Jonas Kovalskis
Archive

May 2019

Browsing
Aktualijos

Kristupas Krivickas už tradicinę šeimą

By

Palaikymo verta akcija bet kuriuo atveju, net jei ją remia tokie melo portalai kaip 15 min., Litras ir TV-trise.

Kaip sakė Petras-už-Lietuvą-vyrai, jie nesidaugina, tačiau jų daugėja. Jeigu nenorime po 20 metų Lietuvoje nematyti vaikų, negirdėti jų krykštavimo ir matyti tik vaivorykštinių vėliavų šešėliuose besibučiuojančius  …. , reikia nors tokiu būdu išreikšti savo paramą normaliai šeimai, iš kurios kilo lietuvių tauta ir Lietuva. Reikia, tai būti ar nebūti problema.

Birželio 8 dieną Vilniuje vyks lesbiečių, gėjų, biseksualų, transseksualų ir interseksualų (LGBTI) eitynės…Jie eis ir bandys atkreipti dėmesį į save ir savo teises. Prieš trejus metus kai jųjų eitynės vyko Vilniuje mes su šeima buvome Kaune (Augustas vis dar buvo klinikose). Pasiėmiau vėliavą į rankas ir tuo pačiu metu surengiau savo tradicinės šeimos eitynes Kauno Ąžuolyno parke. Pasidalinau šia iniciatyva feisbuke. Beveik 50 000 žmonių palaikė. Sakė, pranešk kitą kartą iš anksto ir mes prisijungsim. Tai va, pranešu – birželio 8 dieną, 12 val. Vilniaus Bernardinų parke (dar žinomas Bernardinų sodas ir Sereikiškių parkas, prie fontano) mes su šeima eisime pasivaikščioti. Irgi sieksime atkreipti dėmesį. Į tradicines, vaikus auginančias šeimas, kur yra tėtis, mama ir vaikučiai ir kurias saugo Lietuvos Respublikos Konstitucija. Prisijunkite. Tai ne mitingas. Mes tiesiog eisime pasivaikščioti po Bernardinų parką 🙂 p.s. rankoje turėsiu Lietuvos vėliavą. Galite ir jūs atsinešti. Ir dalinkitės. Dalinkitės šita žinute. Būtų smagu pamatyti, kad mūsų susirinks daugiau negu jų 🙂 nes vis dažniau atrodo, kad jų sparčiai daugėja, o mūsų atvirkščiai – sparčiai mažėja 🙂 Beje, kitų miestų gyventojus taip pat kviečiu birželio 8 dieną, 12 val išeiti į centrinius savo miestų ir miestelių parkus pasivaikščioti su šeimomis, laikykite rankose vaikus ir Lietuvos vėliavas. Tai svarbu. Savo vertybes reikia ne tik puoselėti, kartais jas tenka ginti ir apie jas priminti. Eikime pasivaikščioti su šeimomis. “Tradicinių šeimų eitynės” Vilnius 06.08 – 12 val Bernardinų sodas prie fontano, Kaunas – 06.08 – 12 val Ąžuolyno parkas prie Dariaus ir Girėno paminklo. Klaipėda – senamiestis prie Meridiano, Šiauliai – Saulės laikrodžio aikštė, Panevėžys – Laisvės alėja šalia senvagės prie Kunigaikščio Aleksandro paminklo, susitikimo vietų sąrašą papildysiu. Papildymas: Tradicinių šeimų eitynės (pasivaikščiojimas) 06.08 – 12 val – Alytus miesto sodas Laisvės angelo skulptūra, Marijampolės poezijos parkas, Alytus – miesto sodas, Jurbarkas – Dvaro parkas

Kristupas Krivickas nuotrauka.
Keep Reading
By
Aktualijos

Chunta ryja žodžio laisvę

By

Beliko pritarti Vytauto Matulevičiaus aimanoms dėl Rūtos Janutienės ir patarti prisiminti Josifą Visarionovičių Staliną. Visų tautų vadas sakė, kad kievienas nesusipratimas turi vardą ir pavardę. Lietuvoje šis “nesusipratimas” vadinasi Sąjūdis, prasidėjo jis 1988 metais prie Mickevičiaus paminklo ir dėsningai tapo tuo, kuo ir turėjo tapti. Iš nacionalistinio melo, antitarybinės isterijos, antisocialistinės liberastinės neapykantos galėjo gimti ir gimė išsigimęs kūdikis – landsberginė chunta. Susidorojimai su kitaminčiais (Povilas, Masilionis, Algirdas Paleckis, Žilvinas Razminas ir daugybė kitų), žodžio, spaudos, sąžinės laisvių suvaržymai yra tik natūrali chuntos būsena, dėsningai pereinanti į kitą stadiją – totalinį sekimą ir terorą. “Kai atėjo suimti komunistų, aš tylėjau – aš gi ne komunistas. Kai atėjo žydų, aš tylėjau – aš gi ne žydas. Kai atėjo profsąjungiečių, aš tylėjau – aš gi ne profsąjungietis. Kai atėjo manęs, niekas dėl manęs nepasakė nei žodžio – visi jau buvo suimti”. Rūta yra tik maža, matoma, tačiau maža, dalis to teroro, su kuriuo susiduria aktyvūs, drąsūs piliečiai. Jeigu matai neteisybę ir tyli, rytoj chunta ateis tavęs. Tik totalinė Lietuvos delandsbergizacija, tik totalinis visų valdžios šakų ir ypatingai žiniasklaidos valymas nuo landsbergizmo kurmių gali išgelbėti Lietuvą.

Atėjo A. Siaurusevičius į “Lietuvos ryto” televiziją – ir nebeliko Rūtos Janutienės laidų. Lietuvoje naikinamos paskutinės laisvos žurnalistikos salelės, ekrane nebelieka drąsių ir laisvai mąstančių asmenybių. O kam jos? Dar pradės aiškintis, kokios jėgos už kurio kandidato stovi ir sujauks užkulisinių jėgų planus. Lietuvos žurnalistikoje nemirtinga tik dinastijas skaičiuojanti KGB gvardija – vienas jos atstovas net sumušė pasaulinį ilgaamžiškumo rekordą, nes eteryje dirbo tol, kol žiūrovai dėl pašlijusios artikuliacijos pradėjo jo nesuprasti. Tai tas pats A. Siaurusevičius jam buvo suteikęs dar negirdėtą privilegiją – dirbti visuomeninio transliuotojo eteryje iki gyvos galvos. Už kokius nuopelnus? Turbūt už tuos, kokių Rūta Janutienė neturėjo, todėl ir atsidūrė gatvėje. Deja, mes leidžiamės pavergiami, uždraudus eilinę laidą, nuvilnija pasipiktinimo atodūsis, ir viskas ir vėl nurimsta – ligi kito sykio. Bet to sykio, kas įdomiausia, jau gali ir nebebūti, nes tiesiog nebeliks ką uždrausti. Visi paklusnūs, sušukuoti, užsiima bulvaru ar žurnalistikos imitavimu ir nekiša pirštų ten, kur gali nudegti. Sėkmės tau, Rūta! Nors dėl V. Uspaskicho aš kadaise buvau ant tavęs užsigavęs, bet tai jau praėjo. Linkiu nepalūžti ir neprarasti tikėjimo Lietuva. Šita šutvė – tai ne mūsų valstybė, tai kažkas kita, ir tu tai žinai geriau už visus.

Vytautas Matulevičius nuotrauka.
Keep Reading
By
Aktualijos

ARVYDAS ŠLIOGERIS: EKRANO VALDOMA PARAZITŲ CIVILIZACIJA

By

Lietuva dabar yra panaši į vandens lašą, nukritusį ant iki baltumo įkaitusios geležies, nors lygiai tą patį galėtume pasakyti beveik apie visas senąsias – nusenusias, suvaikėjusias, praradusias savisaugos instinktą, išlepusias, prabangos ir pertekliaus ištvirkintas – Europos valstybes. Globalizacijos malūnas neabejotinai sumals į kosmopolitinius miltus ne tik Lietuvą, bet ir Vokietiją ar Angliją, nors, žinoma, ne taip greitai kaip mūsų šalį. Iki smulkmenų kartojasi nukaršusios Romos imperijos likimas – išorinių ir vidinių barbarų lavina šluoja nuo kelio ir bloškia nebūtin vadinamosios civilizacijos bastionus, priversdama barbarėti ir Europos senbuvius, jos kultūros kūrėjus, dabar virtusius bejėgiais epigonais.

Spengleris, deja, pasirodė esąs visiškai teisus ir tikslus, sakydamas: „Vakarai akivaizdžiai žlunga, nes į aukštos civilizacijos gyvenimo centrą jau įsiskverbė barbaras.“ Dar blogiau, kad pati Europa pasigamino susinaikinimo ir sunaikinimo instrumentą, kurio neturėjo romėnai – moderniąją techniką, o ši, kaip ir anųjų lazda, turi du galus – kuriantį ir griaunantį, ir visiškai neaišku, kuris iš jų veiksmingesnis, ypač turint galvoje tai, kad patekusios į barbaro letenas moderniosios technologijos, ypač aukštosios, pirmiausia tampa griaunančiomis ir tik labai menkai, mikroskopiškai kuriančiomis, o tai reiškia, kad Europos savinaikos ir naikinimo vyksmas yra daug spartesnis nei anų laikų Romos imperijos žlugimo tempas.

Romos imperijai pribaigti gotams, vandalams, frankams ir alemanams prireikė maždaug trijų šimtmečių; dabartiniam barbarui, atrodo, neprireiks nė šimto metų. Apie Lietuvą galiu pasakyti štai ką: grėsmių tiek daug, kad būtų sunku jas net išvardyti, bet blogiausia, kad šių grėsmių akivaizdoje mes esame bejėgiai. Didesnės, galingesnės, stipresnės valstybės dar gali bent kiek priešintis artėjančiai antropologinei katastrofai; aukštesnio intelekto, gabesnės tautos dar gali suvokti tas grėsmes ir pasistatyti bent kalbines užtvaras, kurios, žinoma, laikui bėgant, nesustabdys barbarybės tvano, bet bent akimirką pristabdys neišvengiamą žlugimą, o Lietuva, taip susiklosčius situacijai, neturi nė menkiausių resursų – nei technologinių, nei karinių, nei ekonominių, nei politinių, nei intelektualinių, nei žaliavinių, nei emocinių, nei moralinių, nei, pagaliau, antropologinių.

