Sorosinius dolerinius Lietuvos “patriotus” – konservatorius, liberalus, socdemus, nacistus, nacionalistus, propatristus ir pan., – apsėdo Šėtonas. Septynios biblinės nuodėmės tokiam Lietuvos “patriotui”-JAV liokajui neleidžia kritiškai mąstyti ir suvokti realybę tokią, kokia ji yra iš tiesų, be Sąjūdžio melo ir prasimanymų. Išsigelbėjimas Lietuvai tik vienas – negailestingas egzorcizmas liberaliems “patriotams”, prekiautojams Tėvyne socializmu.
Kruvinieji 1991 metų sausio 13-osios įvykiai prie Vilniaus televizijos bokšto tapo vienu iš valstybės sukūrimo mitų. Dabartinė Lietuvos valdžia atidžiai seka, kad visuomenė neabejotų, jog kalti tik tarybiniai kariškiai, kurie esą nužudė nepriklausomybės šalininkus. Tačiau tų įvykių liudininkų parodymai atskleidžia tikrąjį jų vaizdą ir įrodo, jog prieš 26 metus sukurta ir iki šiol akylai saugojama versija yra melas. Apie tai, kas ir kodėl suplanavo kruviną sausio 13-osios akciją, analitiniam portalui RuBaltic.Ru papasakojo buvęs Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatas ir antrasis LKP CK (TSKP platformoje) sekretorius Vladislavas Švedas:
— 1990 metų kovo 11-osios naktį Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba, kuriai vadovavo Vytautas Landsbergis, paskelbė Lietuvos nepriklausomybę, tačiau daugiau kaip metus jos nepripažino pasaulio bendrija. Bet ir po tragiškų sausio 13-osios įvykių pasaulio lyderiai tylėjo. Ką visa tai reiškė?
— Nepriklausomybės paskelbimas — gana reikšmingas aktas, bet jis tik visiškos valstybės nepriklausomybės preliudija. Siekdama būti išties nepriklausoma, valstybė privalo: kontroliuoti visą savo teritoriją, sienas, turėti nuosavą, pasaulio pripažintą valiutą, karines pajėgas, sugebančias apginti nepriklausomybę, atstovavimą tarptautinėse organizacijose ir t.t. Antai Katalonija paskelbė nepriklausomybę, kaip ir Lietuva 1990 metais. Ir ką? Pareiškimas, jog atkuriama nepriklausomybė, respublikoje nebuvo paremtas realia situacija.
Povilas Masilionis: „Būti žmogumi pavojinga“
Atlaikęs teismų maratoną, politizuotai nuteistas garbaus 80 metų Jubiliejaus išvakarėse nuteistas knygų leidėjas, rašytojas Povilas MASILIONIS, pristatydamas savo naujausią „nešukuotos publicistikos“ knygą „BŪTI ŽMOGUMI PAVOJINGA“, desperatiškai kreipiasi į visuomenę: „Todėl šiandien – kiek liko jėgų – norisi šaukti sau ir kitiems, dar nepabėgusiems iš Lietuvos Don Kichotams: „Į dvikovą šitą valstybę – ant melo ir neteisybės pamatų statomą valstybę“ (pasiligojusio teisingumo neoliberalistinę valstybę, o ne Lietuvos Respubliką ir jos žmones, kuo bando mane apkaltinti prokuroras) Tam, kad sukurtume kitokią valstybę, tobulesnę. Tam, kad mums nereikėtų, kaip Romualdui Ozolui, vienam iš dabartinės valstybės „gimdytojų“, gyvenimo pabaigoje klausinėti nusivylusių lietuvių: „Atsakykit, turim dar mes savo valstybę, ar ne?“, „Ar mūsų valstybė – mūsų?“
————————————————————————————————–
Povilas MASILIONIS (gimė 1939 07 09 Nakonių kaime, Anykščių raj.) – tarybinės, o vėliau ir Nepriklausomos Lietuvos filologas, poetas, žurnalistas, redaktorius. Mokėsi Troškūnų vidurinėje mokykloje, studijavo Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą. Įgijęs universitetinį išsilavinimą, 1964–1970 m. dirbo Molėtų rajono laikraščio „Pirmyn“ redaktoriaus pavaduotoju, o 1972–1988 m. – Jonavos raj. laikraščio „Jonavos balsas“ redaktoriumi, Politinio švietimo namų konsultantu ir net LKP CK spaudos sektoriuje instruktoriumi. Atgaunant nepriklausomybę Lietuvoje, 1988–1993 metais P.Masilionis dirbo žurnalų „Komunistas“, „Politika“ vyr. redaktoriaus pavaduotoju. 1999 m. leidykla „Gairės“ išleido P.Masilionio publicistinių straipsnių rinkinį „Sukryžiuotų kalavijų karalystėje“.
————————————————————————————————
Atidesni skaitytojai, rimčiau besidomintys laisvos, nepriklausomos Lietuvos istorija, jos politinės raidos metamorfozėmis, socialinės pertvarkos lūžiais, be abejo, turėtų atkreipti dėmesį į publicistinę, disidentinę literatūrą, išleidžiamą leidyklose „Politika“ ir „Gairės“. Šių dukterinių leidyklų veikla, jų darbas grindžiamas ne tiek verslo, kiek TIESOS sakymo bei TEISINGUMO kriterijais, atlieka kilnią misiją oligarchų valdomoje šalyje, kurios informacinį lauką tendencingai uzurpuoja ir liaudį kvailina žiniasklaidos verslo magnatų užsakomoji produkcija.
Lietuvos nepriklausomybės metais dirbdamas leidyklos „Gairės“ (UAB „Mūsų gairės“) direktoriumi, Povilas Masilionis pagrįstai gali didžiuotis tokiomis šioje leidykloje išleistomis, liaudies pamėgtomis ir politikos funkcionierių keikiamomis (tautos „patriarcho“, prof. V.Landsbergio ypač niekinamomis) knygomis, kaip Vytauto Petkevičiaus trilogija: „Durnių laivas“, „Durniškės“, „Prakeiktieji ir pateptieji“, Liudo Dambrausko „Išeinančiojo mintys“, „Kovo 11-osios tragizmas“, Aleksandro Bendinsko „Be pagražinimų“, Romualdo Grigo, Alberto Ružo „Lietuviškieji „…izmai“, Stasio Stungurio „Rūškano laiko godos“, Vytauto Skuodžio „Melo, neapykantos ir šmeižto kronika. 1993–1997“ , „Dar kartą apie landsbergizmą“ bei kita disidentine literatūra.
