Tag

Rinkimai-2020

Browsing

Vašingtono parduotuvių savininkai ruošiasi masinėms riaušėms

Parduotuvių savininkai užkalinėja langus ir duris lentomis, kad jų neišdaužytų. Ir tai yra pirmieji „išdaužyti langai“, po kurių gali sekti kur kas didesnis chaosas. Kas gi bus po rinkimų?
JAV prezidentas Donaldas Trumpas rinkimų kampanijos metu ne kartą kėlė abejonių, kad jis pripažins rinkimų rezultatus, jei pralaimės rinkimus. Ruoštis neramumams po rinkimų jau ėmė visi – jauni ir seni. Net parduotuvių savininkai Vašingtone pradėjo užkalinėti vitrinas ir duris, nesitikėdami, kad jų tautiečiai elgsis protingai.
Vasarą visoje šalyje vyko riaušių „repeticijos“. Tada, keršydami už juodaodžio George’o Floydo mirtį, daugelis „Black lives matter“ (BLM) judėjimo šalininkų plėšė parduotuves. Net jei šios parduotuvės oficialiai pareiškė savo paramą judėjimui.

Nuo to laiko daug vandens nutekėjo. Daugelyje valstijų policijos biudžetas buvo žymiai sumažintas (pavyzdžiui, Niujorke – milijardu dolerių). Policininkai, neatlaikę krūvio ir psichologinio spaudimo, išeidavo iš tarnybos. Tad būsimų riaušių mastą sunku įsivaizduoti.
Ypač jei atsižvelgti į tai, kad tiek patys viešojo saugumo pajėgų pareigūnai, kurie aktyviai ruošiasi, tiek kitų šalių vadovai yra tikri – riaušės neišvengiamai bus.
Bet visa tai yra dar tik žiedeliai.
Yra išdaužytų langų teorija, kuri sako, kad nusikalstamumas ir tvarka turi atvirkštinę priklausomybę: jei namuose yra išdaužtas bent vienas langas, netrukus ten bus išdaužyti visi langai. Kadangi tiems, kurie mato šį išdaužtą langą, kyla jausmas, jog namuose siautėja anarchija, kuri sukuria nebaudžiamumo jausmą, išprovokuoja kitus nusikaltimus. Ir anksčiau ar vėliau šis užkratas užvaldys ne vieną namą, o visą gatvę, o vėliau apims ir visą miestą, visą šalį.

Taigi, kas vyksta Vašingtone? Parduotuvių savininkai užkalinėja langus ir duris lentomis, kad jų nesudaužytų. Kitaip tariant, situacija, kai iš esmės įmanoma plėšti parduotuves, Jungtinėms Valstijoms nebėra jokia naujiena. Ir esant menkiausiam sukrėtimui, chaosas lengvai gali būti tapti tikrove.

Ir jei manysime, kad masinės riaušės gali turėti savo aukšto rango lyderius ir naudos gavėjus, tai tampa beveik neišvengiama.

Vašingtono centre esančio salono savininkas Alexas Provenzano trečiadienį užkalė durų ir langų angas lentomis. Jis baiminasi, kad gali pasikartoti gegužės ir vasaros riaušės, kurių metu nukentėjo daugelis jo kaimynų.

“Kai gegužę kilo protestai, visa gatvė buvo nusiaubta”, – sakė Provenzano , kuriam priklauso salonas kvartale į šiaurę nuo Baltųjų rūmų, interviu laikraščiui “USA Today”. – Tada nusprendžiau, kad viską reikia uždengti skydais. Liepos mėnesį jis nusprendė nuimti skydus nuo langų ir durų. Bet, kaip paaiškėjo, neilgam. Artėjant rinkimams, Provenzano ištraukė lentas iš sandėlio ir vėl užkalė langus ir lauko duris.

„Aš paprastai esu labai pozityvus žmogus; tikiuosi geriausio “, – sakė jis. „Tačiau žmonės yra labai įsitempę, o dabar šalyje yra daug netikrumo. Tai labai baisu “, – paaiškino jis savo sprendimą.
Kad šalyje gali kilti masinės riaušės, teigė ir prezidento Trampo spaudos sekretorius Džeisonas Milleris. Jis teigė, kad jam kelia nerimą „įmonės Vašingtono centre, kurioms tenka užkalti langus, nes laukia Baideno šalininkų savivalės ir smurto“.

Nederėtų galvoti, kad riaušėms ir smurtui ruošiasi tik Baideno šalininkai, kurie jau pasižymėjo gatvėse – demokratai, sorosiniai kairuoliai, BLM ir mažumos. D.Trampo šalininkai taip pat ne kartą prieš rinkimus demonstravo itin didelį priešiškumą savo politiniams oponentams. Taip, pavyzdžiui, Teksase prezidento rėmėjai su savo automobiliais neleido Baideno šalininkams pravesti savo akciją. Niujorke ir Naujajame Džersyje jie taip pat trumpam buvo užblokavę eismą dviem pagrindiniais greitkeliais.

Ir tai yra tik pirmieji „išdaužyti langai“, kurie gali sukelti kur kas didesnį chaosą. Kas bus po rinkimų?

Ksenia Maltseva

2020.11.02 12:31

Šaltinis : https://jpgazeta.ru/vladelczy-magazinov-v-vashingtone-gotovyatsya-k-pogromam/

Iš rusų kalbos vertė Jonas Kovalskis, 2020-11-02

2020-ųjų Seimo rinkimų klausimu

Kristoferis Voiška

Rinkimai į Seimą – jau netrukus. Prasideda ir elektroninis balsavimas. Ryšium su tuo, pagaliau reikia aiškiai atsakyti į eilę tiek mūsų draugų, tiek apskritai vadinamųjų „nesistemininkų“ ir „antisistemininkų“ tarpe keliamų klausimų: ar eiti balsuoti ir, jei eiti – tai už ką gi? Pagaliau, kas čia dabar vyksta su šitais rinkimais ir kokia to socialinė, politinė reikšmė?

BENDROS PASTABOS

Kad galėtume atsakyti, pirmiausiai turime pastebėti tai, kas svarbiausia, o būtent: kad rinkimai, kokie demokratiški jie bebūtų, kapitalizmo sąlygomis tėra ir tegali būti vertinami kaip priemonė kovoje dėl valdžios. Nei daugiau, nei mažiau kaip priemonė, bet ne savaiminis tikslas ir, juo labiau, ne kaip kažin kokia „vertybė“. Tiesiog priemonė, kuria – be to – sėkmingai naudojasi toli gražu ne liaudžiai draugiškiausios jėgos.

Iš tiesų, gi mūsų, kaip komunistų, pagrindinis tikslas čia gali būti formuluojamas tiktai kaip perėjimas iš kapitalizmo į komunizmą, žodžiu, kaip visuomeninės santvarkos, visuomenės vystymosi paradigmos, pakeitimas, kas mūsų konkrečioje istorinėje situacijoje reikštų viena: socializmo buvusios Tarybų Sąjungos ir, atitinkamai, Tarybų Lietuvos, teritorijoje, atkūrimą. Ir šitai padaryti neturint politinės valdžios, o taip pat ir vienoje ar keliose mažesnėse, atskirai paimtuose šalyse – neįmanoma.

Šiuo požiūriu, rinkimai – būdami priemone kovoje dėl valdžios – gali pasitarnauti: a) maksimum – šios valdžios paėmimui; b) minimum – agitacijai ir propagandai, liaudies sluoksnių sąmoningumo kėlimui, komunistinio judėjimo, komunistinės organizacijos stiprinimui.

Tačiau tam, kad šių (tiek minimum, tiek maksimum) tikslų iš viso būtų galima siekti, turėtų egzistuoti reali, veiksni ir, be to, pakankamai išvystyta bei atitinkamos situacijos reikalavimams adekvati politinė organizacija – tai gali vadintis „partija“, bet esmė gi turinyje, o ne žodyje. Ir bėda tame, kad, po 30 metų liberalaus teroro, kryptingo visko, kas tarybiška, kas komunistiška naikinimo ir, komunistams nesugebėjus šitam duoti reikiamo atsako – šiai dienai nieko panašaus nei Lietuvoje, nei Pabaltijo, nei, tiesą sakant, apskritai Rytų Europos regione, nėra.

Ir vis dėlto – rinkimai jau čia, kaip sakoma – ant nosies. Ir jie, be abejo, mūsų nelaukia ir nelauks, nesvarbu – turime atitinkamą organizaciją ar neturime. Taigi, kiekvienam mūsų draugui lieka ir pradžioje iškeltas klausimas: ką daryti – ar balsuoti ir, jei balsuoti, tai už ką?

Nepriklausomai nuo to, kaip į šį klausimą beatsakytume, nekinta toji aplinkybė, kad šiuo atveju kalba eina apie tai, kokia partija, koksai judėjimas ar, pagaliau, koksai konkretus kandidatas, labiausiai atitinka mūsų idėjinius principus, taip – būtent principus – nes tiktai principų pagrindu įmanoma teisingai įvertinti, su kuo pakeliui, o su kuo – ne.

KETURI PRINCIPAI

Bet kokie gi tie mūsų principai? Šitai turi būti vienareikšmiškai apibrėžta, nes priešingu atveju bus atvertas kelias visokiausioms spekuliacijoms, kokių mes – jei tiktai norime tikslingai bei nuosekliai veikti – prileisti negalime. Gi šių principų apibrėžimas – tai apibrėžimas mūsų judėjimo krypties ar, sakykime, trajektorijos, o – pažvelgus dar giliau – tai apibrėžimas mūsų prasmių lauko. Taip, prasmių lauko, kuris – paėmus iš esmės – būdamas politiniu, kartu yra ir daugiau, nei tik politika, bet išreiškia ir atitinkamą žmogiškąją, moralinę poziciją.

Taigi, apibrėžkime šiuos principus – čia jų išskirčiau keturis.

1. Socialinis teisingumas

Šiuolaikinė technologijų raida, naujausios skaitmenizacijos ir robotizacijos tendencijos daugelį dabarties profesijų XXI amžiaus bėgyje pavers nereikalingomis ir šiandienos kapitalistiniam pasauliui tai, savo ruožtu, turės milžiniškų socialinių pasekmių: pati prekinės-piniginės sistemos logika nebegalės normaliai funkcionuoti ir vienoks ar kitoks postkapitalistinis scenarijus taps objektyviai būtinu. Šiuo požiūriu, įmanomos dvi alternatyvos:

a) trumpesnės darbo valandos ir, vadinasi, ilgesnis laisvalaikis žymiai daliai dirbančiųjų, taigi – didžiulis žingsnis link žmonių išlaisvinimo nuo monotoniškų, dvasiškai bukinančių darbo formų, link kokybiškai aukštesnės civilizacijos užuomazgų;

b) beprecedentis „perteklinių“, žodžiu – visuomeninės gamybos procesui nereikalingų – gyventojų sluoksnio (Markso įvardyto „rezervine darbo armija“) išaugimas, visuomenės pasidalijimas kastomis – naujų, „technologizuotų viduramžių“, aušra.

Pirmasis variantas įmanomas tiktai pervedus visuomenę nuo kapitalistinių (taigi, prekinių-piniginių, pelno) ant socialistinių (planingos visuomeninės gamybos ir vartojimo) bėgių, tuo tarpu antrasis – ne tik įmanomas, bet absoliučiai neišvengiamas, toliau palikus veikti esamą kapitalistinę sistemą, kuri, susidurdama su jos rėmuose neišsprendžiamais prieštaravimais, dėsningai mutuoja – tačiau ne į aukštesnę, komunistinę ekonominę formaciją, bet į tam tikrą kapitalizmo, feodalizmo ir vergovės hibridą, žodžiu – minėtuosius „technologizuotus viduramžius“, kurių bendrieji kontūrai tik tepradeda ryškėti.

Taigi, komunizmo idėja – jei tik jos šalininkai sugebės adekvačiai atliepti „nereikalingųjų“ žmonių, žodžiu, pagrindinę XXI amžiaus problemą – gali atgauti aktualumą kaip iš esmės vienintelė išeitis iš gresiančio socialinio pragaro. Tačiau tiek tradicinės darbininkų klasės nykimas, tiek bendra istorinė situacija lemia, kad kova dėl šios alternatyvos turės įgyti kitokias, nei klasikines formas ir šiuo požiūriu reikėtų kalbėti nebe apie klasę (kurios griežta, klasikine ir istorine prasme – nebėra), bet apie plačią liaudies „apačių“ sąjungą.

