Lietuvos melo propagandos aparatas dūzgia visu pajėgumu – Baltijos keliui 30 metų!! Patriotas Nr. 1 per visus savo chuntos užgrobtus kanalus porina apie rezistenciją, išsivadavimą, didvyriškas kovas už laisvę, nuolat nepavargdamas cituoja pats save ir nekukliai įkyriai pabrėžia savo milžinišką indėlį į Lietuvos išlaisvinimo judėjimą. Išlaisvinimo? Kai Lietuvos visas politinis, ekonominis, karinis, diplomatinis, teisminis,  gynybinis suverenitetas yra užsienio šalių sostinėse Vašingtone, Londone, Briuselyje, tai dabar vadinama laisve? Kai sąjūdiečių rankomis atliktos prichvatizacijos ir deindustrializacijos pasekmėje buvo sunaikinti klęstėję tarybiniais laikais dauguma pramonės šakų, atominė energetika, didžiausias Baltijos baseine jūrų laivynas, galinga mašinų, įrankių, įrengimų, statybos pramonė,   žemės ūkis, kultūra, mokslas, socialinės apsaugos ir sveikatos apsaugos infrastruktūra buvo sunaikinta pramonės darbuotojų ruošimo įstaigų sistema, kur buvo ruošiami aukštos kvalifikacijos specialistai, o likę specialistai nuo sąjūdiečių-Baltijos kelio aktyvistų sukurto skurdo, masinio nedarbo, bado metėsi gelbėtis svetur ir dirba Vakarų kolonizatorių šalyse ekonominėje emigracijoje. Ir grįžti į landsberginės “laisvės” rojų ekonominiai migrantai net negalvoja, o jų vaikai jau dauguma net nekalba lietuviškai. Kur čia laisvė, apie kurią prieš 30 metų vogravo per visus kanalus Baltijos kelio organizatoriai, spalvotų revoliucijų technologai?

“Laisvės” kelias iš TSRS respublikų į JAV … kolonijas

Visų spalvotų revoliucijų, kurias surengė buvusios TSRS respublikose JAV ir Didžiosios Britanijos specialiosios tarnybos, tikslas buvo vienas – perversmo būdu pakeisti vietines patriotines nacionalines teisėtas vyriausybes proamerikietiškais fašistiniais režimais, į valdžią atvesti Vakarų globalistams ištikimas chuntas, įtvirtinti tose šalyse parsidavusių buržuazinių kompradorinių elitų diktatūrą. Apie jokią laisvę, čiabuvių gerovę, tautų vystymosi progresą CŽV ir MI6 šnipai nei vienoje šalyje niekada nesirūpino ir tokio tikslo niekada neturėjo. Vakarus visada domino tik naujų kolonijų išteklių užgrobimas, kolonizuotų tautų nuskurdinimas, jų apiplėšimas, resursų, žmogiškųjų ir materialinių, užvaldymas ir jų perpumpavimas į metropolijas. O čiabuviams paliekama laisvė – mirti iš bado savo apiplėštoje Tėvynėje arba vykti vergauti į kolonizatorių šalis. Likusiems savo protėvių žemėje čiabuviams įjungiamas iš metropolijų valdomas melo propagandos aparatas, kuris 24 per valandas plauna čiabuviams smegenis, kaip yra gera gyventi kolonijinėje laisvėje, NATO okupacijoje ir kokia baisi yra Rusijos agresija. Ir  taip jau 30 metų  virtualus melas dominuoja virš rūsčios realybės ir , kas tiesiog pribloškia, amerikiečių perversmų technologijų profesoriaus Džino Šarpo žmonių kvailinimo technologijos vis dar veikia. Nežiūrinti į tai, kad skurdi tikrovė tiesiog kūjų beldžiasi į tūlo patrioto, tapinoido, kovotojo su “kruvinu” TSRS režimu tuščias galvas. Apkvailinti žmones lengva, kur kas sunkiau įtikinti žmones, kad jie buvo apkvailinti, sakė Markas Tvenas.

