Tag

kapitalo tironija

Browsing
Žinoma, kas rašoma Lietuvos sisteminės valatkodelfinės propagandos ruporuose – Litras, 15 gramų, triguba TV narkotikų dozė TV3, (dez)InfoTV ir pan. – pirmiausia yra melas, užsakytas konservatorių ir liberalų, kurie iš JAV tarptautinių nusikaltėlių gavo teisę kontroliuoti Lietuvos masinės (dez)informacijos priemones ir per jas terorizuoti lietuvių tautą. Tačiau šiuo atveju 15gramų atskleidė, pats to nenorėdamas, visų Lietuvos nekaltai pradėtų konservatorių, liberalų, socdemų, fašistų, nacionalistų  vieną iš “sėkmės” formulių – “Didelius pinigus galima tik pavogti. – O užsidirbti? – Užsidirbti, Šura,  galima tik hemorojų” (garsiojo Ostapo Benderio citata iš knygos “Aukso veršis”).
Povilas Urbšys
Kad konservatorių, liberalų klonai Seimo narys P.Urbšys, P.Nevulis, A,Guoga sugeba, “tarnaudami” tautai, prisikrauti sau kišenes Ostapo Benderio metodais, nieko jau nebestebina – sąjūdiečiai jau 30 metų taip “tarnauja” Lietuvai. Keista, kad dar yra, ką vogti – tarybų valdžios palikimas nėra begalinis
Kol elitas vagia iš tautos, valdžia svaigina piliečius milžiniškomis melo propagandos dozėmis ir terorizuoja tiesą skelbiančius piliečius, slopina objektyvius informacijos šaltinius.

Jeigu atsirastų pirkėjas, tai ir pieštuką galima parduoti už milijoną. Vargu ar kas pirks?

Kartą Maskvoje prie Kremliaus užėjau į vieną sendaikčių-antikvariato parduotuvę. Nustebau, kai tuščias popieriaus lapas su vienu brūkšneliu buvo įvertintas 1500 rublių. Tuo metu tai buvo ganėtinai dideli pinigai. Paklausiau, gal apsiriko, padėdami kainą. Pasirodo ne. Tuščiame popieriaus lape brūkšnelis padėtas paties Lenino! Ką čia ir pridursi. Pardavus gali vėl brūkštelti ir pasakyti, kad padėjo Leninas. Super biznis.

Tai parašiau todėl, kad stebisi, kodėl mano kaimynas P.Urbšys taip brangiai pardavė žemę. Koks kieno reikalas. Neverta net aiškintis, bet ryšium su tuo reikia ,,pareketuoti” kaimyną. Galėtų kokį šimtelį euriukų pravesti Fondui, kuris rūpinasi nelaimėliais. Aišku juokauju, bet tai įstatymas nedraudžia.

Neseniai taip ,,pasielgiau” su Povilo kolega (aferistu) iš Seimo P.Nevuliu. Šis sulaužęs šonkaulius kaimynui, apkaltino nukentėjusį, prisiteisė pinigų, pastarąjį vos nepasodino ,,kaliuzėn”. Išvengė teistumo tik medikų-ekspertų dėka. Kad neviešinčiau numetė fonde pinigų, o prieš tai informavo prokuratūrą, kad reketuoju jį. Užvesta byla.

“Niekšų valdžia – bausmė visuomenei už abejingumą” (Aristotelis)

Kiek žinau P.Urbšys išminties žymiai daugiau turi už savo kolegą ir nemanau, kad parašys pareiškimą, kad reketuoju?

Ko gero esu ,,reketininkas – recidyvistas”. Anksčiau bandžiau ,,reketuoti” maklerį – azartinių lošimų milijonierių Antaną Guogą, kai pasigyrė, kad kelius milijonus nori investuoti ir pastatyti katalikams bažnyčią. Pakvailinau ir paprašiau, kad protingiau būtų, kad paremtų Fondo globojamus našlaičius. Tai nei ,,privieto”, nei ,,atvieto” (nei labas, nei sudie). Dingo. Apsigalvojo ir net bažnyčiai milijonų nebeskyrė. Sau reklamą pasidarė, atseit, koks ,,nesavanaudis ir dosnus”. 

Liberalas ir tautos “tarnas”, viarslinykas Antanas Guoga niekaip negali išsimiegoti – lova jo nepatogi, masiulinė kažkokia.

 

Gimiau 1980 metais ir galiu lengvai palyginti kaip Labanoro giria atrodė tada, prieš 20-30 metų. Labai mėgau keliauti po ją, kaip ir dabar. Tai buvo fiziškai dviračiu neaprėpiamas senų miškų pasaulis, kuriame buvo tiek gamtos, kad šiurpuliukai kūnu nueidavo. Žinojau, kad kažkur kerta, nes juk ir mano tėvukas eiguliu dirbo, bet tų kirtimų niekur nesutikdavau. Nedideli plyno kirtimo ploteliai pasimesdavo toje girioje, kaip adata šieno kupetoj. O daugiausiai kirsdavo neplynai ir visi kaimo žmonės turėjo darbo, nes darbas buvo daugiausiai rankinis, miške dirbdavo su arkliais, kurių vien tik mano (Januliškio) girininkijoje buvo keturi. Atvažiuoja tokie vežimu, pasikrauna medieną, o išvežus nė žymės nelikdavo, kad čia kažkas važinėjo.