Šitokios sąjungos arba, sakykime, judėjimo, ilgalaikiu siekiu turėtų būti socialistinis posūkis, kurio pilnutinis įgyvendinimas tegalėtų būti ilgo, laipsniško ir, galų gale, evoliucinio proceso reikalu. Šiuo požiūriu, formuluotini tokie siekiai:

  • didžiulių progresyvinių mokesčių įvedimas, privalomos kolektyvinės darbo sutartys, lengvatos tiek smulkaus verslo, tiek samdomo darbo atstovams;
  • visuotinis užimtumas, darbas ir nuosavas būstas kaip kiekvieno suaugusio piliečio teisė;
  • nuosavybės „lubų“ tiek fiziniams asmenims, tiek atskiriems namų ūkiams, įvedimas;
  • teisinis žemės savininkų įpareigojimas asmeniškai prižiūrėti per jų žemę einančių komunikacijų tvarką ir funkcionalumą;
  • visų strateginės reikšmės objektų, gamtinių išteklių, bankų, infrastruktūros, stambiausių pramonės bei žemės ūkio įmonių nacionalizavimas;
  • visų Lietuvos miškų ir ežerų suvisuomeninimas, medžio žaliavų eksporto, žemės pardavimo užsieniečiams (tiek juridiniams, tiek fiziniams asmenims) uždraudimas;
  • visų 90-ųjų privatizacijų teisinė peržiūra, įvykusio tarybinės liaudies nuosavybės (tiek valstybinės, tiek kooperatinės) išvogimo pasmerkimas ir atsakingų asmenų teisinis persekiojimas valstybiniu lygmeniu;
  • fizinių asmenų skolų bankams teisinė peržiūra ir skolų išieškojimo sistemos reforma, privilegijuotos, liaudies sąskaita lobstančios antstolių „kastos“ likvidavimas;
  • realiai, o ne žodžiais nemokamo, visiems šalies piliečiams prieinamo kokybiško švietimo bei sveikatos apsaugos užtikrinimas;
  • tarybiniais laikais veikusių vaikų, jaunimo ir darbo bei poilsio stovyklų sistemos atkūrimas.

Šie ekonominiai siekiai, kurie reikštų didelio ir socialiai orientuoto valstybinio ūkio sektoriaus, o greta jo, ir privačių, ir, su laiku, kooperatinių, nuosavybės formų plėtojimą ir kurie iš esmės evoliuciniai, įmanomi tik per revoliucinio pobūdžio politinius pokyčius (pastarųjų formos, vėlgi, įvairios), o pastarieji, savo ruožtu – negalimi vienoje Lietuvoje, bet tik bendroje ir Rytų Europos, ir apskritai buvusių Tarybų Sąjungos respublikų erdvėje.

2. Tradicinės humanistinės vertybės, tautiškumas ir patriotizmas

Komunizmo požiūriu tiek ekonomika, tiek politika, galų gale – tik priemonės tikslui. O tikslas – žmogus, jo fizinis ir dvasinis išsivystymas, aukščiausių jo kūrybinių jėgų išlaisvinimas ir pažadinimas, susvetimėjimo įveikimas.

Tačiau būtent prieš žmogų, prieš pačią jo prigimtį, šiandien yra nukreipta milžiniška, ir žiniasklaidą, ir kultūrą, ir politiką, ir net intymiausias gyvenimo erdves apimanti psichologinio karo mašina, kuri, būdama transnacionalinio kapitalo gigantų rankose ir prisidengdama šūkiais apie „toleranciją“, „laisvę“, „įvairovę“ ir „politinį korektiškumą“, tikslingai formuoja vartotojišką, žemiausių geismų pagrindu manipuliuojamą bešaknį, bedvasį ir betautį mankurtą – klusnų bei kiauliškai „laimingą“ kapitalistinių korporacijų vergą.

Ir LGBT, ir šiuolaikinio feminizmo, ir kiti panašūs judėjimai – šios ideologijos, iš pagrindų tiek antinacionalinės, tiek ir antihumanistinės – tai vadinamojo postmodernizmo, posthumanizmo projekto, sudedamosios dalys. Po jų vaivorykštine iškaba slepiasi iš esmės fašistinis siekis pervesti žmoniją į aukščiau minėtąjį postkapitalistinį skaitmenizuotos ir robotizuotos vergijos, kastų ir „technologizuotų viduramžių“ pasaulį. Kai kurie valdančiųjų sluoksnių atstovai šito net neslepia.

Neapgynus žmogaus, paties jo žmogiškumo – į kurį ir kėsinasi šių dienų vaivorykštinis fašizmas – nei apie socializmą, nei komunizmą, negalės būti nei kalbos. Ir šiuo požiūriu komunistai privalo pasireikšti kaip tvirti tų tradicinių, per amžius ir santvarkas išsilaikiusių humanistinių vertybių – altruizmo, solidarumo, tikėjimo tiek kiekvieno žmogaus, tiek visos žmonijos gebėjimu kilti vis aukštyn ir aukštyn (ne vien fiziškai ar techniškai, bet ir protiškai, ir morališkai) – gynėjai.

Siekdami tokiais būti, turime aiškiai pasakyti:

  • kad žmonijos kaip biologinės rūšies gyvenimas neatsiejamas nuo dvejų – vyriškos ir moteriškos – lyčių natūralios priešybės bei ryšio: todėl tiktai iš dvejų atsiranda trečias ir tai yra bet kokios šeimos ir apskritai bet kokio sociumo gyvavimo pagrindas;
  • kad žmogus – ne vien biologinė, bet ir socialinė, o vadinasi, dvasinė būtybė, taigi, „ne viena duona“ gyvas ir kad todėl pilnavertis, tikrai žmogiškas yra tik toks gyvenimas, kuriame viršus priklauso dvasiniams – idėjiniams, moraliniams, kūrybiniams, o ne materialiniams ar juo labiau fiziniams interesams bei tikslams;kad šito supratimas – bendras tiek pasaulietinei ir ateistinei (kuriai priklauso komunizmas), tiek religinei humanizmo tradicijai ir kad šiuo požiūriu ir galima, ir būtina šių dvejų humanizmo formų sintezė ir vienybė bendroje kovoje prieš Aukso veršio kultą, už tas bendražmogiškas tiesas, kurios tik prie komunizmo ir gali pilnai įsikūnyti realiame gyvenime;
  • kad žmoniją sudaro konkrečios šalys ir tautos ir kad bet koks humanizmas, bet koks rūpestis žmonija ir žmogiškumu, prasideda nuo rūpesčio savuoju kraštu ir tauta, žodžiu – nuo patriotizmo ir tautiškumo (tėvynės ir tautos meilės, priešingai nacionalizmui – tautų skaldymo ir kiršinimo ideologijai), kurį šiai dienai siekiama išrauti ir pakeisti bešakniu, vartotojišku kosmopolitizmu.

Šių teiginių ir dabartinių problemų pagrindu, keliame tokius socialinius, politinius siekius:

  • vadinamosios LGBT, „genderių“ (atseit, lyčių kaip dirbtinų „konstruktų“) ir naujojo feminizmo ideologijų propagandos uždraudimas;
  • vakarietiškos juvenalinės justicijos atšaukimas, vadinamųjų įvaikinimo agentūrų veiklos Lietuvoje uždraudimas;
  • reklamos apribojimas, cenzūros reklamoms (atsižvelgiant į jų poveikį asmens ir ypač vaikų bei jaunimo psichikai bei dorovei) įvedimas;
  • lietuvių, lenkų, rusų ir kitų senbuvių Lietuvos tautų kalbos, kultūros ir istorinių tradicijų atgaivinimas, valstybinio lygmens kova prieš kosmopolitizmą ir vartotojiškumą, vaikų bei jaunimo ugdymas patriotizmo ir tautų draugystės dvasia;
  • kultūrinės saviveiklos – dramos, muzikos, kino, istorijos ir aktyvaus turizmo klubų steigimas, neatlygintinų, valstybės išlaikomų patalpų tokiems būreliams užtikrinimas;
  • nelietuviškų įmonių, organizacijų ir t. t. pavadinimų uždraudimas;
  • realaus suvereniteto – lietuvių tautos savarankiškumo ir jos dirbančiosios daugumos, o ne išnaudotojų mažumos, interesais paremtos valdžios, atstatymas.

Tiktai apgynus paties mūsų žmogiškumo ir kultūros pamatus, įtvirtinus realią ne išorės jėgų, bet pačios tautos, jos daugumos, valdžią ir suverenitetą, galėtų tapti įmanomas perėjimas prie tų viršnacionalinių gyvenimo formų, kurias vėliau, XXI amžiaus bėgyje būtinai iškeltų raudonojo, komunistinio, projekto atgimimas.

3. Antivakarietiška laikysena, antiimperializmas

Bet minėtasis vaivorykštinis fašizmas arba, kitaip tariant, postmodernizmo, posthumanizmo projektas, nenukrito iš dangaus, o turi labai konkrečias istorines ištakas pačioje kapitalizmo raidos logikoje ir taipogi turi konkretų pasaulinį centrą, o būtent – Vakarus, JAV ir ES, kurie – lobdami vadinamųjų trečiojo pasaulio šalių ir kitų neokolonializmo objektų sąskaita – sudaro tą „auksinį milijardą“, kuris yra iškėlęs save aukščiau likusios, atseit, „necivilizuotos“, „nevakarietiškos“ ir todėl – nepilnavertės, žmonijos.

Šio „auksinio milijardo“ šeimininkai siekia – ir tai juos daryti verčia ekonominė kapitalizmo logika – pajungti visą likusį pasaulį kaip pigių tiek žmogiškųjų, tiek gamtinių išteklių rezervą ir šiam tikslui naudojasi tokiomis viršnacionalinėmis organizacijomis kaip PB, TVF, EBPO* (ekonominiam valdymui) ir NATO (atvirai karinei intervencijai), tuo tarpu „laisvė“, „demokratija“ ir visa kita – tik priedanga.

Šiame kontekste visiškai dėsningas Vakarų siekis parklupdyti, pavergti ir kaip Jugoslaviją suskaldyti Rusiją – vienintelį kraštą, kuriame, nepaisant Tarybų Sąjungos žlugimo ir kriminalinio kapitalizmo įvedimo lemiamo akligatvio, išlieka potencialas atkurti alternatyvų žmonijos vystymosi vektorių – kad užvaldytų atitinkamus resursus ir, atitinkamai, atsikratytų tiesiog nepakenčiamu konkurentu.

Ir čia Vakarai – ne vien Rusijos ar tiesioginę NATO prievartą patiriančių šalių, bet, platesniu, istoriosofiniu požiūriu žiūrint – tai visos žmonijos, paties žmogiškumo nesutaikomas priešas.

Tačiau Lietuva, nors ir periferijos (vadinasi, ne lygiaverčio „partnerio“, bet pigios ir kvalifikuotos darbo jėgos šaltinio ir buferio prieš Rusiją) statusu, vis dėlto, priklausydama tiek ES, tiek EBPO ir NATO, skęsdama skolose atitinkamoms finansinėms struktūroms, priklauso Vakarams, į kuriuos tiek mūsų valdantysis sluoksnis, tiek jo aptarnaujantysis personalas, kad ir palikdamas jo vadinamąją „varguolių“ bei „runkelių“ liaudį už borto, jau yra integravęsis.

Ir esant Vakaruose, šiame, sakykime, geopolitiniame ir geoekonominiame (o kartu – ir kultūriniame, konceptualiniame) vektoriuje, nei realus suverenitetas, nei – juo labiau – mūsų aukščiau išvardyti radikalesni pokyčiai, praktiškai negalimi. Ir todėl, atitinkamai, turime pripažinti, kad norint šnekamuosius siekius įgyvendinti, būtinas esminis Lietuvos geopolitinio, geoekonominio vektoriaus pakeitimas, taigi:

  • išstojimas iš NATO ir EBPO;
  • išstojimas iš ES;
  • valstybės skolų TVF ir PB anuliavimas;
  • draugiškų santykių su kaimynais – Rusija ir Baltarusija – atstatymas, tolimesnis ekonominių, politinių, kultūrinių ryšių plėtojimas.

Šitokie pokyčiai reikštų nacionalinį išsivadavimą. Ir reikia aiškiai suprasti, kad jie neateis savaime ir todėl reikalaus ryžtingo politinio veikimo, bet, tuo pačiu – jie neįvyks, kol nebus pribrendusios reikiamos sąlygos. Iš tiesų , pradėjus byrėti dabar braškančiai pasaulio tvarkai, susiklostys situacija, kurioje kilsiantys egzistenciniai iššūkiai ir iš Lietuvos, ir iš kitų regiono šalių pareikalaus būtent tokių sprendimų (kaip kad aukščiau minėtieji), kurie – pakeisdami šalies geopolitinį orientyrą – kartu sudarys prielaidas ir kitų mūsų iškeltų siekių įgyvendinimui.