Dvidešimt nepriklausomybės metų parodė visišką mūsų bejėgiškumą beveik visose gyvenimo srityse – ekonomikos, technologijų, administracijos, politikos, kultūros ir intelektualinėje. Galutinai įsitvirtino kleptokratinės pseudopolitinės struktūros ir biurokratinio teroro alinama pseudovalstybė. Demoralizuojamą įtaką Lietuvai daro netgi tai, kas – pagal vadinamąjį europrojektą – turėtų ją kelti, gaivinti ir lemti neva pasakišką ateitį: tai iš Vakarų pumpuojami tušti pinigai ir tariamosios paskolos (o iš tikrųjų pašalpos).

Seniai ir gerai žinoma, kad tuščių pinigų masės didėjimui tiesiai proporcingas demoralizuotų žmonių masės didėjimas. Kas antras tuščias piniginis vienetas pagimdo vagį, banditą, simuliantą arba biurokratą, trumpai tariant, parazitą, kurį domina tik vienas projektas – rasti būdą, kaip mažiausiomis sąnaudomis pasinaudoti tuščiais pinigais. Lietuvoje toks verslas veikia kuo puikiausiai – per tiesioginės ir netiesioginės korupcijos mechanizmus, per vadinamuosius projektus, visokiausias nevyriausybines organizacijas, savivaldybes ir net per vadinamąjį verslą.

Juokiamės iš graikų, bet kur kas sparčiau ir sėkmingiau darome tą patį, ką ir jie, t. y. naudojame jokiomis medžiaginėmis ar intelektinėmis vertybėmis nepadengtus euroelektroninius pinigus – gaminame kaip Papua Naujojoje Gvinėjoje, o vartojame (ar bent jau esame įsitikinę, kad galime vartoti) kaip Švedijoje. Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, aš manau, kad pati didžiausia grėsmė Lietuvai – Europos Sąjungos pašalpos ir paskolos, per keletą metų Lietuvoje sukūrusios ištisą parazitų kastą ar netgi kartą. Tik parazito psichologija galima bent kiek paaiškinti bet kokias sveiko proto ribas peržengiančią, dabar jau katastrofišką emigraciją. Galima suformuluoti netgi tokią simbolinę taisyklę: jei sugebu pasinaudoti euroelektroniniais pinigais (pseudopinigais), lieku Lietuvoje, jei ne – emigruoju.

Pseudopinigų tvano ideologinis atitikmuo – visų masinio mulkinimo medijų, nežinia kodėl vadinamų žiniasklaida, propaguojama visa apimanti saldaus baukutinio-valinskinio-zvonkinio-rūtelinio gyvenimo vizija, kurią geriausiai nusako du dabar jau tapę norma imperatyvai: „Linksmybės visą parą!“ ir „Mus vienija alus ir pergalės!“ (ir juos vykdantis vadinamasis elitas – prasisiekėliai prasčiokai, sugebėję pasinaudoti pseudopinigų srautais).

Nežinau geresnio šios ideologijos simbolio už linksmybių ir pramogų dvarus, nusėjusius visų gražiausių Lietuvos ežerų ir upių pakrantes; tai tikrų tikriausi parazitų lizdai, ir vėl susukti už vogtus arba skolintus euroelektroninius pinigus. Kiekvienas toks linksmybių ir poilsio dvaras tarsi sako tau: tegul dirba „runkeliai“, o tu „kombinuok“, „šok su manimi“, „džiaukis gyvenimu“ ir spjauk į viską, nes „viskas dzin“, kaip yra sakiusi viena dabartinio Seimo narė, priklausanti – žinoma! – Linksmybės Prisikėlimo Partijai.

Be abejo, esama išimčių, tačiau taisyklė tokia: tik kvailiui rūpi darbas ir daiktiškieji jo rezultatai, o elitui turi rūpėti tik linksmybės. Arba tokia: dirbti nepadoru! Trumpai tariant, visoje masinio mulkinimo terpėje, atmetus pavienes išimtis, maurojantis Didysis Brolis ir staugianti Didžioji Sesė agresyviai propaguoja gyvenimo būdą, skatinantį kuo spartesnę mūsų tautos savižudybę, o turint galvoje neįtikėtinai žemą tautinio intelekto vidurkį ir visišką vidutinio tautiečio neatsparumą ideologiniam terorui, nekyla abejonių, kad šita totalinė parazito apoteozė pasieks (tiesą sakant, jau pasiekė) visišką pergalę – totalinę tautos demoralizaciją.

Ir dar viena pastaba: visus dvidešimt metų Lietuvoje atkakliai, metodiškai ar net ciniškai naikinamos bet kokios sąlygos atsirasti tikram – atsakingam, aristokratiškam, pilietiškai susipratusiam, aukšto intelekto, kilnios dvasios, valstybiškai mąstančiam, turinčiam garbės kodeksą – aukštajam luomui, be kurio negali normaliai gyventi jokia tauta, net bendruomenė; niekada ir niekur nėra buvę taip, kad valstybę sėkmingai valdytų prastuomenė, vadinamoji liaudis, arba tamsuomenė.

Lietuvos žmonių daugumai daro televizorius ir kompiuteris, tarus trumpiau, Ekranas, kaip dabartinės ideologijos ar netgi religijos koncentratas, tą ideologiją teroristiškai primetantis, galima sakyti, visiems žmonėms – vieniems tiesiogiai, kitiems slapčia, iracionaliai, klastingai, nepastebimai: skleidžiant gandus, paskalas, primetant vertybinius orientyrus, per švietimo sistemą ir auklėjimo struktūras. Magiškas žodis, glaustai, tačiau iškreiptai išreiškiantis Ekrano ideologijos pateikimo būdą, gerai žinomas visiems: tai vadinamoji informacija.

Kaip savaime suprantamas dalykas tariama, kad informacija yra ne tik būtinas, bet ir sveikintinas, siektinas ir netgi labai geidžiamas būdas individui pažinti dabarties pasaulio esmę, sukaupti kuo daugiau ir kuo tikslesnių žinių, tapti, kaip sakoma, sąmoningu, apsišvietusiu, visose gyvenimo aktualijose puikiai besiorientuojančiu personažu, sugebančiu prisitaikyti prie dabartinio egzistencijos ritmo, netgi tapti kūrybingu žmogumi, atsakingai dalyvaujančiu tiek profesinėje veikloje, tiek valstybės ar tautos gyvenime, tiek moralinėje bendruomenės tvarkoje.

Šitokį naivų informacinį fetišizmą geriausiai perteikia toks pat naivus šūkis, pakeitęs tradicinių visuomenių moralės kodeksą ir tapęs svarbiausiu nūdienos kategoriniu imperatyvu: „Kas valdo informaciją, tas valdo pasaulį!“ Tačiau tai naivus, netgi infantilus požiūris, iš tikrųjų slepiantis teroristinį imperatyvą: „Dezorientuok personažą, sukelk chaosą jo sieloje, kad galėtum juo manipuliuoti kaip tinkamas!“ Kaip ir kiekviena ideologija, Ekrano ideologija atvirai arba slapčia siekia vienintelio tikslo – pavergti žmogų, o pas mus – visiškai kontroliuoti visuomenės gyvenimą, ištirpdyti individą neartikuliuotoje hoministinėje pliurėje, jį dezorientuoti ir demoralizuoti.

Ekraninės informacijos perteklius, naikindamas individo sielą, jį demoralizuoja, išmuša jam iš po kojų pagrindą, paverčia kosminiu ar globaliniu valkata, nebeturinčiu nei tėvynės, nei šaknų, praradusiu pilietinį atsakingumą, garbės jausmą, prieraišumą, ištikimybę, spjaunančiu į bendruomeninius įsipareigojimus ar moralinius priesakus ir virstančiu žemiausių instinktų vergu, fiziologinių procesų ir reakcijų telkiniu. Tai labai gerai matyti Lietuvoje pirmiausia todėl, kad globalios informacijos lavina per labai trumpą laiką mus užgriuvo visiškai nepasiruošusius, neturinčius jokių saugiklių, bet, svarbiausia, užgriuvo kaip visiška svetimybė, kaip kažkokia mums nesuprantama demoniška ar net šėtoniška galybė, pagraužianti – o gal jau ir pagraužusi – lietuvio prigimtinės pasaulėžiūros pamatus: artumą žemei, pagarbą nežmogiškajai gamtai, sėslumą, prisirišimą prie artimų, jusliškai apčiuopiamų ar regimų dalykų, darbštumą, daiktiškai orientuotą fundamentalumą, panieką su tikrąja daiktiškąja aplinka nesusijusioms abstrakcijoms, abejingumą ideologiniam fanatizmui, sveiką ironiją bet kokių abstrakčių stabų atžvilgiu.

Mes, lietuviai, savo mąstysena labai skiriamės nuo dabartinę Ekrano ideologiją kuriančių ir propaguojančių anglosaksų, kurių mąstysenos centre glūdi mašina ir panieka gyvybei bei gyvajam kosmosui – nežmogiškajai gamtai. Anglosaksiškosios ideologijos tikslas – sunaikinti gyvybę, sunaikinti žmogiškumą netgi pačiame žmoguje, gyvąją sielą paversti negyva sąmone, taigi sunaikinti mirtingojo egzistencinės būklės pamatų pamatą – gyvąją sielą, bet kokios dorovės centrą ir dirvą.

Keep Reading
By
Informacinis karas

Kremlius atakuoja! A.Babčenko jau metai kaip “nužudytas”

By

Datos.

Jeigu kas jau užmiršo, tai lygiai prieš metus Ukrainoje Kremliaus KGB agentų buvo “nužudytas” niekam iki tol nežinomas Kremliaus kritikas nevykėlis žurnalistas Arkadijus Babčenko, didelis landsberginės chuntos ir Lino Linkevičiaus asmeninis draugas. Tiesa, kitą dieną jis kėlėsi iš numirusių ir kartu su buvusiu Ukrainos prezidentu Porošenko ėjo Kremliaus teisti.

Prisikėlė, škias. Nors konservatoriai ir liberalai jau buvo spėję surengti jo niekingai sielai gedulingas mišias, pietus, pusryčius ir vakarienę, visos feikinių naujienų Lietuvos tarnybos skalambijo visais varpais apie kruvino Putino režimo nekaltai nužudytą  “kovotoją”. O aršiausi JAV 5 kolonos Lietuvoje veikėjai a la kaščiūnas, adomėnas ir panašūs ažubaliai surengė tapinoidų  protesto mitingą prie Rusijos ambasados, kur jau išliejo kibirus ašarų dėl kruvino V.Putino režimo aukos, žiauriai nužudyto Arkadijaus Babčenko. Konservatoriai ir liberalai savo idiotizmu jau 30 metu įnirtingai žudo cirką. Visi, kas nori pasijuokti, į cirką nebevaikšto – eina į konservatorių-liberalų protesto mitingus. Kai kurie dar ir balsuoja už Ingridą Šimonytę, Kubilių ar Juknevičienę. Tiesiog pasiklauso V.Landsbergio, R.Juknevičienės, A.Kubiliaus, R.Valatkos ar bet kurio kito JAV patrioto, ir juoko dozė metams garantuota, net klounų nereikia.