Žmonės prisimena tų laikų Miškų ūkio ministrą Algirdą Matulionį, kuris taip mylėjo Labanoro girią, kad Lakajos girininkijoje turėjo savo kambariuką ir savaitgaliais, pasiėmęs kirvuką, eigulio lydymas, pats parodydavo kurią pušį leidžia kirsti, o kurios ne. Ir neduokdie, rasdavo kirtime nubrozdintus stovėti paliktų medžių kamienus, aplaužytas jų šakas. Gero atlyginimo tokiu atveju jau nelauk.

Negyvenau saugomoje teritorijoje tada, bet mišką saugojo elementari pagarba medžiui. Ir dar tokius minėto ministro žodžius prisimena vietiniai: „Baisu ir pagalvoti, kas bus su mišku, kai jame pradės dirbti traktoriai“. Traktoriai, žinoma, atsirado, bet iš pradžių nedideli, vadinami „belarusai“. Mano tėvas su vienu tokiu traukdavo girininko atrinktus medžius iš miško. Bet tik žiemą, kad kuo mažiau miško paklotę pažeistų, kad jokių provėžų nepaliktų. Dar vėliau, apie 1999 metus, kuomet miškų urėdijų statusas pasikeitė iš biudžetinių įstaigų į pelno siekiančias valstybės įmones, atsirado godulys. Miškų valdžia prisiminė, kad yra daug „perbrendusio“ miško ir puolė jį kirsti pirmiausia. Gulė Napaleono karo žygius menančios milžiniškos pušys, kurių kadaise čia buvo ištįsi miško kvartalai. Godulys buvo tiek aptemdęs protą, kad kai steigė Kiauneliškio rezervatą paskutinei girios sengirei išsaugoti, Švenčionėlių urėdija masiniais plynais kirtimais iškirto didelę jo dalį, kol nespėjo įsigalioti rezervato paskelbimas „Valstybės žiniose“. Be to, ne kas kitas, o būtent ši urėdija, naudodamasi savo ryšiais valdžioje, net du kartus „vetavo“ Labanoro girios prijungimą prie Aukštaitijos nacionalinio parko.

Pirmą kartą tai darė dėl to, kad nacionaliniai parkai patys valdė savo miškus ir urėdija nenorėjo prarasti tokio didelio kąsnio. Vėliau nacionalinių parkų miškai vistiek perėjo urėdijų žinion, tad antras blokavimas įvyko dėl griežtesnės miškų apsaugos nac.parkuose. Urėdija negalėjo įsivaizduoti, kad negalės miškų kirsti plynai. Maždaug tuo laiku, apie 2000 metus, ir prasidėjo mano konfliktai su miškininkais, nors pats tuo metu buvau LŽŪU Miškų fakulteto studentas. Plynių girioje tik daugėjo, mažus traktorius pakeitė galinga skandinaviška technika, kuri pritaikyta tik plyniems kirtimams. Jei anksčiau mažas traktoriukas lengvai pravažiuodavo tarp medžių, tai dabartinei technikai reikia miške iškirsti judėjimo kelius (valksnas).

Yra paskaičiuota, kad nuo tada Lietuvoje yra iškirsta 100 000 ha miško vien tik didžiajai technikai skirtiems keliams, t.y. toms valksnoms, padaryti. Galop technika visiškai pakeitė žmones ir dabar miške dirba tik medkirtė su jos operatoriumi ir „valmetai“ su priekabomis, skirtomis išvežti rąstus ir pakrauti juos į sunkvežimius.

Sunku jau ir suskaičiuoti, kiek buvo prirašyta mano straipsnių prieš tuos plynus kirtimus per pastaruosius 18 metų, kiek visokių TV laidų būta. Labiausiai man tada padėjo laida „Paskutinė instancija“ ir jos vedėja Rūta Grinevičiūtė (dabar Janutienė). Po mūsų sukelto skandalo Generalinė miškų urėdija šiek tiek atsitraukė ir sumažino plynų kirtimų plotą 10 proc. Bet po kelių metų vėl padidino. Nors saugoti Labanoro girią sekėsi sunkiai, bet mano gyvenimas ėjo į priekį, baigiau ne tik Miškų fakultetą (kur mokiausi geriausiai iš viso kurso), bet ir biologiją, įstojau į geologijos doktorantūrą, bet disertacijos taip ir neparašiau, nes tuo metu svarbiau atrodė gelbėti pasaulį. Panašiai jaučiuosi ir dabar. Iš tikrųjų, man dabar niekas nebesvarbu: darbas, partijos, asmeninis gyvenimas ar net kokie nors pavojai. Svarbiausia bent dalį sengirių išsaugoti. Tada manysiu, kad gyvenimas nebuvo beprasmis. Rašydamas šį tekstą dar prisiminiau, kaip vieną vėlų 2013 metų vakarą Seimo narės Rimos Baškienės kabinete (tuo metu buvau jos padėjėjas) man gimė ko gero geriausias straipsnis apie miškus ir gamtą, kokį esu parašęs per savo gyvenimą – „Savižudė Lietuva“  Tą vakarą turėjau daug darbo su įstatymų projektais, bet mintys sukosi tik apie miškus. Išsiliejo labai greitai, per pusvalandį. Dabar skaitau ir netikiu: praėjo jau 5 metai, o atrodo, kad viskas 100 proc. tinka ir šiai dienai. Ir matyt, dar labai ilgai jis bus aktualus. Kitaip kovoti nemoku, tik plunksna, bet matydamas, kad rašyk nerašęs, o niekas nesikeičia, pernai pasitraukiau iš aktyvios gamtosaugos apskritai.

