigų dėl aplaidaus pedofilijos bylos tyrimo, prezidentės dekretais tapo teisėju, o po to  – ir Apeliacinio teismo pirmininku.

Taigi beveik aišku, kokia informacija galėjo pasidalinti D. Grybauskaitė. Manau, kad ji manęs neatleido iš teisėjų tik dėl rinkėjų požiūrio, nes laukė antra kadencija.

– Tai išeitų, kad vadinamieji Garliavos įvykiai Lietuvą ne suskaldė, kaip teigiama, o priešingai – sucementavo? Bent jau elitą?

– Mano nuomone, korumpuotą elitą Garliavos įvykiai suvienijo.

Neabejoju, kad pedofilijos byla R. Jancevičiui (Vilniaus apygardos prokuratūros vadovui – red.) pateko neatsitiktinai. Kodėl iš bylos jis pašalino 6 tomus telefoninių pokalbių išklotinių? Kodėl man neleido susipažinti su jomis?

O kas paaiškėjo vėliau? Paaiškėjo, kad R. Jancevičius įsidarbino koncerne „MG Baltic“, kurio televizija visą ta laiką puolė vaiką ir jį gynusius.

Nežinau, gal R. Jancevičius pražiūrėjo, bet pedofilijos byloje yra likę A. Ūso pokalbiai, kuriuose jis siūlo pagalbą dėl „Leo LT“. Ką galėjo turėti bendra įtariamasis Ūsas su viduriniu išilavinimu ir „Leo LT“?

Kaip A. Ūsas galėjo būti Seimo pirmininko V. Muntiano patarėjas, turėti kabinetą savivaldybėje – šalia Vaiko teisių apsaugos tarnybos?

O Deimantės pirma apklausa, kai A. Ūso advokatas Deivis Valiulis, buvęs A. Sadecko patarėjas Seime, pareiškė: „Jūs nežinote, kam kelią pastojote“? Kaip tai suprasti?

Į viešumą kaip autoritetai mesti teisininkai E. Kūris, V. Nekrošius, žurnalistai R. Miliūtė, R. Valatka, N. Pumprickaitė ir kiti, mano įsitikinimu, buvo reikalingi ne abejonėms pašalinti, ne tiesai išsiaiškinti, bet klaidinti. Tie, kas sekė, ką jie kalba apie nužudymus, kaip komentuoja pedofilijos bylą, galėjo įsitikinti, kad tai prieštaravo jau nustatytiems faktams. Ar nors vienas jų bent kartą paminėjo net penkias mergaitės apklausas? Ar nors vienas analizavo vaiką tyrusių psichiatrų ir psichologų išvadas? Ar nors vienas pareiškė, kad prokurorai A. Kliunka, R. Petrauskas melavo dėl D. Kedžio pirštų atspaudų nusikaltimo vietoje? Ar kad yra liudytojų, jo šaudė ne D. Kedys?..

Pedofilijos bylai sužlugdyti, suversti kaltę dėl nužudymo mano broliui ir viešumoje jį šmeižti buvo mestos visos „valstybininkų“ pajėgos. Taip, taip, tų pačių, apie kuriuos jūs klausėte ir ant kurių krenta jau nebe pirmos mįslingos mirties šešėlis.

– Jums pareikštų įtarimų skaičius, bėgant laikui, gerokai sumenko. Ar sugrįžus Jums negali būti pasiūlytas toks kompromisas, kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika? Man toks įvykių variantas atėjo į galvą stebint, kaip metų metais buvo neskubama Jūsų ieškoti: skelbti paiešką lyg ir verčia užvestos bylos, o jokio noro – nėra… Ar tokia įvykių versija vis dėlto sunkiai tikėtina?

– Lietuvos prokurorų fantazijai nėra ribų. Dar gerai, kad sukūrė „tik“ 39 kaltinimus, o ne dviem ar septyniais šimtais daugiau. Nes su 39-iais  į Gineso rekordų knygą nepatekau, o štai su šimtais būčiau patekusi.

Į JAV atsiuntė daugiau kaip 300 puslapių, kuriuose išdėstyti kaltinimai. Prokuroras T. Krušna dokumentą pradėjo sakiniu: „Reikšdami Jums didžiausią pagarbą…“

Jau minėjau, kad keturi dar likę kaltinimai susiję su gegužės 17-ąja. Pagal JAV teismų sprendimus ir Lietuvos – JAV ekstradicijos sutartį aš galiu būti teisiama tik už nusikaltimus, dėl kurių esu išduota Lietuvai. Paradoksalu, bet galiu būti teisiama tik dėl dienos, kai buvo pagrobta Deimantė.

– Bet jeigu vis dėlto būtų pasiūlytas kompromisas, ar Jūs sutiktumėt? Ar priešingai – vertintumėt tai kaip principų išsižadėjimą?

– Po viso šito Lietuvos Vyriausybės melo ir persekiojimo man nereikalingi jokie pasiūlymai.

Prokuratūra turi įrodymus, kad aš nespardžiau, nebarikadavau, nerakinau durų, kad mane sužalojo, kad mano dukterėčią paėmė jėga.

Nėra dėl ko sutikti. Tie, kurie vykdė sprendimą gegužės 17-ąją, turėjo būti teisiami.

Aš niekada nebuvau išsižadėjusi savo principų.

JAV aš niekada nesislapsčiau, iš karto kreipiausi dėl politinio prieglobsčio, legaliai dirbau, mokėjau mokesčius valstybei, baigiau koledžą. Lietuvos Vyriausybei buvo žinoma mano gyvenamoji vieta, į Maršalų įstaigą Čikagoje aš atvykau pati.

– Beje, Jums netikėtai pasitraukus iš Lietuvos, net dalis Jūsų šalininkų Jus kritikavo už tai, kad šitaip pasielgėt. Ir tvirtino, kad, turėdama tokį didžiulį žmonių palaikymą, Jūs privalėjote eiti „ligi galo“, o ne pabėgti. Mane visuomet šiek tiek stebina tie, kas reikalauja aukos iš kitų, bet vis dėlto ką Jūs galėtumėt į tai atsakyti?

– Tie mano palaikytojai, kurie iš tiesų nuoširdūs, tikri draugai, džiaugėsi, kad aš su Karoliu išvažiavau. Aš galėjau likti, bet mano sūnaus ateitis ir saugumas buvo pirmoje vietoje.

Aš žinau tokių asmenų, kurie, dar man būnant Lietuvoje, kalbėjo, jog norėtų, kad aš būčiau suimta, nes taip jiems būtų lengva laimėti rinkimus. Jiems „iki galo“ reiškia būti Seime. Man „iki galo“ – kovoti dėl Deimantės. Jos jau nebuvo, kai aš išvažiavau.

Manau, mano nuojauta dėl persekiojimo pasitvirtino, nes prokuratūra, man išvykus, prikūrė dar daugiau nei 30 kaltinimų.

– Savo apsisprendimą trauktis Jūs turbūt labai rimtai svėrėt. Kokios aplinkybės nulėmė, kad pasielgėt taip, kaip pasielgėt?

– Apsisprendžiau per labai trumpą laiką – per dvi dienas. Tai nutiko po to, kai Seime pasklido kalbos, kad D. Grybauskaitė davė nurodymą sisteminėms partijoms naikinti mano imunitetą.

Aš žinojau, kad prokurorą D. Valį prezidentei buvo suradusi rašytoja V. Jasukaitytė, kad Valio tėvai buvo Jasukaitytės draugai. Manau, kad ne kieno nors kito, o būtent D. Grybauskaitės nurodymu Valys man iškėlė baudžiamąsias bylas po gegužės 17 dienos.

Aš jaučiau ir mačiau, kad D. Grybauskaitė nori su manimi susidoroti. Aš nežinau, kodėl Kauno apygardos teismo pirmininkas N. Meilutis išsigynė, kad jam skambino iš Prezidentūros ir siūlė, kad aš išeičiau iš teisėjų savo noru. Tegul tai būna ant Meilučio sąžinės.

Be to, apsisprendimą išvykti lėmė daugybė kitų dalykų: autoįvykiai, grasinimai…

– Ribotos apimties interviu neįmanoma aptarti visko, bet vis dėlto – kaip Jūs dabar vertinate tuos įvykius, kurie sukrėtė Lietuvą ir sugriovė Jūsų ir Jūsų artimųjų gyvenimus?

– Mano vertinimas niekada nebebus kitoks – niekas nėra garantuotas, kad jo vaikas netaps lytinio išnaudojimo auka. Ar kad tai nenutiks kam nors iš artimų žmonių.

Jei ne korupcija, įtariamų pedofilų ir jų bendrininkų gynimas, vaiko pagrobimas ir pradanginimas, pedofilijos bylos baigtis galėjo būti visiškai kitokia. Kitokie galėjo būti ir vaiką gynusiųjų likimai. Galbūt net kitoks visų mūsų gyvenimas Lietuvoje.

Atsiminkite, kad 2010 metų sausį Seimas po atlikto tyrimo konstatavo, kad visi mano brolio Drąsiaus Kedžio skundai buvo pagrįsti, kad pedofilijos byla visų instancijų prokuratūrose tirta aplaidžiai. O kur tie prokurorai – Ročienė, Kiuršinas, Čivinskaitė, Valantinas – šiandien? Jie ne tik grįžę į pareigas, bet ir paaukštinti. G. Ročienė net sugebejo iš valstybės prisiteisti tūkstantines sumas.

– Ar tų įvykių paveikslas Jūsų akyse šiandien smarkiai skiriasi nuo to, koks buvo tuomet? Ar Jums pavyko vėliau sužinoti tai, ko tada nežinojote ir ko ligi šiol nežino visuomenė?

– Tų įvykių paveikslas mano akyse beveik toks pat. Tik, aišku, šiuo metu yra daugiau informacijos apie korupciją, apie D. Grybauskaitės, sisteminių partijų narių tikruosius veidus, apie korumpuotus žurnalistus.

Būdama Lietuvoje, aš nežinojau, kad Liberalų sąjūdžio gretose su E.Masiuliu buvo A. Ūso giminaičiai, kad mane svarstęs ir kritikavęs teisėjas V. Kažys, V. Kondratjevo sprendimą galioti palikęs E. Laužikas bus įtariami kyšio ėmimu, kad E. Masiulis skolinsis pinigus alkoholio dėžėje, kad D. Grybauskaitė, pasivadinusi „tulpe“, susirašinės su E. Masiuliu, kad ji aukštins pareigose vieną po kito…

– Tai ko gero, jeigu Jūs būtumėt likusi čia, jie visi ir būtų sprendę Jūsų likimą – įskaitant kyšių ėmimu įtariamus teisėjus?

– Taip, tie patys teisėjai būtų sprendę ir tie patys spręs ir dabar.

Jei ne pas advokatą aptikta „blakė“, tyrimas būtų trukęs dar ilgą laiką. Įsivaizduojate, kiek teisėjų dar būtų pagauta? Dešimtys? O gal net šimtai?..

Aš žinau, kad yra ir sažiningų teisėjų Lietuvoje, bet jų labai nedaug.

– O kaip vertinate profesoriaus V. Landsbergio vaidmenį? Ar nestebina tai, kad jis iš pradžių buvo labai nuoseklus ir karštas Deimantės ir jos puseserės gynėjas, parašė ne vieną straipsnį, o po to net nebuvo linkęs to prisiminti?

– Manau, kad profesorius Vytautas Landsbergis buvo nuoširdus. Jis žinojo apie vaikų seksualinį išnaudojimą. Manau, kad jį užtildė jo anūko Gabrieliaus ėjimas į politiką. Profesorius yra išskirtinė asmenybė, bet anūkas neišsiskiria iš pilkos politikų masės. Profesoriaus V. Landsbergio pozicija dėl pedofilijos bylos, dėl manęs nesutapo su konservatorių partijos nuomone, todėl, manau, dėl šių priežasčių profesorius pasirinko tylą – kad nesugadintų anūkui karjeros.

Mane labai nustebino ir Gabrieliaus Landsbergio draugystė su tuometiniu Liberalų sąjūdžio pirmininku E. Masiuliu.

O šiaip šnekų yra visokių, bet nesinorėtų vadovautis gandais.

– Kalbama, jog V. Landsbergis susitikinėjo su Jumis ir vylėsi, kad Jūs su savo šalininkais įsiliesite į konservatorių gretas, bet Jūs neva nepaklausėte. Ar tai tiesa?

– Taip, su V.Landsbergiu aš bendravau. Jis man paliko tikrai neeilinio asmens įspūdį. Atrodė, kad jis susirūpinęs vaiko išnaudojimu, jo likimu. Manau, kad jis turėjo apie pedofilus informacijos ir iš kitų šaltinių.

Jis nekvietė į konservatorių gretas, bet gerai atsimenu, kad, kalbant apie naujos partijos kūrimą, jis sakė, kad bus blogai, kad bus susidorota. Galbūt tai buvo ir mano patirties stoka, bet tuo metu aš tikrai nesuvokiau, kad dėl ėjimo į politiką man pradės vieną po kitos kurti baudžiamąsias bylas.

– O ką kalbėjo D. Grybauskaitė, kai buvo su Jumis susitikusi?

– Iš tikrųjų tai aš taip ir nesupratau, dėl ko ji su manim susitiko.

Atsimenu, jog ji pradžioje pokalbio pasakė, kad domėjosi manimi Specialiųjų tyrimų tarnyboje ir gavo iš jos atsakymą, kad kyšių aš neimu.

Ji sakė, kad negali kištis į Deimantės gyvenamosios vietos nustatymo bylą.

Aš jai atvežiau mano nužudyto brolio nuotraukas. Į tai ji pareiškė, kad prokuroras R. Petrauskas jai pranešė, jog Kedys mirė sava mirtimi.

Tiesa, ji tvirtino, kad neskaito laikraščių, bet, kaip paaiškėjo vėliau, žinojo iš kokios žiniasklaidos prašyti paramos, kuriai žiniasklaidai skirti finansavimą iš Prezidentūros.

Pasakyčiau, kad nieko reikšmingo tame pokalbyje nebuvo.

– Jūs sakot, kad D. Grybauskaitei parodėte nužudyto brolio nuotraukas. Kas jose buvo, kad net pasiėmėt į susitikimą su prezidente? Ir kodėl taip tvirtai sakote, kad – nužudyto?

– Iš nuotraukų aiškiai matėsi, kad jis miręs ne sava mirtimi. Nepriklausomas ekspertas taip pat padarė išvadą, paneigiančią eksperto J. Paliulio išvedžiojimus.

– Kaip šiandien vertinate S. Skvernelio, kitų žinomų politikų vaidmenį?

– Kaip vertinti S. Skvernelį?

Tas, kas atsiuntė 240 policininkų pagrobti mažą seksuliai išnaudotą vaiką, vėliau važiuoja su savo paties vaiku pas popiežių į Vatikaną palaiminimo…

Atsakymas vienas – šlykštu.

– O žinant, kad jis šiandien kovoja su sunkia liga, širdis neatlėgsta?

– Suserga ne tik blogi, bet ir geri, labai geri žmonės. Nėra ko džiaugtis dėl kito ligos. S. Skverneliui dar reikia užauginti savo vaikus.

Bet norėčiau grįžti prie jūsų klausimo dėl kitų politikų vaidmens.

Pasakyčiau, kad dėl vaiko likimo ir mano persekiojimo labiausiai pergyveno Lenkų rinkimų akcijos, Darbo partijos ir kai kurie Tvarkos ir teisingumo partijos nariai – žinoma, išskyrus R. Žemaitaitį. Lenkų rinkimų akcijos pirmininkas apie pedofilijos bylą net viešai pasisakė Europos parlamente.

Dar galėčiau paminėti D. Kuolį, jeigu jį galima priskirti prie politikų. Jis kūrė partiją tik tam, kad suskaldytų „Drąsos kelio“ rinkėjus.  „Lietuvos sarašas“ buvo tik idėja suvienyti žmones, o vėliau paaiškėjo, kad tokiu pavadinimu bus atskira politinė partija. Pasidėjęs Deimantės ir mano nuotraukas, D. Kuolys susirinko parašus partijos kūrimui. Visuomenė to net nežino, kad jis, taip pat K. Krivickas, R. Janutienė prieš rinkimus buvo kviečiami į „Drąsos kelią“, bet tai jų nedomino. Kuoliui reikėjo atskiros partijos. Krivickui, Janutienei nesmirdėjo propagandinio „Lietuvos ryto“ pinigai. O Krivickas net ruošėsi į rinkimus su Liberalų sąjūdžiu – po to, kai E. Masiulis buvo sulaikytas su pinigais.

Norėčiau tik iš geros pusės paminėti G. Songailą, S. Stomą, N. Puteikį, R. Kupčinską, N. Oželytę, P. Gražulį – visiems jiems rūpėjo vaiko likimas. O sisteminiai konservatoriai ir socialdemokratai į mus žvelgė kaip į konkurentus, atimančius balsus. Dar man būnant Seime, konservatoriai taip ir skundėsi, kad „Drasos kelias“ užėmė jų 7 vietas…

– Ką pagalvojote, kai išgirdote, kad Jums apkaltą Seime inicijavusių liberalų lyderis įkliuvo su banknotų prikrauta dėžute? 