Kairiųjų pažiūrų politikuojantis žurnalistas Povilas Masilionis neslepia, jog jam visuomet rūpėjo ir ypač dabar rūpi, „kaip šioje laukinio kapitalizmo bakchanalijoje sekasi paprastam, didelių turtų neturinčiam ir neturėsiančiam Lietuvos žmogui?“ . Tuo metu, kai dauguma buvusių komunistų skubiai „susiprato“, „persitvarkė“ ir tapo uoliais nepriklausomybės „gynėjais“, Konservatorių partijos, pasivadinusios „Tėvynės sąjunga“, gretose, arba adaptavosi konformistiškoje Socialdemokratų partijoje, neva, atstovaujančioje liaudies interesus, tiktai maža dalis politikų iš buvusios sovietinės nomenklatūros armijos išliko padoriais žmonėmis, kuriems nėra svetimas teisingumo jausmas, moralė, sąžinė. Šiai bebaigiančiai išnykti taurių Lietuvos politikų elito grupei, be abejo, priskirtinas ir Povilas Masilionis, garbaus amžiaus žurnalistas, nekomercinės leidyklos „Gairės“ direktorius. Nors ir buvęs komunistas, tačiau tikras patriotas P.Masilionis, skeptiškai vertindamas politinių procesų raidą nepriklausomoje valstybėje, su giliai užspaustą širdgėla prisipažįsta:
„Mums, jau gerokai pagyvenusiems atkūrusios nepriklausomybę šalies piliečiams, praktiškai visas sąmoningas gyvenimas prabėgo tarybų valdžios metais – dabar jau sustabdyto socializmo statybos eksperimento sąlygomis. Mes dirbome, kūrėme, bandėme prisitaikyti prie to eksperimento netobulumų ar priešinomės jiems, tačiau dauguma iš mūsų ir šiandien išliko neprisitaikiusiais prie naujųjų sąlygų ano socialistinio eksperimento kūdikiais. Gyvenimu nusivylusiais, bet vis dar „gerų valdžios dėdžių“ belaukiančiais, kapitalizmo stresams imuniteto taip ir neįgijusiais, epochos lūžio neretai psichiškai sužalotais žmonėmis. Todėl tarp daugybės nusižudžiusiųjų, kuriais Lietuva pirmauja visame pasaulyje, pagyvenusieji šalies piliečiai neužleidžia savotiškų lyderių pozicijų (nejaugi mes, priešpensinio ar pensinio amžiaus žmonės, taip be kovos ir pasiduosime?).
Kas kita jaunimas. Jauniems lengviau grumtis, lengviau prisitaikyti lietuviškojo laukinio kapitalizmo džiunglėse, tačiau ir jie, anoje epochoje gimę, neturi (ir jau neturės!) to imuniteto, kuris gaunamas kartu su motinos pienu. Imuniteto kapitalistiniams santykiams tarp žmonių, būdingiems laukinių žvėrių gyvenimui. Gal dėl to jaunieji lietuviukai, nepritapę savoje šalyje, jau užtvindė visą, bent kiek civilizuotesnį, kapitalistinį pasaulį. Jei taip ilgiau tęsis, kas galės paneigti tokią galimybę: Lietuvos ateitis taps problematiška, turint galvoje, kad ir gimimų skaičiumi mes dabar labai atsiliekame nuo socializmo laikų?..
Mano oponentai – ir tarybiniais metais, ir dabar (tik kiti!) – kartoja tą patį: esą aš gyvenimą tapąs labai jau tamsiomis spalvomis, esą aš kviečiąs tautą (anksčiau – liaudį!) į mūšį su vėjo malūnais. Nesiginčysiu! Visais laikais buvo ir yra reikalingi donkichotai. Net atkūrus nepriklausomą Lietuvą. Ir šiandien, kosminiu greičiu judėdamas į trečiąjį tūkstantmetį, gali drąsiai kalbėti išmoningojo bajoro Don Kichoto Lamančiečio laikų poeto žodžiais: “Ieškau gyvasties mirty, / Ieškau ligoje sveikatos, / Kelio iš užburto rato, / Laisvės tolimoj tremty, / Mulkių sambūry Sokrato.“
Kur tas Sokratas, galintis filosofiškai apmąstyti mūsų šiandienę būseną: argi išsiveržėm iš vienos sąjungos (TSRS) tik tam, kad savanoriškai kištume galvas į kitą – ne ką geresnę – sąjungą (ES) ir net į NATO?..“.
Sunku būtų nesutikti su gerbiamo žurnalisto, leidėjo P.Masilionio nuomone, kad teisingumas mūsų visuomenėje yra blokuojamas. Tai pastebima nuo pat Sąjūdžio užgimimo pradžios, juolab, kad „konservatoriškos ideologijos“ ištakos stebėtinai sutampa su landsbergizmo atsiradimu bei įsigalėjimu Lietuvoje. Prof. Vytautas Landsbergis, skanduojančios minios akivaizdoje staiga pasijutęs „Rezistentu Nr.1“, ropšdamasis į valdžios olimpą, tiesiog išvaikė sau neparankius, tikruosius disidentus, sovietmečiu tremtus į lagerius bei guldžiusius galvą už laisvą ir nepriklausomą Tėvynę Lietuvą. Apie naujai iškeptą tautos „patriarchą“ ėmė burtis įvairaus plauko pataikaujančios, mokančios įsiteikti profesoriui vidutinybės, skatinamos savanaudiškų siekių, noro valdyti, plėšti šalį, grobti valstybei priklausantį turtą ir žemes.
Komentuodamas pragaištingos Lietuvai ideologijos – landsbergizmo – atsiradimo ištakas, P.Masilionis glaustai reziumuoja: „1988 metų birželio 3 dieną susikūrus Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinei grupei, į ją nepakliuvo nei vienas buvęs disidentas. Spalio mėnesį įvykus Sąjūdžio steigiamajam suvažiavimui ir išrinkus 35 asmenų Tarybą, buvusiems disidentams taip pat neatsirado joje vietos. Mūsų išleistos knygos „Durniškės“ autorius Vytautas Petkevičius šiame kūrinyje plačiai aiškina buvusių kovotojų už socialiai teisingesnę santvarką nušalinimo nuo aktyvios veiklos priežastis. Jo nuomone, tuo buvo suinteresuotos į Sąjūdžio vadovybę pakliuvusios vidutinybės. Tai, matyt, tik viena svarbių priežasčių. Buvę disidentai Atgimimo metais ir patys nesiveržė į valdžią, nenorėdami pakenkti visuomenės laisvėjimo procesui. Vėliau, žinoma, savanaudės vidutinybės neužleido jiems valdžios.“
Kas kitas, jei ne tos „savanaudės vidutinybės“, įsitvirtinusios valdžioje, palaikomos „megztųjų berečių“ choro, sukūrė apsišaukėlio patrioto V.Landsbergio, kuris, pasak rašytojo Vytauto Petkevičiaus, „iš prigimties yra nepaprastas bailys“, kultą?..
Savo straipsnyje „Pagirdytas minios drąsa“ Povilas Masilionis bando įminti šią mįslę: „Kaip sudėti į vieną krūvą aną (sovietmečio periodo – J.I.) atsargų, neryžtingą, net bailoką Vytautą Landsbergį ir šitą, dabartinį – kovingą, užsispyrusį, nepripažįstantį jokių kompromisų Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininką? Ar čia ta pati, ar jau kita asmenybė? Nejaugi karštas riterių kraujas, ilgus metus abejingai snaudęs šio žmogaus gyslose, taip pavėluotai iš esmės pakeitė profesoriaus gyvenimo būdą, net jo charakterį? Šitas metamorfozes dar ilgai nagrinės žurnalistai ir istorikai, jeigu tik vėliau bus leidžiama jiems tai daryti. Čia pabandysime pateikti tik savąją versiją.