Kas atsitiko su visuomene šiemet, aš ir dabar nežinau. Galvojau, kad tokių žmonių, kaip jūs, mano mielieji, jau nebūna, jie išnyko. Kai praėjusiais metais Lenkijoje kirto Bielovežo girią – kiekvienas lenkas sukilo, nes kiekvienas lenkas Bielovežo girią laikė ir savo giria. Tuo metu aš svajojau: „O kad Lietuvoje kada nors būtų taip pat… O kad kiekvienas lietuvis Labanoro girią laikytų ir savo giria, kad sukiltų prieš jos niokojimą“. Išsipildė… Šio mėnesio pradžioje, kai pasidalinau per visą feisbuką nuvilnijusiais vaizdais su miškovežių „kamščiais“, pradėjo plynai kirsti mišką prie pat mano namų. Mano kaimynai tada sakė: „Išvažiuojam iš namų, kad viso to negirdėt ir nematyt“. Man irgi buvo neapsakomai liūdna, juk tai buvo pirmasis mano išgelbėtas miškas. Prieš 18 metų, kai jį norėjo kirsti, parašiau pirmą miškus ginantį straipsnį į vietinį laikraštį ir urėdija kirtimus sustabdė. Mišką išgelbėjo šalimais buvęs plėšraus paukščio suopio lizdas. Šiandien suopių lizdai jau nebesaugomi ir miško kirtimo mašina be jokio perspėjimo įsiveržė į tą plotą ir per dvi paras sunaikino. Jaučiausi netekęs kažko labai brangaus ir savo, nes rodės, kad tame miške kiekvienas medis tave pažinojo… Kai prieš trejus metus nuo vėžio mirė mano mama, guodžiau save: „Jei priimsi gamtą kaip savo motiną, tai niekada nesijausi našlaičiu, net jei ir tikroji tavo motina mirusi“. Dabar miršta ir motina gamta, lygiai taip pat IV stadijos vėžio apimta. Ateinu prie seniausio girios medžio, prisiglaudžiu ir galvoju: „Matai, kaip man sunku, padėk tave išsaugoti“. Taip pagalvojau ir nuėjau, žinodamas, kad Labanoro girią gali išgelbėti tiktai stebuklas. Nežinau, ar tos mano mintys nors trupučiu padėjo, bet jūs, mielieji, visi, kurie man taip gausiai rašote palaikymo laiškus, iš tikrųjų esate tas stebuklas.

Ir pabaigai. Slapta tikiu, kad po šimto metų, kai bus iškilusi eilinė grėsmė Lietuvos miškams, ateities miško gynėjai paskaitys, ką mes rašėme 2018 metais ir galės savo valdžiai sakyti, kad mes, XXI amžiaus pradžios žmonės, miškus jiems išsaugojome tikrai ne tam, kad būtų iškirsti.

Skaitykite daugiau: http://www.gyvasmiskas.lt/andrejus-gaidamavicius-kas-atsitiko-su-visuomene-siemet-as-ir-dabar-nezinau-galvojau-tokie-zmones-jau-isnyko/

