Archive

November 2020

Browsing

Rinkimai JAV – jau yra pasirengusių žudyti už skirtingas pažiūras

JAV jau yra susiskaldžiusios. Šiaip ar taip, bet pusė šalies manys, kad pergalė iš jų buvo pavogta. Ir neapykanta priešingai stovyklai tik auga.

Kai kurios Lietuvos žiniasklaidos priemonės (nerodysiu pirštu, bet tai yra „Delfis”, “Lietuvos rytas” “15 min” ir visos kitos lrteškės, tvtrioškės ir lnkaškės) jau paskelbė, kad D.Trampas pripažino Baideno pergalę.

Sveikiname, ponai, jūs ir vėl melavote.
Kadangi D.Trampo twitas, iš kur jie tai ištraukė

a) nėra oficialus pareiškimas;

b) rašo apie Baideno „pergalę“ masinių falsifikacijų pagalba.

Ir tai visai neskamba kaip: „Pripažįstu pralaimėjimą“.

Na, nereikia taip stengtis išsitarnauti šeimininkų palankumą, toks liokajiškas noras įtikti atrodo labai jau vulgariai.

Priešingai, D.Trampas dar kartą oficialiai paskelbė, kad nepripažįsta rinkimų rezultatų daugelyje valstijų.

D.Trampo komandai jau pavyko pasiekti, kad daugiau nei 700 tūkstančių Baideno biuletenių būtų pripažinti negaliojančiais. Ir tai dar ne pabaiga, procesas tęsiasi.

Yra atitinkamas D.Trampo advokatų komandos atstovės Sidney Powell pareiškimas, kuriame teigiama, jog jie turi pakankamai įrodymų, kad milijonai balsų buvo atimti iš D.Trampo ir perduoti Baidenui pasinaudojus daugelio įmonių , tarp kurių (išskyrus tas, apie kurias jau rašėme) ) ir kompanija „Smartmatic“, vadovaujama atsargos admirolo Peterio Neffingerio, programine įranga. Kompjuteriai tiesiog “suklydo” ir , kaip visada, miegančio Džo naudai. Taip pat yra liudytojų parodymai, kad programinė įranga buvo sukurta specialiai rinkimų falsifikavimui.

Valstijos, kuriose “laimėjo” Baidenas, naudojosi Smartmatic balsų skaičiavimo programine įranga

Užvakar įvyko nepatenkintų Trampo šalininkų „milijonų žygis“ (visai, kaip Rusijoje ar Baltarusijoje, kai tai pateikia “nepriklausoma” Lietuvos valatkodelfinė žiniasklaida). Taip pat vyksta kiti jo rėmėjų mitingai ir akcijos.

Po akcijos buvo užfiksuoti daugybė BLM „aktyvistų“ ir kitų radikalių grupių, palaikančių Baideną, išpuolių prieš šio žygio dalyviius.

BLM ir Antifa smogikai puolė pagyvenusius žmones, moteris su vaikais, visa gauja ant vieno ir daugiausia iš pasalų. Jie stumdė ir daužė trampistams galvas, kumščiais ir lazdomis, laistė juos „nežinomu skysčiu“, spardė gulinčius.

Asmeniškai manęs tai nestebina. Savo laiku mačiau pakankamai tokių pat pačių „gyvulių“ Lietuvoje, Ukrainoje. Sąjūdiečiai- maidaunai visur yra vienodi, kraugeriški, žmogišką pavidalą praradę laukiniai.

Ką Bidenas visai neseniai pasakė vienoje iš savo kalbų? „Atėjo laikas sušvelninti retoriką“ ir „Aš suvienysiu šalį“. Mes matome. Sušvelnino. Vienija.

Visi šie “taikių demokratų-liberalų” išpuoliai buvo užfiksuoti daugybėje vaizdo įrašų. Kiekvienas iš šių vaizdo įrašų jau turi keletą milijonų peržiūrų.

Kaip manote, ką pagalvotų doras respublikonas žiūrėdamas į šitą “demokratų” smurtą ir savivalę? „Taip, atėjo laikas susitaikyti“? O gal „Man reikia nusipirkti dar dvi apkabas šovinių“?

Maža to, demokratai jau sukurpė savo „Vatnikų sąrašo“ analogą, kur visi D.Trampo šalininkai surašyti būsimai liustracijai ir represijoms. Tai taip sutaiko ir vienija …

Twitter’is tiesiog kunkuliuoja išprotėjusių Alzheimerio fanatų klyksmais: „Niekas neliks nenubaustas! Mes atkeršysime visiems!”. Atmintis tiesiog su visomis spalvomis atgamina išvirtusias iš neapykantos akis ir „Lietuva! Lietuva!Landsbergis!” arba “Ukraina ponad u se!”. O kas nesutinka – tą kankinti ir ant laužo.

Kaip ir visi kitų sąjūdžių-maidanų metu, „vienybė“ demokratiškai reiškia „absoliuti dauguma šalies piliečių turi atsisakyti savo įsitikinimų, vertybių ir paklusti mūsų, mikroskopinės radikalios sąjūdietiškos mažumos diktatūrai“.

Ir taip – atgailauti. Ir mokėti. Nusipelniusiems gyventi geriau. “Demokratams”. Konservatoriams. Liberalams. Rezistentams. Nukentėjusiems. Fašistams. Ir šiaip vikriems, išsilavinusiems, etiškai absoliučiai degradavusiems, bet politiškai puikiai susiliejusiems su vakarietiškų vertybių vaivorykštės spalvų spektru.

Kita vertus, žinomi respublikonų influenceriai Glennas Beckas ir Megan Kelly (ta pati, kuri kvailai vartė akis prieš Putiną ir prieš kelerius metus buvo atleista dėl nepatogių klausimų D.Trampui) įrašė bendrą vaizdo įrašą iškalbingu pavadinimu „Ne laikas vienytis, laikas kovoti!“. ( It’s Not Time to Unify, It’s Time to FIGHT).

Nesvarbu, kaip įvykiai vystysis toliau, nesvarbu, kokius sprendimus priims teismai, nesvarbu, ką Kongresas galiausiai pripažins ( ir apskritai ar pripažins) prezidentu, kas bus inauguruotas sausio mėnesį – tai neišspręs nei vienos problemos.

Jei laimi Baidenas, jis susidurs su Kongreso respublikonų Senatu. Jei D.Trampas – su demokratų Atstovų rūmais.

JAV jau yra suskaldytos. Šiaip ar taip, pusė šalies bus įsitikinusi, kad pergalė iš jų buvo pavogta. Ir neapykanta tik auga. Konfrontacija didėja, o abipusė neapykanta jau pasiekė tą lygį, kad šalys yra pasirengusios mušti ir žudyti dėl pažiūrų skirtumų. Nepriklausomai nuo amžiaus, lyties ar odos spalvos.
Demokratų “giluminė valstybė”, siekdama bet kokia kaina užgrobti valdžią JAV ir visame pasaulyje, išleido iš butelio džiną – gatvių riaušininkus, BLM ir Antifa.
Gatvė jau paragavo nebaudžiamumo ir kraujo skonio. Gatvei tai patiko. Ir į butelį atgal jos grąžinti demokratiškų būdų nėra…

Sergejus Kurginianas. Tarybinis palikimas kaip išsigelbėjimas nuo pražūties

Argi norint kalbėti apie pražūtį neužtenka to, ką matome savo pačių akimis? Ką gi, tada laukite naujų jos besiartinimo įrodymų arba apdainuokite kaip gėrį akivaizdžiai atslenkančią postistorinę tamsą (koronavirusą ir t. t. ir pan.).

Juk tie, kuriems pražūtis akivaizdi, arba su ja susitaiko, arba nori su ja kovoti. Ir ne gulėdami ant sofos, bet kitaip. Šis vedamasis straipsnis jiems ir adresuojamas[1].

Laidose „Laiko esmė“ (nufilmuotose, kada atslenkanti tamsa dar nebuvo tokia akivaizdi) aš ne tik kalbėjau apie TSRS iširimo ir tarybinio komunistinio projekto žlugimo padarinių siaubą, bet dar ir pabandžiau detaliai apibūdinti visa tai, kas per šiuos padarinius mums apsireiškė[2]. Kadangi kovoti galim tik remiantis tikru to, su kuo nori kovoti, prigimties ir galimybių supratimu. Pradžioje reikia šito, o paskiau – visa kita.

Nori kovoti su liga – tai deramai ją išsistudijuok. Nori kovoti su drakonu – išsiaiškink jo įpročius, rask jo silpnuosius taškus, sugalvok kaip išnaudoti jo jėgą taip, kad jinai padėtų jį nugalabyti. Štai aš šią tamsą – kaip ją bepavadintumei: liga drakonu ar kitaip – ir aprašinėju.

Žinoma, nervingi žmonės sušuks: „O dėl ko jūs visa tai mums aprašinėjate, jei drakonas mus vis tiek praris?“ Arba: „Dėl ko jūs mums taip detaliai aprašinėjate mirtiną ligą, užgriuvusią mus ar tai likimo, ar tai mūsų pačių idiotizmo dėka? Dėl ko mums reikia visa tai žinoti, jei mus užgriuvusi bėda – milžiniška, o mes patys – tokie nereikšmingi?“

Žinoma, jei esi įsitikinęs, kad daug žinių tesuteikia sielvartą, geriau daug tų žinių ir neturėti. Bet kas gi pasakė, kad tos pačios žinios tesuteikia tik sielvartą? Tai yra, kad jos teikia sielvartą – aišku. Bet ar tiktai jį?

Daug žinių (apie ligą, drakoną ir t. t.) suteikia mums ne tiktai sielvartą, bet taip pat ir šansą išvengti pražūties. Taip, tas šansas mažas. Taip – kad jį išnaudotume, reikalingi ne šiaip nuo sofos tave pakelsiantys, bet tiesiogine prasme išvirkščiai tave išversiantys veiksmai. Kadangi šie veiksmai labai sudėtingi, reikalaujantys daug darbo, skausmingi. Kadangi jų sėkmė negarantuota, o, norint ją pasiekti, reikia atsisveikinti su paskutine galimybe paragauti namų šilumos, pasimėgauti mėgstama muzika arba dar kažkuo tai… nepretenzingais meilės džiaugsmais, šeimynine laime ar, pagaliau, saldžiu sapnu… Sunkiausia paaukoti šį sapną ir ištarti: „Na, suris mus drakonas…. visi mes mirtingi…“ Bet ne – eik į kalną, pereik per bedugnę, nusigauk iki Košejevo adatos ir taip toliau[3]. Tau taip sako, o tu tiksliai žinai, kad į kalną nežengęs nė penkių žingsnių, jau būsi nukritęs nuo drebančio tilto. Tai yra, neteksi paskutiniųjų saldumynų, o mainais gausi ne tik pagreitintą pražūtį, bet dar ir savo nereikšmingumo supratimą. Bet juk būtų galima sapne matyti save kokiu tenori herojumi – ir apsidžiaugti. O po to jau – drakonas, chrum-chrum-chrum ir panašiai.

Apie kokią gi ligą aš savo ištemptoje telegramoje, pavadinimu „Laiko esmė“, aiškinau dar iki galo nepasidavusiai publikai? Aš aiškinau apie ligą, pavadinimu regresas. Girdi, TSRS ne šiaip subyrėjo dalimis. Kiekvienoje šių dalių, be to, prasidėjo sisteminė degradacija, vadinama regresu. Jos šaltiniu tapo kriminalinis pradinis kaupimas, neleidžiantis sukurti net blogų, bet gyvybingų buržuazinių valstybių, o paverčiantis šias valstybes savotiškomis piratų karalystėmis. Tokios transformacijos kontekste bergždžia piktintis korupcija ar mafijoziškumu. Kadangi ši transformacija kuria visiškai naujas visuomeninės organizacijos formas, be to, tokias formas, kurių atžvilgiu bet kokia mafija – tai geros valios, dorybės, žmonių meilės ir kūrybiškumo įsikūnijimas.

Aš tvirtinu, kad, kadangi tai, kas nutiko su TSRS (aš eilėje savo darbų tai įvardijau postvalstybine sisteminės krizės stadija), privedė prie regreso potarybinėje teritorijoje, šis regresas privesiąs prie tokio nuosmukio, tokiu pasinėrimu į tamsųjį sūkurį, kuriame visas pasaulinis procesas įgys neišmatuojamai baisesnį pobūdį nei viskas, ką žmonija anksčiau buvo patyrusi. Ir aš detaliai aprašiau, kas tai per baisumas (pragaras žemėje, patobulintas Aušvicas, tamsioji nužmoginimo zona ir taip toliau).

Bet aš aprašinėjau ne tik tai. Aš aprašinėjau taipogi pasipriešinimo šiai rykštei klasikinėmis formomis negalimumą, kadangi toji pati rykštė ir sukūrė poklasikinį gyvenimą. Kuriame, pavyzdžiui, nėra vietos klasinei kovai, nes nėra klasių[4]. Kuriame neįmanoma revoliucija (ne „oranžinė“, o tikra), nes tikra revoliucija – tai kylančio istorinio proceso dalis, dalis nenutrūkstančio istorinio laiko.

