Tag

landsbergizmas

Browsing

 

Vienas iš pagrindinių šiuolaikinės civilizuotos šalies konstitucinės sistemos bruožų yra vadinamasis valdžios rotacijos principas.

Per daugelį metų propagandistų pastangų dėka visuomenės masinėje sąmonėje buvo gelžbetoniu įtvirtinta mintis, kad „valdžios pasikeitimas yra demokratijos pagrindas“. Nuosaikesni ekspertai teigia, kad „valdžios pakeičiamumas yra svarbiausias demokratijos požymis“. Bet kokiu atveju „valdžios pakeičiamumas“ turi didelę reikšmę dabartinių laikų politikoje.

Tuo pačiu metu kalbėdami apie valdžios rotaciją, jie visai neturi omenyje „pakeitimo bet kuriuo metu visų be išimties įgaliotų pareigūnų“, kaip jie mus mokė, tai yra, ne parlamento (seimo) narių ir valstybės tarnautojų atšaukimas, o kalba apie būtent tautos teisės kelis kartus rinkti tą patį asmenį apribojimą. Sekdamos JAV pavyzdžiu, daugelis šalių savo konstitucijose yra įtvirtinusios nuostatą dėl galimybės išrinkti  aukščiausiu valstybės pareigūnu vieną ir tą patį asmenį daugiau nei dviem kadencijoms.

Teoriniu požiūriu tokio pobūdžio teiginiai, taip pat „valdžios rotacijos“ šalininkų pozicija yra labai ginčytina.

Pirma, „valdžios keitimo“ principas tiesiogiai prieštarauja visai socialinei-istorinei žmonijos patirčiai, teigiančiai, kad asmens kompetencijos augimas yra proporcingas jo praktikos kiekiui ir kokybei. Kuo daugiau laiko žmogus sėkmingai užsiima bet kokia veikla, tuo geresni yra rezultatai, tuo tobulesni yra jo įgūdžiai ir apskritai yra didesnė iš jo gaunama nauda.

Antra, šis principas tiesiogiai prieštarauja visai žmonijos valdymo praktikai, kuri rodo, kad kuo labiau patyręs vadovas, tuo geresni jo rezultatai, didesnis autoritetas ir atitinkamai drausminanti įtaka.

Trečia, šis principas kelia abejonių dėl demokratinės valdžios organų formavimo tvarkos, nes tai riboja žmonių teisę pasirinkti asmenį, kuris jau yra įrodęs save kaip sėkmingas vadovas.

Ketvirta, šis principas prieštarauja objektyviam poreikiui užtikrinti valstybės politikos ir socialinės raidos tęstinumą, skatina socialinių procesų spontanišką raidą, daro kliūtis kryptingam visuomenės ekonominio ir politinio gyvenimo vystymosi esmei, atima visuomenei galimybę įgyvendinti strateginius planus apskritai.

Galiausiai, penkta, šis principas turi neigiamą istorinę praktiką. Istorija nežino nei vieno valstybės vadovo, kuris būtų padaręs ką nors didingo ar išskirtinio savo tautai per laikotarpį trumpesnį nei dešimt metų.

Nesugebėjimas per trumpą laiką įgyvendinti šalies vystymosi programos ypač jaučiamas šiuolaikinėje globalių projektų epochoje, kurios įgyvendinimui reikia vadovų ir vykdomosios valdžios pastangų mobilizacijos santykinai ilgesniam laikotarpiui.

Kita vertus, trumpas aukščiausio lygio vadovybės buvimo valdžioje laikotarpis yra patogus destruktyviems veiksmams, griovimui, jau sukurto palikimo naikinimui, kurie paprastai pridengiami skambiu reformų pavadinimu. Tai taip pat neprideda argumentų „valdžios rotacijos“ šalininkams.

Šiuo atžvilgiu būtina atsižvelgti į šio principo atsiradimo ir įsitvirtinimo genezę.

Konstituciją kaip pagrindinį įstatymą ir prezidento, kaip valstybės vadovo, pareigas išrado amerikiečiai po pergalės revoliuciniame Nepriklausomybės kare prieš britus 1787 m. Prieš tai buvo manoma, kad respublika negali turėti vienasmenio valdytojo, nes tai buvo išskirtinis monarchijos požymis.

Nepriklausomų Amerikos valstijų susivienijimas į vieną federalinę valstybę su stipria centralizuota vyriausybe ir prezidentu iš esmės buvo vienintelis būdas joms išgyventi tuo metu.

Amerikiečių išradimas labai greitai paplito visame pasaulyje, nes atitiko realius daugelio šalių poreikį turėti stiprią centralizuotą valstybės valdžią, pajėgią ginti nacionalinį suverenitetą.

Kartu su šiais politiniais išradimais Jungtinėse Valstijose dvi didžiausios partijos suformavo tradiciją neskirti asmens į prezidento posta, jei jis jau dvi kadencijas juo buvo. Šis paprotys nors ir buvo kelis kartus pažeistas, tačiau jis tapo JAV politinės kultūros neatsiejama dalimi.

1951 m. JAV priėmė 22-ąją konstitucijos pataisą, pagal kurią vienas asmuo negali eiti prezidento pareigų daugiau nei dvi kadencijas. Taigi paprotys buvo teisiškai įtvirtintas konstitucijoje. Tai padarė respublikonų dauguma, keršydama demokratams už tai, kad jų kandidatas Teodoras Ruzveltas anksčiau keturis kartus iš eilės laimėjo prezidento rinkimus.