– Kai išgirdau, kad E. Masiulį sulaikė su ta banknotų dėže, pamaniau, kad pagavo su kyšiu ir pagalvojau, kad jis susitvarkys. Turbūt mano mintys krypo teisinga linkme – teismas įsakymu jau pripažino, kad jis skolinosi. Taigi E.Masiulio negalima vadinti kyšininku. Reikia sakyti, kad STT jį nepagrįstai apšmeižė ir neteisėtai sulaikė.

Bet ką Masiulis beaiškintų, žmonės atskiria pelus nuo grūdų. Jo jau nėra politikoje ir tikiausiai ir toliau nebebus.

– Kodėl Jūs neskundėte savo apkaltos rezultatų teismui? Juk ji surengta, pažeidžiant Seimo statutą, kuris turi įstatymo galią. Statute nurodyta, kad pranešimas Seimo nariui apie jam pradedamą apkaltą turi būti įteiktas pasirašytinai, o Jums niekas neįteikė. Ir net neieškojo ir nesiaiškino, ar Jūs dar gyva – jau nekalbant apie tai, kad buvote teisiama už akių, be galimybės pasiteisnti. Kaip kokia karo nusikaltėlė.

– Niekas man iki šiol neįteikė pranešimo apie apkaltą, todėl nebuvo ką skųsti.

– Supratau… Jūs – buvusi teisėja su ilgamete praktika. Per keliolika teisėjavimo metų neturėjote jokių nuobaudų. Maža to, ant Jūsų nekrito ir jokių šešėlių, nes viskas jau seniai būtų atkasta ir išnarstyta po kaulelį. Bet net tokia reputacija nepriverčia susimąstyti Jūsų priešininkų. Gal tai – ir komunikavimo problema? Gal nesugebėta įtikinamai paaiškinti padėties?

– Manau, Lietuvoje yra daugiau pedofilų pagalbininkų, nei pačių pedofilų.

Tie, kas iš tikrųjų domėjosi pedofilijos bylos eiga, toliau sekusiais įvykiais, supranta,  kieno pusėje yra tiesa.

Aš jau minėjau, kad 2010 metais Seimas nustatė, jog mano brolio skundai pagrįsti, byla buvo tiriama aplaidžiai. Kodėl prokurorams nepradėjo ikiteisminių tyrimų? Kodėl vėliau jie grįžo į darbus, buvo paaukštinti? Kodėl po Seimo išvadų byla buvo perduota abejotinos reputacijos prokurorui R. Jancevičiui, kuris ją pasuko visiems žinoma linkme?

Prisiminkite, ką apie vaiko išnaudojimą sakė prokuroras A. Kiuršinas: „Kas čia tokio, kad vaikui įkišo kelis kartus į burną?“ Įsivaizduojate?

– Man jau nusibodo kartoti, kad, teismui atmetus pedofilijos versiją kaip tyčia išsigalvotą D. Kedžio, Jūsų broliui nebeliko motyvo žudyti. Tačiau jis ir toliau laikomas žudiku. Tai – akis badantis prieštaravimas visoje įvykių konstrukcijoje, palaimintoje teismų, tačiau apsimetama, kad viskas tvarkoj. Kaip taip gali būti valstybėje, kuri save laiko teisine?

– Lietuva jau daugelį metų nėra teisinė valstybė.

Dėl mano brolio prokuratūra skelbė, kad žudymo vietose rasti jo pirštų atspaudai, bet, man susipažinus su mirties byla, paaiškėjo, kad tų atspaudų nebuvo rasta. Generalinė prokuratūra vėliau paneigė prokurorų A. Kliunkos ir R. Petrausko melagingą informaciją.

Kaip su liudytojais, kurie matė, kad šaudė ne Drąsius Kedys, bet kitas asmuo? Kodėl jų parodymai neskelbiami?

Kaip su vaizdo įrašu iš gatvių, kurį siuntė į užsienį tirti ir apie kurį prokuratūra skelbė, kad matosi Kedžio veidas? Kodėl jo „Lietuvos rytas“ iki šiol nepaviešino?

O kaip su A.Ūso mirtimi? Prisiminkite V. Gaivenio laidoje „Abipus sienos“ verkiančius Ūso tėvus, kad sūnus nužudytas, kad pirštinė rasta kitoje vietoje, kad kūnas temptas, ant pilvo žymės. Kas nužudė Ūsą, leidžiantį savaitgalį su draugais sodyboje, jeigu tuo metu mano brolis jau buvo palaidotas?

– Taip, esminiai klausimai, į kuriuos niekas nesiima atsakyti. Paminėjote „Lietuvos rytą“ – gal žinote, kodėl jis Jūsų šitaip neapkenčia? Juk bet kuris mąstantis žmogus dėl nieko negali būti tikras 100 procentų – nebent dėl savo mirties. Bet štai dėl Jūsų G. Vainauskas tikras absoliučiai – ir kad Jūs išsigalvojote pedofiliją, ir kad pastūmėjote brolį žudyti ir net kad tvirkinot savo dukterėčią Deimantę. Iš kur toks beribis žinojimas ir tokia neapykanta?

– Aš neturiu nieko bendra nei su žudymais, nei su tvirkinimu.

Tai tipinė situacija. Jeigu pasidomėtumėt pasaulio praktika pedofilijos bylose, tai įsitikintumėt, kad įtakingi pedofilai ir jų užtarėjai visada verčia kaltę tiems, kas gina vaikus.

Atsimenat pulkininką V. Pociūną, kuris buvo nužudytas ir po to G. Vainausko šlykščiausiai apšmeižtas? Kaip neva girtas atlikinėjo pro langą gamtinius reikalus ir iškrito, kaip turėjo ryšių su kita moterimi, ir panašiai? Kaip reikėjo jaustis žuvusiojo žmonai, vaikams?

Dėl ko G. Vainauskas taip elgiasi, aš nežinau. Galbūt tiems patiems valdant Lietuvą 25 metus, jis galutinai įtikėjo, kad už šmeižtą niekuomet nebus nuteistas.

O gal jam šitaip liepta daryti? Ir jis tėra tik sraigtelis didžiuliame korupcijos mechanizme?

Tai, ką daro Vainauskas, nėra žurnalistika. „Lietuvos rytas“ niekuo nesiskiria nuo sovietinės spaudos, kai skaitėme tarp eilučių.

G. Vainauską esu mačiusi tik sykį. Begeriant kavą Vilniuje lauko kavinėje, man jį parodė beeinantį su jauna mergina, gal anūke. Pagalvojau: „Ar šis mažas plikas senukas gali būti šitoks baisus?..“

Bet ir kitų žiniasklaidos priemonių pozicija – panaši. LRT, 15min.lt nedaug kuo skiriasi nuo „Lietuvos ryto“. Valatka, Miliūtė, Pumprickaitė… Vargšai dvasios ubagai, kitaip nepavadinsi.

Prisiminkite, kai buvo sulaikytas E. Masiulis, kaip šitie veikėjai raitėsi, kaip stengėsi jį ginti. Buvo koktu žiūrėti. Įsivaizduokite mane, paėmusią ne 103 tūkstančius, bet 5 eurus. Kas vyktų jų laidose? Kas būtų rašoma straipsniuose?

Ar visuomeninė televizija ir radijas, gaunantys finansavimą iš valstybės, gali rengti tokius neobjektyvius reportažus, šmeižti, meluoti? Gėda ir tiek.

– O kuris apie Jus paskleistas melas – didžiausias?

– Didžiausias melas, kad Karolis – ne mano sūnus.

O didžiausias absurdas – kad organizavau žudynes ir ne bet kaip, o psichologiškai tvirkinau vaiką.

Jungtinėms Amerikos Valstijoms kaip tvirkinimo įrodymas buvo pateiktas Deimantės ir mano pokalbis: „Deimantėle, nekalbėkime daugiau apie tuos išsigimėlius“.

– Ar grįžusi bandysite telkti savo šalininkus? Ir – jei taip, tai kokį pagrindinį tikslą kelsite sau ir jiems?

– Grižtu pačiu laiku – prieš 2020 metų Seimo rinkimus.

Mano svajonė – padėti suvienyti visas mažas partijas kaip antisisteminę koaliciją.

Pamąstykite paprastai: daugiau kaip 25 metus valdo tie patys, tai vienu, tai kitu daugiau, bet iš esmės jų sprendimai ir veiksmai vienodi.

Prisminkite buvusios prezidentės D. Grybauskaitės mintis, kad būtų laikas pereiti prie dviejų partijų sistemos. Dėl ko? Kad nebūtų kam jų kritikuoti? Dabar dar yra šioks toks pasipriešinimas.

Visi, kurie buvo šiek tiek stipresni, bandė juos kritikuoti, bandė kažką keisti.

Vienintelė galimybė pakeisti Lietuvą – antisisteminėms partijoms susivienyti. Kito kelio nėra. Pamiršti visus nesutarimus, nuoskaudas…

2012 metais aš taip pat norėjau tai padaryti, bet nesugebėjau. Gal šį kartą suvienijimui mano įkalinimas padės?

– Kaip žinoma, šalininkų niekas nesirenka – šalininkai patys renkasi savo autoritetus. Tačiau Jūs esate kaltinama ir dėl šalininkų ir net sėkmingai kompromituojama. Net suformuotas tam tikras vadinamojo „patvorinio“ stereotipas kaip išskirtinai riboto ar net „trenkto“ asmens. Kiek toks įvaizdis, Jūsų nuomone, atitinka tikrovę?

– Priešingai, mano šalininkai – išsilavinę, kultūringi, labai geri žmonės. Kiek jų rizikavo ramiu gyvenimu, nesavaudiškai gindami Deimantę! Kiek buvo tarp jų nė už ką nuteistų ir persekiojamų. Pasiaukojantys žmonės.

Laikas parodė, kad tie du Garliavoje prie tvoros rėkavę asmenys buvo įtariamųjų pedofilija pusėje, šiuo metu sėkmingai bendrauja su jų giminaičiais.

– Kodėl per visą dešimtmetį Jūsų neparėmė nė vienas bažnyčios hierarchas? Kai tuo tarpu kunigų, ir net garsių disidentų, tarp Jūsų rėmėjų buvo.

– Manau, kad bažnyčią pedofilijos tema apskritai gąsdina. Didžiausias neatskleistas pedofilijos bylų kiekis būtent susijęs su kunigais.

Jungtinėse Valstijose skelbiami dešimtys tūkstančių atvejų, kai vaikus prievartavo kunigai, bet niekas tų nusikaltimų tuo metu netyrė ir nesiaiškino.

Skaičiau apie JAV kardinolą, kurio auka, nuvykusi į Vatikaną, popiežiui Jonui Pauliui II ir kitiems aukštiems bažnyčios vadovams papasakojo, kad tas kardinolas juos nuo vaikystės seksualiai išnaudojo. Ir kas iš to? Jie pažadėjo pasimelsti.

Kunigai J. Varkala, R. Grigas ir sovietų laikais nebijojo reikšti nuomonės, už ką buvo persekiojami.

Aš labai gerai nepažįstu kunigo R. Grigo, bet iš jo rašytų straipsnių aišku, kad vaiko seksualinis išnaudojimas jam niekuo nepateisinamas.

Galiu drąsiai, be jokių abejonių pasakyti, kad tokių padorių, sąžiningų, kito skausmą išgyvenančių žmonių kaip Jonas Varkala šioje žemėje mažai. Tokių kaip Jonas Varkala yra vienetai. Jei visi būtų kaip kunigas Varkala, Lietuva būtu rojus.

– Ir vis dėlto ne viskas Jūsų gyvenime nuspalvinta vien niūriomis spalvomis. Net prieš Jus nusistačiusioje žiniasklaidoje kalbama, kad Jūsų sūnus Karolis – tvirčiausia atrama Jums. Tai galiu patvirtinti ir aš iš savo neilgo bendravimo su Karoliu JAV. Kaip Jums pavyko užauginti tokį puikų vaikiną, jei Jūs tokia baisi, kaip piešiama?

– Karolis yra ne tik tvirčiausia atrama, bet pats geriausias mano draugas. Mes vienas kitą suprantame iš pusės žodžio.

Jis yra mano kraujas ir mano kūrinys. Stengiausi jį tokį užauginti: žingeidų, rūpestingą, jautrų, geros širdies, dosnų.

Manau, suaugusiems nepakeliamos kančios, kurias Karolis patyrė dar būdamas vaikas, suformavo jį kaip asmenybę.

Karolis labai domisi ivykiais Lietuvoje, perduoda man visas žinias.

Susitikimų metu žiūriu į savo sūnų ir galvoju: „Kaip iš bejėgio 3,5 kilogramų, 53 centimetrų berniuko užaugo toks vyras?“

– Ar pasiilgot Tėvynės? O gal jai jaučiate nuoskaudą dėl taip tragiškai susiklosčiusio savo likimo?

Žinoma, kad pasiilgau. Aš myliu Lietuvą, jos gerus, darbščius ir sąžiningus žmones.

Mano likimas tragiškai susiklostė dėl pedofilų, jų pagalbininkų, dėl korupcijos.

Lietuvoje aš turiu daug giminaičių ir daugybę gerų draugų.

Labiausiai pasiilgau savo tėvų.

– Ką Jūs šiandien padarytumėt kitaip, jei būtų įmanoma atsukti laiko ratą atgal?

– Aš niekada nesigailėjau, kad bandžiau išgelbėti Deimantę. Aš buvau taip sukrėsta dėl jos lytinio išnaudojimo, kad mano karjera, ramus gyvenimas, mano persekiojimas jau buvo antraeiliai dalykai.

– Jūs susimąstote, kodėl būtent Jus užgriuvo tokie išbandymai? Ir jei taip, tai kokį atsakymą randate?

Toks mano likimas. Aš esu stipresnė už kitus. Gal todėl Dievas kovai pasirinko mane.

Nenoriu kaltinti nei Lietuvos, nei JAV teisėjų, politikų. Jie taip pat turi savo likimus, nuo kurių nepabėgs. Kai JAV teisėjas Martinas priėmė sprendimą išduoti mane Lietuvai, aš mąsčiau: „Kaip jis galėjo taip pasielgti?“ Dabar jau net nebegalėčiau jam parašyti, nes jo jau seniai nebėra tarp gyvųjų.

Išbandymai žmones padaro tik stipresnius.

Šiuo metu daug kas atrodo ir neteisinga, ir nesuprantama. Bet gal po kelerių metų, žvelgiant atgal, viskas atrodys visai kitaip. Dievas turi kiekvieno iš mūsų gyvenimo planą. Ir yra dalykų, kuriuos mes patys negalim nuveikti. Todėl telieka pasitikėti ir laukti.

– Ačiū Jums už pokalbį! Linkiu, kad Tėvynėje rastumėt teisingumą.

 

Sorosinius dolerinius Lietuvos “patriotus” – konservatorius, liberalus, socdemus, nacistus, nacionalistus, propatristus ir pan., – apsėdo Šėtonas. Septynios biblinės nuodėmės tokiam Lietuvos “patriotui”-JAV liokajui neleidžia kritiškai mąstyti ir suvokti realybę tokią, kokia ji yra iš tiesų, be Sąjūdžio melo ir prasimanymų.
Išsigelbėjimas Lietuvai tik vienas – negailestingas egzorcizmas liberaliems “patriotams”, prekiautojams Tėvyne socializmu.

Šaltinis: https://lt.rubaltic.ru/politics/26012018-landsbergis-sausio-13j-siek-kraujo-kuris-jam-leist-tapti-tautos-didvyriu/?fbclid=IwAR0r4QUrvvT_BiE71URf1qv1U4_-sSpc4nzgkoA_1QAtMfoxxb72quz1PzU

Kruvinieji 1991 metų sausio 13-osios įvykiai prie Vilniaus televizijos bokšto tapo vienu iš valstybės sukūrimo mitų. Dabartinė Lietuvos valdžia atidžiai seka, kad visuomenė neabejotų, jog kalti tik tarybiniai kariškiai, kurie esą nužudė nepriklausomybės šalininkus. Tačiau tų įvykių liudininkų parodymai atskleidžia tikrąjį jų vaizdą ir įrodo, jog prieš 26 metus sukurta ir iki šiol akylai saugojama versija yra melas. Apie tai, kas ir kodėl suplanavo kruviną sausio 13-osios akciją, analitiniam portalui RuBaltic.Ru papasakojo buvęs Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatas ir antrasis LKP CK (TSKP platformoje) sekretorius Vladislavas Švedas:

— 1990 metų kovo 11-osios naktį Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba, kuriai vadovavo Vytautas Landsbergis, paskelbė Lietuvos nepriklausomybę, tačiau daugiau kaip metus jos nepripažino pasaulio bendrija. Bet ir po tragiškų sausio 13-osios įvykių pasaulio lyderiai tylėjo. Ką visa tai reiškė?

