maidanas Baltarusijoje Archives

Satyra

Lietuvos prokuratūra ėmėsi tirti “nusikaltimus žmoniškumui” Baltarusijoje

By Jonas Kovalskis 2020-12-09

Generalinis prokuroras Evaldas Pašilis trečiadienį pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl Baltarusijoje Aliaksandro Lukašenkos režimui lojalių jėgos struktūrų pareigūnų vykdomų piliečių kankinimų. Tyrimas pradėtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse esančiu skyriumi, kur apibrėžti nusikaltimai žmogiškumui ir karo nusikaltimai.
Šiame kilniame prokuroro darbe bet kurio doro piliečio pareiga yra padėti. Todėl skubu prokurorui Evaldui Pašiliui pateikti mano disponuojama informacija, kas ir kodėl daro nusikaltimus žmoniškumui. Tikiuosi, mano nesavanaudiška pagalba tyrimui bus naudinga ir padės užkirsti panašius nusikaltimus žmoniųškumui ateityje.
Gerb. prokurore, jei Jūs netyrinėjote mitingų, netyrinėjote jų vaizdo įrašų, dar nenustatėte juose dalyvaujančių asmenų, tuomet yra keletas požymių, pagal kuriuos net namų šeimininkei tampa aišku, kad visos šios „spontaniškos“ eitynės yra gerai parengtas komercinis projektas, kaip, tarkime, Maskvoje, Chabarovske, Ukrainoje. Tas pats dabar vyksta net ir pačiose JAV. Todėl delsti negalima

Šios komercinės operacijos trukmė priklauso nuo „rėmėjų“ piniginės dydžio. Pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose riaušes remia finansinis kapitalas, kuris pradėjo „trupinti batoną“ ant D.Trampo, kuris irgi yra pramoninio kapitalo atstovas ir atstovauja jo (pramoninio kapitalo) interesus. Prancūzijoje jau trys metai vykstančių riaušių rėmėjas yra JAV transnacionalinės korporacijos, globalinis pasaulio elitas (jis keršija Macronui už jo bandymus pristatyti idėjas, kurios aiškiai prieštarauja JAV dominavimo visame pasaulyje ir Europos Sąjungoje. Na, tarkime, Macrono idėja dėl nepriklausomos Europos armijos sukūrimo yra akivaizdžiai eretiška, todėl Macroną ant laužo, pvz. Šios riaušės gali tęstis gana ilgai.

Chabarovske mitingai pasibaigė trečią dieną. Nors JAV Valstybės departamento agentai Rusijoje vis tiek tvirtino, kad Chabarovske kiekvieną mėnesį į “masinius” protesto mitingus išeina po 30 000 žmonių ir visą laiką nuo rugpjūčio mėnesio rodo tą patį vaizdą, nufilmuotą skirtingais rakursais. Tiesą sakant, vietiniai blogeriai ten kasdien deda savo asmenukes su vaizdu tuščiose Chabarovsko aikštėse, kur tariamai kilniu piliečių pasipiktinimu kunkuliuoja mitingai.

Vienas visose tokiose “liaudies revoliucijose” nuolat krentantis į akis faktas yra tai, kad visuose vaizduose yra būtinas griežtas vadovavimasis “spalvotų” revoliucijų metodika, kuri mums visiems yra gerai pažįstama iš Sąjūdžio laikų. O būtent, visose “spontaniškuose” mitinguose yra tiesiog privalomas išraiškingas paveikslėlis – „debilas“ arba „debilė“ su gėle, visada priešais ginkluotos policijos rikiuotę, visada apsuptas minios fotoreporterių be atpažinimo ženklų, kurie paskui ištiražuos šiuos surežisuotus kadrus visame pasaulyje.

“Spalvotų” revoliucijų metodikų autoriai yra įsitikinę, kad šis nešvarus klastojimo metodas su gėle turėtų sukurti išskirtinai „taikių“ riaušių ir pogromų įspūdį. O teisėtos valdžios „kruvinas režimas“ visiškai nepagrįstai daužo bananais „taikius“ maidaunus. Tai, kad yra deginami automobiliai gatvėse, daužomos vitrinos, naikinamas miesto turtas, o policijos skyriuose netyla skambučiai piliečių, reikalaujančių išvaikyti šiuos „aktyvistus“, nes jie trikdo miesto transporto, įstaigų darbą, neleidžia žmonėms nuvykti į darbą ar namus, kelia grėsmę piliečių sveikatai ir turtui – tai nesiskaito ir niekas to netiražuos “laisvojo” pasaulio žiniasklaidoje. Svarbiausias bet kurio maidano-sąjūdžio tikslas yra diskredituoti teisėsaugos pareigūnų veiksmus. Ir parodyti valdžios „kruviną režimą“, kuris grubiai represuoja „taikius“ itin demokratiškus riaušininkus, kurių valia ir sąmonė jau seniai suformuota per socialinius tinklus ir internetą.

Šį akivaizdų “aktyvistų” veiksmų metodinių nurodymų braižą plika akimi galima atsekti įvairiose pasaulio šalyse, kur tam tikros JAV pajėgos dabar organizuoja „protestus“, norėdamos kontroliuoti Europos lyderius, bandančius parodyti nepriklausomybę.

Taip buvo Vokietijoje:

Taip buvo ir Ispanijoje:

Taip buvo ir Prancūzijoje:

Venesuela

Egiptas

Graikija

Honkongas

Ukraina

Maskva

O dabar Baltarusijoje:

Ir jeigu šitų zombių, “taikių” protestuotojų, gėlyčių ir širdučių mėgėjų neišvaikyti laiku, tai rytoj jie ateis jau su grindinio akmenimis, o poryt ginkluoti Molotovo kokteiliais ir šautuvais. Ir taip toliau, kol bus pasiektas tikslas, kurio siekia sponsoriai. Būtent tai dabar vyksta ir JAV, „demokratijos“ židinyje ir visų valstybinių perversmų technologijų lopšyje.

Visų spalvotų revoliucijų, kurių metu yra daromi nusikaltimai žmoniškumui, Baltarusijoje taip pat ir ypač, technologijų kūrėjai ir bendraautoriai yra žemiau nurodytų kontorų veikėjai – imkite juos ir nedėkokite:

JAV Tarptautinis Respublikonų Institutas

Visai nevyriausybinė organizacija “Freedom House”, Vašingtonas, JAV

“Eurazijos fondas”, visai nevyriausybinė JAV organizacija, bet dukterinė tokios pat nevyriausybinės JAV organizacijos USAID nekarinių invazijų įmonė

Vokietijos absoliučiai niekieno nevyriausybinis “Konrado Adenauerio fondas”. Mantas Adomėnas žino geriau.

Taip pat, žinoma, nevyriausybinis “Demokratijos palaikymo fondas”, finansuojamas JAV Kongreso, kurio išlaikymui JAV kongresmenai kasdien renka išmaldą klūpėdami prie bažnyčių. Dievobaimingi, škias,…

“Alberto Einšteino institutas”, nesmurtinių perversmų centras, JAV. Steigėjas – Džinas Šarpas, spalvotų revoliucijų technologijų kūrėjas, Audriaus Butkevičius mokytojas.

“Demokratijos Rytų Europoje palaikymo fondas” , Briuselis, Belgija (JAV)

“Tarptautinis strateginių tyrimų institutas”, Londonas, Jungtinė Karalystė, lietuviškų jorkšyrų elfų sponsorius.

RAND Corporation – JAV vyriausybės strateginių tyrimų centras.

Analitinė kompanija ALACO, Londonas, JK. Dalyvavo neseniai įvykusiame perversme Kirgizijoje

Taigi, kai Lietuvos “nepriklausoma” žiniasklaida (kuri priklauso žinomam filantropui Dž. Sorosui, visai pagrįstai ir teisingai daugelyje šalių paskelbtam persona non grata) ir “laisvojo” pasaulio “visai nepriklausoma” žiniasklaida ima klykti, kad kažkurioje šalyje aborigenai staiga įkaitino savo smegenis iki raudonumo ir patys iškepė mintį – atėjo laikas burtis į gaujas ir eiti į gatves plėšyti gerkles, – reiškia, jog vėl kažkas (nerodysiu pirštu, bet JAV, Jungtinėje Karalystėje) vėl išleido kelis milijardus dolerių komercinei operacijai “stikliniai karoliai aborigenams mainais už aborigenų šalį”.

P.s. Kaip kolega kolegai, Evaldai. Galvoju, tyrimui dėl “nusikaltimų žmoniškumui Baltarusijoje” greitai ir objektyviai užbaigti labai padėtų ekspertas Audrius Butkevičius, Džino Šarpo mokinys, Alberto Einšteno instituto absolventas ir šiaip didelis demokratijos gerbėįas, laisvės gurmanas. Jis pats ne viename intervju teigė, jog ne kartą dalyvavo “gadinant paveiksliukus sovietinei armijai”, kuriant kruvinų režimų “nusikaltimų žmoniškumui” paveiksliukus Gruzijoje, Moldovoje, Ukrainoje, Kirgizijoje, Rusijoje ir dar velniai žino kur. A. Butkevičiaus ekspertinė nuomonė turėtų neįkainojamą vertę Jūsų kilniame tyrime dėl nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų Baltarusijoje.

Nedėkokite, nesu vertas…

Keep Reading

Aktualijos

Baltarusijoje vykstančias riaušes vykdo ir valdo JAV

By Jonas Kovalskis 2020-09-17

Baltarusijoje vykstančias riaušes vykdo ir valdo JAV

S.Naryškin’as, Rusijos Užsienio žvalgybos tarnybos vadovas

Nepavykusį valstybinį perversmą Baltarusijoje bandė įvykdyti – kaip visada – JAV tarptautiniai nusikaltėliai, JAV nusikalstamos specialiosios tarnybos ir jų nemilitarinių agresijų prieš viso pasaulio tautas taip vadinamos “nevyriausybinės” organizacijos. Po A.Lukašenkos įtikinamos pergalės rinkimuose į Baltarusijos prezidento postą (už jį balsus atidavė 80,1% rinkėjų), JAV nusikalstamos struktūros bandė įvykdyti valstybinį perversmą šalyje pasinaudodami, vėl kaip visada, vietiniais nacionalistais, kurie įžūliai drįsta save vadinti “patriotais” (už JAV dolerius). Būtent amerikiečiai vadovavo (vėl kaip visada) per savo marionetes Lenkijoje, Lietuvoje, Ukrainoje, Čekijoje po teisėtų rinkimų kilusioms riaušėms. JAV, pagrindinė Baltarusijos “opozicijos” rėmėja, riaušėms organizuoti išleido milijonus dolerių.

Rusijos Užsienio žvalgybos tarnybos (SVR) duomenimis, prasidėjus masiniams neramumams Baltarusijoje, amerikiečių šnipai keletą kartų padidino savo finansavimą Baltarusijos maidaunams-sąjūdiečiams.
Anksčiau žurnalistams pavyko sužinoti, kad pagrindinis visų valstybinių perversmų, spalvotų revoliucijų, maidanų, sąjūdžių visame pasaulyje organizatorius, visų antivalstybinių, antiliaudinių jėgų, penktų kolonų nacionalinėse valstybėse-JAV agresijų aukų rėmėjas yra visiems žinomas nusikalstamas fondas USAID. Šis JAV Valstybės departamentui pavaldus, iš JAV valstybinio biudžeto finansuojamas fondas išleido milijonus dolerių Baltarusijos riaušininkams apmokėti. Pinigai buvo siunčiami per visose “spalvotose” revoliucijose dėsningai dalyvaujančius JAV CŽV kontroliuojamus tarpininkus – “nevyriausybines” organizacijas „Freedom House“, „World Learning“, „Pact World“ ir CEPPS. Per tuos pačius “fondus” buvo finansuojami visi sąjūdiečiai, maidaunai, “opozicionieriai”, nacionalistai nepriklausomose nuo JAV kolonijinio diktato suvereniose valstybėse, kur “patriotų” rankomis į valdžią buvo atvesti proamerikietiški antiliaudiniai režimai, JAV kolonijų administratoriai, kurių pagrindinė funkcija yra pardavinėti savo šalių nacionalinius interesus, savo tautų išteklius Vakarų kolonizatoriams už 30 Judo sidabrinių.
Rusijos SVR turi neginčijamų įrodymų, jog paskutinio mėnesio įvykiuose Baltarusijoje pagrindinį vaidmenį atliko Vašingtonas. Rusijos žvalgybos duomenimis, maištui JAV šnipai pradėjo ruoštis dar gerokai prieš prezidento rinkimus. JAV instruktoriai kruopščiai atrinko padugnes- antivyriausybinius aktyvistus Ukrainos, Lenkijos ir Lietuvos teritorijose, juos apmokė organizuoti riaušes ir iš anksto permetė į Baltarusiją. Tik Baltarusijos KGB ir Rusijos atitinkamų tarnybų dėka į Baltarusijos teritoriją nepavyko įvežti “nežinomų” snaiperių ir tokiu būdu užkirstas kelias Vakarų nusikaltėliams šaudyti į taikius žmones, kaip tai buvo paprastai daroma Tbilisyje, Vilniuje, Kijeve visų maidanų-sąjūdžių made in USA metu.
„Vakarų nusikalstamų struktūrų pėdsakai yra aiškiai matomi įvykiuose Baltarusijoje. Nuo pat pradžių taip vadinami “liaudies” protestai buvo gerai organizuoti, profesionaliai vykdomi ir nuosekliai koordinuojami iš JAV marionetinių režimų Lenkijos, Lietuvos, Ukrainos, Čekijos teritorijų.

Rusijos žvalgybos tarnyba, remdamasi patikimais informacijos šaltiniais, tvirtina, kad S.Tichanovskaja yra valdoma JAV specialiųjų tarnybų, o pagrindiniai taip vadinami “opozicionieriai” (Maška Kolesnikova, Cepkalo ir pan.) Vakarų masinės dezinformacijos priemonių yra intensyviai reklamuojami kaip spontaniškai iškilę “liaudies” lyderiai, nors su Baltarusijos liaudimi šie “lyderiai” neturi nieko, išskyrus kalbą ir kilmę, bendro.
Tai, kas vyksta Baltarusijoje, yra JAV-NATO dar vienas nusikalstamas bandymas įvykdyti valstybinį perversmą nepriklausomoje šalyje, Rusijos strateginės sąjungininkės teritorijoje, mėginimas surengti antiliaudinę „spalvotą revoliuciją“, po kurios šalį Vakarų kolonizatoriai galėtų laisvai išgrobstyti, paversti skurdo ir baimės zona, rusofobiniu NATO poligonu, Vakarų agresijos prieš Rusiją placdarmu, kaip tai JAV-ES padarė po 2014 metų perversmo Ukrainoje.

