Kas su ja ne taip?

Sava, tiesmuka, kompetentinga, neempatiška. Man visą laiką norėjosi prieštarauti argumentui dėl jos šeimos neturėjimo. Na ir kas?

Juk gyvenimai visaip susiklosto. Kodėl tai turi būti minusas?

Šiandien pasidalinau tuo video, kur jiedu su Kubiliumi oponentus vadina durniais. Tada ir supratau, kad tam tikra prasme teisūs tie, kurie šeimos ir, svarbiausia, vaikų neturėjimą laiko jos esminiu trūkumu.

Šimonytei berods 45. Veidelis jau raukšlėjasi, kūnas stabarėja, todėl “mėgstami judesiukai” atrodo jau nebe šauniai, o labiau apgailėtinai.

Bet ir tai – atleistina. Neatleistinas yra kitas dalykas: ji koketuoja su jauna auditorija labai panašiai, kaip pagyvenusios vienišos mokytojos koketuoja su paaugliai.

Su tokia vaikus palikti baisu, nes įtari (gal be pagrindo, bet įtari), kad ji gali peržengti bet kurią ribą. Kai turi vaikų, tai labai greitai išmoksti, kad nesi jiems “draugelis”.

Esi už juos atsakingas ir tas draugiškumo lygis yra trenerio su auklėtiniu. Mokai suaugti, nugalėti, neįstrigti maište, kai svarbu ne ką tu gali geriau už kitus padaryti, o prieštarauti, – nusidažyti plaukus žaliai, važiuoti motociklu be šalmo, pasiųsti mokytoją ir t.t. Šimonytė, kaip ir visa jos partija, elgiasi visiškai priešingai: jie kopijuoja paauglių elgesį – tyčiojasi ten, kur to mažiausiai tikiesi – Seime, kur priimami kiekvieną pilietį, jo gyvenimą reguliuojantys sprendimai.

Toms patyčioms platinti yra leidžiama valstybės dotacija partijų veiklai. Tai atrodo žiauriai nepatikima. Tiesiog nesinori, kad tavo vaikas atsidurtų vakarėlyje, kur amžinas paauglys Gabrys su savo asmenine “prezidente” daro judesiukus. Štai kas su ja “ne taip”. Nebranda, neadekvatumas.

Visų spalvotų kontrrevoliucijų, kurias nuo 1953 metų perversmo Irane organizavo JAV visame pasaulyje, tikslas buvo kolonizuoti suverenias valstybes ir jas įjungti į dolerio kolonijinę sistemą. Visų šių „sąjūdžių” , “laisvės revoliucijų“, maidanų, tachrirų, arabų pavasarių turinys buvo vienodas – teisėtų, patriotiškų nacionalinių valstybių suverenitetų griovimas, sunaikinant šių valstybių nacionalinių interesų gynimo institutus – valstybę, bendruomenę, šeimą. Į valdžią pastatomi kompradoriniai marionetiniai  režimai, kurie užbaigia užjūrio kryžiuočių inicijuotą kruviną darbą, prisidengus skambiomis deklaracijomis, lozungais, šūkiais apie laisvę, demokratiją, žmogaus teises, įstatymo viršenybę ir pan. liberalia demagogija. Tokių nusikalstamų antiliaudinių režimų vienintelė funkcija – tarnauti JAV-UK-ES finansinio-pramoninio kapitalo interesams visais įmanomais būdais. Vakarų kolonijinė demokratija ir palyginti aukštas pragyvenimo lygis gali egzistuoti tik vienu būdu – misdama kitų tautų resursais, suverenitetais, plėšdama kolonijas. Tik išnaudodama pačiu brutaliausiu būdu kolonijas Vakarų “civilizacija“ gali gyvuoti tokioje nepasiekiamai patrauklioje vietiniam aborigenui formoje. Kas gerai kolonizatoriui yra mirtis kolonijos gyventojui, čiabuviui.

Vakaruose nepriimta elgtis padoriai ir vadinti daiktus savo vardais, kadangi tiesa akimirksniu desakralizuoja visą euroatlantinių “vertybių” sistemą ir atskleidžia nusikalstamą Vakarų civilizacijos esmę. Savaime suprantama tokį nepatrauklų akiai kolonijų išnaudojimą Vakarų tarptautiniai nusikaltėliai paskandina milžiniškoje melo, propagandos, militaristinės psichozės jūroje. Melas yra pagrindinė Vakarų civilizacijos vertybė, kuri Vakarams duoda daugiausiai pelno jau vien dėl to, kad sugeba generuoti neišsenkamus Vakarų „demokratijos“ pagrindinius resursus – mases idiotų. Būtent vietiniai idiotai, kurie neretai šventvagiškai save vadina patriotais, tokio melo paveikti, savo valia, su pirmykščio žmogaus energija ir sektantišku entuziazmu sunaikina savo valstybingumo pagrindinius institutus, atsisako savo tėvų, istorijos, etninių vertybių, nacionalinių interesų, suverenitetų, atiduoda savo nacionalinį turtą, darbo jėgą, intelektą, savo ateitį Vakarų konkistadorams, ir … jaučiasi po to laimingi, kai juos nežmoniškai išnaudoja ir naikina Vakarų „demokratai“. Vakarų kolonijinių karų, po kurių buvo sunaikinta daugybė valstybių ir tautų, kruvinos istorijos vietinių liberalios demokratijos fanų nieko nemoko. Jie šventai tiki, kad Vakarų kolonizatoriai šiais laikais tapo kitokie, geresni, švelnesni, kad juos šie mieli Vakarų ponai pakvietė prie Vakarų civilizacijos puotos stalo ir prasidėjo gyvenimo šventė. Taip, pakvietė, tačiau kepto paršiuko teisėmis, ir jau atėjo laikas tai suvokti.

