Lietuvoje užregistruotas pirmas susirgimo koronavirusu atvejis. Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) informuoja, kad Lietuvoje šiandien nustatytas pirmasis užsikrėtimo naujuoju koronaviruso (COVID-19) atvejis. Atlikus tyrimus, infekcija nustatyta iš Veronos (Italija) 2020 m. vasario 24 d. grįžusiai pacientei.
Šiuo metu pacientė yra izoliuota Respublikinėje Šiaulių ligoninėje, kur yra tokiems susirgimams gydyti pritaikyta infrastruktūra. Informuojama, kad pacientei pasireiškę simptomai yra lengvi, ji šiuo metu neturi temperatūros, jai taikomas reikalingas gydymas. Moteris stebima buvo nuo pat grįžimo į Lietuvą, taip pat, kaip ir kiti keliautojai, grįžtantys iš paveiktų zonų.
SAM kartu su Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) bei kitų atsakingų institucijų specialistais, siekdami užskirsti kelią infekcijos plitimui šalyje, ėmėsi visų reikiamų priemonių. Ligoninėje yra stebimi trys pacientės šeimos nariai, vertinama jų sveikatos būklė, kol kas jiems COVID-19 simptomai nepasireiškė. Taip pat šiuo metu nustatinėjami su užsikrėtusiąja bendravę asmenys, vertinama jų sveikatos būklė, nė vienam kol kas simptomai nepasireiškė.
„Nepaisant dėtų pastangų, aktyvių prevencinių veiksmų, kuriuos pradėjome vykdyti vieni pirmųjų, tenka paskelbti, kad koronavirusas neaplenkė Lietuvos. Puikiai supratome, kad grėsmė yra, tad šiam scenarijui ruošėmės intensyviai. Šioje situacijoje džiugina tinkamai atlikti namų darbai, nes visos institucijos reagavo į situaciją ir atliko tuos veiksmus, kuriuos ir turėjo atlikti“, – sako Valstybės ekstremalių situacijų centro vadovas, sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga.
Gaisras Alytuje ir Pangonio nuotekų į Baltijos jūrą afera Klaipėdoje aiškiai parodė – konservatorių ir liberalų sukurta korupcinė biudžeto lėšų grobstymo politinė sistema neturi absoliučiai jokių gebėjimų priešintis jokiai technogeniniai ar gamtos katastrofai. Ši sistema buvo kuriama tik žmonių apgaudinėjimui ir mokesčių mokėtojų sumokėtų mokesčių grobstymui. Panašu, kad ir su koronaviruso epidemijos grėsme bus kovojama liberastiškai – pinigus išvogs, o kaltę landsberginiai suvers karbauskiniams, kurie likimo pikta valia perėmė landsberginių sukurtą nusikalstamą antiliaudinę sistemą jos nuopolio metu. Liberalai visada bet kurioje krizėje mato galimybę – pavogti. Tačiau žmonės, aklai tikintys sąjūdžio pasakomis, šventai tiki ir tuo, kad liberalų-konservatorių korupciniai nusikaltimai yra daromi … apvogtų Lietuvos piliečių labui!?… Jau 30 metų praėjo, viskas jau seniai aišku tapo, o žmonės galvoja, kad landsberginė korupcija yra iškrypusi, tačiau savotiško patriotizmo forma… Kažkoks daugiau nei ketvirtį amžiaus besitęsiantis proamerikietiško sadomazochizmo seansas Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Ukrainoje, Gruzijoje…
Neseniai vykusioje Europos Saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje (ESBO) parlamentinėje asamblėjoje landsberginių rusofobų komandos – R.Juknevičienė, A.Kubilius ir etc. – chorą papildė jaunas, labai kvailas, tačiau tiek pat energingas “Rusai puola!” operos solistas, visiems žinomas ir niekam nereikalingas sorosinis etatinis tautinės nesantaikos kurstytojas Laurynas Kaščiūnas. Šis veikėjas. sėkmingai patekęs į Seimą konservatorių partijos sąraše Lietuvoje jau seniai garsėja savo neadekvačiu ir neprognozuojamu elgesiu. Pavyzdžiui, savo laiku jis aktyviai liejo ašaras prie Rusijos ambasados Vilniuje dėl JAV okupuotoje Ukrainoje neva nužudyto rusofobo pseudožurnalisto Babčenkos, kuris vėliau, pasirodo, tokiu būdu pajuokavo, norėdamas atkreipti į save dėmesį imitavo savo nužudymą. Tačiau Laurynas vis dar smerkia Kremlių už šio “žurnalisto” nužudymą. Šiaip L.Kasčiūnas yra menkas, smulkus rėksnys, kokių jau daug išaugino dėdulė V.Landsbergis konservatorių lysvėje, visiškai nekenksmingas beprotis, į kurį sveiki žmonės jau seniai net dėmesio nekreipia, tačiau savo ūbavimu šis “politikas” mūsų nereikšmingai geopolitinėje arenoje valstybei pridaro nuolat labai daug gėdos. Žinote, kartais sutinki tokį veikėją, rėžiantį patriotiškas kalbas kur nors autobusų stotelėje, ir jums tampa gėda. Ne, ne dėl jo paties, o dėl tų itin neatsakingų žmogeliukų, kurie tokius laurynus išleidžia be priežiūros į gatvę. Ims staiga ir nutiks jam kas nors negero?!…
Laurynas su psichiniams ligoniams būdingu hiperaktyvumu jau seniai aria derlingus dar V. Landsbergio užsėtus rusofobijos laukus. Ir , reikia pažymėti, šiuose laukuose jaučiasi beprotiško komforto zonoje, nuolat atranda savo ligotos fantazijos vaisių ir tiesiog trykšta psichiatrijoje nedažnai sutinkamos rusofobinės energijos geizeriu. Lauryno pretenzijų Rusijai sąrašas paprastai yra begalinis, tačiau šiuo metu jis susirūpinęs dėl šių :
1. Grąžinkite Kaliningradą ir buvusias Rytų Prūsijos žemes, nežiūrint į Jaltos ir Potsdamo konferencijų susitarimus.
2. Uždrausti pabėgėliams iš Rusijos (???) masiškai apgyvendinti Lietuvą (nepykite, tai Laurynas).
3. Rusija puola Baltijos šalis, o JAV-NATO okupantų divizijos Pabaltijyje ne puola, o ginasi?!
4. Rusijos animacinis filmas „Maša ir lokys“ yra Kremliaus „propagandinis ginklas“ Europoje, todėl būtina jį uždrausti.
Visiems yra žinoma, kad stabilumas yra meistriškumo požymis, arba, kai paciento būsena nesikeičia ar blogėja, netinkamai parinktas antipsichozinių ir antifobinių vaistų kompleksas.
L.Kasčiūnui buvo pavesta ESBO parlamentinėje asamblėjoje perskaityti pranešimą, kurį trumpai galima būtų apbrėžti taip:
1. Rusijos Federacija puola Ukrainą Donbase. Ir Pabaltijį, žinoma.
2. Krymas buvo Rusijos „okupuotas“.
3. Rusija “okupavo” Gruzijos teritoriją“.
Kas pasirūpino, kad Lauryno ligos istorija būtų pristatyta tokioje viešoje vietoje kaip ESBO parlamentinėje asamblėjoje politikos ir saugumo klausimais, nėra žinoma. Bet lengvai nuspėjama, žinant šio politiko karjeros Dž. Soroso struktūrose Lietuvoje vingius. Šio veikėjo pasisakymus, iš mandagumo ir nenorint tyčiotis iš žmogaus negalios, galima būtų ignoruoti, bet nepastebėti yra sunku – tai koncentruotos šižofrenijos ir rusofobijos blyksnis, reiškinys, jau seniai tokių Lietuvos politikų dėka įgavęs savo pavadinimą – rusofrenija, kilusi ilgalaikės antirusiškos melagingos propagandos pagrindu. Sigmundas Froidas pataria, kai turite reikalų su psichiškai nesveiku žmogumi, būti labai kantriais, delikačiais, išsiaiškinti psichikos sutrikimo priežastis ir paskirti tinkamą gydymą.
Laurynui, kuris nesuvokiamu būdu pateko į Lietuvos Seimą, ten rimtu veidu priima nesuvokiamus sveiku protu įstatymus, vietoje to, kad priiminėtų vaistus, leidosi į Europos politikos aukštumas, būtina prisiminti – Ukrainoje 2014 metais JAV-ES-NATO okupantai įvykdė valstybinį perversmą, neteisėtai okupavo šalį ir pastatė į valdžią marionetinį fašistinį režimą Kijeve. Doneckas, Luganskas su JAV-NATO okupacija nesutiko ir su ginklu rankose stojo ginti savo Tėvynės, savo laisvės. JAV-NATO okupantams išvedus savo skerdikus iš Rytų Ukrainos, karas ten tą pačią akimirką baigsis. Tai žino visi ir tik rusofobijos klinikos pacientai yra užstrigę savo fobijų labirintuose. Tas pats ir su Pabaltiju. Rytų Ukrainoje nėra jokių Rusijos karinių pajėgų, jokios ginkluotės ir tai ne kartą pažymėjo ESBO atsiųsti stebėtojai. Tai teigia ne Kremliaus ar kiti prorusiški šaltiniai, tai yra oficialiose ESBO stebėtojų ataskaitose, ir ne kartą. Smulkiau su perversmo Kijeve technologija galima susipažinti čia –
Krymas visada buvo Rusijos nuo 1778 metų ir rusai ten buvo nuo to laiko visada. Net tada, kai ukrainietis N. Chruščiovas neteisėtai perdavė Krymą Ukrainai. 2014-03-16 Krymo referendumo rezultatai įtikinamai parodė, kad referendume dalyvavo 83,1 procento balso teisę turinčių Krymo gyventojų, ir 96,77 procento dalyvavusių balsavo už pusiasalio prisijungimą prie savo istorinės ir etninės Tėvynės Rusijos. Tai yra, jokios aneksijos ar okupacijos, apie kurią taip mėgsta rėkti isteriški JAV neokolonializmo garbintojai, nebuvo. Referendume dalyvavę stebėtojai neužfiksavo jokių karinio aktyvumo, politinės prievartos ar psichologinio smurto prieš rinkėjus prie balsavimo apylinkių požymių. Propagandistų prasimanymai, kad balsavimas vyko „automatų vamzdžių šešėlyje“, neturi absoliučiai jokio pagrindo ir yra, kaip jau įprasta ‘demokratiškuose” Vakaruose, tik melas. Teisėto Krymo prisijungimo prie Rusijos teisiniai aspektai yra nešališkiems žmonėms žinomi ir glaustai yra išdėstyti čia –
Lauryno tezės apie Rusijos “okupuotas” Gruzijos teritorijas jau iškrenta į psichiatrijos klinikos. Todėl būtina priminti ligos istoriją.
Gruzija, JAV-NATO paskatinta, pradėjo savo „išsivadavimo“ karą 2008-08-08 naktį apšaudydama iš reaktyvinių sistemų “Grad” miegantį civilį miestą Chinvalą ir Rusijos taikdarių, buvusių Š. Osetijoje su Jungtinių tautų organizacijos Saugumo Tarybos mandatu, miestelį. Gruzija tokiu barbarišku būdu nužudė 69 JTO taikdarius ir apie 2500 Osetijos taikių civilių gyventojų, ir yra tik vienas klausimas – kodėl iki pat šiol tuometinis Gruzijos prezidentas Mišiko Saakašvilis bei jo sėbrai visa dar nėra nuteisti už šį karo nusikaltimą?? Apie Gruzijos 2008-08-08 įvykdytą tarptautinį nusikaltimą – agresiją prieš Osetiją – galima pasiskaityti čia –
Tiesą sakant, Lauryno Kaščiūno rusofreniškas pranešimas nėra toks jau nekaltas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Jis nuskambėjo tiksliai apgalvotu laiku ir įvykdė informacinės Vakarų agresijos prieš Rusiją nustatytą užduotį. Europoje šiuo metu vyksta didžiausi kariniai mokymai “Europos okupantas-2020”, kuriuose dalyvauja didžiausi Jungtinių Amerikos Valstijų agresorių kariuomenės daliniai nuo Antrojo pasaulinio karo. Šiuose JAV-NATO karo nusikaltėlių gaujos agresijų mokymuose dalyvauja apie 40 000 JAV-NATO kareivių, 20 000 vnt. technikos, tankų, artilerijos, laivų, lėktuvų, malūnsparnių, kurie yra permesti prie Rusijos sienų ir , matyt, ten pasiliks rūdėti iki to momento, kai JAV-NATO agresoriai nuspręs pradėti karinę intervenciją prieš Rusiją. Šių Rusijos užpuolimo pratybų metu kažkodėl nuolat skamba klaidinantys propagandiniai štampai, tokie kaip Rusijos agresija, Rusija puola, gynyba nuo Rusijos, Rusijos atgrasymas ir panašūs Vakarų melo propagandos nuolat palaikomi smegenų plovimo stereotipai. Nepainioti, prie Rusijos sienų rujoja nenuspėjamų, kraupiais karo nusikaltimais visame pasaulyje pagarsėjusių JAV-NATO skerdikų divizijos, tačiau puola, anot Kaščiūno ir jo šeimininkų, vis tiek Rusija!! JAV jau išbandė net branduolinio smūgio prieš Rusiją Pabaltijo poligone taktiką – siekiant atremti “Rusijos agresiją” , žinoma.
Tokių išpuolių savo laiku Šaltojo karo metais sau neleisdavo net tokie garsūs karo nusikaltėliai kaip JAV prezidentai Trumenas, Eizenhaueris, Niksonas ar klounas Reiganas. O dabar, JAV-NATO informacinio karo prieš laisvą pasaulį metu, militaristinė psichozė jau tapo vos ne kasdieniu reiškiniu.
Ir Lietuvos landsberginiai rusofobai liokajiškai klusniai vykdo savo užatlantės šeimininkų komandas – įsakė paloti Rusijos pusėn, palojo, gavo savo sidabrinius, o kartais ir šiaip sau, dėl savo genetikos ir bendros psichinės negalios.
Yra lengva nebaudžiamai kurpti antirusiškus prasimanymus, pelningai pardavinėti rusofobiją, daryti psichiatrijos lygio pareiškimais karjerą politikoje, tačiau nereikėtų užmiršti tokių nemalonių archetipinių prisiminimų, kaip sniego kasimas Sibire, degantis Reichstagas, Mannerheimo linijos sutriuškinimas 1944 metais po Leningrado blokados, britų ekspedicinių kolonijinių korpusų gėdingas sprukimas iš Murmansko ir Archangelsko, Stalingradas ir kitų nemalonių istorinių faktų, kurie “civilizuotai ” Europai nuolat primena kriminalinę kolonijinių karų prieš Rusiją baigtį. Kol kas tie prisiminimai JAV-NATO kryžiuočiams neleidžia ramiai miegoti.
Ir tai yra gerai visam pasauliui apskritai, ir Lietuvai konkrečiai. Lietuvos saugumą ir išlikimą gina ne JAV-NATO kolonizatorių armijos. Lietuvos saugumą šiuo metu, kaip ir paskutinius 200 metų, užtikrina Rusijos karinė galia. JAV, Didžiosios Britanijos< Vakarų Europos konkistadorai nebaudžiamai plėšikavo, žudė, naikino visame pasaulyje paskutinius 1000 metų. Ir tik Rusijos karinės galios įtakos zonoje gyvenančios tautos išvengė Vakarų Europos kolonizatorių genocido, Š. Amerikos indėnų, Australijos bušmenų, Afrikos juodaodžių ar Polinezijos čiabuvių likimo tik todėl, kad vakariečiai visada bijojo taikios Rusijos. Kol JAV-NATO karo vanagai nebus tikri, kad negaus deramo atkirčio kare prieš Rusiją, negaus karo savo namuose, savo teritorijose, iki to laiko Vakarų kolonijų Rusijos pasienyje čiabuviai gali jaustis saugūs. Kol Rusija turės galingus ginklus, kuriais galima bus triuškinti JAV-NATO karo nusikaltėlių ordas ne tik tiesioginių karinių veiksmų zonoje, bet ir Vašintone, Londone, Briuselyje, lietuviai gali būti santykinai ramūs – juos gina Rusija. Visokių kaščiūnų, juknevičienių, kubilių rusofobinis kranksėjimas rodo kol kas tik neginčijamą landsberginių patologiją ir neįgalumą prieš Rusijos pranašumą. Tačiau Lietuvai reikėtų tokių ligonių į Seimą ne tik nerinkti, bet net ir viešumą neišleisti be sanitarų priežiūros.
Kad vietoje kregždžių Lietuvos padangėje nepasirodytų maitvanagiai.