— Nepriklausomybės paskelbimas — gana reikšmingas aktas, bet jis tik visiškos valstybės nepriklausomybės preliudija. Siekdama būti išties nepriklausoma, valstybė privalo: kontroliuoti visą savo teritoriją, sienas, turėti nuosavą, pasaulio pripažintą valiutą, karines pajėgas, sugebančias apginti nepriklausomybę, atstovavimą tarptautinėse organizacijose ir t.t. Antai Katalonija paskelbė nepriklausomybę, kaip ir Lietuva 1990 metais. Ir ką? Pareiškimas, jog atkuriama nepriklausomybė, respublikoje nebuvo paremtas realia situacija.

Povilas Masilionis: „Būti žmogumi pavojinga“

Šaltinis: https://www.laisvaslaikrastis.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=9272%3Apovilas-masilionis-buti-zmogumi-pavojinga&catid=31&Itemid=101&fbclid=IwAR2LJSx1U6DCv8mM7FLLUlJXOsPm-4-XamolC1MZmiJ4tF-g5hT25IF3lxU#.XZWQQoDwiwY.facebook

Knygų leidėjas, publicistas Povilas Masilionis, “nepriklausomoje” Lietuvoje nuteistas už žurnalistinę veiklą.

Atlaikęs teismų maratoną, politizuotai nuteistas garbaus 80 metų Jubiliejaus išvakarėse nuteistas knygų leidėjas, rašytojas Povilas MASILIONIS, pristatydamas savo naujausią „nešukuotos publicistikos“ knygą „BŪTI ŽMOGUMI PAVOJINGA“, desperatiškai kreipiasi į visuomenę: Todėl šiandien – kiek liko jėgų – norisi šaukti sau ir kitiems, dar nepabėgusiems iš Lietuvos Don Kichotams: „Į dvikovą šitą valstybę – ant melo ir neteisybės pamatų statomą valstybę“  (pasiligojusio teisingumo neoliberalistinę valstybę, o ne Lietuvos Respubliką ir jos žmones, kuo bando mane apkaltinti prokuroras) Tam, kad sukurtume kitokią valstybę, tobulesnę. Tam, kad mums nereikėtų, kaip Romualdui Ozolui, vienam iš dabartinės valstybės „gimdytojų“, gyvenimo pabaigoje klausinėti nusivylusių lietuvių: „Atsakykit, turim dar mes savo valstybę, ar ne?“, „Ar mūsų valstybė – mūsų?“

————————————————————————————————–

Povilas MASILIONIS (gimė 1939 07 09 Nakonių kaime, Anykščių raj.) – tarybinės, o vėliau  ir Nepriklausomos Lietuvos filologas, poetas, žurnalistas, redaktorius. Mokėsi Troškūnų vidurinėje mokykloje, studijavo Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą. Įgijęs universitetinį išsilavinimą, 1964–1970 m. dirbo Molėtų rajono laikraščio „Pirmyn“ redaktoriaus pavaduotoju, o 1972–1988 m. – Jonavos raj. laikraščio „Jonavos balsas“ redaktoriumi, Politinio švietimo namų konsultantu ir net LKP CK spaudos sektoriuje instruktoriumi. Atgaunant nepriklausomybę Lietuvoje, 1988–1993 metais P.Masilionis dirbo žurnalų „Komunistas“, „Politika“ vyr. redaktoriaus pavaduotoju. 1999 m. leidykla „Gairės“ išleido P.Masilionio publicistinių straipsnių rinkinį „Sukryžiuotų kalavijų karalystėje“.

————————————————————————————————

Atidesni skaitytojai, rimčiau besidomintys laisvos, nepriklausomos Lietuvos istorija, jos politinės raidos metamorfozėmis, socialinės pertvarkos lūžiais, be abejo, turėtų atkreipti dėmesį į publicistinę, disidentinę literatūrą, išleidžiamą leidyklose „Politika“ ir „Gairės“. Šių dukterinių leidyklų veikla, jų darbas grindžiamas ne tiek verslo, kiek  TIESOS sakymo bei TEISINGUMO kriterijais, atlieka kilnią misiją oligarchų valdomoje šalyje, kurios informacinį lauką tendencingai uzurpuoja ir liaudį kvailina žiniasklaidos verslo magnatų užsakomoji produkcija.

Lietuvos nepriklausomybės metais dirbdamas leidyklos „Gairės“ (UAB „Mūsų gairės“) direktoriumi, Povilas Masilionis pagrįstai gali didžiuotis tokiomis šioje leidykloje išleistomis, liaudies pamėgtomis ir politikos funkcionierių keikiamomis (tautos „patriarcho“, prof. V.Landsbergio ypač niekinamomis) knygomis, kaip Vytauto Petkevičiaus trilogija: „Durnių laivas“, „Durniškės“, „Prakeiktieji ir pateptieji“, Liudo Dambrausko „Išeinančiojo mintys“, „Kovo 11-osios tragizmas“, Aleksandro Bendinsko „Be pagražinimų“, Romualdo Grigo, Alberto Ružo „Lietuviškieji „…izmai“, Stasio Stungurio „Rūškano laiko godos“, Vytauto Skuodžio „Melo, neapykantos ir šmeižto kronika. 1993–1997“ , „Dar kartą apie landsbergizmą“ bei kita disidentine literatūra.

 

Kairiųjų pažiūrų politikuojantis žurnalistas Povilas Masilionis neslepia, jog jam visuomet rūpėjo ir ypač dabar rūpi, „kaip šioje laukinio kapitalizmo bakchanalijoje sekasi paprastam, didelių turtų neturinčiam ir neturėsiančiam Lietuvos žmogui?“ . Tuo metu, kai dauguma buvusių komunistų skubiai „susiprato“, „persitvarkė“ ir tapo uoliais nepriklausomybės „gynėjais“, Konservatorių partijos, pasivadinusios „Tėvynės sąjunga“, gretose, arba adaptavosi konformistiškoje Socialdemokratų partijoje, neva, atstovaujančioje liaudies interesus, tiktai maža dalis politikų iš buvusios sovietinės nomenklatūros armijos išliko padoriais žmonėmis, kuriems nėra svetimas teisingumo jausmas, moralė, sąžinė. Šiai bebaigiančiai išnykti taurių Lietuvos politikų elito grupei, be abejo, priskirtinas ir Povilas Masilionis, garbaus amžiaus žurnalistas, nekomercinės leidyklos „Gairės“ direktorius. Nors ir buvęs komunistas, tačiau tikras patriotas P.Masilionis, skeptiškai vertindamas politinių procesų raidą nepriklausomoje valstybėje, su giliai užspaustą širdgėla prisipažįsta:

„Mums, jau gerokai pagyvenusiems atkūrusios nepriklausomybę šalies piliečiams, praktiškai visas sąmoningas gyvenimas prabėgo tarybų valdžios metais – dabar jau sustabdyto socializmo statybos eksperimento sąlygomis. Mes dirbome, kūrėme, bandėme prisitaikyti prie to eksperimento netobulumų ar priešinomės jiems, tačiau dauguma iš mūsų ir šiandien išliko neprisitaikiusiais prie naujųjų sąlygų ano socialistinio eksperimento kūdikiais. Gyvenimu nusivylusiais, bet vis dar „gerų valdžios dėdžių“ belaukiančiais, kapitalizmo stresams imuniteto taip ir neįgijusiais, epochos lūžio neretai psichiškai sužalotais žmonėmis. Todėl tarp daugybės nusižudžiusiųjų, kuriais Lietuva pirmauja visame pasaulyje, pagyvenusieji šalies piliečiai neužleidžia savotiškų lyderių pozicijų (nejaugi mes, priešpensinio ar pensinio amžiaus žmonės, taip be kovos ir pasiduosime?).

Kas kita jaunimas. Jauniems lengviau grumtis, lengviau prisitaikyti lietuviškojo laukinio kapitalizmo džiunglėse, tačiau ir jie, anoje epochoje gimę, neturi (ir jau neturės!) to imuniteto, kuris gaunamas kartu su motinos pienu. Imuniteto kapitalistiniams santykiams tarp žmonių, būdingiems laukinių žvėrių gyvenimui. Gal dėl to jaunieji lietuviukai, nepritapę savoje šalyje, jau užtvindė visą, bent kiek civilizuotesnį, kapitalistinį pasaulį. Jei taip ilgiau tęsis, kas galės paneigti tokią galimybę: Lietuvos ateitis taps problematiška, turint galvoje, kad ir gimimų skaičiumi mes dabar labai atsiliekame nuo socializmo laikų?..

Mano oponentai – ir tarybiniais metais, ir dabar (tik kiti!) – kartoja tą patį: esą aš gyvenimą tapąs labai jau tamsiomis spalvomis, esą aš kviečiąs tautą (anksčiau – liaudį!) į mūšį su vėjo malūnais. Nesiginčysiu! Visais laikais buvo ir yra reikalingi donkichotai. Net atkūrus nepriklausomą Lietuvą. Ir šiandien, kosminiu greičiu judėdamas į trečiąjį tūkstantmetį, gali drąsiai kalbėti išmoningojo bajoro Don Kichoto Lamančiečio laikų poeto žodžiais: “Ieškau gyvasties mirty, / Ieškau ligoje sveikatos, / Kelio iš užburto rato, / Laisvės tolimoj tremty, / Mulkių sambūry Sokrato.“

Kur tas Sokratas, galintis filosofiškai apmąstyti mūsų šiandienę būseną: argi išsiveržėm iš vienos sąjungos (TSRS) tik tam, kad savanoriškai kištume galvas į kitą – ne ką geresnę – sąjungą (ES) ir net į NATO?...

Sunku būtų nesutikti su gerbiamo žurnalisto, leidėjo P.Masilionio nuomone, kad teisingumas mūsų visuomenėje yra blokuojamas. Tai pastebima nuo pat Sąjūdžio užgimimo pradžios, juolab, kad „konservatoriškos ideologijos“ ištakos stebėtinai sutampa su landsbergizmo atsiradimu bei įsigalėjimu Lietuvoje. Prof. Vytautas Landsbergis, skanduojančios minios akivaizdoje staiga pasijutęs „Rezistentu Nr.1“, ropšdamasis į valdžios olimpą, tiesiog išvaikė sau neparankius, tikruosius disidentus, sovietmečiu tremtus į lagerius bei guldžiusius galvą už laisvą ir nepriklausomą Tėvynę Lietuvą. Apie naujai iškeptą tautos „patriarchą“ ėmė burtis įvairaus plauko pataikaujančios, mokančios įsiteikti profesoriui vidutinybės, skatinamos savanaudiškų siekių, noro valdyti, plėšti šalį, grobti valstybei priklausantį turtą ir žemes.

Komentuodamas pragaištingos Lietuvai ideologijos – landsbergizmo – atsiradimo ištakas, P.Masilionis glaustai reziumuoja: „1988 metų birželio 3 dieną susikūrus Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinei grupei, į ją nepakliuvo nei vienas buvęs disidentas. Spalio mėnesį įvykus Sąjūdžio steigiamajam suvažiavimui ir išrinkus 35 asmenų Tarybą, buvusiems disidentams taip pat neatsirado joje vietos. Mūsų išleistos knygos „Durniškės“ autorius Vytautas Petkevičius šiame kūrinyje plačiai aiškina buvusių kovotojų už socialiai teisingesnę santvarką nušalinimo nuo aktyvios veiklos priežastis. Jo nuomone, tuo buvo suinteresuotos į Sąjūdžio vadovybę pakliuvusios vidutinybės. Tai, matyt, tik viena svarbių priežasčių. Buvę disidentai Atgimimo metais ir patys nesiveržė į valdžią, nenorėdami pakenkti visuomenės laisvėjimo procesui. Vėliau, žinoma, savanaudės vidutinybės neužleido jiems valdžios.“

Kas kitas, jei ne tos „savanaudės vidutinybės“, įsitvirtinusios valdžioje, palaikomos „megztųjų berečių“ choro, sukūrė apsišaukėlio patrioto V.Landsbergio, kuris, pasak rašytojo Vytauto Petkevičiaus, „iš prigimties yra nepaprastas bailys“, kultą?..

Savo straipsnyje „Pagirdytas minios drąsa“ Povilas Masilionis bando įminti šią mįslę: „Kaip sudėti į vieną krūvą aną (sovietmečio periodo – J.I.) atsargų, neryžtingą, net bailoką Vytautą Landsbergį ir šitą, dabartinį – kovingą, užsispyrusį, nepripažįstantį jokių kompromisų Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininką? Ar čia ta pati, ar jau kita asmenybė? Nejaugi karštas riterių kraujas, ilgus metus abejingai snaudęs šio žmogaus gyslose, taip pavėluotai iš esmės pakeitė profesoriaus gyvenimo būdą, net jo charakterį? Šitas metamorfozes dar ilgai nagrinės žurnalistai ir istorikai, jeigu tik vėliau bus leidžiama jiems tai daryti. Čia pabandysime pateikti tik savąją versiją.

V.Landsbergio šiandienės stiprybės, kaip ir jo ryškios metamorfozės esmė slypi jo neabejotiname talente įžvelgti ir pajungti sau minios jėgą. Atsitiktinai, tik keliems mėnesiams (V.Petkevičius straipsnyje „Išblėsęs mitas“ tvirtina, kad ne atsitiktinai, o su tarybinių saugumiečių palaiminimu. – P.M.) Atgimimo bangos pakeltas į Sąjūdžio valdžios viršūnę, jis staiga pajuto, kad vienintelė reali jėga revoliucijų metu – tai minios jėga. Ir iki šiol sėkmingai ją eksploatuoja. Landsbergio drąsa – ne riterio drąsa, paprastai lydintį didvyrį visą gyvenimą, o įasmeninta minios drąsa. Jo kovingumas – kompromisų nepripažįstantis minios kovingumas. Prisiminkime daugiatūkstantinius Sąjūdžio mitingus ir V.Landsbergį juose. Jis kalbėjo drąsiai – taip, kaip norėjo minia. Minia ėmė šaukti “Lands–ber–gis!“, regėdama šiame žmoguje drąsos įsikūnijimą.“

Taigi, „pagirdytas minios drąsa“, naujai iškeptasis „Rezistentas Nr.1“ ilgainiui tapo neatsiejama nepriklausomos Lietuvos istorijos dalimi, savotišku dualizmo simboliu, iš toli spindinčiu, iš arti – dvokiančiu… Ir galbūt todėl visi, kam yra miela bei artima ši „konservatoriška ideologija“, apraizgiusi bei įsišaknijusi bemaž visose nepriklausomos Lietuvos valdžios institucijose, turėtų būti amžiams dėkingi tam „minios pagirdytam drąsuoliui“, kuris pasėjo Marijos žemėje sunkiai beįveikiamą landsbergizmo virusą… (iš knygos „Dar kartą apie landsbergizmą“ – psl. 161-168)

Baudžiamoji byla knygų leidėjui: ką pasakytų popiežius Pranciškus?
Povilas Masilionis po konservatorių teisminio susidorojimo pagal LR BK 170-2 straipsnį, Vilnius.

Povilas MASILIONIS: „Nebe pirmą kartą man, kaip knygų leidėjui, tenka varstyti nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos valstybės teismų duris. Po kelių tokių bylų padariau išvadą: mūsų šalies teismų sistema sąmoningai orientuota į tai, kad kuo ilgiau būtų vilkinamas baudžiamųjų bylų (ir ne tik jų!) svarstymas. Gal dėl tų nagrinėjimų solidumo įspūdžio? Gal dėl psichologinio poveikio kaltinamajam ir jo aplinkai? Gal dėl noro palengva paskandinti užmarštin skandalingą bylą? Tegu tai išaiškina teisės specialistai ir politikai.

Parašiau šias eilutes ir galvoju: „O ką pasakytų mūsų politinio elito pompastiškai sutiktas ir išlydėtas popiežius Pranciškus, susipažinęs su absurdiška baudžiamąja byla knygų leidėjui? Dievaži, jis jau tai pasakė:

– „Megzdami dialogą, būdami atviri ir supratingi, galite tapti tiltu tarp Rytų ir Vakarų“;

– „… kad pašalintume iš mūsų aplinkos, iš mūsų kultūrų polinkį nieku paversti kitą, tęsti atstūmimą tų, kurie mums nepatinka ir trukdo mūsų patogumui“;

– „…kai užsidarome savyje iš baimės, kai statome sienas ir užtvaras, atsisakome Jėzaus Gerosios Naujienos“;

– „… te Lietuva būna vilties švyturiu. Kad būtų veiklios atminties žemė, atnaujinanti įsipareigojimą kovai prieš bet kokią neteisybę“.

Ne visiems, ypač mūsų politikos „vanagams“, priimtinos tos popiežiaus Pranciškaus mintys.“

Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Tomo Uldukio baigiamosios kalbos kaltinimų kratinyje pagrindinis kaltinimas toks: „Povilas Masilionis, išleisdamas alternatyvią oficialiajam požiūriui rusų žurnalistės Galinos Sapožnikovos knygą „Išdavystės kaina“, „veikė tendencingai prieš Lietuvos Respubliką ir jos žmones“. Kitaip sakant, šita baudžiamoji byla buvo pakelta į ypatingą, Lietuvai ypač svarbių bylų rangą.