4. Istorinė tiesa

Ir tiek esama santvarka, tiek geopolitinė orientacija, remiasi ne tik materialine dalykų padėtimi, bet ir atitinkama sociumo sąmone, iš tiesų – nacionaline savimone, nacionaliniu tapatumu, kuris, suformuotas per paskutinius 30 metų, ideologiškai įtvirtina šią realybę. Esminis šio tapatumo formavimo momentas – Lietuvos, Rusijos ir pasaulio, ypač XX amžiaus, istorijos perrašymas tokioje dvasioje:

  • kad Rusija ir rusai – amžinas ir nesutaikomas Lietuvos, lietuvių tautos priešas, o Lietuva – istorinė Vakarų pasaulio, tariamo civilizacijos etalono ir visos žmonijos geradėjo, dalis;
  • kad Tarybų Sąjunga ir komunizmas – absoliutus blogis, nežmogiškumu pranokstantis net hitlerizmą, visiškai svetimas Lietuvai ir lietuviams;
  • kad 1941-1944 m. laikotarpiu siautėję baltaraiščiai ir pokario miškiniai – tai ne nacių bendrai ar banditai, bet kovotojai už tikrąją Lietuvos laisvę, prieš tiktai prievartą ir mirtį sėjusius okupantus iš Rytų;
  • kad Tarybų Lietuva – ne organiška mūsų istorijos sudedamoji dalis, bet prievarta iš išorės atnešta minėtojo blogio apraiška, savotiška šios istorijos „spraga“ ar net „juodoji skylė“, iš kurios mus išlaisvino Sąjūdis.

Maža to, kad šis perrašymas remiasi tikrųjų istorijos faktų, taigi – istorinės tiesos – iškraipymu: jis sudaro atitinkamą diskursą, žodžiu, pasakojimą, kuriame visa dabartinė tikrovė (tiek potarybinis kriminalinis kapitalizmas, tiek keliaklupsčiavimas Vakarams) – pateisinta, o visa tarybinė praeitis (ir, vadinasi, bet kokia mintis dėl socializmo atkūrimo ateityje) – pasmerkta.

Ir šiuo pasakojimu, kuris diegiamas valstybiniu lygiu, pradedant jau mokykliniame suole, o alternatyvų aiškinimą paverčiant nusikaltimu (170-2 BK straipsnis, prilyginantis komunizmą nacizmui ir iš esmės draudžiantis aukščiau išdėstytos istorijos sampratos kritiką), formuojama aukščiau minėta nacionalinė savimonė, tapatumas, pagal kurį tikras lietuvis – iš prigimties rusofobas ir antikomunistas.

Taigi, prioritetinis komunistų uždavinys – kovoti prieš istorijos klastojimą, dėl istorinės tiesos ir, atitinkamai – to mūsų šalies ir tautos nacionalinio tapatumo, kurio buvo prieš 30 metų atsisakyta, kuris visus šiuos 30 metų juodinamas, atkūrimas naujoje kokybėje: iš pradžių – sveikiausių, psichologinio karo mašinos mažiausiai pažeistų Lietuvos liaudies sluoksnių, o galų gale, ir visos lietuvių tautos sąmonėje.

Ir kovoje dėl istorinės tiesos, mūsų strateginiai tikslai tokie:

  • 170-2 BK straipsnio panaikinimas, taigi – atviros, necenzūruojamos istorinės diskusijos legalizavimas;
  • nacistinių nusikaltėlių, kolaborantų ir miškinių kulto Lietuvoje – pradedant mokyklų metodine medžiaga (vadovėliais, knygomis, dokumentika ir t. t.) ir baigiant muziejais bei paminklais – demontavimas ir viešas pasmerkimas;
  • teigiamas, bet kartu objektyvus ir kritiškas Tarybų Lietuvos ir TSRS istorijos peržiūrėjimas valstybiniu lygmeniu, reikiamų atminimo ženklų – paminklų, muziejų ir t. t., atkūrimas.

Atsisakius šių uždavinių, neįvertinus jų, kaip ir pačios istorinės sąmonės svarbos – nei socialinių, nei kultūrinių, žmogiškųjų mūsų siekių įgyvendinimas neįmanomas taip pat, kaip neįmanomas nepakeitus geopolitinės Lietuvos orientacijos.

Šie principai ir iš jų išvedami siekiai – tai ilgalaikis, ne tik idėjinis, bet ir strateginis mūsų orientyras. Jie sudaro į ratą sujungtą loginę grandinę, kurioje kiekviena grandis tiesiogiai priklauso viena nuo kitos. Ir šia prasme aukščiau išvardyti keturi principai – tai vieninga ir nedaloma visuma, kuri politinėje ir idėjinėje kovoje mums privalo būti absoliuti ir nediskutuotina. Iš tiesų, ši visuma – tai toji raudonoji linija, už kurios negali būti jokių nuolaidų ar kompromisų, žodžiu – už kurių negali būti „nei žingsnio atgal“.

Aukščiau gi minėjome, kad būtent principai yra tasai rodiklis ar, tiksliau – matas – kuris leidžia įvertinti, su kuo yra arba nėra pakeliui. Ir iš tikrųjų yra taip – išvardytieji keturi principai sudaro ne tik tam tikrą kertinį akmenį, žodžiu – pagrindą – bet atlieka ir šitokio vertinimo mato funkciją.

ESAMA PADĖTIS: KONSERVATORIAI PRIEŠ „VALSTIEČIUS“

Tačiau prieš matuodami – su kuo mums yra arba nėra pakeliui – pirmiausiai turime apibrėžti patį dalyką, šiuo atveju – realią politinę padėtį Lietuvoje.

Pas mus 30 metų viešpatauja viena ir ta pati klasė ar, sakykime, sluoksnis – kriminalinė buržuazija: būtent kriminalinė, nes šnekamo sluoksnio genezė – buvusios tarybinės, žodžiu, socialistinės, visuomenės kriminale, šios visuomenės nuosavybės išvogime; ir būtent buržuazija, nes – vienaip ar kitaip – bet šnekamasis sluoksnis, tapęs savininkų sluoksniu, organizuoja savo ir visuomenės gyvenimą kapitalistiniais (nors ir nukrypstančiais nuo „klasikinio“ kapitalizmo normų) pagrindais.

Ir tiek dėl savo socialinės-istorinės prigimties, tiek dėl objektyvios (geopolitinės ir geoekonominės) situacijos, šnekamasis sluoksnis – nepajėgus savarankiškai valdyti ir todėl būtinai ir neišvengiamai linkstantis į kompradoriškumą, t. y. tarnavimą išorės jėgoms, šiuo atveju – Jungtinėms Amerikos Valstijoms, NATO ir Europos Sąjungai.

Atitinkama ir Lietuvos socialinė-politinė raida, o be to – atitinkamos yra ir politinės partijos, kiek tai liečia „sistemines“, o ypač – vadinamąsias „tradicines“ partijas, žodžiu: TS LKD, LSDP ir liberalus (atitinkamai skilusius į agresyviai vaivorykštinę „Laisvės partiją“ ir į šiek tiek santūresnį „Liberalų sąjūdį“), kurios, atstovaudamos būtent šios, kompradorinės, valdančiojo sluoksnio dalies ir, žinoma, transnacionalinio kapitalo interesus, šiai dienai sudaro nors ir neoficialų, bet faktiškai daugiau mažiau vieningą landsberginį flangą.

Nepaisant kosmetinių skirtumų, visas šias partijas jungia liberali ekonominė politika (dalinė išimtis – Palucko LSDP), palankumas vadinamosioms „tolerancijos“ bei panašioms Vakarų „vertybėms“ ir, pagaliau – patologinis antikomunizmas ir rusofobija. Ir šia prasme, jos visos yra vienodos. Ir nors šis flangas nuo 2016 m. Seimo rinkimų (kuriuos laimėjo vadinamieji „valstiečiai“ – LŽVS) formalia prasme yra opozicijoje, dauguma valstybės tarnybos, kaip ir – be to – dauguma stambiojo verslo – palaiko būtent šias jėgas.

Tuo tarpu minėtoji LŽVS – bene vienintelė „sisteminė“ partija, šiai dienai esanti atsvara TS LKD, LSDP ir liberalų flangui. Ir tai dėsninga, kadangi LŽVS, su bene didžiausiu Lietuvos žemvaldžiu Ramūnu Karbauskiu priešakyje, vis dėlto atstovauja labiau nacionalinio kapitalo interesus ir mėgina, šiaip ar taip, apeliuoti į tą paprastą liaudį, kurią tiek Landsbergis, tiek jo „kairieji“ kolegos jau ne sykį atvirai paniekino.

Iš LŽVS pusės – bent frazės apie tradicinių vertybių puoselėjimą bei socialinę politiką; bet faktai rodo ką kita, antai būtent „valstiečiai“ priėmė LSDP inicijuotą naująjį darbo kodeksą ir taipogi jie patvirtino skandalingąją, prieš šeimos institutą ir elementariausius žmogiško buvimo pagrindus nukreiptą Stambulo konvenciją. Taigi, čia turime grynų gryniausią oportunizmą. O užsienio politikos ir istorinės atminties požiūriu, susiduriame su daugiau mažiau tokia pačia rusofobija, antitarybiškumu bei keliaklupsčiavimu prieš JAV, ES ir NATO, kaip ir aukščiau minėtųjų, žodžiu – „tradicinių“ – partijų atveju.

Kai dėl Darbo partijos ir Voldemaro Tomaševskio „lenkų“ (Krikščionių šeimų sąjungos), tai pastarųjų „nesistemiškumas“ – kiek tokio apskritai esama – yra labai sąlygiškas bei ribotas, nes abi šios partijos, kad ir būdamos sisteminės politikos paribyje, vis dėlto priklauso būtent jai; iš tiesų – ir liberalizmu, ir rusofobija jie pilnai „įsipaišo“ į šį kontekstą, nors, kita vertus, įtraukia ir kai kuriuos „disidentinius“ ar netgi, sakytume, „nesisteminius“ elementus (pavyzdžiui, lenkų deputatas Zbignevas Jedinskis) ir todėl pritraukia dalį atitinkamai „protestinio“ elektorato. Esamoje situacijoje abi šios partijos patenka į daugiau mažiau tą patį spektrą, kaip ir LŽVS, žodžiu, padeda „valstiečiams“ sudaryti sisteminę alternatyvą tam pačiam liberalkonservatoriškam flangui.

Tarp šių dvejų stovyklų, galime sakyti, ir vyksta pagrindinė šiandienos politinė kova Lietuvoje, iš esmės – kova valdančiosios klasės viduje. Ji pasireiškia konservatorių bandymais susilpninti LŽVS vyriausybę, prastumti Šimonytę į prezidento postą ir LŽVS atsakomaisiais veiksmais (pavyzdžiui, tyrimu prieš LRT) ir t. t. Konservatorių siekius šioje kovoje, be kita ko, palaiko ir LRT, ir valdiškais pinigais šeriama „rūmų žurnalisto“ Andriaus Tapino „Laisvės TV“.

Žinoma, ir viena, ir kita pusė čia – svetima mums, mūsų siekiams ir principams. Čia kalba eina apie kovą tarp dvejų blogybių, iš kurių mažesnė (atsižvelgiant į pastarųjų grupių išreiškiamus interesus, o taip pat – ir jų socialinę bei kultūros politiką) neabejotinai yra LŽVS, kuri toli gražu nėra tokia destruktyvi, kaip TS LKD. Ir ši mažesnė blogybė turi visiškai realius šansus vėl laimėti.

„NESISTEMINIŲ“ PARTIJŲ KLAUSIMAS

O kaipgi „nesisteminės“ partijos arba tai, kas bent turėtų sudaryti Lietuvos „radikaliąją opoziciją“? Tokių partijų bei partijėlių yra pakankamai daug, bet toli gražu ne kiekviena iš jų laikytina realia politine jėga, kad ir kukliausia, nepretenzingiausia šito prasme. Todėl apsiribosime keliomis pagrindinėmis, o būtent: Naglio Puteikio tautininkais ir centristais, Vytauto Radžvilo „Nacionaliniu susivienijimu“ ir Neringos Venckienės „Drąsos keliu“.

Buvusio konservatoriaus Puteikio partija – tai šio veikėjo užvaldytų centristų ir Sakalo Gorodeckio tautininkų susijungimo rezultatas. Be to, kad atmeta vakarietišką liberalizmą (ir LGBT, ir multikultūralizmo ideologiją, ir t. t.), nieko bendro su jais daugiau neturime, ypač atsižvelgus į aršią šios partijos rusofobiją, proamerikietiškumą ir giliai antitarybinį, net profašistinį istorijos traktavimą. Iš esmės tai – buržuazinė nacionalistinė partija blogiausia galima prasme.

Idėjiniu ir reiškiamų politinių pozicijų požiūriu, Radžvilo partija yra gana panaši. Tačiau ji išsiskiria, pirma, savo kadrų idėjiniu paruošimu ir, antra, labiau išvystyta, kartais „kairuoliškai“ ar netgi „socialistiškai“ skambančia socialine demagogija („dviejų Lietuvų“, „dvarininkų“ ir šiaip oligarchato kritika, kartu liaupsinant, atseit, „atsakingą“, „tautišką“ biznį). Greta kritiško nusistatymo ES atžvilgiu, ypatingai akcentuoja rusofobiją, antitarybiškumą ir antikomunizmą. Esamu momentu „Nacionalinis susivienijimas“ – bene stipriausia atvirai profašistinio tipo partija Lietuvoje.