Spėju, daug kam nepatiks nemaloni tiesa apie sąjūdžio laikų melą, liberalią demokratiją, kuriuo „laisvės šaukliai“ ir megztos beretės gausiai maitino  tautą 1990 metais ir tebemaitina dar ir škiandien. Tačiau apie tai atėjo laikas kalbėti jau vien dėl to, kad  lietuvių tauta įgijo ir stabiliai išlaiko  sparčiausiai nykstančios tautos statusą. Komunistai, anot sąjūdiečių, tautą „naikino“, vykdė jos genocidą, tačiau lietuvių prie tarybų valdžios smarkiai daugėjo ir išaugo beveik du kartus per 45 metus. Sąjūdžio demokratai ir vakarietiška laisvė tautą, jie taip sako. puoselėja, tačiau lietuvių per 30 „laisvės ir demokratijos“ metų sumažėjo net 30 procentų. Laikas susimąstyti, kodėl viskas taip blogai, kai viskas taip „demokratiška“.

Vienas iš galingiausių sąjūdžio liberalios demokratijos mitų buvo ir vis dar yra tas, kad liberali demokratija yra tobuliausia valdymo forma, niekas nieko geriau už demokratiją nesugalvojo, o jei kam demokratijoje yra blogai, tai jis yra nevykėlis, nemoka gyventi ir apskritai tegul važiuoja iš demokratijos rojaus į kokią nors Šiaurės Korėją.

Pabandykime atsiriboti nuo sąjūdžio sektantų ekstazės, liberalų demagogijos ir pasistenkime suprasti, kas tai yra demokratija be propagandinio makijažo, kaip ji atrodo realybėje be fotošopo. Ar ji apskritai egzistuoja praktikoje? Ir ar ji tokia jau graži, kaip demokratai mums ją piešia?
Pradėkime nuo klasikinio demokratijos apibrėžimo, kurį sąjūdiečiai mums taip mėgo melagingos propagandos kūjais kalti mums į smegenis: demokratija nuo antikos laikų tiesiogine prasme reiškia “tautos valdžia” pagal graikų kalbos žodžių junginį – “demos” (tauta) ir “kratos” (valdžia).

“Demokratija – tai tokia valdymo formą, kurioje visi piliečiai turi teisę dalyvauti šalies valdyme, skirtingai nuo autokratinių valdymo formų, kuriose tokia teisę sau pasiskiria kažkokia “aukštesnė” klasė, išskirtinė grupė, chunta arba autokratas valdovas. Šią teisę piliečiai įgyvendina tiesiogiai rinkimuose, referendumuose ir plebiscituose arba per savo demokratiškai išrinktus atstovus. Nors ir nėra tikslaus, visuotinai priimtino demokratijos apibrėžimo, lygybė ir laisvė nuo seniausių laikų išskiriami kaip pagrindiniai demokratinės visuomenės kriterijai. Šie funkciniai demokratijos principai realizuojami per visų piliečių lygybę prieš įstatymą ir vienodas, lygias teises (pvz., balsavimo ar kandidatavimo prasme, pasyvi ir aktyvi rinkimų teisė).

Pagrindiniai demokratinės valstybės požymiai, remiantis Vakarų demokratijos tradicija ir doktrina, yra:

1. Valstybinės valdžios vadovai yra išrenkami žmonių skaidrių, sąžiningų, laisvų rinkimų būdu.
2. Tauta yra vienintelis teisėtas valdžios šaltinis.
3. Visuomenės savivalda, politinės sistemos organizacija  yra orientuota tik vienam tikslui – viešam interesui tenkinti, kurti viešą gėrį,  tarnauti tautai, užtikrinti teisingumą šalies viduje ir organizuoti kolektyvinę gynybą nuo išorės grėsmių.

Iš pirmo žvilgsnio viskas iš tiesų atrodo nuostabiai. Tiesiog saldainis. Tačiau tai tik žodžiai. Kaip sakė žymusis airių dramaturgas Bernardas Šo: „Demokratija – tai gražus, spalvingas oro balionas. Kol visi užvertę galvą juo žavisi, kažkas krausto jiems kišenes“. Cinikas, pasakytų prie valdžios prilindęs lietuvių „patriotas“.  Paprastas lietuvis pasakytų, kad B.Šo Lietuvoje, matomai, gyvena.
Pradėkime nuo pirmojo punkto – vadovai, tautos atstovai yra išrenkami sąžiningų skaidrių rinkimų būdu. Manau, daugelis jau kikena, prisiminę anūkėlio, ir panašių konservatorių, liberalų dinastijų vaikų, tiesų, kaip strėlės skrydis, žygį į valdžios Olimpą, stulbinančius nepotizmo ir politinės korupcijos pavyzdžius.