P.S. Jon as Kovalskis komentaras: ” Įkėliau šį Andrejaus Gaidamavičiaus širdies skausmu pulsuojantį straipsnį apie Lietuvos miškų masinius plynus kirtimus ne todėl, kad pasireklamuoti populiarios šiuo metu temos fone. O todėl, kad taip pat bandau jau 30 metų suprasti, kas atsitiko su žmonėmis ir kokie žmonės šiandien priima sprendimus naikinti Lietuvą, Lietuvos gamtą, lietuvių tautą. Aš taip pat prisimenu tarybinių laikų miško kirtimų praktiką. Būtent tarybiniais metais per karą nuniokoti (ir išvežti kaip šiais laikais į “šviesiąją” Europą) Lietuvos miškai buvo atsodinti ir pagal plotus pasiekė ikikarinį lygį. Dar moksleiviu būnant su amžinąatilsį tėveliu ir gimtojo kaimo statybininkų brigada teko vykti kirsti medienos tarybinio ūkio statybų reikmėms. Viskas vyko, kaip rašo A. Gaidamavičius. Kirsti buvo galima tik  tuos medžius, kuriuos pažymėdavo (kleimuodavo, kaip mes vadinome) eigulys, jokių plynų kirtimų, jokios saviveiklos ir savivalės. Ištempti iš miško nukirstą medieną iki miškovežių kelio reikėjo arkliais arba traktoriumi, nedarant žalos nei miško paklotei, nei kitiems medžiams. Kirtimai buvo vykdomi žiemą. Už miško kirtimo taisyklių nesilaikymą darbų organizatorių ir darbų vykdytojų laukė nemalonumų visas vagonas, todėl kirtimai buvo vykdomi labai griežtai pagal nustatytas taisykles. Ir žmonės buvo atsakingi, jautė betarpišką ryšį su gamta, o liberaliems išsigimėliams, dėl pelno pasiruošusiems savo motiną parduoti, tais laikais nebuvo jokios tolerancijos – tokie šiais laikais  nusipenėję “viarslinykai” totaliai buvo viešai niekinami ir smerkiami. Todėl tarybiniais laikais jie savo besaikį godumą labai vengdavo vadinti  “talentu, darbštumu, protu, verslumu”. Visuomenės požiūris ir valdžios atsakinga politika tokių “viarslinykų” godumą labai efektyviai tramdė etinio, administracinio ir baudžiamojo poveikio priemonėmis. Kas atsitiko su visuomene? Tai atsitiko ne šiandien, tai atsitiko 1990 metais, kai landsbergistai pardavė Lietuvą Vakarų kolonizatoriams, JAV-NATO okupantams.  Kapitalizmas yra nusikalstama politinė sistema, kurios kertinis akmuo yra godumas, besaikis pelno troškimas. Kai politinės sistemos pagrindas yra pelnas, visos kitos vertybės tokioje politinėje sistemoje netenka savo prasmės ir vertės, yra devalvuojamos, tampa dešimtos eilės mažareikšmiu dalyku, lengvai pašalinama kliūtimi pinigų valdomame pasaulyje. Kapitalizmo nusikalstama politinė sistema – tai monopolijų, korporacijų savivalė, tai totalinė korupcija, tradicinių etinių pamatinių vertybių naikinimas. Kapitalizmas skatina pačius žemiausius žmogiškuosius instinktus, tik kapitalizme ima klęstėti labiausiai išsigimę, labiausiai puolę menkystos ir niekšai. Tikėjimas liberaliomis, laisvosios rinkos ekonomikos,  kapitalistinės visuomenės vertybėmis – tai niekuo nepagrįstas naivus tikėjimas, kad žmogus, skatinamas veikti savo paties žemiausių vartotojiškų instinktų, veikiantis išimtinai nusikalstamais, neteisėtais būdais vardan savo ir tik savo savanaudiškų interesų, gali būti kažkuo naudingas visuomenei. Kapitalizmas – tai parazitavimas visuomenės sąskaita, nebaudžiamas visuomenės turto ekspropijavimas ir visuomeniniu darbu sukurtos pridėtinės vertės nusavinimas.  Todėl tik totalinės politinės sistemos , kokia dabar yra landsbergistų sukurta Lietuvoje,  korupcijos dėka yra priimami įstatymai, kurie leidžia parazituoti mažam būreliui taip vadinamo elito. Būtent šis elitas ir priima įstatymus, atveriančius kelią tokiems grobuonims kaip Ikea, SEBbankas, Teo, Maksima, Wiljams ir pan. nebaudžiamai niokoti Lietuvą, jos miškus tame tarpe. Ir šituos kapitalizmo vampyrus į Lietuvą atvilko Sąjūdis, landsbergistai. Kol valdžia bus Vakarų kapitalo liokajų rankose, visų naųjųjų JAV kolonijų Vidurio ir Rytų Europoje laukia Afrikos likimas. Ir miškai bus kertami toliau, plynai kertami, kaip ir visur, kur koją įkelia Vakarų kolonizatoriai.  Be politinės sistemos radikalių pokyčių miškų išsaugoti nepavyks. Plyni Lietuvos miškų kirtimai manipuliacijų visuomenės sąmone tikslais gali būti pristabdyti kuriam laikui, kad sukurti iliuziją “demokratija laimi”, tačiau procesas vyks toliau, kol, kaip sakė vienas senas indėnas, “nebus sugauta paskutinė žuvis, sumedžiotas paskutinis žvėris, nukirstas paskutinis medis, žemė paversta dykyne, kad suprastume, jog pinigų negalime valgyti”. Kapitalizme, kur valdo pelnas, godumas ir korporacijos, monopolijos, miškai bus iškirsti iki paskutinio medžio. Laikas kelti politinės sistemos radikalaus reorganizavimo, valdžios grąžinimo tautai, valdžios šaltiniui, realaus grąžinimo klausimą. Tik tokiu atveju politinė sistema veiks tautą mobilizuojančiu, vienijančiu režimu, tik tokiu atveju tautos išgyvenimas taps pagrindiniu valdžios rūpesčiu. O išgyventi tauta gali tik harmonijoje su savimi, aplinka, gamta, kaimynais. 