Jei istorinis procesas užmuštas, istorinis laikas pertrauktas, tai nei revoliucijos, nei jas vykdyti pajėgūs makrosocialiniai dariniai kaip kažkokio žalingo substrato sugeneruoti naudingieji kristalai, neiškyla. Atvirkščiai, bet kokios revoliucijos parodijos (o prie regreso įmanomos tik parodijos) pribaigia visą kas gera ir priveda prie pagreitinto regreso, nuosmukio ir pražūties. Tokia specifika drakono, pavadinimu Regresas, tokia specifika ligos, pavadinimu Post ir Antiistoriškumas.

Išvertus tai į visai supaprastintą kalbą, išeina kažkas tokio. Naujos visuomeninės organizacijos formos, apie kurias galima kalbėti, perfrazuojant Staliną: „Šios formos baisesnės už Gėtės „Faustą“, – žinoma, bjaurios. Ir ši jų bjaurastis mano buvo numatyta tada, kai visi vietoje netobulosios TSRS svajojo apie „pagerintą švedišką socializmą“.

Dar 1980-ųjų metų gale, kada išėję iš vėžių vėlyvieji tarybiniai žmonės šventai tikėjo geruoju nuostabaus švediško socializmo, kuriam tarybinė „bjaurastis“ jau nebe lygis, atėjimu, aš numačiau, kad jie gaus ne švedišką kapitalizmą, o visai kitokį kapitalizmą – bjauresnį nei kolumbietišką ir kad bėda tuo neapsiriboja. Kad bėda, be to, tame, kad bet koks šių baisių kvazikolumbietiškų kapitalizmo formų sunaikinimas prie tokio pobūdžio visuomenės kaip esamoji, tebus revoliucijos parodija ir greitai sukursiąs dar baisesnes formas. Tai taip pat, kaip kai kuriais onkologiniais atvejais: navikas itin piktybinis, bet vos tik paliesi jį skalpeliu – ir vietoje to, kad nusikratytumei naviku, gausi tūkstantį kitų ir pagreitintą baisią paciento mirtį.

Nervingi žmonės čia ėmė manęs klausinėti, ką gi tada aš siūlau vietoje revoliucijos. „Jūs siūlote egzistuojančios bjaurasties konservavimą vardan to, kad būtų išvengta blogiausio“, – sakė man žmonės, – „bet gi jūs pats sakote, kad šita bjaurastis auga ir kad ji virs absoliučiai pražūtinga.“

Šiems nervingiems žmonėms aš daugybę kartų nurodydavau į istorinį degeneracinės ligos išgydimo ir drakono, pavadinimu Tamsieji amžiai, įveikimo patyrimą. Aš atkreipiau šių žmonių dėmesį į tai, kad linijinė progreso teorija yra aiškiai klaidinga ir kad žmonija kartais taip smarkiai „nusivažiuoja“, kad bet kokios revoliucinio išsigelbėjimo viltys būna akivaizdžiausiu ir karčiausiu blefu. Ir kad nuo tokiais laikotarpiais ateinančios pražūties stambios žmonių bendrijos kartais (bet būtent kartais!) išsigelbėja taip vadinamų katakombų, kurios iš esmės yra nei istorinio, nei klasinio, nei revoliucinio pobūdžio, bet kurios galiausiai pasirodo efektyvesnės už pačias nuostabiausias revoliucijas, pagalba.

Žinoma, gi ryškiausiu tokio katakombinio išsigelbėjimo pavyzdžiu buvo Senovės Romos christianizacija, iš kurios kilo štai kas.

Pirma, šiek tiek pratęstas vakarų Senovės Romos egzistavimas.

Antra, ilgalaikis šios vakarų Senovės Romos atkūrimas krikščioniškos Šventosios Romos imperijos pavidalu (nebūtų buvę krikščionių – barbarų gaujos būtų kankinusios Europą ne tik pirmaisiais krikščioniškosios eros šimtmečiais, bet ir kur kas ilgesnį laiką).

Trečia, krikščioniškosios rytų Senovės Romos – Bizantijos – sukūrimas. O čia kalba jau eina nebe apie trumpą nors ir žymų, vakarų Senovės Romos egzistavimo pratęsimą keletui šimtų metų, bet apie Senovės Romos gyvenimo jos bizantietišku pavidalu tąsą tūkstančiui metų į priekį.

Ketvirta, kad iš Bizantijos estafetę perėmė Maskvos Rusia.

Penkta, kad tą pačią estafetę faktiškai perėmė bolševikai. Iš tiesų, Lenino sprendimas perkelti sostinę iš Petrogrado į Maskvą ir Stalino sprendimas atkurti Romanovų sunaikintą patriarchatą, buvo būtent Šventosios Rusios atkūrimas josios raudonojoje hipostazėje ženklai. Tai yra, Šventosios Karalystės atkūrimas raudonojoje (komunistinėje) hipostazėje.

Štai ką davė pasauliui krikščioniškosios katakombos, kilusios iš bendros oikumenos (tuomet beveik lygios visai žmonijai)[5] reakcijos į Senovės Romos degradaciją.

Bet argi kiti stambūs valstybiniai dariniai nesusikūrė panašiu būdu? Argi praktiškai taip pat nesusikūrė JAV? Argi ne iš kitokios formos katakombų, praėjus įvairioms tamsioms epochoms, kilo valia atkurti Kiniją?

Aiškindamas „Laiko esmės“ klausytojui, kodėl, regreso sąlygomis, postistorinio kriminalinio naviko negalima liesti skalpeliu, kodėl, norint nugalėti drakoną, reikia ieškoti adatos, o ne miegoti saldžiu priešmirtiniu sapnu ir ne mojuoti kumščiais, vėzdu ar net kardu, aš nekviečiau nei nieko neveikti, nei ginti esamosios tvarkos – aš prakalbau apie kontrregresyvinę vidinę išeitį per dar nepažintą arba pamirštą „tarybiškumą be durnelių“. Ir aš įrodinėjau, kad ligos, pavadinimu regresas, sąlygomis, tiktai tokia išeitis gali būti pergalinga bei išganinga.

Esminės tokios išeities sudedamosios – tai galimybės, kurias esama situacija siūlo taip vadinamai pilietinei visuomenei. Galima kiek nori, be to, su absoliučiu teoriniu teisumu, kalbėti apie tai, kad piliečiams reikia valstybinio, kokybiško, itin centralizuoto švietimo. Bet tai ta teorinė tiesa, apie kurią vienas iš Makarenkos „Pedagoginės poemos“ herojų pasakė: „Tiuretiškai čia, suprantama, arklys, o prachtiškai, tai jis ant kojų nepastovės“[6]

Taip, reikalingas centralizuotas, klasikinis švietimas, itin aukštos kokybės, nemokamas, valstybinis, apjungiantis geriausias tarybinio ir ikitarybinio laikotarpio tradicijas, žvelgiąs į ateitį. Bet argi tarybinis švietimas nebuvo arti tokio idealo? Ir argi ne tik, kurie dabar, neaišku vardan ko į jį apeliuoja, bloškia šį švietimą bedugnėn?

Taip kad „tiuretiškai“ čia arklys. O „prachtiškai“ – turime ką turime. Atidžiai įsiklausykite į dabartinio švietimo ministro mintis – jos gi ir yra tai, ką turime „prachtiškai“. Ir nustokite matyti saldžius tarybinius sapnus, kuriuos patys jūs be jokio reikalo ir nutraukėte. Jūs norite juos atkurti? Kaip? Skalpeliu liesdami itin specifišką naviką?

Liga kol kas tokioje stadijoje, kada su neįtikėtinomis pastangomis ir nenumatomais rezultatais, dar galima rasti kontrregresyvinę išeitį, paremtą kai kuriomis karčiomis mūsų baisiosios epochos dovanomis. Šios dovanos – ne iki galo išnykusios pilietinės visuomenės, rinkos, pliuralizmo, privatinės nuosavybės galimybės. Taip, tai labai karčios didėjančio baisumo epochos dovanos, kurių toji pati epocha ir yra formuojama. Tai – baisūs, beveik mirtini nuodai. Bet jie juk gali būti gydomąja priemone – itin problematiškomis, reikalaujančiomis itin daug darbo bei sielos pastangų. Tiesiog kitų priemonių visai nėra.

Ir būtent todėl aš dvi trečiąsias savojo laiko praleidžiu Aleksandrovsko komunoje[7], kurią laikau vienu iš pozityvaus kontrregresyvinio katakombiškumo taškų. Tuo pačiu, didžiulę reikšmę priskiriu tam, kad šisai katakombiškumas yra būtent kontrregresyvinis, kad tai nė iš tolo nekvepėtų žeminiais bunkeriais, sektomis, bėgimu nuo gyvenimo. Aišku, minėtasis taškas – tai tarybinio palikimo saugotojas. Be to, saugotojai tiki, kad šis palikimas – tai ateities faktorius.

Bet aš visiškai nesuprantu, kodėl amerikiečiai gali sukurti „Palikimo“[8] fondą, o mes – ne. Ir aš pakankamai ilgai užsiiminėju šiuo palikimu, kad galėčiau suprasti, kokiu mastu jisai buvo pažeistas dar tarybų valdžios metais.

Kam ir kodėl prireikė sumažinti Uchtomskio, Speranskio ir kitų tarybinį medicinos palikimą praktiškai iki nulio? Kodėl dar tarybų valdžios metais visur įsigalėjo kita gydytojų ir fiziologų mokykla (pirmiausiai Anochino mokykla)?

Kam ir kodėl reikėjo sumažinti tarybinį psichologijos – Vigotskio, Leontjevo ir kitų – palikimą praktiškai iki nulio? Kodėl taip reikėjo visam tam priešpastatyti visą kitą mokyklą (pirmiausiai – Zinčenko mokyklą)?

Kas nutiko su tarybine skaitmenine technika? Su tarybine pedagogika?

Kokia liga atsirado jau vėlyvojoje tarybinėje visuomenėje? Be to, ne disidentinė liga, o kita. Kam gi reikėjo įkalinti giliai tarybinį žmogų, komunistą Pobiską Kuznecovą?[9]

Ir kas dabar vyksta, pavyzdžiui, su tuo pačiu „kovidu“?

Kas tai yra trokštamasis pilnavertis komunizmas? Kaip jį dar pavadinus?

Kitaip jis vadinasi vientisiniu antropocentriniu vystymusi, nepaklūstančiu technocentrizmui, o išnaudojančiu techniką žmogiškosios pilnatvės siekimo vardan. Tokį vystymąsi pilnai galima vadinti tiek komunistiniu, tiek simfoniniu. Bet žmonijai jis yra išganingas būtent todėl, kad yra vystymosi variantas: gi sustabdyti vystymosi žmonija negali.

O ką mes matome vietoje to? Mes matome, kaip stumiama idėja apie tai, koks išganingas technocentrinis, o, vadinasi, antižmogiškas vystymosi variantas. Tai viskas, kas mumis supa – visa ta skaitmenizacija, „distanciniai mokymai“ ir t. t.

Bet mes matome ir kitką – desperatišką Vakarų sprintą į jiems išganingo, vystymąsi atšaukiančio pseudokalifato sukūrimą Rytuose. Vakarai tokią imperiją kuria jau seniai. Bet jie bijo sukurti kažką pernelyg pavojingo. Ir todėl iš pradžių orientuojasi į bevalstybinius „Al Kaidos“ arba Islamo valstybės tipo organizacijas. O po to – į teroristines organizacijas, surištas su silpnomis valstybėmis kaip Saudo Arabija.

Dabar vyksta didžiulio masto turkiška avantiūra. Kruvinasis Azerbaidžano ir Armėnijos susirėmimas – tai mažutė tokios avantiūros dalis. Bet netgi ši mažutė dalis pasireiškia kaip baisus, krauju besitaškantis vulkanas.

Bet darbotvarkėje kas kita! Didžiulė šalis su armija, laivynu, tradicijomis, gyventojais, Turkijos lyderio manymu, turi būti pasiruošusi prievarta ne šiaip nuo žemės paviršiaus nušluoti mažutę Kaukazo valstybę, bet atkurti Turaną[10].

Banderininkų nacizmas (o Bandera – būtent nacistas) imama papildyti „Pilkųjų vilkų“[11] nacizmu. Ir tai tėra pirmosios grandys didelėje grandinėje!

Jei tie, kurie leidosi į avantiūrą, rimtai nusiteikę ją įvykdyti, tai į Turaną turi įeiti ne tiktai Krymas. Į jį turi įeiti ir Pavolgė, milžiniškos Sibiro teritorijos, teritorijos Rusijos šiaurės rytuose. Kalba eina apie negailestingą Rusijos, kuri yra toje pačioje mano visą laiką aprašinėjamoje regresinėje būsenoje, sunaikinimą.

Man teisingai prieštaraujama: „Na štai jūs ir susilauksite šio Rusijos galo savo mažytyje kontrregresiniame taške!“

Pirma, aš rašau šį straipsnį Maskvoje, po eilinio pasirodymo televizijos laidoje ir prieš eilinį spektaklį, statomą taipogi Maskvoje.

Antra, kontrregresinis scenarijus mūsų plėtojamas toli gražu ne vien tik Aleksandrovske.