Ką reiškia “sąžiningi ir laisvi rinkimai”?

Rinkimai iš ko?

Kandidatais rinkimuose gali būti tik arba valdančių partijų, elito atstovai arba žmonės turtingi, turintys pakankamai pinigų, kurie gali sumokėti užstatą, apmokėti parašų rinkimą ir rinkimų kampanijos išlaidas, arba sėkmingi politikai, kurie visose be išimties JAV-ES kolonijose tokiais tapo dėl vienos priežasties –  yra parsidavėliai, konformistai, ištikimi marionetinio režimo tarnai, esamos valdžios statytiniai (liberalai Lietuvoje rinkimas mėgsta tiesiog banaliai pirkti žinomus sportininkus, šou žvaigždutes, kurie su rinkėjais ir jų žemiškomis problemomis nieko bendro niekada neturėjo ir apskritai apie juos nieko net nežino), arba įvairiausio plauko rėksniai, kurie proamerikietiškai chuntai jokios nei grėsmės nei įtakos neturi – tiesiog suka savo nešvarų bizniuką.

Norėdami tapti kandidatu, jums jau reikia pinigų arba administracinio resurso, arba, geriausiai, turėti abiejų kartu pakankamai. Arba reikia turėte savo asmeninę partiją, kuriai sukurti ir išreklamuoti taip pat reikia nemažų pinigų.

Tai reiškia, kad rinkimuose dalyvauja tik kruopščiai atrinkti politinio kompradorinio elito atstovai. Kartais kandidatu tampa kažkas iš verslo elito, paprastai nesėkmingai, tačiau tai vėl gi bet kuriuo atveju yra valdančios, labai mažos klasės atstovai, elitas, kurie su elektoratu susiję tik vergvaldžio ir vergo santykyje.

Paprastas žmogus, iš tautos, kandidatuoti į aukštą Seimo nario ar mero postą didmiestyje, nekalbant jau apie prezidento, net svajoti negali.

Visi pateikti rinkimų pule kandidatai yra išimtinai elito atstovai, daugiausiai politinio elito, sąjūdžio mitologijos išauginti ir išpuoselėti veikėjai. Ir, tai yra bananų respublikos svarbi ypatybė, iš tarptautinio aferisto Dž.Soroso finansuojamuose fonduose, institutuose, centruose praėjusių intensyvius ištikimybės JAV kursus veikėjų rato. „Baltų pirštinių“ savininkai pirštines dėvi todėl, kad jų rankos labai nešvarios, britų specialiųjų tarnybų apmokami niekšai iš Jorkšyrų elfų-šunų grupių dirba slapta todėl, kad už tokius “patriotiškus” žaidimus kalėjimas jiems šviečiasi.

Patekti į elito gretas, kad vėliau tapti kandidatu į aukštą postą, paprastai tiesiog negalima, tam nepakanka būti puikiai išsilavinusiu, būti doru, sąžiningu,  turėti gerų idėjų ir patirties ginant viešą interesą. Ne, tam privaloma būti besąlygiškai lojaliu valdančiajam kompradoriniam elitui, marionetiam režimui, būti ištikimu pseudoelito idėjoms, tapti organiškai savu elitui, kadangi svetimų elitas į savo ratą neįsileidžia. Lietuvoje sėkmę rinkimuose paprastai garantuoja ir liokajiškas atsidavimas “nekaltai pradėtoms” konservatorių, liberalų partijoms ir ,žinoma, ypatingai “faktiniam šalies vadovui” Vytautui Landsbergiui

Tokiu būdu dar “demokratiško pasirinkimo” formavimo stadijoje vyksta kruopšti kandidatų atranka, ir atrenkami jie ne tokiu kriterijų, kaip žinios, kompetencija, išsilavinimas, patirtis, aukštos etinės savybės ar kandidato ištikimybė tautos interesų gynybai, pagrindu. Ne. Pagrindinis patekimo į elito kandidatų sąrašą kriterijus – kandidato liokajiška ištikimybė elitui, jo atitikimas elito interesams, artumas jau elito kontroliuojamai marionetinės valdžios piramidei. Korupcija, politinė ir kriminalinė, yra pagrindiniai proamerikietiško režimo stabilumo garantai. Be korupcijos kandidatas netampa išrinktuoju, o tapęs išrinktuoju jis kartu tampa lengvai valdomas. Bet koks savarankiškumas, atsisakymas tarnauti vietinės politinės mafijos ar užjūrio globalistų interesams yra maištas, kuris baudžiamas tokio kandidato politine mirtimi, o kartais ir laisvės atėmimu ar net nužudymu.

Kuo arčiau valdžios, kuo daugiau yra administracinių išteklių, kuo daugiau finansinių galimybių, kuo didesnė yra elito parama – tuo lengviau galima tapti kandidatu į tam tikrą postą.
Tai reiškia, kad statistiškai dauguma rinkimų šalyje laimi esamos valdžios atstovai, kurie esamos padėties net nesiruošia keisti. Tapti kandidatais jiems yra žymiai lengviau, paprasta, o tai reiškia, jog, nežiūrint kaip baigsis rinkimai, kokie rezultatai bus oficialiai paskelbti, – visuose rinkimuose daugumą visada laimi esamos valdžios atstovai – konservatoriai, liberalai, socdemai, – arba jų partneriai-konformistai (darbiečiai, naujoji sąjunga, valstiečiai, žalieji, prisikėlėliai ar apskritai klounai kažkokie).