Respublikonai teikdami pataisą teigė, kad atsisakymas nuo apribojimo dvejomis kadencijomis sukuria sąlygas atsirasti totalitarizmui, o per ilgai  būdamas valdžioje asmuo slopina alternatyvių lyderių atsiradimą ir taip varžo žmonių laisvę rinktis. Atsakydami į šiuos akivaizdžiai silpnus argumentus demokratai apkaltino respublikonus šališkumu ir banalia nuoskauda dėl pralaimėjimo Ruzveltui, Jie taip pat tvirtino, kad tik tauta gali nuspręsti, kas turi būti prezidentu, ir ši teisė neturėtų būti ribojama jokiu būdu, toks apribojimas prieštarauja pagrindiniam demokratijos principui – tautos valios viršenybei.

Tačiau ar tikrai JAV vyksta „valdžios rotacija“? Spręskite patys. Valdančios partijos, respublikonai ir demokratai, JAV nesikeičia jau beveik du su puse šimtmečio, o paties prezidento galios yra labai apribotos: jis negali nustatyti nei JAV užsienio, nei vidaus politikos kurso visa to žodžio prasme. Be to, ir tai yra esminis dalykas, nepriklausomai nuo to, kuri partija laimėtų rinkimus ir ateitų į valdžią JAV, šios valstybės grobuoniška politika niekada iš esmės nepasikeitė, nes abiejų politinių partijų užnugaryje stovi tie patys šešėlinės valdžios klanai, glaudžiai susiję su stambiausiomis korporacijomis-monopolijomis ir atstovaujantys tik šių monopolijų interesus.

JAV prezidentai, kongresmenai ir gubernatoriai jau seniai yra labiau panašūs  į šou verslo žvaigždes nei valstybės vadovus. Retais išskirtiniais atvejais kai kurie iš jų ima vykdyti šiek tiek savarankišką programą, kuri bent kiek nepriklauso nuo oligarchų klanų, tačiau tokie maištininkai arba staiga miršta arba juos nušauną paslaptingi vieniši psichai. Akivaizdu, kad ši tradicija nėra tiesiogiai susijusi su valdžios rotacijos koncepcija, tačiau būtent ji pagimdė įstatymą, kuris tapo jos įsikūnijimu.

Amerikos politikos praktika neturi nieko bendra su „valdžios rotacijos“ principu. Pastaruosius tris šimtus metų Jungtines Amerikos Valstijas nepakeičiamai valdė ta pati oligarchijos klasė (pradžioje pramoninė, o dabar finansinė), nuosekliai vykdanti tą pačią imperialistinę politiką (pradžioje JAV hegemonija Amerikos žemyne, o nuo XX a. vidurio – visame pasaulyje). O aukščiausi pareigūnai, prezidentai yra tik marionetės, jokios “valdžios rotacijos” JAV nėra, niekada nebuvo ir būti negali.

Tikrieji teoriniai „valdžios rotacijos“ sampratos pagrindai buvo iškelti žymiai vėliau, nei JAV susiformavo politinė tradicija apriboti prezidento buvimą pareigose dviejomis kadencijomis.

Filosofijoje dar XIX-me amžiuje susiformavo tokia kryptis kaip pozityvizmas, kuri buvo apibrėžta prancūzų mąstytojo Comte’o darbuose. Ši kryptis sparčiai plito akademinėje aplinkoje daugiausia dėl to, kad oponavo Vokietijos mokslininko Karlo Marxo mokymui, kurio idėjos tuo metu buvo užvaldžiusios cechus, gamyklas, dirbtuves, alines ir studentų bendrabučius.

Pozityvizmas teigia, kad tik mokslininkų bendrija yra pajėgi pateikti  adekvatų pasaulio suvokimą visuomenei, kai tuo pačiu metu pati visuomenė laikoma pažinimui neprieinama, o pasaulio vaizdas yra tik stebėjimų produktas. Pats Comte’as dėl staiga išpopuliarėjusio savo mokymo taip susižavėjo … savimi, jog gyvenimo pabaigoje jis nusprendė įkurti naują religiją, paskelbė save šios religijos vyriausiuoju šventiku ir reikalavo išnaikinti „protestantizmą, deizmą ir skepticizmą, kad visa žmonija galėtų atgimti bendru katalikybės pozityvumo pagrindu“.

Būtent pozityvizmo rėmuose gimė „valdžios rotacijos“ samprata, kuri yra mums žinoma ir yra dažnai vartojama rinkimų technologijose. XX amžiaus pradžioje italas Pareto suformulavo taip vadinamą „elito cirkuliacijos teoriją“. Būdamas didelis savo tautiečio Machiavelli, kuris politikoje ragino mėgdžioti žvėris, gerbėjas, Pareto  visus žmones pagal  jų elgesį suskirstė į du tipus – „liūtai“ ir „lapės“. Jo vaizduotėje liūtai buvo stiprūs, ryžtingi patriotai ir konservatoriai, o lapės – gudrūs manipuliatoriai, linkę į kompromisus ir reformas. Ir liūtai, ir valdžioje esančios lapės, teigia Pareto, laikui bėgant degraduoja. Kadangi abu šie elgesio tipai turi ir privalumų, ir trūkumų, kurie tarsi papildo vienas kitą, šių savybių turėtojai turi nuolat keisti vienas kitą, juos būtina rotuoti. Tai ir yra „valdžios rotacijos“ koncepcija.

Pareto apmąstymų pagrindą sudaro idėja, kad visuomenė yra objektyviai padalinta į elitą ir tautą, patricijus ir plebėjus. Elitinius išrinktuosius ir drebančias būtybes, tai yra “tuos, kuriems trūksta energijos, valios, intelekto, žodžiu – žmones, kurie liko už elito rato ribų”.