O trečia… trečia, jei aš teisus, tai Rusija tegali išgyventi tiktai tuo atveju, jei nors dešimtoji jos gyventojų dalis pereis į daugybę istorinių analogų turintį savarankiškai apsirūpinančio, sukarinto gyvenimo režimą. Tai ir kazokų gyvenvietės, ir stambios Irano basidžo tipo iniciatyvos[12], ir tas karinis-politinis patyrimas, kurį Vokietija naudojo dar ilgai iki hitlerizmo supratusi, kad be landsvero (tai yra, savarankiškai apsirūpinančių sukarintų būrių), jos armija (tai yra, reichsveras) bus pasmerkta absoliučiai degradacijai. Žinoma, mano nuorodos į šiuos precedentus tokios pat sąlygiškos, kaip nuorodos į Senovės Romą ir krikščioniškąsias katakombas. Bet tai nereiškia, kad šios nuorodos būtų visai beprasmės.

Aš visai nemanau, kad toksai savęs parengimas (iš naujo pabrėžiu, kuris efektyvus tokiomis sąlygomis, kai į jį įsitrauks apie dešimt milijonų žmonių), bus a) išganingas ir b) neotarybinis. Ne apie tai dabar eina kalba, o apie galingą pasipriešinimą milžiniškam purvui, kuris gali remtis tiktai pilnaverčiu ir visapusišku kiekvieno žmogaus vystymusi, kas neįsivaizduojama be teisingo tikrojo – simfoniško ir ta prasme komunistinio – tarybinio palikimo.

Štai kodėl aš šį vedamąjį straipsnį 103-iųjų Didžiojo Spalio metinių išvakarėse skiriu būtent tokiam tarybinio palikimo supratimui (o tai ir yra TSRS 2. 0. ir komunizmas 2. 0.).

Iki susitikimo TSRS!

Šaltinis: ИА Красная Весна

Vertė: K. Voiška

Vertėjo komentarai

[1] Straipsnis paskelbtas judėjimo „Laiko esmė“ savaitinio laikraščio 2020 m. lapkričio 8 d. numeryje (Nr 402).
[2] Autorius turi omeny 2011 m. ėjusį 41 serijų politinių-filosofinių paskaitų ciklą „Laiko esmė“ (Суть времени), kuriame išdėstė savąją neokomunizmo (TSRS 2. 0., komunizmo 2. 0.) koncepciją. Šių paskaitų transkripcija surinkta ir paskelbta atskiroje 4-tomėje knygoje tuo pačiu pavadinimu „Laiko esmė“.
[3] Kurginianas daro palyginimą su rusų liaudies pasakos antiherojumi, nemirtinguoju Koščėjumi: vienintelis būtas pastarąjį užmušti – su adatos galu (iš to ir išreiškimas, „Koščėjaus adata“). Tačiau toji adata – kiaušinyje, kiaušinis – antyje, antis – kiškyje, kiškis – skrynioje, o skrynia – ant ąžuolo, o ąžuolas – saloje. Ir tai, kad be adatos Koščėjaus neįmanoma nukauti, rodo, kad, norint jį įveikti, reikia praeiti ilgą ir sunkų aplinkkelį.
[4] Autorius kalba apie klases kaip progresyvaus istorinio proceso subjektus, t. y., pagal Marksą „klases sau“ (dėl šios sąvokos žiūrėti jo 1847 m. veikalą „Filosofijos skurdas“) – klases, save suvokiančias, veikiančias, kuriančias, kovojančias. Regreso sąlygomis, anot Kurginiano, tokių štai klasių ne tik nėra, bet ir būti negali. O esamas laikotarpis yra „Postistorinis“ arba „Antiistorinis“ ta prasme, kad bet koks progresyvus istorinis procesas nutrauktas ir šiuo požiūriu žengiama nebe pirmyn, bet atgal. Ir todėl klasikiniai revoliucijos scenarijai, kokis aprašė marksizmo klasikai – negalimi. Ir todėl, atitinkamai, reikalinga iš esmės kitokia metodologinė bei praktinė prieiga, kurią Kurginianas sieja su vadinamųjų „katakombų“ veikimo samprata.
[5] Oikumena (οικουμένη) – taip senovės graikai vadino visą jiems žinomą žmonių apgyventą pasaulį.
[6] A. Makarenka. Pedagoginė poema. V., 1956, p. 186.
[7] Turima omeny Rusijos Kostromos apskrityje esančiame Aleksandrovsko kaime 2013 m. judėjimo „Laiko esmė“ aktyvistų sukurta komuna – bendruomenė, besiverčianti kolektyvine medienos apdirbimo įmone, kurioje vykdoma ir kultūrinė, ir politinė veikla, įsteigtas faktinis mokymų centras.
[8] Jungtinėse Valstijose 1973 m. susikūręs konservatoriškos (Respublikonų) pakraipos „smegenų centras“, darantis stiprią įtaką JAV politikai nuo prezidento Reigano laikų.
[9] Pobiskas Kuznecovas (1924-2000) – tarybinis mokslininkas, valdymo ir planavimo sistemų specialistas, vienas iš alternatyvios monetarizmui ekonominės teorijos kūrėjų. 1944-1954 m. laikotarpiu kalėjo skirtinguose lageriuose, tame tarpe Norilsko (1949-1953 m.). Kurginiano pateikiamas kaip prieš idėjinius komunistus vykdytų politinių represijų pavyzdys.
[10] Turanas – iranietiškos kilmės sąvoka, nurodanti į Vidurio Azijos regioną. Šiame kontekste – tai vadinamojo panturkizmo idėja, pagal kurią dalis kraštutinių turkų nacionalistų svajoja apie visų turkiškos kilmės šalių suvienijimą į didžiulę Azijos žemyno dalį apimti turinčią imperiją.
[11] „Pilkieji vilkai“ – 1968 m. susikūręs neofašistinis turkų nacionalistų judėjimas, išpažįstantis panturkizmui, turanizmui ir pan. artimas idėjas.
[12] Basidžas – 1979 m. Irano Islamo revoliucijos metu susikūrusi sukarinta savanorių organizacija, vienas iš Irano Islamo revoliucijos gvardijos padalinių.

Šaltinis : http://kibirkstis.blogspot.com/2020/11/sergejus-kurginianas-tarybinis.html

„Giluminė valstybė“ veržiasi  valdyti Jungtines Amerikos Valstijas ir pasaulį

Rinkimai JAV yra žymiai daugiau nei rinkimai. Giluminė valstybė bandys pavogti rinkimus,  o jei tai nepavyks, jie bandys nuversti D.Trampą gatvėse. Kitas šio plano žingsnis bus JAV likvidavimas …

Slaptosios Soroso schemos: pasaulis buvo pasidalintas, kam atiteks Rusija

Autorius – Aleksandras Cyganovas

 

Секретные схемы Сороса: Мир разделили, кому достанется Россия

JAV rinkimai yra žymiai daugiau nei rinkimai. Per juos „giluminė valstybė“, kuri patyrė pralaimėjimą 2016 m., vėl veržiasi valdyti  Jungtines Valstijas ir pasaulį. Savo pergalę ji užtikrina pastatydama į valdžią žmones, kurie yra susitepę žmogžudystėmis, korupcija ir valstybiniais nusikaltimais. Tokią išvadą padarė Serbijos žurnalistas ir politikas.

Jūs gal neatkreipėte dėmesio, bet, pasirodo, visos atakos prieš Sorosą yra antisemitizmas. Bet kokiu atveju šią paprastą, bet žudančią išvadą į informacinę darbotvarkę stumia net ne pats George’as Sorosas. Ir tas piktybinis darinys, kurio metastazė ir yra šis žmogus  yra taip vadinama giluminė valstybė.

Būtent ji dabar iš visų jėgų siekia užgrobti valdžią JAV. Nusispjaudama apskritai ant visko – ant savo kandidato į prezidentus Džo Baideno neįgalumo, ant gausybės visų įmanomų rinkimų procedūrų grubių klastojimų ir pažeidimų, ant pačių JAV susiskaldymo ir masinių riaušių grėsmės. Ir siekdama valdžios naudoja visus pačius žemiausius būdus – šmeižtą, spaudimą teismams ir politikams, rinkimų klastojimą ir ekstremistų išvedimą į Amerikos miestų gatves.

Planas yra aiškus ir paprastas. Giluminė valstybė bandys pavogti rinkimus, o jei tai nepadės, bandys nuversti D.Trumpą gatvėse. Jei tokiu būdu tikslas nebus pasiektas ir jiems nepavyks suformuoti savo marionetinės vyriausybės, kitas šio plano žingsnis bus JAV likvidavimas.

Apie tai dar prieš rinkimus rašė Serbijos politikas ir buvęs parlamento pavaduotojas Srdžanas Nogo savo straipsnyje Serbijos interneto leidinyje „SRBIN-INFO“. Jis nuodugniai ištyrė „giluminės valstybės“ kandidato į JAV prezidentus Džo Baideno dalyvavimą gėdingose ​​korupcijos bylose Ukrainoje, taip pat jo glaudžius ryšius su Hillary Clinton ir George’u Sorosu.

Kompanija susirinko baisi: su Clinton tiesiogine to žodžio prasme yra siejamas kraujas dešimčių žmonių, kurie mirė paslaptingomis aplinkybėmis, kai pajudino jos paslaptis, o paskui George’ą Sorosą seka pučų, valstybinių perversmų ir spalvotų revoliucijų daugiau nei 20-je šalių grandinė.

Šiandien Hillary Clinton vadovauja taip vadinamoms antifa grupėms, kurios siaubia Amerikos miestus, o George’as Sorosas valdo „Black Lives Matter“ judėjimui. Nes „giluminės valstybės“ tikslas yra jei ne laimėti rinkimus, tai nuversti rinkimų nugalėtoją gatvėje. O jei to nepakanka, tada … “jei pažvelgsite į karus, kuriuos inicijavo penki paskutiniai JAV prezidentai ir šalis, prieš kurias šie karai buvo pradėti, tada visose šiose šalyse Sorosas realizavo savo neteisėtus sandorius ir steigė savo struktūras”.

Tai sako Srdjanas Nogo. Ir savo teiginius jis grindžia šiais argumentais.

Džo Baidenas – vagis, apiplėšęs Ukrainą

Iš esmės apie Ukrainegate’o bylą jau parašyta yra nemažai. Jo esmė yra ne tame, kad Ukrainoje biudžeto pinigai ir gyventojų pinigai buvo pavogti per neįtikėtinai įžūlias korupcijos schemas. O tame, kad būtent Džo Baidenas piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi eidamas viceprezidento pareigas prezidentaujant Barackui Obamai, ir šis įžūlus piktnaudžiavimas nebuvo perduotas teismui. Teismui šis nusikaltimas nebuvo perduotas todėl, nes korupcijos schemose dalyvavo Baideno sūnus Hanteris, kuris galiausiai uždirbo milijardus iš prekybos dujomis Ukrainoje, naudodamasis įmone „Burisma“.

 

Infografika: televizijos kanalas „Tsargrad“

Bet tai dar nėra visa gelmė. Už šių grobstytojų schemų slepiasi ne tik asmeninis Baidenų šeimynėlės godumas. Šios schemos buvo vykdomos kontroliuojant ir dalyvaujant Hillary Clinton ir George’ui Sorosui. Tai yra, visų šių nusikaltimų vykdymą kontroliavo visur esanti „giluminė valstybė“, kuri tokiu paprastu būdu “nepriklausoma” šalimi Ukraina šėrė savo čiuptuvus visame planetos paviršiuje. O kartu tuo pačiu metu Ukraina buvo finansuojama informacinė ir teisinė kampaniją prieš Donaldą Trumpą, o šiandien šalimi Ukraina yra apmokami  Bideno rinkimų štabo machinacijos. Iš tiesų, kam leisti savo pinigus, kai jų žinioje yra visa šalis ir visa tauta, kurie patys leidžia hienoms graužti save? Ne tik leidžia, bet ir linksmai tuo pat metu inkščia iš džiaugsmo, kad jie – ne maskoliai …

Būtent Džo Baideno priežiūroje, teigia Srdjanas Nogo, buvo sukurta schema apiplėšti Ukrainos žmones. Schema buvo grindžiama teze dėl  „energetinės priklausomybės“ nuo Rusijos atsisakymo (Nieko neprimena? Kaip nekaltai pradėti landsberginiai stūmė “Independence” projektą?). Vietoj rusiškų dujų Ukraina pradėjo pirkti taip vadinamas europietiškas dujas. Tai yra tas pačias rusiškas dujas, kurios, tiesiog perrašius dokumentus, pavirto, pavyzdžiui, slovakiškomis, bet buvo įsigytos jau už žymiai didesnę kainą.

Pinigai, uždirbti iš šio kainų skirtumo, per Ukrainos bendrovės „Naftogaz“ fiktyvias įmones, buvo išvesti iš šalies ir pervesti į amerikietiškų kompanijų ir fondų sąskaitas, kuriomis disponavo Baidenas ir jo sėbrai. Ir tai nei daugiau, nei mažiau – 1,5 mlrd. dolerių.

Grupė oligarchų ir politikų vykdė šią korupcijos schemą ir jie pavogė iš Ukrainos tautos daugiau nei 1,5 milijardo JAV dolerių. Pinigai buvo pervedami per daugybę bankų ir kompanijų į sąskaitas, kurios priklausė Džo Baidenui ir Hillary Clinton, – rašo Serbijos žurnalistas.