Ir tai yra ne tik Lietuvoje, taip yra visose JAV-UK-ES-NATO metropolijose ir , savaime suprantama, kolonijose.

Parodykite žmogų, kuris Jungtinėse Amerikos Valstijose, nebūdamas valdančiojo elito atstovu, tapo kandidatu į prezidentus bent partijų vidaus rinkimų , praimerizų, etape. Kiek tokių ten buvo? Donaldas Trumpas buvo elito kandidatas, tačiau giluminio (deep state) valdančiojo elito sprendimu JAV prezidente turėjo tapti Hillary Clinton. Rinkimus laimėjo D. Trumpas ir valdantis elitas inicijavo pilietinį karą prieš teisėtą žmonių išrinktą prezidentą! Rinkimai Vakaruose yra cirkas lengvatikiams.

Tokiu būdu, “demokratinis pasirinkimas” – tai vieno iš elito pasiūlytų atstovų pasirinkimas.
Ar gali paprasti žmonės, tauta pasiūlyti kandidatu į Seimo narius, merus ar prezidentusi kokį nors Petrą ar Joną, kadangi jis lietuvis, tikras Lietuvos, o ne JAV ar ES, patriotas, yra sąžiningas, doras, teisingas, tradicinės orientacijos, jo vaikai nėra veltėdžiai nelėbauja, jis neturi jokių pilių vogtoje paežerėje, pajūryje ar užsienyje, kovojo su liberaliais korumpuotais aferistais ir yra pasiruošęs savo gyvybę atiduoti dėl šalies ir žmonių gerovės? Ne, tokios galimybės, net teorinės, tauta neturi.
Tokios galimybės nėra, kadangi Petras net reikiamo kiekio parašų dalyvauti rinkimuose nesurinks. Teoriškai liberalūs korumpuoti įstatymai tokią galimybę numato, tačiau praktiškai tokių atvejų net mero rinkimuose Lietuvoje nėra buvę, nekalbant jau apie prezidento rinkimus.
Kandidatų, iš kurių tauta galėtų „demokratiškai“ rinktis, sąrašas sudaromas ne kandidatų asmeninių ypatingų gabumų ar aukštų etinių savybių pagrindu, o išimtinai pagal disponuojamo kapitalo, administracinio resurso, lojalumo valdžiai ir artumo valdančiam elitui kriterijus. Ir kuo aukštesnio posto siekia kandidatas, tuo daugiau jam reikia išteklių tik rinkimams, nekalbant jau apie pergalę juose.

Ir kur čia yra “tautos valdžia”?

Gal būt valdžios Suvereno-Tautos valdžia slypi tame, kad būtent tauta išrenka sau lyderiu iš vieno, dviejų ar daugiau elito pasiūlytų kandidatų į aukštą postą?

Tikrovėje vyksta rinkimų farsas ir rinkėjai yra statistai, kuriuos „demokratiškai“ nukreipia rinkimų technologai reikiamo kandidato link.
Žmonės nori išrinkti geriausią iš kandidatų, kuris galėtų ir norėtų padaryti kuo daugiau gero savo šalies, miesto, rajono žmonėms, ar ne? Kokiu būdu žmonės daro savo pasirinkimą? Žmonės pasirenka pagal tai, ką jie žino apie kandidatą. O ką žmonės žino apie kandidatus? Žmonės žino apie kandidatus tik tai, ką jie kalba per televiziją, rašo laikraščiuose, internete ir įvairiuose plakatuose. O kam priklauso televizijos kanalai, laikraščiai ir internetas?
Žiniasklaida, laikraščiai, televizija, radijas, tame tarpe ir stambiausi socialiniai tinklai, interneto svetainės, net gandų ir feikinių naujienų gamybos bulvariniai leidiniai, priklauso tam pačiam elitui – žiniasklaidos korporacijoms, kurias kontroliuoja turtingiausi mediamagnatai iš už Atlanto. Didžioji dalis Lietuvos, kai kas sako, apie 97 procentai mediaerdvės aktyvių veikėjų, taip vadinamos nepriklausomos žiniasklaidos, priklauso JAV ir Europos bankams (http://www.ekspertai.eu/kam-priklauso-nepriklausoma-lietuvos-ziniasklaida/ ). Realiai nepriklausomų masinės informacijos priemonių, nesusijusių su stambiuoju kapitalu ir korporacijomis, reikia labai paieškoti ir tai dažniausiai yra nedideli, mažo tiražo leidiniai, kurių auditorija yra tokia maža, kad jokiu būdu negali daryti bent šiek tiek juntamos įtakos rinkimų rezultatams.