Nesunku atspėti, kad vienas garsus filosofo žemietis, turėjęs didelę silpnybę visada mėgdžioti liūtą, tapo Pareto uoliu mokiniu ir aršiu pasekėju. Benitto Mussolinis paskyrė  Lozanos universiteto profesorių Pareto Italijos atstovu vienoje iš Tautų Lygos komisijų ir suteikė jam Italijos karalystės senatoriaus titulą. Tačiau Mussolinis, žinoma, nebuvo „elito cirkuliacijos“ ir „valdžios rotacijos“ šalininkas, jam žymiai labiau imponavo pati ideologija skirstyti žmones į stiprius ir silpnus, teisingus ir neteisingus, elitą ir padarus, būtybes, biomasę. Mums svarbiau yra nustatyti ideologines ir teorines „valdžios rotacijos“ principo ištakas ir politinį šio principo autoriaus portretą.

Taigi ideologinis ir teorinis valdžios rotacijos principo atsiradimo šaltinis yra grynai publicistinė „elito cirkuliacijos“ samprata.

„Valdžios rotacijos“ principo esmė yra organiškai susijusi su taip vadinamų demokratinių rinkimų esme apskritai. Pažvelgus į daugumos rinkimų daugumoje pasaulio šalių per visą jų istoriją galima pamatyti visai kitą vaizdą,  nei tas, kurį mums pateikia teoriniai politologijos vadovėlių apibrėžimai. Yra manoma, kad rinkimai liberalioje demokratijoje yra nepriekaištingai skaidri procedūra, kurios metu riboto proto, nepakankamai kompetentingi piliečiai išsirenka sau geriausius iš geriausių valdytojus, kurie jau įrodė savo neeilinius sugebėjimus ir pademonstravo savo nepriekaištingą moralinį tyrumą. Taip viskas pateikiama teorijoje, tačiau vietoj to, daugeliu atvejų mes matome, kad valdančio elito sąmoningai suklaidinti piliečiai kaskart yra verčiami dalyvauti prieš save nukreiptos valdžios legitimacijos procedūroje, kurios metu yra keičiami tik … politiniai atpirkimo ožiai. Vienas kalnus prižadėjo ir buvo išrintas į prezidento postą. Tada kitas pažadėjo ir buvo išrinktas. Tada pažadėjo dar vienas ir jis buvo išrinktas. Lietuvoje jau 30 metų stebime šį konservatorių ir liberalų politinį cirką pavadinimu „demokratiški rinkimai“. Tuo pačiu metu eilinių žmonių, pačių rinkėjų padėtis visą „nepriklausomybės“ ir „liberalios demokratijos“ laikotarpį  praktiškai nesikeičia, išlieka stabiliai bloga – turtingieji toliau lobsta, vargšai skursta, valdžios teroras ir priespauda žmonėms stiprėja, valdžia nuolat tobulina prievartos mechanizmus, teroro technologijas, žinomai melagingos propagandos transliavimo bei masinio smegenų plovimo priemones. Tokiu būdu „valdžios rotacijos“ principo praktinė esmė yra nepakeičiamo ir nerenkamo elito, kurį sudaro daugiausiai turtuoliai monopolistai, diktatūros visuomenei  priedanga demokratinės demagogijos lozungais.

Jei valdžia dėl vienų ar kitų priežasčių (tai yra, įvyksta netikėtas realus valdžios pasikeitimas, valdžios rotacija tikrąja to žodžio prasme) atitenka tikriems tautos atstovams, patriotams, atstovaujantiems tautos nacionalinius interesus, tai pagrindiniai planetos žandarai – JAV, ES ir NATO – pradeda aktyviai atakuoti tokią valdžią, daro neįtikėtiną ekonominį, politinį propagandinį, diplomatinį ir dažnai karinį spaudimą, kad grąžinti iš šių žandarų įtakos ištrūkusią valstybę į „laisvų“ JAV/ES kolonijų gretas.

Vakarų šalių geopolitinė strategija yra išlaikyti savo dominuojančią padėtį pasaulyje, apsaugoti savo neokolonijinę imperiją nuo žlugimo primetant tautoms destruktyvius politinius režimus – konservatorius, liberalus, socdemus, nacistus, nacionalistus, fašistus. Tautoms yra siūloma ne apgalvota, prasminga, nacionalinius interesus atitinkanti šalies planingo vystymosi politika, o teisė pasirinkti mažesnę iš blogybių, vadinamų „Vakarų demokratija“. Bet kurios kitos neamerikietiško tipo, suverenios, nepriklausomos, savarankiškos valdžios sistemos sukūrimas yra nedelsiant paskelbiamas mirtina nuodėme, grėsme vakarietiškam gyvenimo ir mastymo būdui, nedelsiant iššaukia sankcijas, protestus ir netgi dažnai sukelia JAV agresorių įsiveržimą ir tokių Vakarams nepageidaujamų nacionalinių suverenitetų smurtinį nuvertimą. Amerikos korporacijoms tarnaujantys politologai jau seniai suprato, kad šalių užgrobimo, kolonizavimo ir pavergimo greitis yra tiesiogiai proporcingas tokiose šalyse vykdomų reformų skaičiui ir valdomų nacionalistinių nesamonių intensyvumui jų politiniame gyvenime. Todėl šūkis „ už valdžios rotaciją“ yra labai populiarus JAV grobikiškoje užsienio politikoje, kadangi jis užtikrina kompradorinio proamerikietiško klano tokioje nacionalinėje valstybėje nuolatinį buvimą valdžioje ir tuo pačiu JAV geopolitinių interesų dominavimą tokioje valstybėje, kuri XX- o amžiaus viduryje buvo taikliai įvardinta „bananų respublika“ pavadinimu.

