Vienas iš pagrindinių šiuolaikinės civilizuotos šalies konstitucinės sistemos bruožų yra vadinamasis valdžios rotacijos principas. Per daugelį metų propagandistų pastangų dėka visuomenės masinėje sąmonėje buvo gelžbetoniu įtvirtinta mintis, kad „valdžios pasikeitimas yra demokratijos pagrindas“. Nuosaikesni ekspertai teigia, kad „valdžios pakeičiamumas yra svarbiausias demokratijos požymis“. Bet kokiu atveju „valdžios pakeičiamumas“ turi didelę reikšmę dabartinių laikų politikoje. Tuo pačiu metu kalbėdami apie valdžios rotaciją, jie visai neturi omenyje „pakeitimo bet kuriuo metu visų be išimties įgaliotų pareigūnų“, kaip jie mus mokė, tai yra, ne parlamento (seimo) narių ir valstybės tarnautojų atšaukimas, o kalba apie būtent tautos teisės kelis kartus rinkti tą patį asmenį apribojimą. Sekdamos JAV pavyzdžiu, daugelis šalių savo konstitucijose yra įtvirtinusios nuostatą dėl galimybės išrinkti aukščiausiu valstybės pareigūnu vieną ir tą patį asmenį daugiau nei dviem kadencijoms. Teoriniu požiūriu tokio pobūdžio teiginiai, taip pat „valdžios rotacijos“ šalininkų pozicija yra labai ginčytina. Pirma, „valdžios keitimo“ principas tiesiogiai prieštarauja visai socialinei-istorinei žmonijos patirčiai, teigiančiai, kad asmens kompetencijos augimas yra proporcingas jo praktikos kiekiui ir kokybei. Kuo daugiau laiko žmogus sėkmingai užsiima bet kokia veikla, tuo geresni yra rezultatai, tuo tobulesni yra jo įgūdžiai ir apskritai yra didesnė iš jo gaunama nauda. Antra, šis principas tiesiogiai prieštarauja visai žmonijos valdymo praktikai, kuri rodo,…