Kaip buvo daromas Baltijos kelias pagal Džino Šarpo technologijas, kurias pritaikius posttarybinėje erdvėje buvo atvestos į valdžią proamerikietiškos 1960-ųjų metų Lotynų Amerikos pavyzdžio chuntos. Ištrauka iš Galinos Sapožnikovos  knygos “Išdavystės kaina”

Džinas Šarpas: „Pabaltijys – mano rankų darbas“

…Galima sakyti, kad link šito namo Bostono priemiestyje aš ėjau daugybę metų. Nuo to paties momento, kai aš pirmą kartą pamačiau „Baltijos kelią“, kuomet Tarybų Sąjungos gyvavimo pabaigoje estai, latviai ir lietuviai suėmė vienas kitą už rankų, kad parodyti visam pasauliui, kaip jie trokšta išeiti iš TSRS sudėties. Dryžuotos nacionalinės juostelės plaikstėsi žvarbiame vėjuje spalvotomis gyvatėlėmis. Tai buvo jausminga ir gražu. Aš net parašyčiau, kad akyse kaupėsi ašaros, bet tik dėl to, kad pasakyti, jog toks vaizdas gali sukelti tokią reakciją tik vieną kartą gyvenime. Į kitą žmonių gyvą grandinę, kurią aš stebėjau
Gruzijoje, Batumyje, 2008 metais, praėjus dviem savaitėms po penkių dienų rugpjūčio karo, ir į trečią, kuri nusidriekė Sodų žiede Maskvoje 2011-ųjų metų žiemą, mano akys reagavo kažkodėl kitaip. Pirmą kartą, kaip žinoma, istorija aplanko mus kaip tragedija, antrą – kaip farsas, o trečia – kaip vieną kartą panaudotos technologijos karikatūra.

Šitas jausmas mane apimdavo ne kartą: „oranžinėje“ Ukrainoje, „rožinėje“ Gruzijoje ir „tulpių“ Kirgizijoje. Šiais laikais apie nesmurtinę valdžios nuvertimo technologiją, kurią savo darbuose išdėstė amerikiečių profesorius Džinas Šarpas, žino net moksleiviai. 198 jo metodai (juostelių nešiojimas, maldos ir sakralinės apeigos, simbolinis žemės „užėmimas“, badavimo akcijos, gyvos grandinės ir panašiai) beveik kiekvieną dieną iš televizijos ekranų perduoda mums žinią iš įvairių vietų – tai iš Kišiniovo, tai iš Kairo, tai iš Kijevo. Klausimas: kas buvo pirma – kiaušinis ar višta? Profesorius Šarpas tik aprašė šio reiškinio detales ar primetė pasauliui savo „spalvotą“ technologiją? Klausimas reikalavo atsakymo. Aš parašiau laišką į JAV Alberto Einšteino
institutą. Atsakymas buvo lakoniškas: atvažiuokite.

…Purviname ispaniškai kalbančiame rajone, kuriame vėjas vaikė šiukšles, sunku buvo patikėti, kad jame gali būti kažkas panašaus į mokslinių tyrimų institutą. Ant namo, kuriame gyvena Džinas Šarpas ir kurio pirmame aukšte įsikūrė instututas, nėra nei lentelės, nei iškabos. Du mažučiai kambariai iki palubės užversti knygomis ir popieriais. Marksas, Leninas, Machatma Gandis, knygos ir plakatai visomis kalbomis – matosi, kad šito kabineto šeimininkas yra labai išmintingas ir senas. Toks
senas, jog jam reikalinga lupa, kad galėtų skaityti monitoriuje.

– Aš neaiškiai kalbu, – dusdamas atsiprašinėja Džinas Šarpas, nukaršęs senis, kuris savo 84 metų (tada – G.S) amžiuje atrodo kaip paminklas. – Todėl, jeigu reikės, pakartosiu jums ir penkis, ir dešimt kartų.

Tas nepakenktų. Apie tai, kaip jo technologijos pagalba prieš daugiau kaip dvidešimt metų buvo griaunama TSRS, galima kalbėti be pabaigos.

Įtrūkimai monolite

Ar žinote, pone Šarpai, kiek žmonių pas mus Rusijoje mirė po šalies subyrėjimo? Kiek emigravo? Kiek žuvo tarpnacionaliniuose karuose?
– Nejaugi? – nuoširdžiai stebisi jis.
Kai jis kalba, turi įprotį užsidengti burną ranką, todėl atrodo, kad jis visą laiką aikčioja.

Nesmurtinio valdžios nuvertimo teorijos „tėvas“ Džinas Šarpas: sunku patikėti, kad TSRS galėjo sugriauti neįgalus senis… G.Sapožnikovos fotografi ja.