Tokiu būdu, praktinė „valdžios rotacijos“ principo reikšmė neturi nieko bendra su demokratija. JAV ir ES kolonizatoriai „valdžios rotacijos“ principą taiko toms šalims, kurias Vakarų kolonizatoriai ketina susilpninti, pajungti ir pavergti, išnaudoti jų turimus resursus savo globaliniams interesams. Tokia padėtis pavergtai šaliai yra tik sulėtintas Šiaurės Amerikos indėnų genocido variantas ir perspektyvų nacionaliniams interesams nenumato.

Tiesioginės demokratijos požiūriu, konkretaus politinio režimo degradacijai kelią užkirsti turėtų žmonių laisva valia, patriotinių nacionalinių jėgų vienybė o ne rinkimų teisės apribojimai. Ir būtent šios mobilizacinės idėjos negali pasiūlyti Lietuvos nacionalistiniai dariniai, save siejantys tik su Vakarų civilizacine paradigma, europietiškomis vertybėmis aršios rusofobijos ir antitarybinės isterijos pagrindu. Negalima kovoti už laisvę šlovinant grandines, idealizuojant kolonijinę priklausomybę atnešusią socialinę sistemą.

Politinės sistemos organizacijos požiūriu valdžia yra arba žmonių rankose, kuri gali būti deleguota tik tautai, absoliučiai daugumai atsakingiems atstovams, kuriuos galima lengvai pakeisti, jeigu atstovas pažeidė visuomeninę sutartį su dauguma ir ėmė piktnaudžiauti savo įgaliojimais, siekia neskaidriais būdais įsitvirtti valdžioje per savo, sakykime, korupcijos formos nepotizmo atveju, vaikus, gimines ir pan. Arba valdžia yra koncentruojama vienos ar kitos mažumos rankose, kai Seime, Vyriausybėje, teismuose ir žiniasklaidoje jau matome antrąsias Landsbergių, Saudargų, Gentvilų ir pan, veikėjų kartas ir demokratija yra tik šios valdžios forma, kurioje reali valdžios rotacija nevyksta jau 30 metų.

Žmonių valdžia yra stipri tik tada, kai ji remiasi valstybine nuosavybe į žemę, gamyklas, įmones, bankų sistemą, realus daugumos dalyvavimas politiniuose procesuose, lemiama tautos įtaka politinių sprendimų priėmimo procesuose. Valdžios šaltinis yra tauta, ne demokratinės formalios procedūros, gamybinių jėgų santykis su gamybos priemonėmis, nuosavybės forma. Privati gamybos priemonių nuosavybė valdžią perduoda privatininkams, kurie visada siekia monopolizuoti ne tik rinką, bet ir politinę valdžią. Tokiu atveju demokratijos apibrėžimas kaip daugumos valdžia netenka prasmės ir tampa tik formalumu saujelės turtuolių rankose.

“Įstatymai yra tik valdančios klasės valia, paversta įstatymu”.

Štai kodėl nacionalistų aimanos „ne tokios Lietuvos norėjome“, „ne už tokią Lietuvą stovėjom Baltijos kelyje“, „sukurkime laisvą demokratišką europietišką Lietuvą“, „vienykimės euroatlantinių vertybių pagrindu, geriausiu atveju yra naivus savęs apgaudinėjimas, blogiausiu atveju raginimas ir toliau paklusti nerotuojamo šešėlinio proamerikietiško klano diktatūrai.