V.Landsbergio šiandienės stiprybės, kaip ir jo ryškios metamorfozės esmė slypi jo neabejotiname talente įžvelgti ir pajungti sau minios jėgą. Atsitiktinai, tik keliems mėnesiams (V.Petkevičius straipsnyje „Išblėsęs mitas“ tvirtina, kad ne atsitiktinai, o su tarybinių saugumiečių palaiminimu. – P.M.) Atgimimo bangos pakeltas į Sąjūdžio valdžios viršūnę, jis staiga pajuto, kad vienintelė reali jėga revoliucijų metu – tai minios jėga. Ir iki šiol sėkmingai ją eksploatuoja. Landsbergio drąsa – ne riterio drąsa, paprastai lydintį didvyrį visą gyvenimą, o įasmeninta minios drąsa. Jo kovingumas – kompromisų nepripažįstantis minios kovingumas. Prisiminkime daugiatūkstantinius Sąjūdžio mitingus ir V.Landsbergį juose. Jis kalbėjo drąsiai – taip, kaip norėjo minia. Minia ėmė šaukti “Lands–ber–gis!“, regėdama šiame žmoguje drąsos įsikūnijimą.“
Taigi, „pagirdytas minios drąsa“, naujai iškeptasis „Rezistentas Nr.1“ ilgainiui tapo neatsiejama nepriklausomos Lietuvos istorijos dalimi, savotišku dualizmo simboliu, iš toli spindinčiu, iš arti – dvokiančiu… Ir galbūt todėl visi, kam yra miela bei artima ši „konservatoriška ideologija“, apraizgiusi bei įsišaknijusi bemaž visose nepriklausomos Lietuvos valdžios institucijose, turėtų būti amžiams dėkingi tam „minios pagirdytam drąsuoliui“, kuris pasėjo Marijos žemėje sunkiai beįveikiamą landsbergizmo virusą… (iš knygos „Dar kartą apie landsbergizmą“ – psl. 161-168)
Povilas MASILIONIS: „Nebe pirmą kartą man, kaip knygų leidėjui, tenka varstyti nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos valstybės teismų duris. Po kelių tokių bylų padariau išvadą: mūsų šalies teismų sistema sąmoningai orientuota į tai, kad kuo ilgiau būtų vilkinamas baudžiamųjų bylų (ir ne tik jų!) svarstymas. Gal dėl tų nagrinėjimų solidumo įspūdžio? Gal dėl psichologinio poveikio kaltinamajam ir jo aplinkai? Gal dėl noro palengva paskandinti užmarštin skandalingą bylą? Tegu tai išaiškina teisės specialistai ir politikai.
Parašiau šias eilutes ir galvoju: „O ką pasakytų mūsų politinio elito pompastiškai sutiktas ir išlydėtas popiežius Pranciškus, susipažinęs su absurdiška baudžiamąja byla knygų leidėjui? Dievaži, jis jau tai pasakė:
– „Megzdami dialogą, būdami atviri ir supratingi, galite tapti tiltu tarp Rytų ir Vakarų“;
– „… kad pašalintume iš mūsų aplinkos, iš mūsų kultūrų polinkį nieku paversti kitą, tęsti atstūmimą tų, kurie mums nepatinka ir trukdo mūsų patogumui“;
– „…kai užsidarome savyje iš baimės, kai statome sienas ir užtvaras, atsisakome Jėzaus Gerosios Naujienos“;
– „… te Lietuva būna vilties švyturiu. Kad būtų veiklios atminties žemė, atnaujinanti įsipareigojimą kovai prieš bet kokią neteisybę“.
Ne visiems, ypač mūsų politikos „vanagams“, priimtinos tos popiežiaus Pranciškaus mintys.“
Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Tomo Uldukio baigiamosios kalbos kaltinimų kratinyje pagrindinis kaltinimas toks: „Povilas Masilionis, išleisdamas alternatyvią oficialiajam požiūriui rusų žurnalistės Galinos Sapožnikovos knygą „Išdavystės kaina“, „veikė tendencingai prieš Lietuvos Respubliką ir jos žmones“. Kitaip sakant, šita baudžiamoji byla buvo pakelta į ypatingą, Lietuvai ypač svarbių bylų rangą.
Vilniaus m. apylinkės teismas 2019 m. vasario 18-ąją Lietuvos Respublikos vardu nusprendė: „Povilą Masilionį pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 170(2) straipsnio 1 dalyje ir paskirti jam 70 MGL (2636,20 eurų) dydžio baudą“. Be to, buvo nuspręsta oficialiai konfiskuoti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato daiktų saugykloje esančios, prieš dvejus metus neteisėtai konfiskuotos, Galinos Sapožnikovos knygos „Išdavystės kaina“ tiražą bei leidybinės akcinės bendrovės „Mūsų gairės“ stacionaraus kompiuterio sisteminį bloką (procesorių).“
Matyt, iš tos liguistos baimės ar nenoro gadinti politikos elitui nuotaikos net necyptelėjo „gimtosios“ Žurnalistų sąjungos vadai bei Respublikos žurnalistikos elitas, kai mane, žurnalistą su pusės amžiaus stažu, kaip didžiausią nusikaltėlį du metus murkdė ir teisė už niekur iki tol oficialiai neuždraustos knygos išleidimą, net nusišluostydami kojas į galiojančio Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas.
Šiandien niekam Lietuvoje, atrodo, neberūpi, kad jau aštuoneri metai Damoklo kardu veikia Baudžiamojo kodekso 170(2) straipsnis, reguliuojantis mūsų praeitį. Ruošiamas kitas, šio Seimo, dokumentas, reguliuosiantis ir dabartį. Apie ateitį nekalbu, – ją be mūsų žinios žada ant savo sparnų atnešti suglobalėję politikos „vanagai“.
————————————————————————————————–
FOTO komentaras (paryškinta):
Garbaus 80 metų Jubiliejaus išvakarėse nuteistas knygų leidėjas, rašytojas Povilas MASILIONIS: „Žinoma, skaudu savo gyvenimo pabaigoje – ir dar už tiesos paieškas – gauti nemenką baudą, net ir teistumą. Be to, gaila sužlugdytos leidybinės akcinės bendrovės. Tačiau tas, prieš aštuonerius metus Seime prastumtas, Baudžiamojo kodekso 170(2) straipsnis, kriminalizavęs ne tik 1991-ųjų metų tarybinę agresiją, bet ir praktiškai dviejų tarybmečio kartų gyvenimą, nepanaikintas sugadins dar nemažai sveikatos ne vienam žurnalistui ar istorikui.“
Paleckio advokatas išaiškino, kodėl politikas lieka sulaikytas Temos: “Šnipinėjimo skandalas” Lietuvoje (23) Išskirtiniame Sputnik Lietuva straipsnyje gynėjas teigė, kad politiniuose reikaluose niekuomet nebūna objektyvumo VILNIUS, rugpjūčio 7 — Sputnik. Buvusio Socialistinio liaudies fronto lyderio Algirdo Paleckio advokatas Algis Petrulis paaiškino, kodėl Lietuvos apeliacinis teismas atmetė prašymą sušvelninti kardomąją priemonę. Apie tai jis kalbėjo išskirtiniame interviu Sputnik Lietuva. © SPUTNIK / РАМИЛЬ СИТДИКОВ Teismas atsisakė paleisti Paleckį iš tardymo izoliatoriaus Gynėjas taip pat pasidalino informacija apie kalinio sveikatos būklę. “Sveikata blogėja. Jo ūgis 188 cm, o dabar jis sveria 60 kilogramų. Jau net ne gydytojas gali pastebėti, kad sveikata pablogėjo. Jis sėdi vienutėje ir išeina tik vienai valandai, kur nemato nei saulės, nieko, tik trijų-keturių metrų kambarys. Draudžiama susitikti su žmona, sprendimas jau priimtas, ir su tėvais … [Įkalinimas] pratęstas iki metų”, — teigė Petrulis. Pasak advokato, kaliniui buvo suteikta medicininė pagalba praėjus dešimčiai dienų po kreipimosi. Tokį ilgą laukimą lemia ilgos eilės. Kaip pats Paleckis pasakojo Petruliui, gydytojai skyrė jam antrą valandą pasivaikščiojimo, taip pat išrašė vitaminų bei atliko tyrimus. Gynėjas teigė, kad teismas atsisakė sušvelninti kaliniui paskirtą prevencinę priemonę, paaiškindamas tuo, kad Paleckis gali pabėgti iš šalies. “Čia nesprendžiama, ar jis kaltas, ar ne, o tik dėl kardomosios priemonės. <…> Jis…
Sausio 13 įvykiai Vilniuje vėliau ir Rygoje,Oranžinė Revoliucija,Maidanas,Arabų Pavasaris,Rožių Revoliucija ir galybė kitų yra organizuojama Sorošo ir jai artimų finansininkų grupuočių su tikslu perimti šalių ekonomikas ir perimti politinio ir kultūrinio establišmento kontrolę kartu su teismais,prokuratūra ir spec tarnybomis,o jei planas pavyksta ir su kariuomene.