Beje, au! Kas dar Rytų Europoje konvulsiškai atsikrato „energetinės priklausomybės“ nuo Rusijos? Ar tik neveikia tos pačios schemos? (Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija….)

Džo, Džordžas, Hillary ir jų bendrininkai ukrainiečiai

Srdjanas Nogo savo tyrimo medžiagoje pateikia interaktyvią diagramą, atskleidžiančią visą korupcinių ryšių  tarp naudos gavėjų iš Amerikos ir Ukrainos veikėjų, padėjusių jiems apiplėšti savo šalį, kamuolį. Jis taip pat pateikia Amerikos ir Ukrainos politikų telefoninių pokalbių garso įrašus, iš kurių aiškėja ir jų korupcinių interesų bendrumas, ir Baideno grupuotės kontrolės laipsnis Ukrainos politikams.

Taip 2016 m. vasario 11 d. Džo Baideno ir Petro Porošenko pokalbio garso įrašas aiškiai įrodo faktą, kad imuniteto nuo baudžiamojo persekiojimo garantijos buvusiam Ukrainos ministrui pirmininkui Arsenijui Jaceniukui buvo suteiktos Baideno nurodymu.

2016 m. vasario 18 d. Džo Baideno ir Petro Porošenko pokalbio garso įrašas įrodo, kad Baidenas paprašė atleisti Ukrainos generalinį prokurorą Viktorą Šokiną. Kai Šokinas buvo pakeistas, Bidenas gyrėsi visiems sakydamas, kad jis atsakingas už „to kalės sūnaus“ pašalinimą.

2016 m. kovo 22 d. ir gegužės 13 d. Džo Baideno ir Petro Porošenko pokalbių garso įrašai įrodo, kad mainais už minėto prokuroro atleidimą Baidenas leido Ukrainai gauti 1 mlrd. dolerių kreditą.

2016 m. balandžio 14 d. Džo Baideno ir Petro Porošenkos pokalbio garso įrašas iliustruoja tai, kad Baidenas kišosi į naujojo Ukrainos generalinio prokuroro paskyrimo procesą, o 2016 m. gegužės 27 d. pokalbio garso įrašas įrodo, kad jis taip pat kišosi į naujus paskyrimus Ukrainos generalinėje prokuratūroje.

2016 m. rugpjūčio 19 d. Džo Baideno ir Petro Porošenkos pokalbio garso įrašas įrodo faktą, kad Baidenas dalyvavo renkant žinomai melagingą informaciją apie Donaldą Trampą ir Polą Manafortą, kad sukompromituotų Donaldo Trampo rinkimų kampaniją.

Baidenų šeimos partneris visame tame buvo Ukrainos oligarchas Viktoras Pinčiukas, KGB bendradarbis, jo paties pripažinimu, nuo 1987 m.

Pinčiukas taip pat yra vienas iš pagrindinių George’o Soroso bendražygių Rytų Europoje. Per Viktorui Pinčiukui priklausančius bankus dalis šios sumos, 29 milijonai dolerių, 2016 metais buvo pervesti į buvusios kandidatės į JAV prezidentus demokratės Hillary Clinton fondą, sakoma tekste.

 

O ką bendro su tuo turi „giluminė valstybė“?

O tai, kad pačiose JAV visą šį sukčiavimą kruopščiai nuslėpė FTB, kuris jau atvirai įgyvendina “giluminės valstybės”, o ne Juntinių Amerikos valstijų valstybinės institucijos, valią. O taip pat tai, kad giluminei valstybei pavaldi spauda, ​​pradedant oficialiu naujienlaiškiu „The Washington Post“ ir baigiant socialiniais tinklais „Facebook“ ir „Twitter“, įžūliai cenzūruoja bet kokią šiai giluminei valstybei nepageidaujamą informaciją. Tame tarpe ir paties JAV prezidento Donaldo Trampo įrašus.

Tokiu būdu FTB, turėdamas galimybę gauti visus įrodymus į savo rankas, ne tik atsisako šios galimybės, bet ir atvirai bandė nuslėpti bei sunaikinti įrodymus. Dar daugiau, kai įrodymai pradėjo pasiekti visuomenę, vietoje to, kad apkaltinę Baideną, buvo pradėtas masinis D.Trampo persekiojimas, kuris baigėsi apkaltos procesu  prezidentui už tai, ką iš tiesų padarė Baidenas.

“Čia mes matome globalistų veikimo būdą. Puikiai suprasdami, kokius nusikaltimus jie įvykdė, ir žinodami, kad už šias machinacijas bus teisiami, jie pradeda melagingai pulti savo oponentus dėl tų pačių dalykų, dėl kurių jie patys ir yra kalti”, – pabrėžia serbų žurnalistas ir politikas.

Ir čia mes susiduriame su Georgo Soroso imperijos veikla. Informacine – kai, pavyzdžiui, koks grožis!, to paties „Washington Post“ straipsnyje teigiama, kad išpuoliai prieš Sorosą yra antisemitizmas – ir destruktyvia veikla, kai Amerikos mokesčių mokėtojų pinigai skiriami „finansuoti chaosui ir neramumams, kurie užgriuvo Jungtines Valstijas per pastaruosius kelis mėnesius“. …

Faktas yra tas, kad savo čiuptuvais Sorosas dešimtmečius kontroliavo Jungtinių Valstijų tarptautinės plėtros agentūrą USAID. Šios agentūros pinigai, teoriškai, skirti „remti prekybą, žemės ūkį, ekonomikos augimą, sveikatos apsaugą, neatidėliotiną humanitarinę pagalbą, pagalbą konfliktų prevencijai ir paramą demokratijai besivystančiose pasaulio šalyse“, iš tikrųjų labai dažnai per korumpuotus politikus buvo pervedami į fiktyvius projektus. Pavyzdžiui, pasak Nogo, vien Serbijoje per USAID per pastaruosius 20 metų buvo išimta ir išplauta šimtai milijonų dolerių Amerikos mokesčių mokėtojų pinigų.

Jei pažvelgsite į karus, kuriuos inicijavo penki buvę JAV prezidentai ir šalis, prieš kurias šie karai buvo pradėti, tai visose šiose šalyse Sorosas vykdė savo neteisėtą veiklą ir steigė struktūras, – sako Srdjanas Nogo.

Dalis pinigų buvo skiriami perversmams organizuoti, o dalis galiausiai grįžo į JAV, kur šiandien yra naudojami Antifa ir Black Lives Matter judėjimams finansuoti.

Beje, patys sorosiniai veikėjai apie tai kalba atvirai. Pavyzdžiui, šių metų liepą Soroso Atviros visuomenės fondas (AVF) paskelbė, jog investuos 220 milijonų dolerių į paramą rasių lygybei. Skamba gražiai. Tik lygybė tarp rasių yra spekuliacinė doktrina. Mes visi, žinoma, tik už – bet kam konkrečiai turėtų būti skirti pinigai? Plakatams, reklamai, gal pašto ženklams su šūkiais gerbti rasinę lygybę?

Ne, tai buvo konkrečiai pareikšta AVF svetainėje, iš šios sumos 150 milijonų dolerių bus skirta remti pilietines ir lygių galimybių grupes, tokias kaip Black Lives Matter, Vienodo teisingumo iniciatyva, Teisingumo inovacijų ratas ir Pažeidimų taisytojai. ( Equal Justice Initiative, Circle for Justice Innovations и Repairers of the Breach.)

O ką jie turės daryti su šiais pinigais? Į šį klausimą George’o Soroso sūnus Aleksandras atsako toje pačioje vietoje: „Ši investicija suteikia galimybę juodaodžių bendruomenių lyderiams atkurti policijos pajėgas, panaikinti masinį įkalinimą ir pašalinti kliūtis galimybėms, kurios jau seniai yra nelygybės šaltinis“.

Atkurti! Policija? Pašalinti masinį įkalinimą? Kaip tai reikia suprasti? Tai reikia suprasti vienareikšmiškai: pačių juodaodžių  nuosavos policijos organizavimas ir juodaodžių paleidimas iš kalėjimų. Tai yra, kartu ir teisingumo panaikinimas …

Kiek pinigų Sorosas paaukojo Baidenui,  atviruose šaltiniuose rasti neįmanoma. Iš jų mes žinome tik tai, kad mažiausiai 500 tūkstančių dolerių. Tačiau vertinant duomenis, paskelbtus po ankstesnės prezidento kampanijos 2016 m., kai Sorosas paaukojo 25 milijonus dolerių tuometinei demokratųpartijos kandidatei Hillary Clinton, vargu bau ar gali eiti kalba apie mažesnę sumą. Akivaizdu, kad šiai kampanijai buvo skirta kur kas didesnė suma. Ir visi supranta, kai demokratų partijos būstinė spalį pranešė apie sukauptus 432 milijonų dolerių „rinkimų kampanijai šalyje“, Soroso struktūrų dalis šioje sumoje jokiu būdu negali būti nereikšmingai maža.

Bet tai dar ne viskas. Sorosas kontroliuoja gerai žinomą organizaciją „CANVAS“ (Nesmurtinių veiksmų ir strategijų taikymo centras), tą pačią, kurią įkurė žmonės, įvykdę „pirmąją sėkmingą spalvotą revoliuciją Serbijoje, po kurios į valdžią buvo pastatyta kolonijinė vyriausybė“. Ir ta pati, kuri šiandien „vykdo perversmus ir aktyviai dalyvauja keičiant režimus, kurie neįtiko George’ui Sorosui, Klintonams ir kitiems pasaulio spekuliantams bei nuotykių ieškotojams“. Būtent šioje organizacijoje, teigia Nogo, buvo rengiami aktyvistai iš maždaug 50 šalių, kurie, be kita ko, vėliau buvo vadinamųjų spalvotųjų revoliucijų Ukrainoje, Gruzijoje, Egipte, Tunise, taip pat nesėkmingų revoliucijų Baltarusijoje, Rusijoje, Kinijoje ir Sirijoje pagrindiniai veikiantys asmenys.

Ir šiandien „CANVAS instruktoriai rengia Antifa ir Black Lives Matter “aktyvistus“, o šie operatyviai dalyvauja organizuojant smurtą, riaušes ir teroristinius išpuolius, kurie pastaraisiais mėnesiais užgriuvo visą JAV teritoriją.

Tuo pat metu, pabrėžia Srdjanas Nogo, „ Antifa“ vadovauja Hillary Clinton, o George’as Sorosas yra atsakingas už „Black Lives Matter“.

„Giluminės valstybės“ tikslas yra ne laimėti rinkimus, bet nuversti rinkimų nugalėtoją gatvėje, – daro išvadą Serbijos žurnalistas ir politikas.

“Jie gerai pasiruošė šiam scenarijui. Giluminę valstybę labai sudrebino  netikėta D.Trampo pergalė 2016 m., ir jie tuo metu tiesiog neturėjo laiko organizuoti prievartinį naujai išrinkto prezidento nuvertimo, tačiau dabar jie tikrai yra gerai tam pasirengę. 2016 m. jie pavogė 11 milijonų balsų, bet to paprasčiausiai buvo nepakankama. Dabar jie yra pasirengę pavogti kur kas daugiau: 30 milijonų padirbtų asmens tapatybės kortelių  buvo pagaminta daugiausia Kinijoje, likusi dalis – Balkanų šalyse. Visus tai patvirtinančius įrodymus ir tikslias vietas paskelbsiu kitą kartą”.

Tokiu būdu, Nogo daro išvadą, planas yra aiškus ir paprastas. Giluminė valstybė bandys pavogti rinkimus, o jei tai nepadės, bandys nuversti D.Trampą gatvėse. Jei tai taip pat nesuveiks ir jiems nepavyks pastatyti į valdžią savo vyriausybės, kitas šio plano žingsnis bus JAV likvidavimas, reziumuoja Serbijos analitikas.

Šaltinis: https://tsargrad.tv/articles/sekretnye-shemy-sorosa-mir-razdelili-komu-dostanetsja-rossija_295680

Iš rusų kalbos vertė Jonas Kovalskis (c), 2020-11-12

Kas vyksta JAV „rinkimuose”?

Dabar jau nėra svarbu – Mičigane bus balsų perskaičiavimas ar rezultatai keisis teismo sprendimais. Pagrindinis klausimas – ar yra D.Trampas pasiryžęs eiti iki galo gindamas savo rinkėjų balsus ir ar jo šalininkai yra pasirengę išeiti į gatves palaikyti savo kandidatą.
Vakar visą dieną buvo skelbiamos įvairios naujienos iš „demokratijos tvirtovės“ (dabar apie tai kalbėti nesijuokiant jau nėra įmanoma). Prieštaringų naujienų buvo tiek daug, kad yra sunku padaryti nors kokias išvadas be jų apibendrinimo.

Pradėkime nuo JAV spaudos citatos (tai ne pokštas): Baidenas sumušė Obamos rekordą už jį balsavusių amerikiečių skaičiumi. D.Trampas taip pat sumušė už jį balsavusių amerikiečių B.Obamos rekordą. O dar dar liko nesuskaičiuoti 23 milijonai biuletenių!