Lietuvoje, kaip ir visa politinė sistema, žiniasklaida yra totaliai užgrobta konservatorių ir liberalų, vietinių JAV kolonijinio režimo administratorių. Savaime suprantama, rinkėjai kasdien mato LRT, LNK, TV3, delfio, lryto agresyvią, panašią į psichologinį terorą propagandą tik apie kandidatus iš kompradorinio elito, “nekaltai pradėtų konservatorių ir liberalų” partijų atstovus, “faktinio šalies vadovo” statytinius – Ingridą Šimonytę ir Gitaną Nausėdą. Intriga tarp jų tik viena – I.Šimonytė yra vietinės landsberginės chuntos statytinė, o G.Nausėda JAV globalistų atrinktas kandidatas. Bet kokiu atveju tokia alternatyva Lietuvos rinkėjui jokio pasirinkimo nesuteikia.

Tokiu būdu, žmonės daro savo pasirinkimą, remdamiesi tuo, ką apie kandidatus kalba … patys kandidatai ir žiniasklaidą, kuri priklauso vieno ar kelių kandidatų draugams, verslo partneriams. Iš esmės, net ir renkamasi ne iš kandidatų, o iš to įvaizdžio, reklaminio paveiksliuko, kurį rinkėjams nupėšia elito kontroliuojama žiniasklaida. O nupiešti galima viską, ką nori matyti ir tikisi gauti rinkėjas, tačiau … kunigo naudą velniai gaudo. Tai yra, elitas. Vieną kandidatą galima nupiešti epiniu didvyriu, o kitą siaubingu piktadariu, pragaro išpera. Kaip yra iš tiesų, rinkimų informacinio triukšmo sąlygomis patikrinti nėra jokios galimybės, tik po rinkimų elito kandidatų vykdomų „reformų“ metu rinkėjų ištuštintos kišenės nedviprasmiškai sako – ne rinkėjas rinkosi iš daugybės kandidatų geriausius, o elitas per savo kanditatus išrinko iš rinkėjo kišenės paskutinius centus. Tačiau pagal šiuos nupieštus paveiksliukus, kandidatų įvaidžius rinkėjas ir renkasi.
Tas kandidatas, kuris turi savo žinioje daugiau žiniasklaidos priemonių ir daugiau pinigų, gali sau susikurti geresnį įvaizdį. Ir ne tik vizualinį. Kandidato rinkimų štabas atidžiai analizuoja situaciją, tiria, kas jaudina rinkėją, ką jis nori girdėti iš kandidato ir šios „rinkos“ analizės pagrindu sudaro susitikimų, pasirodymų, pasisakymų programą taip, kad jų kandidatas padarytų mielą įspūdį kuo didesnei auditorijai tų žmonių, kurie ketina balsuoti rinkimuose. O kandidato oponentą, priešingai, galima aplieti purvu, paleisti tokią ininformaciją apie jį, kuri rinkėjus atstums nuo oponento. Ir kuo daugiau masinės informacijos priemonių dirba kandidatui, tuo daugiau galima ištransliuoti pozityvios informacijos apie save ir negatyvios apie savo konkurentą.

Ir štai pagal šiuos žiniasklaidos „nupieštus paveiksliukus“ rinkėjas priima sprendimą, už kurį kandidatą balsuoti. Tai tas pats, kas rinktis iš šešėlių, kai jūs nematote, kas iš tikrųjų slepiasi už šešėlio. Absoliučioje daugumoje už rinkimų absurdo šešėlių teatro slepiasi tie patys veikėjai, kurie pasirūpino, kad kandidatų tarpe nebūtų nei vieno žmogaus, nepriklausiančio valdančio elito ratui.
Tai kur čia yra “tautos valdžia”? Tame, kad tauta kartą per 4-5 metus išrenka vieną iš elito atstovų, kuriuos tautai pasiūlė elito valdoma žiniasklaida?

Akivaizdu, demokratija yra ne tautos valdžia, o elito valdžia. Demokratų diktatūra. Elitas su tauta tiesiog žaidžia katę ir pelę, primesdamas tautai savo sprendimą, legalizuoja savo režimą per rinkimų cirko klounadą. Ir po to, kai tauta atlieka savo statisto vaidmenį, išrenka elito atstovą ir prezidentas, seimo narys, meras pradeda eiti pareigas, jis jau veikia visos tautos vardu. O visiems, kurie su jo sprendimais (paprastai, elito naudai, į kandidatą investuotas lėšas reikia atidirbti) nesutinka, yra sakoma: tai tautos sprendimas, jeigu jūs su juo nesutinkate, tai jūs esate Lietuvos priešas!!

Vyksta siaubinga politinė, visos valstybės mąsto apgaulė. Elito prastumtas atstovas priima sprendimus tautos vardu elito naudai ir tautos sąskaita. Todėl demokratija iš tikrųjų nėra tautos valdžia, o yra siaubinga žmonių apgaulė.

Iš pradžių žmonės yra apgaudinėjami pasirinkimo stadijoje, kai jiems yra siūlomi ne tie kandidatai, kurie yra naudingi tautai, o tie, kurie tarnauja tik mažo parazitinio elito interesams. Vėliau rinkimų kampanijos metu rinkėjai yra apgaudinėjami, kai žiniasklaidos pagalba elito atstovams yra piešiamas patriotų, tautos tarnų samoningai melagingas įvaizdis. O po rinkimų dar 4-5 metus tauta yra apgaudinėjama, kai išrinktas kandidatas priima sprendimus išimtinai tik jį prastūmusio kompradorinio  elito naudai, bet jau neva tautos vardu. Nusikalstama, antiliaudinė kompradorinio elito veikla legitimuojama ir apsaugo elitą nuo baudžiamosios atsakomybės – tautai, nacionalinams interesams, nacionaliniam suverenitetui tokie ” tautos atstovai” yra duobkasiai, nei daugiau nei mažiau.