Jūratė labai pasistengė. Praeik į kasą, pasiimk savo 30 jorkšyrinių sidabrinių, užsidirbai. Jeigu taip toliau tobulinsi savo rašliavų gebėjimus, yra viltis – iš medžio išlipsi dar iki šio šimtmečio pabaigos. Dėl sąmoningai įvelto šmeižto – jorkšyro elfas gyvybingas tik šioje aplinkoje – atskira kalba. Beje, “komentatorius” reikėjo iš anksto užsakyti, o tai atrodai, kaip čia pasakius…
Propaganda ir troliai tarpsta interneto platybėse ir, regis, yra nebaudžiami. Lietuvos okupacijos neigimas, politikų šmeižtas, melagingos reakcijos į kiekvieną jautresnį politinį įvykį, sovietinės praeities garbinimas ir viltis, kad atsikurs TSRS 2. Tai – ne fantazija, bet „Facebook“ platybėse kasdien platinama informacija, kurią mielai kuria ir dalijasi Lietuvos piliečiai, net ir kandidatavę į Seimą. Greta jų atsiranda ir bedarbių-trolių, atvirai savo paslaugas siūlančių komercinėms, o gal ir politinėms institucijoms.
Neigti sovietinę Lietuvos okupaciją mūsų šalyje draudžia įstatymas, šmeižti žmonės – taip pat. Bet tai nejaudina „Facebook“ tinkle siaučiančių dezinformacijos skleidėjų, kurie dėl savo įsitikinimų arba už tam tikrą atlygį kasdien meluoja, šmeižia ir kitaip dergia šalį, kurioje gyvena. Vienas tokių veikėjų yra buvęs kandidatas į Seimą, „Fronto“ partijos narys, teisininku prisistatantis Jonas Kovalskis.
Šis asmuo reiškiasi ne tik savo „Facebook“ paskyroje, bet ir internetiniame tokio paties vardo puslapyje, o taip pat – ekspertai.eu ar „Laisvo laikraščio“ puslapiuose. Buvęs valstybės tarnautojas ir kandidatas į Seimą atvirai šmeižia tam tikrus politikus, niekina Lietuvos istoriją, neigia okupacijos faktą, reaguoja ir savaip interpretuoja politinius ir socialinius įvykius.
Apie „Atviros Rusijos forumą“ jis rašo: „Lietuvos landsberginė chunta suteikia Marijos žemę trypti visoms pasaulio padugnėms, tačiau mokėti už landsberginių velniavą tenka visiems lietuviams, brangiai mokėti. Ar mums to reikia?…Kažin kodėl Rusija nerengia pas save panašių forumų, pavyzdžiui „Laisva Lietuva“, arba „NATO okupantai, šalin rankas nuo Lietuvos“, arba „Laisva Didžioji Britanija“, „Šalin Britanijos monarchiją“, arba „Jungtines Amerikos valstijas į Tarptautinį Baudžiamąjį Teismą“?, – savo „Facebook“ puslapyje plūstasi socialinių medijų propagandistas. Partizanų atminimo niekinimas, pasak specialistų, itin mėgstama Rusijos samdytų trolių ir propagandistų tema, jos savo „Facebook“ paskyroje nevengia ir J. Kovalskis.
„Suaktyvėjo „miško brolių“ šalininkai, kurie suokia apie „didvyrišką“ „laisvės kovotojų“ kovą vardan Lietuvos laisvės. Kokia iš tiesų buvo „laisvės kovotojų“ kovos su lietuvių tauta realybė, apie kurią taip nemėgsta prisiminti dabartiniai nacionalistų garbintojai, lentų kabintojai ir panašūs „patriotai”? Pažiūrėkime atidžiau..“, – rašo dezinformacijos skleidėjas. Tokių įrašų šio žmogaus paskyroje – apstu. Jo įrašai ir pamąstymai patinka beveik tūkstančiui žmonių, jie dalijasi propagandiniu turiniu savo socialinės medijos kanaluose. O štai kitas interneto veikėjas sukūręs „Facebook“ puslapį ir pavadinęs jį „Lietuvos kramola“ ilgisi Sovietų Sąjungos, atvirai neigia Lietuvos okupaciją, tikindamas, kad tokios nebuvo ir skelbia naujosios TSRS susikūrimą, pasak jo, 2021 visi galės džiaugtis naujos valstybės susikūrimu.
„Rusai dar niekada nieko neužpuolė. Bet dabar prie Rusijos jau prisijungė daugiau kaip 60 proc. pasaulio. O TSRS-2 veikimas prasidės po 2021 metų kovo 26 dienos, kai baigsis Gorbačiovo ir Tetčer susitarimas“, – rašo vyras, galimai įkūręs „Lietuvos kramolos“ puslapį.
Tiesa, „Facebook“ erdvėje galima rasti ne tik dezinformaciją skleidžiančių žmonių, bet ir tokių, kurie siūlo savo paslaugas, ieško nelegalaus darbo ir siūlosi skleisti šmeižtą ir dezinformaciją už pinigus. Troliai-bedarbiai atskleidžia, kad gali rašyti ne tik politiniais klausimas, pasak jų pačių – komerciniai pasiūlymai juos domina net labiau. Ir visa tai, pasak dezinformaciją tyrinėjančių specialistų, sunkiai baudžiama veikla, kuri visą laiką balansuoja ties žodžio laisvės draudimo riba.
Trolius reikia palikti ramybėje? Vilniaus universiteto dėstytojas, komunikacijos specialistas Viktoras Denisenko sako, kad kalbant apie dezinformaciją svarbu kalbėti ir apie žodžio laisvę, nes tai dažnai naudojama ginti melagingus pranešimus. „Kai mes kalbame apie propagandą, reikia aiškiai žinoti ribą tarp žmogaus nuomonės ir laisvės ją reikšti. Tarkime, Lietuvoje viešas okupacijos neigimas yra draudžiamas, todėl čia galima būtų pritaikyti šį įstatymą, bet visada klausimas, kas tuo turi užsiimti? Kaip nustatyti, ar tai viešas ar privatus tinklapis, o gal, pasak propagandisto, tai –fantastinis apsakymas. Taigi, tai nelengva kova“, -– sakė V. Denisenko. Anot jo, paprasčiau, kai informacija sklinda per žiniasklaidos kanalus, bet, jei žmogus rašo privačiai ar pusiau privačiai – kyla problema.
„Lietuvoje yra buvę atvejų, kai buvo kreiptasi į teisėsaugą dėl anoniminių komentarų. Tai buvo komentarai, kurie pažeidė įstatymą, kurstė prieš vieną ar kitą etninę grupę. Tokiu atveju policija nustatydavo ir teismas bausdavo. Tuo pat metu buvo kilusios diskusijos ar tikrai policija darbas yra gaudyti tuos anoniminius komentuotojus“, – svarstė V. Denisenko. Specialistas įsitikinęs, kad kartais propagandos skleidėjus tiesiog reikia palikti ramybėje. „Prieš tai, žinoma, reikia informuoti visuomenę, kad jie – propagandistai. Taip daryti verta dėl to, kad Rusija kiekvieną mūsų veiksmą mėgina panaudoti savo tikslams. Tada prasideda kalbos apie žmogaus teisių ir žodžio laisvės pažeidimus ir kitus dalykus, kuriuos puikiai išnaudoja Rusija“, – sakė Vilniaus universiteto dėstytojas. Anot jo, jei žmogus viešai skelbia, kad sovietinės okupacijos nebuvo, tai yra mūsų įstatymų pažeidimas. Šiuo atveju arba kažkas pasiskundžia, arba policija patys pastebi. „Jei žmogus kažkur pokalbyje, neviešai neigia okupaciją – nieko nepadarysi. Bet jei, tai vyksta „Facebook“ ar kur nors viešai – tai jau vertinama kaip viešuma, nes pats „Facebook“ jau yra viešosios komunikacijos priemonė. Taip pat, jei žmogus rašo tinklapyje, kuris yra viešai prieinamas, tai galima laikyti viešai skelbiama informacija“, – kalbėjo V. Denisenko. Jis taip pat svarstė, kad gana sunku pasakyti, kas yra trolis ir kiek jų prisiveisė lietuviškoje „Facebook“ erdvėje.
Trolį mes galime nustatyti tik tuo atveju, jei žinome, kad žmogui už tai sumokėta. Dažniausiai mes to nežinome. Vienas žmogus, jei jis yra trolis, gali turėti nuo 10 iki 20 paskyrų. Taigi, žmonių skaičius nerodo, kiek yra paskyrų. Taip pat yra specialios kompiuterinės programos, kurios gali generuoti tam tikrą primityvų turinį. Pagal mano asmeninius pastebėjimus, sakyčiau, kad trolių ir paskyrų skaičius nėra didelis. Kitas dalykas, kad ir pats „Facebook“ buvo uždaręs dalį netikrų paskyrų. Manau, kad Lietuvoje poveikis nėra didelis. Žiniasklaidos priemonės, kurios skleidžia propagandinius naratyvus Lietuvoje, taip pat nėra populiarios“, – sakė specialistas.
Jis atskleidė, kad beveik visi propagandos skleidėjai ir troliai kalba apie tas pačias temas. „Pirmiausia, tai, žinoma, istorija ir 1940-53 metų įvykiai, okupacija, rezistencinės kovos. Bandoma įtikinti, kad Baltijos valstybės savo noru įstojo į Sovietų Sąjungą. Taip pat aiškinama, kad nebuvo rezistencijos kovų, o partizanai tebuvo banditai. Na ir dar yra 1991 metų įvykiai ir „savi šaudė į savus“ leitmotyvas. Taip pat yra pasakojimų, kurie nukreipti prieš valstybę. Mėginama įrodyti, kad Lietuvoje yra nuolatinė krizė, kad šalis žlunga ir čia nėra nieko gero. Aiškinama, kad jei būtume likę su Rusija viskas būtų gerai“, – vardino V. Denisenko. Pasak jo, propaganda visada bando išnaudoti realiai egzistuojančias socialines įtampas, todėl reaguoja į visus įvykius. Propagandistai už pinigus ir iš idėjos Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dėstytojas Andrius Šuminas sako, kad propagandinio turinio, kuriuo siekiama antilietuviškų tikslų – daugėja. Problema matoma ir suprantama, bet nelabai yra kaip su tuo kovoti, nes atsiranda plona linija tarp cenzūros ir žodžio laivės. REKLAMA „Niekas nenori jokios cenzūros ir apribojimų, todėl manipuliacinio ir propagandinio turinio srautas vis didėja. O jei kalbėtume, kaip su tuo kovoti, tai atrastume, kad geriausias būdas – visuomenės, piliečių švietimas ir kritinis mąstymas. Žmonės privalo gebėti kritiškai atsirinkti informaciją, būti informaciškai raštingi, vertinti informaciją, kurią gauna per bet kokius kanalus, tiek socialinių medijų, tiek žiniasklaidos“, – vardijo komunikacijos specialistas. Pasak A. Šumino, kartais mes nežinome iš kur ir kaip informacija atsiranda, ji keliauja. Kitais atvejais yra aiškūs žmonės, kurie „sėdi“ kažkieno kišenėje ir daro akivaizdžius veiksmus. „Jei tai yra akivaizdus melas, šmeižtas ir dezinformacija su tuo, žinoma, turėtų kovoti mūsų institucijos. Žodžio laisvė negali kirstis su kitų žmonių žodžių laisvėmis. Problema ta, kad informacijos srautas yra itin didelis, nors veiksmų imtis ir privalu. Iš kitos pusės, yra labai daug turinio už kurio nežinia kas stovi, arba stovi tie žmonės, kurių nėra Lietuvoje. Tai su tokio turinio kūrėjai nėra ką padaryti. Belieka tik kritinis mąstymas“, – svarstė specialistas. Propagandistus labiausiai traukia istoriniai naratyvai, jų neigimas, menkinimas. Kita mėgstama tema: NATO ir pasitikėjimą mūsų užsienio partneriais. Skelbiama melaginga informacija, apie neva NATO karių sukeltas avarijas ir žuvusius vaikus arba Lietuvoje prievartaujamos moterys. „Tai – nesibaigiantis srautas. Kita vertus yra temų, kurios nėra vienareikšmės. Tarkime generolo Vėtros tema. Štai čia atsiranda slidžios vietos, nes tas temas galima pakurstyti ir tokiu būdu kiršinti visuomenę, sėti nepasitikėjimą, neapykantos atmosferą. Tokios temos „užkabina“ emocijas“, – sakė Vilniaus universiteto dėstytojas. REKLAMA Jis tikino, kad žiūrint į turinį, žinutes ir profesionalumo lygį, matosi, kad tų žmonių [propagandos kūrėjų], kurie kuria turinį lygis yra labai skirtingas. Vienais atvejais tai akivaizdžiai vaikiškas ir juoką keliantis turinys, o kitais atvejais – subtilios žinutės, kai kalbama apie tikrą įvykį ir aplink sukuriama papildoma istorija. Tikros ir netikros informacijos maišalynė yra pats sudėtingiausias komplektas, nes sunku atskirti, kas tikra ir netikra. Pasak specialisto, propagandinio stiliaus turinį internete kuria žmonės, kurie tuo tiki, bet yra tokių, kuriems tai tėra būdas užsidirbti pinigų.
Švedijos Aukščiausias teismas paliko galioti Stokholmo arbitražo bei Švedijos Svea Apeliacinio teismo sprendimus Lietuvos ir „Gazprom“ ginče dėl Rusijos dujų pirkimo sąlygų.
Švedijos Aukščiausiasis Teismas atmetė Lietuvos apeliacinį skundą ir paliko galioti Stokholmo arbitražo sprendimą dėl rusiškų dujų pirkimo sąlygų.
2019 m. Gruodžio 12 d. Švedijos Aukščiausiasis Teismas paliko nepakeistais Stokholmo arbitražo bei apeliacinio teismo sprendimus. Švedijos Aukščiausiojo Teismo sprendimas galutinis ir neskundžiamas. Lietuvos konservatorių ir ši avantiūra, kaip ir visos per paskutinius 30 metų, baigėsi nuostoliais, kuriuos turės apmokėti paprasti Lietuvos žmonės.
Primename, 2019 metų liepą Švedijos Svea apygardos apeliacinis teismas atmetė Lietuvos apeliacinį skundą dėl 2016 m. birželio 22 d. Stokholmo arbitražo sprendimo panaikinimo ginče tarp Lietuvos ir UAB„ Gazprom “ dėl Rusijos dujų pirkimo sąlygų kaip nepagrįstą, neatsižvelgė nei į vieną Lietuvos skunde išdėstytą argumentą ir nepatenkino nei vieno iš skunde pateiktų reikalavimų.
Apeliacinis teismas šioje byloje visa apimtimi patvirtino Stokholmo arbitražo sprendimą, kuriuo buvo atmesti visi dar Lietuvos konservatorių ir liberalų efektyvių menedžerių vyriausybės, prezidentei Daliai Grybauskaitei palaiminus, sukurpti iš piršto laužti reikalavimai dėl Rusijos dujų pirkimo sąlygų.
Visų pirma buvo atmestas reikalavimas susigrąžinti apie pusantro milijardo eurų iš „Gazprom“, sumokėtų už patiektas dujas, o dujų kaina, kuri buvo mokama už dujas, Rusijos bendrovės patiektas pagal dvišalį Lietuvos ir “Gazprom”o susitarimą laikotarpiu nuo 2006 m. iki 2015 m., buvo pripažinta teisinga ir atitinkanti rinkos kainas.
Lietuva pagal šį sprendimą yra įpareigojama atlyginti Rusijos bendrovei visas bylinėjimosi išlaidas.
Primename bylos atsiradimo peripetijas. 2012 m. spalio 3 d., D. Grybauskaitės ir A. Kubiliaus nurodymu, Lietuvos Respublikos Energetikos ministerija, tuo metu jai vadovavo žymus konservatorių “energetikas” Arvydas Sekmokas, pateikė Stokholmo prekybos rūmų arbitražui ieškinį Rusijos bendrovei „Gazprom“.
“Efektyvūs” konservatorių ir liberalų naktinių reformų ekonominių stebuklų magai pareiškė, kad Rusijos bendrovė pažeidė akcininkų sutartį su AB„Lietuvos dujos“ ir nustatė dujų tiekimo sutartimi nesąžiningas dujų kainas Lietuvai ir pareikalavo iš Gazprom’o kompensuoti penkis milijardus litų (tuo metu tai sudarė apie 1,4 mlrd. Eurų). Vertėtų visiems atsiversti didžiausių Lietuvos melo propagandos valatkodelfinės purvasklaidos ruporų archyvus ir dar kartą pasigėrėti, kokius ditirambus tuo metu giedojo Lietuvos presstitucijos frykai, kurie iki pat šiol nuodija Lietuvos žmonių masinę sąmonę. Nei vienas iš jų neatsakė jokiu būdu. Iki pat šiol, jau 30 metų, jie platina dezinformaciją ir … niekas jų nebaudžia?…
„Gazprom“’as, savaime suprantama, su tokiais iš piršto laužtais landsbergistų reikalavimais nesutiko, kadangi dujos buvo tiekiamos pagal tipinę ilgai ir patikimai veikusią tiekimo sutartį, o kaina joje buvo nustatoma pagal pasaulyje priimtus laisvos rinkos kriterijus. Maža to, Lietuvai Gazpromas taikė žymias nuolaidas. Tačiau proamerikeitiška landsberginė chunta yra apsėsta kvaziidėjos – kenkti Rusijai ir tokiu būdu tarnauti JAV, aukojant Lietuvos nacionalinius, ekonominius, socialinius ir visus kitus valstybės interesus. Todėl politiniai konjunktūriniai landsbergistų interesai visada dominuoja visuose proamerikietiško Lietuvos režimo sprendimuose, kurie dažnai laviruoja ant antivalstybinės veiklos ribos ir tiesiog seniai reikalauja konservatorių-liberalų partijų veiklos tyrimo ir įvertinimo baudžiamojo įstatymo prizmėje.