Griuvus Sovietų Sąjungai nebebuvo pinigų ir amerikiečiai perėmė Rytų Europą į savo įtakos zoną.Lietuvos politinio elito suformavimas Sorošui kainavo 40 milijonų dolerių.Vėliau buvo susitarta propagandinius kanalus įskaitant ir LRT finansuoti pačių mokesčių mokėtojų sąskaita,VSD moka pinigus kovai su Rusijos įtaka sukurtai Jorkšyrų Elfų grupuotei už sėdėjimą feisbuke,Delfi,Lryto portaluose ir liberalizmą šlovinančių komentarų rašymą.
Tai globalus procesas,labai gerai kordinuotas mažai apmokamas ir labai greitai atsiperkantis.Taip buvę komunistai ir jų vaikai žurnalistai patapo aršiais amerikiečių sąjungininkais.Kur kas įdomesni globalistų judesiai vyko šiaurės Afrikoje,kur milijonai konservatyvaus islamo ir diktatūros įbauginų jaunuolių išėjo į gatves.
2010–12 arabų šalis apėmusi demonstracijų, ginkluotų susirėmimų ir perversmų banga. 2010 12 arabiškoje Šiaurės Afrikos šalyje Tunise prasidėję masiniai protestai prieš vietinį režimą davė pradžią 2011 pirmoje pusėje nuvilnijusiai pilietinių maištų bangai pusėje tuzino arabų šalių. Savo prigimtimi Arabų pavasaris buvo panašus daugelyje šalių – į gatves protestuoti prieš diktatoriškus nacionalinius režimus, skurdą, korupciją, nepotizmą ir klientelizmą, reikalauti pilietinių teisių bei laisvių 2011 01–03 išėjo šimtatūkstantinės beginklių piliečių minios, pagrindinių miestų aikštėse įkūrusios protestuotojų palapinių miestelius.
Varomoji protestuotojų jėga buvo išsilavinęs, neretai progresyvus ir prodemokratiškas miestų jaunimas, esamõs sociopolitinės ir socioekonominės sąrangos savo šalyse sąlygomis nematantis socialinio mobilumo perspektyvų. Pirminėje savo fazėje, ypač žlugus keliems ilgamečiams autokratiniams režimams, Arabų pavasaris pasaulyje buvo sukėlęs arabų šalių demokratizacijos viltis, kurios, kaip parodė tolesni procesai, daugeliu atvejų buvo nepamatuotos.
Prasidėjusio beveik identiškai Arabų pavasario tolesnė eiga ir jo padariniai skirtingose arabų šalyse buvo nevienodi. Tunise protestai jau 2011 01 baigėsi prezidento Z. el A. Ben Ali
viešu atsistatydinimu ir pabėgimu iš šalies. Egipto prezidentas M. H. Mubarakas 2011 02 buvo priverstas atsistatydinti. Bahreine su protestuotojais 2011 03 susidorota padedant šalies režimo pasikviestoms Saudo Arabijos ginkluotosioms pajėgoms. Libiją valdęs M. al Kaddafi maištininkų buvo nužudytas po kelis mėnesius trukusios režimo šalininkų ir maištininkų, NATO pajėgų remiamų iš oro, kovos.
Jemeno prezidentas A. A. A. Salihas posto atsisakė tik 2011 11, bet ne dėl protestuotojų spaudimo, o tik sunkiai sužeistas per pasikėsinimą. Sirijoje protestai 2011 rudenį virto ginkluotu sukilimu prieš B. al Assado režimą, 2012 jis peraugo į beveik visą šalį apėmusį Sirijos pilietinį karą.
Keliose kitose arabų šalyse (Maroke, Jordanijoje, Alžyre) protestai buvo ne tokie gausūs ar ilgalaikiai ir nesąlygojo esminės režimo ar vidaus politikos kaitos ir lėmė tik kosmetinius šalies konstitucijos bei vyriausybės sudėties pakeitimus.Arabijos pusiasalio monarchijose, išskyrus Bahreiną, nebuvo jokių ženklesnių protesto akcijų ar neramumų.
Visose arabų šalyse (Tunise, Egipte, Libijoje, Jemene), kuriose žlugo ilgamečiai autokratiniai režimai, tarptautinių stebėtojų vertinimu, 2011–12 įvyko laisvi ir demokratiški rinkimai, kurie atvėrė kelią į valdžią konservatyvioms religinėms politinėms jėgoms, atstovaujamoms islamo revaivalistų. Tačiau daugumoje šių šalių valdžios pasikeitimas atnešė ne stabilumą, bet dar daugiau politinės įtampos, kuri Libijoje ir Jemene netrukus lėmė pilietinius karus bei faktinį valstybių žlugimą.
Libijoje per dvejus atskirus rinkimus buvo išrinkti du vienas kito legitimumą neigiantys parlamentai, nors nė vienas jų realios valdžios neturėjo, nes padėtį kontroliavo viena kitai priešiškos regioninės ginkluotos draugovės. Jemene didelę dalį teritorijos su sostine Sana 2014 09 perėmė šiaurinių genčių maištininkai, žinomi hučių pavadinimu, o išrinktasis prezidentas pasitraukė į Saudo Arabiją, kurios oro pajėgos nuo 2015 03 pradėjo hučių valdomų teritorijų sistemingą bombardavimo iš oro ir blokados kampaniją (2017 pabaigoje tebesitęsė).
Egipte 2013 07 įvykdytas karinis perversmas, iš valdžios pašalintas demokratiškai išrinktas prezidentas, o karinis režimas uždraudė valdžioje buvusią politinę jėgą – Musulmonų broliją
– ir ėmėsi politinių represijų, taip sugrąžindamas šalį į padėtį, buvusią iki Arabų pavasario. Vieninteliame Tunise demokratizacijos procesas nenutrūko – po 2014 pabaigoje įvykusių rinkimų valdžia perduota taikiai.
Atsižvelgiant į ginkluotos kovos intensyvumą, destrukcijos mastą bei aukų skaičių, galima teigti, kad skaudžiausi Arabų pavasario padariniai buvo Sirijai: per pilietinį karą iki 2017 pabaigos žuvo 350–450 tūkst. žmonių, 5,5 mln. pabėgo iš šalies. Be šimtų ginkluotų maištininkų draugovių, vienu ar kitu metu kontroliavusių skirtingas šalies dalis, pavojingiausia režimo išlikimui buvo Islamo valstybė ,kuri 2014 06 pabaigoje paskelbė rytinėje Sirijos dalyje ir Vakarų Irake įkurianti naują kalifato valdymo formos valstybę.
Teritorinės Islamo valstybės pretenzijos Sirijos teritorijoje tarptautinės koalicijos buvo sužlugdytos tik 2017 pabaigoje, bet pilietinis karas tuo nesibaigė, nes kelias teritorijas vis dar tebekontroliavo režimui priešiškos ginkluotos draugovės, kurias sunaikinti ar bent išstumti iš kontroliuojamų teritorijų tapo svarbiausiu režimo uždaviniu.
Egipto musolmonų brolija kažkuo panaši į Vytauto Landzbergio grupuotę nuolat prisidengiančią vėliava ir patriotiškumu.Po visais šitais procesais stovi viena pagrindinė figūra tai milijardierius Džordžas Sorošas.Jo vadovaujamas prožydiškas Atviros Lietuvos Fondas jau kartą buvo išvytas ir šitam procesui vadovavo dabar be teismo kalinamas Algirdas Paleckis.
