2020-ųjų Seimo rinkimų klausimu

Kristoferis Voiška

Rinkimai į Seimą – jau netrukus. Prasideda ir elektroninis balsavimas. Ryšium su tuo, pagaliau reikia aiškiai atsakyti į eilę tiek mūsų draugų, tiek apskritai vadinamųjų „nesistemininkų“ ir „antisistemininkų“ tarpe keliamų klausimų: ar eiti balsuoti ir, jei eiti – tai už ką gi? Pagaliau, kas čia dabar vyksta su šitais rinkimais ir kokia to socialinė, politinė reikšmė?

BENDROS PASTABOS

Kad galėtume atsakyti, pirmiausiai turime pastebėti tai, kas svarbiausia, o būtent: kad rinkimai, kokie demokratiški jie bebūtų, kapitalizmo sąlygomis tėra ir tegali būti vertinami kaip priemonė kovoje dėl valdžios. Nei daugiau, nei mažiau kaip priemonė, bet ne savaiminis tikslas ir, juo labiau, ne kaip kažin kokia „vertybė“. Tiesiog priemonė, kuria – be to – sėkmingai naudojasi toli gražu ne liaudžiai draugiškiausios jėgos.

Iš tiesų, gi mūsų, kaip komunistų, pagrindinis tikslas čia gali būti formuluojamas tiktai kaip perėjimas iš kapitalizmo į komunizmą, žodžiu, kaip visuomeninės santvarkos, visuomenės vystymosi paradigmos, pakeitimas, kas mūsų konkrečioje istorinėje situacijoje reikštų viena: socializmo buvusios Tarybų Sąjungos ir, atitinkamai, Tarybų Lietuvos, teritorijoje, atkūrimą. Ir šitai padaryti neturint politinės valdžios, o taip pat ir vienoje ar keliose mažesnėse, atskirai paimtuose šalyse – neįmanoma.

Šiuo požiūriu, rinkimai – būdami priemone kovoje dėl valdžios – gali pasitarnauti: a) maksimum – šios valdžios paėmimui; b) minimum – agitacijai ir propagandai, liaudies sluoksnių sąmoningumo kėlimui, komunistinio judėjimo, komunistinės organizacijos stiprinimui.

Tačiau tam, kad šių (tiek minimum, tiek maksimum) tikslų iš viso būtų galima siekti, turėtų egzistuoti reali, veiksni ir, be to, pakankamai išvystyta bei atitinkamos situacijos reikalavimams adekvati politinė organizacija – tai gali vadintis „partija“, bet esmė gi turinyje, o ne žodyje. Ir bėda tame, kad, po 30 metų liberalaus teroro, kryptingo visko, kas tarybiška, kas komunistiška naikinimo ir, komunistams nesugebėjus šitam duoti reikiamo atsako – šiai dienai nieko panašaus nei Lietuvoje, nei Pabaltijo, nei, tiesą sakant, apskritai Rytų Europos regione, nėra.

Ir vis dėlto – rinkimai jau čia, kaip sakoma – ant nosies. Ir jie, be abejo, mūsų nelaukia ir nelauks, nesvarbu – turime atitinkamą organizaciją ar neturime. Taigi, kiekvienam mūsų draugui lieka ir pradžioje iškeltas klausimas: ką daryti – ar balsuoti ir, jei balsuoti, tai už ką?

Nepriklausomai nuo to, kaip į šį klausimą beatsakytume, nekinta toji aplinkybė, kad šiuo atveju kalba eina apie tai, kokia partija, koksai judėjimas ar, pagaliau, koksai konkretus kandidatas, labiausiai atitinka mūsų idėjinius principus, taip – būtent principus – nes tiktai principų pagrindu įmanoma teisingai įvertinti, su kuo pakeliui, o su kuo – ne.

KETURI PRINCIPAI

Bet kokie gi tie mūsų principai? Šitai turi būti vienareikšmiškai apibrėžta, nes priešingu atveju bus atvertas kelias visokiausioms spekuliacijoms, kokių mes – jei tiktai norime tikslingai bei nuosekliai veikti – prileisti negalime. Gi šių principų apibrėžimas – tai apibrėžimas mūsų judėjimo krypties ar, sakykime, trajektorijos, o – pažvelgus dar giliau – tai apibrėžimas mūsų prasmių lauko. Taip, prasmių lauko, kuris – paėmus iš esmės – būdamas politiniu, kartu yra ir daugiau, nei tik politika, bet išreiškia ir atitinkamą žmogiškąją, moralinę poziciją.

Taigi, apibrėžkime šiuos principus – čia jų išskirčiau keturis.

1. Socialinis teisingumas

Šiuolaikinė technologijų raida, naujausios skaitmenizacijos ir robotizacijos tendencijos daugelį dabarties profesijų XXI amžiaus bėgyje pavers nereikalingomis ir šiandienos kapitalistiniam pasauliui tai, savo ruožtu, turės milžiniškų socialinių pasekmių: pati prekinės-piniginės sistemos logika nebegalės normaliai funkcionuoti ir vienoks ar kitoks postkapitalistinis scenarijus taps objektyviai būtinu. Šiuo požiūriu, įmanomos dvi alternatyvos:

a) trumpesnės darbo valandos ir, vadinasi, ilgesnis laisvalaikis žymiai daliai dirbančiųjų, taigi – didžiulis žingsnis link žmonių išlaisvinimo nuo monotoniškų, dvasiškai bukinančių darbo formų, link kokybiškai aukštesnės civilizacijos užuomazgų;

b) beprecedentis „perteklinių“, žodžiu – visuomeninės gamybos procesui nereikalingų – gyventojų sluoksnio (Markso įvardyto „rezervine darbo armija“) išaugimas, visuomenės pasidalijimas kastomis – naujų, „technologizuotų viduramžių“, aušra.