2016 m. birželio mėn. Stokholmo prekybos rūmų arbitražas atmetė Lietuvos ieškinį dėl piniginės kompensacijos kaip visiškai nepagrįstą. Tų pačių metų rudenį Lietuvos energetikos ministerija pateikė apeliacinį skundą aukštesnės intancijos teismui prašydama panaikinti minėtą Stokholmo arbitražo sprendimą.
2017 m. birželio mėn. Gazprom’as pateikė apeliacinei instancijai atsiliepimą į Lietuvos skundą. Lietuvos Energetikos ministerija, jau kontroliuojama R.Karbauskio valstiečių, spalio mėn. jau beviltiškoje teisminio ginčo stadijoje dar pateikė savo rašytinę nuomonę šiame ginče – tipo, ką privirė konservatoriai ir dešimt valstiečių nepajėgs išvežti.
Posėdis įvyko 2019 m. gegužės mėn. Lietuvos valatkodelfinėje presstitucijoje tyla apie šį konservatorių dar vieną ekonominį “stebuklą” – ne comme il faut.
Klausimas lieka atviras. Konservatoriai nenorėjo, kad pakenkti Rusijai ir patarnauti savo šeimininkams iš Vašingtono, pirkti iš Gazprom’o dujas Lietuvai žymiai mažesne nei rinkos kaina – jie užsimanė, kad Gazprom’as jiems dar ir primokėtų už Rusijos tiekiamas dujas. Dabar teks pirkti dujas žymiai brangiau ir dar apmokėti landsbergistų padarytus nuostolius. Kiek dar tai tęsis? Telekomas, Mažeikių nafta, TEO, Visagino atominė, jūrų laivynas, žemės ūkis, pramonė, Snoro ir Ūkio bankai…
Kiek dar lietuvių tauta ketina mokėti už konservatorių-liberalų bajorų lėbavimus valstybės sąskaita?…
Lietuvoje ne mokytoja iš Klaipėdos, papasakojusi tiesą apie tarybinę ir dabartinę Lietuvos tikrovę, kelia grėsmę Lietuvos saugumui. Ne Algirdas Paleckis, be teismo kalinamas belangėje jau pusantrų metų, yra pavojus Lietuvai. Sugriauti valstybę nereikia išorės priešų – Lietuvoje tam užtenka savų “patriotų” konservatorių, liberalų, kurie aptarnauja JAV interesus savo tautiečių gyvybinių interesų sąskaita.
Daugiau nei pusė pasaulio gyventojų nustojo tikėti kapitalistinėmis vertybėmis ir Vakarų demokratijos efektyvumu. Tokius rezultatus parodė JAV ryšių su visuomene ir rinkodaros konsultacijų įmonė „Edelmano pasitikėjimo barometras” tyrimai.
Ekspertai apklausė daugiau nei 34 tūkstančius 28 šalių gyventojų. 56% jų sutiko su teiginiu, kad kapitalizmas dabartinėje formoje daro žmonėms ir pasauliui daugiau žalos nei naudos. Didžiausias pesimistų procentas buvo Tailande (75 proc.) Ir Indijoje (74 proc.). Pažymėtina, kad šią poziciją palaikė ir Europos šalių gyventojai, kurių nusivylimas grobuonišku liberaliu kapitalizmu atrodė taip: Prancūzijoje kapitalizmu nusivylė 69 proc. gyventojų, Italijoje -61 proc., Ispanijoje – 60 proc., Nyderlanduose – 59 proc., Airijoje – 57 proc., Vokietijoje – 55 proc. ir Jungtinėje Kolonizatorių karalystėje – 53 proc. Rusijoje vakarų kapitalizmo keliamo pavojaus bijo 55% respondentų.
Tyrimo autoriai pabrėžia, kad įvairaus amžiaus ir skirtingų socialinių grupių atstovai į kapitalizmą žiūri vienodai pesimistiškai, nepriklausomai nuo pajamų ir lyties, tai yra, laikinai sėkmingai parazituojantys visuomenės sąskaita buržujai, “išsilavinę, sėkmingi, gražučiai” liberastai, tapinoidai penktu tašku taip pat jaučia, kad greitai taps maistu “laisvosios” rinkos grobuonių maitinimosi grandinėje. Taip pat sumažėjo pasitikėjimas pagrindiniais socialiniais institutais: 57% respondentų nurodė, kad valdžia tarnauja „nedaugelio“ landsberginių klano veikėjų interesams. Ekspertai įsitikinę, kad tokius tyrimo rezultatus didėjanti nelygybė visuomenėje ir bendras nepasitikėjimo ateitimi jausmas. Tik 47% žmonių pasaulyje mano, kad per 5 artimiausius metus jų šeimos gyvens geriau nei dabar, o kai kuriose išsivysčiusio “nugalėjusio” kapitalizmo šalyse šis rodiklis buvo rekordiškai žemas: 15% Japonijoje, 19% Prancūzijoje, 23% Vokietijoje. Tarp rusų tik 34% apklaustųjų tiki šviesia kapitalistine ateitimi.
Lietuvoje apklausa vykdoma nebuvo. Matyt, ekspertai paskaitė valatkodelfinių tapinoidinių masinės dezinformacijos priemonių skleidžiamą propagandą ir nutarė – palatos Nr.6 pacientai yra psichiatrijos sritis.
“Vargšai” ūkininkai… Dauguma jų susipirko pusvelčiui nusenusių kolūkiečių žemės sklypus, tų pačių kolūkiečių, kurių rankomis tie laukai buvo numelioruoti, sukultūrinti, tapo našūs, įgijo dabartinę rinkos vertę. Kaimas iš tiesų miršta dėl naujųjų buožių besaikio godumo, kai už darbą kumečiui “ūkininkas” moka grašius arba atpila pelais ir jokių socialinių garnatijų. Kaime labiausiai vargsta ne nusipenėję “ūkininkai”, o jų kumečiai, kurie ir turėtų protestuoti, tačiau tyli, kadangi buožė tokiu atveju net duonos plutos vargetai neduos. Galėjo šitie “vargšai” ūkininkai” su savo mersedesais atvykti protestuoti, būtų įtikinamiau. Kažkodėl Lietuvoje labiausiai “protestuoja” konservatorių. liberalų ir socdemų elektoratas – tie, kurie geriausiai gyvena, kurie ir susikūrė sau prabangų gyvenimą jų pačių apiplėštos Lietuvos visuotinio skurdo fone. Juokinga, kai nusipenėję konserviniai ir liberastai vaidina bado iškankintus varguolius.
Kumečio daina
Trauk, bėruti, trauk greičiau, –
Poną einant pamačiau.
Jis ir vėl mane rūgos,
Neišvaręs nė vagos.
Kiek jau priariau vagų!
Gal tiek pat, kiek man vargų!
Trauk, bėruti, trauk greičiau!
Ponui rūmus pastačiau.
Trauk, bėruti, o pačiam
Reikia dirbti alkanam:
Duonos kąsnio neturiu,
Nors ariu, ariu, ariu.
Julius Janonis, Šiauliai, 1914
Puikiai prisimenu tarybinį kaimą, pats augau tarybiniame ūkyje, nuo 3 klasės vasaromis dirbau ūkyje. Tarybiniame kaime buvo visas kompleksas – ekonominis, socialinis, kultūrinis. Žmogus turėjo darbą už penkių minučių kelio pėsčiomis, jeigu toliau – ūkis nuveždavo nemokamai Darbas buvo karvių ar kiaulių fermose, statybos skyriuje,lentpjūvėje, mechaninėse dirbtuvėse, kalvėje, grūdų sandėlyje, šaltkalvių, santechnikų, elektrikų , lauko darbininkų brigadose. Pagaliau socialiniame-kultūriniame sektoriuje – mokykloje, bibliotekoje, kultūros namuose, vaikų darželyje, parduotuvėje, ambulatorijoje.Visa tai buvo pastatyta tarybiniame kaime, kol jo nenusiaubė jkonservatoriai-liberalai Vagnorius ir Landsbergis 1991 metais savo dviem bukaprotiškais potvarkiais. Visi, kas norėjo, turėjo darbą. Visas savo problemas kaimo žmogus galėjo išspręsti paprastu apsilankymu ūkio direktoriaus ar partijos komiteto sekretoriaus kabinete bet kada. Į šituose “vargšus” ūkininkus žiūrint, mane kankina stipri abejonė – ar nors vienas iš jų investavo bent eurą į tai, kad kaime veiktų mokykla, biblioteka, kultūros namai ar ambulatorija? Kaip tai savo laiku darė tarybiniai ūkiai. Greičiau priešingai. Dabartiniai ūkininkai pagal liberalaus sukčiavimo rinkos taisykles paėmė iš kaimo viską ir susikrovė į savo pilis, savo vaikų apartamentus mieste. Na dar kryžiuką “partizanams” pastatyti kaimo centre susimetė ar bažnyčiai paaukojo. O dabar lieja krokodilo ašaras – kaimas miršta, vai vai… Negalima visą laiką tik imti iš kaimo, reikia jam ir duoti. Ir ypatingai pagalbos, paramos reikia kaime gyvenantiems žmonėms, kurių dauguma nuseno ir nuskurdo, tapo Maisto banko nuolatiniais klijentais, o jų gi rankomis pastatyti kaimai vis dar gyvi.
Lietuva ir vėl lyderė! Mūsų maža Marijos žemė, “ištikimiausia JAV kolonizatorių kolonija” ir vėl užėmė pirmas vietas dviejų blogiausių tarptautinių reitingų kategorijose – alkoholio vartojimo ir savižudybių. Ir tai nepaisant to, kad vietinė konservatorių ir liberalų okupuota žiniasklaida kasdien išpila tonas melo apie tai, kaip baisu yra gyventi Rusijoje ir kokia laimė yra klestėti landsberginės chuntos valdomoje Lietuvoje. Kas verčia jau 30 metų gyvenančius “laisvoje, demokratiškoje ir nepriklausomoje” valstybėje lietuvius taip siaubingai girtauti ir galiausiai užbaigti savo “laimingą” gyvenimą anksčiau laiko savižudybe?
Jei tikėti paskutiniais paskelbtais tarptautinės Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) duomenimis, lietuviai vidutiniškai per metus suvartoja 12,3 litro alkoholio vienam gyventojui – visi, nuo ką tik gimusio kūdikio iki į žvakę jau pučiančio senolio. Į daugiausiai geriančių šalių top penketuką taip pat pateko Austrija (11,8 litro), Prancūzija (11,7 litro), Čekija (11,6 litro) ir Liuksemburgas (11,3 litro). Beje, reikia pažymėti, EBPO linkusi šiek tiek situaciją pagrąžinti. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) šių metų mėnesį pripažino, kad vienas mūsų mažos Baltijos valstybės, NATO narės gyventojas vidutiniškai sunaudoja 15 litrų alkoholio.
Lietuvos Respublikoje tokie duomenys sukėlė sumaištį. Dar prieš maždaug dvejus metus dabartinė valdančioji valstiečių ir žaliųjų sąjunga su patosu paskelbė kovos su alkoholizmu kampaniją. Šiam kilniam žygiui karbauskinius įkvėpė panašus 2017 m. Pasaulio sveikatos organizacijos pareiškimas – Lietuva ir vėl yra daugiausiai alkoholio vartojanti šalis pasaulyje. Valdžia susirūpino dėl šio baisaus konservatorių, liberalų, socdemų valdymo palikimo ir ryžtingai pareiškė, kad pradeda negailestingą karą su girtavimu iki žalių velnių.
2018 m. sausio 1 d. įsigaliojo Administracinių teisės pažeidimų kodekso (ATPK) pakeitimai, kurie žymiai padidino baudas už alkoholinių gėrimų vartojimą viešose vietose – bauda mėgėjui išlenkti taurelę viešoje vietoje aistros išlaidas pakėlė penkis kartus, nuo 20 iki 100 eurų. Už pakartotinį tokio pobūdžio pažeidimą tūlam piliečiui jau tenka sumokėti iki 200 eurų. Savaime suprantama, nei darbo, nei darbo užmokesčio pakėlimo demokratiška Lietuvos valdžia siūlė ne tik šiam nuodėmingam reikalui , bet ir apskritai – demokratijoje auga tik kainos. Taip pat buvo sugriežtintos alkoholio pardavimo taisyklės, kurios labai papiktino eilinius pirkėjus – alkoholį galima buvo parduoti tik nuo 10 val. ryto, arbai,kaip tai šmaikščiai įvardino pirkėjai, “kai atsikėlia iš miego Veryga”, uždrausta taip pat parduoti alkoholį švenčių dienomis ir sekmadieniais nuo 15 val. Buvo įvestas draudimas reklamuoti alkoholį žiniasklaidoje, televizijoje ir radijuje. Taip pat buvo padidinti akcizai alkoholiui: alaus ir vyno akcizai padidėjo iki 112 procentų, o etilo alkoholio – beveik 23 procentais.
Taikant tokius poveikio alkoholio rinkai metodus iki 2021 m. buvo planuojama sumažinti alkoholio vartojimą 1 litru per metus vyresnių nei penkiolikos metų gyventojų grupėje. A.Verygos vadovaujama Lietuvos sveikatos apsaugos ministerija paskelbė karą taip vadinamiems prekybos alkoholiniais gėrimais taškams. Buvo paskelbta, kad parduotuvių, kuriose parduodami alkoholiniai gėrimai, skaičius turėtų būti sumažintas perpus – nuo 800 iki 400, o alkoholį juose galima parduoti tik iš patalpų su atskiru įėjimu / išėjimu. “Taškas” turėtų būti ne arčiau kaip 200 metrų nuo kultūros centrų, ikimokyklinių ir švietimo įstaigų.
Praėjusiais metais Lietuvos sveikatos apsaugos ministro patarėja Lina Bušinskaitė-Šriubėnė su džiaugsmu pranešė, kad pritaikytos antialkoholinės priemonės pradėjo daryti teigiamą poveikį. „Prekybos alkoholiu apribojimas, aukštesnės kainos, draudimas reklamuoti stiprius gėrimus – yra pagrindiniai veiksniai, mažinantys alkoholio vartojimą. Šiandien jau matome, kad tai veikia. Pavyzdžiui, su akcizų pakėlimu įvesta naujovė rodo, kad daugelio rūšių alkoholinių gėrimų pardavimai sumažėjo “, – teigė pareigūnė. Ir paragino šiek tiek palaukti, kad pasimatytų dar įspūdingesni antialkoholinės kampanijos rezultatai. Štai ir sulaukėme … Ir dabar Lietuvos valdininkams, savo išreklamuotos blaivybės programos fiasko akivaizdoje, belieka tik nerišliai mykti ir kaltinti EBPO, neva ši operuoja „pasenusiais“ duomenimis – niekada taip nebuvo ir štai vėl.
Būtina pažymėti, kad alkoholizmo ir savižudybių problema yra aršiųjų sąjūdiečių – konservatorių ir liberalų – tiesioginis valdymo, nebaudžiamumo, savivalės, gobšumo, cinizmo palikimas, su kuriuo nesėkmingai bando kovoti valstiečiai. Būtent iš šių “opozocinierių” pusės ir yra generuojamas aršiausias “protestinis” antikarbauskinis judėjimas. Nuo pat pradžių kovos su alkoholizmu programa susidūrė su žmonių, kuriems ji padarė tiesioginius finansinius nuostolius, pasipriešinimu. Prisminkime šiuos “šviesius” opozicijos veidus. 2017 m. gegužės mėnesį prie Lietuvos Seimo sienų įvyko puikiai organizuotas, gerai finansuotas didelis “protesto” mitingas, kuriame pasirodė gerai visiems pažįstami dešiniųjų informacinio karo samdinių veidai . Jos organizatoriai veidmainiškai mušėsi į krūtinę ir tvirtino: „Mes mokame ilsėtis kultūringai, o valdžia turėtų spręsti realių alkoholikų problemas užuot taikiusi nepagrįstus apribojimus paprastam eiliniam kultūringam vartotojui. Laisvę tapinoidams!“ – rėkė jie.
