Stiprių nemėgsta – jie nepatogūs. Jų negalima kontroliuoti. Jie girdi save, žino, ko yra verti, ir nėra pasirengę to atsisakyti. Savyje jie turi inkarus, kuriais tvirtai laikosi savo noro gyventi be purvo ir būti laimingais nepaisant visko. Savo viduje jie turi stiprias šaknis, kurių negalima išrauti ar sunaikinti. Nes neįmanoma sugriauti jų geležinių principų, savigarbos, moralės ir tikėjimo savimi. Stiprieji gali atlaikyti bet kokią tiesą, likimo smūgius, kankinimus išdavyste ir savo emocijų audras vieni, be niekieno pagalbos. Jie nebijo skausmo, nes išgyvenę karą savo širdyje ir perėję asmeninį pragarą, išmoko žaizdas paversti išmintimi ir džiaugtis gyvenimu, išsaugodami grožį ir švelnumą savo širdyje. Stiprieji nestoja skersai kelio kitiems, neprekiauja laime, nemaldauja meilės – bet jei Dievas atsiųs jiems šį jausmą, jie priims tai kaip didelę dovaną ir niekada neišduos to, kurį myli. Jie gyvena garbingai, elgiasi pagal sąžinę, nesipuikuoja savo istorija, nemoko kitų gyventi, o mieliau gilinasi ir tobulina save. Jie neša savo kryžių neuždėdami jo kitiems ant pečių, atsako už tai, ką pasakė ir padarė, o dėl kritimų kaltina tik save, mokydamiesi iš klaidų – stipriesiems būdinga daryti teisingas išvadas vietoje tuščių apgailestavimų. Jie yra išrankūs visame kame – jų negalima palenkti, primesti jiems kažką svetimo prieš jų norą ir…