1984 metų gruodžio 3 d. įvyko didžiausia pasaulyje pagal žuvusių žmonių skaičių technogeninė katastrofa.

Bhopalo katastrofa yra didžiausia technogeninė, dėl žmonių kaltės kilusi katastrofa šiuolaikinėje istorijoje pagal aukų skaičių. Avarija įvyko Jungtinių Amerikos Valstijų chemijos-pramonės korporacijai „Union Carbide“ priklausančioje chemijos gamykloje Indijos mieste Bhopale (Madhja Pradešo valstijos sostinė) 1984 m.gruodžio 3 d. anksti rytą. Dėl nelaimės žuvo mažiausiai 18 tūkstančių žmonių, iš jų 3 tūkstančiai žuvo avarijos dieną, o 15 tūkstančių vėliau dėl avarijos metu patirtų apsinuodijimų.
Įvairių šaltinių duomenimis, bendras nukentėjusių nuo katastrofos žmonių skaičius yra 150-600 tūkstančių žmonių, iš kurių 3 tūkstančiai mirė iškart katastrofos metu, dar 15 tūkstančių mirė kitais metais dėl cheminių medžiagų poveikio organizmui. Šie skaičiai neginčijamai leidžia Bhopalo tragediją laikyti didžiausia pasaulyje žmogaus sukelta katastrofa pagal aukų skaičių.
Tikslios katastrofos priežastys vis dar nėra įvardintos, tačiau dauguma specialistų sutinka, jog gamyklos savininkai, JAV globalistai siekdami gauti kuo didesnį pelną iš skurdžiai gyvenančios Indijos pigios darbo jėgos, nusikalstamai taupė darbo saugumo, gamybos saugumo priemonėms, grubiai pažeidinėjo saugumo instrukcijas ir technologiją.
JAV chemijos gigantas “Union Carbide” sutiko išmokėti 450 mln. USD žalai atlyginti šimtams tūkstančių vietinių gyventojų mainais išsiderėjusi sąlygą daugiau nenagrinėti jokių civilinių ieškinių dėl žalos atlyginimo ateityje. Palyginimui priminsime tik vieną JAV tarptautinių nusikaltėlių aferą. 1988 metų gruodžio 21 dieną Škotijoje virš Lokerby miesto sprogo Pan American lėktuvas Boeing 747 skridęs reisu Frankfurtas-Londonas-Niujorkas-Detroitas. JAV tarptautiniai aferistai valstybiniai teroristai nedelsiant apkaltino Libiją teroro akto minėtame lėktuve įvykdymu. JAV valstybiniai teroristai organizavo masinę isteriją žiniasklaidoje, purvinus “tyrimus”, neregėtą diplomatinį spaudimą Libijai, jos lyderiui Muammarui Kadafiui (kurį JAV tarptautiniai nusikaltėliai vėliau 2011-10-20 nužudė su viešos egzekucijos tiesiogine transliacija visam pasauliui ir iš pasitenkinimo murkiant JAV demokratei Hillary Clinton, Šnobelio taikos premijos laureatui Barackui Obamai bei Džo Baidenui), pasinaudodami savo liokajais JTO įvedė sankcijas Libijai, grasino bombarduoti ir bombardavo šalį. Tokio JAV tarptautinių nusikaltėlių spaudžiamas Muamaras Kadafis nors ir nepripažino Libijos kaltės Lokerbio tragedijoje, tačiau sutiko išmokėti po 10 000 000 USD kompensaciją kiekvieno žuvusiojo šeimai. Bendra Libijos išmokėtos kompensacijos suma siekė apie 3,4 mlrd. USD. Gavusi šią sumą JAV tarptautinių nusikaltėlių gauja sankcijų Libijai neatšaukė, toliau darė visokeriopą žalą Libijos tautai, kol galiausiai 2011 metais JAV-NATO karo nusikaltėlių gauja tiesiog užpuolė laisvą suverenią šalį, JTO narę Libiją, valstybę sunaikino ir jos lyderį šaltakraujiškai, ciniškai viešai nužudė ir dar ilgai tyčiojosi iš jo lavono. Demokratai, škias, šviesieji europiečiai, civilizuoti Vakarai. Vėliau atlikti nepriklausomi tyrimai, tame tarpe ir britų tyrėjų, paneigė JAV nusikaltėlių versiją dėl Libijos specialiųjų tarnybų pėdsakų šioje katastrofoje, įrodė, jog Libija neturi nieko bendro su šia katastrofa ir labiau tikėtina, kad tai Vašingtonui gerai žinomų žmonių įvykdytas teroro aktas. Tačiau kaltininmų Libijai niekas nepanaikino, sumokėtų milijardų Libijai negrąžino, kadangi jau ir pačią Libiją JAV-NATO gauja sunaikino.
Bet grįžkime prie Bhopalo tragedijos. Nusikalstamas JAV transnacionalinių kompanijų lupikavimas vietos gyventojų ir vietos ekologijos atžvilgiu yra įprasta JAV “demokratų” verslo praktika. Todėl ekologinės katastrofos , technogeninės katastrofos JAV kapitalo ryklių investicijų užsienio šalyse objektose yra kasdienis reiškinys. JAV “demokratų” tikslas visame pasaulyje yra vienas – plėšti, grobti, naikinti, žudyti ir tokiu būdu gauti kuo didesnį pelną. Nothing personal just business – mėgsta kartoti su akinančia šypsena JAV “demokratai”, “žmogaus teisių gynėjai”.
Įdomu, ar bent viena Holivudo industrijos televizijos (kino) kompanija sukūrė šiai tragiškai datai pažymėti kokį nors plačiai išreklamuotą mini serialą arba blokbasterį filmą? ………. Apie Černobylio katastrofą Holivudas ir jo pasamdyti fake istorijų gamintojai kurpia trečiarūšius filmėkus vos ne kasmet?
1940 metų liepos 14-15 dienomis Lietuvoje įvyko rinkimai į Lietuvos Liaudies Seimą. Rinkimuose į Seimą dalyvavo 96 procentai turinčių balso teisę Lietuvos gyventojų, kiekvienas Lietuvos pilietis į rinkimus privalėjo ateiti su piliečio pasu, kur buvo dedamas spaudas, patvirtinantis, kad minėtas Lietuvos pilietis išreiškė savo valia balsuodamas., Ne koks nors ten lipdukas “Aš balsavau” prie alaus butelio ar Maksimos skalbimo miltelių, kaip tai buvo 2004 metais, bet tikras spaudas Lietuvos piliečio pagrindiniame asmens dokumente.
Dar 1940 metų vasarą Lietuvoje buvo numatyta surengti visuotinius rinkimus į Lietuvos Liaudies Seimą. Rinkimai buvo rengiami ne todėl, kad Baltijos šalyse buvo, kaip dabar mėgsta trimituoti JAV 5 kolona, visokie konservatorių, liberalų kontroliuojami ir JAV doleriais apmokami “mokslininkai”, žurnalistai, politologai ar šiaip JAV naudingi “patriotai”, dislokuotas ribotas Tarybų Sąjungos Raudonosios armijos kontingentas. Tiesiog baigėsi 1936 metais nedemokratiškai išrinkto A.Smetonos rankiniu būdu valdomo buržuazinio Seimo kadencija.
2009 metų sausio 16 dieną aikštėje prie Lietuvos Respublikos Seimo rūmų naujai išrinkta konservatorių ir liberalų proamerikietiška chunta sušaudė taikią Lietuvos žmonių demonstraciją, kurios dalyviai atėjo išreikšti savo pilietinę poziciją dėl konservatorių antiliaudinės politikos ir konservatorių nusikalstamai greitai pamirštų 2008 m. gausiai dalintų rinkiminių pažadų.
2008 metų rinkimuose Lietuvos konservatoriai ir liberalai pateikė rinkėjams biblijos storumo rinkimines programas, kuriose, pergalės rinkimuose atveju, prižadėjo lietuvių tautai gerovę, teisingumą, dešimtis tūkstančių naujų darbo vietų, mažus mokesčius, žemas būtiniausių prekių ir paslaugų kainas, didelius atlyginimus, valdžios rūpestį savo piliečiais ir dar visą kalną nuostabių, paprastiems žmonėms gyvybiškai būtinų dalykų – tik duokite konservatorių-liberalų efektyvių menedžerių komandoms valdžią Lietuvoje ir mana ims kristi iš dangaus.
2008 m. rinkimai įvyko. Rinkimus, žinoma, laimėjo begėdiškai pažadus į kairę ir į dešinę žarstę konservatoriai ir liberalai, bei jų sukurti klonai-Valinsko klounų partija. Po rinkimų nugalėtojai visus savo pažadus užmiršo tą pačią akimirką, kai buvo paskelbti rinkimų rezultatai, ir naktį susirinkę “koalicijos” partneriai išsidalino postus, ministerijas, kitaip tariant, pasiraikė, pasidalino tarpusavyje pyragą vardu “Lietuva”. Liūdnai pagarsėjusios ir visų lietuvių jau prakeiktos „naktinės“ reformos metu konservatoriai ir liberalai, kartu su Valinsko prisikėlėliais, padarė viską priešingai, nei žadėjo – pakėlė mokesčius ir tuo pačiu pakilo būtiniausių prekių ir paslaugų kainos, sumažino darbo užmokestį ir socialines išmokas, apkarpė socialinių, sveikatos apsaugos, mokslo, kultūros, švietimo sričių finansavimą, padidino išlaidas karo reikmėms, įvairių militaristinių, karo propagandos, tautinės nesantaikos kurstymo, rusofobinės neapykantos skatinimo programoms. Krizės metu, kuri skaudžiausiai smogė būtent skurdžiausiems Lietuvos gyventojų sluoksniams, proamerikietiška konservatorių-liberalų valdžia iš iki nevilties nuskurdusių Lietuvos piliečių atėmė paskutinius skatikus, ubago terbą, net ir ubago lazdą prichvatizavo. Kartu su rinkimais vykusio referendumo metu tauta aiškiai ir vienareikšmiškai pasisakė, kad negalima uždaryti pigią elektros energiją gaminančią Visagino atominę elektrinę, kadangi šiuo atveju elektros energijos kainos pakilimas dar kartą pakels vartojimo prekių kainas. Konservatoriai-liberalai ir į šią tautos valios išraišką nusispjovė, VAE uždarė, vietoje branduolinės energetikos specialistų jėgainės valdyboje susodino savo aferistus, kurie iki pat šiol vagia pinigus iš elektrinės jau uždarymui skirtų lėšų. Fantastiškas konservatorių menedžmentas – vogti ir iš kairės ir iš dešinės – ir čia sugebėjo parodyti neeilinius kleptomanijos sugebėjimus.
Visos šios konservatorių-liberalų proamerikietiškos chuntos nusikalstamos antiliaudinės veiklos rezultatai būtų puikus kaltinamasis aktas Tautos tribunole konservatorių-liberalų chuntos nusikaltimams prieš lietuvių tautą tirti. Vietoje konservatorių prieš rinkimus žadėtų 100 000 darbo vietų tautiečiai gavo 2010 metais vasario mėn. 226 tūkstančius bedarbių, skurdo lygis Lietuvoje 2008-2012 m.m. “naktinių menedžerių” kadencijos metu pakilo nuo 14 procentų iki 28 procentų, skurdo ir nevilties apimti žmonės masiškai vyko ekonominės emigracijos vergovėn, vien tik 2010 metais išvyko 84 tūkstančiai lietuvių, o A.Kubiliaus ir liberalų vyriausybės ekonominis stebuklas buvo tame, kad jie sugebėjo pasiskolinti iš užsienio banku per 4 savo kadencijos metus dvigubai daugiau, nei buvo pasiskolinusios visos iki jų buvusios vyriausybės ir Lietuvos skola išaugo nuo 17 mlrd. LT iki 36 mlrd LT. Ir skolinosi konservatoriai-liberalai iš savo Vašingtono šeimininkų kontroliuojamų kolonijinių bankų už 9 procentus metinių palūkanų, kai buvo galima skolintis iš kitų šaltinių už 0,5 procento palūkanas. Tuo konservatorių chunta tik padidino lietuvių tautos kolonijinę priklausomybę nuo JAV – dabar ir lietuvių anūkai srėbs konservatorių “naktinių reformatorių” privirtą košę, mokės palūkanas pagal Ingrido Šimonytės paimtus kreditus iš kolonijinių JAV bankų.
Tačiau nugalėtojai konservatoriai ir liberalai su tautos „prisikėlėliais“ tautos aimanų, prašymų jau nebegirdėjo, nes buvo užsiėmę tik savo ir savo rėmėjų savanaudiškų interesų lobizmu, savo nešvaraus verslo reikalais prichvatizuojant valstybės biudžeto pajamas.
2009-01-16 tauta , pasipiktinusi tokiu įžūliu valdančiųjų įstatymų ir savo įsipareigojimų nepaisymo, taikiai atėjo prie Seimo ir pareikalavo atšaukti nusikalstamas antiliaudines “naktines” reformas, patraukti atsakomybėn “naktinių” reformų iniciatorius, konservatorių ir liberalų chuntos atstovus Seime ir Vyriausybėje.
Ir gavo žiauriomis represijomis išreikštą atsakymą iš neatskaitingos tautai ir nebaudžiamos konservatorių-liberalų chuntos valdžios – konservatorės Rasos Juknevičienės, tuo metu ėjusios Lietuvos Krašto apsaugos ministrės ir pagrindinės rusofobės, karo kurstytojos pareigas, įsakymu buvusio premjero Skvernelio vadovaujami režimo sargai, policininkai, VSD agentai, sušaudė taikią piliečių demonstraciją. Chunta tiesiog bukai visus išdaužė, sušaudė, sužalojo, o po to viešai per visas valatkodelfines dezinformacijos priemones demonstrantus vadino vatnikais, Kremliaus agentais, tuo parodydama savo panieką Suverenui, valdžios šaltiniui, kad lietuvių tauta neturi teisės reikalauti atsakomybės iš “nekaltai pradėtos konservatorių-liberalų partijos” ir Dievo atsiųsto Lietuvai V.Landsbergio apaštalų. Iir tuo pačiu metu visa konservatorių-liberalų valdoma valatkodelfinė korumpuota žiniasklaida visą kadenciją šlovino “ekonomikos guru” A.Kubiliaus ir nei karto nekyšininko (sugebėjusio paimti kyšį iš STT žymėtomis kupiūriomis ir vis dar nenuteisto!!!) E.Masiulio vyriausybės ekonomikos “laimėjimus” ir smerkė “riaušininkus”, Kremliaus agentus. Apie konservatorių-liberalų proamerikietiškos chuntos akivaizdžius nusikaltimus necyptelėjo nei vienas atapinas net tada, kai konservatorių liberalų chunta kasdien ir kaustytais batais įnirtingai trypė pagrindines demokratinės visuomenės piliečių teises ir laisves.
Vietoje asmenų lygybės prieš įstatymą, demokratiškos konstitucijos apsaugos – guminės kulkos ir valdžios savivalė.
Vietoje tautos tarnų Seimo – savanaudžių sukčių korumpuota globalistų liokajų klika.
Vietoje įstatymo viršenybės, neliečiamų pilietinių laisvių, vietoje žodžio, susirinkimų, eisenų,mitingų, streikų, peticijų laisvės represinio chuntos aparato brutalūs susidorojimai, guminės kulkos, ašarinės dujos, antrankiai ir vėzdai, demonstracijos išvaikymas!