Nei pati “spalvota” (žalia pagal US dolerio spalvą) revoliucija Baltarusijoje, nei šio antiliaudinio perversmo “lyderiai”, nei jų organizuojamos akcijos a la “moterys baltais rūbais”, eisenos, protestai neturi nieko bendra su Baltarusijos tautos ir piliečių interesais.

Ir apie “rinkimus” Lietuvoje

Pilieti, nebalsuok nei už vieną partiją, kandidatą, kurie sako, kad rinkimai Baltarusijoje buvo neskaidrūs, A.Lukašenko yra nelegitymus, S.Tichanovskaja yra Baltarusijos “liaudies” išrinkta, Baltarusijos liaudis sukilo ir kovoja už demokratiją, laisvę, žmogaus teises, mes – NATO, mes – gauja, Amerika mums padės, Landsbergis mums dovanojo laisvę, sąjūdis buvo išsivadavimo judėjimas ir panašiai. Tokie kandidatai yra tik JAV samdiniai ir lietuvių tautos interesai jiems yra dešimtoje vietoje.

Keep Reading

Aktualijos

Maidaną Baltarusijoje, kaip ir visus “liaudies” sąjūdžius-maidanus, organizavo JAV-NATO tarptautiniai nusikaltėliai

By Jonas Kovalskis 2020-09-05

Paskelbtas Berlyno ir Varšuvos pokalbio telefonu apie Navalno bylą įrašas
Baltarusijos valstybinė žiniasklaida paskelbė Minsko perimtą Berlyno ir Varšuvos derybų dėl situacijos su Aleksejumi Navalniu įrašą.
Tarp valstybinio perversmo Baltarusijoje organizatorių Vokietijos ir Lenkijos aukštų pareigūnų įvyko telefoninis pokalbis kaip toliau kurstyti karą Rusijos pasienyje, griauti saugumą Europoje, kad būtų užgrobta Baltarusija vietinių landsberginių tapinoidų, JAV samdinių-liokajų rankomis, suorganizavus sąjūdį-maidaną.
Pokalbio įrašo vertimas:
“- Alio, laba diena, Nikai. Kaip einasi mūsų reikalai?
– Atrodo, kad viskas vyksta pagal planą. Medžiaga apie Navalną yra paruošta. Bus perduota kanclerės administracijai. Laukiame jos pareiškimo.
– Ar apnuodijimas pasitvirtino?
– Žiūrėk, Maikai, šiuo atveju tai nėra taip svarbu. Vyksta karas. O karo metu visi metodai yra tinkami.
– Sutinku. Būtina atgrasyti Putiną, kad nekištų nosies į Baltarusijos reikalus. Veiksmingiausias tam būdas yra paskandinti jį Rusijos problemose, o jų yra daug. Be to, artimiausiu metu jų laukia rinkimai, balsavimo diena Rusijos regionuose.
– Tuo mes užsiimame. O kaip jūsų reikalai Baltarusijoje?
– Jei atvirai, tai ne labai gerai. Prezidentas Lukašenka pasirodė esąs kietas riešutėlis. Jie profesionalai ir organizuoti. Akivaizdu, kad Rusija juos palaiko. Valstybės tarnautojai ir kariuomenė yra ištikimi prezidentui. Kol kas dirbame. Visa kitą papasakosiu, kai susitiksime, tai nėra pokalbiui telefonu.
– Taip, taip, aš suprantu. Iki pasimatymo.”

Prieš tai Vokietijos vyriausybė pranešė, kad tinklaraštininkas Navalnas neva buvo apnuodytas nervus paralyžiuojančiu cheminiu ginklu „Novičiok“. Po to Europos diplomatijos vadovas Žozefas Borelis pareiškė, kad Europos Sąjunga pasilieka teisę taikyti sankcijas sankcijas Rusijai.
Šis tarptautinis skandalas, surežisuotas vėl JAV Didžiosios Britanijos tarptautinių nusikaltėlių specialiųjų tarnybų kabinetuose, vėl sąmoningai eskaluojamas pagal anksčiau tų pačių tarnybų sukurptas klastotes “Litvinenko nunuodijimas polonijumi”, “Skrypalių nunuodijimas “Novičiok”-u. Minėtais atvejais nei viena Vakarų šalis, NATO teroristinės organizacijos narė taip ir nesugebėjo pateikti jokių įrodymų nei dėl nunuodijimo, nei Kremliaus ryšio su šiais nunuodijimais. Visi tyrimai Didžiosios Britanijos , šalies-klastotojos, vyriausybės sprendimu buvo įslaptinti, pažeidžiant visas tarptautinės teisės normomis įtvirtintas tokių incidentų nešališko tyrimo procedūras buvo nuo tyrimo nušalinti visi ir nešališki, ir suinteresuoti tiesos nustatymu asmenys, kaip tai įpareigoja daryti Konvencija dėl cheminio ginklo uždraudimo šalis, kurios pasirašė šią konvenciją. Tačiau visos Vakarų “laisvo” pasaulio šalys-agresorės vieningai įvedė neteisėtas tarptautinės teisės požiūriu sankcijas Rusijai – ekonomines, finansines, diplomatines. Tokiu būdu Vakarų teroristinis “laisvas” pasaulis dar kartą patvirtino, kad jiems negalioja įstatymas, taisyklės, tarptautinės teisės normos, jie yra pasiryžę griauti visą saugumo architektūrą pasaulyje, kad galėtų vėl, kaip Didžiosios Britanijos piratų kolonijinės imperijos laikais, vėl nebaudžiamai plėšikauti planetoje Žemė.

Šis laikotarpis dar yra vadinamas “posttiesos” laikotarpiu, kai pasaulio galingieji Vakarų pasaulio kolonizatoriai patys sukurpia klastotę, jos pagrindu apkaltina Vakarų įvykdyto tarptautinio nusikaltimo auką ir paskelbia karą Vakarų nusikaltimo aukai. Vakarų valstybių tarptautiniai nusikaltėliai tokiu būdu užsitikrina sau dominavimą pasaulyje ir galimybę prabangiai parazituoti viso pasaulio sąskaita. Galvojate, kad Jos Didenybės piratų laikai jau seniai praeityje? Ne. Jie tik tapo technologiškai tobulesni, o jų nusikaltimai sunkiau identifikuojami. Vakarų masinių dezinformacijos priemonių vykdomas smegenų plovimas sugeba paversti besmegeniais zombiais ištisas kartas, tautas, valstybes. Ir tokie idiotai nuoširdžiai tiki, kad juos puola rusai, o landsberginis liberalus kanibalizmas yra teisingiausia politinė santvarka.
Rusija jau paneigė visus Vakarų prasimanymus dėl Kremliaus ketinimo nunuodyti šį juokdarį, JAV samdinį Aleksejų Navalną. Ir paprašė Vokietijos pateikti įrodymus, leisti Rusijos ambasados Berlyne atstovams susitikti su šiuo taip vadinamu Rusijos piliečiu. Berlynas, kaip ir anksčiau Londonas, ir vėl pažeisdamas nustatytas tarptautines normas, atsisakė gerbti Rusijos teises.
Intrigą šioje istorijoje dar kaitina ir ta aplinkybė, kad Rusija šitą juokdarį A.Navalną dvi dienas gydė ligoninėje Omske, ištraukė praktiškai iš kito pasaulio, kur jį pasiuntė JAV CŽV ar MI6 technologai. Vakarai taip daro visada – randa nepriklausomoje valstybėje išdaviką, jį išnaudoja savo nusikalstamais tikslais, o kai išdavikas galutinai susikompromituoja savo šalies piliečių akyse, jo šeimininkai iš Vašingtono ar Londono jį tiesiog nužudo ir paskui jo lavoną ilgai, lyg skudurą, tąso informacinio karo prieš Rusiją apkasuose. Taip Vakarai padarė su Litvinenko, Berezovskiu, Nemcovu, Politkovskaja, Skrypaliais ir daugybe kitų, kurie susigundė Vakarų pasaulio padugnių pažertais pažadais. Romas išdavikams nemoka. Vakarų laisvė ir demokratija geriausia, ką ji sugeba, tai žudyti. Vakarų fašistai dar sugeba priversti savo nusikaltimų aukas jaustis kaltais ir dėkingais NATO kolonizatoriams-žudikams. Toks yra pasaulis “posttiesos” eroje – nusikalstamos mažumos manipuliuoja absoliučia dauguma ir nebaudžiamai ją išnaudoja.
Mokslininkas Leonidas Rinkas, buvęs Rusijos pilietis dabar gyvenantis JAV, dalyvavęs kuriant „Novičio“, pareiškė, kad Navalno simptomai visiškai nepanašūs į tuos, kurie atsiranda apsinuodijus šiuo karinės paskirties toksinu. Toksinas yra mirtinas ir jokių galimybių išgyventi aukai nepalieka. Jo nuomone, jeigu A.Navalnas būtų buvęs apnuodytas “Novičiok”-u, tai jau būtų mirę jis pats, jo žmona, visi ne tik su juo tuo nelaimingu reisu skridę lėktuvo keleiviai, bet ir Omsko ligoninės gydytojai, pacientai, lėktuvo, nuskraidinusio jį į Vokietiją ekipažas, “Charite” ligoninės Berlyne personalas ir pacientai. Tačiau, kaip mes matėme ir žinome, visi su pavojingu pacientu kontaktavę asmenys yra gyvi ir sveiki.
Vakarų pučiamo rusofobinio skandalo komizmą dar sustiprina ne tik aplinkybė, kad visi Rusijos opozicionieriai greitai miršta tik įkvėpę Vakarų “laisvės” oro. Stebina toks atsainus požiūris į galingiausią pasaulyje Rusijos žvalgybos FST darbuotojus, kuriais yra nuolat gąsdinami Vakarų piliečiai. Jeigu tikėti Vakarų melo propagandos šarlatanais, tai Rusijos žvalgybos Nepageidautinų Asmenų Likvidavimo skyriuje dirba puikūs šaudytojai iš pistoleto, nepralenkiami profesionalai-suvažinėtojai automobiliu, tačiau visus Rusijai kenkiančius asmenis vadovybė kažkodėl visada paveda pašalinti kažkokiam Mediči dinastijos nuodytojų fanui, kuriam viskas išeina atbulomis rankomis?!… Mažai tikėtina situacija tokioje solidžioje žvalgybos organizacijoje, tačiau Vakarų melo propagandos išauginta informacinio karo aukų karta tiki, kad juos “Rusai puola!”…

Ir šita Vakarų padugnių ir nusikaltėlių sukonstruota irreali realybė, ant Jozefo Gebelso pamatų pastatytos Vakarų pasaulio “vertybės”, irracionali tikrovė atkakliai stumia žmoniją branduolinės katastrofos bedugnės link. Ir nustums. Jeigu JAV, Didžiosios Britanijos, ES, NATO tarptautiniams nusikaltėliams, jų liokajams ir samdiniams NATO kolonijose, nebus kuo greičiau pradėtas tarptautinis tribunolas jų nusikaltimams tirti, Niurnbergas-II Tribunolas Vakarų tarptautiniams nusikaltimams, karo nusikaltimams ir nusikaltimams žmoniškumui tirti.
Tiesai ir Teisingumui posttiesos melo pasaulyje reikalinga skubi pagalba, kiekvieno piliečio aktyvi parama ir konstruktyvi, energinga veikla.
Kitaip niekšybės eros triumfas užbaigs Žemės civilizacijos istoriją.

Keep Reading

Aktualijos

Neramumai Baltarusijoje: kam naudingi valstybinių įmonių streikai ir kodėl kai kurie „kairieji“ juos remia?

By Jonas Kovalskis 2020-09-01

Autorius Kristoferis Voiška

2020 m. rugpjūčio 31 d., pirmadienis

Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.com/2020/08/neramumai-baltarusijoje-kam-naudingi.html#more

Akivaizdu, kad paskutiniu metu Baltarusijoje įsižiebę neramumai pamažu blėsta – JAV-NATO-ES penktosios kolonos funkciją šalyje atlikinėjanti liberalioji opozicija, panašu, daugiau mažiau išsėmė esamą protestinį potencialą, tuo tarpu į gatves išėjo toji „tylioji dauguma“, kuri, kaip tai nepatiktų mūsų „demokratams“, vis dėlto balsavo, balsuoja ir, galime manyti, balsuos už Aleksandrą Lukašenką. Vis dėlto, šie patys įvykiai paliko eilę diskusinių klausimų ne šiaip visuomenėje, bet ir mūsų, sakykime, socializmo / komunizmo šalininkų (ar bent tokiais įvardijamų ir įsivardijančių…) gretose. Ir vienas iš jų, mano įsitikinimu, tikrai reikalauja aptarimo…

Koks? Yra ir Baltarusijoje, ir Rusijoje, ir kitur ne šiaip „kairiųjų“ (taigi, liberalų, po LGBT ir panašių nukrypimų ženklais bei ženkliukais vaizduojančių „antikapitalistus“, „socialistus“ ir pan.), bet netgi tariamų „komunistų“ stovykloje, kurie teigia, kad reikia remti eilėje valstybinių Baltarusijos įmonių, nors kaip reikiant ir neįsibėgėjusius, bet visgi prasidėjusius streikus. Anot jų, čia reikia skirti du dalykus: pirma, konkrečių įmonių darbo kolektyvų, kaip dirbančiųjų klasės atstovų, ekonominius interesus ir, antra, būtent liberaliosios opozicijos siekius ir interesus tų klasių bei sluoksnių, kuriems ši opozicija atstovauja.