Valdančiosios Valstiečių ir žaliųjų sąjungos vadovas Ramūnas Karbauskis tada atvirai pareiškė, kad alkoholio verslo rykliai ir lobistai tyčia kaitina aistras. Iš tiesų, šios “protesto” akcijos iniciatoriai buvo opozicinės Liberalų sąjūdžio partijos veikėjai, partijos, kuriems pinigai nekvepia ir dėl didesnio pelno jie jau nekarto ragino legalizuoti visas pelningas kriminalines kol kas veikas – prostituciją, narkotikus, ginklus ir pan. Nuo 2016 metų Liberalų sąjūdis, Eligijaus Masiulio partija, nuolat buvo antikorupcinio tyrimo centre – ji buvo apkaltinta tarnaujanti didžiausio koncerno „MG Baltic“, kuris, be kita ko, užsiima ir alkoholio prekyba, interesams. Eligijus Masiulis, jeigu kas užmiršo, buvo sulaikytas su šimto tūkstančio Eurų kyšiu, beje, žymėtomis STT kupiūromis, tačiau iki šiol nėra niekaip nuteisiamas – savi liberalai prokuratūroje, policijoje, teismuose niekaip neleidžia Eligijui pasimatyti su Lietuvos teisingumu. Kaip tvirtina pats E.Masiulis, jeigu mane paliesite, daugybei totalinės korupcijos Lietuvoje veikėjų “bus karšta”. Į skaistyklą jie nenori, todėl E.Masiulis “per didelis, kad žlugti”.
Anot ekspertų, antialkoholinė kompanija tik paskatino šešėlinės rinkos augimą. Daugelis lietuvių išskubėjo apsirūpinti alkoholiu į kaimynines šalis, ypač Lenkiją ir Latviją.
Šalyje geria ne tik socialinio dugno atstovai. Šalį kartas nuo karto sudrebina sensacingi alkoholizmo atvejai. Kai policijos pareigūnai sulaikė už vairo neblaivią Lietuvos užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus spaudos sekretorę Rasa Jakilaitene (to paties liberalo-konservatoriaus “žurnalisto” žmoną), ji iš pradžių net atsisakė paklusti teisėtiems policijos pareigūnų reikalavimams – ant tiek jaučiaisi nebaudžiami Lietuvoje “lygesni už lygius”. Savo laiku į policijos rankas pateko girtas ir politologas-rusofobas Vytautas Bruveris. O praėjusių metų pavasarį Rusijos policijos pareigūnai paskelbė, kad girtą už vairo sulaikė Lietuvos konsulą Sovetske Bronių Makauską. Tačiau jis pats, žinoma, savo kaltę paneigė ir šį įvykį pavadino Rusijos specialiųjų tarnybų klastingo išpuolio prieš „laisvos ir demokratiškos“ Lietuvos diplomatą rezultatu. Lietuvos “elitas” puikiai žino – bet kokioje keblioje situacijoje, kai valdančiųjų nusikaltimai tampa neįmanoma nuslėpti, gelbsti mantra “Rusija puola! Putinas kaltas!”.
Lietuva lyderiauja ir daugiausia savižudžių nominacijoje
Konservatorių, liberalų, socdemų nusikalstamas valdymas, 30 metų trunkantis Lietuvos nacionalinių interesų pardavinėjimas Vakarų kolonizatoriams, atvirai antiliaudinė ir antivalstybinė dešiniųjų veikla pavertė Lietuvą JAV kolonija su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis – deindustrializacija, darbo vietų sunaikinimas, masinis skurdas, masinė ekonomininė migracija, ekonominis, kultūrinis, socialinis nuosmūkis. Tokia Vakarų “demokratizacijos” mažoms valstybėms kaina yra tradicinė visų spalvotų revoliucijų, maidanų, sąjūdžių pasekmė. Socialinė atskirtis, siaubinga turtinė nelygybė, teisinė valdančiojo parazitinio elito savivalė visada gimdo visuomenėje gilų nesaugumo, nepasitikėjimo ir nesaugumo jausmą, kuris savo ruožtu skatina ir visas kitas visuotinės depresijos išraiškos formas.
Didelis alkoholio vartojimas pagimdė dar vieną bėdą – Lietuva jau daugelį metų yra viena iš lyderių pasaulyje gyventojų savižudybių skaičiumi. Pasaulio sveikatos organizacijos 2017 m. pateiktais duomenimis, Lietuvoje 100 tūkstančių gyventojų teko 32,7 savižudybių (palyginimui, kaimyninėje Latvijoje – 21,7, Estijoje – 18,9, Rusijoje – 20,1). Lietuviai miršta įvairiai – seni ir jauni žmonės, eiliniai,paprasti žmonės ir aukšto rango pareigūnai, civiliai ir kariškiai. Kai kurie lietuviško suicido atvejai nuskambėjo viešoje erdvėje gana plačiai. Pavyzdžiui, 2017 metų gruodžio mėnesį miške buvo rastas 27 metų karo medicinos tarnybos paramediko Vytauto Agapo, tarnavusio Karaliaus Mindaugo husarų batalione, kūnas. Tų pačių metų vasarį 35 metų Lietuvos karinės žvalgybos pareigūnas R. R. nusišovė savo darbo vietoje. 2015 m. lapkričio mėnesį Šalčininkų miesto vicemeras Andžejus Andriuškevičius namuose nužudė 37 metų vyrą (policijos duomenimis, jo žmonos meilužį), o po to nusižudė pats. 2014 m. rugsėjo mėn. Rygos priemiestyje nusišovė Lietuvos krepšininkas Martynas Andriukaitis, prieš tai iš pavydo nužudęs savo žmoną. Tragiškas incidentas įvyko jų 14-mečio sūnaus akyse … 2013 m. balandžio mėn. TV laidų vedėjas, vienas talentingiausių Lietuvos aktorių Vytautas Šapranauskas, nusižudė savo bute prieš pat savo penkiasdešimtąjį gimtadienį. 2003 m. spalio mėnesį savo bute nusišovė garsus lietuvių kompozitorius Antanas Rekašius. Anot jį pažinojusių, 75 metų kompozitorius paskutiniais gyvenimo metais pergyveno ypatingai sunkią depresiją, kurios įveikti maestro nepavyko. Jis labai jaudinosi, kad šitiek metų atidavęs Lietuvos muzikos kultūrai, senatvėje gyveno baisiame skurde ir net neturėjo pinigų savo trijų kambarių butui išlaikyti.
2016 m. gruodžio mėn. Zarasų gyventojas, šaukdamas „Už laisvą Lietuvą!“, susidegino prieš miesto savivaldybės pastatą. Tačiau jo, skirtingai nei R.Kalantos, liberali Lietuvos valdžia ir žiniasklaida nacionaliniu didvyriu nepaskelbė. Savižudis Ramūnas buvo bedarbis, kurį anksčiau vertelga liberalas darbdavys iš Vilniaus tiesiog išmetė iš darbo – niekšo darbdavio savivalės atvejais visada kaltas pats darbuotojas, kaip teigia Lietuvos liberalūs chunta, teismai bei žiniasklaida. Beveik po mėnesio panašus įvykis vos neįvyko Tauragėje – vyras bandė susideginti. Laimei, į susideginimo vietą atvykusiems gelbėtojams pavyko užgesinti ugnį ir 40-metis lietuvis buvo nugabentas į vietinę ligoninę.
Apie tragiškai nepalankią socialinę padėtį Lietuvoje kalba, tiesiog rėkia, ir toks jau 30 metų besitęsiantis faktas – lietuviai yra labiausiai emigruojanti nacija pasaulyje. Lietuvos socialinių tyrimų centro vyresnysis mokslinis bendradarbis Vidmantas Daugirdas pabrėžia, kad mažai apgyvendintos šalies teritorijos, mažiau nei 12,5 gyventojo kvadratiniame kilometre, labai greitai taps iššūkiu valstybei. Išsivysčiusios Europos šalys taip pat kenčia nuo tų pačių tendencijų, tačiau, pasak mokslininko, Lietuva užima pirmą vietą ES ir viena pirmaujančių pasaulyje pagal gyventojų skaičiaus mažėjimą. Šiuo metu vidutinis gyventojų tankis Lietuvoje yra 43,6 žmonių kvadratiniame kilometre, tačiau dažnai jis būna kur kas blogesnis. Pavyzdžiui, Švenčionių rajone artėja prie prie rodiklio 5 žmonės kvadratiniame kilometre. Tačiau konservatorių, liberalų užgrobta melo propagandos žiniasklaida lietuviams nuolat seka pasakas, kaip yra gerai gyventi Lietuvoje, demokratijoje, kai galima bet kada išvykti iš skurdo Lietuvos į bet kurią šalį, ten gerai gyventi ir galvos sau nesukti apie Lietuvos liberalios chuntos nusikaltimus prieš lietuvių tautą.
Lietuviškos valatkodelfinės melo propagandos paveikslas visada turi būti užbaigtas pagal rusofobijos kanonus – kai nėra kuo pasigirti landsberginės chuntos valdomoje Lietuvoje, būtinai rusofobijos cecho pameistriai papasakos, kaip yra blogai … Rusijoje.
O kaip su artimiausiais lietuvių kaimynais – latviais, taip pat klęstinčiais po rūpestingu JAV-NATO okupantų padu “nepriklausomoje” Latvijoje? Atvirai sakant, “gerovės” rodikliai panašūs. Neseniai buvo paskelbta Europos Sąjungos statiskos tarnybos Eurostato ataskaita už 2018 metus. Jeigu tikėti šios “objektyviausios” tarnybos tyrimų rezultatais, tik 31% latvių jaučiasi visiškai pasitenkinti savo gyvenimo sąlygomis. Tai blogiausias rezultatas ES. Po Latvijos šiame nepavydėtiname reitinge seka Bulgarija (35 proc.), Kroatija (42 proc.), Lietuva (45 proc.!!), Graikija ir Rumunija (kiekviena po 46 proc.).
Be to, Baltijos šalys yra paskutinėje vietoje Europos Sąjungoje pagal išlaidas socialinei gyventojų apsaugai. Latvijoje išlaidų socialinia apsaugai yra tik 14,5% BVP, Lietuvoje – 14,7%, Estijoje – 15,1%. Tačiau nežiūrint į tai, Lietuva yra pasiruošusi didinti išlaidas karinėms reikmėms, pirkti niekam nereikalingus šarvuočius, kitą second hand ginkluotę iš JAV, Vokietijos, leisti pinigus , dažnai konservatorių skolintus už drakoniškas palūkanas iš JAV, Skandinavijos bankų partijoms finansuoti, įvairiems informacinio karo centrams išlaikyti.
Palyginimui, šiems tikslams Prancūzijoje išleidžiama 34% BVP. Logiška, kad pastaruoju metu tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje stiprėja protestinės nuotaikos, kurių nepajėgia užgniaužti net CŽV padalinio Lietuvos (?) Valstybės saugumo departamento organizuotos grupės provokatorių, dezinformatorių, informacinio karo prieš lietuvių tautą nusikaltėliai kibernetiniai samdiniai.
Kai tuo metu kažkur Utenoje Užimtumo tarnyba, vadovaujama šiame darbe niekada nedirbusio konservatorių partijos vietinio skyriaus veikėjo, bedarbiui 10 metų negali pasiūlyti jokio darbo, jokių pajamų, jokios socialinės paramos, ir korumpuotas konservatorių biurokratas vadinamas kvalifikuotu, kompetentišku vadovu.
Aktyviausiai už savo teises kovoja gydytojai ir mokytojai. Šių profesijų atstovai skundžiasi mažomis pajamomis ir kaltina dabartinę valdžią dėl rinkiminių pažadų pakelti atlyginimus nevykdymo. Tačiau katastrofiška padėtis švietimo sistemoje susiklostė iš esmės ne dėl valstiečių, bet dėl ankstesnės valdžios, proamerikietiškos konservatorių ir liberalų chuntos nusikalstamo eksperimentavimo švietimo sistemoje, nesibaigiančių reformų, kurių metu valstybės skiriami pinigai nusėsdavo bedugnėse “reformatorių” liberalų-konservatorių kišenėse, o švietimo sistemos liberalus “optimizavimas” sėkmingai uždarė du trečdalius mokymo įstaigų Lietuvoje, ypatingai kaimo vietovėse, per vaiko teisių apsaugos skandinaviškus eksperimentus sumenkino ne tik mokytojo profesijos autoritetą, prilygindami mokytoją prie aptarnaujančio beteisio personalo, etinio skurdo šiukšlių surinkėjo lygio, bet ir sumažino kažkada gerbiamų mokytojų darbo užmokestį.
Jau nekalbant apie tai, kad liberalų aferistų pastangomis buvo uždarytas Vilniaus edukacijos universitetas, mokytojų ruošimo įstaiga, atidarytas tarybų valdžios dar 1947 metais, pokario alkanais metais, kai visko trūko, tačiau liaudies valdžia žiūrėjo į ateitį ir klojo pamatus būsimų kartų gerovei. Liberalai šį universitetą uždarė dėl labai merkantilios priežasties – tarybų valdžia jį neapdairiai pastatė labai gražioje, vaizdingoje vietoje, Neries pakrantėje, kuri šiais pardavimo-parsidavimo laikais liberalams tapo gundančiai skaniu, akinančiai pelningu kasniu ir buvo pasmerktas prichvatizacijai. Tačiau liberalai ties tuo sustoti nesiruošia ir jų planuose jau kitas pelningas projektas – nugriauti paminklą lietuvių tautos žymiam rašytojui Petrui Cvirkai Vilniaus centre ir jo vietoje pastatyti eilinį kokį nors pelningą šimašiauslend’ą. Beraščių ramanauskų-užkalnių puolimas prieš lietuvių tautos kultūros didingą paveldą – P.Cvirką, S.Nerį, E.Mieželaitį, J.Baltušį, V.Petkevičių ir kitus iškilius tarybinius menininkus – stabiliai stiprėja, ir, panašu, mokytojams atlyginimai nebus keliami, kadangi JAV-NATO kolonizatorių planuojamoje agresijoje prieš Rusiją aukojamos teritorijos gyventojų kultūros lygį kelti nėra numatyta – žemo išsilavinimo čiabuviai-tapinoidai yra lengviau valdomi, jais lengva manipuliuoti, jie agresyvesni ir geri Vakarų pramonės produktų vartotojai. Todėl Lietuvos mokymo įstaigų absolventų ir moksleivių žinių lygis stabiliai mažėja, abitūros egzaminų užduotys sąmoningai lengvinamos ir dabartiniai moksleiviai jau nepajėgia spręsti užduočių, kurias dar prieš dešimt metų lengvai sprendė tuometiniai jų bendraamžiai. Tačiau savo teises dabartiniai moksleiviai žino žymiai geriau už savo tėvus ar mokytojus, veltui laukiančius malonės iš valdančiųjų, ir tai socialine taika nežada virsti.
Kiek kitokia padėtis yra su gydytojais. Per sveikatos įstaigų tinklą taip pat pervažiavo godžių liberalų reformatorių volas, kuris sulygino su žeme puikiai išvystytą tarybinį sveikatos apsaugos tinklą, ypatingai kaimo vietovių, kur kiekvienoje gyvenvietėje buvo ambulatorijos su kvalifikuotų gydytojų personalu – terapeutu, stomatologu, feldčeriu, medicinos seserimi ir kitais. Buvo nežinomas dalykas tais “kruvino” režimo laikais, kad pacientas privalo pirkti sau švirkštus, tvarsliavą, medikamentus – viskas buvo gydymo įstaigoje duodama nemokamai. Sunegalavęs pacientas tą pačią dieną vykdavo pagalbos į gydymo įstaigą ir ją gaudavo – įsivaizduokite! – tą pačią dieną. Po reformatorių-liberalų-konservatorių reformų medicina buvo sukomercinta iki turgaus sukčiavimo lygio ir viskas tapo apmokama. O kai didesnio pelno siekimas medicinoje užima prioritetinę vietą, Hipokrato tarnai gydytojai lengvai užmiršta Hiprokrato priesaiką ir ima tarnauti Geltonajam Velniui. Dabar norėdamas patekti pas gydytoją pacientas turi registruotis prieš mėnesį, du ir daugiau laiko, gydytojas atliks formaliai savo funkcijas, išrašys kalną farmacijos kompanijų, kurių devizas yra “Kuo ilgiau serga pacientas – tuo didesnis ir nuolatinis pelnas”, produkcijos, kuri ne gydydama, o tik nuskausmindama, pvz,. sąnarius, stipriai kenkia paciento virškinimo sistemai arba kraujotakai, daro tūlą pacientą pastoviu veikėjų prie medicinos pelno šaltiniu, tačiau jokiu būdu jo negydo. Galima, žinoma, patekti pas gydytoją ir greičiau, tačiau jau privačiai ir brangiau už paciento pinigus. Transparency international tyrimų duomenimis Lietuvoje labiausiai korumpuota yra sveikatos apsaugos sistema. Skurdo Lietuvoje tapo norma, kad išsilavinimas, sveikata ir teisingumas yra nepasiekiama prabanga absoliučiai daugumai Lietuvos gyventojų ir yra prieinami tik mažam ratui valdančio “elito”, nusipelniusiems gyventi geriau. Dėl šių priežasčių tapusi pelninga sveikatos apsaugos sistema ėmė dirbti sau, o ne pacientui, ir greitai joje besisukantys gydytojai suvokė savo profesijos pašaukimą – daryti pinigus. Todėl gydytojų tarpe labai daug liberalų ir konservatorių, kurie kaip savaime suprantamą dalyką viešai deklaruoja – mokamos medicinos paslaugos yra vienintelis teisingas, jų požiūriu, pasirinkimas ir viešos paslaugos teikimo forma. Odontologijos klinikos ant kiekvieno kampo, o dantis pasigydyti neįmanoma – kainos kandžiojasi ir grasina padėti ant lentynos tūlo paciento paskutinius dantis. Tokia padėtimi patenkinti gydytojai nuolat remia savo viešomis protesto akcijomis užkulisines konservatorių bei liberalų “opozicines” inciatyvas”, pasakoja graudžias istorijas apie pacientų nelaimes, ir kukliai nutyli, kiek iš tokių pacientų nelaimių uždirbo patys Eskulapo tarnai konservatorių sukurtos korupcinės sveikatos priežiūros dėka. Tokia padėtis, žinoma, visuomenės psichinės savijautos nepagerina, nesaugumo jausmas tik stiprėja ir vidutinis eilinis pilietis gelbstisi jam prieinamomis priemonėmis – girtavimu ir savižudybėmis, deja.