Vietoje asmens neliečiamumo – žmonių daužymas, žalojimas, pasityčiojimai, kruvinas susidorojimas aikštėje ir vėliau sekęs persekiojimas teismuose!
Vietoje pramonės augimo, darbo vietų kūrimo, vartojimo skatinimo – įmonių bankrotai, korupcinės schemos, sukčiavimai ir aferos!
Vietoje skaidrumo ir tvarkos valstybės tarnyboje – valstybės tarnautojų korupcija, nepotizmas ir savivalė!
Vietoje garbingos tarptautine teise grįstos užsienio politikos – kolonijinė priklausomybė JAV ir ES, nacionalinio suvereniteto praradimas ir nacionalinių interesų pardavinėjimas!
Vietoje tautos gerovės kilimo – sparčiausiai nykstanti, pirmaujanti pasaulyje savižudybių skaičiumi ir alkoholio vartojimu šalis!
Vietoje švietimo – šimtai uždarytų kaimo mokyklų, bibliotekų, kultūros namų, ambulatorijų!
Vietoje žodžio laisvės ir nuomonių pliuralizmo – policijos kratos kitaminčių namuose, „juodųjų“ sąrašų sudarinėjimas, teisminiai ir neteisminiai susidorojimai su kitaminčiais, knygų tiražų konfiskacijos, draudimai, asmens judėjimo laisvės apribojimai, baudžiamosios bylos už kitokios nuomonės pareiškimą!..
Ir po viso šito prieš kiekvienus rinkimus atsiranda Lietuvoje žmonių, konservatorių ir liberalų gerbėjų, kurie nepavargsta tvirtinti, kad Lietuvoje viskas yra nuostabu, šalies gerovė auga, demokratija klęsti ir laisvės Lietuvoje yra tiek, kad ją tiesiog būtina, krauju ir ugnimi, eksportuoti į Ukrainą, Gruziją, Moldovą, Baltarusiją, Rusiją ir kitas, laisvas nuo JAV diktato šalis!
Ne, draugai. Kai šimtai tūkstančių lietuvių badauja ir matinasi tik Maisto banko eilėse gautomis kruopomis, kai šimtai tūkstančių pensininkų, kurie atstatė karo sugriautą Lietuvą, padarė ją pramonine, atomine, jūrine, aukštos kultūros ir mokslo šalimi, gauna tik minimalią pensiją, kurios pakanka tik duonai ir arbatai, kai šimtai tūkstančių bedarbių Tėvynėje ir milijonas ekonominių emigrantų užsienyje – apie jokią demokratiją Lietuvos konservatorių-liberalų chunta neturi teisės kalbėti!
Ir šiandien, minėdami brutalaus valdžios, konservatorių ir liberalų chuntos, susidorojimo su taikia demonstracija Vilniuje 10-ąsias metines, mes turime aiškiai ir vienareikšmiškai pasakyti:
2009-01-16 taikios demonstracijos sušaudymo organizatoriai, užsakovai, vykdytojai turi būti išaiškinti ir atsakyti baudžiamojo įstatymo nustatyta tvarka.
Valdžia, kuri šaudo į savo tautą , yra nusikaltėlių valdžia, kuriai privalo priešintis bet kuris doras pilietis!
Lietuvos teismai vykdo teisingumą, o ne chuntos užsakymus!
Partijos, kurios nevykdo savo rinkiminių pažadų, neturi teisės būti valdžioje jokiu pavidalu!
Valdininkai, politikai, pareigūnai, įsakę šaudyti į savo tautą, privalo atsakyti!
Jeigu tauta bijo savo valdžios, tokia santvarka yra tironija! Demokratija yra tada, kai valdžia bijo savo tautos!
Šalin konservatorių-liberalų proamerikietišką rusofobinę chuntą, karo kurstytoją!
Yankee, go home! NATO – lauk iš Lietuvos!
Lietuva ir vėl lyderė! Mūsų maža Marijos žemė, “ištikimiausia JAV kolonizatorių kolonija” ir vėl užėmė pirmas vietas dviejų blogiausių tarptautinių reitingų kategorijose – alkoholio vartojimo ir savižudybių. Ir tai nepaisant to, kad vietinė konservatorių ir liberalų okupuota žiniasklaida kasdien išpila tonas melo apie tai, kaip baisu yra gyventi Rusijoje ir kokia laimė yra klestėti landsberginės chuntos valdomoje Lietuvoje. Kas verčia jau 30 metų gyvenančius “laisvoje, demokratiškoje ir nepriklausomoje” valstybėje lietuvius taip siaubingai girtauti ir galiausiai užbaigti savo “laimingą” gyvenimą anksčiau laiko savižudybe?
Jei tikėti paskutiniais paskelbtais tarptautinės Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) duomenimis, lietuviai vidutiniškai per metus suvartoja 12,3 litro alkoholio vienam gyventojui – visi, nuo ką tik gimusio kūdikio iki į žvakę jau pučiančio senolio. Į daugiausiai geriančių šalių top penketuką taip pat pateko Austrija (11,8 litro), Prancūzija (11,7 litro), Čekija (11,6 litro) ir Liuksemburgas (11,3 litro). Beje, reikia pažymėti, EBPO linkusi šiek tiek situaciją pagrąžinti. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) šių metų mėnesį pripažino, kad vienas mūsų mažos Baltijos valstybės, NATO narės gyventojas vidutiniškai sunaudoja 15 litrų alkoholio.
Lietuvos Respublikoje tokie duomenys sukėlė sumaištį. Dar prieš maždaug dvejus metus dabartinė valdančioji valstiečių ir žaliųjų sąjunga su patosu paskelbė kovos su alkoholizmu kampaniją. Šiam kilniam žygiui karbauskinius įkvėpė panašus 2017 m. Pasaulio sveikatos organizacijos pareiškimas – Lietuva ir vėl yra daugiausiai alkoholio vartojanti šalis pasaulyje. Valdžia susirūpino dėl šio baisaus konservatorių, liberalų, socdemų valdymo palikimo ir ryžtingai pareiškė, kad pradeda negailestingą karą su girtavimu iki žalių velnių.
2018 m. sausio 1 d. įsigaliojo Administracinių teisės pažeidimų kodekso (ATPK) pakeitimai, kurie žymiai padidino baudas už alkoholinių gėrimų vartojimą viešose vietose – bauda mėgėjui išlenkti taurelę viešoje vietoje aistros išlaidas pakėlė penkis kartus, nuo 20 iki 100 eurų. Už pakartotinį tokio pobūdžio pažeidimą tūlam piliečiui jau tenka sumokėti iki 200 eurų. Savaime suprantama, nei darbo, nei darbo užmokesčio pakėlimo demokratiška Lietuvos valdžia siūlė ne tik šiam nuodėmingam reikalui , bet ir apskritai – demokratijoje auga tik kainos. Taip pat buvo sugriežtintos alkoholio pardavimo taisyklės, kurios labai papiktino eilinius pirkėjus – alkoholį galima buvo parduoti tik nuo 10 val. ryto, arbai,kaip tai šmaikščiai įvardino pirkėjai, “kai atsikėlia iš miego Veryga”, uždrausta taip pat parduoti alkoholį švenčių dienomis ir sekmadieniais nuo 15 val. Buvo įvestas draudimas reklamuoti alkoholį žiniasklaidoje, televizijoje ir radijuje. Taip pat buvo padidinti akcizai alkoholiui: alaus ir vyno akcizai padidėjo iki 112 procentų, o etilo alkoholio – beveik 23 procentais.
Taikant tokius poveikio alkoholio rinkai metodus iki 2021 m. buvo planuojama sumažinti alkoholio vartojimą 1 litru per metus vyresnių nei penkiolikos metų gyventojų grupėje. A.Verygos vadovaujama Lietuvos sveikatos apsaugos ministerija paskelbė karą taip vadinamiems prekybos alkoholiniais gėrimais taškams. Buvo paskelbta, kad parduotuvių, kuriose parduodami alkoholiniai gėrimai, skaičius turėtų būti sumažintas perpus – nuo 800 iki 400, o alkoholį juose galima parduoti tik iš patalpų su atskiru įėjimu / išėjimu. “Taškas” turėtų būti ne arčiau kaip 200 metrų nuo kultūros centrų, ikimokyklinių ir švietimo įstaigų.
Praėjusiais metais Lietuvos sveikatos apsaugos ministro patarėja Lina Bušinskaitė-Šriubėnė su džiaugsmu pranešė, kad pritaikytos antialkoholinės priemonės pradėjo daryti teigiamą poveikį. „Prekybos alkoholiu apribojimas, aukštesnės kainos, draudimas reklamuoti stiprius gėrimus – yra pagrindiniai veiksniai, mažinantys alkoholio vartojimą. Šiandien jau matome, kad tai veikia. Pavyzdžiui, su akcizų pakėlimu įvesta naujovė rodo, kad daugelio rūšių alkoholinių gėrimų pardavimai sumažėjo “, – teigė pareigūnė. Ir paragino šiek tiek palaukti, kad pasimatytų dar įspūdingesni antialkoholinės kampanijos rezultatai. Štai ir sulaukėme … Ir dabar Lietuvos valdininkams, savo išreklamuotos blaivybės programos fiasko akivaizdoje, belieka tik nerišliai mykti ir kaltinti EBPO, neva ši operuoja „pasenusiais“ duomenimis – niekada taip nebuvo ir štai vėl.
Būtina pažymėti, kad alkoholizmo ir savižudybių problema yra aršiųjų sąjūdiečių – konservatorių ir liberalų – tiesioginis valdymo, nebaudžiamumo, savivalės, gobšumo, cinizmo palikimas, su kuriuo nesėkmingai bando kovoti valstiečiai. Būtent iš šių “opozocinierių” pusės ir yra generuojamas aršiausias “protestinis” antikarbauskinis judėjimas. Nuo pat pradžių kovos su alkoholizmu programa susidūrė su žmonių, kuriems ji padarė tiesioginius finansinius nuostolius, pasipriešinimu. Prisminkime šiuos “šviesius” opozicijos veidus. 2017 m. gegužės mėnesį prie Lietuvos Seimo sienų įvyko puikiai organizuotas, gerai finansuotas didelis “protesto” mitingas, kuriame pasirodė gerai visiems pažįstami dešiniųjų informacinio karo samdinių veidai . Jos organizatoriai veidmainiškai mušėsi į krūtinę ir tvirtino: „Mes mokame ilsėtis kultūringai, o valdžia turėtų spręsti realių alkoholikų problemas užuot taikiusi nepagrįstus apribojimus paprastam eiliniam kultūringam vartotojui. Laisvę tapinoidams!“ – rėkė jie.
Valdančiosios Valstiečių ir žaliųjų sąjungos vadovas Ramūnas Karbauskis tada atvirai pareiškė, kad alkoholio verslo rykliai ir lobistai tyčia kaitina aistras. Iš tiesų, šios “protesto” akcijos iniciatoriai buvo opozicinės Liberalų sąjūdžio partijos veikėjai, partijos, kuriems pinigai nekvepia ir dėl didesnio pelno jie jau nekarto ragino legalizuoti visas pelningas kriminalines kol kas veikas – prostituciją, narkotikus, ginklus ir pan. Nuo 2016 metų Liberalų sąjūdis, Eligijaus Masiulio partija, nuolat buvo antikorupcinio tyrimo centre – ji buvo apkaltinta tarnaujanti didžiausio koncerno „MG Baltic“, kuris, be kita ko, užsiima ir alkoholio prekyba, interesams. Eligijus Masiulis, jeigu kas užmiršo, buvo sulaikytas su šimto tūkstančio Eurų kyšiu, beje, žymėtomis STT kupiūromis, tačiau iki šiol nėra niekaip nuteisiamas – savi liberalai prokuratūroje, policijoje, teismuose niekaip neleidžia Eligijui pasimatyti su Lietuvos teisingumu. Kaip tvirtina pats E.Masiulis, jeigu mane paliesite, daugybei totalinės korupcijos Lietuvoje veikėjų “bus karšta”. Į skaistyklą jie nenori, todėl E.Masiulis “per didelis, kad žlugti”.
Anot ekspertų, antialkoholinė kompanija tik paskatino šešėlinės rinkos augimą. Daugelis lietuvių išskubėjo apsirūpinti alkoholiu į kaimynines šalis, ypač Lenkiją ir Latviją.
Šalyje geria ne tik socialinio dugno atstovai. Šalį kartas nuo karto sudrebina sensacingi alkoholizmo atvejai. Kai policijos pareigūnai sulaikė už vairo neblaivią Lietuvos užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus spaudos sekretorę Rasa Jakilaitene (to paties liberalo-konservatoriaus “žurnalisto” žmoną), ji iš pradžių net atsisakė paklusti teisėtiems policijos pareigūnų reikalavimams – ant tiek jaučiaisi nebaudžiami Lietuvoje “lygesni už lygius”. Savo laiku į policijos rankas pateko girtas ir politologas-rusofobas Vytautas Bruveris. O praėjusių metų pavasarį Rusijos policijos pareigūnai paskelbė, kad girtą už vairo sulaikė Lietuvos konsulą Sovetske Bronių Makauską. Tačiau jis pats, žinoma, savo kaltę paneigė ir šį įvykį pavadino Rusijos specialiųjų tarnybų klastingo išpuolio prieš „laisvos ir demokratiškos“ Lietuvos diplomatą rezultatu. Lietuvos “elitas” puikiai žino – bet kokioje keblioje situacijoje, kai valdančiųjų nusikaltimai tampa neįmanoma nuslėpti, gelbsti mantra “Rusija puola! Putinas kaltas!”.
Lietuva lyderiauja ir daugiausia savižudžių nominacijoje
Konservatorių, liberalų, socdemų nusikalstamas valdymas, 30 metų trunkantis Lietuvos nacionalinių interesų pardavinėjimas Vakarų kolonizatoriams, atvirai antiliaudinė ir antivalstybinė dešiniųjų veikla pavertė Lietuvą JAV kolonija su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis – deindustrializacija, darbo vietų sunaikinimas, masinis skurdas, masinė ekonomininė migracija, ekonominis, kultūrinis, socialinis nuosmūkis. Tokia Vakarų “demokratizacijos” mažoms valstybėms kaina yra tradicinė visų spalvotų revoliucijų, maidanų, sąjūdžių pasekmė. Socialinė atskirtis, siaubinga turtinė nelygybė, teisinė valdančiojo parazitinio elito savivalė visada gimdo visuomenėje gilų nesaugumo, nepasitikėjimo ir nesaugumo jausmą, kuris savo ruožtu skatina ir visas kitas visuotinės depresijos išraiškos formas.