Logika maždaug tokia: taip, opozicija yra bloga, taip, opozicija, atstovaudama, visų pirma, užsienio finansinio kapitalo interesus ir, visų antra, atstovaudama visai eilei vietinių Baltarusijos kapitalistų, miesčionių ir vakarietiško „rojaus“ ištroškusių inteligentėlių (bei jų įtakoje patekusiems jaunimo sluoksniams) ir, atitinkamai pagal šiuos interesus siekdama Baltarusijos pramonės privatizavimo, o galiausiai – sunaikinimo – neturėtų būti remiama. Bet… Bet – sako jie – visai kas kita yra valstybinėse įmonėse dirbantys darbininkai, kurie, girdi, tiek metų kentėję Batkos „tironiją“, pagaliau ima bruzdėti ir, nors būdami liberalų įtakoje – vis dėlto gali neva išreikšti aukštesnę „klasinę sąmonę“, žodžiu, pradėti kovą dėl savo interesų, o būtent – trumpesnių darbo valandų, didesnių atlyginimų ir t. t.

Iš pirmo žvilgsnio, ypač jei vienpusiškai ir, pasakysiu, vaikiškai, priimsime, o tiksliau, supaprastinsime, marksistinį mokymą apie klasių kovą (primenu vieno kairiojo Rusijos publicisto, beje, panašios linijos šalininko, Konstantino Siomino frazę: „klasinė kova visada svarbiau už svetimo imperializmo agresijos atrėmimą“) – šitai gali skambėti ir, galbūt, netgi ir skamba gražiai. Tiktai bėda tame: „skamba“. Bet kaip skamba ir kaip yra – skirtingi juk dalykai: nepamirškime, kad ir sirenų giesmės Odisėjui ir jo draugams „gražiai“ skambėjo… Ir aš sakau, kad lygiai toks pat sirenų šauksmas yra ir čia, pasislėpęs po visokių „kairuolių“ lozungais. Ir, be to, kad būtent dialektinis požiūris į situaciją mums tai gali aiškiausiai parodyti.

Apie ką aš šneku? Šneku apie tai, kad tiesa – kaip kažkada nurodė Leninas – yra visada konkreti. Ir taip iš tiesų yra: norint išsiaiškinti, kas gera ir kas bloga, kas teisinga ir kas neteisinga, visada reikia žiūrėti konkretų atvejį, konkrečią situaciją ir ją lemiančius faktus. Taigi, šitai ir turime padaryti dabar, būtent Baltarusijos atveju, kad galėtume atsakyti į klausimą, ko gi verta šių „socialistų“ reiškiama parama Baltarusijos streikams…

Kad Baltarusijoje socializmas ar, kad pats Lukašenka socialistas – taip teigti būtų klaidinga. Taip, 90-aisiais ne kas kitas, o būtent Lukašenkos politika išsaugojo šios šalies pramonę ir žemės ūkį, nepraleido antitarybinių ekscesų – tame tarpe kriminalinių privatizacijų – bangos. Vis dėlto, kapitalistiniai santykiai šalyje vystėsi ir šiai dienai, 2020-aisiais metais, valstybinis sektorius Baltarusijoje teapima virš 40%, taigi, mažiau kaip pusę, viso šalies ūkio.

Taigi, čia turime daugiau mažiau valstybinį kapitalizmą, žinoma, su labai ir labai daug likusių socialinių elementų (nemokamu švietimu ir sveikatos apsauga, itin žemais komunaliniais mokesčiais, žodžiu – tarybiniu palikimu). Ir, žinoma, bendrame buvusių tarybinių respublikų (tame tarpe ir Rusijos, ir Lietuvos) fone, Baltarusijos atvejis tikrai šviesus. Bet iš to neseka, kad tai būtų ne kapitalistinė, o socialistinė šalis. Apskritai imant, Lukašenka, galime sakyti, atstovauja nacionaliniam Baltarusijos kapitalui.

Šiame kontekste reiktų paklausti: o kieno gi interesai ir siekiai su šio, sakykime, Baltarusijos valstybinio kapitalizmo, su baltarusiško nacionalinio kapitalo interesais susikerta?

Visų pirma, turime stambius kapitalistus pačioje Baltarusijoje, kurie norėtų ne šiaip privatizacijų (kurios pamažu vyksta, bet laikomos paties Lukašenkos ir jo grupės kontrolėje), bet persiorientavimo į Vakarus. Be abejo, kartu su jais – ir pačių įmonių direktoriai, ištroškę privatizacijos grobio (jie gi nori tapti savininkais „savųjų“ darbininkų rankomis..) ir, kas be ko, aukščiau minėtieji liberalių miesčionių sluoksniai. Tiesa, šios antilukašenkinės jėgos Baltarusijos viduje – gana nevieningos ir susiskaldžiusios.

Toliau – antra – turime pačią Europos Sąjungą ir jos kapitalistus, kuriems Baltarusija būtų itin gardus kąsnelis ir, žinoma, turtingas pigios, kvalifikuotos darbo jėgos šaltinis.

Ir, pagaliau – trečia – turime atitinkamus Rusijos oligarchų sluoksnius, kurie norėtų pasiimti Baltarusijos valstybinę pramonę į savo rankas. Ir kurie tik pasveikintų Lukašenkos nuvertimą – jei šitai atvertų kelius jų kapitalams.

Be to, reikėtų nepamiršti, kad, kiek tai liečia geoekonominius interesus, svarbus žaidėjas čia yra ir Kinija: gi būtent Lukašenkos politika atveria Baltarusiją ir kinų investicijoms, ir apskritai sudaro Kinijai savotišką „langą“ ar, sakykime, ekonominį placdarmą į Europą. Kad Vakarai šito nemėgsta, neverta net kalbėti…

Šiame kontekste reikia paklausti: ar egzistuoja kažkokia kita alternatyva Lukašenkai, nei vienokie ar kitokie „privatizatoriai“, kurie, atėję valdžion, tiesiog paverstų Baltarusija neokolonijine teritorija? Ne fantazijose, bet realiai – dabar ir čia. Atsakymas: ne, tokios alternatyvos ne tik nėra, bet tokia dar net ir nesivysto.

Ryšium su tuo vertėtų paklausti: kam tada naudingi tie „darbininkų streikai“ Baltarusijos valstybinėse įmonėse? Kad į tai atsakytume, pirmiausiai turime pažymėti, kad jie tikrai nėra stichiški ir, dar daugiau, juose nebuvo keliami jokie „darbininkiški“ (žodžiu, grynai socialinio-ekonominio pobūdžio) reikalavimai; juos „iš viršaus“ rengė tų pačių įmonių vadovai, „menedžmentas“ – tikriausiai su viltimis, kad paskiau, nuvertus Lukašenką, galėtų, kaip jau minėta, dalyvauti valstybinio turto išgrobstyme. Na, o, antra, turime suvokti, kad objektyviai – pagal savo praktinį poveikį Baltarusijos socialiniams-politiniams procesams, jie kenkia Lukašenkai ir, atitinkamai, tarnauja vadinamajai opozicijai.

O šios „opozicijos“ siekius mes gi puikiai žinome… Taigi, taip išeina, kad aukščiau minėtos pozicijos besilaikantys „kairieji“, „komunistai“ ir visokie kitokie – tai nei daugiau, nei mažiau, kaip Vakarų, JAV-NATO-ES imperializmui naudingi idiotai. Tiesa, savo požiūrį jie mėgina paremti Lenino autoritetu: jisai gi Pirmojo pasaulinio karo metu išsiskyrė su II Internacionalo lyderiais, kurie, vietoje to, kad organizuotų tarptautinį darbo žmonių pasipriešinimą grobikiško karo organizatoriams (žodžiu, kad sukiltų prieš „savuosius“ buržujus), nuėjo tariamo „tėvynės gynimo“ keliu.

Vis dėlto, šį istorinį pavyzdį konkrečiai šnekamu atveju laikyčiau neadekvačiu. Kaip, beje, ir apskritai bet kokį abstraktų mėginimą remtis autoritetais, nežiūrint konkrečiai į konkrečią situaciją. Štai, tarkime, galime gi nurodyti ir kinų komunistų lyderį Mao Dzeduną, ir vietnamietį Ho Ši Miną, ir, pagaliau, žymiajame VII Kominterno suvažiavime Georgijaus Dimitrovo iškeltą „liaudies frontų“ strategiją – ir visi šie pavyzdžiai gi reiškė komunistų bendradarbiavimą su patriotinėmis ir antiimperialistinėmis savųjų šalių nacionalinės buržuazijos jėgomis, siekiant ne ko kito, kaip bendro tikslo: paties krašto, pačios tautos ir jos valstybingumo išlikimo.

Ar tai – „oportunizmas“, „revizionizmas“ ar dar kažkas panašaus? Galbūt, žvelgiant kraštutiniu kairuolišku, netgi trockistiniu požiūriu – ir taip.

Bet tada, tikriausiai, ir Libijoje nebūtų buvę ko remti Muamaro Kadafio (nes jisai gi ne „tikras“, ne „grynas“ socialistas…), nebūtų buvę ko remti Irako jo kovoje prieš JAV-NATO-ES agresiją ir, aišku, nebūtų ko remti šiandien nei iš esmės socialdemokratinės Venesuelos (patiriančios pastovų ekonominį bei politinį Jungtinių Valstijų terorą), nei, juo labiau, nepriklausomosios Baltarusijos su Aleksandru Lukašenka priešakyje…

Visi aukščiau išvardytieji pavyzdžiai – tai pavyzdžiai valstybių, kurių valdžios ir lyderiai, vienaip ar kitaip, užėmė tvirtai antiimperialistines pozicijas ir, žvelgiant į konkrečią situaciją, išreiškė bendraliaudinį, bendranacionalinį interesą, kurio neapgynus – nei apie revoliucinį, nei evoliucinį, nei kokį kitokį perėjimą iš kapitalizmo į socializmą negalėtų būti nei menkiausios kalbos.

Gi šiuo konkrečiu atveju, žodžiu, Baltarusijos atveju, taip vadinamieji „darbininkų streikai“ – ko jie besiektų ar bereikalautų – jei ir pasisektų, tai privestų tiktai prie to, prie ko privedė „Solidarumo“ veikla Lenkijoje bei Jelciną rėmusių Donbaso šachtininkų veikla „perestroikinėje“ Tarybų Sąjungoje, o tai yra – prie pramoninės bazės išvogimo, išnaikinimo ir tų pačių darbininkų (arba bent didžiosios jų dalies) pavertimo bedarbiais klajokliais.

Visa tai susiję su ne kuo kitu, o būtent profsąjungų, ekonominės kovos – tikros ar tariamos – fetišizavimu, jos laikymu kone savitiksliu, neva būtinai ir savaime „pažangiu“ reiškiniu: apie tai, beje, t. y., apie klasikinių (tai yra, profsąjungų ir pan.) ekonominės klasių kovos formų aktualumą ar adekvatumą dabartinėje, XXI amžiaus istorinėje situacijoje, galima būtų išsakyti nemažai kritikos – bet tai juk nėra šio straipsnio uždavinys. Tad, susilaikydamas, pereisiu prie kitko.

O būtent – prie to, kad patsai kiekvieno ir bet kokio „bruzdėjimo“, ypatingai darbininkų bruzdėjimo, garbinimas ir idealizavimas, kaip neva „pažangaus“ ar netgi „revoliucinio“ veiksmo (pavyzdžiui, kitas Rusijos kairysis komentatorius, Borisas Kagarlickis, netgi teigia, kad tai, kas vyksta Baltarusijoje, yra „ne maidanas, o revoliucija“…), yra toli gražu nei marksistinis, nei komunistinis, bet menševikinis.

Kodėl? Nes gi būtent menševikai, žodžiu, XX amžiaus pradžios dešinieji socialdemokratai, priėmė Eduardo Bernšteino teiginį, kad „judėjimas yra viskas, o galutinis tikslas – niekas“. Ir, atitinkamai, kur vienas ar kitas bruzdesys veda – nebėra svarbu: svarbu tik tai, kad jis apskritai vyksta. Ir tada, girdi, jį tereikia remti tikintis, neva dalykas pakryps „pažangia“ linkme…

Ryšium su tuo, mano galva, reikėtų pažvelgti į akis labai nemaloniai tiesai, o būtent – kad šiuo požiūriu dešinysis oportunizmas ir „kairuoliškas“ ekstremizmas susilieja, kad visa eilė tiek Rusijos, tiek kitų buvusių TSRS respublikų „kairiųjų“ ir „socialistų“ atsiskleidžia kaip paprasčiausi Vakarų, žodžiu, JAV-NATO-ES imperijos naudingi idiotai. Ir čia neturėtų kelti nuostabos, kad visą eilę atitinkamų jų organizacijų finansiškai remia ES palaikomas kairuoliškasis Rozos Liuksemburg fondas, kuris savu laiku, t. y. 2014-aisiais, rėmė ir Ukrainos maidanizavimą.

Ir kuo tai baigėsi – tikriausiai papildomų aiškinimų nereikės… Ir, be to, kas svarbiausia – šitokiame scenarijuje mūsų kraštutiniai „kairieji“ atsiduria gi vienoje ir toje pačioje gretoje su fašistuojančiais nacionalistais bei paprasčiausiais neonaciais, kuriuos Vakarai taipogi naudoja atitinkamiems „spalvotų revoliucijų“ scenarijams.

Taigi, liaudiškai šnekant – tokios tokelės… Bet ką tada daryti? Atminkime: tiesa visada konkreti. Abstrakčios tiesos gyvenime nebūna. Ir šioje situacijoje konkreti tiesa yra viena: kad Baltarusijoje visi tikri komunistai, tikri kairieji – kaip krašto patriotai – privalo remti Lukašenką. Ir, atitinkamai – visų kitų šalių kairieji, visų kitų šalių komunistai – kaip internacionalistai – taipogi privalo paremti ir jį, ir apskritai Baltarusijos patriotinę visuomenę.

Ir šiuo požiūriu malonu matyti, kad pakankamai daug sveikų jėgų būtent tai ir daro. Dar daugiau: tiesiog džiugu, kad pagaliau ir paties Lukašenkos elektoratas (sudarantis neabejotiną balsuojančių Baltarusijos piliečių daugumą), kaip pradžioje minėta, mobilizavosi savajai valstybei, jos suverenitetui apginti.