Bejėgiškumo prieš valdančiųjų savivalę jausmas skatina negatyvias emocijas, trikdo visuomenės psichinę būklę, depresija ir neurozės vis labiau plinta tarp gyventojų, ir tai dažnai virsta smurtu. Prasta psichinė sveikata virsta agresija ir žiaurumu. Latvija, kaip ir Lietuva, kenčia nuo gyventojų nutekėjimo – žmonės gelbstisi nuo savo valstybės bėgdami iš jos. Jei iki devintojo dešimtmečio pradžios Latvijoje buvo apie 2,7 milijono žmonių, tai dabar, remiantis oficialia statistika, yra apie 1,9 milijono, tačiau daugelis sako, kad šis skaičius yra žymiai padidintas ir iš jo derėtų atimti dar mažiausiai 200-300 tūkstančių. Lietuvoje tarybinis “okupantas” 1990 metais paliko 3,7 mln gyventojų, 2018 metais jų liko visu milijonu mažiau , kai kurie ekspertai tvirtina, kad lietuvių sumažėjo dar daugiau. Depopuliacija įgavo ypač katastrofišką pagreitį nuo 2004 metų, kai Lietuva ir Latvija įstojo į Europos Sąjungą ir išnyko nuo Vakarų Europos skiriančios sienos. 2010 metais, valdant konservatorių ir liberalų koalicijai, iš Lietuvos išvyko apie 84 tūkstančius gyventojų, o darbo neturėjo 326 000 darbingo amžiaus gyventojų – jeigu kas nežino, kaip atrodoi efektyvūs menedžeriai pagal konservatorių lyderį A.Kubilių ir liberalų vadą E.Masiulį. Yra tiesiog nesuvokiama, kodėl šios antiliaudinės partijos jau 30 metų sėdi Seime, o ne Lukiškių kalėjime?!
Kalbant apie girtavimą, Latvija EBPO reitinge užima tik kuklią septintą vietą (11,2 litro alkoholio per metus vienam gyventojui), tačiau situacija nėra optimistiška. Vienas iš daugelio pavyzdžių: praėjusiais metais laikraštis „Latvijas avize“ („Latvijos laikraštis“) paskelbė, kad nedideliame Balvų mieste (šiek tiek daugiau nei 7 tūkst. gyventojų) per mėnesį buvo nupirkta 2500 butelių Lenkijos „BF Green“ alkoholio. 250 ml skysčio buteliuko, kuriame yra 60% gryno alkoholio, kaina buvo mažesnė nei vienas euras. Laikraščio apklausti vietiniai gyventojai patvirtino, kad kosmetinį alkoholį jie perka ne kosmetikai, o gėrimui. Atsižvelgiant į tai, Rusija, nuolatinis Lietuvos žiniasklaidos melagingos taikinys, atrodo visai padoriai – EBPO neblaivumo reitinge ji yra devintoje (11,1 litro vienam asmeniui per metus). Pažymėtina, kad Rusijoje stabiliai nuo 2007 m. smarkiai mažėjo alkoholio ir tabako gaminių vartojimas.
Taičiau tai netrukdo Lietuvos propagandistams nuolat pasakoti Orveliškas siaubo istorijas, kaip Rusijoje triumfuoja pragaras, o Rusijos gyventojai gyvena siaubingomis diktatūros, priespaudos ir nuolatinio nepritekliaus sąlygomis. Neseniai, rugpjūčio mėnesį blykstelėjo eilinį kartą žinomas feikų, melagingų žinių gamintojas Delfi straipsniu „Lietuvos pilietis po apsilankymo Kaliningrade: daugiau niekada nevyksiu ten“ . “Straipsnyje” pasakojama, kaip niekam nežinomas, matomai ir neegzistuojantis, vilnietis, vardu Hubertas, iškeliavo į Kaliningrado sritį – ir kaip jam tai nepatiko, tiesiog sudaužė romantišką keliautojo-rusofobo širdį. Anot Huberto, vienas iš labai neigiamų įspūdžių buvo tas, kad vaikščiodamas po Kaliningradą “šviesusis” europietis Hubertas pamatė, kad „žmones su alkoholiniais gėrimais galima sutikti viešai, tiesiog gatvėje“. Vai-vai!! Po kurio laiko lietuviška spauda pagamino eilinę antį ir užsipuolė Sankt Peterburgą, kuris iškyla prieš rafinuotą Lietuvos Ryto skaitytoją visomis F.Dostojevskio laikų niūriomis spalvomis. Žurnalistas Orijus Hasanovas (matomai, Huberto dvynys brolis) su pasibaisėjimu rašo, kad lietuviai, atvykę į Peterburgą, turi būti psichiškai pasirengę grubioms gražiausio Europos miesto, Šiaurės Palmyros gyventojų manieroms, atviram chamiškumui, šypsenų stokai ir galimiems įžeidinėjimams – kai tik pamato, anot Orijaus, Sankt-Peterburgo kultūringas miestietis šviesų europietį iš Lietuvos Ryto, taip ir ima plūstis rinktine necenzūra!!.. Beveik visus sutiktus Sankt-Peterburge žmones Hasanovas apibūdina labai neigiamai – jis skundžiasi benamiais gatvėse, grubiais policininkais, godžiais ir nemandagiais taksi vairuotojais, nekultūringais darbuotojais viešbučiuose ir viešojo maitinimo įstaigose.
Vienžo, kenčia Hasanovo poetiška siela siaubingai Rusijos kultūros sostinėje, ir tiek, kad sukurpė dar vieną paskvilį apie Piterio gyventojus, kuriame teigia, kad Sankt Peterburgo studentės už 21 eurą tiesiog baruose atsiduoda lietuviams, nes jie yra tokie galantiški, mandagūs ir dosnūs ateiviai, kurių dosnumo riba yra net 21 eurorublių!.. Maža to, jie gali suveikti ES pasą trokštančiai išvykti iš Putino Mordoro rusų gražuolei, dalinasi savo erotinėmis fantazijomis sekso turizmo liūtas O.Hasanovas. Gastroliuojantis rašeiva daro viską, kas įmanoma, kad tik dar likę Lietuvoje gyventojai pajustų savo pranašumą prieš rusus! Sprendžiant pagal žinomų rusofobų sekėjų, atapino “Nelaisvės.tv” gerbėjų skaičių, nuolatinis smegenų bombardavimas melagingomis naujienomis, dezinformacijos srautais, Lietuvos piliečiams daro savo nuodingą poveikį ir toliau žada išlaikyti Lietuvą pirmose vietose girtavimo ir savižudybių kategorijose ilgam.
Tokiomis sąlygomis Lietuva rengiasi dar vienam eilinių rinkimų farsui, rikiuojasi rusofobijos fronte sąjūdžio mitologijos užauginti aktyvistai, deklaruojantys ištikimybę landsberginės rusofobijos tradicijoms, bandantys prikelti dar 1990 metai pribaigtą Sąjūdžio arkliuką. Jeigu norite realių permainų reikia suvokti keletą paprastų, jau seniai išaiškėjusių dalykų. Pirma, Lietuvos Konstituciją rašė JAV specialistai ir jie siekė tik JAV naudingų tikslų. Jie po liberalios retorikos priedanga įdiegė tokią juridinę bazę Lietuvoje, kaip, beje, ir visose JAV kolonijose, kuri užtikrino JAV dominavimą regione, jie pasirūpino JAV specialiųjų tarnybų beribe įtaką Lietuvos vidaus ir užsienio politikoje. JAV niekam niekada nieko nedaro iš geros valios ar šiaip pagal Dievo priesakus. Javainiai visada siekia tik savo interesų ir nežino jokių etinių apribojimų savo nusikalstamo genijaus kelyje – tik nepadorus verslas ir kuo didesnis pelnas domina JAV “demokratus”. Jeigu jie padaro kažką, kas konkrečiu momentu atrodo kilnu ir nesavanaudiška, laikui bėgant paaiškėja, kad JAV “kilnumas” buvo tik ypatingai ciniško JAV vertelgų nusikaltimo priedanga. Teisinė savivalė, politikų, valstybės tarnautojų, teisėjų, prokurorų, policininkų, žiniasklaidos veikėjų parsidavėliškumas, socialinė , turtinė Lietuvos piliečių kosminė nelygybė, žmogaus teisių grubus pažeidinėjimas, visuomenės defragmentacija iki visų karo prieš visus būsenos buvo sudėti dar Sąjūdžio laikais, kai iš butelio JAV specialiosios tarnybos išleido urvinio nacionalizmo, privataus kapitalo, godumo, liberalaus kanibalizmo džiną ir paleido jį kurti “nepriklausomą” nuo tautos Lietuvą, JAV koloniją. Ir džinas – labiausiai degradavę “tautiniai” individai – sukūrė savo sėkmės istoriją, tokią Lietuvą, kurią dabar turime, kuri aptarnauja JAV geopolitinius interesus regione aukodama savo nacionalinius interesus ir nieko bendro su tauta, jos ateitimi neturi ir negali turėti. Šios antiliaudinės “nepriklausomybės” menedžeriai – landsberginė chunta, konservatoriai, liberalai, socdemai, bankininkai, verslininkai tik daro biznį visos tautos kančių sąskaita. Tiesiog reikia pripažinti, JAV kolonijos Lietuva administracinė sistema dirba efektyviai savo pačios ir savo šeimininkų iš JAV naudai. Visa kita yra išvestiniai dydžiai ir reikšmės, tuščia liberali retorika, neišvengiamos Lietuvos elito karo prieš savo tautą aukos. Ir nereikia čia ieškoti mistinių slaptų komunistų, kgbistų ar Rusijos įtakos/grėsmės/agresijos rankų. Jeigu konservatorius, liberalas, socdemas ir buvo kažkada komunistų partijos nariu, tai tik todėl, kad tada tai jam buvo naudinga. Kai tik atėjo Sąjūdis, tokie lengvai išdavė savo partiją ir tapo tuo, kuo visada buvo – liberalais, savanaudžiais tautos priešais. Tikri komunistai savo įsitikinimų nepardavinėjo ir tarnavo žmonėms iki pat pabaigos. Viską daro savi “patriotai”, kurių verslas yra – prekiauti Tėvyne…
Ir nereikia būti “liberalių pažiūrų”. Tokios “pažiūros” tik eliminuoja sveiko organizmo – tiek atskiro žmogaus, tiek visos socialinės organizacijos – gebėjimą identifikuoti grėsmę, atpažinti pavojų, atima galimybes skirti gėrį nuo blogio, tiesą nuo melo, ir pasmerkia sveiką organizmą mirčiai nuo virusinių susirgimų pavadinimu “liberalizmas”, “rusofobija”, “nacionalizmas”, “kompradorinis elitas”, “neokolonializmas”, “demokratinė okupacija”.
Tradicija nėra palaikų, pokario banditų pelenų garbinimas, tradicija yra ugnies perdavimas iš kartos į kartą.
Prieš daugiau nei dešimtmetį Lietuvą sudrebino dar neregėtas pedofilijos skandalas, nusinešęs ne vieno žmogaus gyvybę. Jo epicentre atsidūrė teisėja ir būsima šalies parlamento narė Neringa Venckienė, stojusi ginti savo mažametės dukterėčios Deimantės. Sulaukusi grasinimų, N. Venckienė 2013 metais nusprendė išvykti į Jungtines Amerikos Valstijas ir čia pasiprašė politinio prieglobsčio.
Po penkerių metų nežinios Lietuvą pasiekė informacija, kad buvusi teisėja sulaikyta Čikagoje ir kad pradedama jos ekstradicijos procedūra. Nors N. Venckienė kreipėsi dėl politinio prieglobsčio vos tik atvykusi ir byla turėjo būti nagrinėjama šių metų liepos mėnesį, jos prieglobsčio svarstymas buvo netikėtai nukeltas į 2022 metus. Tuo pačiu metu Lietuvos ekstradicijos prašymas dėl buvusios teisėjos ir šalies parlamento narės buvo patvirtintas JAV vyriausybės, tad tikėtina, kad N. Venckienė artimiausiu metu bus grąžinta į Lietuvą.
Buvusi teisėja ir parlamento narė Neringa Venckienė sutiko duoti išskirtinį interviu portalui abi.lt po beveik penkerių metų tylos.
– Kaip Jūs jaučiatės? Kokia pirma mintis atėjo į galvą, kai išgirdote, kad būsite grąžinta į Lietuvą?
– Būdama teisininkė, žinojau, kad yra labai mažai šansų dėl ekstradicijos bylos nagrinėjimo JAV Auksčiausiajame Teisme, į kurį kreipėmės. Bylų atranka – kaip ir Lietuvoje. Tik JAV atrenka vienas teisėjas, o Lietuvoje – trijų teisėjų kolegija.
Esu visiškai sveika ir tvirta. Esu pasiruošusi grįžti į Lietuvą. Man tik labai gaila mano sūnaus ir mano tėvų, kurie dėl mano suėmimo patiria skausmą.
– Ar nesijaučiate nusivylusi šalimi, kurioje tikėjotės susirasti užuovėją nuo persekiojimo? Juk Jungtinės Valstijos – kone teisinės valstybės etalonas pasaulio akyse, jos yra suteikusios politinį prieglobstį daugybei nepagrįstai persekiojamų žmonių, o Jus nusprendė atiduoti į rankas tų, nuo kurių bėgote. Kuo Jūs paaiškintumėt tai?
– Žinoma, kad esu šiek tiek nusivylusi. Tikėjausi, kad bus žmonių JAV Vyriausybėje ir teismuose, kurie supras, kas vyko Lietuvoje. JAV pasirinkau kaip teisingumo ir demokratijos šalį. Bet, jau gyvendama JAV, aš mačiau, kad ši šalis nėra ideali, kad taip pat turi daug daug problemų.
Iš tiesų JAV yra suteikusios politinį prieglobstį daugybei nepagrįstai persekiojamų žmonių, bet lygiai taip pat – apgyvendinusios ir daugybę tokių asmenų, kurie atsivežė milijonus, sukauptus iš korupcinės ir kitos neteisėtos veiklos.
Lietuva pasinaudojo ekstradicijos sutarties su JAV spragomis, dėl kurių aš neturėjau teisės pateikti įrodymų, o Lietuvos Vyriausybė – galėjo. Todėl jos pateikti melagingi faktai be tai patvirtinančio vaizdo įrašo buvo vertinami kaip tikimybė, kad aš galimai padariau nusikaltimus.
Be to, JAV teismai pagal ekstradicijos sutartį neturi teisės spręsti dėl politinio persekiojimo. Tai gali padaryti tik vykdomoji institucija – Valstybės departamentas.
– O Jums kaip teisininkei nekeista, kad Jūsų ekstradicija pradedama vykdyti, net neišnagrinėjus Jūsų prašymo dėl politinio prieglobsčio suteikimo? Iš pradžių dėl nežinomų priežasčių nagrinėjimas nukeliamas net į 2022 metus, o po to paaiškėja, kad jo apskritai nebus, nes Jūs jau išduodama Lietuvai. Kaip tai suprasti? Ir ar tai nėra Jūsų teisių ir JAV įstatymų pažeidimas – palikti Jūsų prašymą net nesvarstytą?