Pagaliau – „Drąsos kelias“: tiek asmenybių, tiek ir idėjų atžvilgiu marga partija. Viena vertus, šitame ir silpnybė, o kita vertus, būtent todėl, nepaisant apskritai „Drąsos kelyje“ gajų rusofobinių bei antikomunistinių tendencijų, tarp šios partijos veikėjų ir netgi kandidatų į Seimą, esama tokių, kurie savo pasisakymais bei veiksmais išeina už bendro Lietuvos ideologinio konsensuso rėmų ir, atmesdami rusofobiją, patologinį antitarybiškumą ir kitus landsbergizmo bei neolandsbergizmo dogmatus, netgi priartėja prie mūsų aukščiau apibrėžto prasmių lauko (pavyzdžiui, „Drąsos kelio“ kandidatai Nr. 8. Arvydas Balčius, Nr. 10, Eduardas Vaitkus ir Nr. 29, Romas Kaulinis).

Apie Nendrės Černiauskienės užvaldytą „Susitelkimą“ (einantį drauge su „Liaudies partija“) šiuo atveju nėra ką ir kalbėti – tai, nežiūrint paskirų geros valios kandidatų ir šiaip palaikančių piliečių, iš esmės yra tokia pati rusofobinė, antitarybinė ir antikomunistinė pagal sistemos taisykles žaidžiančių (taigi – ir už NATO, ir už JAV imperiją, ir už rusofobiją, ir t. t. pasisakančių) „nesistemininkų“ grupelė, kaip ir dauguma kitų.

Taip išeina, kad ir 2020-ųjų Seimo rinkimuose dalyvausiančių „nesisteminių“ partijų tarpe – be kai kurių pavienių kandidatų – nei vienos jėgos, kuri daugiau mažiau, bet iš esmės būtų artima mūsų prasmių laukui, nėra.

DĖL (NE) BALSAVIMO

Tad, galbūt, reiktų visai nebalsuoti?

Yra ir toks variantas, kurį pasyviai renkasi žymi dalis Lietuvos gyventojų. Ir jis turi savos racijos. Tačiau reikalas tas, kad dabar, vykstant kovai tarp LŽVS ir TS LKD (bei kompanijos), arba, sakykime, tarp nacionalinių ir transnacionalinių kapitalų interesų, pragaištingiausia Lietuvos liaudžiai, žodžiu – paprastiems darbo žmonėms – būtų konservatorių ir jiems parankių jėgų (LSDP, „Laisvės partijos“ ir t. t.) pergalė.

Todėl galime kalbėti apie:

a) rinkimų boikotavimą – gadinant biuletenį arba tiesiog neinant balsuoti, bet turint omeny LR Rinkimų įstatymą (pagal kurį daugiamandatėje apygardoje rinkimai laikomi įvykusiais, jei balsuoja ne mažiau 25% rinkėjų) ir realią dabarties situacija, šitai nieko neduos, išskyrus asmeninio protesto išreiškimą suvokiant, kad rinkimai iš esmės nieko nepakeičia;

b) taktinį balsavimą prieš konservatorius – tiek už LŽVS, tiek už kitas partijas, priklausomai nuo situacijos daugiamandatėje apygardoje;

c) balsavimą už konkrečius kandidatus, kurie daugiau mažiau artimi mūsų prasmių laukui, vienmandatėse apygardose.

Aišku, šie pastebėjimai tėra rekomendacinio pobūdžio – ir todėl lankstūs. Tačiau viena turime suprasti ir šiuose, 2020-ųjų Seimo rinkimuose, teigti kategoriškai: kad jokiu būdu negalima prileisti TS LKD ir jų sąjungininkų (tiek atvirų, tiek užslėptų) prie vyriausybės vairo – tuo atveju dabar vykstančios COVID-19 isterijos ir ekonominės krizės fone bus garantuota ne šiaip antisocialinė politika, bet labiausiai antisocialinė politika, kokią tegalime įsivaizduoti, kuri greta neoliberalistinių ekonominių sprendimų, tikėtina, atneštų ir vadinamųjų vienalyčių „santuokų“, ir kt. vakarietiškos „laisvės“ perliukų įvedimą.

Taigi, rinkimų klausimas – lyg ir aiškus.

KĄ DARYTI?

Bet ką daryti, ką gi veikti toliau?

Juk rinkimai ateis ir praeis, o esamą vyriausybę pakeis kita. Tikėkimės – ne konservatorių. Tačiau gyvenimas koks buvo, toks ir liks. O politika kokia buvo pelkė, tokia irgi liks. Tai ką – ir vėl laukti 4 metus, kol atsiras, galbūt, kažkas „geresnio“?

Iš tiesų, taip daugelis ir galvoja. Bet tiesa yra ta, kad čia – užburtas ratas, iš kurio išeiti įmanoma tik vienu vieninteliu būdu: sukuriant nebe draugų ir pažįstamų ar diskutantų klubą, bet realią komunistinę organizaciją, kurios teorija ir praktika būtų gyva ir adekvati tiek Lietuvos, tiek apskritai XXI amžiaus situacijai.

Tačiau ką tai turėtų reikšti, šnekant konkrečiai? Arba, geriau paklausus – nuo ko gi būtent reikėtų tai pradėti?

O reikėtų – nuo dviejų dialektiškai susijusių polių – propagandos ir organizacijos – kūrimo bei išvystymo. Šiuo požiūriu, pagrindinis uždavinys – sukurti pilnavertį žiniasklaidos organą, arba, sakykime, „laikraštį“. Aišku, pastarojo forma nebegali būti tokia, kokia buvo, tarkime, lenininės „Kibirkšties“ XX amžiaus pradžios carinėje Rusijoje. Gi kadaise pats Leninas naujove buvusį radiją įvardijo iš esmės nauja „laikraščio“ forma. Atitinkamai ir mūsų laikais, tokia yra internetas: naujienų portalai, vaizdo įrašai, socialiniai tinklai ir t. t.

Esmė yra tame, kad nors ir nedidelis, bet idėjiškai pakaustytas ir organizuotas propagandistų būrys, sudaręs savą mediją ar, sakykime, informacijos sklaidos priemonę, kuri vienu metu atliktų ir tam tikro konceptualinio „smegenų centro“, ir idėjos ruporo, ir „kolektyvinio organizatoriaus“ funkciją, galėtų nuveikti tikrai daug.

Ir šiai funkcijai, aišku, reikalinga visai kitokia ne tik ideologinė, bet ir apskritai intelektualinė kokybė, nei kad šiaip būdinga mūsų lietuviškajai „nesisteminei“ ir „alternatyviai“ žiniasklaidai. Šiai kokybei pasiekti reikalinga atitinkama komanda bei mokymai – tiek teorijos, tiek istorijos, tiek rašymo, tiek apskritai humanitarinių bei visuomeninių mokslų žinių prasme.

Suformavus šitokią bazę, galime sakyti, branduolį, esamu momentu daugiau mažiau išsibarstę bendraminčiai natūraliai apie jį telksis, formuosis atitinkama bendruomenė, atsiras prielaidos atitinkamoms organizacinėms formoms ir t. t., bet be šios bazės, nei dalyvavimai rinkimuose, nei kažkokios profsąjungos, nei dar kas nors – praktiškai niekas – neturės realios prasmės,  kadangi niekas nepastato namo, nepadėjus pamatų. O turint reikiamą teoriją, praktiniai pamatai yra būtent tokie.

Tad panašiai galvojančius bei jaučiančius raginčiau ne verkšlenti dėl eilinių parlamento rinkimų, bet verčiau susisiekti ir, kartu susitarus – imtis darbo ir, galų gale, šiuos pamatus padėti.

Parašė: Kristoferis Voiška, 2020 m. spalio 8 d.

PB – Pasaulio bankas; TVF – Tarptautinis valiutos fondas – kartu su Pasaulio banku, tai viena iš priemonių, kuriomis – per paskolas, spekuliaciją ir ekonominį spaudimą – palaikomas pasaulio finansinio elito viešpatavimas; EBPO – Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (iš esmės ekonominis NATO atitikmuo) – K. V.

Šaltinis: https://kibirkstis.blogspot.com/2020/10/rinkimai-i-seima-jau-netrukus.html?fbclid=IwAR1aAz-VE67ZyGUxKiDAvIXoFL8K8ZmdT8G_Csez2ebR-hiplPq2w139M7A

Baltarusijoje vykstančias riaušes vykdo ir valdo JAV

S.Naryškin’as, Rusijos Užsienio žvalgybos tarnybos vadovas

Nepavykusį valstybinį perversmą Baltarusijoje bandė įvykdyti – kaip visada – JAV tarptautiniai nusikaltėliai, JAV nusikalstamos specialiosios tarnybos ir jų nemilitarinių agresijų prieš viso pasaulio tautas taip vadinamos “nevyriausybinės” organizacijos. Po A.Lukašenkos įtikinamos pergalės rinkimuose į Baltarusijos prezidento postą (už jį balsus atidavė 80,1% rinkėjų), JAV nusikalstamos struktūros bandė įvykdyti valstybinį perversmą šalyje pasinaudodami, vėl kaip visada, vietiniais nacionalistais, kurie įžūliai drįsta save vadinti “patriotais” (už JAV dolerius). Būtent amerikiečiai vadovavo (vėl kaip visada) per savo marionetes Lenkijoje, Lietuvoje, Ukrainoje, Čekijoje po teisėtų rinkimų kilusioms riaušėms. JAV, pagrindinė Baltarusijos “opozicijos” rėmėja, riaušėms organizuoti išleido milijonus dolerių.

Rusijos Užsienio žvalgybos tarnybos (SVR) duomenimis, prasidėjus masiniams neramumams Baltarusijoje, amerikiečių šnipai keletą kartų padidino savo finansavimą Baltarusijos maidaunams-sąjūdiečiams.
Anksčiau žurnalistams pavyko sužinoti, kad pagrindinis visų valstybinių perversmų, spalvotų revoliucijų, maidanų, sąjūdžių visame pasaulyje organizatorius, visų antivalstybinių, antiliaudinių jėgų, penktų kolonų nacionalinėse valstybėse-JAV agresijų aukų rėmėjas yra visiems žinomas nusikalstamas fondas USAID. Šis JAV Valstybės departamentui pavaldus, iš JAV valstybinio biudžeto finansuojamas fondas išleido milijonus dolerių Baltarusijos riaušininkams apmokėti. Pinigai buvo siunčiami per visose “spalvotose” revoliucijose dėsningai dalyvaujančius JAV CŽV kontroliuojamus tarpininkus – “nevyriausybines” organizacijas „Freedom House“, „World Learning“, „Pact World“ ir CEPPS. Per tuos pačius “fondus” buvo finansuojami visi sąjūdiečiai, maidaunai, “opozicionieriai”, nacionalistai nepriklausomose nuo JAV kolonijinio diktato suvereniose valstybėse, kur “patriotų” rankomis į valdžią buvo atvesti proamerikietiški antiliaudiniai režimai, JAV kolonijų administratoriai, kurių pagrindinė funkcija yra pardavinėti savo šalių nacionalinius interesus, savo tautų išteklius Vakarų kolonizatoriams už 30 Judo sidabrinių.
Rusijos SVR turi neginčijamų įrodymų, jog paskutinio mėnesio įvykiuose Baltarusijoje pagrindinį vaidmenį atliko Vašingtonas. Rusijos žvalgybos duomenimis, maištui JAV šnipai pradėjo ruoštis dar gerokai prieš prezidento rinkimus. JAV instruktoriai kruopščiai atrinko padugnes- antivyriausybinius aktyvistus Ukrainos, Lenkijos ir Lietuvos teritorijose, juos apmokė organizuoti riaušes ir iš anksto permetė į Baltarusiją. Tik Baltarusijos KGB ir Rusijos atitinkamų tarnybų dėka į Baltarusijos teritoriją nepavyko įvežti “nežinomų” snaiperių ir tokiu būdu užkirstas kelias Vakarų nusikaltėliams šaudyti į taikius žmones, kaip tai buvo paprastai daroma Tbilisyje, Vilniuje, Kijeve visų maidanų-sąjūdžių made in USA metu.
„Vakarų nusikalstamų struktūrų pėdsakai yra aiškiai matomi įvykiuose Baltarusijoje. Nuo pat pradžių taip vadinami “liaudies” protestai buvo gerai organizuoti, profesionaliai vykdomi ir nuosekliai koordinuojami iš JAV marionetinių režimų Lenkijos, Lietuvos, Ukrainos, Čekijos teritorijų.