Na, o žvelgiant į ateitį, taip – yra daugiau nei pakankamai priežasčių iš komunistinių pozicijų kritikuoti „Batką“. Ir tai turėtų būti tiek Baltarusijos komunistų, tiek baltarusių apskritai prerogatyva. Kaip ir siekimas atitinkamų socialinių-ekonominių pokyčių, kūrimas atitinkamus (trumpesnio darbo laiko, didesnio darbo užmokesčio ir t. t.) reikalavimus keliančių profesinių sąjungų, visuomeninių organizacijų ir pan. – tačiau, kad visa tai turėtų nors menkiausią, nors kukliausią praktinę reikšmę, pirmiausiai turi egzistuoti pati šalis.

Ir būtent jos išsaugojimas – ir ne kas kita – šiai dienai yra ir turi būti ir komunistų, ir visų dorųjų, susivokusiųjų žmonių uždaviniu. Kuo greičiau mūsų „kairieji“ tai supras – tuo geriau. O jei ne, aišku – jų laukia eilinių Amerikos naudingų idiotų likimas: ar jiems šito reikia, tegul jie sprendžia patys.

Keep Reading

Publicistika

Lietuva sunaikins Klaipėdą dėl Baltarusijos atskyrimo nuo Rusijos

By Jonas Kovalskis 2020-09-01

Autorius: Aleksandras Nosovič

2020-09-01

Šaltinis: https://www.rubaltic.ru/article/politika-i-obshchestvo/20200901-litva-unichtozhit-klaypedu-radi-otryva-belarusi-ot-rossii/

Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos grasinimas atimti baltarusiškus krovinius iš Klaipėdos niekaip nepaveikė Lietuvos vadovybės. Vilnius atkakliai rengia sankcijų sąrašus kaimyninei šaliai ir palaiko Baltarusijos opoziciją. Valdžia Lietuvoje eilinį kartą įrodo, kad jai yra nusispjauti į Lietuva ir lietuvius. Aukščiausias lietuviškų politikų prioritetas – geopolitinė misija – galutinis TSRS sužlugdymas.

‘’Galbūt Baltarusijos vyriausybė įtikins prezidentą paskaičiuoti nuostolius, ir aš manau, kad sveikas protas turėtų nugalėti, – pakomentavo Lukašenkos įsakymą atimti Baltarusijos tranzitą iš Klaipėdos, Lietuvos ekonomikos ministras Rimantas Sinkevičius, kuris tikisi, kad Lukašenkos žodžiai liks tik žodžiais, nes eksportuoti produkciją per Klaipėdos uostą pelninga Baltarusijos įmonėms.

Tuo pačiu ekonomikos ministras patvirtina, kad baltarusiams bus nesunku greitai ir lengvai perorientuoti krovinius į Latviją, o dar greičiau ir lengviau į Rusiją.

„Tiek Rusijos, tiek Latvijos uostai turi pakankamai pajėgumų susitvarkyti su šiais kroviniais. Ir tokių uostų yra nemažai. Persiorientuoti ilgai neužtruks, ypač Rusijos link, kur nereikia atlikti muitinės procedūrų “, – pasakė Sinkevičius.

Tai yra, Lietuvos vyriausybė apskritai ramiai žiūri į tai, kad Klaipėdos uostas praras baltarusių klientus.

Panašu, kad Vilniuje jau rado kuo pakeisti šias iškrentančias iš Lietuvos biudžeto pajamas. Ūkio ministras sako, kad jei Baltarusija į sankcijas atsakys sankcijomis, tai Jevrosojūzas turėtų solidarizuotis su Lietuva. Išvertus į normalią kalbą, tai reiškia, kad Baltarusijos tranzito praradimą tikimasi kompensuoti įmetant naujų Briuselio subsidijų dozę į Lietuvos ekonomiką.

Tačiau apie tai, kad dėl Klaipėdos išgelbėjimo pakoreguoti savo politiką Baltarusijos atžvilgiu negali būti net jokios kalbos. Oficialus Vilnius vis dar taip pat aktyviai remia Baltarusijos opoziciją, rengia svarbius susitikimus opozicijos kandidate į prezidentus Svetlanai Tichanovskajai ir demonstruoja atvirą priešiškumą Aleksandrui Lukašenkai.

„Tai yra visų kitų jo grasinimų tęsinys. Natūralu, kad jis eina va-bank, ginasi visais tik jam suprantamais būdais “, – paaiškino Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, kuris anksčiau Lukašenką pavadino buvusiu Baltarusijos prezidentu ir paskelbė Lietuvoje persona non grata, taip paaiškindamas Baltarusijos lyderio įsakymą atimti baltarusių krovinius iš Klaipėdos. Dabar Linkevičius pasiūlė „paskutiniam Europos diktatoriui“ atkreipti dėmesį į Baltarusijos vidaus situaciją ir tarptautinės
bendruomenės požiūrį į jį.

Tokia reakcija reiškia, kad Lietuvos vadovybė verčiau numarins Klaipėdą, nei atsisakys lenkti savo liniją dėl priverstinės Baltarusijos „demokratizacijos“.

Ar per stiprus veiksmažodis – „numarins“? Kaip rašoma oficialioje Klaipėdos uosto svetainėje, šioje įmonėje tiesiogiai ar netiesiogiai dirba 58 tūkst. žmonių. Visos Klaipėdos gyventojų skaičius 150 tūkstančių žmonių. Tai yra, uostas suteikia darbą kas trečiam gyventojui. Tai yra miestą formuojanti įmonė. Klaipėda yra uostas.

Jei Lukašenka įvykdys savo grasinimus ir iš Lietuvos atims baltarusiškus krovinius, Klaipėdos uostas vienu metu neteks daugiau nei trečdalio krovinių srauto. Prie viso to dar reikia pridėti ekonominę krizę, kurią išprovokavo koronaviruso šizofrenija Lietuvoje, kur šiandien kas septintas liko be darbo, dėl ko sumažėjo perkamoji galia ir vartojimo paklausa … ir štai jau ryškėja reali Klaipėdos uosto bankroto perspektyva.

O su juo – Klaipėdos mirtis.

Tačiau Lietuvos valdžia užtikrintai žengia būtent tokio scenarijaus link, nes pačios Lietuvos ir lietuvių interesai jų vadovams niekada neturėjo reikšmės .

Lietuvos politinei klasei geopolitika yra svarbiausia. Tarybų Sąjungos žlugimas prasidėjo nuo lietuviško „Sąjūdžio“, ir nuo to laiko Lietuvos šūdelitis gyvena ta mintimi, kad jei jau nuo pat pradžios jis pradėjo naikinti TSRS, tai dabar jis turi užbaigti šį procesą iki galo. Tame ir yra istorinė Lietuvos “vertybės” esmė „laisvam pasauliui“. Skatinti galutinę potarybinės erdvės dezintegraciją. Neleisti atgimti „imperijai“.

Toks požiūris paaiškina šiaip nepaaiškinamus, atskirais atvejais, Vilniaus veiksmus, tokius kaip visapusiška Michailo Saakašvilio parama Gruzijoje 2000-aisiais ar Ukrainos „europietiško pasirinkimo“ skatinimas 2010-aisiais. Atrodytų, kur yra Lietuva, o kur Gruzija? Ši šalis turėtu būti labiau įdomi Turkijai ar Iranui, tačiau ta aplinkybė, kad Saakašvilis yra rusofobas ir savo veiksmus įvelka į „antiimperinę“ ideologiją, padarė Gruziją įdomią Lietuvai.

Tačiau Gruzija yra bent jau toli nuo Lietuvos, o lietuviams nebuvo nei šilta, nei šalta nuo jos vyriausybės veiksmų. Tačiau Lietuvos vadovybė eina tuo pačiu kursu ir kaimyninės Rusijos ir Baltarusijos atžvilgiu, ekonominiai ryšiai su kuriomis leidžia gyventi dešimtims tūkstančių lietuvių.

Oficialus Vilnius tiesiog negali prisiversti atsisakyti kištis į Baltarusijos vidaus reikalus, jei ji išlieka karine Rusijos sąjungininke ir tęsia savę kaip Baltarusijos TSR perėmėją.

Lietuvą valdantysis “elitas“ greičiau išdegins Lietuvą iki pelenų, tačiau neatsisakys kovos dėl geopolitinės Baltarusijos perorientacijos.

Nacionalinės ekonomikos, Klaipėdos uosto, pačios Klaipėdos, klaipėdiečių likimas – visa tai Lietuvos valdytojams yra antraeilis dalykas. Per tuos “nepriklausomybės” metus po Lietuvos užsienio politikos volu buvo pakišta ir Mažeikių naftos perdirbimo gamykla, ir Ignalinos AE, ir „Achema“… papuls ir Klaipėdos uostas.

Lietuvoje jau yra vienas mirštantis miestas: numarintas kartu su Visagino atomine elektrine. Bus dar vienas. Numarintas kartu su Klaipėdos uostu.

Iš rusų kalbos vertė Arūnas Yla

Keep Reading

Aktualijos

Grįžo LT”elito” paleistas bumerangas: Baltarusija atsako į Lietuvos kišimąsį į vidaus reikalus.

By Jonas Kovalskis 2020-08-30

Lietuvos P-rezidentas, Lietuvos Užsienio (JAV) nešvarių reikalų tvarkytojas Linas Linkevičius ir visa landsberginė chunta užėmė karikatūriškai, kaip jiems įprasta, poziciją – grėsmingai krato savo niekada nedirbusias rankas ir nusipenėjusiais nuo ilgalaikio parazitavimo snukiais bando išreikšti kilnų pasipiktinimą Baltarusijos “režimu”. Chunta grasina įvesti “baisias ir demokratiškas” sankcijas Baltarusijai dėl teisėtos A. Lukašenkos valdžios ryžtingos ir adekvačios reakcijos į JAV-NATO-ES tarptautinių nusikaltėlių gaujos bandymus įvykdyti šalyje valstybinį perversmą. JAV neokolonijinė imperija savo kolonijų Lenkijos, Ukrainos, Lietuvos marionetinių fašistinių režimų rankomis siekia užgrobti laisvą Baltarusiją ir paversti ją dar viena JAV demokratijos skurdo zona. Lietuvos chunta ir vėl, kaip ir visus paskutinius 30 metų, yra pasiruošusi dar kartą apiplėšti savo piliečius, vėl ruošiasi nubausti lietuvius apribodama ekonominius santykius su Baltarusija, nors Lietuvos ekonomika yra labai priklausoma nuo prekybos su kaimynine šalimi. Landsberginė chunta – konservatoriai, liberalai, socdemai, valstiečiai ir kiti jų klonai – savo ponui Iš Vašingtono ketina papjauti ir padėti ant geopolitinių rusofobinių žaidimų stalo paskutines Lietuvos ekonomikos šakas, atimti iš žmonių darbo vietas, iš biudžeto dešimtis milijonų pajamų. Pirmiausia nuo chuntos sankcijų „mirs“ didžiausias perkrovimo uostas Klaipėdoje. Katsatrofiškai nukentės nuo antiliaudinės klikos “sankcijų” ir kiti ekonomikos sektoriai, pirmiausiai Lietuvos geležinkeliai, kurių didžiąją dalį perveržimų sudarė Baltarusijos prekės, trašos.
Baltarusijos prezidentas, teisėtas ir vienintelis, A.Lukašenko jau paskelbė, kad ketina perorientuoti Baltarusijos krovinių srautus į patikimus Rusijos jūrų uostus, pirmiausiai į Ust-Lugą ir taip nubausti Baltijos šalis už jų nusikalstamą veiklą Baltarusijoje, už kišimąsį į valstybės vidaus reikalus. Ir tai Baltarusijai nieko nekainuos. Priešingai, Baltarusijos prekybą su Vakarų Europą padarys stabilesne ir nepriklausomą nuo iš JAV valdomų Baltijos šalių, nesavarankiškų, antiliaudinių vietinių režimų nuotaikų.
O iš lietuvių tautos landsberginė klika atims dar vieną stambią pajamų dalį. Prekybos apyvarta tarp Baltarusijos ir Lietuvos pastaraisiais metais sparčiai augo. Lietuvos Statistikos departamento duomenimis, pernai baltarusiškų prekių importas į Lietuvą siekė 783 milijonus eurų. Baltarusijos eksportas išaugo iki beveik pusantro milijardo eurų.Praėjusiais metais Baltarusija Lietuvai pardavė daugiausia medieną, metalurgijos produktus, trąšas ir kurą.
Lietuva pardavė savo kaimynei Vakaruose gamintas prekes – transporto priemones, sudėtingus įrengimus, farmacijos produktus ir elektros prekes. Ir , Lietuvoje tai visiems žinoma paslaptis, naudodamasi Baltarusijos valdžios palankumu, Lietuva dažnai eksportuodavo per šalį prekes, kurioms Rusija taikė atsakomąsias sankcijas į JAV-NATO gaujos nusikalstamas sankcijas Rusijai.
Iš esmės Baltarusijos prekių tranzitas užtikrina uosto Klaipėdoje egzistavimą ir normalų funkcionavimą. Baltarusija nukreipus savo krovinius į Rusijos jūrų uostus, Lietuvos uostui beliks tik kartas nuo karto perkrauti JAV-NATO okupacinės kariuomenės tankus. O šioje eilėje pirma stovi Lenkijos rusofobinė klika, kuri dalintis su litvinais grobiu niekada nemėgo ir neketina dabar.