Realybėje, liberali, sorosinė demokratija yra būtent kompradorinio elito absoliutinė diktatūra:

1) kandidatų sąrašą sudaro elitas;

2) rinkimų rezultatus nulemia elitas;

3) sprendimai po rinkimų priimami elito interesų naudai.

Tautos valdžios čia net ir kvapo nėra. Tautos valdžia čia imituojama, klastojama, falsifikuojama.

Ir pagrindinė problema yra netgi ne tai, kad elitas išrenka savo atstovus ir po to sprendimai priimami elito interesų naudai jau tautos vardu. Baisiausia yra tai, kad tauta galvoja, jog tai yra jos pasirinkimas ir sprendimai po rinkimų yra priimami jos interesų naudai. Baisiausia – kad tauta galvoja, kad ši periodiškai elito vykdoma epinio mąsto afera yra NORMALU!!! Ir taip turi būti.

Tautos valios falsifikavimas – tai yra baisiausia.

Tauta galvoja, kad valdžia priklauso jai, o iš tiesų yra viskas atvirkščiai. Tauta galvoja, kad ji išsirinko savo interesų gynėją, savo atstovą, geriausią prezidentą (merą, seimo narį), bet iš tiesų ji pasirinko tą, kurį jai vikriai pakišo , su palaiminimu iš Vašingtono ar Londono, kompradorinis elitas.

Valdžios šuleriavimas – tai yra baisu.

Prie Tarybų valdžios sprendimus priimdavo partija ir jos pagrindinis valdymo organas – LKP/TSKP Centro komitetas. Ir žmonės žinojo, kas priėmė sprendimus ir iš kur “kojos dygsta”. O partija, kuri , kaip ten nekalbėtų valatkodelfiniai propagandistai stengėsi palaikyti savo, kaip darbo žmonių partijos,  autoritetą, vengė priiminėti nepopuliarius sprendimus ir už savo sprendimus buvo tiesiogiai atsakinga, partiniai veikėjai neretai buvo labai rūsčiai baudžiami realiomis bausmėmis su turto konfiskacija.
Liberalioje demokratijos paaiškėjo, nekaltai pradėti demokratai išaiškino, jeigu vadovas, kuris lyg ir yra išrinktas tautos, priima sprendimus tautos vardu, ir, jeigu jo priimti sprendimai nepatinka tautai, tai tauta gali kaltinti tik save – ką išsirinkote, tai ir turite. Taip savanaudžiai Lietuvos valdytojai jau dešimtmečiais sėdi savo postose ir išvengia bet kokios atsakomybės už savo akivaizdžiai nusikalstamos veiklos rezultatus.

Taip vadinamos liberalios demokratijos sąlygomis valdžios veikėjų neliečiamumą, ir kartu nebaudžiamumą, užtikrina kompradorinio elito veikėjų perrinkimo mechanizmas ir atsakomybės už elito atstovų ir elito naudai priimtus sprendimus perkėlimas tautai, kuri jokios įtakos nei šių veikėjų išrinkimui , nei jų priimamiems sprendimams realiai niekada neturi. Kartą per 4-5 metus visas tautos nepasitenkinimas, visos tautos pretenzijos korumpuotai elito valdžiai yra anuliuojami, kadangi tautai ir vėl suteikiama malonė balsuoti, dalyvauti „demokratiškuose rinkimuose“. Buvo pretenzijų Landsbergiui – išrinko Kubilių, nepatiko V.Adamkus – išrinko D.Grybauskaitę. Prašom! Tik už jų visų nugaros kaip stovėjo tas pats užjūrio ir vietinis elitas, taip ir tebestovi. Kaip buvo priimami sprendimai elito naudai, taip ir yra priiminėjami. Lietuvos padėtį daro dar baisesne tai, kad mūsų elitas yra kompradorinis, įsipareigojęs negrįžtamai kolonizatoriams – JAV ir ES tarptautinių piratų korporacijoms. Ir tai padėtį daro beviltiška, kadangi anglosaksai nėra rusai, kurie nuolat užsiima savo mėgstamais okupaciniais žaidimais – stato mokyklas, ligonines, gamyklas, atomines eletrines, kuria vietiniams gyventojams sveiką socialinę, kultūrinę, ekonominę aplinką.  Anglosaksų kolonizatoriai žudė, naikino per amžius ir lietuviai jiems yra tik dar vieni eiliniai čiabuviai, indėnai, bušmenai, kurių laukia tas pats likimas. Todėl kiekvienus rinkimus, nepriklausomai, kas laimėtų juos, valdžia visada išlieka JAV-ES 5 kolonos – nekaltai pradėtų konservatorių, liberalų – rankose. Kokie katastrofiški JAV 5 kolonos sprendimų padariniai nebūtų tautai ir Lietuvai, jie vis tiek visada valdo, sėdi Seime jau 30 metų, nors, atrodytų, pagal jų „nuopelnus“ tautai, seniai turėtų sėdėti netoliese, Lukiškėse. Iki gyvos galvos su viso “tautos tarnų” visos staiga pralobusios giminės turto konfiskacija. Tačiau, nežiūrint į tai, jie visada laimi, dalinasi sau ordinus, medalius, žemės sklypus, nacionalines premijas, kompensacijas, “nukentėjusių” pensijas ir vargo sau nemato.

