Kiekvieną kartą, kai pasiklausau liberalių „ekspertų“, landsberginių anal‘itikų postringavimų apie „tuos baisius sovietinio režimo laikus“, valatkodelfinių profesionalių smegenų plovikų rypavimus apie „sovietinio režimo siaubus“, visada kyla pasišlykštėjimo liberalių melagių, „laisvų“ JAV vergų  kosminiu išsigimimu jausmas. Šitaip niekšiškai meluoti apie tarybinę realybę galima tik dviem atvejais – arba dėl visiško protinio neįgalumo arba už pinigus. Liberalioje „demokratijoje“, importuotoje iš JAV-Vakarų kolonizatorių, kur viskas daroma vardan pinigų, kur žmogus žmogui vilkas, kur nusikaltėliai yra patys sėkmingiausi visuomenės nariai, melas yra pagrindinė vertybė, kuri ir padeda generuoti pagrindinį liberalios ekonomikos „pavogiau ir turiu“ resursą – milžinišką idiotų masę, kuri pati jau mąstyti nepajėgia, todėl priima vartojimui viską, ką jiems pakiša liberalūs vagys – politikai, kompradorinis elitas, korumpuoti teisėjai/teisėsaugininkai ir išsigimę žurnaliūgos. Būtent jie ant siaubingo antitarybinio melo, antikomunistinio melo propagandos jau spėjo išauginti kartą jaunimo, kuri savo akyse nėra mačiusi tarybinės tikrovės, tačiau su nuoširdžia neapykanta rūsčiai smerkia tarybinę praeitį. Ir, pastebėjau, kuo jaunesnis proamerikietiškas patriotas, tuo žiauresnis jam buvo Stalinas, tuo baisiau jis kentėjo Sibiro Gulaguose, tuo klastingiau jį persekiojo KGB agentai, kai parduotuvėse galėjai nusipirkti tik landsbergio ragus ir kanopas, bet negalėjai nusipirkti išsvajoto tualetinio popieriaus … kad nusivalyti tą vietą, su kuria jie dabar ir galvoja.

Kol yra gyvi liudininkai , būtina papasakoti apie tarybinę tikrovę tokią, kokia ji buvo iš tiesų, o ne tokią, kokią ją keverzoja liberalai. Liberalams, tiesa, tada buvo blogai, taip. Jiem reikėjo dirbti ir savo darbu užsidirbti sau duoną, o ne vogti, kaip dabar, svetimo darbo rezultatus. Liberalai tais laikais labai kentėjo – jiems taip norėjosi pavogti viską, ką savo darbu sukūrė tarybinė liaudis, bet socialistinės nuosavybės sargyboje tada budėjo įstatymas. Ir jis buvos nepermaldaujamas.  Už kiekvieną liberalo bandymą pavogti tautos, visos visuomenės turtą, iš kolūkio, įmonės, įstaigos, gamyklos slapta išnešti visuomeniniu darbu sukurtą gėrį, liberalas keliaudavo į elgesio korekcijos centrus, tada jie vadinosi „darbo pataisų kolonija“, kur savanaudis dolerinis-sorosinis „patriotas“ savo darbu išpirkdavo kaltę už padarytą Tėvynei nusikaltimą, turėdavo laiko apraminti savo godumą, savanaudiškumą, polinkį vogti ir atgailauti. Sunkūs buvo tarybiniai laikai liberalui, kai jis su kirviu, pjūklu, kąstuvu, kūju rankose nuoširdžiu darbu turėjo įrodinėti savo teisę būti padoriu žmogumi. Tačiau atėjo Sąjūdis ir liberalus išvadavo nuo šių baisių dvasinių kančių – visos liberalų nuodėmės tapo dorybėmis, nusikaltimai tapo didvyriška kova už laisvę (nebaudžiamai vogti iš savo tautos), nusikaltėliai tapo didvyriais (politikais, verslininkais, demokratais), ateistai tapo dievobaimingais, pacifistai militaristais,  propagandistai “ekspertais” ir pan., kurie noriai porina apie niekada nebuvusius tarybinių laikų baisumus.

Liberalioje lietuviškoje demokratijoje, be kita ko, visi žmonės beveik kasdien susiduria su negailestinga kapitalistine tikrove, kur už viską reikia mokėti,  darbo nėra, darbo užmokestis ir socialinis aprūpinimas yra minimalūs, kurių pakanka egzistuoti, bet  neįmanoma gyventi. Prie viso to „protingi“ ekspertai visada paaiškins, kad valdžia piliečiui jokių įsipareigojimų neturi ir pilietis yra pats dėl visko kaltas, kai susimokėjęs už viską jis nieko neturi. Nieko asmeniško, tik verslas, kasdien kartoja stebuklingą mantrą valdžiagyviai-nusikaltėliai darydami eilinį savo ekonominį, socialinį, politinį nusikaltimą prieš savo piliečius.