– Jūs įsteigėte savo institutą 1983-aisiais metais. Jau tada žinojote, kad Tarybų Sąjunga subyrės?
– Ne, to numatyti buvo neįmanoma. Aš, bet kuriuo atveju, negalėjau.
Kas, jūsų nuomone, sugriovė TSRS: Gorbačiovas, profesorius Šarpas ar patys rusai?
– Nei viena, nei antra, nei trečia. Šiai temai yra skirta mokslininko Karlo Doičo esė, kuri vadinasi „Įtrūkimai monolite“. Jis – vokiečių kilmės amerikietis, Harvardo profesorius. Šitame jo darbe, kuris buvo išleistas JAV 1957 metais, yra skirsnis apie totalitarizmą, aš jį cituoju savo knygoje „Nuo diktatūros į demokratiją“. Tai štai: tuo metu, kai Stalino režimas buvo galingas ir kontroliavo visus ir viską, Doičas rašė, kad šita sistema turi problemų, ir pažymėjo septynias ar aštuonias jos silpnas vietas. Aš nemanau, kad šita esė kažkokiu būdu turėjo įtakos Tarybų Sąjungai… Tai yra, aš įtariu, kad ne Gorbačiovas ir ne aš sugriovėm TSRS. Kas aš toks? Mažas žmogus.
O kada jūs pradėjote lankytis mūsų šalyje?
– Aš blogai prisimenu datas. Teisingai, buvau 1991-aisiais metais ir, galvoju, aplankiau dar kartą po metų ar dviejų. Pradžioje atskridau tik į Maskvą, dalyvavau dviejuose tarybinės Mokslų akademijos konferencijose, iš kurių viena buvo skirta nesmurtinio judėjimo etikai, kita – jo istorijai. Mes su savimi turėjome pirmuosius knygos „Visuomeninė gynyba“, kurią ruošė išleisti Prinstono universitetas, egzempliorius. Mes juos išdalinome Pabaltijo šalių atstovams, kurie juos išsivežė į savo sostines.
Gal galėtumėte prisiminti, kam būtent davėte?
– Aš visada painioju vardus. Estijos valstybės ministrui Raivo Varė. Kažkokiems žmonėms iš Latvijos vyriausybės. Audriui Butkevičiui, tada jis buvo Krašto apsaugos direktorius.
Aš tuo metu gyvenau Taline ir galėjau savo akimis stebėti tiek jūsų technologiją, tiek jos panaudojimo rezultatus, ir negalėjau suprasti, kas už to slypi. O neseniai perskaičiau viename jūsų interviu: „Pabaltijys – mano rankų darbas!”
– Šios trys šalys nesmurtinį pasipriešinimą pradėjo pačios, aš prie to neprisidėjau. Jų praeityje buvo partizaninio karo – prieš tarybinę,  nacistinę, ir vėl tarybinę okupacijas, – istorija. Ir jos nusprendė siekti nepriklausomybės nesmurtiniu būdu, be jokios įtakos iš mano pusės.
– Bet kaip jūs vienas kitą suradote?
– Labai paprastai: jie mus pasikvietė. Panašu, jūs bandote susieti šituos įvykius su mano asmeniu? Tai klaida. Tai susiję su mano idėjomis, o ne su pačiu manimi. Idėja kaip pasipriešinimo porūšis gali kilti patiems įvairiausiems žmonėms, ir kartu jų šalyse gali nieko neįvykti. Jeigu Pabaltijo šalys būtų buvusios stiprios, jos, tikėtina, savo tikslui pasiekti būtų panaudoję jėgą. Tačiau jos buvo silpnos. Jų jėga buvo masė žmonių, kurie galvojo vienodai. Idėjų, kurias aš išdėsčiau savo darbuose, šaknys glūdi tolimoje praeityje. Jūs matote ant sienos Machatmos Gandi portretą – aš daug iš jo išmokau, nors, savaime suprantama, aš jo niekada nebuvau susitikęs.