Pirmasis variantas įmanomas tiktai pervedus visuomenę nuo kapitalistinių (taigi, prekinių-piniginių, pelno) ant socialistinių (planingos visuomeninės gamybos ir vartojimo) bėgių, tuo tarpu antrasis – ne tik įmanomas, bet absoliučiai neišvengiamas, toliau palikus veikti esamą kapitalistinę sistemą, kuri, susidurdama su jos rėmuose neišsprendžiamais prieštaravimais, dėsningai mutuoja – tačiau ne į aukštesnę, komunistinę ekonominę formaciją, bet į tam tikrą kapitalizmo, feodalizmo ir vergovės hibridą, žodžiu – minėtuosius „technologizuotus viduramžius“, kurių bendrieji kontūrai tik tepradeda ryškėti.

Taigi, komunizmo idėja – jei tik jos šalininkai sugebės adekvačiai atliepti „nereikalingųjų“ žmonių, žodžiu, pagrindinę XXI amžiaus problemą – gali atgauti aktualumą kaip iš esmės vienintelė išeitis iš gresiančio socialinio pragaro. Tačiau tiek tradicinės darbininkų klasės nykimas, tiek bendra istorinė situacija lemia, kad kova dėl šios alternatyvos turės įgyti kitokias, nei klasikines formas ir šiuo požiūriu reikėtų kalbėti nebe apie klasę (kurios griežta, klasikine ir istorine prasme – nebėra), bet apie plačią liaudies „apačių“ sąjungą.

Šitokios sąjungos arba, sakykime, judėjimo, ilgalaikiu siekiu turėtų būti socialistinis posūkis, kurio pilnutinis įgyvendinimas tegalėtų būti ilgo, laipsniško ir, galų gale, evoliucinio proceso reikalu. Šiuo požiūriu, formuluotini tokie siekiai:

  • didžiulių progresyvinių mokesčių įvedimas, privalomos kolektyvinės darbo sutartys, lengvatos tiek smulkaus verslo, tiek samdomo darbo atstovams;
  • visuotinis užimtumas, darbas ir nuosavas būstas kaip kiekvieno suaugusio piliečio teisė;
  • nuosavybės „lubų“ tiek fiziniams asmenims, tiek atskiriems namų ūkiams, įvedimas;
  • teisinis žemės savininkų įpareigojimas asmeniškai prižiūrėti per jų žemę einančių komunikacijų tvarką ir funkcionalumą;
  • visų strateginės reikšmės objektų, gamtinių išteklių, bankų, infrastruktūros, stambiausių pramonės bei žemės ūkio įmonių nacionalizavimas;
  • visų Lietuvos miškų ir ežerų suvisuomeninimas, medžio žaliavų eksporto, žemės pardavimo užsieniečiams (tiek juridiniams, tiek fiziniams asmenims) uždraudimas;
  • visų 90-ųjų privatizacijų teisinė peržiūra, įvykusio tarybinės liaudies nuosavybės (tiek valstybinės, tiek kooperatinės) išvogimo pasmerkimas ir atsakingų asmenų teisinis persekiojimas valstybiniu lygmeniu;
  • fizinių asmenų skolų bankams teisinė peržiūra ir skolų išieškojimo sistemos reforma, privilegijuotos, liaudies sąskaita lobstančios antstolių „kastos“ likvidavimas;
  • realiai, o ne žodžiais nemokamo, visiems šalies piliečiams prieinamo kokybiško švietimo bei sveikatos apsaugos užtikrinimas;
  • tarybiniais laikais veikusių vaikų, jaunimo ir darbo bei poilsio stovyklų sistemos atkūrimas.

Šie ekonominiai siekiai, kurie reikštų didelio ir socialiai orientuoto valstybinio ūkio sektoriaus, o greta jo, ir privačių, ir, su laiku, kooperatinių, nuosavybės formų plėtojimą ir kurie iš esmės evoliuciniai, įmanomi tik per revoliucinio pobūdžio politinius pokyčius (pastarųjų formos, vėlgi, įvairios), o pastarieji, savo ruožtu – negalimi vienoje Lietuvoje, bet tik bendroje ir Rytų Europos, ir apskritai buvusių Tarybų Sąjungos respublikų erdvėje.

2. Tradicinės humanistinės vertybės, tautiškumas ir patriotizmas

Komunizmo požiūriu tiek ekonomika, tiek politika, galų gale – tik priemonės tikslui. O tikslas – žmogus, jo fizinis ir dvasinis išsivystymas, aukščiausių jo kūrybinių jėgų išlaisvinimas ir pažadinimas, susvetimėjimo įveikimas.