Didelis alkoholio vartojimas pagimdė dar vieną bėdą – Lietuva jau daugelį metų yra viena iš lyderių pasaulyje gyventojų savižudybių skaičiumi. Pasaulio sveikatos organizacijos 2017 m. pateiktais duomenimis, Lietuvoje 100 tūkstančių gyventojų teko 32,7 savižudybių (palyginimui, kaimyninėje Latvijoje – 21,7, Estijoje – 18,9, Rusijoje – 20,1). Lietuviai miršta įvairiai – seni ir jauni žmonės, eiliniai,paprasti žmonės ir aukšto rango pareigūnai, civiliai ir kariškiai. Kai kurie lietuviško suicido atvejai nuskambėjo viešoje erdvėje gana plačiai. Pavyzdžiui, 2017 metų gruodžio mėnesį miške buvo rastas 27 metų karo medicinos tarnybos paramediko Vytauto Agapo, tarnavusio Karaliaus Mindaugo husarų batalione, kūnas. Tų pačių metų vasarį 35 metų Lietuvos karinės žvalgybos pareigūnas R. R. nusišovė savo darbo vietoje. 2015 m. lapkričio mėnesį Šalčininkų miesto vicemeras Andžejus Andriuškevičius namuose nužudė 37 metų vyrą (policijos duomenimis, jo žmonos meilužį), o po to nusižudė pats. 2014 m. rugsėjo mėn. Rygos priemiestyje nusišovė Lietuvos krepšininkas Martynas Andriukaitis, prieš tai iš pavydo nužudęs savo žmoną. Tragiškas incidentas įvyko jų 14-mečio sūnaus akyse … 2013 m. balandžio mėn. TV laidų vedėjas, vienas talentingiausių Lietuvos aktorių Vytautas Šapranauskas, nusižudė savo bute prieš pat savo penkiasdešimtąjį gimtadienį. 2003 m. spalio mėnesį savo bute nusišovė garsus lietuvių kompozitorius Antanas Rekašius. Anot jį pažinojusių, 75 metų kompozitorius paskutiniais gyvenimo metais pergyveno ypatingai sunkią depresiją, kurios įveikti maestro nepavyko. Jis labai jaudinosi, kad šitiek metų atidavęs Lietuvos muzikos kultūrai, senatvėje gyveno baisiame skurde ir net neturėjo pinigų savo trijų kambarių butui išlaikyti.
2016 m. gruodžio mėn. Zarasų gyventojas, šaukdamas „Už laisvą Lietuvą!“, susidegino prieš miesto savivaldybės pastatą. Tačiau jo, skirtingai nei R.Kalantos, liberali Lietuvos valdžia ir žiniasklaida nacionaliniu didvyriu nepaskelbė. Savižudis Ramūnas buvo bedarbis, kurį anksčiau vertelga liberalas darbdavys iš Vilniaus tiesiog išmetė iš darbo – niekšo darbdavio savivalės atvejais visada kaltas pats darbuotojas, kaip teigia Lietuvos liberalūs chunta, teismai bei žiniasklaida. Beveik po mėnesio panašus įvykis vos neįvyko Tauragėje – vyras bandė susideginti. Laimei, į susideginimo vietą atvykusiems gelbėtojams pavyko užgesinti ugnį ir 40-metis lietuvis buvo nugabentas į vietinę ligoninę.
Apie tragiškai nepalankią socialinę padėtį Lietuvoje kalba, tiesiog rėkia, ir toks jau 30 metų besitęsiantis faktas – lietuviai yra labiausiai emigruojanti nacija pasaulyje. Lietuvos socialinių tyrimų centro vyresnysis mokslinis bendradarbis Vidmantas Daugirdas pabrėžia, kad mažai apgyvendintos šalies teritorijos, mažiau nei 12,5 gyventojo kvadratiniame kilometre, labai greitai taps iššūkiu valstybei. Išsivysčiusios Europos šalys taip pat kenčia nuo tų pačių tendencijų, tačiau, pasak mokslininko, Lietuva užima pirmą vietą ES ir viena pirmaujančių pasaulyje pagal gyventojų skaičiaus mažėjimą. Šiuo metu vidutinis gyventojų tankis Lietuvoje yra 43,6 žmonių kvadratiniame kilometre, tačiau dažnai jis būna kur kas blogesnis. Pavyzdžiui, Švenčionių rajone artėja prie prie rodiklio 5 žmonės kvadratiniame kilometre. Tačiau konservatorių, liberalų užgrobta melo propagandos žiniasklaida lietuviams nuolat seka pasakas, kaip yra gerai gyventi Lietuvoje, demokratijoje, kai galima bet kada išvykti iš skurdo Lietuvos į bet kurią šalį, ten gerai gyventi ir galvos sau nesukti apie Lietuvos liberalios chuntos nusikaltimus prieš lietuvių tautą.
Lithuania Population clock (live)
Šaltinis – https://countrymeters.info/en/Lithuania
2,673,411
|
Current population |
1,241,528
|
Current male population (46.4%) |
1,431,883
|
Current female population (53.6%) |
24,987
|
Births this year |
65
|
Births today |
37,224
|
Deaths this year |
97
|
Deaths today |
-27,709
|
Net migration this year |
-72
|
Net migration today |
-39,946
|
Population growth this year |
-105
|
Population growth today |
O kaip ten reikalai pas kaimynus?
Lietuviškos valatkodelfinės melo propagandos paveikslas visada turi būti užbaigtas pagal rusofobijos kanonus – kai nėra kuo pasigirti landsberginės chuntos valdomoje Lietuvoje, būtinai rusofobijos cecho pameistriai papasakos, kaip yra blogai … Rusijoje.
O kaip su artimiausiais lietuvių kaimynais – latviais, taip pat klęstinčiais po rūpestingu JAV-NATO okupantų padu “nepriklausomoje” Latvijoje? Atvirai sakant, “gerovės” rodikliai panašūs. Neseniai buvo paskelbta Europos Sąjungos statiskos tarnybos Eurostato ataskaita už 2018 metus. Jeigu tikėti šios “objektyviausios” tarnybos tyrimų rezultatais, tik 31% latvių jaučiasi visiškai pasitenkinti savo gyvenimo sąlygomis. Tai blogiausias rezultatas ES. Po Latvijos šiame nepavydėtiname reitinge seka Bulgarija (35 proc.), Kroatija (42 proc.), Lietuva (45 proc.!!), Graikija ir Rumunija (kiekviena po 46 proc.).
Be to, Baltijos šalys yra paskutinėje vietoje Europos Sąjungoje pagal išlaidas socialinei gyventojų apsaugai. Latvijoje išlaidų socialinia apsaugai yra tik 14,5% BVP, Lietuvoje – 14,7%, Estijoje – 15,1%. Tačiau nežiūrint į tai, Lietuva yra pasiruošusi didinti išlaidas karinėms reikmėms, pirkti niekam nereikalingus šarvuočius, kitą second hand ginkluotę iš JAV, Vokietijos, leisti pinigus , dažnai konservatorių skolintus už drakoniškas palūkanas iš JAV, Skandinavijos bankų partijoms finansuoti, įvairiems informacinio karo centrams išlaikyti.
Palyginimui, šiems tikslams Prancūzijoje išleidžiama 34% BVP. Logiška, kad pastaruoju metu tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje stiprėja protestinės nuotaikos, kurių nepajėgia užgniaužti net CŽV padalinio Lietuvos (?) Valstybės saugumo departamento organizuotos grupės provokatorių, dezinformatorių, informacinio karo prieš lietuvių tautą nusikaltėliai kibernetiniai samdiniai.
Kai tuo metu kažkur Utenoje Užimtumo tarnyba, vadovaujama šiame darbe niekada nedirbusio konservatorių partijos vietinio skyriaus veikėjo, bedarbiui 10 metų negali pasiūlyti jokio darbo, jokių pajamų, jokios socialinės paramos, ir korumpuotas konservatorių biurokratas vadinamas kvalifikuotu, kompetentišku vadovu.
Aktyviausiai už savo teises kovoja gydytojai ir mokytojai. Šių profesijų atstovai skundžiasi mažomis pajamomis ir kaltina dabartinę valdžią dėl rinkiminių pažadų pakelti atlyginimus nevykdymo. Tačiau katastrofiška padėtis švietimo sistemoje susiklostė iš esmės ne dėl valstiečių, bet dėl ankstesnės valdžios, proamerikietiškos konservatorių ir liberalų chuntos nusikalstamo eksperimentavimo švietimo sistemoje, nesibaigiančių reformų, kurių metu valstybės skiriami pinigai nusėsdavo bedugnėse “reformatorių” liberalų-konservatorių kišenėse, o švietimo sistemos liberalus “optimizavimas” sėkmingai uždarė du trečdalius mokymo įstaigų Lietuvoje, ypatingai kaimo vietovėse, per vaiko teisių apsaugos skandinaviškus eksperimentus sumenkino ne tik mokytojo profesijos autoritetą, prilygindami mokytoją prie aptarnaujančio beteisio personalo, etinio skurdo šiukšlių surinkėjo lygio, bet ir sumažino kažkada gerbiamų mokytojų darbo užmokestį.
Jau nekalbant apie tai, kad liberalų aferistų pastangomis buvo uždarytas Vilniaus edukacijos universitetas, mokytojų ruošimo įstaiga, atidarytas tarybų valdžios dar 1947 metais, pokario alkanais metais, kai visko trūko, tačiau liaudies valdžia žiūrėjo į ateitį ir klojo pamatus būsimų kartų gerovei. Liberalai šį universitetą uždarė dėl labai merkantilios priežasties – tarybų valdžia jį neapdairiai pastatė labai gražioje, vaizdingoje vietoje, Neries pakrantėje, kuri šiais pardavimo-parsidavimo laikais liberalams tapo gundančiai skaniu, akinančiai pelningu kasniu ir buvo pasmerktas prichvatizacijai. Tačiau liberalai ties tuo sustoti nesiruošia ir jų planuose jau kitas pelningas projektas – nugriauti paminklą lietuvių tautos žymiam rašytojui Petrui Cvirkai Vilniaus centre ir jo vietoje pastatyti eilinį kokį nors pelningą šimašiauslend’ą. Beraščių ramanauskų-užkalnių puolimas prieš lietuvių tautos kultūros didingą paveldą – P.Cvirką, S.Nerį, E.Mieželaitį, J.Baltušį, V.Petkevičių ir kitus iškilius tarybinius menininkus – stabiliai stiprėja, ir, panašu, mokytojams atlyginimai nebus keliami, kadangi JAV-NATO kolonizatorių planuojamoje agresijoje prieš Rusiją aukojamos teritorijos gyventojų kultūros lygį kelti nėra numatyta – žemo išsilavinimo čiabuviai-tapinoidai yra lengviau valdomi, jais lengva manipuliuoti, jie agresyvesni ir geri Vakarų pramonės produktų vartotojai. Todėl Lietuvos mokymo įstaigų absolventų ir moksleivių žinių lygis stabiliai mažėja, abitūros egzaminų užduotys sąmoningai lengvinamos ir dabartiniai moksleiviai jau nepajėgia spręsti užduočių, kurias dar prieš dešimt metų lengvai sprendė tuometiniai jų bendraamžiai. Tačiau savo teises dabartiniai moksleiviai žino žymiai geriau už savo tėvus ar mokytojus, veltui laukiančius malonės iš valdančiųjų, ir tai socialine taika nežada virsti.
Kiek kitokia padėtis yra su gydytojais. Per sveikatos įstaigų tinklą taip pat pervažiavo godžių liberalų reformatorių volas, kuris sulygino su žeme puikiai išvystytą tarybinį sveikatos apsaugos tinklą, ypatingai kaimo vietovių, kur kiekvienoje gyvenvietėje buvo ambulatorijos su kvalifikuotų gydytojų personalu – terapeutu, stomatologu, feldčeriu, medicinos seserimi ir kitais. Buvo nežinomas dalykas tais “kruvino” režimo laikais, kad pacientas privalo pirkti sau švirkštus, tvarsliavą, medikamentus – viskas buvo gydymo įstaigoje duodama nemokamai. Sunegalavęs pacientas tą pačią dieną vykdavo pagalbos į gydymo įstaigą ir ją gaudavo – įsivaizduokite! – tą pačią dieną. Po reformatorių-liberalų-konservatorių reformų medicina buvo sukomercinta iki turgaus sukčiavimo lygio ir viskas tapo apmokama. O kai didesnio pelno siekimas medicinoje užima prioritetinę vietą, Hipokrato tarnai gydytojai lengvai užmiršta Hiprokrato priesaiką ir ima tarnauti Geltonajam Velniui. Dabar norėdamas patekti pas gydytoją pacientas turi registruotis prieš mėnesį, du ir daugiau laiko, gydytojas atliks formaliai savo funkcijas, išrašys kalną farmacijos kompanijų, kurių devizas yra “Kuo ilgiau serga pacientas – tuo didesnis ir nuolatinis pelnas”, produkcijos, kuri ne gydydama, o tik nuskausmindama, pvz,. sąnarius, stipriai kenkia paciento virškinimo sistemai arba kraujotakai, daro tūlą pacientą pastoviu veikėjų prie medicinos pelno šaltiniu, tačiau jokiu būdu jo negydo. Galima, žinoma, patekti pas gydytoją ir greičiau, tačiau jau privačiai ir brangiau už paciento pinigus. Transparency international tyrimų duomenimis Lietuvoje labiausiai korumpuota yra sveikatos apsaugos sistema. Skurdo Lietuvoje tapo norma, kad išsilavinimas, sveikata ir teisingumas yra nepasiekiama prabanga absoliučiai daugumai Lietuvos gyventojų ir yra prieinami tik mažam ratui valdančio “elito”, nusipelniusiems gyventi geriau. Dėl šių priežasčių tapusi pelninga sveikatos apsaugos sistema ėmė dirbti sau, o ne pacientui, ir greitai joje besisukantys gydytojai suvokė savo profesijos pašaukimą – daryti pinigus. Todėl gydytojų tarpe labai daug liberalų ir konservatorių, kurie kaip savaime suprantamą dalyką viešai deklaruoja – mokamos medicinos paslaugos yra vienintelis teisingas, jų požiūriu, pasirinkimas ir viešos paslaugos teikimo forma. Odontologijos klinikos ant kiekvieno kampo, o dantis pasigydyti neįmanoma – kainos kandžiojasi ir grasina padėti ant lentynos tūlo paciento paskutinius dantis. Tokia padėtimi patenkinti gydytojai nuolat remia savo viešomis protesto akcijomis užkulisines konservatorių bei liberalų “opozicines” inciatyvas”, pasakoja graudžias istorijas apie pacientų nelaimes, ir kukliai nutyli, kiek iš tokių pacientų nelaimių uždirbo patys Eskulapo tarnai konservatorių sukurtos korupcinės sveikatos priežiūros dėka. Tokia padėtis, žinoma, visuomenės psichinės savijautos nepagerina, nesaugumo jausmas tik stiprėja ir vidutinis eilinis pilietis gelbstisi jam prieinamomis priemonėmis – girtavimu ir savižudybėmis, deja.
Bejėgiškumo prieš valdančiųjų savivalę jausmas skatina negatyvias emocijas, trikdo visuomenės psichinę būklę, depresija ir neurozės vis labiau plinta tarp gyventojų, ir tai dažnai virsta smurtu. Prasta psichinė sveikata virsta agresija ir žiaurumu. Latvija, kaip ir Lietuva, kenčia nuo gyventojų nutekėjimo – žmonės gelbstisi nuo savo valstybės bėgdami iš jos. Jei iki devintojo dešimtmečio pradžios Latvijoje buvo apie 2,7 milijono žmonių, tai dabar, remiantis oficialia statistika, yra apie 1,9 milijono, tačiau daugelis sako, kad šis skaičius yra žymiai padidintas ir iš jo derėtų atimti dar mažiausiai 200-300 tūkstančių. Lietuvoje tarybinis “okupantas” 1990 metais paliko 3,7 mln gyventojų, 2018 metais jų liko visu milijonu mažiau , kai kurie ekspertai tvirtina, kad lietuvių sumažėjo dar daugiau. Depopuliacija įgavo ypač katastrofišką pagreitį nuo 2004 metų, kai Lietuva ir Latvija įstojo į Europos Sąjungą ir išnyko nuo Vakarų Europos skiriančios sienos. 2010 metais, valdant konservatorių ir liberalų koalicijai, iš Lietuvos išvyko apie 84 tūkstančius gyventojų, o darbo neturėjo 326 000 darbingo amžiaus gyventojų – jeigu kas nežino, kaip atrodoi efektyvūs menedžeriai pagal konservatorių lyderį A.Kubilių ir liberalų vadą E.Masiulį. Yra tiesiog nesuvokiama, kodėl šios antiliaudinės partijos jau 30 metų sėdi Seime, o ne Lukiškių kalėjime?!