Provokacija – kaip tikslo
realizavimo metodas

– Grįžkime į Pabaltijį. Jūs pamenate 1991-ųjų metų sausio tragediją Vilniuje, kada prie televizijos bokšto žuvo 13 taikių gyventojų ir vienas tarybinis karininkas, ir dėl visko buvo apkaltinta Tarybinė armija? Ar tiesa, kad jūs buvote atvykęs į Lietuvą keletai dienų iki šturmo ir patarėte Lietuvos laisvės kovotojams?
– Jokių patarimų aš nedaviau! Aš nežinau, kas platina šitas paskalas. Aš atvykau jau po to, kai viskas įvyko. O prieš tai aš su jais buvau susitikęs tik Maskvoje.
O ką jūs atsakytumėte į tokią sąmokslo teoriją: lietuviai taip stipriai norėjo atgauti nepriklausomybę, kad nusprendė pagreitinti procesą, surengė provokaciją, ir prie šito spektaklio stovėjo jūsų mylimas mokinys Audrius Butkevičius?
– O ne! Aš puikiai jį pažįstu, jis niekada nieko panašaus nepadarytų. Jis buvo absoliučiai įsitikinęs nesmurtinių kovos metodų panaudojimo šalininkas. Jūs man atleiskite, tačiau tai skamba kaip tarybinė propaganda. Tarybų Sąjunga ir toliau kuria nebūtas istorijas, kad pasiteisintų dėl dalykų, už kuriuos jai yra gėda.
Bet aš pati esu skaičiusi vienoje iš jūsų knygų teiginį, kurio prasmė yra tokia: jeigu jūs norite nepriklausomybės, jūs turite būti pasiruošę tam, kad kažkuris iš jūsų šalininkų bus nužudytas…
– Aš turėjau galvoje kitką: totalitarinės ir diktatoriškos vyriausybės yra labai priklausomos nuo prievartos, policijos arba karinės, kitaip jos negali išsaugoti savo diktatūrų. Kada tautinis judėjimas jiems imakelti grėsmę, nors ir naudodamas tik nesmurtinius metodus, nereikia stebėtis, jeigu režimas imasi naikinti žmones, kad sustabdytų šitą judėjimą. Realybėje nesmurtinė kova negarantuoja jums saugumo. Tai reiškia, kad gali būti nužudyta mažiau žmonių, nei naudojant smurtą.
Ir mažiau, jeigu jūs nedarytumėte visai nieko. Čečėnai pasielgė neišmintingai, kai pasirinko prievartos keliu siekti nepriklausomybės, kadangi Rusija galingesnė. Pasirinkti ginkluotos kovos kelią, kuomet tavo oponentas yra toks stiprus, beprasmiška. Tačiau jeigu jūs panaudojate tik nesmurtinius metodus, valdžia nežinos, ką su jumis daryti. Jeigu ji panaudos prieš jus jėgą, tai nedelsiant sukels tarptautinę reakciją. Kitais žodžiais tariant: jeigu čečėnai nebūtų naudoję prievartos,
aukų būtų buvę mažiau ir jie būtų turėję daugiau šansų pergalei.
Kai kas teigia, kad 1991-ųjų sausio 13-osios dienos įvykiai Lietuvoje buvo rugpjūčio pučo Maskvoje repeticija. Taip sakant, bandymas… Jūs su tuo sutinkate?
– Aš tuo metu bendravau su daugeliu žmonių iš Pabaltijo ir galiu sakyti, kad jų tikslai buvo labai riboti – susigrąžinti sau nepriklausomybę. Didesnių tikslų – sugriauti TSRS, – jie sau nekėlė. Niekada. Tas, kuris jums įpiršo idėją apie tai, kad į žmones šaudė lietuvių snaiperiai, nieko nežino apie Vilniaus įvykius ir televizijos bokštą. Snaiperiai negalėjo šaudyti į demonstrantus! Aplink šią aukštumą apskritai nėra aukštų pastatų. Ten kiek tolėliau yra penkių aukštų pastatai ar kažkas panašaus, tačiau priešais arti bokšto pastatų nėra. Žmones nužudė ne snaiperiai, o rusų kareiviai. Jūsų vyriausybė kartais daro dalykus, kurių
daryti nereikėtų, kaip, beje, ir JAV vyriausybė. Kad tai pripažintum, nebūtina būti išdaviku.
Tačiau įrodymų, kad prie televizijos bokšto šaudė tarybiniai kariai, nėra! Tuo labiau ten buvo aptiktos tūtelės šovinių, iššautų iš Antrojo pasaulinio karo laikų ginklų…
– Kiekviena vyriausybė turi pasiteisinimų. Ir kiekvieną kartą, kai padaroma kažkas smerktino, atsiranda paaiškinimas: mes to nedarėme, tai padarė kažkas kitas, ir taip toliau. Jūs, žinoma, galite tikėti tuo, kuo jūs norite tikėti. Tačiau aš prieš tai, kad būtų klastojami faktai.

Kas iš ko mokėsi?