V.Landsbergio 30 metų puoselėta politinė korupcija kasdien šiurpina žmones ne tik Lietuvoje , bet ir už jos ribų.
Senelio Savanorio Nr.1 prastumtas į didžiąją politiką Anūkėlis Nr.1 Gabrielius Landsbergis kasdien pasižymi ne tik savo arogancija, bet ir savo absoliučiu protiniu nepakankamumu, tiesiog nekompetencija padauginta iš kvailumo.
Baltarusija, atsakydama į Lietuvos proamerikietiškos chuntos įžūlų kišimąsį į suverenios šalies JTO narės vidaus reikalus, lietuvių specialiųjų tarnybų, fašistinių organizacijų, sorosinių konservatorių, liberalų provokacijas, Vakarų specialiųjų tarnybų sukurtos ‘opozicijos” rėmimą, valstybinio perversmo kaimyninėje šalyje organizavimą, teisėtai nutraukė savo prekių tranzitą per Lietuvą ir Klaipėdos uostą. Tą patį padarė ir laisva demokratiška Rusija. Lietuvos konservatorių, liberalų, dešiniųjų nekompetencija, parsidavėliškumas atėmė iš Lietuvos milijardines pajamas dėl prarasto tranzito. Visos Baltarusijos prekės dabar keliauja Rusijos geležinkeliais į modernų Rusijos uostą prie Sankt-Peterburgo Ust-Lugą ir taip apeina ligotų rusofobų valdomas JAV bananų respublikas. Proamerikietiškas tokių kvazivalstybių valdantysis elitas, žinoma, niekaip nenukenčia, savo 30 sidabrinių visada gauna. Tačiau už vietinių besmegenių valdžioje kvailiojimus visada yra priversti mokėti tokių valstybių paprasti piliečiai , brangiai mokėti darbo vietų, pajamų praradimu, yra mažinamas socialinių programų, sveikatos apsaugos, švietimo, kultūros, sporto finansavimas. Tai didina skurdą, sukelia nedarbą, skatina masinę emigraciją.
Neseniai nepotizmo gyva legenda Gabrielius Landsbergis, senelio dėka net tapęs Lietuvos Užsienio (JAV) reikalų tvarkymo ministru, savo netašyta stuobryste sudrebino pasaulio diplomatijos pasaulį. Baltarusija, remdamasi Jungtinių Tautų Chartija, tarptautine teise pareiškė Lietuvai prašymą išduoti čia besislapstančią Baltarusijos pilietę Svetlaną Tichanovskają, kaltinamą Baltarusijoje sunkių valstybinių nusikaltimų įvykdymu. Anūkėlis Gabrielius į teisėtos Baltarusijos vyriausybės teisėtą prašymą rėžė iš peties arogantiška tirada: “Lietuva buvo ir bus akmenine siena, už kurios ras prieglobstį persekiojamos demokratiškos jėgos”. Ir dar Gabriukas dribtelėjo: “Ir mes galime pasakyti Baltarusijos režimui, kad pirma užšals pragaras, nei mes imsime svarstyti tokius prašymus!!”
Kas tai buvo?! Tai diplomatinio šalies korpuso vadovo kalba?!… Reikia įstatymu uždrausti Lietuvos konservatoriams ir liberalams savo pompastiškose ir tiek pat kvailose kalbose kalbėti Lietuvos vardu ir apskritai – minėti žodį “Lietuva”. Kadangi konservatorių retorikoje šis visiems lietuviams brangus žodis yra siaubingai devalvuojamas, nusikalstamai devalvuojamas.
Vienas veikėjas, turkų paša, savo laiku, užsilipęs ant aukštų Izmailo pilies sienų irgi taip pat kvailiojo, daužėsi į krūtinę, rėkalojo, kad greičiau dangus nukris ant žemės, Dunojus pradės tekėti atgal… Ir baigė labai lūdnai, kai Aleksandrui Suvorovui šis kvailys nusibodo.
Ir dar, Gabriuk, gal nei Austėja nei senelis tavęs nemokino, tačiau Dantės Aligjeri nemirtingame kūrinyje aprašytas 9-asis pragaro ratas jau yra sušalęs į ledą. Šiame pragaro rate, amžiname šaltyje, įkalinti ledo luite savo kaltes išperka patys baisiausi nusidėjėliai, įvykdę baisiausią neatleistiną nuodėmę – tai parsidavėliai, tėvynės išdavikai, savo tėvų, artimųjų išdavikai, draugų, pažįstamų, tautiečių išdavikai.
Gal nereikėtų savęs taip negailestingai demaskuoti?…

Tik 16 metų praėjo nuo baisiausio žmonijos istorijoje karo, kuris mirtinu viesulu nusiaubė Lietuvą, kurią 1945-01-28 (Klaipėdos išlaisvinimas) išvadavo Raudonoji armija. Kaip rašė savo pareiškime stoti į Komunistinio jaunimo sąjungą, ta pati Raudonoji Armija išvadavo (profesoriaus pareiškime nėra jokių kabučių, taip ir rašo – išvadavo!) ir … Vytautą Landsbergį bei jo mamą.
Filmukas labai informatyvus pažintine prasme. Tiesiog verta atlikti elementarią lyginamąją analizę – palyginti tarybinės “okupacijos” ir landsberginės “laisvės” pirmiausia į akis krentančius prieštaravimus.
Ir taip chronologine tvarka – pirma tarybinė, o paskui landsberginė tikrovė.
1. Tarybinė.Atstatoma visa Lietuva, žmonės nemokamai gauna gyvenamus būstus, butus, namus. Landsberginė. Statybos vyksta tik didmiesčiuose, už superbangius ir niekam tikusius būstus jauni žmonės tampa bankų vergais 30-40 metų, kaimai nyksta, namai stovi tušti, beverčiai, nes nėra darbo.
2. Atidaromos naujos gamyklos . Gamyklos uždaromos ir išvagiamos “vikrių” landsberginių sąjūdiečių.
3. Statomas didžiausias Baltijos jūroje laivynas. išvagiamas ir sunaikinamas.
4. Statomos elektrinės, tiesiamos elektros perdavimo linijos pigiai elektrai (4 kap/kwh visą laiką nuo 1961 iki 1990 metų) tiekti. Liaudies darbu sukurta energetinė sistema atitenka apsukriems konservams-liberalams, kurie užkelia dešimtis kartų elektros kainą. Atominė elektrinė uždaroma.
5. Tiesiami nauji keliai, vystomas visuomeninis transportas, kuriuo iš bet kurio užkampio pigiai ir greitai žmonės gali pasiekti bet kurį kelionės punktą. Nutiesti tarybiniai keliai gerinami tam , kad JAV-NATO okupantai galėtų patogiau pradėti III Pasaulnį karą Lietuvos teritorijoje. Kas bus su Lietuva po “demokratų” agresijos – niekam nerūpi.
6. Kiekviename kaime atidaromos bibliotekos, kultūros namai, ambulatorijos, kur bet kuris tarybinis pilietis gali nemokamai atitinkamas socialines paslaugas. Uždaromos bibliotekos, kultūros namai, ambulatorijos – rūpintis eiliniais žmonėmis yra ne landsberginių reikalas.
7. Atidaromos naujos ligoninės, poliklinikos, kur bet kuris tarybinis pilietis nemokamai gauna aukšto lygio medicinos paslaugas tą pačią dieną, kai ateina į atitinkamą sveikatos apsaugos įstaigą ir yra gydomas tol, kol pasveiksta, sanatoriniai kelialapiai reabilitacijai į kurortus Palangoje, Druskininkuose, Birštone nemokamai visiems, poilsiniai – už simbolinę kainą arba profsąjungos lėšomis. Landsberginėje – uždaromos, “optimizuojamos”, ambulatorijos, ligoninės, poliklinikos, pacientas gauna gydytojo konsultaciją tik po 2-4 mėnesių, jeigu nenumiršta, absoliuti dauguma medicinos paslaugų komercinės, mokamos, prieinamos tik pasiturintiems “laisvės kovotojams”, sanatoriniam gydymui daugumai varguolių “kvotų nėra”, mokami siuntimai, odontologijos klinikos ant kievieno kampo, tačiau dantis už kosminę kainą galima tik po 1-3 mėnesių. Daugumoja klinikų dirba amatininkai, kuriems ant pacientų nusi…
8. Kiekviename kaime, gyvenvietėje yra mokyklos, kurias baigę bet kuris kaimo vaikas, turėdamas noro ir sugebėjimų, nemokamai gali studijuoti bet kuriame universitete, o baigęs studijas visada gauna darbą pagal specialybę. Mokyklų tinklas “optimizuojamas”, tai yra mokyklos uždaromos, aukštasis mokslas tampa pasiekiamas už didelius pinigus, gavęs diplomą jaunas specialistas pusę metų “dirba” bedarbiu “Užimtumo tarnyboje”, paskui spjauna į diplomą ir važiuoja plauti indų kur nors Vakaruose.
9. Vystomas žemės ūkis, gyvulininkystė, pieno pramonė, paukštininkystė, po įvykusios melioracijos dirbamos žemės plotas Lietuvoje išauga kelis kartus, atsodinami miškai. Dirbama žemė atitenka “kovotojams už Lietuvos laisvę”, latifundinkams, tampa spekuliacijų objektu, didžioji dalis dirbamos žemės nedirbama, miškai masiškai kertami.
Tai nėra išsamus visų pokyčių sąrašas, kiekvienas iš savo patirties ras ir daugiau palyginimų, kurie perša įkyrią mintį – jeigu Raudonoji Armija kai kurių veikėjų būtų “neišvadavusi”, visiems būtų buvę geriau…