Rusijos žvalgybos tarnyba, remdamasi patikimais informacijos šaltiniais, tvirtina, kad S.Tichanovskaja yra valdoma JAV specialiųjų tarnybų, o pagrindiniai taip vadinami “opozicionieriai” (Maška Kolesnikova, Cepkalo ir pan.) Vakarų masinės dezinformacijos priemonių yra intensyviai reklamuojami kaip spontaniškai iškilę “liaudies” lyderiai, nors su Baltarusijos liaudimi šie “lyderiai” neturi nieko, išskyrus kalbą ir kilmę, bendro.
Tai, kas vyksta Baltarusijoje, yra JAV-NATO dar vienas nusikalstamas bandymas įvykdyti valstybinį perversmą nepriklausomoje šalyje, Rusijos strateginės sąjungininkės teritorijoje, mėginimas surengti antiliaudinę „spalvotą revoliuciją“, po kurios šalį Vakarų kolonizatoriai galėtų laisvai išgrobstyti, paversti skurdo ir baimės zona, rusofobiniu NATO poligonu, Vakarų agresijos prieš Rusiją placdarmu, kaip tai JAV-ES padarė po 2014 metų perversmo Ukrainoje.

Nei pati “spalvota” (žalia pagal US dolerio spalvą) revoliucija Baltarusijoje, nei šio antiliaudinio perversmo “lyderiai”, nei jų organizuojamos akcijos a la “moterys baltais rūbais”, eisenos, protestai neturi nieko bendra su Baltarusijos tautos ir piliečių interesais.


Ir apie “rinkimus” Lietuvoje

Pilieti, nebalsuok nei už vieną partiją, kandidatą, kurie sako, kad rinkimai Baltarusijoje buvo neskaidrūs, A.Lukašenko yra nelegitymus, S.Tichanovskaja yra Baltarusijos “liaudies” išrinkta, Baltarusijos liaudis sukilo ir kovoja už demokratiją, laisvę, žmogaus teises, mes – NATO, mes – gauja, Amerika mums padės, Landsbergis mums dovanojo laisvę, sąjūdis buvo išsivadavimo judėjimas  ir panašiai. Tokie kandidatai yra tik JAV samdiniai ir lietuvių tautos interesai jiems yra dešimtoje vietoje.

Šaltinis : http://kibirkstis.blogspot.com/2020/09/radzvilo-nacionalinis-susivienijimas.html#more

Paskutiniu metu nemažai šnekama apie rinkimus į Seimą. Ir tai natūralu – nes rinkimai jau ant slenksčio. Taip pat normalu ir tai, kad vadinamųjų „nesistemininkų“ gretose diskutuojama: ar boikotuoti rinkimus, ar visgi eiti ir balsuoti. Ir, jei balsuoti – tai už ką? Ir šiame kontekste kaip vienas pagrindinių variantų pasireiškia VU profesoriaus Vytauto Radžvilo pirmininkaujamas „Nacionalinis susivienijimas“, kurį kai kurie laiko esant alternatyva vyraujančiai liberalistinei politikai. Bet ar tai – tikrai tikra alternatyva?..
Iš pirmo žvilgsnio daug kam atrodo, kad taip: gi Radžvilas ir jo kompanija pasisako prieš LGBT ir taip vadinamo multikultūralizmo propagandą, pakritikuoja jie ir ES; be to – jie kalba ir apie tai, kad šiai dienai yra ne viena, bet dvi Lietuvos, žodžiu, viena – „globali“, „europinė“, susikoncentravusi keliuose šalies didmiesčiuose ir prieinanti prie ES metamų pinigų, ir kita – „runkelių“, „marginalų“, susikoncentravusi provincijoje ir egzistuojanti tikrų tikriausiame skurde.

Anot „Nacionalinio susivienijimo“, šiai antrajai Lietuvai reikia susitelkti apie, atseit, „tautinius“ ir „katalikiškus“ principus, jų pagrindu sukurti „antrą Sąjūdį“ ir tuo būdu „susigrąžinti valstybę“; kaip kvietimo šiam susigrąžinimui šūkį jie siūlo tarpukario metais išėjusios antisemitinės Jono Noreikos (geriau žinomo „Generolo Vėtros“ slapyvardžiu) brošiūros pavadinimą: „Pakelk galvą, lietuvi!“

Ir nemažai ką tai patraukia: gi čia ir yra alternatyva vyraujančiai liberastijai. Ar bent jau taip atrodo. Būtent: atrodo, bet ne būtinai dar yra. Nes, kaip moko liaudies išmintis: ne viskas auksas, kas auksu žiba…

Kaip suprasti? Nejaugi ir čia – ne nesisteminė alternatyva, bet sisteminis „feikas“? Greičiau prieiti atsakymo į šį klausimą gali padėti viena, atrodytų, ne itin reikšminga, bet vis dėlto, nemažai išduodanti detalė: visai neseniai, jau vykstant oficialiai Seimo rinkiminei kampanijai, vienas iš „Nacionalinio susivienijimo“ veidų, V. Radžvilo mokinys ir, politine prasme, jo dvasinis sūnus, Vytautas Sinica, pasirodė aršių landsbergistų, Algio Ramanausko-„Greitai“ ir Audriaus Bačiulio vedamoje laidoje.

Akivaizdu, kad vedėjai – TS LKD, o atitinkamai, ir „elitinės“, „globaliosios“, žodžiu, buržujų, Lietuvos atstovai; pasekėjai to kupriuko muzikanto, anot kurio paprasta lietuvių liaudis – tai „runkeliai“ ir „šunauja“. Na, o jų svečias – V. Sinica – gi viso šito priešininkas…

Ir ką gi – ar įvyksta kokia žymesnė idėjinė „batalija“? Žodžiu, dvejų, iš esmės priešingų pusių susidūrimas? Nelabai: susidaro vaizdas, lyg idėjiniai broliai Ramanauskas su Bačiuliu „kažkodėl“ nusprendė Radžvilo „Nacionaliniam susivienijimui“ padaryti priešrinkiminę reklamą.

Tiktai kodėl – jei jau Radžvilas, Sinica ir kompanija tikrai siūlo tokią radikalią alternatyvą nusistovėjusiai politikai, jei jie ir yra toji, girdi, „tautinė“, „patriotinė“ nesisteminė opozicija? Argi jie tada neturėtų būti tiesiog mirtinais TS LKD priešais?

Gal ir turėtų būti ir, galbūt, paviršiumi tokiais atrodo – bet tikrovėje nėra. Dargi atvirkščiai: tarp jų yra labai daug bendro. Iš tiesų, esminis jų skirtumas yra toks: TS LKD skaito, kad Landsbergis su „Sąjūdžiu“ išlaisvino Lietuvą iš neva baisios „sovietų okupacijos“ priespaudos ir tuo būdu atvėrė kelią tikrų tikriausiai laisvei bei klestėjimui; tuo tarpu Radžvilo „Nacionalinis susivienijimas“, viena vertus, pripažįsta ir Sąjūdį, ir tariamus Landsbergio nuopelnus, bet mano, kad tiek „gerbiamasis“ profesorius, tiek patsai Sąjūdis, nukrypo nuo tikrojo – suprask, „tautinio“ – kelio, pasiduodami liberalistinei įtakai.

Bet ir vieni, ir kiti sutinka, kad Tarybų Sąjungos sunaikinimas, kad komunizmo sunaikinimas ir kapitalizmo įvedimas buvo geras dalykas. Dar daugiau: jie remia ir Lietuvos narystę NATO, ir ES, didžiausia grėsme laikydami Rusiją, o didžiausiu pasaulio geradėju – Jungtines Amerikos Valstijas.

Sakysite, kad tai – tik smulkmenos, kad, atseit, svarbiau yra tai, jog „Nacionalinis susivienijimas“ kelia opias socialines problemas ir, sakykime, net egzistencinius Lietuvos ir lietuvių tautos likimo klausimus? Jei taip, atsakysiu: jei manote, kad tai – tik smulkmenos – vadinasi, nesuprantate dalyko esmės ir, be to, kad nesuprantate nei tų egzistencinių klausimų, kuriuos galvojate, kad Radžvilas jums išaiškina.

Norint šią esmę suprasti, reikia įsisąmoninti: pirma – kad toji socialinė praraja, kurią šiai dienai turime tiek Lietuvoje, tiek apskritai Rytų Europoje, yra tiesioginis TSRS sunaikinimo, socializmo demontavimo ir kriminalinio („prichvatizacijų“, „otkatų“ ir t. t) kapitalizmo įvedimo rezultatas. Ir antra: kad būtent tokios, o ne kitokios, buvusios TSRS ir Varšuvos pakto valstybės buvo reikalingos ES „integracijai“ – ne kaip partnerės kažkokioje įsivaizduojamoje „demokratijoje“, bet tiesiog kaip pigios, bet darbščios ir kvalifikuotos darbo jėgos Vakarų Europai šaltinis.

Ir jei čia bėda sueitų vien į tai, kad pas mus nėra to „tikrojo“, „normalaus“, žodžiu, nekriminalinio ir, be to, dar „socialinio“, kapitalizmo, koksai yra Vakaruose, tai atsakymas, žinoma, būtų tolimesnis „ėjimas į Vakarus“. Tiktai tikrovė – gerokai kartesnė…

Visų pirma – taip vadinamas „socialinis“ kapitalizmas Vakaruose ir laikėsi, ir laikosi ant neokolonializmo, žodžiu – ant trečio pasaulio šalių plėšimo. Iš tiesų, „auksinis milijardas“ egzistuoja, bet šio klubo vietos yra ribotos. Ir, be to – kiek galėjome, į jį jau įėjome. Tiksliau: į jį įėjo mūsų valdantieji sluoksniai bei jų tiesioginiai liokajai. Likusieji, žodžiu – „runkeliai“ (kaip ir čia, taip apskritai Rytų Europoje) liko už borto. Nes čia vietų skaičius – itin ribotas.

Visų antra – toji medžiaginė gerovė, tikslingai formuota XX amžiaus antroje pusėje, nuo 1990-ųjų pamažu, bet neišvengiamai nyksta, užleisdama kelią taip vadinamai neoliberalizmo darbotvarkei. Ir tai jaučiasi netgi valstybėse kaip Vokietija. Tačiau tai juk dėsninga: nes šis vartotojiškas „rojus“ buvo sukurtas kaip priemonė papirkti Vakarų Europos darbininkiją, kad tik ji nepasuktų Tarybų Sąjungos, žodžiu, socializmo, keliu. Bet jau 30 metų kaip nebėra TSRS, o, vadinasi, kaip nebėra ir grėsmės: tad kam dabar to kyšio ir reikia? Aišku, klausimas – retorinis.

Pagaliau, trečia: Vakarai, kaip patsai kapitalizmas, nors ir pats „tikriausias“, „normaliausias“, yra išsėmę savo pažangų istorinį potencialą – ir, nesant jokiai pasaulinei-istorinei alternatyvai (tokia buvo TSRS ir klasikinis komunizmas), tiesiog pūva. Ir puvimas „bazėje“, marksistiškai šnekant, neišengiamai atsiliepia ir „antstatui“: ir tiek LGBT, tiek kiti kultūriniai reiškiniai, su kuriais žada kovoti Radžvilas ir į jį panašūs, yra šio puvimo, sakyčiau, šio visiško dvasinio, idėjinio, žodžiu – prasminio – bankroto, išdavos.

Ir NATO karinis blokas, ir jo žygiai neva „demokratijai“ nešti (ar į Afganistaną, ar į Iraką, ar į Libiją, ar kitur – nėra skirtumo), ir panašiais šūkiais dangstomos „spalvotos revoliucijos“, tėra šių pūvančių Vakarų, galime sakyti, šio kapitalistinio mutanto, neokolojininės ekspansijos priemonės.

Ir, iš kitos pusės – turime Rusiją, kuri jau vien dėl turimo gyventojų skaičiaus neįeina ir negali įeiti į „auksinio milijardo“ klubą (išimtis: Rusijos padalijimo ir masinės depopuliacijos scenarijus). Ir tai, nepaisant šiame krašte gyvuojančio taip pat kaip ir pas mus kriminalinio kapitalizmo, verčia net jos valdančiuosius sluoksnius sudaryti nors kažkokią, kad ir netobuliausią, kad ir nenuosekliausią, bet vis dėlto atsvarą, JAV-NATO-ES hegemonijai.

Bet ar Rusija siūlo esminę alternatyvą? Ne, nesiūlo, nes alternatyva tegali būti pasaulinis projektas, kuris – nekapitalistinis. Ir šia prasme, alternatyva tegali būti naujas komunizmas, paremtas TSRS ir klasikinio komunizmo kritiniu permąstymu.  Tai, kaip minėta, Rusijoje – tas pats kriminalinis kapitalizmas. Bet XXI amžiaus istorinė situacija tokia, kad Rusija arba sukurs tokią alternatyvą, arba pražus, patirdama kažką panašaus į Jugoslavijos scenarijų – tik gerokai stambesniu mastu.

Geroji žinia – kad Rusija turi reikiamus duomenis tokiai alternatyvai sukurti: tiek objektyvius (t. y. teritoriją, gamtinius išteklius, žmogiškąjį bei technologinį potencialą), tiek subjektyvius (t. y. tarybinį paveldą, kultūrą ir sociumo istorinę sąmonę).