Vilniaus m. apylinkės teismas 2019  m. vasario 18-ąją Lietuvos Respublikos vardu nusprendė: „Povilą Masilionį pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 170(2) straipsnio 1 dalyje ir paskirti jam 70 MGL (2636,20 eurų) dydžio baudą“. Be to, buvo nuspręsta oficialiai konfiskuoti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato daiktų saugykloje esančios, prieš dvejus metus neteisėtai konfiskuotos, Galinos Sapožnikovos knygos „Išdavystės kaina“ tiražą bei leidybinės akcinės bendrovės „Mūsų gairės“ stacionaraus kompiuterio sisteminį bloką (procesorių).“

  1. MASILIONIS: „Žinoma, skaudu savo gyvenimo pabaigoje – ir dar už tiesos paieškas – gauti nemenką baudą, net ir teistumą. Be to, gaila sužlugdytos leidybinės akcinės bendrovės. Tačiau tas, prieš aštuonerius metus Seime prastumtas, Baudžiamojo kodekso 170(2) straipsnis, kriminalizavęs ne tik 1991-ųjų metų tarybinę agresiją, bet ir praktiškai dviejų tarybmečio kartų gyvenimą, nepanaikintas sugadins dar nemažai sveikatos ne vienam žurnalistui ar istorikui. Dalį to laikmečio tyrinėtojų jau dabar yra apėmusi liguista baimė. „Parašiau knygą iš tarybinių laikų, – pasakojo vienas istorikas, – bet kol kas jos į spaustuvę nenešu. Dar apkaltins mane …okupacijos menkinimu ir nuteis…“

Matyt, iš tos liguistos baimės ar nenoro gadinti politikos elitui nuotaikos net necyptelėjo „gimtosios“ Žurnalistų sąjungos vadai bei Respublikos žurnalistikos elitas, kai mane, žurnalistą su pusės amžiaus stažu, kaip didžiausią nusikaltėlį du metus murkdė ir teisė už niekur iki tol oficialiai neuždraustos knygos išleidimą, net nusišluostydami kojas į galiojančio Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas.

Šiandien niekam Lietuvoje, atrodo, neberūpi, kad jau aštuoneri metai Damoklo kardu veikia Baudžiamojo kodekso 170(2) straipsnis, reguliuojantis mūsų praeitį. Ruošiamas kitas, šio Seimo, dokumentas, reguliuosiantis ir dabartį. Apie ateitį nekalbu, – ją be mūsų žinios žada ant savo sparnų atnešti suglobalėję politikos „vanagai“.

                                                                       

Parengė Juozas IVANAUSKAS

 

————————————————————————————————–

 

FOTO komentaras (paryškinta):

Garbaus 80 metų Jubiliejaus išvakarėse nuteistas knygų leidėjas, rašytojas Povilas MASILIONIS: „Žinoma, skaudu savo gyvenimo pabaigoje – ir dar už tiesos paieškas – gauti nemenką baudą, net ir teistumą. Be to, gaila sužlugdytos leidybinės akcinės bendrovės. Tačiau tas, prieš aštuonerius metus Seime prastumtas, Baudžiamojo kodekso 170(2) straipsnis, kriminalizavęs ne tik 1991-ųjų metų tarybinę agresiją, bet ir praktiškai dviejų tarybmečio kartų gyvenimą, nepanaikintas sugadins dar nemažai sveikatos ne vienam žurnalistui ar istorikui.“

Žodžio laisvė Lietuvoje pagal landsberginę chuntą

Algirdas Paleckis, archyvinė nuotrauka

Paleckio advokatas išaiškino, kodėl politikas lieka sulaikytas

“Šnipinėjimo skandalas” Lietuvoje (23)

Išskirtiniame Sputnik Lietuva straipsnyje gynėjas teigė, kad politiniuose reikaluose niekuomet nebūna objektyvumo

VILNIUS, rugpjūčio 7 — Sputnik. Buvusio Socialistinio liaudies fronto lyderio Algirdo Paleckio advokatas Algis Petrulis paaiškino, kodėl Lietuvos apeliacinis teismas atmetė prašymą sušvelninti kardomąją priemonę. Apie tai jis kalbėjo išskirtiniame interviu Sputnik Lietuva.

Algirdas Paleckis, archyvinė nuotrauka
© SPUTNIK / РАМИЛЬ СИТДИКОВ

Gynėjas taip pat pasidalino informacija apie kalinio sveikatos būklę.

“Sveikata blogėja. Jo ūgis 188 cm, o dabar jis sveria 60 kilogramų. Jau net ne gydytojas gali pastebėti, kad sveikata pablogėjo. Jis sėdi vienutėje ir išeina tik vienai valandai, kur nemato nei saulės, nieko, tik trijų-keturių metrų kambarys. Draudžiama susitikti su žmona, sprendimas jau priimtas, ir su tėvais … [Įkalinimas] pratęstas iki metų”, — teigė Petrulis.

Pasak advokato, kaliniui buvo suteikta medicininė pagalba praėjus dešimčiai dienų po kreipimosi. Tokį ilgą laukimą lemia ilgos eilės.

Kaip pats Paleckis pasakojo Petruliui, gydytojai skyrė jam antrą valandą pasivaikščiojimo, taip pat išrašė vitaminų bei atliko tyrimus.

Gynėjas teigė, kad teismas atsisakė sušvelninti kaliniui paskirtą prevencinę priemonę, paaiškindamas tuo, kad Paleckis gali pabėgti iš šalies.

“Čia nesprendžiama, ar jis kaltas, ar ne, o tik dėl kardomosios priemonės. <…> Jis vaikystėje gyveno Maskvoje, būdamas šešerių ar septynerių metų. Ir antra priežastis yra tai, kad jis moka daug kalbų. Kaip sakė teismas, jis yra poliglotas … Ir teismas pasakė, kad dėl šios aplinkybės jis gali greitai integruotis į kitą visuomenę, ir tai neleidžia teismui jį paleisti”, — sakė advokatas.

Petrulis pabrėžė, kad Paleckio byla yra uždara, todėl informacija apie jį viešai neskleidžiama.

“Politinėse bylose nebūna objektyvumo. Jei nuspręsta, kad jis turi sėdėti, jis sėdės, ir viskas. <…> Jis negali savęs apšmeižti. Jis tiesiog turi išlikti tokiomis sąlygomis, kokios yra. Jei būtų buvę kokių kaltinimų, jis būtų atsakęs į juos, bet jų nėra. Nėra į ką atsakinėti. Manau, kad tai nėra kaltinimai, tai — projektas”, — teigė gynėjas.

Opozicijos politikas Paleckis nuo praėjusio rudens laikomas kalėjime dėl įtarimų “šnipinėjimu Rusijos naudai”.

Praėjusių metų gruodį Lietuvos žvalgybos pajėgos paskelbė, kad atskleidė “šnipų tinkle”, kuris tariamai rinko informaciją “Rusijos Federacijos naudai”. Jie pranešė, kad įtariami suimtas Paleckis ir šeši jo bendrininkai.

Balandžio pabaigoje Lietuvos generalinė prokuratūra pakomentavo žiniasklaidoje pasklidusią informaciją apie įtariamojo “dingimą”. Prokuratūros atstovai patvirtino, kad opozicijos politikas vis dar yra sulaikytas, o tyrimo interesai detalės negali būti atskleistos.

Liepą Kauno apylinkės teismas pratęsė Paleckio suėmimą 3 mėnesiams, po to gynyba pateikė ieškinė kardomosios priemonės sušvelninimui. Tačiau Lietuvos apeliacinis teismas atmetė advokato prašymą.

Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova, reaguodama į Paleckio atvejį, pabrėžė, kad Lietuva demonstruoja visišką demokratinių vertybių, kurias ji gyrė stodama į Europos Sąjungą ir NATO, atsisakymą ir galbūt net jų atmetimą.

Temos:
“Šnipinėjimo skandalas” Lietuvoje (23)

Dar šia tema

Paleckis ir kitų asmenų grupė kaltinami šnipinėjimu Rusijos naudai
Prokuratūra patvirtino, kad Paleckis tebėra suėmimo vykdymo įstaigoje
Paleckis vadina Grybauskaitę “pagrindine fašiste Lietuvoje”
Paleckis atskleidė, kaip Lietuvos valdžia susidoroja su nepageidaujamais žmonėmis
Tegai:
Algirdas Paleckis
P.S.Reikia, kad visi pasakytų ir nuolat kartotų, kol tai liausis – “Landsberginei chuntai – NE!”, “Landsberginę chuntą – į tautos Tribunolą!” . Šioje byloje ne A.Paleckiu susidoroja JAV 5 kolona, landsberginė chunta – šioje byloje fašistinis režimas susidoroja su pamatiniais demokratinės visuomenės principais, naikina pilietinės visuomenės pamatus, šioje byloje chunta susidoroja su kiekvienu Lietuvos piliečiu. Net ištikimiausias landsberginės chuntos šuva, fanatiškas JAV, Didžiosios Britanijos kolonijinės sistemos vergas, Vakarų kolonizatorių ištikimiausias “patriotas” lengvai taps korumpuotos antiliaudinės klikos sarginių šunų – parsidavusių žurnaliūgų ir sisteminių teisėjų, prokurorų, policininkų, saugumo šnipų – auka bet kuriuo momentu. Tai tik laiko klausimas. Tylinčius ir nuolankius landsberginė chunta ryja tyliai. A.Paleckis – tai matoma figūra, sakralinė landsberginės chuntos auka, kurios parodomajam sunaikinimui Vakarų inkvizitoriai bando suteikti ritualinės socialinės žmogžudystės formą. Vakarų kolonizatorių vykdomas parodomasis A.Paleckio represavimo farsas – tai lyg viduramžių eretikų deginimo laužas miesto aikštėje, lydimas išsigimusių, žmogišką pavidalų praradusių chuntos apmokamų valatkodelfinių minios lojimo. Šitie “žiniasklaidos” veikėjai – ykspeerrrdai, anal’itikai, presstitutai ir panašūs (pypt!) – tikisi, kad jų niekšybė gyvuos amžinai, kad jie nebaudžiamai galės vykdyti nusikaltimus prieš visuomenę iki laiko pabaigos. Niekas nesitęs amžinai. Anksčiau ar vėliau režimo šunys privalės stoti prieš Tribunolą ir atsakyti už visus savo įvykdytus nusikaltimus. LAISVĘ ALGIRDUI PALECKIUI! LANDSBERGINĘ CHUNTĄ – Į TAUTOS TRIBUNOLĄ!
Dalinamės visi ir visuose įmanomose vietose. Landsberginė chunta ne A.Paleckį represuoja – JI ATĖJO ŽUDYTI TAVĘS. TAI TIK LAIKO KLAUSIMAS – ŠIANDIEN NIEKAS LIETUVOJE NĖRA SAUGUS NUO CHUNTOS SARGINIŲ ŠUNŲ TERORO!
 
 

Sausio 13 įvykiai Vilniuje vėliau ir Rygoje,Oranžinė Revoliucija,Maidanas,Arabų Pavasaris,Rožių Revoliucija ir galybė kitų yra organizuojama Sorošo ir jai artimų finansininkų grupuočių su tikslu perimti šalių ekonomikas ir perimti politinio ir kultūrinio establišmento kontrolę kartu su teismais,prokuratūra ir spec tarnybomis,o jei planas pavyksta ir su kariuomene.

Griuvus Sovietų Sąjungai nebebuvo pinigų ir amerikiečiai perėmė Rytų Europą į savo įtakos zoną.Lietuvos politinio elito suformavimas Sorošui kainavo 40 milijonų dolerių.Vėliau buvo susitarta propagandinius kanalus įskaitant ir LRT finansuoti pačių mokesčių mokėtojų sąskaita,VSD moka pinigus kovai su Rusijos įtaka sukurtai Jorkšyrų Elfų grupuotei už sėdėjimą feisbuke,Delfi,Lryto portaluose ir liberalizmą šlovinančių komentarų rašymą.

Tai globalus procesas,labai gerai kordinuotas mažai apmokamas ir labai greitai atsiperkantis.Taip buvę komunistai ir jų vaikai žurnalistai patapo aršiais amerikiečių sąjungininkais.Kur kas įdomesni globalistų judesiai vyko šiaurės Afrikoje,kur milijonai konservatyvaus islamo ir diktatūros įbauginų jaunuolių išėjo į gatves.

 

2010–12 arabų šalis apėmusi demonstracijų, ginkluotų susirėmimų ir perversmų banga. 2010 12 arabiškoje Šiaurės Afrikos šalyje Tunise prasidėję masiniai protestai prieš vietinį režimą davė pradžią 2011 pirmoje pusėje nuvilnijusiai pilietinių maištų bangai pusėje tuzino arabų šalių. Savo prigimtimi Arabų pavasaris buvo panašus daugelyje šalių – į gatves protestuoti prieš diktatoriškus nacionalinius režimus, skurdą, korupciją, nepotizmą ir klientelizmą, reikalauti pilietinių teisių bei laisvių 2011 01–03 išėjo šimtatūkstantinės beginklių piliečių minios, pagrindinių miestų aikštėse įkūrusios protestuotojų palapinių miestelius.

Varomoji protestuotojų jėga buvo išsilavinęs, neretai progresyvus ir prodemokratiškas miestų jaunimas, esamõs sociopolitinės ir socioekonominės sąrangos savo šalyse sąlygomis nematantis socialinio mobilumo perspektyvų. Pirminėje savo fazėje, ypač žlugus keliems ilgamečiams autokratiniams režimams, Arabų pavasaris pasaulyje buvo sukėlęs arabų šalių demokratizacijos viltis, kurios, kaip parodė tolesni procesai, daugeliu atvejų buvo nepamatuotos.

Prasidėjusio beveik identiškai Arabų pavasario tolesnė eiga ir jo padariniai skirtingose arabų šalyse buvo nevienodi. Tunise protestai jau 2011 01 baigėsi prezidento Z. el A. Ben Ali
viešu atsistatydinimu ir pabėgimu iš šalies. Egipto prezidentas M. H. Mubarakas 2011 02 buvo priverstas atsistatydinti. Bahreine su protestuotojais 2011 03 susidorota padedant šalies režimo pasikviestoms Saudo Arabijos ginkluotosioms pajėgoms. Libiją valdęs M. al Kaddafi maištininkų buvo nužudytas po kelis mėnesius trukusios režimo šalininkų ir maištininkų, NATO pajėgų remiamų iš oro, kovos.

Jemeno prezidentas A. A. A. Salihas posto atsisakė tik 2011 11, bet ne dėl protestuotojų spaudimo, o tik sunkiai sužeistas per pasikėsinimą. Sirijoje protestai 2011 rudenį virto ginkluotu sukilimu prieš B. al Assado režimą, 2012 jis peraugo į beveik visą šalį apėmusį Sirijos pilietinį karą.

Keliose kitose arabų šalyse (Maroke, Jordanijoje, Alžyre) protestai buvo ne tokie gausūs ar ilgalaikiai ir nesąlygojo esminės režimo ar vidaus politikos kaitos ir lėmė tik kosmetinius šalies konstitucijos bei vyriausybės sudėties pakeitimus.Arabijos pusiasalio monarchijose, išskyrus Bahreiną, nebuvo jokių ženklesnių protesto akcijų ar neramumų.

Visose arabų šalyse (Tunise, Egipte, Libijoje, Jemene), kuriose žlugo ilgamečiai autokratiniai režimai, tarptautinių stebėtojų vertinimu, 2011–12 įvyko laisvi ir demokratiški rinkimai, kurie atvėrė kelią į valdžią konservatyvioms religinėms politinėms jėgoms, atstovaujamoms islamo revaivalistų. Tačiau daugumoje šių šalių valdžios pasikeitimas atnešė ne stabilumą, bet dar daugiau politinės įtampos, kuri Libijoje ir Jemene netrukus lėmė pilietinius karus bei faktinį valstybių žlugimą.

Libijoje per dvejus atskirus rinkimus buvo išrinkti du vienas kito legitimumą neigiantys parlamentai, nors nė vienas jų realios valdžios neturėjo, nes padėtį kontroliavo viena kitai priešiškos regioninės ginkluotos draugovės. Jemene didelę dalį teritorijos su sostine Sana 2014 09 perėmė šiaurinių genčių maištininkai, žinomi hučių pavadinimu, o išrinktasis prezidentas pasitraukė į Saudo Arabiją, kurios oro pajėgos nuo 2015 03 pradėjo hučių valdomų teritorijų sistemingą bombardavimo iš oro ir blokados kampaniją (2017 pabaigoje tebesitęsė).

Egipte 2013 07 įvykdytas karinis perversmas, iš valdžios pašalintas demokratiškai išrinktas prezidentas, o karinis režimas uždraudė valdžioje buvusią politinę jėgą – Musulmonų broliją
– ir ėmėsi politinių represijų, taip sugrąžindamas šalį į padėtį, buvusią iki Arabų pavasario. Vieninteliame Tunise demokratizacijos procesas nenutrūko – po 2014 pabaigoje įvykusių rinkimų valdžia perduota taikiai.