Šaltinis: http://valiukenas.com/archives/1987?fbclid=IwAR203ZQE8NSb_ethapbiJr84sjrcFEqacuOG9lC3Dw1crGwISdLfCp_3TQI

Rusijos kišimasis į prezidento rinkimus Ukrainoje prasidėjo, bet kuriuo atveju apie tai Lietuvos naujienų portalas „Delphi“ jau rašo. Neabejotina, kad netrukus bus pranešta apie Rusijos kišimasi į prezidento rinkimus Lietuvoje, kurie vyks 2019 m. pavasarį. Labiausiai tikėtina, kad vėl bus demaskuotas šnipinėjimo tinklas, sudarytas iš taip vadinamųjų Kremliaus agentų, bandančių daryti įtaką šiems rinkimams. Kaip visa tai neatrodytų juokinga, bet Lietuvos gyventojams belieka tik laukti galutinių žaidimo rezultatų naujame populiariame politiniame šou: „sugauk Rusijos šnipą“. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos auditorija daugiausiai skaito tik komentarus publikacijoms, šalyje sukurtos ir veikia organizuotos interneto trolių grupės, vadinančios save „elfais“. Šių «kovotojų» užduotis yra sukurti tam tikrą santaikos visuomenėje iliuziją ir reikiamo psichologinio fono formavimas.

Taip vadinamieji elfai ne tik rašo „reikiamus“ komentarus po demaskuojančiais Lietuvos publicistų straipsniais, bet ir daro psichologinį spaudimą žmonėms, turintiems nepriklausomą požiūrį. Aš niekada nebuvau nei dešiniųjų, nei kairiųjų judėjimų šalininkas, tiek tų, tiek kitų mąstymas dažniausiai yra įspraustas tam tikrų stereotipų rėmuose ir riboja vidinę laisvę. Man yra artimesnė Rytų išmintis, kuri moko: „blogio negalima  sunaikinti, jį sunaikinus, tu pats tapsi blogiu“. Remiantis šia taisykle ir bandau disputuoti su savo oponentais. Lietuvoje pirmą kartą gyvenime susidūriau su reiškiniu, kai blogis ir neapykanta generuojami pačiame aukščiausiajame politiniame lygyje, ir, mano nuomone, tai yra labai pavojinga. Lietuvos elfų prezidento rinkimų išvakarėse laukia daug darbo. Paprastam žmogui vėl bus atkakliai brukama agresyvaus ir pavojingo Rytų kaimyno idėja, būtinybė didinti gynybos išlaidas ir t. t. ir pan. Jau yra trolinami nauji hipergarsiniai ginklai ir kiti Rusijos technologiniai laimėjimai, daroma viskas tam, kad padalinti žmones į saviškius ir priešus. Lietuvos elitas ruošia savo žmones ilgam gyvenimui neapykantos ir baimės sąlygomis. Tokios valstybės buvimas galimas tik su išorine finansine parama ir vidaus politinėmis represijomis.

Ne taip seniai grupė Lietuvos ekspertų jau išreiškė susirūpinimą dėl Seimo Kultūros komiteto narių įstatymo  iniciatyvos,  draudžiančio skelbti informaciją, kuri tariamai kelia grėsmę valstybei. Be to, šis komitetas užregistravo visuomenės informavimo įstatymo pakeitimus, numatančius „greito reagavimo“ procedūrą nepageidaujamoms televizijos programoms. Visa tai kartu liudija, kad spaudimas prieš kitaminčius Lietuvoje tik didės.

