Tai jau ima suvokti artimiausi V.Landsbergio bendražygiai, bendrininkai, kartu kūrę šitą proamerikietiškos landsberginės chuntos monstrą, NATO buferinę zoną agresijai prieš Rusiją, JAV ir Didžiosios Britanijos koloniją pavadinimu “nepriklausoma” LIetuva.

Šaltinis;  https://www.laisvaslaikrastis.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=6679:signataras-a-butkeviucius-apie-v-landsbergi-klydau-kai-sakiau-kad-nereikia-spardyti-pastipusio-suns&catid=47&Itemid=101

Laisvas laikraštis

Baigėsi landsbergizmo era

Lietuva po 30 metų pagaliau atsikratė landsbergizmo epochos – tikimės, kad dabar žmonės nebus kišami į kalėjimą vien už tai, kad neatsisako savo pažiūrų, kaip Algirdas Paleckis, ir visi milžiniški korupciniai nuikaltimai, kurie landsbergių ir grybauskaičių buvo pateisinami tuo, kad “rusai puola”, pagaliau baigsis.

Tikimės, kad pagaliau šiems veikėjams atsiras vieta ir ten, kur jų seniai laukiama – t.y. belangėje.

Signataras Audrius Butkevičius mano, kad visi šie prieš 30 metų vykę įvykiai, susiję su V.Landsbergiu, yra raktas „suprasti tai, kas šiandien vyksta Lietuvoje“.

„Ir kai mes turime prezidentę, kuri prašo finansinių struktūrų tarpininkauti, paskiriant generalinį prokurorą, tai iš esmės mes kalbame apie milžinišką korupciją mūsų valstybėje, ir kad korupcijos suvaldymo mechanizmai neveikia, – sakė A.Butkevičius, – šie mechanizmai neveikia todėl, kad savo laiku mūsų pagrindiniai valstybės asmenys buvo suinteresuoti pasistatyti  sau palankius asmenys į pagrindinius kovos su nusikalstamumu postus.  Jiems buvo leista daryti, ką jie nori, kad tik jie nesiimtų veiklų, kurios nėra naudingos juos pastačiusiems valstybės vadovams. Visos šios betvarkės pradžia buvo tada, kai Vytautas Landsbergis neteisėtai uzurpavo Sąjūdžio pirmininko postą, o kiti Sąjūdžio tarybos nariai nutylėjo šį reikalą, nes nenorėjo nešti šiukšlių į viešumą.  Ir visas tas bandymas sukurti asmens kultą, pagyvenusioms moterėlėms rėkaujant „Landsbergis“,  ir visiems demonstruojant, kad be šito žmogaus neva Hanibalsonas nebūtų parėmęs Lietuvos nepriklausomybės, jau net nekalbant apie tai, kad neva be Landsbergio ji nebūtų paskelbta, mums yra juokingas. Tačiau kartu jis rodo, kaip buvo kuriamas labai negarbingas mitas, ir jis padeda įsitvirtinti ir tam absurdo jausmui, kuris vis labiau įsitvirtina jaunų žmonių gretose. Nes jie jau nebegali patikėti, kad kažkada šioje valstybėje viskas stos į savo vietas.   Jeigu manęs paklausit, kokia milijono Lietuvos žmonių bėgimo iš Lietuvos priežastis, aš atsakysiu, kad tai absurdo jausmas ir nepasitikėjimas ir netikėjimas savo valstybe. Šitas absurdo jausmas ir yra pagrindinė Lietuvos nelaimė, kuri mums neleidžia vystytis toliau.  Todėl mes bandome sudėlioti taškus vien tam, kad tai būtų pasakyta“.

