Beliko pritarti Vytauto Matulevičiaus aimanoms dėl Rūtos Janutienės ir patarti prisiminti Josifą Visarionovičių Staliną. Visų tautų vadas sakė, kad kievienas nesusipratimas turi vardą ir pavardę. Lietuvoje šis “nesusipratimas” vadinasi Sąjūdis, prasidėjo jis 1988 metais prie Mickevičiaus paminklo ir dėsningai tapo tuo, kuo ir turėjo tapti. Iš nacionalistinio melo, antitarybinės isterijos, antisocialistinės liberastinės neapykantos galėjo gimti ir gimė išsigimęs kūdikis – landsberginė chunta. Susidorojimai su kitaminčiais (Povilas, Masilionis, Algirdas Paleckis, Žilvinas Razminas ir daugybė kitų), žodžio, spaudos, sąžinės laisvių suvaržymai yra tik natūrali chuntos būsena, dėsningai pereinanti į kitą stadiją – totalinį sekimą ir terorą. “Kai atėjo suimti komunistų, aš tylėjau – aš gi ne komunistas. Kai atėjo žydų, aš tylėjau – aš gi ne žydas. Kai atėjo profsąjungiečių, aš tylėjau – aš gi ne profsąjungietis. Kai atėjo manęs, niekas dėl manęs nepasakė nei žodžio – visi jau buvo suimti”. Rūta yra tik maža, matoma, tačiau maža, dalis to teroro, su kuriuo susiduria aktyvūs, drąsūs piliečiai. Jeigu matai neteisybę ir tyli, rytoj chunta ateis tavęs. Tik totalinė Lietuvos delandsbergizacija, tik totalinis visų valdžios šakų ir ypatingai žiniasklaidos valymas nuo landsbergizmo kurmių gali išgelbėti Lietuvą.

Atėjo A. Siaurusevičius į “Lietuvos ryto” televiziją – ir nebeliko Rūtos Janutienės laidų. Lietuvoje naikinamos paskutinės laisvos žurnalistikos salelės, ekrane nebelieka drąsių ir laisvai mąstančių asmenybių. O kam jos? Dar pradės aiškintis, kokios jėgos už kurio kandidato stovi ir sujauks užkulisinių jėgų planus. Lietuvos žurnalistikoje nemirtinga tik dinastijas skaičiuojanti KGB gvardija – vienas jos atstovas net sumušė pasaulinį ilgaamžiškumo rekordą, nes eteryje dirbo tol, kol žiūrovai dėl pašlijusios artikuliacijos pradėjo jo nesuprasti. Tai tas pats A. Siaurusevičius jam buvo suteikęs dar negirdėtą privilegiją – dirbti visuomeninio transliuotojo eteryje iki gyvos galvos. Už kokius nuopelnus? Turbūt už tuos, kokių Rūta Janutienė neturėjo, todėl ir atsidūrė gatvėje. Deja, mes leidžiamės pavergiami, uždraudus eilinę laidą, nuvilnija pasipiktinimo atodūsis, ir viskas ir vėl nurimsta – ligi kito sykio. Bet to sykio, kas įdomiausia, jau gali ir nebebūti, nes tiesiog nebeliks ką uždrausti. Visi paklusnūs, sušukuoti, užsiima bulvaru ar žurnalistikos imitavimu ir nekiša pirštų ten, kur gali nudegti. Sėkmės tau, Rūta! Nors dėl V. Uspaskicho aš kadaise buvau ant tavęs užsigavęs, bet tai jau praėjo. Linkiu nepalūžti ir neprarasti tikėjimo Lietuva. Šita šutvė – tai ne mūsų valstybė, tai kažkas kita, ir tu tai žinai geriau už visus.

Vytautas Matulevičius nuotrauka.