Kalbant apie girtavimą, Latvija EBPO reitinge užima tik kuklią septintą vietą (11,2 litro alkoholio per metus vienam gyventojui), tačiau situacija nėra optimistiška. Vienas iš daugelio pavyzdžių: praėjusiais metais laikraštis „Latvijas avize“ („Latvijos laikraštis“) paskelbė, kad nedideliame Balvų mieste (šiek tiek daugiau nei 7 tūkst. gyventojų) per mėnesį buvo nupirkta 2500 butelių Lenkijos „BF Green“ alkoholio. 250 ml skysčio buteliuko, kuriame yra 60% gryno alkoholio, kaina buvo mažesnė nei vienas euras. Laikraščio apklausti vietiniai gyventojai patvirtino, kad kosmetinį alkoholį jie perka ne kosmetikai, o gėrimui. Atsižvelgiant į tai, Rusija, nuolatinis Lietuvos žiniasklaidos melagingos taikinys, atrodo visai padoriai – EBPO neblaivumo reitinge ji yra devintoje (11,1 litro vienam asmeniui per metus). Pažymėtina, kad Rusijoje stabiliai nuo 2007 m. smarkiai mažėjo alkoholio ir tabako gaminių vartojimas.
Taičiau tai netrukdo Lietuvos propagandistams nuolat pasakoti Orveliškas siaubo istorijas, kaip Rusijoje triumfuoja pragaras, o Rusijos gyventojai gyvena siaubingomis diktatūros, priespaudos ir nuolatinio nepritekliaus sąlygomis. Neseniai, rugpjūčio mėnesį blykstelėjo eilinį kartą žinomas feikų, melagingų žinių gamintojas Delfi straipsniu „Lietuvos pilietis po apsilankymo Kaliningrade: daugiau niekada nevyksiu ten“ . “Straipsnyje” pasakojama, kaip niekam nežinomas, matomai ir neegzistuojantis, vilnietis, vardu Hubertas, iškeliavo į Kaliningrado sritį – ir kaip jam tai nepatiko, tiesiog sudaužė romantišką keliautojo-rusofobo širdį. Anot Huberto, vienas iš labai neigiamų įspūdžių buvo tas, kad vaikščiodamas po Kaliningradą “šviesusis” europietis Hubertas pamatė, kad „žmones su alkoholiniais gėrimais galima sutikti viešai, tiesiog gatvėje“. Vai-vai!! Po kurio laiko lietuviška spauda pagamino eilinę antį ir užsipuolė Sankt Peterburgą, kuris iškyla prieš rafinuotą Lietuvos Ryto skaitytoją visomis F.Dostojevskio laikų niūriomis spalvomis. Žurnalistas Orijus Hasanovas (matomai, Huberto dvynys brolis) su pasibaisėjimu rašo, kad lietuviai, atvykę į Peterburgą, turi būti psichiškai pasirengę grubioms gražiausio Europos miesto, Šiaurės Palmyros gyventojų manieroms, atviram chamiškumui, šypsenų stokai ir galimiems įžeidinėjimams – kai tik pamato, anot Orijaus, Sankt-Peterburgo kultūringas miestietis šviesų europietį iš Lietuvos Ryto, taip ir ima plūstis rinktine necenzūra!!.. Beveik visus sutiktus Sankt-Peterburge žmones Hasanovas apibūdina labai neigiamai – jis skundžiasi benamiais gatvėse, grubiais policininkais, godžiais ir nemandagiais taksi vairuotojais, nekultūringais darbuotojais viešbučiuose ir viešojo maitinimo įstaigose.
Vienžo, kenčia Hasanovo poetiška siela siaubingai Rusijos kultūros sostinėje, ir tiek, kad sukurpė dar vieną paskvilį apie Piterio gyventojus, kuriame teigia, kad Sankt Peterburgo studentės už 21 eurą tiesiog baruose atsiduoda lietuviams, nes jie yra tokie galantiški, mandagūs ir dosnūs ateiviai, kurių dosnumo riba yra net 21 eurorublių!.. Maža to, jie gali suveikti ES pasą trokštančiai išvykti iš Putino Mordoro rusų gražuolei, dalinasi savo erotinėmis fantazijomis sekso turizmo liūtas O.Hasanovas. Gastroliuojantis rašeiva daro viską, kas įmanoma, kad tik dar likę Lietuvoje gyventojai pajustų savo pranašumą prieš rusus! Sprendžiant pagal žinomų rusofobų sekėjų, atapino “Nelaisvės.tv” gerbėjų skaičių, nuolatinis smegenų bombardavimas melagingomis naujienomis, dezinformacijos srautais, Lietuvos piliečiams daro savo nuodingą poveikį ir toliau žada išlaikyti Lietuvą pirmose vietose girtavimo ir savižudybių kategorijose ilgam.
Tokiomis sąlygomis Lietuva rengiasi dar vienam eilinių rinkimų farsui, rikiuojasi rusofobijos fronte sąjūdžio mitologijos užauginti aktyvistai, deklaruojantys ištikimybę landsberginės rusofobijos tradicijoms, bandantys prikelti dar 1990 metai pribaigtą Sąjūdžio arkliuką. Jeigu norite realių permainų reikia suvokti keletą paprastų, jau seniai išaiškėjusių dalykų. Pirma, Lietuvos Konstituciją rašė JAV specialistai ir jie siekė tik JAV naudingų tikslų. Jie po liberalios retorikos priedanga įdiegė tokią juridinę bazę Lietuvoje, kaip, beje, ir visose JAV kolonijose, kuri užtikrino JAV dominavimą regione, jie pasirūpino JAV specialiųjų tarnybų beribe įtaką Lietuvos vidaus ir užsienio politikoje. JAV niekam niekada nieko nedaro iš geros valios ar šiaip pagal Dievo priesakus. Javainiai visada siekia tik savo interesų ir nežino jokių etinių apribojimų savo nusikalstamo genijaus kelyje – tik nepadorus verslas ir kuo didesnis pelnas domina JAV “demokratus”. Jeigu jie padaro kažką, kas konkrečiu momentu atrodo kilnu ir nesavanaudiška, laikui bėgant paaiškėja, kad JAV “kilnumas” buvo tik ypatingai ciniško JAV vertelgų nusikaltimo priedanga. Teisinė savivalė, politikų, valstybės tarnautojų, teisėjų, prokurorų, policininkų, žiniasklaidos veikėjų parsidavėliškumas, socialinė , turtinė Lietuvos piliečių kosminė nelygybė, žmogaus teisių grubus pažeidinėjimas, visuomenės defragmentacija iki visų karo prieš visus būsenos buvo sudėti dar Sąjūdžio laikais, kai iš butelio JAV specialiosios tarnybos išleido urvinio nacionalizmo, privataus kapitalo, godumo, liberalaus kanibalizmo džiną ir paleido jį kurti “nepriklausomą” nuo tautos Lietuvą, JAV koloniją. Ir džinas – labiausiai degradavę “tautiniai” individai – sukūrė savo sėkmės istoriją, tokią Lietuvą, kurią dabar turime, kuri aptarnauja JAV geopolitinius interesus regione aukodama savo nacionalinius interesus ir nieko bendro su tauta, jos ateitimi neturi ir negali turėti. Šios antiliaudinės “nepriklausomybės” menedžeriai – landsberginė chunta, konservatoriai, liberalai, socdemai, bankininkai, verslininkai tik daro biznį visos tautos kančių sąskaita. Tiesiog reikia pripažinti, JAV kolonijos Lietuva administracinė sistema dirba efektyviai savo pačios ir savo šeimininkų iš JAV naudai. Visa kita yra išvestiniai dydžiai ir reikšmės, tuščia liberali retorika, neišvengiamos Lietuvos elito karo prieš savo tautą aukos. Ir nereikia čia ieškoti mistinių slaptų komunistų, kgbistų ar Rusijos įtakos/grėsmės/agresijos rankų. Jeigu konservatorius, liberalas, socdemas ir buvo kažkada komunistų partijos nariu, tai tik todėl, kad tada tai jam buvo naudinga. Kai tik atėjo Sąjūdis, tokie lengvai išdavė savo partiją ir tapo tuo, kuo visada buvo – liberalais, savanaudžiais tautos priešais. Tikri komunistai savo įsitikinimų nepardavinėjo ir tarnavo žmonėms iki pat pabaigos. Viską daro savi “patriotai”, kurių verslas yra – prekiauti Tėvyne…
Ir nereikia būti “liberalių pažiūrų”. Tokios “pažiūros” tik eliminuoja sveiko organizmo – tiek atskiro žmogaus, tiek visos socialinės organizacijos – gebėjimą identifikuoti grėsmę, atpažinti pavojų, atima galimybes skirti gėrį nuo blogio, tiesą nuo melo, ir pasmerkia sveiką organizmą mirčiai nuo virusinių susirgimų pavadinimu “liberalizmas”, “rusofobija”, “nacionalizmas”, “kompradorinis elitas”, “neokolonializmas”, “demokratinė okupacija”.
Tradicija nėra palaikų, pokario banditų pelenų garbinimas, tradicija yra ugnies perdavimas iš kartos į kartą.
Išnaudojimo norma Lietuvoje 2017 metais – 180 proc. (!!!) (pagal Lietuvos Vyriausybės pateiktus duomenis)
Straipsniu mėginama paprasčiau paaiškinti, kokie aitvarai suneša Lietuvos turtuolių dešimtukams ar šimtukams pinigus. Skaitmenų pateikta daugokai, tačiau jie tereiškia eurus ir darbo valandas. Tiems, kurie nemėgsta skaičių ir net paprasčiausių kapitalistinės politekonomikos formulių, siūloma paskaityti „Turniai lietuviai – ka yra“ *

Darbo žmonių išnaudojimą galima išreikšti procentais ir paprastai apskaičiuoti. Pakanka tiksliai žinoti, kiek valandų darbininkas dirba, kad „atsipirktų“ jam išmokamas atlyginimas – tai yra būtinasis darbas. Ir žinoti, kiek valandų darbininkas dirba, kad sukurtų pridėtinę vertę darbdaviui – tai yra pridedamasis darbas. Jų santykis ir yra išnaudojimo norma K.


Darbo eigoje atskirti juos vieną nuo kito nėra jokio reikalo. Pagal tvarkingas įmonės ataskaitas pasirinkus fiksuotą laikotarpį – dieną, savaitę, mėnesį ar metus – galima suskaičiuoti, kiek valandų tenka dirbti savo atlyginimui ir kiek darbo valandų tenka „kitiems reikalams“. „Kiti reikalai“ – tai pinigai amortizaciniams atskaitymams, atsiskaitymui su tiekėjais, darbui reikalingų priemonių pirkimui, kreditų gražinimui ir, žinoma, pelnas. Šioje vietoje būtina „įsikalti“ į galvą, kad visus tam reikalingus pinigus uždirba darbininkas per savo darbo valandas. Taip pat būtina atsižvelgti, kad šiuolaikinė ekonomika yra globali. Tai reiškia, kad Nigerijos šachtininkų ar Bangladešo siuvėjų sukurto pelno (pridėtinės vertės) trupiniai nubyra ir smulkiems Lietuvos „darbdaviams“.
Žinoma, tikriems išnaudojimo mąstams Lietuvoje nustatyti reikalingi tikslūs viešai skelbiami duomenys. Tačiau patikimus skaičius rasti nelengva, nes finansinėse didesnių įmonių ataskaitose daugelis svarbių rodiklių tiesiog neskelbiami, jei ir suskaičiuojami. Ir suprantama kodėl – kapitalistams ar jų valdomai valstybei visiškai nerūpi, pvz., kokioje „Achemoje“ ar jūrų uosto terminaluose tūkstančius procentų pasiekiančios darbininkų išnaudojimo normos. Svarbiausia – pelnas!
Europos Sąjungos paskelbtoje Lietuvos darbo rinkos rodiklių lentelėje yra duomenys apie 2017 metus. Pagal Lietuvos institucijų pateiktus skaičius, ten nurodoma, kad vidutinis metinis Lietuvos dirbančiojo atlyginimas siekė 15 492,8 eurus, suminis darbo valandų skaičius – 2 497 002 (tūkst.), o vieno dirbančiojo sukurta bendroji pridėtinė vertė – 27 800 eurų. **
Tai jau leidžia bent apytikriai apskaičiuoti vidutinę išnaudojimo normą Lietuvoje.
Panaudoję mokyklines žinias ir atlikę paprastus aritmetinius veiksmus, mes sužinome, kad 2017 metais vienas dirbantysis Lietuvoje kas savaitę vidutiniškai dirbo 56,1 val. ir sukūrė 831,9 eurų apimties vertę. Atlyginimui atiteko – 297,9 eurai, o pridėtinei vertei – 534 eurai. Tai reiškia, kad per vieną valandądarbininkas sukūrė 14,83 eurų apimties vertę. (Primename, kad tuomet Lietuvoje minimalus atlyginimas už valandą buvo 2,45 eurai, o vidutinis valandinis atlyginimas – 7,39 eurai.)
Paaiškėjo, kad kiekvieną savaitę jis „atsipirkdavo“ per 20 valandų – tai būtinasis darbas, o likusias 36,1 val. dirbo darbdavio naudai – tai pridedamasis darbas.
Dabar lengvai suskaičiuosime, kad 2017 metais Lietuvoje išnaudojimo norma siekė 180 proc.


Tiriant išnaudojimo lygį privalu atsižvelgti, kad Lietuvos statistikoje nevartojamas žodis darbininkas ar dirbantysis, o įvesta užimtųjų sąvoka. Ji apibrėžiama taip: asmenys, dirbantys bet kokį darbą, gaunantys už jį darbo užmokestį pinigais ar natūra arba turintys pajamų ar pelno. Tai reiškia, kad prie šimtus eurų uždirbančių samdinių daugumos pridedamas ir tas nedidelis sluoksnelis asmenų, kurių atlyginimai siekia kelis tūkstančius, o pajamos ar pelnas – šimtus tūkstančių ar milijonus eurų.