Mažiausiai dviejose JAV valstijose, pagal oficialius duomenis, balsavo daugiau žmonių, nei ten yra registruota rinkėjų.
Daug kur net mirusieji prisikėlė ir balsavo (žinoma, už Baideną). Tokie atvejai užfiksuoti net keliose vietose. Niujorke ne mažiai jau mirusiųjų išsiuntė savo balsus paštu ir mirusiems kažkodėl labiau patinka Baidenas. Ir viso pasaulio sorosiniams liberalams tai atrodo visai normalu. Be juoko.

Tiesa buvo panašių stebuklų ir respublikonų stovykloje, kur vienas kandidatas, jau miręs nuo Covid-19, laimėjo rinkimus į Kongresą. Baisu ir pagalvoti, kas dėsis, kai tokie kongresmenai susirinks į posėdį.
Balsavimas paštu iškart parodė neįtikėtinus demokratijos stebuklus. Stebuklai uoliai darbavosi demokratų naudai. Pavyzdžiui, kai kurių valstijų, tradiciškai kuriuose visada laimėdavo respublikonai, gyvi gyventojai balsuoja santykiu 67 prieš 32 D.Trampo naudai. Tačiau tų, kurie balsavo paštu, balsavo 80% yra už Baideną.

Kas pasakė, kad tai „falsifikacijos“? Atsistoti ir palikti tobulia liberalų planetą! Tai apvaizdos įsikišimas, Dievo pirštas! Matėme. Žinome. Lietuvoje Dievas taip paėmė už rankos Utenoje Pupinį, kitus liberalus ir konservatorius ir atvedė tiesiai į Seimą jau ne kartą.
Tačiau stebuklai tuo nesibaigė, o tik prasidėjo.
Keliose valstijose, kur D.Trampas pirmavo didele persvara, staiga ėmė ir “atsirado” šimtai tūkstančių biuletenių. Ir visi – už Baideną. Ar galite įsivaizduoti tokį sutapimą? Argi ne stebuklas?

Mičigane, kuris visada buvo lemiamas visuose rinkimuose, D.Trampas užtikrintai pirmavo. Ir staiga ketvirtą valandą ryto, kai visiems labiausiai norisi miego, pokšt – ir atsiranda paštu išsiųstų net 138 tūkstančiai biuletenių.
Spėkite, už ką jie visi atidavė balsus? Ne 60%, ne 80%, net ne 90% balsų – VISI IKI VIENO šie biuleteniai balsavo už Baidenui. Aleliuja! Tavo keliai nežinomi, Viešpatie!

Nėra nuotraukos aprašymo.
Taip atrodo balsų skaičiavimo kreivė JAV prezidento rinkimų apygardose, kai balsus skaičiuoja patys demokratiškiausi pasaulyje JAV demokratai. “Tik rankų miklumas ir jokių maklių” (Sorosas, pats sąžiningiausias filantropas planetoje Žemė). Kur ten rusams su savo vaizdo kameromis kiekvienoje apylinkėje, būriais “nepriklausomų” stebėtojų iš ESBO, permatomomis balsadėžėmis, griežta procedūra ir apskaita… Mordoras, nėra ko lygintis su demokratijos tvirtove ant saulės nušviestos kalvos… P.s. Raudona spalva – už D.Trampą, mėlyna – už Džo Baideną, jeigu ką.

Akivaizdu, kažkas taip suįžūlėjo, kad visiškai prarado paskutinius baimės likučius. Net Lietuvoje nesu matęs tokių beprotiškų niekšybių, nors kompjuterius “laužo”, rinkimų rezultatus ir apklausas tie dar padarai su “baltomis pirštinėmis padirbinėja.
D. Trampas ne veltui D.Trumpas dar vasaros pradžioje yra sakęs, kad balsavimas paštu demokratams suteikia milžiniškas galimybes klastoti rinkimus. Tai buvo akivaizdu – ir jie tuo pasinaudojo kiek tik pajėgė.
Kita “sąžiningų ir garbingų” demokratų taktika buvo kuo greičiau suskaičiuoti balsus tose valstybėse, kuriose jie buvo įsitikinę reikiamu rezultatu, ir kiek įmanoma atidėlioti skaičiavimą ten, kur jie neabejotinai pralaimi.

Viešoje erdvėje sorosinė propaganda sukūrė įspūdį, kad Alchaimerio kamuojamas Baidenas visą laiką atletiškai pirmauja. Ir šis žinomai klaidinantis įspūdis tęsiasi iki šiol.

Iš tiesų keturiose valstijose, kuriose užtikrintai pirmauja D.Trampas, balsų skaičiavimas buvo tiesiog užšaldytas suskaičiavus kažkur apie 95% visų balsų.

Žinoma, rinkimai JAV buvo klastojami ir anksčiau. Visi puikiai prisimename 18 000 balsų už Alą Gore’ą, kurie nebuvo įskaityti Aukščiausiojo Teismo sprendimu ir tai leido laimėti Bušui jaunesniajam. Per pirmuosius Obamos rinkimus taip pat buvo skelbiama apie daugybę klastočių.

Tačiau tokio didelio masto ir, svarbiausia, tokių įžūlių ir atvirai neslepiamų klastojimų – tikrai nebuvo.
Pažeidimų sąrašą galima būti tęsti iki begalybės. Detroite biure, kur buvo skaičiuojami balsai gauti paštu, buvo užkalti langai – kad nereikalingos akys nematytų, kas vyksta. Pensilvanijoje D.Trampo stebėtojų, kur D.Trampas tikrai turėtų laimėti, tiesiog neprileido stebėti balsų skaičiavimą. Buvo dar ir rinkimų komisijų nariai, užsidėję kaukes su užrašu „Balsuok už Bideną“. Ir tokių liberaliai demokratiškų rinkimų įstatymo grubių pažeidimų buvo apstu.

Tai tik maža dalis to, ką galima nesunkiai rasti internete sugaišus tik porą valandų. Iš tikrųjų demokratų pažeidimų ir klastojimų yra kur kas daugiau ir jie masiniai.
Stebina ir tai, kad šalyje, kuri kišasi į viso pasaulio šalių vidaus reikalus , nuolat reikalauja skaidrių rinkimų ir nepriekaištingų procedūrų politiniuose procesuose, nėra vienodų balsų skaičiavimo taisyklių. Kiekviena valstija, kaip nori, taip ir skaičiuoja balsus. Svarbu, ne kas balsuoja, svarbu, kas skaičiuoja balsus – ir tai pasakė visai ne Josifas Stalinas. Kai kurios valstijos sako, kad balsavimas paštu yra sustabdomas tuo pačiu metu, kai uždaromos rinkimų apylinkės. Kitos valstijos balsus paštu priima dar dvi dienas po tiesioginio balsavimo pabaigos, dar kitose valstijose balsai paštu priimami visą savaitę po rinkimų apylinkių uždarymo. O Kalifornija ir Niujorkas apskritai pareiškė, kad balsų paštu lauks ir juos skaičiuos atitinkamai iki gruodžio 7 ir 11 d. Gruodžio! Kas čai toks per paštas, kuris laiškus toje pačioje valstybėje pristato vėliau nei per mėnesį?

Tiek to jau, jei valstijos nustato savo vietinių rinkimų tvarką – merų ar kitų vietos pareigūnų. Tačiau prezidento rinkimai yra nacionaliniai rinkimai, ir taisyklės turėtų būti vienodos visiems!
Ir šie žmonės moko kitas šalis demokratijos? Pačioje tolimiausiose Afrikos šalyje balsavimo sistema yra tobulesnė ir modernesnė nei JAV!

Mes jau nemaži vaikai, matėme, kaip “pakibdavo” kompjuteriai Kaune, kaip ilgai pirmavusi kandidatė paskui staiga tapdavo pralaimėjusi prezidento rinkimuose, kaip kandidatai prieš rinkimus, turėję tik minimalų rinkėjų palaikymą, staiga tapdavo lyderiais. Visuose tokiuose “rinkimuose” laimėdavo konservatoriai, liberalai ar jų klonai. Ir jų rinkimų štabuose “dirbo”, juos treniravo JAV demokratų partijos, soroso specialistai, užtikrinę savo marionetėms pergalę. D.Trampas nuo pat išrinkimo JAV prezidentu momento tapo JAV sorosinės žiniasklaidos, Holivudo bohemos totalinio puolimo taikiniu, nesibaigiančių patyčių, klastočių, dezinformacijos objektu. Nieko neprimena? Kaip JAV ambasadorius Lietuvoje Mullas atvyko pas prezidentą R.Paksą, vakare išlindo A.Paulauskas, M.Laurinkus, o ryte visa valatkodelfinė purvasklaida sprogo savo dvokiančiu turiniu, kuris tęsėsi iki apkaltos pabaigos. JAV “demokratai”, matyt, Lietuvoje treniravosi šiems Amerikos rinkimams.
Dar niekada neteko matyti tokio įžūlumo klastojant rinkimus kaip JAV prezidento rinkimuose-2020. Sąžiningai: niekada! Klintonidų-globalistų niekšybė peržengė visas įsivaizduojamas ribas.

Už Baideno stovintys demokratų partijos bosai visiems sako: o ką? Jūs vis tiek nieko negalite padaryti! Mes turime administracinį resursą, Volstritas, Googl’as, Youtube’as, Facebook’as ir Twitter’is už mūsų nugaros, D.Trampo šalininkai į gatves masiškai neišeis – susitaikys. Kaip visas pasaulis susitaikė su demokratų globalistų teroru, naiviai galvodamas, kad tai jų neliečia. Ir suklydo. Bet buvo vėlu.
Demokratų globalistai žaidžia va-bank, kadangi pralaimėjimo atveju jie bus priversti užleisti savo vietas demokratų partijos vadovybėje jaunesniems politikams. O tokia perspektyva reiškia, kad daugelis apsamanojusių šulų, kaip Baidenas, Klinton ir Obama, bus teisiami už korupciją, narkomaniją, pedofiliją ir savo dienas baigs kalėjime.

Jeigu demokratams vis gi pavyks užgrobti valdžią, tada jie keršys – už savo gėdingą pralaimėjimą 2016 m., keršys už visų savo “tyrimų”, apkaltų fiasko, keršys už visų Klinton ir Baidenų šeimų skandalų paviešinimą.

Keršys asmeniškai D.Trampui ir jo šeimai. Keršys už Steve’ą Bannoną. Keršys konservatyviems žurnalistams ir socialinių tinklų influenseriams. Ir taip toliau. Tokia liberalios diktatūros esmė – kad išsilaikyti valdžioje bet kokia kaina, liberalams reikia nuolat kryptingai nuodyti visuomenę, masinę sąmonę užpildyti neapykantos ir baimės toksinais, padaryti gyvenimą neįmanomu visiems savo oponentams. Liberalūs globalistai-demokratai nesustoja . Jų kovos dėl valdžios arsenalas beribis – pribloškiantys veiksmų įžūlumas ir cinizmas, melas, šmeižtas, apgaulė, apkalbos, priesaikos sulaužymas, išdavystė, išpuoliai, sabotažas, svetimų nuopelnų pasisavinimas, savo nusikaltimų priskyrimas aukoms ir priešams, dvigubi elgesio standartai, visų moralės normų, gailesčio, užuojautos , orumo paniekinimas, pačių šlykščiausių priemonių prieš oponentą panaudojimas, tokių, kurios yra jokiu būdu nepriimtinos oponentui ir dėl to oponentas nesitiki jų ir iš savo priešininko, liberalas-globalistas visada veikia iki galutinės savo niekšybės ir savnaudiškumo pergalės, veikia tol, kol yra bent menkiausia galimybė kenkti, jie nepripažįsta pralaimėjimo, jie gali pripažinti taktinį atsitraukimą, kad vėliau galėtų vėl smogti naują šlykštų smūgį. Ir jie tai darė, daro ir darys. Priešingu atveju bus teisiami už savo nesuskaičiuojamus nusikaltimus.
Apie tokią „smulkmeną“ kaip žodžio laisvė bus galima pamiršti. Klintonidų kontroliuojami „Facebook“, „Twitter“ ir „Google“ tai jau demonstruoja keletą metų. Apie daugelį kitų žmogaus teisių ir laisvių taip pat.

Pagrindinis klausimas dabar nėra net tai, ar bus Mičigane perskaičiuoti balsai ar tai padarys teismas savo sprendimu. Pagrindinis klausimas – ar D.Trampas yra pasirengęs eiti iki galo gindamas savo rinkėjų balsus ir ar jo šalininkai yra pasirengę išeiti į gatves už savo kandidatą. Ar Donaldas turės tiek jėgų, kaip paskutinis Europos diktatorius ir savo šalies patriotas Aleksandras Lukašenko, išeiti kartu su savo sūnumi su ginklu rankoje ginti Tiesos?

Jei D.Trampas dabar bus nutildytas, tada milijonų respublikonų ir tradicinių konservatorių balsai bus nutildyti amžiams. Niekas iš giluminės vyriausybės neleis atsirasti antram D.Trampui dar kartą.