A.Butkevičius prisiminė, kad dar prieš 30 metų vidurnaktį jis įsiveržė į Genzelio namus, klausdamas „ką jūs padarėte“ po to, kai V.Landsbergis buvo išrinktas Sąjūdžio pirmininku. „Tai buvo ne tik mano nuomonė, – sakė A.Butkevičius, – tuo metu aš buvau Tremtinių sąjungos pirmininku ir man kaip niekam kitam buvo labai gerai žinoma Landsbergių šeimos istorija. V.Landsbergio motina vokiečių okupacijos metais slėpusi raudonuosius partizanus, o jo tėvas bendradarbiavo su naciais, vėliau pabėgo į Australiją, ir vėliau dar sėkmingiau sugrįžęs iš Australijos tuo metu, kai rusų žvalgybos rezidentas anglosaksiškoje šalyje išdavė visą rusų šnipų tinklą Australijoje. Visa tai buvo puikiai žinoma, ir pas mane vos ne virtinėmis ėjo politiniai kaliniai, kurie pasakoja, kad jų net į Lietuvą iš tremties neįleisdavo, ir jie turėjo gyventi Kaliningrado srityje, o šitas Landsbergis, bendradarbiavęs su naciais, grįžta iš Australijos, ir atgauna iš sovietų visas šeimos turėtas vilas.  Man tai buvo akivaizdus įrodymas, kad ši šeima yra valdoma ir greičiausiai šis žmogus bus valdomas. Tai tokia buvo mano žinia, kurią aš norėjau pranešti Genzeliui“.

A.Butkevičius mano, kad į valdžią pakliuvęs žmogus, kurio nugaroje įsegtas KGB kablys, visą gyvenimą bijo, kad tai bus atskleista.  „Ir ta baimė išsilieja į jo asmeninius jausmus ir šnekas, ir kaip bebūtų gaila, į valstybinę politiką, – mano A.Butkevičius, –  taip ir nutiko su Lietuvos valstybės politika Rusijos atžvilgiu istorija.  Tam, kad neduok Dieve, kas nors nepagalvotų, kad čia yra KGB kvapelis, prasidėjo tuo metu visiškai neturinti prasmės konfrontacinė politika su Rusija. Vietoj to, kad mes būtume išnaudoję puikias galimybes, kurios Lietuva užsidirbo stipriai paremdama Rusiją  1991 m. pučo metu – tuo metu aš, būdamas Lietuvos ministru, galėjau užeiti į bet kokią Rusijos ministeriją, ir paspausti ministrams rankas. Iš Lietuvos rusų armija išėjo metai anksčiau nei iš Vokietijos. Tačiau tuo pačiu metu mes pradėjo labai kvailą konfrontacinę politiką Rusijos atžvilgiu. Nors NATO ir prašė, kad Lietuva įtakotų visuomenės nuomonę Rusijoje – net Maskvoje rinkosi šimtai tūkstančių žmonių paremti Lietuvą ir jos interesus. Šiandien, praėjus 28 metams, Lietuva patenka į didžiausių Rusijos priešų penketuką, turėdami labai abejotinas galimybes sulaukti pagalbos hibridinio karo su Rusija atveju.