Pastaruoju metu vis dažniau lietuviškame interneto segmente ėmė atsirasti rusakalbiai troliai, jie yra diegiami į įvairias grupes socialiniuose tinkluose ir stengiasi daryti įtaką dalyviams. Propagandos atžvilgiu, rimtai juos suvokti neverta, aišku, kad tai žmonės, turintys žemą intelektą ir yra toli nuo Rusijos realijų. Tačiau  įsikišti į prezidento rinkimus Lietuvoje, su tikslu ateityje  apkaltinti Rusiją, jie ir į juos panašios struktūros laisvai gali .

Ryšium su tuo norėčiau  žmonėms, kurie nežino Rusijos, paaiškinti, kai kuriuos rusiško mentaliteto bruožus, kurie iš esmės skiriasi nuo vakarietiškų. Bet koks žmogaus mąstymas lemia ir jo veiksmus, ir aš iš karto noriu pasakyti, kad daugelis dalykų, kurie Vakaruose kelia susižavėjimą ir pasididžiavimą, tarp Rusijos piliečių yra laikoma žema ir nederama.

Jei nesiruoši šaudyti, neišimk ginklo

Tradiciškai Vakarų šalys visada nori daryti spaudimą savo konkurentams, atvirai demonstruojant savo ginklo jėgą. Dažniausiai nuo to kenčia nekalti žmonės. Rusijoje tokie veiksmai laikomi nepriimtinais. 1945 m., norėdami daryti spaudimą TSRS, amerikiečiai numetė dvi atomines bombas ant Japonijos miestų. Dresdeno bombardavimas tais pačiais metais nesiekė tikslo pagreitinti pergalę prieš Vokietiją ar sumažinti sąjungininkų aukas. Amerikiečiams reikėjo parodyti savo jėgą Sovietų Sąjungai. Buvo pasirinktas beveik nenukentėjęs nuo bombardavimų Drezdenas, savo  karine bei strategine prasme neturėjęs jokios reikšmės , miestas kartu su savo gyventojais buvo visiškai sunaikintas. Mūsų laikais niekas nepasikeitė, iki pastarųjų metų Amerikos lėktuvnešiai buvo bauginimo simbolis.

Juos galėjo atvaryti prie nepaklusnios valstybės krantų, išvesti į kovos poziciją, o į kai kuriuos netgi galėjo paleisti raketas, žinodami, kad priešas negalės atsakyti. Svarbiausia amerikiečiams visada buvo parodyti Rusijai savo galią. Šiaurės Korėjos atveju šis variantas nepraėjo, iškilo grėsmė gauti atsakomąjį smūgį.

Noriu duoti pavyzdį iš savo šeimos istorijos. Mano dėdė Ilja, iš mano mamos pusės, legendinis žmogus, praėjęs visą karą nuo pirmos iki paskutinės dienos. Jis jį sutiko Lutsko srityje 1941 m. birželio 22 d., baigė tarnybą 1945 m. rugsėjo mėnesį Mandžiūrijoje Tolimuosiuose Rytuose, išlaisvindamas Harbiną. Prahos miesto išlaisvinimas Čekoslovakijoje tam tikru požiūriu buvo unikalus, ir dėdė Ilya sakė, kad net buvo uždrausta naudoti sunkiąją artileriją, o apie  bombardavimą iš oro iš vis nebuvo jokios kalbos.. Viskas buvo daroma siekiant išsaugoti miesto architektūrą ir gyventojus.

Tačiau ir čia amerikiečiai nepraleido galimybės subombarduoti Prahą, nepaisant to, kad ji buvo sovietinės įtakos zonos dalyje. Vėliau jie paaiškino savo bombardavimą navigacijos klaida. Iš tiesų, kaip sakė tarnavęs žvalgyboje dėdė, amerikiečiai bombardavo Prahą tam, kad diskredituotų tarybinę kariuomenę taikių miesto gyventojų akyse. Pasak dėdės, pagrindinis jo ginklas, išlaisvinant miestą, buvo trofėjinis pistoletas „Walter“ ir vokiečių peilinis durtuvas, pagrindiniai susirėmimai vyko durtuvų kautynėse. Norėčiau jums priminti, kad NATO ir Amerikos kariuomenė atsisakė peilinių durtuvų savo ginkluotėse, o Rusijoje buvo nuspręsta jį palikti dėl to, kad šis ginklas yra pagrindinis mūšio lauke po to, kai baigsis šoviniai ir visa skaitmeninė įranga bus sugadinta. Toliau išvadas darykit patys: ar Vakarų pajėgos sugeba vykdyti realų karą, kuriame teks mirti?

Viešas ginklų demonstravimas vyksta ir taikiame gyvenime. Kai jūs pateksite į bet kurią Europos Sąjungos šalį, pirmas dalykas, kuris tuojau pat krenta jums į akis, yra ginkluoti policininkai, pistoletai ir  elektrošokas pas juos pačioje matomiausioje vietoje. Kur nors Baltarusijoje ar Rusijoje vaizdas visiškai kitoks, ten milicija ar policija nerodo ginklų, pas kelių inspektorius Rytuose aš niekada nesu matęs pistoletų. Šis psichinis nukrypimas stumia Vakarų šalis nuolat perkelti savo ginkluotę arčiau Rusijos sienų.

Jie negalvoja apie tai, kad bet kokia netyčinė net vieno kareivio klaida gali sukelti nenuspėjamas pasekmes, gali nukentėti nekalti žmonės.