Pakalbėkime apie jūsų teoriją. Jūs žinote, kad dažnai ji naudojame ne patiems geriausiems tikslams pasiekti? Technologija ši universali: su ja galima nuversti tiek vyriausybę, tiek opoziciją.
– Na, žinoma, žinau! Žmonės gali paskelbti badavimo akciją, siekdami gauti kažką negero. Bet aš galvoju, kad geriau skelbti badavimą, kad pasiektum kažką negero, nei dėl to negero imtis žudyti. Pirmu atveju vieninteliais nukentėjusiais būna patys badautojai.
Ar jums pavyko sukurti saugiklių sistemą, kad jūsų metodai nebūtų naudojami kenkimo visuomenei tikslais?
– Tik bendrais bruožais. Tam, savaime suprantama, reikia priešintis. Nesmurtiniu būdu. Mano galios turi ribas.
Kokie jausmai jus, beje, apima, kai revoliucijos, sukurptos pagal jūsų technologijas, žlunga? Štai jūsų rekomendacijų dėka Ukrainoje „oranžinė“ revoliucija lyg ir nugalėjo – ir ką? Naujieji demokratai, kurie atėjo į senosios valdžios vietą, daro lygiai tą patį, ką darė buvusieji valdytojai.
– Aš nesekiau situacijos Ukrainoje. Tačiau mano knygos „Nuo diktatūros į demokratiją“ paskutinėje dalyje yra sakoma taip: režimo nuvertimas neduoda visiško problemos sprendimo. Tie, kas daro revoliuciją, turi būti labai atsargūs, kad naujasis režimas netaptų diktatūra ir nebūtų panašus į ankstesnį. Problema ne čia, kad tik nuversti režimą. Jūs turite tiksliai žinoti, kaip neleisti užgrobti valdžią kokiai nors politinei grupei. Kaip susilaikyti nuo perversmo, išprovokuoto CŽV, – kaip tai įvyko, pavyzdžiui, Čilėje. Arba Irane, kai į valdžią atėjo ajatola. Arba Rusijoje 1917 metais, kai valdžią užgrobė bolševikai.  Mes – vienintelė organizacija, kuri suformulavo metodologiją, kaip išvengti perversmo. Beje, tos mažos dalies, ką aš žinau apie nesmurtinės
kovos metodų panaudojimą, aš išmokau taip pat ir iš Levo Tolstojaus. Jis buvo sukūręs politinės jėgos teoriją – kad tironai turi valdžios tiek, kiek jiems suteikia liaudis. Jeigu liaudis nesutinka, tai diktatorius valdžią praranda. Čia reikia dar pagalvoti, kas iš ko mokėsi – jus iš manęs ar aš iš jūsų.
Jūs jaučiate, kad jūsų vardas Rusijoje yra kažkiek demonizuotas?
– Pažiūrėkite, koks iš manęs demonas! Trys galvos ir keturiolika rankų… Kiek aš turiu galios! Koks milžiniškas mūsų ofisas, kiek darbuotojų. Tai juokinga, iš tiesų.
Galbūt žmonės turi omenyje tai, kad dėl jūsų kaltės žlugo TSRS?
– Tai geras pokštas! Jūs galvojate, kad aš vienas pajėgiau sugriauti imperiją, pačią didžiausią šalį pasaulyje, su jos milijonais žmonių, milžiniška biurokratija, KGB ir armija? Tai nesąmonė. Nesąmonė! Ir jie priskiria tai man, seniui? Aš net vaikščioti be pašalinių pagalbos negaliu! Tarybinės visuomenės problema buvo ta, kad apie ją nepagarbiai kalbėjo senis? Vadinasi, šitoje visuomenėje buvo labai didelės problemos… Tai jūsų vidaus problemos, su kuriomis aš neturiu nieko bendro. Jeigu aš nebūčiau gimęs, jeigu aš apskritai neegzistuočiau, šitos problemos vis tiek būtų buvusios.