Todėl aš ir sakau – ši vieno asmens problema buvo paversta Lietuvos valstybės problema. Ir tas 1993 m. nevykęs bandymas jėga užimti valdžią, kurį šiaip ne taip mums pavyko užgesinti, ir vėliau, konservatoriams esant valdžioje, mums teko nuolat teismams ir prokuratūrai pataikauti. Ir būtent todėl mes iš teismo ir prokuratūros gauname atsisakymą pradėti tyrimus dėl šio žmogaus veiklos, nes tie žmonės yra pastatyti prezidentų ir ministrų. Ir visa tai vyko visus 28 metus.  Ir prokuratūra žino, kad ji gali daryti bet ką, tačiau neturi duoti eigos tokiems tyrimams, kuriuos mes prašome pradėti. Ar būtų įmanomas toks dalykas, kad normalioje šalyje parlamentui pripažinus, kad pagrindinė partija turi teroristinės organizacijos požymių, teisme ir prokuratūroje nebūtų pradėtas tyrimas jos atžvilgiu. Juodžiausiasis SSR laikais spaudoje pasirodžiusi informacija buvo pagrindas pradėti tyrimą. O dabar mes turime pačių sprogdintojų liudijimus ir tai niekam neįdomu. O kodėl? Todėl, kad pradėsi tyrinėti, ir teismams ir prokuratūrai dings ta auksinė galimybė susilaukti valdžioje esančių ponų priedangos . Todėl mes vėl grįžtame prie tos milžiniško absurdo jausmo bangos, kai „Mažeikių nafta“ perparduodama kelis kartus, įrodinėjant, kad lietuviai tiek kvaili, kad jie tos gamyklos valdyti negali.  Lygiai tas pats vyksta ir dabar – SGD laivas, pavadintas „Nepriklausomybe“, tampa klevo lapu pridengti įvairaus pobūdžio niekšybėms.  Už šio laivo nuomą mokami žymiai didesni pinigai, nei kainuotų pats laivas. Ir šiam terminalui vadovauja tas pats Landsbergio patikėtinis, kuris liudininkų teigimu, organizavo įvairius teroro aktus Lietuvoje.  Jo sūnus paskiriamas visos SGD terminalo struktūros vadovu. Ir už tą aferą visi Lietuvos žmonės moka milžiniškus pinigus. Ir tada žmonės arba bėga iš Lietuvos, netikėdama, kad kada nors čia kas nors pasikeis, o kiti nueina į gilią depresiją. 2000 m. išėjęs iš Lietuvos kalėjimo, į kutį pakliuvau todėl, kad buvau vieno iš kandidato prezidento rinkimuose, A.Paulausko, vienu pagrindinių rinkimų organizxatoriumi, ir nesutikau išduoti savo kandidato, aš tada pasakiau, kad „nereikia spardyti pastipusio šuns“. Ir, gerbiamieji, aš buvau neteisus. Šito šuns dvokas yra toks, kad iš Lietuvos žmonės bėga šimtais tūkstančių, ir mes praradome miestus. Toks mano matymas, kur gali atvesti mūsų neryžtingumas ir atsakomybės stoka. Bet tai, kad mes savo laiku nepaėmėme į rankas lazdos ir neišdaužėme šiam šuniui dantų, yra pati didžiausia mūsų atsakomybė prieš Lietuvos žmones. Ką darė Landsbergis, ir visa jį garbinanti aplinka, ieškodami būdų, kaip gauti kaulą, žinoma, kad tai yra jų reikalas. bet tai, kad mes savo neryžtingumu neužkirtome tam kelio, yra mūsų atsakomybė prieš tautą”.

Z. Vaišvila papsakojo dar vieną nutikimą iš praeities.

„1991 m. dirbau premjero pavaduotoju, į mano kabinetą atvažiavo Kauno sąjūdžio atstovas, ir labai nepatogiai kabinete man sako, kad Kauno sąjūdžiui reikia patalpų. Atsakiau, kad turite centre namą, tokio niekas neturi.  Jis man atsakė, kad V.Landsbergis atsiėmė šitą namą, jau nebeturime“.

Audrius Butkevičius prisiminė, kad tarpukariu architektas Žemkalnis buvo pastatęs  namą Donelaičio gatvėje. Tačiau baldant Smetonai, Landsbergiai tą namą buvo parduotas, taigi de facto priklausė kitiems žmonėms, todėl Landsbergiai negalėjo jo atsiimti“.

A.Butkevičius atsakė, kada pradėjo blogėti Lietuvos santykiai su Rusija : „1992 m. vietoj to, kad mes būtume darę įtaką Rusijoje  ir kūrę savo laikymo, konservatorių dėka sukūrėme konfrontaciją. Nenoriu kalbėti apie dabartinę Rusijos  politiką, nes ji yra pakankamai  agresyvi tiek Lietuvos, tiek NATO atžvilgiu. Tačiau problema ta, kad dėl tos keistai agresyvios  28 metus trunkančios politikos Rusijos atžvilgiu mes praradome mus palaikančią visuomenės dalį Rusijoje. Ir aš esu įsitikinęs, kad niekam kitam, tik Rusijos kietos linijos šalininkams  yra labai naudinga, kad Lietuva prarastų ją palaikančius žmones Rusijoje.  Nes tokiu atveju bet kokia Rusijos agresija prieš Lietuvą nesulauks Rusijos viduje jokio pasmerkimo. Taigi, kalbant apie Grybauskaitės ir Landsbergio politiką Rusijos atžvilgiu, tai jos vienintelis pasiektas rezultatas yra labai naudingas Putinui ir kitiems „vanagams“ – mes Rusijoje praradome žmonės, kurie ten išeitų į gatves, jeigu prieš mus būtų panaudota jėga.  Ir jeigu kažkam gali tarnauti KGB agentas Lietuvoje, tai jis geriausiai gali tarnauti Maskvai, kurdamas kaip tik tokią situaciją.