Įžeidimas viešojoje erdvėje

Niekada gyvenime jūs neišgirsite nei iš vieno Rytų valstybių lyderio įžeidimų kito asmens adresu, juo labiau valstybės vadovo ir jo liaudies. Nė vienas iš jų nedrįstų net pavadinti kokią nors šalį priešiška, tokie išpuoliai laikomi žemais ir nepriimtini stipriems ir nepriklausomiems politikams. Visiškai kitoks vaizdas Vakarų šalyse, čia viešieji įžeidimai ir žeminimai iš politinių lyderių lūpų yra normalu, lyg tai taip ir turi būti. Žodžiai apie priešus ir agresiją tampa būtinu jų bet kokio viešo pasisakymo atributu. Ypač pažangūs šiame reikale,   taip vadinamieji Lietuvos politikai, tiesą sakant, man gėda dėl jų. Vakaruose tiesiog nėra stiprių ir nepriklausomų lyderių, todėl Rusijos žmonės stengiasi supratingai ir su humoru   reaguot į tokius „Vakarų partnerių“ išpuolius.

„Landsbergizmo“ saulėlydis

Liberaliems politikams, galvojantiems  vieningos  globalinės tvarkos rėmuose, nieko kito nelieka, kaip uždaryti alternatyvius informacijos šaltinius ir šiurkščiai slopinti bet kokią kitą mintį. Tikriausiai ne be reikalo sukuriami ir finansuojami taip vadinamieji elfai, o artimiausioje ateityje su didele tikimybe jiems teks pakeisti Lietuvos rinkėjus artėjančioje prezidento rinkimų kampanijoje.

Pridedamoje uždarosios grupės „Elfai“ ekrano nuotraukoje aš sąmoningai padariau neryškius vieno iš dalyvių duomenis, tiesiog nenoriu sugadinti šios jaunos merginos karjerą ateityje. Esu tikras, kad praeis laikas  ir viskas pasikeis Lietuvoje. Lietuviams reikia gerai išmokti vieną tiesą: „Tiesa nepasakyta iki galo, negali būti tiesa.“ Visa Lietuvos propaganda yra grindžiama pusiau tiesa, o kartais net tiesioginiu melu, ir tai klaidina daugelį žmonių. Nereikia kapstytis purvinuose apatiniuose, reikia tiesiog pažvelgti į tai, kas jau seniai yra žinoma visiems. Žmonių, stovėjusių „landsbergizmo“ epochos ištakose, istorija, apie  daug ką pasakys jos gynėjams. Šios epochos įkūrėjai niekada nedalyvavo „miško brolių“ pasipriešinime, jie nepatyrė bado tremtyje ir Stalino lageriuose.

Jie, kaip taisyklė, ištikimai tarnavo tarybinei valdžiai, buvo aktyvūs komjaunuoliai ir net komunistai, sėkmingai pakildavo karjeros laiptais, daugelis duodavo ištikimybės priesaiką, tarnaudami Tarybinėje kariuomenėje. Be to, kai kurie iš jų (pasak mano tėvo ir kitų liudytojų) buvo KGB agentais, ir didelė tikimybė, kad  ant jų rankų lietuvių kraujas.

Nepaneigiamu faktu lieka svarbiausia, kad  Tarybinėje Lietuvoje be bendradarbiavimo su TSRS KGB buvo neįmanoma padaryti karjerą, visi tai žino. Mano tėvas daug žinojo ir kalbėjo apie tai, būtent dėl šios priežasties jo užsispyrusiai neleido į Lietuvą net po paleidimo iš lagerio  1957 m.. 2004 m. jis savanoriškai paliko Lietuvą visam laikui, gyventi veidmainių šalyje jisai negalėjo. Yra daug faktų, liudijančių apie dvigubą Lietuvos elito gyvenimą, žurnalistas Juozas Ivanauskas juos surinko vienoje knygoje „Dar kartą apie landsbergizmą“, kur pristato žmonių, apie kuriuos Lietuvoje stengiasi ne kalbėti, liudijimus. Taip pat galite skaityti arba parsisiųsti pagal šią nuorodą

Definicijos „landsbergizmas“ autorius – Lietuvos disidentas L. Dambrauskas (1921-2003). 24 metų Kauno universiteto studentą tarybinis tribunolas nuteisė mirties bausme, bet jis sulaukė malonės. Jis turėjo 10 metų kalėti lageryje, Kazachstane.

Savo knygoje Dambrauskas rašė: «Lietuvai reikalinga ne desovietizacija, o delandsbergizacija, kuri iš tikrųjų yra sovietizacijos tąsa, tik dar sparčiau ir platesniais mastais griaunanti Tautą ir žmogų!

…Landsbergizmo atsiradimas pademonstravo Lietuvos padėties tragizmą. Landsbergizmas nėra vien Konservatorių partija. Tai ir ne vienminčių avinų susibūrimas apie savo lyderį, o gerai organizuotas politinių aferistų voratinklis, siekiantis supančioti piliečius melagingomis vertybėmis. Landsbergizmas nėra ideologinė vienminčių partija. Joje randa vietą įvairiausių pasaulėžiūrų bei politinių pažiūrų žmonės, kuriuos jungia begalinis valdžios troškimas ir neribotas savanaudiškumas“.

Aš Puikiai suvokiu, kad šie žmonės nesustos nei prieš ką dėl valdžios išsaugojimo, tačiau ne viskas priklauso nuo jų noro. Kiekviena epocha turi savo pradžią ir savo pabaigą, Lietuva negalės ilgai buti baimės ir neapykantos atmosferoje, jokios represijos ir draudimai nesustabdys šios sistemos žlugimo.

Jaras Valiukėnas – 

Juozo Ivanausko knyga “Dar kartą apie landsbergizmą” pdf formatu:  https://drive.google.com/file/d/1aK9snv4ird_JYY8Hmh8OjdDbeVKur3vE/view