Atmetus pastarojo tipo užimtųjų dalį, kuri gyvena iš pelno ar kažkokių pajamų, galima drąsiai daryti prielaidą, kad tikroji išnaudojimo norma nesunkiai viršytų 200 proc. Tai tikrai per daug, net ir įvertinus tik statistinius vidurkius, kurie yra gerokai painiojantys. Pvz., „Verslo žinios“ paskelbė, kad 2018 m. rugsėjo mėn. 341 asmuo Lietuvoje gavo pajamų, kurių dydis – nuo 5 389 iki 19 212 eurų. Jie dirbo dvidešimtyje įmonių. Vidutinės mėnesinės 341 asmens pajamos buvo ~ 7 766 eurai. Kitas pavyzdys: UAB „Maxima“ grupės 38 darbuotojų atlyginimų (6 719 eurų) vidurkis buvo 10 kartų didesnis, nei UAB „Maxima Lt“ 15 000 darbuotojų (628 eurai). Tačiau bendras dirbančių abiejose „Maximose“ užimtųjų atlyginimų vidurkis bus tik 644 euriukai. ***
Palyginę tų metų Lietuvos ir Vokietijos duomenis sužinome, kad vienas Vokietijos dirbantysis per savaitę vidutiniškai dirbo 26.1 val. , o Lietuvos – du kartus ilgiau. Vokietijos „užimtojo“ vidutinis atlyginimas 2,6 karto didesnis už mūsų. O išnaudojimo norma bent du kartus mažesnė! ****
Žvilgtelėjus porą metų atgal, sužinome, kad… 2014 m. Lietuvos ūkyje per vieną faktiškai dirbtą valandą vidutiniškai sukurta 13,53 Eur pridėtinės vertės to meto kainomis, arba 0,22 Eur daugiau nei 2013 m., – praneša Lietuvos statistikos departamentas. Per metus vienas užimtas gyventojas sukūrė vidutiniškai 24 810 Eur bendrosios pridėtinės vertės. *****
Atitinkamai per 2017 metus kiekvienas „užimtas“ gyventojas sukūrė net 3 tūkstančiais eurų daugiau pridėtinės vertės – 27 800 eurų. Gal dabar kiek aiškiau, kas tie aitvarai, kasmet atnešantys milijonus eurų 50-čiai; 100-ui; 1000- čiui ir t.t. Lietuvos turtuolių, atseit, sunkiai dirbančių 24 valandas per parą?
Ieškant tikslaus atsakymo apie tikrą išnaudojimo lygį, visada reikia atsižvelgti, kad realią pridedamąją vertę kuria gamyboje dirbantys darbininkai – gamtos produktus ar jau pagamintus pusfabrikačius žmonių poreikiams perdirbantys asmenys. O jų sukuriamos pridėtinės vertės dalis atitenka ne vien tik gamyklų ar staklių savininkams, bet ir bankininkams, teisėjams, politikams, mokytojams, advokatams bei kitiems visuomenei ir ją valdančiai klasei reikalingiems „užimtiesiems“.
Tekstas parengtas pagal http://kibirkstis.blogspot.com/2018/12/isnaudojimo-lygis-lietuvoje-pagal.html
* Nuoroda į straipsnį be skaičių – https://kibirkstis.blogspot.com/2018/11/turniai-lietufiai-ka-yra.html
** Lietuvos biudžetas – https://ec.europa.eu/info/sites/info/files/economy-finance/2019_dbp_lt_lt.pdf
*** Kiek plačiau apie statistines pinkles – http://ldiena.lt/straipsnis/10852/kvankoms-skirti-kvantiliai-ir-medianos
**** Vokietijos biudžetas – https://ec.europa.eu/info/sites/info/files/economy-finance/updated_draft_budgetary_plan_2018…
***** Lietuvos statistikos departamentas – https://osp.stat.gov.lt/informaciniai-pranesimai?eventId=62315
Jūs pastebėjote – visokie šimonytės, nausėdos, šimašiai, konservatoriai, liberalai, gabrieliai, kazickai, adamkai, mieželiai ir visi kiti sąjūdiečiai, JAV/NATO patriotai visada šypsosi?
Jie tiesiog fontanuoja pozityvu, transliuoja gyvulišką pasitenkinimą savimi, jų išsišiepę veidai netelpa kadre, jie trykšta tiesiog narcisizmu, įkyriai, nuobodžiai, atstumiančiai. Jiems gerai.
O dabar nuimkite visas regalijas ir įsivaizduokite žmogeliuką, kuris 30 metų vogė iš tautos dviejų kartų lietuvių darbu sukurtą turtą, vogė ir naikino Lietuvos pramonę, žemės ūkį, miškus, jūrų laivyną, atominę energetiką, tarybinę socialinę infrastruktūrą, kuri buvo išvystyta kiekviename kaime, naikino ir savinosi švietimą, mokslą, sportą, mokyklas, ambulatorijas, kultūros namus, pionierių stovyklas, jaunimo, moksleivių techninės kūrybos centrus, bankus, pagaliau praskolino Lietuvą, kurią gavo 1990 metais be jokių skolų ir turtingą.
Tie patys žmogeliukai tuos lietuvius, kurie visą šį turtą sukūrė savo didvyrišku darbu, šitie “patriotai” paskelbė nevykėliais, nemokančiais gyventi, suktis, išvadino vatnikais, davė ubago pensiją, vertą skylės nuo riestainio. Tie patys žmogeliukai karo nusikaltėlius, kurie šaudė į nugarą tautai, atstatinėjančiai karo sugriautą Lietuvą, paskelbė didvyriais. Ir sau tie patys žmogeliukai už šiuos “nuopelnus” pasiskyrė kompensacijas, pensijas, riebias vietas prie lovio, suteikė sau ordinus, medalius, premijas, mokslinius laipsnius. Įsivaizduokite vagį, niekšą, aferistą, nusikaltėlį, kuris už savo nusikaltimus ne tik neatsakė, ne tik nebuvo nubaustas laisvės atėmimo bausme iki gyvos galvos pagal savo veiklos realius ir siaubingus rezultatus, bet ir neapsakomai praturtėjo, buvo gausiai apdovanotas ir visais įmanomais būdais pagerbtas…
Toks vagis , žinoma, visada šypsosi 35 baltų dantų akinančia šypsena, tokiu atveju tik bėru arkliu žvengti nepertraukiamai ir belieka.
“Vogti yra nusikaltimas. Daug vogti yra verslas. Nebaudžiamai vogti labai daug 30 metų iš tautos yra politika ir Lietuvos “elitas”.
Kažkas yra ne taip Marijos žemės karalystėje…
Teisiamo knygų leidėjo Povilo Masilionio pastabos vietoj advokato baudžiamoje byloje Nr.1-102-908/2018
Gerbiamasis teisme! Ši pozicija baudžiamosios bylos polemikoje paprastai priklauso advokatui. Aš, kaip jau informavau teismą pirmajame posėdyje, advokato atsisakiau protestuodamas prieš jo vaidmens sumenkinimą svarstant tiek 1991 metų Sausio įvykių, tiek Medininkų žudynių bylas. Kiek teko tas bylas stebėti kaip žurnalistui ar skaityti viešojoje erdvėje kitų žurnalistų liudijimus, advokatai čia – tik neišvengiamas, bet visiškai nereikalingas teismams balastas. Jie kalbėdavo teisinėmis kategorijomis, o kiti proceso dalyviai – politinėmis, todėl visiškai nesusikalbėdavo. Advokatų prašymai dažniausiai būdavo atmetami, argumentai nutylimi. Čia, tose bylose, visiškai negaliojo įstatyminė nuostata – tas Baudžiamojo proceso kodekso 7-ajame straipsnyje pabrėžiamas rungimosi principas. Todėl pabandykime be advokato pažvelgti į mano baudžiamosios bylos esmę.
Uždarosios akcinės bendrovės „Mūsų gairės“ leidyklos „Politika“ lietuvių kalba išleistoje niekur prieš tai oficialiai neuždraustoje Rusijos žurnalistės Galinos Sapožnikovos interviu knygoje „Kas ką išdavė“, kurios lietuviškojo vertimo pavadinimas „Išdavystės kaina“, yra išdėstytas alternatyvus oficialiajam požiūris į tragiškuosius 1991 metų Sausio įvykius bei žudynes Medininkų pasienio poste.
Ji, tokia pozicija, atsirado ne tuščioje vietoje. Lietuvos visuomenėje ir to meto spaudoje jau po tų įsimintinų įvykių ėmė plisti skirtingos versijos. Ryškiausioji iš tų alternatyviųjų, beje, panaši į Galinos Sapožnikovos interviu dalyvių dėstomąją, buvo paskelbta 2003 metais rašytojo, vieno iš Persitvarkymo sąjūdžio įkūrėjų, o vėliau – Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Vytauto Petkevičiaus prisiminimų knygoje „Durnių laivas“. Štai ta versija apie žudynes prie Vilniaus televizijos bokšto: „Ant (V.) Landsbergio ir A. Butkevičiaus sąžinės guli sausio tryliktosios aukos, nes vienam sumanius, o kitam įsakius, kelios dešimtys pasieniečių buvo perrengti ir įleisti į televizijos bokštą. Tai jie šaudė iš viršaus žemyn. (…) Aš pats tai savo akimis mačiau, kai nuo asfalto atšokusios kulkos rekošetavo pro mano kojas.“ („Durnių laivas“, p.78). Tiesa, dar anksčiau, 2000-aisiais, Audrius Butkevičius, nepriklausomybės atkūrimo pradžioje buvęs LR krašto apsaugos departamento direktorius, laikraščio „Obzor“ žurnalistei N. Lopatinskajai prisipažino: „Aš sakau tiesiai – taip, aš planavau tai!“ (Šio interviu pagrindinę dalį galima paskaityti ir 2009 metais rusų kalba išleistoje žurnalisto Algirdo Plūkio knygoje „Juoda ir balta. Kur tiesa?“, 129-ajame puslapyje, o mintį apie Sausio įvykių planavimą Butkevičius pakartojo ir dabar, 2018-ųjų lapkričio viduryje, „Lietuvos ryto“ 46-ajame numeryje).
2010-aisiais metais, kai Lietuvoje dar nebuvo cenzūros ir knygynai pardavinėjo visas knygas, ant prekystalių pasirodė Vilniaus apygardos teismo šešeriems metams nuteisto, o tada jau išėjusio iš kalėjimo vieno iš vadinamųjų perversmininkų, buvusio LKP/TSKP sekretoriaus Juozo Kuolelio prisiminimų knyga „Pro kalėjimo grotas“. Šios knygos autorius buvo nuteistas kaip prisidėjęs prie to perversmo organizavimo, nors jis įrodė, kad net pusantro mėnesio prieš Sausio tryliktąją nebuvo Lietuvoje. (Nebent vadovavo perversmui iš Laoso, kur jis mėnesį atostogavo su žmona!). Juozas Kuolelis, kaip teisiamasis, turėjo galimybę susipažinti su visais, teismų net be svarstymų atmestais, baudžiamosios bylos dokumentais, todėl jo knyga – ištisas kaltinamasis aktas politizuotiems mūsų prokurorams ir teisėjams, nutylėjimais ir klastojimais besistengusiems pagrįsti politikų suformuotą versiją. (Pavyzdžiui, niekas šiandien net negali pasakyti, kur dingo Vidaus reikalų ministerijos darbuotojų tą naktį prie Televizijos bokšto filmuota medžiaga!) O Juozo Kuolelio cituojamuose dokumentuose – Sausio 13-osios įvykių versija, panaši į Vytauto Petkevičiaus ir žurnalistės Galinos Sapožnikovos knygoje išdėstytąją.
Klastojimai ir nutylėjimai, pirminių dokumentų pradanginimai bado akis ir Medininkų žudynių byloje. Juos jau ištisą septynmetį viešai demaskuoja laikraščio „Karštas komentaras“ redaktorė Giedrė Gorienė bei nuteisto iki gyvos galvos buvusio Rygos omonininko Konstantino Nikulino advokatas Arūnas Marcinkevičius. (Giedrė Gorienė vėliau, 2014-aisiais metais, tuo pagrindu išleido net knygą „Nusikaltimas valstybės vardu: Medininkų žudynių byla melo ir klastočių labirintuose“, o 2018 metais, – jau antrąjį tos knygos tomą). Anot advokato Marcinkevičiaus, nuteistasis Nikulinas net teoriškai negalėjo išžudyti policininkų ir muitininkų Medininkuose. Jis tą naktį buvo ne nusikaltimo vietoje, o Vilniaus OMON‘o bazėje Antakalnyje, ir tas „Nikulino alibi faktas buvo nustatytas dar 2003 m. gegužės 28 d. įsiteisėjusiu teismo sprendimu, pačios prokuratūros prašymu. Šis alibi faktas liko nepaneigtas iki šiol“ (žr. „Karštas komentaras“, Nr.15(311), 2017). Deja, tai nesutrukdė mūsų politizuotai teisinei sistemai, neišskiriant net Aukščiausiojo Teismo, uždaryti Konstantiną Nikuliną į kalėjimą iki gyvos galvos, kai tikrieji Medininkų žudynių organizatoriai ir dalyviai išlieka paslaptyje. Kas juos išvilks į dienos šviesą, kai virš žurnalistų ir kitų tiesos ieškotojų kaip Damoklo kardas pakibo Baudžiamojo kodekso 170(2) straipsnis, draudžiantis net mąstyti „neoficialai“? Tai yra, kitaip, nei oficialioji versija. O mąstyti reikia, nes negalima pastatyti demokratinės teisinės valstybės ant melo pamatų!
Minėtasis 170(2) Baudžiamojo kodekso straipsnis 2010 metais ir atsirado po to, kai viešoje erdvėje pradėjo plisti vis atviresni prisiminimai ir gilesni tyrinėjimai apie pirmuosius atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės metus. Matyt, kažkam iš tuomet šalį valdžiusių veikėjų kilo nerimas dėl tų nevaržomų tiesos paieškų, todėl reikėjo jas sustabdyti policinėmis priemonėmis. Kitaip sakant, kriminalizuoti, o po to patikrinti, kaip tas 170(2) Baudžiamojo kodekso straipsnis veikia. Ir čia pasitaikė žurnalistas Algirdas Paleckis, radijo laidoje pasakęs tik du sakinius: „O kas buvo sausio 13-ąją prie bokšto? Ir kaip dabar aiškėja, saviškiai šaudė į savus.“ Labai tinkama kandidatūra į teisiamuosius, nes Algirdo senelis Justas Paleckis buvo vienas iš tarybinės Lietuvos vadovų! Todėl nuteisė Algirdą, bet ir po tos skandalingos bylos dar ne visi pasimokė. Dar yra toks nesutramdytas „buvęs kolaborantas“ Povilas Masilionis, kuriam už išverstą į lietuvių kalbą ir išleistą rusų žurnalistės Galinos Sapožnikovos knygą „Išdavystės kaina“ taip pat labai tinka baudžiamoji byla!
(Beje, žurnalistas Algirdas Paleckis 2018-ųjų metų spalio mėnesį, slepiant tai nuo visuomenės, buvo sulaikytas esą už įtarimą šnipinėjus Rusijai. Kai darbingiausi Lietuvos žmonės masiškai palieka suglobalėjusių politikos „vanagų“ jau beveik paverstą policine valstybe mūsų Tėvynę, kai vyresni šalies gyventojai dėl nuolat plečiamos ir gilinamos baimės atmosferos užsidarė vidinėje emigracijoje, negalima visiškai atmesti ir tokios galimybės, kada kažkuri dalis sugniuždytų piliečių iš skausmingos nevilties ims tarnauti svetimiesiems. Tačiau aš negalvoju, kad tai liečia Algirdą Paleckį).
Bet grįžkime prie man sukurptos baudžiamosios bylos.