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „miÅ¡kas“ 


 

 

Legendinis amerikiečių ekonomistas, politikas ir rašytojas, vienas iš „Amerikos stebuklo“ 80-aisiais metais kūrėjų, o šiuo metu vos ne vienintelis kovotojas prieš JAV isteblišmentą Polas Kreigas Robertsas (Paul Craig Roberts)  sukritikavo Rusijos ir Kinijos vyriausybių veiksmus, kaltindamas dėl pastarųjų ekonomikų impotencijos liberalų blokus.

Robertsas apibendrino tai, apie ką Rusijoje, Kinijoje ar bet kurioje Pabaltijo JAV kolonijoje žmonės kalba virtuvėse ir interneto pokalbių svetainėse. “Rusijos ir Kinijos vyriausybės yra priklausomos nuo Vašingtono, kadangi patikėjusios kapitalizmo pergale, jos skubotai perėmė  amerikietišką neoliberalios ekonomikos modelį, kuris tarnauja išimtinai tik JAV interesams”, – rašo Roberts‘as savo naujame straipsnyje ” Kinijos ir Rusijos savarankiškumo impotencija” (straipsnis originalo kalba čia: https://www.paulcraigroberts.org/2018/08/12/the-self-imposed-impotence-of-the-russian-and-chinese-governments ). Žymaus ekonomisto nuomone, Rusijos ir Kinijos vyriausybės elgiasi gana keistai. Savo rankose jos turi visas kortas sankcijų karui kariauti, tačiau susidaro įspūdis, kad jos supratimo neturi, kaip jomis žaisti. Rusija nesulauks jokios paramos Vakarų žiniasklaidos priemonėse, kurios kaitina rusofobiją, nuolat pabrėždamos, kad Rusijos vyriausybė nenori atimti iš savo piliečių Vakarų prekių, ko ir siekia savo sankcijomis Vašingtonas.

Antiliaudinių spalvotų revoliucijų mitologija

12 mitų apie kapitalizmą

Tęsiame ciklą analitinių straipsnių apie sąjūdžio ir visų kitų spalvotų revoliucijų, kurias visame pasaulyje vykdo Vakarų kolonizatoriai ir kurių tikslas yra vienas – plėšikauti kolonijose ir šio tarptautinio organizuoto nusikalstamumo prisiplėšto turto pagrindu manipuliuoti masine sąmone, neva, kapitalizmas, „laisvos“ rinkos ekonomika ir liberali demokratija yra ekonominės sėkmės ir socialinio teisingumo etalonas, vienintelis teisingas socialinės organizacijos modelis. JAV, ES, UK, NATO tarptautiniai nusikaltimai nėra sektinas pavyzdys, tai yra blogis, su kuriuo visas pasaulis privalo kovoti, jeigu nenori pakartoti „demokratizuotų“ Šiaurės Amerikos indėnų likimo.

Šiuo metu labai suaktyvėjo kompradorinių elitų ir valdžios kuruojamų internetinių trolių, apmokamų žurnalistų, įvairiausio lygio parsidavusių „ekspertų“, politologų būriai, kurie platina propagandinius prasimanymus apie TSRS, LTSR laikus, bandydami įteigti mintį, kaip buvo blogai prie socialistinės ekonomikos, tarybų valdžios,  ir kartu papasakoti naiviems skaitytojams, koks nuostabus yra Vakarų , pirmiausiai JAV, vykdomas tarptautinis ekonominis banditizmas, tarptautinis terorizmas.

Liberali demokratija – tai Vakarų melas, tarptautinis terorizmas, ekonominis banditizmas, kolonijinis trečiojo pasaulio šalių (tame tarpe ir Lietuvos) išnaudojimas, militaristinė ekspansija, tarptautinių JAV-ES transnacionalinių korporacijų savivalė, nusikaltimai žmoniškumui. Ir apie tai reikia kalbėti. Laikas nusiimti rožinius sąjūdžio mitologijos akinius, suvokti kapitalistinę realybę tokią, kokia ji yra iš tiesų.