Tačiau būtent prieš žmogų, prieš pačią jo prigimtį, šiandien yra nukreipta milžiniška, ir žiniasklaidą, ir kultūrą, ir politiką, ir net intymiausias gyvenimo erdves apimanti psichologinio karo mašina, kuri, būdama transnacionalinio kapitalo gigantų rankose ir prisidengdama šūkiais apie „toleranciją“, „laisvę“, „įvairovę“ ir „politinį korektiškumą“, tikslingai formuoja vartotojišką, žemiausių geismų pagrindu manipuliuojamą bešaknį, bedvasį ir betautį mankurtą – klusnų bei kiauliškai „laimingą“ kapitalistinių korporacijų vergą.

Ir LGBT, ir šiuolaikinio feminizmo, ir kiti panašūs judėjimai – šios ideologijos, iš pagrindų tiek antinacionalinės, tiek ir antihumanistinės – tai vadinamojo postmodernizmo, posthumanizmo projekto, sudedamosios dalys. Po jų vaivorykštine iškaba slepiasi iš esmės fašistinis siekis pervesti žmoniją į aukščiau minėtąjį postkapitalistinį skaitmenizuotos ir robotizuotos vergijos, kastų ir „technologizuotų viduramžių“ pasaulį. Kai kurie valdančiųjų sluoksnių atstovai šito net neslepia.

Neapgynus žmogaus, paties jo žmogiškumo – į kurį ir kėsinasi šių dienų vaivorykštinis fašizmas – nei apie socializmą, nei komunizmą, negalės būti nei kalbos. Ir šiuo požiūriu komunistai privalo pasireikšti kaip tvirti tų tradicinių, per amžius ir santvarkas išsilaikiusių humanistinių vertybių – altruizmo, solidarumo, tikėjimo tiek kiekvieno žmogaus, tiek visos žmonijos gebėjimu kilti vis aukštyn ir aukštyn (ne vien fiziškai ar techniškai, bet ir protiškai, ir morališkai) – gynėjai.

Siekdami tokiais būti, turime aiškiai pasakyti:

  • kad žmonijos kaip biologinės rūšies gyvenimas neatsiejamas nuo dvejų – vyriškos ir moteriškos – lyčių natūralios priešybės bei ryšio: todėl tiktai iš dvejų atsiranda trečias ir tai yra bet kokios šeimos ir apskritai bet kokio sociumo gyvavimo pagrindas;
  • kad žmogus – ne vien biologinė, bet ir socialinė, o vadinasi, dvasinė būtybė, taigi, „ne viena duona“ gyvas ir kad todėl pilnavertis, tikrai žmogiškas yra tik toks gyvenimas, kuriame viršus priklauso dvasiniams – idėjiniams, moraliniams, kūrybiniams, o ne materialiniams ar juo labiau fiziniams interesams bei tikslams;kad šito supratimas – bendras tiek pasaulietinei ir ateistinei (kuriai priklauso komunizmas), tiek religinei humanizmo tradicijai ir kad šiuo požiūriu ir galima, ir būtina šių dvejų humanizmo formų sintezė ir vienybė bendroje kovoje prieš Aukso veršio kultą, už tas bendražmogiškas tiesas, kurios tik prie komunizmo ir gali pilnai įsikūnyti realiame gyvenime;
  • kad žmoniją sudaro konkrečios šalys ir tautos ir kad bet koks humanizmas, bet koks rūpestis žmonija ir žmogiškumu, prasideda nuo rūpesčio savuoju kraštu ir tauta, žodžiu – nuo patriotizmo ir tautiškumo (tėvynės ir tautos meilės, priešingai nacionalizmui – tautų skaldymo ir kiršinimo ideologijai), kurį šiai dienai siekiama išrauti ir pakeisti bešakniu, vartotojišku kosmopolitizmu.

Šių teiginių ir dabartinių problemų pagrindu, keliame tokius socialinius, politinius siekius:

  • vadinamosios LGBT, „genderių“ (atseit, lyčių kaip dirbtinų „konstruktų“) ir naujojo feminizmo ideologijų propagandos uždraudimas;
  • vakarietiškos juvenalinės justicijos atšaukimas, vadinamųjų įvaikinimo agentūrų veiklos Lietuvoje uždraudimas;
  • reklamos apribojimas, cenzūros reklamoms (atsižvelgiant į jų poveikį asmens ir ypač vaikų bei jaunimo psichikai bei dorovei) įvedimas;
  • lietuvių, lenkų, rusų ir kitų senbuvių Lietuvos tautų kalbos, kultūros ir istorinių tradicijų atgaivinimas, valstybinio lygmens kova prieš kosmopolitizmą ir vartotojiškumą, vaikų bei jaunimo ugdymas patriotizmo ir tautų draugystės dvasia;
  • kultūrinės saviveiklos – dramos, muzikos, kino, istorijos ir aktyvaus turizmo klubų steigimas, neatlygintinų, valstybės išlaikomų patalpų tokiems būreliams užtikrinimas;
  • nelietuviškų įmonių, organizacijų ir t. t. pavadinimų uždraudimas;
  • realaus suvereniteto – lietuvių tautos savarankiškumo ir jos dirbančiosios daugumos, o ne išnaudotojų mažumos, interesais paremtos valdžios, atstatymas.

Tiktai apgynus paties mūsų žmogiškumo ir kultūros pamatus, įtvirtinus realią ne išorės jėgų, bet pačios tautos, jos daugumos, valdžią ir suverenitetą, galėtų tapti įmanomas perėjimas prie tų viršnacionalinių gyvenimo formų, kurias vėliau, XXI amžiaus bėgyje būtinai iškeltų raudonojo, komunistinio, projekto atgimimas.