Ir šia prasme, tikrai nesisteminė, tikrai esminė alternatyva esamai politikai, tegali būti prorusiška ir antivakarietiška. Į šitokį spektrą puikiausiai gali „įsipaišyti“ ir blaivesni, patologine rusofobija ir urviniu antitarybiškumu neužsikrėtę, neutraliteto siekį deklaruojantys nacionalistai kaip, pavyzdžiui, Rolandas Paulauskas. Bet tai – „minimum“. O „maksimum“ – aišku – turėtume kalbėti jau apie, sakykime, neotarybine, neokomunistine koncepcija paremtą judėjimą, kokį „Laiko esmės“ pavidalu Rusijoje kuria filosofas Sergejus Kurginianas.

Tačiau kam gi čia nukrypau į tokius, sakykime, „globalinio“ masto apmąstymus, kada straipsnio tema buvo Radžvilas ir jo vadovaujama „Nacionalinio susivienijimo“ partija? Tą padariau, kad tai galėtume pakontrastuoti su tuo, kaip mąsto ir veikia „Nacionalinis susivienijimas“ ir, atitinkamai – kieno interesus jis aptarnauja.

Taigi: apie jokią teigiamą opoziciją liberalizmui ir visoms jo „vertybėms“ negali būti nei kalbos, jei orientuojamasi kartu ir į kapitalizmą, ir į Vakarus. Tačiau Radžvilas ir Ko būtent tą ir daro: orientuojasi į kapitalizmą (nesvarbu, „socialinį“ ar kitokį) ir į Vakarus: ir ES, ir NATO jiems yra gerai, kaip – beje – gerai ir Ukrainos „maidanas“, ir fiasko patyręs bandymas nuversti Lukašenką Baltarusijoje. Žodžiu, šita kompanija uoliai remia JAV-NATO-ES liniją.

Be to, ne atsitiktinumas, kad „Nacionalinis susivienijimas“ kartu su konservatoriais Audroniumi Ažubaliu ir Laurynu Kasčiūnu puola ir Petro Cvirkos, ir kitus paminklus; siekia vadinamosios „istorinės politikos“, žodžiu – rusofobijos kurstymo ir tarybinio paveldo juodinimo valstybiniu mastu bei „vatnikų“, „komuniagų“ ir kitokių „eretikų“ persekiojimo – politikai. Ne atsitiktinumas ir tai, kad į šią darbotvarkę įeina tokių nacių kolaborantų kaip straipsnio pradžioje minėtasis „Generolas Vėtra“ išaukštinimas – iš tiesų, visame tame yra labai nuosekli logika…

Kokia logika? Ją matome, pavyzdžiui, kaimyninėje Lenkijoje, kur eilę metų šeimininkauja dešinioji nacionalistinė vyriausybė. Remiama Jungtinių Valstijų ir kol kas parazituodama iš ES pinigų, ji Rytų Europoje formuoja antirusišką placdarmą.

Ir šio placdarmo idėja – vadinamasis „intermariumas“ – tai yra XX amžiaus pradžią siekiantis projektas su Vakarų pagalba atkurti Zečpospolitą, Lenkijos valdomą fašistinio tipo imperiją, kurioje ir Lietuva, ir Baltarusija, ir Ukraina geriausiu atveju tebūtų „Didžiosios Lenkijos“ vasalais. ES žlugimo atveju, esant reikiamam Amerikos palaikymui – toksai scenarijus visai tikėtinas.

Ir lenkų nacionalistai savo ketinimų net neslepia. Tame tarpe – teritorinių pretenzijų. O Radžvilo kompanijai jie – lenkų nacionalistai – ne šiaip tinka, bet yra skaitomi bene labiausiai sektinu idealu… Dar daugiau: viešai žinoma, kad iki „Nacionalinio susivienijimo“ įkūrimo, Radžvilo pasekėjai „Krikščioniškos kultūros instituto“ pavidalu iš Lenkijos yra gavę solidaus finansinio palaikymo.

Tokių faktų šviesoje V. Radžvilo „Nacionalinis susivienijimas“ atsiskleidžia ne kaip „nesisteminė opozicija“ (kuria galėtų būti – pabrėžiu – ir nebūtinai komunistinė, bet, pavyzdžiui, sveikai konservatyvi, nuosaikiai nacionalistinė, bet nuo rusofobijos ir urvinio antitarybiškumo laisva jėga), o tiesiog kaip eilinė amerikanofilų ir rusofobų partijėlė, skirta – kaip, sakykime, Naglio Puteikio užvaldytoji „Centro partija“ – nesisteminiam potencialui nukanalizuoti.

Ir vis dėlto – lyginant tą patį „Nacionalinį susivienijimą“ ar su Puteikio, ar su bet kuria kita panašaus idėjinio profilio politine organizacija – tenka pripažinti, kad V. Radžvilo partija yra neabejotinai rimčiausia. Ir šia prasme ji yra tikrai daugiau, nei kažkokia priešrinkiminė neolandsberginė landsbergistų torpeda.

Kaip, kodėl? Taip, kad kol dauguma „opozicionierių“ iš karto skuba į rinkimus, neturėdami nei aiškios idėjinės bazės, nei adekvačių kadrų, Radžvilas ir Ko dirbo – ne vienerius, ne dvejus ir net ne penkerius metus – išsidirbdami aiškią koncepciją, parengdami idėjiškai motyvuotus ir daugiau mažiau raštingus kadrus ir, žinoma, kurdami formos požiūriu visai solidų propagandos organą („Pro patria“ portalą). Ir šiandien jie turi rezultatą – nors ir ne didžiausią, nors ir ne masiškiausią, bet vis dėlto, realią politinę organizaciją.

Šiuo požiūriu – ir tiktai šiuo – iš „Nacionalinio susivienijimo“ reikėtų pasimokyti ir mums, žodžiu – tiems, kurie pretenduotume kurti tikrai nesisteminę, tikrai esminę (taigi: radikalią) opoziciją viešpataujančiam rusofobiniam, antitarybiniam liberalkonservatorių režimui. Aišku, tokių resursų (pavyzdžiui – „stogo“ akademiniame pasaulyje, platformų savo idėjoms skleisti iš profesorių kėdžių universitetuose ir pan.) kaip jie mes Lietuvoje neturime, bet tai nereiškia, kad negalime, ten kur reikia ir kur galima, veikti panašiai.

Iš tiesų galime ir, pasakyčiau – privalome. Nes nuo to priklausys ir mūsų šalies, ir, vadinasi, mūsų pačių, likimas. Taigi, būtent tokiam veikimui, tokiam darbui ir kviečiu visus, kurie, perskaitę šį straipsnį, ne tiktai suprato jo pagrindines tezes, bet – dar daugiau – pajuto, kad čia išdėstytos mintys jiems yra savos: netingėkite ir nebijokite – o vienykitės, nes tik jūs, šios nualintos lietuviškos žemės druska, ir galite sukurti tą tikrąją nesisteminę alternatyvą, kurios mums ir reikia.

Parašė: Kristoferis Voiška, 2020-09-14 (c)

Rinkimai įsibėgėja. Lietuvos politiniame lauke nieko naujo – sąjūdietiškas marazmas, nacionalistinė demagogija, rusofobinė isterija, militaristinė psichozė, urvinis tamsuoliškumas, smegenų landsbergizmas ir antitarybinė diarėja toliau dominuoja masinėje sąmonėje, viešoje erdvėje, užgožia sveiką protą. Todėl netikėtumų šie rinkimai nežada. Landsberginės chuntos represijomis per 30 metų išvalytas Lietuvos politinis laukas tiesiog toliau aptarnauja nusikalstamo antiliaudinio režimo interesus ir pozityvioms permainoms nepalieka jokių galimybių.

Labiausiai korumpuoti ir daugiausiai nusikaltimų prieš lietuvių tautą įvykdę konservatoriai ir liberalai – JAV 5-a kolona, chunta iš esmės – kontroliuoja valstybės tarnybos korpusą, teisėsaugą, teismus, jėgos struktūras ir vienvaldiškai dominuoja žiniasklaidoje. Šiandien Lietuvoje be korumpuoto chuntos statytinio palaiminimo net valytoja įsidarbinti yra sudėtinga, jeigu ji nepartinė arba bent jau nedeklaruoja savo politinių simpatijų. Ir visas šis landsberginės chuntos pagal šeimininkų iš JAV metodikas sukurtas korumpuotas darinys kariauja nuožmų karą prieš lietuvių tautą. Ten susirinkę “sėkmingi”, tačiau beviltiškai korumpuoti, siaubingai etiškai degradavę veikėjai nesibodi jokiomis priemonėmis, kad susigrąžintų į savo rankas ir Seimo kontrolę, kuri jiems patiems netikėtai išslydo iš rankų 2016 metų rinkimuose, kai prie lovio neprašyti prasibrovė valstiečiai.  Po konservatorių, liberalų,  socdemų ir jų klonų ketvirtį amžiaus vykdytų valstybinių nusikaltimų – politinio teroro, represijų, ekonominių, finansinių, teisinių arba tiesiog banalių kriminalinių vagysčių – eros valstiečiams užteko tik susilaikyti nuo landsberginės chuntos taip mėgstamo valstybės turto grobstymo ir jų valdymo rezultatai net krizės metu tapo žymiai geresni nei landsberginės klikos.  Tokia padėtis, žinoma, labai erzina landsberginius “opozicionierius”. Jie visą valstiečių kadenciją per savo korumpuotus žiniasklaidą ir dar labiau korumpuotus kišeninius teisėsaugininkus, teisėjus inicijuoja “apkaltas”, interpeliacijas, skandalus, bylas arba tiesiog pigias provokacijas, vietinės reikšmės kiaulystes, kurios landsbergio tvartelyje yra etinė ir juridinė elitinio gardo gyventojo norma, neatsiejama sėkmės istorijos dalis.

Valstiečiai  visus landsberginės chuntos inicijuotus “skandalus gana sėkmingai nuleisdavo į unitazą, kur jiems ir vieta su visu landsberginiu antiliaudiniu, kompradoriniu elitu. Tačiau prieš motiną, pačius valstiečius išsauginusią, LANDSBERGINĘ SISTEMĄ, valstiečiai rankos kelti neišdrįso. Baisu! ir būtų per daug radikalu. Lietuvos DELANDSBERGIZACIJA NEĮVYKO. Todėl liberalų statytinė Sigita Rudėnaitė buvo grąžinta į Lietuvos Aukščiausiajį Teismą konseravatorių statytinio D.Žalimo, Konstitucinio teismo pirminininko, sprendimu. Nors nei vienas nei kitas, mano nuomone, per patrankos šūvį negali būti prileisti ne tik prie teisėjo, bet ir teisinio darbo apskritai. Bet ranka ranką nuplovė, valstiečiams teko per sukąstus dantis išsakyti atsiprašymą. Sakyti atsiprašymus niekšams, nusikaltėliams yra niekšybės triumfo apogėjus. Ir Teisingumo, Tiesos, Garbės kritimas į bedugnę. Valstybės pralaimėjimas prieš antivalstybinius elementus, liaudies priešų pergalė prieš tautą. Prieš pat rinkimus panašūs valdančiųjų pralaimėjimai nėra atsitiktiniai, viskas vyksta pagal scenarijų, politinių kampanijų technologijas, chuntos gautas iš savo globėjų – JAV demokratų partijos ir Didžiosios Britanijos specialiųjų tarnybų.

Ir tokių politinės korupcijos triumfo pavyzdžių, kurie tikslingai ir juntamai kenks valstiečių įvaizdžiui,  daugės. Nešvarių rinkiminių kampanijų Lietuvoje meistrai, žemų šlykščiai nepadorių triukų asai konservatoriai/liberalai savo labiausiai degradavusių polittechnologų iškrypusios fantazijos perlais dar nustebins ne kartą Lietuvos rinkėjus. Nenustebsiu, jeigu artimiausiu laiku landsberginė chunta pakvies visus rinkimjų dalyvius “garbingai rinkimų konkurencijai”!!. Kas sutiks su konservatorių , žinoma, melagingu kvietimu elgtis garbingai, tas pasirašys sau politinės mirties nuosprendį – nesėskite žaisti kortomis prie šių šulerių stalo, šiame landsberginės chuntos negarbės lauke jūs visada pralaimėsite.

Per 4 metus valstiečiai gal ir padarė kažką gero Lietuvai. Bet kokiu atveju jų sąskaitoje nėra tokių landsberginės chuntos valstybinių nusikaltimų kaip Mažeikių naftos, Snoro ir Ūkio bankų vagysčių, demonstracijų sušaudymų ar Garliavos šturmų, “naktinių” reformų. Tačiau pergalei landsberginės chuntos kontroliuojamame politinės korupcijos ir negarbės taisyklių lauke to bus nepakankama.

Na o kitos partijukės, kandidatai, prileisti dalyvauti rinkimuose be pasirinkimo, tik kartoja landsberginės chuntos kontroliuojamos žiniasklaidos nuleistus masinio smegenų plovimo štampus. Masinės sąmonės dekolonizacija neįvyko, savarankiškai mąstantys lietuviai yra specialiųjų tarnybų (jau nuobodu, konservatorių kontroliuojamų) suskaldyti ir išsklaidyti, užblokuoti socialinių tinklų, persekiojami teisėsaugos, viešai niekinami valatkodelfinės purvasklaidos ar tiesiog spjovė į viską ir išvyko iš Lietuvos.