Iš tiesų, Sorosas išvyko iš Lietuvos 2009-aisias — iškart po to, kai Lietuvos prezidente pirmą kartą, remiantis konservatorių rekomendacija, buvo išrinkta Dalia Grybauskaitė, o masiniai neramumai prie Seimo sienų buvo nuslopinti policijos.
“Mauras padarė savo darbą, mauras gali eiti.” Demokratija Lietuvoje tais metais įtvirtinta kartą ir visiems laikams, metodiniai nurodymai tolesniam demokratiniam valdymui perduoti į patikimas rankas. Viskas Lietuvoje dabar yra kontroliuojama, ir galima nukreipti dėmesį į kitas postsovietines šalis, kurias valdo tironai ir diktatoriai.
Dešimtmetį Lietuva ilsėjosi ir klestėjo ant demokratijos laurų lietuviškų “Soroso paukštelių” pastangomis ir nuosekliu vadovavimu iš rūmų Daukanto aikštėje. Šalies ekonomika augo pašėlusiu tempu ant Europos Sąjungos fondų mielių; vietoj fabrikų ir gamyklų kaip grybai po lietaus dygo priekybos centrai. Vėliau Lietuvoje įvestas euras.
Visus šiuos privalumus Lietuvos “Soros doktrinos” pasekėjai turėjo pademonstruoti savo buvusiems “komunalinio buto” kaimynams — “TSRS”. Mat, žiūrėkite, kaip reikia gyventi ir klestėti. Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė net pirmoji iš pasaulio lyderių į savo teritoriją priėmė “paskutinį diktatorių Europoje” — Baltarusijos valstybės vadovą Aleksandrą Lukašenko. Pažadėjo, tikriausiai, pasidalinti metodiniais nurodymais “nuo Sorošo”.
Tačiau paskubomis įvykdyti revoliuciją “iš viršaus” Minske nepavyko, ir pagreitinta demokratijos statybos pamoka baltarusių žemėje susisuko. Statymą padarė kruopščiai auginamiems sodinukams, kurie vėliau bus pasodinti į Baltarusijos dirvožemį. Kalba eina apie jauną tikrų kovotojų gentį, tręšiamą ir laistomą Europos humanitarinio universiteto šiltnamyje — George Soroso vardo Atviros Lietuvos Fondo vaiką.
Tada Soroso mokiniai iš Lietuvos ėmėsi ukrainiečių. Šia kryptimi pažanga padaryta didesnė. Lietuviai su Ukrainos opozicijos lyderiais pasidalino praktine režimo nuvertimo patirtimi, kurią mūsų tautiečiai įgijo 1991 metų sausį. Ukrainiečiai pasirodė esą gabūs mokiniai. “Euromaidano” scenarijus tiksliai nukopijuotas iš įvykių prie Vilniaus televizijos bokšto.
Bet grįškime prie “netikėto” Soroso grįžimo į Lietuvą. Miesčionis paklaus: “O kam? Juk Lietuvoje ir taip stipri demokratija, žodžio laisvė ir tolerancija. Net gėjų paradai vyksta reguliariai!” Taip ir yra. Tačiau miesčionis, dažniausiai, nežvelgia kelerius metus į priekį. Jam šiandien svarbiau sudurti galą su galu, išmaitinti ir aprengti vaikus bei pagyvenusius tėvus, sumokėti už komunalines paslaugas, įtikti viršininkui, ked neišvytų iš darbo. O svarbiausia — būti budriam, kad socialiniuose tinkluose neleptelėtų to, už ką Lietuvoje galima gauti amžiną žymę “prorusiškas agentas —
Sorošistai Lietuvoje pradėjo nuo intelektualų pvz kaip Kuolys.Vos prieš du metus po 8 metų pertraukos skandalingai pagarsėjusio verslo magnato, finansų rinkų spekulianto, milijardieriaus Džordžo Sorošo (George Soros) valdomas vadinamasis Atviros Lietuvos Fondas (ALF) vėl atnaujino savo veiklą Lietuvoje.
„ALF suvienyti intelektualai sekė aktualijas, jautriai stebėjo Lietuvos valstybei bei visuomenei kylančias vidaus bei išorės grėsmes ir 2015 metų pabaigoje nusprendė imtis iniciatyvos. Šiais metais sausio 19 dieną iniciatyvinės grupės susirinkime išrinkta ALF valdyba, patvirtinta veiklos strategija
ALF valdybos pirmininke išrinkta sociologė, religijotyrininkė VDU docentė Milda Ališauskienė, buvusiai ilgametei ALF valdybos pirmininkei Irenai Veisaitei suteiktas šio fondo garbės narės vardas.
Kiti nariai – LRT Radijo žurnalistė Audra Čepkauskaitė, „EIKA“ vadovas Domas Dargis, sociologas, kriminologas, VU profesorius dr. Aleksandras Dobryninas, „IQ“ vyriausiasis redaktorius ir leidėjas Ovidijus Lukošius, filosofas, VU docentas dr. Nerijus Milerius, politologė, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorė dr. Jūratė Novagrockienė, kultūros istorikas, VU docentas dr. Aurimas Švedas ir teisininkas, Mykolo Romerio universiteto profesorius dr. Justinas Žilinskas.
Atsikūrusio fondo vadovybė paskelbė, kad rems viešosios politikos analizės centro – Vilniaus politikos analizės instituto – steigimą ir veiklą. Taip pat ketinama skirti daug išteklių Lietuvos visuomenės „proeuropietiškoms nuostatoms stiprinti“ bei „kurti atvirą visuomenę, puoselėti dialogo kultūrą, būti traukos ir saviraiškos centru jauniems Lietuvos intelektualams bei visuomenės veikėjams“.
Sorošo fondo veikla Lietuvoje atnaujinama tuo metu kai JAV ir Rytų ir Vidurio Europos valstybėse po JAV prezidento Donaldo Trampo išrinkimo imta kritiškai vertinti Sorošo finansuojamų nevyriausybinių organizacijų veiklą. Po to, kai naujasis JAV prezidentas D. Trampas nutraukė JAV administracijos palaikymą kai kurioms globalistinėms ir genderistinėms ankščiau Vašingtono remtoms Sorošo organizacijoms priešiškumas Sorošo fondo veiklai kilo Vengrijoje.
Čia premjero Viktoro Orbano rėmėjai „užsienio jėgų remiamas“ nevyriausybines organizacijas apkaltino siekiais užtvindyti Europą pabėgėliais bei transformuoti krikščionybę į kairiųjų pažiūrų multikultūrinį globalizmą.Makedonijos premjeras Nikola Gruevskis taip pat paskelbė, kad būtina atlikti visuomenės „desorosizaciją“. Sausio mėnesį jis pradėjo judėjimą, kuris vadinasi „Stop operacijai Sorosas“.
Lenkijos valdančios partijos lyderis Jaroslavas Kačinskis (Jaroslaw Kaczynski) pareiškė, kad Dž. Sorošo valdomi fondai „siekia visuomenės be tapatybės“ ir parėmė pastangas apriboti jų veiklą.
Rumunijos valdžia pareiškė, kad Dž. Sorošas „finansavo blogį“ ir iškėlė sau tikslą jį nugalėti. Panašūs judėjimai kilo Serbijoje, Slovakijoje ir Bulgarijoje.Pernai nutekinti Dž. Sorošo valdomo Atviros visuomenės fondo dokumentai visam pasauliui atskleidė, kaip pasitelkus šimtus milijonų JAV dolerių kairiųjų iniciatyvų paramai buvo kišamasi į valstybių vidaus politiką visame pasaulyje.