3. Antivakarietiška laikysena, antiimperializmas

Bet minėtasis vaivorykštinis fašizmas arba, kitaip tariant, postmodernizmo, posthumanizmo projektas, nenukrito iš dangaus, o turi labai konkrečias istorines ištakas pačioje kapitalizmo raidos logikoje ir taipogi turi konkretų pasaulinį centrą, o būtent – Vakarus, JAV ir ES, kurie – lobdami vadinamųjų trečiojo pasaulio šalių ir kitų neokolonializmo objektų sąskaita – sudaro tą „auksinį milijardą“, kuris yra iškėlęs save aukščiau likusios, atseit, „necivilizuotos“, „nevakarietiškos“ ir todėl – nepilnavertės, žmonijos.

Šio „auksinio milijardo“ šeimininkai siekia – ir tai juos daryti verčia ekonominė kapitalizmo logika – pajungti visą likusį pasaulį kaip pigių tiek žmogiškųjų, tiek gamtinių išteklių rezervą ir šiam tikslui naudojasi tokiomis viršnacionalinėmis organizacijomis kaip PB, TVF, EBPO* (ekonominiam valdymui) ir NATO (atvirai karinei intervencijai), tuo tarpu „laisvė“, „demokratija“ ir visa kita – tik priedanga.

Šiame kontekste visiškai dėsningas Vakarų siekis parklupdyti, pavergti ir kaip Jugoslaviją suskaldyti Rusiją – vienintelį kraštą, kuriame, nepaisant Tarybų Sąjungos žlugimo ir kriminalinio kapitalizmo įvedimo lemiamo akligatvio, išlieka potencialas atkurti alternatyvų žmonijos vystymosi vektorių – kad užvaldytų atitinkamus resursus ir, atitinkamai, atsikratytų tiesiog nepakenčiamu konkurentu.

Ir čia Vakarai – ne vien Rusijos ar tiesioginę NATO prievartą patiriančių šalių, bet, platesniu, istoriosofiniu požiūriu žiūrint – tai visos žmonijos, paties žmogiškumo nesutaikomas priešas.

Tačiau Lietuva, nors ir periferijos (vadinasi, ne lygiaverčio „partnerio“, bet pigios ir kvalifikuotos darbo jėgos šaltinio ir buferio prieš Rusiją) statusu, vis dėlto, priklausydama tiek ES, tiek EBPO ir NATO, skęsdama skolose atitinkamoms finansinėms struktūroms, priklauso Vakarams, į kuriuos tiek mūsų valdantysis sluoksnis, tiek jo aptarnaujantysis personalas, kad ir palikdamas jo vadinamąją „varguolių“ bei „runkelių“ liaudį už borto, jau yra integravęsis.

Ir esant Vakaruose, šiame, sakykime, geopolitiniame ir geoekonominiame (o kartu – ir kultūriniame, konceptualiniame) vektoriuje, nei realus suverenitetas, nei – juo labiau – mūsų aukščiau išvardyti radikalesni pokyčiai, praktiškai negalimi. Ir todėl, atitinkamai, turime pripažinti, kad norint šnekamuosius siekius įgyvendinti, būtinas esminis Lietuvos geopolitinio, geoekonominio vektoriaus pakeitimas, taigi:

  • išstojimas iš NATO ir EBPO;
  • išstojimas iš ES;
  • valstybės skolų TVF ir PB anuliavimas;
  • draugiškų santykių su kaimynais – Rusija ir Baltarusija – atstatymas, tolimesnis ekonominių, politinių, kultūrinių ryšių plėtojimas.

Šitokie pokyčiai reikštų nacionalinį išsivadavimą. Ir reikia aiškiai suprasti, kad jie neateis savaime ir todėl reikalaus ryžtingo politinio veikimo, bet, tuo pačiu – jie neįvyks, kol nebus pribrendusios reikiamos sąlygos. Iš tiesų , pradėjus byrėti dabar braškančiai pasaulio tvarkai, susiklostys situacija, kurioje kilsiantys egzistenciniai iššūkiai ir iš Lietuvos, ir iš kitų regiono šalių pareikalaus būtent tokių sprendimų (kaip kad aukščiau minėtieji), kurie – pakeisdami šalies geopolitinį orientyrą – kartu sudarys prielaidas ir kitų mūsų iškeltų siekių įgyvendinimui.

4. Istorinė tiesa

Ir tiek esama santvarka, tiek geopolitinė orientacija, remiasi ne tik materialine dalykų padėtimi, bet ir atitinkama sociumo sąmone, iš tiesų – nacionaline savimone, nacionaliniu tapatumu, kuris, suformuotas per paskutinius 30 metų, ideologiškai įtvirtina šią realybę. Esminis šio tapatumo formavimo momentas – Lietuvos, Rusijos ir pasaulio, ypač XX amžiaus, istorijos perrašymas tokioje dvasioje:

  • kad Rusija ir rusai – amžinas ir nesutaikomas Lietuvos, lietuvių tautos priešas, o Lietuva – istorinė Vakarų pasaulio, tariamo civilizacijos etalono ir visos žmonijos geradėjo, dalis;
  • kad Tarybų Sąjunga ir komunizmas – absoliutus blogis, nežmogiškumu pranokstantis net hitlerizmą, visiškai svetimas Lietuvai ir lietuviams;
  • kad 1941-1944 m. laikotarpiu siautėję baltaraiščiai ir pokario miškiniai – tai ne nacių bendrai ar banditai, bet kovotojai už tikrąją Lietuvos laisvę, prieš tiktai prievartą ir mirtį sėjusius okupantus iš Rytų;
  • kad Tarybų Lietuva – ne organiška mūsų istorijos sudedamoji dalis, bet prievarta iš išorės atnešta minėtojo blogio apraiška, savotiška šios istorijos „spraga“ ar net „juodoji skylė“, iš kurios mus išlaisvino Sąjūdis.