Maža to , Lietuvos antiliaudinis režimas ištrimitavo, kad Lietuvos chunta nepirks iš Baltarusijos Astravo atominės elektrinės pigią elektrą. Chunta, kad įtikti Vašingtonui, yra pasiruošusi nutraukti santykius pagal BRELL elektros žiedo sutartį, geriau pirks brangią elektrą iš “draugų” Švedijoje ir Lenkijoje, o ne iš šalia esančios Baltarusijos. Kad užtikrinti saugų Lietuvos elektros tinklų sistemos funkcionavimą, būtina nuolat laikyti įjungtais tuščiai veikiančius elektros pajėgumus, kurių nereikėjo naudojantis BRELL žiedo tiekiama elektra. Tai labai brangu, tačiau landsberginei chuntai kaina niekada nerūpėjo. Lietuvos “elitas” už savo nusikalstamų politinių sprendimų katastrofiškas Lietuvai pasekmes niekada dar per 30 paskutinių “nepriklausomybės” metų NEATSAKĖ. Už antiliaudinio režimo nusikaltimus visada mokėjo eiliniai lietuviai, paprasti mokesčių mokėtojai savo darbo vietomis, varganomis pajamomis per “elito” pakeltus mokesčius, būtiniausių prekių ir paslaugų kosmines kainas, sumažintais darbo užmokesčiu, pensijomis, socialinėmis garantijomis. “Elitas” tik susirinkdavo duoklę iš baudžiauninkų ir prabangiai parazituodavo tautos visuotinio skurdo, masinės emigracijos, totalinio nusivylimo, valdžios korupcijos, klano savivalės fone.
Ir nei viena rinkimams kruopščiai chuntos atrinktą partija, “nepriklausomas” judėjimas, kandidatas nepasmerkė Lietuvos antiliaudinio režimo už nusikalstamus veiksmus tiek Baltarusijos, tiek savo piliečių adresu. Visos partijukės, judėjimai, kandidatai sutartinai kartojo konservatorių-liberalų valdomos žiniasklaidos pakištus masinio smegenų plovimo štampus, smerkė ne savo valdžios antinacionalinę vidaus ir užsienio politiką, o Baltarusijos valdžios adekvačią reakciją į JAV-NATO samdinių bandymą įvykdyti maidaną šalyje.

“Elitas” priima valstybei nusikalstamai nuostolingus sprendimus, o už jų katastrofiškas pasekmes moka tauta, kuri “elito” sprendimų priėmimui jokios, absoliučiai jokios, įtakos neturi. Puikus liberalaus verslo modelio pavyzdys – pelnas, pajamos, medaliai, apdovanojimai sukčiams, o nuostoliai – sukčių aferų aukoms. Ir toks įprastas Lietuvoje, kad visuomenėje sukelia tik tų pačių sukčių užprogramuotą reakciją – “Pritariame!”. Kad tik Rusijai būtų blogiau.
Beliko sulaukti, kada “patriotiškas” “elitas” pareikalaus iš “laisvų” piliečių vardan demokratijos kaimyninėje šalyje sudeginti savo namus… Ir pritarti.

Kova už Lietuvos “elito” laisvę nuo atsakomybės reikalauja plebėjų aukų.

Keep Reading

Aktualijos

Gyvulių ūkio naujienos, 2020-08-25

By Jonas Kovalskis 2020-08-25

Gyvulių ūkio naujienos.

Batka A.Lukašenko, išlipęs iš savo malūnsparnio Baltarusijos prezidento rezidencijoje su automatu rankoje ir kovine uniforma, ne šiaip sau išvaikė JAV-NATO samdinių-maidaunų minią Minske ir padarė juokingu tapinoidų cirką “Baltarusijos laisvės” lenciūgėlis. Jis tokiu ryžtingu būdu tiesiog sudaužė JAV-NATO karo nusikaltėlių gaujos kruopščiai kurtą informacinę erdvę į šipulius. Vakar viso pasaulio žiniasklaida, tame tarpe ir Vakarų melo medijos, svarstė tik A.Lukašenkos kovinę parengtį atremti JAV-NATO agresorių militarinę ir nemilitarinę invazijas. Nuomonė buvo vieningą: Lukašenko , žinoma, brutalus diktatorius, tačiau jis dar brutalesnis Baltarusijos patriotas ir su NATO maidaunais “išsiaiškins” greitai ir griežtai. Europos melagiai jau pareiškė, kad nenorėtų Baltarusijoje šokinėjančių banderlogų ukrainietiško perversmo scenarijaus, O JAV Valstybės sekretoriaus tarptautinio nusikaltėlio Maiko Pompeo pažas pareiškė, kad JAV nesikiš į Baltarusijos maidano reikalus. Žinoma, sumelavo kaip visada. JAV, Didžioji Britanija, ES, NATO kolonijinė imperija visada ir visur kišosi į kitų valstybių reikalus. Baltarusijos maidaną taip pat organizavo minėta Blogio imperija. Bet A.Lukašenkai padėti išsilaikyti galima tik vienu būdu – Baltarusijos prisijungimo prie savo istorinės Tėvynės Rusijos ir išvalius Baltarusiją nuo JAV 5 kolonos būdu. Delsimas tolygus mirčiai. Tikėkimės, A.Lukašenka po maidano (JAV-NATO karo nusikaltėlių gaujos nemilitarinės agresijos) tai jau suvokia ir imsis adekvačių priemonių 2000 m. sutarties realizavimui. O kol kas jis atleido Baltarusijos ambasadorių Slovakijoje iš pareigų dėl to, kad šis palaikė Tichanovskajos protestūnus. Dėl Baltarusijos Užsienio reikalų vadovo Makėjaus irgi reikėtų rimtai pagalvoti. Armija, jėgos struktūros prezidentui už paramą atsakė lojalumu Baltarusijai. Padėtis kontroliuojama ir turėtų stabilizuotis.

Навальный впал в кому после возможного отравления - Новости ...

Aleksejus Navalnas vis dar komoje, tačiau jau Vokietijoje, pas “patikimus” Charite klinikos gydytojus. Yra saugomas kaip prezidentas, aplink kliniką specialiųjų pajėgų iki dantų ginkluoti patruliai (kokio velnio!? kam jis įdomus?!), į kliniką neįleidžiami jokie lankytojai, net Lioškos žmona, jokie žiniasklaidos atstovai. Ir nėra jokio triukšmo – Vakaruose gi demokratija, ordnungas. Kai tą patį darė Rusijos Omsko klinika, kur buvo nedelsiant pristatytas šitas JAV išaugintas klounas A.Navalnas, visa Vakarų “laisvo” pasaulio melo žiniasklaida kėlė kosminį triukšmą, kad Kremlius nori nunuodyti šitą juokdarį. Berlyne tas pats, tačiau …. demokratiška. Reikia pažymėti, kad Charite klinikos – tai ta pati kontora, kuri savo laiku patvirtino, kad Julija Timošenko, laikoma V.Janukovičiaus kalėjime, mirtinai serga ir iš invalido vežimėlio jau niekada niekada nepakils… Ukrainos maidaunų išleista iš kalėjimo Julka ne tik “pakilo” iš invalido vežimėlio, bet ir jau trečią dieną po paleidimo šuoliavo kaip jauna kumelė.

Su A.Navalnu Charite taip pat nenuvylė. Jau trečia dieną paskelbė, kad Rusijos klounas Nr.1 “yra intoksikuotas nuodingomis medžiagomis”. Škias, supraskite, kad V. Putinas galėjo jam pakišti “polonijaus” arbatos. Ir be cukraus!! Visi Rusijos “opozicionieriai”, aršūs Kremliaus kritikai – Litvinenko, Berezovskis, Skrypaliai ir pan. – keistu būdu, sveiki ir gyvi palikę Mordorą, po kiek laiko, įkvėpę Vakarų pasaulio “laisvės” oro, kažkodėl ima mirti?!. Kas ne taip su oru Vakaruose?

Bet kokiu atveju, JAV marionetė Angela Merkel jau griausmingai pareikalavo iš Rusijos prezidento V. Putino iš tirti A.Navalno nuodijimo aplinkybes, nustatyti “kaltus” asmenis (nors Vakaruose jau visi žino, kas per “Teronas tai padarė) ir juos nubausti. Vašingtono nusipenėjęs liokajus, Lietuvos Užsienio (JAV) reikalų tvarkytojas Linas Linkevičius jau gavo komandą “Balsas!” ir tiesiog apkaltino Kremlių dėl Lioškos Navalnio nunuodijimo!!.. Linas niekada nepavargsta kenkti Lietuvai, alternatyviai apdovanotas talentas, vansi…

Bet V.Putinas, buvęs KGB pulkininkas, puikiai išmano Vakarų niekšybės ir melo virtuvės paslaptis. Lėktuvui, kurio tualete stūgavo Lioška Navalnas, nusileidus Omske, iš Maskvos išskrido į Omską geriausi medikai, specialistai ir tris dienas ėmė visus įmanomus Lioškos mėginius, labai kruopščiai tyrė, ar nėra Lioškos organizme nuodų pėdsakų. Nerado, užprotokolavo, biomėginius užplombavo, prijungė prie ligos istorijos. Laukdami įprastinės tokiais atvejais JAV-NATO karo nusikaltėlių gaujos klastotės ir jos pagrindu sukeltos globalinės dezinformacinės isterijos korumpuotose Vakarų melo medijose. Charite klinikos “medikams” paskelbus eilinę klastotę dėl Lioškos nunuodijimo ir tokiu būdu davus signalą Vakarų melo medijoms “Fas!”, Omsko klinikos medikai paskelbė, kad Lioškos organizme jokių kenksmingų gyvybei medžiagų pėdsakų nerasta. Ir pasiūlė kartu dar kartą ištirti Navalnio biomėginius. Akivaizdu, kad Vakarų highly likely ekspertų, kaip visada, faktai ir objektyvi mokslinė analizė nedomina. Kaip visada, kai Vakari kurpia eilinę rusofobinę globalinę klastotę. Vėliau, žinoma, kaip visada, viskas išaiškės, britų, javainių, “šviesiųjų” europiečių melas bus demaskuotas ir šiame skandale. Tačiau kam tada rūpės tiesa? Bus gi kurpiamas naujas Vakarų melas, kol melo kritinė masė pasieks kritinę, globaliniam karui būtiną masę. O tada apskritai nebus kam rūpėti.

Gyvename neįtikėtinai baisiais laikais, Vakarų niekšybės triumfo amžiuje, visuotinės beprotybės, iškrypimų propagandos ir išmokto bejėgiškumo eroje. Kai tobula sėkmės istorija yra nusikaltimas, etinė degradacija yra laikoma norma, o amžiais puoselėtos etinės normos tapo silpnumo, atsilikimo požymiu, vos ne protinio nepakankamumo įrodymu. Triumfuojantys niekšai, įžūlūs nusikaltėliai, nepasiekiami Teisingumui, tapo kraupia kasdienybe.

Baisu…

Keep Reading

Aktualijos

NE BALTARUSIJOS MAIDANIZAVIMUI! 2020-08-19 Baltarusijos palaikymo akcija prie Baltarusijos ambasados Vilniuje.

By Jonas Kovalskis 2020-08-19

Šiandien, 2020-08-19, 17 valandą Baltarusijos Respublikos ambasados įvyko akcija Baltarusijos liaudies kovai prieš JAV-NATO-ES maidaninę agresiją paremti. Mitingo dalyviai išreiškė paramą Baltarusijai, jos teisėtai valdžia ir pasmerkė Vakarų agresiją prieš Baltarusijos tautą. Kalbėjo Jonas Kovalskis, Žilvinas Razminas, Kristoferis Voiška. Mitingo dalyviai paskelbė tokį pareiškimą:

Lietuvos kairiųjų jėgų sąjunga

Lietuvos išsivadavimo sąjunga

PAREIŠKIMAS

DĖL JAV-NATO-ES MAIDANINĖS AGRESIJOS PRIEŠ BALTARUSIJĄ

Žlugus Tarybų Sąjungai, visose buvusiose sąjunginėse respublikose prasidėjo visaliaudinės nuosavybės grobstymas, prichvatizacija ir tarybinio palikimo naikinimas. Baltarusija, 1994 m. į valdžią atėjus ALESKSANDRUI LUKAŠENKAI, atsilaikė prieš Vakarų globalinio kapitalo invaziją, išsaugojo savo suverenumą, nacionalinius, baltarusių tautai dirbančias pramonę, kolektyvinį žemės ūkį, švietimo, sveikatos apsaugos bei socialinės apsaugos sistemas, įžengė į XXI amžių ne kaip laukinio grobuoniško kapitalizmo, bet kaip socialinė valstybė.

Tokia Baltarusija, žinoma, negalėjo įtikti Vakarams, JAV-NATO-ES neokolonijinei imperijai, kurios tikslas visada buvo visų Rytų Europos šalių pramoninio potencialo užgrobimas, sunaikinimas ir jų gyventojų pavertimas pigios, darbščios ir kvalifikuotos darbo jėgos Europos Sąjungai šaltiniu.

Suvereni Baltarusija visada buvo vadinamų „spalvotų revoliucijų“ – pagrindinio JAV-NATO-ES imperijos neokolonijinės ekspansijos, Vakarų hibridinio karo prieš suverenias, neoliberaliam diktatui nepasiduodančias tautas ir valstybes – taikiniu. Vakarai ne kartą bandė įvykdyti spalvotą revoliuciją-maidaną Baltarusijoje. Tačiau Baltarusijoje visada patirdavo pralaimėjimą. Ukrainoje nugalėjusi „spalvota revoliucija“ – Ukrainos „Euromaidanas“ – sunaikino kažkada turtingiausią TSRS respubliką, pavertė ją pilietinio karo, humanitarinės katastrofos, masinio skurdo ir emigracijos, neteisybės ir savivalės zona. Maidanas kaimyninėje Ukrainoje akivaizdžiai ir įtikinamai parodė, koks likimas laukia šiuo keliu pasukusių šalių.

Šiandien analogišką „spalvotą revoliuciją“-valstybinį perversmą vėl mėginama įvykdyti Baltarusijoje, kur, A. Lukašenkai įtikinama persvara laimėjus prezidento rinkimus, provakarietiška opozicija atsisakė teisėtų politinės kovos būdų ir ėmėsi nusikalstamų metodų iš spalvotų valstybinių perversmų gausaus arsenalo – dezinformacijos, manipuliavimo masine sąmone, nesankcionuotų mitingų ir protesto akcijų, masinių riaušių, agresyvių provokacijų, gąsdinimų prieš opozicijos nepalaikančius Baltarusijos piliečius, milicijos ir OMON‘o pareigūnus.

Bet kuri valdžia turi trūkumų. Kritikuoti ir A.Lukašenką, ir Baltarusijos valdžią apskritai, be abejo, yra pagrindo. Ir tai yra Baltarusijos piliečių neatimama teisė, tačiau tai yra Baltarusijos VIDAUS REIKALAS, į kurį pagal tarptautinės teisės normas neturi teisės kištis jokie Vakarų „geradariai“, „taikdariai“, „tarpininkai“. Šiai dienai matome, kaip į Baltarusijos vidaus politinius procesus akivaizdžiai kišasi išorės jėgos, sorošinės JAV-NATO-ES agentūros, Lenkijos, Ukrainos ir Lietuvos marionetinės vyriausybės, kurios skatina apsišaukėlės Svetlanos Tichanovskajos prezidentines ambicijas, dar daugiau – atvirai remia, finasuoja fašistuojančių, kriminalinių bei pusiau kriminalinių smogikų vykimą į Baltarusiją riaušėms kelti ir gilinti pilietinį konfliktą šalyje.