Tai reiškia, kad dabartinė demokratija yra elito diktatūra, kai tauta galvoja, kad valdžia priklauso tautai ir šalį valdo jos atstovai, ir šis klaidingas įsivaizdavimas tautą verčia prisiimti sau visus elito atstovų valdžios priimtų žalingų sprendimų padarinius sau net nereikalaujant iš elito statytinių atsakomybės.

Kas priėmė sprendimą dėl Mažeikių naftos, Būtingės terminalo, atominės uždarymo, didžiausio Baltijos jūroje laivyno išgrobstymo, gamyklų, kolūkių išvogimo? Tautos išrinktieji. Kas juos išrinko? Tauta. Kas kaltas? Niekas. Niekas nekaltas, kadangi kitos tautos tautoje nėra. Kalta tauta, o tai reiškia niekas, kadangi tauta iš savęs atsakomybės nepareikalaus. Štai tokia abrakadabra “nepriklausomoje” Lietuvoje.

Liberali demokratija savo esme yra tokia politinės visuomenės organizacijos forma, kai atsakomybė už korumpuotos valdžios priimamus sprendimus perkeliama nuo tų, kurie sprendimus iš tiesų priima, ir tų, kurie realiai įtakoja rinkimų rezultatus, faktiškai išrenka tautai vadovus, ant tautos, kuri realybėje atlieka tik statisto vaidmenį ir praktiškai jokios įtakos priimančių sprendimus asmenų išrinkimui ir pačių sprendimų priėmimui neturi. Jokios.
Tauta neturi jokios įtakos kandidatų sąrašo formavimui. Apie kandidatus tauta neturi jokios teisingos informacijos, kad galėtų padaryti apgalvotą pasirinkimą. Tauta neturi jokių informacijos šaltinių apie kandidatus, kad galėtų pasirinkti sau tikrai naudingus kandidatus. Tauta pagaliau neturi įtakos, priemonių, būdų, pinigų, kad iškelti sau tinkamus kandidatus.

Liberali demokratija – tai korumpuoto elito valdžia ir elito interesų atstovų valdžia, kai tuo pačiu metu sprendimus tautos vardu priimantis elitas už priimtų sprendimų padarytą tautai žalą niekaip neatsako – nei tiesiogiai, nei netiesiogiai. Pajamos privatizuojamos, išlaidos nacionalizuojamos, pelnas elitui, nuostoliai tautai – tokia yra Lietuvos liberalios demokratijos esmė.

Naujai išrinktas prezidentas neatsako už savo pirmtako sprendimus, eksprezidentas už savo sprendimus taip pat neatsako, ir elitas už jų sprendimus taip pat neatsako. Valatkodelfinė žiniasklaida už nuolat transliuojamą melą, agresyvią propagandą, sąmoningai klastojamos informacijos sklaidą ir savo tokiu nešvariu būdu išpiarintus kandidatus taip pat neatsako. Vikruoliai polittechnologai už savo nešvarius užkulisinius rinkimų metodus taip pat neatsako. Parašų rinkėjai apskritai už nieką nėra atsakingi.
Liberalioje demokratijoje proamerikietiška chunta apskritai neturi jokios, – ne tik baudžiamosios ar administracinės, bet net ir moralinės, – atsakomybės. Ji yra nusikalstama permanentiškai ir taip pat permanentiškai neliečiama, nebaudžiama.

Tarybų Sąjungos partijos generalinis sekretorius buvo atsakingas partijai – tegul formaliai, tačiau atsakingas. Buvo tokia sąvoka kaip moralinis komunizmo statytojo kodeksas.

Daug kam dabar gali pasirodyti juokinga, bet buvo laikai, kai šiuo kodeksu tikėjo – ne tik paprasti žmonės, bet ir vadovai.
Pas demokratus viskas atvirkščiai – jų „demokratinis“ tikėjimas, kad jie yra tautos išrinktaisiais, atleidžia jiems visas jų kaltes ir prieš Dievą, ir prieš save, ir prieš tautą. Dauguma demokratiškai išrinktų vadovų taip nuoširdžiai tiki, kad yra išrinkti tautos, kad visus savo asmeninius sprendimus laiko tautos sprendimais, ir, atitinkamai, atsakomybės už juos nejaučia. Tai ne jie nusprendė, tai tauta nusprendė , nuoširdžiai galvoja šios „nacionalinės vertybės“. Tautos išrinktųjų nuomone, demokratija – tai tokia indulgencija elito valdžios atstovui už visas jo nuodėmes iki pat tarnystės elito interesams pabaigos. Beje, kada tūlam kandidatui-atstovui ateis pabaiga, taip pat sprendžia elitas…

Tai, kad toks konservatyviai-liberalus, JAV interesus atstovaujantis vadovas praranda ne tik bet kokios atsakomybės prieš tautą baimės jausmą, bet ir apskritai bet kokį ryšį su tauta, ir yra pats baisiausias liberalių rinkimų rezultatas Lietuvoje. Kaip ir visose JAV-ES kolonijose , beje.