Maža to, kad šis perrašymas remiasi tikrųjų istorijos faktų, taigi – istorinės tiesos – iškraipymu: jis sudaro atitinkamą diskursą, žodžiu, pasakojimą, kuriame visa dabartinė tikrovė (tiek potarybinis kriminalinis kapitalizmas, tiek keliaklupsčiavimas Vakarams) – pateisinta, o visa tarybinė praeitis (ir, vadinasi, bet kokia mintis dėl socializmo atkūrimo ateityje) – pasmerkta.

Ir šiuo pasakojimu, kuris diegiamas valstybiniu lygiu, pradedant jau mokykliniame suole, o alternatyvų aiškinimą paverčiant nusikaltimu (170-2 BK straipsnis, prilyginantis komunizmą nacizmui ir iš esmės draudžiantis aukščiau išdėstytos istorijos sampratos kritiką), formuojama aukščiau minėta nacionalinė savimonė, tapatumas, pagal kurį tikras lietuvis – iš prigimties rusofobas ir antikomunistas.

Taigi, prioritetinis komunistų uždavinys – kovoti prieš istorijos klastojimą, dėl istorinės tiesos ir, atitinkamai – to mūsų šalies ir tautos nacionalinio tapatumo, kurio buvo prieš 30 metų atsisakyta, kuris visus šiuos 30 metų juodinamas, atkūrimas naujoje kokybėje: iš pradžių – sveikiausių, psichologinio karo mašinos mažiausiai pažeistų Lietuvos liaudies sluoksnių, o galų gale, ir visos lietuvių tautos sąmonėje.

Ir kovoje dėl istorinės tiesos, mūsų strateginiai tikslai tokie:

  • 170-2 BK straipsnio panaikinimas, taigi – atviros, necenzūruojamos istorinės diskusijos legalizavimas;
  • nacistinių nusikaltėlių, kolaborantų ir miškinių kulto Lietuvoje – pradedant mokyklų metodine medžiaga (vadovėliais, knygomis, dokumentika ir t. t.) ir baigiant muziejais bei paminklais – demontavimas ir viešas pasmerkimas;
  • teigiamas, bet kartu objektyvus ir kritiškas Tarybų Lietuvos ir TSRS istorijos peržiūrėjimas valstybiniu lygmeniu, reikiamų atminimo ženklų – paminklų, muziejų ir t. t., atkūrimas.

Atsisakius šių uždavinių, neįvertinus jų, kaip ir pačios istorinės sąmonės svarbos – nei socialinių, nei kultūrinių, žmogiškųjų mūsų siekių įgyvendinimas neįmanomas taip pat, kaip neįmanomas nepakeitus geopolitinės Lietuvos orientacijos.

Šie principai ir iš jų išvedami siekiai – tai ilgalaikis, ne tik idėjinis, bet ir strateginis mūsų orientyras. Jie sudaro į ratą sujungtą loginę grandinę, kurioje kiekviena grandis tiesiogiai priklauso viena nuo kitos. Ir šia prasme aukščiau išvardyti keturi principai – tai vieninga ir nedaloma visuma, kuri politinėje ir idėjinėje kovoje mums privalo būti absoliuti ir nediskutuotina. Iš tiesų, ši visuma – tai toji raudonoji linija, už kurios negali būti jokių nuolaidų ar kompromisų, žodžiu – už kurių negali būti „nei žingsnio atgal“.

Aukščiau gi minėjome, kad būtent principai yra tasai rodiklis ar, tiksliau – matas – kuris leidžia įvertinti, su kuo yra arba nėra pakeliui. Ir iš tikrųjų yra taip – išvardytieji keturi principai sudaro ne tik tam tikrą kertinį akmenį, žodžiu – pagrindą – bet atlieka ir šitokio vertinimo mato funkciją.

ESAMA PADĖTIS: KONSERVATORIAI PRIEŠ „VALSTIEČIUS“

Tačiau prieš matuodami – su kuo mums yra arba nėra pakeliui – pirmiausiai turime apibrėžti patį dalyką, šiuo atveju – realią politinę padėtį Lietuvoje.

Pas mus 30 metų viešpatauja viena ir ta pati klasė ar, sakykime, sluoksnis – kriminalinė buržuazija: būtent kriminalinė, nes šnekamo sluoksnio genezė – buvusios tarybinės, žodžiu, socialistinės, visuomenės kriminale, šios visuomenės nuosavybės išvogime; ir būtent buržuazija, nes – vienaip ar kitaip – bet šnekamasis sluoksnis, tapęs savininkų sluoksniu, organizuoja savo ir visuomenės gyvenimą kapitalistiniais (nors ir nukrypstančiais nuo „klasikinio“ kapitalizmo normų) pagrindais.