Lietuva, konkrečiau, Lietuvos kompradorinė valdžia su prezidentu Gitanu Nausėda ir Užsienio reikalų ministru Linu Linkevičiumi priešakyje bei su didžiuliu dvaro liokajų ir oficiozinės žiniasklaidos palaikymu, ne šiaip kišasi į kaimyninės valstybės – realiai suverenios, nepriklausomos Baltarusijos vidaus reikalus, bet faktiškai kursto pilietinį karą, panašų į jau vykstantį dėl tų pačių „taikdarių“ kaltės Donbase.

Šių aplinkybių bei faktų šviesoje mes, žemiau pasirašiusieji, atstovaudami aukščiau nurodytus visuomeninius judėjimus ir Baltarusijos bei kitų Lietuvos kaimynų atžvilgiu draugiškai nusiteikusius Lietuvos piliečius:

1. KATEGORIŠKAI SMERKIAME Lietuvos vyriausybės ir prezidentūros nedraugiškus, neteisėtus veiksmus Baltarusijos valstybės, jos suvereniteto, politinės sistemos ir teisėto prezidento Aleksandro Lukašenkos atžvilgiu. SMERKIAME Lietuvos valdžios remiamas provokacijas Baltarusijos viduje;

2. IŠREIŠKIAME SAVO SOLIDARUMĄ su Baltarusija, su patriotiška Baltarusijos visuomene, su Baltarusijos valdžia ir prezidentu ALEKSANDRU LUKAŠENKA jų ŠVENTOJE KOVOJE už šalies laisvę ir nepriklausomybę nuo JAV-NATO-ES vaivorykštinio neokolonializmo. Kovoje už suverenios Baltarusijos ateitį ir išlikimą;

3. RAGINAME Baltarusijos prezidentą, Baltarusijos patriotinę visuomenę, Baltarusijos valdžią bei jėgos struktūras nepasiduoti vidaus priešų bei jų šeimininkų iš užsienio (JAV-NATO-ES) spaudimui, tvirtai ir ryžtingai ginti savo Tėvynę Baltarusiją nuo Vakarų maidaninės agresijos. PRALAIMĖJIMAS BALTARUSIJOS LIAUDŽIAI REIKŠTŲ SAVO LAISVOS ŠALIES SUNAIKINIMĄ.

Baltarusiai! Draugai, broliai ir seserys! Jums prieš akis istorinis pasirinkimas – arba apginti savo Tėvynę, arba atiduoti ją vidaus ir išorės priešams, kurie, sunaikinę Baltarusijos pramonę ir žemės ūkį, BŪTINAI išveš jus pigia darbo jėga į Vakarus europiečių batus ir tualetus valyti! Jus stebi ir širdyse palaiko ne tik Rusija, bet dori ir sąmoningi broliškųjų tautų žmonės! Ir mes, laisvieji lietuviai, su jumis!

NE – BALTARUSIJOS MAIDANIZAVIMUI!

NE – JAV-NATO-ES PROVOKACIJOMS PRIEŠ BALTARUSIJĄ!

BALTARUSIJOS PREZIDENTAS YRA ALEKSANDRAS LUKAŠENKA!

TEGYVUOJA BALTARUSIJA!

FAŠIZMAS NEPRAEIS!

Vilnius, 2020. 08. 19.

Jonas Kovalskis

Kristoferis Voiška

Konstantinas Gorškovas

Žilvinas Razminas

ПЕРЕВОД НА РУССКИЙ ЯЗЫК

19 августа 2020 года в 17.00 у Посольства Республики Беларусь состоялась акция в поддержку борьбы белорусского народа против майданной агрессии США-НАТО-ЕС. Участники митинга выразили поддержку Беларуси, ее законному правительству и осудили агрессию Запада против народа Беларуси. Выступили: Йонас Ковальскис, Жильвинас Разминас, Кристоферис Войшка. Участники митинга выступили со следующим заявлением:

Союз левых сил Литвы

Союз освобождения Литвы

ЗАЯВЛЕНИЕО О МАЙДАННОЙ АГРЕССИИ США-НАТО-ЕС ПРОТИВ БЕЛАРУСИИ

С распадом Советского Союза во всех бывших союзных республиках начались расхищение всенародной собственности, прихватизация и уничтожение советского наследия. Беларусь, когда в1994 г. пришел к власти АЛЕКСАНДР ЛУКАШЕНКА , успешно отразила вторжение западного глобального капитала, сохранила свой суверенитет, национальную, работающую на благо всего белорусского народа промышленность, коллективное сельское хозяйство, образование, здравоохранение и системы социального обеспечения, вступила в 21 век не как государство дикого хищнического капитализм, а как социальное государство.

Такая Беларусь, конечно, не могла понравиться Западу, неоколониальной империи США-НАТО-ЕС, целью которой всегда было захватить промышленный потенциал всех восточноевропейских стран и превратить их население в источник дешевой, трудолюбивой и квалифицированной рабочей силы для Европейского Союза.

Суверенная Беларусь всегда была целью так называемых «цветных революций» – главного оружия неоколониальной экспансии империи США-НАТО-ЕС, гибридной войны Запада против суверенных наций и государств, отвергающих “ценности” неолиберальной диктатуры. Запад неоднократно пытался осуществить в Беларуси цветную революцию – Майдан. Однако В Беларусии всегда терпел поражение. Победа «цветной революции» на Украине – украинского «Евромайдана» – разрушило некогда богатейшую республику СССР, превратив ее в зону гражданской войны, гуманитарной катастрофы, массовой нищеты и эмиграции, несправедливости и произвола. Майдан на соседней Украине наглядно и убедительно показал судьбу стран, которые повернули по пути майданного мракобесия.

Сегодня аналогичная «цветная революция», попытка государственного переворота снова предпринимается в Беларуси, где после убедительной победы Лукашенко на президентских выборах прозападная оппозиция отказалась от законной политической борьбы и прибегла к криминальным методам за власть из богатого арсенала цветных революций – несанкционированные митинги и акции протеста, массовые беспорядки, агрессивные провокации, запугивание не поддерживающих оппозицию граждан Беларуси, сотрудников милиции и ОМОНа.

У любого правительства есть недостатки. Конечно, есть все основания для критики и А.Лукашенко, и белорусских властей в целом. И это неотъемлемое право граждан Беларуси, но это ВНУТРЕННЕЕ ДЕЛО БЕЛАРУСИ, в которые по нормам международного права никакие западные «благотворители», «миротворцы», «посредники» не имеют права вмешиваться. Сегодня мы являемся свидетелями явного вмешательства во внутренние политические процессы Беларуси со стороны внешних сил, соросовских агентств США-НАТО-ЕС, марионеточных правительств Польши, Украины и Литвы, которые продвигают президентские амбиции самопровозглашенной Светланы Тихановской, более того – открыто поддерживают, финансируют поездки фашиствующих, криминальных и полукриминальных молодчиков в Беларусь для разжигания беспорядков и обострения гражданского конфликта в стране.

Литва, в частности литовское компродорное правительство во главе с президентом Гитанасом Науседой и министром иностранных дел Линасом Линкявичюсом при огромной поддержке придворных лакеев и официальных СМИ, не только нагло вмешивается во внутренние дела соседнего государства – поистине суверенной, независимой Беларуси, но на самом деле активно продвигает гражданскую войну, подобную той, что уже происходит по вине тех же «миротворцев» на Донбассе.

В свете этих обстоятельств и фактов мы, нижеподписавшиеся, представляющие вышеупомянутые общественные движения и дружественно настроенных к Беларуси и другим соседям граждан Литвы:

Мы КАТЕГОРИЧЕСКИ ОСУЖДАЕМ недружественные, противоправные действия литовского правительства и президента по отношению к государству Беларусь, ее суверенитету, политической системе и законному президенту Александру Лукашенко. ОСУЖДАЕМ провокации, поддерживаемые правительством Литвы в Беларуси;
МЫ ВЫРАЖАЕМ СОЛИДАРНОСТЬ с Беларусью, с патриотическим белорусским обществом, с правительством Белоруссии и президентом АЛЕКСАНДРОМ ЛУКАШЕНКО в их СВЯТОЙ БОРЬБЕ за свободу и независимость страны от радужного неоколониализма США-НАТО-ЕС. В борьбе за будущее и выживание суверенной Беларуси;
ПРИЗЫВАЕМ Президента Беларуси, Белорусское патриотическое общество, белорусское правительство и силовые структуры не поддаваться давлению внутренних врагов и их хозяев из-за рубежа (США-НАТО-ЕС), твердо и решительно защищать свою Родину Беларусь от агрессии прозападного Майдана. ПОРАЖЕНИЕ В ЭТОМ ПРОТИВОСТОЯНИИ ДЛЯ БЕЛОРУССКОГО НАРОДА ОЗНАЧАЕТ КОНЕЦ СВОБОДНОЙ БЕЛОРУСИИ.

Белорусы! Друзья, братья и сестры! Перед вами исторический выбор – либо защитить свою Родину, либо отдать ее внутренним и внешним врагам, которые, разрушив белорусскую промышленность и сельское хозяйство, отправят вас дешевой рабочей силой на Запад чистить обувь и туалеты европейцев! Не только Россия, но и все честные и сознательные люди братских народов смотрят на вас и поддерживают вас! Мы, свободные литовцы, с вами!

Белорусь, проснись! Беларусы, не сидите дома! Майданутые ” с добрыми лицами” не Лукашенко свергают, не с режимом борются, – майданутые крадут у вас Родину! Сегодня все должны выйти на защиту законной власти – только так сохраните свою страну.

НЕТ МАЙДАНИЗАЦИИ БЕЛАРУСИ!

НЕТ – ПРОВОКАЦИЯМ США-НАТО-ЕС ПРОТИВ БЕЛАРУСИ!ПРЕЗИДЕНТ БЕЛАРУСИ АЛЕКСАНДР ЛУКАШЕНКА!

ДА ЗДРАВСТВУЕТ БЕЛАРУСЬ!

ФАШИЗМ НЕ ПРОЙДЕТ!

Вильнюс, 19 августа 2020 г.

Йонас Ковальскис

Кристофер Войшка

Константин Горшков

Жильвинас Разминас

Keep Reading

Aktualijos

Aleksandras Rodžersas: Lenkijos veiksnys neramumuose Baltarusijoje

By Jonas Kovalskis 2020-08-11

Aleksandras Rodžersas: Lenkijos veiksnys neramumuose Baltarusijoje

2018 11 11

Šaltinis: https://jpgazeta.ru/aleksandr-rodzhers-polskoj-faktor-besporyadkov-v-belorussii/

Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka pareiškė, kad protestai koordinuojami iš Čekijos, Lenkijos ir Didžiosios Britanijos. Ir nors jis paskutiniu metu prikalbėjo visokių nesamonių, tačiau šiuo atveju aš juo tikiu.

Pirmiausia todėl, kad visi puikiai žino, kas ir iš kur redaguoja labiausiai išpopuliarintą „Telegram“ kanalą. Kuris jau dvi dienos isteriškai spygauja iš Varšuvos (!) – „Tai mūsų šalis“ ir „Pasiimkite su savimi skėčius, arbatą, sumuštinius ir gerą nuotaiką“.

Antra, visi Vakarų šalių oficialūs veikėjai, pradedant JAV ir baigiant smulkiais Europos giesmininkais a la G.Nausėda ir L.Linkevičius, jau atliko tradicinę giesmelę iš perversmų metodinių nurodymų vadovėlio „apie taikių protestų išvaikymo neleistinumą“.

Geriau jau jie pas save namuose Vašingtone ir Paryžiuje liautųsi brutaliai malšinti taikias protesto demopnstracijas.

Edvardo Luttwako vadovėlyje apie valstybės perversmų organizavimą taip ir rašoma: „Kad įvykdyti perversmą sėkmingai, reikia sukaustyti valdžios valią priešintis. Tame tarpe diplomatiniais ir kitais metodais“.

Jiems nereikia kompromiso (paskutinis, kuris jais patikėjo ir derybas, buvo Janukovičius, jam tai baigėsi blogai ), jiems reikia pastatyti savo marionetę į valdžią. Tam, kad po to netrukdomai plėšti bejėgę koloniją.

Nėra nė vienos šalies, kurioje po įvykdyto „spalvoto“ perversmo, ji pradėtų gyventi geriau. Šalys po to buvo valdomos iš užsienio – visada. Jos būdavo nuskurdinamos – visada. Jos būdavo praskolinamos – visada. Pramonė bųdavo sunaikinama – visada.

Žmonių gyvenimas tapdavo geresnis – niekada.

Europos Sąjunga negali ištraukti iš skurdo net Graikijos ir Albanijos . Nors Graikija nuskurdo įstojusi į ES, o prieš tai , pavyzdžiui, pasaulyje buvo laivų statybos lyderė. Upss.

Trečia, Lenkija tradiciškai kenčia nuo savo ambicijų, kurios kelis kart viršija jos galimybes. Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą ji reikalavo (neprašė, bet būtent reikalavo), kad jai būtų paskirtos kolonijos, kurias būtų galima plėšti.

Ir dabar Lenkijoje daugybė žmonių tiesiog kliedi dėl „Skhodny Kresov“, tai yra Vakarų Ukrainos ir Vakarų Baltarusijos, grąžinimo. Būtent šiuo tikslu lenkai aktyviai rėmė Euromaidaną Ukrainoje. Dėl tų pačių tikslų jiems reikia suskaldyti ir panardinti į chaosą Baltarusiją.

Aš suprantu, kodėl už chaosą Baltarusijoje aršiai agituoja visokie Poniatkovskiai, Tichanovskiai, Lavlinskiai ir Bialkovskiai iš smulkiųjų lenkų-žydų šlėktų. Bet koks iš to džiaugsmas baltarusiams?

Jei sąjunginėje valstybėje su Rusija visi yra lygūs, tai Lenkijoje „šunys ir ukrainiečiai neįleidžiami“. Nuo pat Žespospolitos laikų lenkai visus kitus engė, todėl ir žlugo.