Įkvėpti sėkmės Kremliaus agentai tęsė savo provokacijas laisvose Baltijos šalyse ir  įvykdė teroro aktą Lietuvoje. Vilniuje buvo įvykdytas pasikėsinimas nužudyti Rusijos ir V.Putino aršų kritiką, koldūnų su salmonelėmis pardavėją A.Užkalnį. Kaip informavo Algio Ramanausko “Rusofobinės žinios ir tulžis” agentūra, į A.Užkalnį buvo šauta 5-iais koldūnais, 2 kibinais, 3 čeburėkais ir dar vienu hamburgeriu. Šūviai buvo mirtini, tačiau užgrūdintas persirijimo čempionas A.Užkalnis išgyveno ir toliau ima intervju iš naujai išrinkto prezidento Gitano Nausėdos.

Tiesa, apie vatnikus ir koloradus koldūnų asas nusišneka juodai, tiesiog kliedi. Kontūzijo, matomai?… Apie kitus Kremliaus pasikėsinimus į nepagydomus Lietuvos rusofobus žinių agentūra “Jorkšyro elfai-Padugnės.lt”  informuos iš anksto..

Net Kremliaus kontrolinis hamburgeris nepajėgė įveikti laisvo apsirijimo meistro.

Keep Reading
By
Istorinė tiesa

Gegužės 29 d. gimė Aleksandras Abdulovas

By

Gegužės 29 d. Gimė Aleksandras Abdulovas (1953 m. Gegužės 29 d. – 2008 m. Sausio 3 d.) – tarybinis rusų teatro ir kino aktorius, kino režisierius, TSRS ir  Rusijos liaudies menininkas.

Garsusis teatro ir kino aktorius Aleksandras Gavrilovičius Abdulovas gimė 1953 m. gegužė 9 d. Tobolske, teatro artistų šeimoje. Aktoriaus karjera Aleksandrui prasidėjo jam būnant penkerių metų amžiaus, kai kartu su savo tėvu įžengė į Ferganos dramos teatro sceną spektaklyje „Kremliaus kurantai“. Tėvas Aleksandrui visada buvo svarbiausias asmuo – būtent jis išauklėjo Aleksandrą ir įskiepijo meilę teatrui, suformavo jo požiūrį į sceną kaip šventyklą. Nepaisant to, kad aktoriaus karjera Abdulovui buvo nulemta iš anksto, jaunystėje jis apie aktorystės aukštumas nesvajojo: jis aktyviai užsiėmė muzika ir sportu, jam buvo suteiktas fechtavimo TSRS sporto meistro vardas. Iš pradžių jis net norėjo skirti savo gyvenimą sportui ir įstojo į Ferganos pedagoginio instituto Kūno kultūros fakultetą.
Tačiau praėjus vieneriems metams pašaukimas teatrui nugalėjo, Abdulovas sėkmingai išlaikė egzaminus į Maskvos Valstybinį teatro meno institutą (GITIS), lankė I.M. Rajevskio kursą. 1974 m. diplominiame spektaklyje talentingą jaunuolį pastebėjo garsusis tarybinis režisierius Markas Zakharovas ir pakvietė jį dirbti į Lenino Komjaunimo vardo teatrą.
Abdulovo aktoriniam talentui visada buvo būdingi sceninis žavesys, vidinė ir išorinė plastika, galingas temperamentas ir ironija. Tokios savybės leido aktoriui Lenkom’o teatro scenoje sukurti daug įspūdingų personažų, tapusių teatro išskirtiniu įvaizdžiu, vizitine kortele.
Nuo 1970-ųjų vidurio Abdulovas pradėjo aktyviai filmuotis kine. Aktorius tapo plačiai žinomas ir populiarus, kai suvaidino Lokio vaidmenį Marko Zacharovo televizijos filme „Paprastas stebuklas” pagal garsią to paties pavadinimo Jevgenijaus Švarco pjesę (1978). Šiame filme atsiskleidė aktoriaus Abdulovo individualus išskirtinis braižas: aiškiai apibrėžta forma, herojaus charakterio ryškumas ir tam tikras drovumas, įspūdinga plastiška, intelektas ir unikali lyriška intonacija.
Kine aktorius nusifilmavo daugiau nei 120 įvairių žanrų ir skirtingų režisierių kino juostose. 2000 m. A.Abdulovas debiutavo kaip režisierius vaidybiniame filme „Brėmeno muzikantai ir Co“ – miuzikle žinomos pasakos motyvais.
1986 m. Aleksandrui Abdulovui buvo suteiktas Rusijos Tarybų Socialistinės Federatyvinės Respublikos nusipelniusio liaudies menininko vardas, o 1991 m. – buvo suteiktas Rusijos liaudies menininko vardas. 1997 m. A.Abdulovui buvo įteiktas Garbės ordinas.
Aleksandras Gavrilovičius Abdulovas mirė 2008 m. sausio 3 d. po sunkios ligos, buvo palaidotas Maskvoje Vagankovo kapinėse.

Marko Zacharovo filmas “Paprastas stebuklas”, 1, 2 serijos

https://www.youtube.com/watch?v=gZiKrWSzNBo

https://www.youtube.com/watch?v=mzpJq23cuKc

V.Bortko filmas “Meistras ir Margarita” (pagal M.Bulgakovo to paties pavadinimo pjesę) . Aleksandras Abdulovas vaidina Korovjevo vaidmenį.

Keep Reading
By
Aktualijos

Algirdas Paleckis – iš kalėjimo : “Dalia Grybauskaitė yra pagrindinė fašistė Lietuvoje”

By

Algirdas Paleckis – iš kalėjimo : “Dalia Grybauskaitė yra pagrindinė fašistė Lietuvoje”

Laisvas laikraštis

Šaltinis : https://laisvaslaikrastis.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=8707%3Aalgirdas-paleckis-is-kalejimo-dalia-grybauskaite-yra-pagrindine-fasiste-lietuvoje&catid=47&Itemid=101&fbclid=IwAR1qPZDQpp9lTaDWJ6A3ICiGKdp6bzvLvZ_MbeqlbcdpF_N-xACEt0bWgTw

 

Algirdas Paleckis – iš kalėjimo : “Dalia Grybauskaitė yra pagrindinė fašistė Lietuvoje”

 

Redakcija gavo Algirdo Paleckio, nuo spalio mėn. laikomo Lūkiškių kalėjime, apkaltinus jį šnipinėjimu “Rusijos naudai” , laišką.

Sveikas, Aurimai, tikiuosi tu sveikas ir gyvas? Aš irgi. Viskas – į gerą. Tokie nuotykiai mus užgrūdina. Siunčiu tau mano atvirą laišką. Bus dar. bandysiu rašyti labai trumpus, kad tai neilgai truktų mesti į kompą. Man jis čia, aišku, uždraustas, kaip ir skambučiai, internetas. Jei gali, nusiųsk ir ekspertams.eu. Mane gali bet kada perkelti į Kauną, tačiau kol kas esu čia. Suėmimas pratęstas iki 07.26, apeliacijos pralaimimos. Įtariu, kad gali laikyti 1,5 metų, o po to dar per teismą. bet matysime, niekas nežino. Linkėjimai Juozui ir mūsų kursiokams. jeigu su jais susitiksti 25-ečio proga, papasakok apie “bezpriedelą” čionai. Bet viskas bus galop gerai”.

 

A.Paleckis klausia : “Ar pasiduosime demokratiniams fašistams?”

Atviras laiškas Lietuvai ir užsieniui

Pirmus kelis mėnesius turėjau labai mažą, tačiau vis tiek viltį, kad prokuratūra išlaikė bent dalelytę sveiko proto. Kad ji, įvykdžiusi VSD nurodymą mane suimti, įsitikins įrodymų stoka ir bylą nutrauks. Tačiau prokuratūra sistemiškai toliau tipena ant VSD pavadžio, o šis – ant Grybauskaitės pavadžio..

D.Grybauskaitė yra pagrindinė fašistė Lietuvoje. Tai ji užbaigė demokratinio fašizmo statybą  mūsų šalyje. Ši statyba importuota iš JAV. Tai Amerikoje XIX amžiaus pabaigoje atsirado ši išsigimusi demokratijos grimasa. Finansinė oligarchija, nusipirkusi laisvą spaudą, ilgam įsitaisė finansinės piramidės viršūnėje. Iki šiol sėkmingai, nes tariamai demokratiškai eliminuoja visus kitaminčius Amerikoje ir už jos ribų. Demokratinio fašizmo esmė – laiku ir subtiliai “demokratiškai” eliminuoti kitaminčius. Iš pradžių užsiundant ant jų žiniasklaidą. Jei nepasiduodama, tai užspaudžiama finansiškai – baudomis , spaudimu darbovietei. Jei ir tada nepasiduodama – tai sufabrikuojama byla ir sodinama į kalėjimą. Demokratiniai fašistai Amerikoje ištobulino kitaminčių eliminavimą iki meno. Ir eksportavo jį mums.

Kas nori gyventi ir kvėpuoti ramiai Lietuvoje, to interesuose būtų tarti aiškų ir tvirtą “ne” demokratiniam fašizmui. Vakar suėmė mane. Rytoj gal jus.

Aš niekada nepasiduosiu.

O jūs?

Algirdas Paleckis. 2019-05-27, Vilnius

Lukiškių kalėjimas

P.s.

Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su A.Paleckio, tačiau akivaizdu, kad A.Paleckis – vienas iš kelių politinių kalinių (kaip, pvz., Neringa Venckienė), kurių asmenyse Dalia Grybauskaitė įžiūri grėsmę savo režimui.

Ačiū Dievui, Grybauskaitės laikai baigiasi, ir turime vilties, kad visi “teisėsaugos” pareigūnai, sąmoningai prisidėję prie nekaltų žmonių persekiojimo, sulaks atsakomybės. Juk visi nacių konclagerių viršininkai po karo taip pat buvo pakarti, nors jies irgi nesuprato už ką – jie gi tik vykdė fiurerio įsakymą. Todėl visi tie teisėjai, saugumiečiai ir prokurorai, aklai vykdydami Dalios Grybauskaitės ir jos gaujos įsakymus, turėtų susimąstyti – ar man neteks už tai atsakyti?

Ll jau kalbėjo su A.Paleckio advokatais. Jie buvo įsitikinę, kad A.Paleckis bus paleistas iš Lūkiškių kalėjimo, mat jokių įrodymų, kad jis ką nors perdavė Rusijos žvalgybai, byloje nėra.