Apie rinkimų sistemą JAV
Rinkėjai  JAV prezidentą renka ne tiesiogiai, o per rinkikus, kurie vėliau atiduoda visus savo rinkėjų balsus už daugiau balsų gavusį kandidatą.
Kiekviena valstija turi tam tikrą rinkikų skaičių. Šis skaičius yra lygus valstijos atstovų skaičiui Kongrese ir tiesiogiai priklauso nuo valstijos gyventojų skaičiaus. Jei valstijoje yra daug gyventojų, tada ji turi daug rinkikų. Jei joje gyventojų mažai, atitinkamai mažai yra ir rinkikų. Pavyzdžiui, Kalifornijoje  yra daugiausiai rinkikų – 55. Mažiausias skaičius – 3 rinkikai – yra keliose valstijose, įskaitant Vajomingą. Iš viso 538 rinkikai sudaro rinkikų kolegiją. Norėdami laimėti, turite gauti mažiausiai  270 balsų – pusę iš 538 balsų plius vieną balsą.
Rinkimų dieną paprasti piliečiai eina pažymėti balsavimo biuleteniuose varnele vieną iš sau tinkamų kandidatų. Tačiau jie patys tiesiogiai kandidatų nerenka. Tai yra, jei kurioje nors valstijoje 10 000 žmonių balsuoja už vieną kandidatą, o kiti 10 001 žmonės balsuoja už kitą kandidatą, tai visi valstijos rinkikai be išimties balsuoja už laimėjusį kandidatą. Laimėtojas gauna visus balsus, net ir tuos, kurie buvo prieš jį.
Pavyzdžiui, Kalifornijoje tradiciškai laimi demokratų kandidatai. Tai yra, visi 55 rinkikų kolegijos nariai iš Kalifornijos atiduoda savo balsus už demokratų kandidatą. Šiais metais jie tai padarė už Džo Baideną, nors D. Trampas ten surinko labai daug balsų.
Iš esmės rinkikas gali priešintis tokiai tradicijai ir atiduoti savo balsą net prieštaraudamas nusistovėjusiai taisyklei. Tokių atvejų istorijoje buvo, tačiau jie neturėjo įtakos balsavimo baigčiai.
Kitaip tariant, JAV prezidento varžybose laimi tas, kuris surenka daugiausia rinkikų balsų, ir tai ne visada sutampa su paprasta piliečių balsų dauguma.
Pavyzdžiui, 2016 m. rinkimuose Hillary Clinton surinko daugiau rinkėjų balsų, o prezidentu tapo D.Trampas, surinkęs daugiau rinkikų balsų.
Kodėl viskas taip sudėtinga? Visa tai buvo daroma siekiant priversti kandidatus atsižvelgti į retai apgyvendintų valstijų rinkėjų interesus. Jei būtų skaičiuojami rinkėjų balsai tiesiogiai, prezidento rinkimų kampanija koncentruotūsi daugiausiai gyventojų turinčiose valstijose – Kalifornijoje, Čikagoje ir Niujorke. Rinkikų sistema verčia kandidatus atsižvelgti į mažas valstijas, daugiau dėmesio skirti mažų valstijų rinkėjų interesams. Manoma, kad būtų neteisinga, jei šalį valdytų žmogus, laimėjęs tik 7-se daugiausiai gyventojų turinčiose valstijose. Būtina atsižvelgti ir gerbti kitų 43 valstijų interesus.
Iš viso JAV istorijoje buvo penki atvejai, kai daugiausiai rinkėjų balsų surinkęs kandidatas pralaimėjo todėl, kad gavo mažiau rinkikų balsų.
Pavyzdžiui, 2000 m. dėl JAV prezidento posto varžėsi demokratas Alas Gore’as ir respublikonas George’as W. Bushas. Gore’as surinko per 51 milijoną rinkėjų balsų ir 266 rinkikų balsų, o Bushas – 50,4 milijono rinkėjų, tačiau gavo 271 rinkikų balsą. Bushas galiausiai laimėjo.
Šiais metais JAV prezidento rinkimai turi ypatingai svarbų vaidmenį. Prieštaravimai tarp konkuruojančių partijų beveik pasiekė pilietinio karo ribą, tad mūšis laukia tikrai lemiamas. Ir jie bandys laimėti rinkimus bet kokia kaina ir ne tik demokratiškais būdais bei priemonėmis.
Paskutinę savaitę prieš rinkimus JAV miestuose vėl atsinaujino demokratų remiamo BLM judėjimo protestai, o jo šalininkai yra aršūs D.Trampo priešininkai – maitinasi iš Dž.Soroso šeryklėlės, todėl ir gieda klintonidų giesmeles. Visi rengiasi po rinkimų vykstančioms riaušėms – pradedant Kanados ministru pirmininku Džastinu Triudo ir baigiant JAV teisėsaugos institucijomis ir parduotuvių savininkais, kurie paskubomis užkalinėja savo parduotuvių langus lentomis. Panašu, kad vasarą vykę pogromai buvo tik apšilimas sorosinio BLM aktyvistams. JAV demokratijos išskirtinis bruožas – bet koks protestas ar kita stichinė nelaimė visada užbaigiami parduotuvių plėšimais, pogromais.
Be to, JAV dar yra rednekai, šaulių klubų nariai ir tokių organizacijų kaip Proud Boys (išdidūs berniukai) nariai – gerai ginkluoti, ryžtingi, pikti ir D.Trampo šalininkai. Kiek jų yra, sunku pasakyti, bet jų pasirodymas viešai su ginklais visada stipriai atšaldo bliaklaivzmeterių norą plėšikauti.
Daugelyje pagrindinių šių rinkimų valstijų balsai bus skaičiuojami kelias dienas – nuo trijų iki dešimties. Oficialių duomenų nebuvimas suteiks daug erdvės interpretacijoms ir ginčams viešoje erdvėje, kurią kontroliuoja sorosiniai klintonidai ir kurie kvescionuoja viską, kas turi nors kokį ryšį su D.Trampu. Ir šie ginčai, nėra jokių abejonių, netruks išsilieti į gatves masinių riaušių pavidalu.
Balsų skaičiavimą galima stebėti šiame “Amerikos balso” interaktyviame žemėlapyje
Pagrindinės JAV naujienų agentūros (jas, kaip jau minėjau, ir Holivudą kontroliuoja demokratai) jau skyrė pergalę, žinoma, Baidenui. Tačiau tuo pačiu metu tikrovė yra ta, kad D.Trampo atsilikimas nuo Baideno nėra toks beviltiškas, kad atmestų dabartinio prezidento pergalės tikimybę. Nemažai ženklų rodo, kad jis turi visai realią galimybę laimėti, kaip tai jau nutiko 2016-aisiais, kuomet jis nugalėjo apklausose užtikrintai pirmavusią  Hillary Clinton.
JAV labai tikėtinas tikros spalvotos revoliucijos, kurios technologiją JAV tiek kartų išbandė viso pasaulio šalyse, scenarijus. Rinkimų rezultatų dar nėra, o BLM aktyvistai jau protestuoja prie Baltųjų rūmų, Baideno rinkimų štabas jau pasamdė daugiau nei 300 teisininkų, kurie ginčys rinkimų rezultatus net 30 valstijų.
Be to, rinkimų rezultatai bus ginčijami Kongrese ir Senate. Ir jei demokratai turi daugumą Kongrese, tai respublikonai turi daugumą Senate. Problema ta, kad ši dauguma nėra stabili, o demokratai, norėdami oficialiai peržiūrėti rinkimų rezultatus, turės surasti 2–3 respublikonus senatorius, pasirengusius išduoti savo lyderį D.Trampą.
Tai reiškia, kad neaiškumas dėl nugalėtojo gali tęstis iki 2021 m. sausio mėn., kol balsavimo rezultatus patvirtins Kongresas. Ir tai, ką per šį laiką padarys su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis itin agresyviai nusiteikę abiejų kandidatų šalininkai, vis dar yra paslaptis ir kelia rimtą susirūpinimą visame pasaulyje.
Apsirūpiname popkornu ir žiūrime.

Trampas laimi pagrindinėse JAV valstijose

Ajovos valstijoje dabartinis JAV prezidentas gauna žymiai daugiau paramos nei jo konkurentas Baidenas. 47,2% balsų prieš 45,8%, kitose valstijose skirtumas yra ne toks reikšmingas.

Dabartinis JAV prezidentas Donaldas Trampas kol kas lenkia savo varžovą Džo Baideną svarbiausiose valstijose, kuriose vyksta pagrindinė kova dėl rinkėjų balsų.

Apie tai praneša portalas „Real Clear Politics“.

 

JAV prezidento rinkimų kampanijoje istoriškai viena pagrindinių valstijų yra Ohajo valstija. Ten D.Trampas surenka 47,4% balsų, o jo varžovas Džo Baidenas – 46%. Kita svarbi valstija yra Šiaurės Karolina. Ten už Trampą balsavo 47,8%, už Baideną – 47,2%. Džordžijos valstijoje skirtumas yra minimalus, tačiau D.Trampas vis dar pirmauja su 47,8% balsų, kai tuo metu Baidenas turi 47,6% balsų. Ajovoje veikiantis prezidentas turi žymiai daugiau rinkėjų palaikymo nei Baidenas – 47,2% balsų prieš 45,8%.

Šiandien JAV vyksta prezidento rinkimai. Dabartinis prezidentas, respublikonas Donaldas Trumpas bando kandidatuoti antrai kadencijai. Jo konkurentas iš demokratų partijos yra buvęs viceprezidentas Džo Baidenas.

Rinkimai JAV turi keletą svarbių ypatumų. Vienas iš jų yra tai, kad JAV piliečiai savo balsus atiduoda ne už prezidentą, jie renka rinkikų kolegiją kiekvienoje valstijoje, o šie jau balsuoja už kandidatą, kuriam pritaria dauguma valstijos rinkėjų. Tai yra, net jei kandidatas laimi valstijoje vos vienu balsu, visi valstijos rinkėjai atiduoda savo balsus už laimėjusį kandidatą.

Šių metų JAV prezidento rinkimų kampanija jau įėjo į istoriją, kaip viena nešvariausių viso pasaulio istorijoje. JAV masines infromacijos priemones kontroliuojantys sorosiniai klintonidai metė į kovą prieš D.Trampą pačius nešvariausius politinės kovos metodus, darė veikiančiam prezidentui neregėto masto spaudimą, organizavo riaušes visoje Amerikoje, platino dezinformaciją, klastotes apie D.Trampą – darė viską, kad užgrobti didžiausios teroristinės valstybės JAV valdžią. Kol kas nėra aiškaus šių nešvarių lenktynių lyderio. Be to, visi ženklai rodo, kad nė vienas iš kandidatų pralaimėjimo atveju neketina pripažinti rinkimų rezultatų. Todėl aktyviausi D.Trampo ir Džo Baideno šalininkai jau yra pasirengę politinę konfrontaciją tęsti masinėmis riaušėmis JAV miestų gatvėse.

Vakar JAV sostinėje Vašingtone parduotuvių ir salonų savininkai dengė savo įmonių langus ir duris lentomis, tikėdamiesi masinių riaušių jau balsavimo dienos vakare. Be to, rinkimų rezultatai greičiausiai bus užginčyti Kongrese ir Senate, tai yra, šio ginčo pabaigos galima tikėtis tik 2021 metų sausio mėnesį. Jei iki to laiko kam nors dar rūpės oficialių valdžios institucijų sprendimai.
O kol kas laimi D.Trampas.
Kas nelaimėtų Jungtinėse Agresorių Valstijose, pasauliui nuo to vis tiek bus tik blogiau. Jungtinių Agresorių Valstijų parazitavimas viso pasaulio apiplėšimo būdu nuo pasikeitimų Baltuosiuose niekaip nesikeičia – bet kuris JAV prezidentas tik vykdo nusikalstamus JAV elito neokolonijinės ekspansijos planus, nuosekliai ir kryptingai vykdo karines agresijas, tarptautinius nusikaltimus, karo nusikaltimus, nusikaltimus žmoniškumui.
Pasauliui būtų naudinga tik viena rinkimų pabaiga – pilietinis karas JAV, užbaigsiantis šitos neokolinijinės imperijos egzistavimą.
America, go … to Civil War 2020!

Jonas Kovalskis, 2020-11-03

Janki, namo!“ – Bolivijoje į valdžią sugrįžta Evo Moraleso pasekėjai

2020 m. lapkričio 1 d.

Šaltinis: https://kibirkstis.blogspot.com/2020/11/janki-namo-bolivijoje-i-valdzia.html?fbclid=IwAR1ozjpKSTs7N875zdtHycy80TAnFo9StZWXTL8yrIQPAJkq8p-vLo996d8

Ir Lietuvoje, ir Rytų Europoje keliaklupsčiauti prieš Jungtines Valstijas ir šiaip bučiuoti ponams batus – per paskutinius 30 metų nusistovėjusi norma. Kitaip yra tolimoje Pietų Amerikoje esančioje Bolivijoje: čia, po 2019 m. JAV CŽV palaikyto fašistinio valstybės perversmo, į valdžią sugrįžta tada neteisėtai nuversto kairiųjų prezidento, Evo Moraleso, pasekėjai. Kas jie tokie ir kas čia atsitiko?
Evo Moralesas – Bolivijos liaudies lyderis

Tiems, kas nežino – Bolivija yra viena iš daugelio ispanakalbių Lotynų Amerikos, įsispraudusi tarp Peru su Čile vakaruose ir Brazilijos rytuose. Iš 11 mln. krašto gyventojų, absoliuti dauguma priklauso vietinių indėnų tautelėms. Būtent tokios kilmės ir yra dauguma paprastos liaudies sluoksnių, gyvenančių pagrinde valstietišką gyvenimą. Tuo tarpu buržuazinis elitas – daugiausiai baltųjų kolonizatorių palikuonys.