Ir tiek dėl savo socialinės-istorinės prigimties, tiek dėl objektyvios (geopolitinės ir geoekonominės) situacijos, šnekamasis sluoksnis – nepajėgus savarankiškai valdyti ir todėl būtinai ir neišvengiamai linkstantis į kompradoriškumą, t. y. tarnavimą išorės jėgoms, šiuo atveju – Jungtinėms Amerikos Valstijoms, NATO ir Europos Sąjungai.

Atitinkama ir Lietuvos socialinė-politinė raida, o be to – atitinkamos yra ir politinės partijos, kiek tai liečia „sistemines“, o ypač – vadinamąsias „tradicines“ partijas, žodžiu: TS LKD, LSDP ir liberalus (atitinkamai skilusius į agresyviai vaivorykštinę „Laisvės partiją“ ir į šiek tiek santūresnį „Liberalų sąjūdį“), kurios, atstovaudamos būtent šios, kompradorinės, valdančiojo sluoksnio dalies ir, žinoma, transnacionalinio kapitalo interesus, šiai dienai sudaro nors ir neoficialų, bet faktiškai daugiau mažiau vieningą landsberginį flangą.

Nepaisant kosmetinių skirtumų, visas šias partijas jungia liberali ekonominė politika (dalinė išimtis – Palucko LSDP), palankumas vadinamosioms „tolerancijos“ bei panašioms Vakarų „vertybėms“ ir, pagaliau – patologinis antikomunizmas ir rusofobija. Ir šia prasme, jos visos yra vienodos. Ir nors šis flangas nuo 2016 m. Seimo rinkimų (kuriuos laimėjo vadinamieji „valstiečiai“ – LŽVS) formalia prasme yra opozicijoje, dauguma valstybės tarnybos, kaip ir – be to – dauguma stambiojo verslo – palaiko būtent šias jėgas.

Tuo tarpu minėtoji LŽVS – bene vienintelė „sisteminė“ partija, šiai dienai esanti atsvara TS LKD, LSDP ir liberalų flangui. Ir tai dėsninga, kadangi LŽVS, su bene didžiausiu Lietuvos žemvaldžiu Ramūnu Karbauskiu priešakyje, vis dėlto atstovauja labiau nacionalinio kapitalo interesus ir mėgina, šiaip ar taip, apeliuoti į tą paprastą liaudį, kurią tiek Landsbergis, tiek jo „kairieji“ kolegos jau ne sykį atvirai paniekino.

Iš LŽVS pusės – bent frazės apie tradicinių vertybių puoselėjimą bei socialinę politiką; bet faktai rodo ką kita, antai būtent „valstiečiai“ priėmė LSDP inicijuotą naująjį darbo kodeksą ir taipogi jie patvirtino skandalingąją, prieš šeimos institutą ir elementariausius žmogiško buvimo pagrindus nukreiptą Stambulo konvenciją. Taigi, čia turime grynų gryniausią oportunizmą. O užsienio politikos ir istorinės atminties požiūriu, susiduriame su daugiau mažiau tokia pačia rusofobija, antitarybiškumu bei keliaklupsčiavimu prieš JAV, ES ir NATO, kaip ir aukščiau minėtųjų, žodžiu – „tradicinių“ – partijų atveju.

Kai dėl Darbo partijos ir Voldemaro Tomaševskio „lenkų“ (Krikščionių šeimų sąjungos), tai pastarųjų „nesistemiškumas“ – kiek tokio apskritai esama – yra labai sąlygiškas bei ribotas, nes abi šios partijos, kad ir būdamos sisteminės politikos paribyje, vis dėlto priklauso būtent jai; iš tiesų – ir liberalizmu, ir rusofobija jie pilnai „įsipaišo“ į šį kontekstą, nors, kita vertus, įtraukia ir kai kuriuos „disidentinius“ ar netgi, sakytume, „nesisteminius“ elementus (pavyzdžiui, lenkų deputatas Zbignevas Jedinskis) ir todėl pritraukia dalį atitinkamai „protestinio“ elektorato. Esamoje situacijoje abi šios partijos patenka į daugiau mažiau tą patį spektrą, kaip ir LŽVS, žodžiu, padeda „valstiečiams“ sudaryti sisteminę alternatyvą tam pačiam liberalkonservatoriškam flangui.

Tarp šių dvejų stovyklų, galime sakyti, ir vyksta pagrindinė šiandienos politinė kova Lietuvoje, iš esmės – kova valdančiosios klasės viduje. Ji pasireiškia konservatorių bandymais susilpninti LŽVS vyriausybę, prastumti Šimonytę į prezidento postą ir LŽVS atsakomaisiais veiksmais (pavyzdžiui, tyrimu prieš LRT) ir t. t. Konservatorių siekius šioje kovoje, be kita ko, palaiko ir LRT, ir valdiškais pinigais šeriama „rūmų žurnalisto“ Andriaus Tapino „Laisvės TV“.

Žinoma, ir viena, ir kita pusė čia – svetima mums, mūsų siekiams ir principams. Čia kalba eina apie kovą tarp dvejų blogybių, iš kurių mažesnė (atsižvelgiant į pastarųjų grupių išreiškiamus interesus, o taip pat – ir jų socialinę bei kultūros politiką) neabejotinai yra LŽVS, kuri toli gražu nėra tokia destruktyvi, kaip TS LKD. Ir ši mažesnė blogybė turi visiškai realius šansus vėl laimėti.