Todėl visada verta, kad geriau suprasti,  prisiminti ir palyginti tuo laikus, kai Lietuvoje nebuvo „sėkmingų“ verslininkų, tautos tarnų konservatorių/liberalų, „protingų“ ekspertų, be kurių, jų pačių teigimu, Lietuva negalėtų ezgistuoti. Tačiau Lietuva be jų puikiai vertėsi net 45 metus. Ir klestėjo be jų…

 

Ir taip, Tarybų Lietuvoje TSRS sudėtyje visiems piliečiams nemokamai buvo suteikiamas gyvenamas būstas – jaunam vienišam specialistui vieta bendrabutyje, šeimai atskiras kambarys arba butas, namas. Darbdavys pagal įstatymą buvo įpareigotas aprūpinti savo darbuotojus gyvenamu būstu tuos, kuriems jis buvo reikalingas. 1980 –ųjų metų pabaigoje Tarybų Sąjungoje kiekvienais metais būdavo perduodami eksploatuoti gyvenamieji namai, kurių bendras gyvenamas plotas buvo apie 130 milijonų kvadratinių metrų. Tarybų Lietuvoje gyvenamųjų namų buvo statoma daugiausiai iš visų TSRS respublikų, skaičiuojant metrais vienam gyventojui. Mokestis už butą bei komunalines paslaugas, elektrą, vandenį buvo simbolinis ir neviršydavo 3-5 procentų šeimos pajamų. Butuose, namuose nebuvo šalto, karšto vandens ar dujų  skaitiklių. Elektros skaitikliai buvo, tačiau elektros kaina visą laikotarpį nuo 1961 metų iki 1989 metų  buvo 0,04 rublio už kilovatvalandę. Kitos kainos taip pat buvo stabilios ir nekildavo ne tik kad kas mėnesį, bet ir kas dešimtmetį. Manau, pas ne vieną namuose yra daiktų iš tarybinio laikotarpio, kur kaina yra tiesiog įkalta ant prekės dar gamykloje  ir nei vienas sukčius liberalas neturėjo teisės prekės kelyje iki galutinio vartotojo „užsimesti“ savo mažą interesą, kaip dabar.

 

Visos medicininės, sveikatos apsaugos paslaugos, gydymas, vaistai, tvarsliava, maitinimas ligoninėje buvo teikiamos nemokamai. Tame tarpe, gydytojų konsultacijos, analizai, klinikiniai, laboratoriniai tyrimai, bet kurios rūšies diagnostika, operacijos, gydymas stacionare ir sanatorinis. Kiekvieno piliečio sveikatos priežiūra buvo sisteminga, nuolatinė ir aukštos kokybės. Tarybų Lietuvoje buvo pastatytos tokios garsios sveikatos priežiūros įstaigos kaip Santariškių klinikos, Vilniaus Universitetinė ligoninė, Kauno klinikos, Vilniaus, Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninės, visuose rajonų centruose buvo poliklinikos, ligoninės, kiekviena įmonė, kolūkis, tarybinis ūkis turėjo savo ambulatorijas, kuriose dirbo gydytojai-terapeutai, stomatologai, feldšeriai, medicinos seselės, visų darbuotojų, mokinių, moksleivių, studentų sveikata buvo reguliariai tikrinama profilaktiškai. Tarybų Lietuvoje niekada nereikėjo laukti mėnesius, kad patekti pas reikiamą gydytoją-specialistą – viskas buvo sprendžiama vieno apsilankymo ambulatorijoje, poliklinikoje metu.