Ramūnas Karbauskis – https://www.facebook.com/ramunas.karbauskis

Artėjant Seimo rinkimams visuomenėje sąmoningai sėjamos abejonės dėl COVID-19 infekcijos. Siekdami politinių taškų dalis politikų, dėmesio besivaikančių visuomenės veikėjų, prisistatančių virusų ekspertais, aiškina, esą COVID-19 nepavojingas ir, neva, priemonės, kurių ėmėsi Sveikatos apsaugos ministerija, tarp jų kaukių nešiojimas, nereikalingos.
Tiems, kas netiki, kokia pavojinga yra COVID-19 liga, siūlau pažiūrėti video vaizdus iš Italijos Lombardijos regiono Bergamo, pavasarį tapusio koronavirusinės infekcijos židiniu. Tie vaizdai lengvai prieinami Youtube kanale. Įspėju, kad vaizdo įrašai gali šokiruoti. Taip pat galite lengvai rasti ir paskaityti sirgusiųjų Lietuvoje komentarais, kad ir Operos ir baleto teatro vadovo Jono Sakalausko reakciją, kuri viešai pasirodė prieš porą dienų. J. Sakalauskas ragino atsibusti visuomenę ir patikėti, kad virusas yra ir jis labai pavojingas. Šiandien viename iš portalų, židiniu tapusios UAB „Vilnika“ vadovas pasakojo apie tai kaip pandemija nusiaubė jo įmonę. Pasak jo, „iš 95 sirgusiųjų Covid-19 liga 40 buvo hospitalizuoti, 40 simptomų neturėjo, o 2 atvejai buvo labai sunkūs.“
Situacija tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje – beprecedentė. Dirba ekspertai, tariamasi su specialistais, visuomenėje – daug pasimetimo ir nerimo. Labai gaila, kad yra, kas tos situacijos nesupranta, ir, vietoje darbo bendram labui bei prisidėjimo prie visuomenės švietimo, sėja dar didesnį nerimą. Todėl ačiū tiems, kurie dalinasi, ką jiems ar jų artimiesiems teko išgyventi ir patirti susirgus COVID-19.
Kaip vertinti žmonių klaidinimą dėl privalomos kaukių nešiojimo tvarkos, neva to nereikia?
Suprantu, jog nėra žmogaus, kuriam būtų smagu ar patogu apsaugines kaukes dėvėti patalpose ar lauke, bet jų nešiojimas sumažina grėsmę užsikrėsti COVID-19. Bet ar dėl to reikia akmenimis, t.y. straipsniais, video reportažais ar žinutėmis socialiniuose tinkluose užmėtyti sveikatos apsaugos ministrą Aurelijų Verygą? Gal kas gali pasakyti, kokie sprendimai šimtu procentų teisingesni ir už juos dėti galvą? Juk kritikuoja ministrą tie, kurie pavasarį siūlė įvesti nepaprastąją padėtį ir situacijos valdymą perduoti kažkam, kad ir kariškiams.
Ar jie buvo teisūs? Gyvenimas parodė, kad Aurelijus Veryga priiminėjo tinkamus sprendimus. Mes visi vasarą turėjome galimybę džiaugtis kelionėmis, renginiais, šeimų susibūrimais, ko negalėjo daryti daugelio kitų šalių gyventojai. Tai pasekmė mūsų visų pastangų, įskaitant – teisingų sprendimų, kuriuos priiminėjo ekstremalių situacijų centro vadovas Aurelijus Veryga drauge su kompetentingais specialistais, gydytojais, virusologais ir kt.
Šiandien ministras pasakė, kad, matyt, melagingų žinių kūrėjams tampa lengviau klaidinti visuomenę, nes Lietuva taip ir nepamatė to siaubo, kurį išvydo Italijos, Didžiosios Britanijos, JAV ir kitų šalių žmonės.
O situacija rodo, jog pasaulyje sergamumas COVID-19 nesumažėjo, kai kuriuose šalyse jis stipriai ir nevaldomai auga, grasindamas grįžti į pavasario metu buvusį lygį. Tą matote ir pridedamoje Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro lentelėje, kurioje apibendrinta situacija Europoje.
Suprantu, jog tarp mūsų yra žmonių, kuriems moralė, atsakomybė nieko nereiškia. Jie skleidžia melagingas žinias, kursto visuomenę nesilaikyti nustatytų tvarkų, kursto nepasitikėjimą valdžia. Vienas labiausiai nedovanotino skleidžiamo melo pavyzdys galėtų būti šiomis dienomis ypatingai tarp tėvų skleidžiamas gandas, neva vaikai susirgę COVID-19 bus paimami iš tėvų ir prievarta gydomi. Šiandien prieš tokius gandonešius nėra jokių kitų priemonių kovoti, kaip tik skelbti, jog tai netiesa. Sutinku su tuo, kad Aurelijus Veryga neignoruoja tokių melagingų žinių, jas išgirsta ir griežtai pasmerkia tuos, kurie taip gąsdina visuomenę.
Taip pat, kaip gerą žingsnį vertinu sveikatos apsaugos ministro sprendimą atvirai papasakoti, kokius klausimus teko svarstyti pavasarį, matant, kaip COVID-19 plito Kinijoje, Italijoje, Ispanijoje ir daugelyje kitų šalių. Ministras priminė, jog tose šalyse netgi ledo arenos buvo naudojamos kaip laikini morgai. Jis pasakoja, kaip sveikatos apsaugos ministerijai teko skaičiuoti, kiek Lietuvoje turime vagonų, kuriuose, kritiniu atveju, būtų galima šaldyti kūnus. Vien apie tai galvojant, darosi baisu…Mes to išvengėme ir, tikiuosi, kad to niekada neprireiks. Todėl kaukių nešiojimas atrodo tokia menka problema, lyginant su grėsmėmis, kurias išgyvena didelė pasaulio gyventojų dalis.
Artėja Seimo rinkimai ir politiniai oponentai meldžiasi, kad suvaldant COVID-19 pandemiją būtų padarytos klaidos ir situacija pablogėtų. Tai labai ciniška ir net nežmoniška, bet tokia yra realybė. Jei man kas nors pasiūlytų mainus ir iškeisti galimybę formuoti valdžią po Seimo rinkimų į garantiją, kad Lietuvos žmonės būtų saugūs nuo COVID-19, nei sekundę nesuabejodamas, pasirinkčiau žmonių sveikatą. Esu tikras, kad tokį pat sprendimą padarytų Aurelijus Veryga, Saulius Skvernelis.
Deja, tokio pasirinkimo nėra, o į valdžią veržiasi tie, kurie džiūgautų, jei segamumas COVID-19 Lietuvoje būtų didelis, o situacija nevaldoma. Tada jie pasakytų, kad valdžia nieko nesugeba, o liberali valdžia tai padarytų geriau. Lieka tik vienas klausimas – ar tikrai būtų geriau, jei oponentai per visą šį laiką nesugebėjo pateikti nei vieno konstruktyvaus pasiūlymo? Visi jų siūlymai buvo susiję su tuo, kaip kelti destrukciją ir kurstyti žmonių nepasitenkinimą.
Išvadas pasidarys kiekvienas sau, bet man asmeniškai baisu galvoti, kas būtų buvę, jei sveikatos ir ekonominę krizę būtų bandę suvaldyti tie, kurie tragiškai blogai valdė valstybę 2008-2009 metų ekonominės krizės metu. Tikriausiai turėtume tūkstančius mirčių ir krūvas studijų stalčiuose už tų pačių žmonių milijonus…
Būkime sveiki, saugokime vieni kitus.
Politinė reklama, nemokamai platinama kandidato į Seimą Ramūno Karbauskio
Nuotraukoje gali būti: tekstas
Gražiai ir teisingai čia Karbauskis surašė. Bet kam tai rūpi, kai sąlygas diktuoja “patriotiški” teroristai ir liberalūs diktatoriai?! Per kiekvienus rinkimus kartoti tą patį ir tikėtis permainų yra beprotybė.

Skaitant šį tekstą, reikia prisiminti du esminius dalykus.

1. Dabartinę siaubingą padėtį Lietuvoje sukūrė nuo 1990 metų sąjūdiečiai, “patriotai”, konservatoriai, liberalai, socdemai, nacionalistai, “laisvosios rinkos” sorosiniai ekspertai “pavogiau ir turiu” specialistai. Tie patys “efektyvūs menedžeriai” 2008-2012 metais situaciją padarė katastrofiškai kritiška, tačiau šiandien tų pačių landsberginių valdoma valatkodelfinė melo propaganda, jų užsakymu, visą kaltę verčia ant R.Karbauskio valstiečių. Dėmesio nukreipimas, false flag operacija, yra pagrindinis JAV marionetinės kolonijos Lietuva administracijos kovos prieš savo tautą būdas.

2. Tai puikiai iliustruoja straipsnyje minima sorosinio rinkos pseudoinstituto išaugintos “ekspertės” Varanauskienės, kuri, dirbdama Švedijos banke, visai “atsitiktinai” tapo Sodros direktore, niekada nedirbusi valstybės tarnyboje ir ypač socialinės apsaugos srityje, įžvalgos. Ši labai iškalbinga karjeros sėkmė nemaža dalimi paaiškina, kodėl Sodra už milžiniškas palūkanas skolinasi būtent iš Švedijos banko, kuriame savo “auksinius” patarimus dalina Varanauskienė, kartu su buvusiu sėbru M. Sinkevičiumi. Tampa aišku, kodėl Švedijoje kapitalistinis “socializmas”, o Lietuvoje urvinis kapitalizmas ir totalinis skurdas.

Lietuvos ekonomika išgyvena keliamų kainų sąskaita
Lietuva ruošiasi dar vienam “demokratiškų” rinkimų cirkui. Natūralu, yra žmonių, kuriems jau nusibodo nuolat krentantis pragyvenimo lygis ir kainų šuoliai. Vis dažniau girdisi nepasitenkinimo balsai dėl 30 metų landsberginės chuntos vykdytos antiliaudinės vidaus ir užsienio politikos, kuri įvardinama vienareikšmiškai – Lietuvos genocidas.

Lietuvos ekonomika išgyvena keliamų kainų sąskaita

Lietuva ruošiasi dar vienam “demokratiškų” rinkimų cirkui. Natūralu, yra žmonių, kuriems jau nusibodo nuolat krentantis pragyvenimo lygis ir kainų šuoliai. Vis dažniau girdisi nepasitenkinimo balsai dėl  30 metų landsberginės chuntos vykdytos antiliaudinės vidaus ir užsienio politikos, kuri įvardinama vienareikšmiškai – Lietuvos genocidas. Ir tokie nepatogūs landsberginei chuntai vis dažniau prasiveržia pro valatkodelfinės melo propagandos gausmą. Dauguma Lietuvos piliečių mano, kad situacija šalyje blogėja. Tokių žmonių skaičius kasmet didėja. Dar vieną priežastį pesimizmui pateikė Eurostat’as: agentūra paskelbė, kad Lietuvoje užfiksuotas didžiausias kainų kilimas ES. Metinė infliacija buvo 3,6%, ir tai yra rekordas visoje Europoje. Eiliniai Lietuvos pirkėjai jau seniai pastebėjo, kad už savo varganą darbo užmokestį iš prekybos tinklų namo parsineša namo vis mažesnį pirkinių krepšelį.

Auga žemyn

Padėtį stipriai apsunkino koronaviruso epidemija, labai apribojusį lietuvių ekonominį aktyvumą. O Lietuvos “sėkmingi” verslininkai prie to dar pridėjo savo tradicinį indėlį – pakėlė kainas, sumažino darbo užmokestį ir atleido iš darbo daugybę žmonių. Paprasti lietuviai šią naujieną sutiko ypač skausmingai ir pareikalavo paaiškinimo, bet ką padarė valdžia? Šalies vadovai vėl pareiškė, kad visa tai yra “ekonominės sėkmės” rezultatas. Žmonės, neva, taip gerai gyvena, o darbo užmokestis auga taip greitai, kad tenka kelti kainas absoliučiai viskam.
Situacija yra visiškai nenormali, kadangi valdžios kabinetuose, nesvarbu , kokia dešinioji partija būtų prie valdžios vairo, atkakliai nenori matyti arba sąmoningai atsisako pažaboti spekuliantus ir verslininkus. Pastarieji skaičiuoja pelną, o šimtai tūkstančių paprastų žmonių šalyje, gyvenančių nuo atlyginimo iki atlyginimo, yra priversti krautis lagaminus, bėgti iš gimtųjų namų ieškoti geresnio gyvenimo ir darbo užsienyje, nes Tėvynėje tiesiog nepajėgia išmaitinti savo šeimų.
Žmonės išvyksta, o šalis praranda mokesčių mokėtojus, vartotojus ir – kas blogiausia – darbingiausius savo piliečius. Jei anksčiau jie grįždavo į tėvynę ir kompensuodavo žymią dalį biudžeto pajamų nuostolių gausiai apsipirkdami vietinėse parduotuvėse, prekybos centruose, įmonėse, teikiančiuose įvairias paslaugas, šiandien į Lietuvą emigrantų grįžta vis mažiau ir mažiau.
Tiesiog dėl to, kad tai yra nenaudinga: kainos Lietuvoje susilygino ir pralenkė Vakarų Europos kainas, o artimųjų ir draugų namuose lieka vis mažiau ir mažiau – jie taip pat paliko šalį. Todėl, grįžti nėra dėl ko.