“Yra tik samprotavimai apie tai, kad jis buvo išvažiavęs į Rusiją, ten buvo susitikęs su partijos “Jedinaja Rosija” politikais, ir rašė į “prokremlišką spaudą” straipsnius, – teigia vienas iš A.Paleckio gynėjų.

Iš visų šių išvedžiojimų VSD daro išvadą, kad A.Paleckis yra rusų šnipas. Nors A.Paleckis neslėpė savo įsitikinimų ir vaikščiojo su raudona vėliava, todėl niekaip netiko į pasislėpusio ir užsimaskavusio šnipo vaidmenį, VSD dundukams pasirodė, kad A.Paleckis geriausiai tinka šnipo vaidmeniui.

Beje, minėtas advokatas buvo pakraupęs nuo VSD operatyvininkų lygio. “Tokius rašinius rašo trečios klasės moksleiviai”. “Tačiau tos VSD pažymos yra tokios – tas blogas, rašo į prokremlišką spaudą straipsnius, reiškia, yra šnipas”, – sakė jis. Dar baisiau, kad VSD rašo pažymas apie teisėjus, kuriose – vieni būdvardžiai, ir jokių faktų.
Teisėjai priklauso nuo VSD pažymų, ir todėl nuolankiai priiminėja sunkiai protu suvokiamus sprendimus.
“Mums aiškiai pasakė, kad A.Paleckis iki teismo tikrai nebus paleistas, nes tokia “šnipų” bylų praktika, sakė advokatas, – nors manėne, kad Paleckį tikrai paleis, nes byloje – jokių faktų, tik tai, kad rašė straipsnius ir ketino išspausdinti knygą”.
Šis žmogus įsitikinęs, kad tik po Grybauskaitės kadencijos pabaigos galima tikėtis permainų šioje valstybėje, nes žmogus jau sėdi kalėjime vien už tai, kad buvo Rusijoje.
“Teisėjai daro karjerą, pratęsia jo suėmimą žinodami, kad bus paaukštinti VSD ir prezidentės, o tai, kad byloje nėra jokių įrodymų, niekam neįdomu”.

Lietuvoje – spengiantis terorras, net net A.Paleckio brolis Rimvydas buvo išgrūstas iš LRT, ir pats pasakojo, kad nieku žiniasklaidoje negalėjo gauti darbo, nes “šnipo brolis”, kol galiausiai įsidarbino alfa.lt

 

Keep Reading
By
Aktualijos

Aldona Meilutytė: Išsigimę teismai, sužlugdyta valstybė

By

Jonas Kovalskis: Vienas iš baisiausių landsberginės chuntos nusikaltimų Lietuvoje yra jų 30 metų kurta nusikalstama teisminė sistema, kuri ir atlieka chuntos viešpatavimo paskutinės gynybos linijos funkcijas, gina nuo atsakomybės nusikalstamo režimo atstovus ir visą landsberginės chuntos politinę sistemą. Būtent teismuose šiandienos Lietuvoje yra kurpiamos politinio susidorojimo su V.Landsbergio chuntos priešininkais, represuojami kitaminčiai, užgniaužiama žodžio laisvė (Povilo Masilionio teisminis farsas) ir kitos Lietuvos Respublikos  Konstitucijoje įtvirtintos žmogaus teisės ir laisvės.

Kodėl dabartinė kompradorinio landsberginio elito užgrobta valstybė taip įžūliai ignoruoja piliečių konstitucines teises ir teisėtus interesus? Kodėl piliečiui taip sunku ir dažnai neįmanoma rasti teisingumą viešojo administravimo institucijose, teisėsaugos organuose ir ypač teismuose? Kodėl visiems žinomi sukčiai, nusikaltėliai ir ypač piktnaudžiaujantys savo tarnybine padėtimi teisėsaugininkai, valstybės klerkai, korumpuotos žiniasklaidos veikėjai Lietuvoje taip lengvai išvengia baudžiamosios atsakomybės už savo akivaizdžiai nusikalstamus veiksmus, o nuo  minėtų nusikaltėlių labai nukentėję žmonės, faktinės nusikaltimų aukos labai lengvai Lietuvos teisėsaugos girnose  tampa kaltinamaisiais ir nuteistaisiais? Kodėl valdžia, formaliai padalinta į tris viena nuo kitos lyg ir nepriklausomas  šakas, kurios pagal klasikinį apibrėžimą turėtų kontroliuoti ir subalansuoti viena kitą, kad kuo geriau apgintų eilinio piliečio interesus, teises ir laisves, Lietuvoje  šios šakos tarpusavyje yra glaudžiai tarpusavyje persipynusios korupciniais ryšiais, kolaboruoja viena su kita ir visada veikia vieningu frontu prieš bejėgį pilietį, jo interesus, gina ne piliečio interesus,  ne viešą interesą, visuotinį gėrį, kaip jas tai daryti įpareigoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, tačiau uoliai saugo ir aršiai gina viena kitos neskaidrius privačius interesus? Kodėl biurokratas valstybės tarnyboje yra toks nebaudžiamas nepriklausomai nuo to, kiek jo veiksmai padaro žalos valstybei ir žmonėms, maža to, jam už tai mokamas atlyginimas lyg bankininkui ar verslininkui?

Kodėl eilinis pilietis, belsdamas su paskutine viltimi į teisingumo rūmų duris, yra žiauriai paniekinamas, pažeminamas, o jo gyvenimas neretai yra nepataisomai sudaužomas pasipūtusių, arogantiškų, patikėjusių savo nebaudžiamumu korumpuotų Temidės tarnų? Būtent teismų ir teisėsaugos organų veikėjų nusikalstamas piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi daro didžiausią ir dažnai nepataisomą žalą valstybei, kurios pirmoji pareiga – vykdyti teisingumą – tampa nusikaltėlių viešpatavimo pagrindu, nebaudžiamumo garantija. Ir būtent tai tapo Lietuvos, šalia visų kitų liberalios kleptokratijos formų, viena iš pagrindinių grėsmių nacionaliniam saugumui, o ne nuvalkiotas susikompromitavusios landsberginės chuntos aktyviai propaguojamas mitas apie „Rusijos agresiją“. „Jeigu nori sunaikinti valstybę, reikia tik dviejų dalykų – bausti nekaltus ir nebausti kaltųjų“, – sakė marksizmo klasikas F.Engelsas. Lietuvoje tai tapo realybe, oficialia teismine praktika ir doktrina, santykiai su korumpuota teisėsauga tapo kraupiausiu naktiniu košmaru visiems padoriems žmonėms.

Kaip tai įvyko? Į šį klausimą dabar jau reikia kuo skubiau atsakyti visiems, priešingu atveju įtikėję savo nebaudžiamumu teisėjukai savo korupcijos liūne gali palaidoti pačią Lietuvos valstybingumo idėją, kartu su valstybe.  Apie tai rašo Aldona Meilutytė ir tie, kuriems teko nelaimė ieškoti tiesos ir teisingumo Lietuvos Temidės rūmuose, manau, sutiks su autorės įžvalgomis.

Aldona Meilutytė –  Išsigimę teismai, sužlugdyta valstybė

( knygos  “Ar įmanoma pagerinti Lietuvos teismų darbą” įžanga)

Kai kam, ypač valdžiai, gali labai nepatikti knygos pavadinimas. Skubiai prilipins žinomą etiketę „Tikrovės juodinimas“, o gal net mėgins apkaltinti nepagarba teismui pagal Baudžiamojo kodekso 232 straipsnį. Juk net Seime buvo kilusi absurdiška iniciatyva priimti įstatymą, kuris įpareigotų visuomenės informacijos priemones skleisti 50 procentų gerų, ir 50 procentų ne tokių gerų žinių. Bet argi galėčiau knygą pavadinti, pvz.,„Klestinti valstybė, puikiai vykdantys teisingumą teismai“? Ar tai būtų tiesa? Ar galėjau džiaugtis 2018 metų vasario 16-ają, kad mūsų nepriklausoma valstybė pagaliau įžengė į tiesos ir doros kelią? Jeigu taip būtų, nereikėtų rašyti nė šios knygos.

Oficialiai vis dar garbinamas ir Tautos Patriarchu tituluojamas Vytautas Landsbergis visai neseniai kalbėdamas Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime pripažino, kad „ir Lietuvoje kai kas yra papuvę, ką reikia taisyti, kam negalima nuolaidžiauti“, ragino „nebėgti iš tos sužeistos Lietuvos“, ragino jaunus žmones kovoti, „kad būtų kitaip“. V.Landsbergis, regis, nenurodė, kas gi Lietuvą sužeidė ir kaip reikia kovoti, kad Lietuvoje būtų kitaip.

Kad Lietuvoje būtų kitaip, visų pirma, valstybėje turi būti įgyvendinamas teisingumas. Gyventi garbingai, kai nėra teisingumo, neįmanoma. Kol Lietuvoje bus nebaudžiama teisėjų savivalė, kol prisidengdami „nepriklausomumu“ teisėjai tyčiosis iš teisingumo, tol apie jokias permainas į gerąją pusę nėra ko net svajoti.

 

Šioje knygoje aš pareiškiu savo nuomonę apie Lietuvos teismų darbą ir pagrindžiu tą nuomonę konkrečiais viešai paskelbtais faktais bei savo asmeniniu patyrimu. Skaitytojas turi teisę nuspręsti, ar aš teisi, ar klystu. Mano nuomonė nesutampa su Lietuvos Respublikos Prezidentės nuomone, kurią ji pareiškė 2017 m. gruodžio 24 d., šv.Kūčių dieną, paskelbdama, kad Lietuvos teismų sistemoje įvyko akivaizdus lūžis ir žmonių pasitikėjimas teismais pasiekė aukščiausią lygį. Tenka daryti išvadą, kad Prezidentė nežino tikrosios padėties ir dėl to klysta, nes labai nenorėčiau patikėti, kad Prezidentė paprasčiausiai meluoja. Jeigu net valstybės vadovė nebaudžiama meluoja, ko verta tokia valstybė?