Jau beveik 30 metų mums yra sekamos pasakos, neva kapitalizmas nors ir nėra ideali, tačiau yra pati geriausia iš visų įmanomų socialinių ekonominių sistemų, kuri išlaisvina žmogų ir suteikia kiekvienam vienodas beribes galimybes pasireikšti ir pasiekti sėkmės gyvenime. Dar daugiau, mums nuolat sakoma, kad nuo 2008 metų visame pasaulyje nuolat gilėjanti ekonominė krizė, nėra pačios kapitalistinės sistemos neišsprendžiama problema. Ji vyksta, sako mums, todėl, kadangi šiuo metu mes dar nesukūrėme kapitalizmo, o turime kol kas kažkokį jo pusfabrikatį. Mums reikia, sako visokie bankų ekspertai nausėdos, truputį pasistengti, sukurti tikrą “gryną” kapitalizmą ir visos mūsų ekonominės katastrofos baigsis savaime. Tačiau taip galvoja ne visi. Pavyzdžiui, Guillerme Alves Coelho – ekonomistas iš Portugalijos, iš šalies, kuri patyrė visus šiuolaikinio kapitalizmo “malonumus”, mano visiškai kitaip. Jis yra įsitikinęs, kad kapitalizmas kaip sistema yra neefektyvi ir jau seniai išsisėmė, o po Senąjį pasaulį „vaikšto šmėkla“, panaši į “arabų pavasarį”. Taigi, susipažinkime detaliau su portugalų ekonomisto požiūriu, kurį jis išdėstė savo  straipsnyje “12 mitų apie kapitalizmą”.

Yra gerai žinomas posakis – kiekviena tauta turi tokią vyriausybę, kokios ji nusipelno. Šis teiginys nėra visiškai teisingas. Melo totalinė propaganda yra viena iš svarbiausių kapitalizmo gyvavimo sąlygų. Kapitalizme žmonės yra sąmoningai klaidinami agresyvios propagandos, kurios pagalba suformuojamas mąstymo būdas, o tada žmonėmis tampa lengva manipuliuoti. Melas ir manipuliacijos masine sąmone yra šiuolaikinis masinio naikinimo ir tautų priespaudos ginklas. Toks ginklas, kuris yra kur kas veiksmingesnis nei tradicinės karo priemonės. Daugeliu atvejų jie papildo vienas kitą – Rytų ir Vidurio Europos šalys pasidavė be mūšio, pardavė savo laisvę, nacionalinius suverenitetus it Šiaurės Amerikos indėnai už anglosaksų stiklinius blizgučius, pateko Vakarų kolonijinėn priklausomybėn tik melo, vietinių sąjūdiečių ir Vakarų „balsų“, dėka, o pavyzdžiui, Jugoslavijoje, Irake, Libijoje, Sirijoje, Ukrainoje ir kitur Vakarų melas nepasiekė savo tikslų, todėl Vakarai nusimetė demokratų kaukes ir įvykdė agresijas, atvirus tarptautinius nusikaltimus prieš šias šalis. Abu metodai naudojami siekiant pergalės rinkimuose bananų respublikose  ir naikinant nepaklusnias nacionalines patriotiškas vyriausybes, rašo Guillerme Alves Coelho. Yra daugybė būdų, kurių pagalba viešoji nuomonė buvo apdorota iki tokio lygio, kai iš esmės nusikalstama kapitalizmo ideologija buvo pateikta ir įtvirtinta kaip nesvarstoma, nekvescionuojama, vienintelė įmanoma dogma. Tai buvo padaryta žinomai melagingų teiginių sistemos agresyvaus diegimo būdu, nuolat be perstojo įkyriai kartojant milijonus kartų ištisoms žmonių kartoms melagingus teiginius apie kapitalizmą, kol melas daugeliui ėmė atrodyti tiesa. Melagingų teiginių apie kapitalizmą sistema buvo sukurta siekiant parodyti kapitalizmą kaip patikimą sistemą, siekiant laimėti masių palaikymą ir pasitikėjimą. Šių mitų sklaidą vykdė ir skatino žiniasklaida, švietimo įstaigos, šeimos tradicijos, religija, bažnytinės komunikacijos ir pan. Štai labiausiai paplitę iš šių mitų.

1990 metų spalvota revoliucija pavadinimu “sąjūdis” turėjo tik vieną tikslą – nacionalistai, kurių vienintelis turinys buvo neapykanta tarybų valdžiai, Tarybų Sąjungai, socializmui bei urvinė rusofobija, garsiai rėkdami apie “laisvą” Lietuvą ir meilę Tėvynei tyliai pavertė Lietuvą JAV kolonija, NATO poligonu, pardavė savo Tėvynę, nacionalinius interesus ir gavo savo Judo sidabrinius. Perfrazuojant žinomą Iljičiaus frazę galima drąsiai sakyti: “Tai, apie ką kalbėjo 1990 metais komunistai – kad Lietuvoje vyksta buržuazinė kontrrevoliucija, kurios tikslas yra atkurti antiliaudinį fašistinį režimą, aptarnaujantį Vakarų tarptautinio kapitalo, JAV kolonizatorių interesus, – ĮVYKO.” Beliko laukti , kol žmonės pagaliau supras landsberginio režimo antliaudinio režimo esmę ir pakils į kovą dėl išsivadavimo iš kapitalizmo, imperializmo, Vakarų kolonijinės priklausomybės jungo…