Nutekintieji dokumentai astskleidė daugiamilijoninę Sorošo paramą naujajai Europos Sąjungos (ES) pabėgėlių politikai, siekiant Europą užgriuvusią imigracijos krizę paversti „naująja norma“ ir „pastovia būsena“.
Jie taip pat parodė, kad Sorošas darė spaudimą JAV prezidento Barako Obamos administracijai siekdamas padidinti į JAV kasmet priimamų pabėgėlių skaičių nuo 70 iki 100 tūkstančių. Be to paaiškėjo, kad milijardierius nurodinėjo tuometinei JAV Valstybės sekretorei Hilari Klinton (Hillary Clinton), kaip elgtis užsienio politikoje, siekė pakeisti abortus draudžiančių šalių įstatymus, užčiaupti islamo kritikus bei kišėsi į Europos šalių rinkimus.
Man įtarimą kelia ir Gitano Nausėdos pasakymas,kad intelektualai ir vėl bus suburiami į Prezidentūrą kaip Gitano protežė Valdo Adamkaus laikais.
Klasikinis pavyzdys.
Kita vertus Gitanas skrido į Lenkiją susitikti su Kačinskio žmonėmis,o jie kaip ir vengrų Orbano,Italų Salvini žmonės labai kritiški Sorošo atžvilgiu.Gitanas turės rinktis.Andrius Kubilius jį spaus mat jo sūnus yra Google Baltijos šalyse vadovas,o tai jau prieiga prie visų informacijos srautų.Big Data yra big deal !
Dokumentai parodė Sorošo požiūrį į Europos imigracijos krizę. Sorošas siekė politikams įteigti, kad pabėgėlių krizę reikėtų priimti kaip „naująją normą“ ir atsisakyti požiūrio, jog į ją reikia kaip nors reaguoti, bandant sustabdyti milžiniškus migracijos srautus.
Paaiškėjo, kad Sorošo grupes Europoje teikė paramą politikams, pasisakantiems už atvirų sienų politiką, taip pat finansiškai rėmė žurnalistus, palankiai atsiliepiančius apie imigraciją į Europą. Pavyzdžiui, Sorošo remiamos grupės agitavo prieš partijos „Teisė ir teisingumas“ išrinkimą Lenkijoje, o pats Sorošas siūlė nepaisyti referendume Britanijoje išreikštos britų valios palikti Europos Sąjungą.
Sorošas siekia įgyvendinti globalistinę viziją, o islamizaciją mato kaip pasaulinės transformacijos, kurią nori pasiekti, šalutinį efektą: „Jis yra globalistas, kuris tiki, kad sunaikinus tautas bus sunaikintas nacionalizmas ir įsigalės pasaulinė taika, tarp žmonių ištrindama visas sienas ir skirtumus.
Globalizacija ir islamizacija iš tiesų yra dvi tos pačios monetos pusės – islamizacijos pagalba Vakarų šalys praranda savo identitetą kaip nepriklausomi, krikščioniški vienetai ir tampa labiau linkusios į globalizaciją, siekiančią atimti iš jų suverenitetą ir veiksmų laisvę.
Be globalizacijos ideologijos, islamas prarastų vieną iš mirtiniausių savo ginklų pasaulinėje arenoje. Globalizacijos ideologija, skatinama tokių žmonių kaip Sorošas, užkerta kelią veiksmams, kurie Vakarams leistų apsiginti nuo islamo pavojaus.
Sorošas beveik 650 tūkst. JAV dolerių parėmė organizacija Black Lives Matter atsakingą už JAV juodaodžių keliamus išpuolius ir riaušes prieš šalies policininkus bei agresyvų elgiasį prieš vietos baltaodžius.
Paviešinti slapti dokumentai atskleidė ir Dž. Sorošo planą kovojant už „moterų teises“ pakeisti įstatymus visose negimusią gyvybę saugančiose pasaulio šalyse, ypač didelį dėmesį skiriant konservatyviajai Airijai. O pasinaudojus šia šalimi kaip pavyzdžiu siekti abortus legalizuojančių įstatymų priėmimo „kitose katalikų dominuojamose šalyse.Sorošo užduotis stropiausiai vykdydavo a.a filosofas Leonidas Donskis.
Džordžas Sorosas gimė Vengrijos žydo Šorošo šeimoje 1930 m. Budapešte. Išgyveno II-ojo pasaulinio karo holokaustą ir į Vakarus pasitraukė artėjant kitai grėsmei – Tarybų Sąjungai. Jo motina turėjo šilko parduotuvę, o tėvas buvo teisininkas.Su padirbtais dokumentais 1947 m. Dž. Sorosas išvyksta į Jungtines Karalystes. Pradeda dirbti padavėju ir geležinkelio portje.
Dėdės remiamas jis studijuoja Londono Ekonomikos Mokykloje ir ją baigia 1952 m. Tuo metu jis stažuojasi viename Londono bankų. 1956m. emigruoja į JAV ir įsikuria Niujorke.
Iki 1973 m. dirba investicinėse kompanijose „F.M. Mayer“, „Wertheim & Co“, „Arnhold & S. Bleichroeder“.
1973 m. nusprendžia įsteigti kompaniją „Soros Fund Management“.
Visą aštuntą dešimtmetį kompanija veikia kaip alternatyvaus investavimo fondas (hedge fund). Vėliau fondas performuojamas į žymųjį „Quantum Fund“. Fonde jis dirbo drauge su kitu žymiu investuotoju Džimu Rodžersu.Finansų pasaulyje Džordžo Soroso asmenybė vertinama kontroversiškai. Vieniems jis žymus investuotojas ir filantropas, kitiems – grubus spekuliantas sužlugdęs ne vienos valstybės valiutas ir iš to susikrovęs turtus.
Dešimtajame dešimtmetyje, po Berlyno sienos griuvimo, Europa susidūrė su naujais ekonominiais ir finansiniais iššūkiais. Reikėjo apjungti Europą.Paradui vadovavo Vokietija, Prancūzija ir Jungtinė Karalystė. Buvo priimtas politinis sprendimas dėl bendros valiutos. Šalys, norinčios prisijungti prie bendros valiutos sistemos, privalo laikytis Valiutų Kursų Mechanizmo ERM II.
Tuo metu Sorosas fondą valdė drauge su kitu žymiu investuotoju Stenliu Drukenmileriu (Stanley Druckenmiller). 1992 m. jie pastebėjo, kad svaro sterlingų ir Vokietijos markės kursas naujos valiutos ECU atžvilgiu palaikomas dirbtinai.
Anglijos centrinis bankas (BoE) pastoviai rinkoje atliko intervencijas svarų sterlingui palaikyti. Dž.Sorosas išsiaiškino kada centriniam bankui pasibaigs resursai svarui palaikyti.Tai reiškia, kad rinkoje svaras nebus palaikomas ir galima jį drąsiai pardavinėti. Taip ir buvo. Dž.Soroso fondas panaudojo visas įmanomas lėšas ir Forexe pardavė svarus.
Vienais šaltiniais teigiama, kad fondas svarų pardavė už 10 mlrd. dolerių. Kitais šaltiniais sakoma, kad užteko ir 1,5 mlrd. dolerių. Bet per naktį fondas uždirbo virš milijardo dolerių bendrojo (iki mokestinio ir neatskaičius komisinių) pelno. Tai padarė Džordžą Sorosą legenda. O pats Sorosas po šios nakties vadinamas Žmogumi Sužlugdžiusiu Anglijos Banką.
Dar viena toks pats šansas Dž.Sorosui pasitaikė tame pačiame dešimtmetyje. Tuo metu sparčiai kilo Pietų Korėjos, Malaizijos, Tailando ir Singapūro ekonomikos (Azijos Tigrai).Nenuostabu, kad pūtėsi burbulai ir jie sprogo „Azijos krizės“ pavadinimu 1997 m. Tailando centrinis bankas jau nesugebėjo palaikyti Tailando bato kurso JAV dolerio atžvilgiu.Situaciją aštrino spekuliantų išpuoliai prieš batą. Čia daug prisidėjo ir Dž.Soroso fondai.