Tokia štai „tautos valdžia“, “demokratiški” rinkimai. Kompradorinis elitas pats padaro iš savo atstovų rinkimus, elitas tautai primeta savo atstovą, paskui elito atstovas veikia tik elito interesų naudai ir neatsako už jokius savo sprendimus – nei pats asmeniškai, nei tie, kurie jį prastūmė į valdžią. Gražu ir pelninga. O kur čia tauta? Tauta liberalioje demokratijoje randasi ten, apie ką garsiai kalbėti net nepadoru. Ir jūs vis dar galvojate, demokratija yra „pati geriausia valdymo forma“?

Sprendžiant pagal tai, kokių katastrofiškų rezultatų Lietuvoje ir visame buvusiame socialistiniame bloke pasiekė posttarybinės chuntos, liberali demokratija yra pati nešvankiausia nepadoriausia, melagingiausia, antiliaudinė, neatsakingiausia ir klastingiausia valdžios forma. Parazitų, išdavikų, tautos priešų valdžia. Būtent jiems prie tokios valdžios ir yra gerai – jie gali daryti viską, kas jiems į galvą šaus ir už nieką neatsakyti. Jiems tokia demokratija ir yra „pati geriausia valdymo forma”.
Todėl Čerčilis, kurį taip mėgsta vietoje ir nevietoje cituoti liberalios demokratijos šalininkai, yra visiškai teisus – geriau už demokratiją niekas nieko nesugalvojo. Tačiau ši Čerčilio sparnuota frazė yra neužbaigta – nieko geresnio už demokratiją nebuvo sugalvota tokiems kaip Čerčilis, tokiems kaip liberalus, kompradorinis elitas. Šitiems gerai yra visur, kur už nusikaltimus atsakyti nereikia, ten, kur jų liberaliam užpakaliui šilta, o ne ten, kur žmonėms gera gyventi, kur visi lygūs, o ne “lygesni už lygius”.

Nereikia nuolat minėti, kad Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose toks aukštas pragyvenimo lygis yra todėl, kad ten yra demokratija. Jis ten toks visai ne dėl demokratijos, rinkimų, liberalaus individualizmo ar rinkos ekonomikos. Vakarų aukštas pragyvenimo lygis yra o dėl visai kitų priežasčių. Tame tarpe ir dėl to, kad Vakarai jau 1000 metų vykdo neokolonijinę užsienio politiką,   išžudė šimtus milijonų žmonių, užgrobė jų turtą,  sunaikino daugybę valstybių, civilizacijų, tautų, jas apiplėšė ir iki šiol parazituoja viso pasaulio sąskaita. Vakarų technologinis pranašumas gimė iš kolonijų išnaudojimo ir jų gyventojų apiplėšimo dar monarchinių imperijų laikais, kai apie demokratiją net kalbos nebuvo, o makabriškos mirties bausmės  “hanged-drawn-quartered”senoje geroje Anglijoje buvo vykdomos kasdien miestų aikštėse viešai. O paskutinius 30 metų JAV ir Europa praturtėjo karinių agresijų metu apiplėšinėdamos nafta turtingas arabų šalis Artimuosiuose ir Vidurio Azijoje bei Šiaurės Afrikoje, kurias Vakarų „demokratijos“ pavertė humanitarinės katastrofos zonomis.

Lygiai taip pat Vakarai parazituoja ir buvusio socialistinio bloko šalių, kurios tapo naujomis „demokratiškomis ir nepriklausomomis“ Vakarų kolonijomis, išnaudojimo būdu. Tokių kaip Lietuva, kur demokratija gera tik 1-5 procentams kompradorinio elito – „socializmas elitui, urvinis kapitalizmas tautai“ (N. Chomskis).

Demokratija , bent ta, kuri buvo importuota į Lietuvą iš JAV, tai melas ir demokratų diktatūra, Vakarų elitui naudingų idiotų teroras, masinis skurdas, nedarbas ir absoliutus valdžios, kompradorinio elito savivalės nebaudžiamumas.

Jeigu apie tokią „demokratiją“ laisvės krankliai sąjūdiečiai būtų papasakoję tautai 1987-1991 metais prie Mickevičiaus paminklo, Katedros aikštėje, Sporto rūmuose, Vingio parke, prie televizijos bokšto ar prie Aukščiausios Tarybos, kaip galvojate, kur jie šiandien būtų?

Bijau net įsivaizduoti.

Dabar visi klausia – už ką balsuoti? I.Šimonytę ar G.Nausėdą? Kuris iš jų blogis yra mažesnis? Jokio skirtumo eiliniam rinkėjui ši alternatyva nesiūlo – absoliučiai jokio.

Ar verta eiti į rinkimus? Verta. Nueiti ir išbraukti, būtinai išbraukti, abu kandidatus. Tik tokiu būdu tauta gali sužinoti, kokiam procentui rinkėjų Lietuvoje atstovauja kompradorinio elito atstovai. Ir pilietinę pareigą tokiu būdu galima atlikti.

Jonas Kovalskis ©

2019 m. gegužės mėn. 22 d.