Atsižvelgiant į ginkluotos kovos intensyvumą, destrukcijos mastą bei aukų skaičių, galima teigti, kad skaudžiausi Arabų pavasario padariniai buvo Sirijai: per pilietinį karą iki 2017 pabaigos žuvo 350–450 tūkst. žmonių, 5,5 mln. pabėgo iš šalies. Be šimtų ginkluotų maištininkų draugovių, vienu ar kitu metu kontroliavusių skirtingas šalies dalis, pavojingiausia režimo išlikimui buvo Islamo valstybė ,kuri 2014 06 pabaigoje paskelbė rytinėje Sirijos dalyje ir Vakarų Irake įkurianti naują kalifato valdymo formos valstybę.

Teritorinės Islamo valstybės pretenzijos Sirijos teritorijoje tarptautinės koalicijos buvo sužlugdytos tik 2017 pabaigoje, bet pilietinis karas tuo nesibaigė, nes kelias teritorijas vis dar tebekontroliavo režimui priešiškos ginkluotos draugovės, kurias sunaikinti ar bent išstumti iš kontroliuojamų teritorijų tapo svarbiausiu režimo uždaviniu.

Egipto musolmonų brolija kažkuo panaši į Vytauto Landzbergio grupuotę nuolat prisidengiančią vėliava ir patriotiškumu.Po visais šitais procesais stovi viena pagrindinė figūra tai milijardierius Džordžas Sorošas.Jo vadovaujamas prožydiškas Atviros Lietuvos Fondas jau kartą buvo išvytas ir šitam procesui vadovavo dabar be teismo kalinamas Algirdas Paleckis.

Iš tiesų, Sorosas išvyko iš Lietuvos 2009-aisias — iškart po to, kai Lietuvos prezidente pirmą kartą, remiantis konservatorių rekomendacija, buvo išrinkta Dalia Grybauskaitė, o masiniai neramumai prie Seimo sienų buvo nuslopinti policijos.

“Mauras padarė savo darbą, mauras gali eiti.” Demokratija Lietuvoje tais metais įtvirtinta kartą ir visiems laikams, metodiniai nurodymai tolesniam demokratiniam valdymui perduoti į patikimas rankas. Viskas Lietuvoje dabar yra kontroliuojama, ir galima nukreipti dėmesį į kitas postsovietines šalis, kurias valdo tironai ir diktatoriai.

Dešimtmetį Lietuva ilsėjosi ir klestėjo ant demokratijos laurų lietuviškų “Soroso paukštelių” pastangomis ir nuosekliu vadovavimu iš rūmų Daukanto aikštėje. Šalies ekonomika augo pašėlusiu tempu ant Europos Sąjungos fondų mielių; vietoj fabrikų ir gamyklų kaip grybai po lietaus dygo priekybos centrai. Vėliau Lietuvoje įvestas euras.

Visus šiuos privalumus Lietuvos “Soros doktrinos” pasekėjai turėjo pademonstruoti savo buvusiems “komunalinio buto” kaimynams — “TSRS”. Mat, žiūrėkite, kaip reikia gyventi ir klestėti. Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė net pirmoji iš pasaulio lyderių į savo teritoriją priėmė “paskutinį diktatorių Europoje” — Baltarusijos valstybės vadovą Aleksandrą Lukašenko. Pažadėjo, tikriausiai, pasidalinti metodiniais nurodymais “nuo Sorošo”.

Tačiau paskubomis įvykdyti revoliuciją “iš viršaus” Minske nepavyko, ir pagreitinta demokratijos statybos pamoka baltarusių žemėje susisuko. Statymą padarė kruopščiai auginamiems sodinukams, kurie vėliau bus pasodinti į Baltarusijos dirvožemį. Kalba eina apie jauną tikrų kovotojų gentį, tręšiamą ir laistomą Europos humanitarinio universiteto šiltnamyje — George Soroso vardo Atviros Lietuvos Fondo vaiką.

Tada Soroso mokiniai iš Lietuvos ėmėsi ukrainiečių. Šia kryptimi pažanga padaryta didesnė. Lietuviai su Ukrainos opozicijos lyderiais pasidalino praktine režimo nuvertimo patirtimi, kurią mūsų tautiečiai įgijo 1991 metų sausį. Ukrainiečiai pasirodė esą gabūs mokiniai. “Euromaidano” scenarijus tiksliai nukopijuotas iš įvykių prie Vilniaus televizijos bokšto.

Bet grįškime prie “netikėto” Soroso grįžimo į Lietuvą. Miesčionis paklaus: “O kam? Juk Lietuvoje ir taip stipri demokratija, žodžio laisvė ir tolerancija. Net gėjų paradai vyksta reguliariai!” Taip ir yra. Tačiau miesčionis, dažniausiai, nežvelgia kelerius metus į priekį. Jam šiandien svarbiau sudurti galą su galu, išmaitinti ir aprengti vaikus bei pagyvenusius tėvus, sumokėti už komunalines paslaugas, įtikti viršininkui, ked neišvytų iš darbo. O svarbiausia — būti budriam, kad socialiniuose tinkluose neleptelėtų to, už ką Lietuvoje galima gauti amžiną žymę “prorusiškas agentas —

Sorošistai Lietuvoje pradėjo nuo intelektualų pvz kaip Kuolys.Vos prieš du metus po 8 metų pertraukos skandalingai pagarsėjusio verslo magnato, finansų rinkų spekulianto, milijardieriaus Džordžo Sorošo (George Soros) valdomas vadinamasis Atviros Lietuvos Fondas (ALF) vėl atnaujino savo veiklą Lietuvoje.

„ALF suvienyti intelektualai sekė aktualijas, jautriai stebėjo Lietuvos valstybei bei visuomenei kylančias vidaus bei išorės grėsmes ir 2015 metų pabaigoje nusprendė imtis iniciatyvos. Šiais metais sausio 19 dieną iniciatyvinės grupės susirinkime išrinkta ALF valdyba, patvirtinta veiklos strategija

ALF valdybos pirmininke išrinkta sociologė, religijotyrininkė VDU docentė Milda Ališauskienė, buvusiai ilgametei ALF valdybos pirmininkei Irenai Veisaitei suteiktas šio fondo garbės narės vardas.

Kiti nariai – LRT Radijo žurnalistė Audra Čepkauskaitė, „EIKA“ vadovas Domas Dargis, sociologas, kriminologas, VU profesorius dr. Aleksandras Dobryninas, „IQ“ vyriausiasis redaktorius ir leidėjas Ovidijus Lukošius, filosofas, VU docentas dr. Nerijus Milerius, politologė, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorė dr. Jūratė Novagrockienė, kultūros istorikas, VU docentas dr. Aurimas Švedas ir teisininkas, Mykolo Romerio universiteto profesorius dr. Justinas Žilinskas.

Atsikūrusio fondo vadovybė paskelbė, kad rems viešosios politikos analizės centro – Vilniaus politikos analizės instituto – steigimą ir veiklą. Taip pat ketinama skirti daug išteklių Lietuvos visuomenės „proeuropietiškoms nuostatoms stiprinti“ bei „kurti atvirą visuomenę, puoselėti dialogo kultūrą, būti traukos ir saviraiškos centru jauniems Lietuvos intelektualams bei visuomenės veikėjams“.

Sorošo fondo veikla Lietuvoje atnaujinama tuo metu kai JAV ir Rytų ir Vidurio Europos valstybėse po JAV prezidento Donaldo Trampo išrinkimo imta kritiškai vertinti Sorošo finansuojamų nevyriausybinių organizacijų veiklą. Po to, kai naujasis JAV prezidentas D. Trampas nutraukė JAV administracijos palaikymą kai kurioms globalistinėms ir genderistinėms ankščiau Vašingtono remtoms Sorošo organizacijoms priešiškumas Sorošo fondo veiklai kilo Vengrijoje.

Čia premjero Viktoro Orbano rėmėjai „užsienio jėgų remiamas“ nevyriausybines organizacijas apkaltino siekiais užtvindyti Europą pabėgėliais bei transformuoti krikščionybę į kairiųjų pažiūrų multikultūrinį globalizmą.Makedonijos premjeras Nikola Gruevskis taip pat paskelbė, kad būtina atlikti visuomenės „desorosizaciją“. Sausio mėnesį jis pradėjo judėjimą, kuris vadinasi „Stop operacijai Sorosas“.

Lenkijos valdančios partijos lyderis Jaroslavas Kačinskis (Jaroslaw Kaczynski) pareiškė, kad Dž. Sorošo valdomi fondai „siekia visuomenės be tapatybės“ ir parėmė pastangas apriboti jų veiklą.

Rumunijos valdžia pareiškė, kad Dž. Sorošas „finansavo blogį“ ir iškėlė sau tikslą jį nugalėti. Panašūs judėjimai kilo Serbijoje, Slovakijoje ir Bulgarijoje.Pernai nutekinti Dž. Sorošo valdomo Atviros visuomenės fondo dokumentai visam pasauliui atskleidė, kaip pasitelkus šimtus milijonų JAV dolerių kairiųjų iniciatyvų paramai buvo kišamasi į valstybių vidaus politiką visame pasaulyje.

Nutekintieji dokumentai astskleidė daugiamilijoninę Sorošo paramą naujajai Europos Sąjungos (ES) pabėgėlių politikai, siekiant Europą užgriuvusią imigracijos krizę paversti „naująja norma“ ir „pastovia būsena“.

Jie taip pat parodė, kad Sorošas darė spaudimą JAV prezidento Barako Obamos administracijai siekdamas padidinti į JAV kasmet priimamų pabėgėlių skaičių nuo 70 iki 100 tūkstančių. Be to paaiškėjo, kad milijardierius nurodinėjo tuometinei JAV Valstybės sekretorei Hilari Klinton (Hillary Clinton), kaip elgtis užsienio politikoje, siekė pakeisti abortus draudžiančių šalių įstatymus, užčiaupti islamo kritikus bei kišėsi į Europos šalių rinkimus.

Man įtarimą kelia ir Gitano Nausėdos pasakymas,kad intelektualai ir vėl bus suburiami į Prezidentūrą kaip Gitano protežė Valdo Adamkaus laikais.

Klasikinis pavyzdys.

Kita vertus Gitanas skrido į Lenkiją susitikti su Kačinskio žmonėmis,o jie kaip ir vengrų Orbano,Italų Salvini žmonės labai kritiški Sorošo atžvilgiu.Gitanas turės rinktis.Andrius Kubilius jį spaus mat jo sūnus yra Google Baltijos šalyse vadovas,o tai jau prieiga prie visų informacijos srautų.Big Data yra big deal !

Dokumentai parodė Sorošo požiūrį į Europos imigracijos krizę. Sorošas siekė politikams įteigti, kad pabėgėlių krizę reikėtų priimti kaip „naująją normą“ ir atsisakyti požiūrio, jog į ją reikia kaip nors reaguoti, bandant sustabdyti milžiniškus migracijos srautus.

Paaiškėjo, kad Sorošo grupes Europoje teikė paramą politikams, pasisakantiems už atvirų sienų politiką, taip pat finansiškai rėmė žurnalistus, palankiai atsiliepiančius apie imigraciją į Europą. Pavyzdžiui, Sorošo remiamos grupės agitavo prieš partijos „Teisė ir teisingumas“ išrinkimą Lenkijoje, o pats Sorošas siūlė nepaisyti referendume Britanijoje išreikštos britų valios palikti Europos Sąjungą.

Sorošas siekia įgyvendinti globalistinę viziją, o islamizaciją mato kaip pasaulinės transformacijos, kurią nori pasiekti, šalutinį efektą: „Jis yra globalistas, kuris tiki, kad sunaikinus tautas bus sunaikintas nacionalizmas ir įsigalės pasaulinė taika, tarp žmonių ištrindama visas sienas ir skirtumus.

Globalizacija ir islamizacija iš tiesų yra dvi tos pačios monetos pusės – islamizacijos pagalba Vakarų šalys praranda savo identitetą kaip nepriklausomi, krikščioniški vienetai ir tampa labiau linkusios į globalizaciją, siekiančią atimti iš jų suverenitetą ir veiksmų laisvę.

Be globalizacijos ideologijos, islamas prarastų vieną iš mirtiniausių savo ginklų pasaulinėje arenoje. Globalizacijos ideologija, skatinama tokių žmonių kaip Sorošas, užkerta kelią veiksmams, kurie Vakarams leistų apsiginti nuo islamo pavojaus.

Sorošas beveik 650 tūkst. JAV dolerių parėmė organizacija Black Lives Matter atsakingą už JAV juodaodžių keliamus išpuolius ir riaušes prieš šalies policininkus bei agresyvų elgiasį prieš vietos baltaodžius.

Paviešinti slapti dokumentai atskleidė ir Dž. Sorošo planą kovojant už „moterų teises“ pakeisti įstatymus visose negimusią gyvybę saugančiose pasaulio šalyse, ypač didelį dėmesį skiriant konservatyviajai Airijai. O pasinaudojus šia šalimi kaip pavyzdžiu siekti abortus legalizuojančių įstatymų priėmimo „kitose katalikų dominuojamose šalyse.Sorošo užduotis stropiausiai vykdydavo a.a filosofas Leonidas Donskis.

Džordžas Sorosas gimė Vengrijos žydo Šorošo šeimoje 1930 m. Budapešte. Išgyveno II-ojo pasaulinio karo holokaustą ir į Vakarus pasitraukė artėjant kitai grėsmei – Tarybų Sąjungai. Jo motina turėjo šilko parduotuvę, o tėvas buvo teisininkas.Su padirbtais dokumentais 1947 m. Dž. Sorosas išvyksta į Jungtines Karalystes. Pradeda dirbti padavėju ir geležinkelio portje.

Dėdės remiamas jis studijuoja Londono Ekonomikos Mokykloje ir ją baigia 1952 m. Tuo metu jis stažuojasi viename Londono bankų. 1956m. emigruoja į JAV ir įsikuria Niujorke.
Iki 1973 m. dirba investicinėse kompanijose „F.M. Mayer“, „Wertheim & Co“, „Arnhold & S. Bleichroeder“.
1973 m. nusprendžia įsteigti kompaniją „Soros Fund Management“.

Visą aštuntą dešimtmetį kompanija veikia kaip alternatyvaus investavimo fondas (hedge fund). Vėliau fondas performuojamas į žymųjį „Quantum Fund“. Fonde jis dirbo drauge su kitu žymiu investuotoju Džimu Rodžersu.Finansų pasaulyje Džordžo Soroso asmenybė vertinama kontroversiškai. Vieniems jis žymus investuotojas ir filantropas, kitiems – grubus spekuliantas sužlugdęs ne vienos valstybės valiutas ir iš to susikrovęs turtus.

Dešimtajame dešimtmetyje, po Berlyno sienos griuvimo, Europa susidūrė su naujais ekonominiais ir finansiniais iššūkiais. Reikėjo apjungti Europą.Paradui vadovavo Vokietija, Prancūzija ir Jungtinė Karalystė. Buvo priimtas politinis sprendimas dėl bendros valiutos. Šalys, norinčios prisijungti prie bendros valiutos sistemos, privalo laikytis Valiutų Kursų Mechanizmo ERM II.

Tuo metu Sorosas fondą valdė drauge su kitu žymiu investuotoju Stenliu Drukenmileriu (Stanley Druckenmiller). 1992 m. jie pastebėjo, kad svaro sterlingų ir Vokietijos markės kursas naujos valiutos ECU atžvilgiu palaikomas dirbtinai.

Anglijos centrinis bankas (BoE) pastoviai rinkoje atliko intervencijas svarų sterlingui palaikyti. Dž.Sorosas išsiaiškino kada centriniam bankui pasibaigs resursai svarui palaikyti.Tai reiškia, kad rinkoje svaras nebus palaikomas ir galima jį drąsiai pardavinėti. Taip ir buvo. Dž.Soroso fondas panaudojo visas įmanomas lėšas ir Forexe pardavė svarus.

Vienais šaltiniais teigiama, kad fondas svarų pardavė už 10 mlrd. dolerių. Kitais šaltiniais sakoma, kad užteko ir 1,5 mlrd. dolerių. Bet per naktį fondas uždirbo virš milijardo dolerių bendrojo (iki mokestinio ir neatskaičius komisinių) pelno. Tai padarė Džordžą Sorosą legenda. O pats Sorosas po šios nakties vadinamas Žmogumi Sužlugdžiusiu Anglijos Banką.

Dar viena toks pats šansas Dž.Sorosui pasitaikė tame pačiame dešimtmetyje. Tuo metu sparčiai kilo Pietų Korėjos, Malaizijos, Tailando ir Singapūro ekonomikos (Azijos Tigrai).Nenuostabu, kad pūtėsi burbulai ir jie sprogo „Azijos krizės“ pavadinimu 1997 m. Tailando centrinis bankas jau nesugebėjo palaikyti Tailando bato kurso JAV dolerio atžvilgiu.Situaciją aštrino spekuliantų išpuoliai prieš batą. Čia daug prisidėjo ir Dž.Soroso fondai.
Lietuvoje Dž.Soroso filantropinė veikla žinoma kaip „Atviros Lietuvos fondas“. Tokią veiklą jis pradėjo dar aštuntame praeito amžiaus dešimtmetyje.