Ir nors šalis turtinga gamtiniais ištekliais (pavyzdžiui – variu, alavu, ličiu, sidabru, auksu ir kt.), iš pastarųjų eksploatavimo gi lobo tik kapitalistų saujelė ir jų šeimininkai šiaurėje (1980 m. šachtos pradėtos privatizuoti). Bolivijos darbininkai ir valstiečiai skurdo, vos sudurdami galą su galu. Be to, šalyje visą XX amžių vyravo neoficialus aperteidas – daugumą gyventojų sudarę indėnų palikuonys nebuvo pilnateisiais visuomenės nariais.

O praeitojo amžiaus gale, JAV paskelbus tariamąjį „karą prieš narkotikus“ (buvusį pretekstu intervencijai Lotynų Amerikos valstybių reikaluose), vietos valdžia ėmė dusinti kokos lapų auginimu besiverčiančius Bolivijos valstiečius – nors ši veikla ne tik jokio tiesioginio ryšio su narkobizniu neturėjo, bet, juo labiau, neretu atveju būdavo jei ne vieninteliu, tai pagrindiniu šeimos pragyvenimo šaltiniu.

Bolivija buvo visiškoje Pasaulio banko (PB) ir Tarptautinio valiutos fondo (TVF) (ir vieno, ir kito – JAV imperializmo ekonominės galios įrankių) valdžioje ir netgi tokie elementarūs infrastruktūros elementai, kaip kad vandentiekis, priklausė privatininkams.

Būtent šiame, faktiškai neokolonijinės 3-io pasaulio šalies kontekste, kaip politinis veikėjas iškilo Evo Moralesas: vargingų valstiečių sūnus, profsąjungų ir kokos augintojų judėjimų lyderis, išėjęs į politiką 1995 m., su 1998 m. susikūrusia „Judėjimo už socializmą“ (ispaniškai: Movimento al socialismo – MAS) vesdamas masinius protestus prieš tuometę dešiniųjų vyriausybę, atėjo į valdžią 2005 m., tapdamas pirmuoju indėnų kilmės prezidentu Bolivijos istorijoje.

Vos atėjęs į valdžią, Moralesas nutraukė šalies priklausomybę nuo PB, TVF ir JAV dolerio; pradėjo vykdyti nebe neoliberaliu „diržų veržimusi“, bet nacionalizacija, stambaus verslo apmokestinimu ir investavimu į gamybą ir liaudies poreikius (sveikatos apsaugą, švietimą ir t. t.) orientuotą ekonominę politiką.

Prasidėjo ekonominis kilimas: šiuo požiūriu stagnavusios Bolivijos BVP vienam gyventojui vos per 13 metų laikotarpį (t. y. nuo Moraleso atėjimo į valdžią 2005 m. iki 2018 m.) išaugo daugiau kaip 50%[1]. Tačiau toks augimas paprastai pasiekiamas lygia greta einant nelygybei ir skurdui, o čia buvo priešingai: skurdo rodiklis nuo 60% 2006 m. sumažėjo iki 35% 2017 m., o ypač didelio skurdo – nuo 38% iki 15% per tą patį laikotarpį.

Na, o tarptautinėje arenoje – vietoje to, kad būtų eiliniu jankių satrapu, Evo Moralesas suartėjo su pažangiaisiais Lotynų Amerikos lyderiais: tada dar F. Kastro vadovauta socialistine Kuba bei su H. Čavezo Venesuela, kartu vystydamas abipusiai naudingą ekonominį bendradarbiavimą su Rusijos Federacija ir Kinijos Liaudies Respublika.

E. Moralesas su F. Kastro ir H. Čavezu

Ir tai, aišku, nepatiko nei „Dėdei Semui“ (kuriam Moraleso atėjimas į valdžią gi reiškė kolonijos netekimą…), nei – juo labiau – vietiniams, atseit, kairiųjų vyriausybės „nuskriaustiems“, vietiniams parazitams: „viduriniaja klase“ save vadinantiems krašto žemvaldžiams, kapitalistams ir visokiausiems miesčionims. Ir tikriausiai nekeista, kad, šių piliečių požiūriu, Moraleso būta ne teisėto Bolivijos prezidento ar, juo labiau, liaudies lyderio, bet neva „diktatoriaus“…

Kas nutiko 2019 m. rudenį?

Ir beveik lygiai prieš metus, 2019 m. lapkritį – po to, kai, surinkęs per 47% balsų (ir tuo būdu pralenkęs antrą vietą užėmusį savo priešininką) buvo perrinktas Bolivijos prezidentu ketvirtai kadencijai, Evo Moralesas tiek vietinės dešiniųjų opozicijos, tiek Jungtinių Valstijų ir jų įtakoje esančių organizacijų (pavyzdžiui, vadinamosios „Amerikos valstybių organizacijos“) buvo apkaltintas tariamu rinkimų klastojimu. Tai sekė dešiniųjų demonstracijos gatvėse ir atitinkamai nusiteikusių karininkų įvykdytas bei CŽV kuruotas karinis valstybės perversmas su tikslu perimti Bolivijos ličio bei kitų šachtų valdymą.

Į valdžią atėję dešinieji su marionetine „prezidente“ Žanina Anjez Čavez priešakyje, netruko imtis veiksmų – Evo Moraleso šalininkai pradėti ne šiaip persekioti, bet terorizuoti ir tiesiog žudyti. Ypatingas žiaurumas kreiptas prieš valstiečius indėnus. Tuo tarpu ekonominiame fronte suskubta grįžti prie iki 2005 m. galiojusių neoliberalinių tradicijų. O Evo Moralesas buvo priverstas pasitraukti į užsienį: iš pradžių į Meksiką, o paskui į Argentiną.

Nenuostabu, kad šis fašistinis valstybės perversmas buvo pasveikintas ir JAV, ir ES, ir šiaip neva „laisvojo pasaulio“ kaip tariamas „demokratijos“ laimėjimas…

2020 m. rinkimai ir Moraleso sugrįžimas

Tačiau nei Moralesas, nei jo pasekėjai, rankų nenuleido: politinė kova tęsėsi visus 2020 metus, rengtos demonstracijos, streikai, gatvėse statytos barikados. Pati liaudis suprato, kad tiktai Moraleso sugrįžimas į valdžią galįs sustabdyti dešiniųjų pradėtą Bolivijos užgrobimą.

Ir tai jie galėjo padaryti taikiu būdu – per 2020 m. spalį numatytus rinkimus, kuriais tikėtasi, atseit, demokratiškai įtvirtinti Moraleso nuvertimą. Bet masinis liaudies pasipriešinimas, galingas spaudimas „iš apačios“ 2019 m. gale valdžią uzurpavusioms jėgoms neleido šio siekio įgyvendinti – ir šių, 2020 m. spalio 18 d. įvykusiuose rinkimuose Judėjimas už socializmą su savo kandidatu į prezidentus, buvusiu Moraleso ūkio ir finansų ministru, Luisu Arse (Moralesas, perversmininkų paskelbtas už įstatymo ribų ir būdamas politinėje emigracijoje, pats dalyvauti negalėjo – bet ir buvo, ir liko ne tik oficialiu, bet faktiniu Judėjimo už socializmą lyderiu, kuruodamas pastarojo veiksmus iš Argentinos), laimėjo, surinkdamas 55,10% visų balsų (iš viso balsavo 88,42% rinkėjų), taigi – dar labiau triuškinančiu rezultatu, kaip 2019 m.

L. Arse (dešinėje) su E. Moralesu

Taigi, 2019 m. JAV imperialistų remtas ir vietinių kolaborantų vykdytas valstybės perversmas labai realiai gali nueiti niekais: Luis Arse inauguracija numatoma lapkričio 8 d., o iš karto po jos – lapkričio 9 d. – į Boliviją grįžta Moralesas. Ir šiuo atveju turime puikų pavyzdį, kad jei liaudis vieningai kovoja už savo bendrus reikalus – ji gali ne tiktai kovoti, bet ir nugalėti.

Kas toliau?

Vis dėlto, ir čia lieka atvirų klausimų. Beje – ne pačių maloniausių. Pavyzdžiui, naujai išrinktasis Bolivijos prezidentas pabrėžė, kad Evo Moralesas naujojoje vyriausybėje nedalyvaus. Ši aplinkybė iš tiesų keista: gi Moralesas yra Judėjimo už socializmą – partijos, kuriai priklauso ir patsai Arse – lyderis; ir būtent Moralesas buvo faktiniu Bolivijos nacionalinio išsivadavimo iš neokolonializmo lyderiu. Ką ir bekalbėti apie tai, kad 2020 m. spalio rinkimuose prie balsadėžių suėję piliečiai savo balsais patvirtino Moraleso legitimumą.

Darbo jaunimas už E. Moralesą

Yra visokių spėjimų bei spekuliacijų, viena kurių – kad Luisas Arse, tai antras Leninas Moreno (dabartinis Ekvadoro lyderis), kuris, prisidengdamas „kairiąja“ frazeologija, paėmė valdžią, išduodamas tiek savo bendražygius, tiek savo deklaruotąsias idėjas, ir pereidamas į JAV imperijos pusę (gi būtent L. Moreno priėmė sprendimą perduoti „teisėsaugos“ institucijoms Ekvadoro ambasadoje Londone besislėpusį žurnalistą Džulianą Asandžą).

Dar per anksti sakyti, kaip ten yra iš tikrųjų. Bet jau dabar vertėtų pastebėti, kad Bolivijos atvejis labai aiškiai parodo socialdemokratinės politikos – nors ir pačios tikriausios, nors ir pačios geranoriškiausios, ribotumą: prisiminkime, koks buvo Čilėje į valdžią atėjusio socialisto, Salvadoro Aljendės likimas 1973 m. Ir tai, ką apie valstybę, apie proletariato diktatūrą mokino marksizmo klasikai. Žodžiu, apie tai, kad žaidimas abstrakčia „demokratija“ ir apsiribojimas reformomis, ne tiktai socializmo nesukuria, bet palieka plačiai pravertas duris ne šiaip antisocialistiniams ar antikomunistiniams, bet ir stačiai fašistiniams, antidemokratiniams perversmams.

Visa tai vertėtų atsiminti ir apmąstyti. Na, o Bolivijai, jos liaudžiai, jos pažangiosioms, patriotinėms jėgoms ir jų lyderiui Evo Moralesui – iš širdies palinkėti sėkmės ateinančiuose darbuose ir kovose.

Kibirkštis

[1] Bolivia’s Economic Transformation: Macroeconomic Policies, Institutional Changes, and Results, 2019, p. 4.

Nuo Lenkijos iki Gruzijos – Rusija naujųjų barbarų taikiklyje

Ta devintoji planetos beprotybės banga, kurią atnešė šie metai, bus atsimenama ilgą laiką – bet, blogiausia, ji bus prisiminta ne kaip kulminacija, bet kaip pradžia. Toliau bus tik blogiau. 2020-ieji bus prisimenami žodžiais „Tada visa tai ir prasidėjo …“.
Na, nedramatizuokime: neprasidėjo – perėjo į lemiamą etapą, pasireiškė visa savo galia, sugriovė visas iliuzijas. Tačiau nuo to geriau nėra.

XXI-ojo amžiaus Atila

Pažvelkite į Rusiją supančias šalis – į mūsų kaimynus perimetre: praktiškai visur arba chaosas jau siaučia, arba tiesiog įsiliepsnoja. Jis jau siaučia Kalnų Karabache, beveik tris mėnesius dega Baltarusijoje, iki šiol dega Donbase. Suliepsnojo Kirgizijoje – ir taip, kad vyriausybė pasikeitė per kelias valandas. Dabar savo eilės laukia ir kitos šalys.

Pirmoji iš jų yra Gruzija. Ten ką tik įvyko parlamento rinkimai. Valdančioji partija „Gruzijos svajonė“ surinko maždaug pusę visų rinkėjų balsų, tačiau šis rezultatas kategoriškai netiko jų pagrindiniams oponentams – Jungtinio nacionalinio judėjimo – Jungtinės opozicijos blokui, kurie gavo per pusę mažiau balsų. Beveik dvigubai mažiau gautų balsų atotrūkis jų visiškai nesutrikdė – opozicijos šalininkai yra pasirengę išeiti į gatves ginti savo, kaip jie tvirtina, pergalės rinkimuose: „Opozicijos lyderiai, susirinkę į mažoritarinio kandidato Nikos Melia būstinę, paragino piliečius susirinkti sekmadienį, 16:00 val. pagrindiniame sostinės Rustaveli prospekte. „Tai nebuvo rinkimai, tai buvo karas! Ir mes nepralaimėjome šio karo! ” – sakė Melia žurnalistams, skelbdamas bendrą opozicijos lyderių sprendimą “. Buvęs JNJ vadovas Michailas Saakašvilis taip pat visus pakvietė išeiti į gatves.

Kaip linksmieji gruzinai sprendžia valdymo problemas šalyje, visi žino iš naujausios istorijos, kurioje buvo ir pilietinis karas, ir spalvota revoliucija. Dabar, sprendžiant iš retorikos, jie nori vėl pradėti karą.