Sakoma, velnias slypi detalėse. Lietuviškieji politikos „vanagai“, iniciavę ir Seime „prastūmę“ Baudžiamojo kodekso papildymą 170(2) straipsniu „Viešas pritarimas tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, jų neigimas ar šiurkštus menkinimas“, nesusiprato ar neišdrįso panaikinti Visuomenės informavimo įstatymo 54-ojo straipsnio „Redakcinės atsakomybės netaikymas ir atleidimas nuo žalos atlyginimo“. Jo 1-osios dalies 3-iasis ir 7-asis punktai iš pagrindų kertasi su aiškiai antikonstituciniu Baudžiamojo kodekso 170(2) straipsniu. Pagal tuos punktus viešosios informacijos rengėjui ar (ir) skleidėjui netaikoma redakcinė atsakomybė ir jie neatsako netgi už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jei ji „anksčiau paskelbta per kitas visuomenės informavimo priemones, jeigu ši informacija nebuvo paneigta per ją paskelbusias visuomenės informavimo priemones“ arba ji „pateikta kaip nuomonė, komentaras ar vertinimas.“
Pirmasis apie mūsų teisinės sistemos reakciją į 170(2) Baudžiamojo kodekso straipsnio susikirtimą su Visuomenės informavimo įstatymo 54-uoju straipsniu sužinojo žurnalistas Algirdas Paleckis jam iškeltos minėtosios baudžiamosios bylos svarstyme. Tiek Vilniaus miesto 1-osios apylinkės teismo išteisinamajame nuosprendyje, tiek Vilniaus apygardos teismo apkaltinamajame nuosprendyje, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje laikomasi tokios nuostatos – visiškai nutylėti, visiškai ignoruoti Visuomenės informavimo įstatymo 54-ąjį straipsnį, nors apie kitų autorių anksčiau paskelbtą tą pačią informaciją kalbama net apkaltinamajame nuosprendyje, visaip stengiantis ją sumenkinti.
Išverstos į lietuvių kalbą ir išleistos Galinos Sapožnikovos knygos įžangoje „Leidėjų žodis“ aš citavau to Visuomenės informavimo įstatymo 54-ojo straipsnio 1-osios dalies 3-iojo ir 7-ojo punktų nuostatas, kurios, jei šis įstatymas veiktų, turėtų apsaugoti knygos leidėją nuo baudžiamojo persekiojimo. Juk mano įžangoje aiškiai pabrėžiama, o ir Galinos Sapožnikovos knygoje įvairiais variantais kartojama 2003-aisiais metais Vytauto Petkevičiaus knygoje „Durnių laivas“ paskelbta alternatyvi oficialiajai informacija, kuri niekada nebuvo paneigta ją paskelbusiose visuomenės informavimo priemonėse iki pat rašytojo mirties 2008-aisiais metais. Todėl neturi pagrindo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos teiginys Algirdo Paleckio baudžiamosios bylos nutartyje, kad nieko nereiškia ginčas apie tikrintą kituose teismo procesuose V. Petkevičiaus kūrinio teiginių teisingumą. Jis, tas ginčas, vis tik reikalingas, nes teismuose buvo „tikrinta“ tik dėl knygoje „Durnių laivas“ paskelbtos informacijos apie Vytauto Landsbergio tėvo Vytauto Landsbergio-Žemkalnio bendradarbiavimą su Tarybų Sąjungos specialiosiomis tarnybomis, o ne dėl tos alternatyvios Sausio įvykių versijos.
Galinos Sapožnikovos knygoje kartojama ne tik Vytauto Petkevičiaus paskelbta informacija. Kartojama ir Audriaus Butkevičiaus iki šiol nepaneigta informacija apie Sausio 13-osios aukų planavimą (žr. „Išdavytės kaina“, p. 349). Apklausiamas liudininku Algirdo Paleckio baudžiamoje byloje Butkevičius teisinosi (cituojama iš Vilniaus 1-osios apylinkės teismo nuosprendžio), kad „dėl šio interviu jis padarė pranešimą. Žurnalistę Lopatinskąją laiko neadekvačia. Petkevičiui buvo pasimaišęs protas.“ Tačiau tokie šiam piliečiui būdingi akibrokštai negali užgožti Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimų, kaip turi būti paneigta informacija. O turi būti oficialiai kreiptasi į redakciją, laikraštyje turi būti išspausdintas paneigimas, o jei redakcija nesutinka paneigti, – turėjo sekti bylinėjimasis teisme. Viso to kaip tik ir nebuvo padaryta.
Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Tomo Uldukio parengtame mano baudžiamosios bylos Kaltinamajame akte, kuris teismo procese buvo dar sugriežtintas, irgi nė vienu žodžiu neužsimenama, kaip reikia vertinti Galinos Sapožnikovos knygos įžangoje „Leidėjų žodis“ akcentuojamas Visuomenės informavimo įstatymo 54-ojo straipsnio nuostatas. Nejaugi prokurorams nežinoma, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 metų kovo 18 dienos nutartyje (administracinė byla Nr. A662-707/2013) Lietuvos Respublikos vardu dar kartą, jau po Baudžiamojo kodekso 170(2) straipsnio įsigaliojimo, pasisakė dėl šių Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų aiškinimo ir taikymo? Teisėjų kolegija dar kartą patvirtino: negali būti persekiojamas ir baudžiamas informacijos rengėjas ar platintojas, jei ši informacija buvo paskelbta anksčiau ir nebuvo paneigta. Diskusija čia vyko tik dėl informacijos paneigimo reikalingumo kartu su pirmuoju ir antrajam asmeniui, jei po kiek laiko paaiškėja tos informacijos brokas. Todėl Visuomenės informavimo įstatymo 54-ojo straipsnio nutylėjimas mano baudžiamosios bylos Kaltinamajame akte yra jau prokurorų darbo brokas arba sąmoningas toks jų veikimas. Aš pritarčiau antrajam variantui.
Beje, ir Galinos Sapožnikovos knygos analizei pasamdytas specialistas Tomas Janeliūnas sąmoningai nutyli įžangoje „Leidėjų žodis“ cituojamą Visuomenės informavimo įstatymo 54-ąjį straipsnį. Matyt, dėl to, kad visiškai nesugriūtų mano baudžiamosios bylos kortų namelis.
Taip, nusišluosčius kojas į galiojantį Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymą, visiškai ignoruojant jo 54-ojo straipsnio nuostatas, buvo pradėtas ir pats Galinos Sapožnikovos knygos vertėjo ir leidėjo persekiojimas, kuris tęsiasi jau beveik dveji metai. Kaip jau rašiau viešojoje erdvėje, po Valstybės saugumo departamento direktoriaus Dariaus Jauniškio rašto Generalinei prokuratūrai sekė krata UAB „Mūsų gairės“ patalpose, knygos tiražo be teismo sprendimo konfiskavimas, leidyklos kompiuterio ir atitinkamų dokumentų poėmis, leidėjo apklausa policijoje, vienuolika mėnesių besitęsęs ikiteisminis tyrimas, tris mėnesius – laukiamų rezultatų nedavusi įmonės finansinės veiklos revizija, kol Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga prokuratūra raportavo apie šios išskirtinės bylos parengimą teismui.
Bylos įkiteisminis tyrimas pasižymėjo visa virtine Baudžiamojo proceso kodekso straipsnių pažeidimų. Pagal BPK 145 str. 3 dalį krata daroma motyvuota ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi, o ne vyr. tyrėjos nutarimu, tik po kratos kreipiantis į teisėją; pagal BPK 147 str. 1 dalį daiktų ir dokumentų poėmis irgi daromas motyvuota ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi, o ne pasitenkinant kratos (poėmio) protokolo surašymu; pagal BPK 80(1) str. 3 d. prokuroras be motyvuotos ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties neturi teisės priimti nutarimo apklausti specialųjį liudytoją verčiant jį atskleisti informacijos šaltinio paslaptį, o tai buvo padaryta. Beveik dvigubai ištęsti Baudžiamojo proceso kodekse nustatyti ikiteisminio tyrimo terminai.
Apie tai aš irgi rašiau viešojoje erdvėje, straipsnyje „Patentuotas policinės valstybės išradimas, arba Specialiojo liudytojo kryžiaus keliai“ (žr. „Karštas komentaras“, Nr.2(324), 2018). Ikiteisminį tyrimą kuravęs prokuroras Tomas Uldukis atsisakė straipsnį pridėti prie bylos, o jau teismo pirmajame posėdyje, vis tik pridedant straipsnį prie bylos, kaltinimą palaikęs kitas prokuroras – Rolandas Jurkevičius – pareiškė, kad šitas straipsnis nesusijęs su byla, nors specialiojo liudytojo „nuotykiai“ tiesiogiai liudija apie rimtą mūsų teisinės sistemos ligą – norą apeiti įstatymus, byloja apie iškreiptus, netgi korupcinius, teisinės ir politinės sistemų santykius bei apie politinės sistemos posūkį į policinę valstybę. Visa tai ir yra šios baudžiamosios bylos pamatas, o tos bylos esmė – antikonstituciškumas. Kaip jau sakiau pirmajame teismo posėdyje, Baudžiamojo kodekso 170(2) straipsnis, kurio 1-ąja dalimi remiantis sukurpta ši baudžiamoji byla, kartu su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija aiškiai pažeidžia ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio poziciją: „Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją ir idėjas“, o tuo pačiu ir jos 44-ojo straipsnio apibendrinimą: „Masinės informacijos cenzūra draudžiama.“ Antra vertus, ir knygos tiražo konfiskavimas, remiantis vien valdininkų nurodymais, pažeidžia Konstitucijos 109 straipsnio reikalavimą, tvirtinantį, kad „Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismas.“
Ikiteisminio tyrimo metu, vykdant Valstybės saugumo departamento direktoriaus Dariaus Jauniškio nurodymus, pabandyta be teismo sprendimo įvertinti lietuvių kalba išleistą Galinos Sapožnikovos interviu knygą. Kaip minėjau, buvo pasamdytas (už 345 eurus) Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto specialistas Tomas Janeliūnas, kuris ištraukė iš konteksto ir suregistravo visus įtartinus sakinius, prieštaraujančius oficialiajai nuomonei apie 1991 metų Sausio įvykius ir žudynes Medininkų pasienio poste. Nejaugi specialistui, kuris yra šalyje žinomas politologas, nekilo mintis, kodėl Sausio įvykių ir Medininkų žudynių bylose buvo urmu atmesti visi alternatyvūs oficialiajai versijai liudijimai, nors, kaip tvirtina Sapožnikovos knygoje LKP/TSKP sekretorius Algis Naudžiūnas (p.278) ir kiti interviu dalyviai, ta alternatyvi informacija, t. y. alternatyvūs dokumentai ir liudininkų parodymai, buvo surinkti ir perduoti prokuratūrai?
Specialistas turėjo pastebėti Sapožnikovos knygoje esančią vertingą informaciją, kuri gali padėti mūsų teisėsaugai susigaudyti tęsiant pakankamai supainiotų Sausio įvykių ir Medininkų žudynių bylų tyrimą. Kaip pabrėžė JAV kongreso finansuojamo radijo „Svoboda“ laidoje kalbėję teisininkai po Sapožnikovos kūrinio išleidimo rusų kalba, vien šios knygos liudijimų užtenka pirmiausia buvusiam TSRS prezidentui Michailui Gorbačiovui iškelti baudžiamąją bylą. O mums kažkodėl neužtenka! Ir po to dar fariziejiškai kaltiname: esą Sapožnikovos knygoje yra neigiama tarybinė agresija!
Kodėl specialisto Tomo Janeliūno nesudomino ir kita Sapožnikovos knygoje pateikta informacija? Pavyzdžiui, kaip vertinti 1991 metais buvusio Teismo medicinos ekspertizės biuro vedėjo Antano Garmaus poziciją, išdėstytą knygoje? Jis šiandien atsisako net savo parašo ant vadinamųjų perversmininkų byloje esančio oficialaus nužudytų piliečių medicinos ekspertizės akto (p.109). Kaip vertinti knygoje atskleistą 1991 metų Krašto apsaugos departamento direktoriaus Audriaus Butkevičiaus sandėrį su buvusiu KGB darbuotoju Aleksandru Osipovu (p. 311)? Butkevičius jam draugiškai patiki alternatyvią, – tokią, kaip Vytauto Petkevičiaus ir Galinos Sapožnikovos knygose išdėstytą, informaciją apie Sausio įvykius, o KGB darbuotojas paliudija apie jam žinomą Vytauto Landsbergio bendradarbiavimą su KGB. Kodėl specialisto Janeliūno nesudomino, koks Pavelo Vasilenko, ryšiais su Lietuvos Respublikos specialiosiomis tarnybomis įtariamo Vilniaus liaudies draugovės štabo viršininko, vaidmuo Medininkų žudynių istorijoje, kai yra čia pateikta pakankamai svari informacija apie kitiems piliečiams jo įpirštus nužudytųjų ginklus (p. 244)? Yra ir naujos informacijos net apie mūsų Prezidentės Dalios Grybauskaitės, globotos garbės čekisto Sigizmundo Šimkaus, veiklą Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje (p.161). Žodžiu, Sapožnikovos knygoje yra pakankamai įdomios informacijos teisėsaugai, o ir eiliniams piliečiams, norintiems daugiau sužinoti apie pirmuosius atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės gyvavimo metus.
Remdamiesi pasamdyto specialisto Tomo Janeliūno įvertinimu, prokurorai Kaltinamajame akte daro tokią išvadą: išleisdamas Galinos Sapožnikovos interviu knygą „Išdavystės kaina“, Povilas Masilionis „užgauliu ir įžeidžiančiu būdu, viešai pritarė ir šiurkščiai menkino 1990–1991 metais agresiją prieš Lietuvos Respubliką vykdžiusių ir joje dalyvavusių asmenų labai sunkius ir sunkius nusikaltimus Lietuvos Respublikai ir labai sunkius nusikaltimus Lietuvos gyventojams“. Tam, kad būtų svariau ir įtikinamiau, prokuroras Tomas Uldukis čia priduria net aiškiai pritemptą teiginį: esą Povilas Masilionis „šios knygos lietuviškojo leidimo įžangoje „Leidėjų žodis“, kuri pasirašyta jo vardu, pritarė Galinos Sapožnikovos knygos „Kas ką išdavė“ teiginiams.“ (Beje, pasamdytas specialistas Tomas Janeliūnas mano poziciją, išdėstytą įžangoje, vertina kiek atsargiau).
Kur yra tas pritarimas, pone prokurore! Iš pateiktos mano įžangoje Voltero citatos ir išdėstytos mūsų leidybinės akcinės bendrovės pozicijos – necenzūruoti knygų autorių net nepritariant jų mintims – paaiškėja priešingas įspūdis. Tiesa, įžangoje yra abejonės dėl Sausio įvykių ir Medininkų žudynių tyrimo objektyvumo, pastabos dėl tyrėjų nenoro ieškoti paslaptingai dingusių dokumentų ir liudininkų parodymų, apie ką rašo viešojoje erdvėje ne tik Galina Sapožnikova, bet ir kai kurie Lietuvos žurnalistai. Todėl čia savo abejonėmis aš palaikau ir juos. Be to, iš Kaltinamojo akto pirmą kartą gyvenime sužinojau, kad abejonės dėl tyrimo objektyvumo gali būti net užgaulios ir įžeidžiančios.
Atskirai norėtųsi pakalbėti apie tą papildomą, teismo iniciatyva už 1336 eurus surengtą, kalbinę (lingvistinę) Galinos Sapožnikovos knygos ir mano įžangos joje ekspertizę, kuri net užhipnotizavo prokurorą ir paskatino jį dar labiau sugriežtinti kaltinimą knygos leidėjui: nuo tarybinės agresijos „menkinimo“ iki jos „neigimo“. Tą ekspertizę tendencingai pritemptai atliko Lietuvos teismo ekspertizių centro Dokumentų ekspertizių skyriaus vyr. ekspertė Gintarė Herasimenkienė. Dar kartą iš konteksto buvo ištraukti visi įtartini Galinos Sapožnikovos interviu knygos sakiniai, tik jie sudėlioti į specialias lenteles. Kūrinio ekspertizės išvada nepatvirtina 170(2) BK straipsnio reikalavimų: „Teksto kalbinė raiška nėra šiurkšti (vulgari, žargoninė), nėra formuluojami grąsinimai“. Ją esą padaro užgaulia tų įvykių menkinimas, nors tai turėtų nustatyti ne kalbininkai, bet objektyvūs, nepolitizuoti teisėjai.