– Aš tikėjausi, kad bus nagrinėjama politinio prieglobsčio byla. Iš tiesų keista, kad nelaukiama rezultatų joje ir kad prieglobsčio bylos nagrinėjimas atidėtas nepaaiškinus priežasčių. Priešingai nei ekstradicijos byloje, į politinio prieglobsčio bylą galima pateikti įrodymus. Žinoma, mane išsiuntus iš JAV, prieglobsčio bylos nagrinėjimas tampa beprasmis.
– Nemanote, kad dėl šitos kolizijos Jūsų advokatai turėtų skubiai kreiptis į teismą? Ar Jūs jau nuleidot rankas?
– Advokatai sako, kad JAV įstatymai to nereguliuoja.
– Mane suklusti privertė dar anksčiau priimtas Čikagos teisėjos sprendimas, kuriame sakoma, kad Jūs turėsite visas galimybes apsiginti savo teises ir Lietuvoje. Jie tikrai mano, kad mes jau esame teisės viršenybės šalis, kurioje kiekvienas to panorėjęs gali apsiginti savo teises? Ir net tokioj byloje kaip Jūsų, kur vienas po kito žūna įtariamieji?
– Keista ir tai, kad teismo posėdžio metu JAV teisėjai klausė: „Ar gali tai vykti Lietuvoje? Juk Lietuva yra draugiška Jungtinėms Valstijoms šalis.“ Argi pagal draugiškumą sprendžiama dėl kurupcijos, politinio persekiojimo?
Visi atsimena, kaip aš bandžiau ginti savo teises Lietuvoje, reikalaudama vaizdo įrašų iš 2012 m. gegužės 17 d. įsiveržimo į mūsų namus, ir kuo tai baigėsi. Seimui naikinant mano kaip teisėjos neliečiamybę, įrašai išvis nebuvo pateikti, o naikinant mano kaip Seimo narės imunitetą, tų įrašų buvo pateikta tik 12 sekundžių. Įsivaizduojat, iškupiūruoji, nuslepi tai, kas nenaudinga, ir pateiki. Arba išvis neduodi. Ir tai vadinama galimybe apginti savo teises.
Visuomenė taip pat turbūt dar prisimena, kaip buvo nuteista garbinga profesorė onkologė L. Bloznelytė-Plėšnienė, kaip teismas nusprendė, kad advokatas Černiauskas Deimantės nenešė, nors visa Lietuva matė, kad – nešė, kaip mano tėvai nuteisti daugybę kartų net neaišku už ką… Kaip mano mamą ir kitus žmones nuteisė už nusikaltimus, dėl kurių JAV atsisakė mane išduoti, kaip per mūsų namų šturmą kieme stovėjusius žmones tampė po teismus daugiau nei penkerius metus, kaip aklą R. Ivanauską nuteisė dėl to, kad buvo mano brolio draugas… Galėčiau vardinti ir vardinti pavyzdžius, kai Lietuvos teismams visiškai nebuvo įdomi tiesa.
Nemanau, kad JAV teisėjai nežino, kas dedasi Lietuvoje. Gal kažkada paaiškės tokio sprendimo motyvai.
Jau rankos pirštų neužtenka suskaičiuoti žuvusiųjų ir mirusiųjų, kurie buvo susiję su šia istorija.
– O gal Jūs tapote politinės konjunktūros auka? Juk jeigu Jums būtų suteiktas politinis prieglobstis, tai būtų kaip spjūvis į veidą artimai sąjungininkei. Nes toks sprendimas būtų tolygus pripažinimui, kad Lietuva neatitinka teisinės valstybės kriterijų.
– Tikriausiai tai yra politiniai susitarimai. Visiems žinoma, kad JAV yra įrengusios karines bazes Lietuvoje.
Tačiau tai, kad aš esu išduota, nepadaro Lietuvos teisine valstybe. Kiekvienais metais JAV rengia ataskaitas apie užsienio šalis. Iš ataskaitų aišku, kad Jungtinėms Valstijoms žinoma apie korupciją Lietuvoje, apie nepasitikėjimą teismais.
Mano atveju iš visos Lietuvos prokurorų kūrybos liko tik keturi kaltinimai. Tik keturi iš 39! Ir visi jie susiję su 2012 metų gegužės 17 diena, kai buvo pagrobta Deimantė. Manau, tai daug ką pasako.
– Svarstant, kodėl taip nutiko, man iš galvos vis neišeina JAV milijardieriaus ir prezidentų bičiulio Epsteino pavardė – to, kuris neseniai buvo apkaltintas lytiniu nepilnamčių išnaudojimu ir rastas kameroje nebegyvas. Atpažįstate paralelę? Jis taip pat nesulaukė teismo, kaip jo nesulaukė ir daugelis pedofilijos bylos figūrantų Lietuvoje. Ar tik nėra taip, kad ir Jungtinės Valstijos šioje srityje turi nemenkų problemų?
– Žinoma, kad matau paralelę.
J. Epsteinas buvo rastas negyvas, kai nukentėjusiosios davė parodymus ne tik apie jį, bet ir kitus jas seksualiai išnaudojusius turtingus bei įtakingus asmenis, Epsteino draugus.
Visai neseniai JAV priėmus įstatymą, kad pedofilijos aukos gali ir po daugybės metų nuo išnaudojimo kreiptis dėl tyrimo, paaiškėjo vaikų seksualinio išnaudojimo mastas šalyje. Iš tiesų JAV turi didelių problemų šioje srityje. Vien Pensilvanijoje 300 kunigų seksualiai išnaudojo daugiau kaip 1000 vaikų. O kiek dar aukų nenorėjo viešintis?
Seksualinė laisvė nuėjo į kraštutinumus. Esu skaičiusi straipsnių, kad yra bandoma pedofiliją pripažinti liga ir panaikinti baudžiamąją atsakomybę. Taip pat esu skaičiusi apie bandymus įteisinti santuoką ne tarp dviejų, bet grupės asmenų.
– O kaip Jūs manote, ar prie Jūsų nesėkmės galėjo kaip nors prisidėti prezidentas Valdas Adamkus? Na, kaip turintis aukšto lygio ryšių Jungtinėse Valstijose, ir pan.? Nes, kiek prisimenu, jis nebuvo didelis Jūsų mylėtojas?
– Gerai atsimenu, kaip buvęs prezidentas Valdas Adamkus viešai pareiškė, kad reikia viską užbaigti pedofilijos byloje. Seksualiai išnaudotas vaikas jam nerūpėjo.
Nežinau apie jo įtaką JAV, bet keista, kad dabartinis prezidentas G. Nausėda konsultuojasi su juo. Adamkaus prezidentavimo laikai nieko gero Lietuvai neatnešė.
– O kiti politikai? Ir ar galėjo prisidėti taip vadinamo „valstybininkų“ klano atstovai, kurie greta V. Adamkaus yra siejami su slaptu CŽV kalėjimu Lietuvoje? Čia negalėjo būti koks nors ryšys pagal principą „paslauga už paslaugą“?
– Įtaką bandė daryti buvęs ambasadorius JAV Ž. Pavilionis. Šioje šalyje taip pat turi ryšių D. Grybauskaitė. O kas tiksliai prisidėjo, aš nežinau.
Dabartinėje geopolitinėje situacijoje, esant stipriai Rusijai, Kinijai, amerikiečiams yra labai reikalinga mažų, tegul ir korumpuotų bei pažeidžiančių žmogaus teises valstybių pagalba. Kas Jungtinėms Valstijoms yra Lietuva? Tik Rusijos kaimynė.
Tokiu rakursu turbūt reikėtų žvelgti ir į slapto CŽV kalėjimo atvejį, pripažintą Europos Žmogaus Teisių Teismo, bet ne Lietuvos vyriausybės. Tai yra gėda, kad mes dalyvaujame panašiuose sumanymuose užsienio šalių prašymu.
O kas link „valstybininkų“ klano vaidmens, tai siūlau nepamiršti, ką apie tai kalbėjo saugumo pulkininkas V. Pociūnas. Prisimenate žodžius, kad juos visus vienija „žydrumas“? O kas yra „žydrumas“ – netradicinė seksualinė orientacija ar pedofilija?
D. Kuolys kažkada irgi kalbėjo apie „valstybę valstybėje“, apie jos narius, švenčiančius, nakvojančius vaikų globos namuose.
– Bet, kalbant apie Jungtines Valstijas, buvo du kongresmenai – Chris Smith ir Randy Hultgren – kurie kovojo už Jus. Ir net įregistravo Jums palankų įstatymo projektą Kongrese, taip pat surengė Jums skirtus klausymus vyriausybinėje Helsinkio komisijoje. Ar nenutiko taip, kad jiems tiesiog pritrūko laiko išjudinti inertišką biurokratijos mechanizmą?
– Iš tiesų kongresmenai Chris Smith ir Randy Hultgren stengėsi iš visų jėgų padėti.
Nežinau, ar pritrūko laiko, ar Jungtinės Valstijos turi per daug savų problemų.
Kiek skaitau spaudą ir žiūriu žinias per televiziją, Kongresas ir JAV žiniasklaida susikoncentravę tik į Prezidento Trumpo apkaltą, Kiniją, Rusiją, sieną tarp Meksikos ir JAV, nelegalius imigrantus. Tai pagrindinės temos, kuriomis gyvena JAV.
– Dabar sugrįžkim į Lietuvą. Ne tiesiogine prasme – mintimis. Ko Jūs tikitės iš šio savo gyvenimo etapo? Pradedant ta akimirka, kai būsite išlaipinta iš lėktuvo Vilniaus aerouoste?
– Pirmiausia tikiuosi pamatyti žurnalistus.
Po to tikiuosi, kad man bus leis susipažinti su atliktu ikiteisminiu tyrimu. Buvęs Generalinis prokuroras D. Valys skelbė, kad turi įrašą, kuriame aš spardau Stankūnaitę, tai noriu tai pamatyti. Prokuratūra į JAV pranešė, kad aš barikadavau namą, rakinau duris, todėl taip pat noriu pamatyti tą įrašą. Ir apskritai noriu susipažinti su visu vaizdo įrašu, kuris nebuvo pateiktas nei Seimui, nei JAV pareigūnams.
Taip pat noriu kuo greičiau pamatyti savo tėvus, kurių dėl jiems iškeltų baudžiamųjų bylų negalėjau sutikti 6 metus.
– Ar jausitės saugi ir nebijosite dėl savo gyvybės? Jūsų tėvai rašė laišką prezidentui G. Nausėdai, prašė garantuoti, kad su Jumis nebūtų susidorota, bet gautame atsakyme apie tai – nė žodžio. Lyg tai būtų tokia nereikšminga smulkmena, apie kurią net neverta šnekėti.
Žinoma, kad Lietuvoje nėra saugu. Tik viešumas gali užtikrinti mano saugumą. Galbūt prieš prezidento rinkimus mano tėvų prašymas butų patekęs į priešrinkiminius pažadus.
– Įprastai kadenciją baigęs ir išrinktasis prezidentas apsikeičia tam tikra informacija. Kaip Jūs manote, kokiu žinių bagažu apie Jus ir Jūsų bylą su G. Nausėda galėjo pasidalinti D. Grybauskaitė?
– Kiek aš supratau, tai D. Grybauskaitė buvo ne vaiko, mano brolio ar mano, bet priešingoje pusėje. Teisėjas E. Gladutis, nutraukęs dalį pedofilijos bylos, D. Grybauskaitės dekretu perkeltas į Auksčiausiajį Teismą, S. Skvernelis iš Generalinio komisaro po gegužės 17-osios šturmo tapo Vidaus reikalų ministru, o Garliavoje gegužės 17-ąją buvęs komisaras R. Požėla tapo Generaliniu komisaru. Ne tik šiems, bet ir daugiau kitų buvo atsilyginta su kaupu.
Prisiminkite, kiek lindo į viešumą dėl pedofilijos bylos Konstitucinio Teismo pirmininkas E. Kūris, po ko gavo vietą Strasbūro teisme. Prisiminkite tuos reikalus viešai komentuojantį Vilniaus Universiteto Teisės fakulteto dekaną V. Nekrošių. Nemanau, kad „Snoro“ bankroto byla atsitiktinai pateko dekano pusbroliui Andzej Macijevskiui, kuris po jos nagrinėjimo taip pat tapo Aukščiausiojo Teismo teisėju.
O A. Valantinas, netekęs Generalinio prokuroro pareigų dėl aplaidaus pedofilijos bylos tyrimo, prezidentės dekretais tapo teisėju, o po to – ir Apeliacinio teismo pirmininku.
Taigi beveik aišku, kokia informacija galėjo pasidalinti D. Grybauskaitė. Manau, kad ji manęs neatleido iš teisėjų tik dėl rinkėjų požiūrio, nes laukė antra kadencija.
– Tai išeitų, kad vadinamieji Garliavos įvykiai Lietuvą ne suskaldė, kaip teigiama, o priešingai – sucementavo? Bent jau elitą?
– Mano nuomone, korumpuotą elitą Garliavos įvykiai suvienijo.
Neabejoju, kad pedofilijos byla R. Jancevičiui (Vilniaus apygardos prokuratūros vadovui – red.) pateko neatsitiktinai. Kodėl iš bylos jis pašalino 6 tomus telefoninių pokalbių išklotinių? Kodėl man neleido susipažinti su jomis?
O kas paaiškėjo vėliau? Paaiškėjo, kad R. Jancevičius įsidarbino koncerne „MG Baltic“, kurio televizija visą ta laiką puolė vaiką ir jį gynusius.
Nežinau, gal R. Jancevičius pražiūrėjo, bet pedofilijos byloje yra likę A. Ūso pokalbiai, kuriuose jis siūlo pagalbą dėl „Leo LT“. Ką galėjo turėti bendra įtariamasis Ūsas su viduriniu išilavinimu ir „Leo LT“?
Kaip A. Ūsas galėjo būti Seimo pirmininko V. Muntiano patarėjas, turėti kabinetą savivaldybėje – šalia Vaiko teisių apsaugos tarnybos?
O Deimantės pirma apklausa, kai A. Ūso advokatas Deivis Valiulis, buvęs A. Sadecko patarėjas Seime, pareiškė: „Jūs nežinote, kam kelią pastojote“? Kaip tai suprasti?
Į viešumą kaip autoritetai mesti teisininkai E. Kūris, V. Nekrošius, žurnalistai R. Miliūtė, R. Valatka, N. Pumprickaitė ir kiti, mano įsitikinimu, buvo reikalingi ne abejonėms pašalinti, ne tiesai išsiaiškinti, bet klaidinti. Tie, kas sekė, ką jie kalba apie nužudymus, kaip komentuoja pedofilijos bylą, galėjo įsitikinti, kad tai prieštaravo jau nustatytiems faktams. Ar nors vienas jų bent kartą paminėjo net penkias mergaitės apklausas? Ar nors vienas analizavo vaiką tyrusių psichiatrų ir psichologų išvadas? Ar nors vienas pareiškė, kad prokurorai A. Kliunka, R. Petrauskas melavo dėl D. Kedžio pirštų atspaudų nusikaltimo vietoje? Ar kad yra liudytojų, jo šaudė ne D. Kedys?..
Pedofilijos bylai sužlugdyti, suversti kaltę dėl nužudymo mano broliui ir viešumoje jį šmeižti buvo mestos visos „valstybininkų“ pajėgos. Taip, taip, tų pačių, apie kuriuos jūs klausėte ir ant kurių krenta jau nebe pirmos mįslingos mirties šešėlis.
– Jums pareikštų įtarimų skaičius, bėgant laikui, gerokai sumenko. Ar sugrįžus Jums negali būti pasiūlytas toks kompromisas, kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika? Man toks įvykių variantas atėjo į galvą stebint, kaip metų metais buvo neskubama Jūsų ieškoti: skelbti paiešką lyg ir verčia užvestos bylos, o jokio noro – nėra… Ar tokia įvykių versija vis dėlto sunkiai tikėtina?
– Lietuvos prokurorų fantazijai nėra ribų. Dar gerai, kad sukūrė „tik“ 39 kaltinimus, o ne dviem ar septyniais šimtais daugiau. Nes su 39-iais į Gineso rekordų knygą nepatekau, o štai su šimtais būčiau patekusi.
Į JAV atsiuntė daugiau kaip 300 puslapių, kuriuose išdėstyti kaltinimai. Prokuroras T. Krušna dokumentą pradėjo sakiniu: „Reikšdami Jums didžiausią pagarbą…“
Jau minėjau, kad keturi dar likę kaltinimai susiję su gegužės 17-ąja. Pagal JAV teismų sprendimus ir Lietuvos – JAV ekstradicijos sutartį aš galiu būti teisiama tik už nusikaltimus, dėl kurių esu išduota Lietuvai. Paradoksalu, bet galiu būti teisiama tik dėl dienos, kai buvo pagrobta Deimantė.