Skamba kaip TSRS agitacinės propagandos skyriaus buvusio vedėjo Lino Linkevičiaus pasisakymas LTSR laikais? Bet šis politinės gimnastikos asas jau gieda visiškai priešingas giesmes. Tačiau rūsti Lietuvos realybė – valdančio režimo nusikaltimai, totalinis Lietuvos piliečių skurdas, masinė emigracija, depopuliacija, deindustrializacija, politinė korupcija, teroras, represijos – vis labiau ir labiau braunasi net į Lietuvos sisteminės melo propagandos ruporų, tokių , kaip “Lietuvos žinios” pirmus puslapius. Miela žiūrėti, kaip buržuazinė “ekspertė” visais įmanomais būdais bando paslėpti Lietuvos nusikalstamo režimo, landsberginės chuntos nusikaltimus, nieko nekalba apie kapitalizmo sisteminė krizę, nusikalstamą Vakarų kapitalo ir vietinių liokajų nusikaltimus, tačiau nenoromis, žodinės ekvilibristikos sraute yra priversta pripažinti – Lietuva šiuo metu po 30 metų sąjūdiečių siautėjimo tapo humanitarinės katastrofos zona, Lietuvos landsberginė chunta stumia šalį į prarają.

Tiesa apie Vilniaus televizijos bokšto šturmą 1991 metų sausio 13 dieną gali sugriauti visą nepriklausomos Lietuvos idėjinį pamatą. Dabartinė Lietuvos valdžia akylai stebi, kad visuomenė neabejotų kalte tarybinių kariškių, kurie esą sušaudė nepriklausomybės šalininkus. Apie tai, jog nesiduria „sausio 13-osios bylos“ galai, analitiniam portalui RuBaltic.Ru papasakojo buvęs Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatas, antrasis LKP CK (TSKP platformoje) sekretorius Vladislavas Švedas:

— Praeitame interviu Jūs papasakojote apie tai, kaip buvo einama link kruvinų įvykių prie Vilniaus televizijos bokšto. O kas gi atsitiko Vilniuje 1991 metų sausio 13-ąją?

— Situaciją įkaitino sąmoningas Vytauto Landsbergio pritarimas kelis kartus pakelti maisto produktų kainas, kuris buvo perduotas premjerei Kazimirai Prunskienei. Priešais Aukščiausiąją Tarybą buvo parduotuvė „Talinas“, iš jos išėję žmonės piktinosi kainų pakėlimu, organizavo nedidelį mitingą. Nepasitenkinimas ritosi per Vilnių kaip gaisras. Sausio 8-osios rytą Kuro aparatūros gamyklos Sąjūdžio grupė pradėjo mitingą prieš kainų pakėlimą.

Arba 5 paaiškinimai, kodėl Suomijoje nėra ir negali būti masinės korupcijos, kuri įgavo konservatorių, liberalų, socdemų, nacistų, nacionalistų, fašistų ir kitos JAV 5 kolonos užgrobtoje Lietuvoje nacionalinės katastrofos mąstą.

 

  1. Suomiai neturi liguisto šimašiškai-landsberginio polinkio į prabangą. Prabanga – tai viduramžiais atsiradęs ir 21 amžiuje suklęstėjęs JAV kolonijose Vakarų degeneratų pasilinksminimo būdas. Kakoti į auksinį unitazą gali tik degeneratai.
Liberalas gimė tam, kad valstybės pinigai taptų privačiais jo paties asmeninėje sąskaitoje. Liberalas, neįkišęs savo gauruotos letenos į valstybės kišenę, greitai miršta lyg medis be vandens.

2. Suomiai žino, kad masiuliškai-landsbergietiškai praturtinti save ir savo šeimos narius kitų savo tautiečių sąskaita – yra neapykanta savo tautai. Taip elgiasi tik išgamos.3. Suomiai aiškiai supranta, kad taip vadinamas liberalus „verslas“ vagiant valstybės biudžeto (tai yra, tautos) pinigus – yra neapykanta savo vaikams ir anūkams, kuriems teks mokytis mokyklose, gydytis ligoninėse, kurių pinigus išvogė proamerikietiški „patriotai“. Neapkęsti savo vaikų ir anūkų gali tik išgamos.

4. Suomiai tiki, kad konservatoriškai liberalus vagis – visada bailys ir niekšas. Jis nuolat bijo, gyvena bijodamas būti demaskuotas ir teisingai nubaustas . Toks žmogus, kiek jis dešrelių A.Tapino piknike „Laisvė – tai vergija JAV“ nesurytų, niekada nebus laisvas. Toks žmogus yra tautos atstumtasis.