O mano įžangos kalbinio vertinimo išvadoje užgaulumo iš viso neliko, nors prokurorui Tomui Uldukiui jo sugriežtintame kaltinime tas užgaulumas pavirto net pačių žudynių užgauliu, įžeidžiančiu neigimu. Kodėl taip fantazuojame, prokurore? Ir be jokių ribų! Nejaugi buvo gautas specialus užsakymas?
Dabar – dėl pritarimo. Kalbininkė esą įžvelgianti mano pritarimą Galinos Sapožnikovos knygos „Išdavystės kaina“ turiniui, tačiau tik tais klausimais, kurie paminėti „Leidėjų žodyje“. „Pritarimo“ klausimai, kaip anksčiau pabrėžiau, susiję su abejonėmis dėl minėtųjų rezonansinių bylų tyrimo objektyvumo ir tyrėjų nenoro ieškoti paslaptingai dingusių pirminių dokumentų. Tai – irgi tik teisėjų, o ne kalbininkų reikalas.
Pateikęs Lietuvos skaitytojams Galinos Sapožnikovos knygą, t.y. alternatyvią oficialiajai versiją apie 1991 metų tragiškojo Sausio įvykius ir žudynes Medininkų pasienio poste, aš norėjau paskatinti mūsų teisėsaugininkus galų gale atsikratyti politikų įtakos ir iš tiesų imti vertinti faktus tik pagal įstatymus ir sąžinę. Jei kas buvo teisininkų anksčiau nuspręsta ne taip, negėda būtų sugrįžti atgal ir viską spręsti iš naujo, nenutylint net nepatogių dokumentų ir liudininkų parodymų. Juk tų įvykių vertinimui yra net panaikintas senaties terminas.
Apie tai aš rašiau dar 2012 metais prie šios mano bylos pridėtame straipsnyje „Kokia spalva politikos jūroje: 1991 metų sausio 13-oji baudžiamosiose bylose“, siūlydamas Lietuvos generalinei prokuratūrai, remiantis BPK 444 straipsniu, atnaujinti vadinamųjų perversmininkų baudžiamąją bylą Nr.1-2/-1999, paaiškėjus naujoms aplinkybėms. Deja, kaip ir pranašavau tada straipsnyje, tos bylos atnaujinti neleidžia kitaminčius Lietuvoje vis aršiau puolantys politikos „vanagai“. (Nors iš tiesų tai ta Sausio 13-osios byla, kaip ir Medininkų žudynių byla, tebesitęsia – tik, žinoma, į vienus vartus, kaip ir suprojektavo politikai).
Vėliau paaiškėjo, kad politikos „vanagai“ yra palaikomi net mūsų politizuotos teisinės sistemos. Juk kitaip, kaip jų palaikymu, nepavadinsi Aukščiausiojo Teismo teisėjų išvados 2013 m. sausio 22 dienos nutartyje žurnalisto Algirdo Paleckio baudžiamojoje byloje: esą „neturi būti iš naujo aiškinamasi, kas vyko 1991 m. sausio 13 d.“ Vadinasi, ir BPK 444 straipsnio Lietuvai jau nebereikia, nes politizuotose bylose negali būti naujų aplinkybių. O tai yra dar vienas žingsnis į policinę valstybę!
Išleistos lietuvių kalba Galinos Sapožnikovos knygos tiražo konfiskavimas Europos Sąjungos valstybėje ir baudžiamoji byla knygos leidėjui jau sulaukė reakcijos pasaulyje. Sužinoję apie tokį cenzūros siautėjimą Lietuvoje, Jungtinių Amerikos Valstijų knygų leidėjai kreipėsi į to kūrinio autorę ir pasiūlė jos knygą išversti į anglų kalbą bei nemokamai išleisti Amerikoje. Prasidėjus mano teismui, Galinos Sapožnikovos knyga anglų kalba buvo išleista. Ji plinta ir internete. Ypač lietuviškasis variantas. Todėl nebejuokinkim daugiau pasaulio. Šioje situacijoje reikėtų knygų leidėją pagal BK 170(2) str. 1 dalį išteisinti, vadovaujantis BPK 303 str. 5 d. 1 p. (nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių), ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl 170(2) str. atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Be to, būtina grąžinti leidėjui neteisėtai konfiskuotos, anksčiau niekur neuždraustos knygos tiražą bei leidyklos kompiuterį. Antra vertus, kartu reikia išsiaiškinti, kas kompensuos mums už valdininkų ir politizuotos teisėsaugos per pusantrų metų sužlugdytą mūsų leidybinę akcinę bendrovę. Juk visur oficialiai tvirtinama, kad Lietuva yra teisinė valstybė, o teisinėje valstybėje paprastai atlyginami dėl valdininkų ir teisėsaugos kaltės patirti nuostoliai!
Beje, mūsų politizuotoje teisinėje sistemoje galimas ir kitoks šios baudžiamosios bylos finalas: lietuviškųjų politikos „vanagų“ siautėjimo atmosferoje net niekur prieš tai neuždraustos knygos leidėjas vis tik gali būti nuteistas. Tuomet mane teiskite kartu su 1991-aisiais metais buvusiu mūsų respublikos Valstybės saugumo departamento direktoriumi Mečiu Laurinkumi. Mat, po to, kai aš sužinojau, kad vadinamųjų perversmininkų baudžiamojoje byloje yra duomenys, Valstybės saugumo departamento 1991-ųjų sausio 13-osios naktį gauti eterio kontrolės metu, nuo to laiko ėmiau abejoti mūsų teisinės sistemos objektyvumu. O eterio kontrolės metu buvo įrašyti tokie tarybinių kariškių pokalbiai, kurių dalį čia pagarsinsiu (verta iš rusų kalbos): „Aš Gurzufas, >>> priimu, Gurzufas – priešais pastatas, iš kurio šaudo už žmonių nugarų su optiniu, su optiniu, priimu >>> (x) ne, jūs supratote? Priimu >>> (x) Granitas, jūs supratote, Granitas B2.“ Ir toliau: „Aš Gurzufas 74, priimu >>>jūs supratote, priimu >>>. Mus apšaudė iš miesto pusės, priimu >>> Jūs supratote, priimu >>> Ugnis pavieniais šūviais? Priimu >>> pavieniais. 38-as, į ugnį neatsakyti, į šaudymą neatsakyti, priimu >>> 38-as, taip >>> žmones paslėpti >>> Aš 38-as, taip – Granitas, priimu“ ir t.t.
Tie ir daugiau Valstybės saugumo departamento 1991 metų sausio 13-osios naktį eterio kontrolės metu gautų liudijimų teismuose buvo atmesti kartu su kitais, kurie prieštaravo politikų jau suformuotai versijai. Jie, šie atmestieji liudijimai iš eterio, yra Sausio 13-osios bylos 298-ajame tome, 64-67 puslapiuose. Todėl dar kartą akcentuoju: jei nuteisite knygų leidėją, teiskite kartu ir buvusį Valstybės saugumo departamento šefą Mečį Laurinkų, Sausio 13-osios byloje paviešinusį oficialiosios versijos formuotojams politikams nenaudingą informaciją.
Remiantis Europos statistikos agentūros „Eurostat“ pranešimu spaudai, Estija bendroje namų valdų išlaidų struktūroje didžiausia santykinė dalis išlaidų tenka …. alkoholiui. Remiantis paskelbtais Eurostato duomenimis, Europos namų ūkiai 2017 m. alkoholinių gėrimų įsigyjimui išleido daugiau kaip 130 milijardų eurų.
„Estijos namų ūkiai alkoholiui išleidžia vidutiniškai 5,2% savo pajamų, o tai yra didžiausias rodiklis ES. Latvija užėmė antrą vietą (4,9%), o Lietuva užtikrintai laikosi trečioje vietoje (4%) srityje, kur ilgą laiką pirmavo. Toliau seka Lenkija – 3,5%, Čekijos Respublika – 3,3%, Vengrija – 3% ir Suomija – 2,8%. Mažiausiai leido pinigų alkoholiui Ispanijos (0,8%), Italijos, Graikijos (0,9%) ir Nyderlandų (1,2%) “, – teigia statistikos agentūra.
Yra manoma, jeigu šalies gyventojai išleidžia maistui daugiau nei 13 procentų savo pajamų, tokia valstybė yra skurdo valstybė.
Pažiūrime, ką nuveikė ir kiek pasiekė dešinieji landsberginiai “efektyvūs” menedžeriai, ekonomikos guru, krizių suvaldytojai per savo 30 metų JAV globalizmo tarnyboje naikinant Lietuvą. Tai reikia žinoti, kai visokie nausėdos, šimonytės, maldeikienės, kubiliai, kreiviai, masiuliai, šimašiai, zuokai vėl lenda į prezidentų, merų ir kitus renkamus organus, brukasi vėl prie valdžios lovio.
Vieta | Šalis | Namų valdų išlaidų dalis , tenkanti: | |||
Maistui | Alkoholiui ir tabakui | Kavinėms, restoranams ir viešbučiams | Laisvalaikiui, poilsiui ir kultūrai | ||
1. | Liuksemburgas | 8,7 | 1,3 | 8,3 | 6,9 |
2. | Didžioji Britanija | 10,0 | 2,0 | 9,0 | 13,0 |
3. | Nyderlandai | 10,6 | 2,9 | 5,7 | 8,4 |
4. | Airija | 11,5 | 2,3 | 6,4 | 8,3 |
5. | Suomija | 11,7 | 2,1 | 4,7 | 9,2 |
6. | Austrija | 11,8 | 2,3 | 6,9 | 11,5 |
7. | Norvegija | 11,8 | 2,7 | 3,6 | 10,0 |
8. | Šveicarija | 11,8 | 2,0 | 10,8 | 10,5 |
9. | Danija | 12,1 | 2,2 | 5,7 | 9,7 |
10. | Vokietija | 12,1 | 1,7 | 5,7 | 10,4 |
11. | Islandija | 13,1 | 2,6 | 5,7 | 11,1 |
12. | Belgija | 13,4 | 1,9 | 6,4 | 7,5 |
13. | Prancūzija | 13,4 | 3,8 | 7,4 | 8,1 |
14. | Švedija | 13,5 | 2,0 | н/д | 18,7 |
15. | Ispanija | 14,1 | 1,8 | 10,3 | 5,7 |
16. | Portugalija | 14,3 | 1,6 | 8,8 | 4,2 |
17. | Kipras | 15,3 | 1,6 | 8,9 | 4,4 |
18. | Slovėnija | 15,4 | 2,1 | 5,7 | 8,5 |
19. | Italija | 17,8 | 1,8 | 5,1 | 5,1 |
20. | Turkija | 19,7 | 4,5 | 6,2 | 2,7 |
21. | Čekija | 19,8 | 2,9 | 5,7 | 9,5 |
22. | Malta | 19,8 | 2,4 | 8,3 | 8,1 |
23. | Graikija | 20,4 | 3,8 | 10,5 | 4,7 |
24. | Slovakija | 22,4 | 3,1 | 5,8 | 7,0 |
25. | Estija | 23,8 | 3,7 | 4,6 | 10,2 |
26. | Lenkija | 24,3 | 2,4 | 4,6 | 6,9 |
27. | Latvija | 26,2 | 3,2 | 4,8 | 7,6 |
28. | Vengrija | 27,1 | 3,6 | 4,3 | 5,7 |
29. | Kroatija | 29,5 | 3,3 | 2,7 | 6,0 |
30. | Juodkalnija | 29,7 | 3,7 | 4,0 | 3,3 |
31. | Rusija | 31,2 | 3,0 | 3,3 | 6,9 |
32. |
Lietuva |
31,5 |
4,0 |
3,6 |
6,4 |
33. | Rumunija | 34,3 | 8,2 | 1,8 | 4,0 |
34. | Serbija | 34,5 | 4,7 | 2,9 | 5,2 |
35. | Bulgarija | 36,7 | 5,1 | н/д | 5,4 |
36. | Makedonija | 37,8 | 4,0 | 3,6 | 1,8 |
37. | Baltarusija | 38,2 | 3,0 | 2,5 | 6,9 |
38. | Moldavija | 43,4 | 1,5 | 1,8 | 1,3 |
39. | Kazachstanas | 46,0 | 1,8 | 3,5 | 1,9 |
40. | Ukraina | 50,9 | 3,9 | 2,8 | 1,9 |
Daugiau informacijos apie gitanų-šimonyčių-kubilių “pasiekimus” Lietuvoje galima rasti čia – https://countrymeters.info/en/Lithuania#literacy
Vis dar galvoji, “Rusai puola!”?
Vis dar atrodo, kad dėl Lietuvos katastrofiškos padėties kalta “tarybinė okupacija”?



Jeigu atsirastų pirkėjas, tai ir pieštuką galima parduoti už milijoną. Vargu ar kas pirks?
Kartą Maskvoje prie Kremliaus užėjau į vieną sendaikčių-antikvariato parduotuvę. Nustebau, kai tuščias popieriaus lapas su vienu brūkšneliu buvo įvertintas 1500 rublių. Tuo metu tai buvo ganėtinai dideli pinigai. Paklausiau, gal apsiriko, padėdami kainą. Pasirodo ne. Tuščiame popieriaus lape brūkšnelis padėtas paties Lenino! Ką čia ir pridursi. Pardavus gali vėl brūkštelti ir pasakyti, kad padėjo Leninas. Super biznis.
Tai parašiau todėl, kad stebisi, kodėl mano kaimynas P.Urbšys taip brangiai pardavė žemę. Koks kieno reikalas. Neverta net aiškintis, bet ryšium su tuo reikia ,,pareketuoti” kaimyną. Galėtų kokį šimtelį euriukų pravesti Fondui, kuris rūpinasi nelaimėliais. Aišku juokauju, bet tai įstatymas nedraudžia.
Neseniai taip ,,pasielgiau” su Povilo kolega (aferistu) iš Seimo P.Nevuliu. Šis sulaužęs šonkaulius kaimynui, apkaltino nukentėjusį, prisiteisė pinigų, pastarąjį vos nepasodino ,,kaliuzėn”. Išvengė teistumo tik medikų-ekspertų dėka. Kad neviešinčiau numetė fonde pinigų, o prieš tai informavo prokuratūrą, kad reketuoju jį. Užvesta byla.

Kiek žinau P.Urbšys išminties žymiai daugiau turi už savo kolegą ir nemanau, kad parašys pareiškimą, kad reketuoju?
Ko gero esu ,,reketininkas – recidyvistas”. Anksčiau bandžiau ,,reketuoti” maklerį – azartinių lošimų milijonierių Antaną Guogą, kai pasigyrė, kad kelius milijonus nori investuoti ir pastatyti katalikams bažnyčią. Pakvailinau ir paprašiau, kad protingiau būtų, kad paremtų Fondo globojamus našlaičius. Tai nei ,,privieto”, nei ,,atvieto” (nei labas, nei sudie). Dingo. Apsigalvojo ir net bažnyčiai milijonų nebeskyrė. Sau reklamą pasidarė, atseit, koks ,,nesavanaudis ir dosnus”.