Finansiškai rėmė studentų judėjimą, nukreiptą prieš apartheidą Pietų Afrikos respublikoje. Jo fondai buvo beveik visose buvusios Sovietų Sąjungos ir Varšuvos pakto respublikose. Tokia, kokia yra dabar Lietuva, įvyko ne be Dž.Soroso pinigų pagalbos.

Savo teoriniuose pasvarstymuose Dž.Sorosas vystė refleksyvumo (reflexivity) teoriją. Nelogiškas ir chaotiškas rinkos dalyvių elgesys ir supratimas, kaip šis elgesys keičia turto kainas rinkoje (reflexivity) ir sudarė jo investavimo strategijos pagrindą.Iš principo refleksyvumo teorija prieštarauja akademiniam įsivaizdavimui apie kapitalo rinkas.Dabar Dž.Sorosas teigia pasitraukęs iš aktyvios investicinės veiklos. Tačiau nuolat laiko ranką pridėjęs prie pasaulio finansinio pulso.

Man kaip pusę savo amželio gyvenančiam Didžiojoje Britanijoje yra labiau įdomesnė Sorošo veikla BREXIT istorijoje.Savarankiška Didžiosios Britanijos politika netinka Sorošo planams. Juo labiau kad niekas šiandien negalėtų paneigti, kad jis tą patį darė ir referendumo metu, mokėjo pinigus tiems, kurie agitavo už pasilikimą ES.Algis Avizienis galėtų pratęsti su Vitalijus Balkus savo laidoje temą kaip Sorošas išdūrė Britanijos centrinį banką.

Jeigu mes laikysimės nuomonės, kad ES anksčiau ar vėliau įsivels į konfliktą su Jungtinėmis Valstijomis, su Kinija, su Rusija, nes tai yra pagrindiniai pasaulio žaidėjai, tai Didžioji Britanija, pasitraukdama iš ES, pasilieka sau labai daug veiksmų laisvės. Į procesą reikia žiūrėti šio jau dabar vykstančio geopolitinio konflikto kontekste.

Kas žino, galbūt Dž.Sorošui labai norisi, kad Anglija kartu visais taip pat būtų šio konflikto dalyvė.Prisiminkime ir faktą, kad jis savo spekuliacijomis kažkada labai nuskriaudė britus, devalvuodamas svarą.

Jums kils klausimas kodėl Sorošas, taip grubiai kišdamasis į svetimos valstybės reikalus, visiškai nesibaimina tapti atviru Didžiosios Britanijos priešu iš čia išplaukia ir atsakymas.

Dž.Sorošas tikrai neveikia kaip vienas nepriklausomas individas. Aš niekada nepatikėsiu, kad vienam žmogui būtų leista atvirai veikti prieš dabartinį JAV prezidentą. Juk jis apmoka įvairias protestų akcijas prieš Donaldą Trampą. Todėl manyti, kad vienas žmogus gali dešimtmečiais šokdinti Angliją ar net Ameriką, būtų juokinga. Pagaliau, jis finansuoja ir ekonominių migrantų perkėlimą į Europą.

Jis yra tik mums matomas veidas, pastatytas tų jėgų, kurios turi tam tikrų planų viso pasaulio atžvilgiu. O kokie tie planai?.. Kuo toliau, tuo labiau peršasi mintis, kad visi dabar vykstantys procesai iš esmės tarnauja baltųjų Vakarų civilizacijos naikinimui. Nes visi tie procesai visiškai neliečia kitų rasių – tik baltuosius.

Visas šitas marazmas, kuris vyksta tarp „auksinio milijardo“, neliečia nei juodųjų rasės, nei geltonųjų, nei arabų pasaulio.Jie kaip gyveno su savo vertybėmis, taip ir gyvena. O štai Vakarų civilizacijos vertybės keičiamos iš esmės. Todėl man ateina į galvą dvi, akcentuoju, fantastinės mintys.

Viena mintis yra tokia: baltieji yra vienintėliai, kurie gali mobilizuotis ir atimti pinigus iš tų, kurie šiandien valdo pasaulį. Nes tik baltieji vaikšto su plakatais „Okupuok Wall Street’ą“, pagaliau, jų ir technologinės bei organizacinės galimybės yra kitokios. O keli šimtai šeimų, valdančių pasaulį, šiandien yra saugiai susitvarkę: pinigai yra jų rankose, beveik visa spauda taip pat jų rankos.Kam jiems reikia, kad kažkas gadintų gyvenimą.

Globalistų tikslas yra sumaišyti kultūras, sukryžminti rases ir tautas, palikti pilką vartotojų masę, neatsimenančią savų istorinių šaknų, kultūrinių skirtumų. Tie, kurie šiandien pasaulį kontroliuoja, puikiai supranta, jog tik baltieji kėsinasi į tokią tvarką.Technologinis progresas, kurį pastarąjį šimtmetį taip pat nešė tik baltieji, – robotizacija, kompiuterizacija ir automatizacija kelia sunkiai išsprendžiamus klausimus.Net japonai supirkinėjo baltųjų patentus po karo ir ant jų pastatė savo ekonomiką. Todėl tvirtinu, kad visas technologinis progresas yra išimtinai baltųjų nuopelnas. Bet šiame progrese lieka neaišku, kur dėti nereikalingas darbo rankas.

Kai žiūrėsite filmuką aukščiau suvokite,kad Sąjūdžio laikais prieš 29 metus Lietuvos ekonomika buvo tarp skurdžiausių pasaulyje ir prilygo Malavių,Mozambikų lygiui.

Lietuva buvo tokia pat kaip dabar Venesuela.Sprogdinimai,banditizmas,žmonių grobimai.Skirtumas nuo afrikos tik tas,jog Lietuvoje gyveno baltieji žmonės ir ji arti vakarų europos.

Sorošas su kitais investuotojais nupirko visą postkomunistinę konjunktūrą,žiniasklaida,menininkus,elitą,pavežiojo juos po konferencijas,o dabar už tai sumokat jūs mokesčių mokėtojai.Už visokias Šakalienės konferencijas po Afriką,bereikšmius vizitus sumokate jūs.Matote, kas darosi Londone dėl „Brexit“, kas vyksta Prancūzijoje, matote, kas darosi Lietuvoje dėl Ramūno Karbauskio vykdomos teisingos politikos.

Sisteminės jėgos daro viską, kad D.Trampo, „Brexit“ ir „valstiečių“ fenomenai nesikartotų. Donaldo šalininkų negirdėti jau vien dėl to, kad 90 procentų JAV žiniasklaidos kontroliuoja šešios grupuotės ir tik viena iš jų priklauso praktikuojančiam krikščioniui. Jos ir platina antitrampinę propagandą, kuri tiražuojama ne tik Amerikoje (Čikaga politines apžvalgas ir komentarus perspausdina iš Niujorko), bet ir Europoje, ir Lietuvoje.

Lietuvos universitetų studentai reaguoja į D.Trampą kaip į didžiausią nusikaltėlį. Jie irgi tarptautinės propagandos paveikti. Sisteminiai veikėjai ir kultūriniai marksistai nenori, kad D.Trampui pasisektų, ir daro viską, kad jam nesisektų.

Dar prieš prezidento inauguraciją aštuoniolikos didmiesčių burmistrai viešai pareiškė, kad nevykdys jo nurodymų per emigracinę tarnybą išduoti nelegalių nusikaltėlių pavardes. Tad ir šitie žmonės įgyja teisę į valstybinį būstą, „Obamacare“ sveikatos draudimą ir panašiai.

Europa Sorošo dėka remia dykinėjančius migrantus ir baudžia savo darbuotojus.Jachtų savininkai, kai pabosta uoste arba kai jiems pritrūksta kasdienai apyvartinių lėšų, išplaukia į jūrą tarp Maltos ir Libijos, susirenka iš nepatvarių valčių pabėgėlius, atsiveža juos į Maltą ir iš jos valdžios už šią paslaugą gauna 500 eurų kompensaciją. Valdžia tikisi juos atgauti iš Briuselio, bet jokios garantijos nėra. Štai jums legalus biznis.

Amerikonas vis tiek bijo ruso.

Trampas gali sakyt, kad nebijo, bet gynybos ministras James Mattis suprato, kad Rusija nebus lengvas priešas. Kibernetinio puolimo potencialą ji jau demonstravo įsibraudama į milijonus JAV valstybės tarnautojų kompiuterių, asmeninių ir tarnybinių, tarp jų ir į demokratų partijos failus, iš kurių paaiškėjo, kaip Hillary Clinton šalininkai mulkino ir neutralizavo Bernie Sanders šalininkus.Donaldas iki šiol manė, kad Amerika yra visagalė, bet, deja, ji nėra visagalė, yra dar ir Rusija, ir Kinija, ir Iranas, ir dar visos arabų tautos.

Visa Sorošo proklintoninė sisteminė žiniasklaida Lietuvoje gyvuos iki tol,kol nebus pakeista visa LRT vadovybė.O pabaigai pasakysiu.

Būtų gerai,kad Valionis pasiknistų savo archyvuose ir ištrauktų kasetinius įrašus iš pokalbių su Saudargu ,kas vyko 1991 Sausio 13 įvykiais Lietuvoje kai savi šaudė į savus,kai kas 5 minutes Palangos oro uoste leidosi lėktuvai su amerikiečių karo instruktoriais buvo rengiamasi pilietiniam karui Lietuvoje.

Vytautas Landzbergis reikalavo kraujo.Kraujo buvo,bet ne tiek kiek norėta.Kažką Sikorskis buvęs Lenkijos URM žino.

Ne šiaip sau Gitanas Nausėda pirmajį vizitą Lenkijon darė.Gal nusprendė kartu su Lenkais ir Vengrais vyt Sorošo grupuotę lauk iš Lietuvos ?