Lietuvoje Dž.Soroso filantropinė veikla žinoma kaip „Atviros Lietuvos fondas“. Tokią veiklą jis pradėjo dar aštuntame praeito amžiaus dešimtmetyje.
Finansiškai rėmė studentų judėjimą, nukreiptą prieš apartheidą Pietų Afrikos respublikoje. Jo fondai buvo beveik visose buvusios Sovietų Sąjungos ir Varšuvos pakto respublikose. Tokia, kokia yra dabar Lietuva, įvyko ne be Dž.Soroso pinigų pagalbos.
Savo teoriniuose pasvarstymuose Dž.Sorosas vystė refleksyvumo (reflexivity) teoriją. Nelogiškas ir chaotiškas rinkos dalyvių elgesys ir supratimas, kaip šis elgesys keičia turto kainas rinkoje (reflexivity) ir sudarė jo investavimo strategijos pagrindą.Iš principo refleksyvumo teorija prieštarauja akademiniam įsivaizdavimui apie kapitalo rinkas.Dabar Dž.Sorosas teigia pasitraukęs iš aktyvios investicinės veiklos. Tačiau nuolat laiko ranką pridėjęs prie pasaulio finansinio pulso.
Man kaip pusę savo amželio gyvenančiam Didžiojoje Britanijoje yra labiau įdomesnė Sorošo veikla BREXIT istorijoje.Savarankiška Didžiosios Britanijos politika netinka Sorošo planams. Juo labiau kad niekas šiandien negalėtų paneigti, kad jis tą patį darė ir referendumo metu, mokėjo pinigus tiems, kurie agitavo už pasilikimą ES.Algis Avizienis galėtų pratęsti su Vitalijus Balkus savo laidoje temą kaip Sorošas išdūrė Britanijos centrinį banką.
Jeigu mes laikysimės nuomonės, kad ES anksčiau ar vėliau įsivels į konfliktą su Jungtinėmis Valstijomis, su Kinija, su Rusija, nes tai yra pagrindiniai pasaulio žaidėjai, tai Didžioji Britanija, pasitraukdama iš ES, pasilieka sau labai daug veiksmų laisvės. Į procesą reikia žiūrėti šio jau dabar vykstančio geopolitinio konflikto kontekste.
Kas žino, galbūt Dž.Sorošui labai norisi, kad Anglija kartu visais taip pat būtų šio konflikto dalyvė.Prisiminkime ir faktą, kad jis savo spekuliacijomis kažkada labai nuskriaudė britus, devalvuodamas svarą.
Jums kils klausimas kodėl Sorošas, taip grubiai kišdamasis į svetimos valstybės reikalus, visiškai nesibaimina tapti atviru Didžiosios Britanijos priešu iš čia išplaukia ir atsakymas.
Dž.Sorošas tikrai neveikia kaip vienas nepriklausomas individas. Aš niekada nepatikėsiu, kad vienam žmogui būtų leista atvirai veikti prieš dabartinį JAV prezidentą. Juk jis apmoka įvairias protestų akcijas prieš Donaldą Trampą. Todėl manyti, kad vienas žmogus gali dešimtmečiais šokdinti Angliją ar net Ameriką, būtų juokinga. Pagaliau, jis finansuoja ir ekonominių migrantų perkėlimą į Europą.
Jis yra tik mums matomas veidas, pastatytas tų jėgų, kurios turi tam tikrų planų viso pasaulio atžvilgiu. O kokie tie planai?.. Kuo toliau, tuo labiau peršasi mintis, kad visi dabar vykstantys procesai iš esmės tarnauja baltųjų Vakarų civilizacijos naikinimui. Nes visi tie procesai visiškai neliečia kitų rasių – tik baltuosius.
Visas šitas marazmas, kuris vyksta tarp „auksinio milijardo“, neliečia nei juodųjų rasės, nei geltonųjų, nei arabų pasaulio.Jie kaip gyveno su savo vertybėmis, taip ir gyvena. O štai Vakarų civilizacijos vertybės keičiamos iš esmės. Todėl man ateina į galvą dvi, akcentuoju, fantastinės mintys.
Viena mintis yra tokia: baltieji yra vienintėliai, kurie gali mobilizuotis ir atimti pinigus iš tų, kurie šiandien valdo pasaulį. Nes tik baltieji vaikšto su plakatais „Okupuok Wall Street’ą“, pagaliau, jų ir technologinės bei organizacinės galimybės yra kitokios. O keli šimtai šeimų, valdančių pasaulį, šiandien yra saugiai susitvarkę: pinigai yra jų rankose, beveik visa spauda taip pat jų rankos.Kam jiems reikia, kad kažkas gadintų gyvenimą.
Globalistų tikslas yra sumaišyti kultūras, sukryžminti rases ir tautas, palikti pilką vartotojų masę, neatsimenančią savų istorinių šaknų, kultūrinių skirtumų. Tie, kurie šiandien pasaulį kontroliuoja, puikiai supranta, jog tik baltieji kėsinasi į tokią tvarką.Technologinis progresas, kurį pastarąjį šimtmetį taip pat nešė tik baltieji, – robotizacija, kompiuterizacija ir automatizacija kelia sunkiai išsprendžiamus klausimus.Net japonai supirkinėjo baltųjų patentus po karo ir ant jų pastatė savo ekonomiką. Todėl tvirtinu, kad visas technologinis progresas yra išimtinai baltųjų nuopelnas. Bet šiame progrese lieka neaišku, kur dėti nereikalingas darbo rankas.
Kai žiūrėsite filmuką aukščiau suvokite,kad Sąjūdžio laikais prieš 29 metus Lietuvos ekonomika buvo tarp skurdžiausių pasaulyje ir prilygo Malavių,Mozambikų lygiui.
Lietuva buvo tokia pat kaip dabar Venesuela.Sprogdinimai,banditizmas,žmonių grobimai.Skirtumas nuo afrikos tik tas,jog Lietuvoje gyveno baltieji žmonės ir ji arti vakarų europos.
Sorošas su kitais investuotojais nupirko visą postkomunistinę konjunktūrą,žiniasklaida,menininkus,elitą,pavežiojo juos po konferencijas,o dabar už tai sumokat jūs mokesčių mokėtojai.Už visokias Šakalienės konferencijas po Afriką,bereikšmius vizitus sumokate jūs.Matote, kas darosi Londone dėl „Brexit“, kas vyksta Prancūzijoje, matote, kas darosi Lietuvoje dėl Ramūno Karbauskio vykdomos teisingos politikos.
Sisteminės jėgos daro viską, kad D.Trampo, „Brexit“ ir „valstiečių“ fenomenai nesikartotų. Donaldo šalininkų negirdėti jau vien dėl to, kad 90 procentų JAV žiniasklaidos kontroliuoja šešios grupuotės ir tik viena iš jų priklauso praktikuojančiam krikščioniui. Jos ir platina antitrampinę propagandą, kuri tiražuojama ne tik Amerikoje (Čikaga politines apžvalgas ir komentarus perspausdina iš Niujorko), bet ir Europoje, ir Lietuvoje.
Lietuvos universitetų studentai reaguoja į D.Trampą kaip į didžiausią nusikaltėlį. Jie irgi tarptautinės propagandos paveikti. Sisteminiai veikėjai ir kultūriniai marksistai nenori, kad D.Trampui pasisektų, ir daro viską, kad jam nesisektų.