Tačiau dabar, kaip ir Pilsudskio laikais, lenkai vėl aiškiai pervertina savo galimybes. Taip neseniai perrinktas prezidentas Andžejus Duda jau pareiškė, kad „mes grąžinsime Krymą ir Donbasą Ukrainai“.

Tuo pačiu metu jis net negali grąžinti lenkams teisės neklausyti homoseksualizmo propagandos. Jau nekalbant jau apie tai, kad Lenkija yra labiausiai subsidijuojama ES šalis, gyvenanti iš vokiečių paduodamos išmaldos.

Lenkijos planai tapti Europos dujų skirstymo centru ir pasipelnyti iš JAV suskystintų dujų perpardavimo žlugo.

Lenkijos planai atsivilioti į savo teritoriją iš Vokietijos išvedamą JAV okupacinę kariuomenę žlugo.

Lengviau yra paklausti, kas gi Lenkijai (kuri, be abejo, „strong“) pavyko? Ir atsakymas – tyla…

Tuo pačiu metu lenkai taip pat labai aktyviai riejasi tarpusavyje. Nors, taip pat kaip visada.

Lenkai niekada nemokėjo objektyviai įvertinti savo jėgas ir galimybes, jiems visada , šimtmečiais, koją pakišdavo pycha (puikybė) ir ambicijos. Ir kuo mažesnis šlėkta, tuo labiau pasipūtęs.

Todėl jie atlieka vaidmenį „mes esame Amerikos šeimininkų paskirti gauleiteriais regione“ (nors patys amerikiečiai to niekaip neremia, nebent tik deklaracijų lygyje) ir sėja chaosą kaimyninėse Lenkijai šalyse.

Todėl Moseičiukas, svajojantis tapti Maceičiku, pareiškia, kad jis išsiuntė smogikus banderininkus į Baltarusiją „kovoti su režimu“.

Todėl formaliai tai yra ukrainiečių (už kurios kyšo amerikiečių ausys) provokacija, siekiant pakišti Rusijos piliečius ir sugadinti santykius tarp Baltarusijos ir Rusij0s.

Šiandien jau akivaizdu, kad ne rusai bando nuversti Lukašenką (Rusija, kaip ir Kinija, pripažino rinkimų rezultatus ir pasveikino Lukašenką su pergale).

Be to, gausybė lenkų (o kai kur ir čekų, tačiau tai yra grynai biudžeto lėšų įsisavinimo verslas), nevyriausybinių organizacijų, įkurtų ir veikiančių už JAV pinigus, metų metus gamino prasidėjusiam maidanui personalą ir organizacinę struktūrą. Ir tos pačios prigimties MDP (masinė dezinformacijos priemonės) užsiima Maidano informaciniu-propagandiniu palaikymu.

Lenkija visada buvo anglosaksų marionetė. Britai reguliariai ją parduodavo (kaip ir 1939 m. rugsėjį), tačiau tokia karti “globėjų” išdavysčių patirtis lenkų imperialistų-kolonizatorių nieko neišmokė.

O tapti marionečių marionetėmis, tokiomis kaip Minsko protestuotojai ir jų vadovai – tai jau yra kažkoks ypatingas nuopolio lygis.

Aleksandras Rogersas

Iš rusų kalbos vertė Jonas Kovalskis

Keep Reading

Aktualijos

Rostislavas Iščenko: “Lukašenkos savęs nuvertimas. Ant kortos pastatyta daugiau nei prezidentavimas”

By Jonas Kovalskis 2020-08-02

Lukašenkos savęs nuvertimas. Ant kortos pastatyta daugiau nei prezidentavimas

Šaltinis : https://ukraina.ru/opinion/20200801/1028414902.html

Rostislavas Iščenko

2020-08-01

Neseniai aš jau rašiau, kad provakarietiška Aleksandro Lukašenkos aplinka ruošiasi Baltarusijos prezidento nuvertimui. Tačiau jie nori, kad Aleksandras Grigorjevičius prisiimtų sau „garbę“ pablogėjusiems (ar net visiškam jų nutraukimui) santykiams su Rusija. Tada aš maniau, kad valanda “X” Lukašenkai išmuš kažkur nuo 2021 m. vidurio iki 2022 m. pabaigos. Tai reiškia, kad jis, remdamasis savo atnaujintu legitimumu, laimės rinkimus, sustiprins konfrontaciją su Kremliumi ir taps Maskvos galutinai toksiška figūra, o po to jį nuvers jo „eurointegratoriai“, visiškai nesipriešinant suirzusiai ir nusivylusiai tautai, kurie nesupranta, kodėl ji turėtų ginti Lukašenką nuo jo paties gaujos.

Tačiau gyvenimas pilnas netikėtumų. Matyt, pirmasis (nebūtinai sėkmingas, bet rimtas) bandymas nuversti Lukašenką tikrai ruošiamas jau šių metų rugpjūtį-rugsėjį mėnesiais. Tai, žinoma, dar per anksti, bet panašu, kad Baltarusijos „eurintegratoriai“ ir jų užsienio partneriai negali ilgiau laukti.

Vakarų Europa, vis labiau įsitraukianti į konfrontaciją su JAV, yra suinteresuota gerinti santykius su Rusija. Jai ne tik kad yra neįdomus baltarusiškas Maidanas, ji jau ir ukrainietišką yra linkusi užmiršti. JAV yra taip yra krečiamos iš vidaus, jog nepriklausomai nuo to, kas laimės lapkričio mėnesio prezidento rinkimus, yra mažai tikėtina, kad Valstijos turės galimybę aktyviai kištis į antrareikšmius teatrus, tokius kaip Baltarusija. Be to, jau paskelbta ir neišvengiama konfrontacija su Kinija taip pat sunaudos didžiąją dalį išteklių, kuriuos Vašingtonas dar sugeba mobilizuoti.

Staigiu geopolitiniu Baltarusijos posūkiu yra aktyviai suinteresuoti tik vietiniai „eurointegratoriai“ (tai yra jų tikslas, kurio nesėkmė jiems reikštų gėdingą pasitraukimą iš politikos), o taip pat Baltijos, Lenkijos ir Ukrainos geopolitinio užribio sistema. Užribio veikėjai, suprasdami, kad Vakarų parama liko praeityje ir jie pasilieka vienas prieš vieną su malonia ir draugiška, tačiau nieko neužmiršusia Rusija ir vis labiau su ja gerinti santykius linkusiais prancūzais bei vokiečiais (kurie minėto užribio veikėjams turi savo sąskaitas už tą patį „Nord Stream-2“ ir ne tik už jį) užnugaryje.

Galite, žinoma, tikėtis paramos iš JAV, tačiau susilpnėjęs Vašingtonas paskutiniu metu mieliau ima, nei duoda. Tikėtis amerikiečių paramos vien tik už besąlygišką JAV palaikymą (kaip buvo anksčiau) jau nepakanka. Užribio veikėjams reikėtų būti bent jau galinga, įdomia nors regioniniu požiūriu geopolitine realybe, kurioje Amerika matytų be nemokamų išteklių šaltinio dar ir perspektyvią bazę ir būtų suinteresuota išsaugoti regione valdančius režimus. Kainuoja tai palyginti nebrangiai, tačiau krizės metu niekas nenori skirti net tokių finansų, o be jų nepriklausomi Rytų Europos „proeuropietiški“ režimai krenta kaip rudens lapai. Be to, režimas yra tiek silpnesnis ir todėl greičiau žlunga, kuo didesnis rusofobijos užtaisas yra sudėtas į jo pamatus. Apskritai, norint pelningai parduoti save Amerikai, užribio veikėjams reikia skubios papildomos kapitalizacijos.

Baltarusija logiškai uždaro Baltijos-Lenkijos-Ukrainos užribio lanką. Jei pavyks pakeisti režimą dar iki rinkimų JAV, tokiu atveju bendroji geopolitinė padėtis bus palanki pučui. Europa Lukašenkos neremia. Be to, aplinka (Lukašenkos) taip įbaugino emocingą Backo, kad jis ne tik su Rusija sugadino santykius, bet ir pašalino iš rinkimų kampanijos visiškai nekenksmingus proeuropietiškus kandidatus į prezidentus, susodino juos į kalėjimą. Atitinkamai Briuselis bus priverstas kažką nerišlaus pamekenti apie savo paramą „liaudies revoliucijai“. Rusijos pusėn Lukašenka pasisuks tik paskutinę akimirką, kai „gerti Boržomi“ bus jau vėlu . JAV, užimtos rinkimų kampanija ir suvaržytos vidaus politinio žaidimo taisyklių, taip pat bus priverstos išreikšti džiaugsmą dėl „paskutiniojo Europos diktatoriaus“ (kaip jie 90-aisiais vadino Lukašenką) žlugimo. Jei po rinkimų naujai išrinktas JAV prezidentas ir bus daugiau ar mažiau laisvas vykdydamas užsienio politiką, tačiau likus trims mėnesiams iki balsavimo dienos niekas nerizikuos net užsiminti apie nors kokį solidarumą su Lukašenkos režimu.

Tai yra, režimo izoliacija užsienyje ir santūriai geranoriškas (nors formalus bei priverstinis) Vakarų požiūris garantuojamas . Ir visą tai Lukašenka padarė savo rankomis.

Aš ne kartą sakiau ir rašiau, kad, su visa pagarba Amerikos politinių technologijų talentams, bet kuriame Maidane pagrindinį vaidmenį atlieka nuverčiamas režimas. Lygiai taip pat savo iniciatyva vykdydamas „proeuropietišką“ politiką Janukovičius atkirto sau kelią į Rusijos paramą ir „prorusiškų jėgų“ paramą Ukrainos viduje. Iki galo atkirsti nesuspėjo, tačiau labai stengėsi. Visus planus (pradedant dujų „reversu“ ir ieškinių prieš „Gazprom’ą“ rengimą, baigiant bandymu įkurti amerikiečių karinę bazę Kryme), kuriais dabartinė Ukrainos vyriausybė naudojasi ar negalėjo pasinaudoti, parengė Janukovičiaus vyriausybė. Noras pasilikti sau atvirą „kelią į Vakarus“ taip pat suvaidino lemiamą vaidmenį jo svyravimams 2013/14 metų žiemą, kurių įtakoje niekada nebuvo duotas įsakymas išvaikyti Maidaną.

Panašią situaciją mes stebėjome ir su Erdoganu. Jis sumaniai buvo stumiamas į konfrontaciją su Rusija. Kai buvo numuštas Rusijos lėktuvas (beje, ne jo įsakymu, bet kam tai tuo metu rūpėjo), JAV ir NATO atsisakė jį palaikyti. Turkija stojo akis į akį su valstybe, kurios ji buvo nepajėgi nugalėti mūšio lauke. Dar blogiau, su ja net niekas nekariavo. Rusija Turkijai sudavė galingą ekonominį smūgį. Erdogano vidaus politikos pozicijos buvo pakirstos, sąlygos kariniam perversmui (tokia yra turkų tradicija, ten Maidanai nėra populiarūs) susiklostė idealios. Turkijos lyderį išgelbėjo netikėta Rusijos parama, jo paties energija ir gebėjimas rizikuoti. Rusija išgelbėjo jį nuo žmogžudystės pačioje perversmo pradžioje ir, matyt, užtikrino jo skrydžio į Stambulą saugumą (maištininkų lėktuvai turėjo visas galimybes numušti Erdogano lėktuvą, tačiau dėl nežinomų priežasčių tai nebuvo padaryta). Tuomet Turkijos prezidentas kreipėsi į tautą. Teoriškai maištininkai vis dar buvo stipresni. Tačiau tautos masiniai protestai gatvėse ir Rusijos įsikišimas, kurio niekas negalėjo tikėtis, Erdogano pusėje paralyžiavo maištininkų pasipriešinimą. Generolai neišdrįso duoti kareiviams paskutinį įsakymą ir pradėjo būriais pasidavinėti teisėtai valdžiai. Tuo tarpu, jei pažvelgsite į karinių ir civilių pareigūnų, kurie buvo vienaip ar kitaip represuoti po pučo nuslopinimo, sąrašus, aiškėja, kad Erdoganas praktiškai neturėjo jokio palaikymo nei valdžioje, nei armijoje. Ryžtas bet kokia kaina priešintis ir galimybė kritinėmis akimirkomis prašyti Rusijos pagalbos, išgelbėjo Turkijos lyderį nuo mirties, o Turkiją – nuo baisių sukrėtimų.

Dabar pažiūrėkime, ką daro Lukašenka. Likus maždaug trims mėnesiams iki rinkimų, jis pradeda isteriją, tiesiog reikalauja iš Rusijos finansinės ir ekonominės paramos rinkimams. Be to, ši parama taip pat turėtų dar ir atrodyti kaip didelė Minsko „liaudies“ režimo užsienio politikos ir prekybos bei ekonominė pergalė prieš „antiliaudinę“ Maskvą. Jis negauna šios paramos dėl to, kad Baltarusija jau seniai nustojo elgtis ne tik kaip sąjunginės valstybės dalis, bet ir kaip paprasta sąjungininkė.

Šiam scenarijui yra pasirengusi Lukašenkos aplinka. Tai, kad Rusija bet kokia kaina nesieks glaudesnių santykių su vis labiau prarandančiu populiarumą ir vis labiau flirtuojančiu su Vakarais Baltarusijos režimu, buvo galima numatyti be problemų. Maskva tiesiog neturėjo jokių alternatyvų. Net jei ji būtų pabandžiusi daryti nuolaidas Lukašenkai, būtų buvusi įstumta į kampą reikalavimais duoti vis daugiau ir daugiau nuolaidų, kol Kremlius būtų pasakę „gana“.

„Bendražygiai“ akimirksniu paaiškino Aleksandrui Grigorjevičiui, kad jeigu Rusija nepadeda jam išsilaikyti valdžioje, tai reiškia, kad ji nori jį nuversti. Jis, geriau nei kas kitas, žinodamas, kiek kartų per pastaruosius metus, švelniai tariant, kiaulino Maskvai ir puikiai suprasdamas, kad jei jis pats būtų Putino vietoje, būtų įsakęs atsikratyti tokio „sąjungininko“ dar prieš keletą metų, iškart patikėjo Rusijos sąmokslu prieš karališkąjį asmenį.