Kad per 27 nepriklausomybės metus valstybė sužlugdyta – visi mato. Tarsi iš skęstančio laivo iš Lietuvos bėga žmonės, to nenuslėpsi. Oficialiai pripažįstama, kad iš 3 706 299 nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje 1992 m. gyvenusių žmonių, 2017 m. liepos 1 d. telikę 2 821 674. Manau, kad iš tikrųjų gyventojų likę dar mažiau. Per 25 metus Lietuvos gyventojų skaičius oficialiai sumažėjo maždaug 24 procentus. Bėga jaunimas, bėga darbingo amžiaus išsilavinę žmonės, kurie atneša daugiausiai ekonominės (ir ne tik ekonominės) naudos šaliai, kurioje jie gyvena ir dirba. Nei karo, nei maro, o Lietuva tuštėja…

Kodėl žmonės emigruoja, kai valdžia ir valdžios pakalikai be jokios gėdos drįsta viešai skelbti apie Lietuvos „sėkmės istoriją“ kaip sektiną pavyzdį kitoms buvusios Tarybų Sąjungos ir net taip vadinamo buvusio Rytų bloko šalims? O štai Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis neseniai pranešė, kad „esame pavyzdys kitoms valstybėms“. Kaip vertinti tokį pačios aukščiausios valstybės valdžios institucijos vadovo pareiškimą? Ypač po to, kai paskelbtas prezidentės Dalios Grybauskaitės – Tulpės susirašinėjimas su tuometiniu Liberalų partijos pirmininku Eligijum Masiuliu; paskelbta Valstybės saugumo departamento pažyma; užbaigus daugiau kaip pusę metų trukusį tyrimą, priimtos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto išvados; pradėta nagrinėti teisme taip vadinama „garsioji politinės korupcijos“ baudžiamoji byla, kurioje pagaliau teisiamas E.Masiulis ir kiti, t.y. šiek tiek praskleista uždanga ir tuo pačiu parodyta, kaip iš tikrųjų Lietuvoje vyksta valstybės valdymas ir kas ją valdo.

Nors mūsų valdžiai vis dar neaišku, kodėl žmonės emigruoja, vis dar užsakinėjami tūkstančius eurų kainuojantys tyrimai, kad būtų išaiškintos emigracijos priežastys, esu įsitikinusi, kad pagrindinė emigracijos priežastis – pamintas po kojomis teisingumas. Kai valstybėje nėra teisingumo, kai net teisėjams galima nebaudžiamai meluoti, dingsta dora – klesti korupcija, didėja skurdas, savižudybės, nusikalstamumas, girtuokliavimas, – visuomenė degraduoja.

Konstitucijos 109 straipsnyje pasakyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Tai nėra tiksli, tai – neapgalvota ir klaidinanti formuluotė, kuri seniai turėjo būti pataisyta: teisingai elgtis privalėtų visi, o svarbiausia, kad teisingai elgtųsi ir tautai nemeluotų valstybės pareigūnai, kurie atlieka valdžios funkcijas. Teisingumas – tai pagrindinis doro elgesio principas. Tačiau kai iškyla ginčai, teisingai ir laikantis įstatymo reikalavimų, t.y. teisėtai, tuos ginčus civilinėse bylose valstybėje pavedama spręsti teismams. Baudžiamosiose bylose teismas nustato, ar apkaltintas asmuo, kurio byla perduota teismui, iš tikrųjų yra kaltas ir paskiria jam bausmę. Taigi, teismai vykdo teisingumą nagrinėdami bylas, taip ir turėjo būti nurodyta Konstitucijoje.

Advokatas Jonas Ivoška viešai kalbėjo, kaip tokia netinkama formuluotė kartais sukelia kurioziškų nutikimų. Kai advokatas vienam aukštas pareigas einančiam valstybės pareigūnui pareiškė priekaištą, kad tas elgiasi neteisingai, išpuikęs valdžiažmogis įžūliai atrėžė: „Skaityk Konstituciją. Lietuvoje teisingumą vykdo tik teismai“.

Tačiau Mykolo Romerio universiteto teisės profesorius daktaras Vytautas Sinkevičius, buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas, straipsnyje „Lietuvos konstitucinės kontrolės modelis: kelios teorinės ir praktinės problemos”, išspausdintame žurnalo „Parlamento studijos“ 21 numeryje, kalbėdamas apie tai, kokios Konstitucijos pataisos ar pataisymai negali būti priimtini, kaip tik nurodo, jog Konstitucijos nuostata, kad teisingumą vykdo tik teismai, negali būti taisoma…

Ši nedidelė klaida Konstitucijoje padarė labai didelę žalą: ji leido teismams uzurpuoti ir monopolizuoti net patį tiesos ir teisingumo suvokimą. Lietuvoje žmonės paversti tarsi kokiais zombiais, – kol teismas netarė savo žodžio, jie lyg ir negali suprasti, kur tiesa, o kur melas. Jie bijo pasakyti savo nuomonę, pavirtę didžiausiais bailiais – gelbėjasi apsidrausdami tarsi visagaliu žodeliu „galimai“, kurį prikergia prie kiekvieno teiginio. Matyt, ir man reikėtų šią knygą pavadinti „Galimai išsigimę teismai, galimai sužlugdyta valstybė“.

Susijęs vaizdas

Būtent nuo teisėjų, veikiančių teismo vardu, nesąžiningumo ir piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi nagrinėjant bylas, prasideda didžiausi Lietuvos vargai. Būtent čia glūdi blogio šaknys. Taip ir parašiau viename savo ieškinių Vilniaus apygardos teismui, kuriame prašiau atlyginti žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjų veiksmų padarytų nagrinėjant bylą, jog tai yra mūsų valstybės katastrofa, kad teisėjai nebaudžiami už akivaizdų įstatymo neklausymą nagrinėjant bylas. Net rusų okupacijos metais Baudžiamajame kodekse buvo numatyta teisėjų atsakomybė už žinomai neteisingo sprendimo bei nuosprendžio ar nutarties priėmimą, o nepriklausomojoje Lietuvoje jokios atsakomybės teisėjams nėra.

Nagrinėdami bylas, t.y. vykdydami teisingumą, teisėjai gali neklausyti įstatymo (visai nesvarbu, kad Konstitucijos 109 straipsnyje nustatyta, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo), gali savivaliauti, rašinėti sprendimuose ar nuosprendžiuose nesąmones – jie už tai neatsako, negali būti baudžiami, nes jie nepriklausomi. Jeigu bus vertinamas teisėjo atliktas darbas, laikoma, kad tuo bus pažeistas teisėjo nepriklausomumas, – taip tvirtina Prezidentė ir visa kita mūsų valstybės aukščiausioji valdžia.

Kaip minėjau, Baudžiamajame kodekse nenumatyta jokia teisėjų atsakomybė už žinomai neteisingo ir melagingo sprendimo priėmimą. Teisėjus net atsisakoma traukti drausminėn atsakomybėn, jeigu jie pažeidė Teisėjų etikos kodeksą ar pažemino teisėjo vardą bei sulaužė priesaiką nagrinėdami bylas, t.y. vykdydami tarnybines pareigas. Sunku net patikėti, kad įteisinta absoliuti teisėjų savivalė. Būtent tai ir nulėmė teismų kaip visumos išsigimimą. Tai, žinoma, nereiškia, kad Lietuvoje nėra nė vieno sąžiningo doro teisėjo, bet, kaip užfiksavo teisėsaugos pareigūnai viename telefoniniame pokalbyje, įtariamieji nusikaltimų padarymu šitaip charakterizavo mūsų valstybės teismų sistemą: „Visuose miestuose eina susitvarkyt“.

Apie teismus, teisėjus, įstatymus, o taip pat apie valstybingumo svarbą ir demokratiją norėčiau su skaitytoju pasidalinti mintimis šioje knygoje, nes manau, kad Lietuvoje žmonės nepilnai įvertina teismų darbo reikšmę visam valstybės gyvenimui.

Būtina suprasti, kad teismo sprendimas svarbus ne tik tiems, kuriuos teismas teisia ar kurie bylinėjasi, – kiekvienas teismo sprendimas yra svarbus visiems, visai visuomenei. Būtent todėl teismai bylas visur visais laikais nagrinėja viešai. Lietuvoje pažeidžiamas net šis, Konstitucijoje įtvirtintas teismų viešumo principas – apeliacine tvarka bylos nagrinėjamos „rašytinio proceso tvarka“, jau nekalbant apie kasacinį procesą, o kartais net ir pirmosios instancijos teismo posėdžiai paskelbiami neviešais, nors tam nėra jokio teisės pagrindo.

Dėl Lietuvos dabartinės padėties dažniausiai kaltinami vagys Seime, vagys valdžioje, kaltinami žmonės, „ne tuos“ išrinkę į valdžią. Tačiau jeigu valstybėje tinkamai funkcionuotų teisėsaugos sistema, jeigu prokurorai sąžiningai trauktų baudžiamojon atsakomybėn nusikaltėlius, o teismai nusikaltėlius teisingai baustų, nežiūrint kad ir kokioje aukštoje kėdėje jie sėdėtų, jeigu net patys teisėjai, jeigu jie padarė nusikaltimus, būtų traukiami baudžiamojon atsakomybėn, tada net mintis nekiltų, kad valstybę gali valdyti vagys.

Keep Reading
By
Aktualijos

Lietuvos totalinė delandsbergizacija – neatidėliotina išgyvenimo būtinybė Lietuvai.

By

Tai jau ima suvokti artimiausi V.Landsbergio bendražygiai, bendrininkai, kartu kūrę šitą proamerikietiškos landsberginės chuntos monstrą, NATO buferinę zoną agresijai prieš Rusiją, JAV ir Didžiosios Britanijos koloniją pavadinimu “nepriklausoma” LIetuva.

Šaltinis;  https://www.laisvaslaikrastis.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=6679:signataras-a-butkeviucius-apie-v-landsbergi-klydau-kai-sakiau-kad-nereikia-spardyti-pastipusio-suns&catid=47&Itemid=101

Laisvas laikraštis

Baigėsi landsbergizmo era

Lietuva po 30 metų pagaliau atsikratė landsbergizmo epochos – tikimės, kad dabar žmonės nebus kišami į kalėjimą vien už tai, kad neatsisako savo pažiūrų, kaip Algirdas Paleckis, ir visi milžiniški korupciniai nuikaltimai, kurie landsbergių ir grybauskaičių buvo pateisinami tuo, kad “rusai puola”, pagaliau baigsis.

Tikimės, kad pagaliau šiems veikėjams atsiras vieta ir ten, kur jų seniai laukiama – t.y. belangėje.

Signataras Audrius Butkevičius mano, kad visi šie prieš 30 metų vykę įvykiai, susiję su V.Landsbergiu, yra raktas „suprasti tai, kas šiandien vyksta Lietuvoje“.