Sausio 13 įvykiai Vilniuje vėliau ir Rygoje,Oranžinė Revoliucija,Maidanas,Arabų Pavasaris,Rožių Revoliucija ir galybė kitų yra organizuojama Sorošo ir jai artimų finansininkų grupuočių su tikslu perimti šalių ekonomikas ir perimti politinio ir kultūrinio establišmento kontrolę kartu su teismais,prokuratūra ir spec tarnybomis,o jei planas pavyksta ir su kariuomene.Griuvus Sovietų Sąjungai nebebuvo pinigų ir amerikiečiai perėmė Rytų Europą į savo įtakos zoną.Lietuvos politinio elito suformavimas Sorošui kainavo 40 milijonų dolerių.Vėliau buvo susitarta propagandinius kanalus įskaitant ir LRT finansuoti pačių mokesčių mokėtojų sąskaita,VSD moka pinigus kovai su Rusijos įtaka sukurtai Jorkšyrų Elfų grupuotei už sėdėjimą feisbuke,Delfi,Lryto portaluose ir liberalizmą šlovinančių komentarų rašymą.Tai globalus procesas,labai gerai kordinuotas mažai apmokamas ir labai greitai atsiperkantis.Taip buvę komunistai ir jų vaikai žurnalistai patapo aršiais amerikiečių sąjungininkais.Kur kas įdomesni globalistų judesiai vyko šiaurės Afrikoje,kur milijonai konservatyvaus islamo ir diktatūros įbauginų jaunuolių išėjo į gatves.2010–12 arabų šalis apėmusi demonstracijų, ginkluotų susirėmimų ir perversmų banga. 2010 12 arabiškoje Šiaurės Afrikos šalyje Tunise prasidėję masiniai protestai prieš vietinį režimą davė pradžią 2011 pirmoje pusėje nuvilnijusiai pilietinių maištų bangai pusėje tuzino arabų šalių. Savo prigimtimi Arabų pavasaris buvo panašus daugelyje šalių – į gatves protestuoti prieš diktatoriškus nacionalinius režimus, skurdą, korupciją, nepotizmą ir klientelizmą, reikalauti pilietinių teisių bei laisvių 2011 01–03 išėjo šimtatūkstantinės beginklių piliečių minios, pagrindinių miestų aikštėse įkūrusios protestuotojų palapinių miestelius.Varomoji protestuotojų jėga buvo išsilavinęs, neretai progresyvus ir prodemokratiškas miestų jaunimas, esamõs sociopolitinės ir socioekonominės sąrangos savo šalyse sąlygomis nematantis socialinio mobilumo perspektyvų. Pirminėje savo fazėje, ypač žlugus keliems ilgamečiams autokratiniams režimams, Arabų pavasaris pasaulyje buvo sukėlęs arabų šalių demokratizacijos viltis, kurios, kaip parodė tolesni procesai, daugeliu atvejų buvo nepamatuotos.Prasidėjusio beveik identiškai Arabų pavasario tolesnė eiga ir jo padariniai skirtingose arabų šalyse buvo nevienodi. Tunise protestai jau 2011 01 baigėsi prezidento Z. el A. Ben Ali viešu atsistatydinimu ir pabėgimu iš šalies. Egipto prezidentas M. H. Mubarakas 2011 02 buvo priverstas atsistatydinti. Bahreine su protestuotojais 2011 03 susidorota padedant šalies režimo pasikviestoms Saudo Arabijos ginkluotosioms pajėgoms. Libiją valdęs M. al Kaddafi maištininkų buvo nužudytas po kelis mėnesius trukusios režimo šalininkų ir maištininkų, NATO pajėgų remiamų iš oro, kovos. Jemeno prezidentas A. A. A. Salihas posto atsisakė tik 2011 11, bet ne dėl protestuotojų spaudimo, o tik sunkiai sužeistas per pasikėsinimą. Sirijoje protestai 2011 rudenį virto ginkluotu sukilimu prieš B. al Assado režimą, 2012 jis peraugo į beveik visą šalį apėmusį Sirijos pilietinį karą.Keliose kitose arabų šalyse (Maroke, Jordanijoje, Alžyre) protestai buvo ne tokie gausūs ar ilgalaikiai ir nesąlygojo esminės režimo ar vidaus politikos kaitos ir lėmė tik kosmetinius šalies konstitucijos bei vyriausybės sudėties pakeitimus.Arabijos pusiasalio monarchijose, išskyrus Bahreiną, nebuvo jokių ženklesnių protesto akcijų ar neramumų.Visose arabų šalyse (Tunise, Egipte, Libijoje, Jemene), kuriose žlugo ilgamečiai autokratiniai režimai, tarptautinių stebėtojų vertinimu, 2011–12 įvyko laisvi ir demokratiški rinkimai, kurie atvėrė kelią į valdžią konservatyvioms religinėms politinėms jėgoms, atstovaujamoms islamo revaivalistų. Tačiau daugumoje šių šalių valdžios pasikeitimas atnešė ne stabilumą, bet dar daugiau politinės įtampos, kuri Libijoje ir Jemene netrukus lėmė pilietinius karus bei faktinį valstybių žlugimą. Libijoje per dvejus atskirus rinkimus buvo išrinkti du vienas kito legitimumą neigiantys parlamentai, nors nė vienas jų realios valdžios neturėjo, nes padėtį kontroliavo viena kitai priešiškos regioninės ginkluotos draugovės. Jemene didelę dalį teritorijos su sostine Sana 2014 09 perėmė šiaurinių genčių maištininkai, žinomi hučių pavadinimu, o išrinktasis prezidentas pasitraukė į Saudo Arabiją, kurios oro pajėgos nuo 2015 03 pradėjo hučių valdomų teritorijų sistemingą bombardavimo iš oro ir blokados kampaniją (2017 pabaigoje tebesitęsė). Egipte 2013 07 įvykdytas karinis perversmas, iš valdžios pašalintas demokratiškai išrinktas prezidentas, o karinis režimas uždraudė valdžioje buvusią politinę jėgą – Musulmonų broliją – ir ėmėsi politinių represijų, taip sugrąžindamas šalį į padėtį, buvusią iki Arabų pavasario. Vieninteliame Tunise demokratizacijos procesas nenutrūko – po 2014 pabaigoje įvykusių rinkimų valdžia perduota taikiai.Atsižvelgiant į ginkluotos kovos intensyvumą, destrukcijos mastą bei aukų skaičių, galima teigti, kad skaudžiausi Arabų pavasario padariniai buvo Sirijai: per pilietinį karą iki 2017 pabaigos žuvo 350–450 tūkst. žmonių, 5,5 mln. pabėgo iš šalies. Be šimtų ginkluotų maištininkų draugovių, vienu ar kitu metu kontroliavusių skirtingas šalies dalis, pavojingiausia režimo išlikimui buvo Islamo valstybė ,kuri 2014 06 pabaigoje paskelbė rytinėje Sirijos dalyje ir Vakarų Irake įkurianti naują kalifato valdymo formos valstybę. Teritorinės Islamo valstybės pretenzijos Sirijos teritorijoje tarptautinės koalicijos buvo sužlugdytos tik 2017 pabaigoje, bet pilietinis karas tuo nesibaigė, nes kelias teritorijas vis dar tebekontroliavo režimui priešiškos ginkluotos draugovės, kurias sunaikinti ar bent išstumti iš kontroliuojamų teritorijų tapo svarbiausiu režimo uždaviniu.Egipto musolmonų brolija kažkuo panaši į Vytauto Landzbergio grupuotę nuolat prisidengiančią vėliava ir patriotiškumu.Po visais šitais procesais stovi viena pagrindinė figūra tai milijardierius Džordžas Sorošas.Jo vadovaujamas prožydiškas Atviros Lietuvos Fondas jau kartą buvo išvytas ir šitam procesui vadovavo dabar be teismo kalinamas Algirdas Paleckis.Iš tiesų, Sorosas išvyko iš Lietuvos 2009-aisias — iškart po to, kai Lietuvos prezidente pirmą kartą, remiantis konservatorių rekomendacija, buvo išrinkta Dalia Grybauskaitė, o masiniai neramumai prie Seimo sienų buvo nuslopinti policijos."Mauras padarė savo darbą, mauras gali eiti." Demokratija Lietuvoje tais metais įtvirtinta kartą ir visiems laikams, metodiniai nurodymai tolesniam demokratiniam valdymui perduoti į patikimas rankas. Viskas Lietuvoje dabar yra kontroliuojama, ir galima nukreipti dėmesį į kitas postsovietines šalis, kurias valdo tironai ir diktatoriai.Dešimtmetį Lietuva ilsėjosi ir klestėjo ant demokratijos laurų lietuviškų "Soroso paukštelių" pastangomis ir nuosekliu vadovavimu iš rūmų Daukanto aikštėje. Šalies ekonomika augo pašėlusiu tempu ant Europos Sąjungos fondų mielių; vietoj fabrikų ir gamyklų kaip grybai po lietaus dygo priekybos centrai. Vėliau Lietuvoje įvestas euras.Visus šiuos privalumus Lietuvos "Soros doktrinos" pasekėjai turėjo pademonstruoti savo buvusiems "komunalinio buto" kaimynams — "TSRS". Mat, žiūrėkite, kaip reikia gyventi ir klestėti. Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė net pirmoji iš pasaulio lyderių į savo teritoriją priėmė "paskutinį diktatorių Europoje" — Baltarusijos valstybės vadovą Aleksandrą Lukašenko. Pažadėjo, tikriausiai, pasidalinti metodiniais nurodymais "nuo Sorošo".Tačiau paskubomis įvykdyti revoliuciją "iš viršaus" Minske nepavyko, ir pagreitinta demokratijos statybos pamoka baltarusių žemėje susisuko. Statymą padarė kruopščiai auginamiems sodinukams, kurie vėliau bus pasodinti į Baltarusijos dirvožemį. Kalba eina apie jauną tikrų kovotojų gentį, tręšiamą ir laistomą Europos humanitarinio universiteto šiltnamyje — George Soroso vardo Atviros Lietuvos Fondo vaiką. Tada Soroso mokiniai iš Lietuvos ėmėsi ukrainiečių. Šia kryptimi pažanga padaryta didesnė. Lietuviai su Ukrainos opozicijos lyderiais pasidalino praktine režimo nuvertimo patirtimi, kurią mūsų tautiečiai įgijo 1991 metų sausį. Ukrainiečiai pasirodė esą gabūs mokiniai. "Euromaidano" scenarijus tiksliai nukopijuotas iš įvykių prie Vilniaus televizijos bokšto.Bet grįškime prie "netikėto" Soroso grįžimo į Lietuvą. Miesčionis paklaus: "O kam? Juk Lietuvoje ir taip stipri demokratija, žodžio laisvė ir tolerancija. Net gėjų paradai vyksta reguliariai!" Taip ir yra. Tačiau miesčionis, dažniausiai, nežvelgia kelerius metus į priekį. Jam šiandien svarbiau sudurti galą su galu, išmaitinti ir aprengti vaikus bei pagyvenusius tėvus, sumokėti už komunalines paslaugas, įtikti viršininkui, ked neišvytų iš darbo. O svarbiausia — būti budriam, kad socialiniuose tinkluose neleptelėtų to, už ką Lietuvoje galima gauti amžiną žymę "prorusiškas agentas —Sorošistai Lietuvoje pradėjo nuo intelektualų pvz kaip Kuolys.Vos prieš du metus po 8 metų pertraukos skandalingai pagarsėjusio verslo magnato, finansų rinkų spekulianto, milijardieriaus Džordžo Sorošo (George Soros) valdomas vadinamasis Atviros Lietuvos Fondas (ALF) vėl atnaujino savo veiklą Lietuvoje. „ALF suvienyti intelektualai sekė aktualijas, jautriai stebėjo Lietuvos valstybei bei visuomenei kylančias vidaus bei išorės grėsmes ir 2015 metų pabaigoje nusprendė imtis iniciatyvos. Šiais metais sausio 19 dieną iniciatyvinės grupės susirinkime išrinkta ALF valdyba, patvirtinta veiklos strategijaALF valdybos pirmininke išrinkta sociologė, religijotyrininkė VDU docentė Milda Ališauskienė, buvusiai ilgametei ALF valdybos pirmininkei Irenai Veisaitei suteiktas šio fondo garbės narės vardas.Kiti nariai – LRT Radijo žurnalistė Audra Čepkauskaitė, „EIKA“ vadovas Domas Dargis, sociologas, kriminologas, VU profesorius dr. Aleksandras Dobryninas, „IQ“ vyriausiasis redaktorius ir leidėjas Ovidijus Lukošius, filosofas, VU docentas dr. Nerijus Milerius, politologė, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorė dr. Jūratė Novagrockienė, kultūros istorikas, VU docentas dr. Aurimas Švedas ir teisininkas, Mykolo Romerio universiteto profesorius dr. Justinas Žilinskas.Atsikūrusio fondo vadovybė paskelbė, kad rems viešosios politikos analizės centro – Vilniaus politikos analizės instituto – steigimą ir veiklą. Taip pat ketinama skirti daug išteklių Lietuvos visuomenės „proeuropietiškoms nuostatoms stiprinti“ bei „kurti atvirą visuomenę, puoselėti dialogo kultūrą, būti traukos ir saviraiškos centru jauniems Lietuvos intelektualams bei visuomenės veikėjams“.Sorošo fondo veikla Lietuvoje atnaujinama tuo metu kai JAV ir Rytų ir Vidurio Europos valstybėse po JAV prezidento Donaldo Trampo išrinkimo imta kritiškai vertinti Sorošo finansuojamų nevyriausybinių organizacijų veiklą. Po to, kai naujasis JAV prezidentas D. Trampas nutraukė JAV administracijos palaikymą kai kurioms globalistinėms ir genderistinėms ankščiau Vašingtono remtoms Sorošo organizacijoms priešiškumas Sorošo fondo veiklai kilo Vengrijoje. Čia premjero Viktoro Orbano rėmėjai „užsienio jėgų remiamas“ nevyriausybines organizacijas apkaltino siekiais užtvindyti Europą pabėgėliais bei transformuoti krikščionybę į kairiųjų pažiūrų multikultūrinį globalizmą.Makedonijos premjeras Nikola Gruevskis taip pat paskelbė, kad būtina atlikti visuomenės „desorosizaciją“. Sausio mėnesį jis pradėjo judėjimą, kuris vadinasi „Stop operacijai Sorosas“.Lenkijos valdančios partijos lyderis Jaroslavas Kačinskis (Jaroslaw Kaczynski) pareiškė, kad Dž. Sorošo valdomi fondai „siekia visuomenės be tapatybės“ ir parėmė pastangas apriboti jų veiklą.Rumunijos valdžia pareiškė, kad Dž. Sorošas „finansavo blogį“ ir iškėlė sau tikslą jį nugalėti. Panašūs judėjimai kilo Serbijoje, Slovakijoje ir Bulgarijoje.Pernai nutekinti Dž. Sorošo valdomo Atviros visuomenės fondo dokumentai visam pasauliui atskleidė, kaip pasitelkus šimtus milijonų JAV dolerių kairiųjų iniciatyvų paramai buvo kišamasi į valstybių vidaus politiką visame pasaulyje. Nutekintieji dokumentai astskleidė daugiamilijoninę Sorošo paramą naujajai Europos Sąjungos (ES) pabėgėlių politikai, siekiant Europą užgriuvusią imigracijos krizę paversti „naująja norma“ ir „pastovia būsena“. Jie taip pat parodė, kad Sorošas darė spaudimą JAV prezidento Barako Obamos administracijai siekdamas padidinti į JAV kasmet priimamų pabėgėlių skaičių nuo 70 iki 100 tūkstančių. Be to paaiškėjo, kad milijardierius nurodinėjo tuometinei JAV Valstybės sekretorei Hilari Klinton (Hillary Clinton), kaip elgtis užsienio politikoje, siekė pakeisti abortus draudžiančių šalių įstatymus, užčiaupti islamo kritikus bei kišėsi į Europos šalių rinkimus.Man įtarimą kelia ir Gitano Nausėdos pasakymas,kad intelektualai ir vėl bus suburiami į Prezidentūrą kaip Gitano protežė Valdo Adamkaus laikais.Klasikinis pavyzdys.Kita vertus Gitanas skrido į Lenkiją susitikti su Kačinskio žmonėmis,o jie kaip ir vengrų Orbano,Italų Salvini žmonės labai kritiški Sorošo atžvilgiu.Gitanas turės rinktis.Andrius Kubilius jį spaus mat jo sūnus yra Google Baltijos šalyse vadovas,o tai jau prieiga prie visų informacijos srautų.Big Data yra big deal !Dokumentai parodė Sorošo požiūrį į Europos imigracijos krizę. Sorošas siekė politikams įteigti, kad pabėgėlių krizę reikėtų priimti kaip „naująją normą“ ir atsisakyti požiūrio, jog į ją reikia kaip nors reaguoti, bandant sustabdyti milžiniškus migracijos srautus. Paaiškėjo, kad Sorošo grupes Europoje teikė paramą politikams, pasisakantiems už atvirų sienų politiką, taip pat finansiškai rėmė žurnalistus, palankiai atsiliepiančius apie imigraciją į Europą. Pavyzdžiui, Sorošo remiamos grupės agitavo prieš partijos „Teisė ir teisingumas“ išrinkimą Lenkijoje, o pats Sorošas siūlė nepaisyti referendume Britanijoje išreikštos britų valios palikti Europos Sąjungą. Sorošas siekia įgyvendinti globalistinę viziją, o islamizaciją mato kaip pasaulinės transformacijos, kurią nori pasiekti, šalutinį efektą: „Jis yra globalistas, kuris tiki, kad sunaikinus tautas bus sunaikintas nacionalizmas ir įsigalės pasaulinė taika, tarp žmonių ištrindama visas sienas ir skirtumus. Globalizacija ir islamizacija iš tiesų yra dvi tos pačios monetos pusės – islamizacijos pagalba Vakarų šalys praranda savo identitetą kaip nepriklausomi, krikščioniški vienetai ir tampa labiau linkusios į globalizaciją, siekiančią atimti iš jų suverenitetą ir veiksmų laisvę. Be globalizacijos ideologijos, islamas prarastų vieną iš mirtiniausių savo ginklų pasaulinėje arenoje. Globalizacijos ideologija, skatinama tokių žmonių kaip Sorošas, užkerta kelią veiksmams, kurie Vakarams leistų apsiginti nuo islamo pavojaus.Sorošas beveik 650 tūkst. JAV dolerių parėmė organizacija Black Lives Matter atsakingą už JAV juodaodžių keliamus išpuolius ir riaušes prieš šalies policininkus bei agresyvų elgiasį prieš vietos baltaodžius.Paviešinti slapti dokumentai atskleidė ir Dž. Sorošo planą kovojant už „moterų teises“ pakeisti įstatymus visose negimusią gyvybę saugančiose pasaulio šalyse, ypač didelį dėmesį skiriant konservatyviajai Airijai. O pasinaudojus šia šalimi kaip pavyzdžiu siekti abortus legalizuojančių įstatymų priėmimo „kitose katalikų dominuojamose šalyse.Sorošo užduotis stropiausiai vykdydavo a.a filosofas Leonidas Donskis.Džordžas Sorosas gimė Vengrijos žydo Šorošo šeimoje 1930 m. Budapešte. Išgyveno II-ojo pasaulinio karo holokaustą ir į Vakarus pasitraukė artėjant kitai grėsmei – Tarybų Sąjungai. Jo motina turėjo šilko parduotuvę, o tėvas buvo teisininkas.Su padirbtais dokumentais 1947 m. Dž. Sorosas išvyksta į Jungtines Karalystes. Pradeda dirbti padavėju ir geležinkelio portje. Dėdės remiamas jis studijuoja Londono Ekonomikos Mokykloje ir ją baigia 1952 m. Tuo metu jis stažuojasi viename Londono bankų. 1956m. emigruoja į JAV ir įsikuria Niujorke.Iki 1973 m. dirba investicinėse kompanijose „F.M. Mayer“, „Wertheim & Co“, „Arnhold & S. Bleichroeder“.1973 m. nusprendžia įsteigti kompaniją „Soros Fund Management“. Visą aštuntą dešimtmetį kompanija veikia kaip alternatyvaus investavimo fondas (hedge fund). Vėliau fondas performuojamas į žymųjį „Quantum Fund“. Fonde jis dirbo drauge su kitu žymiu investuotoju Džimu Rodžersu.Finansų pasaulyje Džordžo Soroso asmenybė vertinama kontroversiškai. Vieniems jis žymus investuotojas ir filantropas, kitiems – grubus spekuliantas sužlugdęs ne vienos valstybės valiutas ir iš to susikrovęs turtus.Dešimtajame dešimtmetyje, po Berlyno sienos griuvimo, Europa susidūrė su naujais ekonominiais ir finansiniais iššūkiais. Reikėjo apjungti Europą.Paradui vadovavo Vokietija, Prancūzija ir Jungtinė Karalystė. Buvo priimtas politinis sprendimas dėl bendros valiutos. Šalys, norinčios prisijungti prie bendros valiutos sistemos, privalo laikytis Valiutų Kursų Mechanizmo ERM II.Tuo metu Sorosas fondą valdė drauge su kitu žymiu investuotoju Stenliu Drukenmileriu (Stanley Druckenmiller). 1992 m. jie pastebėjo, kad svaro sterlingų ir Vokietijos markės kursas naujos valiutos ECU atžvilgiu palaikomas dirbtinai.Anglijos centrinis bankas (BoE) pastoviai rinkoje atliko intervencijas svarų sterlingui palaikyti. Dž.Sorosas išsiaiškino kada centriniam bankui pasibaigs resursai svarui palaikyti.Tai reiškia, kad rinkoje svaras nebus palaikomas ir galima jį drąsiai pardavinėti. Taip ir buvo. Dž.Soroso fondas panaudojo visas įmanomas lėšas ir Forexe pardavė svarus.Vienais šaltiniais teigiama, kad fondas svarų pardavė už 10 mlrd. dolerių. Kitais šaltiniais sakoma, kad užteko ir 1,5 mlrd. dolerių. Bet per naktį fondas uždirbo virš milijardo dolerių bendrojo (iki mokestinio ir neatskaičius komisinių) pelno. Tai padarė Džordžą Sorosą legenda. O pats Sorosas po šios nakties vadinamas Žmogumi Sužlugdžiusiu Anglijos Banką.Dar viena toks pats šansas Dž.Sorosui pasitaikė tame pačiame dešimtmetyje. Tuo metu sparčiai kilo Pietų Korėjos, Malaizijos, Tailando ir Singapūro ekonomikos (Azijos Tigrai).Nenuostabu, kad pūtėsi burbulai ir jie sprogo „Azijos krizės“ pavadinimu 1997 m. Tailando centrinis bankas jau nesugebėjo palaikyti Tailando bato kurso JAV dolerio atžvilgiu.Situaciją aštrino spekuliantų išpuoliai prieš batą. Čia daug prisidėjo ir Dž.Soroso fondai.Lietuvoje Dž.Soroso filantropinė veikla žinoma kaip „Atviros Lietuvos fondas“. Tokią veiklą jis pradėjo dar aštuntame praeito amžiaus dešimtmetyje.Finansiškai rėmė studentų judėjimą, nukreiptą prieš apartheidą Pietų Afrikos respublikoje. Jo fondai buvo beveik visose buvusios Sovietų Sąjungos ir Varšuvos pakto respublikose. Tokia, kokia yra dabar Lietuva, įvyko ne be Dž.Soroso pinigų pagalbos.Savo teoriniuose pasvarstymuose Dž.Sorosas vystė refleksyvumo (reflexivity) teoriją. Nelogiškas ir chaotiškas rinkos dalyvių elgesys ir supratimas, kaip šis elgesys keičia turto kainas rinkoje (reflexivity) ir sudarė jo investavimo strategijos pagrindą.Iš principo refleksyvumo teorija prieštarauja akademiniam įsivaizdavimui apie kapitalo rinkas.Dabar Dž.Sorosas teigia pasitraukęs iš aktyvios investicinės veiklos. Tačiau nuolat laiko ranką pridėjęs prie pasaulio finansinio pulso. Man kaip pusę savo amželio gyvenančiam Didžiojoje Britanijoje yra labiau įdomesnė Sorošo veikla BREXIT istorijoje.Savarankiška Didžiosios Britanijos politika netinka Sorošo planams. Juo labiau kad niekas šiandien negalėtų paneigti, kad jis tą patį darė ir referendumo metu, mokėjo pinigus tiems, kurie agitavo už pasilikimą ES.Algis Avizienis galėtų pratęsti su Vitalijus Balkus savo laidoje temą kaip Sorošas išdūrė Britanijos centrinį banką.Jeigu mes laikysimės nuomonės, kad ES anksčiau ar vėliau įsivels į konfliktą su Jungtinėmis Valstijomis, su Kinija, su Rusija, nes tai yra pagrindiniai pasaulio žaidėjai, tai Didžioji Britanija, pasitraukdama iš ES, pasilieka sau labai daug veiksmų laisvės. Į procesą reikia žiūrėti šio jau dabar vykstančio geopolitinio konflikto kontekste. Kas žino, galbūt Dž.Sorošui labai norisi, kad Anglija kartu visais taip pat būtų šio konflikto dalyvė.Prisiminkime ir faktą, kad jis savo spekuliacijomis kažkada labai nuskriaudė britus, devalvuodamas svarą.Jums kils klausimas kodėl Sorošas, taip grubiai kišdamasis į svetimos valstybės reikalus, visiškai nesibaimina tapti atviru Didžiosios Britanijos priešu iš čia išplaukia ir atsakymas.Dž.Sorošas tikrai neveikia kaip vienas nepriklausomas individas. Aš niekada nepatikėsiu, kad vienam žmogui būtų leista atvirai veikti prieš dabartinį JAV prezidentą. Juk jis apmoka įvairias protestų akcijas prieš Donaldą Trampą. Todėl manyti, kad vienas žmogus gali dešimtmečiais šokdinti Angliją ar net Ameriką, būtų juokinga. Pagaliau, jis finansuoja ir ekonominių migrantų perkėlimą į Europą.Jis yra tik mums matomas veidas, pastatytas tų jėgų, kurios turi tam tikrų planų viso pasaulio atžvilgiu. O kokie tie planai?.. Kuo toliau, tuo labiau peršasi mintis, kad visi dabar vykstantys procesai iš esmės tarnauja baltųjų Vakarų civilizacijos naikinimui. Nes visi tie procesai visiškai neliečia kitų rasių – tik baltuosius. Visas šitas marazmas, kuris vyksta tarp „auksinio milijardo“, neliečia nei juodųjų rasės, nei geltonųjų, nei arabų pasaulio.Jie kaip gyveno su savo vertybėmis, taip ir gyvena. O štai Vakarų civilizacijos vertybės keičiamos iš esmės. Todėl man ateina į galvą dvi, akcentuoju, fantastinės mintys. Viena mintis yra tokia: baltieji yra vienintėliai, kurie gali mobilizuotis ir atimti pinigus iš tų, kurie šiandien valdo pasaulį. Nes tik baltieji vaikšto su plakatais „Okupuok Wall Street’ą“, pagaliau, jų ir technologinės bei organizacinės galimybės yra kitokios. O keli šimtai šeimų, valdančių pasaulį, šiandien yra saugiai susitvarkę: pinigai yra jų rankose, beveik visa spauda taip pat jų rankos.Kam jiems reikia, kad kažkas gadintų gyvenimą.Globalistų tikslas yra sumaišyti kultūras, sukryžminti rases ir tautas, palikti pilką vartotojų masę, neatsimenančią savų istorinių šaknų, kultūrinių skirtumų. Tie, kurie šiandien pasaulį kontroliuoja, puikiai supranta, jog tik baltieji kėsinasi į tokią tvarką.Technologinis progresas, kurį pastarąjį šimtmetį taip pat nešė tik baltieji, – robotizacija, kompiuterizacija ir automatizacija kelia sunkiai išsprendžiamus klausimus.Net japonai supirkinėjo baltųjų patentus po karo ir ant jų pastatė savo ekonomiką. Todėl tvirtinu, kad visas technologinis progresas yra išimtinai baltųjų nuopelnas. Bet šiame progrese lieka neaišku, kur dėti nereikalingas darbo rankas.Kai žiūrėsite filmuką aukščiau suvokite,kad Sąjūdžio laikais prieš 29 metus Lietuvos ekonomika buvo tarp skurdžiausių pasaulyje ir prilygo Malavių,Mozambikų lygiui.Lietuva buvo tokia pat kaip dabar Venesuela.Sprogdinimai,banditizmas,žmonių grobimai.Skirtumas nuo afrikos tik tas,jog Lietuvoje gyveno baltieji žmonės ir ji arti vakarų europos.Sorošas su kitais investuotojais nupirko visą postkomunistinę konjunktūrą,žiniasklaida,menininkus,elitą,pavežiojo juos po konferencijas,o dabar už tai sumokat jūs mokesčių mokėtojai.Už visokias Šakalienės konferencijas po Afriką,bereikšmius vizitus sumokate jūs.Matote, kas darosi Londone dėl „Brexit“, kas vyksta Prancūzijoje, matote, kas darosi Lietuvoje dėl Ramūno Karbauskio vykdomos teisingos politikos.Sisteminės jėgos daro viską, kad D.Trampo, „Brexit“ ir „valstiečių“ fenomenai nesikartotų. Donaldo šalininkų negirdėti jau vien dėl to, kad 90 procentų JAV žiniasklaidos kontroliuoja šešios grupuotės ir tik viena iš jų priklauso praktikuojančiam krikščioniui. Jos ir platina antitrampinę propagandą, kuri tiražuojama ne tik Amerikoje (Čikaga politines apžvalgas ir komentarus perspausdina iš Niujorko), bet ir Europoje, ir Lietuvoje.Lietuvos universitetų studentai reaguoja į D.Trampą kaip į didžiausią nusikaltėlį. Jie irgi tarptautinės propagandos paveikti. Sisteminiai veikėjai ir kultūriniai marksistai nenori, kad D.Trampui pasisektų, ir daro viską, kad jam nesisektų. Dar prieš prezidento inauguraciją aštuoniolikos didmiesčių burmistrai viešai pareiškė, kad nevykdys jo nurodymų per emigracinę tarnybą išduoti nelegalių nusikaltėlių pavardes. Tad ir šitie žmonės įgyja teisę į valstybinį būstą, „Obamacare“ sveikatos draudimą ir panašiai.Europa Sorošo dėka remia dykinėjančius migrantus ir baudžia savo darbuotojus.Jachtų savininkai, kai pabosta uoste arba kai jiems pritrūksta kasdienai apyvartinių lėšų, išplaukia į jūrą tarp Maltos ir Libijos, susirenka iš nepatvarių valčių pabėgėlius, atsiveža juos į Maltą ir iš jos valdžios už šią paslaugą gauna 500 eurų kompensaciją. Valdžia tikisi juos atgauti iš Briuselio, bet jokios garantijos nėra. Štai jums legalus biznis.Amerikonas vis tiek bijo ruso. Trampas gali sakyt, kad nebijo, bet gynybos ministras James Mattis suprato, kad Rusija nebus lengvas priešas. Kibernetinio puolimo potencialą ji jau demonstravo įsibraudama į milijonus JAV valstybės tarnautojų kompiuterių, asmeninių ir tarnybinių, tarp jų ir į demokratų partijos failus, iš kurių paaiškėjo, kaip Hillary Clinton šalininkai mulkino ir neutralizavo Bernie Sanders šalininkus.Donaldas iki šiol manė, kad Amerika yra visagalė, bet, deja, ji nėra visagalė, yra dar ir Rusija, ir Kinija, ir Iranas, ir dar visos arabų tautos.Visa Sorošo proklintoninė sisteminė žiniasklaida Lietuvoje gyvuos iki tol,kol nebus pakeista visa LRT vadovybė.O pabaigai pasakysiu.Būtų gerai,kad Valionis pasiknistų savo archyvuose ir ištrauktų kasetinius įrašus iš pokalbių su Saudargu ,kas vyko 1991 Sausio 13 įvykiais Lietuvoje kai savi šaudė į savus,kai kas 5 minutes Palangos oro uoste leidosi lėktuvai su amerikiečių karo instruktoriais buvo rengiamasi pilietiniam karui Lietuvoje.Vytautas Landzbergis reikalavo kraujo.Kraujo buvo,bet ne tiek kiek norėta.Kažką Sikorskis buvęs Lenkijos URM žino.Ne šiaip sau Gitanas Nausėda pirmajį vizitą Lenkijon darė.Gal nusprendė kartu su Lenkais ir Vengrais vyt Sorošo grupuotę lauk iš Lietuvos ?