B.Genzelis prisiminė, kad 1990 m. kovo 7 d.  jis susitiko su Gorbačiovu, kuris pasakė, kad „reikia vesti užkulisines derybas“. Aš tai perdaviau Landsbergiui. Po kiek  laiko Prahoje konferencijoje V.Landsbergis pasakė,  kad jis buvo susitikęs su Sąjūdžio lyderiais, ir jiems pasakė, kad reikia versti derybas dėl Lietuvos nepriklausomybės, tačiau Landsbergis tapo Rusijos „vanagų parankiniu“.  Landsbergis  visada pabrėždavo, kokia baisi yra „finliandizacija“, ir man vėliau suomiai pasakojo, kad jie stengėsi nuslėpti šiuos Landsbergio žodžius nuo savo tautos, nes bijojo, kad suomiai priešiškai reaguos.

„Noriu paantrinti Genzeliui, nes Gorbačiovo pozicija buvo lygiai tokia pati ir 1990 m., kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę, – pasakojo A.Butkevičius, – turėjau ryšį  ir su SSSR vidaus reikalų ministru, ir gen. Štabo viršininku Moisejevu, kurie aiškiai pasakė, kad yra galimybė susitarti, ir taip padėti išvengti smūgio jiems.  Ir daugeliu atveju Prunskienė buvo neteisingai kaltinama neva prorusiškais veiksmais, nors ji veikė, turėdama mūsų žvalgybos duomenis.

Kaip jūs galvojote, kodėl Lietuvos valdžia 10 metų, pačiu intensyviausiu emigracijos periodu, nedarė nieko, kad ją sustabdyti, ir kodėl dvi kadencijas baigianti prezidentė negali prisimininti bent kokios programos, kuri būtų sukurta tam, kad stabdyti emigraciją, – klausė A.Butkevičius,  – atsakysiu, kodėl. Nes tai naudinga mūsų valdžiai – išvažiavo patys darbingiausi žmonės, tie, kurie išdrįso išvažiuoti. 2000 m. aš išvažiavau septynerius metus gyventi į Kaukazo šalis, toks buvo mano pasirinkimas.  Tačiau valdžia sąmoningai leido išvažiuoti milijonui darbščiųjų žmonių, nes mes juos dabar galėtume pasikviesti veikti.  O Lietuvoje liko tik jaunimas, kuris užima geras pozicijas, ir valdininkai, kurie šeriami ES pinigais, ir jiems naudinga, kad Lietuva grimztų į skolų liūną, nes iš to jiems mokami pinigai.  Be to, lieka dar daugybė pensininkų, kurie taip pat visiškai priklausomi nuo valdžios.  Taigi, iš esmės mes esame tokioje situacijoje, kai beveik visi žmonės priklauso nuo valdžios valios – noriu duosi, noriu neduosiu. Net man, profesionaliai užsiimančiam žmonių nepasitenkinimo organizavimu, ką nors Lietuvoje padaryti yra sunku, nes čia labai mažai žmonių, kurie kovotų už savo teises.  Jų tiek nedaug, kad net susirinkusius prie Seimo, juos galima šaudyti, ir niekas nešaus atgal“.