Ar žinote, kas čia įdomiausia? Tipiškos spalvotos revoliucijos modelis per pastaruosius dešimtmečius rimtai mutavo į blogąją pusę. Jei anksčiau „maidanas“ susirinkdavo esant ginčytiniems rinkimų rezultatams (prisiminkite apytiksliai vienodą balsų skaičių už Juščenką ir Janukovičių), kaip paskutinis argumentas dėl svyruojančių svarstyklių, tai dabar tokia sąlyga yra laikoma perteklineir nereikalinga pradėti “maidaną”. Mus remia dvigubai mažiau rinkėjų nei priešininkus? Nusispjaut, mes vis tiek skelbiame pergalę! Tris kartus mažiau? Nesąmonė, mes vis tiek laimėjome, nes mes esame tie „97 procentai“ – ryškus to pavyzdys yra zmagarų pareiškimai, stulbinantys savo įžūlumu. Žodžiu, spalvotos revoliucijos technologija nustojo būti įrankiu ginčytinoms problemoms spręsti ir tapo ultimatyvia kuoka, kuri triuškina visas kliūtis. Tas, kieno rankose kuoka, yra teisus, o procentus mes sau nupiešime bet kokius, kai nuversime teisėtą valdžią. Kirgizija, kur opozicija surinko vos vos 15 proc. balsų, tačiau nesikuklindama atsisakė pripažinti savo pralaimėjimą – pavyzdinis atvejis.

Ir kas gaunasi? Ir gaunasi, kad tai niekada nesibaigs. Pagal pradinį sumanymą, kad „ įjungti maidaną“ buvo reikalinga bent tam tikra proporcinė konkurentų lygybė, o ne 90–10 situacija, kai 10 procentų pasiskelbia tauta ir už visus imasi spręsti šalies likimą. Dabar „kiekybinis cenzas“ yra panaikintas ir bet kuri ekstremistų grupė gali pradėti maištą prisidengdama šūkiu „visa šalis yra su mumis“.

Moldova. Lapkričio 1 dieną ten vyksta prezidento rinkimai. Kaip įprasta, opozicija, kurią palaiko dvigubai mažiau rinkėjų nei prorusišką Igorį Dodoną, jau ruošiasi „atkurti teisingumą“. Vėlgi, Moldovos maidanizmas jau sukaupė įspūdingą patirtį. Ramu ten nebus.

Pažiūrėkime į kitą Rusijos kaimynę – Lenkiją (taip taip, nepamirškite, kas ribojasi su Kaliningrado sritimi). Ten pagal šią schemą dabar vyksta tipiškas Maidanas, kuris, kaip pretekstu pasinaudojus reikalavimu panaikinti abortų draudimą, pradėjo visuotinį chaosą: „Deja vu. Tituškos, Kaczynskis slepiasi, jo rezidenciją bando užimti šturmu, kariuomenė išvedama į gatves neva užtikrinti karantino sąlygas, aktyvistai vadinami „fašistais“, o jie dainuoja italų partizanų dainą „Bella, ciao“ (pamenate, kaip Janukovičiui ukrobanderlogai dainavo „Vitia, ciao“) ir rusų grupės Tatų dainą „ Jie mūsų nepasivys”. Tai jau ne protestas dėl abortų, tai jau revoliucija. Bet ją rengia tik dalis visuomenės. Lenkija yra labai susiskaldžiusi “, – mums pasakojo Lenkijoje gyvenanti žurnalistė Galina Malchevskaja”. Šimtas tūkstančių protestuoja, o visa 40 milijonų gyventojų turinti šalis yra protestuotojų veiksmų įkaitė.

Bet ar gali būti kitaip šalyje, kur tai pripažįsta normaliu dalyku aukščiausio lygio vadovai, kurie pritaria ir žavisi tokiais metodais … kol jie nepersikelia į jų pačių namus?

Jei yra susikaldžiusi šalis ir yra visuotinai priimtinas pritarimas „visiškos laisvės troškimui“, tai dėl kokios priežasties vyksta „agresijos, barbarizmo, vandalizmo aktai“, tai jau nebėra svarbu. Jie tiesiog privalo vykti!

Bet mes kažkaip pamirštame, kad turime kitą kaimyną – nors ir tolimą, bet labai įtakingą. Amerika, kuri yra tik už poros dešimčių kilometrų nuo mūsų Aliaskoje. O kas ten prasidės po lapkričio 3 dienos – visas pasaulis nesiima prognozuoti, jie tik sutaria, kad tai bus kažkas baisaus.

Štai ką padarė į pasaulį išleistas spalvotų revoliucijų ir opozicijos savivalės džinas. Yra daug šalių, tačiau scenarijus visur vienas ir tas pats, ir reakcija jau vyksta savaiminė, net be jokių išorinių įkvėpėjų – ir tai yra blogiausia. „Idėja užvaldė mases“ visa šių žodžių prasme. Ir dabar šios masės sukurs amžiną smurto ir chaoso ciklą vis daugiau valstybių.

Ateina naujieji „tamsūs laikai“ – naujųjų barbarų, galinčių tik griauti ir naikinti, laikai. Ir Trečiosios Romos lemtis yra – nepakartoti dviejų ankstesnių Romos imperijų likimų.

Grigorijus Ignatovas, 2020-11-02

Šaltinis: https://jpgazeta.ru/ot-polshi-do-gruzii-rossiya-pod-priczelom-novyh-varvarov/

Iš rusų kalbos vertė Jonas Kovalskis, 2020-11-02

Aleksandras Rodžersas: Tautų apsisprendimo teisė ir pasaulinis chaosas

Tikrai nepriklausomas pasaulio šalis galima suskaičiuoti ant rankų pirštų. JAV, Didžioji Britanija, Rusija, Kinija, Iranas, Indija (su kai kuria nuolaida, ten sava specifika), Turkija ir dar kelios. Viskas. Štai jie ten Vakaruose turi sąvoką „didžioji galia“ – kelios didžiausios šalys varžosi dėl lyderystės pasaulyje. O visos kitos yra statistai ir keičiamos monetos.
Turiu vieną šlykštų bruožą, kuris siutina daugelį. Aš niekada nepriimu „visiems žinomų“ ir „visuotinai priimtų“ teiginių aklai, bet reikalauju juos pagrįsti.

Ir ne kartą kvescionavau įvairias „banalias tiesas“, tačiau dabar priėjau prie tokios ginčytinos ir prieštaringos sąvokos, kaip „tautų teisė į apsisprendimą“.

Apskritai Džordžas Carlinas savo laiku labai gerai išsireiškė apie visokias ten „teises“. Jeigu kalbėti trumpai, tai bet kokios deklaruojamos teisės turi prasmę tik tada, jei jūs

  • a) galite jas įgyvendinti (yra mechanizmai ir institucijos);
  • b) galite jas sau leisti (turite išteklius);
  • c) galite jas apginti (teisinėmis ir karinėmis priemonėmis).

Tautų apsisprendimo teisė visada buvo viena prieštaringiausių ir abejotiniausių tarp visų teisių.

Nes, viena vertus, deklaruojama tautų teisė į apsisprendimą, kita vertus, kiekviena sveika ir adekvati valstybė deklaruoja savo nedalomumą ir teritorinį vientisumą.

Nesunku suprasti, kad tai dvi tiesiogiai priešingos sąvokos.

Bet kuri žmonių grupė, bandanti įgyvendinti tarptautinėse normose įtvirtintą teisę, automatiškai yra nusikaltėliai (separatistai) šaliai, iš kurios jie nori „apsispręsti“.

Ar tai yra normalu?

Jei tai yra teisė, tai jie neturėtų būti metami į kalėjimus ar sušaudomi, nes naudojasi savo teise.

Kur aš neteisus?

Vėlgi, teisėsauga su šia teise elgiasi, švelniai tariant, keistai.

Pavyzdžiui, Vokietijos Demokratinės Respublikos anšliusas buvo pripažintas teisėtu, nors ten nebuvo jokio referendumo.

Kai kurios šalys pripažino ir Kosovo atskyrimą į atskirą valstybę (nors ir ten nebuvo referendumo, o Kosovo vadovai, atidžiau juos patyrinėjus, labiau yra panašūs į nusikaltėlius ir karo nusikaltėlius, nei į politikus).

O štai Krymo Krymo grąžinimo Rusijai Vakarai nenori pripažinti, nors ten buvo referendumas.

Dvigubi standartai.

Visiems atvejams turi būti nustatytos vienodos taisyklės, ir tada tai tikrai teisė. Jeigu kiekvienu atveju taikomos skirtingos taisyklės, tada tai nėra jokia teisė, o tik tuščias garsas. Savivalė, voliuntarizmas, „stipriojo teisė“, bet jokiu būdu ne įstatymas.

Teisė – tai reglamentai ir procedūros. Jei nėra aiškiai apibrėžtų kriterijų, tai nėra ir įstatymo.

Paimkime, pavyzdžiui, Kataloniją ir Baskų kraštą. Ir ten, ir ten daugelis nori nepriklausomybės nuo Ispanijos. Bet jiems neleidžiama rengti referendumų dėl apsisprendimo, o separatistų lyderiai suimami ir metami į kalėjimus.

Ir Europos Sąjunga, ir JTO, ir visokie „nepriklausomi žmogaus teisių aktyvistai“ šiuo atveju nekritikuoja Ispanijos valdžios, o apsimeta, kad nieko nevyksta. Kodėl taip yra?

Ar šiuo atveju egzistuoja „tautų apsisprendimo teisė“? O gal tai tik tam tikras instrumentas, kuris panaudojamas tais atvejais, kai reikia pabandyti atimti kokį nors regioną iš Rusijos? Kaip tai buvo su išgalvota niekada neegzistavusia valstybe „Ukraina“ ar „kovotojais už Ichkerijos laisvę“, kuriiuos finansavo tarptautinis terorizmas?

Priešingu atveju, kodėl nesuteikiama galimybė realizuoti savo politinių siekių kovotojams už Teksaso nepriklausomybę? Laimei, valstijai stojant į federaciją tokia ypatinga Teksaso teisė ir galimybė atsiskirti nuo JAV buvo įrašyta.

Arba kitas klausimas: ar gaskonai, normanai ar burgundai gali būti laikomi atskira tauta (pastaroji ilgą laiką turėjo savo valstybę, kuri galėjo ir toliau egzistuoti, jei ne tragiška paskutinio kunigaikščio ir jo vienintelio įpėdinio mirtis vienu metu)?

Tačiau visa tai, kas išdėstyta pirma, yra tik pagrindinio klausimo pagrindimas – ar įmanoma mažų šalių ir tautų reali nepriklausomybė šiuolaikiniame pasaulyje?

Iš tiesų, norint būti realiai nepriklausomais , jums reikia:

  • – elito formavimosi išvystytos institucijos ir tradicijos (su tuo daugeliui labai prasti reikalai);
  • – galinga ekonomika;
  • – aukšto lygio švietimas ir mokslas;
  • – daug gyventojų;
  • – atominis ginklas.

Jei žiūrėti objektyviai, net tokios didelės ir išsivysčiusios šalys kaip Vokietija ir Japonija negali būti vadinamos tikrai nepriklausomomis.

O ką jau kalbėti apie tokias šalis, kaip Ukraina, Armėnija, Pabaltijo nykstančios šalys ar Gruzija? Visa jų taip vadinama „laisvė“ yra tik viename – laisvėje pasirinkti sau šeimininką.

Tikrai nepriklausomas pasaulio šalis galima suskaičiuoti ant pirštų. JAV, Didžioji Britanija, Rusija, Kinija, Iranas, Indija (su kai kuria nuolaida, ten sava specifika), Turkija ir dar kelios. Viskas.

Štai jie ten Vakaruose turi sąvoką „didžioji galia“ – kelios didžiausios šalys varžosi dėl lyderystės pasaulyje. O visos kitos yra tik statistai ir keičiamos monetos.

Nepaisant branduolinio ginklo aš net Šiaurės Korėjos nepriskyriau prie nepriklausomų šalių, nes ten labai priklausomi nuo Kinijos ir derina su ja visus savo veiksmus.

Visos kitos šalys yra priklausomos (ir jų teritorijose yra kieno nors karinės bazės).

Ir dėl to man kyla itin paprastas ir akivaizdus klausimas: gal jau atėjo laikas baigti sekti pasakas apie kažkokią mitinę apsisprendimo teisę?

Nėra tokios teisės!

O tai pripažinus reikia elgtis remiantis šiuo paprastu faktu ir kurti savo elgesio strategiją atitinkamai . Arba jūs paskiriate savo įgaliotinius mažų šalių vadovybėje, arba tai daro kažkas kitas.

Daugiau jokių „Mes gerbiame vienos ar kitos tautos apsisprendimo teisę ir laikomės nesikišimo į kitų šalių vidaus reikalus principo“.

Nes šiandien Rusija yra vienintelė pasaulyje, kuri vis dar laikosi šio principo.

Aleksandras Rodžersas, 2020-11-02

Šaltinis: https://jpgazeta.ru/aleksandr-rodzhers-samoopredelenie-naczij-i-mirovoj-haos/

Iš rusų kalbos vertė Jonas Kovalskis, 2020-11-02