 

Mokestis už vaiko išlaikymą vaikų darželyje buvo labai mažas. Nemokamas pradinis, vidurinis, vidurinis profesinis ir aukštasis išsilavinimas, nemokama aspirantūra ir doktorantūra. Dauguma aukštųjų mokyklų, technikumų ir profesinių technikos mokyklų studentų gaudavo stipendijas (40-50 rublių per mėnesį). Dauguma studentų būdavo aprūpinami bendrabučiais, kur kas dvi savaites buvo keičiama patalynė. Mokestis už bendrabutį (VVPI 1981 -1986 metais) buvo 19 rublių (sic!) metams. Susituokę studentai gaudavo atskirą kambarį tyliame šeimyniniame bendrabutyje. Pabaigę studijas jauni specialistai būdavo privalomai aprūpinami darbu pagal specialybę. Apie jokius indų plovimus prišnerkštame angliškame pube su inžinieriaus diplomu Tarybų Lietuvoje nebuvo galima susapnuoti net baisiausiame sapne. Liaudies švietimo sistema Tarybų Sąjungoje buvo geriausia pasaulyje. Po pirmojo pasaulyje tarybinio kosmonauto Jurijaus Gagarino skrydžio į kosmosą net JAV tarptautinių nusikaltėlių valstybės vadeiva Džonas Kenedis buvo priverstas pripažinti : „Tarybų Sąjunga nugalėjo Vakarų parazitus ne kosmose, TSRS nugalėjo Vakarų kolonizatorius mokyklos suole“.

Dabartiniai liberalūs parazitai siekia iš žmonių padaryti nemąstančiais vartotojais, bevaliais, besmegeniais fiziologinių poreikių tenkintojais, nuleisti bendrą žmonių kultūrinį lygį iki gyvuliškos būsenos. Tarybų Sąjungoje valdžia buvo atsakinga prieš darbo žmones,  dirbo žmonėms ir siekė pakelti visų darbo žmonių kultūrą į aukštesnį  lygį, „Žmogus – tai skamba išdidžiai“ buvo toks šūkis.  TSRS gyventojai buvo daugiausiai skaitantys žmonės pasaulyje, visose gyvenvietėse, daugumoje gamyklų, įmonių, įstaigų, tarybinių ūkių ir kolūkių privalomai buvo kultūros namai, biblioteka, sporto, turizmo, meno, įvairiausių pomėgių sekcijos,būreliai, kuriems vadovavo profesionalūs atitinkamos srities specialistai, entuziastai – nemokamai.

Privaloma gamybinės gimnastikos pertraukėlė tarybinėje įmonėje – tik sveikas darbuotojas gali dirbti našiai savo tautos gerovei.

Išėjimo į pensiją bendras amžius moterims buvo 55 metai, vyrams – 60 metų ir tai buvo vienas mažiausių pensinių amžių tarp visų išsivysčiusių pasaulio šalių. Primename, Tarybų Sąjunga buvo antroji ekonomika pasaulyje, po JAV spekuliacinės grobikiškos ekonomikos, visą šį ekonomikos stebuklą sukūrė tarybiniai žmonės savo rankomis, savo darbu, be jokios pagalbos, „investicijų“, „kreditų“ iš šalies. Atsižvelgiant į darbo specifiką, pavojingas sąlygas ar kitas svarbias aplinkybes pensinis amžius dažnai buvo mažinamas, dauguma specialistų dažnai pasilikdavo dirbti ir sulaukę pensinio amžiaus, darbdaviai juos noriai įdarbindavo. Tačiau ir išėję į pensiją, pensininkai nesijautė, kaip dabar, išmesti į skurdą ir socialinę užmarštį, gyveno turiningą, aktyvų gyvenimą, naudojosi visais tarybinio socialinio aprūpinimo gausiais privalumais.

Tarybų Sąjungoje buvo geriausia pasaulyje gyventojų fizinio ir sportinio parengimo sistema. 9-iose Žiemos Olimpiadose, kuriose dalyvavo Tarybų Sąjungos sportininkai nuo 1956 metų, TSRS olimpinė 7 kartus užėmė 1-ą komandinę vietą pagal iškovotus medalius ir 2 kartus – antrą. 9 vasaros Olimpinėse žaidynėse nuo 1952 metų TSRS komanda iškovojo 6 kartus 1-ą komandinę vietą, 3 kartus užėmė 2 vietą. Ir jokių dopingų, kai dar nebuvo jokių anglosaksų WADA‘os klastočių, Vakarų parazitų provokacijų, šlykščių JAV, Didžiosios Britanijos išsigimėlių propagandinių kampanijų – garbingoje sportinėje kovoje Vakarų kolonizatoriai visada pralaimėdavo. Tai dėsninga ir tai Vakarų imperialistų neišvengiam ateitis – JTO Baudžiamasis Tribunolas JAV, Didžiosios Britanijos, ES, NATO nusikaltimams žmoniškumui tirti.