„Iškelta baudžiamoji byla šmeižikui Andriui Tučkui“

2018-06-22 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų Audriaus Butkevičiaus ir Zigmo Vaišvilos spaudos konferencijos Seime „Iškelta baudžiamoji byla šmeižikui Andriui Tučkui“ pranešimas spaudai

Vilniaus apylinkės prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl Vytauto Landsbergio pavedimų vykdytojo Andriaus Tučkaus nusikalstamos veikos. Š.m. kovo 15 d. LRT radijo laidoje „Studija 50“ A. Tučkus apšmeižė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės narius Vitą Tomkų, Arvydą Juozaitį ir Zigmą Vaišvilą, kad KGB pulkininkas Česnavičius esą juos surinko į Sąjūdžio steigimo komandą.

Ikiteisminis tyrimas pradėtas Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjui Valdui Bugelevičiui tenkinus Z. Vaišvilos skundą ir panaikinus Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro Ryčio Ivanausko nutarimą atsisakyti pradėti šį ikiteisminį tyrimą, o Vilniaus apygardos teismo teisėjui Arūnui Budriui atmetus prokuroro R. Ivanausko skundą. Teisėjas A. Budrys nurodė, kad sąmoningas apšmeižimo faktas akivaizdus, o „viešas kaltinimas bendradarbiavus su užsienio valstybių specialiosiomis tanybomis  (šiuo atveju KGB), gali itin pažeisti asmens garbę ir orumą ir kartu peržengti civilinės atsakomybės ribas. … A. Tučkaus pasisakymas sukuria vaizdą, kad to meto įvykiai klostėsi taip, kai jis juos atpasakojo, ir jokių kitų vertinimų ar interpretacijų nėra ir negali būti.“

A. Juozaičio, V. Tomkaus ir Z. Vaišvilos nuomone, ši pykčio kupina A. Tučkaus reakcija buvo atsakas į š.m. sausio 3 d. Z. Vaišvilos spaudos konferencijoje Seime paskelbtus Vytauto Šustausko ir Žilvino Razmino prisipažinimus, kad bent dalį V. Landsbergio užsakymų teroristiniams aktams ir antivalstybinei veiklai bei atlygį už tai jiems perduodavo ir A. Tučkus; taip pat į 2018-03-15 d. “Vakaro žinių“ (šio numerio redaktorius – Vitas Tomkus) paskelbtus įrodymus apie buvusio Lietuvos TSR (vėliau – Lietuvos Respublikos) Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio bendradarbiavimą su TSRS KGB.

Z. Vaišvila prokuratūrai yra pateikęs 2017-10-02 LGGRTC raštą, pasirašytą T.B. Burauskaitės, patvirtinantį, kad Zigmas Vaišvila nebendradarbiavo su TSRS specialiosiomis tarnybomis.

A. Butkevičiaus ir Z. Vaišvilos nuomone, kad baudžiamojoje byloje aiškinantis A. Tučkaus šmeižto motyvus, gali prasiverti durys ir į Vytauto Landsbergio užsakymus antivalstybinei veiklai bei teroristiniams aktams, Andriaus Tučkaus sūnaus Dominyko Tučkaus paskyrimą „Independence“ projekto dujomis prekiaujančios UAB LITGAS generaliniu direktoriumi nuo 2013 m. rugsėjo mėnesio. Liūdnai pagarsėjęs „independence“ skystų dujų terminalas – laivas į Klaipėdą atvko 2014-10-27 d.

Andrius Tučkus baudžiamojoje byloje privalės paaiškinti, kodėl taip beatodairiškai ir kupinas pykčio apšmeižė tris Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narius. Prokuroras R. Ivanauskas padėkojo Z. Vaišvilai už pasitikėjimą, kad kreipėsi į prokuratūrą dėl įvykdytos nusikalstamos veikos, išreiškė apgailestavimą, kad Z. Vaišvila nukentėjo nuo nusikalstamos veikos, ir patikino, kad teisėsaugos pareigūnai atliks visus reikiamus baudžiamojo proceso veiksmus, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, išnaudos visas galimybes, kad Z. Vaišvilai padaryta žala būtų atlyginta.