„NESISTEMINIŲ“ PARTIJŲ KLAUSIMAS

O kaipgi „nesisteminės“ partijos arba tai, kas bent turėtų sudaryti Lietuvos „radikaliąją opoziciją“? Tokių partijų bei partijėlių yra pakankamai daug, bet toli gražu ne kiekviena iš jų laikytina realia politine jėga, kad ir kukliausia, nepretenzingiausia šito prasme. Todėl apsiribosime keliomis pagrindinėmis, o būtent: Naglio Puteikio tautininkais ir centristais, Vytauto Radžvilo „Nacionaliniu susivienijimu“ ir Neringos Venckienės „Drąsos keliu“.

Buvusio konservatoriaus Puteikio partija – tai šio veikėjo užvaldytų centristų ir Sakalo Gorodeckio tautininkų susijungimo rezultatas. Be to, kad atmeta vakarietišką liberalizmą (ir LGBT, ir multikultūralizmo ideologiją, ir t. t.), nieko bendro su jais daugiau neturime, ypač atsižvelgus į aršią šios partijos rusofobiją, proamerikietiškumą ir giliai antitarybinį, net profašistinį istorijos traktavimą. Iš esmės tai – buržuazinė nacionalistinė partija blogiausia galima prasme.

Idėjiniu ir reiškiamų politinių pozicijų požiūriu, Radžvilo partija yra gana panaši. Tačiau ji išsiskiria, pirma, savo kadrų idėjiniu paruošimu ir, antra, labiau išvystyta, kartais „kairuoliškai“ ar netgi „socialistiškai“ skambančia socialine demagogija („dviejų Lietuvų“, „dvarininkų“ ir šiaip oligarchato kritika, kartu liaupsinant, atseit, „atsakingą“, „tautišką“ biznį). Greta kritiško nusistatymo ES atžvilgiu, ypatingai akcentuoja rusofobiją, antitarybiškumą ir antikomunizmą. Esamu momentu „Nacionalinis susivienijimas“ – bene stipriausia atvirai profašistinio tipo partija Lietuvoje.

Pagaliau – „Drąsos kelias“: tiek asmenybių, tiek ir idėjų atžvilgiu marga partija. Viena vertus, šitame ir silpnybė, o kita vertus, būtent todėl, nepaisant apskritai „Drąsos kelyje“ gajų rusofobinių bei antikomunistinių tendencijų, tarp šios partijos veikėjų ir netgi kandidatų į Seimą, esama tokių, kurie savo pasisakymais bei veiksmais išeina už bendro Lietuvos ideologinio konsensuso rėmų ir, atmesdami rusofobiją, patologinį antitarybiškumą ir kitus landsbergizmo bei neolandsbergizmo dogmatus, netgi priartėja prie mūsų aukščiau apibrėžto prasmių lauko (pavyzdžiui, „Drąsos kelio“ kandidatai Nr. 8. Arvydas Balčius, Nr. 10, Eduardas Vaitkus ir Nr. 29, Romas Kaulinis).

Apie Nendrės Černiauskienės užvaldytą „Susitelkimą“ (einantį drauge su „Liaudies partija“) šiuo atveju nėra ką ir kalbėti – tai, nežiūrint paskirų geros valios kandidatų ir šiaip palaikančių piliečių, iš esmės yra tokia pati rusofobinė, antitarybinė ir antikomunistinė pagal sistemos taisykles žaidžiančių (taigi – ir už NATO, ir už JAV imperiją, ir už rusofobiją, ir t. t. pasisakančių) „nesistemininkų“ grupelė, kaip ir dauguma kitų.

Taip išeina, kad ir 2020-ųjų Seimo rinkimuose dalyvausiančių „nesisteminių“ partijų tarpe – be kai kurių pavienių kandidatų – nei vienos jėgos, kuri daugiau mažiau, bet iš esmės būtų artima mūsų prasmių laukui, nėra.

DĖL (NE) BALSAVIMO

Tad, galbūt, reiktų visai nebalsuoti?

Yra ir toks variantas, kurį pasyviai renkasi žymi dalis Lietuvos gyventojų. Ir jis turi savos racijos. Tačiau reikalas tas, kad dabar, vykstant kovai tarp LŽVS ir TS LKD (bei kompanijos), arba, sakykime, tarp nacionalinių ir transnacionalinių kapitalų interesų, pragaištingiausia Lietuvos liaudžiai, žodžiu – paprastiems darbo žmonėms – būtų konservatorių ir jiems parankių jėgų (LSDP, „Laisvės partijos“ ir t. t.) pergalė.

Todėl galime kalbėti apie:

a) rinkimų boikotavimą – gadinant biuletenį arba tiesiog neinant balsuoti, bet turint omeny LR Rinkimų įstatymą (pagal kurį daugiamandatėje apygardoje rinkimai laikomi įvykusiais, jei balsuoja ne mažiau 25% rinkėjų) ir realią dabarties situacija, šitai nieko neduos, išskyrus asmeninio protesto išreiškimą suvokiant, kad rinkimai iš esmės nieko nepakeičia;

b) taktinį balsavimą prieš konservatorius – tiek už LŽVS, tiek už kitas partijas, priklausomai nuo situacijos daugiamandatėje apygardoje;

c) balsavimą už konkrečius kandidatus, kurie daugiau mažiau artimi mūsų prasmių laukui, vienmandatėse apygardose.