Опубликовано Simonas Zagurskas Пятница, 19 июля 2019 г.

Šaltinis: https://lt.rubaltic.ru/economics/12062019-lietuva-susigr-ino-energetin-priklausomyb-nuo-rusijos/?fbclid=IwAR2kPxSQEgt5KjxZAicOHNfGIEKZAB16qbF7GeWfnqlfUsKmAyjLkSVerNE

Lietuviškąją epopėją, „įgyjant energetinę priklausomybę nuo Rusijos“, galima laikyti užbaigta: Lietuva, springdama nuo pažeminimo, gamtines dujas Klaipėdos SGD terminalui perka iš Rusijos. Anekdotą primenančią situaciją stiprina bandymai pasiteisinti, kad šios dujos — ne „Gazpromo“, nors „Gazpromas“ tvirtina, kad suskystintas dujas terminalui Lietuva perka iš jo.

„Gazpromas“ ar ne jis šioje situacijoje – tas pats velnias: svarbu, kad Independence terminalas, įgytas, siekiant „energetinės nepriklausomybės“ nuo Rusijos, nors lėtai, bet užtikrintai pereina prie SGD tiekimo iš Rusijos.

„Plaukiojantis redujofikacinis įrenginys „Maršalas Vasilevskis“, kaip ir buvo planuota, jau užsiėmė dujų eksportu, šiuo metu aprūpindamas dujomis ne tik Kaliningrado sritį, bet ir Klaipėdos terminalą“, — praeitą savaitę pareiškė „Gazpromo“ valdybos pirmininko pavaduotojas Vitalijus Markelovas.

Aukštas pareigas energetiniame milžine einantis menedžeris, ne tik menkai suinteresuotas ryšiais su Lietuva, bet ir nežinantis lietuviškųjų „Gazpromo“ partnerių sielų pojūčių plonybių, jų kompleksų ir pastovių skaudulių, pats nesuprato, kad jis, populiariai išsireiškiant, juos „pakišo“.

SGD pirkimas iš „Gazpromo“ Independence reikmėms iš Kaliningrado srities Lietuvos mastais toks svarbus ir galingas, kad sugebės praskalauti smegenis bet kuriam Lietuvos „patriotui“ (žinoma, jei jis juos turi).

SGD terminalas Independence Klaipėdoje buvo sumanytas oficialiais tikslais — įveikti „Gazpromo“ monopoliją Lietuvos dujų rinkoje. Apie Kaliningrado SGD terminalą Lietuvos žmonėms buvo iš karto populiariai paaiškinta, kad jis pastatytas tikslu nutraukti Lietuvai dujų tiekimą. Po to, kai rikiuotėn buvo įvestas terminalas „Maršalas Vasilevskis“, Maskva gali drąsiai užsukti į Lietuvą einančio dujotiekio čiaupą. Kaliningrado sritis, gaunanti dujas tuo pačiu dujotiekiu, be „melsvojo kuro“ neliks.

Po visų šių gąsdinimų naujiena, jog Klaipėdos SGD terminalas perka „Gazpromo“ produkciją iš „Maršalo Vasilevskio“ — sugriovė visas Lietuvos tele ir radijo propagandos pastangas vaizduojant vartotojo kančių pasaulį. Suprantama, Independence vadovybė nieko apie „pasaulinės reikšmės susitarimą“ nepranešė, o kai lietuviškuosius partnerius „pakišo“ „Gazpromo“ atstovas, ėmė vaizduoti save nieko nemačiusia ir negirdėjusia.

„Dujos Klaipėdos SGD terminalui niekada nebuvo tiekiamos ir netiekiamos iš Kaliningrado srities“, — pareiškė „Klaipėdos naftos“ atstovė ryšiams su visuomene Orinta Bartkauskaitė. Valstybinės „Lietuvos energijos“ spaudos atstovas Artūras Katlerius taip pat patikino lietuvius, jog Klaipėdos SGD terminalas neturi jokių reikalų su Kaliningrado „Maršalu Vasilevskiu“.

Leisim Lietuvos valdininkams atsipūsti ir išsakysim prielaidą, kad Vitalijus Markelovas suklydo arba net tiesiog sumelavo (nors kam „Gazpromo“ pirmininko pavaduotojui meluoti tokia smulkmena, visai nesuprantama). Lietuvos reputacijos jie vis tiek neišgelbės.

Skandalo su „Maršalu Vasilevskiu“ įkarštyje Lietuvos oficialūs asmenys tyliai prisipažino, kad iš pradžių taip pat bandė nutylėti ir neigti: SGD terminalas Independence pastoviai gauna iš Rusijos suskystintas gamtines dujas.

Gegužės pabaigoje Independence per kelias dienas gavo SGD pasrtijas iš rusų Leningrado srities Vysocko. Manoma, jog rusų SGD partijos buvo skirtos Jonavos mineralinių trąšų gamyklai Achema — pagrindinei SGD terminalo produkcijos vartotojai, atsidūrusiai prie bankroto ribos dėl labai brangių gaunamų amerikiečių, katariečių ir norvegų SGD.

Lietuvos žiniasklaida pateikia naujieną apie Independence bendradarbiavimą su Vysocku taip, lyg nieko ypatingo nevyksta. Lyg taip ir reikia. Tačiau bendradarbiavimo su rusais faktą taip pat iš pradžių buvo bandoma nuslėpti nuo lietuvių. Kai rusų kompanija „Novatek“ pavasarį pasiuntė į Klaipėdą pirmą gamyklos „Kriogaz–Vysock“ partiją, Lietuvos terminalo darbuotojai užslaptino sandorį.

Paslaptis buvo paviešinta atsitiktinai: tarptautinė laivų stebėjimo Baltijos jūroje sistema „Refinitiv eikon“ pranešė, kad iš septynių krovinių su suskystintomis gamtinėmis dujomis, iškeliavusių iš Vysocko, tris priėmė Klaipėda. „Landsbergininkų“ partija Lietuvos Seime tada net sugalvojo parlamentinį užklausimą su reikalavimu paaiškinti, kaip jų „energetinė nepriklausomybė“ galėjo priimti SGD iš Rusijos?

Tai gal neverta kaltinti „Gazpromo“ darbuotojo ir manyti, kad garbus žmogus suklydo, supainiojo ar sumelavo? Rytoj Lietuva įvykdys dar vieną coming ont ir, drovingai paraudonavusi, pasakys: taip, mes perkame suskystintas „Gazpromo“ dujas iš Kaliningrado srities.

Bet jei ir neperka, pakanka pastovių „Novateko“ produkcijos tiekimų į Klaipėdą.

Lietuva pakeliavo apskritimu ir sugrįžo į pradinį tašką.

Kova už „energetinės nepriklausomybės“ nuo Rusijos įgijimą užsibaigia energetinės priklausomybės nuo Rusijos atkūrimu.

Nepriklausomybė, Independence — Klaipėdos SGD terminalo nuosavybė, kuri reiškia nepriklausomybę nuo Rusijos. Independence buvo triukšmingai įvestas rikiuotėn prieš penkerius metus siekiant aprūpinti jį nerusiškomis dujomis. Po penkerių metų terminalas gauna dujas iš Rusijos.

Lietuvos „patriotai“ bando gelbėtis, teigdami, jog kovojo ne su Rusija, o konkrečiai su „Gazpromu“, su jo energetine monopolija. Taip, gauname dujas iš Rusijos, tačiau iš privačios dujų kompanijos, o ne iš „Gazpromo“. O iš „Gazpromo“ negauname. Jis meluoja!

Pasiteisinimas visiškai nevykęs, bandant nors kažkaip paprieštarauti. „Gazpromas“, „Novatek“ — koks skirtumas, jei pagal oficialią Lietuvos ideologiją visą naftos ir dujų biznį Rusijoje kontroliuoja jėgos struktūros, ir už kiekvienos tokios kompanijos stovi Kremlius?

Taip kad Lietuvoje viskas grįžta į savas vietas. Rusijos dujos Baltijos regione — pigiausios ir lengviausiai pristatomos. Ėmė ieškoti alternatyvos vamzdinėms dujoms — suskystintos taip pat naudingiausios iš Rusijos. Arba jas pirkti, arba skelbti bankrotą dujas vartojančioms Lietuvos įmonėms.

Žvelgiant iš politinių pozijų, energetinis posukis nuo Maskvos 360 laipsnių — žinoma, gėda Lietuvos vadovybei.

Lietuvos vyriausybė ir prezidentūra vertos Šnobelio premijos nominacijose „politinis įžvalgumas“ ir „strateginis planavimas“ už tokį „genialų“ sprendimą kurti akibrokštą Rusijai — statyti SGD terminalą, kad dujos jam būtų perkamos iš Rusijos.

Plojame stovėdami!