„Ir kai mes turime prezidentę, kuri prašo finansinių struktūrų tarpininkauti, paskiriant generalinį prokurorą, tai iš esmės mes kalbame apie milžinišką korupciją mūsų valstybėje, ir kad korupcijos suvaldymo mechanizmai neveikia, – sakė A.Butkevičius, – šie mechanizmai neveikia todėl, kad savo laiku mūsų pagrindiniai valstybės asmenys buvo suinteresuoti pasistatyti  sau palankius asmenys į pagrindinius kovos su nusikalstamumu postus.  Jiems buvo leista daryti, ką jie nori, kad tik jie nesiimtų veiklų, kurios nėra naudingos juos pastačiusiems valstybės vadovams. Visos šios betvarkės pradžia buvo tada, kai Vytautas Landsbergis neteisėtai uzurpavo Sąjūdžio pirmininko postą, o kiti Sąjūdžio tarybos nariai nutylėjo šį reikalą, nes nenorėjo nešti šiukšlių į viešumą.  Ir visas tas bandymas sukurti asmens kultą, pagyvenusioms moterėlėms rėkaujant „Landsbergis“,  ir visiems demonstruojant, kad be šito žmogaus neva Hanibalsonas nebūtų parėmęs Lietuvos nepriklausomybės, jau net nekalbant apie tai, kad neva be Landsbergio ji nebūtų paskelbta, mums yra juokingas. Tačiau kartu jis rodo, kaip buvo kuriamas labai negarbingas mitas, ir jis padeda įsitvirtinti ir tam absurdo jausmui, kuris vis labiau įsitvirtina jaunų žmonių gretose. Nes jie jau nebegali patikėti, kad kažkada šioje valstybėje viskas stos į savo vietas.   Jeigu manęs paklausit, kokia milijono Lietuvos žmonių bėgimo iš Lietuvos priežastis, aš atsakysiu, kad tai absurdo jausmas ir nepasitikėjimas ir netikėjimas savo valstybe. Šitas absurdo jausmas ir yra pagrindinė Lietuvos nelaimė, kuri mums neleidžia vystytis toliau.  Todėl mes bandome sudėlioti taškus vien tam, kad tai būtų pasakyta“.

A.Butkevičius prisiminė, kad dar prieš 30 metų vidurnaktį jis įsiveržė į Genzelio namus, klausdamas „ką jūs padarėte“ po to, kai V.Landsbergis buvo išrinktas Sąjūdžio pirmininku. „Tai buvo ne tik mano nuomonė, – sakė A.Butkevičius, – tuo metu aš buvau Tremtinių sąjungos pirmininku ir man kaip niekam kitam buvo labai gerai žinoma Landsbergių šeimos istorija. V.Landsbergio motina vokiečių okupacijos metais slėpusi raudonuosius partizanus, o jo tėvas bendradarbiavo su naciais, vėliau pabėgo į Australiją, ir vėliau dar sėkmingiau sugrįžęs iš Australijos tuo metu, kai rusų žvalgybos rezidentas anglosaksiškoje šalyje išdavė visą rusų šnipų tinklą Australijoje. Visa tai buvo puikiai žinoma, ir pas mane vos ne virtinėmis ėjo politiniai kaliniai, kurie pasakoja, kad jų net į Lietuvą iš tremties neįleisdavo, ir jie turėjo gyventi Kaliningrado srityje, o šitas Landsbergis, bendradarbiavęs su naciais, grįžta iš Australijos, ir atgauna iš sovietų visas šeimos turėtas vilas.  Man tai buvo akivaizdus įrodymas, kad ši šeima yra valdoma ir greičiausiai šis žmogus bus valdomas. Tai tokia buvo mano žinia, kurią aš norėjau pranešti Genzeliui“.

A.Butkevičius mano, kad į valdžią pakliuvęs žmogus, kurio nugaroje įsegtas KGB kablys, visą gyvenimą bijo, kad tai bus atskleista.  „Ir ta baimė išsilieja į jo asmeninius jausmus ir šnekas, ir kaip bebūtų gaila, į valstybinę politiką, – mano A.Butkevičius, –  taip ir nutiko su Lietuvos valstybės politika Rusijos atžvilgiu istorija.  Tam, kad neduok Dieve, kas nors nepagalvotų, kad čia yra KGB kvapelis, prasidėjo tuo metu visiškai neturinti prasmės konfrontacinė politika su Rusija. Vietoj to, kad mes būtume išnaudoję puikias galimybes, kurios Lietuva užsidirbo stipriai paremdama Rusiją  1991 m. pučo metu – tuo metu aš, būdamas Lietuvos ministru, galėjau užeiti į bet kokią Rusijos ministeriją, ir paspausti ministrams rankas. Iš Lietuvos rusų armija išėjo metai anksčiau nei iš Vokietijos. Tačiau tuo pačiu metu mes pradėjo labai kvailą konfrontacinę politiką Rusijos atžvilgiu. Nors NATO ir prašė, kad Lietuva įtakotų visuomenės nuomonę Rusijoje – net Maskvoje rinkosi šimtai tūkstančių žmonių paremti Lietuvą ir jos interesus. Šiandien, praėjus 28 metams, Lietuva patenka į didžiausių Rusijos priešų penketuką, turėdami labai abejotinas galimybes sulaukti pagalbos hibridinio karo su Rusija atveju.

Todėl aš ir sakau – ši vieno asmens problema buvo paversta Lietuvos valstybės problema. Ir tas 1993 m. nevykęs bandymas jėga užimti valdžią, kurį šiaip ne taip mums pavyko užgesinti, ir vėliau, konservatoriams esant valdžioje, mums teko nuolat teismams ir prokuratūrai pataikauti. Ir būtent todėl mes iš teismo ir prokuratūros gauname atsisakymą pradėti tyrimus dėl šio žmogaus veiklos, nes tie žmonės yra pastatyti prezidentų ir ministrų. Ir visa tai vyko visus 28 metus.  Ir prokuratūra žino, kad ji gali daryti bet ką, tačiau neturi duoti eigos tokiems tyrimams, kuriuos mes prašome pradėti. Ar būtų įmanomas toks dalykas, kad normalioje šalyje parlamentui pripažinus, kad pagrindinė partija turi teroristinės organizacijos požymių, teisme ir prokuratūroje nebūtų pradėtas tyrimas jos atžvilgiu. Juodžiausiasis SSR laikais spaudoje pasirodžiusi informacija buvo pagrindas pradėti tyrimą. O dabar mes turime pačių sprogdintojų liudijimus ir tai niekam neįdomu. O kodėl? Todėl, kad pradėsi tyrinėti, ir teismams ir prokuratūrai dings ta auksinė galimybė susilaukti valdžioje esančių ponų priedangos . Todėl mes vėl grįžtame prie tos milžiniško absurdo jausmo bangos, kai „Mažeikių nafta“ perparduodama kelis kartus, įrodinėjant, kad lietuviai tiek kvaili, kad jie tos gamyklos valdyti negali.  Lygiai tas pats vyksta ir dabar – SGD laivas, pavadintas „Nepriklausomybe“, tampa klevo lapu pridengti įvairaus pobūdžio niekšybėms.  Už šio laivo nuomą mokami žymiai didesni pinigai, nei kainuotų pats laivas. Ir šiam terminalui vadovauja tas pats Landsbergio patikėtinis, kuris liudininkų teigimu, organizavo įvairius teroro aktus Lietuvoje.  Jo sūnus paskiriamas visos SGD terminalo struktūros vadovu. Ir už tą aferą visi Lietuvos žmonės moka milžiniškus pinigus. Ir tada žmonės arba bėga iš Lietuvos, netikėdama, kad kada nors čia kas nors pasikeis, o kiti nueina į gilią depresiją. 2000 m. išėjęs iš Lietuvos kalėjimo, į kutį pakliuvau todėl, kad buvau vieno iš kandidato prezidento rinkimuose, A.Paulausko, vienu pagrindinių rinkimų organizxatoriumi, ir nesutikau išduoti savo kandidato, aš tada pasakiau, kad „nereikia spardyti pastipusio šuns“. Ir, gerbiamieji, aš buvau neteisus. Šito šuns dvokas yra toks, kad iš Lietuvos žmonės bėga šimtais tūkstančių, ir mes praradome miestus. Toks mano matymas, kur gali atvesti mūsų neryžtingumas ir atsakomybės stoka. Bet tai, kad mes savo laiku nepaėmėme į rankas lazdos ir neišdaužėme šiam šuniui dantų, yra pati didžiausia mūsų atsakomybė prieš Lietuvos žmones. Ką darė Landsbergis, ir visa jį garbinanti aplinka, ieškodami būdų, kaip gauti kaulą, žinoma, kad tai yra jų reikalas. bet tai, kad mes savo neryžtingumu neužkirtome tam kelio, yra mūsų atsakomybė prieš tautą”.

Z. Vaišvila papsakojo dar vieną nutikimą iš praeities.

„1991 m. dirbau premjero pavaduotoju, į mano kabinetą atvažiavo Kauno sąjūdžio atstovas, ir labai nepatogiai kabinete man sako, kad Kauno sąjūdžiui reikia patalpų. Atsakiau, kad turite centre namą, tokio niekas neturi.  Jis man atsakė, kad V.Landsbergis atsiėmė šitą namą, jau nebeturime“.

Audrius Butkevičius prisiminė, kad tarpukariu architektas Žemkalnis buvo pastatęs  namą Donelaičio gatvėje. Tačiau baldant Smetonai, Landsbergiai tą namą buvo parduotas, taigi de facto priklausė kitiems žmonėms, todėl Landsbergiai negalėjo jo atsiimti“.

A.Butkevičius atsakė, kada pradėjo blogėti Lietuvos santykiai su Rusija : „1992 m. vietoj to, kad mes būtume darę įtaką Rusijoje  ir kūrę savo laikymo, konservatorių dėka sukūrėme konfrontaciją. Nenoriu kalbėti apie dabartinę Rusijos  politiką, nes ji yra pakankamai  agresyvi tiek Lietuvos, tiek NATO atžvilgiu. Tačiau problema ta, kad dėl tos keistai agresyvios  28 metus trunkančios politikos Rusijos atžvilgiu mes praradome mus palaikančią visuomenės dalį Rusijoje. Ir aš esu įsitikinęs, kad niekam kitam, tik Rusijos kietos linijos šalininkams  yra labai naudinga, kad Lietuva prarastų ją palaikančius žmones Rusijoje.  Nes tokiu atveju bet kokia Rusijos agresija prieš Lietuvą nesulauks Rusijos viduje jokio pasmerkimo. Taigi, kalbant apie Grybauskaitės ir Landsbergio politiką Rusijos atžvilgiu, tai jos vienintelis pasiektas rezultatas yra labai naudingas Putinui ir kitiems „vanagams“ – mes Rusijoje praradome žmonės, kurie ten išeitų į gatves, jeigu prieš mus būtų panaudota jėga.  Ir jeigu kažkam gali tarnauti KGB agentas Lietuvoje, tai jis geriausiai gali tarnauti Maskvai, kurdamas kaip tik tokią situaciją.