Aišku, šie pastebėjimai tėra rekomendacinio pobūdžio – ir todėl lankstūs. Tačiau viena turime suprasti ir šiuose, 2020-ųjų Seimo rinkimuose, teigti kategoriškai: kad jokiu būdu negalima prileisti TS LKD ir jų sąjungininkų (tiek atvirų, tiek užslėptų) prie vyriausybės vairo – tuo atveju dabar vykstančios COVID-19 isterijos ir ekonominės krizės fone bus garantuota ne šiaip antisocialinė politika, bet labiausiai antisocialinė politika, kokią tegalime įsivaizduoti, kuri greta neoliberalistinių ekonominių sprendimų, tikėtina, atneštų ir vadinamųjų vienalyčių „santuokų“, ir kt. vakarietiškos „laisvės“ perliukų įvedimą.

Taigi, rinkimų klausimas – lyg ir aiškus.

KĄ DARYTI?

Bet ką daryti, ką gi veikti toliau?

Juk rinkimai ateis ir praeis, o esamą vyriausybę pakeis kita. Tikėkimės – ne konservatorių. Tačiau gyvenimas koks buvo, toks ir liks. O politika kokia buvo pelkė, tokia irgi liks. Tai ką – ir vėl laukti 4 metus, kol atsiras, galbūt, kažkas „geresnio“?

Iš tiesų, taip daugelis ir galvoja. Bet tiesa yra ta, kad čia – užburtas ratas, iš kurio išeiti įmanoma tik vienu vieninteliu būdu: sukuriant nebe draugų ir pažįstamų ar diskutantų klubą, bet realią komunistinę organizaciją, kurios teorija ir praktika būtų gyva ir adekvati tiek Lietuvos, tiek apskritai XXI amžiaus situacijai.

Tačiau ką tai turėtų reikšti, šnekant konkrečiai? Arba, geriau paklausus – nuo ko gi būtent reikėtų tai pradėti?

O reikėtų – nuo dviejų dialektiškai susijusių polių – propagandos ir organizacijos – kūrimo bei išvystymo. Šiuo požiūriu, pagrindinis uždavinys – sukurti pilnavertį žiniasklaidos organą, arba, sakykime, „laikraštį“. Aišku, pastarojo forma nebegali būti tokia, kokia buvo, tarkime, lenininės „Kibirkšties“ XX amžiaus pradžios carinėje Rusijoje. Gi kadaise pats Leninas naujove buvusį radiją įvardijo iš esmės nauja „laikraščio“ forma. Atitinkamai ir mūsų laikais, tokia yra internetas: naujienų portalai, vaizdo įrašai, socialiniai tinklai ir t. t.

Esmė yra tame, kad nors ir nedidelis, bet idėjiškai pakaustytas ir organizuotas propagandistų būrys, sudaręs savą mediją ar, sakykime, informacijos sklaidos priemonę, kuri vienu metu atliktų ir tam tikro konceptualinio „smegenų centro“, ir idėjos ruporo, ir „kolektyvinio organizatoriaus“ funkciją, galėtų nuveikti tikrai daug.

Ir šiai funkcijai, aišku, reikalinga visai kitokia ne tik ideologinė, bet ir apskritai intelektualinė kokybė, nei kad šiaip būdinga mūsų lietuviškajai „nesisteminei“ ir „alternatyviai“ žiniasklaidai. Šiai kokybei pasiekti reikalinga atitinkama komanda bei mokymai – tiek teorijos, tiek istorijos, tiek rašymo, tiek apskritai humanitarinių bei visuomeninių mokslų žinių prasme.

Suformavus šitokią bazę, galime sakyti, branduolį, esamu momentu daugiau mažiau išsibarstę bendraminčiai natūraliai apie jį telksis, formuosis atitinkama bendruomenė, atsiras prielaidos atitinkamoms organizacinėms formoms ir t. t., bet be šios bazės, nei dalyvavimai rinkimuose, nei kažkokios profsąjungos, nei dar kas nors – praktiškai niekas – neturės realios prasmės,  kadangi niekas nepastato namo, nepadėjus pamatų. O turint reikiamą teoriją, praktiniai pamatai yra būtent tokie.

Tad panašiai galvojančius bei jaučiančius raginčiau ne verkšlenti dėl eilinių parlamento rinkimų, bet verčiau susisiekti ir, kartu susitarus – imtis darbo ir, galų gale, šiuos pamatus padėti.

Parašė: Kristoferis Voiška, 2020 m. spalio 8 d.

PB – Pasaulio bankas; TVF – Tarptautinis valiutos fondas – kartu su Pasaulio banku, tai viena iš priemonių, kuriomis – per paskolas, spekuliaciją ir ekonominį spaudimą – palaikomas pasaulio finansinio elito viešpatavimas; EBPO – Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (iš esmės ekonominis NATO atitikmuo) – K. V.

Šaltinis: https://kibirkstis.blogspot.com/2020/10/rinkimai-i-seima-jau-netrukus.html?fbclid=IwAR1aAz-VE67ZyGUxKiDAvIXoFL8K8ZmdT8G_Csez2ebR-hiplPq2w139M7A