– Bet jeigu vis dėlto būtų pasiūlytas kompromisas, ar Jūs sutiktumėt? Ar priešingai – vertintumėt tai kaip principų išsižadėjimą?
– Po viso šito Lietuvos Vyriausybės melo ir persekiojimo man nereikalingi jokie pasiūlymai.
Prokuratūra turi įrodymus, kad aš nespardžiau, nebarikadavau, nerakinau durų, kad mane sužalojo, kad mano dukterėčią paėmė jėga.
Nėra dėl ko sutikti. Tie, kurie vykdė sprendimą gegužės 17-ąją, turėjo būti teisiami.
Aš niekada nebuvau išsižadėjusi savo principų.
JAV aš niekada nesislapsčiau, iš karto kreipiausi dėl politinio prieglobsčio, legaliai dirbau, mokėjau mokesčius valstybei, baigiau koledžą. Lietuvos Vyriausybei buvo žinoma mano gyvenamoji vieta, į Maršalų įstaigą Čikagoje aš atvykau pati.
– Beje, Jums netikėtai pasitraukus iš Lietuvos, net dalis Jūsų šalininkų Jus kritikavo už tai, kad šitaip pasielgėt. Ir tvirtino, kad, turėdama tokį didžiulį žmonių palaikymą, Jūs privalėjote eiti „ligi galo“, o ne pabėgti. Mane visuomet šiek tiek stebina tie, kas reikalauja aukos iš kitų, bet vis dėlto ką Jūs galėtumėt į tai atsakyti?
– Tie mano palaikytojai, kurie iš tiesų nuoširdūs, tikri draugai, džiaugėsi, kad aš su Karoliu išvažiavau. Aš galėjau likti, bet mano sūnaus ateitis ir saugumas buvo pirmoje vietoje.
Aš žinau tokių asmenų, kurie, dar man būnant Lietuvoje, kalbėjo, jog norėtų, kad aš būčiau suimta, nes taip jiems būtų lengva laimėti rinkimus. Jiems „iki galo“ reiškia būti Seime. Man „iki galo“ – kovoti dėl Deimantės. Jos jau nebuvo, kai aš išvažiavau.
Manau, mano nuojauta dėl persekiojimo pasitvirtino, nes prokuratūra, man išvykus, prikūrė dar daugiau nei 30 kaltinimų.
– Savo apsisprendimą trauktis Jūs turbūt labai rimtai svėrėt. Kokios aplinkybės nulėmė, kad pasielgėt taip, kaip pasielgėt?
– Apsisprendžiau per labai trumpą laiką – per dvi dienas. Tai nutiko po to, kai Seime pasklido kalbos, kad D. Grybauskaitė davė nurodymą sisteminėms partijoms naikinti mano imunitetą.
Aš žinojau, kad prokurorą D. Valį prezidentei buvo suradusi rašytoja V. Jasukaitytė, kad Valio tėvai buvo Jasukaitytės draugai. Manau, kad ne kieno nors kito, o būtent D. Grybauskaitės nurodymu Valys man iškėlė baudžiamąsias bylas po gegužės 17 dienos.
Aš jaučiau ir mačiau, kad D. Grybauskaitė nori su manimi susidoroti. Aš nežinau, kodėl Kauno apygardos teismo pirmininkas N. Meilutis išsigynė, kad jam skambino iš Prezidentūros ir siūlė, kad aš išeičiau iš teisėjų savo noru. Tegul tai būna ant Meilučio sąžinės.
Be to, apsisprendimą išvykti lėmė daugybė kitų dalykų: autoįvykiai, grasinimai…
– Ribotos apimties interviu neįmanoma aptarti visko, bet vis dėlto – kaip Jūs dabar vertinate tuos įvykius, kurie sukrėtė Lietuvą ir sugriovė Jūsų ir Jūsų artimųjų gyvenimus?
– Mano vertinimas niekada nebebus kitoks – niekas nėra garantuotas, kad jo vaikas netaps lytinio išnaudojimo auka. Ar kad tai nenutiks kam nors iš artimų žmonių.
Jei ne korupcija, įtariamų pedofilų ir jų bendrininkų gynimas, vaiko pagrobimas ir pradanginimas, pedofilijos bylos baigtis galėjo būti visiškai kitokia. Kitokie galėjo būti ir vaiką gynusiųjų likimai. Galbūt net kitoks visų mūsų gyvenimas Lietuvoje.
Atsiminkite, kad 2010 metų sausį Seimas po atlikto tyrimo konstatavo, kad visi mano brolio Drąsiaus Kedžio skundai buvo pagrįsti, kad pedofilijos byla visų instancijų prokuratūrose tirta aplaidžiai. O kur tie prokurorai – Ročienė, Kiuršinas, Čivinskaitė, Valantinas – šiandien? Jie ne tik grįžę į pareigas, bet ir paaukštinti. G. Ročienė net sugebejo iš valstybės prisiteisti tūkstantines sumas.
– Ar tų įvykių paveikslas Jūsų akyse šiandien smarkiai skiriasi nuo to, koks buvo tuomet? Ar Jums pavyko vėliau sužinoti tai, ko tada nežinojote ir ko ligi šiol nežino visuomenė?
– Tų įvykių paveikslas mano akyse beveik toks pat. Tik, aišku, šiuo metu yra daugiau informacijos apie korupciją, apie D. Grybauskaitės, sisteminių partijų narių tikruosius veidus, apie korumpuotus žurnalistus.
Būdama Lietuvoje, aš nežinojau, kad Liberalų sąjūdžio gretose su E.Masiuliu buvo A. Ūso giminaičiai, kad mane svarstęs ir kritikavęs teisėjas V. Kažys, V. Kondratjevo sprendimą galioti palikęs E. Laužikas bus įtariami kyšio ėmimu, kad E. Masiulis skolinsis pinigus alkoholio dėžėje, kad D. Grybauskaitė, pasivadinusi „tulpe“, susirašinės su E. Masiuliu, kad ji aukštins pareigose vieną po kito…
– Tai ko gero, jeigu Jūs būtumėt likusi čia, jie visi ir būtų sprendę Jūsų likimą – įskaitant kyšių ėmimu įtariamus teisėjus?
– Taip, tie patys teisėjai būtų sprendę ir tie patys spręs ir dabar.
Jei ne pas advokatą aptikta „blakė“, tyrimas būtų trukęs dar ilgą laiką. Įsivaizduojate, kiek teisėjų dar būtų pagauta? Dešimtys? O gal net šimtai?..
Aš žinau, kad yra ir sažiningų teisėjų Lietuvoje, bet jų labai nedaug.
– O kaip vertinate profesoriaus V. Landsbergio vaidmenį? Ar nestebina tai, kad jis iš pradžių buvo labai nuoseklus ir karštas Deimantės ir jos puseserės gynėjas, parašė ne vieną straipsnį, o po to net nebuvo linkęs to prisiminti?
– Manau, kad profesorius Vytautas Landsbergis buvo nuoširdus. Jis žinojo apie vaikų seksualinį išnaudojimą. Manau, kad jį užtildė jo anūko Gabrieliaus ėjimas į politiką. Profesorius yra išskirtinė asmenybė, bet anūkas neišsiskiria iš pilkos politikų masės. Profesoriaus V. Landsbergio pozicija dėl pedofilijos bylos, dėl manęs nesutapo su konservatorių partijos nuomone, todėl, manau, dėl šių priežasčių profesorius pasirinko tylą – kad nesugadintų anūkui karjeros.
Mane labai nustebino ir Gabrieliaus Landsbergio draugystė su tuometiniu Liberalų sąjūdžio pirmininku E. Masiuliu.
O šiaip šnekų yra visokių, bet nesinorėtų vadovautis gandais.
– Kalbama, jog V. Landsbergis susitikinėjo su Jumis ir vylėsi, kad Jūs su savo šalininkais įsiliesite į konservatorių gretas, bet Jūs neva nepaklausėte. Ar tai tiesa?
– Taip, su V.Landsbergiu aš bendravau. Jis man paliko tikrai neeilinio asmens įspūdį. Atrodė, kad jis susirūpinęs vaiko išnaudojimu, jo likimu. Manau, kad jis turėjo apie pedofilus informacijos ir iš kitų šaltinių.
Jis nekvietė į konservatorių gretas, bet gerai atsimenu, kad, kalbant apie naujos partijos kūrimą, jis sakė, kad bus blogai, kad bus susidorota. Galbūt tai buvo ir mano patirties stoka, bet tuo metu aš tikrai nesuvokiau, kad dėl ėjimo į politiką man pradės vieną po kitos kurti baudžiamąsias bylas.
– O ką kalbėjo D. Grybauskaitė, kai buvo su Jumis susitikusi?
– Iš tikrųjų tai aš taip ir nesupratau, dėl ko ji su manim susitiko.
Atsimenu, jog ji pradžioje pokalbio pasakė, kad domėjosi manimi Specialiųjų tyrimų tarnyboje ir gavo iš jos atsakymą, kad kyšių aš neimu.
Ji sakė, kad negali kištis į Deimantės gyvenamosios vietos nustatymo bylą.
Aš jai atvežiau mano nužudyto brolio nuotraukas. Į tai ji pareiškė, kad prokuroras R. Petrauskas jai pranešė, jog Kedys mirė sava mirtimi.
Tiesa, ji tvirtino, kad neskaito laikraščių, bet, kaip paaiškėjo vėliau, žinojo iš kokios žiniasklaidos prašyti paramos, kuriai žiniasklaidai skirti finansavimą iš Prezidentūros.
Pasakyčiau, kad nieko reikšmingo tame pokalbyje nebuvo.
– Jūs sakot, kad D. Grybauskaitei parodėte nužudyto brolio nuotraukas. Kas jose buvo, kad net pasiėmėt į susitikimą su prezidente? Ir kodėl taip tvirtai sakote, kad – nužudyto?
– Iš nuotraukų aiškiai matėsi, kad jis miręs ne sava mirtimi. Nepriklausomas ekspertas taip pat padarė išvadą, paneigiančią eksperto J. Paliulio išvedžiojimus.
– Kaip šiandien vertinate S. Skvernelio, kitų žinomų politikų vaidmenį?
– Kaip vertinti S. Skvernelį?
Tas, kas atsiuntė 240 policininkų pagrobti mažą seksuliai išnaudotą vaiką, vėliau važiuoja su savo paties vaiku pas popiežių į Vatikaną palaiminimo…
Atsakymas vienas – šlykštu.
– O žinant, kad jis šiandien kovoja su sunkia liga, širdis neatlėgsta?
– Suserga ne tik blogi, bet ir geri, labai geri žmonės. Nėra ko džiaugtis dėl kito ligos. S. Skverneliui dar reikia užauginti savo vaikus.
Bet norėčiau grįžti prie jūsų klausimo dėl kitų politikų vaidmens.
Pasakyčiau, kad dėl vaiko likimo ir mano persekiojimo labiausiai pergyveno Lenkų rinkimų akcijos, Darbo partijos ir kai kurie Tvarkos ir teisingumo partijos nariai – žinoma, išskyrus R. Žemaitaitį. Lenkų rinkimų akcijos pirmininkas apie pedofilijos bylą net viešai pasisakė Europos parlamente.
Dar galėčiau paminėti D. Kuolį, jeigu jį galima priskirti prie politikų. Jis kūrė partiją tik tam, kad suskaldytų „Drąsos kelio“ rinkėjus. „Lietuvos sarašas“ buvo tik idėja suvienyti žmones, o vėliau paaiškėjo, kad tokiu pavadinimu bus atskira politinė partija. Pasidėjęs Deimantės ir mano nuotraukas, D. Kuolys susirinko parašus partijos kūrimui. Visuomenė to net nežino, kad jis, taip pat K. Krivickas, R. Janutienė prieš rinkimus buvo kviečiami į „Drąsos kelią“, bet tai jų nedomino. Kuoliui reikėjo atskiros partijos. Krivickui, Janutienei nesmirdėjo propagandinio „Lietuvos ryto“ pinigai. O Krivickas net ruošėsi į rinkimus su Liberalų sąjūdžiu – po to, kai E. Masiulis buvo sulaikytas su pinigais.
Norėčiau tik iš geros pusės paminėti G. Songailą, S. Stomą, N. Puteikį, R. Kupčinską, N. Oželytę, P. Gražulį – visiems jiems rūpėjo vaiko likimas. O sisteminiai konservatoriai ir socialdemokratai į mus žvelgė kaip į konkurentus, atimančius balsus. Dar man būnant Seime, konservatoriai taip ir skundėsi, kad „Drasos kelias“ užėmė jų 7 vietas…
– Ką pagalvojote, kai išgirdote, kad Jums apkaltą Seime inicijavusių liberalų lyderis įkliuvo su banknotų prikrauta dėžute?
– Kai išgirdau, kad E. Masiulį sulaikė su ta banknotų dėže, pamaniau, kad pagavo su kyšiu ir pagalvojau, kad jis susitvarkys. Turbūt mano mintys krypo teisinga linkme – teismas įsakymu jau pripažino, kad jis skolinosi. Taigi E.Masiulio negalima vadinti kyšininku. Reikia sakyti, kad STT jį nepagrįstai apšmeižė ir neteisėtai sulaikė.
Bet ką Masiulis beaiškintų, žmonės atskiria pelus nuo grūdų. Jo jau nėra politikoje ir tikiausiai ir toliau nebebus.
– Kodėl Jūs neskundėte savo apkaltos rezultatų teismui? Juk ji surengta, pažeidžiant Seimo statutą, kuris turi įstatymo galią. Statute nurodyta, kad pranešimas Seimo nariui apie jam pradedamą apkaltą turi būti įteiktas pasirašytinai, o Jums niekas neįteikė. Ir net neieškojo ir nesiaiškino, ar Jūs dar gyva – jau nekalbant apie tai, kad buvote teisiama už akių, be galimybės pasiteisnti. Kaip kokia karo nusikaltėlė.
– Niekas man iki šiol neįteikė pranešimo apie apkaltą, todėl nebuvo ką skųsti.
– Supratau… Jūs – buvusi teisėja su ilgamete praktika. Per keliolika teisėjavimo metų neturėjote jokių nuobaudų. Maža to, ant Jūsų nekrito ir jokių šešėlių, nes viskas jau seniai būtų atkasta ir išnarstyta po kaulelį. Bet net tokia reputacija nepriverčia susimąstyti Jūsų priešininkų. Gal tai – ir komunikavimo problema? Gal nesugebėta įtikinamai paaiškinti padėties?
– Manau, Lietuvoje yra daugiau pedofilų pagalbininkų, nei pačių pedofilų.
Tie, kas iš tikrųjų domėjosi pedofilijos bylos eiga, toliau sekusiais įvykiais, supranta, kieno pusėje yra tiesa.
Aš jau minėjau, kad 2010 metais Seimas nustatė, jog mano brolio skundai pagrįsti, byla buvo tiriama aplaidžiai. Kodėl prokurorams nepradėjo ikiteisminių tyrimų? Kodėl vėliau jie grįžo į darbus, buvo paaukštinti? Kodėl po Seimo išvadų byla buvo perduota abejotinos reputacijos prokurorui R. Jancevičiui, kuris ją pasuko visiems žinoma linkme?
Prisiminkite, ką apie vaiko išnaudojimą sakė prokuroras A. Kiuršinas: „Kas čia tokio, kad vaikui įkišo kelis kartus į burną?“ Įsivaizduojate?
– Man jau nusibodo kartoti, kad, teismui atmetus pedofilijos versiją kaip tyčia išsigalvotą D. Kedžio, Jūsų broliui nebeliko motyvo žudyti. Tačiau jis ir toliau laikomas žudiku. Tai – akis badantis prieštaravimas visoje įvykių konstrukcijoje, palaimintoje teismų, tačiau apsimetama, kad viskas tvarkoj. Kaip taip gali būti valstybėje, kuri save laiko teisine?
– Lietuva jau daugelį metų nėra teisinė valstybė.
Dėl mano brolio prokuratūra skelbė, kad žudymo vietose rasti jo pirštų atspaudai, bet, man susipažinus su mirties byla, paaiškėjo, kad tų atspaudų nebuvo rasta. Generalinė prokuratūra vėliau paneigė prokurorų A. Kliunkos ir R. Petrausko melagingą informaciją.
Kaip su liudytojais, kurie matė, kad šaudė ne Drąsius Kedys, bet kitas asmuo? Kodėl jų parodymai neskelbiami?
Kaip su vaizdo įrašu iš gatvių, kurį siuntė į užsienį tirti ir apie kurį prokuratūra skelbė, kad matosi Kedžio veidas? Kodėl jo „Lietuvos rytas“ iki šiol nepaviešino?