B.Genzelis prisiminė, kad 1990 m. kovo 7 d.  jis susitiko su Gorbačiovu, kuris pasakė, kad „reikia vesti užkulisines derybas“. Aš tai perdaviau Landsbergiui. Po kiek  laiko Prahoje konferencijoje V.Landsbergis pasakė,  kad jis buvo susitikęs su Sąjūdžio lyderiais, ir jiems pasakė, kad reikia versti derybas dėl Lietuvos nepriklausomybės, tačiau Landsbergis tapo Rusijos „vanagų parankiniu“.  Landsbergis  visada pabrėždavo, kokia baisi yra „finliandizacija“, ir man vėliau suomiai pasakojo, kad jie stengėsi nuslėpti šiuos Landsbergio žodžius nuo savo tautos, nes bijojo, kad suomiai priešiškai reaguos.

„Noriu paantrinti Genzeliui, nes Gorbačiovo pozicija buvo lygiai tokia pati ir 1990 m., kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę, – pasakojo A.Butkevičius, – turėjau ryšį  ir su SSSR vidaus reikalų ministru, ir gen. Štabo viršininku Moisejevu, kurie aiškiai pasakė, kad yra galimybė susitarti, ir taip padėti išvengti smūgio jiems.  Ir daugeliu atveju Prunskienė buvo neteisingai kaltinama neva prorusiškais veiksmais, nors ji veikė, turėdama mūsų žvalgybos duomenis.

Kaip jūs galvojote, kodėl Lietuvos valdžia 10 metų, pačiu intensyviausiu emigracijos periodu, nedarė nieko, kad ją sustabdyti, ir kodėl dvi kadencijas baigianti prezidentė negali prisimininti bent kokios programos, kuri būtų sukurta tam, kad stabdyti emigraciją, – klausė A.Butkevičius,  – atsakysiu, kodėl. Nes tai naudinga mūsų valdžiai – išvažiavo patys darbingiausi žmonės, tie, kurie išdrįso išvažiuoti. 2000 m. aš išvažiavau septynerius metus gyventi į Kaukazo šalis, toks buvo mano pasirinkimas.  Tačiau valdžia sąmoningai leido išvažiuoti milijonui darbščiųjų žmonių, nes mes juos dabar galėtume pasikviesti veikti.  O Lietuvoje liko tik jaunimas, kuris užima geras pozicijas, ir valdininkai, kurie šeriami ES pinigais, ir jiems naudinga, kad Lietuva grimztų į skolų liūną, nes iš to jiems mokami pinigai.  Be to, lieka dar daugybė pensininkų, kurie taip pat visiškai priklausomi nuo valdžios.  Taigi, iš esmės mes esame tokioje situacijoje, kai beveik visi žmonės priklauso nuo valdžios valios – noriu duosi, noriu neduosiu. Net man, profesionaliai užsiimančiam žmonių nepasitenkinimo organizavimu, ką nors Lietuvoje padaryti yra sunku, nes čia labai mažai žmonių, kurie kovotų už savo teises.  Jų tiek nedaug, kad net susirinkusius prie Seimo, juos galima šaudyti, ir niekas nešaus atgal“.

„Iškelta baudžiamoji byla šmeižikui Andriui Tučkui“

2018-06-22 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų Audriaus Butkevičiaus ir Zigmo Vaišvilos spaudos konferencijos Seime „Iškelta baudžiamoji byla šmeižikui Andriui Tučkui“ pranešimas spaudai

Vilniaus apylinkės prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl Vytauto Landsbergio pavedimų vykdytojo Andriaus Tučkaus nusikalstamos veikos. Š.m. kovo 15 d. LRT radijo laidoje „Studija 50“ A. Tučkus apšmeižė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės narius Vitą Tomkų, Arvydą Juozaitį ir Zigmą Vaišvilą, kad KGB pulkininkas Česnavičius esą juos surinko į Sąjūdžio steigimo komandą.

Ikiteisminis tyrimas pradėtas Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjui Valdui Bugelevičiui tenkinus Z. Vaišvilos skundą ir panaikinus Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro Ryčio Ivanausko nutarimą atsisakyti pradėti šį ikiteisminį tyrimą, o Vilniaus apygardos teismo teisėjui Arūnui Budriui atmetus prokuroro R. Ivanausko skundą. Teisėjas A. Budrys nurodė, kad sąmoningas apšmeižimo faktas akivaizdus, o „viešas kaltinimas bendradarbiavus su užsienio valstybių specialiosiomis tanybomis  (šiuo atveju KGB), gali itin pažeisti asmens garbę ir orumą ir kartu peržengti civilinės atsakomybės ribas. … A. Tučkaus pasisakymas sukuria vaizdą, kad to meto įvykiai klostėsi taip, kai jis juos atpasakojo, ir jokių kitų vertinimų ar interpretacijų nėra ir negali būti.“

A. Juozaičio, V. Tomkaus ir Z. Vaišvilos nuomone, ši pykčio kupina A. Tučkaus reakcija buvo atsakas į š.m. sausio 3 d. Z. Vaišvilos spaudos konferencijoje Seime paskelbtus Vytauto Šustausko ir Žilvino Razmino prisipažinimus, kad bent dalį V. Landsbergio užsakymų teroristiniams aktams ir antivalstybinei veiklai bei atlygį už tai jiems perduodavo ir A. Tučkus; taip pat į 2018-03-15 d. “Vakaro žinių“ (šio numerio redaktorius – Vitas Tomkus) paskelbtus įrodymus apie buvusio Lietuvos TSR (vėliau – Lietuvos Respublikos) Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio bendradarbiavimą su TSRS KGB.

Z. Vaišvila prokuratūrai yra pateikęs 2017-10-02 LGGRTC raštą, pasirašytą T.B. Burauskaitės, patvirtinantį, kad Zigmas Vaišvila nebendradarbiavo su TSRS specialiosiomis tarnybomis.

A. Butkevičiaus ir Z. Vaišvilos nuomone, kad baudžiamojoje byloje aiškinantis A. Tučkaus šmeižto motyvus, gali prasiverti durys ir į Vytauto Landsbergio užsakymus antivalstybinei veiklai bei teroristiniams aktams, Andriaus Tučkaus sūnaus Dominyko Tučkaus paskyrimą „Independence“ projekto dujomis prekiaujančios UAB LITGAS generaliniu direktoriumi nuo 2013 m. rugsėjo mėnesio. Liūdnai pagarsėjęs „independence“ skystų dujų terminalas – laivas į Klaipėdą atvko 2014-10-27 d.

Andrius Tučkus baudžiamojoje byloje privalės paaiškinti, kodėl taip beatodairiškai ir kupinas pykčio apšmeižė tris Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narius. Prokuroras R. Ivanauskas padėkojo Z. Vaišvilai už pasitikėjimą, kad kreipėsi į prokuratūrą dėl įvykdytos nusikalstamos veikos, išreiškė apgailestavimą, kad Z. Vaišvila nukentėjo nuo nusikalstamos veikos, ir patikino, kad teisėsaugos pareigūnai atliks visus reikiamus baudžiamojo proceso veiksmus, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, išnaudos visas galimybes, kad Z. Vaišvilai padaryta žala būtų atlyginta.

Keep Reading
By
Aktualijos

Totalinis visų piliečių sekimas ir teroras yra landsberginės chuntos valdymo forma

By

Net Lietuvos advokatūra pradeda suvokti, koks fašistinis režimas buvo sukurtas V.Landsbergio po Sąjūdžio. Ir tai yra tik maža dalelytė tiesos. Nemaloni visa tiesa yra ta, kad Lietuvoje jau 30 metų klęsti 1960 metų Lotynų Amerikos tipo proamerikietiška chunta, Alfredo Stresnerio tipo diktatūra – kruvina, antiliaudinė, korumpuota ir pražūtinga Lietuvai. Laikas atėjo atmerkti akis ir pamatyti šią nemalonią tiesą. Landsberginė chunta jau sukūrė Lietuvoje visą fašistinių organizacijų tinklą, kuris save vis atviriau demonstruoja. Sukarinta šaulių sąjunga, kurios nariams yra suteikta teisė laikyti namuose automatinius ginklus, tik ir laukia fiurerio įsakymo žudyti kitaminčius ir tai jau darė (Juras Abromavičius). Viešoje informacinėje erdvėje siautėja tiek sisteminės žiniasklaidos oficialūs infomacinio karo nusikaltėliai, tiek ir atviri informacinio karo gestapininkai, valdžios finansuojami Jorkšyro elfai (Didžiosios Britanijos specialiųjų tarnybų padalinys), kurie atvirai susidoroja su kitaminčiais rinkdami apie jiems neįtinkančius oponentus konfidencialią informaciją , terorizuoja kitaminčių darbdavius ir šie atleidžia iš darbo opozicinių landsbergio chuntai jėgų atstovus, puola tokių aktyvių nepriklausomų piliečių šeimos narius, neteisėtai renka informaciją apie asmenis ir ją naudoja per korumpuotas teisėsaugos institucijas neteisminiam ir teisminiam susidorojimui, o korumpuoti chuntos kruopščiai atrinkti teisėjai priima neteisėtus nuosprendžius prieš V. Landsbergio chuntos oponentus, vadovaudamiesi ne įstatymu, bet mafijos ir chuntos taisyklėmis – “draugams viskas, o chuntos priešams visas įstatymo griežtumas”. Lietuvos advokatūra paminėjo tik vieną chuntos neteisėtos veiklos aspektą – totalinį Lietuvos visuomenės sekimą. Paramilitarinės šaulių sąjungos nariai dažnai yra ir Jorkšyrų elfų grupės nariai, jų veiklos metodai ir tikslai yra identiški.

Problema yra žymiai platesnė ir apima visas viešojo ir privataus gyvenimo sritis – chunta yra totalinė, diktatūra yra visuotinė ir tai yra neatidėliotinai spręstina visos Lietuvos problema. Demokratija Lietuvoje gali būti tik vienu būdu – tik totalinės Lietuvos radikalios delandsbergizacijos formoje. Ir tai būtina daryti nedelsiant.

Lietuvos advokatūra: nekontroliuojamas sekimas yra akivaizdus žmogaus teisių pažeidimas ir didžiulė valstybės problema

  Teisė

Dalijamės Lietuvos advokatūros išplatinta informacija apie nekontroliuojamo sekimo mastus Lietuvoje ir jo keliamas grėsmes.

Šiandien Lietuvoje bet kurio žmogaus gali būti klausomasi ir jis gali būti sekamas net ir be galimai realaus pagrindo, o pasibaigus tyrimui asmuo niekada apie tai taip ir nesužino bei nesužinos. Pasak Lietuvos advokatūros, tai yra akivaizdus žmogaus teisių pažeidimas ir didžiulė valstybės problema, kelianti nerimą dar ir todėl, kad nėra jokių duomenų, kokie yra šio reiškinio mastai.