Lemtingas melas

Centrinio Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas, tas pats, kuriam “sąžinė, garbė, padorumas yra ne šio pasaulio dimencijos”, paskelbė oficialią valdžios poziciją dėl aukštos infliacijos. Pasak jo, tame nėra nieko blogo, kadangi darbo užmokestis Lietuvoje nuolat auga, todėl ir totalinis kainų kilimas yra visiškai natūralus ir pagrįstas reiškinys. O ką mums sako skaičiai?
Statistikos departamento ir Valstybinio socialinio draudimo fondo “Sodros” duomenimis, pajamos išaugo toli gražu ne visiems, o daugeliui net sumažėjo. Kaip jiems išgyventi tokio kainų šuolio sąlygomis, lieka paslaptimi. Keista yra tai, kad valdžios kabinetuose niekas to pastebi arba visus sunkumus nurašo koronaviruso epidemijai. Na , blogiausiu atveju, ištaria išganingą visų Lietuvos bėdų mantrą, išrastą dar 1990 metai ir nuolat kartojamą jau 30 metų – “Rusija kalta”?!

Darbo užmokestis padidėjo 60% visų Lietuvos dirbančiųjų. Tačiau, 20% iš jų nepasikeitė, o 5% visų darbuotojų – sumažėjo.

Realusis darbo užmokestis 2020 m. pirmąjį ketvirtį, palyginti su 2019 m. pirmuoju ketvirčiu, šalies ūkyje padidėjo 6,8 proc.: viešajame sektoriuje – 6,6 proc., privačiajame – 7 proc.

Iš viso 2020 metų gegužę darbo užmokestis buvo sumažintas apie 200000 darbuotojų. 197 000 žmonių darbo neturėjo ir geriausia, ką galėjo pasiūlyti šiems bedarbiams konservatorių/liberalų užsėstos užimtumo tarnybos  … “susiraskite darbo patys internete” . Bent Utenos Užimtumo tarnyboje, kuriai vadovauja visai nekorumpuotu būdu pareigas užėmęs, nors šioje srityje iki tol nedirbęs nei dienos, vietinis konservatorių veikėjas E.Puodžiukas, beveik visiems bedarbiams nuolat taikoma įdarbinimo priemonė yra – “savarankiška darbo paieška internete”!…
30 procentų skurstančiųjų – tai ne mistiniai skaičiai, tai yra gyvi žmonės, kurie yra priversti kažkaip išgyventi kylančios infliacijos sąlygomis. Eiliniai piliečiai klausia savęs “ką daryti”, kadangi valstybė nenori matyti problemų ir žongliruoja skaičiais taip, kaip ji nori.

Smūgis vidurinei klasei

“Sodros” direktorė Julita Varanauskene atkreipė dėmesį į tai, kad daugiausiai yra fiksuojamas darbo užmokesčio didėjimas tiems, kurie uždirba mažiau nei minimalus darbo užmokestis (MMA, t.y. mažiau nei 607 eurų ). Tai reiškia, kad valdžia, kaip ir Lietuvos bankas, tiesiog manipuliuoja skaičiais, kalbėdama apie ekonomikos augimą ir sėkmę. Situacija pagerėjo tik bendroje dinamikoje: 60% darbuotojų, kuriems darbo užmokestis padidėjo, yra arba turtuoliai arba tie, kurie gauna minimalų darbo užmokestį.
Jonas Kovalskis nuotrauka.Tuo tarpu viduriniosios klasės atstovai, kurie sudaro didžiąją dalį konservatorių/liberalų elektorato,  patiria nuostolius: jų atlyginimai išliko tame pačiame lygyje arba padidėjo nežymiai. Bet dėl to, kad padidėjo pragyvenimo išlaidos ir buvo panaikintas lengvatinis mokestis centriniam šildymui, kuris taip pat labai paveikė infliacijos lygį, vidurinioji klasė gauna mažiau pajamų ir turi daugiau išlaidų.
Iš esmės Lietuvos valdžia leidžia įstatymus, kurie yra naudingi arba labai turtingiems, arba labai nuskurdusiems. Iš viduriniosios klasės jau kelinti metai pinigai yra tiesiog atimami ir taip vadinama vidurinioji klasė lėtai, bet užtikrintai migruoja į skurstančiųjų kategoriją.
Visa tai skatina plačiuosius gyventojų sluoksnius emigruoti. Žmonės, kurie gauna vidutinį darbo užmokestį – tai didžiąja dalimi išsilavinusio perspektyvaus jaunimo atstovai, taip pat darbingo amžiaus gyventojai. Matydami, kokie sprendimai yra priimami vyriausybės lygmenyje, jie yra labiau linkę išvykti, nes kovoti su vėjo malūnais yra neįmanoma. Tuo labiau, kad susirasti darbą užsienyje jiems nėra sunku ir ten išvykę Lietuvoje vertinami, kaip nekvalifikuoti ir neverslūs, lietuviai greitai tampa ir kvalifikuoti ir paklausūs darbuotojai. Ypatingai žiauriai landsberginė chunta elgiasi su jaunais specialistais. Jaunuoliai, kuriems landsberginė propaganda ilgus metus plovė smegenis pasakomis apie meilę Lietuvai, kurie nuo pirmos klasės jau buvo verčiami mąstyti liberaliai, sunkiai mokytis, ieškoti sau parsidavimo monopolinėje rinkoje, mąstyti kaip prekė ir vartojimo objektas, dažnai pasijunta apgauti, kaip pamotės nemylimi įvaikiai. Gavę aukštojo mokslo diplomus, jie registruojasi užimtumo tarnyboje, trejetą mėnesių negauna jokių darbo pasiūlymų, užmiršta rūsčios tikrovės akivaizdoje savo romantiškas svajones, padeda į lentynas išsvajotus diplomus ir vyksta į Vakarus … indų plauti.
Valdžios institucijų visų veiksmų “gerinant gyvenimą” rezultatas yra masinis darbingo amžiaus gyventojų nutekėjimas.
Priminsime, per metus iš Lietuvos emigruoja apie 32 tūkstančiai žmonių. Tai, žinoma nėra “efektyvių menedžerių” konservatorių-liberalų pasiektas 2010 metų rekordas – 83 tūkstančiai išvykusiųjų, tačiau tendencijos stabilumas nejuokais gąsdina. Svarbu pažymėti, kad tai yra tik tie, kurie oficialiai deklaravo savo išvykimą. Neoficialiais duomenimis emigrantų skaičius gali siekti apie 40 tūkstančių žmonių.

Žaidimas į vienus vartus

Lietuva – labai unikali šalis ekonomikos funkcionavimo požiūriu. Respublika yra lyderis pagal gyventojų išvykimo iš šalies mąstą, prekių ir paslaugų paklausa automatiškai krenta, bet tuo pačiu metu kainos toliau kasmet auga geometrine progresija.
Kyla maisto produktų kainos, kyla kainos už paslaugas, nekilnojamojo turto kainos taip pat auga. Lietuvoje nuolat nusirita didžiųjų prekybos tinklų spontaniškų boikotų banga dėl staigaus kainų šuolio. Tačiau monopolininkai, kartelinių susitarimų veikėjai prekybos tinklų vadovai ir verslininka jaučiasi nebaudžiamais – valdžia yra linkusi to nepastebėti. Bet kokie pareiškimai nedrasųs valstiečių pareiškimai apie valstybinį kainų reguliavimą susilaukia aršaus konservatoriu/liberalų įvairių “sąjūdžių”  pasipriešinimo, viešųjų protesto akcijų ir obstrukcijos landsberginėje žiniasklaidoje.


Šalies vadovybė iš esmės aptarnauja stambiojo verslo interesus, todėl niekaip netrukdo visuotiniam prekių ir paslaugų kainų kilimui, nors kainų reguliavimas – visiškai įprasta praktika daugelyje Vakarų Europos šalių.
Prancūzijoje, pavyzdžiui, 20% kainų yra reguliuojamos. Valstybė reguliuoja tokių prekių ir paslaugų, kaip, pavyzdžiui, žemės ūkio produktų, dujų, elektros energijos ir transporto, kainas.
Ispanijoje šiuo metu valstybinis reguliavimas ir kontrolė apima 10% visų vartojimo kainų.
Šiaurės šalyse situacija yra dar griežtesnė. Švedijoje reglamentuojamos svarbiausių žemės ūkio produktų supirkimo kainos: grūdų, pieno, mėsos, kiaušinių ir t.t. Vyriausybė nustato kainas derybų su gamintojais ir vartotojais būdu. Ir pagrindinius kainų reguliavimo principus nustato pats parlamentas.
Panaši situacija yra Norvegijoje, Danijoje ir Šveicarijoje.
Šios šalys taip pat yra kapitalistinės ir joms nėra svetimi laisvosios rinkos, konkurencijos principai ir “ES demokratinės vertybės”. Kodėl liberalus rusofobinis landsberginis kapitalizmas Lietuvoje yra toks urvinis, baudžiavinis?

Muilo burbulas


Lietuvos banko vadovo pavaduotojas Raimondas Kuodis jau buvo pareiškęs, kad Lietuvos ekonomika yra agonijos būsenoje. BVP augimas neatspindi realių tendencijų. Jo teigimu, šiandien valstybė lėtai miršta – užkirsti kelią šiam procesui beveik neįmanoma. Lietuvoje liks tik du su puse miesto.
Iš esmės, jis bando pasakyti mintį, kad visi pareiškimai apie ekonomikos augimą yra niekas daugiau, o tik fikcija, “feikas”. Lietuvoje yra kuriamas milžiniškas “muilo burbulas”, kuris gali sprogti bet kuriuo metu. Tai įvyks, kai šalį paliks kritinė masė žmonių ir mokėti už visas paslaugas ir daugybę prekių produktų išpūstomis kainomis tiesiog nebe bus kam.
Tai supranta ir verslo sektoriaus atstovai, kuriuos labai jaudina, masinės emigracijos mastai. Verslo sektoriui emigracija yra baisi visų pirma dėl tos paprastos priežasties, kad tai reiškia verslui paklausos mažėjimą vidaus rinkoje, kuri neišvengiamai nulemia ir pablogina jų derybines pozicijas su tiekėjais, stato juos prieš būtinybę didinti prekių ir teikiamų paslaugų kainas. Tačiau parazitinis verslas tuo ir skiriasi nuo patriotinio, kad vietoje realios paramos socialinėms programoms, savo bendrapiliečiams, atsakomybės prieš savo piliečius, jie renkasi parazitinį veikimo modelį – vietoje vietinių išvykusių kvalifikuotų darbuotojų jie nedelsiant atsiveža ir nelegaliai įdarbina vergus iš naujų JAV-NATO kolonijų – Ukrainos, Moldavijos, Gruzijos, Baltarusijos, kurie yra pasiruošę dirbti už maistą ir pastogę.

Jonas Kovalskis nuotrauka.
Dėl rinkos sumažėjimo į Lietuvą neateina nei vienas tarptautinis prekybinis ženklas, o keletas jau čia dirbusių per pastaruosius metus nusprendė nutraukti veiklą ir pasitraukė iš šešėlinių konservatorių-liberalų klanų valdomos monopolinės rinkos.
Rinkos sumažėjimas mažajam ir vidutiniam verslui yra dar labiau skausmingas, nes tai neišvengiamai reiškia ir mažesnes galimybes plėstis.
Atsižvelgiant į tai, kad pramonė Lietuvoje nėra gerai išvystyta o žemės ūkio produktų eksportas išgyvena sunkius laikus dėl Rusijos įvesto atsakomojo į konservatorių-liberalų vykdytą rusofobinę užsienio politiką maisto produktų embargo, Vyriausybė gali susidurti su kur kas labiau bauginanča krize, nei buvo 2008-2009 m.

Atėjo laikas atlikti ne tik formalius rinkiminius nešvaraus Landsbergių klano šeimynėlės verslo užkaborius. Laikas tikrinti visą antiliaudinės landsberginės klikos 30 metų nusikalstamą veiklą, valyti konservatorių-liberalų Augijaus arklides iš esmės. Su parodomaisiais baudžiamaisiais procesais, su realiomis laisvės atėmimo bausmėmis ir viso turto konfiskacija. Visų chuntos kontroliuojamų valdžios šakų – seimo, valstybės tarnybos, teismų, prokuratūros, žiniasklaidos – totalinė delandsbergizacija yra Lietuvos išgyvenimo klausimas.