5. Suomiai yra įsitikinę, kad įtaisyti savo bukus anūkėlius, vaikus seime ar kur kitur prie lovio – reiškia labai jiems kenkti. Jeigu žmogus nesugeba nieko padaryti pats arba bent teisėtai perimti palikimą įgydamas tinkamą išsilavinimą ir savo asmeniniu darbu kažko pasiekdamas – jam bus labai blogai. Savo vaikams užprogramuoti dideles problemas ateityje gali tik visiškas kvailys

Susijęs vaizdas

Ir dar. “Jeigu norite, kad žmonės gintų valstybę, reikia sudaryti tokį žmonių pragyvenimo lygį, kurį žmonės norėtų ginti” (Manergeimas, Karlas Gustavas Emilis, Suomijos karinis ir politinis veikėjas, kuriuo labai žavisi JAV 5 kolona Lietuvoje)

 

Vėl pakilo į mūšį megztų berečių-kibernetinio saugumo pajėgų choras, biblinis klyksmas. Šį kartą iš JAV diriguojamos “patriotų” kolonos isteriško įniršio taikiniu tapo Klaipėdos miesto tarybos narys Viačeslavas Titovas, kuris – o siaube!! – išdrįso pasikėsinti į konservatorių, liberalų chuntos mitologijos pamatus, minėtų dešiniųjų nacistinės ideologijos dievaičio Adolfo Ramanausko-Vanago paveikslo šventumą, neliečiamumą, pažeidė konservatorių savanaudiškų pamaldų objekto sakralinę tylą.

Konservatorių, liberalų ir kitų JAV naudingų “patriotų” isterija suprantama ir dėsninga. Kad pasisavinti  pusę amžiaus lietuvių liaudies  tarybų valdžios metais kurtą turtą  visi JAV spalvotų revoliucijų aktyvistai pirmiausiai perrašo istoriją. Iš šio atimto iš tautos turto spalvotų revoliucijų, maidanų, tahrirų, arabų pavasarių, sąjūdžių aktyvistai, paprastai mikroskopiškai maža tautos dalis, sumoka duoklę savo šeimininkams iš JAV – parduoda suverenitetą, tautos laisvę, šalies teritoriją ir piliečius JAV kolonizatoriams.  Valstybinio perversmo būdu užgrobęs valdžią kompradorinis elitas Už nacionalinių interesų išdavystę gauna savo dešimtinę, judo sidabrinius, kurie užtikrina jiems prabangų gyvenimą, parazitavimą tautos sąskaita, galimybę nebaudžiamai plėšikauti savo istorinėje tėvynėje. Konfucijus sakė, kai žodžiai praranda prasmętautos praranda laisvę. Dž. Orvelas savo socialinėje antiutopijoje “1984”, aprašydamas liberalios demokratijos visuomenės sąmonės kolonizavimo būdus pažymėjo, kad tokie mieli savi “demokratai”, “liberalai”, “patriotai” pirma pavagia žodžius, paskui jie pavagia žodžių prasmę, o paskui pavagia žmonių laisvę. Tokie “patriotai”    nusikaltėlius paskelbia didvyriais, nusikaltimus pasipriešinimu, o tautos priešus paskelbia tautos gelbėtojais – “Karas yra taika. Vergija yra laisvė. Nežinojimas yra jėga”.

1940 metų liepos 14-15 dienomis Lietuvoje įvyko  rinkimai į Lietuvos Liaudies Seimą. Rinkimuose į Seimą dalyvavo 96 procentai turinčių balso teisę Lietuvos gyventojų, kiekvienas Lietuvos pilietis į rinkimus privalėjo ateiti  su piliečio pasu, kur buvo dedamas spaudas, kad minėtas pilietis išreiškė savo valia balsuodamas.

Dar 1940 metų vasarą Lietuvoje buvo numatyta surengti visuotinius rinkimus į Lietuvos Liaudies Seimą. Rinkimai buvo rengiami ne todėl, kad Baltijos šalyse buvo, kaip dabar mėgsta trimituoti JAV 5 kolona, konservatorių, liberalų kontroliuojami ir apmokami “mokslininkai”, žurnalistai, politologai ar šiaip JAV naudingi “patriotai”, dislokuotas ribotas Tarybų Sąjungos Raudonosios armijos kontingentas – tiesiog baigėsi 1936 metais nedemokratiškai išrinkto A.Smetonos rankiniu būdu valdomo Seimo kadencija.

Robotovaldinė sistema: kaip mes gyvensime superkapitalizme.

Jei ekonomika ir toliau vystysis tuo pačiu būdu, tai visai įmanoma, ateityje mūsų laukia superkapitalizmas su supernelygybe.

Pajamų iš darbinės veiklos dalis sparčiai mažės iki nulio, o pajamų, gaunamų iš kapitalo, dalis, priešingai, priartės iki 100%. Visus darbus darys robotai, todėl dauguma žmonių teks būti bedarbiais ir gyventi iš pašalpų.

Kapitalizmas ir liberalizmas – tai žmonijos mirtini priešai.

Kas yra kapitalizmas, žmonija daugiau ar mažiau jau išsiaiškino. Vienas iš jo variantų – tai ekonomika, kurioje didžioji pajamų dalis yra gaunama iš kapitalo (dividendai iš akcijinio kapitalo, išmokos pagal obligacijas, pajamos iš rentos ir t.t.), o ne pajamos iš darbo (darbo užmokestis). Tai kas gi yra superkapitalizmas? Tai ekonomika, kurioje kapitalas generuoja visas pajamas, o darbas – beveik neduoda jokių pajamų, darbas apskritai yra praktiškai beveik nereikalingas.