Gimiau 1980 metais ir galiu lengvai palyginti kaip Labanoro giria atrodė tada, prieš 20-30 metų. Labai mėgau keliauti po ją, kaip ir dabar. Tai buvo fiziškai dviračiu neaprėpiamas senų miškų pasaulis, kuriame buvo tiek gamtos, kad šiurpuliukai kūnu nueidavo. Žinojau, kad kažkur kerta, nes juk ir mano tėvukas eiguliu dirbo, bet tų kirtimų niekur nesutikdavau. Nedideli plyno kirtimo ploteliai pasimesdavo toje girioje, kaip adata šieno kupetoj. O daugiausiai kirsdavo neplynai ir visi kaimo žmonės turėjo darbo, nes darbas buvo daugiausiai rankinis, miške dirbdavo su arkliais, kurių vien tik mano (Januliškio) girininkijoje buvo keturi. Atvažiuoja tokie vežimu, pasikrauna medieną, o išvežus nė žymės nelikdavo, kad čia kažkas važinėjo.
Žmonės prisimena tų laikų Miškų ūkio ministrą Algirdą Matulionį, kuris taip mylėjo Labanoro girią, kad Lakajos girininkijoje turėjo savo kambariuką ir savaitgaliais, pasiėmęs kirvuką, eigulio lydymas, pats parodydavo kurią pušį leidžia kirsti, o kurios ne. Ir neduokdie, rasdavo kirtime nubrozdintus stovėti paliktų medžių kamienus, aplaužytas jų šakas. Gero atlyginimo tokiu atveju jau nelauk.
Negyvenau saugomoje teritorijoje tada, bet mišką saugojo elementari pagarba medžiui. Ir dar tokius minėto ministro žodžius prisimena vietiniai: „Baisu ir pagalvoti, kas bus su mišku, kai jame pradės dirbti traktoriai“. Traktoriai, žinoma, atsirado, bet iš pradžių nedideli, vadinami „belarusai“. Mano tėvas su vienu tokiu traukdavo girininko atrinktus medžius iš miško. Bet tik žiemą, kad kuo mažiau miško paklotę pažeistų, kad jokių provėžų nepaliktų. Dar vėliau, apie 1999 metus, kuomet miškų urėdijų statusas pasikeitė iš biudžetinių įstaigų į pelno siekiančias valstybės įmones, atsirado godulys. Miškų valdžia prisiminė, kad yra daug „perbrendusio“ miško ir puolė jį kirsti pirmiausia. Gulė Napaleono karo žygius menančios milžiniškos pušys, kurių kadaise čia buvo ištįsi miško kvartalai. Godulys buvo tiek aptemdęs protą, kad kai steigė Kiauneliškio rezervatą paskutinei girios sengirei išsaugoti, Švenčionėlių urėdija masiniais plynais kirtimais iškirto didelę jo dalį, kol nespėjo įsigalioti rezervato paskelbimas „Valstybės žiniose“. Be to, ne kas kitas, o būtent ši urėdija, naudodamasi savo ryšiais valdžioje, net du kartus „vetavo“ Labanoro girios prijungimą prie Aukštaitijos nacionalinio parko.
Pirmą kartą tai darė dėl to, kad nacionaliniai parkai patys valdė savo miškus ir urėdija nenorėjo prarasti tokio didelio kąsnio. Vėliau nacionalinių parkų miškai vistiek perėjo urėdijų žinion, tad antras blokavimas įvyko dėl griežtesnės miškų apsaugos nac.parkuose. Urėdija negalėjo įsivaizduoti, kad negalės miškų kirsti plynai. Maždaug tuo laiku, apie 2000 metus, ir prasidėjo mano konfliktai su miškininkais, nors pats tuo metu buvau LŽŪU Miškų fakulteto studentas. Plynių girioje tik daugėjo, mažus traktorius pakeitė galinga skandinaviška technika, kuri pritaikyta tik plyniems kirtimams. Jei anksčiau mažas traktoriukas lengvai pravažiuodavo tarp medžių, tai dabartinei technikai reikia miške iškirsti judėjimo kelius (valksnas).
Yra paskaičiuota, kad nuo tada Lietuvoje yra iškirsta 100 000 ha miško vien tik didžiajai technikai skirtiems keliams, t.y. toms valksnoms, padaryti. Galop technika visiškai pakeitė žmones ir dabar miške dirba tik medkirtė su jos operatoriumi ir „valmetai“ su priekabomis, skirtomis išvežti rąstus ir pakrauti juos į sunkvežimius.
Sunku jau ir suskaičiuoti, kiek buvo prirašyta mano straipsnių prieš tuos plynus kirtimus per pastaruosius 18 metų, kiek visokių TV laidų būta. Labiausiai man tada padėjo laida „Paskutinė instancija“ ir jos vedėja Rūta Grinevičiūtė (dabar Janutienė). Po mūsų sukelto skandalo Generalinė miškų urėdija šiek tiek atsitraukė ir sumažino plynų kirtimų plotą 10 proc. Bet po kelių metų vėl padidino. Nors saugoti Labanoro girią sekėsi sunkiai, bet mano gyvenimas ėjo į priekį, baigiau ne tik Miškų fakultetą (kur mokiausi geriausiai iš viso kurso), bet ir biologiją, įstojau į geologijos doktorantūrą, bet disertacijos taip ir neparašiau, nes tuo metu svarbiau atrodė gelbėti pasaulį. Panašiai jaučiuosi ir dabar. Iš tikrųjų, man dabar niekas nebesvarbu: darbas, partijos, asmeninis gyvenimas ar net kokie nors pavojai. Svarbiausia bent dalį sengirių išsaugoti. Tada manysiu, kad gyvenimas nebuvo beprasmis. Rašydamas šį tekstą dar prisiminiau, kaip vieną vėlų 2013 metų vakarą Seimo narės Rimos Baškienės kabinete (tuo metu buvau jos padėjėjas) man gimė ko gero geriausias straipsnis apie miškus ir gamtą, kokį esu parašęs per savo gyvenimą – „Savižudė Lietuva“ Tą vakarą turėjau daug darbo su įstatymų projektais, bet mintys sukosi tik apie miškus. Išsiliejo labai greitai, per pusvalandį. Dabar skaitau ir netikiu: praėjo jau 5 metai, o atrodo, kad viskas 100 proc. tinka ir šiai dienai. Ir matyt, dar labai ilgai jis bus aktualus. Kitaip kovoti nemoku, tik plunksna, bet matydamas, kad rašyk nerašęs, o niekas nesikeičia, pernai pasitraukiau iš aktyvios gamtosaugos apskritai.
Kas atsitiko su visuomene šiemet, aš ir dabar nežinau. Galvojau, kad tokių žmonių, kaip jūs, mano mielieji, jau nebūna, jie išnyko. Kai praėjusiais metais Lenkijoje kirto Bielovežo girią – kiekvienas lenkas sukilo, nes kiekvienas lenkas Bielovežo girią laikė ir savo giria. Tuo metu aš svajojau: „O kad Lietuvoje kada nors būtų taip pat… O kad kiekvienas lietuvis Labanoro girią laikytų ir savo giria, kad sukiltų prieš jos niokojimą“. Išsipildė… Šio mėnesio pradžioje, kai pasidalinau per visą feisbuką nuvilnijusiais vaizdais su miškovežių „kamščiais“, pradėjo plynai kirsti mišką prie pat mano namų. Mano kaimynai tada sakė: „Išvažiuojam iš namų, kad viso to negirdėt ir nematyt“. Man irgi buvo neapsakomai liūdna, juk tai buvo pirmasis mano išgelbėtas miškas. Prieš 18 metų, kai jį norėjo kirsti, parašiau pirmą miškus ginantį straipsnį į vietinį laikraštį ir urėdija kirtimus sustabdė. Mišką išgelbėjo šalimais buvęs plėšraus paukščio suopio lizdas. Šiandien suopių lizdai jau nebesaugomi ir miško kirtimo mašina be jokio perspėjimo įsiveržė į tą plotą ir per dvi paras sunaikino. Jaučiausi netekęs kažko labai brangaus ir savo, nes rodės, kad tame miške kiekvienas medis tave pažinojo… Kai prieš trejus metus nuo vėžio mirė mano mama, guodžiau save: „Jei priimsi gamtą kaip savo motiną, tai niekada nesijausi našlaičiu, net jei ir tikroji tavo motina mirusi“. Dabar miršta ir motina gamta, lygiai taip pat IV stadijos vėžio apimta. Ateinu prie seniausio girios medžio, prisiglaudžiu ir galvoju: „Matai, kaip man sunku, padėk tave išsaugoti“. Taip pagalvojau ir nuėjau, žinodamas, kad Labanoro girią gali išgelbėti tiktai stebuklas. Nežinau, ar tos mano mintys nors trupučiu padėjo, bet jūs, mielieji, visi, kurie man taip gausiai rašote palaikymo laiškus, iš tikrųjų esate tas stebuklas.
Ir pabaigai. Slapta tikiu, kad po šimto metų, kai bus iškilusi eilinė grėsmė Lietuvos miškams, ateities miško gynėjai paskaitys, ką mes rašėme 2018 metais ir galės savo valdžiai sakyti, kad mes, XXI amžiaus pradžios žmonės, miškus jiems išsaugojome tikrai ne tam, kad būtų iškirsti.
Skaitykite daugiau: http://www.gyvasmiskas.lt/andrejus-gaidamavicius-kas-atsitiko-su-visuomene-siemet-as-ir-dabar-nezinau-galvojau-tokie-zmones-jau-isnyko/
P.S. Jon as Kovalskis komentaras: ” Įkėliau šį Andrejaus Gaidamavičiaus širdies skausmu pulsuojantį straipsnį apie Lietuvos miškų masinius plynus kirtimus ne todėl, kad pasireklamuoti populiarios šiuo metu temos fone. O todėl, kad taip pat bandau jau 30 metų suprasti, kas atsitiko su žmonėmis ir kokie žmonės šiandien priima sprendimus naikinti Lietuvą, Lietuvos gamtą, lietuvių tautą. Aš taip pat prisimenu tarybinių laikų miško kirtimų praktiką. Būtent tarybiniais metais per karą nuniokoti (ir išvežti kaip šiais laikais į “šviesiąją” Europą) Lietuvos miškai buvo atsodinti ir pagal plotus pasiekė ikikarinį lygį. Dar moksleiviu būnant su amžinąatilsį tėveliu ir gimtojo kaimo statybininkų brigada teko vykti kirsti medienos tarybinio ūkio statybų reikmėms. Viskas vyko, kaip rašo A. Gaidamavičius. Kirsti buvo galima tik tuos medžius, kuriuos pažymėdavo (kleimuodavo, kaip mes vadinome) eigulys, jokių plynų kirtimų, jokios saviveiklos ir savivalės. Ištempti iš miško nukirstą medieną iki miškovežių kelio reikėjo arkliais arba traktoriumi, nedarant žalos nei miško paklotei, nei kitiems medžiams. Kirtimai buvo vykdomi žiemą. Už miško kirtimo taisyklių nesilaikymą darbų organizatorių ir darbų vykdytojų laukė nemalonumų visas vagonas, todėl kirtimai buvo vykdomi labai griežtai pagal nustatytas taisykles. Ir žmonės buvo atsakingi, jautė betarpišką ryšį su gamta, o liberaliems išsigimėliams, dėl pelno pasiruošusiems savo motiną parduoti, tais laikais nebuvo jokios tolerancijos – tokie šiais laikais nusipenėję “viarslinykai” totaliai buvo viešai niekinami ir smerkiami. Todėl tarybiniais laikais jie savo besaikį godumą labai vengdavo vadinti “talentu, darbštumu, protu, verslumu”. Visuomenės požiūris ir valdžios atsakinga politika tokių “viarslinykų” godumą labai efektyviai tramdė etinio, administracinio ir baudžiamojo poveikio priemonėmis. Kas atsitiko su visuomene? Tai atsitiko ne šiandien, tai atsitiko 1990 metais, kai landsbergistai pardavė Lietuvą Vakarų kolonizatoriams, JAV-NATO okupantams. Kapitalizmas yra nusikalstama politinė sistema, kurios kertinis akmuo yra godumas, besaikis pelno troškimas. Kai politinės sistemos pagrindas yra pelnas, visos kitos vertybės tokioje politinėje sistemoje netenka savo prasmės ir vertės, yra devalvuojamos, tampa dešimtos eilės mažareikšmiu dalyku, lengvai pašalinama kliūtimi pinigų valdomame pasaulyje. Kapitalizmo nusikalstama politinė sistema – tai monopolijų, korporacijų savivalė, tai totalinė korupcija, tradicinių etinių pamatinių vertybių naikinimas. Kapitalizmas skatina pačius žemiausius žmogiškuosius instinktus, tik kapitalizme ima klęstėti labiausiai išsigimę, labiausiai puolę menkystos ir niekšai. Tikėjimas liberaliomis, laisvosios rinkos ekonomikos, kapitalistinės visuomenės vertybėmis – tai niekuo nepagrįstas naivus tikėjimas, kad žmogus, skatinamas veikti savo paties žemiausių vartotojiškų instinktų, veikiantis išimtinai nusikalstamais, neteisėtais būdais vardan savo ir tik savo savanaudiškų interesų, gali būti kažkuo naudingas visuomenei. Kapitalizmas – tai parazitavimas visuomenės sąskaita, nebaudžiamas visuomenės turto ekspropijavimas ir visuomeniniu darbu sukurtos pridėtinės vertės nusavinimas. Todėl tik totalinės politinės sistemos , kokia dabar yra landsbergistų sukurta Lietuvoje, korupcijos dėka yra priimami įstatymai, kurie leidžia parazituoti mažam būreliui taip vadinamo elito. Būtent šis elitas ir priima įstatymus, atveriančius kelią tokiems grobuonims kaip Ikea, SEBbankas, Teo, Maksima, Wiljams ir pan. nebaudžiamai niokoti Lietuvą, jos miškus tame tarpe. Ir šituos kapitalizmo vampyrus į Lietuvą atvilko Sąjūdis, landsbergistai. Kol valdžia bus Vakarų kapitalo liokajų rankose, visų naųjųjų JAV kolonijų Vidurio ir Rytų Europoje laukia Afrikos likimas. Ir miškai bus kertami toliau, plynai kertami, kaip ir visur, kur koją įkelia Vakarų kolonizatoriai. Be politinės sistemos radikalių pokyčių miškų išsaugoti nepavyks. Plyni Lietuvos miškų kirtimai manipuliacijų visuomenės sąmone tikslais gali būti pristabdyti kuriam laikui, kad sukurti iliuziją “demokratija laimi”, tačiau procesas vyks toliau, kol, kaip sakė vienas senas indėnas, “nebus sugauta paskutinė žuvis, sumedžiotas paskutinis žvėris, nukirstas paskutinis medis, žemė paversta dykyne, kad suprastume, jog pinigų negalime valgyti”. Kapitalizme, kur valdo pelnas, godumas ir korporacijos, monopolijos, miškai bus iškirsti iki paskutinio medžio. Laikas kelti politinės sistemos radikalaus reorganizavimo, valdžios grąžinimo tautai, valdžios šaltiniui, realaus grąžinimo klausimą. Tik tokiu atveju politinė sistema veiks tautą mobilizuojančiu, vienijančiu režimu, tik tokiu atveju tautos išgyvenimas taps pagrindiniu valdžios rūpesčiu. O išgyventi tauta gali tik harmonijoje su savimi, aplinka, gamta, kaimynais.