Tada jam pademonstravo „pasiruošimą Maidanui“. Kažkokia Baltarusijos kompanija pasamdė „Rusijos PKK“ saugoti Libijos Saradžo vyriausybės naftos perdirbimo įmones. Iki šiol „Rusijos PKK“ buvo kaltinamos darbu Haftaro pusėje, todėl nenuostabu, kad žmonės buvo vežami tyliai ir per Baltarusiją. Kremlius, švelniai tariant, nepritartų tokiai saviveiklai.

Tuomet dėl kažkokių priežasčių naujai įdarbinti „naftos sargai“ kelias dienas „negalėjo išskristi“ iš Minsko į Turkiją (iš kur jie turėjo būti perkelti į Libiją). Kad sumelavo jiems patiems, nėra taip svarbu. Svarbu, kad tarpininkaujanti įmonė, kuri juos atviliojo į Baltarusijos teritoriją ir paliko ten, buvo baltarusiška. Ir tada jie buvo apgyvendinti sanatorijoje, esančioje netoli nuo prezidento rezidencijos ir kontroliuojama Lukašenkos žmonių. Baltarusijoje viską kontroliuoja Lukašenkos žmonės (nors niekas nežino, kiek laiko šie žmonės laikys save Lukašenkos žmonėmis).

Kaip darbdavys žmonėms paaiškino išsiuntimo vėlavimo priežastį, nėra svarbu. Įtikinamus paaiškinimus viskam visada lengva rasti , ir jie, žinoma, nesitikėjo klastos, būdami draugiškoje teritorijoje.

Taigi, trys dešimtys PKK atstovų yra atvežami į Baltarusiją ir ten paliekami beveik savaitei. Atkreipkite dėmesį, kad Lukašenkos gerbėjai, džiūgaujantys dėl „labai profesionalaus Baltarusijos KGB“, nepaaiškina, kaip Baltarusijos įmonė galėtų egzistuoti, nebūdama šio KGB akiratyje, įdarbinti „Rusijos PKK“ darbui Libijoje ir dar probleminėje Rusijos užsienio politikos požiūriu konflikto pusėje. Paprasčiausias ir patikimiausias paaiškinimas yra tas, kad PKK samdžiusi įmonė nuo pradžių veikė pagal Baltarusijos KGB nurodymus. Reikėjo atvilioti atitinkamus žmones į Baltarusijos teritoriją.

Vėliau, neabejoju, Lukašenkai apie tai buvo pranešta maždaug taip, kaip jis sakė. Jie savaitę gyvena netoli Minsko, rusai, negeria, nerūko, yra aiškiai įtartini. KGB patikrino, o jie pasirodo “PKK”. Putinas paklaustų, ar yra pagrindas suėmimui. Lukašenkai tokių klausimų nekyla – jo noras ir yra pagrindas.

Manau, neatsitiktinai tarp užverbuotų buvo ir Ukrainos piliečių. Iš vieno iš jų būtina išgauti prisipažinimą. Priešingu atveju Baltarusijos KGB neturi pagrindo kurpti bylą. Sveika gyvensena nėra nusikaltimas. Yra daugybė Rusijos pilietybę turinčių žmonių, kuriuos Ukraina ir toliau laiko savo piliečiais, pavyzdžiui, Kirilas Vyšinskis. Kijevas sąmoningai sukūrė labai sudėtingą pilietybės atsisakymo procedūrą ir tiesiog formaliai laiko dešimtis, jei ne šimtus tūkstančių žmonių savo piliečiais, kurie jau seniai nutraukė visus ryšius su Ukraina. Tačiau Minskas šiuo atveju turi galimybę šantažuoti kai kuriuos sulaikytuosius ekstradicija į Ukrainą. Atsižvelgiant į jų darbo ypatumus, galimybė, kad bent vienas iš trijų dešimčių kovojo Donbase, yra didelė. Jei jis dar yra ir Ukrainos pilietis (bent jau Kijevo nuomone), ekstradicija į Ukrainą jam automatiškai reikštų nuosprendį (iki 15 metų LA), o tai toks asmuo tiesiog „netyčia“ numirti kalėjime. Būtent šiuos žmones Baltarusijos KGB ir bandys įtikinti prisipažinti, kad jie „Japonijos žvalgybos tarnybos nurodymu kasė tunelį iš Bankoko į Londoną“ (tai yra, jie atvyko Kremliaus įsakymu nuversti Lukašenkos). Kitų įrodymų nebus, tačiau jie ir nereikalingi.

Lukašenka – žmogus emocingas. Jei jie duos parodymus, santykių su Maskva nutraukimas garantuotas. Jeigu prisipažinimas nebus išgautas, baltarusiai gali išduoti kelis žmones Ukrainai. Kadangi jie yra Rusijos piliečiai ir Kremlius jau išreiškė susirūpinimą dėl Minsko veiksmų, toks demaršas Lukašenką padarys Rusijoje ne tik “rankąnepaduodamu”, bet netgi „įRostovąnepriimtinu“ . Žmonėms bus labai sunku paaiškinti, kodėl yra gelbėjamas nuo pelnytos bausmės išdavikas, kuris Rusijos piliečius išdavė priešui.

Atkreipkime dėmesį, kad šioje situacijoje Baltarusijos KGB elgiasi labai įžūliai ir demonstratyviai. Jie paskelbė, kad „pagal jų turimą informaciją“ 200 kovotojų kirto Baltarusijos sieną ir atvyko “surengti Maidaną“ Lukašenkai. Bet jie dėl kažkokių priežasčių sugavo tik 30 „Rusijos PKK“ žmonių, kuriuos pavadinti Maidanų specialistais liežuvis nesiverčia. Kariauti svetimuose karuose ir rengti maidanus yra tokios skirtingos specializacijos, kokios, sakykime, yra skirtingos branduolinės fizikos ir kūno kultūros mokytojo specialybės. Vadovauti miesto miniai žmonių „su kilniais veidais“ ar net tiesiog tokiai pat miniai kovotojų nėra tas pats, kas sėdėti apkasuose prie Donecko ar vykdyti užpuolimus Libijos dykumoje. Likę 170 žmonių buvo kažkur „pamesti“ ir jų niekas neieško, tačiau Baltarusijos KGB praneša apie planuojamą dar dviejų grupių „įsiveržimą“ (netoli Pskovo ir Nevelio).

Tai yra, užuot tyliai gaudęs likusius „kovotojus“ ir paruošęs „šiltą priėmimą“ dar dviem grupėms, KGB atvirai iškloja savo kortas. Tikriausiai tam, kad 170 žmonių patikimai gulėtų ant dugno Baltarusijoje iki rugpjūčio 9 d., o „grupės“ iš Pskovo ir Nevelio nepastebėtos patektų į Baltarusiją kitu keliu. Tiesą sakant, Baltarusijos KGB, žinodamas, kad 33 žmonės net ir labai emocingam Lukašenkai nėra pakankamai įspūdinga jėga, bando bet kokia kaina padidinti grėsmę iki dar tūkstančio virtualių „kovotojų“.

Be to, kadangi „kovotojai“ į Baltarusiją atvyko neturėdami ginklų, prieš imant juos reikėjo išsiaiškinti, kas ir kaip turėjo juos apginkluoti, ir likviduoti slaptus ginklų sandėlius. Jie gal nesiruošė nuversti Lukašenką su petardomis ir Bengalijos liepsnelėmis. Net jei mes kalbame tik apie 30 žmonių grupę, reikės gana didelio arsenalo, kurį reikia kažkur įsigyti, kažkur laikyti ir sandėliuoti „iki pareikalavimą“. Bet Baltarusijos KGB tvirtina, kad „kovotojų“, kurie jau atvyko į šalį ir vis dar ketina atvykti, yra šimtai. Tai yra, ginkluotės reikės visam batalionui (ne mažiau). Jei turite tiek daug ginklų, visada rasite ką apginkluoti. Jei turite tik žmones, o ginklai konfiskuojami, tai su tokiais „kovotojais“ bet kurios policijos specialiosios paskirties pajėgos susidoros labai greitai . Tokiu būdu, triukšmingai sulaikęs 30 žmonių ir suteikęs galimybę paslėpti kalnus ginklų, Baltarusijos KGB vėl demonstruoja siaubingą neprofesionalumą.

Tik vargu bau ar tai neprofesionalumas. Manau, kad Baltarusijos teritorijoje iš tiesų jau veikia keli šimtai tikrų toje pačioje Ukrainoje surinktų smogikų (galbūt jų tarpe yra ir visokių johnųohmanų iš Lenkijos ir Baltijos šalių).Ir juos tikrai yra pasiruošta apginkluoti ir mesti prieš Lukašenką, kai tik susirinks baltarusiškas Maidanas ir bus surengta akivaizdžiai jau paruošta kruvina provokacija. Neatsitiktinai Lukašenka buvo įtikintas perkelti kariuomenę arčiau Minsko ir viešai paskelbti, kad yra pasirengęs panaudoti armiją, kad išsaugotų sau valdžią. Po to visiškai nėra sunku organizuoti ir pakabinti ant Lukašenkos „ekscesą“. Tuomet „taikūs protestuotojai“ „supyksta“ ant sužvėrėjusio režimo ir pradeda staiga ginkluotis. Policijos pasipriešinimą turi palaužti staigus didelio ginkluotų žmonių būrio pasirodymas, o tai leidžia sukurti vietinį kiekybinę persvarą kritinėse vietose. Užduotis yra viena – prasiveržti pas Lukašenką ir nužudyti jį. Informaciją apie prezidento buvimo vietą pateiks artimiausias jo ratas. Aplinka taip pat bandys pakišti Lukašenką po minios smūgiu. Jei prezidentui pavyktų duoti įsakymą armijai įsikišti, visada atsiras pora-trejetas generolų, galinčių kurį laiką blokuoti, sabotuoti ar bent jau dezorganizuoti įsakymo vykdymą. Be to, armija iš anksto mokoma, kad ji turės kovoti (su Vakarų parama) prieš „Rusijos invaziją“. Tuo tarpu ilgus dešimtmečius ši armija kartu su Rusija ruošėsi atremti Vakarų invaziją. Taigi nėra faktas, kad armija entuziastingai vykdys įsakymą.

Viso to turėtų pakakti, kad susitvarkytų su Aleksandru Grigorjevičiumi, be to, iš anksto dėl to kaltinus Rusiją. Kol Baltarusijos žmonės nežinos, juoktis ar verkti, naujoji vyriausybė turės laiko sustiprėti. Dar daugiau, jie tuoj pat pareikš, kad nuslopino maištą ir paskelbs save „Lukašenkos, “Rusijos kovotojų žvėriškai nužudyto” kurso įpėdiniais“.

Atkreipiu jūsų dėmesį į tai, kad be efektyvios, aktyvios paties Aleksandro Grigorjevičiaus pagalbos tokio pučo organizavimas būtų neįmanomas. Bet jis daro viską, kad save nuverstų. Jis sugriovė santykius su Rusija, padarė tai kiek įmanoma viešai ir pats apkaltino kai kurias Maskvos jėgas rengiant „Baltarusijos Maidaną“. Informacinė bazė paruošta.

Nukreipęs specialiųjų tarnybų pajėgas ir priemones kovai su mitine „Rusijos agresija“, Lukašenka ne tik užtikrina palankiausią dirvą proeuropietiškų smogikų infiltracijai į Baltarusijos režimą, bet ir skatina bestuburių karjeristų kilimą į pirmuosius vaidmenis specialiosiose tarnybose, ir tokie bestuburiai šiandien yra pasirengę vykdyti bet kurį jo įsakymą, o rytoj jie išduos jį patį. Taigi smogikams (smogiamąjai Maidano jėgai) neturėtų kilti jokių problemų.

Žmonių „su kliniais veidais“ minią , kaip parodė paskutinis Tichanovskajos palaikymo mitingas, taip pat organizavo pats Lukašenko. Nežinau, kiek jų ten buvo tiksliai (5 tūkstančiai žmonių ar 20 tūkstančių), nesu gerai susipažinęs su Baltarusijos sostinės topografija. Bet vaizdas įspūdingas net iš kvadrokopterio. Fotografuojant iš apačios, atrodys, kad išėjo milijonai. Kaip Kijevo „Maidan’e“, kur niekada (net 2004 m.) nebuvo susirinkę daugiau nei 15 tūkstančių žmonių, tačiau net ir patys didžiausi užkietėjusių Maidano priešininkai, skeptikai užtikrintai įvardino jų skaičių bent 100–200 tūkst. Ir visa tai tik dėl televizijos sumaniai sukurtos iliuzijos. Jeigu nebūtų buvę įžūlių, savavališkų alternatyvių kandidatų įkalinimų, pusė protestuotojų ar net daugiau būtų likę sėdėti namuose. Ir tai dar nėra mitinginio aktyvumo viršūnė. Pikas turėtų būti pasiektas po rugpjūčio 9 d.

Galiausiai būtent Lukašenka prastūmė Baltarusijos „eurointegratorius“ į svarbiausias savo aplinkos postus. Tai yra, kaip tai buvo Kijeve, Maidanui bus vadovaujama tiesiogiai iš jo rezidencijos.

Visi perversmui būtini komponentai yra paruošti. Mums belieka tik tikėtis, kad kažkas pučistams nevayks, ir jie bus priversti atidėti valandą „X“ valandą pusei metų, o Lukašenka turės laiko pamąstyti. Tokiu atveju dabartiniai įvykiai vėliau bus vertinami kaip paskutinės treniruotės prieš baltarusišką maidaną. Tačiau „europučistai“ ruošiasi ne mokymams. Tokios pajėgos ir priemonės nėra švaistomos veltui. Jau šiame etape jie atskleidė daugybę ryšių ir šalininkų, kurie „miegojo“ iki to laiko. Iki rugpjūčio 9 dienos jų bus daugiau. Maišto žlugimas maištininkams reikštų „Erdogano varianto“ grėsmę, kai praktiškai pasiekę pergalę maištininkai buvo nugalėti, o paskui masiškai represuoti.

Vyksta labai rimtas žaidimas, ir Lukašenkai atėjo tiesos momentas. Ant kortos pastatyta yra daugiau nei prezidentavimas – gyvybė.

Iš rusų kalbos vertė Jonas Kovalskis (c), 2020-08-02

Keep Reading