Advokatų tarybos pirmininko prof. dr. Igno Vėgėlės teigimu, apie situacijos niūrumą privertė susimąstyti ikiteisminio tyrimo institucijoms Lietuvos advokatūros išsiųsti klausimai ir gauti atsakymai. „Atsižvelgdami į Lietuvos advokatūros vaidmenį visuomenėje, būtinumą ginti žmogaus teises ir tai, kad esame vienintelė nepriklausoma teisminė institucija, bei pasitarę Advokatų Taryboje, mes nusprendėme išsklaidyti abejones dėl galimai neteisėto pasiklausymo. Advokatūra kreipėsi į ikiteisminio tyrimo institucijas, kriminalinės žvalgybos institucijas su klausimu, ar nėra ir nebuvo taikyti žvalgybos veiksmai (sekimas, slaptas pasiklausymas ir pan.) Advokatūros kaip institucijos ir jos vadovų atžvilgiu. Iš Specialiųjų tyrimų tarnybos gautas atsakymas mus tiesiog pribloškė. Esmė ne tai, kad mums STT nepateikė duomenų apie turinį, nes to ir neprašėme, o tai, kad jie atsakė, jog pats faktas dėl galimai vykdytų ir nepaaiškėjus jokių pažeidimų jau baigtų žvalgybos veiksmų Lietuvos advokatūros atžvilgiu yra valstybės paslaptis. Vadinasi, mūsų valstybėje niekas negali žinoti, kas ir kada yra ir buvo sekamas, nebent pačios tarnybos nuspręs, kad yra tikslinga informuoti“, – sako Advokatų tarybos pirmininkas.

Galimai neteisėto pasiklausymo klausimas buvo iškeltas ir prieš porą savaičių vykusiame Visuotiniame advokatų susirinkime bei po jo surengtoje apskrito stalo diskusijoje, kurioje dalyvavo šimtai advokatų. Greta kitų temų, diskusijoje buvo išsakytos ir nuomonės, jog pasiklausymas gali būti taikomas ir norint sužinoti asmenų konfidencialių konsultacijų su advokatais turinį, o tai gali būti pamatinės žmogaus teisės į gynybą pažeidimas. Buvo prieita prie bendros nuomonės, kad Advokatūra ir yra ta institucija, kuri gali ir turi pasipriešinti šiam žmogaus teisių pažeidimui.

Neseniai „Spinter tyrimų“ atlikta visuomenės nuomonės apklausa parodė, kad kas ketvirtas Lietuvos gyventojas mano, jog teisėsaugos institucijos nekontroliuojamai seka jų elektroninį susirašinėjimą ir klausosi pokalbių. Pasak I. Vėgėlės, kriminalinės žvalgybos institucijų veiksmams iš tiesų nėra jokios realios ir veiksmingos nepriklausomos išorinės kontrolės. Kiekvienu atveju tik pati žvalgybos veiksmą – sekimą ar pasiklausymą – taikanti institucija sprendžia, ar ji, taikydama šį veiksmą, pažeidė žmogaus teises, ar ne, ir ar apie tai dera pranešti asmeniui. Nesant realios kontrolės neatsakytas lieka ir kitas klausimas: kas su tokiais duomenis daroma toliau, ar yra garantija, kad šie duomenys sunaikinami, o ne tyliai padedami „į stalčių“ iki „reikiamo momento“. Slaptų pažymų praktika Lietuvoje beveik neleidžia abejoti, jog realus duomenų sunaikinimas tėra fikcija.

Advokatų tarybos pirmininko pavaduotojas Mindaugas Kukaitis sako, kad oficialiai kontrolės funkcija yra pavesta Generalinei prokuratūrai. „Tačiau prokuratūra į mūsų užklausą atsakė, kad jai nesuteikta teisė teikti jokios informacijos ir mes turime kreiptis į kiekvieną kriminalinės žvalgybos instituciją atskirai. O tokių yra beveik dvi dešimtys. Todėl įsivaizduokite paprastą pilietį, kuris nori sužinoti, ar kas nors kada nors rinko apie jį informaciją, kuri nepasitvirtino – jis turėtų parašyti tokiam kiekiui institucijų, galinčių vykdyti kriminalinę žvalgybą. O atsakymas greičiausiai bus vienas – jog tai yra valstybės paslaptis“, – teigia M. Kukaitis.

 

Keep Reading
By
Aktualijos

Paskutiniai rinkimų-2019 kampanijos akordai

By

Visos Lietuvos labiausiai nekenčiama konservatorių-liberalų JAV 5 kolona, vykdydama Vašingtono nurodymus, 30 metų nuosekliai kenkė Lietuvai ir metodiškai naikino santykius su Rusija. Landsberginės chuntos užsienio politikos kertinis akmuo visą “nepriklausomybės” laikotarpį buvo – nors Lietuvos valstybė ir nustotų egzistuoti, tačiau su Rusija kariausime iki paskutinio lietuvio.

Tokia landsberginės chuntos užsienio rusofobinė politika jau seniai susikompromitavo, ne vienas korumpuotas konservatorių, liberalų politikas-rusofobas liūdnai užbaigė savo karjerą, neteko rinkėjų pasitikėjimo, žinomiausias Lietuvos iki psichinės ligos rusofobas Vytautas Lansbergis yra jau 30 metų labiausiai nekenčiamas politikas Lietuvoje. Landsberginės chuntos rusofobinė užsienio politika sužlugdė Lietuvos ekonomiką, sunaikino pramonę, žemės ūkį, branduolinę energetiką,. jūrų ir upių laivininkystę, mokslą, švietimą, sportą, sukėlė pražūtingą socialinę, demografinę krizę, pagimdė masinius skurdą, nedarbą, ekonominę emigraciją, neviltį, savižudybių bangą.

Tik nešvarios rinkimų technologijos, nepadorūs rinkimų klastojimai, melo propaganda, politinės represijos, teisminiai ir neteisminiai susidorojimai su realiais opozicionieriais bei JAV-NATO okupantų karinės pajėgos Lietuvoje padeda landsberginei chuntai toliau uzurpuoti valdžią Lietuvoje. Tik tokiu būdu landsberginė chunta tikisi pratęsti savo diktatoriško režimo egzistavimą ir išvengti baudžiamosios atsakomybės už landsberginės chuntos nusikaltimus prieš Lietuvą.

Savaime suprantama, tokia landsberginės chuntos naudinga jų šeimininkams JAV globalistams ir pražūtinga Lietuvai užsienio politika kelia didelį lietuvių nepasitenkinimą, vis garsiau kiekvienų rinkimų metu girdisi rinkėjų reikalavimai kompradorinio elito veikėjams atsisakyti kenksmingos Lietuvai rusofobinės užsienio politikos, žmonės reikalauja pašalinti iš Lietuvos politikos pakvaišusius rusofobus, nutraukti Lietuvos masinės sąmonės militarizaciją, visuomenės fašizaciją, fašistinių simbolių, nacių kolaborantų heroizavimą, sukarintų fašistinių paramilitarinų organizacijų kūrimą. Pilietinė Lietuvos visuomenė reikalauja normalizuoti santykius su Rusija Helsinkio Baigiamojo Akto principų pagrindu.

Šis visuomenės balsas darosi vis garsesnis, jo jau nesugeba užgožti parsidavėliškos, dešiniųjų kontroliuojamos žiniasklaidos isteriškas propagandinis triukšmas.

Ir rinkimų farso favoritai yra priversti, nors formaliai, reaguoti į visuomenei gyvybiškai svarbius lūkesčius.

Kandidatai į Lietuvos prezidentus Ingrida Šimonytė ir Gitanas Nausėda, kad palenkti į savo pusę didžiąją Lietuvos rinkėjų dalią, kuria taika regione yra svarbesnė už Lietuvos totalinę militarizaciją, prakalbo apie santykių su Rusiją normalizavimą. Ištikima seno rusofobo V.Landsbergio statytinė Ingrida Šimonytė liko ištikima savo valdovo generalinei linijai – jos išrinkimo Lietuvos prezidente atveju, ji neketina keisti Lietuvos santykių su Rusija turinio, jos nuomone, santykiuose su Rusija Lietuva privalo ir toliau klusniai vykdyti Vašingtono politiką, kurstyti militaristinę isteriją, tautinę nesantaiką, nuolat palaikyti naudingą JAV įtampą Pabaltijyje, plėsti NATO karo nusikaltėlių karinę infrastruktūrą šalyje, eskaluoti NATO bloko karinio konflikto su taikia Rusija grėsmę, kelti grėsmę taikai ir saugumui Pabaltijyje. I.Šimonytės nuomone, galima kalbėti su Rusija tik tada, kai Rusija taps, kaip ir Lietuva, JAV kolonija. Puiki programa, kuri iškalbingai atspindi viso I.Šimonytės elektorato sąmonės degradavimo lygį, dešiniųjų galutinį nuosmūkį į jų pačių valdomos žiniasklaidos sukurtą realybę. Smegenų plovimo apoteozė – sveikas protas galutinai apleido visus landsberginės chuntos veikėjus – tiek eilinius, tiek partijos lyderius.

Kitas kandidatas, globalistų bankininkų protežė Gitanas Nausėdam buvo santūresnis, ir nurodė, kad “dialoge su Rusija negalima uždaryti visus langus”. Iš esmės jis pakartojo I.Šimonytės poziciją, tik kiek švelnesnėje retorikoje. Tokia abiejų kandidatų pozicija tik dar kartą įrodo Lietuvos politinės sistemos vasalinį JAV militaristams pobūdį, valstybės nesavarankiškumą, atsisakymą kurti normalius, draugiškus, abipusei naudingus santykius,pagarbos vieni kitiems, ekonominio bendradarbiavimo, nesikišimo į šalių vidaus reikalus, atsisakymo spręsti tarpusavio ginčus karine jėga, negrąsinimo jėga ir taikaus sambūvio principų pagrindu.

“Karo balandis” Linas Linkevičius, panašu, dar ilgai bus Lietuvos karinės psichozės veidas ir balsas.

Faktas, kad abiejų kandidatų komandose dominuoja militaristai, atviri fašistai, atvirai remiantys Ukrainos fašistus jų kare prieš Rusija ir Donecko Liaudies Respubliką, neginčijamai rodo – šių rinkimų rezultatai jokių pozityvių pokyčių Lietuvos gyventojams nežada. NATO karo traukinyje sėdinti Lietuva ir toliau atliks pigios patrankų mėsos JAV – NATO kare prieš Rusiją apgailėtiną vaidmenį.

Perrinkus direktorių NATO bordelyje, jis filharmonija netaps. Tai akivaizdu. Ir labai liūdna.

 

Keep Reading
By