Tarybų Sąjungoje, kaip ir Tarybų Lietuvoje nebuvo bedarbių. Nuo žodžio „visiškai“. Jauni specialistai, kaip jau minėjau, būdavo įdarbinami pagal įgytą specialybę privalomai (nors kai kurie liberalai, nacionalistai jau tada vengė atlikti pareigą Tėvynei ir jau tada ieškojo galimybės, kaip parsiduoti Vakarų kapitalui). Kiti žmonės bet kada galėjo įsidarbinti, kur panorėję visoje TSRS teritorijoje ir pagal savo turimą kvalifikaciją. Jokių verksmingų, nuolankių prašymų sukčiui darbdaviui ar jo įgaliotiems personalo „vadybininkams“, jokių gyvenimo aprašymų, maldavimų rašyti nereikėjo. Tereikėjo nueiti pas darbdavį ir įteikti jam pareiškimą apie savo norą dirbti tam tikroje įmonėje. Ir galėjai nors tą pačią dieną pradėti dirbti. Pakeisti darbą taip pat jokių problemų – prašymas atleisti iš darbo savo noru ankstesnėje darbovietėje ir prašymas įdarbinti naujoje darbovietėje. Visa tai buvo galima padaryti be vargo, kartais net tą pačią dieną. Jokių užimtumo tarnybų, kurios tau gali nepasiūlyti jokio darbo net dešimt metų iš eilės ir tuo pačiu metu riebus konservatorių,liberalų prastumtas į vietą korumpuotas tarnybos direktorius save įsivaizduoja „sėkmingu“, „kompetentingu“,“puikiu“ vadovu, o miegančios tarnyboje pagal pažintis surinktos bobutės vadina save „specialistėmis“?..

 

Socialistinėje valstybėje buvo sėkmingai buvo sprendžiamas nacionalinis klausimas. Visi nacionalistai (konservatoriai, liberalai ir kiti fašistai, kurie išlindo iš bunkerių 1990-aisiais) buvo griežtai baudžiami už tautinės nesantaikos, rasinės diskriminacijos, etninės, turtinės, socialinės nelygybės kurstymą, įvairių „pranašumų“ – etninio, kultūrinio, lytinio, profesinio, amžiaus ar pan.-  prieš kitus visuomenės narius platinimą. Tokie „mesnato“, „mesvanagas“ , „mestapinoidai“ ir panašūs pažemintos socialinės atsakomybės veikėjai buvo griežtai smerkiami ne tik įstatymo priežiūros organų, bet ir pačių piliečių. Buvo tiesiog neįmanomas dalykas, kad kažkoks vaivorykštinis imtų kudakuoti apie savo panieką tradicinei šeimai ir čia pat vietoje nesulauktų adekvačios ir svarios reakcijos iš bet kurio šalia esančio normalaus tarybinio piliečio, darbo žmogaus. Tarybų Sąjungoje 1970-aisiais metais neįmanoma buvo įsivaizduoti karo tarp rusų ir ukrainiečių, armėnų ir azerbaidžianiečių, gruzinų ir osetinų, abchazų ir rusų, kirgizų ir uzbekų, moldavų ir Padniestrės ir pan.  Kiekvienoje respublikoje nuolat vykdavo kitų respublikų kultūros dienos, respublikos keisdavosi savo kultūrinėmis tradicijomis, meno kolektyvais, žmonės vykdavo į turistines keliones po visą Tarybų Sąjungą ir visoje šioje milžiniškoje teritorijoje, užimančioje šeštąją dalį visos planetos , jausdavosi saugūs, gerbiami. Kol JAV-NATO žudikai neišleido iš bunkerio nacionalizmo užkrato su Sąjūdžiais visokiais, maidanais ir kitomis „spalvotomis“ revoliucijomis. Ir nacionalistinis gaivalas nenuvylė Vakarų kolonizatorių. Liberalūs nacionalistai visada pasiruošę už mažą savo interesą parsiduoti Vakarams patys  ir savo artimą, ir savo Tėvynę, ir savo tautą parduoti jau vien todėl, kad jie geresni už … dabar rusus (arba pagal situaciją buvo arba bet kada gali būti „geresni“  už latvius, baltarusius, lenkus, negrus, arabus, žydus, komunistus, socialistus, internacionalistus – reikiamą išsirinkti).

„Nacionalizmas – paskutinė niekšų slėptuvė“ (Artūras Šopenhaueris).

„Bet kuris antikomunistas yra niekšas“ (Žanas Polis Sartras).

„Bet kuris antitarybininkas yra rusofobas. Bet kuris rusofobas yra niekšas“ (nežinomas autorius).

„Kas šauna į savo praeitį pistoletu, ateitis į tokį iššauna patranka“ (Napoleonas).