Dar prieš prezidento inauguraciją aštuoniolikos didmiesčių burmistrai viešai pareiškė, kad nevykdys jo nurodymų per emigracinę tarnybą išduoti nelegalių nusikaltėlių pavardes. Tad ir šitie žmonės įgyja teisę į valstybinį būstą, „Obamacare“ sveikatos draudimą ir panašiai.
Europa Sorošo dėka remia dykinėjančius migrantus ir baudžia savo darbuotojus.Jachtų savininkai, kai pabosta uoste arba kai jiems pritrūksta kasdienai apyvartinių lėšų, išplaukia į jūrą tarp Maltos ir Libijos, susirenka iš nepatvarių valčių pabėgėlius, atsiveža juos į Maltą ir iš jos valdžios už šią paslaugą gauna 500 eurų kompensaciją. Valdžia tikisi juos atgauti iš Briuselio, bet jokios garantijos nėra. Štai jums legalus biznis.
Amerikonas vis tiek bijo ruso.
Trampas gali sakyt, kad nebijo, bet gynybos ministras James Mattis suprato, kad Rusija nebus lengvas priešas. Kibernetinio puolimo potencialą ji jau demonstravo įsibraudama į milijonus JAV valstybės tarnautojų kompiuterių, asmeninių ir tarnybinių, tarp jų ir į demokratų partijos failus, iš kurių paaiškėjo, kaip Hillary Clinton šalininkai mulkino ir neutralizavo Bernie Sanders šalininkus.Donaldas iki šiol manė, kad Amerika yra visagalė, bet, deja, ji nėra visagalė, yra dar ir Rusija, ir Kinija, ir Iranas, ir dar visos arabų tautos.
Visa Sorošo proklintoninė sisteminė žiniasklaida Lietuvoje gyvuos iki tol,kol nebus pakeista visa LRT vadovybė.O pabaigai pasakysiu.
Būtų gerai,kad Valionis pasiknistų savo archyvuose ir ištrauktų kasetinius įrašus iš pokalbių su Saudargu ,kas vyko 1991 Sausio 13 įvykiais Lietuvoje kai savi šaudė į savus,kai kas 5 minutes Palangos oro uoste leidosi lėktuvai su amerikiečių karo instruktoriais buvo rengiamasi pilietiniam karui Lietuvoje.
Vytautas Landzbergis reikalavo kraujo.Kraujo buvo,bet ne tiek kiek norėta.Kažką Sikorskis buvęs Lenkijos URM žino.
Ne šiaip sau Gitanas Nausėda pirmajį vizitą Lenkijon darė.Gal nusprendė kartu su Lenkais ir Vengrais vyt Sorošo grupuotę lauk iš Lietuvos ?
Šaltinis: https://lt.rubaltic.ru/economics/12062019-lietuva-susigr-ino-energetin-priklausomyb-nuo-rusijos/?fbclid=IwAR2kPxSQEgt5KjxZAicOHNfGIEKZAB16qbF7GeWfnqlfUsKmAyjLkSVerNE Lietuviškąją epopėją, „įgyjant energetinę priklausomybę nuo Rusijos“, galima laikyti užbaigta: Lietuva, springdama nuo pažeminimo, gamtines dujas Klaipėdos SGD terminalui perka iš Rusijos. Anekdotą primenančią situaciją stiprina bandymai pasiteisinti, kad šios dujos — ne „Gazpromo“, nors „Gazpromas“ tvirtina, kad suskystintas dujas terminalui Lietuva perka iš jo. „Gazpromas“ ar ne jis šioje situacijoje – tas pats velnias: svarbu, kad Independence terminalas, įgytas, siekiant „energetinės nepriklausomybės“ nuo Rusijos, nors lėtai, bet užtikrintai pereina prie SGD tiekimo iš Rusijos. „Plaukiojantis redujofikacinis įrenginys „Maršalas Vasilevskis“, kaip ir buvo planuota, jau užsiėmė dujų eksportu, šiuo metu aprūpindamas dujomis ne tik Kaliningrado sritį, bet ir Klaipėdos terminalą“, — praeitą savaitę pareiškė „Gazpromo“ valdybos pirmininko pavaduotojas Vitalijus Markelovas. Aukštas pareigas energetiniame milžine einantis menedžeris, ne tik menkai suinteresuotas ryšiais su Lietuva, bet ir nežinantis lietuviškųjų „Gazpromo“ partnerių sielų pojūčių plonybių, jų kompleksų ir pastovių skaudulių, pats nesuprato, kad jis, populiariai išsireiškiant, juos „pakišo“. SGD pirkimas iš „Gazpromo“ Independence reikmėms iš Kaliningrado srities Lietuvos mastais toks svarbus ir galingas, kad sugebės praskalauti smegenis bet kuriam Lietuvos „patriotui“ (žinoma, jei jis juos turi). SGD terminalas Independence Klaipėdoje buvo sumanytas oficialiais tikslais — įveikti „Gazpromo“ monopoliją Lietuvos dujų rinkoje. Apie Kaliningrado SGD terminalą Lietuvos žmonėms buvo iš karto populiariai paaiškinta,…
Tai jau ima suvokti artimiausi V.Landsbergio bendražygiai, bendrininkai, kartu kūrę šitą proamerikietiškos landsberginės chuntos monstrą, NATO buferinę zoną agresijai prieš Rusiją, JAV ir Didžiosios Britanijos koloniją pavadinimu “nepriklausoma” LIetuva. Šaltinis; https://www.laisvaslaikrastis.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=6679:signataras-a-butkeviucius-apie-v-landsbergi-klydau-kai-sakiau-kad-nereikia-spardyti-pastipusio-suns&catid=47&Itemid=101 Laisvas laikraštis Baigėsi landsbergizmo era Lietuva po 30 metų pagaliau atsikratė landsbergizmo epochos – tikimės, kad dabar žmonės nebus kišami į kalėjimą vien už tai, kad neatsisako savo pažiūrų, kaip Algirdas Paleckis, ir visi milžiniški korupciniai nuikaltimai, kurie landsbergių ir grybauskaičių buvo pateisinami tuo, kad “rusai puola”, pagaliau baigsis. Tikimės, kad pagaliau šiems veikėjams atsiras vieta ir ten, kur jų seniai laukiama – t.y. belangėje. Signataras Audrius Butkevičius mano, kad visi šie prieš 30 metų vykę įvykiai, susiję su V.Landsbergiu, yra raktas „suprasti tai, kas šiandien vyksta Lietuvoje“. „Ir kai mes turime prezidentę, kuri prašo finansinių struktūrų tarpininkauti, paskiriant generalinį prokurorą, tai iš esmės mes kalbame apie milžinišką korupciją mūsų valstybėje, ir kad korupcijos suvaldymo mechanizmai neveikia, – sakė A.Butkevičius, – šie mechanizmai neveikia todėl, kad savo laiku mūsų pagrindiniai valstybės asmenys buvo suinteresuoti pasistatyti sau palankius asmenys į pagrindinius kovos su nusikalstamumu postus. Jiems buvo leista daryti, ką jie nori, kad tik jie nesiimtų veiklų, kurios nėra naudingos juos pastačiusiems valstybės vadovams. Visos šios betvarkės pradžia buvo tada, kai Vytautas…
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Statutas buvo parašytas ….. rusų kalba!!! Nei Žečpospolitos, nei Rusijos imperijos laikais į lietuvių kalbą net nebuvo išverstas… Ar A. Tapino pikniko “Vergija – tai laisvė” dešrelių valgytojai tai žino? Oh ir klastingas Mordoro Tamsos valdovas Pu…. Jeigu jis su LDK Statutu taip gali, tai bijau įsivaizduoti, ką jis išdarinėja su Raska-spanguole ir Atapinu?!!…