„Mes niekam neduodame patarimų“

JAV valdžia jūsų technologiją panaudojo daug kartų – kodėl jos deramai neįvertino?
– Aš neužsitarnavau jokio atlygio, kadangi jie mano metodika nesinaudoja. Jie organizavo ekonominį boikotą – Kubai, avyzdžiui. Tačiau čia yra tai, kas naudojama jau šimtai metų. Tai ne aš sugalvojau. Valdžiai Irake pakeisti pasinaudojo armijos pagalba, o ne mano. Pinigų iš JAV vyriausybės aš negavau, tik vieną kartą gavau netiesioginį grantą iš vieno Harvardo profesoriaus, kuris, savo ruožtu, gavo grantą iš Pentagono – konfl iktų sprendimų netradiciniais būdais tyrimams. Mūsų institutas, kaip matote, neturi nei pastato, nei daugybės darbuotojų. Aš nieko nemokau, aš nesu mokytojas. Aš vykdau tyrimus, analizuoju ir skelbiu rezultatus. Ir jeigu žmones tai domina, jie gali išmokti. Čia atvyksta patys įvairiausi lankytojai, jie gauna knygas – ir jų šalyse nieko neįvyksta.
Mes niekada nesakome kitų valstybių žmoniems, ką daryti ir kokia seka. Daug atvyksta pas mus ir prašo: pasakykite mums, prašom, ką mums daryti Venesueloje, pavyzdžiui. Aš atsakau: „Ne. Aš nežinau situacijos jūsų šalyje taip gerai, kaip ją žinote jūs. Tačiau aš žinau nesmurtinės kovos principus. Mes duodame veikimo instrukciją, pavadinimu: „Išsivadavimas“. Ji tam ir sudaryta, kad jūs sužinotumėte tai, ko nežinote. O suderinę tai, ką jūs žinote su gebėjimu mąstyti strategiškai, jūs paruošite savo planus“. Knyga „Nuo diktatūros į demokratiją“, tiesą sakant, buvo parašyta Birmai. Dabar ji yra išversta į 34 pasaulio kalbas.
– Jūsų palinkėjimai būsimiems revoliucionieriams.
– Sustokite, pagalvokite, pasimokykite ir dar kartą pagalvokite, kol imsitės kažką daryti.
* * *
„Genetinis tyrimas parodė, kad Džinas Šarpas nėra „spalvotų“ revoliucijų tėvas“, – užrašiau savo užrašų knygelėje gražią frazę. Ir susimąsčiau. Tikrasis profesorius Šarpas neatitiko savo įvaizdžio – nei pagal savo gerovės lygį, nei pagal savo sveikatos būklę. Jis buvo neproporcingas tam, ką jis darė. Visas išgirtojo Alberto Einšteino instituto personalas buvo jis pats ir dvi bendradarbės, kurios padėdavo jam tvarkyti paštą ir redaguoti knygas. Pastarosios krūvomis gulėjo čia pat, ant šaldytuvo. „Šiaip Džino Šarpo žodynas kainuoja šimtą dolerių, bet jums mes jį parduosime už dvidešimt“, – pasiūlė mums jo pagalbininkės „Herbalife“ platintojų balsu. Į tris gyvenamuosius aukštus mūsų herojus manęs ir fotokorespondento neįsileido – tad, deja, mes neturėjome galimybės įamžinti istorijai, kaip jis laisto savo garsiąsias orchidėjas. „Ten pas mane betvarkė. Tai čia aš daugiau mažiau  apsišvarinau…“ – sutrikęs teisinosi jis, apžvelgdamas kalnus popierių ant savo darbo stalo, iki kurio jis, 84 metų senis, vos bepaeinantis, nusileidžia kiekvieną rytą dirbti. Galingas protas ir beveik visiškas fi zinis neįgalumas.

Aš užrašiau dar vieną pastraipą, beveik geraširdišką: „Štai toks jis, misteris Šarpas, gyvenantis Bostono priemiestyje, gatvėje, kuroje vėjas gainioja šiukšles, dirbantis kabinete, užverstame popieriais. Žmogus, kuris sukūrė sistemą, galinčią apversti pasaulį, į gyvenimo pabaigą dėl to apgailestaujantis ir bandantis sulaikyti jaunus revoliucionierius nuo neapgalvotų veiksmų“.
Vakare peržiūriu nufi lmuotą medžiagą ir nieko negaliu suprasti: lyg būtų pasibaigęs hipnozės poveikis. Kaip galima buvo taip pasiduoti jo proto žavesiui ir nepastebėti ant Alberto Einšteino instituto bukleto reklaminio šūkio: „Konsultacijos valstybių ministrams, parlamentarams ir savanorių organizacijoms apie pilietinį pasipriešinimą, – tokį, koks buvo Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir Tailande“.

Tai rodo: pridėjo profesorius Šarpas savo rankas prie „aksominių“ Pabaltijo revoliucijų – pirmųjų „spalvotųjų“ TSRS erdvėje.
Tiesa, pamiršau jam priminti: visgi yra, yra šalia Vilniaus televizijos bokšto aukšti pastatai, nuo kurių stogų galėjo šaudyti snaiperiai…