O kaip su A.Ūso mirtimi? Prisiminkite V. Gaivenio laidoje „Abipus sienos“ verkiančius Ūso tėvus, kad sūnus nužudytas, kad pirštinė rasta kitoje vietoje, kad kūnas temptas, ant pilvo žymės. Kas nužudė Ūsą, leidžiantį savaitgalį su draugais sodyboje, jeigu tuo metu mano brolis jau buvo palaidotas?
– Taip, esminiai klausimai, į kuriuos niekas nesiima atsakyti. Paminėjote „Lietuvos rytą“ – gal žinote, kodėl jis Jūsų šitaip neapkenčia? Juk bet kuris mąstantis žmogus dėl nieko negali būti tikras 100 procentų – nebent dėl savo mirties. Bet štai dėl Jūsų G. Vainauskas tikras absoliučiai – ir kad Jūs išsigalvojote pedofiliją, ir kad pastūmėjote brolį žudyti ir net kad tvirkinot savo dukterėčią Deimantę. Iš kur toks beribis žinojimas ir tokia neapykanta?
– Aš neturiu nieko bendra nei su žudymais, nei su tvirkinimu.
Tai tipinė situacija. Jeigu pasidomėtumėt pasaulio praktika pedofilijos bylose, tai įsitikintumėt, kad įtakingi pedofilai ir jų užtarėjai visada verčia kaltę tiems, kas gina vaikus.
Atsimenat pulkininką V. Pociūną, kuris buvo nužudytas ir po to G. Vainausko šlykščiausiai apšmeižtas? Kaip neva girtas atlikinėjo pro langą gamtinius reikalus ir iškrito, kaip turėjo ryšių su kita moterimi, ir panašiai? Kaip reikėjo jaustis žuvusiojo žmonai, vaikams?
Dėl ko G. Vainauskas taip elgiasi, aš nežinau. Galbūt tiems patiems valdant Lietuvą 25 metus, jis galutinai įtikėjo, kad už šmeižtą niekuomet nebus nuteistas.
O gal jam šitaip liepta daryti? Ir jis tėra tik sraigtelis didžiuliame korupcijos mechanizme?
Tai, ką daro Vainauskas, nėra žurnalistika. „Lietuvos rytas“ niekuo nesiskiria nuo sovietinės spaudos, kai skaitėme tarp eilučių.
G. Vainauską esu mačiusi tik sykį. Begeriant kavą Vilniuje lauko kavinėje, man jį parodė beeinantį su jauna mergina, gal anūke. Pagalvojau: „Ar šis mažas plikas senukas gali būti šitoks baisus?..“
Bet ir kitų žiniasklaidos priemonių pozicija – panaši. LRT, 15min.lt nedaug kuo skiriasi nuo „Lietuvos ryto“. Valatka, Miliūtė, Pumprickaitė… Vargšai dvasios ubagai, kitaip nepavadinsi.
Prisiminkite, kai buvo sulaikytas E. Masiulis, kaip šitie veikėjai raitėsi, kaip stengėsi jį ginti. Buvo koktu žiūrėti. Įsivaizduokite mane, paėmusią ne 103 tūkstančius, bet 5 eurus. Kas vyktų jų laidose? Kas būtų rašoma straipsniuose?
Ar visuomeninė televizija ir radijas, gaunantys finansavimą iš valstybės, gali rengti tokius neobjektyvius reportažus, šmeižti, meluoti? Gėda ir tiek.
– O kuris apie Jus paskleistas melas – didžiausias?
– Didžiausias melas, kad Karolis – ne mano sūnus.
O didžiausias absurdas – kad organizavau žudynes ir ne bet kaip, o psichologiškai tvirkinau vaiką.
Jungtinėms Amerikos Valstijoms kaip tvirkinimo įrodymas buvo pateiktas Deimantės ir mano pokalbis: „Deimantėle, nekalbėkime daugiau apie tuos išsigimėlius“.
– Ar grįžusi bandysite telkti savo šalininkus? Ir – jei taip, tai kokį pagrindinį tikslą kelsite sau ir jiems?
– Grižtu pačiu laiku – prieš 2020 metų Seimo rinkimus.
Mano svajonė – padėti suvienyti visas mažas partijas kaip antisisteminę koaliciją.
Pamąstykite paprastai: daugiau kaip 25 metus valdo tie patys, tai vienu, tai kitu daugiau, bet iš esmės jų sprendimai ir veiksmai vienodi.
Prisminkite buvusios prezidentės D. Grybauskaitės mintis, kad būtų laikas pereiti prie dviejų partijų sistemos. Dėl ko? Kad nebūtų kam jų kritikuoti? Dabar dar yra šioks toks pasipriešinimas.
Visi, kurie buvo šiek tiek stipresni, bandė juos kritikuoti, bandė kažką keisti.
Vienintelė galimybė pakeisti Lietuvą – antisisteminėms partijoms susivienyti. Kito kelio nėra. Pamiršti visus nesutarimus, nuoskaudas…
2012 metais aš taip pat norėjau tai padaryti, bet nesugebėjau. Gal šį kartą suvienijimui mano įkalinimas padės?
– Kaip žinoma, šalininkų niekas nesirenka – šalininkai patys renkasi savo autoritetus. Tačiau Jūs esate kaltinama ir dėl šalininkų ir net sėkmingai kompromituojama. Net suformuotas tam tikras vadinamojo „patvorinio“ stereotipas kaip išskirtinai riboto ar net „trenkto“ asmens. Kiek toks įvaizdis, Jūsų nuomone, atitinka tikrovę?
– Priešingai, mano šalininkai – išsilavinę, kultūringi, labai geri žmonės. Kiek jų rizikavo ramiu gyvenimu, nesavaudiškai gindami Deimantę! Kiek buvo tarp jų nė už ką nuteistų ir persekiojamų. Pasiaukojantys žmonės.
Laikas parodė, kad tie du Garliavoje prie tvoros rėkavę asmenys buvo įtariamųjų pedofilija pusėje, šiuo metu sėkmingai bendrauja su jų giminaičiais.
– Kodėl per visą dešimtmetį Jūsų neparėmė nė vienas bažnyčios hierarchas? Kai tuo tarpu kunigų, ir net garsių disidentų, tarp Jūsų rėmėjų buvo.
– Manau, kad bažnyčią pedofilijos tema apskritai gąsdina. Didžiausias neatskleistas pedofilijos bylų kiekis būtent susijęs su kunigais.
Jungtinėse Valstijose skelbiami dešimtys tūkstančių atvejų, kai vaikus prievartavo kunigai, bet niekas tų nusikaltimų tuo metu netyrė ir nesiaiškino.
Skaičiau apie JAV kardinolą, kurio auka, nuvykusi į Vatikaną, popiežiui Jonui Pauliui II ir kitiems aukštiems bažnyčios vadovams papasakojo, kad tas kardinolas juos nuo vaikystės seksualiai išnaudojo. Ir kas iš to? Jie pažadėjo pasimelsti.
Kunigai J. Varkala, R. Grigas ir sovietų laikais nebijojo reikšti nuomonės, už ką buvo persekiojami.
Aš labai gerai nepažįstu kunigo R. Grigo, bet iš jo rašytų straipsnių aišku, kad vaiko seksualinis išnaudojimas jam niekuo nepateisinamas.
Galiu drąsiai, be jokių abejonių pasakyti, kad tokių padorių, sąžiningų, kito skausmą išgyvenančių žmonių kaip Jonas Varkala šioje žemėje mažai. Tokių kaip Jonas Varkala yra vienetai. Jei visi būtų kaip kunigas Varkala, Lietuva būtu rojus.
– Ir vis dėlto ne viskas Jūsų gyvenime nuspalvinta vien niūriomis spalvomis. Net prieš Jus nusistačiusioje žiniasklaidoje kalbama, kad Jūsų sūnus Karolis – tvirčiausia atrama Jums. Tai galiu patvirtinti ir aš iš savo neilgo bendravimo su Karoliu JAV. Kaip Jums pavyko užauginti tokį puikų vaikiną, jei Jūs tokia baisi, kaip piešiama?
– Karolis yra ne tik tvirčiausia atrama, bet pats geriausias mano draugas. Mes vienas kitą suprantame iš pusės žodžio.
Jis yra mano kraujas ir mano kūrinys. Stengiausi jį tokį užauginti: žingeidų, rūpestingą, jautrų, geros širdies, dosnų.
Manau, suaugusiems nepakeliamos kančios, kurias Karolis patyrė dar būdamas vaikas, suformavo jį kaip asmenybę.
Karolis labai domisi ivykiais Lietuvoje, perduoda man visas žinias.
Susitikimų metu žiūriu į savo sūnų ir galvoju: „Kaip iš bejėgio 3,5 kilogramų, 53 centimetrų berniuko užaugo toks vyras?“
– Ar pasiilgot Tėvynės? O gal jai jaučiate nuoskaudą dėl taip tragiškai susiklosčiusio savo likimo?
Žinoma, kad pasiilgau. Aš myliu Lietuvą, jos gerus, darbščius ir sąžiningus žmones.
Mano likimas tragiškai susiklostė dėl pedofilų, jų pagalbininkų, dėl korupcijos.
Lietuvoje aš turiu daug giminaičių ir daugybę gerų draugų.
Labiausiai pasiilgau savo tėvų.
– Ką Jūs šiandien padarytumėt kitaip, jei būtų įmanoma atsukti laiko ratą atgal?
– Aš niekada nesigailėjau, kad bandžiau išgelbėti Deimantę. Aš buvau taip sukrėsta dėl jos lytinio išnaudojimo, kad mano karjera, ramus gyvenimas, mano persekiojimas jau buvo antraeiliai dalykai.
– Jūs susimąstote, kodėl būtent Jus užgriuvo tokie išbandymai? Ir jei taip, tai kokį atsakymą randate?
Toks mano likimas. Aš esu stipresnė už kitus. Gal todėl Dievas kovai pasirinko mane.
Nenoriu kaltinti nei Lietuvos, nei JAV teisėjų, politikų. Jie taip pat turi savo likimus, nuo kurių nepabėgs. Kai JAV teisėjas Martinas priėmė sprendimą išduoti mane Lietuvai, aš mąsčiau: „Kaip jis galėjo taip pasielgti?“ Dabar jau net nebegalėčiau jam parašyti, nes jo jau seniai nebėra tarp gyvųjų.
Išbandymai žmones padaro tik stipresnius.
Šiuo metu daug kas atrodo ir neteisinga, ir nesuprantama. Bet gal po kelerių metų, žvelgiant atgal, viskas atrodys visai kitaip. Dievas turi kiekvieno iš mūsų gyvenimo planą. Ir yra dalykų, kuriuos mes patys negalim nuveikti. Todėl telieka pasitikėti ir laukti.
– Ačiū Jums už pokalbį! Linkiu, kad Tėvynėje rastumėt teisingumą.
Sorosinius dolerinius Lietuvos “patriotus” – konservatorius, liberalus, socdemus, nacistus, nacionalistus, propatristus ir pan., – apsėdo Šėtonas. Septynios biblinės nuodėmės tokiam Lietuvos “patriotui”-JAV liokajui neleidžia kritiškai mąstyti ir suvokti realybę tokią, kokia ji yra iš tiesų, be Sąjūdžio melo ir prasimanymų.
Išsigelbėjimas Lietuvai tik vienas – negailestingas egzorcizmas liberaliems “patriotams”, prekiautojams Tėvyne socializmu.
Kruvinieji 1991 metų sausio 13-osios įvykiai prie Vilniaus televizijos bokšto tapo vienu iš valstybės sukūrimo mitų. Dabartinė Lietuvos valdžia atidžiai seka, kad visuomenė neabejotų, jog kalti tik tarybiniai kariškiai, kurie esą nužudė nepriklausomybės šalininkus. Tačiau tų įvykių liudininkų parodymai atskleidžia tikrąjį jų vaizdą ir įrodo, jog prieš 26 metus sukurta ir iki šiol akylai saugojama versija yra melas. Apie tai, kas ir kodėl suplanavo kruviną sausio 13-osios akciją, analitiniam portalui RuBaltic.Ru papasakojo buvęs Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatas ir antrasis LKP CK (TSKP platformoje) sekretorius Vladislavas Švedas:
— 1990 metų kovo 11-osios naktį Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba, kuriai vadovavo Vytautas Landsbergis, paskelbė Lietuvos nepriklausomybę, tačiau daugiau kaip metus jos nepripažino pasaulio bendrija. Bet ir po tragiškų sausio 13-osios įvykių pasaulio lyderiai tylėjo. Ką visa tai reiškė?
— Nepriklausomybės paskelbimas — gana reikšmingas aktas, bet jis tik visiškos valstybės nepriklausomybės preliudija. Siekdama būti išties nepriklausoma, valstybė privalo: kontroliuoti visą savo teritoriją, sienas, turėti nuosavą, pasaulio pripažintą valiutą, karines pajėgas, sugebančias apginti nepriklausomybę, atstovavimą tarptautinėse organizacijose ir t.t. Antai Katalonija paskelbė nepriklausomybę, kaip ir Lietuva 1990 metais. Ir ką? Pareiškimas, jog atkuriama nepriklausomybė, respublikoje nebuvo paremtas realia situacija.
Valdančiosios Valstiečių ir žaliųjų sąjungos vadovas Ramūnas Karbauskis tada atvirai pareiškė, kad alkoholio verslo rykliai ir lobistai tyčia kaitina aistras. Iš tiesų, šios “protesto” akcijos iniciatoriai buvo opozicinės Liberalų sąjūdžio partijos veikėjai, partijos, kuriems pinigai nekvepia ir dėl didesnio pelno jie jau nekarto ragino legalizuoti visas pelningas kriminalines kol kas veikas – prostituciją, narkotikus, ginklus ir pan. Nuo 2016 metų Liberalų sąjūdis, Eligijaus Masiulio partija, n
Konservatorių, liberalų, socdemų nusikalstamas valdymas, 30 metų trunkantis Lietuvos nacionalinių interesų pardavinėjimas Vakarų kolonizatoriams, atvirai antiliaudinė ir antivalstybinė dešiniųjų veikla pavertė Lietuvą JAV kolonija su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis – deindustrializacija, darbo vietų sunaikinimas, masinis skurdas, masinė ekonomininė migracija, ekonominis, kultūrinis, socialinis nuosmūkis. Tokia Vakarų “demokratizacijos” mažoms valstybėms kaina yra tradicinė visų spalvotų revoliucijų, maidanų, sąjūdžių pasekmė. Socialinė atskirtis, siaubinga turtinė nelygybė, teisinė valdančiojo parazitinio elito savivalė visada gimdo visuomenėje gilų nesaugumo, nepasitikėjimo ir nesaugumo jausmą, kuris savo ruožtu skatina ir visas kitas visuotinės depresijos išraiškos formas.
Jau nekalbant apie tai, kad liberalų aferistų pastangomis buvo uždarytas Vilniaus edukacijos universitetas, mokytojų ruošimo įstaiga, atidarytas tarybų valdžios dar 1947 metais, pokario alkanais metais, kai visko trūko, tačiau liaudies valdžia žiūrėjo į ateitį ir klojo pamatus būsimų kartų gerovei. Liberalai šį universitetą uždarė dėl labai merkantilios priežasties – tarybų valdžia jį neapdairiai pastatė labai gražioje, vaizdingoje vietoje, Neries pakrantėje, kuri šiais pardavimo-parsidavimo laikais liberalams tapo gundančiai skaniu, akinančiai pelningu kasniu ir buvo pasmerktas prichvatizacijai. Tačiau liberalai ties tuo sustoti nesiruošia ir jų planuose jau kitas pelningas projektas – nugriauti paminklą lietuvių tautos žymiam rašytojui Petrui Cvirkai Vilniaus centre ir jo vietoje pastatyti eilinį kokį nors pelningą šimašiauslend’ą. Beraščių ramanauskų-užkalnių puolimas prieš lietuvių tautos kultūros didingą paveldą – P.Cvirką, S.Nerį, E.Mieželaitį, J.Baltušį, V.Petkevičių ir kitus iškilius tarybinius menininkus – stabiliai stiprėja, ir, panašu, mokytojams atlyginimai nebus keliami, kadangi JAV-NATO kolonizatorių planuojamoje agresijoje prieš Rusiją aukojamos teritorijos gyventojų kultūros lygį kelti nėra numatyta – žemo išsilavinimo čiabuviai-tapinoidai yra lengviau valdomi, jais lengva manipuliuoti, jie agresyvesni ir geri Vakarų pramonės produktų vartotojai. Todėl Lietuvos mokymo įstaigų absolventų ir moksleivių žinių lygis stabiliai mažėja, abitūros egzaminų užduotys sąmoningai lengvinamos ir dabartiniai moksleiviai jau nepajėgia spręsti užduočių, kurias dar prieš dešimt metų lengvai sprendė tuometiniai jų bendraamžiai. Tačiau savo teises dabartiniai moksleiviai žino žymiai geriau už savo tėvus ar mokytojus, veltui laukiančius malonės iš valdančiųjų, ir tai socialine taika nežada virsti.
